Šimtas istorijos mįslių

TURINYS Pratarmė Klausimai Atsakymai

9 11 35

I. 1. 2. 3. 4.

Keturi klausimai pradžiai Ar h a r m o n i n g a v i s u o m e n ė ? (35) Ar ž m o g u s visagalis? (36) K a s y r a i s t o r i n ė s ą m o n ė ? (39) Kokią vietą Rusijos istorijoje turi užimti Lietuvos Didžioji Kuni­ gaikštystė? (40)

11

I I . Kaip suvokė s a v e ir pasaulį antikos žmogus? 1. K a i p a n t i k o s ž m o g u s s p r e n d ė g a m t o s ir istorijos antitezę? (41) 2. Kaip įsivaizdavo antikos žmogus pasaulį ir kokią vietą j a m e skyrė sau? (42) 3. K o k s l a i k o v a i d m u o i n d i v i d o ir v i s u o m e n ė s būtyje? (43) 4. K o k i o s b u v o istoriografijos t e o r i j o s ir t i p a i a n t i k o s laikais? (45)

11

I I I . Ką apie žmogų ir pasaulį teigė ankstyvosios krikščionybės istorijos teologija? 1 . K a i p k r i k š č i o n y b ė s u v o k ė D i e v o p a s a u l į i r ž m o g a u s pasaulį? (47) 2 . K u o skyrėsi Š v e n t o j i istorija n u o p a s a u l i e t i n ė s istorijos? (48) 3. K o k s gi b u v o m o k y m a s a p i e d v i valstybes? (49) 4. K a i p k r i k š č i o n y b ė s u p r a t o laiką? (49) 5. K a i p ji a i š k i n o r a i d o s idėją? (50) IV. Koks 1. K a i p 2. K a i p 3. K a i p V. 1. 2. 3.

12

13

Koks viduramžių istorinės minties turinys? K o k i a b u v o v i d u r a m ž i ų m ą s t y m o s i m b o l i k a ? (57) K a i p s u v o k i a m a r a i d o s i d ė j a v i d u r a m ž i ų istorijos t e o l o g i j o j e ? (59) K o k i a b u v o i s t o r i j o s p a ž i n i m o s t r u k t ū r a v i d u r a m ž i a i s ? (61)

14

V I . Kaip suvokiamas pasaulis Renesanso epochoje? 1. K a i p g a l ė t u m e a p i b ū d i n t i R e n e s a n s o e p o c h o s h u m a n i z m ą ? (63) 2 . K o k i e b r u o ž a i b ū d i n g i R e n e s a n s o p a s a u l ė j a u t a i ? (65) 3 . K a i p R e n e s a n s o e p o c h o j e s u v o k i a m a v i s u o m e n ė i r ž m o g u s ? (67)

15

V I I . Kuo praturtino istorinį mąstymą Renesanso epocha? 1. K a i p g i m ė i s t o r i n i o l a i k o s a m p r a t a ? (70) 2 . K o k i o s R e n e s a n s o i s t o r i n ė s m i n t i e s kryptys? (73)

15

V I I I . Kas nauja b u v o švietimo epochos: filosofinėje istorijoje? 1. K o k i o s m o k s l i n ė s ir m e t o d o l o g i n ė s filosofinės istorijos a t s i r a d i m o p r i e l a i d o s ? (79) 2 . K o k i e b u v o p a g r i n d i n i a i filosofinės istorijos bruožai? (80)

16

atsakymo

į

klausimą

puslapis

nurodomas

16

Kas globojo istoriją? Ar t u r ė j o g l o b ė j ą istorijos m o k s l a s ? (92) K a s v a d i n a m a s istorijos tėvu? (94) K a s s i e j o L i e t u v ą s u R o m a i r k u r i s istorikas p i r m a s i s p a m i n ė j o b a l t u s (aisčius)? (95) K ą v a d i n a m e L i e t u v o s H e r o d o t u ? (96) K u r i s L i e t u v o s istorikas ė j o p ė s č i a s iš Ž e m a i č i ų į V i l n i ų s e m t i s m o k s l o ? (99) K i e k istorija t u r i „ g i m i n a i č i ų " ? (100) P a s a k y k i t e , k a s e i l ė r a š č i o „Klio, istorijos m ū z a " a u t o r i u s . (106)

17

X I . Ar daug būta v i s u o m e n ė s raidos pakopų? 1. K o k i ą r e i k š m ę istorijos m o k s l u i t u r i a r c h e o l o g ų surasta Liusė? (106) 2 . K a i p grafiškai g a l i m a p a v a i z d u o t i v i s u o m e n ė j e v y k s t a n č i u s p r o ­ cesus? (108) 3. K a i p p e r i o d i z u o j a m a v i s u o m e n ė s „ k ū d i k y s t ė " ? (110) 4. K a i p p e r i o d i z u o j a m a istorija? (112) 5. K a s t o j i „ l a i v i n i ų k o v o s kirviių" k u l t ū r a ? (122) 6. K a d a l i e t u v i a i p r a d ė j o a r t i ž e m ę ? (123)

18

X. 1. 2. 3? 4. 5.

požiūris į pasaulį ir žmogų b u v o viduramžiais? v i d u r a m ž i a i s b u v o į s i v a i z d u o j a m a s k o s m o s a s ? (51) v i d u r a m ž i a i s į s i v a i z d u o t a a m ž i n y b ė ir l a i k a s ? (53) b u v o ž i ū r i m a į v i s u o m e n ę ir i n d i v i d ą ? (55)

* Kiekvieno skaitmenimis.

IX. Kuo papildė istorijos mokslą X I X ir XX a.? 1. K a d a a t s i r a d o istorijos m o k s l a s ? (84) 2 . K a s istorijos m o k s l u i d a v ė d a u g i a u : i n a t e r i a i i z m a s a r i d e a l i z m a s ? (85) 3 . K u o „ p r a d ž i u g i n o " v i s u o m e n ę m a r k s i s t i n ė - l e n i n i n ė s o v i e t i n e isto­ riografija? (86) 4. K a s gi iš t i k r ų j ų y n a istorija? (88) 5. Ką m e s v a d i n a m e istoriografija? (89) 6. Ką m e s g a l i m e v a d i n t i d i d ž i a u s i a ž m o n i j o s istorijos u t o p i j a ? (91)

skliausteliuose

6. 7.

X I I . G e n y s margas, svietas dar margesnis 1. K a s p r i k l a u s o e k o n o m i n i a m s r e i š k i n i a m s ? (124) 2. Kokius ž i n o m e visuomenės socialinius reiškinius? 3. K a s p r i k l a u s o p o l i t i n i a m s r e i š k i n i a m s ? (131) 4. K o k i e r e i š k i n i a i y r a e t n i n i a i ? (136) 5. K a i p e v o l i u c i o n a v o v i s u o m e n ė s g i m i n y s t ė s ryšiai?

19 (130) (137)

X I I I . Truputis apie romantizmą ir p a d a v i m u s 1. K a s p a r a š ė š i u o s k ū r i n i u s ? K o k i a k a l b a j i e b u v o parašyti? (138) 2 . K u r b u v o l i e t u v i ų d i e v ų O l i m p a s ? (139) 3. Ką ž i n o t e a p i e L i e t u v o s T r o j ą ? (140) 4 . K a s b e n d r a t a r p s l i b i n o , v e l n i ų , r a g a n ų i r S u b a č i a u s gatvės Vil­ n i u j e ? (140)

20

X I V . Ar n e m e l a v o geležinis vilkas? 1. K o d ė l V i l n i u s b u v o įkurtas t i e s V i l n i a ir N e r i m i ? (141) 2 . K a d a V i l n i u s g a v o M a g d e b u r g o teises? (142) 3. Ką v a d i n a i m e c e c h u ? (143) 4. K a s y r a m a n u f a k t ū r a ? (144) 5. K u r X I X a. p r a d ž i o j e b u v o a n t r a s i s Paryžius? (146)

23

X V . Kaleidoskopas 1. K a s a t k l v d o į L i e t u v ą iš „ T ū k s t a n č i o ir v i e n o s n a k t i e s " p a s a k ų krašto? (147) 2. K o k i a i s k a r o l i a i s p u o š d a v o s i s e n o v ė s l i e t u v ė s ? (147) 3 . A r b u v o L i e t u v o j e v e r g o v ė ? (148) 4. K a i p S m u r g a i n y s e a t s i r a d o A k a d e m i j a ? (149) 5 . K a d a p a s i r o d ė l i e t u v i š k i p i n i g a i i r „ ž m o n i ų a š a r o s " ? (149)

23

X V I . Kokios tai gentys? Kokios tai tautos? 1. Ką ž i n a i a p i e sėlius, skalvius, n o t a n g u s , j o t v i n g i u s ir v i k i n g u s ? (150)

24

\

/

X V I I . "Justitia est fundamentam regnorum" K ą žinai a p i e : 1. „ R u s ų t i e s ą " , (154) 2. K a z i m i e r o t e i s y n ą , (155) 3. L i e t u v o s Statutą? (156) K u r i r k a d a šie t e i s y n a i b u v o sudaryti?

24

X V I I I . Karai ir mūšiai 1. K o d ė l k y l a k a r a i ir k o k i e j i e b ū n a ? (157) 2 . K a i p k r y ž i u o č i a i į s i g a l ė j o P a b a l t i j o ž e m ė s e i r k a s j u o s r ė m ė ? (159) 3. K u o p a g a r s ė j o M ė l y n i e j i V a n d e n y s 1363 m.? (163) 4. K a s į v y k o ties S a l a s p i l i u ( K i r c h h o l m u ) 1605 m.? (164) 5. Ko s i e k ė N a p o l e o n a s I 1812 m. ž y g i u o d a m a s į Rusiją? (165)

25

X I X . Dvaras — ne kaimynas, o ponas — ne brolis 1. K a i p p a s i e l g ė su v a l s t i e č i a i s d i d i e j i k u n i g a i k š č i a i ? (167) 2. K a s y r a f e o d a l i n i s i m u n i t e t a s ? (170) 3. K o k i u s m o k e s č i u s feodalai ė m ė iš v a l s t i e č i ų ? (172) 4. K o d ė l įvyksta „ a n t r a s i s į b a u d ž i a v i n i m a s " (173) 5. K a d a L i e t u v o j e p a n a i k i n t a b a u d ž i a v a ? (176) 6. Ar b u v o „'trečiasis į b a u d ž i a v i n j m a s " ? (178)

26

X X . Du bajorai — trys nuomonės

Čičins­

3. K o d ė l L e n k i j o s ir L i e t u v o s v a l s t y b ė b u v o v a d i n a m a R e s p u b l i k a ? (179) 4. K o d ė l į v y k o „ I n k v i z i c i n i s " ir „ N e b y l u s i s " s e i m a i ? (185) X X I . Tas svaigus žodis laisvė! 1 . K o siekė, d ė l k o k o v o j o s u k i l ę f e o d a l i n ė s e p o c h o s valstiečiai? (185) 2. K a d a į v y k o pirmoji, t a u t i n ė r e v o l i u c i j a L i e t u v o j e ? (190) 3. K o d ė l L i e t u v o s istorijoje m i n i m a s P. B e n m o n t o - A v a l o v o v a r d a s ? (190) 4. Kuo m u m s brangūs karininkų A. Juozapavičiaus ir J. Sidaravičiaus v a r d a i ? (191) 5. K a d a į v y k o K a u n o s u k i l i m a s ? (192) 6. K o d ė l į s i g a l ė j o r a u d o n a s i s t e r o r a s SSRS? (193) 7. K a s y r a rezistencija? (194) 8. K a s p a r a š ė k n y g ą „ P a r t i z a n a i " , k o k s a u t o r i a u s l i k i m a s ? (195)

27

XXII. L a i s v ė , lygybė, brolybė! 1. K o d ė l k y l a r e v o l i u c i j o s ir k o k i o s j o s b ū n a ? (196) 2. Ar būna revoliucijos konservatyvios ir k i e k iš viso revoliucijų b u v o L i e t u v o j e ? (199)

28

X X I I I . Kaip m e s atradome patys save? 1. Ar L i e t u v o s s ą v o k a v i s u o m e t r e i š k ė tą patį? (202). 2 . K a s v a d i n a m a „ T a u t ų p a v a s a r i u " ? (203) 3 . K a s p a r a š ė p i r m ą L i e t u v o s istoriją l i e t u v i ų k a l b a i r k a s y r a p i r m o s s p a u s d i n t o s L i e t u v o s istorijos l i e t u v i ų k a l b a a u t o r i u s ? (204)

28

X X I V . Kas skaito ir rašo — d u o n o s neprašo 1. Kur ir k a d a b u v o įsteigtos pirmosios m u m s žinomos mokyklos Lie­ t u v o j e ? (205)

29

2. V y r i a u s i o j i L D K m o k y k l a ?

(206)

3 . K a s b u v o E d u k a c i n ė k o m i s i j a ? (207) 4. Kuris artimas Kęstučio giminaitis buvo : d e m i j o s ) rektorius? (207)

Prahos universiteto

(aka-

X X V I . Kodėl pirtis lapo Amerika? 1. K o d ė l ž m o n ė s b ė g o į u ž s i e n į

29

30 slapčia?

(211)

2. K a s s k a t i n o p o l i t i n ę e m i g r a c i j ą ? (211) 3 . K o k i o s s o c i a l i n ė s e m i g r a c i j o s p r i e ž a s t y s i r a r d a u g e m i g r a n t ų pra­ lobo? (212) i

• • • 26

1. K a i p k a r a l i u m i t a p o H e n r i k a s V a l u a ? (178) 2. Kas buvo „liberum veto" ir k a i p išgarsėjo Vladislovas k a s ? (179)

X X V . Kuo žymūs šie mokslininkai? 1. I g n a s D o m e i k a , (208) 2. A n g e l a s D a u g i r d a s , (208) 3. Ž y g i m a n t a s L i a u k s m i n a s , (209) 4. D a n i e l i u s K l e m a s , (209) 5. K a z i m i e r a s S k a o n a v i č i u s , (210)

4. K o d ė l pirtis t a p o A m e r i k a ? (213) X X V I I . Medžiai, muzika ir istorija 1. K o k s s e n o v ė s l i e t u v i ų š v e n t a s i s m e d i s ? (214) 2. K a s b e n d r o t a r p l a u r ų , a l y v m e d ž i o š a k e l ė s ir eglišakių? (215) 3. Kuri Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino duktė labai m ė g o m u z i k ą ? (215) 4 . K o d ė l p r a n c ū z ų t a u t o s h i m n a s y r a „ M a r s e l i e t ė " ? (215) X X V I I I . Kaip suprasti šiuos posakius; ką reiškia šios sąvokos? 1 . A r žinai, k ą r e i š k i a i r i š k u r k i l ę šie p o s a k i a i : D a m o k l o k a r d a s ; danaidžių statinė; danajų dovana; Gordijaus mazgas; prieiti H e r a k l i o s t u l p u s ; p e r e i t i R u b i k o n ą ; P r o k r u s t o l o v a ; Sizifo d a r b a s ? (215) 2. Kaip atsirado sąvokos Akademija, banicija, mauzoliejus, mecenatas, v a n d a l i z m a s ? (216)

30

31

X X I X . Žodžiai, be kurių dabar istorijos mokslas negali apsieiti 1. M e t r i k a , (218) 2. T e m a ir p r o b l e m a , (219) 3. M o k s l i n i s a p a r a t a s , (220) 4. Istoriografija, (220) 5. Š a l t i n i o n u o r o d a , (220) 6. Bibliografija. (221)

31

X X X . Truputis filosofijos 1. K a i p s u p r a s t i v i s u o m e n ė s istoriją? (221) 2 . A r g a l ė j o v i s u o m e n ė b ū t i b e t u r t i n g ų j ų i r v a r g š ų ? (223) 3 . K a s u ž t i k r i n a v i s u o m e n ė s p a ž a n g ą , k o k į v a i d m e n į j o j e a t l i e k a kartos, s o c i a l i n i a i s l u o k s n i a i , tautos? (224)

32

X X X I . „Vidutinis lietuvisi" XIX a. pabaigoje 1. K o k s b u v o „ v i d u t i n i s l i e t u v i s " X I X a. p a b a i g o j e ? (227)

33

PRATARMĖ Homines

Žmonės,

historiarum semper sunt

ignaii pueri.

n e ž i n a n t y s istorijos, lieka vaikais. •

Vargu ar galima žmogų be istorinės sąmonės ir patirties vadinti kultūringu. Bet ne vien noras būti kultū­ ringam turi skatinti pažinti istoriją. Nesusipažinęs su pra­ eitimi žmogus negali paaiškinti dabarties, suprasti, kodėl yia taip, o ne kitaip, suvokti visuomenės kaitos, numatyti bent artimiausią ateitį. Žmonija iki mūsų dienų sukaupė milžinišką išminties lo­ byną. Nesuklysime pasakę, kad istorijai skirta šimtai tūks­ tančių tomų, kuriuose surinkta nemaža tiesos krislų. Istorija ir istorijos mokslas nėra identiški dalykai. Ži­ nių apie praeitį kaupimas ir sisteminimas tapo istorijos mokslu tik tada, kai buvo pasitelktas statistinis lyginama­ sis metodas, šaltinių kritika ir pradėta racionaliai aiškinti įvykių priežastis. Galutinai istorija pasidarė istorijos moks­ lu tik XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pradžioje, atsiradus ra­ cionalizmo, romantizmo ir pozityvizmo kryptims, arba mo­ kykloms, kurios skirtingai aiškino istorijos pažangą. Istorijos mokslas — kultūros dalis, todėl jo pažanga su­ sijusi su epochos visuomenine-politine mintimi ir jis nesens­ ta, nors visada atsigręžęs į praeitį. Istorijos moksle, kaip ir moksle apskritai, nauji tyrinėjimai gimdo ir naujas prob­ lemas. Tyrinėtojai artėja prie absoliučios, viską apimančios tiesos, tačiau jos niekada nepasieks, nes tyrinėtojų išvados niekuomet visiškai tiksliai neatspindės gyvenimo realybės. Absoliuti tiesa yra mokslo antitezė. Tačiau tai, kad istorinės tiesos yra santykinės, negali paneigti pastangų pažinti savo ir kitų šalių istoriją. Be to, pradedantysis domėtis istorija privalo žinoti, kad istorinė tiesa neguli paviršiuje — ją reikia mokėti surasti. Kiekvienas pilietis pirmiausia yra kurios nors tautos ats­ tovas. Žmonės, nežinantieji savo tautos, savo krašto praei­ ties, niekuomet nesupras svarbiausių tėvynės dabarties prob­ lemų, niekuomet nebus tikri jos patriotai.

Svarbiausi istorijos mokslo klausimai yra „kodėl?", o ne „kas?" ir „kada?". Žmogus, norįs suprasti istoriją, turi iš­ siaiškinti, kodėl ir kaip kas nors įvyko, kodėl vienas ar ki­ tas reiškinys toks, o ne kitoks, kodėl jo raidos rezultatai tokie, o ne kitokie. Istorijos mokslas, kaip ir kiekvienas kitas, prasideda ten, kur yra kas nors neaišku, ginčytina, problemiška. O tiesos ieškojimas — visada diskusija, skirtin­ gų nuomonių susidūrimas. Istorijos moksle nėra abstrakčių tiesų. Visuomenės rai­ dos dėsnių žinojimas neatstoja realios, konkrečios visuome­ nės istorijos pažinimo. Tyrinėjimas, kuris neatskleidžia kon­ krečios epochos, konkretaus krašto ar tautos savito, nepa­ kartojamo kolorito,— dar ne istorijos mokslas. Istorijos pag­ rindinis veikėjas yra žmogus su visu savo dvasiniu pasau­ liu, tradicijomis, charakteriu, įpročiais ir t. t. Rašant šią knygelę, iškilo sudėtinga problema: nekarto­ ti vadovėlių medžiagos. Jaunajam skaitytojui bandyta išsa­ miau nušviesti visuomenės procesą apskritai, pateikti dau­ giau iniormacijos apie tuos istorijos laikotarpius, apie kuriuos yra mažiau moksleiviui prieinamos istorinės litera­ tūros, išdėstyti vieną kitą teorinį, t. y. istorinį iilosoiijos klausimą. Jei perskaitęs šią knygelę jaunasis skaitytojas susimąs­ tys, jeigu jam kils naujų minčių, klausimų ar subręs dvasi­ nis poreikis daugiau žinoti, jausiuosi atlikęs savo pareigą. Pirmoji šios knygos dalis (I—/X klausimų grupės) nėra lengvai suprantama jaunimui. Tačiau to specialiai nevengta. Ji turėtų sudominti ir istorijos mokytoją, nes lietuvių kal­ ba tokios literatūros nėra daug. Taigi norėta patenkinti ir jaunesnių, ir vyresnių skaitytojų poreikius. Pirmuosiuose skyriuose daug naudotasi M. Bargo knyga „Epochos ir žmo­ nės". Rašyti apie istoriją visuomet yra sudėtinga, nes istorijos mokslas nepretenduoja į galutines tiesas. Teiginių absoliu­ tinimas, perdėjimas veda į dogmatizmą,santykinumo per­ dėjimas— į reliatyvumą. Gal ne be reikalo sakoma, kad istorijos nuosprendis, įvykdytas istorijos veikėjui mirus, yra pavėlavęs? Vargu ar kas gali išsklaidyti šias nuolat istori­ ką lydinčias abejones. Vis dėlto šitoje minčių ir jausmų su­ maištyje nugali šviesa ir tikėjimas ateitimi. Tikėjimas, ku­ riuo gyvename visi šiomis sunkiomis mūsų tautai dienomis. AUTORIUS^

KLAUSIMAI

I. KETURI KLAUSIMAI PRADŽIAI Šie klausimai yra paties bendriausio, teorinio po­ b ū d ž i o . J i e t u r ė t ų n u s a k y t i s k a i t y t o j o pozicijas, p o ž i ū r į į vi­ s u o m e n ė j e vykstančius procesus ir reiškinius. Mokslininkas, a p i b e n d r i n d a m a s atskirus faktus, turi remtis t a m tikrais m e ­ todologiniais principais. Vieni jų istoriką nuteikia pesimis­ tiškai, teigia, k a d v i s u o m e n ę v a l d o ne ž m o g a u s protas ir valia, k a d v i s u o m e n ė j e viešpatauja chaosas, vedantis žmo­ niją į katastrofą, susinaikinimą. Kiti istorikai lieka optimis­ tais, j i e tiki ž m o g a u s p r o t o j ė g a ir pergale, v i s u o m e n ė s pa­ žanga. Todėl pamąstykime: . * 1. Ar h a r m o n i n g a v i s u o m e n ė ? 2. Ar ž m o g u s visagalis? 3. Kas yra istorinė sąmonė? 4. K o k i ą vietą Rusijos istorijoje turi tuvos Didžioji Kunigaikštystė?

užimti

Lie­

II. KAIP SUVOKĖ SAVE IR PASAULĮ ANTIKOS ŽMOGUS? A n t i k a davė pasauliui daug žymių istorikų. J ų d a r b a i v i s u o m e t d o m i n s ž m o n e s k a i p m ū s ų žinių a p i e se­ nąsias civilizacijas šaltinis. T i e darbai stebina nepakartoja­ mu pasaulio suvokimu, įžvalgumu ir savita žodine raiška. J u o s e m e s g a l i m e p a s t e b ė t i E u r o p o s istorinės m i n t i e s išta­ kas. Tačiau vėlesnių istorikų požiūris į antikinį palikimą n ė r a vienodas, iškyla dvi p r i e š i n g o s n u o m o n ė s . V i e n i isto­ rikai tai vertina neigiamai, jiems atrodo, kad antika b u v o ne istorinės, o g a m t a m o k s l i n ė s (natūralistinės) minties epo­ c h a , y p a č s u v o k i a n t i r a i š k i n a n t i s l a i k o k a t e g o r i j ą . O iš­ s a m i a u antiką tyrinėjantys istorikai tvirtina visai priešin­

gai. A n o t jų, n e p a i s a n t visų n e a i š k u m ų , n e g a l i m a teigti, esą antikos ž m o g u i (pavyzdžiui, graikams) visai svetimi t a m tikri istorinės s ą m o n ė s elementai. Yra ir tokių istorikų, ku­ rie tvirtina, k a d graikai g a n a aiškiai s u v o k ė istorinio p a ­ saulio sąmonę. Taigi savaime kyla klausimai: 1. K a i p antikos ž m o g u s s p r e n d ė g a m t o s ir istori­ jos antitezę? 2. K a i p įsivaizdavo antikos žmogus pasaulį ir ko­ k i ą vietą j a m e skyrė sau? 3. Koks laiko vaidmuo individo ir visuomenės bū­ tyje? 4. Kokios b u v o istoriografijos teorijos ir tipai an­ tikos laikais?

III. KĄ APIE ŽMOGŲ IR PASAULĮ TEIGĖ ANKSTYVOSIOS KRIKŠČIONYBĖS ISTORIJOS TEOLOGIJA? Pirmosios krikščioniškos bendrijos ir plintanti krikščionybė liudijo, k a d prasidėjo antikoje viešpatavusios filosofijos ir e t i k o s krizė. IV a. p r a d ž i o j e , k a d a p e r s e k i o j a ­ m a i r u j a m a k r i k š č i o n y b ė t a p o oficialiai pripažintu k u l t u ir ė m ė vyrauti R o m o s imperijoje, pasikeitė ne tik Bažnyčios statusas, bet ir jos ideologijos funkcijos. R o m o s žlugimo epocha, pilna sukrėtimų ir tragizmo, la­ bai sustiprino istorinę s ą m o n ę , n e s t u o m e t u v y k o aštri sa­ kytinė ir rašytinė diskusija dėl R o m o s imperijos žlugimo priežasčių ir tų nelaimių, kurias patyrė visuomenė. Supran­ tama, krikščioniškiesiems mąstytojams ir rašytojams ši ak­ tuali p r o b l e m a n e g a l ė j o n e r ū p ė t i . Šis lyg ir aiškus klausi­ m a s b u v o apgaubtas t a n k i u mistikos šydu. Senųjų t i k ė j i m ų šalininkai teigė, k a d R o m a — pasaulio valdovė — žlugo, n e s j ą a p l e i d o s e n i e j i d i e v a i - — m i e s t o s a u g o t o j a i . I m p e r i j o s žlu­ gimas sukrėtė ir krikščionis, nes griuvo imperija, turėjusi skleisti pasauliui krikščionybę. Šv. A u g u s t i n a s (354—430) v e i k a l u „ A p i e D i e v o v a l s t y b ę " p a n e i g ė s e n ų j ų t i k ė j i m ų ša­ lininkų priekaištus krikščionims, esą R o m a žlugusi todėl, k a d b u v ę užmiršti senieji dievai ir tai sukėlę jų p y k t į ir kerš­ tą. N e i g d a m a s š i u o s k a l t i n i m u s , šv. A u g u s t i n a s i š e s m ė s at­ sakė ir į bendresnį klausimą: ką n a u j o atnešė krikščionybė Europos tautų istorinei sąmonei. .12

Šv. A u g u s t i n o v e i k a l a s p e r v i s u s v i d u r a m ž i u s b u v o la­ b a i gerai vertinamas. J a m e išdėstyta krikščioniška istorijos idėja turėjo visuotinį pripažinimą. Stabmeldiškos istorinės s ą m o n ė s kritika p r a s i d ė j o n u o k o s m o l o g i j o s (pasaulio tvar­ kos) problemų. T a d pabandykite atsakyti į klausimus: 1. K a i p krikščionybė suvokė Dievo pasaulį ir žmo­ gaus pasaulį? 2. K u o skyrėsi Šventoji istorija n u o pasaulietinės istorijos? 3. K o k s gi b u v o m o k y m a s apie dvi valstybes? 4. K a i p krikščionybė suprato laiką? 5. Kaip ji aiškino raidos idėją?

IV. KOKS POŽIŪRIS Į PASAULĮ IR ŽMOGŲ BUVO VIDURAMŽIAIS? Ž l u g u s V a k a r ų R o m o s i m p e r i j a i , d i d e l ė j e j o s te­ ritorijoje susiklostė keletas n a u j ų etnopolitinių bendrijų, v a d i n a m ų j ų „barbarų karalysčių". E u r o p o s istorijos arealas smarkiai prasiplėtė, pasislinko ir gyvenimo centras. Iškilo ne vien F r a n k ų valstybė vakaruose, bet ir Bizantija, ir Ki­ j e v o Rusia rytuose, susiklostė nauji politiniai centrai Rytų i r V i d u r i o E u r o p o j e , B r i t a n i j o j e i r kt. T a i g i k o n t i n e n t o is­ t o r i n ė e r d v ė p r a s i p l ė t ė i r v i s u o m e n ė s n e b e t e n k i n o n e i at­ g y v e n u s i antikos vergvaldystė, nei b a r b a r ų tautose vyra­ vusi gimininė v i s u o m e n i n ė s organizacijos forma. V a k a r ų Europa p a m a ž u darėsi feodalinė. Pagrindine naujos epochos g a m y b i n e klase tapo savo ūkiuose dirbantys valstiečiai. Jų darbas l ė m ė Europos atgimimą. D a u g ė j o gyventojų, jie pa­ sklido naujuose plotuose, kur anksčiau plytėjo miškai ir dykvietės. Atgimė antikos miestai, pagyvėjo prekių mainai, prekybinių kelių sankryžose ėmė augti nauji miestai — ama­ tų ir prekybos centrai. Visus šiuos procesus skatino kylanti karališkoji valdžia, stiprėjanti politinė centralizacija, mažė­ jantys tarpusavio vaidai, antpuoliai, plėšimai. G a l ų gale susiklostė feodalinė ideologija, kurios bran­ duolys buvo luomiškumo idėja: visuomenė n u o apačios iki viršaus t a p o griežtai hierarchiškai organizuota. V i d u r a m ž i ų pasaulėjautos formavimasis — ilgas ir drama­ tiškas procesas, nes pasaulėjautą formavo labai skirtingų ir net prieštaringų k o n c e p c i j ų šaltiniai, t e k o „suderinti" an­ tikos racionalizmo elementus su stabmeldystės misticizmu ir 13

evangelijos teologija. Šis procesas pasibaigė X I I a., k a i šv. A u g u s t i n o d o k t r i n a d a r t e b e b u v o gyva, o k r i k š č i o n y b ė dar n e b u v o tapusi užbaigta teologine sistema. Mąstant apie tuos dalykus, kyla klausimų, atsakymus į kuriuos turime rasti, j e i n o r i m e suprasti v i d u r a m ž i ų ž m o g ų : 1. K a i p viduramžiais buvo įsivaizduojamas kos­ mosas? 2. Kaip viduramžiais įsivaizduota amžinybė ir laikas? 3. K a i p b u v o žiūrima į v i s u o m e n ę ir individą?

V. KOKS VIDURAMŽIŲ ISTORINĖS MINTIES TURINYS? Krikščionybė iš esmės pakeitė antikos žmogaus p a s a u l ė j a u t ą : radikaliai pasikeitė požiūris į istoriją, baigė­ si e p o c h a , k a i istorija ir g a m t a , istorinis ir fizinis l a i k a s b u v o tapatinami. Į istoriją imta žiūrėti kaip į objektyvų, n u o asmenybės nepriklausomą procesą. N u o to laiko krikš­ čioniška istorijos idėja bent iki XVII a. pabaigos tapo vie­ nu iš europinę civilizaciją formuojančių elementų. Pasaulio sukūrimas — pirmoji n u o d ė m ė — atpirkimas — „būsimas ant­ rasis Kristaus a t ė j i m a s " — štai tie svarbiausi įvykiai, j u n ­ giantys laiko grandinę. Viduramžių žmogaus požiūriu tai reiškė tiesioginį su istorija nesusijusių j ė g ų įsikišimą į žmo­ nijos istoriją. T i k v i e n u a t v e j u ž m o g u s galėjo pasirinkti: tokią gali­ m y b ę kūrėjas suteikė pirmiesiems ž m o n ė m s . A d o m a s ir Ie­ va pasirinko nuodėmę. N u o to laiko viską lėmė Aukščiau­ siojo valia. Ankstyvosios krikščionybės idėjos sukūrė p i r m ą universalią „Pasaulio istorijos" chronologiją, ir žmogaus pro­ tas n e b e j a u t ė milžiniškų p l a n e t ų j u d ė j i m ų įtakos, kuriai jis įsivaizdavo esąs pavaldus antikos laikais. Buvo sutelktas dėmesys į griežtai apribotą laiką ir erdvę. N o r ė d a m i geriau atskleisti to m e t o istorinę mintį, suformuluokime tokius klausimus: 1. K o k i a b u v o v i d u r a m ž i ų m ą s t y m o simbolika? 2. K a i p s u v o k i a m a raidos idėja v i d u r a m ž i ų isto­ rijos teologijoje? 3. K o k i a b u v o istorijos pažinimo struktūra vidur­ amžiais?

VI. KAIP SUVOKIAMAS PASAULIS RENESANSO EPOCHOJE? Kokios priežastys X I V — X V a. „pabudino protus" ne tik Italijoje, bet ir kitose E u r o p o s šalyse? K a s p a s k a t i n o krikščionis nukreipti žvilgsnius į pagonišką antiką, atgai­ vinti „mirusius dalykus" ir pradėti ieškoti „naujo D a n g a u s ir naujos Žemės"? Galų gale — kuo pastarasis Atgimimas skyrėsi n u o „XII a. Atgimimo"?.. Ir dar daugelis kitų klau­ s i m ų gali kilti ne tik tam, kuris p r a d e d a pažintį su R e n e ­ sansu, bet ir tam, kuris specialiai domisi šiuo laikotarpiu a r j į tyrinėja, n e s d a u g k a s iki šiolei n ė r a p a k a n k a m a i aiš­ ku. Žinoma, šio skyrelio uždavinys ne išspręsti nurodytas o r o b l e m a s , o tik p a m ė g i n t i atsakyti į tris k l a u s i m u s : 1. Kaip galėtume apibūdinti Renesanso epochos humanizmą? 2. Kokie bruožai būdingi Renesanso pasaulėjau­ tai? 3. Kaip Renesanso epochoje suvokiama visuome­ nė ir žmogus?

VII. KUO PRATURTINO ISTORINĮ MĄSTYMĄ RENESANSO EPOCHA? Yra pripažinta, k a d naujųjų laikų istorinis mąsty­ m a s gimė Renesanso epochoje. Vadinasi, nuo to laiko žmo­ g u i p i r m ą kartą atsivėrė istorinė perspektyva —- istorinio lai­ k o gylis. H u m a n i s t a i suvokė, k a d e s a m a s k i r t u m ų t a r p įvai­ rių laiko atkarpų. Pripažindami, k a d visa ko galutinė priežastis yra Dievas, jie vis rečiau a k c e n t u o d a v o J o va­ lią, į v y k i ų t i e s i o g i n i ų p r i e ž a s č i ų i e š k o d a m i p a č i o j e istori­ joje. K u r d a m i n a u j ą istorijos paaiškinimo schemą, jie kūrė s e k u l i a r i z u o t ą (pasaulietinę) ir h u m a n i s t i n ę istorijos filoso­ fiją. J ų i s t o r i š k u m a s b u v o p r a g m a t i n i s , t . y . j ų s u v o k i a m o s istorijos paskirtis b u v o tarnauti p r a k t i š k i e m s tikslams ir rei­ kalams, teikti žmonių veiklai pavyzdžių ir p a m o k y m ų . Taigi kyla klausimas: 1. K a i p gimė istorinio laiko samprata? 2. Kokios R e n e s a n s o istorinės minties kryptys?

VIII. KAS NAUJA BUVO ŠVIETIMO EPOCHOS FILOSOFINĖJE ISTORIJOJE? Septynioliktasis amžius pradėjo naują istorijos e p o c h ą — k a p i t a l i z m o istoriją. X V I I a. v i d u r i o Anglijos bur­ žuazinė revoliucija, pirmoji „europinio m a s t o " revoliucija, sudarė sąlygas kapitalistiniam g a m y b o s b ū d u i įsigalėti. E k o n o m i k o s srityje tai skatino feodalinių santykių iri­ mą kaime, politikoje -— „senojo" absoliutizmo išsigimimą. X V I I a. įvyko m o k s l o ir p a s a u l ė ž i ū r o s revoliucija. Į dvasinį g y v e n i m ą skverbiasi racionalizmas, buržuazinės, li­ beraliosios idėjos, X V I I I — X I X a. sukrėtusios Europą, kyla buržuazinės revoliucijos. Formuojasi naujas, Švietimo epo­ chai b ū d i n g a s , istorinio m ą s t y m o tipas — „filosofinė istori­ ja". O dabar p a b a n d y k i m e atsakyti į keletą klausimų: 1. K o k i o s m o k s l i n ė s ir m e t o d o l o g i n ė s filosofinės istorijos atsiradimo prielaidos? 2. Kokie buvo pagrindiniai filosofinės istorijos bruožai?

IX. KUO PAPILDĖ ISTORIJOS MOKSLĄ XIX IR XX a.? K a i p j a u rašyta ankstesniuose skyreliuose, ž m o ­ nės n u o senų senovės stengėsi palikti ainiams žinių apie savo reikšmingiausius d a r b u s ir žygius, išdėstyti s a m p r a t ą apie Pasaulį ir Visatą, norėjo, k a d jų gyvenimas n e n u g r i m z ­ tų į užmarštį, jiems rūpėjo pasidalyti patirtimi su būsimo­ mis kartomis. Sukauptos žinios b u v o iškalamos akmenyje, įbrėžiamos molyje, hieroglifais įrašomos papiruso ritiniuo­ se, o v ė l i a u — ir s p a u s d i n t o s e k n y g o s e . B e t i s t o r i j o s m o k s ­ lo tuo m e t u dar nebuvo. Jis susiformavo vėliau, praėjęs antikos, a n k s t y v o s i o s krikščionybės, v i d u r a m ž i ų ir kt. eta­ pus. Per tą laiką keitėsi Visatos, žmonijos bei istorijos sam­ prata, jos aiškinimas, metodologiniai kriterijai. M i e l a s skai­ tytojau, p a b a n d y k atsakyti į šiuos klausimus: 1. K a d a atsirado istorijos mokslas? 2. K a s istorijos m o k s l u i davė daugiau: materia­ lizmas ar idealizmas? 3. K u o „pradžiugino" visuomenę marksistinė-len i n i n ė sovietinė istoriografija?

4. K a s gi iš tikrųjų yra istorija? 5. Ką m e s v a d i n a m e istoriografija? 6. Ką m e s galime vadinti didžiausia žmonijos is­ torijos utopija?

X. KAS GLOBOJO ISTORIJĄ? Istorija, k a i p ir k i e k v i e n a s mokslas, n e a t s i r a d o savaime. Jį kūrė įvairių epochų, įvairių valstybių ir tautų m o k s l i n i n k a i istorikai. Pavyzdžiui, p i r m ą j ą „Lietuvos isto­ riją" lotynų kalba parašė istorikas A. Kojelavičius-Vijūkas (1609—1677), m o k ę s i s ir dirbęs Vilniaus universitete. „Lie­ t u v o s ir R u s i j o s istoriją iki u n i j o s su L e n k i j a " X I X a. pir­ m o j e p u s ė j e p a r a š ė V i l n i a u s universiteto profesorius, isto­ rikas J. Lelevelis (1786—1861), o devynių t o m ų „Lietuvių tautos istoriją" lenkų kalba — istorikas m ė g ė j a s T. N a r b u ­ tas (1784—1864). Pirmąją „Lietuvos istoriją" lietuvių kalba parašė S. Dau­ kantas (1793—1864)). Tačiau, n o r i n t parašyti „Istoriją", r e i k ė j o ne tik žinių, pasirengimo, bet ir lėšų pragyvenimui, p a l a n k i ų sąlygų. Antraip istorikas atsidurdavo emigracijoje, jo darbai būda­ vo sunaikinami arba paskelbiami tik po mirties. Visa tai gerai suprato j a u antikos mąstytojai ir istorijos tyrinėtojai. T a č i a u jie, k a i p ir visi to m e t o piliečiai, n e p a p r a s t a i tikėjo dievais. Dievų būta įvairiausių: gerų ir blogų, teisingų ir neteisingų, piktų ir geraširdžių, gundančių, viliojančių, klas­ tingų ir t. t. T o d ė l tais laikais ž m o n ė s stengėsi O l i m p e * susirasti gerą, p a l a n k ų D i e v ą arba mūzą, t. y. savo globė­ ją. T u r ė j o savo m ū z ą globėją ir istorija. G l o b o t i m e n u s ir mokslą, be dievų ir mūzų, galėjo ir „tėvas", t. y. mecenatasarba solidarūs bendraminčiai. T a d p a b a n d y k i m e atsakyti į keletą klausimų apie globė­ jus, „tėvus", istorikus... 1. Ar turėjo globėją istorijos mokslas? 2. K a s v a d i n a m a s istorijos tėvu? 3. K a s siejo Lietuvą su R o m a ir kuris p i r m a s i s p a m i n ė j o b a l t u s (aisčius)?

istorikas

* Pats a u k š č i a u s i a s (apie 3000 m) k a l n ų m a s y v a s S i a u r ė s G r a i k i j o j e . . Graikų mituose Olimpas vadinamas šventu kalnu, dievų buveine, kur gyvena vyriausias d i e v a s D z e u s a s i r k i t i g r a i k ų d i e v a i . 2. Š i m t a s i s t o r i j o s m į s l i ų

4. Ką vadiname Lietuvos Herodotu? 5. Kuris Lietuvos istorikas ėjo pėsčias iš Žemai­ čių į Vilnių semtis mokslo? 6. K i e k istorija turi „giminaičių"? 7. Pasakykite, k a s yra šio eilėraščio autorius: Klio *, istorijos m ū z a Pučia vėjas N u o karalių N u o lieknų N u o baroko

n u o piramidžių, i r n u o pilių, kaip ietys bažnyčių, riebių gėlių.

O, kokia graži Istorija! Miršta rėmuose galvos dožų. Meldžias raidės ant akmenų. Virpa k v a p a s vystančių rožių, Tirpsta aidas karo dainų. K a i p l a v o n i n ė k v e p i a Istorija. V a l d o šalį galingas vyras. S u k a girnas juodi vergai. Teka kraujas, nuodai ir vynas. Skamba kardas ir pinigai. Aš d r e b u skaitydamas Istoriją. O sena prostitutė Klio P a r d a v ė j a vartotos tiesos, N e i nuodų, nei kardų nebijo, Tiktai bijo saulės šviesos.

XI. AR DAUG BUTA VISUOMENĖS RAIDOS PAKOPŲ? Istorija — tai visuomenės kelias j pažangą. Tačiau "vaizduoti šį k e l i ą k a i p tiesę, v i e n k a i p progresą, g a l i m e tik pačia bendriausia prasme. Iš tikrųjų taip nėra, nes visuo­ m e n ė s raida — labai sudėtingas reiškinys, kurio kreivė tai kyla, tai krinta, tai visai susiraizgo. Vyksta n u o l a t i n i a i konf* D a b a r k a l b i n i n k a i s i ū l o v a r t o t i formą

„Klėja".

liktai, vertybių p e r k a i n a v i m a s , krizės. N a u j a b e v e i k visuo­ m e t ir visur gimdo atkakli ir negailestinga kova. Ž m o n i ų istorija prasidėjo tuomet, kai žmogus, sąmonin­ ga ir tikslingai veikianti būtybė, išsiskyrė iš gyvūnijos p a ­ saulio. Ž m o n i j o s k e l i ą s u d a r o kelios didelės p a k o p o s , va­ dinamos epochomis: pirmykštė b e n d r u o m e n ė , vergovė, feo­ dalizmas, kapitalizmas ir postkapitalistinė visuomenė. D a r visai neseniai buvo k a l b a m a ir rašoma apie socializmą — naują „socialinę ekonominę formaciją". Bet dabar m e s j a u žinome, k a d tai ne nauja, aukštesnė formacija ar žmonijos istorijos pakopa, o tik utopinis eksperimentas, turėjęs n e ­ paprastai tragiškų padarinių, iš tiesų grąžinęs v i s u o m e n ę į baudžiavos ar net vergovės laikus. Štai

keletas klausimų apie visuomenės raidos pakopas: 1. K o k i ą reikšmę istorijos mokslui turi archeolo­ gų surasta Liusė? 2. K a i p grafiškai galima pavaizduoti v i s u o m e n ė j e vykstančius procesus? 3. Kaip periodizuojama visuomenės „kūdikystė"? 4. K a i p p e r i o d i z u o j a m a istorija? 5. Kas toji „laivinių kovos kirvių" kultūra? 6. K a d a lietuviai pradėjo arti žemę?

XII. GENYS MARGAS, SVIETAS DAR MARGESNIS... Ž m o n i ų visuomenė labai sudėtinga. Ji nuėjo ilgą kelią n u o pirmykščių kolektyvų per vergovę, feodalizmą, į postkapitalistinę visuomenę. Iš gamtos vergo žmogus tapo j o s š e i m i n i n k u tiek, k i e k leidžia s u k a u p t o s žinios, pasiek­ tas plėtotės lygis. Epochos keičiasi. T a č i a u materialinė gamyba, socialinė visuomenės struktūra pasikeičia ne iš karto. Netolygiai plė­ tojasi ir atskiros tautos, šalys, valstybės. D a r ir šiuo m e t u m ū s ų planetoje yra teritorijų, k u r ž m o g u s netoli t e n u ž e n g ė n u o pirmykštės b e n d r u o m e n i n ė s epochos. G a u s u valstybių, kuriose t e b ė r a įvairių feodalizmo liekanų. Be to, net ir aukš­ tą raidos p a k o p ą pasiekusiose šalyse e s a m a praeities re­ liktų. Pasaulyje vienu m e t u rasime išsivysčiusių ir atsilikusių šalių, labai tirštai a p g y v e n d i n t ų teritorijų ir d y k u m ų , d i ­ džiųjų valstybių ir valstybių n y k š t u k i ų . Visi šie ir kiti pa-

•našus r e i š k i n i a i g a l i b ū t i t y r i n ė j i m o o b j e k t u , v e r t u i r t y r i ­ nėtojo, ir skaitytojo dėmesio. Apskritai v i s u o m e n ė s gyve­ n i m e g a l i m a išskirti p e n k i a s d i d e l e s reiškinių grupes. 1. Kas priklauso e k o n o m i n i a m s reiškiniams? 2. K o k i u s ž i n o m e v i s u o m e n ė s socialinius reiški­ nius? 3. Kas priklauso politiniams reiškiniams? 4. Kokie reiškiniai yra etniniai? 5 . K a i p e v o l i u c i o n a v o v i s u o m e n ė s g i m i n y s t ė s ry­ šiai?

XIII. TRUPUTIS APIE ROMANTIZMĄ IR PADAVIMUS X I X a. p r a d ž i o j e V o k i e t i j o j e susiformavo litera­ tūrinė r o m a n t i z m o kryptis. R o m a n t i z m a s paplito ir kituose kraštuose, susilaukė nemažai pasekėjų: A. Mickevičius, V . H u g o , M . G o r k i s i r kt. R o m a n t i k a i b u v o A . B a r a n a u s k a s , Maironis ir daugelis kitų XIX a. antrosios pusės lietuvių tautinio sąjūdžio literatų. R o m a n t i z m u i būdingas stiprios asmenybės kultas. Ž m o ­ gus — tai m a ž a visata, m i k r o k o s m o s a s . J i s visai nepriklau­ s o m a s n u o g y v e n i m o sąlygų, j o galimybės neribotos. T o k i a a s m e n y b ė , esą, gali išspręsti socialines ir kitas ž m o n i j o s problemas, sukurti žmonių santykių harmoniją, gyventi vien savo karštos širdies gyvenimu. R o m a n t i k a i ieškojo absoliu­ čių, visuotinų, a m ž i n ų idealų, skelbė savo n e r a m i o s jaunys­ tės pranašystes, garbino aistrą ir kūrybinę fantaziją. Dau­ geliui atrodė, k a d žmogaus vertas gyvenimas ateis tuomet, kai bus išlaisvinta pavergta Tėvynė, suteiktos ir ginamos pilietinės laisvės, įgyvendinti kiti didingi idealai, o darbas taps kūryba. Taigi romantikų idealuose būta nemažai visuomeninės utopijos elementų. R o m a n t i k a i p a k i l i a i i r e m o c i n g a i a p d a i n a v o g a m t ą , ža­ vėjosi j o s grožiu ir p o e t i z a v o ž m o g a u s ryšį su ja, g a r b i n o j a u s m ų į t a m p ą , s v a j i n g u m ą , ilgesį... O dabar pateikiame eilėraštį „Miškų Karalaitei — Lietu­ vai" ir veikalo „Žemaitijos atsiminimai" ištraukas.

20

MIŠKŲ

KARALAITEI — LIETUVAI

Užkerėtam sapne, o M i š k ų Karalaite, T i e s l e m t i n g a v e r p s t e t u s ė d ė j a i tyli, Ji kaip bitė darbšti dūzgė ilgesio gaidą,— T a i t o d ė l i r d a i n a k a i p n a k t u ž ė gili. Tu aušrinę į savąją dainą įpynei Ir griaustinį, ir s a u l ę įliejai į ją, N u o vaikystės matei žaibo raštą auksinį,— T a i todėl šitaip spindi ir tavo svaja. Iš galingo k a m i e n o pradžią p a ė m e i savo, Pakilai tarsi vaikas į bokštą aukštai, Ąžuolų pasiklausę, senoliai dainavo,— Ar ne jų tavyje išminties atšvaistai? B u v o tavo kuodelis m i g l ų susivėlęs, Bet išaudei tu a m ž i a m s ugningus kelius, S e n o s e g l ė s š l a m ė j o , u ž b u r d a m o s sielą, S a v o paslaptį liejo į vyzdžius, į žalius. O, tos akys, k u r paslaptį šventąją saugo, Teliepsnoja per amžius ugnis jų ramiai. Su tavim, Karalaite, širdim aš suaugau, K o k s gilus tavo balsas žalio m i š k o gelmėj. Kas švelniau, nei pavasarį miško pievytė? Kas stipriau n e g u a u k u r o švento kerai? Kas labiau pranašingas, nei balsas gegutės? Verksmas J ū r ų Karaliaus — drėgni gintarai? Ir lietuvių senovinę skambiąją dainą M a n p r i m i n s t a v o tirštas saldusis m e d u s . Tarsi paukščių giesmė ji bekraštė atšlaimuos, Ir j o s garsas — lyg skrydis arų išdidus. T a i p per ilgus metus kilo tavo šventovė, Ir n e n y k s t a įmūrytų plytų galia. O M i š k ų Karalaite, tikroj tu tvirtovėj. Pildos norai tavi. T o k i a saulės valia. „Puikios, gėlėtos, žavingos pakrantės N e m u n o , Lietuvos upių kunigaikščio, kuris visoje puikybėje ir garbėje oriai plaukia, tarsi j a u s d a m a s savo garbingumą, savo n e n u g i n č i I < 1111. į s e n o v i š k u m ą . Ž v e l g d a m a s Į j o m ė l y n u s v a n d e n i s , t a ­ riesi m a t ą s praslinkusių a m ž i ų pėdsakus, tariesi persikeliąs į a n u o s l a i k u s , kai t i e k b u v o į v y k i ų . I š t i k r o , k o k i ų t i k įvy­ kių l i u d i n i n k u n e b u v o š i u p ė ! K o k i o s k a r i a u n o s p e r j ą n e ­ persikėlė! N u o kieno kraujo jos vandenys neparaudo! Be­ ne vieną k.iria p e r p l a u k ė ją k r y ž i u o č i a i , o n u s i a u b ę n u n i o 21

k o j ę u g n i m i i r k a r d u l i e t u v i ų k a i m u s , s u g a u s i u g r o b i u ar, visiškai sutriuškinti, su k e r š t u širdyje, su p r a k e i k s m u lūpo­ se grįžo atgal! Ne kartą tose apylinkėse, tose p a k r a n č i ų uo­ l o s e a i d ė j o šaižus v o k i e č i ų šūksniai, i r n e k a r t ą j o s e atsi­ m u š ė skardus žemaičių rago balsas, s ė d a m a s b a i m ę priešo būriuose. Š i a n d i e n čia tylu, r a m u : r a m i a i teka N e m u n o van­ d e n y s , o j o p a k r a n t ė s e s k a m b a d a r b š č i ų ž v e j ų [...] b a l s a i . O B a l t i j o s j ū r a ! S u k o k i u s u s i j a u d i n i m u , s u k o k i u su­ sižavėjimu p i r m ą kartą žvelgiau į Tave! Kokia tu didelė, kokia puiki m a n atrodei! Bet j u k tavo v a n d e n y s nėra viso p a s a u l i o v a n d e n y s , j u k tu, p a l y g i n u s s u b e g a l i n i o v a n d e ­ n y n o plotais, tokia pat m a ž u t ė kaip ir aš prieš tave. Visa tat gerai žinojau, bet niekas negalėjo m a n ę s atžavėti. Su užsidegimu ir su kažin kokia n e s u p r a n t a m a m e i l e sveiki­ n a u t a v e ! O , k a i p d a u g a p i e t a v e s a v o j a u n y s t ė j e e s u gir­ dėjęs! A t s i m e n u savo vaikystės valandėles, k a d a auklės pa­ sakos apie tave, apie tavo karalienę, apie sirenas, apie gintaro rūmus tavo gelmėse žadino sieloje paslaptingą susižavėjimą, o prieš akis kilo tūkstančiai viliojančių pa­ veikslų. [...] T a v o t a i v a n d e n y n e s e n a i s , l a b a i s e n a i s l a i k a i s , k a i p sa­ ko liaudies padavimas, gyveno tūkstančiai deivių. Tada joks ž m o g u s n e g a l ė j o prisiartinti prie t a v o kranto, n e s j a m grė­ s ė p a v o j u s b ū t i a p k a l i n t a m j ū r o s d u g n e . [...] Patinka m a n žiūrėti į tave, Baltija, k a d a tu audringa, k a d a tavo b a n g o s tarytum milžinai iškyla iš gilumos, virsta dangų remiančiais kalnais, viena po kitos kaip nesuskaito­ m o s k a r i a u n o s eilės lekia, u ž l ū ž t a i r s u b a i s i u t r i u k š m u , įnir­ tusios iš nevilties, k a d negali toliau pasiekti, dūžta, užlie­ d a m o s milžinišką pakraščio s m ė l y n o plotą, ir strėlės greitu­ mu grįžta atgal, tarsi p a b ū g u s i o s b a u s m ė s už savo šėlimą. M ė g s t u žiūrėti į tave, jūra, naktį, k a d a a u d r a išjudina tavo gelmes: tada putoj i, svaidai įsiutusias savo vilnis, k a u k i ir aukštai išmeti savo b a n g ų karčius, tarsi n o r ė d a m a susibi­ čiuliauti su d u n d a n č i u virš tavęs griausmu, su blyksinčiais žaibais, su debesimis, k u r i e tarsi milžiniški k u p r a n u g a r i a i slenka pilku dangumi..." Štai ir pirmoji mįslė: 1. Kas parašė šiuos kūrinius? Kokia kalba jie bu­ vo parašyti? Visus senovės miestus, tvirtoves, senas valstybes, tautas gaubia legendos, padavimai. Yra legendų ir apie lietuvių kilmę, įvairias vietoves. Garsios legendos apie J ū r a t ę ir Kas-

tytį, N e r i n g ą , Birutę... T a č i a u d a b a r m u s d o m i n a n e jos, o > l e g e n d o s a p i e V i l n i a u s m i e s t ą . T a i p a s a k o j i m a i a p i e Bokštokalną, kurio urvuose, p a s a k p a d a v i m o , gludi milžiniški pra­ keikto didiko turtai, apie Lizdeiką, Vaidilutę, Barboros šmėk­ lą, k a r v e d ž i o M y k o l o K a z i m i e r o P a c o p a s t a t y t ą šv. Petroir Povilo bažnyčią, Panerių kalvose paslėptus N a p o l e o n o 1 iždo turtus, vaiduoklius D o m i n i k o n ų bažnyčios p o ž e m i u o ­ se ir daugelis kitų. Daugelį legendų skaitytojas tikriausiai yra girdėjęs ar­ ba skaitęs ir todėl j a m n e b u s s u n k u įminti šias mįsles: 2. Kur buvo lietuvių dievų Olimpas? 3. Ką žinote apie Lietuvos Troją? 4. K a s b e n d r a tarp slibino, velnių, r a g a n ų ir S u ­ bačiaus gatvės Vilniuje?

XIV. AR NEMELAVO GELEŽINIS VILKAS? Visi žinome Lietuvos metraštyje užrašytą l e g e n d ą a p i e G e d i m i n o s a p n ą i r g e l e ž i n į vilką... 1323 m e t a i — tai n e Vilniaus miesto, o sostinės pirmojo p a m i n ė j i m o data. Skai­ tytojai, m a n a u , yra girdėję ir l e g e n d ą apie pilies statybą, kuriai lietuvės motinos, didžiai m y l ė d a m o s savo Tėvynę, buvo pasiruošusios paaukoti vienintelį sūnų ar dukrą. Ta­ čiau dievams tereikėjo laukinių gėlių puokštės! O dabar pabandykime atsakyti į keletą klausimų: 1. K o d ė l Vilnius b u v o įkurtas ties Vilnia ir N e ­ rimi? 2. K a d a Vilnius g a v o M a g d e b u r g o teises? 3. Ką vadiname cechu? 4. Kas yra manufaktūra? 5. K u r XIX a. pradžioje buvo antrasis Paryžius?

XV.

KALEIDOSKOPAS

Istorijoje g a u s u įvairiausių įvykių, faktų, gyve­ nimu p.inidoksų... 1. K a s a t k l y d o į L i e t u v ą iš „ T ū k s t a n č i o ir v i e n o s nakties" pasakų krašto? 2. Kokiais karoliais puošdavosi senovės lietuvės?

3. Ar buvo Lietuvoje vergovė? 4. Kaip Smurgainyse atsirado Akademija? 5. K a d a pasirodė lietuviški pinigai ir „žmonių ašaros"?

XVI. KOKIOS TAI GENTYS? KOKIOS TAI TAUTOS? Įvairūs etniniai ž m o n i ų kolektyvai — giminės, gen­ tys, tautos — atsiranda, s u v a i d i n a istorijos s c e n o j e d i d e s n į ar m e n k e s n į v a i d m e n į ir vėl p a s i t r a u k i a į užkulisius — kar­ tais j a u a m ž i n a i , o k a r t a i s iki tol, k o l istorija v ė l j a s pa­ š a u k i a gyventi... 1. Ką žinai apie sėlius, vingius ir vikingus?

skalvius,

notangus,

jot­

XVII. „JUSTITIA EST FUNDAMENTUM REGNORUM" „Justitia est f u n d a m e n t u m r e g n o r u m " — skelbia senovės r o m ė n ų išmintis. N e atsitiktinai r o m ė n ų — j u k jie buvo didieji antikinio pasaulio teisininkai, sugebėję taip tiksliai, logiškai ir n u o s e k l i a i formuluoti teisines n o r m a s , jas sisteminti, jog r o m ė n ų teisė daugelį šimtmečių b u v o Eu­ ropos juridinio mąstymo mokykla ir pagrindas. T a č i a u k i e k v i e n a m e krašte plėtojosi ir sava teisė: iš pra­ džių paprotinė, o v ė l i a u — rašytinė. Rašytinės teisės atsira­ d i m a s — valstybės subrendimo požymis. Teisės n o r m ų kodifikavimas, teisynų sudarymas — svarbus, didelės kultūrinės reikšmės įvykis kiekvienos tautos, valstybės gyvenime. Ką žinai apie: 1. „ R u s ų tiesą", 2. Kazimiero teisyną, 3. Lietuvos Statutą? K u r ir k a d a šie teisynai b u v o sudaryti?

XVIII. KARAI IR MUSIAI Deja, valstybių ginčai ir prieštaravimai dažniau­ siai buvo ir tebėra sprendžiami ginklu. Visoms epochoms būdingi grobiamieji, kolonizatoriški karai. XVII šimtmety­ je Europoje buvo 49 karai, per kuriuos žuvo 2 milijonai ž m o n i ų ; X V I I I a . — 3 7 k a r a i , n u s i n e š ę 5,5 m i l i j o n o g y v y b i ų ; X I X a . k a r u o s e ž u v o 5,4 m i l i j o n o ž m o n i ų ; X X š i m t m e č i o (iki 1945 m.) k a r a i v i e n E u r o p o j e p a r e i k a l a v o 4 5 m l n . gy­ vybių. A p s k a i č i u o t a , k a d p e r p r a ė j u s i u s 5,5 t u k s t . m e t ų b e k a r ų gyventa tik 292 metus. Iš viso p e r tą laikotarpį b u v o 14 513 didelių ir m a ž ų karų. Išlikusiuose praėjusių amžių rašto p a m i n k l u o s e daugiausia vietos skirta ne civilizacijai ir kul­ tūrai, o k a r ų istorijai... R e m d a m i e s i šiais ir p a n a š i a i s faktais, k a i k u r i e šiuolai­ kiniai istorikai kuria įvairias teorijas, kurių tikslas — į r o ­ dyti k a r ų n e i š v e n g i a m u m ą ne tik praeityje (žmonių visuo­ m e n ė s istorija — k a r ų istorija), bet i r dabartyje. V i e n i j ų teigia, k a d k a r u s p i r m i a u s i a s u k e l i a b i o l o g i n ė s ž m o n i j o s eg­ zistavimo sąlygos, ž m o n i ų perteklius ir k o v a už buvį. Kiti s v a r b i a u s i a k a r ų k i l i m o p r i e ž a s t i m i l a i k o g e o g r a f i n i u s sa­ v i t u m u s , „ s u s p a u s t ų " t a u t ų k o v ą u ž „ g y v y b i n ę e r d v ę " (geo­ grafinės teorijos). Treti tvirtina, k a d karai vaidina p a ž a n g ų vaidmenį, nes ugdo, auklėja stiprias ir valingas asmenybes bei tautas (socialinės etninės teorijos). Psichologinės teo­ rijos šalininkai įrodinėja, k a d d ė l v i s k o kalta ž m o g a u s psi­ chika, įgimtas jo intelekto agresyvumas, masinė isterija, psichozė, o kosmopolitinės teorijos teigia: karai kyla dėl tautinių ir bendražmogiškųjų interesų antagonizmo. Yra dar viena teorija, teisinanti ginkluotus konfliktus ir net tero­ rą — tai klasių k o v o s teorija. Taigi kinti:

teorijų

tikrai

daug...

Tačiau pabandykime

išsiaiš­

1. K o d ė l kyla karai ir kokie jie buna? A t s a k y k i m e į šiuos k l a u s i m u s iš k a r ų istori­ jos: 2. K a i p kryžiuočiai įsigalėjo Pabaltijo žemėse ir kas juos rėmė? 3 . K u o p a g a r s ė j o M ė l y n i e j i V a n d e n y s 1363 m.? 4. K a s į v y k o ties S a l a s p i l i u ( K i r c h h o l m u ) 1605 m.? 5. Ko s i e k ė N a p o l e o n a s I 1812 m. ž y g i u o d a m a s į

Rusiją?

XIX. DVARAS — NE KAIMYNAS, O PONAS — NE BROLIS Formuojantis feodalizmui, stambieji feodalai sa­ varankiškai pavergdavo laisvus valstiečius ir juos išnau­ d o d a v o , o v i d u t i n i e j i i r y p a č s m u l k i e j i f e o d a l a i p a t y s to* padaryti nepajėgė, todėl ieškojo sąjungininko, galėjusio j i e m s padėti. T o k i u s ą j u n g i n i n k u t a m p a kunigaikštis, kuris, imasi kurti centralizuotą valstybę. Centralizacija — tai at­ kakli kova, kur dažnai pasirenkamos pačios žiauriausios priemonės (prisiminkime Just. Marcinkevičiaus dramą „ M i n ­ daugas"). Koks feodalizmo epochoje buvo valstiečių likimas, nosime atsakę į šiuos klausimus:

suži­

1. K a i p pasielgė su valstiečiais didieji kunigaikš­ čiai? 2. Kas yra feodalinis imunitetas? 3. Kokius mokesčius feodalai ė m ė iš valstiečių? 4. K o d ė l įvyksta „antrasis įbaudžiavinimas"? 5. Kada Lietuvoje panaikinta baudžiava? 6. Ar b u v o „trečiasis įbaudžiavinimas"?

XX. DU BAJORAI — TRYS NUOMONES Bajorai buvo pagrindinė Lenkijos ir Lietuvos feo­ d a l i n ė s federacinės valstybės (Respublikos; n u o 1569 m.) karinė jėga, tarsi riterių luomas. R e s p u b l i k a k a r i a v o ne tik su kaimynais, bet ir su Švedija, totoriais. Bajorų k a r ų is­ torijoje n e m a ž a ne tik garsių pergalių, bet ir skaudžių pra­ laimėjimų. Bajorai Respublikoje įvedė savo diktatūrą. Prasidėjo jų aukso amžius. Dėl to valdžios centralizacija sustoja pusiau­ kelėje, v a l s t y b ė j e p a m a ž u įsigali f e o d a l i n ė a n a r c h i j a . Ba­ jorai ima piktnaudžiauti vienbalsiškumo principu. Vienas po kito išyra seimai. J u o s e vyksta begaliniai tušti ginčai (iš č i a i r p o s a k i s „ d u b a j o r a i — t r y s n u o m o n ė s " ) . B a j o r a i , skatinami ir v a d o v a u j a m i didikų, buriasi į priešiškas kari­ nes grupuotes — konfederacijas, vyksta vidaus karai, ku­ rie alina valstybę, ji n e b e g a l i spręsti gyvybiškai s v a r b i ų vi­ daus problemų. T o d ė l ne kas kitas, o bajorija sužlugdė Res­ p u b l i k ą . . . V ė l i a u , X I X a., b a j o r i j a b a n d o i š p i r k t i s a v o k a l ­ tę, s u s i g r ą ž i n t i v a l s t y b i n g u m ą , d a l y v a u j a t a u t i n i o i š s i v a d a -

v i m o sąjūdyje. T a č i a u p o n e p a v y k u s i o 1863 m . s u k i l i m o bajorai iš aktyvesnės politinės veiklos priversti pasitraukti. Estafetę p e r i m a besiformuojančios naujųjų laikų v i s u o m e n ė s jėgos. 1. Kaip karaliumi tapo Henrikas Valua? 2. K a s b u v o „liberum v e t o " ir k a i p išgarsėjo Vla­

dislovas

Čičinskas?

3. K o d ė l Lenkijos ir Lietuvos dinama Respublika? 4. K o d ė l

įvyko

„Inkvizicinis"

valstybė ir

buvo

va­

„Nebylusis"

sei­

mai?

XXI. TAS SVAIGUS ŽODIS LAISVE! „Laisvė" greičiausiai buvo vienas pirmųjų žmo•gaus p a s a k y t ų ž o d ž i ų . Žmogus s t e n g ė s i b ū t i n e p r i k l a u s o m a s nuo gamtos kaprizų, norėjo išvengti p a ž e m i n i m o ir prie­ vartos, politinio p a v e r g i m o ir t. t. J i s nuolat k o v o j o dėl socialinės lygybės, dėl e t n i n ė s bei politinės laisvės. Isto­ rinė praeitis garsėja maištais, sukilimais, ginkluotais per­ versmais, pilietiniais karais, tautinio išsivadavimo ir gro­ biamaisiais k a r a i s bei žygiais, tiesiog d a u g ž i a u r u m o bei kru­ vino teroro. I š v e r g o v i n ė s epochos m u m s ž i n o m a s S p a r t a k o v a r d a s . Š i o ž m o g a u s v a d o v a u j a m a s v e r g ų s u k i l i m a s (73 a r 7 4 m . ) s u k r ė t ė R o m o s i m p e r i j o s p a m a t u s . F e o d a l i z m o epochoje v y ­ k o U o t o T a i l e r i o s u k i l i m a s A n g l i j o j e (1381 m.), T o m o M i u n cerio vadovaujamas valstiečių karas Vokietijoje (1524—25), h u s i t ų k a r a i Čekijoje ( 1 4 1 9 — 3 7 ) , S t e p a n o R a z i n o ( 1 6 7 0 — 7 1 ) , J e m e l j a n o P u g a č i o v o (1773—75) v a d o v a u j a m i valstiečių ka­ rai Rusijos imperijoje. F e o d a l i n ė j e L i e t u v o j e v y k o k e t u r i ž e m a i č i ų s u k i l i m a i (1401, 1409, 1418 ir 1 5 3 6 — 3 7 m e t a i s ) , Š i a u l i ų e k o n o m i j o s v a l s t i e č i ų s u k i l i m a s (1769 m e t a i s ) . D a u ­ gybe mažesnių socialinių karų garsėjo kiekvienas amžius. XX a. L i e t u v o j e v y k o p a s i p r i e š i n i m o sąjūdis, partizani­ niai karai prieš užsienio o k u p a n t u s ir t. t. O dabar pabandykite atsakyti į šiuos klausimus: 1. Ko siekė, dėl ko k o v o j o sukilę feodalinės epo­ chos valstiečiai? 2. K a d a įvyko pirmoji tautinė revoliucija Lietu­ voje? 3. K o d ė l Lietuvos istorijoje m i n i m a s P. Bermonto-Avalovo vardas?

•n

4. Kuo mums brangūs karininkų A. Juozapavi­ čiaus ir J. Sidaravičiaus vardai? 5. K a d a įvyko K a u n o sukilimas? 6. K o d ė l įsigalėjo raudonasis teroras SSRS? 7. K a s yra rezistencija? 8. Kas parašė knygą „Partizanai", koks autoriaus likimas?

XXII. LAISVĖ, LYGYBĖ, BROLYBĖ! Šį šūkį paskelbė Prancūzijos didžioji revoliucija (1789—1794), ir jis n u s k a m b ė j o visame pasaulyje, tapo re­ voliucinės kovos simboliu. Revoliucija reiškia radikalų k o ­ kybinį pasikeitimą, šuolišką perėjimą iš vieno visuomeni­ n i o b ū v i o į kitą, iš s e n o į n a u j ą . R e v o l i u c i j a — tai persilau­ žimo, posūkio laikotarpis visuomenės ir valstybės gyvenime, senos visuomeninės politinės santvarkos pakeitimas nauja, visuomeninių gamybinių santykių perversmas. Ji reiškia ir tai, k a d v a l d ž i ą p a i m a n a u j o s v i s u o m e n ė s jėgos, ž e n g i a m a s žingsnis pažangos kryptimi. N e m a ž a dalis istorikų linkę švelninti socialinius ir kitus prieštaravimus. J i e revoliuciją vadina „liūdnu reiškiniu", „ n u k r y p i m u " n u o normalios raidos arba tiesiog „nusikalsta­ mu suokalbiu", „katastrofa". Treti linkę remti tik tokią re­ voliuciją, kuri įvyksianti be ginkluotos kovos, pilietiniokaro. J i e pasisako už „tykiąją", „taikiąją", „nepastebimą" revoliuciją. L i b e r a l a i tiki, k a d , s u r e g u l i a v u s v i s u o m e n i n ę pažangą, visuomenės raida galinti vykti sklandžiai. Jų n u o ­ mone, klasių kova ir revoliucijos nutraukiančios natūralią v i s u o m e n ė s raidą... O iš t i k r ų j ų •— 1. K o d ė l kyla revoliucijos ir kokios jos būna? 2. Ar būna revoliucijos konservatyvios ir kiek iš viso revoliucijų buvo Lietuvoje?

XXIII. KAIP MES ATRADOME PATYS SAVE? Literatūroje r a n d a m e dvi panašias savo reikšme sąvokas — Renesansas ir Atgimimas. Renesansu m o k s l i n ė j e literatūroje vadinama t a m tikra kultūros ir visuomeninės

minties raidos epocha Vakarų ir Vidurio Europoje. N u o Re­ nesanso reikia skirti kitus p a n a š a u s p a v a d i n i m o reiškinius, laip pat ir tautinį Atgimimą. J u o įprasta apibūdinti nau­ jųjų l a i k ų t a u t o s formavimąsi, t a u t i n ė s valstybės susikūri­ mą. Šis procesas Europoje, ypač jos rytinėje ir pietryčių dalyje, tęsėsi visą X I X a.— vienur anksčiau, kitur vėliau. Tautinį Atgimimą skatina bendrinės kalbos formavimasis, bendro tautos istorinio likimo suvokimas, išaugusi tautinė sąmonė, dvasinė kultūra. Šitaip atgimti turėjo ir lietuvių tauta. A t s a k y k i m e į ke­ letą k l a u s i m ų iš tautinio A t g i m i m o istorijos. 1. Ar Lietuvos sąvoka visuomet reiškė tą patį? 2. Kas vadinama „Tautų pavasariu"? 3. K a s parašė p i r m ą Lietuvos istoriją lietuvių kal­ b a i r k a s y r a p i r m o s s p a u s d i n t o s L i e t u v o s is­ torijos lietuvių kalba autorius?

XXIV. KAS SKAITO IR RASO — DUONOS NEPRAŠO T a i p a p i e m o k s l ą k a l b a l i a u d i e s išmintis. Šis afo­ rizmas daugiaprasmis. J i s n u r o d o ne vien praktinę m o k s l o naudą, j a m e slypi mintis, k a d m o k s l a s ir švietimas d a r o žmogų savarankišką ir nepriklausomą, kelia žmogaus orumą ir savo žmogiškosios vertės pajautimą. Š v i e t i m o istorija — e s m i n ė kultūros istorijos dalis. Štai keli klausimai iš Lietuvos švietimo istorijos: 1 . K u r i r k a d a b u v o į s t e i g t o s p i r m o s i o s m u m s ži­ n o m o s mokyklos Lietuvoje? 2. Vyriausioji LDK mokykla? 3. Kas buvo Edukacinė komisija? 4. Kuris artimas Kęstučio giminaitis b u v o Pra­ h o s universiteto (akademijos) rektorius?

XXV. KUO ŽYMUS SIE MOKSLININKAI? Istorinės asmenybės — ne vien karvedžiai, vals­ tybių vadovai, politikai. Tai ir menininkai, ir mokslo bei t e c h n i k o s ž m o n ė s , k u r i ų v e i k l a f o r m a v o v i s u o m e n i n ę są­ monę, plėtė pažinimo horizontus, skatino gamybos priemonių

ir g a m y b i n i ų santykių raidą, žodžiu, visokeriopai turtino visuomenės materialinę ir dvasinę kultūrą. T a d a r žinai, k u o ž y m ū s šie m o k s l o ž m o n ė s : 1. I g n a s D o m e i k a , 2. Angelas Daugirdas, 3. Žygimantas Liauksminas, 4. Danielius Kleinas, 5. K a z i m i e r a s Simonavičius.

ugdė

ir

XXVI. KODĖL PIRTIS TAPO AMERIKA? Didysis tautų kraustymasis — neregėtas iki to ir po to įvykis — sumaišė etninę Europos gyventojų sudėtį. Iki šiol ginčijamasi, iš k u r E u r o p o s c e n t r e a t s i r a d o vengrai, priklausą u g r ų - s u o m i ų kalbinei grupei ir t. t. N a u j a m i g r a c i j o s (lot. k ė l i m a s i s , k r a u s t y m a s i s ) b a n g a s u ­ sijusi su didžiaisiais geografiniais a t r a d i m a i s ir n a u j a i at­ rastų ž e m y n ų kolonizacija, kai daugelis atrastų ž e m y n ų gy­ ventojų buvo išnaikinta ir formavosi naujos etninės bend­ rijos. Migraciją skatino ir kapitalizmo raida. T u o m e t u labai i š a u g o e m i g r a c i j a (išvykimas į k i t a s šalis), r e e m i g r a c i j a (grį­ žimas iš emigracijos) ir imigracija (atvykimas iš kitų kraš­ tų). A p i e e m i g r a c i j o s m a s t ą L i e t u v o j e l i u d i j a i r tas fak­ tas, k a d X I X a, a n t r o j o j e p u s ė j e — XX a. p r a d ž i o j e iš L i e ­ tuvos emigravo 2 5 % visų gyventojų. Ši aplinkybė verčia klausti: 1. K o d ė l ž m o n ė s b ė g o į užsienį slapčia? 2. Kas skatino politinę emigraciją? 3. Kokios socialinės emigracijos priežastys ir ar daug emigrantų pralobo? 4. K o d ė l pirtis t a p o A m e r i k a ?

XXVII. MEDŽIAI, MUZIKA IR ISTORIJA K o k s gali būti ryšys tarp m e d ž i ų ir istorijos? O vis dėlto! Stilizuotas gėlės žiedas herbe, kai kurių augalų simbolinė reikšmė, kultas, susiformavęs pirmykštėse kultū­ rose ir t. t. T a d p r i s i m i n k i m e : 1. K o k s senovės lietuvių šventasis medis?

2. K a s b e n d r o tarp laurų, alyvmedžio šakelės ir eglišakių? I s t o r i n i a i s i u ž e t a i d a i n o s e , į k v e p i a n č i o s e ž y g i a m s , i r žy•giai į k v e p i a n t y s k o m p o z i t o r i u s — š i t o k i a i s i r p a n a š i a i s k e ­ liais susipina istorija ir muzika. O m u z i k a v i m a s , jo formos, muzikos instrumentų atsiradimas ir kita j u k yra bendrosios k u l t ū r o s istorijos, buities istorijos dalis. T a d ir šioje isto­ rijos mįslių knygoje tiks tokie klausimai: 3. Kuri Lietuvos didžiojo kunigaikščio G e d i m i n o duktė labai m ė g o muziką? 4. Kodėl prancūzų tautos himnas yra

„Marselie­

tė"?

XXVIII. KAIP SUPRASTI SlUOS POSAKIUS, KĄ REIŠKIA SIOS SĄVOKOS? Iš antikos e s a m e p a v e l d ė j ę terminų, sąvokų, sen­ tencijų, aforizmų — senovės išminties turtų. Paveldėjome daug vaizdingų, bet keistokai s k a m b a n č i ų posakių — jų aps­ tu literatūroje, inteligentų kalboje. 1. Ar žinai, ką reiškia ir iš k u r k i l ę šie p o s a k i a i : D a m o k l o kardas; danaidžių statinė; danajų do­ v a n a ; G o r d i j a u s m a z g a s ; prieiti H e r a k l i o stul­ p u s ; pereiti R u b i k o n ą ; P r o k r u s t o lova; Sizifo darbas? N e t i k ž m o n ė s , b e t i r s ą v o k o s , p a v a d i n i m a i t u r i s a v o is­ toriją. Dalį jų nusinešė amžiai, kiti tapo m u m s nesupranta­ m i , o kitus v a r t o j a m e ir šiandien. T r u p u t į ž i n o d a m i istoriją, j ū s b e v a r g o atsakysite: 2. Kaip atsirado sąvokos Akademija, banicija, mauzoliejus, mecenatas, vandalizmas?

XXIX. ŽODŽIAI, BE KURIŲ DABAR ISTORIJOS MOKSLAS NEGALI APSIEITI R e i k i a d ž i a u g t i s b e s i p l ė t o j a n č i u k r a š t o t y r o s sąjū­ džiu. J i s rodo, k a d m ū s ų v i s u o m e n ė vis labiau domisi ne tik dabartimi, bet ir praeitimi, materialinės bei dvasinės k u l t ū r o s paminklais, m ū s ų rezistencijos istorija ir p a n . Pagal tai, kaip saugomi ir prižiūrimi kultūros paminklai, galima

spręsti

apie

tautos

gyvybingumą,

kūrybines

jėgas,

vertybi­

nes

jį] pr! siji ras vei rijc įsai] žirni tų)

orientacijas. K r a š t o t y r o s sąjūdis t a m p a vis masiškesnis. N u o atsitik­ tinių paieškų pereita prie planingos veiklos, pradėtas kom­ pleksiškas k u l t ū r o s p a m i n k l ų t y r i m a s . K r a š t o t y r i n i n k a i su­ rado n e m a ž a vertingų materialinės kultūros p a m i n k l ų . Stei­ giami muziejai mokyklose, miesteliuose ir pan. Tačiau kraštotyrininkui vien gerų norų neužtenka. Rei­ kia žinoti, ką rinkti, k a i p rinkti ir k a m rinkti, k a i p elgtis su radiniu, kaip sutvarkyti jo dokumentus. J a u abiturientas turėtų žinoti, k a i p r a š o m i referatai, straipsniai, kontroliniai darbai. Sių įgūdžių u g d y m u i mokytojas galėtų panaudoti net vadovėliuose esančius arba kitus mokiniams prieinamus šaltinius. N e g a l i m a užmiršti, k a d geras turinys reikalauja i r gs e r o s f o r m o s , T o d ė l k i e k v i e n a s turi žinoti, k a s yra: 1. M e t r i k a , 2. T e m a ir problema, 3. M o k s l i n i s aparatas, 4. Istoriografija, 5. Šaltinio nuoroda, 6. Bibliografija.

XXX. TRUPUTIS FILOSOFIJOS

ttas, as tuvq ičiau

y i s de simbol rose ir

Pažvelgę į ž m o n i j o s istoriją, aptiksime j o j e ne­ maža keisčiausių reiškinių. N o r s pažangieji visuomenėss l u o k s n i a i n u o l a t k o v o j a d ė l g e r e s n i ų l i a u d i e s g y v e n i m o są­ lygų, dėl ž m o g a u s teisių, m ū s ų p l a n e t o j e tebėra įvairiausių f o r m ų s o c i a l i n i o blogio, nelygybės, t a u t i n ė s ir r a s i n ė s dis­ kriminacijos. Visuomenės m a ž u m a skęsta pertekliuje, o dau­ g u m a skursta, dalis n e t badauja. Ž m o n i ų v i s u o m e n ė kentė­ jo ir k e n č i a n u o žiaurių karų, svajoja apie a m ž i n ą taiką, o k a r a i vis d ė l t o n e s i l i a u j a liepsnoję. Žodžiu, iš p i r m o žvilgs­ n i o atrodo, k a d žmonijos istorija — vien chaosas, neišnarp­ liojamas prieštaravimų mazgas, margiausią įvairovė. Taigi 1. K a i p suprasti v i s u o m e n ė s istoriją? J a u žiloje s e n o v ė j e b e n d r u o m e n e i b u v o žinoma, k a d užaugę ž m o n ė s yra labai nevienodi. Tačiau pirmykštė b e n d & rruuoommeenneė ppaaygaail ii&š gg ao il eers, smt e-n^ gKė' s- i0 1 pt"*"*-" a d ė t i s a" v o g i m i n .ė s. .ž m o n ė m s , u ž t i k r i n^o -Momc j i e m s vvii emni foi dd an s og vy v e n i m o salvszas, s ą l y g a s , v i s i b uuvvco lygūs bendrijos nariai.

F o r m u l u o j a n t i s skirtingiems s l u o k s n i a m s ir kuriantis vals­ tybėms, ž m o n i ų santykiai ė m ė keistis. Vieni t a p o turtingi, kiti elgetos, vieni išnaudotojai, kiti i š n a u d o j a m i e j i ir t. t. Skaitytojui s a v a i m e iškils klausimas, k o d ė l taip yra. T a d 2. Ar galėjo visuomenė būti be turtingųjų ir vargšų? Europos, Azijos, A m e r i k o s tautos įvairiais laikais vaidi­ no skirtingą v a i d m e n į istorijoje: vienos skleidė civilizaciją, k i t o s — k a r u s (pvz., m o n g o l a i - t o t o r i a i ) ; v i e n o s s u k ū r ė m e ­ no, architektūros šedevrus, kitos, nepasiekusios tokio kul­ tūros lygio, b u v o s u n a i k i n t o s a r b a asimiliavosi. N e v i e n o d a s ir įvairių visuomenės sluoksnių vaidmuo. Vieni buvo privilegijuoti, kiti — beteisiai. V i e n a m e gyveni­ mo etape tie sluoksniai d a u g i a u griovė, k i t a m e — k ū r ė ; kar­ t a i s j i e s k l e i d ė t a i , k a s b u v o n a u j a , o k a r t a i s s t e n g ė s i iš­ laikyti tai, k a s sena, a t g y v e n t a . Panašūs ir žmonių kartų likimai. Vienoms teko vykdyti revoliucijas, k i t o s g a l ė j o a t s i d u o t i k ū r y b a i ir t. t. T a i g i ga­ lime paklausti: 3. K a s užtikrina visuomenės pažangą, kokį vaid­ m e n į joje atlieka kartos, socialiniai sluoksniai, tautos?

XXXI. „VIDUTINIS LIETUVIS" XIX a. PABAIGOJE N e p a i s a n t istorijos tyrinėjimų įvairovės, svarbiau­ sias, g a l u t i n i s j ų t i k s l a s — ž m o g u s . Ž i n o m a , b ū t ų n a i v u p a ­ geidauti iš istorijos m o k s l o , k a d j i s t y r i n ė t ų k i e k v i e n o vi­ s u o m e n ė s nario gyvenimą. T a i n e į m a n o m a . M o k s l a s pasilenkina įvairių visuomenės sluoksnių, tarpsluoksnių, grupių ir ryškiausių jų atstovų veiklos, visuomeninės ir socialinės bei t a u t i n ė s p s i c h i k o s t y r i n ė j i m a i s . V i s u o m e n i n ę s ą m o n ę atspindi ne tik ideologija, bet ir v i s u o m e n ė s psichika. M a ­ n o m a , k a d p a g a l tai, k i e k i r k a i p n u š v i e s t o s v i s u o m e n i n ė s psichikos problemos, galima spręsti a p i e tos tautos istorijos mokslo tradicijų senumą, b r a n d u m ą . Yra paplitę posakiai „ v i d u t i n i s a m e r i k i e t i s " , „ v i d u t i n ė m o t e r i s " ir t. t. Š i a m e sky­ relyje n o r i m a pabandyti apibūdinti X I X a. p a b a i g o s — X X a. pradžios lietuvį. T u o m e t u lietuvių tautos d a u g u m ą sudarė valstietija — daugiausia vidutinė ir smulkioji. T a i smulkia­ buržuazinė stichija. Ji labai į d o m i tuo, k a d čia p e r s i p y n ė

dviejų socialinių sluoksnių (buržuazijos ir pusiau proletari­ nių sluoksnių) interesai, psichika. Smulkiajai buržuazijai ne­ svetima b u v o ir kritinė pažiūra į tuometinę visuomenę. Ta­ čiau drauge nuolat svajojama apie galimybę tapti pasitu­ rinčiu buržua. Taigi smulkiaburžuazinės stichijos atstovas ir buvo „vidutinis lietuvis". S k a i t y t o j a s gali paklausti, k o d ė l n a g r i n ė j a m a s a m ž i ų san­ dūros laikotarpis. Pirma, jis įdomesnis, nes pereinamasis. Antra, šio laikotarpio ž m o g a u s psichikos, dvasinio pasaulio rekonstravimui turime n e m a ž a i šaltinių. „ V i d u t i n i o l i e t u v i o " p a ž i ū r o s i r c h a r a k t e r i s l a b a i gra­ žiai atsiskleidžia smulkiojoje tautosakoje. N o r s patarlės trum­ pos, bet išminties ištisoms k n y g o m s užtenka. T a i ir paskati­ no pasirinkti šį šaltinį. Patarlės ir priežodžiai leido aptarti d a u g e l į a k t u a l i a u s i ų a n o m e t o g y v e n i m o reiškinių (išskyrus požiūrį į caro vienvaldystę, tautinius santykius). O dabar atsakykime: 1. K o k s goje?

buvo

„vidutinis

lietuvis"

XIX

a.

pabai­

ATSAKYMAI

I. KETURI KLAUSIMAI PRADŽIAI 1. P a g a l požiūrį į v i s u o m e n ė s h a r m o n i j ą ž m o n e s g a l i m a skirstyti į p e s i m i s t u s ir optimistus. Analizuodami istorinę praeitį, pesimistai pirmiausia pa­ stebi daugybę karų, sukilimų, maištų, revoliucijų, valstybi­ nių perversmų ir t. t. Anot jų, žmonių visuomenė per visą istoriją b u v o d r a s k o m a nuolatinių n e s u t a r i m ų šeimose, tau­ tose, valstybėse, konfliktų tarp šeimų, tarp tautų, tarp vals­ tybių. K u o toliau, tuo d a u g i a u tie konfliktai reikalavo a u k ų ir kraujo. Milijonus gyvybių nusinešė hitlerizmas. Klasių k o v o s teoriją iki k r a š t u t i n u m o sutirštino stalinizmo ideolo­ gija. S a v o d a r b a i s j i p a s i s t e n g ė įrodyti, k a d v a l s t y b e i n e ­ reikalingi gabiausi pramonininkai, prekybininkai, finansinin­ kai, valstiečiai, savarankiškai mąstanti inteligentija, k a d aps­ kritai nereikalingos asmenybės, o tik mankurtai, nuolankūs valdžios valios vykdytojai, b a u d ž i a u n i n k a i . T o d ė l staliniz­ mo metais teroro aukomis tapo milijonai nekaltų žmonių, buvo sunaikintas geriausias tautų genofondas. V i s p e s i m i s t i š k i a u n u t e i k i a i r tai, k a d ž m o g u s n e s u g e b a h a r m o n i n g a i sutarti su gyvąja gamta, su savo planeta, pats lemtingai didina ekologinės katastrofos grėsmę. Prieš kelis ar keliolika a m ž i ų karai ar šiaip kataklizmai galėjo būti tik lokalūs. O dabar, kai planeta tapo žmogui aprėpiama, kai raketos gali pasiekti bet kurią ž e m ė s vietą, visuotinio susinaikinimo grėsmė tapo visai reali. Reali, nes n e g a l i m a v i s i š k a i p a s i k l i a u t i ž m o g a u s i š m i n t i m i ( j u k j e i iš­ mintis būtų visagalė, tai ž m o g u s n e b ū t ų prigaminęs tiek daug žmogaus ir apskritai gyvybės naikinimo priemonių). Kitaip pasaulio procesus ir situaciją vertina optimistai. J i e m s viltį teikia p r i p a ž i n i m a s , k a d ž m o n i j a p e r visą ilga­ amžę savo istoriją žengė pažangos keliu. T a i p a s t e b i m a ana­ lizuojant augančią gamybą, kylančią kultūrą, gerėjantį bend-

rą g y v e n i m o lygį. P a ž a n g i a u s i ų šalių patirtis rodo, k a d žmo­ gus išmoko gaminti maisto produktų perteklių ir jam n e b e g r e s i a badas, s u g e b ė j o įveikti įvairias, net labai sunkias ligas, derinti s a v o interesus su g a m t a ir s u k ū r ė e k o l o g i š k a i švarias technologijas. Ž m o g u s pakilo į kosmoso aukštumas, o tai liudija apie didžiules jo proto ir s u g e b ė j i m ų galimy­ bes. Labiausiai apsišvietusi žmonijos dalis ypač stengiasi ugdyti harmoningą asmenybę. J u k harmoningas žmogus — tai h a r m o n i n g a šeima, h a r m o n i n g a v i s u o m e n ė , tauta, vals­ tybė. Pažangiausios, turtingiausios šalys teikia vis daugiau s o c i a l i n i ų g a r a n t i j ų , i r ž m o g u s j a u č i a s i s a u g i a u s u l a u k ę s se­ n a t v ė s , u ž k l u p t a s ligos ar k i t ų n e g a n d ų . ' Viltį k e l i a ir tai, k a d d a b a r y p a č stengiamasi m a ž i n t i ginklų arsenalus, spręs­ ti tarptautinius ir vidaus konfliktus derybomis. M a n y t u m e , k a d visa tai nuteikia optimistiškai. 2. N u o seniausių laikų ž m o n e s d o m i n o klausimas: kas, kokios jėgos v a l d o ir tvarko v i s u o m e n ė s raidą, k o k s vaid­ m u o čia t e n k a ž m o g a u s n o r a m s i r valiai. T a i b u v o n e tuš­ čias s m a l s u m a s , tiesiog ž m o g u s v i s u o m e t siekė laisviau, ge­ riau gyventi, būti laimingas. Ir todėl j a m visuomet rūpėjo, k i e k ir k a i p t u o s siekius b ū t ų g a l i m a g e r i a u realizuoti. At­ sakyti į šiuos k l a u s i m u s ž m o g u s b a n d ė g i l i n d a m a s i s į isto­ rinę praeitį. Praeitis turėjo pasakyti, k i e k ž m o g u s gali keis­ ti dabartį savo idealo kryptimi, k i e k jis gali n u m a t y t i atei­ tį, s a v o v e i k l o s i r d a r b o p a d a r i n i u s , t . y . p r o g n o z u o t i a t e i t į . Ž m o g a u s m i n t i e s e v o l i u c i j o j e į š i u o s k l a u s i m u s b u v o at­ s a k o m a labai įvairiai, bet iš tiesų ryškėjo dvi v i e n a kitai p r i e š t a r a u j a n č i o s n u o m o n ė s . V i e n a jų, tarsi p r i t a r d a m a In­ ternacionalo žodžiams „Pasaulį seną išardysim iki p a č i ų pa­ matų...", teigia, k a d ž m o g a u s veikla gali būti visai laisva, nevaržoma, kad j a m viskas į m a n o m a ir nieko neišvengiamo, iš anksto n u l e m t o nėra, k a d „Dievo piršto" arba istorijos raidos dėsnių problema istorijoje yra pseudoproblema ir mintys apie tai tėra tik ideologinis mitas. Kitos n u o m o n ė s šalininkai teigia, k a d istorijoje egzistuoja būtinumas, deter­ minizmas, pasikartojamumas, dėsniai, kryptis ir tvarka, kad ž m o g a u s l i k i m ą dažniausiai l e m i a e p o c h a ar amžius, valsty­ bė ar tauta, geografinė aplinka, netgi socialinis sluoksnis ar šeima, kurioje jis gimė ir a u g o ir t. t. Iš p i r m o žvilgsnio gali pasirodyti, k a d antrosios n u o ­ m o n ė s šalininkai yra įžvalgesni ir protingesni. Tačiau ne­ s k u b ė k i m e daryti išvadų, nes kraštutiniai a p i b e n d r i n i m a i daž­ niausiai yra nevaisingi. Reikia stengtis ir visai priešingoje

n u o m o n ė j e v i s u o m e t rasti r a c i o n a l ų t i e s o s g r ū d ą . T a i g i su­ teikime žodį abiejų pusių šalininkams. Visuomenės raidos dėsnius neigiantys istorikai sako, k a d istorinis pažinimas i g n o r u o j a dėsnius ne todėl, k a d j u o s sun­ ku pažinti, bet todėl, k a d jie n e į m a n o m i , negalimi. Istorijos mokslas ir mokslas apie dėsnius logiškai vienas kitą nei­ gia, n e s v i e n a s a n a l i z u o j a i n d i v i d u a l y b ę , o k i t a s — b e n d r y ­ bę. Jų n u o m o n e , istorijoje apskritai niekas nepasikartoja, istorijoje viskas yra individualu, egzistuoja vienintelį kartą. T o d ė l istorijos mokslas turi apibūdinti tik empirinę realybę, jos individualumą. K a i kurie istorikai, neigiantys dėsnius, kalba apie chaosą, propaguoja subjektyvizmą, vo­ liuntarizmą ir panašius dalykus. Kyla klausimas: ar toks po­ žiūris visiškai nepagrįstas. M a n y t u m e , k a d šios teorijos ap­ čiuopia v i s u o m e n ė s istorijoje egzistuojančius reiškinius ir procesus, jos n ė r a išlaužtos iš piršto. Tai patvirtina šio am­ ž i a u s į v y k i a i S o v i e t ų S ą j u n g o j e . J u k visa tai, k a s j o j e vy­ ko, t. y. ir p r i e v a r t i n ė kolektyvizacija, sugrąžinusi k a i m ą į baudžiavos laikus, ir industrializacija, vykdyta naudojantis kalinių-vergų darbu, ir visi tie m i t a i apie socializmą ir ko­ munizmą, pasaulinę revoliuciją, ir noras nustebinti pasaulį visai n a u j o s v i s u o m e n ė s s u k ū r i m u , b y l o j a a p i e tai, k a d i r žmogus, ir v i s u o m e n ė ilgą laiką gali kvailioti, o j u k turbūt visuomenės būtino kvailiojimo dėsnio nėra. Taigi tokioje situacijoje dėsniai n i e k u o dėti. Štai čia ir norėtųsi stabte­ lėti. Ar teisinga, k a d dėsniai čia n i e k u o dėti? M a n y t u m e , k a d Sovietų Sąjungos pavyzdys leidžia daryti išvadą: jei įdiegiama naujovė yra nesusijusi su praėjusiu visuomenės e t a p u , j e i n e s i s k a i t o m a s u t u r i m u p a v e l d u , s u p r a e i t y j e su­ k a u p t u patyrimu, t. y. jei n a u j a yra n e d ė s n i n g a , tai ne­ g a l i m a k a l b ė t i a p i e p a ž a n g i ą v i s u o m e n ė s raidą. T a i g i vi­ s u o m e n ė n i e k o negali sugriauti iki pamatų, ir b a n d y m a i padaryti „didžiuosius šuolius" į ateitį (Kinijos ir SSRS pa­ vyzdys) baigiasi n e s ė k m e , žlunga. Vis dėlto istorijoje egzis­ tuoja v i s u o m e n ė s raidos kryptis ir tvarka, t a m tikras bū­ tinumas, ir tai verčia istorikus ieškoti teorijos, kuri p a d ė t ų teisingai suvokti istorijos procesą. Šioms paieškoms būdin­ gos dvi tendencijos. Pirmoji t a m tikra p r a s m e yra m e c h a n i s t i n ė , p e r d ė t a , j i s u a b s o l i u t i n a d ė s n i ų v e i k i m ą , j u o s fetišizuoja. J e i r e m s i m ė s šia teorija, susidarys vaizdas, k a d žmoniją valdo daugybė dėsnių, kurie viską nustatinėja ir stumdo tą ž m o g ų reikiama kryptimi. Kitaip tariant, dėsniai s u p r a n t a m i k a i p t a m tikros fatališkos, iš a n k s t o viską le­ miančios jėgos, kurioms priešintis žmogus yra bejėgis. Taip

s u k u r i a m a s n a u j a s visagalis D i e v a s — Dėsnis, o istorikui be­ lieka tik tuos dėsnius iliustruoti. Tokios ir panašios k o n c e p ­ cijos aiškiai primityvina, vulgarina istorinį procesą. K i t a t e n d e n c i j a yra k u r k a s lankstesnė, subtilesnė ir to­ dėl patrauklesnė. J o s šalininkai aiškiai formuluoja proble­ m o s esmę: ar istorijos dėsniai yra objektyviai v i s u o m e n ė s istoriją veikiančios jėgos, ar jie yra žmogiškosios minties p a d a r i n y s istorijos procesui suvokti. Taigi kas tai — objek­ tyvi jėga ar loginė schema? K a i k a l b a m a a p i e v i s u o m e n ė s r a i d o s d e t e r m i n u o t u m ą , vi­ suomet kyla klausimas: kiek ji determinuota? Tarp istorikų paplitusi n u o m o n ė , k a d rinkdamasi raidos kelius, veiklos priemones, v i s u o m e n ė nėra determinuota, t. y. ji turi visai laisvas rankas. Č i a viską l e m i a p a t y s žmonės, jų siekiai, idėjos, išsilavinimas, vertybinė orientacija ir pan. Deter­ minuoti yra tik veiklos padariniai, nes žmonija turi gamin­ ti, v a r t o t i , p r a t ę s t i s a v o e g z i s t e n c i j ą , t. y. a u g i n t i , a u k l ė t i n a u j ą j ą k a r t ą ir t. t. O j e i g u p a s i r e n k a m a s utopinis, nerea­ lus kelias arba ydingos priemonės, sutrinka visas gamybos, vartojimo, a u g i n i m o , a u k l ė j i m o ir t. t. ciklas, v i s u o m e n ė patiria krizę — ir t u o didesnę, k u o nerealesni b u v o siekiai, tikslai, m e t o d a i . A n a l i z u o j a n t v i s u o m e n ė s istoriją, kartais nejučiom kyla klausimas, ar egzistuoja visuomenės, žmo­ g a u s i š m i n t i e s a u g i m o d ė s n i s , v i s u o m e n ė s k v a i l i o j i m o i r su­ sinaikinimo dėsnis ir daugelis kitų dalykų, nes praeitis ir dabartis rodo, k a d v i s u o m e n ė j e šalia giedrių, optimistinių idėjų, n u o t a i k ų egzistuoja n e m a ž a tragiškų, beviltiškų, pesi­ m i s t i n i ų d a l y k ų , k u r i u o s r y š k i a u s i a i a t s k l e i d ė f a š i z m o i r sta­ linizmo kruvina praktika. N e t pripažįstant, k a d dėsniai egzistuoja, svarbu suvokti, k a d jie egzistuoja ne šalia ar virš žmogaus, visuomenės, o g a l i atsirasti ir t a r p t i t i k p a č i o j e ž m o n i ų v e i k l o j e , t. y. vi­ suomenei kuriant, gyvenant, plėtojantis. * Egzistuoja d a r viena sudėtinga p r o b l e m a — tai istorijos kartojimosi problema. J a u seniai garsūs istorikai yra paste­ bėję, k a d v i s u o m e n ė s istorijoje, vos peržengus a k m e n s am­ žių, p a s i k a r t o j a n t y s r e i š k i n i a i s u d a r o išimtį, o ne t a i s y k l ę . Taigi kyla klausimas, kiek kartojimasis yra nuolatinis ir kaip jis gali būti p a n a u d o t a s a p i b e n d r i n i m a m s . Istorijos m o k s l e negalimas e k s p e r i m e n t o metodas, istorinis įvykis ne­ gali būti pakartotas, ir todėl labai s u n k u nustatyti įvairių „veiksnių" santykį ir „lyginamąjį svorį". Istorijoje vienatip i ų r e i š k i n i ų k l a s ė s y r a l a b a i n e g a u s i o s , o i n d i v i d u a l ū s skir­ tumai dideli. T o d ė l visai patikimas teorinis apibendrinimas

yra greičiau išimtis n e g u taisyklė, o analogijų m e t o d a s nė­ ra visai p a t i k i m a s . K o m p l i k u o j a n t i s v e i k s n y s y r a tai, k a d istoriją sąlygoja ž m o n i ų veiksmai, o tiesioginė jų kalbų ir v e i k s m ų priežastis yra jų m i n t y s ir j a u s m a i . T a i g i egzis­ tuoja istorinio proceso subjektyvioji pusė, kurios j o k i u bū­ du n e g a l i m a ignoruoti. Bet objektyvių m o t y v ų n e g a l i m a ob­ jektyviai stebėti, fiksuojamas tik ž m o n i ų elgesys, žodžiai ir darbai. Taigi ir čia viskas painu, sudėtinga. M a t y t , n e g a l i m e duoti g a l u t i n i o a t s a k y m o į labai svar­ bų, visus seniai d o m i n a n t į klausimą, ar veikia o b j e k t y v ū s dėsniai ir ar ž m o g u s visagalis. V i e n a tegalime pasakyti, k a d žmogus dabar yra j a u toks galingas, k a d gali sunaikinti ir save, ir visą gyvąjį m ū s ų p l a n e t o s pasaulį, bet jis dar n ė r a toks sumanus, k a d sugebėtų be žalos sau ir aplinkai gamin­ ti, b ū t i s v e i k a s i r i l g a a m ž i s , a u k š t o s d v a s i n ė s k u l t ū r o s i r h a r ­ m o n i n g a i bendrauti su kitais žmonėmis, gyvąja gamta. 3 . B ū t ų k l a i d i n g a i s t o r i n ę s ą m o n ę s u p r a s t i v i e n k a i p „is­ torinę atmintį", nes tuomet ji būtų sutapatinama tik su pra­ eities patyrimu ir netektų dabarties bei ateities m a t m e n ų . Lygiai taip pat negalima sutapatinti istorinės sąmonės su visuomenine, n e s pirmoji yra tik antrosios dalis. Ž m o g u s sugeba prasmingai gyventi, žvelgti į priekį ir numatyti ateitį tik tuo atveju, jei savo mintis susieja su praeitimi. Taigi ž m o g u s — istorinė esybė, istorinė net savo dvasingumu, nes tik istorijos eigoje ir p e r istoriją jis pa­ žįsta a p l i n k ą i r s a v e j o j e . T u o m e t , k a i ž m o g a u s s ą m o n ė j e egzistuoja visi trys k o m p o n e n t a i , t. y. praeitis, dabartis ir ateitis, k a i j i e g r e t i n a m i , l y g i n a m i — t i k t u o m e t g a l i m a sa­ kyti, k a d jis turi istorinę s ą m o n ę plačiąja, b e n d r o s i o s kul­ tūros prasme. T a č i a u k i e k v i e n o s e p o c h o s ž m o g u s savaip suprato isto­ rijos turinį. Į tikrovę jis žiūri p r a k t i n i u ir teoriniu žvilgs­ niu. Pastarasis yra susijęs su gyvenamosios e p o c h o s kultū­ ros visuma, su jai būdingu pasaulėvaizdžiu, kuris lemia ir istorinę sąmonę. O ši remiasi s u k a u p t u istoriniu patyrimu, kuris dažnai buvo skausmingas. Mintimis atkurdamas pa­ veldėtą praeitį, žmogus iš tikrųjų suvokia savo t a p s m o pro­ cesą, atskleidžia s a v o šaknis. T i k t o k i a m e k e l y j e gali atsi­ rasti m o k s l i š k a i pagrįstas istorinis ž m o g a u s o p t i m i z m a s . Išsiplėtojusi istorinė s ą m o n ė •— tai epochinės reikšmės pasaulio kultūros istorijos gairė. Ji yra aukščiausia dvasinė ir etinė žmogaus vertybė, nes p a d e d a žmogui istoriškai iden­ tifikuoti save.

Norint pažinti aplinką, pirmiausia reikėjo įminti paties ž m o g a u s k i l m ė s , j o g e n e z ė s m į s l ę , i r šis p r o c e s a s m a t y t i vi­ sų amžių istoriniuose veikaluose, pradedant mitologija ir baigiant moderniausiais XX a. veikalais. Žmogus miglotai nujautė, k a d žmonijos istorija yra senesnė, daug vyresnė už tą „istoriją", kuri n u s ė d o ž m o n i ų kolektyvinėje atmintyje. Todėl žmogus stengėsi „prakalbinti" senienas, išlikusius kul­ tūros paminklus ir taip formuoti tautos praeities suvokimą. P a m a ž u p r a e i t i e s s u v o k i m a s t a m p a v i s u o m e n ė s , t a u t o s sa­ v i m o n ė s k o m p o n e n t u . T a č i a u dar kartą norime pabrėžti, kad istorinė sąmonė nėra tik praeities aiškinimas, suvokimas. T i k r o v ė j e istorinė s ą m o n ė j u n g i a tris laiko p l o t m e s : pra­ eitį, d a b a r t į ir ateitį. Istorinė s ą m o n ė — tai d v a s i n i s l a i k o tiltas, v e d a n t i s ž m o ­ gų iš p r a e i t i e s į ateitį. 4. Šį k l a u s i m ą suformulavome ne mes, jį įrašė oficialus c a r i n ė s i m p e r i j o s i s t o r i k a s N . U s t r i a l o v a s s a v o k n y g o s , iš­ leistos 1839 m . P e t e r b u r g e , viršelyje. P a n a š ų k l a u s i m ą R u ­ sijos istorikai k ė l ė ne p i r m ą kartą. J i e pirmiausia susidūrė su problema, k a i p traktuoti K i j e v o Rusią. Kurios tautos vals­ t y b i n g u m o p r a d ž i a t a i b u v o : u k r a i n i e č i ų a r r u s ų ? N o r s is­ toriografijoje įsigalėjo n u o m o n ė , k a d tai b u v o rusų tautos v a l s t y b i n g u m o pradžia, tačiau a b e j o n ė s dėl šios n u o m o n ė s galutinai neišsklaidytos ir iki šiol. M a n y t u m e , k a d dar sudėtingesnė p r o b l e m a iškilo dėl LDK klestėjimo laikotarpio. Tautinės didžiavalstybinės am­ bicijos trukdė imperijos istorikams pripažinti, kad žlugus Kijevo Rusiai s u n y k o R u s i j o s v a l s t y b ė . N o r s l i e t u v i a i et­ niniu požiūriu ir n e b u v o giminingi slavams, rusų istorikams a t r o d ė , k a d i š m a ž o s , p a v e r g t o s t a u t o s g a l i m a t i e s i o g pa­ vogti jos istoriją. N. Ustrialovas savo k n y g o j e be skrupulų teigia, k a d Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje viskas — papročiai, tradicijos, teisė, religija ir t. t . — b u v ę rusiška. Todėl, anot jų, pirmasis rusų valstybingumo etapas buvo Kijevo Rusia, antrasis — Lietuvos Rusia, o trečiasis — M a s k ­ vos Rusia. Taigi M u r a v j o v o - K o r i k o ir jo bendrininkų veiks­ m a i r e a l i a m e L i e t u v o s g y v e n i m e siejosi s u i m p e r i n i ų isto­ r i k ų traktatų idėjomis. Didelė tauta, tapusi Rusijos impe­ ratorių agresyvios politikos ir pavergtų tautų engimo į r a n k i u , n e g a l ė j o i r n e n o r ė j o p r i p a ž i n t i , k a d m a ž a t a u t a ga­ l i t u r ė t i d i d e l ę i s t o r i j ą . M a t y t , r u s ų i s t o r i n ė j e s ą m o n ė j e sly­ pėjo priešiškumas lietuvių tautai, nes ji ne vieną a m ž i ų valdė daug rusų žemių, davė j o m s valdovus. Turbūt panašų

p r i e š i š k u m ą j a u t ė rusų p o e t a s N . N e k r a s o v a s , kai savo ei­ lėraštyje šlovino 1863—1864 m. sukilimo Lietuvoje slopin­ t o j ą M . M u r a v j o v ą - K o r i k ą . G a l tie patys j a u s m a i p a s k a t i n o didįjį rusų rašytoją I. Turgenevą 1863—1864 m. sukilimo m e t u p a a u k o t i n e m a ž ą p i n i g ų s u m ą atseit kenčiančiai ir persekiojamai Lietuvoje stačiatikių bažnyčiai. Šio reiškinio atgarsių m e s galime aptikti ir XX a. istorijoje. Matyt, tai b u v o v i e n a iš priežasčių, p a s k a t i n u s i ų S S K P g e n e r a l i n į sek­ retorių N. C h r u š č i o v ą su t o k i u įtūžiu pulti Lietuvą, k a m ši restauruojanti feodalines pilis (Trakų salos pilį). Ir dabar v i s b a n d o m a graudentis dėl Lietuvoje k e n č i a n č i ų rusų. A n t panašaus šmeižto ir melo kabliuko užkibo net gerbiamas a k a d e m i k a s D. Lichačiovas. Deja, tai ne vienintelis rusų inteligentas, pasidavęs rusiškajam šovinizmui. T u r b ū t visi prisimenate tuos laikus, kai klestėjo sovietinis internacio­ nalizmas. Tada rusų tautai buvo sakomos liaupsės, daro­ mi reveransai, ji b u v o v a d i n a m a didžiausia, geriausia, pa­ žangiausia ir pan. Bet užteko tik pabandyti pastatyti ją į v i e n o d ą p a d ė t į s u k i t o m i s t a u t o m i s , p a r e i k a l a u t i t a u t ų ly­ gybės, ir kai kurie tuoj ė m ė graudentis esą skriaudžiami, engiami arba „bėgti n a m o " . O jaučiasi skriaudžiami dau­ giausia politiniai kolonizatoriai, teroro ir pavergtų tautų genocido organizatoriai, nes jie suvokia savo padėties ne­ stabilumą. T o k į ar p a n a š ų oficialios spaudos liaupsintą rusų internacionalizmą būtų galima vadinti šovinistiniu interna­ cionalizmu. Žinoma, čia m i n ė t ų t e n d e n c i j ų n e n o r i m e suabsoliutinti. M e s esame dėkingi visiems šviesiausiems rusų tautos pro­ t a m s u ž tai, k ą j i e d a v ė g e r o l i e t u v i ų tautai X I X i r X X a m ­ žiuje, y p a č dabar, kai ji atgimsta ir siekia įtvirtinti politinį savarankiškumą.

II. KAIP SUVOKĖ SAVE IR PASAULĮ ANTIKOS ŽMOGUS? 1. A n t i k o s laikais žmonės b u v o dar labai stipriai susiję su gamta. Ž m o g a u s ir gamtos priešprieša reiškėsi d v i e m p r a s m ė m : k a i p organiškas pasaulis — pasauliui dirb­ tinam ir k a i p nesikeičiantis pasaulis — pasauliui besikeičian­ čiam, n e n u m a t o m a m , atsitiktiniam. Antikos ž m o g u s p a m a ž u įsitikino, k a d a u k l ė j i m a s ir pra­ timai kur kas svarbesni žmogaus formavimuisi n e g u „gam­ ta", prigimtis. N e p a i s a n t to, „ g a m t o s d ė s n i a i " b u v o l a i k o m i

visagaliais, įgimtais, neįveikiama jėga, lemiančia ne tik žmo­ n i ų b e n d r u o m e n i ų v i d i n ę tvarką, bet ir b e n d r u o m e n i ų san­ tykius. T u o m e t u susiklostė paradoksali situacija — gyvosios gamtos dinamizmo ir plastiškumo suvokimas ne tik nepa­ d ė j o , b e t n e t g i t r u k d ė a n t i k i n i a m s t e b ė t o j u i o r i e n t u o t i s is­ torijos pasauly, t. y. p a č i a m e dinamiškiausiame pasaulyje. Antikos ž m o g u s b u v o linkęs akcentuoti v i s u o m e n ė s gyve­ n i m o pastovumą ir tvarką. Abstrakčioje pasaulio būties, laiko ir erdvės sukoncent­ ruotoje sąvokoje ,,kosmos" (tvarka) buvo akcentuojama harmonija ir tikslingumas. Todėl tokios pat savybės buvo p e r k e l i a m o s ir į g r a i k ų miestą-valstybę. Ir a t v i r k š č i a i — g a m ­ ta b u v o įsivaizduojama pagal s ą m o n i n g a i p l a n u o j a m ą ir vertybiškai reguliuojamą žmonių visuomenę. Kosmosui buvo taikomos sąvokos „teisingumas-neteisingumas", „meilė-priešiškumas" ir pan. Taip aiškinantis kosmosą, susidarė antikos žmogaus orientacijos. Visatos modelis, kosmosas b u v o lyg „sužmogintas", o j a m e įžvelgtais principais b u v o aiškinama ir suvokiama viskas, taip pat ir ž m o n i ų visuomenė. K o s m o ­ sas b u v o universalus šaltinis miestų-valstybių etikos nor­ moms, teisei ir politikai. Ž m o g u s savo egzistencijos sąlygas ė m ė sieti su m i t o l o g i j a ir epu, o šie b u v o įvairiai s u s i p y n ę su kosmologija. K o s m o s o esminės savybės — nekintamumas, reguliarumas, n u m a t o m u m a s — tapo atramos taškais anali­ zuojant žmonių bendrijų likimus praeityje ir dabartyje. T o k s b u v o „istorijos filosofijos" p a g r i n d a s . Šį n u o s t a b ų m i n t i e s plastiškumą, naikinantį ribas tarp gamtos ir istorijos pasau­ lio, k o s m o s o i r ž m o n i ų v i s u o m e n ė s , t ą l e n g v u m ą i r b e v e i k nepastebimą priešybių p e r ė j i m ą iš vienos į kitą reikia bū­ tinai turėti galvoje, k a d a k a l b a m e a p i e antikos, y p a č grai­ kų, istoriškumą. To m e t o tiesos ir idėjos b u v o grindžiamos tiesioginiais įspūdžiais, t. y. p i r m i n i u ir tiesioginiu patyri­ mu. Taigi antikos istorinė sąmonė buvo natūralistinė, „gam­ tinė" sąmonė. 2. Kaip antikos žmogus įsivaizdavo pasaulio tvarką? Skru­ pulingi a n t i k o s tyrinėtojai teigė, k a d graikai b u v o tvirtai įsitikinę, j o g visas pasaulis yra griežtai sutvarkytas, k a d kosminiai dėsniai yra universalūs, kad Visatą reguliuoja d i e v i š k a s i s p r o t a s — logos. T a i e s ą v i e n o d a i b ū d i n g a i r m a k r o k o s m o s u i (Visatai)), ir m i k r o k o s m o s u i (žmogui). Neatsitiktinai ir pasaulio tvarką antikos žmogus siejo s u v i e n t i s u m u , u ž b a i g t u m u , u ž d a r u m u , a k i v a i z d u m u i r su­ balansuotumu. Ž m o g a u s ir k o s m o s o ryšiai b u v o įsivaizduo-

jami tokie glaudūs, kad kosmoso harmonija savaime atrodė pereinanti į k i e k v i e n o žmogaus sąmonę. Pagal k o s m o s ą bu­ vo modeliuojamas ir žmogus. Graikai pripažino dviejų tipų m o d e l i u s : 1 ) tą, k u r į ž m o g u s ( d a i l i n i n k a s , a m a t i n i n k a s ) t u r i prieš akis; 2) įsivaizduojamą modelį, panašiai kaip sąmo­ nėje turimą atvaizdą, paveikslą. Būtent pastarąjį priminė antikos mąstytojų piešiamas Visatos vaizdas. J a u H o m e r a s ir H e z i o d a s įsivaizdavo Ž e m ę k a i p p l o k š č i ą a p s k r i t i m ą , ska­ l a u j a m ą v a n d e n s stichijos — o k e a n o . A n t to a p s k r i t i m o už­ vožtas p e r m a t o m a s , tvirtas gaubtas. Po tuo apskritimu, t. y. Ž e m e , y r a t a m s o s (Tartaro) gaubtas. N o r s a m ž i ų t ė k m ė kai k u r i u o s šio v a i z d o f r a g m e n t u s m o d i f i k a v o (pavyzdžiui, Že­ mė iš plokščios „virto" tuštumoje plūduriuojančiu k a m u o ­ l i u ) , b e t s v a r b i a u s i a i d ė j a , k a d k o s m o s a s y r a a p v a l u s , iš­ liko nepakitusi. M u s stebina žmogaus regėjimo pastabumas. Lygiai taip pat antikos žmogus įsivaizdavo, kad visą aplin­ ką sudaro ugnis, oras, v a n d u o ir žemė. Savo vientisumu ir akivaizdumu antikos žmogui kosmosas yra tobulas nuosta­ bios, dieviškosios h a r m o n i j o s įkūnijimas. Ž m o g u s yra or­ ganiška šios h a r m o n i j o s dalis. G r a i k ų p o e t a s P i n d a r a s tei­ gė, k a d „viena y r a ž m o n i ų giminė, kita — d i e v ų giminė, t a č i a u j i e s a v o g y v e n i m ą yra, g a v ę i š v i e n o s m o t i n o s " . T a i g i žmogus — tik visumos dalelė. Ši samprata yra vienas iš esminių antikos istorizmo bruožų. K a i p visa kurianti Visatos jėga yra dieviškasis protas, t a i p ž m o g ų k u r i a n t i j ė g a y r a j o dvasia. D i d y s i s filosofas P l a t o n a s (428—348 m . pr. Kr.) s u k ū r ė t o b u l o s valstybės m o ­ delį. P a s a k jo, valstybę sudaro trys klasės: 1) gaminanti, v e i k i a n t i ; 2) v a l i n g a — karių, s a r g y b i n i ų klasė; 3) protin­ ga — filosofai. Kaip logosas duoda kosmosui judėjimo principus, taip žmogaus dvasios protingoji dalis garantuoja h a r m o n i j ą žmo­ guje, o filosofai — t e i s i n g u m o h a r m o n i j ą v a l s t y b ė j e . Antikos žmogus suvokė priklausąs judėjimo formoms — cikliškumui ir verpetui. Pirmasis — j u d ė j i m a s ratu, būdin­ gas dieviškajam pasauliui. Antrasis — žmogui. Tačiau žmo­ g u s p r i k l a u s o n e t i k tai j u d ė j i m o sferai, k u r i l e m i a ž m o g a u s dvasios g y v e n i m ą po mirties, j o s persikėlimą, bet ir tai, ku­ r i a t s i r a n d a Ž e m ė j e , v e i k i a n t p o ž e m i n e i t a m s o s sferai. T o k s judėjimas aukštyn ir žemyn labai akivaizdžiai palygintas su įsisiautėjusios jūros m ė t o m u laivu. 3. Šis klausimas labai painus, problematiškas. N e t ne­ aišku, kurioje antikinės dvasios srityje ieškoti a t s a k y m o :

filosofijoje a r p o e z i j o j e , e p e a r istoriografijoje. V i e n i tvir­ tina, k a d a n t i k o j e v i e š p a t a v o ciklinė istorijos k o n c e p c i j a , kiti tai neigia. Bet tai n e d r a u d ž i a p a b a n d y t i aptarti šią prob­ lemą. M e s ž i n o m e , k a d a n t i k o s k u l t ū r a b u v o orientuota į žo­ dį, j o g a r s i n į s u v o k i m ą . S a k y t i n i o ž o d ž i o m e n a s b u v o di­ džiai vertinamas, laikomas ne tik oratoriaus ar poeto, bet ir politiko, istoriko b e i filosofo a u k š č i a u s i u p r i v a l u m u . Bu­ vo m a n o m a , k a d garsiai ištartas žodis savo prigimtimi yra geresnis ir galingesnis n e g u rašytinis. T a i g i ir istorija rė­ mėsi garsiai ištartu žodžiu, t. y. ji b u v o sakytinė. T a č i a u toks žodis, n u s a k a n t i s ne s t a m b i u s įvykius, j a u p e r g y v e n ę s k e l i a s k a r t a s , t a m p a m i g l o t a s . N e a t s i t i k t i n a i e g i p t i e č i ų žy­ nys graikus v a d i n o vaikais: tarp jų n e s ą senio, j i e visi esą j a u n i s a v o protu, n e s j ų p r o t a s n e i š s a u g o j ę s n ė v i e n o s le­ g e n d o s , k u r i n u o s e n i a u s i ų l a i k ų b ū t ų p e r d u o d a m a i š gi­ m i n ė s į giminę. G r a i k a i savo istoriją užrašė palyginti vėlai, i r v ė l s u s i d a r o į s p ū d i s , k a d v i s i j ų s e n i a u s i i s t o r i n i a i įvy­ k i a i — m i e s t ų s t e i g i m a s , m e n ų ir į s t a t y m ų k ū r i m a s į v y k o vi­ sai neseniai, tarsi vakar. Iš tikrųjų praeitis įvairioms t a u t o m s skleidėsi skirtingai. Ilgai užsitęsusi sakytinė tradicija lėmė, k a d graikų istorinėje sąmonėje labai s u t r u m p ė j o istorinis laikas. Dėl to labai išaugo e p o ir mitologijos reikšmė, nere­ tai į šiuos tekstus b u v o žiūrima k a i p į šventus. Labai daug dėmesio buvo skiriama „ištakoms", „pradžiai", „ g e n e z e i " . T a i a p ė m ė visas sritis: ir valstybės, j o s konstitu­ cijos „pradžią", ir žemdirbystės, ugnies, a m a t ų ir p r e k y b o s „pradžią". M i t o l o g i j a šias p r o b l e m a s s p r e n d ė g a n a lengvai, viską priskirdama dievams arba pusdieviams. T a i g i n o r s a n t i k a t u r ė j o g a n a t u r t i n g ą ž o d y n ą , k a d ga­ lėtų paaiškinti laiko fenomeną, Homeras, legendinis senovės graikų poetas, dar n e m o k ė j o nusakyti laiko. Laikas buvo k a ž k a s užslėpta. Ir tai g a l i m a suprasti, n e s m i t o l o g i n i s lai­ kas intuityvus, konkretus, nes tai įvykių laikas. Laikas be ritualo neapčiuopiamas, nejudantis. J i s atsiskleidžia tik p e r ritualą. Laikas nei subjektyvus, nei objektyvus. J i s r o d o santykį tarp žmogaus ir gamtos bei kosmoso. Į tokį laiką n u o v i e n o atsitiktinumo iki kito galima „įeiti", „pasinerti", bet j a m e negalima gyventi. Antikos žmogus galvojo, kad j u o senesnis ir laiko po­ žiūriu n e a p i b r ė ž t e s n i s įvykis, t u o jis reikšmingesnis, tuo „atmintis" apie jį tikresnė ir p a s a k o j i m a s apie jį teisin­ gesnis. Ir atvirkščiai, įvykis už m i t o ir e p o ribų n ė r a tikė­ tinas ir todėl nieko negali dominti. T a d nenuostabu, kad

„Iliada" tuo m e t u buvo geriausias istorinio pasakojimo pa­ v y z d y s . J a , k a i p p i r m i n i u š a l t i n i u , r ė m ė s i i r filosofai, i r is­ torikai. N e l o k a l i z u o d a m a įvykių laike, mitologinė istorija laisvai kūrė fantastinę retrospektyvą į amžių gilumą, į pra­ eitį, n u o s t a b i a i s u a r t i n d a m a „žilą s e n o v ę " su dabartim. T a ­ čiau H o m e r o e p e j a u įpinti proistorinės sąmonės elementai. I r P l a t o n o ciklinės k o n c e p c i j o s y p a t u m a s y r a tas, k a d istorijos „ciklai" l e m i a m i ne iš vidaus, o iš išorės — k o s m o s o būvių. Antikos kultūroje buvo jau išplėtotas laiko j u d ė j i m o krypties suvokimas, bet dar n e b u v o objektyvios istorijos idėjos, t. y. istorija n e b u v o siejama su k o n k r e č i ų žmonių „konkrečia veikla". 4. A n t i k o s istorinė mintis neigė objektyvios istorijos idė­ ją, b u v o visai nepasiruošusi nagrinėti istoriografijos objek­ tą. J i i r n e s i d o m ė j o ž m o g i š k o s i o s i s t o r i j o s p r a s m e . Istoriją turėjo „tvarkyti" istorikas, „natūraliai" suvokiantis istorijos įvykius. H e r o d o t o (apie 4 9 0 — 4 2 5 m . pr. Kr.) „Istorija" a p i b r ė ž ė ne tik a n t i k i n ė s istorinės s ą m o n ė s ribą, bet ir a n t i k i n ė s kul­ t ū r o s istorijos gaires. Šis autorius pirmasis iškėlė idėją, k a d istorija yra kultūra. J o veikale m e s a p t i n k a m e idėjos, k a d istorija y r a „visuotinė", „ p a s a u l i n ė " t a u t ų istorija, p r a d m e ­ nis, r a n d a m e neretai vieninteles išlikusias žinias iš istorinės geografijos, archeologijos, etnografijos, laivybos istorijos, prekybos, religijos ir mitologijos istorijos. T a i g i j a m e nu­ brėžtos istorijos o b j e k t o ribos, liudijančios a p i e sudėtingus istorijos p a s a u l i o ryšius. H e r o d o t o istorija daugiausia skirta k a r ų istorijai, todėl rašyti „veiklos" istoriją senovėje ir vėliau, vadinasi, rašyti „politikų" ir „karių" istoriją. H e r o d o t a s p i r m a s i s įdiegė ir a n t i k o s istorinį m e t o d ą , rei­ kalaujantį į istorinį siužetą žiūrėti „problemiškai". T a i p b u v o atrastas naujas literatūrinis žanras (juk dar ilgus šimtmečius po H e r o d o t o istorija b u v o traktuojama kaip l i t e r a t ū r o s dalis) — istorinis p a s a k o j i m a s a p i e t a r p u s a v y j e su­ sijusius įvykius, dažnai su n e n u m a t o m a i s padariniais. H e r o d o t a s n e p a p r a s t a i u o l i a i r i n k o j į d o m i n a n č i a s ži­ n i a s , f a k t u s , k e l i a v o n e t i k p o G r a i k i j ą , b e t i r p o R y t ų ša­ lis, s t e n g ė s i k u o d a u g i a u p a m a t y t i s a v o a k i m i s i r t u o d a ž ­ niausiai pagrįsdavo savo sumanytą pasakojimą. Jis pirmasis savo darbuose nuolat primindavo, iš kur paimtas „paliudi­ j i m a s " , n e v e n g d a v o pateikti visas reiškinio ar fakto aiški­ n i m o versijas, d r a u g e s k a t i n d a m a s atkreipti d ė m e s į į tai, kuri iš jų yra patikimesnė. Bet a m ž i n i n k a i n e t i k ė j o H e r o -

dotu, n e s jis šalia savo akimis m a t y t ų d a l y k ų darbuose ap­ r a š y d a v o t o l i m o s p r a e i t i e s faktus, p a i m t u s iš s a k y t i n ė s tra­ dicijos. A m ž i n i n k a i apskritai b u v o n e l i n k ę aprašinėti žilą senovę, m a n y d a m i , k a d žmogaus atmintis yra p e r silpna. N o r ė d a m a s geriau atsiminti praėjusius dalykus, Herodotas k ū r ė ne ištisinį p a s a k o j i m ą , bet s u s k a i d y d a v o jį į atskiras dalis, v a i z d u s . C h r o n o l o g i j o s č i a d a r n e b u v o . H e r o d o t a s sa­ vo p a s a k o j i m a i s n o r ė j o skaitytojui teikti „ n a u d i n g ų gyve­ n i m o pamokų", t. y. stengėsi praplėsti žmogaus patyrimą. M e s ž i n o m e , k a d a n t i k o j e a t ė j o t o k s laikas, k a d a filoso­ fija a t s i s k y r ė n u o i s t o r i j o s . T u o m e t i s t o r i k a i s a v o u ž d a v i n į labai susiaurino, teigdami, kad jie privalo aprašinėti tik ne­ tolimos praeities įvykius, daugiausia politinius ir karinius. N a u j o s „mokslinės", pragmatinės istoriografijos pradinin­ k a s b u v o F u k i d i d a s (464—400 m . pr. Kr.). J i s s i e k ė istori­ nius įvykius aprašyti taip, k a d jie teiktų praktinės naudos, daugiausia m o k y t ų politikus ir karius. K a d istorija atliktų šią funkciją, istorikas t u r ė j o b ū t i s a v o a p r a š o m ų į v y k i ų liu­ dininkas. A n o t Fukidido, rimta istorija praeitimi nesidomi, bent jau tolima praeitimi. Herodotas kūrė bendrą vaizdo harmoningą visumą, o Fukididas, laikydamasis chronologi­ nio principo, s k a i d ė v i s u m ą į dalis, rinkosi k u r į n o r s vie­ ną įvykį. P a m a ž u r y š i a i t a r p i s t o r i j o s i r p o e z i j o s ė m ė t r ū k i n ė t i . Is­ t o r i j a i l i k o k u k l e s n i s v a i d m u o , i r šis p o ž i ū r i s b u v o susijęs su Aristotelio (384—322 m. pr. Kr.) v a r d u . Aristotelis p o e ­ ziją ir istoriją supriešino v i e n ą kitai. J i s teigė, k a d poezija filosofiškesnė, u n i v e r s a l e s n ė už istoriją, n e s ši dėsto lai­ k i n u s , p r a e i n a n č i u s dalykus, p a s a k o j a a p i e tai, k a s įvyko. Polibijas (apie 2 0 1 — 1 2 0 m. pr. Kr.) istorijos p r a s m ė s ieš­ k o j o v a d i n a m u o s i u o s e n a t ū r a l i u o s e „ c i k l u o s e " . A n o t j o , vi­ suomenė, valstybė, kaip atskiras individas, pergyvena jau­ nystę, b r a n d o s amžių, p a s k u i sensta, patiria s m u k i m ą ir nyks­ ta. S ą v o k a „ i s t o r i j a " t a i k y t i n a t i k t ų ž m o g i š k ų j ų į v y k i ų r a i d a i laike, kurie vyksta sūkurio principu. Polibijas teigė, k a d akys yra p a t i k i m e s n i s l i u d i n i n k a s už ausis. T o d ė l ir kilo rei­ kalavimas, kad istorikas privalo būti aprašomų įvykių am­ žininku, geriausia net jų dalyviu, liudininku. T a c i t a s (apie 5 5 — 1 2 0 m.) teigė, k a d istoriją b ū t i n a ra­ šyti „ b e p y k č i o ir v i e n a š a l i š k u m o " , ji p r i v a l o teisti istorijos veikėjus, k i e k v i e n ą įvertinti ,,pagal n u o p e l n u s " . Laikui bėgant R o m o s istorinėje mintyje vis svarbesnis v a i d m u o t e n k a „ f o r t ū n o s " k a t e g o r i j a i , v i s l a b i a u p l i n t a fa­ tališki tikėjimai, teigiantys, k a d žmogus tėra žaisliukas kap-

rizingo ir besikeičiančio likimo rankose. Taip gimė sąvoka „fortūnos ratas". Buvo siekiama, kad istorijos d r a m a e m o ­ cine įtampa priartėtų prie teatrinės dramos. N u o to laiko antikinėje istoriografijoje ima vyrauti moralizuojanti, didak­ tinė tendencija.

III. KĄ APIE ŽMOGŲ IR PASAULĮ TEIGĖ ANKSTYVOSIOS KRIKŠČIONYBĖS ISTORIJOS TEOLOGIJA? 1. K r i k š č i o n i š k o j i p a s a u l ė j a u t a į b e a s m e n i o an­ tikos kosmoso vietą iškėlė viso pasaulio kūrėją — Dievą. Jis b u v o ne tik p a s a u l i o (beje, ne d a u g e l i o p a s a u l i ų , o tik vie­ no) kūrėjas, bet ir jo valdovas. Krikščionybė tikinčiojo dė­ m e s į k r e i p ė n e į p a s a u l i o v a i z d ą , o į k ū r ė j ą . Žmogus t u r ė j o remtis ne objekto akivaizdumu, o tikėjimu. Tai b u v o krikš­ čionybės pamatas. Pasaulio autentiškumas slypėjo nemato­ m a m e Dievu j e. Krikščionybė kreipė ž m o g a u s žvilgsnį ne į ž m o g a u s žemiškuosius reikalus, k u r g e r o v ė yra tik taria­ m a , iliuzinė, o b l o g i s — v i s u r p r a s i s k v e r b u s i r e a l y b ė . Pir­ m e n y b ė visuomet turi priklausyti ne gyvenimui, o mirčiai. Š i t o k į p o ž i ū r į a u t o r i t e t i n g i a u s i a i s k l e i d ė šv. A u g u s t i n a s — g a r s u s k r i k š č i o n i ų t e o l o g a s ir filosofas. Žmogus, a n o t š v . A u g u s t i n o , d i d ž i a u s i a s s t e b u k l a s , u n i ­ kali ir absoliuti, pagal D i e v o pavyzdį sukurta esybė. Kiek­ vienas žmogus yra unikalus ir visai naujas Dievo kūrinys, individualus ir nepakartojamas. V a l i o s laisvė, k u r i ą D i e v a s d o v a n o j a žmogui, yra gėris, o blogis kyla ne iš j o s pačios, o iš n e d e r a m o n a u d o j i m o s i ja. Be Aukščiausiojo pagalbos žmogus yra lavonas. Taigi krikščionybė atsisakė v i e n o iš svarbiausiųjų anti­ kos postulatų — optimistinio žmogaus prigimties vertinimo. Žmogus b u v o t r a k t u o j a m a s k a i p n u o d ė m i n g a b ū t y b ė . K r i k š ­ čionybė skleidė idėją, jog visų žmonių prigimtis vienoda, n e s v a r b u , k o k i a k a l b a ž m o g u s k a l b a , j o g y r a g l a u d u s ry­ šys tarp v i s u o m e n i n ė s ir individualios etikos; j o g istorija y r a toji erdvė, k u r i o j e vis g e r i a u atsiskleidžia t i k ė j i m o tie­ sos. N e a b e j o t i n a , j o g visa tai į n e š ė d a u g n a u j a į istorio­ grafijos mokslą, jei lyginsime su a n t i k o s istorine mintimi, ir tapo vėlesnių epochų istorinės sąmonės neatskiriama dalimi.

2. Taigi istorija krikščionybės d o g m a t i k o j e b u v o geriau­ siai įprasminta. J u k k r i k š č i o n i š k o j o t i k ė j i m o tiesos iškyla k a i p istorinių į v y k i ų v i s u m a . Pavyzdžiui, J ė z u s K r i s t u s gi­ mė Betliejuje iš M e r g e l ė s Marijos, valdant karaliui Erodui, mirė Jeruzalėje ir t. t. T a i p tikėjimo tiesos atsiskleidžia p e r d a t u o t ą ž m o g i š k ą j ą istoriją, o t i k ė j i m o i š p a ž i n i m a s virsta p a s a k o j i m u a p i e į v a i r i a i s b ū d a i s p a l i u d y t u s i s t o r i n i u s įvy­ kius. Šia p r a s m e k r i k š č i o n y b ė yra grynai istorinė religija. T i k ė j i m o tiesos v e i k i a geografiškai l o k a l i z u o t o j e ir istoriš­ k a i d a t u o t o j e situacijoje. G a l i m a tvirtinti, k a d k r i k š č i o n y b ė europinėje tradicijoje iškėlė objektyvios istorijos idėją, t. y. istorija pripažįstama k a i p procesas. Istoriniai įvykiai b u v o taip interpretuojami, k a d istorijos prasmės reikėjo ieškoti ne istorijos v e i k ė j ų — istorijos „ a g e n t ų " — m o t y v u o s e , o p a ­ čiuose įvykiuose. T a i p istorijos idėja įgavo istorijos teolo­ gijos formą. Žvelgiant į tolimesnę perspektyvą tai reiškė, k a d g i m ė istorijos filosofija. Ž m o g i š k o j i d r a m a v i r t o k o s ­ m i n i ų j ė g ų -— gėrio ir blogio, t i k ė j i m o ir n e t i k ė j i m o — dra­ ma l a i k e ir e r d v ė j e . A n t i k o s filosofai ir istorikai teigė, k a d ž m o g u s g y v e n i m o d r a m o j e tėra tik dalyvis, „aktorius". Krikš­ čionybė į šį istorinį pasaulį žiūrėjo tik iš v i e n o taško: „žmo­ gus ir jo kūrėjas". „Istorijos idėją" krikščionybė suprato kaip „šventosios istorijos" idėją, kuria remiantis ž m o g a u s žemėje drama yra nulemta ir budriai kontroliuojama Dan­ g a u s . A n o t šv. A u g u s t i n o , „ i s t o r i j a " y r a n e t a „ i š o r i n ė " i r „ k l a i d i n g a " istorija, n ę v i e n ta, k u r i r ė m ė s i S e n u o j u i r N a u ­ j u o j u t e s t a m e n t u , b e t i r ta, k u r i r ė m ė s i p r a n a š y s t ė m i s . V i e ­ na vertus, krikščionybės religinę d r a m ą turėjo aktualizuoti žemiškoji žmonijos istorija k i e k v i e n u akimirksniu. Antra v e r t u s , šv. A u g u s t i n a s , j a u s d a m a s i s e s ą s r e g i m o s i o s i s t o r i j o s eigos tikrasis aiškintojas, jos esmės atskleidėjas, ėmėsi nag­ rinėti fundamentalias žmogiškojo likimo problemas: kada ir k a i p atsirado pasaulis, k a s b u v o iki to, k o k i a l a i k o es­ m ė , ar ž m o g u s l i k i m o vergas, k u r pasirodė civilizacija, ar s e n a g r a i k ų i š m i n t i s ir t. t. A t s a k y m ų į šiuos k l a u s i m u s vi­ s u m a i r s u d a r o k r i k š č i o n i š k o s i o s istorijos „ i d ė j o s " turinį.. B e t i e š k o d a m a s a t s a k y m ų į p a n a š i u s k l a u s i m u s , šv. A u g u s ­ tinas istoriją s u p r a t o d a u g i a u k a i p Š v e n t ą j ą istoriją, k u r i iš esmės buvo daug artimesnė dangui, o ne žemei. Jis buvo p i r m a s k r i k š č i o n i s t e o l o g a s , a t k r e i p ę s d ė m e s į į tai, k a d is­ torija plėtojasi nuosekliai — n u o rytų į vakarus. Pavyzdžiui, R o m a u ž ė m ė B a b i l o n o vietą. Šv. A u g u s t i n a s n e t i k ė j o „ R o ­ m o s a m ž i n u m u " , n o r s i r t i k ė j o j o s tąsa. J i s n ė v i e n o p o ­ litinio įvykio nevertino kaip absoliučiai svarbaus, nes iš principo a t m e t ė politinius, pasaulietinius istorijos tikslus. 48

3 . Šv. A u g u s t i n u i k u r k a s s v a r b i a u u ž p a s a u l i e t i n i u s įvy­ kius b u v o dviejų galingų ir nesutaikomų, iš tikrųjų kos­ m i n i ų j ė g ų — t i k ė j i m o ir n e t i k ė j i m o — kova, kuri turėjo lemti žmonijos likimą. Šias j ė g a s jis p a ž y m ė j o d v i e m sim­ b o l i a i s — t a i „ D i e v o v a l s t y b ė " i r „ Ž e m ė s v a l s t y b ė " . J ų si­ nonimai yra „Dangaus valstybė", „Amžinybės valstybė" ir „Laikina valstybė"; „ N e m i r t i n g a valstybė" ir „Mirtinga vals­ tybė"; „Kristaus valstybė" ir „Velnio valstybė". Šios priešiš­ k o s viena kitai jėgos skiriasi k a i p d i e n a n u o nakties, k a i p dangus n u o žemės. „Dievo vaikų" gyvenimo principas — tiesa, o „ ž e m ė s v a i k ų " — garbė. P i r m ą j ą „valstybę" v a l d o gailestingumas, o antrąją — n u o d ė m i n g a prigimtis. Šv. A u g u s t i n a s šių d v i e j ų „valstybių" p r i e š i n g u m o n e ­ absoliutina, bet b a n d o nutiesti tarp j ų tiltą. A n o t jo, abi „valstybės" egzistuoja vienoje žemėje, virš jų yra tas pats d a n g u s . J o s n e tik e g z i s t u o j a šalia v i e n a kitos, b e t y r a su­ sipynę, susiję tarpusavio p a k a n t u m u , pripažinimu. Pasaulie­ tinė valstybė garantuoja vidinę taiką, kuria naudojasi „Die­ vo valstybė". Šv. Augustino m o k y m u b u v o p a r e m t a s krikš­ čionybės požiūris į istoriją p e r visus viduramžius. J u o b u v o stengiamasi pateisinti bažnytinę valstybę (teokratiją), valstybinę bažnyčią, popiežių pretenzijas į aukščiausią pa­ saulietinę valdžią pasaulyje bei į imperatorių siekimą savo n u o ž i ū r a tvarkyti p o p i e ž i a u s sostą. 4. Krikščionybė, n u s t ū m u s i į antrąjį p l a n ą visatą, atsky­ rusi j a u s m u s ir m i n t i s n u o g a m t o s , n u g r a m z d i n o j u o s į is­ torijos (nors ir mistifikuotos) pasaulį. Formavosi europi­ nei kultūrai labai svarbi tiesa: žmogiškosios d r a m o s p r a s m ę galima atskleisti vieninteliu b ū d u — gilinantis į tūkstantme­ tę žmonijos istoriją. Apie istorinės sąmonės pakitimus liudijo ir nauja laiko k a t e g o r i j o s s a m p r a t a . Šv. A u g u s t i n a s teigė, k a d l a i k a s turi pradžią — jis prasideda n u o pasaulio sutvėrimo. T a č i a u Die­ vas yra amžinas. Tikrovėje egzistuoja tik dabartis, o pra­ eitis ir ateitis egzistuoja tiktai p e r dabartį. Praeitis — tik atmintis, ateitis — tik n u m a t y m a s , kuris remiasi atmintimi. L a i ko t ė k m ė susijusi tik su dvasia. G y v e n i m a s , k a i p ir visa ž m o n i j o s istorija, t e k a iš d a r n e e g z i s t u o j a n č i o s ateities į j a u neegzistuojančią praeitį. Viena vertus, laikas yra n u o d ė ­ mės, gedimo, mirties, irimo sinonimas, jis — istorijos siau­ bas, n u o k u r i o n e g a l i m a pasislėpti. A n t r a vertus, laikas rei­ kalingas D i e v o m a l o n e i pasireikšti, žmonių giminei „auk­ lėti". L a i k a s n u o v i e n o c e n t r o (dabarties) tęsiasi į abi pu-

ses: a t g a l , į p r a e i t į — į jo p r a d ž i ą ir p i r m y n , į a t e i t į - — j o pabaigą. Tai buvo linijinė laiko samprata, kuri pakeitė an­ tikinę, vaizdavusią laiką kaip verpetą. Tai b u v o svarbus kultūrinis istorinis poslinkis. Sūkurio įvaizdis reiškė žmo­ gaus beviltišką situaciją, situaciją be ateities, k a i p prakei­ k i m ą . P a s i k a r t o j i m a s , p a n a š i a i k a i p saulės p a t e k ė j i m a s , žie­ m o s ir vasaros kaita, n e p a l i k o žmogui vilties sulaukti ką nors nauja. Tai prieštaravo krikščionybės propaguotai žmo­ nijos prisikėlimo ir išgelbėjimo dogmai. Taigi pagoniška doktrina b u v o beviltiška, nes viltis ir tikėjimas iš esmės susiję su ateitimi, o reali ateitis negalima, j e i praeitis ir ateitis y r a lygiavertės c i k l o fazės. K r i k š č i o n y b ė p r o p a g a v o r a d i k a l ų n a u j u m ą to, k a s a t ė j o į istoriją su J ė z u m Išgany­ toju. Ž m o g a u s pasyvų l a u k i m ą krikščionybė pakeitė tikin­ čiojo energingu veiklumu, kuris yra būtinas norint pasiek­ ti savo tikslą. T a i p ž m o g a u s tikėjimas tapo konkretesnis. 5. Šv. Augustino pažiūrose glūdėjusi raidos idėja b u v o išreikšta mistine forma ir matėsi iš jo pasiūlyto istorijos skirstymo laikotarpiais. J i s išskyrė tris didelius Šventosios istorijos laikotarpius: 1) „natūralios būsenos" laikotarpis iki „ į s t a t y m o " (turimi g a l v o j e d e š i m t „ D i e v o į s t a t y m ų " ) ; 2) lai­ k o t a r p i s p o „ į s t a t y m o " ž e n k l u (t. y . „ S e n o j o t e s t a m e n t o " ) ir 3) „Dievo gailestingumo" laikotarpis, kuris prasidėjo n u o Kristaus įsikūnijimo ir truks iki antrojo jo atėjimo ir Pas­ kutiniojo teismo. J a u anuo metu kai kurie Šventojo Rašto teiginiai b u v o b a n d o m i aiškinti alegorine prasme. Pavyz­ džiui, b u v o m a n o m a , k a d p a s a k o j i m a s apie P a s a u l i o sukū­ r i m ą p e r šešias dienas yra alegorinis. Taigi j a u tada b u v o b a n d o m a atmesti tas Šventojo Rašto detales, kurios galėjo b ū t i m a ž a i į t i k ė t i n o s . T a č i a u šv. A u g u s t i n a s t e i g ė , k a d n e t m e n k i a u s i a a b e j o n ė įvykių istoriškumu (ypač „ N a u j a j a m e testamente") grasina sugriauti tikėjimo pamatus. Šv. A u g u s t i n a s suskirstė ž m o n i j o s istoriją į šešis „am­ žius". S v a r b i a u s i a s j a m a t r o d ė šeštasis, p r a s i d ė j ę s s u Kris­ taus atėjimu. Ž e m ė s istorijoje jis turėjo būti paskutinis, po jo prasidėsiąs „Paskutinis teismas". O septintasis amžius („septintoji diena", kai Aukščiausiasis ilsėjosi po savo dar­ bų) j a u priklausė d a n g a u s karalystei, t. y. a m ž i n y b ė s pa­ sauliui. Šv. šis

Augustinas

žmogaus

nystę,

antrąją

dar

amžiaus

ir

kitaip

tarpsnius:

jaunystę,

dalijo

istoriją — pagal

vaikystę,

brandumą,

paauglystę,

senatvę.

Pirmoji

še­ jau­

laiko

skirstymo s c h e m a remiasi N a u j o j o testamento tradicija, o a n t r o j i s i e k i a R o m o s i s t o r i k o A n ė j a u s F l o r o (II a.) l a i k u s . Šv. A u g u s t i n a s žinojo dar v i e n ą laikotarpių schemą, ku­ ri žmonijos istoriją skirstė į „keturias pasaulines m o n a r c h i ­ j a s " (Babilonas, Persija, G r a i k i j a ir R o m a ) . R o m o s p a s a u l i n ė m o n a r c h i j a b u v o p a s k u t i n ė ir t u r ė j o tęstis iki p a s a u l i o pa­ baigos. A p s k r i t a i šv. A u g u s t i n a s i š a u k š t i n o istoriją, b e t n e p a ­ g r i n d ę j o s logiškai. J i s p a r o d ė , k a i p g a l i m a suprasti isto­ riją. D i e v a s j a m b u v o istorijos v a r o m o j i jėga, o istorinis p r o c e s a s atsidūrė lyg ir šalia ž m o g a u s . A n o t jo, visa, k a s p r i k l a u s o istorijai, nuolat kinta. K a i p tik todėl istorija ne­ gali būti argumentas tikėjimo klausimais. Ankstyvosios krikščionybės autorių istorinės pažiūros, kurias p a v e l d ė j o viduramžiai, tais laikais b u v o pačios pasto­ viausios. V i d u r a m ž i ų a u t o r i a m s i m p o n a v o p a v e l d ė t o isto­ rijos vaizdo „aiškumas". Istorinė mintis, išsivadavusi iš an­ t i k o s i s t o r i n i ų p a ž i ū r ų s u d ė t i n g u m o i r l a i k o b e g a l y b ė s , ga­ lėjo savo d ė m e s į telkti į ribotą laiko ir erdvės arealą ir pirmiausia į ž m o g a u s l i k i m o arealą. Šv. A u g u s t i n o istori­ jos s c h e m a davė viduramžių mąstytojams reikšmių skalę, n u r o d ė gaires ir istorijos pabaigą.

IV. KOKS POŽIŪRIS Į PASAULĮ IR ŽMOGŲ BUVO VIDURAMŽIAIS? 1. T a i pagrindinė krikščioniškosios pasaulėjautos p r o b l e m a . B u v o b a n d o m a p a a i š k i n t i tai, k o n e p a j ė g ė pa­ g o n i š k o j i filosofija. Bet r e m i a n t i s b i b l i j i n i a i s t e k s t a i s b u v o labai sunku atkurti išbaigtą Visatos struktūros vaizdą. Šven­ tasis Raštas teigė, k a d Dievas Visatą sukūrė iš beformės m e d ž i a g o s , o p a s t a r ą j ą — iš n i e k o . Aristotelis tvirtino, k a d p a s a u l i s a m ž i n a s . A r g u m e n t a i „už" ir „prieš" b u v o lygia­ verčiai, taigi liko v i e n a — patikėti religija. T o m a s Akvinietis, a n a l i z u o d a m a s šią situaciją, suabejojo vieninteliu dalyku: v a r g u ar kalbant apie „šešias kūrybos d i e n a s " bu­ vo turimos galvoje 24 valandų paros. Bibliją teko papildyti graikų m o k s l o d u o m e n i m i s apie Visatos struktūrą, nes Biblijoje tokių žinių nėra. XII— XIII a . m o k s l i n i n k a i tvirtino, k a d Z e m ė y r a n e j u d a n t i s Vi­ satos centras, apie kurį sukasi viena ant kitos išdėstytos kristalinės sferos su pritvirtintais ant jų d a n g a u s kūnais.

V i e n i teigė, k a d t o k i ų sferų b u v o septynios, kiti — dešimt, treti — šešiasdešimt. Kartu buvo atkurtas beveik akivaizdus Visatos sandaros v a i z d a s : „ g r a n d i n ė " a r b a „ l a i p t a i " , k u r i ų p a m a t a s y r a Že­ m ė , o j o s v i r š ū n ė s i e k ė D a n g ų . A n t t ų „ l a i p t ų " b u v o iš­ sidėstę kūriniai pagal savo a r t u m ą kūrėjui. Iš esmės ši dokt­ rina s u j u n g ė į v i e n ą v i s u m ą m o k s l ą ir religiją, filosofiją ir mistiką. Šios doktrinos teiginių įtaka b u v o milžiniška. Trum­ p a i tariant, V i s a t o s h i e r a r c h i j a b u v o t o k i a : p r a d e d a n t vir­ šūne žemyn ant devynių laiptų buvo išsidėsčiusios keturios a n g e l ų „ k l a s ė s " •— s e r a f i m a i ir c h e r u b i n a i — a r t i m e s n i D i e ­ vui, a r c h a n g e l a i ir angelai — artimesni žmogui. K i e k v i e n a m a n g e l ų r a n g u i p r i k l a u s ė v i e n a i š sferų. S e r a f i m a i b u v o tol i m i a u s i o j e _ n u o Žemės s f e r o j e , v a l d a n č i o j e v i s ų k i t ų s f e r ų j u d ė j i m ą . Žemiau b u v o n e j u d a n č i ų ž v a i g ž d ž i ų s f e r a ( j ą p r i ­ žiūrėjo cherubinai), Saturno, Jupiterio, Marso, Saulės, Ve­ neros, M e r k u r i j a u s sferos ( a r c h a n g e l ų žinioje) ir g a l ų ga­ l e — M ė n u l i o sfera, k u r i ą p r i ž i ū r ė j o a n g e l a i . P a s t a r o j i at­ r i b o j o D a n g ų n u o Žemės. V i s a , k a s ž e m i a u š i o s s f e r o s , y r a „žemiški" elementai ir todėl nepastovu, netobula, laikina. Visa, k a s a u k š č i a u — tobula, p a s t o v u ir a m ž i n a . T a i g i pasa­ k y m a s „ p o m ė n u l i u " ir „virš m ė n u l i o " v i d u r a m ž i ų ž m o g u i buvo daugiaprasmis.

m e n t ų savybės budingos ir žmogui, o jų proporcijos lemia n e t i k j o s v e i k a t ą , b e t i r t e m p e r a m e n t ą ( f l e g m a t i k a s — šal­ tas ir drėgnas, c h o l e r i k a s — karštas ir sausas, m e l a n c h o l i ­ k a s — š a l t a s i r s a u s a s i r t . t . ) . Žemės s a v y b ė s b ū d i n g o s k ū ­ nui, drėgmės — kraujui, o r o — k v ė p a v i m u i , u g n i e s — gyvy­ bės šilumai. Atitinkamai keturios dalys būdingos žmogaus k ū n u i : g a l v a atitinka d a n g ų , k r ū t i n ė — orą, v i d u r i a i - — v a n ­ denį, k o j o s — ž e m ę . T i e k visi p o m ė n u l i o gaubtu esantys D i e v o k ū r i n i a i , t i e k ž m o g u s y r a n u o l a t i n i o e l e m e n t ų tar­ p u s a v i o „ k a r o " a u k a . G a m t o j e a k i v a i z d ž i a u s i a i tai r o d o že­ m ė s d r e b ė j i m a i , a u d r o s i r t . t., o ž m o g u j e a p i e t a i l i u d i j a ligos. D ė l tos pačios priežasties v i s u o m e n ė j e vyksta maištai, valstybėje — n e t v a r k a . Visos sferos yra taip v i e n a su kita susiję, k a d „konfliktas" v i e n o j e i š j ų n e i š v e n g i a m a i „at­ siliepia" kitoms. T o k s buvo visatos vaizdas viduramžiais. T a i kompaktiška, griežtai apibrėžtos erdvės ir chronologi­ j o s s t i c h i j a , k u r i o s c e n t r e D i e v a s , o Žemėje j o k ū r y b o s b r a n d ž i a u s i a s vaisius Žmogus— d v a s i n į ir fizinį p a s a u l į j u n ­ gianti grandis. Tokioje Visatos sampratoje vyravo elemen­ tai iš pagoniškos senovės, o ne iš krikščionybės. Čia ap­ tiksime Platono, Aristotelio, P t o l o m ė j a u s (apie 9 0 — 1 6 8 ) , Plo­ t i n o ( a p i e 2 0 5 — 2 7 0 ) idėjų. Į p a g o n i š k ą p a s a u l i o v a i z d ą b u ­ vo įvestas centrinis Biblijos veikėjas — Dievas.

Griežtą hierarchinę tvarką turėjo ir pasaulis po M ė n u ­ liu. J e i p r a d ė t u m e n u o apačios, tai n e o r g a n i n i a m p a s a u l i u i b u v o būdinga tik viena savybė-—egzistavimas; augalų pa­ sauliui dar ir antra — maitinimasis; gyvulių pasauliui be m i n ė t ų d v e j ų — dar ir pojūčio bei j u d ė j i m o požymis; ir galų gale žmogui be m i n ė t ų — dar ir proto atributas. Taigi žmogaus vieta nurodytoje hierarchijoje buvo ypatinga, jis sujungė a b u p r a d u s — dvasinį ir materialinį, dieviškąjį ir žemiškąjį. Akivaizdu, kad „didžioje esaties grandinėje" įkūnytas pasaulėvaizdis b u v o labai statiškas, o p a v a i z d u o t a tvarka a m ž i n a ir užbaigta. K o s m o s e viešpatavo griežta tvarka, to­ dėl ji turėjo būti pavyzdys ir žmonių visuomenei. Tas pats t v a r k o s m o d e l i s b u v o p e r k e l t a s ir į m i k r o k o s m o s ą — atski­ rą žmogų bei jo aplinkos daiktus. Buvo manoma, kad pasau­ l y j e p o m ė n u l i u v i s u s d a i k t u s į v a i r i o m i s p r o p o r c i j o m i s su­ d a r o keturi elementai: žemė, vanduo, oras ir ugnis. Kiek­ v i e n a m j ų b ū d i n g o s d v i s a v y b ė s : ž e m ė y r a šalta i r s a u s a , v a n d u o — šaltas ir d r ė g n a s , oras — k a r š t a s ir d r ė g n a s , ug­ n i s — k a r š t a i r s a u s a . Žemiausias i š m i n ė t ų e l e m e n t ų y r a žemė, o a u k š č i a u s i a s i r š v a r i a u s i a s — u g n i s . Š i ų k e t u r i ų e l e -

Iki A d o m o ir Ievos n u o d ė m ė s pasaulis po m ė n u l i u bu­ vo visai h a r m o n i n g a s . T a i n u o d ė m ė sugadino pasaulį, pri­ pildė jį priešiškumo, prievartos, mirties. Gyvenimas žmogui pasidarė didelis išmėginimas. Vienintelį džiaugsmą ir viltį krikščioniui teikė Dievas. 2. Ką n a u j o įnešė viduramžiai į laiko sampratą, susiklos­ čiusią ankstyvojoje krikščionybėje? Pirmiausia pastebime, k a d v i d u r a m ž i a i s d ė m e s y s b u v o k o n c e n t r u o j a m a s ne į lai­ k o , o į a m ž i n y b ė s p r o b l e m ą . T a i , k a s l a b a i j a u d i n o šv. A u ­ g u s t i n ą , n e t e k o p r a s m ė s i r v e r t ė s . L a i k a s i r a m ž i n y b ė su­ statomi priešpriešiais. Laikas buvo k i n t a m o pasaulio po mė­ n u l i u s i n o n i m a s , o a m ž i n y b ė •— p a s a u l i o , e s a n č i o virš m ė n u l i o . J a u ankstyvosios krikščionybės skleidėjai vartojo są­ v o k ą „pasaulis", kuri b u v o susijusi su pražūtim, gedimu, ydingumu. J i e m s priskyrė viską, kas b u v o už v i e n u o l y n o sienų. V i e n u o l y n a s b u v o suvokiamas kaip sala priešiškoje stichijoje. Viduramžiais amžinybė turėjo fundamentalią reikšmę. T a i pasaulio vaizdą apibendrinanti sąvoka. Šv. A u g u s t i n o n u o m o n e , m e s nežinome, ar Dievo amžinybė b u v o anksty-

vesnė už laiką. Į klausimą, ką Dievas veikė iki pasaulio sutvėrimo, jis atsako, k a d iki s u k ū r i m o n e b u v o laiko, ne­ b u v o D a n g a u s i r n e b u v o Ž e m ė s , t a d s ą v o k a „ i k i " š i u o at­ veju neturi jokios prasmės. Tiesa, kai kurie autoriai teigė, k a d a m ž i n y b ė yra sustabdyta dabartis, k a d tai — visa bega­ lybė. A m ž i n y b ė turi viską iš ateities, lygiai taip pat, k a i p neprarado nieko iš praeities. Laikas juda iš praeities per d a b a r t į — į ateitį. Visatoje egzistuoja du p a s a u l i a i : amži­ nybės pasaulis, esantis virš m ė n u l i o , a n a p u s laiko, ir pasau­ lis, e s a n t i s p o m ė n u l i u , š i a p u s , ž e m i š k a s . P a s t a r a s i s p a s a u ­ lis b u v o v a i z d u o j a m a s t a m s i o m i s spalvomis. A m ž i n y b ė •— ne laiko beribiškumas, o jo paneigimas. J o s n e g a l i m a išma­ tuoti nei valandomis, nei dienomis, nei metais, nei amžiais ir t. t. T a i ištisa d i e n a be v a k a r o ir ryto, b e t ji j u n g i a abi paros puses; ji yra neskirstomo laiko pasaulis, čia n ė r a nei praeities, n e i ateities, n e i baimės, n e i laukimo, n e i vilčių, n ė r a „viršaus" ir „apačios", „ten" ir „čia" ir t. t. J a i svetimi visi ž e m i š k i e j i m a t m e n y s . A m ž i n y b ė — tai tik D i e v o atri­ butas. D v i e j ų sferų s k i r t i n g u m a s (amžinybės ir laiko) reiškė Dievo ir žmogaus, kūrėjo ir kūrinio skirtingumą. K r i k š č i o n y b ė skirstė l a i k ą į s a k r a l i n į (kai l a i k a s skirs­ tomas pagal bažnytines šventes: Kalėdos, Velykos, Sekmi­ n ė s i r t . t., t . y . p a g a l b a ž n y t i n į k a l e n d o r i ų ) i r p a s a u l i e t i n į . P a s t a r o j i l a i k o k a t e g o r i j a s u s i j u s i s u „ ž e m e s n e " b u i t i e s for­ ma, nes pasaulis yra pažymėtas žmogaus pirmosios nuo­ dėmės. P a b r ė ž d a m i krikščioniškąjį p o ž i ū r į į l a i k ą k a i p „liniji­ nį", turime pasakyti, kad to m e t o krikščionybei taip ir ne­ p a v y k o iki galo įveikti ciklinės laiko sampratos. Ji ypač ryški b u v o X I V — X V a. V i d u r a m ž i a m s b u d i n g a s nuolatinis „ a n t r o j o Kristaus atė­ j i m o " laukimas, nors nustatyti terminai vis praeidavo. Ta­ čiau tos dienos artėjimo j a u s m a s y p a č įsitvirtino visuome­ nėje iki pat viduramžių pabaigos. J a u viduramžiais formuojamas požiūris, k a d universa­ lus laikas neegzistuoja, o socialinėje praktikoje tėra arto­ jo, amatininko, pirklio, v i e n u o l y n o laikas ir t. t. Paradoksalu, bet Bažnyčiai, kuri per visus viduramžius ypač gynė tradicinę amžinybės ir laiko sampratą, pirmajai teko matuoti ir skaičiuoti fizinį laiką. „Laiko tarnybos" centrais t a p o v i e n u o l y n a i . J ų b e n d r u o m e n ė s g y v e n i m u i rei­ kėjo smulkesnių paros laiko padalų, nes maldos ir darbo, m i e g o i r b u d ė j i m o laikas t u r ė j o būti tikslus. T a i b u v o pir­ m o s i o s l a i k o m o k y k l o s , fizinio laiko v a l a n d i n ė d r a u s m ė .

T a i p g i m ė k u o aktyvesnės veiklos idėja dirbti „gerus dar­ bus", ruoštis išganymui a n a m e pasaulyje. N u o XIII a. antruoju aktyvaus gyvenimo centru tampa miestai. Jų tikslai buvo grynai žemiški. Miestiečių, o ypač pirklių, k l e s t ė j i m a s p r i k l a u s ė n u o k a l e n d o r i a u s . R e i k ė j o lai­ ku pirkti ir parduoti, nustatyti kainas, paskolų terminus. Tai­ gi viduramžiais susidūrė dvi laiko koncepcijos — bažnytinio kalendoriaus, „priklausančio Dievui", ir „žemiškųjų reika­ lų" laiko. N u o XIII a. šios dvi k o n c e p c i j o s p a t y r ė didelę m e t a m o r f o z ę . V i e n a vertus, t e o l o g i n i s l a i k a s n e t e k o isto­ rizmo elementų. Kita vertus, besiformuojantis miestuose pro­ fesinis laikas p a d ė j o plisti r a c i o n a l i z m u i ir pasaulietinei sam­ p r a t a i . T a i b u v o b l a i v a u s a p s k a i č i a v i m o , p a t y r i m o i r ži­ n o j i m o dalykiškas laikas. Susidarė sąlygos gimininį laiką paversti individualiu laiku — dinamišku, slenkančiu, bėgan­ čiu. N o r s miestietis išsaugojo krikščioniškąjį laiką, neže­ m i š k o g y v e n i m o simbolį, bet žemiškiems reikalams naudo­ j o fizinį m e c h a n i n į l a i k o m a t a v i m ą . M i e s t ų rotušių bokš­ t u o s e p a s i r o d ę l a i k r o d ž i a i ( X I V — X V a.) s i m b o l i z a v o , k a d žlugo bažnytinio laiko aiškinimo monopolija. Mechaniškas laikrodis p a g i m d ė naują, pasaulietinę etiką. 3 . V i d u r a m ž i ų filosofai ž m o n i j ą s u p r a t o k a i p v i e n i n g ą bendriją, kuri buvo a p i b ū d i n a m a „ U n i v e r š i t a s " (visuoti­ numo) kategorija. J a i priklausė visa viduramžių asociaci­ jų įvairovė — pasaulietinių ir bažnytinių, miesto ir kaimo, mokyklinių ir profesionalių. Tai buvo viduramžių kolekty­ viškumo kategorija. Buvo teigiama, kad klasės — luomai — yra v i e n o „ k ū n o " dalys, atliekančios skirtingas funkcijas. Kiekviena dalis „tarnauja" visumos gėriui ir tiktai per tai — savo paties gėriui. Šis principas b u v o perkeltas iš krikščio­ nių bendruomenės struktūros. Tačiau valstybė išsivadavo iš b a ž n y č i o s g l o b o s , j i t a p o s u v e r e n i . S u s i k l o s t ė d u a l i s t i n ė si­ t u a c i j a — e g z i s t a v o religinė b e n d r u o m e n ė i r p a s a u l i e t i n ė vi­ suomenė. Viduramžiais „ b e n d r u o m e n ė s " skirstėsi į hierarchines pa­ kopas. B ū d a m o s pačios u n i v e r s u m a i s savyje, jos d r a u g e bu­ vo „narės" kur kas platesnių universumų. Tuo viduramžiai buvo ypatingi ir nepakartojami. Tačiau šiame korporatyviniame pasaulyje labai m e n k a i galėjo reikštis individualybė. N e t santuoka b u v o ne p a č i ų sutuoktinių reikalas. Taigi viduramžiais sąvokos „asmeny­ bė", „individas" dar visai nebuvo, ji tik p r a d ė j o formuotis. V i d u r a m ž i ų civilizacijoje ž m o g u s n u o l a t j a u t ė fizinę bai-

m ę . Ta b a i m ė sklido iš žmogaus aplinkos, kurioje virė labai dinamiškas dvasių, velnių ir pan. būtybių gyvenimas. Žmo­ gų nuolat kažkas stebėjo, viliojo, gundė, kerėjo, apgaudi­ nėjo, j a m grasino, s p e n d ė spąstus, k e n k ė ir t. t. R e a l e s n ę grėsmę žmogui kėlė socialinė tikrovė. Dėl feodalinės hie­ rarchijos, apačių beteisiškumo, stipriojo teisės kiekvienas, kuris n e t u r ė j o pilies, g i n k l u o t o s palydos, n u o l a t j a u t ė te­ roro, prievartinės mirties baimę. O jei dar prisiminsime, k a d tais laikais gyvenvietės bu­ v o izoliuotos, k e l i a i d a r tik p r a d ė t i tiesti, k a d l a b a i lėtai ir d a u g i a u s i a žodžiu p l i t o informacija... T a i p g i m d a v o įvai­ riausi gandai ir prasimanymai. Visai nenuostabu, kad tos epochos žmonės nuolat buvo įsijaudrinę, nepastovios nuo­ taikos, l e n g v a t i k i a i ir prietaringi. L i k ę v i e n i j i e girdėjo įvai­ rius „balsus", dienos m e t u m a t ė „regėjimus". Taigi žmonės labai d a ž n a i s u s i d u r d a v o su „stebuklais", „ k e r a i s " ir „už­ k e r ė t a i s i a i s " , b u r t i n i n k a i s ir b u v o tvirtai įsitikinę, k a d eg­ zistuoja du pasauliai: v i e n a s natūralus, suprantamas, o ki­ tas — velniškasis, su burtininkais bei g e r o m i s ir p i k t o m i s dvasiomis. G a l i m a b ū t ų sakyti, k a d v i d u r a m ž i ų ž m o g u s t u r ė j o tarsi trigubą pasaulio vaizdą: kilnių minčių apie dangų ir palai­ mintą gyvenimą anapus, p r a s i m a n y m ų ir prietarų, „kerų ir n e l a b o j o ž a b a n g ų " p a s a u l į ir praktišką, rūstų feodalinės vi­ suomenės pasaulį. Todėl visai nekeista, k a d viduramžių žmogus su vieno­ du įkarščiu kas minutę laukė ir „gerų stebuklų", ir pasau­ lio katastrofos, nes neįmatomos ir galingos jėgos grasė žmo­ gui k i e k v i e n a m e žingsnyje. Nesibaigiantys feodaliniai tarpusavio vaidai ir ginkluo­ t i k o n f l i k t a i n e r e t a i v e r t ė ž m o g ų slėptis u ž v i e n u o l y n ų sie­ nų ne vien dėl n o r o būti dorovingam, bet ir dėl to, kad išliktų gyvas. Trims pasaulietinėms p a g u n d o m s — kūno, a k i ų ir i š d i d u m o — B a ž n y č i a p r i e š p r i e š i n o v i e n u o l y n o i d ė j a s — s k u r d u m ą , susilaikymą, n u o l a n k u m ą . V i e n u o l y n a s b u v o tar­ si tarpinis p u n k t a s tarp n u o d ė m i ų pasaulio ir d a n g a u s pa­ saulio. Viduramžių žmogaus tikėjimas, kad greitai ateis antra­ sis K r i s t u s , d a u g l ė m ė j o p a s a u l ė j a u t ą . N e l a i m i n g i e s i e m s š i k r i k š č i o n y b ė s idėja b u v o p a t r a u k l i . S u Kristaus a t ė j i m u tu­ rėjo baigtis ž e m i š k a istorija ir visi įvykiai persikelti į D a n ­ gų, į p a s a u l į a n a p u s . M i r t i s b u v o l a i k o m a d i d ž i ą j a p a s a u l i o l y g i n t o j a i r t a i l y g i r g u o d ė p a p r a s t ą ž m o g ų . J i s s a v o gy­ venime rėmėsi tik Šventuoju Raštu. Kitokios žinios tuo m e -

tu buvo didelė retenybė, kaip ir nauja technologija mate­ rialinės g a m y b o s srityje. Ž m o g u s v i d u r a m ž i a i s n e g a l ė j o jaus­ tis esąs a s m e n y b ė , n e s jis v i e n a i p a r k i t a i p k a m n o r s pri­ klausė ir tas p r i k l a u s o m u m a s b u v o universalus viduramžių visuomenės bruožas. Į k l a u s i m ą , k a s tai y r a ž m o g u s , šv. A u g u s t i n a s a t s a k y ­ davo: žmogus — protinga būtybė, kurio dvasia naudojasi kūnu. Tačiau kai realiai subrendo sąlygos formuotis asmenybei, „pasirodė", kad Šventajame Rašte ir daugybėje jo komen­ tarų b u v o n e m a ž a teiginių, stimuliuojančių tikinčiojo, k a i p a s m e n y b ė s , s ą m o n ė s n u b u d i m ą . J a u v i e n Kristaus įsivaiz­ d a v i m a s p a n a š i u į ž m o g ų p r i v a l ė j o p a b r ė ž t i ž m o g a u s as­ menybės privalumus. O baigiant derėtų pabrėžti, k a d tikintysis iš Evangelijos g e r a i į s i m i n ė t ą tiesą, k a d p a s a u l i o s u p r a t i m o r a k t a s slypi ne natūralioje g a m t i n ė j e daiktų tvarkoje, k a i p teigė grai­ kai ir romėnai, o žmogaus istorijoje. K a i p tik šioje sam­ pratoje ir glūdėjo riba tarp dviejų kultūrinių istorinių epo­ c h ų — a n t i k o s ir v i d u r a m ž i ų .

V. KOKS VIDURAMŽIŲ ISTORINĖS MINTIES TURINYS? 1. V i d u r a m ž i ų d v a s i n ė k u l t ū r a b u v o suskilusi į dvi dalis. Pirmąją sudarė rašytinė, m o k s l i n ė kultūra. Ant­ r ą j ą — tautosaka, folkloras i r kt. Istorinę s ą m o n ę v i d u r a m ­ žiais formavo rašytinė (mokslinė) kultūra. V i d u r a m ž i a i s p a s i r o d ė žinių sąvadai, v a d i n a m o s i o s „su­ m o s " , kurios s u j u n g ė v i e n o s kurios nors srities žinias arba „sumas" visų žinių ir visų g y v e n i m o sričių (Enciklopedijos). V i d u r a m ž i ų m i n t i s t u r ė j o h i e r a r c h i n į p o b ū d į i r tai j o j e svar­ biausia. Ši mintis b u v o p r i i m a m a ir reiškiama simbolių ir alegorijų kalba. Sakysim, Baltosios rožės įvaizdį viduram­ žių ž m o g u s siejo s u M e r g e l e M a r i j a . S a u l ė virto d v a s i n ė s s a u l ė s — D i e v y b ė s simboliu, o v ė l i a u — D i e v o v i e t i n i n k ų že­ m ė j e valdžios simboliu. S i m b o l i ų k a i t a r o d o a k t u a l i ų že­ miškų santykių ir juos reiškiančių idėjų kaitą. XII a. pub­ likacijose Popiežius yra Saulė, o Imperatorius — Mėnulis. XIII a. pabaigoje Dantė rašo j a u apie du Saulės simbo­ l i u s — P o p i e ž i ų i r I m p e r a t o r i ų . A b u j i e d o v a n o j a g y v y b ę sa­ vo sferose.

V i d u r a m ž i a i s egzistavo trys s i m b o l i ų rūšys: 1) išorės, 2 ) v i d a u s ( a p r a š o m o j o p o b ū d ž i o ) i r 3 ) i n t e r p r e t a c i n i a i (in­ tuityvūs) . T a s pats simbolis g a l ė j o priklausyti v i s o m s trims rū­ šims. Pavyzdžiui, p a l m ė — p e r g a l ė s simbolis (prieš n u g a l ė ­ toją ant ž e m ė s b u v o k l o j a m o s p a l m i ų šakos). T a i išorės sim­ bolis. Po p a l m ė s pavėsiu sėdintis ž m o g u s skatino susimąs­ tyti a p i e A u k š č i a u s i o j o m i e l a š i r d i n g u m ą . T a i j a u b u v o in­ terpretacinis simbolis. Tokią pat simbolio reikšmę turi Dan­ tės poezijoje Saulė, d o v a n o j a n t i šviesą, šilumą, gyvybę. Ji tampa Pasaulio tvarkos ir harmonijos, visatos pradžios, mei­ lės ir galų gale Dievybės idėjos simboliu. „Bažnyčios tėvai" anksti suvokė ideologines simbolių galimybes ir dažnai jais naudojosi. Pirmiausia imta teigti, j o g n a i v u b ū t ų Biblijos teiginį — p e r septynias d i e n a s sukurtą p a s a u l į — suprasti tie­ siogine prasme. Perkeltine prasme pradėta aiškinti daugybė kitų Biblijos žinių. B u v o n e t imta skirti tris Biblijos r e i k š m e s : tiesioginę, moralinę ir mistinę. Atitinkamai buvo suskirstyta net pati Biblija: jos kūnas, siela ir dvasia. N e t g i manyta, k a d tiesio­ ginė p r a s m ė yra skirta miniai, kuriai sunkiau suvokti teo­ logiją. Taigi viduramžiais turėtas pasaulio vaizdas — tai pir­ m i a u s i a visatos alegorija, turėjusi tarnauti a u k š t a m tiks­ lui — t i k ė j i m o išpažinimui. R e m i a n t i s viduramžiais viešpatavusio pasaulio — ir gam­ tinio, ir v i s u o m e n i n i o — „ o r g a n i z a v i m o " principu, antikoje buvusi pasaulio „grandinė" dabar virto „pakopomis", „laip­ tais", k u r i ų aukštesnės p a k o p o s b u v o viešpataujančios, val­ dė žemesniąsias. „Viešpatavimas" buvo sutapatinamas su „tobulumu". Aukščiausiasis tapo ne tik pasaulio sutvėrėju, bet if jo „vyriausiąja" Esybe. Žodžiai, simboliai įgijo slap­ tą prasmę. Taigi viduramžių žmogus gyveno sudėtingame pasaulyje, k u r į vieną v i s u m ą jungėsi ir patyrimas, ir ne­ žabota fantazija. Daiktai slėpė n e m a t o m a s „reikšmes", reiš­ k i n i a i — d a u g e l i o „ j ė g ų " v e i k i m ą , žodžiai — „ p r a s m i ų " skir­ tumus. Labai sudėtinga b u v o numerologija (mokslas apie mistinę skaičių prasmę). B u v o pripažįstama, k a d t a m tikri s k a i č i a i ( t r e j e t a s , s e p t y n e t a s ) t u r i o k u l t i n ė s „ į t a k o s " . Žmo­ gaus v e i k s m a m s b u v o „įtakingos" t a m tikros savaitės die­ nos, y p a č penktadienis. O virš viso šio chaoso viešpatavo sisteminimo aistra: b u v o sisteminamos okultinės dangaus kūnų, a k m e n ų , augalų, gyvulių savybės.

M o k s l i n i n k a i , filosofai, p o e t a i , p a k e i s d a m i r e a l i u s d a l y ­ k u s simboliais, įkliuvo į s a v o p a č i ų š i m t m e č i a i s regztą žo­ dinių tinklų labirintą. Alegorijos ir simboliai vis labiau darėsi fantastiškesni ir neįtikinamesni, paversdami aplinką neišbrendamomis džiunglėmis. Simbolizmas buvo ikimokslinio mąstymo bruožas, bet j o n e i š v e n g i a m a i r e i k ė j o tam, k a d b ū t ų sukurti t i k ė j i m o tie­ sų reginiai-vaizdai. 2. Vienas m i n ė t i n ų viduramžių istorizmo bruožų — jo pranašiškas patosas: ir žmonijos istorijos pabaiga, ir j o s pradžia b u v o labai aiškiai apibrėžta. Krikščionybė praplėtė Europos tautų egzistencijos matmenis, ateities perspektyvą, kurios antikinis istorizmas iš tiesų neturėjo, nes tada buvo p r o p a g u o j a m a s s u g r į ž i m a s į p r a e i t į . P r a s i p l ė t ė ž m o g a u s is­ torinės pažiūros. Naudojantis krikščionybės dogmomis, j a u n e b u v o g a l i m a tirti praeities, n e g a l v o j a n t a p i e ateitį. P r a e i ­ tis t a p o aktuali, gyvybiškai svarbi p e r visą j o s „įžvelgia­ m ą " gilumą, kaip ir dabartis prisipildė prasmės ne tik dėl ryšių su praeitimi, bet ir su ateitimi bei pabaiga. Taigi ap­ mąstant bet kurią istorijos grandinės dalį būtinai reikėjo peržiūrėti ją n u o pradžios iki galo. Suprantama, viduramžių istorinį regėjimą krikščionybė b u v o prisodrinusi mistiniu turiniu. Bet slinko amžiai, kau­ pėsi naujas istorinis politinis patyrimas, ir krikščioniška doktrina suprato, jog būtina sujungti tą patyrimą su Šven­ tosios istorijos tradicijomis. Būtina pasakyti, k a d b u v o kal­ b a m a apie tokius pasaulinius istorinius įvykius, k a i p R o m o s imperijos žlugimas, Karolio Didžiojo imperijos susikūrimas ir žlugimas, didžiulio A r a b ų Kalifato p a s i r o d y m a s ir jo grės­ mė Europos šalims ir Bizantijai. J e i g u dar p a m i n ė s i m e normanų, saracėnų ir vengrų antpuolius, kryžiuočių agresiją bei p o p i e ž i ų k o v ą su imperatoriais, tai visai n e a t r o d y s keis­ ta, k a d X I I a . t e o l o g a i t a i p s t e n g ė s i s u s k i r s t y t i i s t o r i j ą . Š v e n ­ toji istorija b u v o labai statiška ir reikėjo suteikti jai dina­ mizmo. Dabar, pavyzdžiui, kiekviena Dievo k ū r i m o diena buvo pavadinta „amžiumi". Pirmasis „amžius" prasidėjo žmogaus pasirodymu ir baigėsi tvanu ir t. t. Kiekvienas am­ žius plėtojosi trimis fazėmis: tapsmas—diferenciacija—žlugi­ mas. T a i p b u v o priartėta prie istorijos raidos idėjos. XII a m ž i u s y p a č svarbus v i d u r a m ž i ų kultūros istorijai, n e s š i a m e a m ž i u j e k u l t ū r a p r a t u r t ė j o n a u j a i s a n t i k i n i o švie­ timo, arabų m o k s l o elementais, įgytais arabų universite-

tuose Ispanijoje. Šis amžius neretai apibūdinamas kaip XII a. Atgimimas. T a d a ypač išgarsėjo mokyklos, įsteigtos vysku­ p i j ų k a t e d r o s e . Č i a b u v o m o k o m a s i P l a t o n o filosofijos, re­ torikos ir literatūros. B u v o žengtas žingsnis n u o chronologi­ j o s į istoriją, n e b e u ž t e k o tik išvardyti „faktus", o b u v o sie­ k i a m a j u o s įtraukti į bendrą Šventraščio schemą. Šventojo R a š t o k o m e n t a r a i darėsi vis lankstesni, judresni ir reliaty­ viai laisvesni. P a s a u l i o istorija b u v o p a d a l y t a į tris e p o ­ chas: T ė v o laikas, S ū n a u s laikas ir Šventosios Dvasios lai­ kas. K i e k v i e n a iš šių e p o c h ų d a r b u v o dalijama į septynis „laikus". Šventojo Rašto komentaruose vis daugiau dėmesio i m t a skirti ž m o g a u s p a t y r i m u i , j o s ą m o n i n g a i veiklai, at­ sirado p r o b l e m a — objektyvios sąlygos ir jų s u v o k i m o pro­ cesas. Pirmoji žmogaus n u o d ė m ė paliko žmogų bejėgį: dezo­ rientuotą pasaulyje, silpną kūnu, bevalį, atsiskyrusi n u o Die­ vo. T o k i a situacija s k a t i n o ieškoti išsigelbėjimo. D ė l to pir­ m a j a m e istorijos laiko tarpsny (nuo pirmosios n u o d ė m ė s iki A b r a o m o ) , kuris u ž t r u k o a p i e 2000 m e t ų , D i e v a s „ b u v o nusišalinęs", panašiai k a i p gydytojas žiūrėtų į ligonį ir lauk­ tų, k a d a šis s u v o k s s a v o d i d e l į l i g o t u m ą i r „ p a s i š a u k s j į " . Žmogus, ieškodamas pagalbos ir užtarimo, ėmėsi aukoti Die­ vui aukas ir dovanoti dovanas, kad sušvelnintų Aukščiau­ siojo pyktį. Antrasis laikotarpis p r a s i d ė j o n u o A b r a o m o . J o skiria­ masis bruožas — rašytinio D i e v o įstatymo egzistavimas. Šio­ je e p o c h o j e Dievas aktyviai dalyvavo žmonijos istorijoje, siekė surinkti sau ištikimą bendruomenę ir glaudžiai bend­ rauti su s a v o tauta, „saugoti ją". Šiuo laikotarpiu ir toliau „žmonių giminė buvo a u k l ė j a m a " per simbolius, nes žmo­ nės tada dar nebuvo pasiruošę kitaip suvokti Dievą. Trečiasis periodas prasidėjo Dievo įsikūnijimu. Šio tarps­ nio skiriamasis bruožas — Įstatymo keitimas gailestingumu ir m e i l e . T a r p t i k i n č i o j o ir D i e v o u ž s i m e z g ė v i d i n i s ryšys. Visa tai b u v o b a i g i a m o s i o s epochos, kuri t u r ė j o tęstis iki pasaulio pabaigos, simptomai. Kiekvienas istorijos laikotarpis to m e t o raštijoje pra­ sidėdavo n u o žmonių materialinių ir dvasinių sąlygų api­ būdinimo ir baigdavosi visų epochos svarbiausių įvykių ap­ r a š y m u . P a b r ė ž t i n a tai, k a d p e r m a i n o s b u v o t r a k t u o j a m o s kaip Aukščiausiojo valia, o priežastys, lėmusios permainas, m o t y v u o j a m o s žmonių veikla, t. y. kaip vidinių istorinių p r o c e s ų p a d a r i n y s . T a i g i čia j a u t u r i m a g a l v o j e n e v i e n re­ ligija, b e t ir p a s a u l i e t i n i s p a t y r i m a s , s u k a u p t o s žinios. Pa-

našiais teiginiais istorinė teologija vis labiau s u p r a n t a m a kaip pažangi istorinė raida. Į istoriją, p i r m i a u s i a į B a ž n y č i o s istoriją, p r a d ė t a žiū­ rėti k a i p į n a u j o v i ų g r a n d i n ę . T a i b u v o n a u j i g y v e n i m o keliai, n a u j o s filosofijos, n a u j o s s a m p r a t o s ir t. t. A t s i r a d o p e r i m a m u m o tarp praeities ir dabarties samprata. N e t gimė idėja, k a d „amžius", susijęs su Kristaus vardu, n ė r a pati tobuliausia Šventosios istorijos p a k o p a ir todėl šiuo „am­ žiumi" istorija negali užsibaigti. Kita, aukštesnė pakopa, bus susijusi su T r e č i u o j u Trejybės a s m e n i u — Šventąja dva­ sia. T a č i a u i s t o r i n ė s p a ž i ū r o s X I I a . b u v o l a b a i s k i r t i n g o s ir negalėjo būti nė kalbos apie v i e n i n g ą istorijos teologiją. XII a. vykusi negailestinga k o v a tarp popiežių ir im­ p e r a t o r i ų baigėsi tuo, k a d b u v o p a s k e l b t a „krikščioniška imperija", kurios imperatoriumi tapo Jėzus Kristus. Dievas jau ne tik D a n g a u s Karalius, bet ir žemės valdovas. Taigi XII a. buvo unikalus viduramžių istorizmo raido­ je. T u o m e t u y p a č j a u č i a m a filosofinė dvasia, susiformavo d a u g y b ė k a t e g o r i j ų , t a r p k u r i ų s v a r b i a u s i a b u v o m i s t i n ė is­ torinio proceso plėtotės idėja: tiesa — laiko duktė. N e p a i s a n t s k i r t i n g ų p a ž i ū r ų , k r i k š č i o n i š k a s p o ž i ū r i s į is­ toriją liko kanoniškas, būtinas istoriografijos pagrindas iki pat viduramžių pabaigos. Šį procesą labai veikė XIII a. pa­ b a i g o j e atsiradęs r a c i o n a l i z m a s , k u r į į filosofinę p a k o p ą pa­ kylėjo Tomas Akvinietis. 3. Viduramžių mąstytojai neskyrė kokių nors svarbiau­ istorijos laikotarpių. J i e teigė, k a d istorijoje viskas svar­ T o d ė l n e b u v o g a l i m a atskirti racionalių dalykų n u o mi­ istorijos n u o pasakos. Istorijos mokslas net nesiekė to­ tikslų, nesistengė atskirti svarbių d a l y k ų n u o nesvarbių. Viduramžių istorinės žinios pirmiausia b u v o skirstomos į du tipus: Šventąją istoriją ir Pasaulietinę istoriją. Pirma­ jai žinias teikė Šventasis Raštas, o antrajai — ž m o n i ų pa­ tirtis ir a t m i n t i s . Š v e n t o j i istorija b u v o t i k ė j i m o o b j e k t a s . T a i visuotinė, visos ž m o n i j o s istorija, k u r i o s turinys v i s i e m s laikams atskleistas Biblijoje. J o s m i n č i ų teisingumas nulem­ tas jos dieviškosios kilmės. Šios tiesos nesikeičia, n e s yra virš l a i k o ir n u o ž m o g a u s n e p r i k l a u s o .

sių bu. to, kių

O Pasaulietinė istorija yra žmogaus „gudragalviavimo" vaisius ir todėl negali prilygti Šventajai istorijai ir negali būti p a t i k i m a tiesa. J o s „informacija" keičiasi p r i k l a u s o m a i n u o vietos ir laiko ir todėl gali būti priskiriama tik „nuo­ m o n i ų " kategorijai, o ne tiesai. T a i g i abi p a m i n ė t o s isto-

rijos tarpusavyje santykiavo k a i p absoliutas ir santykinu­ mas, tikra ir tariama, dieviška ir žmogiška. Pasaulietinės istorijos n e p a t i k i m u m ą l ė m ė ir j o s autorių š a l i š k u m a s . B e to, j i b u v o l o k a l i n i o p o b ū d ž i o i r a p ė m ė pa­ lyginus t r u m p ą l a i k o atkarpą. Bet visų svarbiausia b u v o tai, kad jai nežinomas busimasis laikas ir todėl ji operuoja vien praeities įvykiais. Tačiau ir Šventojoje istorijoje n u o Kristaus įžengimo į d a n g ų iki jo „antrojo a t ė j i m o " b u v o „baltų d ė m i ų " . Taigi Šventosios istorijos lygis — universalus, o Pasau­ lietinės — lokalinis. P i r m u o j u a t v e j u visi įvykiai yra nesun­ kiai p a a i š k i n a m i , n e s atskleidžia ištisas e p o c h a s , o a n t r u o j u atveju jie iškyla chaotiškai, „aklai". T o d ė l to m e t o kro­ nikose a b u m i n ė t i lygiai ė j o v i e n a s šalia kito. Pagal Šventąją istoriją ne tik viduramžiais, bet ir ilgai po jų b u v o o r i e n t u o j a m a s i ir Pasaulietinėje istorijoje, j a u nekalbant apie poetus ir dailininkus, kurie Šventojo Rašto siužetais naudojosi ir vėlesniais amžiais. Atitinkamai pagal du istorijos lygius v i d u r a m ž i ų istorio­ grafija p a s a u l i o istoriją skirstė į t o k i u s l a i k o t a r p i u s : 1) „še­ ši amžiai" n u o pasaulio s u k ū r i m o iki Paskutiniojo teismo ir 2) „keturios pasaulinės monarchijos" (Romos imperija, Rytų R o m o s imperija, Karolio Didžiojo imperija, Vokietijos imperija). Pastarojo skirstymo, ypač Vokietijoje, laikytasi dar kelis amžius po viduramžių. Šventojoje istorijoje laikotarpis tarp pirmojo ir paža­ dėto „antrojo Kristaus a t ė j i m o " b u v o tuščias, todėl neiš­ vengiamai turėjo gimti tendencija pranašauti. Tai rodė, kad auga istorinė sąmonė. Pranašystės b u v o kur kas svarbes­ nės už visą kitą žmonijos pažinimą. Praregėjimai, prana­ šystės skelbė paskutiniosios istorijos fazės įvykius. Pats Šventasis Raštas iš tiesų b u v o pranašysčių sistema. Ir k u o labiau faktas b u v o nutolęs n u o žmogiškojo pažinimo, tuo daugiau jis priklausė pranašystėms. Viduramžių žmogus laiką suvokė ne kaip nepertraukia­ mą liniją, o k a i p įvykių a t ž y m a s „taškelių" arba „punk­ tyrų" forma. Manyta, jog kiekvienas toks įvykis b u v o Die­ vo įsikišimo padarinys. T o d ė l krikščionybė į istoriją žiūrėjo ne k a i p į p r o c e s ą , o k a i p į e s m i n i ų faktų r i n k i n į . Kai kurie krikščioniškieji autoriai istorinį laiką dalijo į tris dideles e p o c h a s . K i e k v i e n a jų p r a s i d e d a d a r prieš ją e s a n č i o j e i r e v o l i u c i o n u o j a g l o b o j a m a v i e n o i š šv. T r e j y ­ bės a s m e n ų — T ė v o (neįsikūnijusio D i e v o ) , S ū n a u s (įsikū­ nijusio Dievo) ir Šventosios Dvasios. Pirmoji e p o c h a prasib2

dėjo n u o A d o m o , jos ženklas — laimė ir įstatymas, antroji epocha prasidėjo tikėjimu ir susitaikymu (Evangelijos ženk­ l a s ) , t r e č i o j i e p o c h a p r a s i d e d a X I I — X I I I a., j ą l y d i m e i l ė i r džiaugsmas (Šventosios Dvasios ženklas), ir baigsis ši epo­ cha pasaulio pabaiga. Pirmosios e p o c h o s p a g r i n d a s — dar­ bas, antrosios — m o k y m a s i s , trečiosios — s t e b ė j i m a s (kontenpliavimas). Istorija b u v o lyginama su medžiu, kurio šaknys g l ū d ė j o į v y k i u o s e t a r p p a s a u l i o s u k ū r i m o i r K r i s t a u s gi­ mimo, jo šakos — Kristaus veikloje, vaisiai — j o mokinių veikloje. B e m i n ė t ų d a l y k ų v i d u r a m ž i a i s e g z i s t a v o i r k i t o t i p o is­ torizmas, būdingas riterių ir miestų kronikoms, kur dėme­ sys b u v o sutelktas į ribotą a r e a l ą ir a p ė m ė n e t o l i m o s pra­ eities įvykius. Žinoma, ir čia v e i k ė antgamtinės jėgos, ku­ rios neretai b ū d a v o r e i š k i a m o s fortūnos simboliu. Tai, k a d v i d u r a m ž i ų istorizme pasirodė du pasaulio pa­ žinimo l y g m e n y s (apie tai a n t i k i n ė s ą m o n ė n e t n e u ž s i m e ­ na), l ė m ė būsimuosius R e n e s a n s o e p o c h o s poslinkius.

VI. KAIP SUVOKIAMAS PASAULIS RENESANSO EPOCHOJE? 1. K a i k a l b a m e a p i e R e n e s a n s o epochą, reikia pri­ siminti, k a d t u o m e t u labai kito v i s u o m e n ė s e k o n o m i n ė s t r u k t ū r a — d y g o ankstyvojo kapitalizmo daigai. Taigi tos epochos humanizmas turėjo antifeodalinį pobūdį. N e g a l i m a nesiskaityti ir su t u o faktu, k a d Italija b u v o t i e s i o g i n ė Se­ nosios R o m o s paveldėtoja, išsaugojusi daug jos civilizaci­ jos, m a t e r i a l i n i ų ir rašytinių b r a n g e n y b i ų . T a i g i s t e b u k l a s n e tai, k a d R e n e s a n s a s p r a s i d ė j o Italijoje, b e t tai, k a d jis y įeitai p a p l i t o ir tuose r e g i o n u o s e , k u r i e d r i e k ė s i į šiaurę nuo Alpių. N a g r i n ė d a m i tą epochą, m e s galime pastebėti, kad prieš miIMI| a k i s k y l a n a u j a E u r o p o s v i s u o m e n ė s fazė. T u o l a i k u vyksta s v a r b ū s p o s l i n k i a i n e tiktai p o l i t i n ė j e e k o n o m i n ė j e mlly|e (pramonėje, prekyboje, finansuose, žemės ūkyje), bet Ir visoje valdžios sistemoje n u o apačios iki viršaus, apiniiinl i r i d e o l o g i n e s s a n k c i j a s . Iš tikrųjų jau X I V a. feodalinės rentos piniginė forma e n i e vyrauti, y p a č V a k a r ų ir V i d u r i o E u r o p o j e . Suklestėjo piiĮMiisla p r e k i n ė g a m y b a . N a t ū r a l i n i o ū k i o „ u ž b u r t a s ral i m " jyiivo d i n a m i z m o , v i s u o m e n ė t a p o m o b i l e s n ė , p a s p a r 63

tėjo visuomeninio darbo pasidalijimas, vis p a s t e b i m i a u vadavosi iš bažnyčios torijos tėkmė.

visuomenės sąmonė įtakos, g r e i t ė j o is­

Dideli pokyčiai vyko ir ideologijoje bei kultūroje. T o m o Akviniečio darbais užbaigta teologijos sistema susilaukė daug kritikos. T u o pagrindu remiantis, buvo galima vadina­ m o j i dvigubos tiesos doktrina, skelbusi skirtumą tarp tikė­ j i m o tiesos ir m o k s l o tiesos. T i k ė j i m a s visiškai iracionalus ir n e g a l i m a racionaliai įrodyti, k a d egzistuoja Dievas, kuris r ū p i n a s i ž m o g a u s i š g a n y m u k i t a m e p a s a u l y j e , o m o k s l o tie­ sa remiasi patyrimu ir logika ir veikia tyrinėjimams priei­ n a m o j e realybėje. Taip buvo stengiamasi atriboti Bažnyčios ir valstybės jurisdikciją, sugrąžinti R o m o s teisės elementus, nes to reikalavo p r e k i n ė gamyba. Taigi X I V — X V a. anti­ kos kultūrinis paveldas įgavo didelę praktinę prasmę, nes jo reikėjo formuojant naujas teises ir politikos elementus, n a u j ą e t i k ą i r estetiką. A t s i v ė r ė n a u j a b e n d r a E u r o p o s vi­ suomenės raidos perspektyva. Visi šie p o s l i n k i a i v i s u o m e n ė j e iškėlė n a u j ą s o c i a l i n ę e t i n ę i n d i v i d u a l y b ę — h u m a n i s t o tipą, k u r i s b u v o p u i k i a i įsi­ savinęs antikinį paveldą — antikinį išsilavinimą. Ir n e b u v o nieko nuostabaus, kad humanistų kūryba buvo orientuota į aristokratišką skaitytoją, skaitytoją mecenatą. H u m a n i z m o teoretikai sankcionavo to m e t o visuomenės kokybinius pa­ kitimus, pažangią pasaulietinę (daugiausia miesto) kultūrą. J i e neigė tas iš praeities paveldėtas idėjas, kurios priešta­ ravo naujiems visuomenės poreikiams. X I V — X V a. Rene­ sanso humanizmas neatskiriamas n u o kylančios buržuazijos i d e o l o g i j o s s i s t e m o s . T a i b u v o f e o d a l i n ė s s i s t e m o s i r i m o iš­ vakarės. Vis dėlto antikinis paveldas buvo įsisavinamas sudėtin­ gai, s u n k i a i ir p r i e š t a r i n g a i . P a v y z d ž i u i , k r i t i k u o d a m i feo­ dalizmo epochos scholastiką, Renesanso ideologai taip ir ne­ s u g e b ė j o j o s į v e i k t i (šis r e i š k i n y s b u v o g a j u s n e t i k v ė ­ lesniais amžiais, bet ir m ū s ų dienomis). B a n d y m a i sekti an­ tikos autoriais arba išsigimdavo į epigonizmą, arba virsdavo originalia kūryba. Beje, R e n e s a n s o kultūros kūrė­ jai n a u d o j o s i ne tik antikiniais stabmeldiškais šaltiniais, bet ir viduramžiškais krikščioniškais. H u m a n i s t a i stengėsi įdieg­ ti stilistines n a u j o v e s (nauji žanrai, n a u j a t e c h n i k a vaiz­ duojamame m e n e — pirmieji paveikslai aliejiniais dažais, m e d ž i o raižyba, p o r t r e t a i ir p e i z a ž a i ir t. t.). P a s k e l b ę a n k s ­ t e s n ę f e o d a l i z m o e p o c h ą „ t a m s o s a m ž i u m i " , h u m a n i s t a i sa64

ve

vadino

vieninteliais

antikinės

dvasios

paveldėtojais

ir

Nfiugolojais.

Renesanso humanistai — tai n a u j a Europos kultūros pa­ kopa. X I V — X V a. sandūroje atsirado poreikis naujai pa­ žvelgti į egzistuojančią istorinę realybę, kurti vientisą pasaulėžiūrinę sistemą, skatinti h u m a n i z m o ideologus k u o g e r i a u s u v o k t i v y k u s i u s p r o c e s u s . T a č i a u šis s u v o k i m a s n e huvo absoliutus ir vyko tam tikromis bangomis, tai priartė­ damas, tai n u t o l d a m a s n u o realybės. Beje, R e n e s a n s o e p o c h o j e b u v o išrasta m a g n e t i n ė adata, parakas, n a u j a l a i v ų įranga ir kt. T a i p a d ė j o įvykdyti Di­ džiuosius geografinius atradimus. Visa tai b u v o y p a č reikš­ minga žmonijai. Šiuo laikotarpiu pradėtos spausdinti kny­ gos radikaliai p a k e i t ė ir p a l e n g v i n o informacijos plitimą. Vis d ė l t o s v a r b i a u s i a š i o j e e p o c h o j e b u v o tai, k a d la­ bai p r a s i p l ė t ė E u r o p o s t a u t ų i s t o r i n i o r e g ė j i m o h o r i z o n t a i . 2. R e n e s a n s o e p o c h o j e tebeviešpatavo Aristotelio ir Pto­ lomėjaus sukurtas kosmoso vaizdas. K o p e r n i k o (1473—1543) pažiūros ė m ė plisti tik baigiantis šiai e p o c h a i . K o s m o s a s bu­ vo suprantamas, kaip susidedąs iš dviejų poliarinių polių — „ į a n g a u s " i r „žemės". D a n g u s s u p o 2 e m ę s e p t y n i o m i s „sfe­ romis", kurių kiekviena suko vieną planetą — Mėnulį, M e r ­ kurijų, V e n e r ą , Saulę, M a r s ą , J u p i t e r į a r Saturną. P l a n e t o s turėjo savo „dvasią". K i e k v i e n a „sukosi" t a m tikros anti­ kinės d i e v y b ė s p a s t a n g o m i s . Ž e m ė — n e j u d a n t i s c e n t r a s , a p ­ suptas septyniais dangumis, virš k u r i ų — D i e v o buveinė. Iš liljų D i e v o a s m e n ų a n t r a s i s a s m u o , K r i s t u s , d a ž n a i b u v o v a i z d u o j a m a s k a i p „Karalius", „Atpirkėjas" arba kaip „kanėių", „ g e d u l o " , „ l i ū d e s i o " ž m o g u s i r t o d ė l , k a i p V i e š p a t s , ,iiIimas i r b r a n g u s k i e k v i e n a m t i k i n č i a j a m . P i r m a s i s T r e |ybės a s m u o — Dievas T ė v a s buvo įsivaizduojamas kaip kūiė|ns, „architektas" ir Visatos saugotojas — P a s a u l i o Valdov,i . . T r a d i c i n i s p o ž i ū r i s s k e l b ė , k a d D i e v a s n u o l a t l a i k o s a ­ v o r a n k ą virš ž m o g a u s g a l v o s i r t o d ė l g a l i ž m o g ų b a u s t i urbti l o i k t i j a m m a l o n i ų . „ P a s a u l i s p o M ė n u l i u " — „ ž e m i a u s i a s p a s a u l i s " b u v o įsiVfilzduojamas i š k e t u r i ų e l e m e n t ų ( ž e m ė s , v a n d e n s , o r o , u g IIH'H). P a g a l s a v o s v o r į Ž e m ė e s a n t i a p a č i o j e , v i r š j o s — Vtnduo, o r a s , o v i r š v i s k o , b e t ž e m i a u M ė n u l i o - — u g n i s . V i NI e l e m e n t a i s u s i d e d a iš k e t u r i ų p r i e š i n g y b i ų (karščio, šalI M I , d r ė g m ė s , s a u s u m o ) . E s ą k e t u r i Ž e m ė s e g z i s t a v i m o lyylnl; m i n e r a l ų , a u g a l ų , g y v ū n i j o s i r ž m o n i j o s . A u g a l a i e s ą i

Muitu* Istorijos m į s l i ų

65

aukščiau akmens, nes jiems būdinga „augalų dvasia". Gy­ vūnija esanti aukščiau augalų, nes jie turį „gyvūnijos dva­ sią". Ir tiktai žmogui yra būdinga „protinga dvasia". Visi šie l y g m e n y s t u r ė j o savo hierarchiją, v a d i n a m ą j ą „didžiąją būties grandinę", vedančią n u o primityvios būties į Kūrėją. Žmogui b u v o s k i r i a m a v i d u r i n i o j i v i e t a . T a r p Žemės i r M ė ­ n u l i o esanti d e m o n ų buveinė, virš kurios — įvairaus r a n g o angelai. Ir Renesanso epochoje gamta liko sudvasinta — joje gyveno „dvasios", „aitvarai", „laumės" ir pan. Leonardas da Vinčis (1452—1519) rašė: „ M e s galime pa­ s a k y t i , k a d Zemė t u r i g y v ą d v a s i ą i r k a d j o s k ū n a s yra d i r ­ va, j o s skeletas — k a l n ų viršukalnės..., j o s k r a u j a s — šalti­ niai, jos alsavimas ir pulsas — j ū r ų potvyniai ir atoslūgiai". G a n a r e i k š m i n g o s b u v o „ s i m p a t i j ų - a n t i p a t i j ų " s ą v o k o s : šal­ tis n e k e n č i a karščio, d r ė g m ė — sausros ir t. t. N o r s tuo m e ­ tu jau galima pastebėti ir mechaninio Visatos vaizdo po­ žymių, tačiau mechaninis modelis įsiviešpatavo tik XVIII a. pabaigoje. Visatos vaizde savo vietą turėjo ir moralės kategorijos. Pavyzdžiui, karštas b u v o k i l n e s n i s ir t o b u l e s n i s už šaltą, n e s tai veiklus ir p r o d u k t y v u s pradas. D a n g u s tabulesnis už Zemę, n e s j i s n e s i k e i č i a . R a m y b ė , s t a t i š k u m a s t o b u l e s n ė b ū ­ sena už judėjimą... J u d ė j i m a s ratu tobulesnis už visas kitas j u d ė j i m o f o r m a s . L a b a i s v a r b i p a s a u l y j e b u v o „ s t a t u s o " są­ v o k a . S a k y s i m , m e d ž i o s t a t u s a s a u k š t e s n i s u ž a k m e n s , gy­ v ū n o — už a k m e n į , ž m o g a u s — už gyvūno, vyro — už m o ­ ters. Visi šie p a v y z d ž i a i liudija, k a d v i d u r a m ž i ų v i s u o m e n ė s h i e r a r c h i n ė struktūra perkelta. į g a m t o s pasaulį ir Visatą, nors jos užuomazgas apčiuopiame jau antikoje. Plačiai buvo taikomas ir iš viduramžių paveldėtas ana­ logijos principas, tarp jų ir lyginant mikrokosmosą ir makrokosmosą. Sakysim, žmogaus dešinė akis atitiko Saulę, kai­ r ė — Mėnulį, ausys — Jupiterį ir Marsą, burna — Saturną ir t. t. N u o j u o s m e n s iki p ė d ų žmogus „atitiko" pasaulį po M ė n u l i u , n u o j u o s m e n s iki k a k l o — pasaulį virš M ė n u l i o , o galva — Aukščiausiąjį. Atitikmens principas, grindžiamas atsitiktiniu dviejų ob­ j e k t ų s u t a p i m u , l e i d o teigti, k a d 7 p l a n e t o s , 7 m e t a l a i i r 7 s a v a i t ė s d i e n o s t u r i s a v o a t i t i k m e n i s , o 12 a p a š t a l ų ir 12 Z o d i a k o ženklų — prieiti prie išvados, k a d kiekvienas apaš­ t a l a s t u r i savo Z o d i a k o ž e n k l ą . D ė l p a n a š i ų a t i t i k m e n ų k i l o įsitikinimas, kad žmogus yra veikiamas planetų ir n u o jų priklauso gėris ir blogis, neskiriant nei turtingųjų, nei varg­ šų. T a i l ė m ė i r s a v a i t ė s d i e n ų c h a r a k t e r į ( p i r m a d i e n i s — p o

Mėnulio ženklu, antradienis — Marso, trečiadienis — M e r k u ­ rijaus, ketvirtadienis — Jupiterio, penktadienis — Veneros, šeštadienis — Saturno). Taip buvo ypač sureikšminta astro­ logija, n e s j a i t a p o „ p r i e i n a m a " a t e i t i e s p a s l a p t i s . T ų l a i k ų žmogus, n e p a s i t a r ę s su astrologu, n e p r a d ė d a v o statyti na­ mo, n e p l a u k d a v o į dideles keliones laivais, n e p r a d ė d a v o ka­ rų. R ū m u o s e a s t r o l o g a s b u v o t a i p p a t b ū t i n a s , k a i p i r k a ­ raliaus dvasininkas. X V — X V I a. realybėje teologija ir astrologija buvo dvi tarp savęs besirungiančios sistemos. Ir k a r a l i a m s d a ž n a i kildavo p r o b l e m a , į ką k r e i p t i s p a t a r i m o — į d v a s i n i n k ą ar i astrologą. Ne mažiau svarbūs Renesanso epochoje buvo alchemija, m a g i j a ir b ū r i m a i . T i k ė j i m a s a l c h e m i j a r ė m ė s i tuo, k a d eg­ zistuoja p r a d i n ė medžiaga,_iš kurios hierarchiškai formuoja­ s i visi e l e m e n t a i (jų v i r š ū n ė j e y r a a u k s a s ) . T o d ė l p a m a ž u keičiant e l e m e n t u s v i e n ą kitu galima sukurti ir auksą. Al­ chemiko uždavinys buvo k u o greičiau realizuoti šį pro­ cesą. M a g i j a skirstėsi į „juodąją", kuri visa priklausė d e m o ­ nams, ir „baltąją", kuri b u v o juodosios priešininkė. N u o pirmosios žmogus tapdavo velnio tarnu, n u o antrosios jis tapdavo „valdovu ir viešpačiu". Kaip tik šioje epochoje ypač padaugėjo raganų teismų, kurie paprastai nuspręsdavo jas sudeginti ant laužo. Tad ką gi naujo davė Renesanso epocha? Pirmiausia į pasaulį pradėta žiūrėti kaip į h a r m o n i n g ą visumą. Būtent i koncepcija leido tos epochos žmogui judėti racionalizmo kryptimi, o v ė l i a u — s i e k t i m o k s l o a u k š t u m ų . S u s i d o m ė j i m ą Kieionalizmu skatino žemės ūkio ir pramonės technologijos, | u r ( M v y s t ė s ir kt. interesai. V i s dėlto R e n e s a n s o e p o c h o j e mokslas d a u g i a u stengėsi g a m t o j e atskleisti „dieviškąjį plaI K Į " , n e g u p a j u n g t i g a m t o s j ė g a s ž m o g a u s l a b u i . Žmogaus minties drąsą subjektyviai vis dar varžė nuoširdus tikėjimas d i e v i š k u o j u i n t e l e k t u . K n y g ų s p a u s d i n i m o p r a d ž i a l e i d o išsmn'uiu p a ž i n t i v i s ą k l a s i k i n į ž m o g i š k o s i o s m i n t i e s p a v e l d ą u naują Europos mintį. M o k y m a s vis labiau diferencijaV O H I , O svarbiausia, tapo dinamiškesnis, vis daugiau orien­ tuotas į žemiškąjį pasaulį. B u v o išrastas m e c h a n i n i s laik­ rodis, t o b u l ė j o o p t i k a , n a u j i t e c h n o l o g i n i a i p r o c e s a i s k a t i n o ek s p e r i m e n t u o t i . :». J a u m i n ė j o m e , k a d R e n e s a n s o i d e o l o g a i v i s u o m e n ę laike Visatos d a l i m i . T a č i a u h u m a n i s t a i „ v i s u o m e n ę " d a r ta-

p a t i n o su valstybe, į k u r i ą b u v o žiūrima k a i p į „politinį kūną", t. y. kaip į gyvą organizmą. M o n a r c h i j a buvo laiko­ ma „natūralesne valdymo forma" negu respublika, nes ir m a k r o k o s m o s e Visatą valdė vienas Dievas. „Politinio kū­ n o " dalimis buvo laikomos „klasės" — luomai, kurių kiek­ vienas atlieka savo funkciją, reikalingą valstybės „sveika­ tai". A n a l i z u o j a m u o j u laikotarpiu šalia klasikinės visuome­ n ė s l u o m ų (kariai, dvasininkai, artojai) iškilo dar preky­ bininkų luomas, liudijantis apie visuomeninius ekonominius poslinkius. Visuomenės p a k o p ų viršuje buvo Karalius, kurį laikė ne tik „Dievo pateptuoju", bet ir vienijančiu dangiškąjį ir žemiškąjį pradus. Jis buvo ir visuomenės vienybės simbo­ lis, t e l k ė „ p o l i t i n į k ū n ą " į v i e n ą v i s u m ą , g a r a n t a v o v i d i n ę tvarką ir žmonių gerovę, veikė politinės centralizacijos pro­ cesus, v a d o v a v o k o v a i su feodaliniu susiskaldymu. Teologija skelbė ž m o g a u s pradinio „ n u o d ė m i n g u m o " dog­ mą, o h u m a n i s t i n ė žmogaus koncepcija akcentavo jo „die­ viškumą" ir „išrinktumą" šiame pasaulyje, žemėje. Pirmuo­ ju atveju žemiškasis ž m o g a u s gyvenimas b u v o tik „ašarų p a k a l n ė " , o ž m o g u s - — t i k piligrimas, k e l e i v i s į a m ž i n ą ir palaimintą g y v e n i m ą a n a m e pasaulyje. H u m a n i š k a s žemiš­ kasis gyvenimas — n e į k a i n o j a m a pozityvi vertybė, vienin­ telė galimybė realizuoti savo prigimtį, savo individualų ne­ pakartojamumą, galimybė įamžinti savo vardą. Taigi akivaizdus kontrastas tarp vieno ir kito požiūrio. Vietoj krikščionybės p r o p a g u o t o nuolatinio tikinčiojo rūpi­ nimosi amžinuoju pasauliu, humanistai pirmiausia iškėlė ž m o g a u s siekį pelnyti šlovę — ir žemiškąją, dar g y v e n i m o metais, ir pomirtinę. U ž u o t n u o l a n k i a i l a u k u s mirties va­ landos, b u v o kviečiama veiksmingai priešintis mirčiai. „Na­ tūralaus ž m o g a u s " a t g i m i m a s reiškė jo „ ž e m i š k o j o " gyve­ n i m o reabilitaciją. G a m t a žmogui tapo grožio koncentratas, d ž i a u g s m o šaltinis, p i l n a t v ė s ir h a r m o n i j o s įsikūnijimas. J o s paskirtis — tarnauti ž m o g u i , o ž m o g u s — i r g a m t o s dalis, ir j o s saugotojas. Ž m o g u s p r i v a l o tarnauti pats sau, t. y. die­ viškajam pradui savyje,— taip jis įrodo savo meilę kū­ rėjui. Visa tai leido ž m o g u i pasiekti n e r e g ė t ą iki tol ž m o g a u s kaip asmenybės savivoką, tikėjimą savo jėgomis. Žmogaus santykis su pasauliu pasidarė valingas ir aktyvus, o ne pa­ syvus ir stebėtoj iškas, k a i p anksčiau. Užuot niekinę žmogiškąją esybę' ir pasaulį, humanistai taip pat atkakliai teigė visai priešingus dalykus — pasaulio

yiožį ir harmoniją, žmogaus vertę nepriklausomai n u o jo luomo. Žmogaus, Dievo kūrinio, prigimtis yra dieviška. Aps­ kritai žmogiškosios vertės idėja b u v o m ė g s t a m a h u m a n i s t i ­ nės retorikos tema. Ž m o g a u s galimybių universalumas leido |am laisvai pasirinkti — arba n u s m u k t i iki gyvulio lygio, arba pakilti iki dieviškumo. G a l ė d a m a s laisvai pasirinkti, žmogus lyg ir p a s i t r a u k ė iš h i e r a r c h i n ė s sistemos ir virto atskiru pasauliu. G a l i m a teigti, k a d visa tai iš e s m ė s p a k e i t ė Iš praeities p a v e l d ė t a s pažiūras. Tačiau beribis žmogaus garbinimas būdingesnis anksty­ vajam Renesansui. Reformacija ir kontrreformacija nemažai veikė humanistinę mintį. Atėjo baroko epocha. Skepticiz­ mo banga ir vėl pirmiausia iškėlė žmogaus prigimties nuo­ dėmingumą. Taigi m ū s ų aptariamas laikas galutinai dar nenulėmė, kurį „ g y v e n i m o stilių" — stebėtojišką ar veiklųjį—pasirinkti, n o r s h u m a n i s t a i skelbė, k a d ž m o g a u s e t i n i o eta­ lono dera ieškoti ne vienuolyne, o tarp pasauliečių, veik­ lių, e n e r g i n g ų , d a u g p a t y r u s i ų ž m o n i ų . J i e g a l ė j o b ū t i i r m i ­ tologiniai, ir istoriniai h e r o j a i - — v a l s t y b ė s v e i k ė j a i , filoso­ fai, d a i l i n i n k a i , p o e t a i i r k t . Žinoma, pati žemiškos šlovės idėja n e b u v o visai nauja. Jl jau žinoma viduramžiais riterių „garbės kodekse". N a u |
sisukančio rato padėtis. Bet anaiptol t u o n e b u v o pripažįs­ tamas aklas fatalizmas arba absoliutus determinizmas. Buvo galvojama, kad fortūna valdo išorės procesus, ir žmogus, žinoma, turi skaitytis su fortūnos kaprizais, bet jis gali priešpriešinti fortūnai atsargumą, mielaširdystę ir savo ge­ rus darbus. Žinoma, h u m a n i s t ų teorijose būta n e m a ž a i utopinių idė­ jų. Tačiau ši „yda" j u k būdinga daugeliui. Tokių dalykų paprastai daugiau ar mažiau neišvengė beveik nė viena visuomenės pertvarkymo bei žmogaus tobulinimo idėja.

VII. KUO PRATURTINO ISTORINĮ MĄSTYMĄ RENESANSO* EPOCHA? 1. K r i k š č i o n y b ė n e j a u t ė istorinės distancijos, erd­ vės bei laiko skirtumų, t. y. n e s u v o k ė istoriškumo taip, k a i p m e s j į s u v o k i a m e dabar. Tiesa, n e g a l i m a b ū t ų teigti, k a d krikščionybės pažiūrose visai n e b u v o skirtumo tarp seno­ vės ir esamojo laiko. Čia m e s randame net „naujo amžiaus" s ą v o k ą . I r v i s d ė l t o l a i k a i b u v o p a i n i o j a m i . P a v y z d ž i u i , is­ torikai ir poetai nesusimąstydami, lengva ranka Romos po­ litinį v e i k ė j ą K a t a l i n ą (apie 1 0 8 — 6 2 m. pr. Kr.) g a l ė j o va­ d i n t i „ k a r a l i u m i " , o jo ž m o n ą „ k a r a l i e n e " , a r b a rašyti, k a d antikoje klestėjo riteriai, o dailininkas A b r a o m ą galėjo nu­ piešti su X I V a. riterio šarvais. Taigi t o k i o lygio istorinėje sąmonėje neegzistavo atsiradimo, evoliucijos, pasikeitimo kategorijos. Todėl visai nenuostabu, k a d antikiniais pasta­ tais R o m o j e visai nesidomėjo n e i keliautojai, nei patys R o ­ m o s gyventojai. Taigi jeigu dabartis n e s u v o k i a m a esanti skirtinga n u o praeities, tai ir praeitis neegzistuoja. R e n e s a n s a s i š e s m ė s p a k e i t ė E u r o p o s s a m p r a t ą a p i e erd­ vę ir laiką — sampratą apie fundamentalias pasaulėžvalgos ir kultūros kategorijas. Didieji geografiniai ir astronominiai atradimai praplėtė p a s a u l į į plotį ir į a u k š t į tiesiogine šių žodžių p r a s m e . Vie­ nos kartos gyvenamuoju laiku buvo pripažinta, kad m u s ų p l a n e t a a p v a l i . E u r o p a s u ž i n o j o a p i e N a u j ą j į pasaulį, visi anksčiau turėti vaizdiniai griuvo. * T e r m i n ą „ R e n e s a n s a s " š i u o l a i k i n ė j e istoriografijoje p r a d ė j o v a r t o t i p r a n c ū z ų i s t o r i k a s 2 . M i š l e k n y g o j e „ P r a n c ū z i j o s i s t o r i j a " (1855 m.).

Šiuolaikinė civilizacija turi būti dėkinga Renesansui ir už naują požiūrį į laiko kategoriją. Socialinis laikas dabar lapo istoriniu laiku ir tai b u v o pirmas žingsnis į šiuolai­ kinį istoriškumą. Vietoj abstraktaus laiko atsirado konkre­ taus, e s a m o m o m e n t o l a i k o v a i z d i n y s . L a i k a s i š k i l o k a i p vienas su kitu nesusijusių m o m e n t ų serija. K i e k v i e n u iš jų žmogus galėjo gimti arba mirti, realizuoti savo valią v i e n u ar kitu darbu, v e i k s m u ir k a r t u lyg „sustabdyti" arba n e ­ grįžtamai praleisti laiką. D e k a r t a s (1596—1650) rašė, k a d tai, jog m e s egzistuojame dabar, visai nereiškia, k a d egzistuo­ sime toliau. Ž m o g a u s egzistencijos sąsaja su kiekvienu p r a e i n a n č i u m o m e n t u skatino griežtai skaičiuoti laiką, formavo kaitos, tėkmės ir panašias sąvokas. Fatalizmą pakeitė savotiškas energijos, veiklos kultas, kuris teigė, k a d laikas turi būti p a n a u d o j a m a s k u o geriau, o gyvenimas turi būti k u o pras­ m i n g e s n i s . Į istoriją b e i m o r a l i n ę filosofiją įsibrovė kaitos, d i n a m i z m o kategorijos. Ir tai u g d ė visai kitą psichologinę reakciją į laiko veiksnį. Viduramžiais žmogui atrodė, kad jis t u r i l a i k o p e r t e k l i ų , o d a b a r j i s p a m a t ė , k a d visa, k a s atsiranda po dangumi, nuostabiu greičiu skuba į savo pa­ baigą, mirtį. Ž m o g u s ė m ė galvoti, k a d jis nuolat turi turėti k o k i ų n o r s reikalų, įveikti d v a s i n į i r fizinį t i n g u m ą a r n u o ­ vargį, galvoti, k ą j a m r e i k i a p a d a r y t i rytą, d i e n ą , v a k a r e . Išmokti deramai praleisti laiką reiškė išmokti jį skaičiuoti, išmokti gyventi laike. T o m e t o ž m o g u i b u v o p a t a r i a m a sau­ gotis t i n g u m o k a i p paties v e l n i o arba bet k u r i o kito prie­ šo. I š v i s ų turtų, d u o t ų ž m o g u i , l a i k a s b u v o v e r t i n a m a s kaip didžiausia b r a n g e n y b ė . Ž i n o m a , n e g a l i m a tvirtinti, j o g panašioms idėjoms pritarė visi R e n e s a n s o e p o c h o s ž m o n ė s . Pirmiausia šios idėjos plito miestuose, tarp verslo ž m o n i ų . M i e s t ų s i m b o l i a i s t a p o m e c h a n i n i a i l a i k r o d ž i a i . 1450 m . b u ­ vo įrengtas laikrodis Bolonijos miesto rotušės bokšte, 1478 m . — M i l a n e , 1 4 9 9 m . — V e n e c i j o j e , š v . M o r k a u s a i k š ­ tėje ir t. t. T u o p a č i u m e t u ė m ė plisti kišeniniai laikrodžiai, pradėta g a m i n t i žadintuvus. R e n e s a n s o p a s a u l ė j a u t a n u o vi­ duramžių visų pirma ir skyrėsi tuo, k a d kvietė „neprarasti" laiko žemiškiems darbams. Žinoma, „sugriebti" laiką buvo g a l i m a a t s i ž v e l g i a n t į tai, k a s b u v o ir į tai, k a s gali b ū t i ateityje. Šis n u m a t y m a s galėjo būti ir klaidingas. Tai, k a s tuo laiku a t r o d y d a v o „tikslinga", p e r s p e k t y v o j e g a l ė d a v o billl p r i p a ž i n t a t r a g i š k a k l a i d a ( k a i p m ū s ų l a i k a i s m a r k s i z ­ mo leninizmo teorija ir jos įgyvendinimas). Renesanso epoBhoi ž m o g u s g a l ė j o p a j u s t i , k a d k u o r a c i o n a l i a u j i s n a u d o s

laiką, t u o geriau realizuos savo galimybes. Esant tokiai • nuostatai, galėjo būti pateisintas žinomas posakis, kad pats ž m o g u s l e m i a s a v o laimę. Blaivus ir aiškus ateities „pla­ n a v i m a s " turėjo paneigti beprotišką dabartį, nes gyventi dabartyje reiškė gyventi ateityje. Tai, kas žmogaus sukurta laike, galima pavadinti „pagautu", „įdaiktintu" laiku. Betgi visa, k a s žemiška, taigi ir karalystės, sostai, i m p e r i j o s ir imperatoriai, yra laikina, laiko griaunama, ir niekas tam pasipriešinti negali. Šioje naujoje perspektyvoje Pasaulio Kūrėjas jokio patvarumo negali garantuoti. N e p a i s a n t didžiulių poslinkių, visas kelias n u o sociali­ nio laiko iki istorinio laiko sampratos n e b u v o nueitas. J i s n e b u v o įveiktas nei XVI, nei XVIII a. T i k X I X a. galuti­ nai susiformavo minėta samprata. Žmogui buvo sunkiausia suprasti, k a d jis pats savo veikla keičia istoriškai pavel­ dėtas socialinio g y v e n i m o formas. T a č i a u supratęs, k a d da­ b a r t i s j u n g i a p r a e i t į i r ateitį, ž m o g u s p r a d ė j o s u v o k t i is­ torinį laiką. Visa, k a s yra d a r o m a dabartyje, negali n e ­ liesti ateities, negali nedominti žmogaus. Tai ir buvo pirmasis požymis, kad formuojasi istorinio laiko samprata. To m e t o istorinė sąmonė j a u suvokė, k a d „dabarties am­ žius" skiriasi n u o „praeities ir ateities amžių", ir taip b u v o suprasta istorinio p e r i m a m u m o idėja, laiko „grandinė". C i a turimas galvoje ne emocinio santykio „blogiau-geriau", „degradacija-pažanga" l y g i n i m a s su tuo, k a s b u v o . T o k i a lai­ ko samprata j a u egzistavo viduramžiais. Renesanso epocha p r a ė j u s į g y v e n i m ą s u v o k ė k a i p v i s a m l a i k u i p r a ė j u s į , atsij u s į n u o d a b a r t i e s , d a u g i a u a r m a ž i a u n u o j o s n u t o l u s į . Is­ t o r i k a s t u r i a t g a i v i n t i p r a e i t į g y v e n i m u i , p o l e m i z u o t i s u ti­ riamo laikotarpio veikėjais ir žmonėmis, pajusti to m e t o ž m o n i ų dvasią, nors ji j a u negrįžtamai nuėjusi į praeitį, l a i k o kategoriją būtina padaryti istoriškai turiningą, nu­ statyti ne istorijos chronologiją bei n u o s e k l u m ą , o amžių d v a s i n į ryšį. Taigi R e n e s a n s o humanistai teigė, k a d būtina pereiti n u o individualaus (žmogaus) laiko n e p a k a r t o j a m u m o ir vienkartiškumo prie istorinių epochų individualumo ir nepa­ k a r t o j a m u m o . T a č i a u h u m a n i s t a i l a i k ą s u p r a t o n e k a i p li­ nijinį ir j u o labiau ne k a i p istorijos raidą pažangos kryp­ timi. Šiai sampratai subręsti trukdė įsivaizdavimas, kad ž m o g a u s prigimtis yra nekintanti. J i e galvojo, k a d istori­ nis laikas atlieka savotiškus ciklinius, svarstyklinius jude­ sius — „gėrio laikai" keičia „blogio laikus" ir t. t. T o k s p o ­ ž i ū r i s b u v o y p a č b ū d i n g a s p a s a k o j a m a j ai, r e t o r i n e i i s t o -

riografijai, k u r i d o m ė j o s i ne e p o c h o m i s , o n e d i d e l ė s l a i k o a t k a r p o s įvykiais. C i k l i n ė istorijos s a m p r a t a b u v o l a b a i ga­ ji ir vėlyvesniais amžiais. Ji traktavo istoriją kaip sūkurį. Sis teiginys a t ė j o iš a n t i k i n i o pasaulio, s k i r t u m a s tik tas, kad antikos žmogus ciklus laikė nepriklausomais n u o žmo­ gaus, o R e n e s a n s a s teigė, k a d tai vyksta ž m o g a u s valios pastangomis. 2. Pirmoji Renesanso p a k o p a — vadinamasis h u m a n i z m o l a i k o t a r p i s ( X I V — X V a.). Š i u o m e t u g i m s t a „ n a u j o s e p o ­ chos" samprata, kuri gręžiasi į antikinę literatūrą, antikines kalbas (lotynų ir graikų), s e n o v ė s istoriją. Kultūrinį istorinį antikos etaloną reiškė kalba, literatūros žanrai, v a i z d u o j a m a s i s m e n a s , d v a s i n ė k u l t ū r a apskritai. Ly­ ginant su a n t i k o s k u l t ū r ą p a k e i t u s i u „tamsos a m ž i u m i " , su­ grįžimas prie antikos dvasinių vertybių ir įgavo sąvokas „nubudimas", „prisikėlimas", „atgimimas" — Renesansas. H u ­ manistai, ž v e l g d a m i į antiką, v i d u r a m ž i u s ir savo amžių, viduramžius vadino „ilga gotiško barbariškumo naktimi". T a č i a u visiškai sugrįžti į antikos laikus j a u b u v o n e į m a ­ noma, nes kiekviena epocha yra nepakartojama. Galimas tik t a m tikras p r i a r t ė j i m a s p r i e praeities idealo. Sugrįžo teiginiai, k a d m i r t i n g a s ž m o g u s p i r m i a u s i a t u r i r ū p i n t i s že­ miškais, „praeinančiais" reikalais ir tik paskui amžinybės r e i k a l a i s . T a i g i t u o m e t u v y k o p a s a u l i e t i n i ų i r d v a s i n i ų gy­ venimo pagrindų diferenciacijos procesas. Pasaulietinėms vertybėms priklausė viskas, kas žemiška, o dvasinėms — tai, k a s b u v o „ a n a p u s " . R y š k i a u s i a s i s t o r i o g r a f i j o s s e k u ­ liarizacijos, s u p a s a u l i e t i n i m o p o ž y m i s b u v o tai, k a d visai n a u j a i s k i r s t o m a v i s u o t i n ė i s t o r i j a . B u v o a t s i s a k y t a i r šv. A u ­ gustino „šešių amžių", ir „keturių pasaulinių m o n a r c h i j ų " k o n c e p c i j ų . N a u j i e j i l a i k o t a r p i a i p r i e š t a r a v o N a u j o j o įsta­ tymo tradicijoms. Doktriną, pagal kurią su Kristaus atėjimu prasideda paskutinis, baigiamasis istorijos etapas, R e n e s a n ­ so ideologai pakeitė trim istorijos laikotarpiais: Antika, „Tamsybės (Viduriniu) a m ž i u m i " ir „Naujaisiais amžiais". Teiginį, k a d R o m o s i m p e r i j a yra p a s k u t i n ė ž m o n i j o s isto­ rijoje valstybė, kuri tęsis iki paskutiniojo teismo, h u m a n i s ­ tai p a k e i t ė t u o , k a d a n t i k a — p a s i b a i g u s i , v i s a m l a i k u i n u ­ grimzdusi į praeitį epocha. Taip R o m o s imperija pirmą kar­ ti! i s t o r i o g r a f i j o j e į g a v o e p o c h i n i o įvykio reikšmę, tapo riba t a r p d v i e j ų p a s a u l i n i ų istorinių p e r i o d ų : k l a s i k i n ė s se­ novės ir „gotikinės barbarystės". Ir teiginys, k a d pasaulis „senėja", artėja pasaulio pabaiga, b u v o pakeistas „Naujo-

jo a m ž i a u s " idėja, kuri ž e m ė s istorijai atvėrė duris į ateitį. Taigi tuo m e t u formuojasi terminas „Naujieji amžiai", ku­ ris a d e k v a t u s egzistavusiam a n k s t y v ų j ų b u r ž u a z i n i ų revo­ liucijų epochoje. Renesanso ideologai ne tik pasiūlė naują pobiblijinės istorijos skirstymą laikotarpiais, bet ir stengėsi konceptua­ liai jį pagrįsti, r e m d a m i e s i Italijos m e d ž i a g a . V i d u r a m ž i ų kronikos daugiausia domėjosi atskirų žmonių veiklos m o ­ tyvavimu ir dažniausiai tai siejo su Aukščiausiojo v a r d u ir valia. O Renesanso humanistai Senovės R o m o s žlugimo priežastis grindė politinės laisvės žlugimu. A n o t jų, R o m o s n u o s m u k i s p r a s i d ė j o t u o m e t , k a i p i l i e č i ų l a i s v ą d v a s i ą su­ naikino imperatorius. Pilietinės laisvės netektis lėmė ir kul­ tūros nuosmukį. XV a. protus buvo apėmusi nauja, aukso amžiaus pra­ džios nuojauta, formavosi teiginys, k a d gimsta iš esmės nauja epocha. H u m a n i s t a i teigė, k a d istorijos raidos kryp­ tį, p a s i k e i t i m u s l e m i a n e t i k p o l i t i k a i i r k a r i š k i a i , b e t i r intelekto žmonės. Todėl skirtingai n e g u gamta, kurios evo­ liuciją g a l i m a g a n a tiksliai prognozuoti, v i s u o m e n ė s isto­ rijos procesas dėl subjektyvaus veiksnio egzistavimo gali būti sunkiai numatomas. Taigi Renesanso istorizmas jau pripažįsta, k a d v i s u o m e n ė j e vyksta nuolatinė kaita, j a u gimsta teorinė e p o c h o s samprata. H u m a n i s t a m s t e k o pasi­ rinkti v i e n ą iš d v i e j ų požiūrių: arba pripažinti, k a d istori­ j o s raida į ateitį y r a atvira, a r b a pritarti a n t i k o s istori­ kams, k a d istorijoje tik cikliškai kartojasi „amžinas sūku­ rys". Pastaroji k o n c e p c i j a teigia, j o g žmogaus prigimtis n e s i k e i č i a n t i ir a m ž i n a — tie p a t y s c h a r a k t e r i ų , aistrų, sie­ kių tipai sukelia elgesio ir jo padarinių tapatumą. Renesan­ so istorizme ši istorijos sūkurio koncepcija b u v o vyrau­ janti. Dėl to ir antikos pavyzdys b u v o toks patrauklus ir pagal sūkurio teoriją lauktinas. B u v o tikimasi, kad N a u ­ jieji amžiai priartės prie idealizuojamos antikos. B a i g i a n t i s X V I a., v i s l a b i a u p l i t o i d ė j a , k a d e s a m a s l a i ­ k a s n e t i k n a u j a s , l y g i n a n t s u a n t i k a , b e t i r p r a n o k s t a š į sa­ vo darbais, b e n t j a u d a u g y b ė j e sričių. Bet X V — X V I a. vi­ suomenės sąmonėje, kaip j a u minėjome, ciklinė teorija dar viešpatavo ir tik XVII a. pradžioje F. B e k o n a s (1561—1626) pareiškė, kad iš dabartinio amžiaus m e s tikimės kur kas dau­ giau n e g u iš praėjusių amžių, nes tai brandesnis amžius. K a l b ė d a m i a p i e istoriografiją, t u r i m e pabrėžti, k a d n u o pat savo g i m i m o tai b u v o tik viena trikampio kraštinė, o l i k u s i a s d v i k r a š t i n e s s u d a r ė filosofija ir r e t o r i k a .

Ir Graikijoje, ir R o m o j e iš pradžių labiausiai b u v o gar­ binamas viešai pasakytas oratoriaus žodis. Buvo m a n o m a , kad paprasti ž m o n ė s n e s u g e b a suvokti grynos tiesos, todėl stengtasi žodžiui suteikti t o k i ą formą, kuri k e l t ų aistras, smarkiai j a u d i n t ų . T a č i a u p a m a ž u įsitikinta, k a d visų graž­ bylysčių galimybės gana ribotos, ir oratoriai ėmėsi plunks­ n o s . G i m s t a r a š y t i n i a i i s t o r i n i a i ž a n r a i , d a r p r i k l a u s ą gro­ žinei raštijai, turį g r a ž ų poetinį, literatūrinį stilių. Istorinis įvykis oratoriams b u v o tik pretekstas klausytojui „sukrės­ ti", sukurti retorikos p r i e m o n ė m i s tragiškas ar patetiškas scenas. (Istoriniai pasakojimai, k a i p ir drama, s e n o v ė j e pap­ rastai p r i k l a u s ė sakytinei formai.) T a i g i istoriografijos ir re­ torikos (grožinės prozos) tikslai b u v o lyg ir tie patys. T o ­ dėl b u v o reikalaujama, k a d istorinis veikalas, k a i p ir gro­ žinis, s a k y t ų t i k t a i t i e s ą i r v i s i š k ą tiesą. I s t o r i k a s n e g a l ė j o k a m nors pataikauti ar apsimetinėti ir t. t. Istoriniai raštai b u v o į v a i r i ų ž a n r ų : analitinė (paprastai faktų registravi­ m a s , p a v y z d ž i u i , p e r m e t u s ) , bendroji (visuotinė) istorija i r m o n o g r a f i n ė istorija. B e n d r o j i i s t o r i j a p r i v a l ė j o a p i m t i v i ­ sus faktus, būti išsami ir t u r i n i n g o stiliaus, n e s j o s tiks­ las — tiesa ir n a u d a . O m o n o g r a f i j a , „ d a l i n ė istorija", skir­ ta atskiram faktui ar asmeniui, buvo artimesnė poezijai, nes dramatizuodama įvykius ji apeliavo į žmogaus jaus­ mus. Kitaip tariant, čia galimi „perdėjimai", pagražinimai arba p r a e i t i e s įvykių j u o d i n i m a s . T a č i a u j a u I a. istori­ k a m s teiginys, jog r e t o r i k o s ir istorijos u ž d a v i n i a i y r a ta­ patūs, s k a m b ė j o k a i p pasityčiojimas. P o „ t a m s o s a m ž i a u s " a t ė j u s R e n e s a n s u i , k a l b a v ė l ta­ po a s m e n y b ė s išraiška, o d i a l o g a s — tiesos p a i e š k ų forma, savo asmeninio patyrimo ir tikrovės aprašymo priemone. Viduramžių scholastika turėjo pasitraukti. N e g a l i m a pamiršti, k a d tuo m e t u kalbos turtingumas, lankstumas b u v o bene svarbiausias istorinio veikalo vertės kriterijus. B u v o n e t teigiama, k a d istorija — „sunkiausia re­ torikos rūšis". Tačiau X I V a. p a d a u g ė j o viduriniojo l u o m o skaitytojų, plito spauda, todėl imta reikalauti, k a d istorinis veikalas turėtų ne v i e n intriguojantį siužetą, bet ir b ū t ų t i n k a m o s stilistikos, ž a d i n t ų skaitytojo e m o c i j a s ir vaizduo­ te;. T a i g i i s t o r i j o s v e i k a l a i t a p o r e t o r i k o s a r e n a , n e s r e i k ė j o Istorijos „ p a m o k a s " p a d a r y t i į t i k i n a m e s n e s ir įspūdinges­ nes, s u t e i k t i t e i g i a m i e m s h e r o j a m s „ n e m i r t i n g ą š l o v ę " , o piktadariams — „amžiną gėdą". H u m a n i s t a m s istorijos kūri­ nys b u v o t a m t i k r a m e n o rūšis, o m e n a s , k a i p t e i g ė anti­ kinė tradicija, yra pranašesnis už realybę, nes sugeba reikš-

ti pačią realybės esmę. Tas „pranašumas" ir buvo maksi­ m u m a s , į tai ir galėjo p r e t e n d u o t i R e n e s a n s o istoriografija, n e s ji n a u d o j o s i labai ribotais šaltiniais, d a u g i a u s i a — įvai­ riais „ p a s a k o j i m a i s " . T a r p R e n e s a n s o istorikų b u v o t a m tik­ r a s p e c i a l i z a c i j a . V i e n i istorikai, k u r i e r i n k o p i r m i n i u s šal­ tinius, j u o s k o m e n t a v o ir publikavo, vadinosi „antikvarais". Kiti visai nesirėmė pirmųjų surinktomis žiniomis ir kūrė istorinius pasakojimus, naudodamiesi „labiausiai 'patikimais" ankstesnių autorių pasakojimais. Šie vadinosi „istorikais". K o l šios dvi g r u p ė s egzistavo k a i p s a v a r a n k i š k o s specialy­ bės, istoriografija b u v o tik „antrarūšis" literatūros žanras. Ir taip truko iki XVIII a. pabaigos. X V — X V I a. istoriniai veikalai b u v o labai populiarus, į j u o s b u v o ž i ū r i m a k a i p į svarbią intelektinės v e i k l o s rūšį. Istorijai savo duoklę yra atidavęs ir Liuteris (1482—1546), ir K a l v i n a s (1509—1564). T a č i a u svarbiausia y r a tai, k a d to m e t o g y v e n i m o gelmėse b r e n d o sąlygos istoriografijai tap­ ti iš m e n o m o k s l u su sava tyrimo metodika. Žinoma, gali b ū t i k a l b a m a tik a p i e p a č i ą p r a d i n ę fazę, b e t i r t a i l a b a i svarbu. H u m a n i s t ų dėmesio centre atsidūrė istoriją lemiančios „pirminės", artimiausios, ž e m i š k o s priežastys. T a i g i istori­ nis m ą s t y m a s sekuliarizavosi, istorijos procesas b u v o pra­ dėtas aiškinti žmogiškais motyvais, žmogiškais veiksmais. Vadinasi, R e n e s a n s o h u m a n i z m a s istoriją ė m ė kelti į m o k s l o r a n g ą . T a č i a u šis p r o c e s a s b u v o m a ž i a u s i a i susijęs su istorikais profesionalais. Impulsą tam pirmiausia davė ne istorikai, o filologai ir teisėtyrininkai bei politologai. Ati­ t i n k a m a i R e n e s a n s o istoriškumą g a l i m a skirstyti į tris sro­ ves: 1) pirmoji plėtojosi po retorikos skraiste; 2) antroji b u v o susijusi su politikos m o k s l u ; 3) trečioji siejosi su tei­ sės t y r i m o m e t o d a i s . T a i g i šioje e p o c h o j e istorijos m o k s l a s n e b u v o savarankiškas, o tik padėjo trims aukščiau minėtoms disciplinoms. H u m a n i s t i n ė s filosofijos v a i d m u o formuojant Naujųjų laikų istorinę sąmonę b u v o ypač svarbus. Filologija tuo m e t u a p ė m ė ne tik g r a m a t i k ą , bet ir retoriką, taigi ir isto­ riją, k a i p p a g a l b i n ę d i s c i p l i n ą . T o k i a s i t u a c i j a s u s i k l o s t ė n e tik d ė l to, k a d i š a n t i k o s a u t o r i ų d a r b ų b u v o s e m i a m a iliust­ racinė medžiaga, bet ir dėl to, k a d istorijos rašymas b u v o laikomas retorių pašaukimu. Filologija turėjo didžiausią pres­ tižą h u m a n i t a r i n i o išsilavinimo sistemoje, t o d ė l ir istorija čia b u v o k u r kas l a b i a u gerbiama n e g u scholastikoje. K a i k u r i e t ų l a i k ų a u t o r i a i t e i g ė , k a d i s t o r i k ų k a l b o s y r a la-

b i a u p a g r į s t o s , d u o d a d a u g i a u p r a k t i n i ų ž i n i ų , p o l i t i n ė s iš­ m i n t i e s n e g u filosofų s a m p r o t a v i m a i . K i t i t v i r t i n o , k a d is­ torija p r a n a š e s n ė n e t u ž p o e z i j ą i r filosofiją, n e s j i tiesio­ giai susijusi su tiesa, y r a i š m i n t i n g a . T a d t u r i m e pripažinti, k a d R e n e s a n s a s p r a d ė j o istorio­ grafijos revoliuciją, k u r i v ė l i a u istorijos m o k s l ą iškėlė į u n i v e r s i t e t i n ė s d i s c i p l i n o s a u k š t u m a s . P r a d ž i ą t a m d a v ė is­ torijos šaltinių filologinė kritika. Ji reikalavo ištikimybės žodžio istorinei p r a s m e i ir v ė l i a u tai t a p o p a g r i n d i n e tai­ sykle ne tik filologams, bet ir istorikams. H u m a n i s t a i pag­ rindė istorijos m o k s l o kritinį m e t o d ą . B u v o p r a d ė t a kritiš­ kai vertinti ne tik klasikinius tekstus, bet ir Biblijos teigi­ nius. Į t e k s t u s p r a d ė t a žiūrėti k a i p į l o g i n ę ir i s t o r i n ę vi­ sumą, atsirado „konteksto" sąvoka, tekstologinis analizės metodas. Retorinės krypties istoriografija istoriją vertino kaip iliustracinės m e d ž i a g o s l o b y n ą , y p a č n a u d i n g ą į s i m e n a n t gra­ m a t i k o s bei r e t o r i k o s taisykles a r b a m o r a l i n ė s filosofijos teiginius. Filosofai m o k ė klausytojus, k a i p j i e p r i v a l o elg­ tis, o i s t o r i k a i k o n s t a t a v o , k a i p ž m o n ė s i š t i k r ų j ų e l g ė s i . Antrojoje X V I a. pusėje istorija vis labiau domimasi. Ypač daug leidžiama knygų, n a g r i n ė j a n č i ų istorijos žanrus, tikslus, ^privalumus, istorijos k n y g ų r a š y m o i r s k a i t y m o m e ­ todus. Šis laikotarpis c h r o n o l o g i š k a i s u t a p o su kontrrefor­ macija. D o m ė t i s istorija ė m ė filosofijos, filologijos, juris­ prudencijos magistrai; bet istorikams dar ilgai niekas ne­ teikė m o k s l o laipsnių. Visa to m e t o literatūra labai gyrė istoriją, k a i p literaturos rūšį, n e s r a s d a v o j o j e s e k t i n ų p a v y z d ž i ų , p o l i t i k o s , m e n o žinių. Pasitenkinimą teikė istorijos įvykių dramatiz­ mas, p a s a k o j a m o s i o s k a l b o s grožis. B u v o p r i e i n a m a p r i e iš­ vados, k a d b e praeities a m ž i ų p a t y r i m o ž m o g u s v i s i e m s lai­ kams gali likti kūdikis. Istorikai ir tais laikais įvairiai vertino istoriją. Vieni teigė, k a d i s t o r i j a t e n k i n a n e m o r a l i n į , o v i s u o m e n i n į ž i n i ų poreikį. J i y r a r e i k š m i n g i a u s i a s v i s u o m e n ė s l a v i n i m o ins­ trumentas, ir svarbiausia j o j e yra tiesa; praeities faktų pa­ t i n i m a s p a d e d a ž m o g u i išlikti individualybe. Istorijos n e ­ g a l i m a m a t u o t i n e i blogiu, n e i gėriu, n e s j i turi liudyti tik­ ini l i e s ą . K i t i e m s a t r o d ė , k a d i s t o r i j o j e t i e s o s p a ž i n t i n e ­ įmanoma. N ė r a nei vieno istoriko, kuris apie viską rašytų tiktai tiesą, n e s j o s v i s o s p a t s n e ž i n o . T o d ė l l a b a i r e t a i atHlllnka, kad įvairūs autoriai apie tą patį dalyką vienodai Informuotų. Visiška (absoliuti) tiesa n e g a l i m a , n e s d a u g pas77

l a p č i ų ž m o g u s tiesiog n e g a l i įspėti, t o d ė l istorija gali buti teisinga tik pačiais bendriausiais bruožais. Tačiau istorikas turi siekti tiesos, stengtis būti bešališkas. Retoriai tvirtino, k a d istorijos tikslas esąs konkrečiais pavyzdžiais rodyti kelią į laimę, o jų o p o n e n t a i teigė, k a d tai, ką retoriai v a d i n a istorija, n e g a l i ja vadintis. Istorija ne p a s a k o j i m a s , o m o k s l a s a p i e tikrovę, fakto m o k s l a s , tiks­ lus tikrovės (praeities, dabarties ir ateities) atspindys. K a i k u r i e autoriai ž m o n i j o s istorijoje išskyrė tris sferas: m i n t i e s istoriją, žodžio istoriją ir v e i k s m ų istoriją. Visuo­ tinę istoriją skirstė į politinę istoriją, k u l t ū r o s istoriją b e n d ­ riausia šio žodžio p r a s m e , finansų ir ū k i o istoriją. Pesimis­ tai tvirtino, k a d po saule n i e k o n ė r a a m ž i n o ir absoliutaus, o ž m o g a u s pažinimas yra ribotas, kaip ribotos, m e n k o s ir ki­ tos jo galimybės. Kiti teigė, k a d sukūrus tinkamas sąlygas intelektualiniam lavinimuisi, kiekvienos tautos raida gali būti ypač sėkminga, nors kiekvienam laikui yra budinga t a m tikra ž m o g a u s galimybių riba. Humanistinio istoriškumo raidai ypač reikšminga XVI a. v i d u r y j e P r a n c ū z i j o j e , T u l ū z o s i r B u r ž o u n i v e r s i t e t u o s e iš­ sikristalizavusi kryptis. C i a b u v o p r o p a g u o j a m a , k a d isto­ rijos rašymas siekia ne m a l o n u m o , o naudos. Istorija ver­ tinga ne moralės pamokomis, o politine išmintimi ir juri­ diniais precedentais. Taigi istorija — n e literatūrinis žanras, o h u m a n i s t i n i s (socialinis ir politinis) m o k s l a s , ir ji labiau­ siai domisi ne žodžiais, o reiškiniais, išdėstytais ne tik chro­ n o l o g i n e seka, bet ir geografinėje erdvėje. Taigi renesansinio istoriškumo vaizdas gana margas. Nors istorinė filologija ir istorinė j u r i s p r u d e n c i j a p a ž e n g ė į prie­ kį k u r d a m a mokslinį istoriografijos metodą, bet toksai po­ žiūris n e b u v o vyraujantis. Istoriografija liko retorinė. N u o viduramžių istorizmo ji skyrėsi tuo, k a d formaliai pripažin­ d a m a Viešpaties l e m i a m ą poveikį istorijos tėkmei, įvykių p r i e ž a s t i n g u m u i , s a v o i s t o r i n ė j e s c h e m o j e j i šio d a l y k o vi­ sai n e k ė l ė . T o d ė l istorija t a p o sužmoginta, sekuliarizuota, nes jai atrodė, k a d viskas priklauso n u o žmogiškųjų moty­ vų. T r u m p a i tariant, vertikali istorijos p a a i š k i n i m o s c h e m a b u v o pakeista horizontalia (žmonių motyvai). T a č i a u retori­ nė istoriografija liko k a i p pasakojimas, k u r visas d ė m e s y s sutelktas į įdomius įvykius.

VIII. KAS NAUJA BUVO ŠVIETIMO EPOCHOS FILOSOFINĖJE ISTORIJOJE? 1. XVI a. buvo intensyvaus protinio darbo am­ žius, o X V I I a . b u v o p i r m a s m o k s l o a m ž i u s d a b a r t i n e š i o žodžio prasme. Labiausiai keitėsi materialinė gamyba. Buvo išrastas p a r a k a s ir š a u n a m a s i s ginklas, k o m p a s a s ir n a u j a laivų įranga, o r o siurblys ir geležies l y d y m o krosnis, stak­ lės s u m e c h a n i n e p a v a r a i r kt. T a i g i X V I — X V I I a . r i b o j e Europa patyrė mokslo revoliuciją, parengusią XVIII a. pra­ monės perversmą. Tokioje situacijoje „klasikinė išmintis" nieko negalėjo paaiškinti. Pirmuoju mokslo revoliucijos aktu tapo N. Koperniko ( 1 4 7 3 — 1 5 4 3 ) m a t e m a t i š k a i į r o d y t a h e l i o c e n t r i n ė V i s a t o s są­ r a n g a — 6 0 0 0 m e t ų vietoje stovėjusi Ž e m ė ė m ė suktis apie savo ašį ir apie Saulę. Ž m o g u s nustojo b u v ę s centrine Vi­ satos figūra. 1610 m . G a l i l ė j a s ( 1 5 6 4 — 1 6 4 2 ) s u k o n s t r a v o t e l e s k o p ą i r a t r a d o ne tik n a u j a s žvaigždes bei žvaigždynus, bet ir be­ ribę Visatą. Taigi g i m ė n a u j a astronomija. B u v o atrasta žmogaus k r a u j o apytaka, ši žinia sukėlė revoliuciją me­ dicinoje. XVIII a. mokslinė revoliucija užsibaigė I. N i u t o n o (1643—1727) darbais, įrodančiais visuotinį traukos dėsnį. Stai taip v i e n a ž m o n i ų k a r t a iš e s m ė s p a k e i t ė s a n t y k į t a r p m o k s l o i r filosofijos. F o r m a v o s i m e c h a n i s t i n ė p a s a u l ė ž i ū r a , a t s i r i b o j o t i k ė j i m a s i r m o k s l a s . I m t a tvirtinti, k a d n ė r a ži­ nių, k u r i o s n e b ū t ų t e c h n i n ė s , t. y. e k s p e r i m e n t i n ė s , p r o c e durinės, patikrinamos. Priešingu atveju galima kalbėti tik apie prietarus, fantazijas ir pan. XVIII a. istoriškumas reikšmingas tuo, k a d į jį buvo per­ kelti analitiniai r a c i o n a l i z m o m e t o d a i . P i r m ą k a r t ą istorija privalėjo nustatyti bendrus pagrindus, lemiančius atskirų Istorinių e p o c h ų specifiką ir atskleisti n u o s e k l i ų p a k i t i m ų priežastis. T a č i a u realiai nagrinėti šias p r o b l e m a s b u v o pra­ dėta kur kas vėliau. Taigi XVIII a. istoriškumo dvasia j a u egzistavo, bet ob­ jektyvus e p o c h ų ryšys dar n e b u v o suvokiamas. S k e p t i c i z m ą ž a d i n o tai, k a d m o k s l o revoliucija visai pa­ kaitė Visatos vaizdą, k a d žlugo p e r amžius nusistovėjusios vertybės, g r i u v o autoritetai. I m t a teigti, k a d p r o t a s n e p a ­ tekus k ą n o r s pažinti. R e n e s a n s o n u o t a i k a s p a k e i t ė b a r o k o nuolaikos. Tai buvo „sumišusios epochos" žmonių mąstymo

ir elgesio stilius, ž m o n i ų , n e b e t i k i n č i ų visu p r a e i t i e s p a v e l ­ du ir nesuradusių kitokių tikėjimo tiesų. Į g y v e n i m ą skver­ bėsi dinamiškumas, buvo sakoma, k a d j u o dažniau reikalai keičiasi, tuo geriau. Istorija t a i p p a t susilaukė n e m a ž a i kritinių pastabų. Bu­ vo autorių, kurie tvirtino, k a d asmuo, kuris p e r daug laiko skiria praėjusių a m ž i ų įvykiams, t a m p a svetimas savo kraš­ tui, m e n k a i n u t u o k i a a p i e savo a m ž i a u s reikalus, n e s jis gyvena už savo m e t o ribų. Jo žinios apie praeitį esą ne­ tikros, j u k istorija — t a i rašytojo fantazijos vaisius. J i ne­ turi dokumentinio pamato, kad moksliniu kritiniu metodu p a k e l t ų v e i k a l ą iki e k s p e r i m e n t i n i o lygio. T u o m e t u istori­ jos šaltinius saugojo tik antikvarai, kurie p a m a ž u perprato mokslinį kritinį metodą, o „istorijų" autoriai tęsė istorinę praeities „tradiciją", sklidiną avantiūrizmo ir scholastikos. T o d ė l ir gimė teiginys, k a d sąvoka „istorija" yra sąvokos „ n e ž i n o j i m a s " sinonimas. Pirmiausia b u v o k r i t i k u o j a m i kla­ sikiniai autoriai, „klasikiniai stabai". Buvo teigiama, kad graikų palikimas labiau panašus į pasakas ir prasimanymus, jo n e v e r t a v a d i n t i istorija. Visa tai vertė galvoti, k a d isto­ rikas p i r m i a u s i a p r i v a l o būti s a v o m e t o žmogus, k a d istori­ ją pirmiausia reikia pagrįsti teorija, griežtai, kritiškai ver­ tinant šaltinius ir t. t. Bet tai realizuota tik po daugelio de­ šimtmečių. Neaišku, kaip būtų susiklostęs tolimesnis istorijos likimas, jeigu t u o m e t u antikvarai, o ne istorikai, butų lėmę istorijos m o k s l o pažangą. Su neblėstančia ener­ gija, k r y p t i n g a i i r d a r b š č i a i i m t a ieškoti, rinkti, s i s t e m i n t i ir p u b l i k u o t i istorijos d o k u m e n t u s , istorijos šaltinius. Isto­ rija k a u p ė sau bazę. Ir nors tie sukaupti šaltiniai d a r pa­ nešėjo į žalios medžiagos krūvą, pradžia b u v o padaryta. A t ė j o laikas atsirasti istorijos mokslui, r e i k ė j o susieti tar­ pusavy išsamų šaltinių pažinimą, kritinį jų vertinimą ir au­ toriaus literatūrinį žodį. K a d tai įvyktų, reikėjo sulaužyti nusistovėjusią istorijos rašymo tradiciją ir pakeisti skepti­ k ų n u o m o n ę , k a d istorija n i e k a m nereikalinga, n e s tautos ir vyriausybės iš istorijos n i e k u o m e t n i e k o n e p a s i m o k ė ir n e p a d a r ė r e i k i a m ų išvadų. K a d taip iš tikrųjų yra, p a r o d ė i r X X a., k a i b o l š e v i k ų p a r t i j a a t m e t ė ž m o n i j o s s u k a u p t ą patyrimą ir nutarė istoriją pradėti rašyti ant švaraus lapo. 2. Visi minėti socialinio ekonominio gyvenimo pakiti­ m a i l ė m ė tai, k a d X V I I I a . b u v o k u r i a m a s visai n a u j a s ž m o ­ nijos istorijos vaizdas. K a i p atramos taškas b u v o sutapati­ n a m i proto dėsniai ir gamtos dėsniai, kuriais žmogus

privalėjo vadovautis savo veikloje. Buvo teigiama, kad „gamta protinga, o protas natūralus, gamtiškas". XVIII a. p a m a ž u f o r m a v o s i n a u j a s istorijos r a š y m o m e t o d a s — „filo­ sofinė istorija", kur sutapatinami p r o t o ir gamtos dėsniai ir taip b a n d o m a racionalizuoti istoriografiją. Š i a m darbui savo j ė g a s s k y r ė g e r i a u s i e p o c h o s ž m o n ė s . Š i o s k o n c e p c i j o s ša­ lininkai pirmiausia sulygino tautas, religijas, civilizacijas. J i e atmetė visas idėjas apie v i e n ų žmonių (privilegijuotų) p r a n a š u m ą prieš kitus. Lygiai taip pat, k a i p b u v o atmesta e u r o p o c e n t r i s t i n ė t e o r i j a p a s a u l i o i s t o r i j o j e , o E u r o p o s is­ torijos ribose — antikos idealizavimas, taip atmesti ir visi luominiai bei konfesiniai prietarai. S ą m o n ė tapo sekuliari­ z u o t a , n u k r e i p t a į ž e m i š k u o s i u s p a s a u l i o r e i k a l u s . B e t filo­ sofiškai m ą s t a n č i ų istorikų visai n e d o m i n o k o n k r e t ū s klau­ simai, sakysim, kaip gyveno ž m o n ė s v i e n a m e ar k i t a m e am­ žiuje, e p o c h o j e ir t. t. L a b i a u s i a i b u v o d o m i m a s i b e n d r y b ė ­ mis, loginės minties kategorijomis, kurios rėmėsi mechanistiniais gamtos dėsniais. Istorikai švietėjai laikėsi nuomonės, k a d jie į istoriją žvelgia „filosofiškai", n e s kritiškai ver­ tina prieš j u o s buvusią istoriografinę tradiciją, įskaitant ir R e n e s a n s o istoriografijos „patriotizmą", apologetiką ir konfesionalumą. J i e ne tik rėmėsi žmogaus gamtiškos kilmės teorija, bet ir a t m e t ė teologinį istorijos s u p r a t i m ą ir pir­ mieji ė m ė racionaliai aiškinti žmonijos istorijos eigą. J i e pasistengė, k a d į istorijos akiratį patektų kiti kontinentai ir kitos civilizacijos, apie jas b ū t ų p r a d ė t a k a u p t i medžiagą. XVII a. b u v o pavadintas „genijų a m ž i u m i " natūrfilo­ sofijos srityje, X V I I I a . — „ g e n i j ų a m ž i u m i " istoriografijos ir istoriosofijos srityse. Švietimo amžiaus istoriškumui ypač svarbi buvo pažan­ gos idėja. Bet ji b u v o įvairiai suprantama. Vienais atvejais ši sąvoka b u v o t a i k o m a visoms žmonijos istorijos epochoms, p r a d e d a n t civilizacijos aušra, kitais atvejais ji b u v o var­ tojama tik kalbant apie antikos pasaulį ir Renesansą. N e p a i s a n t to, š v i e t i m o e p o c h o s „filosofus" v i e n i j o tikė­ j i m a s p e r t v a r k o m ą j a p r o t o galia, k u r i ž a d i n o o p t i m i z m ą , ti­ kėjimą žmonijos šviesesne ateitimi. Taigi pažangos idėja buvo taikoma ir ateičiai. T a i p praeitis nustojo buti maste­ liu, k u r i u o r e m i a n t i s b u v o m a t u o j a m o s visos vėlyvesnės epochos. Kartu paneigtas tikėjimas praeityje buvusiu auk­ so a m ž i u m i . Dabarties orientyru t a p o ateitis. Ironizuota, k a d n e r e i k a l i n g a tokia istorija, k u r i gali tik informuoti a p i e tai, kaip vienas barbaras keitė kitą. Tikėjimas visuomenės pažanga

grįstas teiginiu,

kad pats

žmogus gali save tobulinti iki begalybės. Ž m o g a u s proto galia, m o k s l a s , jo k l e s t ė j i m a s gali sukurti ž m o g u i r o j ų že­ mėje. T u o m e t Saulė apšvies Žemę, kurioje gyvens tikrai laisvi žmonės, n e b e b u s tironų ir vergų, dvasinė laisvė de­ rinsis su politine laisve, taps galima neribota proto pažan­ ga, k u r i i r y r a t i k r a s i s v i s u o t i n ė s g e r o v ė s g a r a n t a s . T a č i a u r e a l i z u o j a n t „filosofinės istorijos" p r i n c i p u s isto­ rijos raštuose padėtis smarkiai komplikavosi. M i n ė t o s k r y p t i e s a u t o r i a i į k l a u s i m u s , k o k i a t i k r o j i is­ torijos nauda, kaip ji gali padėti ž m o n ė m s tapti geresniais i r i š m i n t i n g e s n i a i s , a t s a k i n ė j o , k a d i s t o r i j o s r e i k a l a s y r a fi­ losofija, k u r i m o k o p a v y z d ž i a i s , p a v y z d ž i ų m o k y k l a y r a vi­ sas pasaulis, šios m o k y k l o s m o k y t o j a i — istorija ir patyri­ m a s . B ū t i n a p a b r ė ž t i , k a d X V I I I a . i n t e l e k t i n ė s j ė g o s la­ biausiai domėjosi ne vadinamąja moraline filosofija, o istorija, nes būtent į ją b u v o d e d a m o s visos švietėjų viltys. T o d ė l ir tvirtinta, k a d istorijos tikslas ne p a r o ­ dyti kuriais m e t a i s vienoje ar kitoje šalyje vieną nie­ k i n g ą v a l d o v ą pakeitė kitas žiaurus despotas. Visa tai ne­ reikalingos detalės! Ž m o n ė s n o r i žinoti, k a i p b r e n d o tauta ar valstybė, kokie b u v o jos gyventojai epochos pradžioje ir dabar, k o k i o lygio buvo prekyba, kokie m e n a i klestėjo, kas perimta iš kaimynų ir vėliau patobulinta, kokių p a j a m ų valstybės turėjo praeityje ir dabar, kaip b e n d r a v o bajorai, dvasininkai bei vienuoliai, žemdirbiai ir t. t. Filosofiškai mąstantiems istorikams praeitis buvo tik iliustratyvi m e ­ džiaga. Todėl ir į antikvarus jie žvelgė su panieka, j i e m s atrodė, k a d antikvarai praeitimi domisi tik dėl praeities, vengia dabarties problemų. Taigi Švietimo e p o c h o j e istoriografija jau filosofiškai žvelgė į istorijos eigą, j ž m o g a u s dvasios išraišką ūkyje, valstybės institucijose, įstatymdavystėje, tautos papročiuose, m e n e , m o k s l e ir t. t. Paradoksalu, bet „filosofinė istorija" pirmiausia reikala­ vo fiksuoti faktus, o i š v a d o s t u r ė j o būti d a r o m o s iš jų tar­ p u s a v i o ryšio. Faktai p r i l y g i n a m i m a t e m a t i n i a m s dydžiams, jų e s m ė j e glūdinti tiesa ir todėl p r i v a l u leisti j a i atsiskleis­ ti. T u o m e t u g e r o k a i p a k i t o i s t o r i n i o f a k t o s a m p r a t a . V i s dėlto filosofuojančius istorikus baugino archyvų dulkės, jie v e n g ė skaityti antikvarų foliantus. Amžininkai, lygindami filosofus s u g e n e r o l a i s , rašė, k a d n e p a p r a s t o m i s a p l i n k y b ė ­ mis ir generolai galį griebtis kastuvo ir kirtiklio. Bet kai tokia b ū t i n y b ė praeinanti, m i n ė t i įrankiai privalą būti grą­ žinti tiems, k a m j i e skirti, t. y. e i l i n i a m s k a r e i v i a m s ir ž e m -

d i r b i a m s ( a n t i k v a r a m s ) . T o d ė l , a n o t filosofų, r e i k i a d o m ė t i s ne individualiais reiškiniais, o b e n d r a i s principais. Filosofai kreipėsi į įvairias epochas, tautas ne tam, k a d išryškintų jų skirtingumus, o kad, nepaisant skirtingumų, atskleistų vienodą ir nekintančią žmogiškosios prigimties esmę. Tai­ gi labiausiai pripažįstami bendri principai, todėl neatsitik­ tinai dalis m o k s l i n i n k ų istoriją p r i l y g i n o fizikai. D o m ė t i s b e n d r a i s p r i n c i p a i s , filosofija s k a t i n o i r b e n d r a s skeptiškas požiūris į mokslinę faktų vertę. Apie tolimas e p o c h a s b u v o išlikę l a b a i m a ž a i p i r m i n i ų a u t e n t i š k ų šalti­ nių. Ir į a n k s t y v e s n i u s , ir į v ė l y v e s n i u s š a l t i n i u s d a u g i a u ­ sia b u v o ž i ū r i m a k a i p į g r o ž i n ė s l i t e r a t ū r o s ž a n r u s . B u v o t e i g i a m a , k a d i s t o r i k a i n e t u r i a u t e n t i š k ų d u o m e n ų , k a i p su­ siformavo d a b a r t y j e g y v e n a n č i o s tautos. T o d ė l senoji isto­ rija n i e k a d a n e g a l i n t i b ū t i p a t i k i m a . T v i r t i n t a , k a d t i k „kla­ sikinė senovė", Renesansas ir pan. nusipelno a m ž i n i n k ų dė­ mesio, o visa kita — t a i žmogaus dvasios miego, barbariš­ kumo ir laukinių prietarų laikotarpiai. „Filosofiškai" rašyti istoriją — ne d o m ė t i s d e t a l ė m i s , o grupuoti e s a m ą m e d ž i a g ą apie svarbius įvykius, leidžian­ čius apžvelgti realybę stambiu planu. Štai k o d ė l dažnai vei­ kaluose o p e r u o t a ištisais šimtmečiais. „Filosofų" santykis su Istorija t a i p p a t b u v o e m o c i o n a l u s , t o d ė l t a m tikri istori­ jos tarpsniai susilaukė ironijos ir pykčio, skepticizmo ir paniekos, p a s i p i k t i n i m o ir atviro p a s m e r k i m o . T a i p atsiti­ k o todėl, k a d „filosofų" t ė v y n ė j e j ų s m e r k i a m o s p r a e i t i e s blogybės buvo, deja, ne praeitis, o jų g y v e n a m o j o laiko­ tarpio r e a l y b ė . T a i g i „ f i l o s o f a i " t e i s ė v i s u s . I r p i r m i a u s i a viduramžius, kurie jiems kėlė pesimizmą, stebino žmogaus dvasios s k u r d u m u , k v a i l y b ė s v i e š p a t a v i m u , p y k č i u ir savi­ vale. H i m n a s p r i g i m č i a i b u v o p r i e š p r i e š i n a m a s p a s i b j a u r ė ­ jimui daugeliu praeities epochų. Būtina pastebėti, k a d Š v i e t i m o e p o c h a m u m s susijusi su probleminės istorijos gimimu, k a d joje gerokai pajudinti kalnai kvailybių, k u r i o m i s prisotinta praeities istoriogra­ fija. Švietėjai u g d ė sampratą, k a d visos praeityje žmoniją užgriuvusios nelaimės — j o s t a m s u m o arba tironų ir engė­ ju ' s ą m o n i n g o s veiklos vaisius. J i e teigė, k a d istorija ir mokslinis darbas prasmingas tik tuomet, kai tikima žmoyuiiN protu ir j a m e g l ū d i n č i o m i s dar n e p a n a u d o t o s švieses­ nė* ateities k ū r i m o p o t e n c i j o m i s . T a i g i „filosofai" b u v o teintlH, l e i g d a m i , k a d t i k p a k i l u s į t a m t i k r ą a u k š t į ž m o n i j a i ijflll a t s i s k l e i s t i k u r k a s h a r m o n i n g e s n ė s ž m o n i j o s r a i d o s ir g y v e n i m o horizontai.

IX. KUO PAPILDE ISTORIJOS MOKSLĄ XIX IR XX a.? 1. X I X a. b u v o l e m t i n g a s istorijai. T u o l a i k u vi­ sos trys s ą v o k o s (antikvaras, istorikas, filosofas) susilieja į v i e n ą „istoriko" sąvoką. Istoriko d a r b a s iš grožinės lite­ ratūros rūšies t a m p a moksliniu tiriamuoju darbu, kruopš­ čiai ir kritiškai studijuojami istorijos šaltiniai bei taikomi istoriosofiniai metodologiniai principai. T o k s susidomėjimas istorijos šaltiniais skatino k u o daugiau juos sisteminti, ko­ m e n t u o t i ir p u b l i k u o t i . T a i g i X I X a. istorija g a v o d a u g vi­ sai n a u j o s faktinės medžiagos. Atsirado ir plėtojosi n a u j o s pagalbinės istorijos discipli­ nos: paleografija, archeografija, numizmatika, epigrafika, he­ raldika, istorijos šaltinių kritika ir kt. Istorija p a g a l i a u p r i p a ž į s t a m a k a i p u n i v e r s i t e t i n ė dis­ ciplina, steigiamos istorijos katedros, istorikų draugijos, specialūs istorijos institutai, rengiami istorijos seminarai, gausėja istorijai skirtų ž u r n a l ų bei kitų p e r i o d i n i ų leidinių. 1900 m . į v y k s t a p i r m a s i s T a r p t a u t i n i s i s t o r i k ų k o n g r e s a s . Archeologijos ir etnografijos disciplinų sukaupti nauji d u o m e n y s gerokai praplečia) istorijos chronologines ribas. P a r a š o m a svarbių d a r b ų a p i e p i r m y k š t ę b e n d r u o m e n i n ę sant­ varką, S e n o v ė s Rytus, Graikiją, R o m ą ir kt. P a s t e b i m a i to­ bulėja tyrinėjimų metodika ir technika. Tuo metu ypač intensyviai tyrinėjama istorija Vokietijoje. X I X a. istorikų žvilgsnis n u k r y p o n u o istorijos išorės reiškinių į vidinius jų procesus, d o m i m a s i v i s u o m e n ė s dva­ siniais procesais, priežastingumu, reiškinių plėtote ir t. t. Pripažįstama, kad visuomenė yra gyvas evoliucionuojantis organizmas. X I X a. atsiranda genetinė istoriografija — m o k s ­ las apie istorijos p r i e ž a s t i n g u m o dėsnius. Istorijos m o k s ­ las iškelia svarbiausią k l a u s i m ą — „kodėl?" X I X a. gimusi e v o l i u c i j o s teorija b u v o r e i k š m i n g i a u s i a s p o s l i n k i s ir isto­ rijos mokslui. Buvo prieita prie išvados, k a d istorija — tai evoliucija, nuolatinis judėjimas, seno keitimasis nauju. Gi­ m ė samprata, k a d į ž y m u s įvykis, r e i k š m i n g a s faktas n i e ­ k u o m e t n e a t s i r a n d a staiga, o p r a e i n a kelias p a k o p a s — kū­ dikystę, vaikystę, b r a n d o s a m ž i ų ir senatvę bei išnykimą. Taigi istorija yra m o k s l a s a p i e a u g i m ą ir todėl ji turi do­ m ė t i s n e t i e k faktais, k i e k faktų s u s i d a r y m u , j ų k i t i m u i r procesų evoliucija.

T a i g i X I X a . b u v o istorijos t a p s m o m o k s l u , m o k s l i n e dis­ ciplina amžius. K o n s t a t u o d a m i šio a m ž i a u s b e n d r u o s i u s k o k y b i n i u s p o ­ kyčius, t u r i m e pabrėžti, k a d s a v o t e m a t i n i u ir k o n c e p t u a l i u požiūriu istoriografija b u v o labai marga. Vieni mokslininkai domėjosi ekonomika, kiti — idėjų pasauliu. Treti stengėsi akcentuoti visuomenės dialektinius prieštaravimus, klasių kovą. V a l d a n č i u o s i u s sluoksnius a p t a r n a u j a n t y s a p o l o g e t a i garbino militarizmą, „jėgos kultą", vadovų bei viešpatau­ jančių sluoksnių p a ž a n g u m ą ir t. t. Vieni pripažino istorijos objektyvius dėsnius, kiti — ne. Vieni optimistiškai tikėjo Istorijos m o k s l o g a l i m y b ė m i s , k i t i l a b a i s k e p t i š k a i v e r t i n o gebėjimus pažinti istorijos reiškinius. Vieni garbino revo­ liucijas ir p r i p a ž i n o jų n e i š v e n g i a m u m ą v i s u o m e n ė j e , kiti revoliucijas laikė nusikaltimu žmonijai, vertino jas kaip visuomenines istorijos išraiškos formas, k a i p valdančiųjų Nluoksnių n e s u g e b ė j i m ą g a r a n t u o t i n o r m a l i ą , p r o t i n g ą i s t o ­ rijos p r o c e s o t ė k m ę , p a r e m t ą s a v a l a i k ė m i s v i s u o m e n ė s gy­ venimo reformomis. J a u XIX a. buvo žinomos tokios sąvokos kaip determi­ nizmas (istorijoje viskas iš a n k s t o n u l e m t a objektyvių dės­ nių ir ž m o g u s n e g a l i pasirinkti), s o c i o l o g i z m a s (žmogaus, r m m e n y b ė s v a i d m e n s i s t o r i j o j e n e i g i m a s ) , s k e p t i c i z m a s (is­ torinė tiesa ž m o g u i n e s u v o k i a m a ) ir t. t. Taigi į XX a. istorijos mokslas įžengė j a u brandaus am­ inis, įkūręs d a u g y b ę „ m o k y k l ų " ir „ m o k y k l ė l i ų " , sklidinas optimizmo, skepticizmo ar net pesimizmo. XX a. davė istorijos m o k s l u i visai n a u j ą techninę bazę. Išvysčiusiose pasaulio šalyse k o m p i u t e r i ų sistema labai nurieda i s t o r i k a m s a p d o r o t i i s t o r i j o s m o k s l o š a l t i n i u s , r u o š ­ ti .Mliktas s t u d i j a s s p a u d a i (tik m e s , b u v u s i o s „ s o c i a l i s t i n ė s •Istemos" i s t o r i k a i , š i u o p o ž i ū r i u t e b e t r y p č i o j a m e „ a k m e n s •m M U S " lygyje). X I X a. pasaulio istoriografijos centras BUVo V o k i e t i j a , o d a b a r t o k i u c e n t r u t a p o J A V , X X a . i s Inrlkrtl d i r b a y p a č i n t e n s y v i a i , d a u g a k t u a l e s n ė t a p o i r d a r ­

bi! tematika. B e t X X a m ž i u j e bandyta p e r r a š y t i v a l s t y b i ų

įtintų istoriją, p r i s i t a i k y t i p r i e e s a m o s s t a l i n i z m o i r h i t rl 111 <» k o n j u n k t ū r o s b e i iš e s m ė s k l a s t o t i šį m o k s l ą . M a hytuine, k a d tai p a t y s p a t o l o g i š k i a u s i m o k s l o p r o s t i t u c i j o s v/.rižiai.

Ii j

11(11 Inu a k c e n t u o t i i r t a i , k a d v i s ą X X a m ž i ų l y d i d v i e j ų i * • 11 j 11 i d e a l i z m o ir m a t e r i a l i z m o — t a r p u s a v i o k o v o s .

i

' lt|

< llnčas t a r p m a t e r i a l i s t ų ir i d e a l i s t ų y r a s e n a s k a i p žmonija. Sovietų Sąjungoje b u v o prirašyta tūkstančiai

tomų, kuriuose šlovinamas materializmas, įrodinėjamas jo pranašumas. Juose rašoma, kad remdamasis visuomeninių ekonominių formacijų kaitos neišvengiamumu, marksizmasl e n i n i z m a s atskleidė v i s u o m e n ė s raidos, klasių k o v o s dės­ nį, liaudies m a s i ų l e m i a m ą v a i d m e n į istorijoje ir tai, k a d visuomenės raida veda prie pasaulinės proletarinės revo­ liucijos, proletariato diktatūros ir socializmo bei k o m u n i z ­ mo pergalės visame pasaulyje. Remdamasi materializmu kaip v i s k o išeities tašku, k a i p p i r m a u j a n č i u p r a d u , sovietinė vi­ s u o m e n ė priėjo prie išvados, k a d dvasine kultūra nebūtina specialiai rūpintis, nes ji m e c h a n i š k a i kylanti iš materia­ linio gyvenimo. Tai tapo lemtinga klaida pačiai visuome­ nei. Dar daugiau. Suabsoliutinus materialistinį visuomenės r a i d o s s u p r a t i m ą , d v a s i n ė v i s u o m e n ė s k u l t ū r a t a p o t i k fa­ sadinė, išviršinė. O neoficialiai v y k d o m a s dvasinės kultū­ ros, ž m o g a u s d v a s i n g u m o g e n o c i d a s „ s o c i a l i s t i n ę " v i s u o m e ­ nę pavertė mankurtų visuomene. Idealizmo atstovai sąmonę, dvasingumą laiko pirmine, o materiją, prigimtį, fizinius dalykus — antriniais. Idealiz­ m a s s k a t i n a m o k s l i n i n k ų d ė m e s į ž m o g u i , j o d v a s i n i a m gy­ venimui, psichikai ir kitiems panašiems dalykams, kurie dažnai vaidina ne antrinį, o svarbiausią v a i d m e n į žmonijos kelyje į pažangą. Taigi materialistai dėmesį skyrė socialiniams ekonomi­ n i a m s , m a t e r i a l i e m s d a l y k a m s , o idealistai — ž m o g u i ir tam, kaip jis veikia materialinį gyvenimą. Matyt, ir materializmas, ir idealizmas yra reikalingi, vie­ nas kitą papildo ir todėl jie a b u gali būti toleruojami, jei nebus mestasi vėl į kokius nors kraštutinumus, suabsoliu­ tinimus. Beje, v a d i n a m i e j i idealistai m ū s ų d i e n o m i s p a s i e k ė to­ kias materialinio gyvenimo aukštumas, apie kokias „ma­ terialistai" d a b a r net s a p n u o t i nedrįsta. Atrodo, k a d istori­ jos teismas padarė gana aiškų nuosprendį ir „idealizmą" ne tik išteisino, bet, s a k y t u m e , n e t išaukštino. 3. Visais sovietų valdžios m e t a i s oficialioji p r o p a g a n d a kiek į m a n o m a liaupsino sovietinio istorijos m o k s l o laimė­ j i m u s . B u v o t v i r t i n a m a , k a d s o v i e t i n i a i i s t o r i k a i r e m i a s i vi­ same pasaulyje pažangiausia marksistine-leninine metodo­ logija, rašo moksliškai nepriekaištingus, m o k s l i n i u požiūriu o b j e k t y v i a u s i u s istorijos v e i k a l u s b e i studijas. T a i g i oficia­ lių k o m p l i m e n t ų ir liaupsių tikrai netruko. K a d istorikas b ū t ų o f i c i a l i a i p r i p a ž i n t a s i r g a r b i n a m a s , j i s t u r ė j o v i s u s is­

torijos įvykius ir procesus vertinti iš „partinių" ir „klasi­ nių" pozicijų. Į partines ir klasines pozicijas perėjęs moks­ lininkas privalėjo smerkti ir niekinti bet kurios praeities epochos valdančiuosius sluoksnius, pasiturinčią ar turtingą visuomenės dalį ir aukštinti žemesniuosius sluoksnius, plebsą k a i p svarbiausią p a ž a n g o s n e š ė j ą ir istorijos veikėją. Taip gimė visuomenės žemesniųjų sluoksnių, primityviųjų j ė g ų k u l t a s . R a š y d a m a s a p i e X I X a r X X a., „ m a r k s i s t i n i s " Istorikas visą istorijos p r o c e s ą t r a k t a v o k a i p d a r b i n i n k ų klasės, k u r i a i v a d o v a u j a bolševikai, kovą. Po Spalio gink­ luoto p e r v e r s m o 1917 m . p i l i e t i n ė istorija v i r t o b o l š e v i k ų partijos istorija, ir rašantieji a p i e vėlesnius įvykius priva­ lėjo liaupsinti revoliucijos laimėjimus, pergales bei bol­ ševikų partijos išmintį, protą, įžvalgumą. K o n j u n k t ū r a i par­ sidavę istorikai turėjo privilegijuotą padėtį, todėl vis labiau | istorikų tarpą ė m ė brautis šarlatanai, istorijos mokslas bu­ vo vis labiau iškraipomas ir falsifikuojamas. T a i g i p a s t a r a i s i a i s m e t a i s , a p ž v e l g u s p o r e v o l i u c i n ę is­ toriografiją, b u v o konstatuota, k a d n ė v i e n o s p a s a u l i o vals­ tybės istorija n e b u v o taip suklastota k a i p sovietinė. D a b a r visai p a s i k e i t ė požiūris į S t o l y p i n o reformas, S p a l i o gink­ luotą perversmą, k a r i n i o k o m u n i z m o politiką, kolektyviza­ ciją bei ž e m ė s ū k i o politiką, industrializaciją, k u l t ū r i n ę re­ v o l i u c i j ą i r t . t . N e l i k o n ė v i e n o s v a r b e s n i o i s t o r i j o s įvy­ kio, k u r i o r e i k š m ė s nereikėtų tikslinti, koreguoti arba radikaliai keisti buvusius vertinimus. Sovietiniais metais iš visų L i e t u v o s istorijos l a i k o t a r p i ų l a b i a u s i a i s u k l a s t o t a s bu­ vo mūsų tautos XIX a. Atgimimas, XX a. pradžios tautinis HUJ'idis i r k o v a d ė l n e p r i k l a u s o m y b ė s , t a r p u k a r i o L i e t u v o s valstybės egzistavimo metai, rezistencijos k o v a p o k a r i o m e ­ tais ir t. t. Ir k i t ų istorijos l a i k o t a r p i ų tyrinėtojai, išgąsdin­ ti g e d i m ų r e p r e s i j ų , p e r ė j o į f a k t o g r a f i j ą , s v a r b i a u s i a i s is­ torijos k l a u s i m a i s l a i k y d a m i k l a u s i m u s kas?, kur?, kada?, II ne kodėl? Apskritai t e n k a konstatuoti, kad po Spalio ginkluoto per­ versmo vyravo sovietinės istoriografijos svarbiausias „me­ todologinis" principas — jeigu buržuaziniai istorikai teigė vienaip, tai sovietinė istoriografija įrodinėjo priešingai, t. y. v m l ė viską aukštyn k o j o m . Tą patį, ką šarlatanas Lysenka llriiirlnėjo su a g r o b i o l o g i j a , m a ž a r a š č i a i istorikai — su tau­ tų Ii v a l s t y b i ų i s t o r i j a . Taigi sovietinės istorijos m o k s l a s savo praktika galu­ tinu I s u k o m p r o m i t a v o m a r k s i s t i n ę - l e n i n i n ę m e t o d o l o g i j ą i r iliiiirižlugino" m u s n e r e g ė t u m e l u i r k l a s t o t ė m i s . S e n o v ė s

istorikų veikalai b u v o panašūs į grožinės literatūros kūri­ nius, bet nors turėdavo įdomią intrigą ir dailią literatūrinę formą. O sovietinė istoriografija b u v o i m p o t e n t i n ė ir turi­ niu, ir forma. 4. Ši sąvoka taip dažnai kasdien vartojama, jog atrody­ tų n a i v o k a vėl pradėti aiškintis, ką ji reiškia. T a č i a u iš tikrųjų atsakyti ne taip j a u paprasta. T a d k a s gi ta isto­ rija? F a k t ų , statistinių d u o m e n ų apskaita, buhalterija? G r o ­ žinės literatūros antrarūšis žanras? A u t o r i a u s fantazijos vai­ sius, j o s i m p a t i j ų i r a n t i p a t i j ų į s i k ū n i j i m a s ? M o k s l a s a p i e o b j e k t y v i u s istorijos r a i d o s dėsnius? M o r a l ė s k o d e k s a s , ge­ ro elgesio vadovėlis? Tarnaitė, tenkinanti valdančiųjų sluoks­ nių poreikius? Ir dar daugelis kitų klausimų kyla detaliau susipažinus s u i s t o r i o g r a f i j a . Ž o d i s „ i s t o r i j a " yra, g r a i k ų k i l m ė s , j i s r e i š ­ kia p a s a k o j i m ą apie praeities įvykius. A s m u o arba pats da­ lyvauja tuose įvykiuose, arba naudojasi kitų a s m e n ų pasa­ kojimais. Tačiau toks etimologinis žodžio aiškinimas ne­ a p i m a visos šio t e r m i n o e s m ė s ir k i e k v i e n a s a m ž i u s arba net atskiras ž m o g u s savo nuožiūra p a p i l d o šią sąvoką. T a i pamatysime, perskaitę žemiau pateikiamas mintis. C i c e r o n a s istoriją v a d i n o praeities liudytoja, tiesos švie­ sa, m ū s ų p r i s i m i n i m ų š a l t i n i u , g y v e n i m o m o k y t o j a . D i o n i s i j u s i š H a l i k a r n o teigė, k a d istorija y r a filosofija, mokanti savo pavyzdžiais. 2. M i š l e sakė, k a d istorija yra laisvės k o v a prieš tiro­ niją. B. F o n t a n ė l i s — t a i iš a n k s t o s u k o n s t r u o t a s g r o ž i n ė s li­ teratūros kūrinys, k u r į susitarta laikyti tiesa. V. Tatiščevas — istorija m o k o būti doru ir saugotis blo­ gio. N. K a r a m z i n a s •— istorija yra tautų šventasis raštas. Enciklopediniuose leidiniuose istorijos apibūdinimas taip pat gerokai įvairuoja: Istorija — m o k s l a s , tiriantis v i s u o m e n ė s r a i d ą ir jo dės­ ningumus; — mokslas, tiriantis žmonijos praeitį, v i s u o m e n ė s raidą; — m o k s l o šaka, tirianti v i s u o m e n ė s raidos procesą, žmo­ nijos praeitį; — mokslas apie praeitį, jos aiškinimas ir vaizdavimas pagal užsilikusius p ė d s a k u s arba istorijos šaltinius; — mokslas, nustatantis ir paaiškinantis ž m o n i ų visuo­ m e n ė s raidos faktus, p r a d e d a n t n u o j ų atsiradimo.

Taigi istorijos sąvoka yra subjektyvi, požiūrį į ją le­ mia g y v e n a m o j i e p o c h a . M a n y t u m e , k a d dabartiniu m e t u istoriją būtų prasmin­ g i a u s i a a p i b ū d i n t i k a i p m o k s l ą , tiriantį ž m o n i j o s p r a e i t į t a m , kad būtų galima suprasti dabartį ir apytikriai prognozuoti v i s u o m e n ė s ateitį. B ū t e n t š i e a k c e n t a i y r a labai svarbūs žmonijai dabar, kai gyvename ne tik savo trečią Renesansą, bet i r j a u č i a m e v i s u o t i n ė s , p a s a u l i n ė s k a t a s t r o f o s g r ė s m ę . Iš viso, k a s p a s a k y t a a n k s t e s n i u o s e skyreliuose, g a l i m a daryti išvadą, k a d istoriografija yra trijų tipų: 1. P a s a k o j a m o j i . 2. M o k o m o j i (didaktinė). 3. P r i e ž a s t i n ė (genetinė). Visi minėti istoriografijos tipai civilizuotoje v i s u o m e n ė ­ je turi teisę egzistuoti, nes jie visi u g d o istorinę sąmonę, tautinius jausmus, garantuoja papročių, tradicijų, kultūros p a v e l d o p e r i m a m u m ą , k a r t ų ryšį. O patį istorijos m o k s l ą sudaro: 1. I s t o r i o g r a f i j a . 2. M o k s l o m e t o d a s (istorijos šaltiniai ir m e t o d o ­ logija). 3. I s t o r i j o s filosofija (istoriosofija). Istorijos veikalas negali būti tikrai vertingas, jei j a m I rūksta bent v i e n o s aukščiau m i n ė t o s dalies. N e į v e r t i n d a m i istoriografijos, m e s g a l i m e „ a t r a d i n ė t i " tai, k a s k i t ų istori­ kų yra j a u tirta ir įvertinta. I g n o r u o d a m i kritišką istorijos Šaltinių vertinimą, m e t o d o l o g i n i u s principus, m e s r a š y s i m e p s e u d o m o k s l i n i u s darbus, o n e v e r t i n d a m i istoriosofijos, n e ­ p a k i l s i m e a u k š č i a u faktografijos, n e i a t s k l e i s i m e i s t o r i j o s fak­ tų prasmės, žmogaus, visuomenės, tautos dvasinio gyveni­ mo. Tai privalu žinoti skaitant istorijos veikalą ir jį objek­ tyviai vertinant. T a i y p a č b ū t i n a ž m o g u i , n o r i n č i a m tapti istoriku. 5. N o r s istorijos filosofijos, arba istoriosofijos, užuoni.i/.gų g a l i m a a p č i u o p t i d a r S e n o v ė s G r a i k i j o j e b e i R o m o s imperijoje, tačiau galutinai ji susiformavo XVIII a. Istorio•oflja a i š k i n a i s t o r i n i o ž m o n i j o s v y k s m o e s m ę , p r i e ž a s t i s , v H k s m u s , dėsnius, p r a s m ę b e i tikslus. K i t a i p sakant, isto­ riosofija n u s t a t o i s t o r i n i o p a ž i n i m o ribas. J a i b ū d i n g a k e l e triH t e o r i j ų . Pažangos teorija s u s i f o r m a v o X V I I I a . Š i o s t e o r i j o s ša­ lininkai pripažįsta galutinio žmonijos ištobulėjimo idėją. A n o t jų, ž m o n i j o s istorijoje v y k s t a n u o l a t i n ė evoliucija gė-

rio, p a ž a n g o s k r y p t i m i ir t o d ė l ateityje blogis, s u n k i a i įvei­ k i a m i konfliktai, reakcijos ir tamsybiškumo apraiškos galu­ tinai išnyks. Tai labai optimistinė teorija. Dvasios skleidimosi teorija būdinga XIX a. pradžiai, ro­ m a n t i z m o epochai. Žymiausias jos atstovas — G. Hėgelis. Pritardama pažangos idėjai, ši teorija akcentuoja dvasios reiškimąsi j o j e . Istorija e i n a ratu, bet k a r t u ir spirale, to­ dėl kiekvienas ratas artina žmoniją prie dvasios tobulumo. Šios teorijos šalininkai teigia, k a d istorija yra šviesos ir tamsos, gėrio ir blogio kova, tad į istoriją galima žiūrėti k a i p į žmonijos i š g a n y m o vyksmą. Istorija yra ir laisvės kova su būtinybe, kuri išvaduos dvasią iš būtinybės. Pa­ saulio dvasia eina iš Rytų į Vakarus, n u o vienų tautų prie kitų, ir todėl istorijoje m a t o m e kylančias ir ž l u n g a n č i a s tautas. Natūralistinė teorija t u r ė j o d a u g š a l i n i n k ų X I X a . a n t r o ­ je pusėje. J i e laikėsi n u o m o n ė s , kad ne žmogaus dvasia, o gamta l e m i a istorijos eigą. Taigi gamta tęsia save žmo­ guje. T o d ė l g a m t a yra p a g r i n d i n ė istorijos veikėja ir tei­ kia dėsnius žmonijai, skatina žmonijos raidą. Tautos ir vals­ tybės prasideda, žengia priekin, s m u n k a ir žlunga. Taigi e g z i s t u o j a ž y d ė j i m o l a i k o t a r p i s (pavasaris), b r e n d i m o (vasa­ ra), n y k i m o (ruduo) ir ž l u g i m o (žiema) tarpsniai. Ši teorija skelbia, k a d . visuomenė, žmonija v a l d o m a to paties ritmo k a i p ir gamta ir tai yra žmonijos likimas, j o s gyvenimo ritmas. Rasistinė istorijos samprata buvo įsigalėjusi tarp dvie­ jų pasaulinių karų. J o s šalininkai teigė, k a d istoriją l e m i a žmogiškasis gyvybinis pradas, rasės genai, „rasių chemija". A n o t jų, baltoji rasė yra pirmaujanti. D a b a r ši teorija n e ­ susilaukia pritarimo. Labiausiai ši teorija b u v o įsišaknijusi fašistinėje Vokietijoje. Istorinio materializmo teorija t e i g i a , k a d v i s u o m e n ė s d v a ­ sinį gyvenimą, jos dvasinę kultūrą lemia ekonomika, o žmo­ nijos istorijos v y k s m o būdas yra klasių kova. Pripažindama istorijos m o k s l o partiškumą, ši teorija istorikus pripažįsta kaip partinės konjunktūros ir jos valios reiškėjus. Istorinio m a t e r i a l i z m o teoriją S S K P b u v o pavertusi pasaulinės so­ cialistinės revoliucijos, pasaulinio viešpatavimo, masinio žmonių naikinimo ir baisaus voliuntarizmo teorija ir prak­ tika. T o d ė l dabar ši teorija yra visiškai susikompromitavu­ si. B e j e , s a v o e s m e j i l a b a i p a n a š i į r a s i s t i n ę t e o r i j ą , t i k p e r k e l t a į s o c i a l i n ę sferą. J o s t e i g i n i a i — v i s u o m e n ė y r a su­ siskirsčiusi į klases, k u r i ų v i e n o s yra parazitinės, išnaudoto-

|lškos i r t o d ė l v i s u o m e n e i j o s n e r e i k a l i n g o s . G e r u o j u iš­ naudotojai savo valdžios negali atiduoti (veikia klasės ge­ nai), t o d ė l j i e p r i v a l o b ū t i s u n a i k i n t i fiziškai. Šia i š v a d a buvo grindžiamas Sovietų Sąjungos socialinis genocidas. 6. Sąvoką „utopija" pirmasis vartojo T. Moras veikale „ U t o p i j a " (1616 m e t a i s ) . G r a i k i š k a s ž o d i s „ u t o p i a " r e i š k i a vietą, k u r i o s n ė r a . T . M o r o k n y g o j e t a i p v a d i n o s i sala, k u ­ rioje ž m o n ė s g y v e n a v i s u o t i n ė s p a l a i m o s ir gėrio gyveni­ mą. Utopinio socializmo sąvoka reiškia svajones ir projek­ tus iš e s m ė s pertvarkyti v i s u o m e n ę . Ji rėmėsi socializmo teorija, k u r i t u o m e t u b u v o atitrūkusi n u o o b j e k t y v i ų vi­ suomenės sąlygų ir dėsningumų. Utopinio socializmo teo­ retikai kritikavo, s m e r k ė kapitalistinę v i s u o m e n ę , svajojo ją sugriauti, k ū r ė fantazijas apie geresnę santvarką. T a č i a u utopinis socializmas negalėjo nurodyti tikro kelio, tikrosios išeities į geresnę, t u r t i n g e s n ę v i s u o m e n ę . Socializmo ir k o m u n i z m o k ū r i m o Sovietų Sąjungoje idė­ jos taip pat buvo utopinės, nes niekas aiškiai nežinojo, ką reikia daryti. B u v o tik žinoma, k a d svarbiausias socializ­ mo principas — i š kiekvieno pagal sugebėjimus, kiekvienam pagal darbą. N e b u v o a i š k u ir tai, k a i p statyti s o c i a l i z m ą Išsivysčiusioje kapitalistinėje šalyje ir k a i p tai daryti tam­ sioje, e k o n o m i š k a i atsilikusioje R u s i j o s i m p e r i j o j e . T a i g i socializmo statyba neturėjo aiškios, moksliškai pagrįstos programos. Socializmo statybos idėja buvo utopinė dar ir todėl, k a d j i b a n d ė p a n e i g t i p e r a m ž i u s s u k a u p t ą ž m o n i j o s patyrimą, v i s u o m e n ė s g y v e n i m o formas, p a č i ą ž m o g a u s pri­ gimtį ir pakeisti visa tai iš piršto laužtomis, į b a u d ž i a v i n ę feodalinę santvarką labai panašiomis idėjomis ir formomis, nes kapitalizmas Rusijos imperijoje taip ir neįgavo savo brandos amžiaus. Nors V. Leninas knygoje „Kapitalizmo raida R u s i j o j e " į r o d i n ė j o , k a d k a p i t a l i z m a s R u s i j o j e j a u eg­ zistuoja, t a č i a u „socializmo" statyboje aiškiai g a l i m a ap­ čiuopti slavofiliškos k a i m o b e n d r u o m e n ė s išsaugojimo ir kiikščioniškų k o m u n ų kūrimo, teokratijos bei kitų panašių idėjų atšvaitų, o tai liudija a p i e feodalizmo e p o c h o s dvaIdėja utopinė b u v o dar ir todėl, kad buvo nutarta, jog uocializmas neišauga iš kapitalizmo, k a d viską, kas t u o m e ­ l u egzistuoja, r e i k i a s u g r i a u t i i r p r a d ė t i k u r t i n a u j ą vi­ suomenę tuščioje vietoje (pradėti rašyti istoriją tuščiame lape). K ą n a u j i e j i v a l d o v a i g r i o v ė i r n a i k i n o , d a b a r j a u aiš­ ku Tačiau kas buvo statoma — vienas Dievas tegali pasa-

kyti. B u v o k u r i a m a s lyg ir r o j u s ž e m ė j e , o ž m o n ė s gyve­ no gal pragare, gal k r e m a t o r i u m e , gal konclageryje. Pa­ saulyje dar n e b u v o tokio atvejo, k a d e k o n o m i k a būtų ku­ r i a m a su ginklo pagalba, gal tik v e r g o v i n ė j e santvarkoje. Sovietų Sąjungos lyderiai po perversmo „socialistinį ro­ j ų " ėmėsi kurti aistringai, beatodairiškai ir kategoriškai n e i g d a m i viską, kas b u v o praeityje pozityvaus, ignoruoda­ mi bet k o k į istoriškumą. N e j u č i o m i s peršasi mintis, jog taip elgtis galėjo tik diletantai su psichikos patologijos apraiškomis. B u v o p a d a r y t a t i e k l e m t i n g ų k l a i d ų , k a d v i s u o m e n ė at­ sidūrė ant prarajos, visiškos katastrofos slenksčio. Siau­ b i n g i a u s i a tai, k a d šio e k s p e r i m e n t o a u k a t a p o n e k o k s n o r s d v a r a s , m i e s t e l i s ar sala, o m i l ž i n i š k a šalis su š i m t a i s milijonų gyventojų. Sovietų Sąjunga visam pasauliui iš tikrųjų d a v ė p a m o k ą , k a i p n e g a l i m a elgtis. N o r s tikslai gal b u v o ir geri — nustebinti pasaulį minties ir realaus gyve­ n i m o originalumu. Matyt, ginkluoto Spalio p e r v e r s m o įkvė­ p ė j u s sužavėjo ir p a s a u l i n ė s revoliucijos, p a s a u l i n i o vieš­ patavimo idėjos. Į v a i r i ų s o v i e t i n i o g y v e n i m o k l a i k y b i ų b e i p a r a d o k s ų są­ r a š ą g a l i m a b u t ų tęsti be galo. T a č i a u ir iš to, k a s pasa­ kyta, g a l i m a p a k a n k a m a i aiškiai suprasti, k a d didžiausia pasaulio istorijos utopija b u v o „ k o m u n i z m o " statyba buvu­ sioje Sovietų Sąjungoje. Atėjęs prabudimo iš komunistinio tvaiko metas kelia viltis, k a d t a i p a s k u t i n ė , s k a u d i , t o k i a m i l ž i n i š k a k a i n a įgy­ ta visuomenės pamoka. Tikėkimės, kad žmonija pasimokė, jog keisti v i s u o m e n ę pažangos kryptimi galima tik skaitan­ tis su tuo, k a s turima, k a s p a v e l d ė t a , ir tų d a l y k ų n e g a l i m a peršokti. Sovietinis socializmas — tai a u k š t y n k o j o m apversta ž m o ­ giškoji logika, žmogiškoji prigimtis. Baigdami norime pastebėti, kad politinių apžvalgininkų terminologija socializmas dabar apibūdinamas kaip pūvan­ tis žodis, n u o k u r i o s k l i n d a b a i s u s l a v o n ų tvaikas.

X. KAS GLOBOJO ISTORIJĄ? 1. A n t i k o s laikais istorija turėjo savo globėją. Senovės graikų panteone buvo devynios deivės-mūzos. Pen­ kios iš jų globojo įvairias poezijos rūšis: Talija — k o m e -

diją, M e l p o m e n ė — tragediją, E r a t a — elegiją, P o l i h i m n i j a — muziką, Kaliopė — iškalbos m e n ą ir heroine poeziją. Euterpė — lyrinės poezijos, o Terpsichorė — šokio globėja. Likusios dvi g l o b o j o t o k i a s ž m o g a u s k ū r y b i n ė s v e i k l o s sritis, k u r i a s šiandien priskiriame mokslui: Uranija buvo astronomijos, o K l ė j a — i s t o r i j o s g l o b ė j a . M a t y t , a s t r o n o m i j a ir i s t o r i j a se­ novės graikams atrodė artimos menams. Muzikos ir šokio ritmas jiems atrodė tvarkomas tų pačių dėsnių, kaip mate­ m a t i š k a i tikslus d a n g a u s k ū n o j u d ė j i m a s . O istorija? Isto­ riją graikai l a i k ė v i e n a iš žodžio m e n o šakų. S k i r t u m a s tik toks, k a d p o e t a s p a s a k o j a a p i e p r a m a n y t u s d a l y k u s , o is­ torikas — apie tikrai buvusius įvykius. Bet ir istorikas pri­ valėjo rašyti įdomiai, patraukliai, gražiu stiliumi. J i s pa­ gražindavo savo pasakojimą gyvomis istorinių veikėjų cha­ rakteristikomis, o patys v e i k ė j a i k a l b ė d a v o p a g a l visas ora­ torinio m e n o taisykles. Didieji antikos istorikai Tukididas (460—400 m. pr. Kr.), Ksenofontas (430—355 m. pr. Kr.), Ti­ t a s L i v i j u s (59 m . p r . K r . — 1 7 m . p o K r . ) , T a c i t a s ( 5 8 — 117 m . ) b u v o p u i k i a u s i g r o ž i n ė s p r o z o s m e i s t r a i . Šitaip b u v o ne vien antikos laikais. Dar ir naujaisiais amžiais istoriniai veikalai n e b u v o atsiskyrę n u o grožinės kūrybos. Poezijos ir istorijos griežtai neskyrė nei viduram­ žiai, n e i R e n e s a n s a s . Š t a i i r p i r m o s s p a u s d i n t o s L i e t u v o s D i ­ džiosios K u n i g a i k š t y s t ė s istorijos (1582 m.) a u t o r i u s M . Strij­ kovskis v a d i n o save „istoriku ir p o e t u " ir netgi b a n d ė Lie­ tuvos istoriją, n u s i ž i ū r ė j ę s į H o m e r o „Iliadą", rašyti ei­ lėmis. Beje, neryžtingas istorijos stovėjimas m e n o ir m o k s l o sankryžoje b u v o viena iš nesantarvės priežasčių, išskyrusių XIX a. v i d u r y j e du ž y m i u s m ū s ų istorikus. S k a u d ž i a i įžeis­ tas pasijutęs S . D a u k a n t a s , k a i M . V a l a n č i u s j a m p a s a k ę s : „Turbūt girtas buvai, r a š y d a m a s savo „Istoriją". M. Valan­ čiui, b l a i v i a m realistui, r o m a n t i k o S . D a u k a n t o i s t o r i n i a i darbai a t r o d ė p e r n e l y g literatūriški, griežtai neskiria isto­ rinių l e g e n d ų n u o faktų, išpuošti p r a m a n y t o m i s v e i k ė j ų kal­ bomis. Iš tikrųjų k a i kurie S. D a u k a n t o darbai ir pasirodė besą d a u g i a u p a k i l i , k i l n i p o e z i j a n e g u m o k s l a s . T a č i a u n e tik s a u s o k a M . V a l a n č i a u s „ Ž e m a i č i ų v y s k u p y s t ė " (1848 m . ) , kurioje ypač daug faktografinės medžiagos, dar ir dabar Rėra p r a r a d u s i s a v o m o k s l i n ė s v e r t ė s — s a v o v e r t ę t u r i i r turės i r S . D a u k a n t o „ I s t o r i j a " b e i k i t i j o d a r b a i . lik XIX lieina

a.

į mokslo

istorija kelią.

galutinai palieka poezijos T a č i a u ir

valdas ir

dabar istorikai prisimena

s a v o „ v a i k y s t ę " i r š y p s o d a m i e s i t a r i a g l o b ė j o s — m ū z o s Kle­ j o s — vardą.

pina zos

2. „Istorijos tėvu" v a d i n a m a s senovės graikų istorikas H e r o d o t a s , g y v e n ę s V a. p r i e š K r i s t ų . P r i v e r s t a s p a l i k t i sa­ vo tėvynę, n e s k o v o j o prieš tironiją, H e r o d o t a s labai daug keliavo po tolimiausius Graikijos kampelius, Egėjo jūros salas, M a ž ą j ą Aziją, Egiptą, P i e t ų Italiją, J u o d o s i o s j ū r o s pakrantes. J i s r i n k o m e d ž i a g ą graikų-persų k a r ų istorijai, kurią parašyti j a m b u v o svarbiausias g y v e n i m o tikslas. H e r o d o t o paliktas darbas vadinasi „Istorija". Šis grai­ k i š k o s k i l m ė s žodis r e i š k ė a p s a k y m ą , p a s a k o j i m ą a p i e tai, kas_ s u ž i n o t a , p a t i r t a . V ė l i a u šis d a r b a s b u v o p a v a d i n t a s „ M ū z o s " ir suskirstytas į 9 k n y g a s pagal m ū z ų skaičių. T a i p i r m a s ištisai išlikęs istorinis s e n o v ė s veikalas. J a m e g a u s u geografinių, etnografinių, istorinių d u o m e n ų — tai vertin­ giausias šaltinis graikų-persų k a r ų istorijai nušviesti. Dalis 4-osios knygos, skirtos Skitijai, yra seniausias n u o s e k l u s šaltinis buvusios SSRS teritorijoje gyvenusių tautu istorijai tirti. H e r o d o t a s — k a i p ir d a u g e l i s m ą s t y t o j ų — b u v o be ga­ lo sąžiningas ir tiesą mylis istorikas. Bet jis — s a v o epo­ chos vaikas, neabejojęs, kad dievybė valdo pasaulį ir nuo­ lat kišasi į ž m o n i ų reikalus. J i s tiki s a p n a i s ir burtais, į p a s a k o j i m ą į p i n a d a u g l e g e n d ų i r a n e k d o t ų , k u r i u o s e ryš­ kiausiai atsiskleidžia H e r o d o t o pasakotojo menas. Jį domi­ na viskas, ką savo akimis pamatė, ką iš kitų išgirdo. Greta svarbių ir r e i k š m i n g ų faktų „Istorijoje" — smulkios detalės, įvairios keistenybės, k u o nors patraukusios smalsaus ke­ liautojo akį. Pavyzdžiui, detaliai pasakojama, kaip egiptie­ čiai g a u d o krokodilus. M e d ž i o t o j a s ant kablio pririša m a ­ s a l ą — kiaulės n u g a r ą ir įmerkia į N i l o upę, o pats, stovė­ d a m a s ant kranto, laiko gyvą p a r š i u k ą ir m u š a jį. K r o k o d i ­ las, išgirdęs žviegesį, a t p l a u k i a , p a m a t o p l ū d u r i u o j a n t į kiau­ lienos gabalą ir praryja jį. T a d a krokodilas ištraukiamas į krantą ir j a m d u m b l u u ž t e p a m o s akys. Užmušti jį j a u būna visiškai paprasta. N i n e v i j o j e (miestas k a i r i a j a m e T i g r o u p ė s krante, da­ b a r — I r a k a s ) H e r o d o t a s g i r d ė j o p a s a k o j i m ą , k a i p v a g y s iš­ g r o b ę S a r d a n a p a l o p o ž e m i n i ų s a u g y k l ų b r a n g e n y b e s . J i e iš­ k a s ę p o ž e m i n į u r v ą iš s a v o b ū s t o į k a r a l i a u s r ū m u s , o že­ m e s kasnakt išnešdavę ir supildavę į Tigro upę, tekėjusią per miestą. Šitokios

smulkios

d e t a l ė s — s e n s a c i n g o s ar k e i s t o s — per-

pasakojimą

lykus"

ir sudaro

apie

„didelius

ir

nusistebėjimo

vertus

da­

charakteringiausią Herodoto istorinės pro­

bruožą.

3. Lietuvą su R o m o s imperija siejo gintaro kelias. Ta­ č i a u n e v i e n tai. D a u g k a m žinoma, k a d X V — X V I a . i r vėliau b u v o paplitusi l e g e n d a a p i e lietuvių r o m ė n i š k ą kil­ mę. Įvairūs jos variantai teigė, jog kadaise iš senovės R o ­ m o s atvykęs į Lietuvą didikų būrys, v a d o v a u j a m a s R o m o s kunigaikščio, imperatoriaus N e r o n o giminaičio Palemono. Č i a jie susimaišę su vietiniais gyventojais ir taip atsira­ dusi lietuvių tauta. Vienas iš a r g u m e n t ų — lietuvių kalba esanti labai panaši į lotynų kalbą, dar daugiau — lietuvių kalba — tai apgadinta lotynų kalba. Štai vyras lotyniškai v i r , u g n i s — i g n i s , d a n t y s — d e n t e s i r t . t., i r t . t . A n u o m e ­ t u šis a r g u m e n t a s a t r o d ė l a b a i į t i k i n a n t i s . Š i a n d i e n m u m s aišku, j o g visa tai tik graži pasaka, o k a l b ų p a n a š u m ą kal­ botyra aiškina bendra indoeuropiečių prokalbe. Visgi tuo Mielu š i l e g e n d a b u v o p r a s m i n g a . J a r e m i a n t i s į r o d i n ė t a , kai lietuviai, k a i p i r k i t o s c i v i l i z u o t o s tautos, y r a g a r b i n g o s kilmes, g a r b i n g e s n ė s n e t g i už l e n k u s . T a i k ė l ė l i e t u v i ų tau­ tinę savigarbą, u g d ė tautinio pilnavertiškumo jausmą. Vis dėlto: ar b ū t a k o k i ų ryšių t a r p l i e t u v i ų ir s e n o v ė s Romos? Taip. Rašytiniai šaltiniai ir archeologiniai d u o m e ­ nys rodo, kad lietuvių protėviai baltai palaikė su R o m o s Imperijos žemėmis prekybinius ryšius n u o pat Kristaus eros pradžios iki VI a. Lietuvos teritorijoje rasti r o m ė n i š k i bronziniai indai ir papuošalai, stiklo ir e m a l ė s karoliai, statulėlės, m o n e t o s . Ro­ mėnai iš baltų gabenosi gintarą. Kokiais prekybos keliais įie i M p a l ė k d a v o ? Pagrindinis prekybos kelias, gintaro kelias, j u n g ė romė­ niškąsias Padunojės provincijas su Šiaurės Europa. Jo pra­ džia netoli dabartinės Vienos. J i s v e d ė tiesia linija iki Vynios ž e m u p i o , p a l e i j į — i k i Baltijos j u r o s i r t o l i a u paki.inle per prūsų žemes į rytus. T a i b u v o s a u s u m o s kelias, g y v i a u s i a s I a m ž i u j e po K r . J u o n u s t o t a n a u d o t i s III a. vidury. Antras svarbus kelias b u v o j u r o s kelias, v e d ę s n u o l'eklijo uosto (prie d a b a r t i n i o U t r e c h t o O l a n d i j o j e ) , iš k u r r o m ė n ų laivai p l a u k d a v o a p l i n k J u t l a n d i j o s pusiasalį, m a |y|, p a s i e k d a v o N e m u n o b e i D a u g u v o s žiotis. Š i a u r ė s i r R y ­ lų liuropos g e n t i m s , t a r p jų ir b a l t a m s , n e m a ž ą r e i k š m ę tu­ Ir r y t i n i a i p r e k y b o s k e l i a i , ė j ę P r u t o , D n e s t r o , P i e t i n i o iUgo ir Dnepro upėmis. Jais buvo palaikomi prekybiniai

rlijo

ryšiai su J u o d o s i o s j ū r o s šiaurinės p a k r a n t ė s miestais — graikų kolonijomis, o per juos ir su likusia rytine R o m o s imperijos dalimi. O į R o m ą iš P a b a l t i j o k e l i a u d a v o g i n t a r a s . R o m ė n ų is­ t o r i k a s P l i n i j u s V y r e s n y s i s ( 2 3 — 7 9 m . p o Kr.) s a v o v e i k a l e „ G a m t o s istorija" a p r a š o prekybą Baltijos gintaru. Vienas iš N e r o n o gladiatorių rungtynių rengėjų Julijus specialiai p a s i u n t ę s r a i t e l į į Š i a u r ė s k r a š t u s p a r g a b e n t i g i n t a r o . Šis vy­ kęs per daugelį n e ž i n o m ų kraštų ir pasiekęs Baltijos pajū­ rį. G i n t a r o jis p a r s i g a b e n ę s tiek, k a d r u n g t y n i ų d i e n o m i s visas amfiteatras, gladiatoriai ir t a r n a i b u v ę išpuošti ginta­ ru. D i d ž i a u s i a s p a r g a b e n t o g i n t a r o g a b a l a s s v ė r ę s 13 s v a r ų (apie 6 kg). T a i išgarsinę baltų kraštus tarp r o m ė n ų . Aisčius (nuo X I X a. j u o s imta vadinti baltais) t r u m p a i apibūdino žymus r o m ė n ų istorikas Publijus Kornelijus Ta­ citas, g y v e n ę s m ū s ų e r o s p r a d ž i o j e . J o „ G e r m a n i j a " y r a pir­ m a s i s t o r i n i s v e i k a l a s , m i n į s m ū s ų p r o t ė v i u s . T i e s a , j o ži­ n i o s n e g a u s i o s i r m i g l o t o s . J i s k l a i d i n g a i aisčius l a i k o ger­ m a n ų gentimi. Vis dėlto jo pateiktos žinios labai svarbios. „ G e r m a n i j o s " (išleistos, beje, 1972 m. ir lietuviškai) prieš­ paskutiniame skirsnyje Tacitas rašo: „Dešiniajame savo k r a n t e S v e b ų (t. y . B a l t i j o s — aut.) j ū r a s k a l a u j a a i s č i ų g e n ­ tis (. . .). J i e g a r b i n a d i e v ų m o t i n ą . K a i p s a v o t i k ė j i m o ž e n k ­ lą nešioja š e r n ų statulėles, kurios atstoja ginklus ir gina n u o visko, deivės garbintoją apsaugo net ir priešų mai­ šatyje. K a r d u s vartoja retai, d a ž n i a u vėzdus. J a v u s bei ki­ tus reikalingus augalus augina uoliau negu tingus germa­ nai. J i e apieško ir jūrą, seklumose ir pačiose jos pakran­ tėse vieninteliai iš visų rankioja gintarą, jų pačių v a d i n a m ą „ g l e s u m " . G i n t a r o savybių ir k a i p jis atsiradęs, jie k a i p bar­ barai n e t y r i n ė j o ir n i e k o a p i e jį nežino. J u k gintaras ilgai išgulėjo tarp kitų jūros išmetamų daiktų, kol m ū s ų praban­ g a s u t e i k ė j a m v a r d ą . P a t y s g i n t a r o n e v a r t o j a , r e n k a ga­ balus, p a r d u o d a neapdirbtą ir i m a atlyginimą stebėdamiesi. T a č i a u n e s u n k u suprasti, k a d tai m e d ž i ų sakai, k a d a n g i j a m e neretai persišviečia įklimpę į skystį k a ž k o k i e vabalai ar vabzdžiai, kurie, skysčiui greit stingstant, taip ir liko jame..." Dar šiek tiek pasamprotavęs apie gintaro kilmę ir s a v y b e s , T a c i t a s p a s k u t i n i a m e v e i k a l o s k y r i u j e p a t e i k i a ži­ n i ų a p i e šiauriau g y v e n a n č i a s gentis — turbūt šių d i e n ų suo­ mius. 4. Rašytinės istorijos pradininko, kurį tikrai derėtų pa­ vadinti Lietuvos H e r o d o t u , n e t u r i m e . Lietuvos istorijos pra­

džia — m e t r a š č i a i , p a r a š y t i L D K k a n c e l i a r i n e k a l b a , oficia­ liai v a r t o t a f e o d a l i n ė j e L i e t u v o s valstybėje. J u o s rašė di­ džiojo kunigaikščio arba jo vietininko raštininkai, po teks­ tu nepasirašinėję. Metraščius rinkti ir spausdinti pradėjo istorikai romantikai, priklausę istorinei teisės mokyklai, ku­ ri aiškino tautos dvasios, svarbiausios kūrybinės jėgos, p e r i m a m u m ą tautose ir valstybėse. Verta pažymėti, kad Lietuvos metraščiai idėjiškai buvo pažangesni už Vakarų ir Vidurio Europoje sukurtas kroni­ kas: jų turinys pasaulietiškas, nėra religijos ir bažnyčios a u k š t i n i m o . M e t r a š t y j e , p a g a l j o s a v i n i n k o A l e k s a n d r o Bychovco, Volkovysko apskrities teisėjo, pavardę pavadinta­ me Bychovco kronika, paskelbta lietuvių kilmės iš romė­ nų, G e d i m i n o sapno ir kitos legendos. X V I a. plintant R e n e s a n s o h u m a n i s t ų pasaulėžiūrai, Lie­ tuvoje atsirado du autoriai, kurie naudodamiesi metraščiais parašė ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijas. T a i Aleksandras Gvanjinis (1538—1614) ir M o t i e j u s Strijkovs­ kis. J i e išdėstė ne tik politinius Lietuvos istorijos įvykius, bet ir kai kuriuos liaudies kultūros dalykus, o A. Gvan­ jinis net smerkė baudžiavą. M o t i e j u s Strijkovskis — vienas įdomiausių X V I a. Lietu­ vos ž m o n i ų — keliautojas, karys, poetas, nuotykių m ė g ė j a s ir istorikas, p i r m o s spausdintos L D K istorijos autorius. N o r s buvo lenkų kilmės, bet vaisingiausią savo gyvenimo dalį praleido Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, buvo didelis Lietuvos patriotas ir jos valstybingumo idėjos gynėjas. G i m ė M. Strijkovskis neturtingo mozūrų bajoro šeimo­ je. B ū d a m a s penkerių metų, vos n e p a s k e n d o tėviškės tven­ kinyje, o keturiolikmetį jį smarkiai pritrenkė n u o virvės nu­ trūkęs varpas. V o s per p l a u k ą išliko gyvas ir visą gyve­ n i m ą mikčiojo. Smulkutis ir silpnos sveikatos, jis netiko žemės darbams, tad tėvai leido mokytis į m e n k ą Bžezinų m o k y k l ė l ę . A p i e t o l e s n į j o m o k y m ą s i t i k r ų ž i n i ų n ė r a . Ži­ n o m a tik tiek, k a d baigė K r o k u v o s universitetą. T u r ė d a m a s 18 metų, užsigeidė paragauti kareivio d u o n o s ir atvyko į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Čia p r a m o k o matininko darbo, p r a s i l a v i n o piešti, s u s i d o m ė j o istorija, susipažino su Lietuvos metraščiais, kurių nuorašų buvo daugelio didikų namuose. M. Strijkovskis išmoko lietuviškai ir apkeliavo visą Lietuvą, klausėsi liaudies d a i n ų ir padavimų, kuriuose jam atsivėrė dar gyva pagoniškosios Lietuvos dvasia. Lan­ k ė p i l i a k a l n i u s i r j a u p r a d ė j u s i ų irti p i l i ų griuvėsius, k u l t o vietas ir garsių m ū š i ų laukus. Verkiuose prie Vilniaus jį

s u d o m i n o seni šarvai, kalavijai ir skydai, kuriais b u v o ap­ kabinėtos r ū m ų sienos. Vitebske, dar ne visiškai sunaikin­ t u o s e X I V a. II-os p u s ė s Lietuvos didžiojo k u n i g a i k š č i o Al­ girdo rūmuose, matė kunigaikščio ir jo žmonos Julijonos portretus. S u s i d o m ė j ę s p a d a v i m u a p i e Kęstutį ir Birutę, ap­ lankė Birutės k a l n ą Palangoje ir sužinojo, kad žemaičiai ir kuršiai šį kalną laikė šventu. T r a k ų pilies bokšte jis matęs 1440 m . č i a n u ž u d y t o d i d ž i o j o k u n i g a i k š č i o Ž y g i m a n t o Kęstutaičio k r a u j o dėmes. Arkliais keliavo Baltijos pajūriu ir Kuršių nerija, n o r ė d a m a s apžiūrėti vietas, kuriose, jo ma­ n y m u , galėjęs išlipti l e g e n d i n i s lietuvių protėvis r o m ė n ų ku­ nigaikštis Palemonas. K a r o t a r n y b ą M . S t r i j k o v s k i s (jis 1 5 6 5 — 1 5 7 3 m . b u v o LDK kariuomenės algininkas) derino su tarnyba mūzai Klėjai: sukuria didelį istorinį veikalą — „Rytų Europos apra­ šymas". Deja, istoriką ištinka nesėkmė, kurios kartėlis grau­ ž ė iki a m ž i a u s p a b a i g o s : t a r n a u j a n t V i t e b s k o įguloje, 1573 m . italas iš V e r o n o s Aleksandras Gvanjinis (Gvagninis) pasi­ savinęs rankraštį ir išleidęs jį savo vardu. Tiesa, galėjo bū­ ti ir šiek tiek kitaip, n e s G v a n j i n i s irgi tyrinėjo Lietuvos istoriją, l i e t u v i ų p a p r o č i u s . 1574 m . M . S t r i j k o v s k i s L e n k i j o s i r L i e t u v o s respubli­ kos diplomato Andriaus Taranovskio palydoje išvyksta į t u r k ų u ž i m t ą K o n s t a n t i n o p o l į . L y g u m ų sūnui didžiulį įspū­ dį padaro Balkanų kalnai, jų snieguotos viršūnės, tarpekliai, grėsmingos sniego lavinos, n u o k u r i ų jis v o s nežūna. Ati­ d ž i o m i r s m a l s i o m a k i m j i s d a i r o s i p o K o n s t a n t i n o p o l į , ste­ bi jo įvairiataučius gyventojus, klausosi jų dainų. Aplanko Graikiją, Egėjo, J o n i j o s ir Adrijos j ū r ų salas. Č i a į laivą įsiveržę plėšikai vos n e p a r d u o d a jo turkų nelaisvėn. Grįžęs iš kelionės, apsigyvena Algirdo vaikaičio Alek­ s a n d r o (arba Olelkos) p a l i k u o n i ų Olelkaičių, S l u c k o kuni­ gaikščių, d v a r e ir rašo Lietuvos istoriją. Deja, n e t r u k u s jo globėjas numiršta. Istoriką imasi globoti Žemaičių vysku­ pas Merkelis Giedraitis. Jis pasikviečia M. Strijkovskį į V a r n i u s . D o k u m e n t a i r o d o , k a d jis čia g y v e n o n u o 1579 m . 1582 m . M . S t r i j k o v s k i o istorinis veikalas „Kronika" b a i g i a m a s s p a u s d i n t i K a r a l i a u č i u j e , s v a r b i a m e t o m e t o lie­ tuvių kultūros centre. N u o tada žinių apie M. Strijkovskio g y v e n i m ą n e i š l i k o . Ž i n o m a tik, k a d 1586 m . jis d a r tebe­ buvo Varniuose. M. Strijkovskis kartais vadinamas Lietuvos Herodotu. K a i p ir garsusis antikos istorikas, „Kronikos" autorius ap­ keliavo tolimiausius kraštus, stengėsi savo akimis pamaty-

ti vietas, k u r v y k o svarbūs istoriniai įvykiai. K a i p ir H e r o ­ dotas, jis autentišką istorinę m e d ž i a g ą p e r p y n ė l e g e n d o m i s ir padavimais, mitologine ir p o e t i n e liaudies kūryba. M. Strij­ k o v s k i o „ K r o n i k a " i k i X I X a . b u v o v i e n a s s v a r b i a u s i ų ži­ nių apie Lietuvą šaltinių. J o j e aukštinami L D K valdovai, jų valstybės stiprinimo politika. Beje, 1978 m . V a r š u v o j e b u v o i š s p a u s d i n t a s M . Strij­ k o v s k i o r a n k r a š t i s „O p o c z ą t k a c h (. . .) s l a w n e g o n a r o d u litewskiego". 5. Pėsčias į V i l n i ų semtis žinių atėjo būsimasis istorikas Simonas Daukantas. Gimė valstiečio šeimoje dar baudžia­ vos laikais, pradinę m o k y k l ą l a n k ė Kretingoje, k u r m o k i ­ niai daugiausia b u v o valstiečiai — iš bajorų ir m i e s t e l ė n ų pasitaikydavo tik vienas kitas. Šių valstiečių vaikų padėtis mokykloje buvo anaiptol nepavydėtina. Pasitaikydavo, kad d v a r i n i n k a i net j ė g a išplėšdavo m o k i n i u s iš m o k y k l o s . Leis­ dami valstiečių vaikams mokytis, dvarininkai laikėsi požiū­ rio, k a d m o k i n i a i l i e k a t o k i a p a t d v a r o n u o s a v y b e k a i p i r kiti b a u d ž i a u n i n k a i . T a i p į v a l s t i e č i ų k i l m ė s m o k i n i u s žiū­ rėjo ir caro administracijos pareigūnai. Taip buvo ir Kal­ varijos (dabar Varduvos) mokykloje, į kurią Simonas Dau­ k a n t a s p e r s i k ė l ė i š K r e t i n g o s . Ž i n o m a s t o k s faktas: 1810 m . rudenį į Kalvariją atžygiavo Vilniaus muškietininkų pulko kuopa gaudyti rekrūtų. Iš vieno buto kareiviai išvarė 15 m o k i n i ų ir a p g y v e n d i n o k a r i n i n k ą . Po k i e k l a i k o feldfebe­ lis d a r p a č i u p o i r n u s i v e d ė v i e n ą t r e č i o s i o s k l a s ė s m o k i n į . Kilo sąmyšis. S u b ė g o daugybė m o k i n i ų . Kareiviai juos puo­ lė. T a č i a u m o k i n i a i n e p a b ū g o i r i š v a d a v o s u i m t u o s i u s . T i e ­ sa, į s i k i š o m o k y k l o s v e d ė j a s , i r f e l d f e b e l i s b u v o n u b a u s t a s . Vis dėlto panašių konfliktų baigtis dažnai būdavo tragiška baudžiauninkų sūnums. M o k ė s i j a u n u o l i a i dažnai j a u paaugę, p r a m o k ę dirbti s u n k i a u s i u s ž e m ė s d a r b u s . V i e n a s vizitatorius, ž i n o m a s li­ teratas Ksaveras Bogušas, lankęs Žemaitijos mokyklas, X I X a. pradžioje rašė: „Kai atėjo eilė parodyti rankas, tai pamačiau, kad jos visų mokinių, vyresnių kaip 10 m e t ų amžiaus, b u v o juodos, n u o d a r b o sudiržusios, supjaustytos, o d a šiurkšti, stora, sukietėjusi lyg p a d a s " . Šitokioje aplinkoje mokėsi Daukantas. M o k ė s i jis labai gerai. T i n g i n i a u j a n č i ų m o k i n i ų čia b u v o reta, n e s ž e m a i č i ų vaikai žinojo, ko atėję mokyklon. Tas pats Bogušas rašė: „ A p i m a užuojauta, nuostaba, o kartu ir k a ž k o k i a pagarba, matant, k i e k vargšai ž e m a i č i a i a u k o j a m o r a l i n i ų ir fizinių

j ė g ų m o k s l o kliūtims įveikti. I š p a m a l d u m o m a n y d a m i , k a d visas mokslas yra dangaus duotas, p a m o k a s mokosi klūpė­ d a m i k a s d i e n po keletą v a l a n d ų . G i r d ė j a u ir tokių esant, kurie, matydami, kad rykštėmis baudžia tinginius mokinius, ir m a n y d a m i , k a d rykštės v a r o protą į galvą, ateidavo pas s a v o m o k y t o j ą s u a š a r o m i s prašyti, k a d šis n e b ū t ų a t l a i d u s ir rykščių negailėtų". Toliau, n e s l ė p d a m a s susižavėjimo, Bogušas sušunka: „Kuriame gi krašte šitokios kliūtys neat­ baidytų žmogaus nuo mokslo? Neatbaido žemaičio. Ir ko tik su tokiais pasiryžėliais bei darbštuoliais nebūtų galima nuveikti?" Vienas iš tokių pasiryžėlių ir darbštuolių buvo Simonas D a u k a n t a s . Baigęs Ž. K a l v a r i j o s m o k y k l ą , jis pėsčias iške­ l i a v o į V i l n i ų m o k s l ų tęsti, n e š i n a s m a i š e l i u s u m a i s t o at­ sarga ir šiltesniu drabužiu n u o nakties v ė s u m o s bei dar­ g a n o s gintis. K i š e n ė j e D a u k a n t a s turėjęs 10 rublių, k u r i ų g a l ė j o u ž t e k t i v i e n a m d v i e m m ė n e s i a m s p r a s i m a i t i n t i . Vil­ n i u j e 1816 m . j i s b a i g ė g i m n a z i j ą , o 1819 m . — u n i v e r s i ­ tetą. Ir t o l i m e s n i s D a u k a n t o g y v e n i m a s — iki pat mirties — b u v o k u p i n a s d a r b ų , a s k e t i š k o s a n t ū r u m o . Sis ž m o g u s n i e ­ k o n e n o r ė j o i r n e r e i k a l a v o sau, visas j ė g a s a t i d a v ė s a v o liaudžiai šviesti, lietuvių k u l t ū r a i ugdyti. D a r gyvas jis pa­ r ū p i n o sau a n t k a p i n į a k m e n į , iškaldinęs j a m e įrašą: „Cia g u l i k ū n a s S i m o n o D a u k a n t o (. . .), v a r g o pelės..." Po jo mirties l i k o įrašyti tik d a t ą - — 1864 m e t a i . S. D a u k a n t a s — ryškiausia X I X a. pirmosios pusės ir vidurio lietuvių tau­ tos A t g i m i m o a s m e n y b ė , p i r m a s i s šio p r o c e s o ideologas, švietėjas. 6. Istorijos m o k s l a s išugdė „didelę šeimyną" pagalbinių istorijos m o k s l o šakų. Taigi ne tik jis b u v o globojamas, bet ir pats tapo savo „giminaičių" globėju. Viduramžiais buvo tvirtinama, kad visuomenei reikalin­ gi trys m o k s l a i : 1) m o k s l a s , k u r i s g y d o d v a s i o s ligas — teo­ logija; 2) mokslas, kuris g y d o visuomenės ligas — teisė; 3 ) m o k s l a s , k u r i s g y d o k ū n o l i g a s — m e d i c i n a . R e l i g i j a gy­ dė n u o n u o d ė m i ų . Teisė — n u o blogų žmonių. M e d i c i n a — n u o l u o š u m o . V i s u s m o k s l u s v i e n i j o „ m o k s l ų m o t i n a " — fi­ losofija. K a u p i a n t i s ž m o g a u s p a t y r i m u i ir žinioms, m o k s l a i ė m ė nebetilpti po v i e n u stogu. „Didžioji š e i m a " ė m ė skai­ dytis į savarankiškas m o k s l o šakas. T a i p šalia kitų m o k s ­ lų atsirado ir istorijos mokslas. Atsiskyrusi

nuo

savo

„motinos

filosofijos",

kaupdama

žinias ir p l ė s d a m a problematiką, istorija pati t a p o gausios šeimynos motina. Dabar pagalbinių istorijos šakų jau yra per penkiolika. K a i kurie tos šeimynos nariai t a p o be­ v e i k visai savarankiški. T a i archeologija ir etnografija, šian­ dien laikomos savarankiškomis mokslo disciplinomis. Štai šių d i e n ų istorijos m o k s l o „giminaičiai". Archeologija (gr. archaiologia — „ p a s a k o j i m a s a p i e s e ­ novę") — istorijos m o k s l o šaka, tyrinėjanti daiktinius pa­ minklus ir su jų pagalba atkurianti žmonių visuomenės pra­ eitį. D a i k t i n i a i s p a m i n k l a i s v a d i n a m i g a m y b o s įrankiai, dra­ bužiai, papuošalai, indai, p r a b a n g o s daiktai, pastatai, vaiz­ d u o j a m o j o m e n o kūriniai ir t. t. Archeologai atlieka kasi­ nėjimus, konservuoja ir restauruoja radinius, tyrinėja juos ir daro mokslines išvadas. Archeologija smarkiai praplėtė istorijos akiratį. K o l ne­ b u v o archeologinių tyrinėjimų, istorijos mokslas rėmėsi dau­ giausia rašytiniais šaltiniais ir a p ė m ė m a ž d a u g 3 tūkst. m e ­ tų n u o m ū s ų laikų. Iššifravus egiptiečių ir b a b i l o n i e č i ų raštą, istorijos t y r i n ė j i m a i a p ė m ė d a r 2 tūkst. m e t ų . Bet j u k raštas pasirodė neseniai ir ne visose šalyse jį turėta. T o d ė l g a n a ilgi istorijos tarpsniai t y r i n ė j a m i r e m i a n t i s v i e n a r c h e o l o g i n i a i s r a d i n i a i s . T y r i n ė j a n t v ė l e s n i u s a m ž i u s (pa­ vyzdžiui, v i d u r a m ž i u s ) a r c h e o l o g i n i a i r a d i n i a i p a p i l d o rašy­ t i n i u s šaltinius, n e s šie d u o d a žinių a p i e v i e š p a t a u j a n č i o s klasės gyvenimą. A r c h e o l o g i n i a i radiniai leidžia daryti ob­ j e k t y v e s n e s i š v a d a s a p i e v i s ų v i s u o m e n ė s s l u o k s n i ų gy­ venimą. Archeologija kaip m o k s l a s V a k a r ų E u r o p o j e susiforma­ vo m a ž d a u g prieš šimtą metų, nors j a u senovėje b u v o ka­ sinėjama. T o d ė l ir pats terminas „archeologija" b u v o pa­ vartotas Platono dar IV a. pr. Kr. Archeologija kaip vien­ tisas m o k s l a s susiklostė tik XX a. pradžioje. Dabar ypač patobulėjo archeologinių radinių datavimas. D a t a n u s t a t o m a p a g a l r a d i o a k t y v i o j o g r y n a n g l i o S-14 k i e ­ kį, n e s m i r u s a u d i n i a m s , j o p a l a i p s n i u i m a ž ė j a . Etnografija (gr. ethnos — „ t a u t a " + gmpho —„rašau") — tautotyra. K a i p savarankiškas mokslas susiformavo XIX a. viduryje. J i n e a p s i r i b o j a v i e n š i u o l a i k i n i ų reiškinių fiksavi­ mu, bet stengiasi pasekti jų pasirodymą ir raidą. Etnografija tiria tautų kilmę, jų kultūrinių-buitinių ypa­ t u m ų formavimąsi, tautų kraustymąsi ir paplitimą. N a u d o ­ j a m a s i i r d a i k t i n i a i s p r a e i t i e s p a m i n k l a i s , i r r a š y t i n i a i s šal­ t i n i a i s , k u r i e p a d e d a t i r t i a n k s t y v ą j į ž m o n i ų v i s u o m e n ė s is­ torijos laikotarpį.

E p i g r a f i k a (gr. epigraphe — „ u ž r a š a s , į r a š a s " ) — p a g a l ­ b i n ė i s t o r i j o s d i s c i p l i n a , t i r i a n t i s e n o v ė s i r v i d u r a m ž i ų įra­ šus, r a š t u s a n t a k m e n ų , m e t a l o , k a u l ų , m e d ž i o , m o l i o dir­ binių. T o k i e įrašai b u v o paplitę Egipte, Babilone, Asirijoje, I n d i j o j e , P e r s i j o j e i r kt. š a l y s e . E p i g r a f i k a k a i p m o k s l a s su­ siformavo X I X a. viduryje. D a b a r ji d a u g i a u s i a tiria rai­ džių formas ir jų evoliuciją. Tai duoda nemažai naujų duo­ m e n ų istorijos reiškinių datavimui.

[

Archeografija (gr. arches — „ s e n a s " + grapho — „ r a ­ šau") — pagalbinė istorijos disciplina, tyrinėjanti rašytinių šaltinių skelbimo problemas, rengianti šaltinių aprašymo beį publikavimo principus ir metodus. P u b l i k a c i j o s s k i r s t o m o s į tris g r u p e s : 1) t y r i n ė t o j a m s , 2) m o k s l o p o p u l i a r i n i m o ir 3) skirtas m o k y m u i s i . Rašytinių šaltinių leidimas V a k a r ų E u r o p o j e susijęs su k n y g ų s p a u s d i n i m o p r a d ž i a ( X V a.). T a č i a u t o m e t o l e i d i ­ n i a m s dar trūksta kritiškesnio leidėjų žvilgsnio. Kritiškai įvertinti l e i d i n i a i p a s i r o d o XV a. p a b a i g o j e — X V I a. ir su­ siję su R e n e s a n s u . L a b a i s e n o s r a š t ų l e i d i m o t r a d i c i j o s K i n i j o j e . Č i a šal­ tiniai pradėti publikuoti dar IX a. Kitose R y t ų šalyse iki X I X a. istorijos šaltiniai plito rankraščiais. X I X a. p r a d ė t o s steigti archeografinės komisijos (moks­ lo įstaigos, s k e l b u s i o s i s t o r i j o s šaltinius). 1811 m . M a s k ­ voje įsteigta Komisija valstybės raštams ir sutartims spaus­ dinti, 1834 m . — P e t e r b u r g o a r c h e o g r a f i j o s k o m i s i j a , 1848 m . — V i l n i a u s l a i k i n o j i a r c h e o g r a f i j o s k o m i s i j a , 1864 m . — V i l n i a u s archeografijos komisija. D a b a r yra susikūrę n e m a ž a i stambių archeografinių cent­ rų įvairiuose k o n t i n e n t u o s e . Jų veikla susijusi ir su tauti­ n i o s ą m o n i n g u m o a u g i m u Azijos, Afrikos ir Lotynų A m e ­ rikos šalyse. Bibliografija (gr. biblion — „ k n y g e l ė " + grapho — „ r a ­ šau"). Istorinė bibliografija — mokslinė disciplina, kurios uždavinys išsiaiškinti, aprašyti ir sisteminti literatūrą, atskleis­ ti jos turinį spaudos leidinių rodyklėse, sąrašuose, apžval­ gose. Bibliografija pirmiausia atsirado Prancūzijoje ir Vokie­ t i j o j e d a r X V I I a . p r a d ž i o j e . N u o t o l a i k o j o s r e i k š m ė la­ b a i i š a u g o , i r d a b a r į v a i r i o s e š a l y s e i š l e i d ž i a m a d a u g y b ė istorijos studijų. Be j o s negali apsieiti nė vienas istorikas. Diplomatika (gr. diplomą — „ l a p a s , d o k u m e n t a s " ) — spe­ ciali istorijos disciplina, tyrinėjanti aktų formą ir turinį.

Istoriniai aktai — d o k u m e n t a i , k u r i u o s e p a g a l t a m tikras j u ­ ridines n o r m a s užfiksuoti e k o n o m i n i a i arba politiniai san­ dėriai, sutartys tarp privačių asmenų, tarp privataus a s m e n s ir valstybės, tarp valstybių, tarp bažnyčios ir valstybės. S ą v o k ą „ d i p l o m a t i k a " p i r m a s i s p a v a r t o j o p r a n c ū z ų isto­ rikas Ž. Mabilonas XVII a. Jis yra ir diplomatikos mokslo kūrėjas, nors patys diplomatikos principai pradėti taikyti d a r X I V — X V a . S u k l e s t ė j o d i p l o m a t i k a X I X — X X a., k a i pradėta sisteminti ir tyrinėti milžinišką aktų medžiagą. Genealogija (gr. genealogia — „ g i m i n ė s kartų eilė") — p a g a l b i n ė istorijos disciplina, tirianti g i m i n i ų , š e i m ų ir ats­ k i r ų a s m e n ų k i l m ę , g i m i n y s t ė s ryšius, g i m i n ė s istoriją. G e n e a l o g i j a pateikia biografines žinias, p a d e d a išaiškin­ ti g i m i n i ų ar a s m e n ų turtinius, socialinius ir politinius san­ tykius. S e n o v ė j e b u v o s u d a r i n ė j a m a karalių, v a l d o v ų ge­ nealogija, kuri dažniausiai buvo legendinio pobūdžio. Ge­ nealogijos reikšmė nepaprastai išaugo viduramžiais, kuomet žmogaus kilmė lėmė jo visuomeninę padėtį. Taigi anuo me­ tu genealogija turėjo praktinę paskirtį. Specialia disciplina genealogija t a m p a XVII—-XVIII a. Heraldika (lot. heialdus — „ h e r o l d a s " ) — p a g a l b i n ė isto­ rijos disciplina, tirianti herbus, kurie y p a č p a p l i t o vidur­ amžiais. J i e buvo sudaromi pagal tam tikras taisykles ir suteikiami valstybėms, atskiroms kunigaikštystėms, mies­ tams, sritims, cechams, giminėms, šeimoms, atskiriems pi­ liečiams. D a r prieš atsirandant h e r b a m s , s e n o v ė j e egzista­ vo įvairūs ženklai ant skydų, šalmų, pinigų, a n t s p a u d ų ir kitų daiktų. Tai buvo atsitiktiniai ženklai. Sistema jie tam­ pa X I — X I I a. pirmiausia tarp riterių. X I V a. atsiranda he­ raldikos — įstaigos, kurios n a g r i n ė j a teorines ir p r a k t i n e s heraldikos problemas. Herbotyra labai svarbi tyrinėjant materialinę kultūrą, n e s p a d e d a nustatyti p r i k l a u s o m u m ą , datą, g a m y b o s vietą ir kitus daiktinių istorijos p a m i n k l ų d u o m e n i s . Chronologija (gr. chronos — „ l a i k a s " +logos — „sąvoka, m o k s l a s " ) — p a g a l b i n ė istorijos disciplina, nustatanti istori­ nių įvykių bei d o k u m e n t ų tikslias datas. Ji susiformavo X V I a., p r a d ė j u s i n t e n s y v i a u p l ė t o t i s i s t o r i j o s m o k s l u i . I s t o r i n ė g e o g r a f i j a — i s t o r i n i ų ž i n i ų š a k a , t y r i n ė j a n t i is­ torinės praeities geografiją, t. y. fizinės geografijos istori­ ja.- g y v e n t o j ų i r ū k i o i s t o r i n ę g e o g r a f i j ą , p o l i t i n ė s g e o g r a ­ fijos istoriją. K a i p m o k s l a s j i s u s i f o r m a v o X V I a . Istorinei geografijai rūpi vidaus ir išorės sienų geogra­ fija, m i e s t ų i r t v i r t o v i ų i š s i d ė s t y m a s , į v y k i ų g e o g r a f i j a ( k a -

ro keliai, m ū š i ų schemos, liaudies sąjūdžiai). Ji taip pat tiria u p i ų v a g ų k e i t i m ą s i , o a z i ų d i n g i m ą , i r i g a c i n e s siste­ m a s , l a u k i n i ų žvėrių g y v e n a m a s sritis ir t. t. Istoriografija (gr. historia — „ t y r i n ė j i m a s , pasakojimas" + grapho — „ r a š a u " ) — m o k s l a s , tiriantis istorijos žinių, is­ torijos m o k s l o raidą. Istoriografija taip pat v a d i n a m e ku­ riai nors istorijos p r o b l e m a i skirtų darbų visumą, pavyz­ džiui, lietuvių tautos A t g i m i m o istoriografija. S a v a r a n k i š k a m o k s l o šaka istoriografija t a m p a tik XX a. Istoriografijos darbų ypač pagausėjo po II pasaulinio karo. Metrologija (gr. metron — „ m a t a s " + logos — „ s ą v o k a , m o k s l a s " ) — p a g a l b i n ė istorijos šaka, tyrinėjanti praeityje į v a i r i a u s i ų t a u t ų v a r t o t u s m a t u s (ilgio, p l o t o , a p i m t i e s , svo­ rio) ir jų kaitą. M e t r o l o g i j o s r e i k š m ė y p a č d i d e l ė tyrinė­ jant socialinės e k o n o m i n ė s istorijos šaltinius (išnaudojimo mastą, prekių kainas, prekių apyvartą ir k t ) . Pagal matus galima nustatyti d o k u m e n t ų amžių. M e t r o l o g i j o s m o k s l o ob­ jektas — kultūros istorijos dalis. Pirmieji m a t a i b u v o labai neapibrėžti. S e n o v ė j e ilgio m a t a i s b u v o ž m o g a u s pėda, pirštas, a l k ū n ė . M a t u b u v o i r ž m o g a u s glėbys (kiek s u g e b ė d a v o panešti, apkabinti). Ats­ t u m a s m a t u o j a m a s žingsniais, nuotoliu, kurį žmogus suge­ b ė d a v o nueiti p e r nustatytą laiką. Ž e m ė s matas — plotas, kurį per dieną suardavo dviem jaučiais. Plėtojantis prekybai, matai palengva vienodėjo. Ilgio matavimo vienetas metras atėjo iš Prancūzijos Didžiosios revoliucijos m e t ų . P l o t o m a t u t a p o aras, tūrio — litras, m a ­ s ė s — gramas. Metro matas Prancūzijoje buvo įteisintas n u o 1840 m . 1875 m . m e t r i n ę s i s t e m ą p r i ė m ė d a r 1 7 šalių, t a r p j ų i r R u s i j o s i m p e r i j a . 1889 m . b u v o n u s t a t y t a s s v o r i o matas — kilogramas. Taigi vienoda m a t ų sistema plito labai lėtai ir visuotinai pripažinta b u v o tik X I X a. p a b a i g o j e — XX a. pradžioje. Numizmatika (lot. numisma — „ m o n e t a " ) — p a g a l b i n ė is­ torijos m o k s l o šaka, tirianti m o n e t ų kalybos ir apyvartos istoriją. P a g a l susiklosčiusią t r a d i c i j ą n u m i z m a t i k a tiria ir popierinius pinigus, žetonus. D r a u g e s u m e t r o l o g i j a , r a š y t i n i a i s i r a r c h e o l o g i n i a i s šal­ tiniais n u m i z m a t i k a p a d e d a tirti p r e k y b ą , a m a t u s , socialinį ekonominį gyvenimą. Pirmosios m o n e t o s pasirodė Lidijoje (M. Azija) ir Edipo saloje (Graikija) VII a. p a b a i g o j e — V I a. pradžioje pr. Kr. N u m i z m a t i k ą reikia skirti n u o p i n i g ų k o l e k c i o n a v i m o . M a t kolekcionieriui rūpi ne mokslinė pinigų vertė, o jų

r e t u m a s i r m e n i n ė vertė. M o n e t a s k o l e k c i o n u o t i p r a d ė t a Ita­ lijoje dar X I V — X V a. N u m i z m a t i k o s mokslo pradžia siekia XVIII a. antrąją pusę, o jos pradininku laikomas Vienos n u m i z m a t a s I. Ekelis (1737—1798). Paleografija (gr. palaios — „ s e n o v i n i s " + g r a p h o — „ r a ­ š a u " ) — p a g a l b i n ė i s t o r i j o s d i s c i p l i n a , t y r i n ė j a n t i r a š t o is­ toriją bei jo grafinių formų plėtotę. Priklausomai n u o abė­ c ė l ė s ir k a l b o s , p a l e o g r a f i j a s k i r s t o m a į g r a i k ų , l o t y n ų , sla­ vų, rusų, a r m ė n ų , gruzinų, a r a b ų ir kt. Paleografijos sąvoką pirmą kartą pavartojo XVIII a. pran­ cūzų istorikas B. M o n f o n a s (1655—1741). Jo pastangų dėka paleografija atsiskyrė n u o d i p l o m a t i k o s . Paleografija tiria užrašus ne tik ant r a š o m ų medžiagų, bet ir ant daiktų, rai­ d ž i ų g r a f i n e s formas, r a š t o ž e n k l u s , a t s k i r u s e l e m e n t u s , su­ t r u m p i n i m ų sistemą, rašto p r i e m o n e s . Speciali paleografijos šaka (kriptologija) tyrinėja slaptaraščių sistemas. XX a. paleografija taip išaugo, k a d atsirado keletas pa­ galbinių jos šakų. Su ja artimai susijusi „papirologija". T a i istorinė-filologinė disciplina, susiformavusi X I X a. p a s k u t i n i a m e ketvir­ tyje. Ji d a u g i a u s i a susijusi su g r a i k ų p a p i r u s ų tekstų skai­ tymu, aiškinimu ir publikavimu. S f r a g i s t i k a (gr. sphragis — „ a n t s p a u d a s " ) — t y r i n ė j a a n t ­ spaudus. Si pagalbinė istorijos m o k s l o šaka p r a d ė j o formuo­ tis X V I I I a . T u o m e t u j i t e b u v o d i p l o m a t i k o s dalis. X I X a . p a b a i g o j e , l a b a i p a d a u g ė j u s r a d i n i ų , p r a s i d ė j o n a u j a s sfra­ g i s t i k o s e t a p a s — ji, r e m d a m a s i a n t s p a u d a i s , ė m ė tirti se­ n o v ė s valstybinių institucijų formavimąsi ir raidą, nes kiek­ viena valstybinio aparato reforma atsispindi antspauduose. Šaltinių m o k s l a s — k o m p l e k s i n ė istorijos d i s c i p l i n a . J o s tikslas — tirti istorijos šaltinių atsiradimą, p o b ū d į , nustaty­ ti autentiškumą ir patikimumą, rengti publikavimo metodi­ ką. Šaltinių mokslas a p i m a n e m a ž a i kitų pagalbinių istorijos mokslų: archeografiją, archyvistiką, genealogiją, istorijos metodologiją, paleografiją, tekstologiją, chronologiją, heral­ diką, d i p l o m a t i k ą , n u m i z m a t i k ą , sfragistiką. Be to, jis tiria istorijos šaltinių rūšis, jų f o r m a s ir t u r i n i o specifiką. Šal­ tinių mokslas siejasi ir su archeologija bei etnografija. N o r s šaltinių mokslas susiformavo tik XIX a. antrojoje p u s ė j e , š a l t i n i ų k r i t i k o s u ž u o m a z g ų r a n d a m e j a u a n t i k o s is­ torikų Herodoto, Tukidido, Livijaus, Tacito ir kitų darbuose. Viduramžiais šaltinių kritika b u v o užmiršta. Ji atgijo tik R e n e s a n s o epochoje, o visiškai išsiplėtojo X I X a. antrojoje pusėje— XX a. pradžioje.

7. Eilėraščio „Klio, istorijos m ū z a " autorius yra Henri­ k a s R a d a u s k a s (žr. H . R a d a u s k a s . L y r i k a . — V., 1 9 8 0 . — P . 135), v i e n a s X X a . l i e t u v i ų p o e t ų , p o A n t r o j o p a s a u l i n i o k a r o a t s i d ū r u s i ų išeivijoje. G i m ė j i s 1910 m . K r o k u v o j e . M o k ė s i Panevėžio gimnazijoje, baigė mokytojų seminariją. 1930 m . į s t o j o į K a u n o V y t a u t o D i d ž i o j o u n i v e r s i t e t o H u ­ m a n i t a r i n i ų m o k s l ų fakultetą, t a č i a u 1934 m. studijas n u ­ t r a u k ė ir p r a d ė j o dirbti. V y k s t a n t karui, iš p r a d ž i ų pasitrau­ kė į Vokietiją, vėliau išvyko į J A V ir ilgai g y v e n o Vašing­ t o n e . M i r ė p o e t a s 1970 m e t a i s . D e b i u t a v o p o e z i j o j e 1935 m . eilėraščių rinkiniu „Fontanas". Emigracijoje pasirodė kelios j o p o e z i j o s k n y g o s : „ S t r ė l ė d a n g u j e " ( 1 9 5 0 ) , „Žemės d a i ­ n a " (1955) i r r i n k t i n ė „ E i l ė r a š č i a i " (1965), k u r i o j e b u v o i r a n k s č i a u s k e l b t ų eilėraščių. 1978 m . išleistas p o m i r t i n i s H e n ­ riko R a d a u s k o paskutiniųjų kūrinių rinkinys „Eilėraščiai II ( 1 9 6 5 — 1 9 7 0 ) " . L i e t u v o j e j o r i n k t i n ė i š ė j o t i k 1980 m .

XI. AR DAUG BŪTA VISUOMENĖS RAIDOS PAKOPŲ? 1. 1974 m. Afaroje (Etiopija) tyrinėtojas etiopas Alamaychu Asfavas ekspedicijos metu rado senų kaulų. Šiaip tai n e b ū t ų j o k i a sensacija — tose a p y l i n k ė s e j a u ne kartą rasta labai senų gyvulių kaulų. T a č i a u po rūpestingų t y r i n ė j i m ų K l i v l e n d o u n i v e r s i t e t e (JAV) 1975 m . p a a i š k ė j o , k a d tai k a u l a i m a ž d a u g d v i d e š i m t m e t ė s m o t e r s — amerikie­ č i ų a n t r o p o l o g a i p a v a d i n o j ą L i u s e (Lucy), k u r i o s ūgis bu­ vo 105—120 cm. Toji nedidukė moteris gyveno beveik prieš 4 m i l i j o n u s m e t ų ir m a i t i n o s i — šitai r o d o j o s d a n t y s — ir augaliniu, ir mėsišku maistu. Ji priklausė giminei, kuri me­ d ž i o j o k a u l i n i a i s g i n k l a i s i r t i k r i a u s i a i n a u d o j o s i įrankiais! Gentis gyveno senų seniausio ežero pakrantėse, tarp anų l a i k ų plėšriųjų žinduolių, n u o k u r i ų t u r ė j o gintis, ir žol­ ėdžių kanopinių žinduolių, kuriuos medžiojo. Vadinasi, žmonių jau būta prieš 4 milijonus metų, o dar visai neseniai manyta, k a d žmonijos amžius perpus trumpesnis. K a d a gi iš tikrųjų p r a s i d ė j o istorija? Prieš 4 milijonus m e t ų ar d a i anksčiau? Ij šį klausimą atsakymo kol kas nėra. O kaip vyko sužmogėjimo procesas? Trumpai galėtume pasakyti: beždžionžmogiai nulipo n u o medžių, atsistojo ant d v i e j ų kojų, t o b u l ė j o r a n k o s ir s u g e b ė j i m a s n a u d o t i s įran­ kiais, išsivystė kalba. T a i p teigia materializmas. Bet k o d ė l

tai įvyko tik kai kuriuose Afrikos ir galbūt Azijos rajonuo­ se? T y r i n ė t o j a s M a t i u š i n a s a t k r e i p ė d ė m e s į į tai, k a d pir­ mykščių žmonių liekanos atrandamos daugiausia Pietų ir R y t ų Afrikoje, vadinasi, ten, k u r e s a m a didelių u r a n o rūdos k l o d ų . Š i e k l o d a i f o r m u o j a n t i s k a l n a m s p r i a r t ė j o p r i e Že­ m ė s paviršiaus k a i p tik tuo metu, kai v y k o intensyvus bež­ džionžmogių sužmogėjimas. Gal spinduliavimas pažadino „ m i e g a n č i u s g e n u s " ir p a s k a t i n o šių b ū t y b i ų t o b u l ė j i m ą ? Ar apskritai v y k o toksai sužmogėjimo procesas? Visa tai ir dau­ gybė kitų dalykų šiandien dar paslaptys, kurios gaubia žmo­ n i ų giminės pradžią, ž m o n i ų v i s u o m e n ė s istorijos pradžią. N u o to laiko, kai atsirado žmonių kolektyvo užuomaz­ gos, j a u g a l i m a k a l b ė t i a p i e istoriją, k u r i o s s u b j e k t a s — žmogus. Palaipsniui klostėsi ž m o n i ų bendrija, kuri, kokios formos bebūtų — socialinė ar etninė, gimininė ar gentinė, b u v o besiplėtojančių žmonių ryšių produktas. T a i g i p o l a b a i i l g a i t r u k u s i o s p r i e š i s t o r ė s p a s i r o d ė su­ manusis žmogus (homo habilis). N u o tada ir prasideda žmo­ n i ų v i s u o m e n ė s istorija, kuri skirstoma į istoriją prieš Kris­ tų ir istoriją po Kristaus. A p i e 3 0 — 2 5 tūkst. m e t ų pr. Kr. pasirodo mąstantis dabartinis žmogus (homo sapiens), o ket­ virtame tūkstantmetyje pr. Kr. susikuria pirmosios senosios c i v i l i z a c i j o s (žr. I s c h e m ą ) .

ISTORIJOS P E R I O D I Z A V I M A S PRIEŠISTORĖ

I

schema

ISTORIJA Prieš Kristų

4—2 mln. metų pr. K r . H o m o habilis Sumanus žmogus

3 0 — 2 5 tūkst. m e t ų pr. Kr. H o m o sapiens Mąstantis žmogus

4 tūkst. m e t ų pr. Kr. Senųjų civilizacijų pradžia

T y r i n ė j a n t praeitį, g a l i m a pastebėti, k a d v i e n a m e a r ki­ t a m e laikotarpyje egzistavo ryškesni civilizacijos židiniai, centrai. Politiniai ir kultūros centrai keitė vietą ir erdvėje. Tai viena, tai kita tauta kartais net šimtmečiams pasidary­ davo žmonijos pažangos nešėjomis. Artimieji Rytai, Šiau­ rės R y t ų Afrika, Babilonas, Šumerai, Egiptas, Asirija, Urartai... J u o g i l i a u į p r a e i t į , j u o l a b i a u l o k a l i z u o t a i r i z o l i u o t a istorinė ir kultūrinė raida. Matyt, b u v o ir tokių civilizacijos centrų, kurie išnyko uždari, n i e k o n e p e r d a v ę ateičiai. T o ­ dėl iki šiolei n e ž i n o m e , k u r atsirado seniausios civilizaci­ jos — Rytuose ar Vakaruose.

Tiktai dabartiniu metu žmonių visuomenė artėja prie v i e n a l a i k i o b e n d r o istorinio p r o c e s o , k u r i a m e d a l y v a u j a vi­ sos tautos. S e n o v ė j e v i e n a m ž m o g u i ar atskirai bendrijai Ž e m ė s rutulys b u v o n e a p r ė p i a m a s . Užtat d a b a r iškilo globa­ linės problemos, kurių sprendimu suinteresuota visa žmonija. 2. Žmonijos raida labai sudėtinga. J e i g u pabandytume tą s u d ė t i n g u m ą p a v a i z d u o t i v i e n o j e a t k a r p o j e grafiškai, tai jis atrodytų m a ž d a u g taip: II

$ c h u m d

Kaip matome, atkarpa A — B nepaprastai sudėtinga. Vie. n u m e t u v y k s t a d a u g y b ė į v a i r i a u s i ų p r o c e s ų , p a s t e b i m a įvai­ riausių reiškinių, užfiksuojama b e g a l ė įvykių, faktų. T i e pa­ tys r e i š k i n i a i v i e n u r v y k s t a a n k s č i a u , k i t u r v ė l i a u . Visa tai ne chaoso ar n e s u p r a n t a m u m o teigimas. Dėsnin­ gumai reiškiasi per atsitiktinumus, objektyvumas per subjek­ tyvumą. Be to, reikia neužmiršti v i s u o m e n ė s d a u g i a s a n k l o diškumo. Pavyzdžiui, kalbėdami apie X I X a. pabaigos Lie­ tuvą, turime pripažinti, k a d t u o p a č i u m e t u b u v o stambių kapitalistinių įmonių ir a m a t ų dirbtuvių. K a i m o vietovėse amatai egzistavo drauge su žemės ūkiu. Salia laisvai sam­ d o m ų žemės ūkio darbininkų b u v o ir kumečių. Ir po bau­ džiavos p a n a i k i n i m o išliko l u o m i n i s v i s u o m e n ė s susiskirs­ tymas ir t. t. Taigi šalyje šalia n a u j o s v i s u o m e n ė s reiškinių tebebuvo daugybė ankstesniųjų sanklodų liekanų ekonomi­ koje ir ypač politikoje. V i s u o m e n ė s istoriją galima pavaizduoti grafiškai pagal v y k s t a n č i ų p r o c e s ų t r u k m ę (žr. I I I s c h e m ą 1 0 9 p . ) . J o j e p a ­ vaizduota vergovinė visuomenė. Iš schemos matome, kad yra procesų, kuriuos galima pavadinti „amžinais". Vienas iš jų — gamyba. K o k i a v i s u o m e n ė bebūtų, ji vis vien privalės gaminti, nes kitaip nustos gyvavusi.

Bet k u r i a m e žmonijos raidos e t a p e egzistuoja procesai, k u r i e g i m s t a (pvz., s c h e m o j e — v a l s t y b ė ) ir kurie miršta (schemoje — pirmykštė b e n d r u o m e n ė ) . T a č i a u gyvuoja ir to­ kie, kurie čia pat gimsta ir čia pat miršta (schemoje — Spar­ tako sukilimas). V i s u o m e n ė s r a i d o j e g a l i m a išskirti ir s u d ė t i n g e s n i u s p r o ­ cesus. Tai pirmiausia tokie procesai, k u r i e m s veikiant iš d v i e j ų arba d a u g i a u v i s u o m e n ė s reiškinių gimsta ir susi­ formuoja vienas naujas (schemoje — iš genties narių ir ka­ ro belaisvių susidaro teritorinė bendruomenė). Visuomenėje v y k s t a ir p r i e š i n g i p r o c e s a i , k u o m e t iš v i e n o r e i š k i n i o su­ siformuoja du arba daugiau n a u j ų reiškinių (schemoje — iš pirmykštės b e n d r u o m e n ė s išauga dvi klasės — vergvaldžiai ir vergai). 3. J e i g u v i s u o m e n ė s istoriją p a b a n d y t u m e periodizuoti p a n a š i a i k a i p p e r i o d i z u o j a m a s ž m o g a u s g y v e n i m a s , tai pir­ mąjį etapą tektų pavadinti „kūdikyste". Ji užsitęsė maž­ d a u g i k i m ū s ų e r o s p r a d ž i o s (žr. I V s c h e m ą 111 p . ) . P a l e o l i t o (gr. — „ s e n a s i s a k m u o " ) a m ž i u s p r a s i d ė j o p r i e š keletą milijonų metų, o baigėsi maždaug apie XIII—XII t ū k s t a n t m e t į pr. Kr. Š i a m e a m ž i u j e ž m o g u s daugiausia n a u ­ dojosi tuo, ką davė gamta, D a r b o įrankiai ir ginklai — pri­ mityvūs. Ž m o g u s išmoksta įdegti ugnį. T a i milžiniškos reikš­ m ė s į v y k i s , n e m a ž e s n i s u ž v a n d e n s -rato, g a r o m a š i n o s , elektros ar atominės energijos pritaikymą. Šio a m ž i a u s p a b a i g o j e gimsta religija, egzistuoja taiko­ moji dailė. Sakoma, k a d m e n a s yra senesnis už religiją ir mokslą, bet jaunesnis už darbą. Darbas — visos žmogaus veiklos tėvas. T u r ė j o praeiti šimtai tūkstančių, milijonai m e ­ tų, k o l d a r b a s „ s u k ū r ė " m ą s t a n t į ž m o g ų . M e z o l i t a s — v i d u r i n y s i s , t a r p i n i s a k m e n s a m ž i u s (VIII—• V tūkst. pr. Kr.). A t s i r a n d a l a n k a s ir strėlės, p r i j a u k i n a m a s pirmasis n a m ų gyvulys — šuo. Šio laikotarpio pabaigoje gimsta keramika. Žemdirbystė dar nekultivuojama, tačiau jau atsiranda naujas verslas — žūklė. Neolitas — naujasis akmens amžius. Jis apima V—II tūkstantmetį pr. Kr. Š i a m e laikotarpyje n u o r i n k i m o pe­ r e i n a m a prie gamybos. N e o l i t o pradžia susijusi su m o l i n i ų i n d ų g a m y b a , o p a b a i g a — su m e t a l u r g i j a . Pereinamasis laikotarpis tarp a k m e n s a m ž i a u s ir žalva­ rio amžiaus v a d i n a m a s eneolitu — vario amžiumi. Ilgiausiai trukęs amžius buvo paleolitas, o trumpiausias — vario am-

žius. J i s a p i m a I V i r III t ū k s t a n t m e t į p r . K r . Š i a m e a m ­ žiuje susikuria valstybės Indijoje, Tarpupyje, Egipte. Žalvario, arba bronzos, amžius apima II tūkstantmetį pr. Kr. ir I t ū k s t a n t m e č i o pr. Kr. p i r m ą j ą pusę. Žalvario epocha yra vėlyviausią pirmykštės bendruomeninės sant­ v a r k o s stadija. Į v a i r i u o s e ž e m ė s r e g i o n u o s e ši stadija eg­ zistavo n e v i e n o d u laiku. Bronzos amžiuje pastebima daug spartesnė visuomenės raida palyginus su praėjusiais. Šiame laikotarpyje d i d u o m e n ė s u k a u p i a didelius turtus (apie tai liudija rasti lobiai). Intensyvėja mainai, prekyba. Išauga m e ­ talo g a m i n t o j ų meistriškumas, kuris žavi ir m ū s ų e p o c h o s žmogų. T a i k o m o j i dailė t a m p a vyraujančia dailės forma. Š i u o m e t u p a s i r o d o raštas. S a v o k l e s t ė j i m o viršūnę pasiekia ankstyvosios vergovinės valstybės. Taigi žalvario amžiaus žmonių visuomenėje prasideda dideli pakitimai, visiškai išsikristalizavę geležies amžiuje. Geležies amžius Europoje skirstomas į du laikotarpius: 1 ) a n k s t y v a s i s ( 9 0 0 — 4 0 0 m . p r . Kr.) i r 2 ) v ė l y v a s i s (500 m . pr. K r . — V I I I — X I I I m ū s ų eros amžiai). Tai labai apytikrės chronologinės ribos. Geležies a m ž i ų p e r g y v e n o visos šalys skirtingu metu. Pirmiausia žmogus susipažino su meteoritų geležimi. Vėliau iš geležies pradėta gaminti papuošalus. Iš ežerų ir balų rūdos jau gaminami ginklai ir darbo įrankiai. Tai techninės ir visuomeninės revoliucijos epocha. Irsta pirmykštė bendruomeninė santvarka, susidaro visuomenės socialiniai sluoksniai ir valstybės (vergovinės arba feoda­ linės), išsiskiria aristokratija, p a d i d ė j ę s ž m o g a u s išnaudo­ jimas įgauna vergovės formas. Geležis išstumia akmeninius ir žalvarinius įrankius. Ge­ ležies dirbiniai įvežami arba g a m i n a m i iš vietinių žaliavų. Pavyzdžiui, L i e t u v o j e geležis ilgai b u v o g a m i n a m a iš ba­ lų rūdos. Ž m o g u s pasijunta daug galingesnis prieš gamtą. G e r e s n i d a r b o įrankiai leidžia smarkiai išplėsti pasėlių plo­ tus, p a t o b u l i n t i d r ė k i n i m o įrenginius, p a g e r i n t i ž e m ė s įdir­ bimą. Sparčiau a u g a amatai — ypač kalvystė ir ginklakalystė. K e i č i a s i m e d ž i o a p d i r b i m o į r a n k i a i , n a m ų i r l a i v ų sta­ tyba, v e ž i m ų g a m y b a . S t a t o m i d i d ž i u l i a i g y n y b i n i a i įtvirti­ nimai, nes vyksta dažni karai. 4.

Istorija skirstoma (periodizuojama): 1) į ž e m y n ų istoriją (Europos, Azijos, A m e r i k o s , Afrikos), 2 ) į r e g i o n ų i s t o r i j ą (žr. V s c h e m ą 1 1 1 p . ) , 3 ) į k u l t ū r o s e p o c h a s ( s e n o v ė s , v i d u r a m ž i ų i r t . t.) (žr. V s c h e m ą ) .

Periodizuojant istoriją visuomeninėmis ekonominėmis f o r m a c i j o m i s , b ū t i n a p a s a k y t i , k a d k a i k u r i o s e š a l y s e (pvz., Lietuvoje) n e b u v o klasikinės vergovės, kitos šalys išvengė k l a s i k i n i o k a p i t a l i z m o (pvz., R u s i j a ) . T a i g i s c h e m a , t i n k a n ­ t i ž m o n i j o s i s t o r i j a i a p s k r i t a i , g a l i n e t i k t i k o n k r e č i o m s ša­ lims. Be to, n u s t a t a n t f e o d a l i z m o ir k a p i t a l i z m o ribą V a k a r ų E u r o p o j e , n e s u t a r i m ų n ė r a , t u o t a r p u d ė l R y t ų E u r o p o s is­ torijos p e r i o d i z a v i m o įvairių autorių n u o m o n ė s skiriasi. Vie­ n i l i n k ę k a p i t a l i z m o p r a d ž i a l a i k y t i X V I a., o k i t i — t i k paskutinį XVIII a. ketvirtį. Kiekvienas perėjimas iš vienos visuomeninės ekonomi­ n ė s f o r m a c i j o s į k i t ą (pvz., i š p i r m y k š t ė s b e n d r u o m e n i n ė s į vergvaldystę) buvo didžiulis perversmas žmonių visuome­ nėje, n o r s d r a u g e su j u o atsiranda ž m o g a u s e n g i m a s ir ki­ tos „civilizacijos" blogybės. Išsėmusi savo galimybes, ver­ govė užleidžia vietą feodalizmui, kuris tęsėsi m a ž d a u g tūks­ tantį metų. T i e k perėjimas į feodalizmą, tiek jo pasitrau­ k i m a s v y k o l a b a i į v a i r i a i i r n e t o l y g i a i ( n u o X V a . i k i X I X a., o v i e t o m i s n e t iki X X a.). Šis p r o c e s a s j a u a p i m a d a u g u m ą Ž e m ė s teritorijų. F e o d a l i z m o e p o c h o j e labai lėta e k o n o m i n ė raida. Pavyz­ džiui, ž e m ė s ū k y j e f e o d a l i z m o p r a d ž i o j e dirbta k a p l i u , žag­ re ir pjautuvu. T a i p liko iki pat kapitalizmo. Neretai painiojamas politinis feodalizmo periodizavimas. J i s šiek tiek skiriasi n u o kitų formacijų. Kitose formacijo­ se m e s išskiriame brendimo, plėtotės ir s m u k i m o laikotar­ pius, o p e r i o d i z u o d a m i politinę feodalizmo e p o c h o s raidą išskiriame ankstyvąjį feodalizmą, feodalinį susiskaldymą, brandųjį ir vėlyvąjį feodalizmą. T o d ė l feodalinio susiskal­ d y m o n e g a l i m a vertinti vien neigiamai, n e s jis taip pat bu­ vo pažangos pakopa. Pirmykštė žmonių banda buvo pirmasis žmonių kolek­ tyvas. F o r m u o j a s i kolektyvinis darbas ir kolektyvinis mais­ t o p a s i s k i r s t y m a s , t . y . a n k s t y v a j a m e p a l e o l i t e f a k t i š k a i for­ m u o j a s i ž m o n i ų v i s u o m e n ė . Šis p r o c e s a s užsibaigia p e r ė j u s p r i e gimininės visuomenės — v e i k i a u s i a i a n k s t y v o j o ir vė­ l y v o j o p a l e o l i t o s a n d ū r o j e . T u o m e t u a t s i r a n d a k r a u j o ry­ šiais susieta m o t i n o s g i m i n i n ė k o m u n a — to m e t o ū k i n i s ko­ lektyvas, e k o n o m i n ė v i s u o m e n ė s ląstelė. Pirmykštė bendruomeninė s a n t v a r k a y r a p i r m o j i v i s u o ­ m e n i n ė e k o n o m i n ė formacija, a p i m a n t i visus tris akmens a m ž i a u s laikotarpius (paleolitą, mezolitą ir neolitą). Pirmykš­ tėje bendruomeninėje santvarkoje žmonės laisvi, ginklai,

darbo įrankiai ir kitos gamybos priemonės bei gamybos pro­ d u k t a i p r i k l a u s o v i s i e m s . N ė r a r y š k a u s v i s u o m e n ė s susi­ sluoksniavimo. Tačiau j a u matriarchate išryškėja istorinės r a i d o s n e t o l y g u m a s . T a i p a t v i r t i n o D i d i e j i g e o g r a f i n i a i at­ radimai. D a u g u m a atsilikusių šalių šių a t r a d i m ų m e t u dar tebegyveno įvairiose matriarchato stadijose. M a t r i a r c h a t o likučiai kai k u r pastebimi iki pat XX a. T a č i a u evoliucionuojant pirmykštei bendruomenei, gimi­ n ė s i m a jungtis į gentis, n e s taip b u v o p a t o g i a u kovoti su gamta ir k a i m y n ų antpuoliais. Patriarchatas, pakeitęs mat­ r i a r c h a t ą i r s t a n t p i r m y k š t e i b e n d r u o m e n i n e i s a n t v a r k a i , su­ daro palankias sąlygas turtinei diferenciacijai. Atsiranda patriarchalinė vergovė, socialinių sluoksnių užuomazgos. Gimininė-gentinė b e n d r u o m e n ė palaipsniui keičiasi, itin svarbūs darosi teritoriniai ryšiai. Paskutiniąja p a k o p a pe­ reinant į v e r g o v ę (kitose šalyse — į feodalizmą) b u v o ka­ rinė d e m o k r a t i j a . J o j e visi vyrai b u v o kariai ir n a u d o j o s i visomis teisėmis. Ypač reikšmingus klausimus sprendė bend­ r a s s u s i r i n k i m a s , m a ž i a u s v a r b i u s — g i m i n i n ė s - g e n t i n ė s ta­ rybos. Klasikines formas k a r i n ė demokratija įgavo Graiki­ joje. Tačiau plečiantis grobikiškiems karams, didesnę gro­ bio dalį pasisavindavo karo vadas ir jo artimieji. Vergai ir jų darbas dar greičiau ardė karių lygybę, ir karinė demok­ ratija žlugo. Kraštuose, kuriuose reikėjo dirbtinių d r ė k i n i m o sistemų, greičiau f o r m u o j a s i griežtai centralizuotos valstybės su des­ potu priešakyje, n e s čia g a m y b a reikalavo centralizacijos, kolektyvinio darbo. Despotija — tai valstybė, k u r i o j e monarchui priklauso n e r i b o t a p a v e l d i m a valdžia. T o k i a s valstybes v a d i n a m e des­ potijomis. J o s anksčiausiai atsirado R y t ų šalyse. Klasiki­ n e s f o r m a s d e s p o t i j a į g a v o s e n o v ė s E g i p t e III t ū k s t a n t m e ­ tyje pr. Kr. Č i a faraonas turėjo neribotą valdžią ir b u v o laikomas Dievu, Saulės sūnumi. N o r s despotijos egzistavo labai ilgai, virš 3 t ū k s t a n č i ų m e t ų , t a č i a u k l a s i k i n i ų vergo­ vės formų neįgavo. Savo žydėjimą jos vėl pasiekia X I V — XVI a. O s m a n ų imperijoje ir X V I — X V I I I a. Indijoje. V e r g o v ė a t s i r a n d a III t ū k s t a n t m e t y j e pr. K r . d r a u g e s u valstybėmis Indijoje, Asirijoje, Babilone, Egipte. P e r ė j i m a s iš p i r m y k š t ė s b e n d r u o m e n ė s į v e r g o v i n ę civi­ lizaciją b u v o didžiulis perversmas ž m o n i ų visuomenėje. Bend­ r u o m e n ė s n u o s a v y b ė p a t e n k a į n e d a u g e l i o turtingųjų ran­ kas. Gamintojas pavergiamas ir kartu su darbo įrankiais, gamybos priemonėmis tampa vergvaldžio nuosavybe, daik-

tu. Šalies v a l d o v a s , š v e n t i k a i ir n e g a u s i d i d u o m e n ė s u d a r ė visuomenės viršūnę. Valdovas — vienintelis visko savinin­ kas. Iš k a r o žygių grįžtama ne vien su grobiu, bet parsi­ v a r o m a ir vergų. V i s u o m e n ė suskyla į du socialinius sluoks­ nius: vergvaldžius ir vergus. Atsiranda žmogaus išnaudoji­ mas. Patriarchalinės vergovės būta beveik visuose kraštuo­ se, o v e r g o v i n ė s a n t v a r k a s u s i k u r i a k l a s i k i n e f o r m a t i k k a i kuriose šalyse. Pirmoji visuomeninė santvarka pasižymėjo išnaudoji­ mo šiurkštumu, akivaizdumu. Vergovės formos buvo labai įvairios ir priklausė n u o vietos sąlygų. Ankstyvosiose klasi­ k i n ė s e v i s u o m e n ė s e , s e n i a u s i u o s e c i v i l i z a c i j o s c e n t r u o s e (se­ novės Egipte, Asirijoje, Babilone, senovės Indijoje, seno­ vės Kinijoje) vergovė iki galo neišsiplėtojo. Čia privačių v e r g ų b u v o n e d a u g . B e v e i k visi vergai priklausė aukščiau­ siajam valdovui, kuris imasi kurti „antrąją gamtą". Ž e m ę išraižo kanalai, irigaciniai įrenginiai, išauga piramidės, Di­ džioji K i n ų siena, milžiniški rūmai, šventyklos, p r a s i d e d a k e l i o n ė s j ū r o m i s ir t. t. Klasikines formas vergovė įgauna Graikijoje Čia labai išplinta privati vergovė.

ir Romoje.

To meto visuomenėje buvo dviejų kategorijų vergai: 1 ) d i r b ą n a m u o s e i r 2 ) v e r g a i , d i r b ą š e i m i n i n k o ū k y j e (že­ m ė s ūkis, a m a t a i , k a s y k l o s i r kt.). B e to, R o m o j e b u v o ver­ gai kariai, vergai aukos, vergai gladiatoriai. V e r g ų skai­ čių papildydavo ne tik belaisviai. Plačiai klestėjo prekyba vergais, susijusi su piratavimu. Vergais t a p d a v o ir prasi­ skolinę piliečiai. R o m o j e v e r g o v ė suklesti II a. pr. K r . — II a. po Kr. Intensyvus vergų darbo panaudojimas, didelio kolekty­ vo jėga gamyboje, statybose ir pan. p a d e d a žmogui suvok­ ti, k a d j i s — g a m t o s „ k a r a l i u s " , o n e ž a i s l i u k a s . S u k u r i a m o s didžiulės materialinės ir dvasinės vertybės. M e n e , literatū­ roje su didžiuliu patosu įkūnijamas didvyrio, nugalėtojo, žmogaus milžino idealas. P a m a ž u v e r g o v ė i š s i s ė m ė . V e r g ų d a r b o n a š u m a s b u v o la­ bai m e n k a s ir iš lėto mažėjo. Vergai nebuvo suinteresuoti darbo rezultatais. I m a formuotis n a u j a formacija — feoda­ lizmas. T a č i a u vergovė, k a i p i š n a u d o j i m o forma, gyvavo ne tik feodalizme, bet ir kapitalizme. Europoje vergai išnyksta a p i e X I I I a m ž i ų . T a č i a u V e n e c i j o j e i r G e n u j o j e a r a b ų at­ v e ž a m a i s vergais p r e k i a u j a m a iki X V I a. Kinijoje ir Arti­

iriuosiuose Rytuose v e r g o v ė išliko iki kapitalizmo. vergais A m e r i k o j e klestėjo iki X I X a. vidurio.

Prekyba

Feodalizmas — ilgai užtrukusi žmonijos istorijos epocha. Tiek perėjimas į feodalizmą, tiek jo trukmė įvairiuose mū­ sų planetos r e g i o n u o s e skirtinga. Vienose šalyse feodaliz­ m o a n k s t y v a s i s e t a p a s p r a s i d ė j o V — V I a., k i t o s e I X — X I a . Trečiosios šalys visai išvengė klasikinio feodalizmo laiko­ tarpio, nes kapitalizmo e p o c h a j u o s užklupo dar pirmykš­ tėje b e n d r u o m e n i n ė j e stadijoje. P e r ė j i m a s iš feodalizmo į kapitalizmą taip pat įvairiai d a t u o j a m a s . V i e n i m a n o , k a d t a i X V a., k i t i — X V I a., o treti — XVII a. T u o tarpu Lenkijos ir Lietuvos respublikoje kapitalizmo užuomazgos siejamos su XVIII a. paskutiniuoju ketvirčiu. Vadinasi, pasaulinėje istorijoje feodalizmo epo­ cha toli peržengė viduramžių ribas. F e o d a l i z m e išskiriami trys laikotarpiai: 1) ankstyvasis f e o d a l i z m a s ( n u o R o m o s i m p e r i j o s ž l u g i m o V a. i k i X I I I a.), 2) k l a s i k i n i s a r b a b r a n d u s i s f e o d a l i z m a s , k u r i s a p i m a ir feo­ d a l i n i o s u s i s k a l d y m o l a i k o t a r p į ( X I — X V a.), 3) v ė l y v a s i s f e o d a l i z m a s ( V a k a r ų E u r o p o j e X V I — X V I I I a., R y t ų E u r o ­ p o j e — iki X I X a. vidurio). Sąvoka „feodalizmas" yra kilusi iš žodžio „feodas", t. y. žemės sklypas, kuris d u o d a m a s valdyti v i e n a m arba kitam a s m e n i u i u ž t a r n y b ą v a l d o v u i . T o k s feodo s a v i n i n k a s va­ dinosi feodalu, o pati e p o c h a — feodalizmu. Buvusiose ver­ g o v i n ė s e šalyse f e o d a l i z m o f o r m a v i m o s i m e t u išnykstai verg­ valdžiai ir vergai. Vietoje jų susiformuoja feodalų ir vals­ tiečių klasės. Valstiečiai yra pagrindiniai gamintojai ir a p d i r b a m o s žemės naudotojai. T i k r u o j u šios skirtinės žemės savininku b u v o feodalas arba feodalinė valstybė. Feodaliz­ m u i b ū d i n g a s l a b a i l ė t a s g a m y b o s t e c h n i k o s a u g i m a s , ri­ botas visuomeninio darbo pasidalijimas. Miestų gyventojai sudarė labai m a ž ą visų gyventojų dalį. F e o d a l i n ė visuome­ n ė — valstietiška. Šia proga galima pridurti, k a d valstiečiai a t s i r a n d a f o r m u o j a n t i s k l a s i n e i v i s u o m e n e i , t a č i a u tik feo­ d a l i z m o e k o n o m i k o s p a g r i n d ą sudaro žemės ūkis. N o r s eko­ n o m i n ė p a ž a n g a l a b a i lėta, vis d ė l t o feodalizme, p a l y g i n u s s u v e r g o v e , į v y k o n e m a ž a p a k i t i m ų . P r a d e d a m a a u g i n t i ry­ žius, c u k r a n e n d r e s , i š s i p l e č i a vynininkystė, daržininkystė, sodininkystė, medvilnės auginimas. Gerinamos ganyklos ir p i e v o s . T a i l e i d ž i a p a d i d i n t i g y v u l i n i n k y s t ė s p r o d u k t ų ga­ mybą. Klesti namudiniai valstiečių amatai. X I V a. atsiran­ da šaunamasis ginklas, padaręs revoliuciją karyboje. Išran-

d a m a s v a n d e n s ratas,

vėjinis malūnas,

o

1600 m . — a u d i m o

staklės. Valstietis tebuvo tik žemės naudotojas, todėl jis priva­ lėjo mokėti valdos savininkui mokestį už žemęjrentą). T u o m e t u egzistavo trys prievolių formos: 1) n a t ū r i n ė (duok­ lė), 2) a t o d i r b i n ė (lažas), 3) p i n i g i n ė (činšas). Esant atodirbinei rentai, valstietis buvo suinteresuotas d a r b o r e z u l t a t a i s t i k s a v o sklype, o d i r b d a m a s f e o d a l o že­ m ę , j i s a b e j i n g a s , j o d a r b a s n e n a š u s . Š i r e n t o s f o r m a ryš­ kiausiai išreiškia feodalizmo esmę. M o k ė d a m a s natūrinę rentą, valstietis labiau savarankiš­ kas. Jis rūpinasi gamyba. Natūrinė renta neretai egzistavo drauge su lažu. Piniginė renta išlaisvina valstietį iš s m u l k m e n i š k o s glo­ bos. Ši renta skatina ū k i n ę iniciatyvą, gamybą, leidžia pri­ taikyti naujus ūkininkavimo metodus. Ši rentos forma dau­ gelyje šalių b u v o p r a k t i k u o j a m a v i s u o m e n e i pereinant į ka­ pitalizmo epochą. Kokios bebūtų išnaudojimo formos feodalizmo epochoje, valstietis d a u g i a u b u v o suinteresuotas savo darbo rezulta­ tais negu vergovinėje santvarkoje. F e o d a l i z m e prasideda valstiečių įbaudžiavinimas. Šis pro­ cesas tęsėsi amžius. K a i kuriose šalyse jis v y k o V — X a. Klasikine feodalizmo valstybe tampa Frankų karalystė (V a. p a b . — I X a. pirmoji pusė). Tačiau feodalizmas baudžiavos formas įgijo ne visose šalyse. Pavyzdžiui, Švedijoje bau­ džiavos nebuvo. Lietuvoje, kaip ir Skandinavijoje, Vidurio ir Pietryčių Europoje, kaimo bendruomenė buvo patvaresnė. Daug savo d o m e n ų žemių su valstiečiais Lietuvos Didžiojoje Kunigaikš­ tystėje išdalino Jogaila ir Vytautas. Pirmieji po Lietuvos krikšto žemių gavo dvasininkai. Tai sukėlė valstiečių ne­ pasitenkinimą. Dėl masinio pasipriešinimo ir kitų priežas­ čių mažiau žemių buvo išdalinta Žemaitijoje. Valstiečių įbaudžiavinimas baigėsi visai a t ė m u s teisę pasitraukti n u o feodalo. Rusijoje tai įvyko pačioje X V I a. pabaigoje, Lietuvoje — X V I a. pabaigoje, įvykdžius Vala­ k ų r e f o r m ą i r p r i ė m u s t r e č i ą j į L i e t u v o s s t a t u t ą (1588 m . ) . Feodalizme, palyginus su vergove, šiek tiek padidėja valstiečio ekonominis savarankiškumas. Feodalizmui budinga tai, k a d e g z i s t u o j a l u o m a i , v i e š a valdžia, r e l i g i n ė p a s a u l ė ­ žiūra, b e n d r u o m e n i n ė socialinė s ą m o n ė . Ikikapitalistinių epochų socialinė visuomenės struktūra g a n a s u d ė t i n g a : g a u s u įvairių socialinių-teisinių grupių, skirs-

t o m ų p a g a l religinius, etninius, p r o f e s i n i u s ir kt. p o ž y m i u s . N o r s luomai atsiranda diferencijuojantis, visuomenei, tačiau k l a s i k i n e s s a v o f o r m a s j i e į g a u n a ne v e r g o v i n ė j e , o feo­ d a l i n ė j e v i s u o m e n ė j e . L u o m i n i o s u s i s k i r s t y m o p a g r i n d ą su­ darė visuomenės diferenciacija, tačiau visiško sutapimo tarp socialinio sluoksnio ir l u o m o nebuvo. L u o m ų esmė pasireiš­ k i a jų p a s i d a l i j i m u į aukštuosius — privilegijuotus ir ž e m u o ­ sius — be privilegijų. A u k š t i e j i l u o m a i — d v a s i n i n k ų ir ba­ j o r ų — priklausė viešpataujančiam sluoksniui. „Trečiajam arba viduriniajam l u o m u i " priklausė pirkliai, a m a t i n i n k a i ir pan. Taigi šiam luomui priklausė labai įvairios socialinės grupės. (Švedijoje dar b u v o ir ketvirtasis l u o m a s — laisvie­ ji valstiečiai. T a č i a u tai išimtis, o ne taisyklė.) E u r o p o j e v a l s t i e č i ų l u o m a s s u t a p o s u v a l s t i e č i ų klase, k u r i b u v o vi­ siškai beteisis išnaudojimo objektas. P r a n c ū z i j o j e l u o m i n ė v i s u o m e n ė s s t r u k t ū r a b a i g ė for­ m u o t i s j a u X I I I la. Č i a v e i k ė l u o m i n ė t e i s ė , l u o m i n i s t e i s m a s , luominė moralė ir t. t. N o r s luomai b u v o uždaros socialinės ir teisinės grupės, tačiau visuomenės raidoje jų sudėtis kei­ tėsi. Tiesa, d a u g l ė č i a u i r m a ž i a u u ž s o c i a l i n ę s l u o k s n i ų su­ dėtį. Aukštesnius l u o m u s p a p i l d y d a v o išeiviai iš žemesnių. T a i b u v o g a n a s u n k u s k e l i a s . P e r ė j i m ą p a l e n g v i n d a v o vi­ s u o m e n ė s krizės, n e s t u o m e t valdantieji sluoksniai, norėda­ mi susilpninti opoziciją, priimdavo į savo tarpą gabiausius iš nekilmingųjų. N o r s I t a l i j o j e i r P r a n c ū z i j o j e X I I — X I V a., į s i g a l ė j u s p i ­ niginei rentai, prasideda valstiečių išsilaisvinimas iš bau­ džiavos, tačiau jų luominis nepilnateisiškumas išlieka: jie pavaldūs feodalo teismui ir nedalyvauja l u o m i n i o atstova­ vimo organuose. Kitoks buvo valstiečių likimas Vidurio ir Rytų Europoje. Č i a n u o XV a. baudžiava įgauna vis sun­ kesnes ir šiurkštesnes formas, įsigali palivarkinė-lažinė ū k i o sistema. Šis p r o c e s a s v a d i n a m a s II-ąja b a u d ž i a v o s laida. A n t ­ rosios baudžiavos laidos priežastys įvairios. Pirmiausia — miestų augimas ir vidaus rinkos plėtimasis pačiose Rytų E u r o p o s šalyse. Antroji ir svarbiausia priežastis — kapita­ lizmo plėtojimasis Vakarų Europoje ir ten auganti žemės ūkio produktų bei žaliavos paklausa. Kapitalizmo augimas Vakarų Europoje nesukėlė tokio pat proceso Rytų Europos šalyse, i r j o s t a m p a s a v o t i š k u V a k a r ų E u r o p o s a g r a r i n i u priedėliu: Rytų Europoje plečiami pasėlių plotai, steigiami nauji palivarkai, didinamas lažo d i e n ų skaičius. J a u po Di­ džiųjų geografinių a t r a d i m ų gintaro kelias n e t e n k a reikš­ mės, ir Rytų Europa atsiduria „Europos galukiemyje".

N o r s v i d u r a m ž i a m s b ū d i n g a s feodalinės buities sustingi­ mas, tačiau valstiečiai nusiteikę maištingai. J i e kolektyviai atsisakinėja vykdyti feodalo reikalavimus, vyksta ginčai dėl jų teisių ir pareigų. N e g a l ė d a m i laimėti, valstiečiai bėga į miestus (pabėgę valstiečiai sudarė n e m a ž ą feodalinių mies­ t ų g y v e n t o j ų d a l į ) a r b a g r i e b i a s i d a l g i o . V i d u r a m ž i a i s įvy­ ko nemažai k r u v i n ų maištų, garsių sukilimų, kurie stimu­ liavo to meto visuomenės pažangą. Tik buržuazinės revoliucijos Vakarų Europoje nušluoja feodalizmą su visais jo atributais ir privilegijomis. Tačiau taip įvyksta ne visur. Pavyzdžiui, Rusijos imperijoje bau­ d ž i a v a p a n a i k i n t a t i k 1861 m., o l u o m a i i š l i k o iki p a t 1917 metų. Po ilgų „tamsos amžių" — taip pavadino viduramžius Re­ n e s a n s o i d e o l o g a i — p r a s i d ė j o „ ž m o n i j o s a t g i m i m a s " . Į isto­ rijos a r e n ą ž e n g ė k a p i t a l i z m a s . V i s u o m e n ė s p r i e š a k y j e at­ siduria s u m a n u s ir valingas naujosios epochos žmogus. Tai buvo audringo kūrybinio pakilimo ir dvasinio išsivadavimo epocha, p a g i m d ž i u s i aistros, minties, c h a r a k t e r i o milžinus. Neatsitiktinai Italijos renesanso ideologai pripažino, k a d žmogus yra „panašus į Dievą". Gimstant naujai epochai, nyksta feodalų sluoksnis. D a ­ lis j ų nusigyvena, kita dalis t a m p a buržuazija. B a u d ž i a u n i n ­ kus kausčiusios grandinės sutraukomos. Visuomenė tampa juridiškai laisva. Susiformuoja j a u gana gausus verslininkų, p r a m o n i n i n k ų s l u o k s n i s i r d a r b i n i n k a i , n e t u r i n t y s j o k i ų ga­ mybos priemonių. Naujai kylantys veiklūs verslininkai mažiau kaip per šimtmetį sukūrė tokias gamybines jėgas, kurios savo pa­ j ė g u m u p r a n o k o visas ankstyvesnių kartų sukurtas gamy­ bines jėgas drauge paėmus. Tačiau ši pažanga taip pat buvo prieštaringa. Kapita­ lizmo raidą lydėjo k r u v i n i u ž k a r i a v i m a i bei įvairios socia­ linės blogybės, socialiniai kontrastai. J ė g a t a m p a teisės pag­ rindu. Atsiranda nauja pavergimo forma — darbo jėgos samda. J a u ankstyvajame kapitalizme prasidėjo svetimų kraštų užkariavimai ir jų pavertimas kolonijomis. Didieji geogra­ finiai atradimai, atrastųjų ž e m i ų a p i p l ė š i m a s , k a i n ų revoliu­ cija, m i l ž i n i š k a s p r e k y b o s r i n k ų i š a u g i m a s — visa tai b u v o svarbūs veiksniai, skatinę pramonės plėtotę. Europinio ko­ lonializmo p r a d i n i n k a i — Ispanija, O l a n d i j a ir Portugalija, k u r i b u v o ir p a s k u t i n ė e u r o p i n i o k o l o n i a l i z m o šalis. Iš jų

estafetę p e r ė m ė talizmo šalimi.

Anglija,

palaipsniui

tapusi

klasikine

kapi­

Kapitalizmas pradėjo plėtotis ne vienu metu, todėl nė­ ra vieningos nuomonės, kuomet jis prasidėjo. Vieni jo pra­ d ž i ą s i e j a s u I t a l i j o s i r N y d e r l a n d ų m i e s t ų a u g i m u X V a., kiti — s u X V I a. p r a d ž i a , treti — su 1640 m. A n g l i j o s re­ voliucija, d a r kiti p r a d ž i a l a i k o 1789 m . P r a n c ū z i j o s di­ džiąją revoliuciją. Sovietinėje istoriografijoje N a u j ų j ų am žių pradžia siejama su buržuazine revoliucija Anglijoje (1640 m.). K a p i t a l i z m a s y r a s k i r s t o m a s į tris e t a p u s : 1) ka­ p i t a l i z m o g e n e z ė (XVI a . — X V I I I a. p i r m o j i pusė), 2) bran­ d u s k a p i t a l i z m a s ( X V I I I — X X a.-), 3 ) p o s t k a p i t a l i z m a s ( X X a . pabaiga). N o r s k a p i t a l i z m a s j a u n u o p a t savo p r a d ž i o s a p i m a di­ delius p l a n e t o s rajonus, t a č i a u jis formuojasi labai skirtin­ gai. Azijoje, Afrikoje, L o t y n ų A m e r i k o j e greta k a p i t a l i z m o ilgą laiką gyvavo ikikapitalistinės formacijos: feodalizmas, vergovė ir net pirmykštė bendruomenė. Kapitalizmo genezės m e t u įvyksta milžiniški pakitimai kaime, valstiečių gyvenime. Žlunga skirtinės ž e m ė s sistema, suyra k a i m o b e n d r u o m e n ė . Z e m ė t a m p a nuosavybe. Vals­ t i e č i a i t a m p a s a v i n i n k a i s a r b a n u v a r o m i n u o ž e m ė s (pvz., Anglijoje). Socialinė diferenciacija suskaldo valstiečius į valstiečių buržuaziją, vidutiniuosius, pusiau proletariatą ir proletariatą, kuris tampa „laisvas" n u o gamybos priemo­ nių. Kapitalizmas suardo c e c h ų organizaciją miestuose. Pra­ turtėję meistrai ir prekybininkai tampa įmonininkais. T u o tarpu n u s i g y v e n ę meistrai, pameistriai ir m o k i n i a i — darbi­ n i n k a i s : iš p r a d ž i ų n a m u o s e , m a n u f a k t ū r o s e , o v ė l i a u fabri­ k u o s e . F a b r i k ų a u g i m ą s k a t i n o n e v i e n „ l a i s v ų " n u o ga­ m y b o s p r i e m o n i ų ir feodalinių p a n č i ų d a r b i n i n k ų atsiradi­ mas, bet ir techninė pažanga. Techninį progresą metalurgi­ joje, tekstilėje, kalnakasyboje skatino geležiniai įrankiai, v a n d e n s ratas, m e c h a n i n ė s p a v a r o s ir kitokia technika. Pirmoji kapitalistinės pramonės forma buvo manufaktū­ ra (stambi r a n k i n ė gamyba). Šioje stadijoje dar išlieka ama­ tininkiška technika, tačiau gamyba kooperuojama, išauga darbo našumas. Tai pasiekti leidžia darbo pasidalijimas, smulkiaprekinės gamybos plėtotė, a m a t ų diferenciacija. M a ­ nufaktūrinė kapitalizmo stadija Anglijoje gyvavo XVI— XVIII a. Pramoninis perversmas — perėjimas n u o manufak­ tūrinės stadijos į fabrikinę gamybos stadiją — čia prasidė­ jo XVIII a. 7-ame dešimtmetyje. Šį procesą ypač skatino

kolonijų apiplėšimas. T u o m e t u b u v o išrastos v e r p i m o ir kitos mašinos. V e r p i m o p r a m o n ė j e įsigali m a š i n i n ė techni­ ka. K i e k vėliau buvo mechanizuotas ir audimas. Visa tai dar labiau paskatino tobulinti ir kitų gamybos sričių tech­ niką. C h e m i j o s p r i t a i k y m a s leidžia pertvarkyti a u d i n i ų ba­ linimą ir dažymą, keičiasi geležies lydimo technologija, plė­ t o j a s i m a š i n ų g a m y b a . P a t o b u l i n i m a i p l i e n o l y d i m e (1855, 1864, 1878 m . ) , e f e k t y v i ų s i e r o s r ū g š t i e s i r s o d o s g a v i m o b ū d ų a t r a d i m a s (1860 m.), g a r o t u r b i n o s s u k ū r i m a s ( 1 8 8 4 — 1889 m.), a e r o p l a n a s (1903 m.), e l e k t r o s p e r d a v i m a s t r i j ų fazių kintama srove, telefonas, radiotelegrafas (1855— 1869 m.) — t a i v i s p r a m o n i n ė s r e v o l i u c i j o s r e i š k i n i a i . D i d ž i o ­ joje Britanijoje pramoninis perversmas baigiasi XIX a. 2—3 dešimtmetyje. Iki XIX a. vidurio kapitalizmas intensyviai plėtojasi p i r m a u j a n č i o s e E u r o p o s šalyse. P r a m o n i n ė buržua­ zija įsigali politiniame g y v e n i m e . Susiformuoja p r a m o n i n i s proletariatas. Visuomeniniame gyvenime plečiasi proletaria­ to k o v a už savo teises ir geresnes materialines g y v e n i m o sąlygas. Šiuo m e t u intensyviai formuojasi naujųjų laikų tautos. Prasideda pavergtųjų tautų karai už politinį savarankišku­ m ą . N o r s šie p r o c e s a i v y k s t a visose šalyse, t a č i a u n e vie­ nu metu. Prancūzijoje, JAV, Vokietijoje, Italijoje ir kitose šalyse p r a m o n i n i s perversmas baigėsi X I X a. viduryje arba p a b a i g o j e . L i e t u v o j e , k a i p ir R u s i j o s i m p e r i j o j e , jis d a r vy­ ko visą X I X a. antrąją pusę. Sovietinė, marksistinė istorio­ grafija teigia, k a d n u o Paryžiaus K o m u n o s p r a s i d e d a i m p e ­ rialistinis kapitalizmo etapas, t. y. p ū v a n č i o kapitalizmo pas­ kutinė ir aukščiausia pakopa. Tvirtinama, k a d šioje p a k o p o j e buržuazija atsisako demokratijos, pereina prie reakci­ jos, fašizmo, imperialistinių k a r ų bei militarizmo politikos, ji nebegali užtikrinti tolesnio visuomenės žengimo į pažan­ gą ir todėl revoliucijos keliu turi būti nuversta ir sunai­ kinta, o p a ž a n g o s estafetę turi p e r i m t i k o m u n i s t ų partijos v a d o v a u j a m a s proletariatas. Šioje, švelniai tariant, labai ele­ mentarioje, vulgarioje schemoje atrodo viskas labai logiška. T a č i a u i s t o r i j o s e i g a j ą p a n e i g ė . B u r ž u a z i j a p r a d i n i a m e sa­ vo k i l i m o e t a p e iš tikrųjų elgėsi negailestingai, n e t žiau­ riai, p e r d a u g n e s i s k a i t y d a m a s u p r i e m o n ė m i s . J i n e s u g e ­ bėjo užtikrinti normalaus materialinės gamybos ritmo ir t. t. Bet po A n t r o j o pasaulinio karo, nepaisant labai n e p a l a n k i ų t a r p t a u t i n i ų sąlygų, buržuazija p a r o d ė t o k į sugebė­ j i m ą spręsti e k o n o m i n e s bei socialines v i s u o m e n ė s proble­ mas, k a d priartėja prie ateities visuotinės gerovės idealų,

k u r i u o s p r o p a g a v o s i socializmo ideologai. T u o t a r p u socialis­ tinės s t o v y k l o s šalys n u o šių i d e a l ų vis l a b i a u t o l o ir rito­ si j katastrofą, į b e d u g n ę : XX a. istorinė p r a k t i k a įrodė, k a d k u r i a n t ateitį, n e g a l i m a nesiskaityti su ž m o g a u s prigim­ timi, praeities p a v e l d u ir bendriausiomis žmonijos raidos tendencijomis, ignoruoti amžių tėkmėje žmogaus sukauptą patyrimą. Marksistinėje konjunktūrinėje literatūroje mes dažnai susidurdavome su kaltinimais, k a d vergvaldžiai, feodalai, ka­ pitalistai esą labai negeri, žiaurūs, gobšūs ir pan. Atrodytų, j e i g u jie b u t ų b u v ę geresni, tai ir v i s u o m e n ė b ū t ų geriau gyvenusi. T a č i a u tokio a p i b e n d r i n i m o n e g a l i m a daryti. T i e k vergovė, tiek feodalizmas ir t. t. b u v o n e i š v e n g i a m o s pažan­ gos ir r i b o t u m o p a k o p o s žmonijos raidoje. O socializmo statybą Sovietų Sąjungoje būtų galima pavadinti žmonijos v ė ž i n i u s u s i r g i m u ir, d u o k D i e v e , k a d d a b a r R u s i j o j e v y k s ­ tančios permainos vėl neišsigimtų į kokią nors patologiją, į kokį nors kitą „socializmo" modelį. Po Antrojo pasaulinio k a r o v a k a r u o s e s u s i k l o s č i u s i ą e k o n o m i n ę i r p o l i t i n ę siste­ mą, matyt, prasminga vadinti postkapitalistine, o socializmo sistemoje vykstančius p a k i t i m u s — postsocializmu ir postkomunizmu. Taigi v i s u o m e n ė iki šių l a i k ų p e r g y v e n o tris didžiąsias civilizacijas, savo p a ž a n g o s ir drauge r i b o t u m o epochas: 1) senovės, 2) v i d u r a m ž i ų , 3) n a u j ų j ų amžių. XX a m ž i ų tiks­ linga vadinti naujausiais laikais. 5 . I k i III t ū k s t a n t m e č i o p r . K r . p a b a i g o s V i d u r i o i r R y ­ tų Europoje, tad ir dabartinėje Lietuvos teritorijoje, gyve­ no gentys, kurios m e d ž i o j o ir r i n k o maistingus augalus. T a i buvo duobėtosios-dantytosios keramikos kultūros žmonės (šioji k u l t ū r a t a i p v a d i n a m a p a g a l b ū d i n g ą d u o b u č i ų i r d a n ­ tytą ornamentą p u o d o paviršiuje). III t ū k s t a n t m e č i o p a b a i g o j e i r I I tūkst. pr. K r . p r a d ž i o ­ je į šią teritoriją atsikėlė n a u j o s kultūros gentys, k u r i ų p a g r i n d i n i s verslas^ b u v o gyvulininkystė, taip p a t ir p r i m i ­ tyvi žemdirbystė. Šios gentys s u k ū r ė virvelinės k e r a m i k o s ir laivinių kovos kirvių kultūrą. T o k į p a v a d i n i m ą ji gavo pa­ gal virvelinį ornamentą, įspaustą p u o d o paviršiuje, o kar­ tais ir jo viduje, ir p a g a l laivelio p a v i d a l o a k m e n i n į kirvį. M a n o m a , k a d laivinių k o v o s kirvių kultūros žmonės, apsi­ gyvenę Pabaltijyje, taip pat Padneprėje, Volgos-Okos basei­ ne ir S u o m i j o j e , b u v o prabaltai. Virvelinės k e r a m i k o s ir lai­ v i n i ų k o v o s k i r v i ų k u l t ū r o s a t s t o v a i , s u s i m a i š ę s u v i e t o s gy-

ventojais, sukūrė baltišką P a m a r i ų kultūrą ir vadinosi bal­ t a i s ( s e n o v ė s r o m ė n a i i r g e r m a n a i juos v a d i n o a i s č i a i s ) . Apskritai Lietuvos teritorijoje žmonės apsigyveno daug v ė l i a u n e g u p i e t i n i u o s e r a j o n u o s e . J i e m s įsikurti t r u k d ė le­ dynai, kurie prieš daugelį tūkstančių m e t ų m ū s ų kraštą bu­ vo p a d e n g ę n e t tris kartus. Atšilus k l i m a t u i ir paskutinia­ j a m ledynui prieš 20 000 m e t ų pasitraukus į šiaurę, ir Lie­ tuvos teritorijoje galėjo apsigyventi žmonės. Ankstyviausiu archeologiniu radiniu Pabaltyjyje laikomi Vakarų Prūsijoje (dab. L e n k i j o s P a m a r y j e ) X I X a . a p t i k t i š i a u r ė s e l n i o r a g a i , d a t u o j a m i 18 000 m. pr. Kr. K a d a pirmieji ž m o n ė s apsigy­ v e n o Lietuvos teritorijoje, dar nėra visiškai aišku (manoma, X I — X t ū k s t a n t m e t y j e p r . K r . ) . Žinoma t i k t i e k , k a d j i e a t k e l i a v o čia iš p i e t i n i ų ir p i e t v a k a r i n i ų sričių, atsinešė Svidrų kultūrą ( X — I X tūkstantmetis pr. Kr.; p a v a d i n i m a s kilęs iš v i e t o v ė s S w i d r y W i e l k i e — Didieji Svidrai — netoli Var­ šuvos, k u r 1922 m . p i r m ą k a r t b u v o aptikti saviti t i t n a g o dirbiniai, pavadinimo) ir Pabaltijo M a d l e n o kultūrą. 6. Lietuvoje ž e m ę arti pradėta pirmaisiais m ū s ų eros am­ žiais. R a n d a m e t o l a i k o t a r p i o geležinių n o r a g ų . T a č i a u n e ­ reikia manyti, k a d tai b u v o žemdirbystės pradžia apskritai: prieš i š m o k d a m a s arti žemę, ž m o g u s ilgus a m ž i u s n a u d o j o ­ si kitokiais, primityvesniais žemės apdirbimo būdais. Seniausias žemdirbystės įrankis — kaplys, todėl ir se­ niausioji žemės dirbimo forma vadinama kapline žemdirbys­ te. Ja p r a d ė t a verstis neolito e p o c h o j e . D i r b a m o s ž e m ė s plo­ tai b ū d a v o nedideli, todėl ši žemdirbystė kartais dar vadi­ n a m a daržine. Kaplius žmonės pasidarydavo iš akmens, kau­ lo ar rago, galbūt b u v o ir m e d i n i ų kaplių, k u r i ų iki m u s ų d i e n ų neišliko. Iš to laikotarpio yra išlikęs m e d i n i s pjau­ tuvas su titnaginėmis skeveldromis vietoje ašmenų. Lietu­ vos teritorijos žemdirbiai neolite augino kviečius, miežius ir soras. Tai rodo Kuršių nerijoje, S a m a n t o n y s e prie Vep­ r i ų (dab. U k m e r g ė s raj.) i r k i t o s e m ū s ų r e s p u b l i k o s v i e t o s e aptiktos puodų šukės su grūdų įspaudomis. Mat, lipdant puo­ dus, g r ū d ų p a t e k d a v o į m o l į , o k a i t o k į i n d ą d e g d a v o , gru­ dai sudegdavo, p a l i k d a m i p u o d o sienelės molyje tuščią vie­ tą. A r c h e o l o g a i , įpylę į tokias g r ū d v i e t e s v a š k o arba gipso, atpažįsta buvusius grūdus. T a i p Kuršių nerijoje rastuose puoduose atpažintos kviečių grūdvietes, o Samantonyse — miežių. vės

Žalvario a m ž i u j e a t s i r a n d a l y d i m i n ė ž e m d i r b y s t ė . S e n o ­ žmogaus gyvenamose miškingose vietose žemdirbystei

tinkamų plotų buvo nedaug, todėl gyventojai iškirsdavo ir i š d e g i n d a v o m i š k ą l y d i m u i p a r u o š t i . S v a r b i a u s i o s ž e m ė s įdir­ b i m o p r i e m o n ė s b u v o u g n i s , ž a l v a r i n i s k i r v i s i r k a p l y s . Ug­ nis išnaikindavo piktžoles, išpurendavo paviršių ir padeng­ davo jį pelenais, kurie patręšdavo žemę. Lydimas duodavo gerą derlių tik keletą metų, todėl po to jis būdavo palie­ k a m a s , užleidžiamas, i e š k o m a n a u j ų m i š k o plotų. N o r s lydi­ m u o s e u ž a u g d a v o neblogas derlius, o ž e m ę įdirbti b ū d a v o n e s u n k u , vis dėlto žalvario amžiuje žemdirbyste v e r č i a m a s i mažiau negu gyvulininkyste. M ū s ų eros pradžioje, atsiradus geležiniams kirviams ir pjautuvams, įsigali p a ž a n g e s n ė žemdirbystės forma — pūdym i n ė žemdirbystė. Pakartotinai būdavo deginamas miškas, per keletą metų užaugęs anksčiau dirbamame lydime. Į jį grįžtama k a s 12—15 metų. D a b a r ž e m ę įdirbti b u v o d a u g l e n g v i a u : g a l i m a p a n a u d o t i m e d i n ę ž a g r ę i r i š e g l ė s vir­ šūnės padarytas akėčias, o dar vėliau — geležinį noragą. L y d i m o p a r u o š i m a s b u v o s u n k u s darbas ir reikalavo di­ desnio ž m o n i ų kolektyvo. Pavienis ž e m ė s a p d i r b i m a s atsira­ do tik su ariamąja žemdirbyste, kuri gerose žemėse j a u bu­ v o p r a k t i k u o j a m a p i r m a i s i a i s m ū s ų e r o s amžiais, n o r s ga­ lutinai įsigalėjo, k a i p m i n ė j o m e , tik V — V I I amžiuose. Pirmaisiais m. e. amžiais Lietuvoje auginti kviečiai, mie­ žiai, soros, rugiai, avižos, t a i p p a t a n k š t i n i a i b e i pluošti­ niai augalai: žirniai, p u p o s , k a n a p ė s . K a d baltų g e n č i ų žem­ dirbystė n e b u v o atsilikusi n u o kitų Europos kraštų, r o d o ir r o m ė n ų istoriko Plinijaus K o r n e l i j a u s T a c i t o (I a. po Kr.) žinia, j o g aisčiai a u g i n a j a v u s i r k i t u s l a u k ų a u g a l u s ge­ riau negu iš prigimties tingūs germanai.

XII. GENYS MARGAS, SVIETAS DAR MARGESNIS... 1. Ž m o n i ų v i s u o m e n ė n u ė j o ilgą e k o n o m i n ė s rai­ dos kelią. Iš pradžių ji tenkinosi atsitiktiniu maistu, kurį rasdavo gamtoje. Palaipsniui n u o maisto produktų rinkimo žmonija III t ū k s t a n t m e č i o pr. Kr. viduryje (neolite) p e r e i n a p r i e že­ mės ūkio produktų gamybos, išmokstama auginti augalus. Antroje matriarchato stadijoje atsirado kaplinė žemdirbys­ tė. bo

Pereinant našumas.

į patriarchatą, smarkiai išauga žemdirbio dar­ Ariamoji žemdirbystė palengvina ir pagreiti-

na žemės įdirbimą. Europoje tuo m e t u buvo pradėta nau­ doti žagrė, o p j a u t u v a s n a u d o j a m a s j a u žalvario a m ž i u j e ( X V I — V I a. pr. Kr.). Geležiniai įrankiai leido smarkiai padidinti pasėlių plo­ tus, p a g e r ė j o ž e m ė s įdirbimas, i š a u g o d e r l i n g u m a s . P o t o ž e m ė s ū k i o raida lyg ir sustoja. Pjautuvas ir žagrė Lietu­ voje išlieka per visą feodalizmą ir kapitalizmo pradžioje. Neturtingieji valstiečiai jais naudojosi ir XX a. pradžioje. X I X a . a r i a m u o s i u s j a u č i u s p a k e i č i a d a r b i n i a i a r k l i a i , įsi­ gali daugialaukė sėjomaina. Plūgais valstiečiai Lietuvoje pradeda naudotis tik po baudžiavos panaikinimo. Dvaruose plūgais arti pradėta, žinoma, anksčiau. Rytiniuose ir piet­ ryčių Lietuvos rajonuose vargingieji valstiečiai pjautuvais naudojosi net iki kolektyvizacijos. Taigi gyvenimo dinami­ k o s tarsi ir n e b u v o . Labai lėta ū k i n ė p a ž a n g a viduramžiais piršo mintį, k a d tai — regreso amžius. T a č i a u feodalizmas vis dėlto b u v o dėsninga žmonių visuomenės pažangos pa­ kopa. Nors tarpukario metais Lietuvoje žemės ūkis gana greit plėtojosi, tačiau, b ū d a m a s visai priklausomas n u o Va­ k a r ų Europos rinkos, pergyveno krizės metus, trūko ir tech­ nikos. Kita svarbi žemės ūkio šaka — gyvulininkystė. G y v u l i n i n k y s t ė E u r o p o j e a t s i r a n d a d a r n e o l i t e (III t ū k s ­ t a n t m e č i o pr. Kr. viduryje). J o s atsiskyrimas n u o žemdir­ bystės — tai pirmasis didelis darbo pasidalijimas. Didelis per­ versmas gyvulininkystėje — naminių gyvulių gausėjimas. Gyvulininkystė buvo pagrindinis klajoklių genčių pragyve­ n i m o šaltinis. Ž m o n ė s j a u b u v o prisijaukinę šunį, karvę, kiaulę, avį. Bronzos a m ž i u j e p r a d e d a m a kultivuoti g a n o m ą ­ ją gyvulininkystę. Pereinant į patriarchatą, smarkiai išaugo ūkininkavimo intensyvumas. Gyvulininkystės reikšmė dar labiau padidėjo, pradėjus gyvulius naudoti kaip traukia­ m ą j ą d a r b o j ė g ą ( V — V I I I a.). X I V a . p r a d e d a m i steigti feo­ dalų žirgynai. K i e k vėliau i m a m a laikyti veislinius joja­ m u o s i u s ir darbinius gyvulius, o apie XVI a. y p a č padau­ gėja melžiamų karvių. V i e n a s s e n i a u s i ų ž m o n i j o s v e r s l ų i r p r a g y v e n i m o šalti­ n i ų — medžioklė. Iš p r a d ž i ų ž m o g u s i š m o k o m e d ž i o t i s m u l ­ k i u s žvėrelius. K i e k vėliau, a u g a n t kolektyvinio d a r b o reikš­ mei, i m a m a m e d ž i o t i s t a m b i u s žvėris, pavyzdžiui, m a m u ­ tus. Atsiranda m e d ž i o k l i n i a i šunys ir paukščiai. F e o d a l i z m o e p o c h o j e m e d ž i o k l ė t a m p a pagalbine ū k i o šaka. Bitininkystė — r o m a n t i š k i a u s i a ū k i o š a k a . Ž o d i n ė j e l i a u ­ dies kūryboje išaukštintas bitelių darbštumas, pasiaukoji-

mas, nemeilė blogiems žmonėms. Sakoma, kad pas blo­ gus ž m o n e s bitės negyvena. J o s arba pabėga, arba išnyks­ ta. N u o b i č i ų k i l ę ž o d ž i a i bičiulis, b i č i u l y s t ė , k u r i e r e i š k i a draugystę, t a m tikrą giminystę (turėti bites iš b e n d r o kel­ mo, drauge bitininkauti). Bitininkystė atsirado dar prieš m ū s ų erą. Iš pradžių tai b u v o m e d ž i o k l ė s rūšis. T i k v ė l i a u ž m o g u s p r a d ė j o bites pri­ ž i ū r ė t i i r s p e c i a l i a i b i t ė m s dairyti d r e v e s m e d ž i u o s e . S e n o ­ vėje bičių r e i k š m ė ū k y j e b u v o labai didelė. Pirmiausia bi­ t i n i n k y s t ė d u o d a v o v a š k o . P a v y z d ž i u i , L i e t u v o j e v a š k a s su­ darė didelę eksporto dalį. Antra, bičių medus buvo vartojamas vietoje cukraus. Trečia, iš m e d a u s buvo gami­ namas m ū s ų bočių taip mėgtas saldus svaiginantis midutis. Įsigalėjus Lietuvoje feodalizmui, m e d u s ir vaškas suda­ rė valstiečių feodalinių prievolių dalį. Tiesa, m e d a u s duok­ lė b u v o įvesta dar X I V a. antroje pusėje. X V — X V I am­ žiuje dalis k a i m o gyventojų, v a d i n a m ų drevininkais, arba bartiininkais, vertėsi v i e n bitininkyste. Plėtojantis žemės ūkiui, bitininkystės reikšmė ė m ė ma­ žėti. T a č i a u i r š i a n d i e n m e s n e a t s i s a k o m e n e i žvakių, n e i medaus, nei midaus. Gyvuoja net bitininkų draugija, kuri u g d o naujus bičiulius. Žvejyba — viena seniausių ūkio formų — užsiimama dar p a l e o l i t e . Žvejybai t a d a n a u d o j a m i s m a i l ū s k a u l a i . I n t e n s y ­ viau žvejojama neolite, p r a d e d a m a gaminti žvejybos kab­ liukus, ž e b e r k l u s , s k a p t u o t i l u o t u s . V y k s t a n t ū k i n e i dife­ renciacijai, prie didesnių v a n d e n s telkinių gyvenusios gen­ tys ima verstis vien tik žvejyba. T a i dar labiau paskatina mainus, prekybą žuvimi. Žvejyba ir prekyba žuvimi ypač išauga geležies amžiuje, kai patobulėja žvejybos įrankiai. Viduramžiais feodalų ūkiuose žuvys buvo auginamos t v e n k i n i u o s e ir t e n k i n o jų poreikius. Labai s m a r k i a i žvejy­ b o s į r a n k i a i t o b u l ė j a X X a . D a b a r ž v e j o j a m a didžiuliais lai­ vais, tobulais įrankiais. Pastatytos m i l ž i n i š k o s p l a u k i o j a n č i o s bazės-fabrikai, kurie dalį sugautos žuvies užsaldo, o kitą dalį konservuoja ir t. t. T a č i a u drauge su tobula t e c h n i k a išaugo ir ekologinė grėsmė: dabartiniu metu įmanoma per keliolika metų sunaikinti stambesnius žuvies telkinius j ū r o s e ir v a n d e n y n u o s e . T a i r o d o silkių ir b a n g i n i ų liki­ mas. Taigi ypač išaugo žmogaus atsakomybė už savo ūkinę veiklą. Amatų užuomazgos senos mykštėje bandoje naudojami

k a i p pati žmonija. D a r pir­ iš titnago nuolaužų pagamin-

ti rankiniai gremžtukai, kirtikliai, smaigaliai. J i e b u v o rei­ kalingi savigynai ir maisto p r o d u k t a m s rinkti. Pirmykštėje bendruomenėje žmogus pradeda naudoti kuoką, strypą su durklu. Tai ir ginklai, ir medžioklės įrankiai. Kiek vėliau žmogus pradeda gaminti įrankius ne tik iš titnago, bet ir iš kaulo. Mezolite j a u naudojamasi įrankiais iš rago, o neo­ lite a t s i r a n d a šlifuoti titnaginiai kirviai, kapliai, k a u l i n i a i p j a u t u v a i , m o l i n i a i i n d a i , m a l i m o g i r n o s . A k m u o n e t i k šli­ fuojamas, b e t ir g r ę ž i a m a s . G a m i n a m i durklai, peiliai, strė­ l i ų a n t g a l i a i . Žmogus i š m o k s t a p a s i g a m i n t i l u o t ą i r s l i d e s , primityviai austi. Ilgai dar ginklus ir darbo įrankius gaminosi patys žem­ dirbiai. Kuriantis klasinei v i s u o m e n e i , g i n k l ų ir d a r b o įran­ kių gamintojai ima tenkinti diduomenės poreikius. T a i buvo a m a t ų a t s i s k y r i m o n u o ž e m ė s ū k i o p r a d ž i a . A m a t ų augimą paskatina vergovinių miestų formavimasis. Apie juos ima burtis amatininkai, kurie aptarnauja miesto gyventojus. T a i p šalia gynybinės ir administracinės m i e s t o funkcijos atsiranda g a m y b i n ė ir prekybinė jo funkcija. Tai­ gi amatai n u o žemės ūkio pradeda atsiskirti vergovėje. Vyks­ t a a m a t ų d i f e r e n c i a c i j a . N u o g a m i n t o j ų m a s ė s a t s i s k i r i a sta­ tybos, a u d i m o , k e r a m i k o s m e i s t r a i , o d i n i n k a i , b a t s i u v i a i , s i u ­ v ė j a i i r t . t . Žalvario a m ž i u j e a t s i r a n d a m e t a l u r g i j a , g i n klakalystė, juvelyrų menas. Taigi j a u šiuo m e t u patobu­ lėja, t a m p a p a t v a r e s n i d a r b o įrankiai. Si p a ž a n g a susijusi su antikiniu pasauliu, kur vyksta tam tikra miestų diferencia­ cija. L a b i a u s i a i išsivysčiusiose Graikijos, Italijos, M a ž o s i o s Azijos miestuose-valstybėse didžiausią reikšmę Įgyja a m a ­ tai, p r e k y b a , j ū r e i v y s t ė , l a i v i n i n k y s t ė . Didžiausio išsiplėtojimo amatai pasiekia ankstyvajame geležies amžiuje. T o b u l e s n i t a m p a visų a m a t o rūšių įran­ k i a i . D i d e l i ų p a k i t i m ų a t s i r a n d a k a r o t e c h n i k o j e , l a i v ų sta­ tyboje ir kitur. N a u j a technika apsiginkluoja karyba ir kal­ nakasyba. Užsimezga intensyvūs mainai tarp metalurgijos ir druskos gavybos rajonų, reto a k m e n s ir medžio, kosme­ tikos, p a p u o š a l ų g a m i n t o j ų . M ū s ų eros pradžioje j a u b u v o išsiplėtoję visi p a g r i n d i n i a i a m a t a i ir g a m y b a ž e m ė s ū k i o padargų, kurie buvo naudojami viduramžiais ir net nau­ jaisiais amžiais. Skandinavijos, Lietuvos, Lenkijos ir Vidurio Europos a m a t ų plėtotę s k a t i n o g i n t a r o kelias. G i n t a r a s ir kiti ga­ m i n i a i b u v o g a b e n a m i į Pietus, o P a b a l t i j ys g a u d a v o gink­ lus, p a p u o š a l u s .

Atsitiktinis maistas T a č i a u šiuo m e t u valstybės susikuria ne visur. T u o s e kraštuose, kurie išvengė vergovės, amatų atsiskyrimas n u o ž e m ė s ū k i o ir jų diferenciacija v y k o p e r e i n a n t į feodaliz­ mą ar net į kapitalizmą.

G r a i k i j o j e m i e s t a i i r j ų e k o n o m i n ė r e i k š m ė s m a r k i a i iš­ a u g o A l e k s a n d r o M a k e d o n i e č i o l a i k a i s I V a . pr. Kr., Ita­ l i j o j e — V I I I — V I I a . p r . K r . J a u r o m ė n i š k a m e m i e s t e gy­ ventojai susiskirsto į m i e s t i e č i u s ir valstiečius. Smunkant R o m o s imperijai, miestai taip pat mažėja, netenka ekono­ m i n ė s r e i k š m ė s i r i š t i k r ų j ų t a m p a (riors i r n e v i s u r ) s u ­ tvirtintomis gyvenvietėmis.

kolektyvine stambių žvėrių medžioklė

žūkle

žemdirbystės užuomazgos

žemdir­ bystė

gyvuli­ ninkyste

žūkle

bitinin Kystė sausumos medžiokle

Miestų augimas Vakarų Europoje prasideda X—XII a. Labai greitai a m a t a i atsiskiria n u o žemės ūkio. Iš pradžių miestų a t g i m i m a s prasideda Italijoje, o po to N y d e r l a n d u o ­ se, P r a n c ū z i j o j e , V o k i e t i j o j e , A n g l i j o j e i r kt. M i e s t a i k u ­ riasi apie tvirtoves, jie dar nedideli, pusiau agrarinio p o ­ būdžio. Formuojasi amatų; žvejybos, druskos gavybos ir prekybos centrai. Labai intensyviai miestai pradeda augti kapitalizmo epo­ choje, atsiradus fabrikinei gamybai, prasidėjus p r a m o n i n i a m perversmui ir kapitalistinei industrializacijai. Dabartiniu me­ tu egzistuoja t o k i e milžiniški m i e s t a i k a i p N i u j o r k a s (per 1 6 m l n . gyv.), M e c h i k a s (per 1 4 m l n . gyv.), T o k i j a s (per 12 m l n . gyv.), Š a n c h a j u s (per 11 m l n . gyv.). U r b a n i z a c i j a pasiekė tokį laipsnį, k a d labai išsivysčiusių tautų ir valsty­ bių gyventojų d a u g u m ą sudaro miestiečiai, o žemės ūkiu besiverčiančių — mažiau negu 10%. Tačiau urbanizacija gimdo sudėtingas ekologines problemas, todėl pastaruoju m e t u pastebima net bėgimo iš miestų tendencija... Apibend­ rinus p a t e i k t ą m e d ž i a g ą , g a l i m e sudaryti e k o n o m i n ė s rai­ dos schemą:

augalinio maisto rinkimas

»mulkių žvėrelių medžioklė

A n k s č i a u s i a i s u s i k ū r ė vergovinis miestas. J o u ž u o m a z ­ gos siekia I V — I tūkst. pr. Kr., p e r e i n a n t iš p i r m y k š t ė s bend­ r u o m e n ė s į v e r g o v ę M e s o p o t a m i j o j e , Egipte, I n d o u p ė s ba­ seine. Iš p r a d ž i ų m i e s t a i b u v o tik religiniai ir administra­ ciniai k a i m o b e n d r u o m e n i ų centrai. J i e kūrėsi dažniausiai a p i e šventyklas. T o s e šalyse, k u r i o s e v e r g o v ė s n e b u v o , mies­ tai k u r i a s i p e r e i n a n t į feodalizmą, a m a t a m s atsiskyrus n ū o ž e m ė s ū k i o ir plėtojantis prekybai. T a i g i m i e s t a s įgyja ne tik karinę, politinę, administracinę, kultūrinę, religinę, bet i r g a m y b i n ę b e i p r e k y b i n ę f u n k c i j ą . T a č i a u m i e s t a i i š es­ m ė s dar ilgą laiką b u v o susiję su ž e m ė s ūkiu.

juru, medžiokle

miestai

prekyba

kapline žemdirbyste

ariamoji žemdirbyste

naminiai gyvuliai

ganomoji gyvulininkystė

VISUOMENĖS SOCIALINĖS

RAIDOS SCHEMA

BENDRUOMENĖ

žynys

karo vadas

seniūnų taryba

VERGOVĖ

[Vergvaldžiai

laisvi piliečiai

miestiečiai

vergai

vyresnieji kariai

dvasininkai

2. T a i p suskyla pirmykštė b e n d r u o m e n ė . Kitas etapas — klasinės v i s u o m e n ė s susidarymas. Iš turtingųjų ir įtakin­ gųjų atsiranda vergvaldžiai, o likusi b e n d r u o m e n ė s dalis sudaro žemesnius gyventojų sluoksnius. T e n , k u r v e r g o v ė s n e b u v o , feodalizmo e p o c h o s socia­ linė struktūra formavosi iš p i r m y k š t ė s b e n d r u o m e n ė s (žem­ valdžiai, laisvieji gamintojai). Irstant feodalizmui, nyksta l u o m i n i s v i s u o m e n ė s s u s i s k a l d y m a s . L i e k a t i k t a m t i k r i so­ cialiniai sluoksniai. A n a l i z u o d a m i „socializmo" v i s u o m e n ė s socialinę struk­ tūrą, p r i v a l o m e pasakyti, k a d ji b u v o aiškiai deformuota, nepilna. Tai buvo padarinys socialinio genocido, sunaiki­ nusio pasiturinčius ir vidutinius valstiečius, t. y. gabiausią, darbščiausią valstietijos dalį. B u v o sunaikinta p r a m o n ė s ir p r e k y b o s buržuazija, d i d e l ė inteligentijos dalis.

bajorai

tretysis luomas

baudžiauninkai

3. Valstybė — svarbiausia v i s u o m e n ė s politinės sistemos organizacija, p e r k u r i ą v a l d o m a v i s u o m e n ė . V a l s t y b ė — isto­ rinė kategorija. Gimininėje visuomenėje valstybės nebuvo. J o s vietoje egzistavo autoriteto, visuomeninės nuomonės valdžia. Pirmoji ž m o n i ų v i s u o m e n ė s politinės raidos p a k o p a bu­ vo karinė demokratija. Ji susikūrė irstant pirmykštei bend­ r u o m e n i n e i s a n t v a r k a i . T a i p a s k u t i n ė b e n d r u o m e n ė s sta­ dija. Iš k a r i n ė s d e m o k r a t i j o s i š a u g o v e r g v a l d i n ė arba feo­ dalinė v i s u o m e n ė . G i m i n i n ė s ir gentinės tarybos tapo ka­ rinės demokratijos organais, o pastarieji virto t a m tikrų socialinių sluoksnių diktatūros organais, plėšikavimo ir kaimynų priespaudos organizacija. Taip baigė savo dienas liaudies valios įrankis.

KAPITALIZMAS

buržuazija

pramo nės

inteligentija

preky- žemes bos ūkio

proletariatas

miesto

kaimo

„SOCIALIZMAS"

Partokratija

Biurokratija

-vergai

N u o to laiko ž m o n i ų v i s u o m e n ė s istoriją galima pava­ dinti valstybių istorija. Valstybių, centralizuotos valdžios kūrėjai dažniausiai bu­ v o g e n i a l i o s a s m e n y b ė s . T a i l ė m ė i s t o r i n ė s a p l i n k y b ė s , si­ tuacija.

Valdovas reikalavo visiško pavaldinių p a k l u s n u m o . Pa­ valdinių mintys ir teisės turėjo būti grindžiamos v a l d o v o „noriu". Pats ankstyviausias valstybės tipas b u v o miestai-valstybės. Vykstant karams, valstybės didėja, centralizuojasi. Ypač ilgai miestai-valstybės išliko senovės Graikijoje ir Romoje. Egzistavo du valstybių tipai: demokratinė respub­ lika ir aristokratinė respublika. T a č i a u ir čia vyksta centra­ lizacija, k u r i baigiasi R o m o s i m p e r i j o s s u s i d a r y m u . Valstybės susidarymas bei kiekvienas jos etapas yra pa­ žangos pakopa. Ž m o n i ų visuomenė n u o pat pirmųjų savo g y v e n i m o d i e n ų plėtojasi labai netolygiai ir valstybių rai­ doje taip pat esama netolygumų. Valstybės formavosi, plė­ t o j o s i , k l e s t ė j o ir... ž l u g o , p e r d u o d a m o s e s t a f e t ę n a u j i e m s politiniams junginiams. Valstybių istorija — tai labai sudėtinga, d a r ne visiškai išspręsta istorijos m o k s l o problema. Kraštuose, k u r i ų ūkyje svarbiausią v a i d m e n į v a i d i n o dirb­ tinai drėkinamos žemės, susikuria despotinės vergvaldinės valstybės. Despotijos sinonimas y r a neribota m o n a r c h i j a ir tironija, v i e n o a s m e n s žiaurus, despotiškas v a l d y m a s . Pirmasis istorinis valstybės tipas — vergvaldinė valstybė. Iš p r a d ž i ų tai a r i s t o k r a t i n ė r e s p u b l i k a , o v ė l i a u — i m p e r i j a . Klasikinis jos pavyzdys — R o m o s imperija. Imperatoriaus valdžia rėmėsi beveik visų Viduržemio pakrančių vergval­ džiais. Atsiranda i m p e r a t o r i ų kultas, labai išauga biurokra­ t i n i s a p a r a t a s , p r i e v a r t o s i n s t i t u c i j o s (pvz., m i l ž i n i š k a r e g u ­ liari k a r i u o m e n ė ) . Ankstyvoji feodalinė valstybė — pirmoji gana primityvi feodalinės valstybės forma. Ji susidarė iš v e r g o v i n ė s vals­ tybės arba iš pirmykštės b e n d r u o m e n ė s . Dažniausiai tai gen­ čių junginiai, kuriuose valdžią paima kurios nors genties vadas. Jo valdžia apribota D i d u o m e n ė s tarybos. Valstybėje išlieka n e m a ž a i k a r i n ė s d e m o k r a t i j o s elementų, y p a č ten, kur valstybė formavosi iš pirmykštės bendruomenės. Tuose kraštuose, k u r i e t u r ė j o k o n t a k t ų su v e r g v a l d i n ė m i s valsty­ bėmis, feodalizmas plėtojosi greičiau. K a i kurios šio laiko­ tarpio valstybės, u ž k a r i a u d a m o s svetimus kraštus, išaugo į milžiniškas imperijas: pavyzdžiui, po arabų, m o n g o l ų už­ kariavimų. V i e n a svarbiausių vidinių ankstyvosios feodali­ nės valstybės funkcijų -— paversti valstiečius feodalų išnau­ dojamu socialiniu sluoksniu. Pavertusi valstiečius feodalams priklausančiu sluoksniu, ankstyvoji feodalinė valstybė atlieka savo vidinę misiją,

prasideda feodalinio susiskaldymo laikotarpis, kurį pergyve­ n o n e v i s o s v a l s t y b ė s . Š i u o m e t u c e n t r i n ė v a l d ž i a t i k for­ m a l i . K a r a l i u s a r b a k u n i g a i k š t i s y r a tik „ p i r m a s i s t a r p ly­ gių". Iš tikrųjų valdžia priklauso stambiesiems feodalams. Feodalinio susiskaldymo t r u k m ė įvairiose valstybėse labai n e v i e n o d a — n u o v i e n o iki kelių ar net keliolikos amžių. Pavyzdžiui, Prancūzijoje feodalinis susiskaldymas truko iki XV a. vidurio, o p o l i t i n ė centralizacija baigta X V I a. I pu­ sėje. K a i p dabar m a n o m a , Lietuvoje feodalinio susiskaldy­ mo nebuvo. Feodalinis susiskaldymas, kuris yra neišvengiama raidos pasekmė, t a m p a svarbiausiu šios v i s u o m e n ė s evoliucijos stabdžiu. Labiausiai suinteresuoti panaikinti feodalinę anarchiją miestiečiai — pirkliai ir amatininkai. K o l n e b u v o pirklio ar amatininko asmens ir jo produkcijos n e l i e č i a m u m o garanti­ jos, tol trečiasis l u o m a s n e g a l ė j o n o r m a l i a i gyventi. Cent­ ralizuota k a r a l i a u s v a l d ž i a s u i n t e r e s u o t i ir s m u l k i e j i b e i vidutinieji feodalai. Todėl ir susidaro valdovo, miestiečių ir smulkiųjų feodalų blokas, prasideda „naminis karas" prieš stambiuosius feodalus — aristokratiją, labiausiai suinteresuo­ tą išlaikyti feodalinį susiskaldymą. N u g a l ė j u s v a l d o v o blo­ k u i , s u s i k u r i a v ė l y v o j i c e n t r a l i z u o t a f e o d a l i n ė v a l s t y b ė . Iš­ a u g u s l u o m ų įtakai, kai kuriose E u r o p o s šalyse įsigali luo­ m i n ė m o n a r c h i j a — f e o d a l i n ė s v a l s t y b ė s f o r m a , k u r i o j e ša­ lia v a l d o v o veikia l u o m ų atstovaujami susirinkimai. J i e kar­ tais turi net įstatymų leidžiamąsias funkcijas. Pavyzdžiui, Lenkijos ir Lietuvos respublikos seimai. Taigi šiuo atveju valstybė buvo viena, bet nevieninga. Valdžia viena, tačiau ne vienose rankose. Luominėje monarchijoje idealiu valdovu tampa paklus­ nus stambiesiems pasaulietiniams ir dvasiniams feodalams v a l d o v a s . P a l a i p s n i u i L e n k i j o s i r L i e t u v o s r e s p u b l i k o j e su­ siklostė tokia padėtis, k a d feodalai su savo valdovu elgėsi k a i p su dažytais kiaušiniais — „pažaisdavo ir išmesdavo", keisdavo kitu. Kita vėlyvojo feodalizmo valstybės forma — absoliuti m o ­ n a r c h i j a . T a i l a b i a u s i a i i š p l ė t o t a p o l i t i n ė s c e n t r a l i z a c i j o s for­ ma su visiškai susiformavusiu biurokratiniu prievartos apa­ ratu. K l a s i k i n ė absoliutizmo šalis b u v o Prancūzija. Kai kurie E u r o p o s miestai (pavyzdžiui, Pskovas, N o v g o ­ rodas) ir feodalizme išliko respublikomis. Perėjimas į kapitalizmą įvyksta dvejopai: revoliuciniu keliu arba įvykdžius reformas. Ten, kur pasiekta kompro-

m i š o t a r p t r e č i o j o l u o m o i r b a j o r i j o s (pvz., A n g l i j o j e ) , s u ­ siformavo konstitucinė monarchija. Stiprėjant buržuazijai, absoliutinė monarchija ima stabdyti pažangą. K a i kuriose šcdyse a b s o l i u t i z m ą p a n a i k i n o b u r ž u a z i n ė s r e v o l i u c i j o s . S i l p ­ na lėčiau besivystančių šalių buržuazija, išsigandusi revoliu­ cinio sąjūdžio, sudaro suokalbius su m o n a r c h u , ir feodalinė absoliutinė monarchija pavirsta buržuazine-dvarininkiška monarchija (pvz., Rusijos imperija, Austrija—Vengrija). Kraštuose, k u r i u o s e įvyksta b u r ž u a z i n ė revoliucija ir įsivieš­ patauja tretysis luomas, valstybė įgauna p a r l a m e n t i n ę arba prezidentinę demokratinės respublikos formą. Įsigalėjus trečiojo l u o m o diktatūrai, s u n a i k i n a m a s feoda­ linis absoliutizmas, baigia susidaryti vieningos d e m o k r a t i n ė s valstybės. T a č i a u n u o to diktatūros esmė nepasikeitė. Vals­ tybė v y k d o ne tik tarptautinių teisių gynimo, bet ir slopini­ m o funkciją. J i a t l i e k a m a p r i e v a r t a a r b a n u o l a i d ų , refor­ m ų i r kt. m e t o d a i s . T a i labai ryškiai atsispindi J A V gyveni­ m e . XX a. nepaprastai išauga policija, vidaus s a u g u m o pajėgos, k a r i u o m e n ė ir kitos tiesioginės ir netiesioginės prie­ vartos institucijos. T i k po A n t r o j o pasaulinio k a r o praside­ da kolonijinių šalių išsivadavimas. Iki šių d i e n ų g r a n d i n e s n u s i m e t ė k e l i o s d e š i m t y s šalių, ir k o l o n i j i n ė s i s t e m a žlugo. Išsivaduojamoji k o v a a p ė m ė ne tik Aziją, bet ir Afriką, Lotynų Ameriką. R e m d a m i e s i tuo, kas aukščiau pasakyta, galime sudaryti visuomenės politinės raidos schemą: 1. K a r i n ė demokratija. 2. G e n č i ų junginys. 3. M i e s t a i - v a l s t y b ė s : a) demokratinė respublika, b) aristokratinė respublika. 4. Despotija. 5. V e r g v a l d i n ė valstybė: a) aristokratinė respublika, b) imperija. 6. Ankstyvoji centralizuota feodalinė valstybė. 7. Feodalinis susiskaldymas. 8. Centralizuotos valdžios įsitvirtinimas: a) miestai respublikos, b) luominė monarchija, c) absoliutinė monarchija. 9. Buržuazijos diktatūra: a) monarchija, b) konstitucinė monarchija.

10.

Buržuazinės demokratijos respublika: a) parlamentinė sistema, b) prezidentinė sistema, c) bendratautinės demokratijos valstybė.

4. Ž m o n i ų visuomenė susideda iš socialinių-ekonominių (klasės), p o l i t i n i ų (valstybės, politinės partijos) bendrijų. Reikšmingą grupę sudaro etninės bendrijos. Tai pirmiausia giminė. G i m i n ė — k r a u j o ryšiais susietas kolektyvas, kuris atsiranda iš pirmykštės ž m o n i ų bandos paleolito laikotar­ pyje. G i m i n i n ė v i s u o m e n ė praeina du etapus: matriarchatą ir patriarchatą. M a t r i a r c h a t o e p o c h o j e viešpatauja kolekty­ vinis darbas ir vartojimas, bendragimininė gamybos prie­ m o n i ų nuosavybė ir gimdytojų lygybė v i s u o m e n ė s reika­ luose. Ž m o g u s šiuo m e t u d a r y r a tik individas, o ne as­ menybė. Gentis j a u sudėtingesnė bendrija, kurią vienija gimi­ niniai k r a u j o ryšiai tarp j o s narių, b e n d r a teritorija, kolek­ tyvinė m e d ž i o k l ė , b e n d r a kalba, g i m i n i n ė sąmonė, o vė­ liau — gentinė savivalda. Gentis suyra išaugus turtinei ne­ lygybei- a t s i r a d u s g e n t i n e i d i d u o m e n e i , p a d i d ė j u s k a r o va­ dų vaidmeniui, susidarius genčių sąjungai. V ė l i a u gimininiai k r a u j o ryšiai p a m a ž u n e t e n k a buvusios reikšmės, n e s b e n d r u o m e n ė j e a p s i g y v e n a vis d a u g i a u as­ m e n ų , atėjusių iš kitur. K r a u j o ryšius pakeičia teritoriniai, gimininę b e n d r u o m e n ę — teritorinė, genčių organizaciją — valstybė. Iš tokių teritorinių kaimyninių žmonių bendrijų ir formuojasi tautos. Taigi tautos sąvoka apibūdina etninę bendriją, gyvavusią vergovėje, feodalizmo ir vėlesnėse epo­ chose. Lietuvių tauta galutinai susiformuoja X I I I — X I V a. Gentyje labai didelę reikšmę turėjo kalbinis bendrumas. Tautoje kalba skyla į dialektus, kurie neretai vienas n u o kito labai skiriasi. K o l tautinė s ą m o n ė d a r n e p a k a n k a m a i išaugusi, s v a r b ų v a i d m e n į v a i d i n a r e l i g i n i o b e n d r u m o su­ vokimas. Ypač teigiamą reikšmę tautų formavimuisi turėjo valstybė. D a ž n a i v a l s t y b ė s s k i l i m a s r e i š k ė ir t a u t o s skili­ mą. Pereinant iš feodalizmo į kapitalizmą, formuojasi naujas etninės bendrijos tipas — naujųjų laikų tauta. Ją formuoja p a s t o v ū s e k o n o m i n i a i ryšiai (tautinė rinka), b e n d r i n ė lite­ ratūrinė kalba, tautinė s ą m o n ė ir t. t. N a u j ų j ų l a i k ų t a u t a gali f o r m u o t i s i š v i e n o a r k e l i ų et­ ninių vienetų. Kapitalizmo raida netolygi, todėl ir naujųjų l a i k ų t a u t o s f o r m u o j a s i n e v i e n u l a i k u . I š s i v y s č i u s i o s e ša-

l y s e j o s g y v u o j a j a u X V I I I a . p a b a i g o j e (pvz., P r a n c ū z i j o ­ je), o atsilikusiose šalyse n a u j ų j ų laikų tautų formavimasis p r a s i d e d a tik X X a . L i e t u v i ų n a u j ų j ų l a i k ų t a u t a susifor­ m a v o pačioje XIX a. pabaigoje. J o s teritoriją sudarė aukš­ taičių, žemaičių, suvalkiečių ir d z ū k ų žemės. B u v u s i o j e Li­ vonijos ordino teritorijoje susiformuoja m u m s gimininga l a t v i ų n a u j ų j ų l a i k ų tauta. L i e t u v i ų i r l a t v i ų t a u t i n i o sąjū­ džio veikėjai X I X amžiuje b a n d ė skleisti baltų b e n d r u m o ir vienybės idėjas. Galima pastebėti, jog nedaug trūko, kad ir Žemaitija būtų atskilusi n u o pagrindinio lietuvių tautos k a m i e n o . T a m b ū t a i r i s t o r i n i ų sąlygų. C a r o v a l d ž i a oficia­ liuose r a š t u o s e v i s u r v a r t o j o d v i s ą v o k a s : l i e t u v i a i ir že­ m a i č i a i . N e t 1897 m . p e r v i s u o t i n į R u s i j o s i m p e r i j o s g y v e n ­ tojų surašymą žemaičiai b u v o surašyti atskirai. T u o pasi­ reiškė ir caro vyriausybės politikos principas — s k a l d y k ir valdyk. Susiformavusi lietuvių naujųjų laikų tauta buvo valstietiška, n e s apie 9 3 % jos g y v e n t o j ų — valstiečiai. Po Spalio ginkluoto perversmo sovietinėje imperijoje buvo pradėta propaguoti vadinamoji tautų susiliejimo teo­ rija. R e m i a n t i s šia t e o r i j a i r b u v o v y k d o m a n e t i k asimi­ liacija, bet ir t a u t ų tiesioginis genocidas. 5. G i m i n y s t ė s ryšiai ž m o n i ų v i s u o m e n ė j e labai įvairūs. K o l susiformavo dabartinė šeima, v i s u o m e n ė n u ė j o sudė­ tingą kelią. Dar esant chaotiškiems santykiams ir grupinei santuokai, p r a d e d a m i drausti lytiniai santykiai tarp bandos narių. Po p i r m y k š t ė s b a n d o s p a l e o l i t e įsigalėjus m o t i n o s v a l d ž i a i (mat­ riarchatui), susiformuoja motinos gimininė bendruomenė, tačiau ir m o t i n o s valdžia p a m a ž u n e t e n k a reikšmės, n e s au­ gant žemdirbystei ir gyvulininkystei didėja vyro vaidmuo, jis tampa svarbiausiu gamintoju. Giminė nustoja buvusi pagrindine ū k i n e v i s u o m e n ė s ląstele. J a u neolite j ą pakei­ čia patriarchalinė šeima. M o t e r i s t a m p a n a m ų ūkio šeimi­ n i n k e . T a i p įsigali vyro valdžia (patriarchatas). Ji pasireiš­ kia visur: ūkyje, šeimoje, visuomenėje. Tai perėjimas iš pirmykštės bendruomenės į klasinę visuomenę. Ilgą l a i k ą g y v u o j a g i m i n i n ė - g e n t i n ė v i s u o m e n ė , t. y. vi­ s u o m e n ė , susieta k r a u j o ryšiais. Iš j o s p a l a i p s n i u i formuo­ jasi pagrįsta teritoriniu principu kaimyninė bendruomenė. Susiformavus vienpatystei (monogamijai), sparčiau auga turtinė nelygybė, tobulėja darbo įrankiai, atsiranda darbo pasidalijimas. Vyras paveldi dalį savo motinos ir žmonos turto (negimininis turtas). Privataus, nesusijusio su gimine

turto atsiradimas sustiprina individualios Ji tampa pagrindiniu ūkiniu vienetu.

šeimos

pozicijas.

Iš p r a d ž i ų susikuria didžioji individuali šeima — viena­ me kieme gyvena tėvai ir suaugę vedę vaikai. Vakarų Eu­ ropos šalyse didžioji š e i m a suiro gana greitai. R y t ų Euro­ poje, taip pat ir Lietuvoje, ji kaip reliktas egzistavo dar ir X I X a. G a l i m e sudaryti tokią šeimos formavimo sche­ mą: a) Vedybiniai santykiai chaotiški. b) Grupinė santuoka. Vyras ir moteris priklauso skirtingoms giminėms ir kiek­ vienas gyvena savo giminėje. Poriniai ryšiai dar labai silpni. c) M a t r i a r c h a t a s . Motinos gimininė visuomenė, gimininė komuna. Moters giminė — pagrindinė ūkinė ląstelė. d) Porinė santuoka. Vyras ateina į moters kraujo narių.

giminę.

Giminėje

e) Gimininė k o m u n a tampa šeimine čiau šeima dar ne ūkinis vienetas.

gausėja

bendruomene,

kito ta­

f) P a t r i a r c h a t a s . g) Vienpatystė (monogamija). M o t e r i s ateina į vyro giminę. Giminystės ryšiai nusta­ t o m i p a g a l t ė v o liniją. I m a v y r a u t i t e r i t o r i n i a i ryšiai (kai­ myninė bendruomenė). h) Patriarchalinė šeima — v i s u o m e n ė s ląstelė, ūkinis vie­ netas. i) Didžioji šeima, k) Mažoji šeima.

XIII. TRUPUTIS APIE ROMANTIZMĄ IR PADAVIMUS 1. K o n s t a n t i n o B a l m o n t o (1867—1943) eilėraštis „ M i š k ų Karalaitei •— Lietuvai" parašytas rusų kalba XX a. pradžioje (vertė R e g i n a Baužytė). Tai ištraukos iš A d o m o Jucevičiaus (1813—1846) kny­ gos „Žemaitijos atsiminimai". Ji parašyta lenkų kalba ir išleista 1842 m . V i l n i u j e . C i t u o j a m a i š „ L i e t u v i ų l i t e r a t ū r o s istorijos c h r e s t o m a t i j o s " (Vilnius, 1957, p . 3 9 0 — 3 9 1 ) .

2. Legendos pasakoja, k a d lietuviai turėjo ir savo die­ vų O l i m p ą . Seniai, labai seniai slėnis, k u r i a m e d a b a r Vil­ niaus senamiestis dunkso, b u v o apaugęs ąžuolais. Pagoniš­ koje Lietuvoje ąžuolas laikomas šventu medžiu, simboli­ zuojančiu vyriausiojo dievo Perkūno galybę. Ąžuolų gojai labai akylai saugomi. Į juos patekęs kito tikėjimo žmogus privalėjo mirti. To m e t o šaltiniuose rašoma, k a d vokiečių misionierius, benediktinų vienuolis arkivyskupas Brunonas (Bonifacijus), L i e t u v os p a s i e n y j e j o t v i n g i ų krašte, p a t e k ę s į š v e n t ų ą ž u o l ų girią ir p a g o n i ų t r e n k t a s į galvą, k a r t u su 18 palydovų nukeliavo į dangų. Krikščionys po mirties jį paskelbė šventuoju. Istoriko T. N a r b u t o ir kitų romantikų išplėtota legenda taip pasakoja apie lietuvių šventovę. Švento miško viduryje degė šventoji ugnis, kurstoma v a i d i l u č i ų . V a i d i l u t ė m i s t a p d a v o m e r g a i t ė s , p r i s i e k u s i o s iš­ t i k i m y b ę d i e v a m s . S u l a u ž i u s i p r i e s a i k ą v a i d i l u t ė b ū d a v o su­ d e g i n a m a a r b a g y v a u ž k a s a m a į ž e m ę . Ą ž u o l ų m i š k e gy­ v e n o vyriausias žynys. T u o m e t , kai P e r k ū n o šventyklai Pa­ l a n g o j e vis d a ž n i a u ė m ė grėsti p r i e š ų a n t p u o l i a i , t e n sto­ vėjusi vyriausiojo dievo P e r k ū n o statula b u v o pargabenta į G e d i m i n o k a l n o p a p ė d ę — Š v e n t a r a g i o slėnį. Dievas Per­ kūnas rankoje laikė didžiulį titnago luitą. T i k j u o b u v o leidžiama uždegti šventąją ugnį. N u o t o l a i k o slėnis t a p o l i e t u v i š k ų d i e v ų p a n t e o n u , lie­ tuvišku O l i m p u . Šiame slėnyje b u v o laidojami Lietuvos ku­ nigaikščiai. P r i e š a i s š v e n t y k l ą s t o v ė j o a p v a l u s b o k š t a s , i š k u r i o žy­ niai dangaus k ū n u s stebėjo ir dievų valią ž m o n ė m s skelbė. T a m e b o k š t e į m ū r y t o s 122 p l y t o s , k u r i a s d a v ė b u r t i n i n k ė . Paskutinė plyta b u v o p a ž y m ė t a kryžiumi su d v i e m skersi­ niais. S k a i č i u s 122 t a p o l e m t i n g a s , n e s p o 122 m e t ų L i e t u ­ voje b u v o pradėta skleisti katalikybė. J o g a i l a tą kryžių nu­ piešė vyties s k y d e . T a i reiškė, k a d k r i k š č i o n y s į v e i k ė stab­ meldžius. P a s a k o j a m a , k a d k i e k v i e n ą lietuvį, kuris b u v o krikšti­ jamas Šventaragio slėnyje, J o g a i l a vertė nukirsti v i e n ą ąžuo­ le. Iš tų ą ž u o l i n i ų r ą s t ų ir b u v u s i p a s t a t y t a p i r m o j i baž­ nyčia, kurią vėliau pradėta vadinti katedra. T a č i a u tai tik legenda. Iš tikrųjų toje vietoje b u v o pastatyta m ū r i n ė baž­ nyčia. Taigi buvusi šventa vieta ir priėmus katalikybę neprarado mvo reikšmės. Architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius XVIII a. p a b a i g o j e s u p r o j e k t a v o ir p a s t a t y d i n o čia klasiciz-

mo stiliaus katedrą. T o k i a ji išliko iki šių dienų. Sovietų laikais joje b u v o įrengta Paveikslų galerija, o prasidėjus tautiniam Atgimimui katedra vėl sugrąžinta tikintiesiems. 3. Pasirodo, ir Lietuva t u r ė j o savo T r o j ą — gyvenvietę, apie kurią buvo sukurta daugybė legendų. Tai Kernavės miestelis Širvintų rajone. Pavadinimas kilęs n u o K e r n ą vėlės upelio. Šalia miestelio yra keturi piliakalniai: Pilies kalnas, Lizdeikos kalnas, M i n d a u g o sostas, A u k u r o kalnas. I k i M i n d a u g o , k u r i s v a l d ė a p i e 1 2 3 6 — 1 2 6 3 m., Lietu­ voje viešpatavo daliniai kunigaikščiai, vadinami senesniaisiais, vyresniaisiais, v a d a i s , k a r a l i u k a i s . Ž e m e s v i e n i j o M i n ­ daugas. Sudėtingais, o neretai ir žiauriais būdais b u v o ku­ riama centralizuota valstybė. K e r n a v ė s gynybinį k o m p l e k s ą išpopuliarino rašytojai-romantikai. J i e teigė, k a d K e r n a v ė — vienas seniausių Lietuvos centrų, Lietuvos sostinė, k a d čia Mindaugas buvo vainikuotas karaliumi. Tuo metu ši vieta tikrai tiko sostinei, nes b u v o sunkiai prieinama. T i k G e d i ­ minas sostinę perkėlė į Trakus. T a č i a u ir iki šiol ne visos K e r n a v ė s paslaptys d a r įmin­ tos. V i e n a aišku, k a d tai b u v o n e e i l i n ė gyvenvietė, savo­ tiška Lietuvos Troja. Dabartiniu m e t u m a n o m a , kad X I I — XIII a. K e r n a v ė b u v o v i e n u pradėjusios kurtis Lietuvos valstybės centrų, Traidenio valda. B u v o m e t a s , k a i n i e k a s n e t i k ė j o ir tikrosios T r o j o s eg­ z i s t a v i m u . T a č i a u v o k i e č i ų a r c h e o l o g a s H . Š l y m a n a s , įti­ kėjęs H o m e r o p o e m ų užuominomis, vėl atidengė Troją pa­ sauliui. A n k s č i a u atrodžiusi visiems nuostabiu prasimany­ mu, vaizduotės žaismu, ji pasirodė esanti nepramanyta. 4. Pasirodo, tarp slibino, velnių, r a g a n ų ir Subačiaus gatvės yra n e m a ž a bendro. A n o t legendos, žiloje senovėje ten, k u r d a b a r V i l n i u s stovi, b u v o tik n e d i d e l i s kaimelis. D i d e l ė n e l a i m ė s l ė g ė j o g y v e n t o j u s . G r e t a , a n t k a l v o s , gy­ v e n o baisus slibinas su rupūžės galva. J i s iš gyventojų nuo­ lat r e i k a l a v o j a u n o s m e r g e l ė s , k u r i ą s u d r a s k y d a v o . D a u g narsių didvyrių b a n d ė nugalėti slibiną, tačiau n i e k a m ne­ pavyko, visi savo gyvybes p a a u k o j o . M a t t o slibino b u v o t o k s b a i s u s žvilgsnis, k a d ž m o g ų u ž m u š d a v o . K a i m o gy­ ventojai n e b e ž i n o j o ką ir daryti. Atėjo laikas n a u j ą a u k ą aukoti slibinui. Burtai l ė m ė pas slibiną eiti mergelei, v a r d u U o g e l ė . J i b u v o j a u susižadė­ jusi. J a u n i k a i t i s , s u ž i n o j ę s a p i e tai, ilgai g a l v o j o i r l i e p ė

gyventojams nusiraminti, o sužadėtinei k u o ilgiau vilkinti laiką. Pats jis iškeliavo į tolimus kraštus. Kai gyventojai b u v o j a u ir viltį praradę, sugrįžo nar­ suolis. R y t o m e t ą jis n u ė j o prie slibino kalno, n u s ė t o žmo­ nių kaulais, ir pašaukė jį. Slibino dar kietai miegota. Ke­ letą kartų pašaukus, jis n u b u d o ir suriko: „Kas drįsta drums­ ti m a n ramybę?". Praplėšė a k i ų v o k u s ir n u k r e i p ė savo bai­ sų žvilgsnį į jaunikaitį. T a č i a u jaunikaitis prisidengė veid­ r o d ž i u , n u o k u r i o a t s i s p i n d ė j ę s ž v i l g s n i s u ž m u š ė p a t į sli­ biną. T a i p g u d r u s narsuolis išgelbėjo ž m o n e s ir savo suža­ dėtinę. Sakoma, kad žuvus slibinui tą kalvą p a m ė g o velniai ir r a g a n o s . S u b a t v a k a r i a i s č i a j i e p u o t a s k e l d a v o . N u o t ų subatvakarių Vilniaus gatvė bei gynybiniai vartai ir gavo S u b a č i a u s vardą. T a i g i šią k a l v ą g a l i m e p a v a d i n t i p i k t ų j ų dvasių, piktųjų dievų Olimpu. Subačiaus gynybinis bokštas garsus dar ir tuo, k a d ja­ me gyveno miesto budelis. Ne kiekvienas miestas galėjo viduramžiais turėti savo budelį, n e s tai labai brangiai kai­ n u o d a v o . Vilnius b u v o turtingas miestas. Vilniaus istorijos ir etnografijos m u z i e j u j e s a u g o m a s net budelio kirvis. Vi­ duramžių prietarai skelbė, k a d po tam tikro skaičiaus baus­ m i ų budelis kirvį turėdavęs užkasti, jeigu nenorėdavęs pats galvos netekti. Budelis žūdavęs ir tada, k a i jo kirvis pa­ tekdavęs į svetimas rankas.

XIV. AR NEMELAVO GELEŽINIS VILKAS? 1. R e m d a m i e s i naujais atradimais, archeologai ir a r c h i t e k t a i teigia, k a d V i l n i u s X I I — X I I I a . b u v o m i e s t o ti­ p o g y v e n v i e t ė . J a u X I I I a . čia g a l ė j u s i b ū t i M i n d a u g o sos­ tinė, tačiau tradicinė versija tvirtina, k a d p a d i d ė j u s ka­ r i n g ų k a i m y n ų a n t p u o l i ų grėsmei, sostinė iš K e r n a v ė s pir­ miausia buvusi perkelta į T r a k u s ir tik po k i e k laiko į Vil­ n i ų . V ė l i a u s u k u r t a l e g e n d a a p i e G e d i m i n o s a p n ą n ė r a at­ sitiktinė. T r a k a i stovėjo nuošalyje n u o v a n d e n s kelio, o Vilnių su Baltijos jūra j u n g ė N e r i s ir N e m u n a s . Vilniuje buvo padaryta prieplauka laivams, miestas stovėjo pato­ gioje gynybai vietoje, b u v o įrengtos net trys gynybinės pi­ lys: A u k š t u t i n ė , Ž e m u t i n ė i r K r e i v o j i . X V I a . p r a d ž i o j e gy­ n y b i n e s i e n a b u v o a p j u o s t a s visas s e n a m i e s t i s . M i e s t ą ser-

g ė j o n e t trys u p ė s : N e r i s , V i l n i a i r Kįačerga, k u r i t e k ė j o iš šaltinių... T a i g i geležinis v i l k a s n e a p s i r i k o , „ p a r i n k d a m a s " vietą sostinei, o K r i v i ų Krivaitis b u v o teisus, p r a n a š a u d a ­ mas, k a d miestas bus n e p r i e i n a m a s priešams. Aukštutinė pi­ lis išstovėjo iki XVII a. vidurio nė karto priešų nepa­ imta. Pilims netekus karinės reikšmės, Aukštutinėje pilyje XVII a. buvo įrengtas kalėjimas bajorams. Tačiau pasako­ jama, kad, n e t u r ė d a m i ką veikti, kaliniai m ė t y d a v ę plytas n u o kalno, daužydavę pastatų stogus. K a l ė j i m a s b u v o per­ keltas į Trakus. Trakai XIV a. pradžioje klestėjo ekonomiškai, miestas augo. Perkėlus sostinę į Vilnių, jo reikšmė smuko. Kuni­ gaikščiai, n o r ė d a m i p a l a i k y t i m i e s t ą , i š l e i d o raštą, k u r i u o vi­ si pirkliai, v y k s t ą iš V a k a r ų į Vilnių, p r i v a l ė j o u ž s u k t i į Trakus. T a č i a u jokios p r i e m o n ė s n e p a d ė j o . O buvusią pi­ l i e s š l o v ę s a u g o j o l i a u d i e s p a d a v i m a i , l e g e n d o s ir... k a r a i ­ mai, k a ž k a d a ėję T r a k ų pilies, o gal ir didžiojo kunigaikš­ čio Vytauto a s m e n s sargybą. 2. Vilnius turėjo M a g d e b u r g o teises. Viduramžiais Lie­ tuvos miestai b u v o karališkieji ir feodalų. Savivaldą gau­ davo tik karališkieji miestai. M i e s t ų savivaldos teisė b u v o v a d i n a m a M a g d e b u r g o t e i s e , a r b a v o k i š k ą j a teise, n e s su­ siklostė X I I — X I I I a. M a g d e b u r g o mieste ir paplito Rytų Vokietijoje, vėliau — R y t ų Prūsijoje, Čekijoje, Vengrijoje, L e n k i j o j e . V i l n i u s šią teisę įgyja 1387 m., p r i ė m u s Lietu­ voje krikščionybę. Iš Lietuvos ši teisė paplito Baltarusijos ir Ukrainos miestuose. M a g d e b u r g o teisė — tai feodalinė, iš pradžių daugiausia p r e k y b i n ė teisė, užtikrinusi m i e s t o savivaldą, m o k e s č i ų ir teisinį imunitetą, t. y. n e p r i k l a u s o m y b ę n u o kitų feodalų, ž e m ė s n u o s a v y b ė s teisę, a m a t ų ir p r e k y b o s lengvatas. T a ­ čiau ten, k u r k a t a l i k ų bažnyčia įgijo visišką n e p r i k l a u s o m y ­ bę n u o pasaulietinės valdžios, miestuose susikūrė jiems ne­ pavaldžios bažnytinės valdos (jurisdikcijos, jurzdikos). J o s darė didelę žalą miestui, nes pažeidinėjo prekybos taisyk­ les, g l o b o j o p a b ė g u s i u s a m a t i n i n k u s ir t. t. M a g d e b u r g o teisė nustatė miesto valdžios (magistrato) r i n k i m o teises, t v a r k ė t e i s m ą ir mokesčius, k o n t r o l i a v o pirk­ lių susivienijimus ir amatininkų cechus. Miestų teismai iš pradžių nagrinėjo tik turgaus ginčus, tačiau p a m a ž u ė m ė spręsti visų miesto gyventojų reikalus. Eilinis miestietis tuo

ir skyrėsi n u o b a u d ž i a u n i n k o , k a d n e p r i k l a u s ė feodalo teis­ mui. Be M a g d e b u r g o teisės, k i e k v i e n a m e m i e s t e galiojo ir k a i kurios savos taisyklės. V i d u r a m ž i ų miestai galėjo tu­ rėti ir sandėlio teisę. Ji įpareigojo į miestą atvykusius pirk­ lius išdėlioti prekes nurodytoje vietoje, kad jas galėtų nu­ pirkti to miesto pirkliai. J e i g u p e r nustatytą laiką šiame mieste prekių neišpirkdavo, nuosaiki sandėlio teisė leido pirkliui vežti jas toliau. Griežta sandėlio teisė reikalavo par­ duoti visas prekes. Yrant feodalizmui, palaipsniui neteko reikšmės ir M a g ­ d e b u r g o teisė. Lietuvoje ji egzistavo iki X V I I I — X I X a. M a g d e b u r g i n i o V i l n i a u s „ m i e s t o t ė v a i " (magistratas) tu­ r ė j o savo r ū m u s — rotušę. Ji b u v o pastatyta ten, k u r da­ bar Dailės muziejus, o aikštė vadinosi Rotušės aikšte. R o ­ tušės bokšte buvo laikrodis, pagal kurį gyveno miestelė­ nai, aikštėje v y k o prekyba, čia ž m o n ė s rinkdavosi švenčių m e t u . T i e s rotuše stovėjo g ė d o s stulpas, aikštė b u v o ir eg­ zekucijų vieta, o rotušės p o ž e m i u o s e — kalėjimas. Senasis rotušės pastatas sugriuvo, o dabartinis pastaty­ tas XVIII a. pabaigoje pagal architekto Lauryno StuokosGucevičiaus projektą. 3. Viduramžiais amatininkus miestuose vienijo cechai: siuvėjų, kurpių, kubilių, auksakalių, k a l v i ų ir p a n . T a i s lai­ kais cechai, vienijantys vienos specialybės amatininkus, bu­ vo didelė jėga. J i e nustatinėdavo kainas, gamybos apimtį, gaminių kokybę, cecho narių skaičių ir t. t. N a u j i nariai b u v o p r i i m a m i nenoriai, bijant, k a d n e s u m a ž ė t ų „cecho bro­ lių" uždarbis. C e c h o gaminius meistras p a r d u o d a v o tiesiai į rankas pirkėjui, be j o k i ų tarpininkų. Lietuvos miestuose cechai atsiranda XV a. pabaigoje. C e c h ų skaičius dažniausiai neatitiko a m a t ų skaičiaus. Pa­ vyzdžiui, barzdaskučių cechui kai kur priklausė poetai ir k i t ų m e n ų ž m o n ė s . K i e k v i e n a s c e c h a s t u r ė j o s a v o statutą, tvirtinamą magistrato, ir buvo autonominis vienetas mieste. C e c h a s gynė savo narių gamybinius interesus, k o v o j o su konkurentais. Buvo p e r s e k i o j a m i amatininkai, dirbantys slap­ tai. P r e k i a u t i g a m i n i a i s b u v o g a l i m a tik c e c h o v a d o v y b ė s nurodytoje vietoje. Cechas kartu buvo ir karinė organizaci­ ja. J i s turėjo savo ginklus, p e r k a m u s už c e c h o pinigus. Už­ p u o l i m o m e t u cechui b u v o priskiriamas ginti bokštas, var­ tai ar gynybinės sienos dalis.

Visi c e c h o n a r i a i skirstėsi į tris kategorijas: meistrus, pameistrius ir mokinius. Pilnateisiai nariai buvo tik meist­ rai. Ž e m i a u s i a kategorija — m o k i n i a i , kurie m o k ė s i m e i s t r ų prižiūrimi, b u v o visai n u o jų priklausomi. M o k y m o s i laikas priklausomai n u o pasirinktos specialybės trukdavo nuo 1 iki 6 metų. Po to m o k i n y s tapdavo „meistro draugu" — taip b u v o v a d i n a m a s pameistrys. P r i ė m i m a s į pameistrius vyk­ davo iškilmingai, b e n d r a m e cecho susirinkime, pagal nusta­ t y t ą c e r e m o n i a l ą . M o k i n y s , t a p ę s p a m e i s t r i u , k u r į l a i k ą dir­ bo vadovaujamas meistro, o po to išvykdavo į kelionę po svetimus kraštus. Kelionės tikslas — susipažinti su kitų kraš­ tų meistrų darbais. Tokia kelionė užtrukdavo vienerius ar dvejus metus. Baigęs kelionę pameistrys privalėjo pa­ gaminti „šedevrą". Taip buvo vadinamas pameistrio paga­ mintas apžiūrai pavyzdinis gaminys. Jeigu gaminys būdavo pripažįstamas tinkamu, pameistrys tapdavo meistru. Prieš tai jis privalėjo sumokėti t a m tikrą mokestį į c e c h o kasą. Su meistro v a r d u jis įgydavo ir miestiečio teises. P a m a ž u cechų gyvenimas keitėsi. Prasidėjo „miesto tė­ vų" piktnaudžiavimas. Labai pasunkėjo mokinių ir pameist­ rių padėtis. Buvo didinami p e r ė j i m o iš žemesnės į aukštes­ nę p a k o p ą mokesčiai. Atsirado daug kitų reikalavimų. Pa­ vyzdžiui, m o k i n y s turėjo būti kilęs iš „gerų tėvų", „teisėtų vedybų" ir pan. Visa tai b u v o socialinio j u d ė j i m o miestuo­ se priežastis. 4. M a n u f a k t ū r a — tai kapitalistinės g a m y b o s forma, vy­ ravusi V a k a r ų Europoje n u o X V I a. iki XVIII a. pabaigos. Pirmosios manufaktūros atsirado dar X I I I — X I V a. E u r o p o j e j a u X V a . c e c h ų s i s t e m a ė m ė irti. C e c h o m e i s t ­ ras, n o r ė d a m a s p a r d u o t i s a v o g a m i n i u s , t u r ė d a v o l a n k y t i s m u g ė s e , tad n e g a l ė j o prižiūrėti gizelių, ir g a m y b a p r a d ė j o šlubuoti. O meistras, kuris n e s i t r a u k ė iš dirbtuvės ir žiūrė­ j o , k a d b ū t ų g e r a i g a m i n a m a , n e g a l ė d a v o p a s i r ū p i n t i ga­ m i n i ų prekyba. T a i p ceche įvyko skilimas. Kai kurie vik­ resni meistrai supirkinėdavo gaminius iš lėtesnių „cecho brolių" ir veždavo juos parduoti į muges. Labai greitai meist­ rai-gamintoj ai tapo priklausomi n u o meistrų-pirklių: iš jų gamintojai gaudavo žaliavas, avansus už būsimus gaminius, turėjo derintis prie reikalavimų g a m i n i ų rūšiai ir koky­ bei. N e t r u k u s atsirado pirklių, kurie n e b u v o cecho nariais. C e c h a i prieš tokius pirklius energingai kovojo, bet rezul­ tatų nebuvo. Pirkliai patys ė m ė burti amatininkus, kuriuos

finansavo ir kurie gamino jiems reikalingą produkciją. To­ liau p l ė t o d a m a s i ši g a m y b o s forma išaugo į manufaktū­ ras — dideles įmones, kuriose taikomas darbo pasidalinimas: kiekvienas gamintojas atlikdavo tik kurią nors vieną nesu­ dėtingą operaciją. Aukštų kvalifikacijų amatininko darbas nebereikalingas. Į manufaktūras galima b u v o sutelkti m e n ­ kai kvalifikuotus darbininkus, pigiai jiems mokėti, priversti ilgai dirbti. Sakysim, dideliuose p r a m o n ė s centruose Didžio­ joje Britanijoje, Prancūzijoje ar Belgijoje XVIII a. darbo diena tęsėsi 14—15 v a l a n d ų — vis tiek ar vyrams, ar mote­ rims, ar vaikams, kurie dirbdavo j a u n u o septynerių m e t ų . Atlyginimai buvo tokie menki, kad vos užtekdavo duonos nusipirkti. N e n u o s t a b u , k a d dirbti tokiomis sąlygomis eida­ v o t i k tie, k u r i e k i t o k i ų g a l i m y b i ų n e t u r ė j o : v i s ų p i r m a b e žemė ir k a i m e pragyventi negalinti varguomenė. O darbo jėgos manufaktūroms reikėjo vis daugiau. T a d stengtasi nau­ dotis netgi priverčiamu darbu. Dažnai manufaktūros b u v o steigiamos prie kalėjimų, prieglaudų akliems ir kurtiems, luošiems ir kitokiems vargetoms. Už nedidelį atlyginimą jie b u v o v e r č i a m i dirbti. T o k s l i g o n i ų ir v a i k ų d a r b o išnaudo­ j i m a s tuomet n i e k o nepiktino. Priešingai. Į tai b u v o žiūrima k a i p į labdarystę. O p o l i c i j a g a u d y d a v o elgetas ir v a l k a t a s visų pirma todėl, kad m a n u f a k t ū r o m s suteiktų n e m o k a m o s darbo jėgos. Lietuvoje panašius metodus XVIII a. pabaigoje stengėsi pritaikyti Antanas Tyzenhauzas — Lietuvos Didžiosios Kuni­ gaikštystės r ū m ų iždininkas ir artimas karaliaus Stanislovo Augusto bičiulis. N o r ė d a m a s papildyti ištuštėjusį bankru­ t u o j a n č i o s valstybės iždą, jis s u m a n ė steigti m a n u f a k t ū r a s ir priversti jose dirbti valstiečius b a u d ž i a u n i n k u s . Pelnas, anot jo, Lietuvoje būsiąs geresnis negu Vakarų Europoje — j u k d a r b i n i n k a m s n e r e i k ė s i ą m o k ė t i net i r m e n k o atlygi­ nimo. Valstybiniuose dvaruose, kur valstiečiai j a u seniai n e b ė j o lažo ir m o k ė j o tik činšą — piniginį mokestį, Tyzen­ hauzas vėl įvedė atodirbio prievolę: valstietis privalėjo dvi d i e n a s p e r s a v a i t ę a t i d i r b t i m a n u f a k t ū r o j e . O b ū d a v o at­ vejų, k a d kelionei į darbą reikėdavo dviejų dienų! T a i b u v o negirdėta, nebepakeliama priespauda. Tyzenhauzo reformos sukėlė ne tik pasipiktinimą. Dėl jų kilo ir žinomasis Šiaulių e k o n o m i j o s v a l s t i e č i ų s u k i l i m a s 1769 m . Sukilimas buvo nuslopintas. Tačiau ir Tyzenhauzo ma­ nufaktūros neišsilaikė. Kapitalistinė gamyba negalėjo rem­ tis b a u d ž i a u n i n k ų d a r b u . M a n u f a k t ū r o s n e p a k ė l ė k r a š t o e k o ­ nomikos ir netrukus sužlugo, neišaugusios į modernius

/

kapitalistinius fabrikus. Kapitalizmui plėtotis trukdė bau­ džiava. Lietuvoje kapitalistinė p r a m o n ė ė m ė sparčiau augti tik X I X a. pabaigoje. 5. A n t r u o j u P a r y ž i u m i 1812 m. N a p o l e o n o I ž y g i o į R u ­ siją m e t u b u v o v a d i n a m a s Vilnius... N a p o l e o n a s I b a l n e sė­ d ė j o tvirtai, ir p u i k u s žirgas n e s u n k i a i įkopė į A u k š t u t i n ė s pilies kalną. Pakilęs į aukščiausią vietą, Prancūzijos impe­ ratorius p a m a t ė gaisrų d ū m u s — b a i g ė degti Žaliasis tiltas, sandėliai, dalis pilies įtvirtinimų. Priešo kareivių nesimatė. Jo veide atsispindėjo nepasitenkinimas. Atrodė, k a d jis pri­ valėtų džiaugtis — svarbus strateginis objektas atiteko be mūšio. „ M i e s t o tėvai", pasitikę ties miesto siena, pagarbiai pasisveikino ir įteikė m i e s t o raktą. T a č i a u i m p e r a t o r i u s lau­ kė ko kito. Jis galvojo, kad netikėtas įsiveržimas į Rusijos imperiją, n e p a s k e l b u s k a r o ir sulaužius su A l e k s a n d r u I 1807 m . p a s i r a š y t ą T i l ž ė s t a i k ą , p r i v e r s r u s ų k a r i u o m e n ę n e s i t r a u k t i i š m i e s t o , o s t o t i į l e m i a m ą m ū š į , k u r i s i r iš­ spręs Rusijos imperijos likimą. Tačiau Rusijos imperatorius, pasirašęs Vilniuje karo paskelbimo Prancūzijai dokumentą, skubiai išvyko į Peterburgą, o N a p o l e o n o I k a r i u o m e n e i te­ ko žygiuoti į Rusijos gilumą. Vilniuje N a p o l e o n a s I paliko užsienio valstybių pasiun­ tinius, kai k u r i u o s savo vyriausybės narius, armijos t i e k i m o valdininkus. T o d ė l Vilnius iki p r a n c ū z ų k a r i u o m e n ė s pasi­ t r a u k i m o i š m i e s t o t a p o „ a n t r u o j u P a r y ž i u m " . Č i a b u v o su­ telkti m a i s t o , a m u n i c i j o s s a n d ė l i a i . P a s i n a u d o t i V i l n i a u s stra­ tegine padėtimi N a p o l e o n a s I vėl sumanė tuomet, kai tapo aišku, k a d žygis į Rusijos i m p e r i j ą — p r a l a i m ė t a s . J i s d a v ė į s a k y m ą p a s i r u o š t i s u t i k t i b e s i t r a u k i a n č i ą k a r i u o m e n ę ir, i š naujo ją performavus, ties Vilniumi sustabdyti rusų kariuo­ m e n ė s puolimą, o sulaukus pavasario, pradėti naują žygį į Rusijos imperiją. T a č i a u šios iliuzijos g r e i t a i išsisklaidė. 1812 m . g r u o ­ džio 8 d. V i l n i ų p a s i e k ė p i r m i e j i išbadėjusios ir sušalusios k a r i u o m e n ė s daliniai. S a n d ė l i a i b u v o išplėšti. D a u g išbadė­ jusių karių išmirė nuo persivalgymo. Amžininkų liudijimu, mirę p r a n c ū z ų kareiviai miesto gatvėse b u v o sukrauti lyg m a l k o s stirtomis. A p i e bet k o k į organizuotumą, k a r i n ę draus­ mę ir kalbos negalėjo buti. Užsienio valstybių pasiuntiniai ir aukštieji N a p o l e o n o I vyriausybės p a r e i g ū n a i skubiai tu­ rėjo pasitraukti iš Vilniaus. Prancūzų kariuomenei iš paskos traukė kazokų būriai. Už Vilniaus, Panerių kalvose, įvyko paskutinis mūšis, gavęs

a n t r o s i o s B e r e z i n o s p a v a d i n i m ą . M a t ž i e m a b u v o l a b a i gi­ li, k e l i a s p e r k a l v a s n u t r y p t a s , a p l e d ė j ę s , i r b ū r i a i k a r i u o ­ m e n ė s slydo atgal, kapstėsi sniege, n e g a l ė d a m i pajudėti į priekį. Čia kazokai ir sudavė paskutinį smūgį. Sakoma, kad Panerių kalvose buvęs pamestas Napoleo­ no I iždas. T i k ė d a m i šiuo gandu, laimės ieškotojai dar XX a. b a n d ė surasti N a p o l e o n o pinigus.

XV.

KALEIDOSKOPAS

1. Su arabų pasauliu Lietuvą siejo prekybiniai ryšiai. P i r m o j o t ū k s t a n t m e č i o p a b a i g o j e ir a n t r o j o tūkstant­ mečio pradžioje Pabaltijys gyvai prekiauja su Rytų kraštais. Tarpininkais buvo Kijevo Rusios prekybos centrai: Kijevas, Č e r n i g o v a s , S m o l e n s k a s , Polockas, P s k o v a s ir kt. T r y l i k o j e vietų Lietuvoje surasta arabų m o n e t ų — varinių ir sidabri­ nių. Seniausios jų — VIII a. p a b a i g o s — I X a. pradžios. Dau­ g u m a šių m o n e t ų p a t e k o į Lietuvą, k a i p sakyta, tarpinin­ kaujant slavų pirkliams. Bet dalį jų bus palikę ir skandina­ vų pirkliai. Didžiausi arabų m o n e t ų lobiai rasti Vilniaus miesto apylinkėse. Per N e r į ties Vilnios žiotimis X — X I I a. ėjo svarbus to m e t o prekybos kelias. Panašiais keliais kaip arabiškos monetos į Lietuvą bus patekusi ir dalis prekių iš Bizantijos ir Egipto. M a n o m a , kad bizantiški ar egiptietiški yra kai kurie stikliniai karo­ l i a i — j u o d o s i r r a u d o n o s s p a l v o s , p a p u o š t i s p a l v o t o m i s li­ n i j o m i s b e i t a š k a i s i r ž v a i g ž d u t ė m i s , t a i p p a t a u k s i n ė s i r si­ dabrinės spalvos karoliai. Iš R y t ų kraštų į Lietuvą atkeliavo ir iš sraigių kiaute­ lių padarytų karolių. Sraigių kiautelių tėvynė — Maldyvų salos Indijos v a n d e n y n e . Iš ten arabų pirkliai juos išplatino po visą Rytų pasaulį. Į Pabaltijį jie pateko per Artimuosius Rytus, Volgos upe. Iš Artimųjų Rytų į Lietuvą atkeliavo ne tik arabų m o ­ netos, bizantiški karoliai, Indijos sraigių kiauteliai, bet ir kitos prabangos p r e k ė s — šilkas, vynas, t a č i a u tiesioginių d u o m e n ų apie prekybą šilku ir v y n u nėra. Santykių su Rytų pasauliu atspindžiai ilgus amžius buvo gyvi l i e t u v i ų t a u t o s a k o j e . Į d o m u p a ž y m ė t i i r tai, k a d a r a b ų kalbos buvo m o k o m a Vilniaus universitete. 2. Kokiais karoliais puošdavosi senovės lietuvaitės? Gin­ tariniais! — pasakysite. Iš tikrųjų tradicija liepia įsivaiz-

duoti lietuvaitę tik gintarais pasipuošusią. T o k i a ji ir M a i ­ ronio poezijoje apdainuojama: Tenai lietuvė pamariais, Suvarsčius gintarų siūlelį, Sau mėgsta baltą kaklą jais G r a ž i a i papuošti prieš bernelį...

tik

Bet archeologiniai radiniai rodo, k a d karoliai b ū d a v o ne gintariniai.

Paprotys dėvėti karolių apvarąs Lietuvoje įsigalėjo n u o p i r m ų j ų m u s ų eros š i m t m e č i ų . Šios a p v a r o s b ū d a v o iš gin­ tarinių, žalvarinių, stiklinių ir emalės karoliukų. Labai puoš­ n ū s y r a b u v ę d i d e s n i o d i a m e t r o g i n t a r o , n e p e r m a t o m o s stik­ lo masės, apskriti ir plokšti emalės karoliai. Emalės karoliai d a ž n i a u s i a i b ū d a v o t a m s i a i r a u d o n o s spalvos, p a p u o š t i gel­ tonos, baltos, j u o d o s ar žalios spalvos juostelėmis, šakutė­ mis ar spalvotomis dėmelėmis. Būta ir tokių puošnių karo­ liukų, kurių v i d u r y įlietos kelių spalvų juostelės, sudaran­ čios trikampius ar vingiuotas linijas. R a n d a m a ir siaurų, pailgų, bet k a m p u o t ų m ė l y n o stiklo karoliukų. V — V I I I a. ypač pagausėja gintaro karolių. Labai puošnios I X — X I I a. gintaro karolių apvaros, ku­ riose pats didžiausias karoliukas b ū n a apvaros viduryje, o p a l a i p s n i u i m a ž ė j a n t y s — galuose. K a r o l i u k a i iš t a m s a u s rus­ vos spalvos gintaro būdavo dvigubo nupjauto kūgio pavi­ dalo su itin ryškia briauna p e r vidurį. Kartais į tokią ap­ varą įmaišoma kitokios, dažniausiai gelsvos arba melsvos spalvos stiklinių ar emalės karoliukų, tačiau jie sudarydavo labai nedidelę apvaros dalį. 3. Lietuvoje, k a i p ir visoje R y t ų Europoje, n e b u v o klasi­ k i n ė s v e r g o v ė s — iš p i r m y k š t ė s b e n d r u o m e n ė s p e r e i t a tie­ siog į f e o d a l i z m ą . Teisybė, v e r g ų s e n o v ė s l i e t u v i a i y r a tu­ rėję, tačiau tai b u v o v a d i n a m o j i patriarchalinė vergovė, ku­ rią išgyveno beveik visos pasaulio tautos pirmykštės b e n d r u o m e n ė s laikais. Vergai, dažniausiai k a r o belaisviai, dirbdavo tik n a m ų ūkyje. Į vergovę žmogus galėjo būti s e p t y n e r i e m s m e t a m s . A b i šios v e r g ų kategorijos v i s u o m e ­ nės ekonominiame gyvenime didesnio vaidmens nevaidino. Klasikinį, nors ir smarkiai idealizuotą, patriarchalinės vergovės paveikslą matome H o m e r o poemose, kur vergai y r a tarsi š e i m o s nariai, d r a u g e su savo š e i m i n i n k a i s dirba,

drauge gyvena. Vergė ir Odisėjo auklė Eurikėja, auginusi jį mažą. P o e m o j e yra p u i k i vieta, k u r p a s a k o j a m a , k a i p O d i s ė j a s grįžta p o k l a j o n i ų į g i m t ą j ą I t a k ę . A t ė n ė j a m su­ t e i k ė e l g e t o s p a v i d a l ą i r n i e k a s n e g a l i j o p a ž i n t i . T i k išti­ kimoji Eurikėja atneša vario dubenį, ima plauti pakeleivio kojas, staiga užčiuopia randą ir atpažįsta savo šeimininką... Žinoma, senovės Lietuva — tai ne H o m e r o pasaulis, poe­ tiškumo šviesa nutviekstas. N o r s patriarchalinė vergovė ne­ b u v o tokia žiauri kaip klasikinė, tačiau negalima užmirš­ ti, k a d t a i v i s d ė l t o v e r g o v ė s f o r m a . T a m tikrų vergovės elementų liko ir feodalizmo epocho­ je. Feodalai kartais pasiimdavo valstiečių baudžiauninkų v a i k u s į d v a r o t a r n y b ą — p i e m e n i m i s , m e r g o m i s , b e r n a i s ir t. t. Tačiau suaugę ir sukūrę šeimas, jie gyvendavo savo ūkyje, d i r b d a v o p o n o ž e m ę savais darbo įrankiais — vals­ tiečiais baudžiauninkais rėmėsi krašto ekonomika. 4. S m u r g a i n i ų miestelio gyventojai viduramžiais išgarsė­ jo kaip m e š k ų dresiruotojai. Iš to ir kilęs pavadinimas „Smurgainių akademija". Dresiruotos meškos buvo vedžio­ jamos po muges, atlaidus ir taip uždarbiaujama. G i m ė net p a t a r l ė s : „ n u m i r ė m e š k a , m e s k i r d ū d a s " , „ m i š k o m e š k ą iš­ m o k i n a — o žmogaus neišmokins". Dėl savo jėgos, atkak­ l u m o , y p a č k o v o s e prieš kryžiuočius, s u m e š k a b u v o lygi­ n a m a s žemaitis. Liaudies kūryboje meška dažnai minima. Buvo sakoma: „nusidžiaugė kaip m e š k ą nudėjęs", „meška su lokiu — abu tokiu", „auga derli kaip Raudondvario meška", „gyvena kaip m e š k o s ausyje", „dar m e š k a girioj, o jos odą dera"... 5. Baltų gentys jau m ū s ų eros pradžioje prekiavo su Skandinavija, R o m o s imperija, a r a b ų šalimis, slavais, Va­ k a r ų Europa. Pinigus ilgą laiką atstodavo gyvuliai, kailiai, papuošalai ir kitos prekės. XIII a. įsigali lietiniai įvairaus svorio lazdelės formos sidabriniai lietuviški pinigai, vadi­ n a m i ilgaisiais. Esant reikalui lietiniai b u v o k a p o j a m i m a ­ žesniais gabalėliais. Dėl to jie ir pavadinti kapomis. X V — XVI a. Lietuvoje paplinta P r a h o s grašiai. K a p ą sudaro 60 g r a š i ų , o 100 g r a š i ų — r u b l į . S e n i a u s i o s l i e t u v i š k o s k a l d i n ­ tos m o n e t o s pasirodė X I V a. pabaigoje. Tai sidabriniai pini­ gėliai, k u r i e b u v o v a d i n a m i d e n a r a i s arba denariukais. J a u ant tuo metu kaldintų m o n e t ų vienoje pusėje pavaizduotas j o j a n t i s r a i t e l i s s u p a k e l t u k a r d u (vytis), k i t o j e • — G e d i m i n o stulpai.

Jungiantis Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei su Lenki­ j o s k a r a l y s t e (1385 m . K r ė v o s sutartis), p a s t a r o j i d a r J o gailaičių dinastijos m e t u siekė piniginės unijos, tačiau LDK priešinosi. Pagal susitarimą tiek lietuviški, tiek lenkiški pi­ nigai galėjo funkcionuoti abiejose valstybėse. 1569 m . L i e t u v a i r L e n k i j a L i u b l i n o s e i m e s u d a r ė u n i j ą , pagal kurią abi valstybės susijungė j vieną federacinę Res­ publiką. N u o to laiko Lenkijos karalius buvo ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. B e n d r a s b u v o seimas, b e n d r a užsie­ n i o politika ir b e n d r i pinigai. Atskirais liko teisė, k a r i u o m e ­ nė, iždas ir administracija. Augustas II (1697—1733) pinigų kalyklos Respublikoje n e j s i s t e i g ė , t i k L D K i ž d i n i n k a s L i u d v i k a s P a c a s G a r d i n e iš­ leido šiek tiek m a ž a v e r č i ų šeštokų — šešių grašių vertės pi­ nigų, kurie b u v o praminti „žmonių ašaromis" (lenkiškai „ludzki placz") p a g a l L i u d v i k o P a c o v a r d o ir p a v a r d ė s pir­ m ą s i a s raides L. P. V ė l i a u šie p i n i g a i iš a p y v a r t o s išimti. N o r s i r b e S e i m o l e i d i m o , L . P a c o i š l e i s t u o s e p i n i g u o s e iš­ keldintas A u g u s t o II atvaizdas b u v o pradėtas spausti sidab­ rinėse ir auksinėse monetose.

XVI. KOKIOS TAI GENTYS? KOKIOS TAI TAUTOS? 1. Sėliai — b a l t ų gentis, gyvenusi Šiaurės rytų Lietuvoje (apie Pasvalį, Subačių, Svėdasus, Salaką) ir Lat­ vijos pietryčiuose. XIII a. pirmoje pusėje po sunkių k a r ų ir didvyriško pasipriešinimo šiauriniai sėliai b u v o pavergti Kalavijuočių ordino, X I I I — X I V a. pietiniai sėliai susiliejo su lietuviais, o šiauriniai — su latgaliais. J o k i ų r a š t o pa­ m i n k l ų sėliai nepaliko. A p i e jų k a l b ą sprendžiama iš ne­ d a u g e l i o išlikusių vietovardžių ir v i e n o kito b e n d r i n i o žo­ džio lietuvių ir latvių tarmėse. Sėliški yra ežerų pavadini­ m a i : Čedasas, Čiaronas, Čičirys, Zadnojas, Zalvas, Zarasas ir kt. Skalviai — v a k a r i n i ų l i e t u v i ų gentis, g y v e n u s i a b i e j u o s e N e m u n o žemupio krantuose. Tų sričių lietuviškumu neabe­ jojo ir vokiečių mokslininkai. Tačiau po Pirmojo pasaulinio k a r o vokiečių nacionalistai, n o r ė d a m i pagrįsti savo teises į Klaipėdos kraštą, ė m ė skelbti, k a d skalviai ir n a d r u v i a i b u v ę prūsai (o šie esą g e r m a n ų gotų kilmės) ir kad nyks­ t a n t prusų_ t a u t a i , j ų ž e m e s X V — X V I a . u ž ė m ę a t e i v i a i lie­ tuviai iš Žemaitijos. Šį požiūrį palaikė ir kai kurie lenkų

b e i l i e t u v i ų i s t o r i k a i i r k a l b i n i n k a i . D a b a r t i n i u m e t u ofi­ cialioji istoriografija laikosi n u o m o n ė s , k a d ši gentis lietu­ viška. Be to, archeologiniai d u o m e n y s I X — X I I I a. rodo, k a d skalvių laidojimo papročiai ir materialinė kultūra turi dau­ giau bendrų bruožų su Kuršo ir Žemaitijos papročiais ir kultūra n e g u su prūsų. Pagaliau net pats Kryžiuočių ordinas skalvių ir n a d r u v i ų žemes laikė Lietuvos dalimi. Atsižvelg­ d a m i į šiuos ir k i t u s a r g u m e n t u s , d a b a r t i n i a i l i e t u v i ų isto­ rikai mano, kad skalviai ir nadruviai yra N e m u n o žemupio sričių a u t o c h t o n a i (senieji gyventojai). J i e sudarė M a ž o s i o s Lietuvos, d a r v a d i n a m o s P r ū s ų L i e t u v a (istorinė sritis abi­ pus Priegliaus ir N e m u n o žemupio), gyventojų branduolį, p a g r i n d ą l i e t u v i n i n k ų — e t n o g r a f i n ė s v a k a r i n i ų l i e t u v i ų gru­ pės, susidariusios m a ž d a u g X V — X V I a. Skalvių ir nadru­ vių palikuonys buvo žymiausių spausdintų lietuviškų kny­ gų pirmieji adresatai: j i e m s visų p i r m a b u v o skirtas A. Kul­ v i e č i o , St. R a p a l i o n i o , M . M a ž v y d o , J . B r e t k ū n o žodis. I š jų yra kilęs didysis m ū s ų poetas, lietuvių literatūros klasi­ kas Kristijonas Donelaitis. L i e t u v i ų literatūroje s k a l v i ų didvyriška k o v a p r i e š kry­ žiuočius yra įamžinta ir išaukštinta V. Mykolaičio-Putino dramatizuotoje p o e m o j e „Skalvių mergelė". M a ž o s i o s Lie­ t u v o s l i e t u v i a m s — visų p i r m a s k a l v i a m s ir n a d r u v i a m s — yra skirti ir S a l o m ė j o s N ė r i e s posmai, parašyti baigiantis Antrajam pasauliniam karui: Apnešta baltuoju k o p ų smėliu, P e r ilgai, ilgai seselė miega... Š i m t m e č i u s p a v a s a r i ų čia v i k s v o s žėlė, Tik nedygo, nežaliavo laisvės diegas. T a v o dainas — m a r g ą kraičio skrynią, Gintarinį raštą tavo drobių Buvo priešai jūron nugramzdinę, Tavo vardą buvo pasigrobę. Ties b a n g o m žydra žuvėdra skraido, Rūsčiai m u r m a Baltija šaltoji,— T a v o pasakų, d a i n ų svajingą aidą, T a v o kalbą parnirštą kartoja. (,,Prūsų

Lietuvai")

Notangai — prūsų gentis, gyvenusi tarp Aistmarių, Prieg­ liaus (dab. Pregolia) ir A l n o s (dab. Lava) u p i ų . J i e neat­ laikė kryžiuočių agresijos ir XIII a. p e n k t a m e dešimtmetyje

b u v o užkariauti, o po 1260—1274 m. prūsų sukilimo galu­ tinai pavergti. Siaurinius kaimynus sembus, gyvenusius į šiaurės vakarus n u o Priegliaus, kryžiuočiai baigė nukariau­ t i 1257 m., k a i p o p i e ž i a u s I n o c e n t o I V p a s k e l b t a m e kry­ žiaus žygyje kartu su ordino k a r i u o m e n e dalyvavo Čekijos karalius Pršemislas II Otakaras, Brandenburgo markgrafas O t o n a s , A u s t r i j o s k u n i g a i k š t i s i r d a u g k i t ų v o k i e č i ų feo­ d a l ų i š T i u r i n g i j o s , A u s t r i j o s i r P a r e i n i o kraštų. 1255 m e ­ tais netoli tos vietos, k u r Prieglius įteka į Aistmares, Or­ d i n a s ė m ė statyti pilį, k u r i Č e k i j o s k a r a l i a u s garbei b u v o pavadinta Kenigsbergu (lietuviškai — Karaliaučius). N e t r u ­ kus pilis pavirto tvirtove, apjuosta dviem m ū r o sienom ir devyniais gynybiniais bokštais. Tačiau prūsai, nors ir pavergti, dar n e b u v o visiškai nu­ g a l ė t i . 1260 m . p r a s i d ė j o D i d y s i s p r ū s ų s u k i l i m a s , k u r i s i š kryžiuočių j u n g o b u v o beišvaduojąs visas prūsų žemes. Šio sukilimo vadas H e r k u s M a n t a s — notangų giminės vitingas, t. y. didikas. J a m vadovaujant, n u o prūsų ginklo viena po kitos krito kryžiuočių tvirtovės. T a č i a u stipriausiųjų pa­ imti n e p a v y k o . Baiga, Elbingas, K a r a l i a u č i u s liko v o k i e č i ų riterių r a n k o s e . J i e m s t a l k i n i n k a v o k r y ž i n i n k a i , s k u b i a i su­ šaukti iš visos Vakarų Europos. Galutinai sumušti vokiečius p r ū s a m s n e p a k a k o j ė g ų . 1274 m . l a i k o m i p a s k u t i n i a i s i a i s Didžiojo p r ū s ų sukilimo metais. Bet p e r kitą dvidešimtme­ t į (iki 1295 m.) k a i k u r i o s p r ū s ų ž e m ė s , k a r t a i s s u v a k a ­ riniais lietuviais, b a n d ė sukilti, kol b u v o galutinai kryžiuo­ čių ugnimi ir kalaviju pavergtos. Lietuva sukilusiems prū­ sams menkai tepadėjo, nes po Mindaugo mirties tarp kunigaikščių v y k o k o v o s dėl sosto. Po sukilimo dalis p r ū s ų p a b ė g o į L i e t u v ą ir j o t v i n g i ų kraštą, o likusieji v ė l i a u žuvo karuose arba buvo suvokietinti. N o r s Didysis prūsų sukilimas ir pralaimėjo, tačiau pra­ lietas kraujas n e n u ė j o veltui. Didvyriškos prūsų kovos dė­ ka kryžiuočių veržimasis į Lietuvos ž e m e s b u v o sustab­ dytas keliolikai metų. Per tą laiką Lietuva spėjo atsigauti p o v i d a u s k o v ų . K a i k r y ž i u o č i a i 1283 m . p a s i e k ė N e m u n o žemupį, Lietuvoje j a u b u v o susiformavusi centralizuota vals­ tybė, k u r i galėjo atremti riterių agresiją. Jotvingiai. J ų , m a n o m a , b u v o 4 gentys: jotvingiai, sūdu­ viai, dainaviai ir palekiai, arba poleksėnai. T a č i a u visoms prigijęs bendras jotvingių vardas. Ilgai dar jotvingiai b u v o tapatinami su sūduviais. Naujaisiais duomenimis, sūduviai tėra jotvingių krašto šiaurinė gentis. Jotvingių gyvenamoji teritorija pietuose siekė lenkų žemes iki Mozūrijos didžių-

jų ežerų, rusų ž e m e s iki N a r e v o upės, šiaurėje — lietuvius, o vakaruose — prūsus. Pietų ruože jotvingiai kelis šimtme­ čius turėjo gintis n u o Kijevo, Lenkijos ir Voluinės-Haličo feodalų, kurie jotvingius n o r ė j o paversti savo duoklininkais. K a i 1230 m. m o z ū r ų k u n i g a i k š t i s K o n r a d a s I p a s i k v i e t ė kry­ ž i u o č i u s į P a v y s l į k a r u i su p r ū s a i s ir s u t a r ė u ž g r o b t a s že­ m e s dalytis pusiau, atsirado grėsmingiausias pretendentas į jotvingių žemes. Jotvingiai nepaprastai didvyriškai gynėsi n u o visų gro­ bikų, t a d k r y ž i u o č i a i n e t i k i 1260 m . j ų ž e m ė s e įsitvirtin­ t i n e p a j ė g ė . Ž e m a i č i ų p e r g a l ė D u r b ė s m ū š y j e 1260 m . i r Didysis prūsų sukilimas atitolino pavergimo pavojų. Pas­ kutinis jotvingių karas už savo žemę ir laisvę truko apie p e n k e r i u s m e t u s — n u o 1278 i k i 1283 m . D a l į p a v e r g t ų j o t vingių-sūduvių vokiečiai ištrėmė į Prūsijos gilumą — Sem­ bos šiaurės v a k a r ų dalį, kuri p r a d ė t a vadinti S ū d u v i ų K a m ­ pu. Dalis jotvingių išsikėlė į rytus n u o N e m u n o , į Lietuvą, kur n u o to laiko atsirado k a i m ų jotvingišku Dainavos pa­ vadinimu. Jotvingių gyvenamosios sudegintų sodybų; ir kadaise per kurį į priešo teritoriją tai lietuvių kariuomenė. T i k ko kaimelių su gyventojais. giški k a i m e l i ų p a v a d i n i m a i :

žemės virto dykviete: vietoje dirbamų laukų užžėlė miškas, pražygiuodavo tai kryžiuočių, š e n b e i t e n t a r p m i š k ų d a r li­ Ir šiandien dar išliko jotvin­ Kirsna, Seira, Leipalingis.

Vikingai — S k a n d i n a v i j o s p a j ū r i o gentys, v a d i n a m o s taip p a t n o r m a n a i s , R y t ų E u r o p o j e — v a r i a g a i s . V I I I — X a . i š sa­ v o g y v e n v i e č i ų j i e m a ž a i s v i k r i a i s laivais p a s i e k d a v o sve­ timas pakrantes ir net žemupius. Kaip užkariautojai, pirkliai a r b a p l ė š i k a i j i e n u p l a u k d a v o i k i A n g l i j o s , P r a n c ū z i j o s , Is­ panijos, Pietų Italijos ir net Bizantijos. S e n o s žiotyse jie įkūrė Normandijos kunigaikštystę (dabartinės Prancūzijos teritorijoje), apgyveno Islandiją ir Grenlandiją. M a n o m a , k a d a p i e 1000 m e t u s p a s i e k ė Š i a u r ė s A m e r i k o s p a k r a n t e s . XIII a. dar gyveno Grenlandijoje, paskui išnyko. Iki šių dienų neaišku, kaip ir kodėl. Susidurdavo su vikingais ir m ū s ų

protėviai...

Smarkiau­

siai Baltijos p a j ū r i o baltus jie p u l d i n ė j o I X — X I a. Vikingai biausių ma

pereiti

pius.

Bizantiją

kelių

pasiekdavo

buvo Dauguva

reikėdavo

Ilgainiui

palei

ir

nedidelį šį

kelią

upėmis — vienas

iš

svar­

D n e p r a s — čia

jiems

sausu­

tarpą,

skyrusį

abu

atsirado

vikingų

sodybų,

aukštu­ ku-

rias baltų giminės X a. sugriovė. V ė l i a u vikingai čia nebesilankė. Plėšikiški vikingų antpuoliai p r i s i m e n a m i lie­ tuvių tautosakoje: Ar Ar Ar Ar

šiaurys pūtė? upė aptvino? perkūnas griovė? žaibas mušė?

Barzdoti vyrai, vyrai iš jūrų prie krašto leidos, į daržą kopė.

Ne šiaurys pūtė, ne upė aptvino, perkūnas negriaudams su žaibais nemušė. Rūtas numynė, rožes nuskynė, lelijas išlankstė, rasužę nubraukė.

„Barzdoti vyrai, vyrai iš j ū r ų " — vikingai, p u l d i n ė j ę Lie­ tuvos pakrantes. T a č i a u l a i m ė ne visuomet j u o s lydėjo. Štai apie 853 m. danai b u v o užpuolę kuršius, „ n o r ė d a m i jų turtus išplėšti ir j u o s s a u pasivergti. O ta v a l s t y b ė t u r ė j o 5 sritis. T a i g i ten gyvenantieji žmonės, patyrę apie jų atvykimą, susijun­ gė ir p r a d ė j o narsiai priešintis ir savo tautą ginti. Ir j i e m s atiteko pergalė; pusę d a n ų ž m o n i ų išžudė, pusę jų laivų api­ plėšė, p a g r o b ė iš jų auksą, sidabrą ir d a u g e l k i t o k i o tur­ t o " . (Iš B r e m e n o a r k i v y s k u p o R i m b e r t o p r a n e š i m o . ) A p i e 854 m. švedai buvo apgulę Apuolės pilį ir pagal pasirašytą taikos sutartį privertė kuršius atiduoti iš d a n ų atimtą tur­ tą, m o k ė t i d u o k l ę . M a n o m a , k a d d a n a i 1161 m . b u v o u ž ­ ė m ę Palangos pilį. Vikingai lankydavosi ir Aistmarių pakrantėje. I X — X a. prūsų žemėje S e m b o j e (Viskiautuose, prie dab. Zelionogradsko) turėjo prekybinę koloniją, steigė ten savo gyven­ vietes.

XVII. „JUSTITIA EST FUNDAMENTUM REGNORUM" 1. „ R u s ų tiesa" — K i j e v o R u s i o s teisynas, suda­ rytas X I — X I I a. T a i įvairūs nuostatai, p a r e m t i a n ų laikų p a p r o t i n e teise. T e i s y n e yra d a u g y b ė įstatymų, n u m a t a n č i ų bausmes už daržinės padegimą, galvijų išskerdimą, už ku­ n i g a i k š č i o t i j ū n o n u ž u d y m ą ir t. t. Iš nusikaltėlio b u v o ati­ m a m a s turtas, o jis pats p a v e r č i a m a s c h o l o p u (patriarcha­ l i n i u v e r g u ) . T e i s y n a s t a i p p a t r i b o j a k r a u j o kerštą, įsta­ t y m a i gina k u n i g a i k š č i ų ir feodalų t a r n ų gyvybę. „ R u s ų tie-

sa" kalba apie įvairius nelaisvųjų žmonių sluoksnius, pa­ teikia žinių apie didelių feodalinių valdų organizaciją, mi­ n i m i ž e m ė s d i r b i m o ir m e d ž i o k l ė s įrankiai, y r a įstatymų, lie­ čiančių prekybą. Žodžiu, „Rusų tiesa" yra be galo ver­ t i n g a s š a l t i n i s s o c i a l i n i a m s , e k o n o m i n i a m s i r k l a s i n i a m s san­ tykiams Kijevo Rusioje tyrinėti. K i j e v o didysis kunigaikštis J a r o s l a v a s Išmintingasis, val­ d ę s 1 0 1 9 — 1 0 5 4 m . , p r a d ė j o u ž r a š i n ė t i i r k o d i f i k u o t i įvai­ rialypes p a p r o t i n e s teises. J o sudarytas įstatymų r i n k i n y s vadinosi „ J a r o s l a v o tiesa" ir b u v o seniausioji „ R u s ų tie­ sos" dalis. V ė l i a u kai k a s pripažinta pasenusiu, nebetin­ k a m u , o k a i k a s i š l i k o i r a t s p i n d ė j o t e i s i n i u s s a n t y k i u s Ru­ sioje. T e i s y n o s u d a r y m ą tęsė J a r o s l a v o I š m i n t i n g o j o įpė­ diniai. Taip atsirado „Rusų tiesa". Tai vienas ankstyviausių ir reikšmingiausių slaviškųjų teisės paminklų. „Rusų tiesa" juridiškai įtvirtino feodalinius santykius valstybėje. 2. Kazimiero teisynas buvo sudarytas ir patvirtintas LDK S e i m e 1468 m . i r g a l i o j o iki p i r m o j o L i e t u v o s S t a t u t o pri­ ė m i m o (1529 m . ) . P r i ė m u s L i e t u v o j e k r i k š č i o n y b ę ( A u k š t a i t i j o j e — 1387 m., Ž e m a i t i j o j e — 1 4 1 3 m.), paspartėjo baudžiavos įsigalėjimas: didysis kunigaikštis J o g a i l a ė m ė atidavinėti b a j o r a m s vals­ tiečius už k a r i n ę tarnybą. Atiduoti valstiečiai p a m a ž u bu­ vo atleidžiami n u o prievolių didžiajam kunigaikščiui: n u o statybinių m e d ž i a g ų g a b e n i m o p i l i m s statyti a r r e m o n t u o ­ ti, n u o š i e n a v i m o t a l k o s i r k i t ų d a r b ų , k i t ų d i d ž i ų j ų k u n i ­ gaikščių — n u o dėklos, sidabrinės ir t. t. Vis d a u g i a u prie­ v o l i ų b a u d ž i a u n i n k a i s p a v e r s t i valstiečiai d a b a r t u r ė j o at­ likti tiesioginiam savo š e i m i n i n k u i — feodalui. Bajorui b u v o leista valstiečius teisti. Didysis kunigaikštis, a t s i s a k y d a m a s n u o valstiečių teismo, turėjo nustatyti bent pačias bendriau­ s i a s t e i s ė s n o r m a s . D ė l t o i r b u v o s u d a r y t a s 1 4 6 8 m . tei­ synas valdant Lietuvos didžiajam kunigaikščiui ir Lenkijos karaliui Kazimierui Jogailaičiui. Kazimiero teisynas — pirmas Lietuvos teisės kodifikavimas, turiniu pralenkęs kaimyninių slavų ir germanų kraštų teisynus. J i s reguliavo bajorų ir valstiečių santykius. Pa­ žymėtina, k a d pagal teisyną už savo darbus kiekvienas žmo­ gus atsako individualiai, o ne šeima ir ne giminė, k a i p bū­ davo anksčiau. Ryški mintis, kad kiekvienas nusikaltimas daro žalą ne tik nukentėjusiems, bet ir visuomenei, todėl r e i k a l a u j a m a , k a d t e i s m o s p r e n d i m a s b ū t i n a i b ū t ų įvyk­ dytas. Lietuvos valstybėje tada dar n e b u v o teismo sprendi-

mų vykdytojo. Teismas tik nustatydavo kaltę, ir kaltininkas b u v o atiduodamas ieškovui, kuris turėjo s p r e n d i m ą vyk­ dyti. Jeigu, pavyzdžiui, k a l t i n i n k a s b u v o p a s m e r k t a s mir­ ti, i e š k o v a s n e g a l ė j o i m t i a t s i p i r k i m o a r b a n u t e i s t ą j į p a ­ vergti. Kazimiero teisyno lietuvišką vertimą iš LDK kanceliari­ n ė s s l a v ų k a l b o s 1967 m . išleido L i e t u v o s M A istorijos ins­ titutas. 3. L i e t u v o s Statutas — svarbus X V I a. teisinis veikalas, savo platumu bei sistemiškumu užimąs reikšmingą vietą tarp to m e t o teisynų. J a m e susistemintos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje veikusios visuomeninių santykių ir teismo b y l ų teisės. Sis t e i s y n a s p a t y r ė tris r e d a k c i j a s (1529 m., 1566 m. ir 1588 m . ) . Iš t i k r ų j ų tai trys atskiri L i e t u v o s Sta­ tutai. Pirmasis g y n ė d a u g i a u s i a feodalinės d i d u o m e n ė s tei­ ses bei interesus. Antrasis suteikė daugiau teisių bajorams, o trečiasis — feodalinės teisės rinkinys, k u r i u o Lietuvos ba­ jorai įformino ir įtvirtino savo diktatūrą, valstiečių išnau­ d o j i m ą . B e to, III L i e t u v o s S t a t u t a s a t s p i n d ė j o t o m e t o Lie­ tuvoje plitusias antiunijines tendencijas, pastangas apgin­ ti ir išlaikyti L D K valstybinį savarankiškumą, į k u r į kėsinosi L e n k i j o s p o n a i . III L i e t u v o s S t a t u t a s n u s t o j o g a l i o t i 1840 m., k a i Lietuvoje b u v o priimti Rusijos įstatymai. A n t r a ver­ tus, Statutu — v i e n u t o b u l i a u s i ų E u r o p o s teisės k o d e k s ų — n a u d o t a s i s u d a r a n t R u s i j o s 1649 m . teisyną. Teisinės minties subrendimą, aukštą jos lygį X V I a. Lie­ t u v o j e r o d o ne t i k t e i s y n ų turinys, bet ir III-jo S t a t u t o re­ daktoriaus ir leidėjo L e o n o Sapiegos dvi prakalbos — pui­ k u s a n o m e t o p u b l i c i s t i k o s p a v y z d y s . Č i a , b e k i t a k o , ra­ šoma: „Protingi ž m o n ė s visais laikais yra pastebėję, k a d kiekvienos valstybės doram žmogui nėra nieko brangesnio už laisvę, o nelaisvės jis t a i p bjaurisi, k a d n u o j o s ginasi ne tik savo turtais, bet ir a u k o d a m a s gyvybę. D ė l to dori žmonės, stodami prieš bet k u r į priešą, nesigaili n e i savo turto, nei gyvybės, k a d tik n e p a k l i ū t ų į žiauraus priešo j u n g ą ir, n e t e k ę l a i s v ė s , n e b ū t ų p r i v e r s t i p a g a l p a v e r g ė j o valią ir n o r ą k a i p vergai gyventi. T a č i a u to irgi būtų m a ­ ža, j e i ž m o g u s , a p s i s a u g o j ę s n u o i š o r i n i o p r i e š o , b ū t ų p r i ­ verstas kentėti n u o savo prispaudėjų. T o d ė l šie žabokliai a r b a žąslai y r a išrasti, k a d k i e k v i e n a s a k i p l ė š a b ū t ų paža­ botas, k a d jis, b i j o d a m a s teisės, n u o b e t k o k i o s s a u v a l ė s susilaikytų, k a d n e g a l ė t ų n i e k i n t i i r e n g t i m a ž e s n i o i r silp­ nesnio; užtat teisynas yra sudarytas, k a d galingas ir tur-

tuolis nesavavaliautų, nes, k a i p y r a p a s a k ę s C i c e r o n a s , tei­ sės v e r g a i e s a m e dėl to, k a d g a l ė t u m e n a u d o t i s laisve. Ir j e i g u d o r a m ž m o g u i n i e k o n ė r a m a l o n e s n i o , k a i p s a u g i a i sa­ vo tėvynėje gyvenant nesibijoti, k a d jo gerą v a r d ą kas nors suterš arba jo k ū n ą ir sveikatą sužalos, ar jo nuosavy­ bę pažeis, už tai ne k a m kitam, o tik teisynui jis turi būti dėkingas, nes, n u o bet k u r i o p a s i k ė s i n i m o s a u g o m a s teisės, sau ramiai gyvena, ir jokios savivalės, šmeižto ar skriaudos nepatiria. T a d visų teisynų pasaulyje paskirtis ir prigimtis yra ir turi būti tokia, k a d niekieno geras vardas, sveikata ir turtas būtų nepaliečiami ir kad niekas jokio nuostolio nepatirtų." Iš daugybės įvairiausių Statuto k e l i a m ų p r o b l e m ų pa­ minėsime dar vieną. Lietuvos Statutas už moters — netekė­ jusios ar ištekėjusios — sužeidimą arba u ž m u š i m ą skyrė dvi­ g u b a i d i d e s n ę b a u s m ę n e g u u ž v y r o n u ž u d y m ą a r b a su­ žeidimą. K o d ė l taip? Ar tai būta tik abstrakčios pagarbos moteriai? Ee abejo, ne. Moteris taip aukštai vertinama, nes ypatingai b u v o branginamas jos darbas n a m ų ūkyje. X I I I — X I V a. įkapėse randami raktai. Viduramžių Europoje raktai b u v o vyro, valdovo, o Lietuvoje — žmonos, n a m ų valdyto­ jos, simbolis. D v i g u b o s b a u s m ė s paprotys, užfiksuotas L i e t u v o s Sta­ tute, yra ne iš k a i m y n ų perimtas, o vietinės kilmės, paaiš­ k i n a m a s y p a t i n g u m o t e r s v a i d m e n i u a n ų l a i k ų l i e t u v i ų gy­ venime. Valstybėje, kuri be pertraukos du šimtus m e t ų ka­ r i a v o p r i e š K r y ž i u o č i ų i r K a l a v i j u o č i ų ( n u o 1237 m . v a d i ­ nosi Livonijos) ordinus, labai svarbu buvo saugoti šeimą, j o s būstą, moterį-motiną.

XVIII. KARAI IR MŪŠIAI 1. V i s u o m e n ė s istorija k u p i n a politinės, e k o n o m i ­ nės, ideologinės kovos. K a r a i — ginkluotos k o v o s forma — būdingi klasinėms visuomeninėms e k o n o m i n ė m s formaci­ joms. Giminių ir genčių ginkluoti susidūrimai dėl maisto, ganyklų, medžioklės zonų, taip pat kraujo kerštas dar nėra karai tikrąja to žodžio prasme. Karus dažniausiai sukeldavo noras praturtėti (pagrobti gyvulius, vergus, brangenybes), pavergti ir išnaudoti, todėl jie n e a t s i e j a m i n u o p r i v a t i n ė s n u o s a v y b ė s atsiradimo. Vi­ suomenei pasidalijus į socialinius sluoksnius, augant išnau­ dojimui ir vykstant nuolatiniams karams, atsiranda specia-

Ii g i n k l u o t ų ž m o n i ų organizacija — k a r i u o m e n ė , turinti už­ tikrinti i š n a u d o j a m ų sluoksnių paklusnumą, ginti išnaudo­ tojus n u o vidaus ir visą v i s u o m e n ę — n u o išorės priešų. Karai — tai socialinių sluoksnių, tautų, valstybių poli­ tikos tąsa ginkluotos prievartos p r i e m o n ė m i s . K a r ų eiga ir baigtis priklauso n u o ekonominio, mokslo ir technikos, moralinio-politinio bei karinio- potencialo, to­ dėl karas yra kiekvienos tautos, valstybės visų e k o n o m i n i ų ir organizacinių jėgų išbandymas. Įsigalint n a u j a m politiniam mąstymui, silpstant ginkla­ vimosi varžyboms, šaltajam karui, tiesiant tiltus tautų ir v a l s t y b i ų t a r p u s a v i o s u p r a t i m u i , stiprėja viltis, k a d n a u j o pasaulinio karo grėsmė nueina į praeitį. Tačiau lokalinių k a r ų grėsmė dar lieka visai reali. K a r a i gali būti skirstomi į teisingus ir neteisingus, pa­ žangius ir reakcinius, gynybinius ir grobikiškus. Teisingi karai — tai k o v a už socialinį ir tautinį išsivadavimą, pas­ tangos apginti tautą ir valstybę n u o p a v e r g i m o . Visi teisin­ gi karai b u v o pažangūs, tačiau ne visi karai, suvaidinę prog­ resyvų istorinį vaidmenį, b u v o teisingi. Istorijoje n e m a ž a i ir tokių atvejų, kai socialinių sluoksnių karai b ū n a ir prog­ r e s y v ū s , i r t e i s i n g i (pvz., s u s i d a r a n t n a u j a i v i s u o m e n i n e i ekonominei formacijai). Klasifikuoti karus, kaip ir kitus visuomenės gyvenimo reiškinius, kartais sunku, n e s j u o s e p e r s i p i n a p a t y s įvai­ riausi veiksniai, interesai ir kiekvienas karas turi ne tik bendrų, bet ir specifinių, individualių bruožų. Pirmykštėje bendruomeninėje formacijoje vyko karai tarp g e n č i ų arba jų sąjungų. Plėšikiškų k a r ų organizatorė daž­ niausiai b ū d a v o g i m i n i n ė g e n t i n ė d i d u o m e n ė . G e n č i ų sąjun­ g o s k a r i a u d a v o ir p r i e š v e r g v a l d i n e s valstybes. Y p a č di­ delių karinių konfliktų būta tautų kraustymosi laikotarpiu (IV—VII m ū s ų eros amžiai). V e r g o v ė j e p a g r i n d i n i s a n t a g o n i s t i n i s p r i e š t a r a v i m a s eg­ zistavo tarp v e r g ų ir vergvaldžių, t o d ė l k i l d a v o v i d a u s re­ v o l i u c i n i a i v e r g ų k a r a i , l i a u d i e s s u k i l i m a i , g e n t y s g y n ė sa­ v o n e p r i k l a u s o m y b ę . V e r g o v i n i ų v a l s t y b i ų k a r a i p r i e š silp­ nesnes gentis bei karai tarp pačių vergvaldinių valstybių — išorės karai. F e o d a l i z m o e p o c h o j e vyrauja du k a r ų tipai: feodalų ka­ rai ir a n t i f e o d a l i n i a i v a l s t i e č i ų k a r a i . Išorės k a r u o s e feo­ dalai siekė apiplėšti ir pavergti svetimus kraštus, įbaudžiavinti valstiečius. V y k o ir dinastiniai v i d a u s bei feodalų tar­ pusavio karai. Progresyvūs b u v o tik tie vidaus karai, kai

siekta politinio šalies susivienijimo, įvesta centralizuota val­ džia, sukurtos centralizuotos feodalinės valstybės, n e s visa tai sudarė palankias sąlygas formuotis tautoms, plėtotis eko­ nomikai ir dvasinei kultūrai. Feodalizme įbaudžiavinami valstiečiai, didėja jų išnau­ dojimas. Tai aštrino antagonistinius prieštaravimus tarp pri­ vilegijuotų l u o m ų ir beteisės valstietijos bei miestų gyven­ t o j ų ž e m u t i n i ų socialinių s l u o k s n i ų ir b u v o p a g r i n d i n ė vals­ tiečių karų ir miestiečių sukilimų priežastis. V i d u r a m ž i a i s v y k o ir ištisų tautų k o v a prieš svetimša­ lius grobikus: p r i s i m i n k i m e lietuvių tautos k o v ą prieš kry­ žiuočius ir kalavijuočius, Europos tautų kovą prieš mongo­ lų-totorių antplūdį, prieš O s m a n ų imperiją ir t. t. Kapitalizmo e p o c h o s pradžiai būdingi buržuazijos anti­ feodaliniai, tautinio išsivadavimo karai. V a k a r ų E u r o p o j e šis l a i k o t a r p i s t ę s ė s i n u o X V I a . a n t r o s i o s p u s ė s i k i X I X a . p a b a i g o s . E u r ž u a z i j a š i u o s e k a r u o s e v e r t ė a b s o l i u t i n i u s re­ žimus, laužė feodalinius gamybinius santykius, kūrė nau­ j ų j ų l a i k ų t a u t i n e s v a l s t y b e s . Š i o t i p o k a r a i i s t o r i n ė j e li­ teratūroje vadinami naujųjų laikų revoliucijomis, kova prieš užsienio feodalinę intervenciją, kontrrevoliuciją. Šio laiko­ tarpio valstiečių karai, taip p a t griovę feodalizmą, įsiliedavo į tos e p o c h o s revoliucijas, papildydavo jas. Vis dėlto buržuazijos antifeodaliniai karai, nors b u v o n e a b e j o t i n a i pa­ žangūs, kartais virsdavo reakcingais, grobiamaisiais karais (pvz., N a p o l e o n o I v ė l y v e s n i e j i k a r a i R y t ų E u r o p o j e ) . Kapitalizmui plėtojantis ir bręstant, prasideda dažni ko­ lonijiniai grobiamieji karai, didžiųjų valstybių tarpusa­ vio karai dėl ekonominės ir politinės hegemonijos. Dėl to p a d a ž n ė j a i r d a r o s i v i s a t k a k l e s n i t a u t i n i o b e i p o l i t i n i o iš­ s i v a d a v i m o karai, sukilimai, i m a bruzdėti k o l o n i j i n ė s ir pri­ klausomos tautos. Šios istorinės tendencijos, įvykus dide­ liems poslinkiams XX a. antrojoje pusėje, dabartiniu m e t u gerokai s u s i l p n ė j o . 2, K r y ž i n i n k a i s v a d i n a m i kryžiaus žygių dalyviai, n e s
P i r m a s i s k r y ž i a u s žygis į v y k o 1095 m. į K o n s t a n t i n o p o l į . J a m e d a l y v a v o a p i e 100 t ū k s t . k a r e i v i ų . P e r 175 m e t u s b u ­ vo organizuota aštuoni dideli ir daug m a ž ų žygių. Reli­ giniai žygiai virto grynai feodaliniais karais. Ž u v o daugybė žmonių. T u o m e t vokiečių riterių dėmesys n u k r y p o į Lenkijos ir P a b a l t i j o ž e m e s . Iki t o l a i k o K r y ž i u o č i ų o r d i n a s n u o 1211 m . vengrų karaliaus kvietimu buvo įsikūręs rytinėje Vengrijos dalyje. Vengrijos karalius galvojo, k a d „ordino broliai" ap­ saugos rytines šalies sienas. T a č i a u kryžiuočiai p a n o r o įkur­ ti čia s a v a r a n k i š k ą f e o d a l i n ę valstybę. T u o m e t v e n g r ų feo­ dalai nutarė kryžiuočiais atsikratyti ir j u o s išvijo. Lenkija t u o m e t u b u v o susiskaldžiusi, v y k o n e s ė k m i n g i k a r a i su p r ū s a i s ir lietuviais. L e n k i j o s k u n i g a i k š č i a i , pir­ miausia Mozūrijos, kreipėsi į kryžiuočius, kviesdami juos atvykti į Pavyslį. J i e galvojo, k a d Kryžiuočių ordinas taps Lenkijos sienų saugotoju ir padės užkariauti prūsus. Pagal 1226 m . M o z ū r i j o s ( M o z o v i j o s ) k u n i g a i k š č i o K o n r a d o I 4 r O r d i n o didžiojo magistro H e r m a n o fon Zalcos susitarimą 1230 m . k r y ž i u o č i ų d a l i n i a i a t s i k ė l ė į K u l m o ž e m ę i r ė m ė puldinėti prūsus. V o k i e č i ų feodalai, v a d o v a u j a m i v y s k u p o A l b e r t o , 1201 m . i š s i l a i p i n o D a u g u v o s žiotyse ir p a s t a t y d i n o R y g o s pilį, ta­ p u s i ą v o k i e č i ų k o l o n i z a c i j o s c e n t r u P a b a l t i j y j e . 1202 m . Al­ bertas, r e m i a m a s Popiežiaus, įkūrė v i e n u o l i ų karinį ordi­ ną — feodalinę Kalavijuočių valstybę. Šis ordinas iš pradžių u ž k a r i a v o lyvius, v ė l i a u estus, dalį kuršių, sėlių ir latgalių žemių. Riteriai p u l d i n ė j o ir Žemaitiją. 1 2 5 2 . m . u ž ė m ė svar­ bią baltų strateginę ir prekybinę gyvenvietę Klaipėdą. Tiek kalavijuočių, tiek kryžiuočių riterių skaičius nuo­ lat a u g o . Vis a t v y k d a v o p a s t i p r i n i m ų iš V a k a r ų E u r o p o s . 1235 m . p r i e K r y ž i u o č i ų o r d i n o p r i s i j u n g ė d a l i s D o b r y n ė s brolių ordino. V o k i e č i ų riteriai užsitikrino nuolatinę Vo­ kietijos, Anglijos, Prancūzijos, B r a n d e n b u r g o ir k i t ų Vaka­ rų Europos feodalų pagalbą. Prasidėjo kolonizacija. Taip Mozūrijos „sienų sargai" ir sąjungininkai tapo didžiausiu ne tik Lietuvos, bet ir Lenkijos priešu. Kryžiuočių ir Kala­ vijuočių ordinai XIII—XIV a. beveik kiekvienais metais organizuodavo po keletą didelių karinių grobiamųjų žygių ir n e r e t a i net keliolika s m u l k i ų į Lietuvą, y p a č į Žemaitiją, nes ji neleido sujungti Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinų žemes. Lietuviai dažnai sužinodavo apie kalavijuočių ar k r y ž i u o č i ų o r g a n i z u o j a m ą žygį, t o d ė l riteriai t e r a s d a v o tuš­ čius kaimus. T a č i a u riteriams neretai p a v y k d a v o patekti į

Lietuvą paslapčia ir tuomet jie „džiaugdamiesi... degino ir plėšė į būrius pasiskirstę". K u o m e t nieko nepešusi riterių k a r i u o m e n ė p a s u k d a v o atgal, lietuviai, tai pastebėję, savo g r e i t a i s ž i r g a i s „ a p s u p d a v o j ą i š v i s ų p u s i ų ir, k a i p b u v o pripratę, sukinėjosi aplink, tai pabėgdami, tai vėl j u o s per­ s e k i o d a m i , ir, l e i s d a m i i e t i s i r s t r ė l e s , d a u g e l į " s u ž e i s d a v o arba u ž m u š d a v o . T o d ė l K a l a v i j u o č i ų o r d i n o b r o l i a m s ir va­ dovybei dažnai tekdavo „puoštis" gedulu ir raudoti. Taip rašoma apie kalavijuočių žygius į Lietuvą H e n r i k o Latvio ir kitose Livonijos kronikose. Lietuviai taip p a t dažnai o r g a n i z u o d a v o žygius į ordi­ n ų ž e m e s . K r o n i k o s teigia, k a d j i e , , ...darė t i e k žalos, k i e k tik įstengė padaryti... Taip, k a d m a ž a k a s liko...". Po to „pagonys su dideliu d ž i ū g a v i m u vėl grįžo į savo kraštą". P o p i e ž i a u s I n o c e n t o IV 1245 m. s a u s i o 1 d. rašte teigia­ ma, k a d net tuo atveju, kai lietuviai ir prūsai pralaimė­ d a v o , t a i k a t r u k d a v o n e i l g a i , n e s , , ...vėl a t g a u d a m i ž v ė r i š ­ ką drąsą, jie dar aršiau p u o l a dieviškąją šeimą, galvodami, k a i p galėtų t u o sutriuškintą išmesti ją iš šio krašto arba visiškai sunaikinti". Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinų pavojingumą didino R o m o s p o p i e ž i ų politika. J a u 1234 m . K r y ž i u o č i ų o r d i n a s g a v o popiežiaus Grigaliaus IX bulę, kuri skelbė, k a d visi j o u ž k a r i a v i m a i p r ū s ų ž e m ė s e (Prūsijoje) t a m p a „šv. P e t r o n u o s a v y b e " ir p e r d u o d a m i Kryžiuočių ordinui amžinai val­ dyti. 1236 m . v a s a r i o 1 9 d . R o m o s p o p i e ž i u s G r i g a l i u s I X b u ­ lėje paskelbė pirmą kryžiaus žygį prieš „erezijos gaurais a p k e r p ė j u s i u s p a g o n i s " į P a b a l t i j į . J i s t u r ė j o n e t i k įtvir­ tinti O r d i n o valdžią „Dievui įgytose žemėse", bet ir padi­ d i n t i šias v a l d a s . 1236 m . r u g s ė j o m ė n . k a l a v i j u o č i a i įsi­ veržė į Žemaitiją, d e g i n o ir plėšė kraštą. Grįžtantiems iš ,,viešnagės" riteriams kelią pastojo lietuvių kariuomenė. R u g s ė j o 2 2 d . ties S a u l e (tiksli v i e t a n e ž i n o m a , m a n o m a , k a d ties Šiauliais) pelkėtoje vietovėje riterius lietuviai, anot kronikininko, „kaip bobas išmušė". Žuvo ir O r d i n o magist­ ras. D i e v u i b e l i k o t i k „ j ų v ė l e s v i s a s i š g e l b ė t i " . B u v o ra­ šoma, k a d ties Saule riterius „apvylusi D i e v o valia", todėl krito daug „nekaltų riterių ir maldininkų". To m e t o rusų m e t r a š č i a i rašo, k a d tesugrįžo k a s dešimtas. M a n o m a , k a d lietuviams v a d o v a v o Vykintas. Suprantama, to m e t o žinias, y p a č o r d i n o k r o n i k i n i n k ų faktus, b ū t i n a vertinti kritiškai, nes jie visuomet stengėsi tendencingai išaukštinti kryžiuo­ č i u s ir kalavijuočius, o jų priešininkus smerkti ir niekinti.

Kalavijuočių ordiną n u o sunaikinimo išgelbėjo tik Po­ piežius. J i s 1237 m . p a s i s k u b i n o s u j u n g t i K r y ž i u o č i ų i r K a ­ lavijuočių ordinus, o savo pavaldinius įpareigojo visoke­ riopai jiems padėti. Kalavijuočių ordinas buvo pertvarky­ tas į L i v o n i j o s o r d i n ą — K r y ž i u o č i ų o r d i n o a u t o n o m i n ę ša­ ką. N u o to laiko Kryžiuočių ordinas dažnai vadinamas Vo­ kiečių ordinu. A p i e šias d v i e j ų o r d i n ų „sutuoktuves" H e r m a n o Vartb e r g ė s k r o n i k o j e r a š o m a : „ P o šios l i ū d n o s n e l a i m ė s (pra­ l a i m ė j i m o — aut.) i š l i k u s i e j i b r o l i a i K r i s t a u s k a r i a i k a r t u s u Rygos, Tartu ir Saremos vyskupais verksmingais laiškais popiežių G r i g a l i ų IX m a l d a u t e m a l d a v o (sujungti juos su K r y ž i u o č i ų o r d i n u ) , t u r ė d a m i viltį, kad, j e i j i e t a p s v i e n a avidė, greitai triumfuojančiąja dešine nutrins priešingąją p u s ę (t. y. l i e t u v i u s — aut.)". Popiežius ne tik sujungė abu ordinus. Jis ragino riterius k o v o t i p r i e š l i e t u v i u s i r j ų s ą j u n g i n i n k u s . Štai 1245 m . v a ­ sario 1 d. laiške K r y ž i u o č i ų o r d i n o didžiajam magistrui ir visai krikščioniškajai k a r i u o m e n e i jis siunčia „sveikinimą ir apaštališkąjį laiminimą...", lietuvius ir prūsus vadina „žvė­ riška tauta". T o d ė l „suteikiame j u m s n u o d ė m i ų atleidimą s u sąlyga, k a d j ū s b u d r i u r ū p e s t i n g u m u stengtumėtės... m i ­ nėtus lietuvius ir prūsus, taip pražūtingai persekiojančius dieviškus reikalus, galinga ranka užgniaužti ir jų ragus nu­ laužti..." T a i faktiškai reiškė lietuvių tautos fizinį n a i k i n i ­ m ą . P e t r o D u s b u r g i e č i o k r o n i k o j e r a š o m a , k a d 1305 m . k r y ­ ž i u o č i a i p a ė m ę A u k a i m i o p i l į ,, ...išžudė visa, k a s b u v o rasta vyriškos lyties, o m o t e r i s ir v a i k u s p a ė m ė į n e l a i s v ę . [.'..] L i k u s i o j i k a r i u o m e n ė s d a l i s į s i b r o v ė į m i n i m o s p i l i e s a p y l i n k ę ir, d a u g ž m o n i ų i š ž u d ę a r p a ė m ę į n e l a i s v ę , g r o b ė visa, k a s t i k b u v o g a l i m a pagrobti, o visa k i t ą degino..." Taigi tikrasis šių žygių tikslas — žudynės, plėšimas, degini­ mas, griovimas, naikinimas, naujų kraštų ir žemių grobimas. Po daugelio nesėkmingų bandymų užkariauti Žemaitiją K r y ž i u o č i ų i r L i v o n i j o s o r d i n ų m a g i s t r a i n u t a r ė 1260 m . v a s a r ą s u o r g a n i z u o t i žygį, k u r i s g a l u t i n a i s u n a i k i n t ų že­ maičių karinę jėgą ir prijungtų juos prie Vokiečių ordino. 1260 m. l i e p o s 13 d. ties d a b a r t i n e L i e p o j a , p i e t i n i a m e D u r ­ b ė s ežero krante, abi k a r i u o m e n ė s susitiko. Ž e m a i č i ų ka­ riuomenė, p a d e d a m a n u o riterių atskilusių kuršių ir iš k o ­ vos lauko sąmoningai pasitraukus estams, visai sutriuškino jungtine Kryžiuočių ordino ir jo autonominės šakos — Li­ vonijos ordino — kariuomenę. Petro Dusburgiečio kronikoje 1G2

šio m ū š i o p r a l a i m ė j i m a s taip a p r a š o m a s : „Pagaliau po ilgo pergalės svyravimo broliai, viešpačiui leidžiant, p r a l a i m ė j o mūšį, nes jų k a r i u o m e n ė s visas p a j ė g u m a s b u v o sulaužytas d ė l l i a u d i e s ž m o n i ų ( k u r š i ų — aut.) p a b ė g i m o " . Ž u v o v i s a vadovybė — Livonijos ordino magistras, Prūsijos kryžiuo­ čių m a r š a l a s , Š v e d i j o s k a r a l a i t i s K a r o l i s ir kiti, o „ ...Dievo tautos tokia daugybė, k a d jų skaičiaus net n e t e k o girdėti. Po tokio parbloškimo priešai persekiojo bėgančius žmones, o š i s b ė g i m a s b u v o t o k s i š g ą s t i n g a s , k a d 3 a r 4 p r i e š a i iš­ ž u d y d a v o š i m t ą k r i k š č i o n i ų a r b a j u o s i š s k l a i d y d a v o b e ga­ lo sugėdintus". V o k i e č i ų ordinui tai b u v o „juoda diena". Žemaičių kariuomenė šiame mūšyje parodė didelį sumanu­ mą ir k o v i n g u m ą . Po šio p r a l a i m ė j i m o žlugo Livonijos or­ dino mėginimai užgrobti Žemaitiją. Tai buvo didžiausias mū­ šis, l i e t u v i ų l a i m ė t a s X I I I a . S i p e r g a l ė p a s k a t i n o s u k i l t i O r d i n o p a v e r g t u s kuršius, žiemgalius, estus, p r a s i d ė j o Di­ dysis prūsų sukilimas. T i k popiežių organizuojama pagalba išgelbėjo Vokiečių ordino valstybę Pabaltijyje n u o visiško žlugimo. Numalšinęs prūsų sukilimą, Kryžiuočių ordinas galutinai įsigali prūsų, o Livonijos ordinas — latvių žemėse. Praside­ d a n a u j a s k o v ų s u L i e t u v a e t a p a s , a g r e s i j a stiprėja. Š i žūt­ b ū t i n ė k o v a p a s i b a i g ė 1410 m . Ž a l g i r i o m ū š i u . J a m e lietu­ vių, lenkų, r u s ų t a u t o s įrodė s u g e b a n č i o s būti laisvos. Lietuvių tautos XIII a.— XV a. pradžios karas prieš vo­ kiečių riterius ir jų talkininkus iš V a k a r ų Europos yra vie­ nas iš ilgiausių teisingų k a r ų feodalizmo epochos istorijoje. 3. Prie M ė l y n ų j ų VandenųJda^bjjiinės Siniuchos, kairio­ jo Pietinio Bugo intako) Lietuvos didžiojo kunigaikščio Al­ g i r d o v a d o v a u j a m o s L D K p a j ė g o s 1363 m e t a i s (ar 1362 m . rudenį) sumušė A u k s o ordos mongolus-totorius, vadovau­ j a m u s Chadžibėjaus, Kutlubugos ir Dmitrijaus, nuniokojo mongolams-totoriams pavaldžią Podolę, ją prijungė prie LDK ar p a s i e k ė J u o d ą j ą j ū r ą . Po šios p e r g a l ė s lietuviai įsitvirti­ no Kijeve, prie L D K b u v o prijungta didžioji dalis Ukrai­ nos. Tai pirmas toks didelis smūgis mongolams-totoriams Ry­ tų Europoje, susilpninęs jų įtaką. A u k s o ordos įtaka b u v o grėsminga, o valdos be galo plačios, apėmusios visą Rytų ir Pietryčių Aziją •—Mongoliją ir Mandžiūriją, Kiniją ir Ti­ betą. S i a u b d a m o s ir n i o k o d a m o s didžiulės mongolų-totorių m a s ė s ritosi į Vakarus, u ž l i e d a m o s Rusios žemes. L i e t u v o s Didžiajai Kunigaikštystei drauge su kitomis Rytų Europos

(TeT

tautomis b u v o lemta suvaidinti skydo, gynusio n u o šio ant­ p l ū d ž i o E u r o p ą , v a i d m e n į . P o d o l ė j e ( K a m e n e c e i r kt.) įsi­ kūrę Algirdo brolio Karijoto sūnūs — Karijotaičiai, vietinių gyventojų remiami, organizavo gynybą. Iš mongolų-totorių atimtame Kijeve Algirdo vietininku tampa jo sūnus Vladi­ miras. Į j u n g d a m a į savo valstybės sudėtį ukrainiečių, bal­ tarusių ir kai kurių rusų žemes, Lietuvos Didžioji Kuni­ g a i k š t y s t ė p a d ė j o j o m s i š v e n g t i m o n g o l ų - t o t o r i ų j u n g o , su­ darė p a l a n k e s n e s sąlygas šių žemių e k o n o m i k o s ir kultūros raidai. Tik XV a. pabaigoje, kai M a s k v o s Didžioji Kuni­ gaikštystė ė m ė vienyti Rusios žemes, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės veržimasis į Rytus įgavo neteisingą karų pobūdį. Pergalė prie Mėlynųjų V a n d e n ų sustiprino Lietuvos Di­ džiosios Kunigaikštystės tarptautinę padėtį kovojant prieš Kryžiuočių ordiną. 4. 1605 m. p r i e S a l a s p i l i o ( K i r c h h o l m o ) l i e t u v i ų k a r i u o ­ m e n ė , v a d o v a u j a m a Ž e m a i t i j o s s e n i ū n o , L D K d i d ž i o j o et­ m o n o J o n o Karolio Chodkevičiaus, sumušė Švedijos kara­ liaus Karolio IX kariuomenę. XVII a. pradžioje Lenkijos karalius Z i g m a n t a s V a z a įtrau­ kė šalį į dinastinį k a r ą su Švedija dėl Livonijos (dabartinės Latvijos ir Estijos). K a r o našta y p a č sunkiai prislėgė Lie­ tuvą. Seimas karui nepritarė ir nesirūpino jo finansavimu. K a r i u o m e n ė skurdo, badavo, galų gale virto tiesiog plėši­ kų gaujomis, negailestingai plėšiančiomis gyventojus. Šve­ dai ė m ė grasinti svarbiausiems Livonijos miestams. Tokioje situacijoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenei, ant kurios pečių gulė pagrindinė Livonijos k a r o našta, vadovauti ėmėsi J o n a s Karolis Chodkevičius. Į Li­ v o n i j ą jis p a t r a u k ė 1602 m . s u k a r i u o m e n e , s u v e r b u o t a u ž savo paties, savo šeimos ir draugų pinigus, ir iš karto pa­ rodė stratego talentą, u ž i m d a m a s Tartu (Dorpatą). Cia jis ruošėsi t o l i m e s n i a m karui: s u d r a u s m i n o k a r i u o m e n ę , sutvar­ kė tiekimą, suorganizavo žvalgybą, kuri teikė informaciją apie švedų kariuomenės j u d ė j i m ą ir apie visus Švedijos po­ litikų ketinimus ir vingius. Lietuvos Didžiosios Kunigaikš­ tystės k a r i u o m e n ė s pozicijos sustiprėjo, tačiau Z i g m a n t a s V a z a ir toliau i g n o r a v o Livonijos reikalus. Išseko lėšos, o S e i m a s n e b u v o linkęs švaistytis. T u o tarpu iš šiaurės slen­ kanti g r ė s m ė nuolatos didėjo — gerai organizuota ir aprū­ pinta Švedijos kariuomenė grasino Talinui (Reveliui) ir Ry­ gai. D a b a r net karaliaus dvaras suvokė p a v o j ų ir a t s i u n t ė

L i e t u v o s d i d ž i a j a m e t m o n u i 100 0 0 0 a u k s i n ų , k u r i ų u ž t e k o kareivių algoms. C h o d k e v i č i u s patraukė prieš švedus su be­ veik keturgubai m a ž e s n e L D K k a r i u o m e n e . Š v e d ų kariuo­ m e n ė t u r ė j o a p i e 14 000 karių, o L i e t u v o s — tik—4600. Su­ mušęs į Revelį traukiančius generolo Lindersono pulkus, C h o d k e v i č i u s s k u b ė j o ginti R y g o s , p r i e k u r i o s a r t ė j o šve­ dai, v e d a m i p a t i e s karaliaus. Ryga, svarbiausias L i v o n i j o s miestas, b u v o tas židinys, k u r i a m e telkėsi p a g r i n d i n ė s p r e k y b i n ė s ir finansinės insti­ tucijos. Iš čia v e d ė trumpiausias kelias į Vilnių. R y g o j e J o ­ nas Karolis C h o d k e v i č i u s visada g a l ė j o gauti paskolą, ap­ sirūpinti maistu ir amunicija. Prarasti Rygą reiškė prarasti visą Livoniją. 1605 m . r u g s ė j o 2 6 d . L i e t u v o s d i d ž i o j o e t m o n o k a r i u o ­ menė priartėjo prie Salaspilio (Kirchholmo) už 15 km n u o K y gos, k u r i ą a p s u p t y j e l a i k ė š v e d a i . Karolis IX b u v o linkęs neatsisakyti miesto apsupties, o prieš C h o d k e v i č i ų pasiųsti 8000 kareivių korpusą, bet ki­ ti karo vadai nepalaikė karaliaus, patardami pulti visomis jėgomis ir sakydami, esą „greičiau j ū s ų karališkoji dide­ nybė pamatys atgal tekančią Dauguvą, n e g u lietuvius ir jų etmoną bėgančius iš karo lauko". Nenoromis pakluso Ka­ rolis v a d ų p a t a r i a m a s ir su visa armija p a t r a u k ė K i r c h h o l ­ mo linkui, kad auštant netikėtai užpultų nuvargusią C h o d ­ kevičiaus kariuomenę. Mūšis prasidėjo rugsėjo 27 d. po vidurdienio ir pasibai­ gė visišku švedų sutriuškinimu. C h o d k e v i č i u s sugebėjo taip suplanuoti m ū š į ir j a m vadovauti, k a d greitai išryškėjo negausios L D K k a r i u o m e n ė s p r a n a š u m a s prieš sunkiai gink­ luotus švedus — j o s j u d r u m a s ir operatyvumas, išsiugdytas karuose prieš turkus. Šios pergalės garsas greit paplito ne tik visoje Respub­ likoje, bet ir Europoje. G e n i a l ų karvedį sveikino Šventosios Ui >s i m p e r a t o r i u s R u d o l f a s II, A n g l i j o s k a r a l i u s J o k ū ­ bas I, net turkų sultonas ir persų šachas išreiškė Zigman­ t u i Vazai s u s i ž a v ė j i m ą j o k a r v e d ž i o triumfu. 5. H o r o d i n a s — tai g e n e r a l i n i s N a p o l e o n o I k a r i u o m e n ė s musis j o g r o b i k i š k a m e 1812 m . k a r e prieš Rusiją. I r šis m i IMS, ir visas k a r a s aprašytas d a u g e l i o autorių. T u r b ū t viMiems y r a į s t r i g ę s v a i z d a s i š n e m i r t i n g ų j ų „ K a r o i r t a i k o s " puslapių. T a d čia n o r ė t ų s i t i k p a c i t u o t i f r a g m e n t ą i š s o v i e t i n i o ist ori ko A. Z. M a n f r e d o k n y g o s , k u r l y g i n a m a s i m p e r a t o -

riaus N a p o l e o n o I karas prieš Rusiją su j a u n o j o Eonaparto Italijos žygiu: „ N e g a l i m a n e m a t y t i , k a d p r a d ė t a m e k a r e visi p l a n a i , vi­ si apskaičiavimai rėmėsi būsima sutartimi su caru. Socia­ linio k a r o strategijos, p a s t a n g ų patraukti j savo pusę k a i p sąjungininkus visus pavergtuosius ir n e p a t e n k i n t u s — viso to, k u o jis plačiai naudojosi ankstyvesnėse kampanijose, pa­ vyzdžiui, 1796 m e t a i s , b u v o v i s i š k a i a t s i s a k y t a 1812 m . ka­ re. Įžengęs į kraštą, k u r tebeviešpatavo baudžiava, k u r prieš keturiasdešimt metų didysis valstiečių karas, vadovauja­ m a s Pugačiovo, b u v o sukrėtęs feodalinės absoliutinės vals­ tybės pagrindus, Napoleonas nebandė ir nenorėjo patrauk­ ti į savo p u s ę valstiečių. J i s tiek jautėsi m o n a r c h a s , val­ dovas, tiek niekino „minią", k a d j a m dabar buvo tiesiog k o k t u kreiptis į liaudį ir atrodė n e į m a n o m a patraukti iš baudžiavos besivaduojančius valstiečius kaip sąjunginin­ kus. D a r daugiau — jis nesiryžo sukelti prieš caro valdžią ner u s ų tautas — lietuvius, latvius, estus, s u o m i u s . J i s n e t len­ kams, kuriuos seniai n a u d o j o saviems tikslams, bijojo paža­ dėti, k a d visiškai atkurs n e p r i k l a u s o m y b ę . Beje, kitaip ir n e g a l ė j o būti. Ar galėjo N a p o l e o n a s šaukti tautas į tauti­ nio išsivadavimo kovą, jeigu jis pats negailestingai tramdė savo milžiniškoje imperijoje ir vasalinėse valstybėse tauti­ n i u s sąjūdžius ir j a u p e n k e r i m e t a i geležim ir k r a u j u sten­ gėsi pavergti ispanų tautą? Jis ėjo dabar į svetimą kraštą kaip užkariautojas, kaip agresorius, besiremiąs tik d u r t u v o jėga. T a i b u v o agresija, n e p r i d e n g t a jokiais ideologijos g r a ž u m y n a i s — šiurkšti, be­ sistengianti remtis vien jėgos persvara. Abi pusės pradėjo k a r ą p a s k e l b d a m o s savotiškus manifestus — kreipimąsi į ka­ riuomenes. Ką galėjo pasakyti Napoleonas? Kaip paaiškin­ ti savo pradėtąjį karą? Jis neturėjo ką pasakyti ir griebėsi beveik mistiškų formulių: „Likimas šaukia į Rusiją: jos lem­ tis turi įvykti". Argi neįsidėmėtina, jog caras Aleksand­ ras I — vienvaldis, autokratas, neribotas b a u d ž i a u n i n k ų im­ p e r i j o s v a l d o v a s — š i o m s frazėms, n e t u r i n č i o m s r e a l a u s tu­ rinio, priešpriešino šūkius, kurie s k a m b ė j o apibrėžčiau ir pažangiau, nors tas p a ž a n g u m a s ir b u v o paviršutiniškas: „Kariai! J ū s ginate tikėjimą, tėvynę, laisvę". Argi galėjo kas prieš kokius dešimt metų, pačioje XIX a. pradžioje, numatyti, kad politinis veikėjas, prisiekęs tarnauti respub­ likai ir laisvei, bijos netgi šių žodžių, o visos Rusijos val­ dovas, g i n d a m a s i s n u o n e a p r ė p i a m o s 600 000 ž m o n i ų N a -

p o l e o n o I kariuomenės, užpuolusios jo imperiją, iškels prieš jį kaip skydą didįjį žodį — laisvė? V i s k a s p a s i k e i t ė , v i s k a s p a s i r o d ė t a r s i i š v i r k š č i a , i r šia­ m e kare, p r a s i d ė j u s i a m e t r u m p i a u s i ą j ą 1812 m e t ų v a s a r o s naktį, n u o p a t p i r m o s i o s v a l a n d o s v i s k a s t a p o b e g a l o aiš­ ku. Milžiniška, anais laikais su n i e k u o n e p a l y g i n a m a N a ­ p o l e o n o I armija buvo prievartos, agresijos ir p a v e r g i m o armija. Ji slinko kaip j u o d a s debesis, k e t i n d a m a viską pa­ versti pelenais, viską sunaikinti. Pakilusiai savo ž e m ė s gin­ ti liaudžiai — ir k a r i u o m e n e i , ir v a l s t i e č i a m s , d e g i n u s i e m s savo trobas ir skurdžią mantą, k a d n i e k o neliktų priešui, o paskui ėjusiems į partizanus, ir k a r o vadams, vadovavu­ s i e m s s u n k i a i g y n y b a i p r i e š g a u s e s n į g r o b i k ą — visiems, vi­ sai Rusijai tai b u v o teisingas karas, visos liaudies, tikras Tėvynės karas."

XIX. DVARAS — NE KAIMYNAS, O PONAS — NE BROLIS 1. F e o d a l i z m a s v i e n u s valstiečius išvadavo iš ver­ govės, iš vergvaldžių priespaudos, kitus — buvusius laisvus, priklausiusius pirmykštei b e n d r u o m e n e i , — pavergė. Kalbė­ d a m i apie vergovinę visuomenę, m e s iš tiesų k a l b a m e apie v e r g u s ir vergvaldžius, o k a l b ė d a m i a p i e feodalinę — a p i e valstiečius ir feodalus. Ten, kur egzistavo vergovė, per­ ė j i m a s į feodalizmą b u v o k a r t u p e r ė j i m a s į laisvesnę vi­ s u o m e n ę . T u o t a r p u ten, k u r feodalizmas formavosi iš pir­ mykštės b e n d r u o m e n i n ė s v i s u o m e n ė s — p e r ė j i m a s į feoda­ lizmą reiškė laisvų žmonių, valstiečių, pavergimą. Valstiečių padėtis formuojantis feodalizmui b u v o prieš­ taringa. Ankstyvosios centralizuotos feodalinės valstybės kūrimosi m e t u padažnėję feodalų karai bei kovos prieš be­ siskverbiančius išorės priešus ne tik n a i k i n o valstiečių tur|(|, bet grėsė ir jų gyvybei. Todėl, n o r ė d a m a s išsigelbėti, valstietis b u v o priverstas slėptis stambaus feodalo pilyje, ieškoti jo globos ir užtarimo. Tai taip pat b u v o viena iš priežasčių, dėl ko laisvas žemdirbys t a p d a v o vis labiau pri­ klausomas n u o feodalo. Kol Lietuvai grėsė kryžiuočių ir kalavijuočių okupacija, Lietuvos didieji kunigaikščiai suprato, k a d valstietis tik tuom e l b ū n a p i l n a v e r t i s k a r y s , k a i j i s g i n a i r s a v o š e i m ą , sa­ v o turtą, s a v o laisvę. T o d ė l d a r ilgai L i e t u v o j e ž e m ė pri-

klausė daugiausia didžiajam kunigaikščiui. J a m pavaldūs b u v o ir valstiečiai. I š 1401 m . g e g u ž ė s m ė n . V y t a u t o d o k u m e n t o m a t y t i , k a d v a l s t i e č i ų b ū t a 3 g r u p i ų : 1) č i n š i n i n k a i , 2) b a u d ž i a u n i n k a i ir 3) laisvi valstiečiai, kurie lanksčiau bajorams činšo n e ­ m o k ė j o ir neturėjo pono. T u o m e t u trečiajai grupei prik­ lausė beveik visa Žemaitijos valstietija. Po Žalgirio m ū š i o Vytautas ė m ė dalyti Žemaitijos vals­ tiečius bajorams už tarnybą. Šie dovanojimai skyrėsi n u o a n k s t e s n i ų j ų t u o , k a d b a j o r a i g a l ė j o ,, ...tuos ž m o n e s ir že­ m e s atiduoti ir parduoti", nebesiklausdami didžiojo kuni­ g a i k š č i o a r j o p a r e i g ū n ų . V a l s t i e č i u s j i e g a u d a v o ,,su v i s u teismu ir viešpatavimu", o kunigaikštis „ n i e k o sau nepasilikdavo". K a i p ž i n o m a , Ž e m a i t i j o s v a l s t i e č i a i 1418 m . n e p a p r a s t a i atkakliai t a m pasipriešino ir d a u g u m a jų išsikovojo teisę likti karališkaisiais. Valstiečiams patekus į feodalų ar dvarų laikytojų ran­ kas, ypač s u n k u b u v o priversti j u o s dirbti feodalų labui. Štai v i e n a m e to m e t o d o k u m e n t e rašoma: „jei valstietis, m ū s ų laikytojo arba jo u r ė d n i n k o lieptas, neišeis į d a r b ą visą dieną arba bus nepaklusnus, turi būti baudžiamas n e didoku grobimu, ne daugiau kaip avino; o jei dar atkak­ liau neklausys... k a i p užsispyrėlis turi būti n u b a u s t a s bizū­ n u , tai y r a b o t a g u , o ne p i n i g ų bauda..." P a v y z d ž i u i , 1655 m. K a r a l i š k i ų k a i m o g y v e n t o j a i u ž p a s i p r i e š i n i m ą b u v o vir­ v ė m i s i š p l a k t i ir ,, ...tiems p a t i e m s k a l t i n a m i e s i e m s , k a d įžū­ lumas ir valstiečių savivaliavimai nepūstų ir būtų pažabotas kitų", b u v o įsakyta „stovėti po dvi dienas sekmadieniais arba šventadieniais prie J u r b a r k o bažnyčios ir po kitas dvi dienas, taip pat sekmadieniais arba šventadieniais, p r i e Skirsnemunės bažnyčios giedotinių mišių ir pamokslų m e t u prie bažnyčios durų... u ž d ė j u s j i e m s grandines, ir pagaliau, dvigubai atlyginti" padarytus nuostolius.

Člų ž e m i ų , n e s v a l s t i e č i a i p a b ė g d a v o a r b a b u v o k a r i a m i , ketvirčiuojami, o visas jų turtas išgrobstomas baudėjų. 1671 m . S e m e l i š k i ų s e n i ū n i j o s (dab. T r a k ų raj.) v a l s t i e ­ čiai skundėsi, k a d seniūnas n u o n e p a k e l i a m o i š n a u d o j i m o pabėgusius valstiečius suieškojęs mušė, luošino, žudė, k a n ­ kino, geležimis ir g r a n d i n ė m i s s u r a k i n t i liepė... 1769 m . Š i a u l i ų e k o n o m i j o s k a r a l i š k ų j ų v a l s t i e č i ų s k u n ­ de 1 r a š o m a , , k a d v a i t a i „ . . . p a m i r š ę t e i s e s i r n u o s t a t u s , s u ­ teiktus tai e k o n o m i j a i p o n ų karalių, buvusių p o n ų laikyto| ų laikais, s u s i m o k ę su dvaru, skyrė n e p a k e l i a m a s rinklia­ vas, i š k u r i ų p a t y s t u r ė j o n a u d o s , taip d a u g ž e m ė s , y p a č pievų, nuslėpė, o patys n u o jų ė m ė činšą ir ją savo reika­ lams naudojo, iš ko praturtėję ir virš savo l u o m o išaukštėję s k r i a u d ė valstiečius..." 1789 m . M e t e l i ų s e n i ū n i j o s (dab. L a z d i j ų raj.) v a l s t i e ­ čiai skundėsi, k a d seniūnas „nustatė n a u j ą įstatymišką m o ­ kestį virš r e i k a l a u j a m ų prievolių: d a r š v e n t o m i s d i e n o m i s išvaro valstiečius visus b e n d r a i m a l k ų į girią ir liepia vež­ ti į d v a r ą , o tuos, k u r i e p r i e š i n a s i ir v ė l u o j a s i , t i r o n i š k a i Žiauriai m u š a r y k š t ė m i s n u o g a i nurengęs..." Valstiečiai b u v o s e k a m i , k a d n e v a ž i u o t ų skųstis, o v y k s ­ iančius g a u d y d a v o ir g a b e n d a v o į dvarą nubausti. Tuomet, kai valstiečiai badaudavo ir mirdavo, karaliaus stalui kas savaitę b u v o „skerdžiamas didelis jautis, k i e ­ m u i — 18 karvių; 30 statinių alaus, 30 midaus; porų, salieių, t a i p p a t k o p ū s t ų , r o p i ų ir d r u s k o s . . . n e į s k a i t a n t į t a i p r i e s k o n i ų , v y n o i r kt.". J i e „ š u n i m s i r k u r t a m s d u o d a nuostalo po visą žąsį arba po k e p t ą paršiuką". M y k o l a s Lietuvis garsiame savo veikale „Apie totorių, lietuvių ir m a s k v ė n ų p a p r o č i u s " , p a r a š y t a m e 1550 metais,, kaltino feodalus: „Totoriai... teisingai elgėsi su vergais, o j.lis t u r i t i k t a i k i t ų k r a š t ų ž m o n e s [ . . . j . O m e s l a i k o m e n u o ­ latinėje vergijoje n e k a r u a r p i r k i m u įgytus, n e svetimus, bei m ū s ų t a u t o s i r t i k y b o s n a š l a i č i u s , b e t u r č i u s , p a t e k u s i u s I (vergijos) p i n k l e s s a n t u o k a su (nelaisvomis) merginomis,, piktnaudžiaujame m ū s ų valdžia jiems, k a n k i n d a m i juos, l u o ­ šindami, ž u d y d a m i b e t e i s m o b y l o s dėl bet k o k i o įtari­

Daugumai feodalų atrodė, kad valstiečiai yra smurtinin­ kai, maištininkai, galvažudžiai, dykaduoniai. T u o jie sten­ gėsi pateisinti savo žiaurų elgesį.

mo".

1536 m . T e n d ž i o g a l o s v a l s č i a u s (dab. R a s e i n i ų raj.) gy­ ventojai skundėsi Žemaitijos seniūnu, kad jis savavališkai renka įvairiausius mokesčius, o asmenis, nesumokėjusius jų, m e t a į kalėjimą, k u r i a m e suimtieji miršta, arba u ž m u š a žmones suėmimo metu. Po valstiečių m a i š t ų tose apylinkėse likdavo n e m a ž a i tuš-

Taigi feodalams atiduotų valstiečių e k o n o m i n ė ir teisi­ ni* p a d ė t i s b u v o d a u g b l o g e s n ė n e g u k a r a l i š k ų j ų . S k i r t u ni.r, tarp k a r a l i š k ų j ų ir f e o d a l a m s p r i k l a u s o m ų v a l s t i e č i ų buvo toks didelis, jog santuoką su m e r g i n a ar vyru iš feo­ dalams priklausomų valstiečių karališkieji laikė šeimos ne­ būnu', s a n t u o k a su vergu.

2. F e o d a l i n i s i m u n i t e t a s — tai įvairios privilegijos stam­ biesiems žemvaldžiams, „kunigaikščio teisių" p e r d a v i m a s ba­ jorams. (Valstietis yra feodalo nuosavybė, feodalui priklau­ so valstiečių p a j a m o s , feodalas y r a valstiečių vyriausias tei­ s ė j a s i r t . t.) Feodalizmo epochoje egzistuoja dvi klasės: pasaulieti­ n i ų ir dvasinių žemvaldžių, t. y. feodalų, ir jų e n g i a m ų valstiečių. B r a n d ž i a m e feodalizme feodalų klasę s u d a r o trys sluoks­ niai: pasaulietinė d i d u o m e n ė (didikai, ponai), bajorai ir dva­ sininkija. F e o d a l a i b u v o n e p a t e n k i n t i tuo, k a d jie yra visiškai pri­ k l a u s o m i n u o d i d ž i o j o k u n i g a i k š č i o (jis g a l ė j o f e o d a l u s p a ­ šalinti iš pareigų, a t i m d a m a s n e t t u r i m ą žemę). T o d ė l ba­ jorai siekia, k a d j ų u ž i m a m o s pareigos i r v a l d o m a ž e m ė taptų paveldimomis, o valstiečiai būtų perduoti visiškon jų nuosavybėn, t. y. feodalui atitektų iš valstiečių g a u n a m a feodalinė renta (mokestis už žemę), k a d feodalas taptų vie­ n i n t e l i u v a l s t i e č i ų t e i s ė j u . Ž o d ž i u , b a j o r a i s i e k i a g a u t i vi­ sišką feodalinį imunitetą. V a k a r ų E u r o p o j e f e o d a l i n į i m u n i t e t ą a n k s č i a u s i a i išsi­ kovojo Bažnyčia. Lietuva katalikybę priėmė gana vėlai ir Katalikų bažnyčia Europoje jau turėjo feodalinį imunitetą, todėl Lietuvos v a l d o v a m s šią teisę taip pat reikėjo pripa­ žinti. P o p i e ž i u s ir v y s k u p a i iš 1250 m. p a b a i g o j e ar 1251 m. pradžioje apsikrikštijusio M i n d a u g o reikalavo paskirti Ka­ talikų bažnyčiai „geriausią krašto ž e m ę " valdyti visiems lai­ k a m s . 1254 m . rašte k a r a l i u s M i n d a u g a s p a s k i r t a m L i e t u v o s v y s k u p u i Kristijonui u ž r a š o ž e m i ų Ž e m a i t i j o s k e l i u o s e vals­ č i u o s e ,, ...jokių teisių... a r b a v a l d y m o " s a u n e p a l i k d a m a s — „tegu laisvai valdo ir turi visam laikui". Panašiai pasielgė ir J o g a i l a . J i s 1387 m. v a s a r i o 17 d. rašė V i l n i a u s v y s k u ­ pui: „ ...duodame, teikiame, įjungiame ir d o v a n o j a m e am­ ž i n u ir n e a t š a u k i a m u d o v a n o j i m u tai b a ž n y č i a i ir j o s vys­ k u p u i " , „ n e p a s i l i k d a m i j o k i o s teisės, j o k i o v a l d y m o , j o k i o s nuosavybės". Toliau jis išvardija dovanojamas žemes Aukš­ t a i t i j o j e „ ...su v i s a i s a t s k i r a i s k a i m a i s , m o k e s č i a i s , n a u d a , pajamomis, vaisiais, pelnais, teisėmis, valdomis, laukais, pie­ vomis, lygumomis, ganyklomis, giriomis, miškais, ąžuoly­ nais, k r ū m a i s , šilais, k r ū m o k š n i a i s , miškeliais, pušynais, bi­ tynais, žvėrių ir paukščių medžioklėmis, ežerais ir tvenki­ niais, žuvynais, pelkėmis, m a l ū n a i s , v a n d e n i m i s ir jų sro-

v ė m i s [...], ž ū k l a v i m a i s i r s u v i s u t u o , k a s s u s i e t a n u o m o s pajamomis, visokiais pelnais ir priklausomybėmis..." Panašų d o v a n o j i m o raštą „visiems laikams ir amžinai" 1421 m . V y t a u t a s d a v ė Ž e m a i t i j o s v y s k u p u i . Lietuvoje ir v ė l i a u b u v o statomos bažnyčios ir steigia­ m o s naujos parapijos, todėl jų bažnyčioms buvo paskiria­ m o s žemės su valstiečiais, suteikiant dvasininkams visišką imunitetą. Katalikų bažnyčia dažniausiai gaudavo geriau­ sias žemes. Būtina pabrėžti, k a d šiose ž e m ė s e g y v e n u s i vals­ tietija b u v o labai išnaudojama. N u o 1389 m . J o g a i l a l e i d o B a ž n y č i a i i š d i d ž i o j o k u n i ­ gaikščio valsčių valstiečių imti specialų mokestį — dešimti­ nę, t. y. kas dešimtą p ė d ą „ n u o visokio grūdo tiek laukų, t i e k i r d a r ž ų , i š s k y r u s a v i ž a s i r l i n u s " . N o r s d e š i m t i n ė s są­ voka egzistavo ilgai, tačiau j o s turinys kito, n e s Bažnyčia nebepasitenkindavo kas dešimtu pėdu. Feodalizmo epocho­ je lietuvių valstietija turėjo atlikti dar vieną prievolę — jiems buvo „įsakoma, kad per visas šventes mažiausia bent po vieną a s m e n į iš n a m ų būtų šventose mišiose..." Už ne­ paklusnumą buvo numatytos piniginės baudos ir kitokios bausmės. Kontroliuoti šio įsakymo v y k d y m ą b u v o pavesta k a i m ų dešimtininkams. Pasaulietiniai feodalai visišką imunitetą išsikovojo vė­ liau. Pirmiausia j i e m s b u v o pripažinta teisė laisvai dispo­ n u o t i t ė v ų p a l i k i m u . 1387 m . v a s a r i o 2 0 d . L i e t u v o s b a j o ­ rams suteikta J o g a i l o s privilegija skelbė: „kiekvienas pri­ ė m ę s katalikų tikybą, karys ar bajoras, ir jų palikuonys bei teisėtieji paveldėtojai, turi ir turės pilną ir visokeriopą tei­ sę valdyti, laikyti, naudotis, parduoti, perleisti, pakeisti, duoti, dovanoti ir laisvai vartoti pagal savo laisvą valią ir n o r ą pilis, valsčius, k a i m u s ir n a m u s ir viską, ką iš t ė v ų palikimo valdo..." 1434 m. g e g u ž ė s 6 d. Ž y g i m a n t o K ę s t u t a i č i o p r i v i l e g i j o ­ je Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės b a j o r a m s b u v o ne tik patvirtinta n u o s a v y b ė s teisė, bet d a r l a b i a u išplėsta. J o j e r a š o m a , k a d b a j o r a i , , ...turi t e i s ę l a i s v a i j u o s ( p a v e l d i m u s Ir tėvoninius turtus) parduoti, pakeisti, dovanoti, perleisti ir išnaudoti ir n a u d o t i j u o s savo gerovei taip, k a i p j i e m s atrodys geriausia..." T a č i a u perleidžiant, keičiant, p a r d u o ­ dant ar dovanojant reikėjo gauti valdovo arba jo pareigūnų patvirtinimą. Bajorų laisvės b u v o patvirtintos ir išplėstos L i e t u v o s d i d ž i o j o k u n i g a i k š č i o K a z i m i e r o J o g a i l a i č i o 1447 m . Majorams priklausantys valstiečiai b u v o atleisti n u o feoda-

linių prievolių didžiajam kunigaikščiui, jiems uždrausta pa­ likti savo skirtinę ž e m ę ir savo viešpatį p o n ą . Feodalas žemvaldys tapo neribotu jam priklausomų vals­ tiečių valdovu, jų senjoru. F e o d a l o valdos t a m p a tarsi ats­ kiru administraciniu teritoriniu vienetu, nes niekas netu­ rėjo teisės kištis į jo v a l d ų v i d a u s reikalus. Štai čia ir slypi būsimųjų vidaus politinių suiručių, k o n ­ federacinių karų šaknys. N u o s a v y b ė s teisę, laisvę ir i m u n i t e t ą t u r ė j o ne tik k u ­ nigaikščiai, didikai, bajorai, bet ir miestai. J i e — pagrindi­ nis krašto valdovo ramstis kuriant vėlyvojo feodalizmo centralizuotą v a l s t y b ę •— b u v o smukdomi. Pavyzdžiui,. 1559 m. L i e t u v o s Didžiosios K u n i g a i k š t y s t ė s b a j o r a i atleisti nuo muitų gabenamiems į užsienį dvarų gaminiams, o1566 m . — n u o v a n d e n s ir ž e m ė s m u i t ų ir t. t. T o k i o m i s p r i e ­ m o n ė m i s bajorai kūrė sau „aukso amžių". Šiuo atveju imu­ niteto sąvokos turinys smarkiai prasiplečia. G a l i m a pasa­ kyti, k a d i m u n i t e t a s X V I a. į g a u n a t o k i ą p r a s m ę : esu ba­ joras, t o d ė l g a l i u daryti tai, k a s m a n t i n k a m a . 3. Patekę į feodalo rankas, žemdirbiai iš p r a d ž i ų s a v o ponui turėjo mokėti duoklę natūra, t. y. žemės ūkio produk­ tais. N a t ū r i n ė s rentos tikslas — patenkinti tiesioginius feo­ dalo poreikius. Žinoma, Valstiečiui prašant, prievolės n a t ū ­ ra galėjo būti feodalo nuožiūra pakeistos pinigais. Kita rentos forma — lažas, arba atodirbinė forma. Š i o s rentos tikslas — patenkinti ne v i e n feodalo, bet ir r i n k o s poreikius. Svarbiausia šios rentos sąlyga — a s m e n i n ė s lais­ vės ir žemės n e t e k ę s valstietis, kuris privalėjo nustatytą d i e n ų skaičių dirbti feodalo žemę. Trečia, p a ž a n g i a u s i a , r e n t o s f o r m a •— činšas (mokestis pinigais). Ši rentos forma pažangiausia todėl, k a d valstie­ tis į t r a u k i a m a s į p r e k i n ę - p i n i g i n ę sferą. J i s t a m p a s u i n t e ­ resuotas savo d a r b o rezultatais, n e s piniginės lėšos, g a u t o s virš mokesčio, likdavo p a č i a m valstiečiui. A n t r o j o įbaudžiav i n i m o metais įsiskolinęs valstietis galėjo atsilyginti feoda­ lui e i d a m a s lažą. F e o d a l a i t u r ė j o labai d i d e l e s g a l i m y b e s pasipelnyti, iš­ naudodami valstiečius ir kitus gyventojus. M y k o l a s Lie­ tuvis nurodo, k a d pasaulietiniai feodalai ir dvasininkija pa­ j a m a s „gauna iš savo plačių dvarų, arimų, pievų, ganyklų, daržų, daržovių, v a i s i n i ų sodų, miškų, girių, m e d a u s , m e ­ džioklės, karčiamų, amatininkų, prekyviečių, muitų, pluk­ d y m o rinkliavų, tilto rinkliavų, ežerų, upių, tvenkinių, žve-

jybos, m a l ū n ų , galvijų b a n d ų , v e r g ų i r m e r g ų d a r b o " . R e i ­ kėjo mokėti taip pat tinklų pinigus, žūklavimo bei linų įPinigus, g ė r i m ų r i n k l i a v ą n u o k a r č i a m o s , m ė s i n i n k ų m o ­ kesčius, seikėjimo ir prekyvietės rinkliavą. Be m o k e s č i o už žemę, valstiečiai turėjo eiti dirbti į dva­ ro palivarką, duoti pastotę m i š k o m e d ž i a g a i vežti, atvežti p o n u i n u s t a t y t ą s k a i č i ų v e ž i m ų m a l k ų , eiti į m e d ž i o k l ę , šu­ kuoti k a n a p e s , rauti linus, m u š t i sviestą, kirpti avis, kasti griovius, taisyti tiltus ir kelius, duoti nustatytą skaičių vo­ verių, bebrų, j u o d ų j ų k i a u n i ų kailių. Ypač brangiai valstiečiams kainuodavo valdovo (daž­ niausiai su d i d e l e svita) a t v y k i m a s , n e s b u v o r e n k a m o s įvai­ rios rinkliavos, v a d i n a m o s pasėdžiu, o kolektyvinės — mez­ liava. R i n k l i a v o s dydis p r i k l a u s ė n u o v y r ų skaičiaus. R e i ­ k ė d a v o d u o t i telyčių, j a u č i ų , žąsų, g a i d ž i ų (stalui b u v o i m a ­ mi gaidžiai, o ne vištos), avinų, paršų, a v i ž ų ir šieno, m e ­ i l a u s ir alaus, d u o n o s , k i a u š i n i ų ir t. t. Vienas amžininkas to m e t o feodalų imamas duokles pa­ vadino išradingomis. Būtent taip galima pavadinti reikala­ v i m ą d u o t i p o n o s t a l u i v i š č i u k ų , b a r a v y k ų (jie s k a i č i u o j a ­ mi kapomis), riešutų ( m a t u o j a m i siekais), žuvų, žirnių, gri­ kių... Ž e m a i t i j o j e — ž e m a i t i š k ų sūrių, a g u o n ų , k a n a p i ų , svo­ gūnu, u o g ų (ypač bruknių), m i š k o obuolių, austi staltie­ s e s ir t. t. T a č i a u f e o d a l a m s i r t o b ū d a v o n e g a n a . Štai 1538 m . U p y t ė s v a l s č i a u s (dab. P a n e v ė ž i o raj.) ž m o n ė s s k u n d ė s i di­ džiajam kunigaikščiui Žygimantui Senajam, kad „urėdninkai darą jiems didelių skriaudų ir apsunkinimų ir prasima­ ną naujovių, ir įvažiuoją į jų n a m u s su nemažais palydo­ vų būriais ir verčią juos vaišinti bei d o v a n ų duoti, ko anksčiau nesą niekuomet buvę, o kieno namuose nerandą alaus, tą jie grobią ir b a u d o m i s baudžia, ir j u o s p a č i u s be jokios kaltės s u ė m ę į kalėjimą sodiną, nepakeliamas bau­ das imą ir kitų neapsakomų nuoskaudų darą". T o d ė l visiškai s u p r a n t a m a s a m ž i n i n k o p a s i p i k t i n i m a s feo­ dalais, k u r i e ,, ...patys d y k i n ė d a m i ir p a s k e n d ę s m a g u r i a v i ­ m u o s e , k a i p t r a n a i bičių m e d ų , taip jie ė d a liaudies triūsą, puotauja ir dėvi puošniais drabužiais..." Duoklės akivaizdžiai atspindėjo feodalų pastangas didin­ ti i š n a u d o j i m ą . D ė l šito ir valstiečių p a s i p r i e š i n i m a s b ū d a v o atkakliausias. 4. Antrasis į b a u d ž i a v i n i m a s — tai daugumos valstiečių pavertimas lažininkais vėlyvajame feodalizme. Po Didžių-

jų geografinių atradimų Lietuva, Lenkija ir kitos Rytų Eu­ ropos valstybės atsidūrė „Europos galukiemyje". Vakarų Europoje tuo m e t u i m a plėtotis kapitalizmas: statomos ga­ myklos, fabrikai, formuojasi ir a u g a d a r b i n i n k ų sluoksnis, smarkiai gausėja m i e s t ų g y v e n t o j ų ir t. t. M i e s t ų e k o n o m i n ė plėtotė reikalauja vis d a u g i a u ž e m ė s ūkio produktų. Dėl to kyla „kainų revoliucija", t. y. smar­ kiai išauga žemės ūkio produktų, pirmiausia grūdų, kai­ nos. P r i k l a u s o m a i n u o k o n k r e č i ų istorinių sąlygų, k a p i t a l i z m o raida turėjo nevienodų padarinių. Vakarų Europoje vals­ tiečiai p a m a ž u b u v o išlaisvinti iš feodalizmo p a n č i ų ir že­ m ė s ūkis taip pat pasuko kapitalistiniu keliu. Išaugusi V a ­ karų Europoje žemės ūkio produktų paklausa Rytų Euro­ p o j e XVI a. sukėlė antrąjį įbaudžiavinimą — sugrįžimą prie lažo arba jo didinimą steigiant naujus palivarkus. Pertvar­ kyti ūkį kapitalistiniais pagrindais buvo nelengva — reikė­ j o lėšų. T u o t a r p u įvesti lažą b u v o d a u g p a p r a s č i a u : nerei­ kėjo keisti iki tol egzistavusių valstiečių ir feodalų santy­ kių, iš esmės pakeisti žemės ūkio produktų gamybos organizavimą. T o d ė l feodalai ima plėsti savo ūkį, t. y. smar­ k i a i p a d i d i n a d v a r u i p r i k l a u s a n č i o s ž e m ė s plotus ir šiai že­ m e i v a l d y t i s t e i g i a p a l i v a r k u s ( d v a r o s k y r i u s ) . Š i o ūkio> tikslas — ž e m ė s ū k i o p r o d u k t ų g a m y b a r i n k a i . Be to, feo­ dalai rinkoje prekiauja patys ir todėl jiems atitenka ir ta p a j a m ų dalis, kuri a n k s č i a u a t i t e k d a v o pirkliams. G a m y ­ bos b ū d o p a g r i n d a s ir visi senieji feodaliniai santykiai l i k o tie patys, t a č i a u v i e t o j e a n k s č i a u b u v u s i ų r e n t o s f o r m ų (na­ tūrinės ir piniginės) vis labiau įsiviešpatauja atodirbinė ren­ ta — lažas, kuris b u v o k o n s e r v u o t a s ir išplėstas. Lažas ne­ įmanomas be teisinio valstiečių įbaudžiavinimo. Likviduota iki to laiko egzistavusi tam tikra valstiečių ū k i n i n k a v i m o laisvė. F e o d a l a i ė m ė kištis į g a m y b o s sferą. T a i b u v o n e trumpalaikis procesas. Jis keletą amžių varžė e k o n o m i n ę ir kultūrinę pažangą. Natūrinės ir piniginės rentos nebuvo galima nuolat di­ dinti, n e s valstietis labai a p č i u o p i a m a i tai juto, n e t n e b e s u ­ g e b ė d a v o išsimokėti. T u o tarpu lažas tarsi m a s k a v o vals­ tiečio išnaudojimo augimą. Iš pradžių lažo įsigalėjimo m e ­ t u v a l s t i e t i s t u r ė j o f e o d a l o ž e m ė j d i r b t i 1—2 d i e n a s p e r savaitę. T a č i a u feodalas, a t i m d a m a s žemę iš valstiečių, vis didina savo ariamos žemės plotus. D r a u g e auga ir lažas, kuris p a m a ž u p a s i e k i a 6 ir n e t 8 d a r b o dienas, t. y. p r a ­

d e d a m a reikalauti, resnieji vaikai.

kad

dirbti

eitų

valstiečio

žmona

ir

vy­

Amžininkas rašo: „Valstiečiai dirba savo p o n a m s 5, kar­ tais ir 6 d i e n a s , p i r m a d i e n i a i s j i e m s l e i d ž i a m a dirbti sau, bet dažniausiai sekmadieniais jie baigia kokį nors darbą — žemdirbiai nežiūri j o k i ų šventųjų š v e n č i ų , — jie aria, pjau­ na javus arba šienauja pievas, kulia ir t. t. J e i g u paklausi: „ K o d ė l dirbi s e k m a d i e n į ? - — ž m o n ė s p a p r a s t a i atsako: — Ar­ gi sekmadienį valgyti nereikia?" F e o d a l a i ė m ė k ė s i n t i s ir į v a l s t i e č i u i p r i k l a u s o m a s die­ n a s s a v o ū k i u i tvarkyti. Štai 1791 m . M e r k i n ė s valstiečiai skundėsi, k a d jie seniūno ir dvarų laikytojų terorizuojami,, verčiami lažą eiti visą savaitę, pirkti dideliais kiekiais drus­ ką ir „mokėti lupikiškas kainas". „Linus ir kanapes rauti jie verčia savo dienomis; tinklus žuvims gaudyti priverčia gaminti iš nuosavų valstiečių verpalų laisvomis n u o lažo ciienomis; k i e k v i e n a moteris, k i e k jų troboje bebūtų, s a v o d i e n o m i s turi priverpti lininių sruogų, o trūkumą, susida­ r a n t į š u k u o j a n t linus, p a g a l s v o r į turi išlyginti s a v o li­ n a i s ir t. t." Tačiau darbo dienų skaičiaus didinimas taip pat turėjo s a v o ribas, todėl feodalas i m a k o n t r o l i u o t i valstiečio d a r b ą ir nustato dienos išdirbio normas, n u r o d o darbo įrankius, su kuriais reikia ateiti. K a i p rašo amžininkas, feodalas n u ­ statydavo tokias n o r m a s , k a d už v i e n ą d i e n ą valstietis tu­ rėjo dirbti dvi dienas, n e s p e r d i e n ą neišdirbdavo nustaty­ tos normos. Feodalas b a n d o kontroliuoti darbo kokybę. Tačiau pasi­ rodė, k a d tai p a d a r y t i n e l e n g v a . I š s ė m ę lažinės sistemos ga­ limybes, feodalai imasi kitų n e e k o n o m i n ė s prievartos prie­ monių: valstiečiui liepiama malti tik p o n o malūne; žemės ūkio produktų likutį parduoti tik dvaro ribose; p r a d e d a m a drausti medžioti, žuvauti ir pan. Feodalai stato spirito ga­ myklas ir verčia valstiečius pirkti nustatytą degtinės k i e k į savo karčiamoje ir t. t. Valstiečių išnaudojimas pasiekia kraštutinę, m u m s sunkiai įsivaizduojamą ribą. XVIII a. p a ­ baigoje vienas lenkų publicistas, a p i b ū d i n d a m a s baudžiau­ n i n k ų skurdą Respublikoje, rašė: „Aš m a t a u milijonus gy­ vų sutvėrimų, iš kurių vieni vaikšto pusnuogiai, kiti — pri­ sidengę kailiu arba šiurkščia sermėga; visi jie išdžiūvę, nuskurdę, apaugę plaukais, aprūkę... Jų išvaizda iš p i r m o žvilgsnio atrodo daugiau panaši į žvėries negu į žmogaus. J i e turi gėdingą m u ž i k o vardą.

Jų maistas — d u o n a iš nesijotų miltų. O vieną m e t ų ket­ virtį j i e t e v a l g o v i e n p e l u s . J ų g ė r i m a s — v a n d u o i r v i d u jius deginanti degtinė. G y v e n a m i būstai — žeminės. T e n n e p a t e n k a saulės spin­ duliai. J i e persisunkę smarvės. D v o k i a n č i o j e ir d ū m ų pri­ p i l d y t o j e b e l a n g ė j e š e i m i n i n k a s , n u v a r g ę s p e r dieną, ilsisi ant supuvusių pakratų. Šalia jo miega nuogi vaikai. Prie to p a č i o gulto stovi karvė su veršeliu ir drybso kiaulė su par­ šeliais." Vaizdingiau nupiešti feodalizmo epochos vargingo­ jo valstiečio gyvenimą vargu ar galima. Žinoma, š i o s e i l u t ė s p r i k l a u s ė p u b l i c i s t o p l u n k s n a i i r t o d ė l s p a l v o s sutirštintos. F e o d a l i z m o e p o c h o j e b u v o ir ga­ na pasiturinčiai gyvenusių valstiečių. J i e taip pat išnau­ d o j o varginguosius valstiečius, išsipirkdavo iš baudžiavos. B e to, dalis b l a i v i a i m ą s t a n č i ų į ž v a l g e s n i ų f e o d a l ų suprato, k a d visai nuskurdęs, badaujantis valstietis t a m p a n e b e n a u ­ dingas, todėl bandė protingai reguliuoti baudžiauninkų prie­ voles, o vėliau rodė iniciatyvą paleisti valstiečius iš bau­ džiavos. Tačiau apskritai feodalizmo epochoje valstiečiai gyveno skurdžiai. S e n o v ė j e ąžuolas b u v o l a i k o m a s šventu, o vėly­ v a j a m e feodalizme valstiečiai, gelbėdamiesi n u o bado, val­ g ė giles. T u o t a r p u R e s p u b l i k o s d i d u o m e n ė n e ž i n o j o n e i k ą bevalgyti, n e i k a i p besipuošti. A m ž i n i n k a s , p a b r ė ž d a m a s di­ d i k ų susižavėjimą užsienietiškais dirbiniais, rašė: „ M e s mėgs­ t a m e viską, kas svetima, o sava nepatinka. N e p a t i n k a nei maistas, nei drabužiai, nei tarnyba, nei ginklai, nei trobe­ siai. Atsivežti p r e k i ų v a ž i u o j a m a į p a s a u l i o kraštą — į In­ diją. A n t vaišių stalo patiekiami tokie valgiai, kurių nei svečias, nei šeimininkas n e ž i n o net p a v a d i n i m o . " 5. Valstiečių nuskurdimas, baudžiauninko išnaudojimo •galimybių i š s i s ė m i m a s v e r t ė d a r y t i a g r a r i n e s i r s o c i a l i n e s reformas. Tačiau valstiečių nuskurdimas — ne vienintelė baudžia­ v o s p a n a i k i n i m o priežastis. N u s k u r d i m a s buvo būdingas daugiausia feodalams priklausantiems valstiečiams. Be privačių feodalų valstiečių, b u v o karališkieji valstie­ čiai — „laisvieji ž m o n ė s " •— ir k a i k u r i o s k i t o s v a l s t i e č i ų ka­ tegorijos, kurių teisinė padėtis skyrėsi nuo pagrindinės valstiečių masės. Iš visų valstiečių socialinių sluoksnių šiek tiek geriau gyveno karališkieji. J i e priklausė tik karaliui (iš t i k r ų j ų i r L i e t u v o s d i d ž i a j a m k u n i g a i k š č i u i , n e s t a s p a t s a s m u o Respublikoje buvo ir Lenkijos karalius) ir už turimą

ž e m ę m o k ė j o činšą. T o d ė l p a v a d i n i m a s „karališkieji" rodė ne tik teisinę padėtį, bet tam tikra prasme ir jų pragyve­ n i m o lygį. F e o d a l a m s p r i k l a u s o m u s valstiečius k a r a l i š k i e j i laikė žemesnės kategorijos žmonėmis, su jais niekas neno­ rėjo giminiuotis. XIX a. pabaigoje važiuojant per Lietuvą, dar b u v o galima pastebėti skirtumą tarp buvusių karališ­ kųjų ir dvasininkams priklausiusių valstiečių sodybų. Kara­ liškųjų valstiečių trobesiai b u v o didesni, gražesni, o sody­ bos geriau sutvarkytos. Pasiturintieji valstiečiai siekė baudžiavos panaikinimo d a r i r todėl, k a d j ų ū k i s b u v o p a s i e k ę s t o k į lygį, j o g b a u ­ džiava varžė jo plėtotę. XIX amžiuje dalis Lietuvos teritorijos (Užnemunė) bu­ vo priskirta Lenkijos karalystei, o K a u n o ir Vilniaus gu­ b e r n i j o s — Rusijos imperijai. Ta priežastis lėmė, k a d Lie­ t u v o j e b a u d ž i a v a v i e n u r b u v o p a n a i k i n t a v i e n u metu, o ki­ tur — kitu. U ž n e m u n ė j e valstiečiai juridiškai laisvi tapo dar 1 8 0 7 — 1808 m., k a i į s i g a l i o j o N a p o l e o n o I c i v i l i n i s k o d e k s a s , ta­ č i a u ž e m ė s n u o s a v y b ė s j i e n e g a v o . J ą įgijo tik p o 1863 m . s u k i l i m o , p e r 1864 m . reformą. V i l n i a u s i r K a u n o g u b e r n i ­ j o s e b a u d ž i a v a p a n a i k i n t a 1861 m., o ž e m ė s r e f o r m a ka­ r a l i š k i e s i e m s v a l s t i e č i a m s p a s k e l b t a 1865 m . Valstiečių turtinę nelygybę t a m tikru mastu n u l ė m ė pa­ ti reforma, nes įvairūs valstietijos sluoksniai gavo skirtin­ g o d y d ž i o ž e m ė s s k l y p u s i r m o k ė j o n e v i e n o d o d y d ž i o iš­ perkamąjį mokestį. Dalis valstiečių gavo labai mažai ir prastos žemės, o išperkamieji mokesčiai b u v o dideli. Iš tų laikų išliko posakis — „Su grandinėmis n u m o v ė ir batus". Valstietis l i k o basas, skurdžius. 2 i n o m a , pasiturintieji vals­ tiečiai ir dalis vidutiniųjų valstiečių gyveno gana gerai.

*

*

*

Iš tikrųjų buvo taip: kuo arčiau dvaras ir ponas, tuo s u n k e s n į baudžiavos j u n g ą turėjo vilkti valstietis. A p i e tai vaizdingai sako liaudies išmintis: „Dvare šunį daboja, o žmogų kotavoja", „Dvaras tolėliau — žmonėms gerėliau", „ D v a r a s ž m o n ė m s pragaras, o p o n a m s — d a n g u s " , „ P o n a i ge­ ri, b e t t i e š u n y s p i k t i " , „ E i n a p a s p o n ą t i e s o s i e š k o t i — t e k s ne l ū p o m , bet n u g a r a byloti" ir kt. Istoriškai susiklostė tokia situacija, k a d valstiečiai ė m ė nepasitikėti, laikyti išnaudotojais visus asmenis, kurie nors

kiek priminė „poną", t. y. dvarininką, administracijos pa­ r e i g ū n ą ir t. t. T o k i o n e p a s i t i k ė j i m o klasikinis p a v y z d y s — žlugęs rusų inteligentų ėjimas į liaudį. Gyvenimas akivaiz­ džiai parodė, k a d n e p a k a n k a turėti gražius idealus, siekius. Būtina suprasti laikotarpio objektyvius poreikius, žmogaus veiklos galimybes. Panašiai atsitiko XIX a. antrojoje pusėje ir su lietuvių inteligentija, kuri p r a d ė j u s i leisti „Aušrą" galvojo, k a d p e r t r u m p ą laiką įkvėps lietuvių v i s u o m e n ę dideliems žygdar­ biams, suburs lietuvius į kovą prieš tautinę priespaudą. Ta­ čiau gyvenimas savaip pakoregavo romantines nuotaikas. „Aušra", n o r s ir palikusi ryškų p ė d s a k ą lietuvių tautos At­ gimime, visuotinės revoliucijos tautos dvasinėje kultūroje nesukėlė, o dalis romantikų atsisakė aktyvesnės visuome­ ninės veiklos. 6. M a n y t u m e , k a d į šį k l a u s i m ą galima atsakyti teigia­ m a i . N a u j u valstiečių į b a u d ž i a v i n i m u laikytina Sovietų Są­ j u n g o j e į v y k d y t a k o l e k t y v i z a c i j a . X X a . b a u d ž i a u n i n k a i s ta­ p o v a l s t i e č i a i , p r i e v a r t a p r i r i š t i p r i e ž e m ė s (jie b u v o b e ­ teisiai piliečiai, n e s n e t u r ė j o p a s ų ) ir t u r ė j ę atlikinėti lažą, t. y. atodirbinę prievolę. B u v o p a n a i k i n t a s bet k o k s vals­ tiečių savarankiškumas, iniciatyva, jie tapo biurokratinės ko­ m a n d i n ė s sistemos ir teroro aukomis. Gabiausių, darbščiau­ s i ų v a l s t i e č i ų fizinis s u n a i k i n i m a s b e i k o l ū k i e č i o - b a u d ž i a u n i n k o nesuinteresuotumas savo darbo rezultatais gimdė jo abejingumą, pasyvumą. Visa tai lėmė, k a d Sovietų Sąjun­ ga tapo žemės ūkio produktus importuojančia šalimi, o jos gyventojams nuolat trūko įvairių žemės ūkio produktų. Ta­ č i a u b a i s i a u s i a b u v o t a i , k a d s u t r ū k i n ė j o i l g u s a m ž i u s formavęsi šventi žmogaus santykiai su žeme. Daugelis prarado žemdirbio instinktą, tapo abejingi, apatiški, p r a r a d o inicia­ tyvą ir savarankišką mąstymą.

XX. DU BAJORAI — TRYS NUOMONĖS 1. Prancūzų kunigaikštis Henrikas Valua buvo pirmasis išrinktas Respublikos valdovas. Jo rinkimai įvyko 1573 m . m i r u s p a s k u t i n i a j a m G e d i m i n a i č i ų atšakos J o g a i laičiui Žygimantui Augustui. Pagal J a n o Zamojskio projek­ t ą k i e k v i e n a s b a j o r a s g a v o b a l s a v i m o t e i s ę . S u r i n k t i į Var­ šuvą bajorai, vyraujant Mozūrijos katalikams, Seime ka­ raliumi išrinko H e n r i k ą Valua, kuris pasirašė privilegiją.

T a i p atsirado H e n r i k o privilegija, v a d i n a m a H e n r i k o ar­ tikulais (nuostatais). Šiuo d o k u m e n t u b u v o įteisintas kara­ lių r i n k i m a s S e i m e iš n a u j o s dinastijos, g a r a n t u o j a m a ba­ j o r a m s , k a d j i e n e m o k ė s j o k i ų d u o k l i ų . B e to, b u v o įra­ šyta, k a d b a j o r a i t u r i t e i s ę a t s i s a k y t i k l a u s y t i v a l d o v o , j e i ­ gu jis n e v y k d y s sutarties sąlygų. V a l d o v a s įsipareigojo be Seimo sutikimo neskelbti karo ar taikos ir t. t. Šie H e n r i k o artikulai dar labiau susilpnino centralizuotą Respublikos valdovo valdžią, įtvirtino bajorų diktatūrą. Seimai turėjo būti šaukiami kartą per dvejus m e t u s ir be jų sutikimo n e b u v o galima rinkti p a š a u k t i n i ų k a r i u o m e n ė s . N u o t o lai­ ko kiekvienas naujas Respublikos valdovas turėjo prisiekli, k a d l a i k y s i s š i ų n u o s t a t ų .

'1 2. „Liberum veto" teisė reikalavo, k a d kiekvienas Res­ publikos S e i m o nutarimas turi būti priimtas esant visuo­ tiniam dalyvių pritarimui, t. y. vienbalsiai. U ž t e k d a v o vie­ n a m deputatui pareikšti „Veto", ir visas svarstymas nuei­ davo perniek. I l g ą l a i k ą s e i m ų d a l y v i a i n e s i r y ž o p a s i n a u d o t i šia tei­ se. P i r m a s i s i š L D K a t s t o v ų j a p a s i n a u d o j o i r S e i m o d a r b ą sužlugdė Upytės apskrities bajorų pasiuntinys bajoras Vla­ d i s l o v a s Č i č i n s k a s (1652 m . ) . D ė l t o j o p a v a r d ė t a p o p l a č i a i žinoma. U p y t ė s b a ž n y č i o j e d a r i l g a i b u v o r o d o m i m u m i f i kuoti jo palaikai. Buvo sakoma, k a d Čičinską n u t r e n k ę s perkūnas, o žemė atsisakiusi jį priglausti. Čičinsko istoriją panaudojo Maironis savo baladėje „Čičinskas". K u o toliau, tuo dažniau v e t o teise seimuose naudojosi įvairiausios tarp savęs besivaidijančios feodalų grupuotės. S e i m a i pavirto scholastinių, beprasmiškų, savaitėmis besi­ tęsiančių ginčų institucija. O n u t a r i m ų n e b ū d a v o . R e s p u b ­ lika n e b e p a j ė g ė spręsti svarbiausias vidaus ir užsienio po­ litikos p r o b l e m a s . Dėl to ir g i m ė posakis: „Du bajorai — trys n u o m o n ė s " . 3. Lietuva ir L e n k i j a (kunigaikštystė ir karalystė, arba karūna) bajoriška respublika buvo vadinama neatsitikti­ nai. M i e s t a i R e s p u b l i k o j e b u v o e k o n o m i š k a i silpni, m a ž a i įta­ kingi politiškai. Didžiausiuose miestuose vyravo kitataučiai, nesuinteresuoti visuomenine-politine valstybės pažanga. To­ dėl j o j e n e s u s i f o r m a v o a b s o l i u t i n ė m o n a r c h i j a , g r i e ž t a i c e n t ­ ralizuota p o l i t i n ė v a l d ž i a . P o l i t i n ė c e n t r a l i z a c i j a s u s t o j o p u Hiuukelėje.

Administraciniu požiūriu Respubliką XVIII a. sudarė trys dalys: Didžioji Lenkija (drauge su Mozūrija (Mazovija) ir Karališkąja Prūsija), M a ž o j i L e n k i j a (į ją įėjo ir už­ grobtos Ukrainos žemės) ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštys­ tė. P r o v i n c i j o s skirstėsi į v a i v a d i j a s ir p a v i e t u s (apskri­ tis). Seimų ir seimelių sistema kūrėsi pagal šį administra­ cinį pasiskirstymą: pavietų seimeliai, vaivadijų seimeliai. Prieš bendrąjį, didįjį visuotinį Karalystės ir Kunigaikš­ tystės S e i m ą turėjo būti s u š a u k i a m a s Kunigaikštystės ba­ j o r ų generalinis seimelis arba s u v a ž i a v i m a s S l o n i m e . Šio sei­ melio uždavinys — parengti visiems atstovams priimtiną prog­ r a m ą , k a d „ir S e i m e v i s u o t i n i o r e i k a l o d a l y k a i b e d i d e l i o s u n k u m o geriau ir greičiau būtų sprendžiami". Karalius šaukdavo Seimą vieną kartą per 2 metus. N u o 1673 m. du s e i m a i b u v o š a u k i a m i V a r š u v o j e , o t r e č i a s — Gardine. Pasiuntinių rūmus sudarė bajorų deputatai, išrenkami seimeliuose. J i e gaudavo iš seimelių instrukcijas, reikala­ vimus. Grįžę deputatai atsiskaitydavo reliaciniuose seime­ liuose. Įvedus „liberum veto", s e i m u o s e ir seimeliuose įsigalio­ j o v i e n b a l s i š k u m o p r i n c i p a s , ir, k a i p s a k o a m ž i n i n k a s , d ė l t o b u v o „ d a u g i a u k e b l u m o i r sąmyšio, k a i p k a d g i n č o lik­ vidavimo". B e p a p r a s t ų s e i m ų R e s p u b l i k o j e b u v o š a u k i a m i i r su­ važiavimai, kuriuose veto teisė negaliojo. Tai konfederaci­ j o s — ginkluotos bajorų politinės sąjungos, kurios rinkda­ vosi reformų įvykdyti ar įstatymų priimti. Konfederacijos iš pradžių buvo sudaromos vaivadijose, o po to sujungia­ m o s į generalines Kunigaikštystės ir Karalystės konfedera­ cijas. Po susijungimo susidarydavo „abiejų tautų genera­ linė konfederacija". Seimas, sušauktas esant konfederacijai, vadinosi konfe­ deraciniu. J a m e nutarimai buvo priimami paprasta balsų d a u g u m a . Konfederacijos — tai įvairių feodalų grupuočių politinės kovos priemonė. J a u minėjome, kad nuo Henriko Valua laikų Respubli­ k o s v a l d o v a s b u v o r e n k a m a s S e i m e . B e to, v a l d o v o valdžia smarkiai apribojama. Seimų metu valdovas — tik pirminin­ kas. Įstatymų leidimas priklausė tik Seimui. Eajorystė buvo paveldima. N u o XVI a. vidurio bajoro teises suteikti galėjo tik Seimas. Formaliai visi feodalai — tiek didikai, tiek paprasti bajorai — b u v o lygus. N o r i n t tai

pabrėžti, b u v o uždrausta suteikti kunigaikščių, grafų ir kt. titulus. T i k b a j o r a i g a l ė j o p i r k t i ž e m ę , v a l d y t i k a r a l i š k ą s i a s že­ mes, užimti pasaulietines ar dvasines pareigas. Jie nemo­ kėjo duoklių. Vienintelė jų pareiga — karinė tarnyba. Iš pradžių Respublikoje aukščiausiajam viešpataujančiam sluoksniui priklausė įtakingiausieji m a g n a t a i (ponai). J i e drauge su aukštąja dvasininkija sudarė senatorių sluoksnį. Iš jų tarpo Seimas kas dveji metai skyrė 16 senatorių-rezidentų, su kuriais karalius privalėjo tartis p r i i m d a m a s nu­ tarimus. M a g n a t ų žodis b ū d a v o l e m i a m a s ir tai n e p a t i k o bajorams. J a u s d a m i savo karinę jėgą, bajorai ėmėsi dik­ tuoti savo valią ir politiniame šalies gyvenime. Įsigalint b a j o r ų diktatūrai, j a u 1454 m. į b a j o r ų s e i m e ­ lių rankas pereina įstatymų leidimas. Iš pradžių, kad gautų seimelių sutikimą, karalius, siųsdavo savo atstovą. Tačiau tai b u v o nepatogu. T o d ė l seimelių deputatai p r a d ė j o rinktis į generalinius suvažiavimus, k u r i u o s e visi k l a u s i m a i b u v o svarstomi drauge su karaliumi. Taip susiformavo naujasis įstatymų leidžiamasis organas — visuotinis Seimas. Jį suda­ rė: karalius, Senatas (išaugęs iš karališkosios P o n ų tarybos) ir bajorų seimelių deputatai. Tokia tvarka atitiko vidutiniosios ir s m u l k i o s i o s b a j o r i j o s interesus. B a j o r a i S e i m ą pir­ miausia p a n a u d o j o susidorojimui su miestais, kuriuose ma­ tė ne tik politinį karaliaus sąjungininką, bet ir prekybinį k o n k u r e n t ą . 1496 m . P e t r k o v o statutas u ž d r a u d ė m i e s t i e ­ č i a m s pirkti žemę, o bajorai g a v o l e i d i m ą g a m i n t i spiriti­ nius gėrimus, alų ir prekiauti jais. 1505 m . R a d o m o S e i m e b u v o išleistas įstatymas, r e i k a l a u ­ jantis, k a d kiekvieną n a u j ą įstatymą priimtų ne tik Senatas, bet ir bajorų atstovai. R a d o m o konstitucija, paskelbusi prin­ c i p ą „ N i h i l n o v i " (lot. „ n i e k o n a u j o " ) b e b a j o r ų , į t e i s i n a Seimą kaip aukščiausią įstatymų leidžiamąjį organą. Be b a j o r ų atstovų „ p r i t a r i m o ir v a l i o s n e g a l ė j o būti už­ dėtas joks mokestis". Taigi Respublikos santvarka susiformavo palaipsniui. Tai buvo bajoriška respublika, m a ž ų respublikų — vaivadijų — federacija, l u o m i n ė monarchija, kurioje veto teisė b u v o v a d i n a m a auksine bajorų laisve. L u o m i n ė m o n a r c h i j a ne­ peraugo į absoliutinę monarchiją. A m ž i n i n k a s teisingai pa­ stebėjo, k a d R e s p u b l i k o j e karaliai b u v o k e i č i a m i k a i p pirš­ tinės. S i l p n ė j a n t v a l d o v o v a l d ž i a i v a l s t y b ė j e ė m ė didėti feo­ dalų savavaliavimas.

Laikui bėgant lokalinio pobūdžio feodalų ginčai prasi­ s k v e r b i a į s e i m e l i u s ir s e i m u s . P a v y z d ž i u i , 1697 m. S e i m o m e t u Žemaitijoje ,, ...į gabalus sukapojo p o n ą N a r k e v i č i ų u ž tai, k a d šis į ž e i d ė p o n ą K r y š p i n ą " . Respublikos suirutės m e t u feodalai žiūrėjo savo naudos i r R e s p u b l i k o s l ė š a s n a u d o j o s a v o r e i k a l a m s . D ė l t o 1700 m . balandžio 4 d. iždo tribunole kilo peštynės. Feodalai, norė­ d a m i sužlugdyti posėdžius, k ė l ė p a i n i a v ą ir t r u k d ė svars­ tymą. M i n s k o atstovas iššovė į Vilniaus vaivados ir L D K didžiojo e t m o n o K a z i m i e r o J o n o Sapiegos karietą, j a m va­ žiuojant gatve. T a i p p a t gatvėje b u v o a p š a u d y t a d i d i k ų Višnioveckių karieta. 1694 m. b a l a n d ž i o 15 d. V i l n i a u s v y s k u p a s k a t e d r o j e p a ­ m a l d ų metu viešai prakeikė Kazimierą J o n ą Sapiegą. 1700 m . s p a l i o m ė n . į v y k o m ū š i s p r i e V a l k i n i n k ų t a r p dviejų didikų grupuočių — Sapiegų ir V i š n i o v e c k i o — su­ telktų kariuomenių. X V I I a. k a r ų su Š v e d i j a m e t u įsigali visiška suirutė. Ba­ jorų peštynės vykdavo ir per pareigūnų paskyrimą. K a d laimėtų, šalys p a p i r k i m u ir p a n a š i a i s d a l y k a i s stengėsi „su­ rinkti kiek galima gausesnę partiją". Dar vėliau, XVIII a. antrojoje pusėje, priešingos partijos a t v y k d a v o į seimus su kariuomene, d i d e l i u b a j o r ų s k a i č i u m i ir... R u s i j o s i m p e ­ rijos carų karine, m o r a l i n e ir materialine parama. Bajorai visaip stengėsi trukdyti seimelių ir seimų darbą, galvojo tik apie savo naudą. N e t XVIII a. pabaigoje, kada Res­ publikos žlugimas j a u b u v o akivaizdus, n e m a ž a dalis ba­ jorijos tebegyveno praeitimi, buvo politiškai ir ekonomiškai akla. 1791 m . T r a k ų v a i v a d i j o s a t s t o v a s I g n a s S i v i c k i s S e i m e k a l b ė j o : „ . . . B a j o r ų l u o m e ! B ū k b u d r u s i r s a u g o k i s t o šir­ dies minkštumo, kuris daro tavo būdą liauną ir kuris per daug lengvai linksta į kiekvieną atmainą. Laikykis žemės ir ginklo, j e i trokšti išlaikyti savo laisvę ir kilnybę. J e i že­ mę paliksi, žlugs tavyje ginklo p a m ė g i m a s ir noras. J e i ginklą apleisi, nebeišlaikysi to ž e m ė s likučio, kurį dar te­ beturi. L a i k y k i s savo s e n ų teisių, š v e n t ų teisių, ir iš jų semk savo išganingą pamokymą." Ginklas ir žemė. Niekas, taip pat ir miestiečiai, neturi teisės brautis į bajorų luomą. M ū s ų „išmintingi įstatymai amatus, prekybą, karčiamas paliko atėjūnams miestiečiams". „Saugokis kilnią sielą ž e m i n a n č i o g y v e n i m o budo." Ant­ r a i p „ t a i i š d a v y s t ė , b a j o r ų l u o m e ! " , „ ...pats v e r t i m a s i s p r e ­ kyba yra jau valdinystės požymis, nes iš tų visų dalykų,

iš kurių g a u n a m a s bet koks pelnas, nieko nėra geresnio už žemės ūkį, nieko, kas d u o t ų didesnį gausumą, n i e k o mei­ lesnio, n i e k o labiau t i n k a m o laisvam žmogui..." Ką miestai turi, t o j i e m s i r turi užtekti. T a i g i n i e k o n a u j o n e r e i k i a . Neišspręstas liko bajorijos ir miestų konfliktas. Feodalai, nesilaikydami j o k i ų įstatymų, ė m ė savavaliauti m i e s t u o s e . J i e p a ž e i d i n ė j o m i e s t ų laisves. A t v y k ę į Vil­ nių užiminėjo „sau po keletą m ū r ų (namų)" be miesto ma­ gistrato nutarimo. Ponai, „kasmet taikydami egzekuciją, ė m ė iš ž y d ų g e l u m b ė s stalams, o p o s ė d ž i a m s p a s i b a i g u s tą ge­ l u m b ę n e a t i d u o d a v o Vilniaus magistratui saugoti, o pasida­ lydavo savo tarpe". Feodalai, pareigūnai „engė ir priemiesčių varguolius, bet kuriuo laiku savo nuožiūra ė m ė iš jų arklius savo reika­ l a m s ir į s a k y d a v o atlikinėti j i e m s kitus p a t a r n a v i m u s " , sten­ g ė s i p a i m t i j u o s i š m i e s t o m a g i s t r a t o ž i n y b o s i r p a d a r y t i sa­ vo pavaldiniais. N o r s Vilniaus pirkliai b u v o atleisti n u o karaliaus m u i t o rinkliavų mokėjimo, „tačiau ponai raštininkai ir administ­ ratoriai, to nepaisydami, rinko tą pačią seną m u i t o rink­ liavą", b e to, „visose m u i t i n ė s e v y k o d i d e l i p r i e v a r t a v i m a i " , sukčiavimai, buvo pažeidžiami įstatymai. Dalis bajorų nenorėjo pripažinti, kad būtinas liaudies švietimas. Štai XVIII a. pabaigos d o k u m e n t e (Trakų vaiva­ dijos deputato kalba Seime) į klausimą „Koks gi turi būti liaudies švietimas?", atsakoma: „Kas atidžiai apie tai pagal­ vos, tas įsitikins, j o g visuotinis švietimas ir m o k s l i n i m a s yra k e n k s m i n g a s : tai r o d o Prancūzijos pavyzdys. Pakaks, jei prasčiokėliai m o k ė s skaityti ir jei n i e k o daugiau neskaitys, k a i p tiktai m a l d a k n y g e s ir e k o n o m i n ė s praktikos straips­ nius, kuriuos išmintingi leidėjai gali rašyti m e t i n i u o s e ka­ l e n d o r i u o s e . K a i liaudis įgis p a m ė g i m o m o k s l u i , n u s i b o s j a i žemę dirbti ir atsiras rašytojų, bet n e b u s ūkininkų; verčiau mažiau tebūnie išmokslintų žmonių, bet daugiau gerų pilie­ čių... K a s n u o v a i k y s t ė s š v e l n i a i e l g i a s i s u s a v o t a r n u , t a s vėliau pažįsta jo atkaklumą". A p i e tai, k a d d a u g u m a t u o m e t i n ė s b a j o r i j o s b u v o k u p i ­ n a k o n s e r v a t i z m o , liudija 1792 m . T a r g o v i c o s k o n f e d e r a c i ­ j o s d a l y v i o p r i e s a i k a : „Aš, N N, s t o d a m a s į k o n f e d e r a c i j ą , k u r i yra sudaryta 1792 m e t ų g e g u ž ė s 14 d i e n o s aktu... pri­ siekiu... j o g G e g u ž ė s 3 d i e n o s konstituciją, k u r i yra R e s ­ publikos kapas, visomis jėgomis naikinsiu, sosto paveldi­ m u m o ir monarchijos visomis jėgomis neleisiu; lenkų ka­ ralių valdžios išsiplėtimo neleisiu; tuos, k u r i e prieš b a j o r ų

t laisves, už sosto p a v e l d i m u m ą , karalių valdžios p r a p l ė t i m ą i n t r i g u o s , k a l b i n s a r b a v e i k s , k o n f e d e r a c i j a i i r v i e š u m a i iš­ d u o s i u ; ginsiu š v e n t ą R o m o s k a t a l i k ų t i k ė j i m ą , b a j o r ų lais­ vę ir lygybę laikysiu ir ginsiu..." Iš tikrųjų ši priesaika reiškė mirties nuosprendį bajorijai. Targovicos konfederatai jį pasirašė savanoriškai. J i e savo tėvynę Respubliką atidavė į svetimšalių grobikų rankas. T a i g i s v a r b i a u s i a R e s p u b l i k o s ž l u g i m o p r i e ž a s t i s b u v o vi­ d i n ė politinė, e k o n o m i n ė , karinė suirutė, kuria gana mikliai pasinaudojo Rusijos imperija, Prūsija ir Austrijos impe­ rija. Respublika s m u k o ne tik politiškai, bet ir ekonomiškai. Štai 1658 m . J u r b a r k o s e n i ū n i j o j e b u v o tušti 767 d ū m a i (sodybos). V i e t i n i a i p a r e i g ū n a i p a r e i š k ė , „ k a d šis v i s o vals­ čiaus ištuštėjimas ir žiaurus sudeginimas įvyko n u o prūsų ir priešų švedų kariuomenių ir n u o maro, ir n u o savo ka­ reivių įvairių stacijų, s t o v ė j i m o stovyklose ir praėjimų..." 1663 m . K ė d a i n i ų s e n i ū n i j o j e ištisi k a i m a i b u v o l i k ę tuš­ ti, n e s v a l s t i e č i a i „visi p o v i e n ą , k u r k a s g a l ė j o , išsislaps­ tė pereinančių vėliavų (kariuomenės pulkų-—aut.) metu..." K a r i u o m e n ė p l ė š i k a v o , o v a d a i a i š k i n o ,, ...kad t o k s e s ą s dabar kareivių elgesys ir papročiai — imti kur kas galima, nes nėra nuolatinio atlyginimo..." A m ž i n i n k a s rašo: „1710 m. L i e t u v o j e siautė sunkios ligos ir badas. Savi ir svetimšaliai kareiviai „suėdė viską ligi paskutinio (grūdo)". Dvaruose pilna lavonų. Ž m o n ė s valgė k a t e s , š u n i s . „ V i l n i u j e v a r g š ų p o 100 i r d a u g i a u m i r d a v o p e r dieną. T u o pat m e t u „Alytaus ekonomija b e m a ž visai yra netekusi gyventojų dėl maro, svetimos ir savo kariuo­ m e n ė s . [...]; l a u k a i n e t i k t a i u s n i m i s , k u r a n k s č i a u b u v o k v i e č i a i sėjami, bet j a u i r k r ū m a i s ė m ė želti; k u r a n k s č i a u didoki k a i m a i buvo, dabar y r a „vieta, k u r T r o j o s būta", t r o b o s s u g r i a u t o s ir n a k t i e s m e t u išvežtos D i e v a s ž i n o kur..." 1766 m . R a s e i n i ų s e i m e l i o i n s t r u k c i j o j e r a š o m a , k a d Že­ maičių kunigaikštystė yra „nelemtai nusmukusi dėl visuo­ tinio maro..." I s t o r i n i a i š a l t i n i a i l e i d ž i a tvirtinti, k a d R e s p u b l i k ą su­ žlugdė objektyvios ir subjektyvios, vidinės ir išorinės prie­ žastys. Šia p r o g a p a b a n d y t a aptarti v i d a u s priežastis, ba­ jorijos pozicijas. G a l i m a teigti, k a d R e s p u b l i k a žlugo pir­ miausia dėl privilegijuotų l u o m ų kaltės. J i e pasirodė esą bejėgiai, n e s u g e b ą veikti, užtikrinti politinę pažangą, vi­ daus politinę pusiausvyrą. Ir kas iš to, k a d bajorija b a n d ė n u p l a u t i savo gėdą krau-

ju trijuose sukilimuose, karuose prieš Rusijos imperiją, dau­ gelyje revoliucinių karų užsienyje — ji savo Tėvynei poli­ tinio savarankiškumo nesugrąžino. T u o metu, kai tikrai reikėjo aukotis ant žūstančios tė­ v y n ė s a u k u r o , i š d v a r ų s k l i d o p o l o n e z ų g a r s a i ir... s k a m ­ b ė j o žvirblius baidantieji skambalėliai! (Feodalai vertė vals­ tiečius skambinti skambalėliais, kad nubaidytų paukščius n u o a p s ė t ų l a u k ų i r daržų.) 4. „Inkvizicinis s e i m a s " į v y k o 1592 m. Vazų ir Habsburgų dinastijos sudarė suokalbį. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Zigmantas Vaza už t a i , k a d j a m b u s p a d ė t a u ž i m t i Š v e d i j o s k a r a l i a u s sostą, įsi­ pareigojo Respublikos karaliaus sostą atiduoti austrui Ernes­ tui. Bajorai, sužinoję a p i e tai, s u š a u k ė S e i m ą , k u r i a m e Zig­ m a n t a s Vaza b u v o ištardytas ir priverstas viešai atsisakyti savo planų. Dėl to ir Seimas buvo pavadintas inkviziciniu. „ N e b y l u s i s s e i m a s " s u s i r i n k o 1767 m. ir t r u k o 1 d i e n ą . T a i trumpiausias Seimas Respublikos istorijoje. J i s be diskusijų ir prieštaravimų (Rusijos pasiuntiniui įsakius, b u v o suimti visi Targovicos konfederacijos ir Rusijos imperijos priešinin­ kai) patvirtino Varšuvos traktatą, kuris b u v o sudarytas tarpi­ ninkaujant Rusijos imperatorei Jekaterinai II tarp karaliaus A u g u s t o II ir T a r g o v i c o s konfederacijos. D ė l to, k a d S e i m a s v y k o be diskusijų, jis b u v o pavadintas nebyliuoju. Seimas nustatė, k a d Lenkija gali turėti tik 18 tūkst. k a r i u o m e n ė s , o L D K — 6 tūkst. S e i m o n u t a r i m a i leido Rusijos imperijai kiš­ tis į Respublikos vidaus reikalus, didinti politinę suirutę, žlugdyti pažangiųjų patriotinių sluoksnių pastangas įvykdyti politines, socialines e k o n o m i n e s ir kitas reformas, sustiprinti karinę valstybės galią ir s u g e b ė j i m ą ginti ją n u o agresyvių kaimynų.

XXI. TAS SVAIGUS ŽODIS LAISVĖ! 1. XIII a. pradžioje, p r a d ė j u s vokiečių riteriams veržtis į baltų žemes, „patsai Krivių Krivaitis, visų aukščiau­ sias kunigas, suvadinęs gimines ties Kernave, m a l d a v o Die­ vus, užtarytojus Lietuvos", p a d ė t i kovoti prieš riterius. Bai­ gęs maldas, jis taip kreipėsi į susirinkusius: „Atėjo jau žmo­ nės, v a d i n a m i krikščionys, kurie, n o r ė d a m i j u m s liuosybę išplėšti ir a m ž i n a i apvergti, visaip j u s vilios. M o k y s j u s sekti išmintingus ir protingus įstatymus, bet anie patys jų niekuo-

m e t nepildys. Linkės j u m s mylėti artimą savo it patį save, vienok patys gers jūsų kruvinas ašaras ir kruviną prakaitą, nors v i e n ą Dievą garbins ir v i e n o s vieros bus. Jūs, dieną ir naktį dirbdami, nepakakinsit turtų ir gėrybių tiems krauge­ riams, k u r i ų k a l b o s n e s u p r a s i t ; sakau, k a p u s t ė v ų s a v o išarsit, l i e k n u s m i š k u s š v e n t u s i š k i r s i t , v e r s m e s , b a l a s i š d ž i o v i n sit — n ė t a i p j ų g o b ė j i m o n e a t s o t i n s i t . B e t d a r , k a i t a s n e l a i ­ m e s j u m s darys, lieps kentėti, d ž i u g i n d a m i a n t r u g y v e n i m u ir tardami, jog už juos pačius bus tenai laimingesniais, vie­ n o k p a t y s a n t t o a n t r o g y v e n i m o n e a t b o s . J ū s ų vargai, aša­ ros širdies jų nesugraudins. Šimtus, tūkstančius m e t ų jiems, vergausit, o nė kokios n u o jų paguodos nesulauksit. Panie­ kins anie jūsų bočių prabočių išmintingą tikėjimą, įstatymus ir a p s i ė j i m u s , n e b l e i s rašyti, skaityti j ū s ų kalba, a n t g a l o r išplėšę j u m s tą paskutinę priviliją, paskaitys jus pačius t a r p savo gyvulių, dovanos, mainys, p a r d u o s viens k i t a m it besti­ j a s ir, t a r t u m a n t d i d e s n ė s a p j u o k o s , v a d i n s d a r j u s s a v o b r o l i a i s k r i k š č i o n i š k a i s . K l a u s y k i t m a n ę s , g i m i n ė s , čia susi­ rinkusios, tai yra žabanklai, kuriuose nori anie jūsų liuosybę n u s p ę s t i . [. . .] A t ė j o , s a k a u , d i e n a , k u r i o j r e i k i a lietuviui,, ž e m a i č i u i a r l i u o s a m mirti, a r a m ž i n u k r i k š č i o n ų v e r g u tapti.'" T u o m e t lietuviai ir žemaičiai „ Ė m ė visi galįs už galį gink­ luotis ir ne j a u grobio svetimuose kraštuose ieškoti, bet liuo­ sybę ir kraštą n u o neprietelių ginti." Valstiečių siekius feodalizmo epochoje galima suskirstyti į kelias grupes. Ankstyvajame feodalizme, esant dar labai gyvam buvusios laisvės prisiminimui, valstiečiai k o v o j o prieš feodalinį p a v e r g i m ą apskritai. T o k i o p o b ū d ž i o b u v o visi vals­ tiečių b r u z d ė j i m a i šalyse, k u r i o s i š v e n g ė vergovės. T a i p b u ­ vo ir Lietuvoje. Feodalizmui įsigalėjus, valstiečių k o v a b u v o nukreipta prieš feodalų pastangas didinti išnaudojimą, t. y. „prieš naujoves". Vėlyvajame feodalizme pažangesnieji vals­ tietijos sluoksniai 'kovojo už feodalizmo varžtų panaikini­ mą — už a s m e n i n ę laisvę, ž e m ė s n u o s a v y b ė s teisių p r i p a ­ ž i n i m ą , ū k i n i n k a v i m o l a i s v ę i r 1.1. Didžiausių teisių feodalizme išsikovojo Žemaitijos vals­ tiečiai. Jų atkaklus pasipriešinimas privertė Vytautą suteikti privilegiją, k a d jie nebus išdalinti privatiems feodalams, o liks karališkaisiais, t. y. didžiojo kunigaikščio valstiečiais. Šią t e i s ę v a l s t i e č i a i š v e n t a i s a u g o j o , u ž j ą k o v o j o . T a i m a t y t i iš. rašto, k u r į j i e 1441 m . p a s i u n t ė d i d ž i a j a m k u n i g a i k š č i u i K a ­ z i m i e r u i . J i e p r a n e š ė , „kad... m i e l u n o r u p a s i d u o s i ą j o m a l o ­ nybei, t a č i a u tokia sąlyga, j e i g u jis su j a i s elgsis ir j u o s lai­ kys teisingai ir pagal seną paprotį, kaip su jais elgėsi Vytau-

tas ir senasis Lenkijos karalius (Jogaila)". Kazimieras sį rei­ kalavimą patenkino, leido gyventi „kaip nuo senovės". T a č i a u valstiečiai p a t e k d a v o „į pražūtį ir didžiausią skur­ d ą " ir dėl prievaizdų savavaliavimo, plėšikavimo, skriaudų i r p r i e s p a u d ų . T a i p rašė 1538 m . K u r k l i ų v a l s č i a u s (dab. A n y k š č i ų raj.) v a l s t i e č i a i s a v o s k u n d e Ž y g i m a n t u i S e n a j a m . T a č i a u valstiečiai vien skundais nesitenkino, k o v o d a m i prieš feodalus naudojo ir aktyvias pasipriešinimo priemones ar n e t s u s i d o r o d a v o s u s a v o s k r i a u d ė j a i s . 1536 m . p a b a i g o j e š i a u r ė s Ž e m a i t i j o j e p a r e i g ū n ų s a v a v a l i a v i m a s s u k ė l ė ,, ...žmo­ n i ų maištus ir bruzdėjimus, k a d daugelis jų, susirinkę Tel­ šiuose, sudarė s ą m o k s l ą i r turėję pasitarimą, gi iš čia pakilę užmušę kai kuriuos tijūnų vietininkus ir kitus žmones bei bajorus, kurie prie tų maištų prisidėti nenorėję..." Feodalai, siekdami didinti savo pajamas, imdavo normuo­ ti ir kontroliuoti baudžiauninkų darbą. Todėl feodalų p a r e i g ū n u s „valstiečiai, pamiršę Dievo b a i m ę ir viešosios teisės griežtumą, sumušdavo lazdomis, akmenimis, koliodami ir k e i k d a m i įžeidžiamais žodžiais", o kartais net prigrasin­ davo, kad ne tik užmuš, bet ir dvarą sudegins. Tokia „didelė savivalė", nepaklusnumas, „maištaujanti nuotaika" buvo d a ž n a s reiškinys. Valstiečiai stengdavosi padėti ir „prasiskolinusiems savo b r o l i a m s " . Štai 1531 m. g r u o d ž i o 6 d. D i r v ė n ų v a l s č i a u s (dab. T a u r a g ė s raj.) v a l s t i e č i a i u ž p u o l ė t i j ū n o S t . V a l a d k e v i č i a u s b ū s t i n ę , u ž m u š ė r a k t i n i n k ą F e d k ų ir, s u k a p o j ę j į į g a b a l u s , paleido žmones, kurie įsiskolinę sėdėjo kalėjime. Badmečiais, k u o m e t valstiečiai „maitindavosi pelais, šiau­ d a i s ir gilėmis", dalis jų b u v o priversti bėgti į „Prusus, Li­ voniją ar net į M a s k v o s ž e m ę " arba „savo laisvę parduoti". Š t a i 1546 m. v a s a r i o 10 d. l a i s v o ž m o g a u s V e n c a u s J o c a v i •čiaus r a š t o i š t r a u k a : „ A š , V e n c u s J o c a v i č i u s , i š e i v i n i s l a i s v a s žmogus, niekieno neginčijamas, skelbiu ir pranešu kartu su visais m a n o vaikais, p a t y s p r i s i i m d a m i sau, k i e k v i e n a m ge­ ram žmogui, k u r i a m bus reikalo žinoti tai arba klausyti tai sakant, k a d p a ė m i a u p o n o Vaitiekaus M y k o l a v i č i a u s val­ d ž i o j e k a i m o ž e m ę ir, n e b e n o r ė d a m a s d a u g i a u v a l k i o t i s p o pasaulį, p a s i d a v ė m e j o m a l o n y b e i a m ž i n a i " . T a č i a u šio reiš­ kinio n e g a l i m a absoliutinti, n e s dažnesnis vis dėlto b u v o parsidavimas už skolas ir p a n . Šis reiškinys rodo, k a d dalis valstiečių socialines ekonomines savo problemas stengėsi spręsti t a i k i a i . Be to, n e g a l i m a užmiršti, k a d b u v o ir p a s i t u ­ rinčiai g y v e n a n č i ų valstiečių, kurie s u g e b ė d a v o išsipirkti iš baudžiavos.

Visas valstiečių pasipriešinimo feodalams formas galima suskirstyti į p a s y v ų pasipriešinimą ir ginkluotą kovą. Pasy­ vus pasipriešinimas — bloga darbo kokybė, darbų vilkini­ mas, atėjimas į darbą ne su tais darbo įrankiais, kurie tą dieną b ū n a reikalingi, pabėgimai n u o feodalo, valstiečių by­ los, g i n č a i t e i s m u o s e s u feodalais, įvairios p r a n a š y s t ė s a p i e „valstiečių karaliaus" atėjimą ir pan. Aktyvios k o v o s p r i e m o n ė s — padegimai, išnaudotojų žu­ dymai, ginkluota kova. Su gero karaliaus atėjimo idėja b u v o susijęs s k u n d ų r a š y m a s d i d ž i a j a m k u n i g a i k š č i u i , kuris, fak­ tų verčiamas, kartais pripažindavo valstiečių skundų pagrįs­ t u m ą . Ž y g i m a n t a s Senasis, g a v ę s v a l s t i e č i ų s k u n d ą , 1538 m . įsakė „ ...nedaryti m ū s ų v a l d i n i a m s j o k i ų s u n k e n y b i ų ir neįvesti n a u j o v i ų ir elgtis su jais pagal senovinius p a p r o č i u s " . T i k ė j i m a s „ g e r u m o n a r c h u " valstietijoje t u r ė j o labai gi­ lias šaknis. T o d ė l sunkesniais g y v e n i m o laikotarpiais kovo­ j a n t prieš feodalus b u v o įsigaliojusi tradicija siųsti d e p u t a ­ cijas pas valdovą. Tikėjimas „geru karaliumi", promonarchistinės nuotaikos buvo reiškinys, kilęs dėl valstiečių pasaulėžiūros ribotumo. N o r s ginkluotą valstiečių k o v ą ir sukilimus g i m dė socia­ liniai ekonominiai procesai, tačiau buvo siekiama sukurti ne iš e s m ė s naują, o tokią pačią, t. y. feodalinę v i s u o m e n ę , tik­ tai su g e r u k a r a l i u m i ir „senąja teise". Tiesa, E u r o p o j e b u v o valstiečių karų, v i s u o m e n i n i ų sąjū­ džių, k u r i e orientavosi į ateities poreikius, siekė v i s u o m e n ė j e naujos tvarkos. Čekijoje XV a. I pusėje husitai siekė su­ kurti d e m o k r a t i n ę v i s u o m e n ę , kurioje visi ž m o n ė s t u r ė j o būti lygūs. Bažnyčia b u v o turtingiausias ir galingas feodalas, todėl pirmiausia imtasi ją sudemokratinti, atimti ir suvisuo­ m e n i n t i jos turtus, net sulyginti dvasininkų ir p a s a u l i e č i ų religines apeigas. H u s i t a i galvojo, k a d v i s u o m e n ę turi su­ d a r y t i t r y s s l u o k s n i a i : v i e n a s , k u r i s k a r i a u j a u ž v i s u s (ri­ teriai, k a r i u o m e n ė ) ; kitas, kuris m e l d ž i a s i už visus (jam ga­ lėjo priklausyti ne vien dvasininkija); trečias, kuris dirba už visus. T a i b u v o p u s i a u u t o p i n ė teorija. Husitai pralai­ m ė j o ir jų idėjos liko neįgyvendintos. Nepaisant dalyvių pasiaukojimo bei didvyriškumo, vals­ tiečių karai ir sukilimai neturėjo jokių perspektyvų laimėti, nes valstiečiai b u v o pririšti p r i e savo žemės sklypelio, jų darbas individualus, o interesai ribojosi kaimo, geriausiu a t v e j u — p a r a p i j o s reikalais, „ p a t r i o t i z m a s " — vietinis. Be t o , valstietija b u v o labai nevienalytė ir ekonomiškai. Visa tai

t r u k d ė valstietijai tapti monolitiška, organizuota jėga, turėti s a v o į ateitį nukreiptą ideologiją. Ji tik siekė sugrąžinti buvusius „gerus laikus", senąsias teises. Tai ir l ė m ė kovos, karų ir sukilimų beperspektyviškumą. N o r s karalius kartais ir pripažindavo, kad valstiečių skun­ d a i yra teisingi, vis dėlto vietiniai dvarų administratoriai bei feodalai savininkai su valstiečiais dažniausiai elgėsi taip, k a i p jiems atrodė geriau, siekė priversti juos būti paklus­ niais įvairiomis bausmėmis, represijomis. Feodalai, malšindami valstiečių sukilimus, dažnai n a u d o j o žiauriausias p r i e m o n e s — n u p j a u d a v o liežuvį, ausis, rankas, kojas, plėšdavo žmogų pusiau ir pan. Ypač žvėriškai b u v o susidorota su vengrų valstiečių sukilimo vadu J. Duša. Paim­ tą į nelaisvę jį gyvą p a s o d i n o ant įkaitinto geležinio sosto, iškepė ir liepė suvalgyti į nelaisvę paimtiems jo bendražy­ giams. T i k su tokia sąlyga jiems bus dovanota gyvybė. Valstiečiai taip pat „nejautė gailestingumo" savo išnau­ d o t o j a m s . Š t a i 1707 m . M e š k u i č i ų (dab. Š i a u l i ų raj.) v a l s ­ tiečiai susirinko į „savavalį sambūrį, priešingą teisei ir seimų nuostatams", „smurto ir neriboto pykčio ranka pasikė­ s i n o į v a l d a n č i ą j ą v y r e s n y b ę " — K a z i m i e r ą K š i k a u s k ą ir jo n a m u s . „Su lazdomis, a k m e n i m i s , kartimis, kirviais... i š m u š ė langus, išlaužė duris, ...pastebėję palėpę, basliais, kirviais išplėšę, o iš aukšto daužė akmenimis, p r o langus gi badė kartimis, o paskui smurtu išvilkę" poną Vaitiekų Tvarauską, „mirtinai sužeidę, trypė kojomis, tąsinėjo, apdarus suplėšė, k a r d u s į smulkius "gabalėlius sulaužė, pistoletus sukriūšo, balnus nudraskė, šovinių, kepurių, diržų ir pinigų n e m a ž a prisigrobė... Pagaliau, k a d labiau p a n i e k i n t ų bajorišką krau­ ją, p o n ą V a i t i e k ų T v a r a u s k ą , j a u n u o v i s a k o a p i p l ė š t ą , m u š ­ d a m i , u ž m u š d a m i vilko į turgavietę ir ten iki valiai m u š d a m i ir d r a s k y d a m i u ž m u š ė mirtinai..." „Paskui suminėtieji žudi­ kai, teršdami ir g ė d i n d a m i jo vardą ir garbę, sudraskytąją ap­ rangą, sulaužytuosius kardus, visus drabužius, pasmeigę ant karčių, išstatė turgavietėje..." Ir vis dėlto g y v e n i m a s slinko į priekį. A m ž i n i n k a s rašo, k a d „valstiečiai, kiekvieną darbą dirbdami apie jį dainas dai­ n a v o " . D a i n u o j a n t dirbti l e n g v i a u ir vargai pasimiršta. Amži­ n i n k o liudijimu, lietuvių valstiečiai ,, ...niekada n e t e p a ve­ žimų taukais ar derva, ir kai daug jų važiuoja vienu metu, toli girdėti k a ž k o k s keistas g i r g ž d a n č i ų a š i ų garsas..." Vals­ tiečių gyvenimas tikrai buvo panašus į „keistai girgždantį v e ž i m ą " , kuris vis dėlto p a m a ž u slinko į priekį, į ateitį, į pažangą...

2 . P i r m o j i t a u t i n ė r e v o l i u c i j a L i e t u v o j e į v y k o 1905 m . T a d a lietuvių tautinis sąjūdis pasiekė savo apogėjų. Provin­ cija b e v e i k visuotinai nusikratė caro valdžios institucijų, ė m ė steigti savivaldybės organus. T u o p a č i u vis labiau plito Lie­ tuvos autonomijos idėja, Pasinaudoję caro valdžios politikos liberalizacijos procesu, tautinio sąjūdžio lyderiai nutarė su­ šaukti Vilniuje lietuvių tautos Seimą. J. Basanavičius kartu su kitais veikėjais tuo klausimu parengė atsišaukimą, kuris susilaukė didelio pritarimo. Buvo nutarta Seimą sukviesti V i l n i u j e , 1905 m. g r u o d ž i o 4 — 5 d. N u m a t y t u l a i k u į V i l n i ų suvažiavo apie 2000 delegatų. J i e atstovavo įvairius lietuvių v i s u o m e n ė s s l u o k s n i u s i r i d ė j i n e s p a k r a i p a s . N e p a i s a n t iš­ ryškėjusių idėjinių nesutarimų, Seime buvo priimta bendra rezoliucija, reikalaujanti Lietuvai autonomijos ir laisvai ren­ k a m o Seimo Vilniuje. Žmonės buvo paskatinti nemokėti caro valdžiai mokesčių, neiti į kariuomenę, boikotuoti rusiškas mokyklas, savivaldybes bei teismus, prireikus skelbti strei­ k u s i r 1.1. G r į ž ę n a m o , D i d ž i o j o V i l n i a u s s e i m o d a l y v i a i , y p a č LSDP bei Lietuvos Valstiečių Sąjungos nariai, suorganizavo v i s u o m e n ę , p e r k e l i a s savaites d i d ž i o j o j e L i e t u v o s dalyje iš­ gujo caro valdininkus, rusų mokytojus, nusiaubė daugumą monopolių, o daug kur k o v o j o ir su ginklu rankose. Lietu­ vos k a i m e valdžia iš tikrųjų p e r ė j o į revoliucionierių rankas. Pasirašiusi taiką su Japonija, caro vyriausybė turėjo lais­ v e s n e s r a n k a s ir 1906 m. į L i e t u v ą n u s i u n t ė k e l i o l i k a b a u ­ džiamųjų kariuomenės dalinių. Nesiskaitydami su priemonė­ mis, jie žiauriai nuslopino revoliucinius veiksmus Lietuvos kaime. 3. Pirmieji Nepriklausomos Lietuvos kūrimosi metai b u v o susiję su ginkluota k o v a prieš R a u d o n ą j ą armiją, prieš len­ kus, siekusius o k u p u o t i Lietuvą. L i e t u v o s s a v a n o r i ų k a r i u o ­ m e n e i t e k o kovoti ir su k a r i n i o avantiūristo p u l k i n i n k o Berm o n t o A v a l o v o kariniais daliniais, kurie buvo suformuoti iš r u s ų i r v o k i e č i ų s a v a n o r i ų . J ų s t r a t e g i n i s tikslas b u v o įsi­ t v i r t i n t i P a b a l t i j y . 1919 m . l i e p o s 2 6 d . b e r m o n t i n i n k a i įsi­ brovė į Lietuvą ir u ž ė m ė Kuršėnus. Patyrę pralaimėjimą Lat­ vijoje, b e r m o n t i n i n k a i p a t r a u k ė į Šiaulius, vėliau — į M a ­ žeikius. J i e apiplėšinėjo žmones, trukdė kurtis nepriklauso­ mos Lietuvos valdžios institucijoms, dalyvavo ginkluotuose susirėmimuose su Lietuvos kariuomene. 1919 m . l a p k r i č i o 2 1 — 2 2 d . d . t i e s R a d v i l i š k i u į v y k o L i e ­ t u v o s k a r i u o m e n ė s m ū š i s s u b e r m o n t i n i n k a i s , šie b u v o p r i ­ versti trauktis. M ū š i u o s e prieš bermontininkus dalyvavo ir

Raseinių bei Pasvalio kariniai daliniai ir jų užnugaryje veikę lietuvių partizanai. Bermontininkai, anksčiau nepaisę jokių susitarimų dėl evakuacijos iš Lietuvos, po sėkmingų lietuvių k a r i u o m e n ė s veiksmų buvo priversti skubiai trauktis link M a ž o s i o s Lietuvos ir gruodžio 15 dieną galutinai ten pasi­ traukė. 4. A n t a n a s Juozapavičius — pirmas Lietuvos k a r i u o m e n ė s k a r i n i n k a s , ž u v ę s d ė l n e p r i k l a u s o m y b ė s . G i m ė 1894 m . vasa­ rio 14 d. Š v a k š t o n i ų dvare, V a š k ų valsčiuje, Biržų apskrity­ j e . Persikėlus t ė v a m s į Rygą, čia l a n k ė gimnaziją, tačiau iš t e n u ž l i e t u v y b ę b u v o p a š a l i n t a s . 1915 m . s t o j o s a v a n o r i u į rusų k a r i u o m e n ę ir greitai b u v o priimtas į M a s k v o s karo mokyklą. Paskui dar baigė Kulkosvaidininkų mokyklą Gatčinoje. Latvių T u k u m o pulke kovėsi su vokiečiais ties Ryga i r b u v o sužeistas. 1917 m . a k t y v i a i d a l y v a v o o r g a n i z u o j a n t Rusijoje lietuvių karines dalis. A. J u o z a p a v i č i u s t a p o Vitebs­ ko lietuvių bataliono vadu. Po Spalio ginkluoto perversmo grįžo į Lietuvą. Sudarius Lietuvos vyriausybę, buvo paskir­ tas Krašto apsaugos ministro adjutantu, kiek vėliau tapo pirmo pėstininkų pulko vadu. Buvo energingas, drąsus ir darbštus. Atsidūręs su p u l k u Alytaus fronto ruože, kovėsi su R a u d o n o s i o s a r m i j o s daliniais. V a s a r i o 13 d. a p i e 8 vai., v e ž a n t g i n k l u s i š A l y t a u s p e r N e m u n o tiltą, b u v o n u š a u t a s . P a l a i d o t a s A l y t a u s b a ž n y č i o s š v e n t o r i u j e . 1937 m . n a u j a i pastatytas gelžbetoninis tiltas b u v o p a v a d i n t a s A. J u o z a p a ­ vičiaus vardu. A p i e tai liudija ir ant tilto pritvirtinta pa­ minklinė lenta. J u r g i s S i d a r a v i č i u s g i m ė 1900 m. l a p k r i č i o 2 d. Liepa­ l o t ų k a i m e , ž u v o k a u t y n ė s e s u R a u d o n ą j a a r m i j a 1919 m . rugpjūčio 24 d. prie Balčio ežero, netoli Antalieptės. M o k ė s i M a r i j a m p o l ė s g i m n a z i j o j e , t e n b a i g ė 4 klases. 1919 m. sau­ s i o 27 d. stojo s a v a n o r i u į L i e t u v o s k a r i u o m e n ę . 1919 m. liepos 6 d. baigė k a r o m o k y k l o s pirmąją laidą. B u v o paskir­ tas į pirmąjį p ė s t i n i n k ų pulką, kuris tuo m e t u fronte kovėsi s u R a u d o n ą j a a r m i j a . 1919 m . r u g p j ū č i o 2 4 d . J . S i d a r a v i ­ čiaus k u o p a rengėsi užimti Zarasus ir p r a d ė j o p u o l i m ą ties Antaliepte. Ten, ties Balčio ežeru, ir žuvo J. Sidaravičius. Iš baigusiųjų Lietuvos karo m o k y k l ą jis pirmasis žuvo už Lietuvos nepriklausomybę. Apdovanotas Vyčio kryžiumi. Ties Balčio ežeru, ant medžiais a p a u g u s i o kalnelio yra jo kapas, o a n t a n t k a p i o — užrašas „karužiui" J. Sidaravičiui. M i e l a s s k a i t y t o j a u , v a ž i u o d a m a s p r o šalį, s t a b t e l k i r p a ­ tiek a n t d i d v y r i o k a p o g ė l i ų , p a g a r b i a i n u l e n k g a l v ą .

5 . N u o p a t 1940 m . s o v i e t i n ė s o k u p a c i j o s p r a d ž i o s L i e t u ­ voje prasidėjo vis stiprėjantis pasipriešinimo sąjūdis. Pir­ miausia jis pasireiškė nelegaliais antisovietiniais atsišauki­ mais, tautinės simbolikos demonstravimu. Ginkluotas pasi­ p r i e š i n i m a s t e b u v o e p i z o d i n i s . 1940 m. s p a l i o 9 d. Kauneb u v o įsteigta p o g r i n d i n ė organizacija L i e t u v i ų aktyvistų fron­ tas (LAF), k u r i ą s u d a r ė p e n k e t u k a i . O r g a n i z a c i j a i n t e n s y ­ viai ginklavosi ir rengėsi sukilimui, nes buvo žinoma, kad greit prasidės karas tarp hitlerinės Vokietijos ir stalinistinės Sovietų Sąjungos. Besiformuojantieji pogrindiniai padaliniai j a u 1940 m . p a t y r ė n e m a ž a n u o s t o l i ų , n e s ž m o n ė s , o pir­ miausia Lietuvos kariuomenės kariškiai, buvo masiškai suimi­ nėjami. S u ė m i m a i vyko bangomis. Pavyzdžiui, daug ž m o n i ų s u i m t a 1940 m . g r u o d ž i o — 1 9 4 1 m . s a u s i o m ė n . , p o v a s a r i o 1 6 d . m i n ė j i m ų i r 1.1. V ė l i a u s u r i n k u s d u o m e n i s p a a i š k ė j o , k a d 1 9 4 0 — 1 9 4 1 m . N K V D s u ė m ė i r n u ž u d ė p e r 1100 a s m e n ų . 1941 m . b i r ž e l i o 1 4 — 2 2 d . d . L i e t u v o j e p r a s i d ė j o m a s i n i s trėmimas, dalis patriotų b u v o priversti slėptis miškuose. Bir­ želio 15 d. įvyko pirmieji susirėmimai tarp pogrindžio da­ lyvių ir N K V D grupįų, pasisekė išgelbėti dalį t r ė m i m u i n u ­ matytų gyventojų. Birželio 22 d. rytą prasidėjo karas, spon­ t a n i š k a i k i l o i r L A F o r g a n i z u o t ų g r u p i ų s u k i l i m a s . Buvosuiminėjami, nuginkluojami ir teisiami prosovietiniai akty­ vistai ir daugelyje pasienio rajonų j a u birželio 22 d. n e l i k o sovietų kareivių. K a u n e sukilimas prasidėjo taip pat birželio 22 d. L A F d a l i n i a i u ž ė m ė K a u n o r a d i j o stotį b e i r a d i o f o n ą , o n a k t į iš­ s p r o g d i n o s o v i e t ų k a r i u o m e n ė s ryšių stotį. T u o pat m e t u buvo užimti ir K a u n o pašto centriniai rūmai bei telefono ir telegrafo centrinės. Birželio 23 d. apie 3 vai. nakties b u v o pasirašytas atsišaukimas, o 9 vai. 28 m i n . L A F V y r i a u s i o j o štabo įgaliotinis L. Prapuolenis paskelbė, k a d atkurta n e ­ p r i k l a u s o m a Lietuva. Šis p r a n e š i m a s b u v o n u o l a t k a r t o j a m a s per radiją keliomis kalbomis. T u o pat metu buvo paimtas R a u d o n o s i o s a r m i j o s ginklų arsenalas (apie 25 000 ginklų, vienetų). Bet sovietinė k a r i u o m e n ė n e n o r ė j o l e n g v a i pasitraukti i š Kauno, teko kautis. Ypač atkaklios kovos vyko Šančiuose, prie Vytauto D i d ž i o j o tilto (Aleksote), prie P. Vileišio tilto (Vilijampolėje) ir kt. B e s i t r a u k i a n t i s o v i e t ų k a r i u o m e n ė iš­ s p r o g d i n o Žaliąjį (Geležinkelio), A l e k s o t o tiltus. D a u g i a u s i a sukilėlių žuvo kautynėse ties N e m u n o uostu. Birželio 24 d. sovietų kariuomenė, susikoncentravusi ties Jonava, pradėjo kontrpuolimą, siekdama susigrąžinti K a u n ą ,

P u o l i m e dalyvavo tankai ir artilerija. K a u t y n ė s dėl Kaunov y k o t r i s d i e n a s , 200 s u k i l ė l i ų ž u v o i r 150 b u v o s u ž e i s t a . B e t miestas buvo apgintas. Karo veiksmams vadovavo pulkinin­ kas Butkevičius. Apskritai antisovietinis sukilimas lietuvių tautai atnešė daugiau a u k ų n e g u kova dėl nepriklausomybės 1919—1923 m„ K a u n o s u k i l i m a s b u v o r y š k i a u s i a s 1941 m . sukilimo_ e p i z o d a s . Nepaisant didelių aukų, Lietuvos sukilimas m u s ų tautai laisvės neatnešė, nes hitlerinė vadovybė dėl Lietuvos turėjo savų planų, juose nebuvo vietos lietuvių tautos politiniam savarankiškumui. 6 . L o t y n i š k a s žodis ,,terror" reiškia b a i m ę , siaubą. M e s d a b a r j a u žinome, k a d partokratija Sovietų Sąjungoje, siek­ d a m a realizuoti n e į g y v e n d i n a m ą utopinę „komunistinio ro­ j a u s " idėją, slėpė realybę, m e l a v o v i s u o m e n e i apie „artėjanti palaimingą gyvenimą". Tačiau visuotinis melas be prievartos, be teroro, yra n e į m a n o m a s , nes v i s u o m e n ė j e visada yra blai­ viai mąstančių ir realiai g y v e n i m ą vertinančių žmonių. O kur yra melas, ten egzistuoja ir prievarta, teroras ir atvirkš­ čiai, k u r v i e š p a t a u j a teroras, t e n n e i š v e n g i a m a s ir m e l a s . Pastangos užgniaužti tiesos žodį buvo viena iš raudonojoteroro Sovietų S ą j u n g o j e priežasčių. Kita labai svarbi, o gal net svarbiausia, teroro teorinė priežastis b u v o vadinamoji: klasių k o v o s teorija, k a d socializmas, priešingai n e g u anks­ tesnės socialinės e k o n o m i n ė s formacijos, negimsta senoje, prieš tai buvusioje formacijoje, o įdiegiamas revoliucionie­ rių, p e r s i ė m u s i ų k o m u n i z m o teorija i š viršaus, p a n a u d o j a n t visas proletariato diktatūros p r i e m o n e s . Lygiai k a i p rasistai teigė v i e n a s tautas turint teisę egzistuoti ir viešpatauti, okitas — vergauti ir išnykti, marksizmas-leninizmas p a s k e l b ė k l a s i n į a r b a e k o n o m i n į r a s i z m ą ( s o v i e t i n ė rasė), k u r i u o re­ m i a n t i s visi pasiturintys v i s u o m e n ė s sluoksniai (kaimo, mies­ to, p r a m o n ė s , f i n a n s ų ir kt. b u r ž u a z i j a b e i inteligentija) t u ­ r ė j o būti s u n a i k i n t i , n e s esą „ n e t i n k a n t y s k o m u n i z m u i " . Bū­ tina pabrėžti, k a d j a u XIX a. nei K. Marksas, nei F. Engelsas n e s i b o d ė j o teroro — p r i e m o n ė s įtvirtinti ir palaikyti prole­ t a r i a t o d i k t a t ū r ą . K . M a r k s a s b u v o p i r m a s i r v i e n i n t e l i s filo­ sofas ž m o n i j o s istorijoje, k u r i s teigė, k a d kritikos g i n k l ą bū­ tina pakeisti kritika ginklu. Pats didžiausias jų tikėjimas, k a i p ir V. L e n i n o , b u v o tikėjimas ginklo jėga. Visa tai b u v o labai priimtina rusų bolševikams, kurie suvokė, kad natū­ ralios evoliucijos k e l i u j ų i d ė j ą fix n i e k u o m e t n e b u s g a l i m a įgyvendinti. Būta dar ir kitų priežasčių. Per visą Rusijos

istorinę praeitį j o s e r d v ė j e lyg ir s k l a n d ė u ž k a r i a v i m o idėja, k u r i o s p r a d ž i ą g a l i m a sieti su m o n g o l ų - t o t o r i ų laikotarpiu, su Ivano Rūsčiojo v a l d y m o epocha. Šis valdovas dažnai nau­ dojo prievartą, represijas, išžudė daug jo politikai pasiprie­ š i n u s i ų ž m o n i ų , d e š i m t i s t ū k s t a n č i ų v a l s t i e č i ų . 1582 m . už­ m u š ė n e t s a v o s ū n ų i r 1.1. T e r o r o t r a d i c i j a s p r a t ę s ė P e t r a s I-sis, a z i a t i š k a i s m e t o d a i s b a n d ę s s u e u r o p i n t i R u s i j ą . Ž v e l g ­ d a m i į X I X a., m e s m a t o m e v y r i a u s y b i n i o t e r o r o l y d e r į M. Muravjovą, kuris terorą laikė viską apvalančia audra. T e r o r o n e s i b o d ė j o i r n a r o d n i k a i . G r e i č i a u s i a i t o d ė l 1917 m . į valdžią atėjusiam proletariatui nieko naujo išradinėti ne­ bereikėjo. B a n d y m a i dėl raudonojo teroro visą kaltę suversti J. Stalinui yra aiškus istorijos falsifikavimas. Be atitinkamos aplinkos, be „teorinių ištakų", be bendraminčių pritarimo ir pagalbos, tokio masto visuotinis teroras yra n e į m a n o m a s ! Da­ bar mes žinome, jog jau V. Leninas propagavo „žiauriausias bausmes", kalbėjo apie būtinumą taikyti naujus žiauriausių b a u s m i ų b u d u s . T a i g i lyg i r p a s m e r k ę s n a r o d n i k ų t e r o r o m e ­ todus, V. Leninas, įvykdęs g i n k l u o t ą perversmą, terorą lai­ kė priimtinu sovietų valdžiai, n e s jis turėjo nepalikti jokių, n e t m a ž i a u s i ų g a l i m y b i ų tą valdžią pakeisti. Iš p r a d ž i ų te­ roras b u v o nukreiptas prieš ginkluotą opoziciją, paskui — prieš idėjinę opoziciją. O vėliau bet kuris save gerbiantis, savo n u o m o n ę turintis pilietis b u v o laikomas potencialiu priešu. T o k i a m požiūriui įsigalėti b u v o palankios sąlygos •dar i r t o d ė l , k a d d a u g e l i s n a u j o s i o s v a l d ž i o s a t s t o v ų m o k ė ­ jo tiktai griauti ir naikinti. Iš visos tos situacijos matyti dar viena istorinė p a m o k a : paleistas „raudonas gaidys" tam tikrame etape pradeda nai­ kinti ne tik tikrus ar potencialius priešus, bet ir pačius vyk­ dytojus. T o k i a j a u yra objektyvi šio proceso logika. Todėl manytume, kad prasminga yra socializmą Sovietų S ą j u n g o j e v a d i n t i kariniu a r b a teroristiniu feodaliniu so­ cializmu. 7 . R e z i s t e n c i j a (lot. r e s i s t e r e — p r i e š i n t i s ) — t a i p a v e r g t o k r a š t o v i s u o m e n ė s p a s i p r i e š i n i m a s p a v e r g ė j u i . Š i k o v o s for­ m a l a b i a u s i a i i š p o p u l i a r ė j o II-ojo_ p a s a u l i n i o k a r o m e t a i s , k a i p antifašistinis, ginkluotas sąjūdis. Pasibaigus fašistinei okupacijai, rezistencija išliko Sovietų Sąjungos pavergtuose k r a š t u o s e . L i e t u v o s .rezistencijos i š t a k o s — 1940 m . sovieti­ n ė , 1941 m . — f a š i s t i n ė o k u p a c i j a . T a č i a u l a b i a u s i a i j i iš­ s i p l ė t o j o n u o 1944 m., k a i L i e t u v a v ė l a t s i d ū r ė S o v i e t ų Są­ j u n g o s sudėtyje. R e z i s t e n c i j ą p a s k a t i n o viltys, k a d L i e t u v a 394

greit bus V a k a r ų išvaduota iš sovietinio jungo. Pokario m e ­ tais Lietuvoje susiformavo vadovaujantys rezistencijos or­ ganai, nelegali spauda, ginkluoti partizanų būriai. Anks­ čiausiai partizanai pasirodė ir ė m ė organizuotis Žemaičiuose. 1945 m . p r a d ž i o j e p a r t i z a n i n i s sąjūdis b u v o a p ė m ę s j a u v i s ą Lietuvą ir j u n g ė a p i e 30 000 vyrų. Partizanai b u v o v a d i n a m i miškiniais, m i š k o broliais, Žemaitijoje — „vanagais" ir p a n . Partizanų būriai laikėsi Lietuvos k a r i u o m e n ė s struktūros, d ė v ė j o jos uniformą, vartojo k a r i u o m e n ė j e buvusius laips­ nius, r u o š ė k a d r u s m i š k o k a r o m o k y k l o s e . Bet i l g a i n i u i stip­ rėjo pogrindinis armijos charakteris. Prieš sovietinio sau­ g u m o dalinius partizanai laimėjo nemaža įspūdingų perga­ l i ų — t i e s Žemaitkiemiu, ties Budininkais, ties Paliais, Laugšiagire, P a v e r k n i a i s i r kt. M o t y v u o d a m i tuo, k a d g r e i t ų politinių p e r m a i n ų tikėtis negalima, partizanai stengėsi m a ­ žinti ginkluotus būrius (daliai p a r t i z a n ų p a t a r ė legalizuotis), įvesti griežtesnę d r a u s m ę ir eiti į gilesnį p o g r i n d į . Prasidė­ jus masinei valstiečių kolektyvizacijai, labai pablogėjo par­ t i z a n ų m a t e r i a l i n ė padėtis, p a s u n k ė j o ryšiai, p a r t i z a n a i paty­ rė m o r a l i n ę krizę, nes įsitikino, k a d pagalbos iš V a k a r ų n ė r a k o tikėtis. G a l i m a teigti, k a d n u o 1952 m . c e n t r a l i z u o t a s i r organizuotas partizanų sąjūdis išseko. Bet pavieniai partiza­ n a i d a r išliko. A p i e t a i l i u d i j a i r t a s faktas, k a d 1959 m . Že­ maičiuose dar buvo nušauti 3 partizanai. Partizanai, parodę savo nepaprastą atsidavimą Tėvynei, lietuvių tautai, p a a u k o j ę savo gyvybes už Lietuvos laisvę, įrašė herojišką puslapį į Lietuvos istoriją ir a m ž i a m s liks se­ ktinu pavyzdžiu ateinančioms kartoms. 8. Juozas Lukša (Daumantas, Skrajūnas, Skirmantas, Miš­ kinis) — vienas žymiausių Lietuvos partizanų vadų. J i s du k a r t u s p e r ė j o S o v i e t ų S ą j u n g o s s i e n ą ir p a s i e k ė V a k a r u s , ten. parašė knygą „Partizanai". G i m ė 1921 m . M a r i j a m p o l ė s a p s k r i t y j e , ū k i n i n k o šeimoje.. Nuo 1941 m . studijavo K a u n o universitete architektūrą. 1945 m . p a b a i g o j e p e r ė j o į p o g r i n d į , s u g i n k l u r a n k o s e k o v ė ­ si prieš okupantus. Pogrindyje leido laikraščius „Laisvės Žval­ g a s " i r „ K o v o s k e l i u " . 1946 m . g a v o k a p i t o n o laipsnį, b u v o Birutės r i n k t i n ė s v a d u . 1947 m. slapta p e r ė j o sieną, l a n k ė s i Prancūzijoje, Vokietijoje. Čia parašė knygą „Partizanai už g e l e ž i n ė s u ž d a n g o s " (1950). A n t r a s i s p a p i l d y t a s l e i d i m a s — 1962 m . 1950 m., l y d i m a s d v i e j ų p a r t i z a n ų i š V a k a r ų , n e l e ­ g a l i a i grįžo į L i e t u v ą . 1951 m . r u g s ė j o m ė n . j į i š d a v ė s u i m ­ tas partizanas J. K u k a u s k a s . J. Lukša žuvo m i š k u o s e tarp 195

"Veiverių ir Prienų. T u r i m i d u o m e n y s liudija, k a d tarp par­ tizanų jis turėjo didžiausią autoritetą. J . L u k š o s t ė v a s t u r ė j o 5 s ū n u s . J u r g į i r S t a s į 1947 m . n u ­ žudė sovietinis saugumas. A n t a n a s ir Vincas b u v o nuteisti. Dauguma jo giminių buvo deportuoti, kai kurie nužudyti. 11 n u ž u d y t ų ir 20 d e p o r t u o t ų — t o k i e b u v o sovietinio ge­ n o c i d o p a d a r i n i a i šiai š e i m a i ir j o s g i m i n ė m s .

XXII. LAISVĖ, LYGYBĖ, BROLYBĖ! 1. Istorinėje literatūroje v a r t o j a m o s evoliucijos, r e v o l i u c i j o s i r k o n t r r e v o l i u c i j o s s ą v o k o s . E v o l i u c i j a (lot. evoliutio — „išvyniojimas") — nenutrūkstamas, laipsniškas k i t i m a s . E v o l i u c i j a i r r e v o l i u c i j a — d v i d i a l e k t i š k a i t a r p sa­ vęs susijusios raidos formos, paskutinė iš kurių n ė r a abso­ liučiai būtina, neišvengiama, determinuota. N o r m a l i visuo­ m e n ė s egzistencijos forma yra pastovus žmonijos evoliucio­ n a v i m a s pažangos kryptimi, imant ilgesnius laiko tarpus. T r u m p e s n ė s e evoliucijos a t k a r p o s e gali įvykti p a č i ų įvai­ riausių nukrypimų, stagnacijos periodų, kuomet visuomenė lyg apmiršta, sustoja arba n e t ilgesnį ar t r u m p e s n į laiką g r į ž t a į p r a e i t į , į a t g y v e n u s i a s v i s u o m e n ė s e g z i s t e n c i j o s for­ m a s ar institucijas. Marksistinėje literatūroje labai kategoriškai tvirtinama, k a d revoliucijos yra neišvengiamos, jos vainikuoja evoliu­ ciją, p a d e d a j o s t o l i m e s n e i raidai, a t v e r d a m o s k o k y b i š k a i naujos evoliucijos galimybes, t. y. revoliucija yra neišven­ g i a m a s kokybinis šuolis. Tokiais kategoriškais teiginiais būtų galima ir suabejoti, nes šiuolaikinė visuomenės raidos prak­ tika liudija, k a d valdantieji sluoksniai, pasitelkę naujausias m o k s l o žinias ir tikslius d u o m e n i s apie visuomenės padėtį, gali išvengti revoliucijų ir užtikrinti normalią visuomenės raidą evoliucijos keliu. Šiai formai aiškiai p r i k l a u s o ateitis. Taigi tam, k a d įvyktų revoliucija, būtina, kad visuomenė­ je, valstybėje subręstų e k o n o m i n ė , politinė krizė, įsisiūbuo­ tų emocinės aistros, subręstų visuomenės daugumos pa­ s i r y ž i m a s k e i s t i gyvenimą,_ u ž t i k r i n t i jo p a ž a n g ą . B ū t i n a ir tai, k a d o p o z i c i n ė s j ė g o s b u t ų o r g a n i z u o t o s i r v a d o v a u j a m o s . Priešingu atveju revoliucija neįvyksta arba neturi j o k i ų pers­ p e k t y v ų l a i m ė t i . Š t a i 1 8 5 9 — 1 8 6 1 m . s u s i d a r ė r e v o l i u c i n ė si­ tuacija Rusijos imperijoje. Ten, kur buvo subjektyvusis

v e i k s n y s , t. y. L e n k i j o j e ir L i e t u v o j e , r e v o l i u c i j a — 1863 m. s u k i l i m a s — į v y k o . T u o t a r p u k i t o s e i m p e r i j o s v i e t o s e to> veiksnio nebuvo, todėl n e b u v o ir sukilimo. Viena iš pagrin­ dinių 1905—1907 m. revoliucijos p r a l a i m ė j i m o priežasčių — nepakankamas revoliucinių jėgų pasiruošimas kovai. Revoliucijos negalima painioti su vyriausybiniu pervers­ mu. Pavyzdžiui, dekabristų sukilimas buvo tik grupės p a ­ žangių k a r i n i n k ų b a n d y m a s įvykdyti ginkluotą politinį per­ versmą, nedalyvaujant platesniems gyventojų sluoksniams. B ū t i n a taip p a t skirti revoliuciją n u o reformų. T a i g i r e v o ­ liucijos paprastai įvyksta ten, k u r v i s u o m e n ė n e s u g e b a lai­ ku suvokti ir išspręsti iškylančių p r o b l e m ų , n e r a n d a būdų. palaipsniui keistis, kai valdžioje įsigali despotiškos j ė g o s r nesiskaitančios su visuomenės daugumos interesais ir porei­ kiais. Revoliucijų n e b ū n a demokratinėse visuomenėse. Kada įvyko pirmosios socialinės revoliucijos? Atsakyti į k l a u s i m ą tiksliai gana sunku. Visi pripažįsta, k a d p e r e i n a n t iš feodalizmo į kapitalizmą v y k o antifeodalinės buržuazinės revoliucijos. Skaitytojas gali paklausti: b u v o antifeodalinės, antikolon i j i n ė s ir kt. revoliucijos, o ar b ū t a s o c i a l i n ė s r e v o l i u c i j o s pereinant iš pirmykštės bendruomenės, ar būta antivergovinių revoliucijų? Į šiuos klausimus istorikai dar negali tiksliai atsakyti, n ė r a šiek tiek v i e n i n g e s n ė s n u o m o n ė s . Taigi šie istorijos puslapiai dar neužpildyti! D a u g u m a istorikų perėjimo iš pirmykštės b e n d r u o m e n ė s į v e r g o v ę ir iš v e r g o v ė s į feodalizmą revoliucijomis n e l a i k o . T a č i a u ir vėlesniais laikais revoliucijų pasaulyje buvo gana daug: P o r t u g a l i j o j e — p e n k i o s (1640, 1820, 1836, 1910, 1974 m . ) , P r a n c ū z i j o j e — k e t u r i o s ( 1 7 8 9 — 1 7 9 4 , 1830, 1848, 1871 m . ) , I s p a n i j o j e — t a i p p a t k e t u r i o s (1808, 1820, 1834, 1868 m.), Rusijoje — trys ( 1 9 0 5 — 1 9 0 7 , 1917 m. V a s a r i o , 1917 m. S p a l i o g i n k l u o t a s p e r v e r s m a s ) ir t. t. Tačiau svarbu ne Jų būta labai įvairių klasifikuoti.

v i e n tai, k a d r e v o l i u c i j ų b u v o d a u g . ir todėl galima vienaip ar kitaip jas

N a u j ų j ų laikų revoliucijas gali sukelti socialinės, tauti­ nės bei politinės priežastys. T a č i a u grynu p a v i d a l u sociali­ nių, tautinių ar politinių revoliucijų nebūna. Ir socialinės, ir tautinės revoliucijos drauge yra ir politinės revoliucijos. Kiekviena socialinė revoliucija yra ne tik politinė, bet daž­ nai ir tautinė. Kiekviena tautinė revoliucija sprendžia ne

l i k politines, bet ir socialines visuomenines problemas. N e ­ p a i s a n t t o k i o p e r s i p y n i m o , n a u j ų j ų l a i k ų r e v o l i u c i j ų skirs­ tymas į socialines, tautines ir politines turi t a m tikrą moks­ linį racionalumą. yra

Kiekvienos revoliucijos pagrindas yra visos antifeodalinės, antikolonijinės

socialinis. Tokios revoliucijos.

Naujųjų laikų revoliucijos dar skirstomos į ankstyvąsias ir vėlyvąsias. Tai ne vien chronologinio principo taikymas. Revoliucijos taip suskirstomos, remiantis kokybiniais kri­ terijais. Ankstyvojo kapitalizmo laikotarpio revoliucijos vadina­ m o s t i e s i o g b u r ž u a z i n ė m i s (pvz., X V I a . b u r ž u a z i n ė r e v o l i u ­ c i j a N y d e r l a n d u o s e , XVII a. revoliucija Anglijoje ir kt.). A n k s t y v o s i o s e buržuazinėse revoliucijose dalyvavo visi aniifeodališkai nusiteikę gyventojų sluoksniai. Šių revoliucijų vadovas — kylantį buržuazija. Ji tuo m e t u buvo ne tik pa­ žangi, bet ir revoliucinė klasė. 1871 m e t ų P a r y ž i a u s K o m u n a — p i r m o j i p r o l e t a r i n ė r e v o ­ liucija. Šioje revoliucijoje buržuazija suvaidino kontrrevo­ liucinį vaidmenį. Žinoma, šių t e n d e n c i j ų n e g a l i m a absoliutinti! K o n t r r e v o ­ liucine buržuazija t a m p a ne v i s u o m e t ir ne visose šalyse. Pavergtų ir išnaudojamų tautų tautinė buržuazija, nors ir n e b u v o revoliucinė, tačiau ji liko pažangi ir vėliau, t. y. X X a . V ė l y v ų j ų r e v o l i u c i j ų m e t u (pvz., 1 9 0 5 — 1 9 0 7 m . a r b a 1917 m . V a s a r i o r e v o l i u c i j o s R u s i j o s i m p e r i j o j e ) d a ž n a i svarL>ų a r n e t v a d o v a u j a n t į v a i d m e n į a t l i e k a n e b e b u r ž u a z i j a , o žemesniųjų gyventojų sluoksnių interesus išreiškiančios po­ litinės partijos, inteligentija. T o k i o s revoliucijos v a d i n a m o s d e m o k r a t i n ė m i s . D e m o k r a t i n ė s revoliucijos b ū d i n g o s vėly­ v a j a m kapitalizmui. Jų pergalė įtvirtina d e m o k r a t i n e s laisves. Naujųjų laikų demokratinės arba bendrademokratinės revoliucijos skiriasi n u o ankstyvųjų tuo, k a d jose žemes­ nieji visuomenės sluoksniai neretai veikia savarankiškai, pateikia savo reikalavimus, kurie įtraukiami į bendrademok­ ratinės programas. Pastaruoju m e t u buvusiose „socialistinėse" šalyse įvyko antisocįalistinės revoliucijos, kurių dėka tų valstybių visuo­ m e n ė grįžta į n o r m a l ų d e m o k r a t i n į gyvenimą. Kitą bendrademokratinių revoliucijų grupę sudaro tauti­ nės demokratinės revoliucijos. Šitokia revoliucija, tarkim, A l ž y r e p r a s i d ė j o 1954 m . J ą p a g i m d ė k o l o n i j i n ė p r i e s p a u d a ,

paaštrėję socialiniai ir tautiniai prieštaravimai tarp valstie­ tijos bei kitų g y v e n t o j ų sluoksnių ir kolonizatorių. P i r m a j a ­ m e p e r i o d e , iki 1962 m., r e v o l i u c i j a s p r e n d ė a n t i f e o d a l i n i u s ir bendrademokratinius uždavinius. Todėl ji ir vadinama tautine-demokratine. P a g r i n d i n e šios revoliucijos j ė g a b u v o v a l s ­ tietija. T a u t i n ė - d e m o k r a t i n ė revoliucija įvyko, pavyzdžiui, ir Č e k o s l o v a k i j o j e , nes jai r e i k ė j o išsivaduoti iš fašistinės oku­ pacijos. Azijos ir Afrikos šalyse po A n t r o j o pasaulinio k a r o tau­ tinio i š s i v a d a v i m o r e v o l i u c i j ų m e t u b u v o s i e k i a m a išsiva­ duoti iš kolonijinės priespaudos ir sukurti tautines valstybesN o r s revoliucijų b ū n a g a n a įvairių, tačiau tik b e n d r a d e mokratinė revoliucija apima visas visuomeninio gyvenimosritis — e k o n o m i k ą , politiką, d v a s i n ę k u l t ū r ą . T o d ė l šios re­ voliucijos u ž t r u n k a ilgai, n e s politinės valdžios p a ė m i m a s y r a tik sąlygų sudarymas tolimesniems revoliuciniams pertvar­ kymams. Trumpiausios yra politinės revoliucijos. Taigi re­ voliucijas galima b ū t ų skirstyti į ilgalaikes ir trumpalaikes.. Praktika rodo, k a d naujųjų laikų revoliucijos gali būti ir valstietiškos. Svarbiausia šių revoliucijų p r o b l e m a — ag­ rarinis k l a u s i m a s , p a g r i n d i n ė jų v a r o m o j i j ė g a — valstietija.. Revoliucijos gali būti ir pereinamieji laikotarpiai, n e s visuomenė, vykdanti revoliuciją, negali iš karto įgyvendinti visų savo tikslų. Pavyzdžiui, dabar, po „antisocialistinių" revoliucijų, pereiti į normalią demokratinę visuomenę būti­ nas kelis ar net keliolika m e t ų trunkantis pereinamasis lai­ kotarpis. Taigi revoliucijos yra binės raidos reiškinys.

labai

sudėtingas visuomenės koky­

Kiekviena revoliucija turi savo priešininkus, nušalintus; n u o valdžios visuomenės sluoksnius, grupes. Todėl kontrrevoliucija yra aktyvi nuverstųjų sluoksnių kova, k a i siekia­ ma nuslopinti, užgniaužti kylančią ar jau įvykusią revoliuciją ir grąžinti v i s u o m e n ę į i k i r e v o l i u c i n ę tvarką. 2. Revoliucijos gali būti ir konservatyvios. T a i įrodė 1830—1831 m. politiniai įvykiai Lenkijoje ir Lietuvoje. I r p o T a d o K o s c i u š k o s v a d o v a u j a m o 1794 m . s u k i l i m o nenustojo veikę slapti rateliai ir draugijos, vienijusios kari­ ninkus, studentus, inteligentiją. J o s ruošė naują sukilimą p r i e š c a r o v a l d ž i ą . S u k i l i m ą p a g r e i t i n o 1830 m . B i r ž e l i o re­ voliucija Prancūzijoje ir Rugsėjo revoliucija Belgijoje. Pa­ sklido gandai, k a d Rusijos caras Nikolajus I ruošiasi panau-

d o t i lenkų armiją malšinti Prancūzijos revoliucijai. Sukili­ m a s p r a s i d ė j o 1830 m . l a p k r i č i o 2 9 d . i r v a d i n a m a s L a p k r i č i o sukilimu. T a č i a u tuo m e t u n e b u v o revoliucinės jėgos, galė­ jusios sutelkti į kovą visuomenę. Bajorija b u v o nepasiruo­ šusi, buržuazija p e r silpna, politiškai nesubrendusi. S u k i l i m o organizatoriai neturėjo aiškaus veiksmų plano. V a r š u v ą u ž ė m ė sukilę miestiečiai. Bet aristokratija siekė p o l i t i n į konfliktą išspręsti d i p l o m a t i n i u b ū d u •— d e r y b o m i s su caru. Ji pasisakė prieš revoliuciją, jos šalininkus net suėmė. Gruodžio 18 d. sušauktas Seimas pasisakė už derybas su caru. Tačiau caras net nepriėmė pasiųstos delegacijos, pareiškė, k a d su maištininkais nesitariama, ir pareikalavo paklusti jam. 1831 m . s a u s i o 2 5 d . b a j o r ų S e i m a s n u t a r ė a t i m t i i š c a r o N i k o l a j a u s I Lenkijos karaliaus titulą. K a r o v e i k s m a i tapo neišvengiami. Sukilimo vadovybė laikėsi gynimosi taktikos, tikėjosi sulaukti p a r a m o s iš užsienio. T a č i a u p a r a m o s suki­ lėliai nesulaukė, j u o s p a s m e r k ė ir Popiežius. Sukilimo vadovai rėmėsi daugiausia bajorais, kariškiais ir studentais. Sukilimas buvo konservatyvi revoliucija — dėl bajorų atsisakymo daryti socialines reformas. S u k i l i m o t e i g i a m a s v a i d m u o b u v o tas, k a d j i s p r a t ę s ė Išsivadavimo kovos tradicijas Lietuvoje ir Lenkijoje, skatino išsivaduojamąjį sąjūdį Europoje. Numalšinusi sukilimą, caro valdžia sustiprino asimiliaci­ n e s p r i e m o n e s , 1832 m . u ž d a r ė V i l n i a u s u n i v e r s i t e t ą . T a i buvo smūgis lietuvių kultūrai, nes ji neteko svarbaus savo centro. J e i g u 1830—1831 m. sukilimą Lenkijoje ir Lietuvoje va­ dinsime revoliucija (nors ir konservatyvia), tai tuo labiau r e v o l i u c i j o s s ą v o k a t i n k a a p i b ū d i n t i 1794 m. L i e t u v o j e ir Lenkijoje vykusiai ginkluotai kovai už politinį savarankiš­ kumą. Lietuvoje šiai k o v a i v a d o v a v o p u l k i n i n k a s J o k ū b a s J a ­ sinskis (1759—1794) — karys, p o e t a s , publicistas. J i s 1794 m. organizavo sukilimą Vilniuje. Pasakojama, k a d ruošiant mieste sukilimą elgetomis per­ sirengę sukilėliai sekė caro k a r i u o m e n ę , valdininkus, o pra­ sidedant sukilimui sužymėjo kreida namus, kuriuose gyveno caro administracijos pareigūnai. M a n o m a , k a d tai palengvi­ n o s u k i l ė l i a m s u ž i m t i m i e s t ą . M a t y t , šis f a k t a s n ė r a išgal­ votas, n e s 1863 m. a t v y k ę s į V i l n i ų g e n e r a l g u b e r n a t o r i u s M. M u r a v j o v a s v i e n u iš pirmųjų p o t v a r k i ų u ž d r a u d ė elge­ toms, k a i p jis rašė, „slaptiems sukilėlių a g e n t a m s " , vaikš­ čioti mieste ir privertė iš jo pasišalinti.

Sukilėliai siekė susigrąžinti atimtas iš Respublikos ž e m e s bei p o l i t i n į s a v a r a n k i š k u m ą , a p g i n t i 1 7 9 1 m . g e g u ž ė s 3 d . konstituciją, kuri užtikrino visuomeninę pažangą. J. Jasins­ k i s i r kiti s u k i l i m o v a d a i b u v o b a u d ž i a v o s p a n a i k i n i m o šali­ n i n k a i , p a s i s a k ę u ž l u o m ų lygybę, s i e k ę k i t ų s o c i a l i n i ų re­ formų. Padedant miestiečiams, pulkininkui J. Jasinskiui su 300 k a r i ų p a v y k s t a 1794 m. b a l a n d ž i o 22 d. n a k t į u ž i m t i V i l n i ų , . p a i m t i į n e l a i s v ę p e r 1000 c a r o k a r e i v i ų . B i r ž e l i o 24" d. rotušės aikštėje, d a l y v a u j a n t m i e s t i e č i a m s , i š k i l m i n g a i p a s k e l b i a m a s L i e t u v o s s u k i l i m o aktas. J e k a t e r i n o s I I staty­ tinis Lietuvoje S. Kosakovskis ir Vilniaus vyskupas I. M a ­ salskis buvo pakarti. Tačiau tarp sukilėlių nebuvo vienybės, organizuotumo. .Daugelį atšaldė nuosaikių reformų šalininkų persvara suki­ l i m o vadovybėje. C a r o kariuomenei puolant, sukilėliai buvo priversti trauktis. Pirmiausia caro k a r i u o m e n ė u ž ė m ė Lietu­ v ą , o p o t o i r L e n k i j ą . 1795 m . R e s p u b l i k a b u v o l i k v i d u o t a . Pulkininkas J. Jasinskis, gavęs iš T. Kosciuškos generolo laipsnį, žuvo gindamas Varšuvą. N o r s sukilimas pralaimėjo, tačiau jis turėjo n e m a ž ą tarp­ tautinę reikšmę, netiesiogiai padėjo Prancūzijos revoliucijai, n e s Prūsija nustojo kariavusi su revoliucine Prancūzija, o Rusijos imperija neįvykdė ginkluotos intervencijos. T a i g i 1794 m. s u k i l i m a s L i e t u v o j e ir L e n k i j o j e faktiškai buvo pirmoji tautinio išsivadavimo ginkluota kova. Trečioji politinė tautinio ir socialinio išsivadavimo re­ v o l i u c i j a L e n k i j o j e ir L i e t u v o j e — 1863 m. s u k i l i m a s , k u r i a m vadovavo revoliucingi bajorai. Tai buvo paskutinė tokio po­ būdžio revoliucija. Sutriuškinus sukilimą, buvo susidorota ir su bajorija. Ji n e t e k o revoliucingumo, išsėmė jai prieina­ m o s politinės kovos galimybes, išseko jos visuomeninis op­ timizmas, nes nebesuvokė tolimesnių kovos perspektyvų, n e b e m a t ė tų visuomenės jėgų, kurios turėjo perimti revo­ l i u c i n ė s k o v o s estafetę. N o r s 1863 m . s u k i l i m a s i r p r a l a i m ė j o , t a č i a u c a r o v a l d ž i a b u v o priversta p a d i d i n t i v a l s t i e č i a m s skirtinės ž e m ė s skly­ pus, sumažinti i š p e r k a m u o s i u s mokesčius. T a i sudarė pa­ lankesnes sąlygas kapitalizmo raidai Lietuvos, ypač Užne­ munės, žemės ūkyje. Demokratinė revoliucija Rusijos imperijoje įvyko 1905— 1907 m . P a g a l t i k s l u s tai b u v o b u r ž u a z i n ė r e v o l i u c i j a . R u ­ sijos i m p e r i j o s p a v e r g t ų t a u t ų t a u t i n i o ir s o c i a l i n i o išsiva­ d a v i m o kova, Rusijos d a r b i n i n k ų klasės revoliucinis sąjūdis,

v a d o v a u j a m a s socialdemokratų partijos, pralaimėtas k a r a s su J a p o n i j a — š t a i priežastys, kurios sukėlė revoliuciją ir privertė Rusijos imperatorių sušvelninti politinį režimą. 1904 m . c a r o v a l d ž i a p a n a i k i n o l i e t u v i š k o s s p a u d o s d r a u ­ dimą ir pasirodė legali lietuviška spauda: pirmasis dienraštis „Vilniaus žinios", pirmasis savaitraštis Peterburge „Lietuvių laikraštis" ir kt. 1905—1907 m. tautinės revoliucijos m e t u pradėta kurti tautinė mokykla, reikalauta atkurti Vilniaus universitetą. Vilniuje pastatoma pirmoji opera — M. Petrausko „Birutė", pradedama organizuoti Vilniaus konservatorija, kuriasi kny­ g ų l e i d i m o b e n d r o v ė s . 1907 m . į s t e i g i a m o s „ L i e t u v i ų m o k s l o draugija", „Lietuvių dailės draugija". K u r i a s i d a u g y b ė įvai­ riausių kitokių draugijų — „Vilniaus kanklės", „Rūta", „Dai­ n a " , „ V a r p a s " , „Aidas", „ V i e n y b ė " , „Lyra" ir kt. O r g a n i z u o j a m o s p a r o d o s . 1906 m . p a b a i g o j e a t i d a r o m a p i r m o j i d a i l ė s p a r o d a , 1908 m. — a n t r o j i . O r g a n i z u o j a m o s l i a u d i e s m e i s t r ų p a r o d o s . T a i g i šis l a i k o t a r p i s l a b a i r e i k š m i n ­ gas lietuvių kultūros istorijoje. Itin s v a r b u b u v o tai, k a d 1 9 0 5 — 1 9 0 7 m . r e v o l i u c i j a s u ­ stiprino lietuvių valstietijos socialinę ir tautinę sąmonę. Vals­ tiečiai plėšė caro paveikslus valsčių raštinėse ir mokyklose, vijo reakcingus mokytojus, valsčių tarnautojus. Šiuo m e t u p i r m ą kartą šalia šūkio „šalin carą!" n u s k a m b ė j o šūkis „šalin dvarininkus!", vyko ginkluoti susirėmimai su caro kariuo­ m e n ė s baudžiamaisiais būriais, tautinio išsivadavimo sąjūdis, socialinė ir politinė k o v a į g a v o atvirą, m a s i n į p o b ū d į .

XXIII. KAIP MES ATRADOME PATYS SAVE? 1. Lietuvos vardo kilmė ir m ū s ų dienomis tebėra neaiški, nors hipotezių yra nemaža. Kuriantis atskirų žemių bendrijoms — valstybinio pobū­ džio teritoriniams j u n g i n i a m s , n o r s ir labai lėtai, tačiau i r o smulkios etninės grupelės, niveliavosi gentiniai ir kalbiniai skirtumai, vienodėjo materialinė ir dvasinė kultūra. Aišku viena: iki XIII a. pradžios Lietuva buvo vadinama vienos giminės, genties žemė, o XIII a. sąvoka Lietuva j a u reiškė visą etnografinę Lietuvą, t. y. Aukštaitiją, Žemaitiją, S u v a l k i j ą ir kt. Šį teiginį p a r e m i a žinios iš m e t r a š č i ų , kro­ nika k u n i g a i k š č i ų r a š t ų . V y t a u t a s g i n č u o s e s u k r y ž i u o č i a i s dėl Žemaitijos Vokietijos imperatoriui pabrėžė aukštaičių ir

žemaičių kalbos bendrumą. Vytauto valdymo metais Lietuva reiškė du dalykus: lietuvių gyvenamą teritoriją ir daugia­ tautę valstybę — Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Šis Lietuvos supratimas (Lietuva — LDK) b u v o labai pa­ plitęs. D a r X I X a, rusų istorikai Lietuvos Didžiąją Kunigaikš­ tystę v a d i n o Lietuvos R u s i a arba L i e t u v o s — R u s i j o s valstybe. Vilniuje ir kituose Rytų Lietuvos rajonuose gyvenę baltaru­ s i a i neretai save v a d i n o lietuviais... C a r o pareigūnai X I X a. asimiliaciniais tikslais uždraudžia vartoti Lietuvos vardą, o Vilniaus, Kauno, Vitebsko, Gardi­ no, Minsko, Mogiliovo gubernijas pradeda vadinti Šiaurės vakarų kraštu. P o L i u b l i n o u n i j o s l e n k ų l i t e r a t ū r o j e L i e t u v o s s ą v o k ų tu­ rinys pasikeitė. P a m a ž u Lenkijoje ė m ė įsigalėti supratimas, kad L D K yra viena Lenkijos karalystės provincijų, o kiek v ė l i a u a t s i r a n d a ir n u o m o n ė , k a d l i e t u v i a i — l e n k ų t a u t o s da­ lis. L i e t u v o s p o l o n i z a v i m o t r a d i c i j a b u v o t o k i a gaji, k a d n e t g i Antrojo pasaulinio karo metais lenkų vyriausybė emigra­ cijoje, s u d a r i n ė d a m a E u r o p o s p o k a r i n į žemėlapį, Lietuvą pri­ skyrė prie lenkiškų žemių, nepripažindama jos savarankiš­ kumo. Vis dėlto j a u X I X a. Lietuvos sąvoka lietuviškoje spau­ doje i m a reikšti etnografinę Lietuvą, nors jos sienos buvo gana neaiškios. Sienų klausimą išsprendė politinė situacija Rytų Europoje po Pirmojo pasaulinio karo: kuriant savaran­ kišką Lietuvos valstybę, jos sienos b u v o patikslintos. 2 . „ T a u t ų p a v a s a r i s " — t a u t i n i o A t g i m i m o e p o c h a X I X a., kai v y k o d a u g e l i o Europos p a v e r g t ų tautų sąjūdžiai. Beje, X X amžius šio v a r d o n u s i p e l n o gal n e m a ž i a u u ž XIX-ąjį: p r i s i m i n k i m e n u b u d u s į Afrikos ž e m y n ą i r j o t a u t ų išsiva­ davimą! N e g a l i m a atsieti n u o A t g i m i m o procesų ir dabartiniu m e t u vykstančių poslinkių buvusios Sovietų imperijos pavergtų t a u t ų g y v e n i m e , j ų p a s t a n g ų įgyti politinio s a v a r a n k i š k u m o statusą, atkurti g e n o c i d o n u n i o k o t ą d v a s i n ę kultūrą, išblė­ susią tautinę sąmonę ir tautinę savigarbą. Tai būtų galima pavadinti antrąja ar net trečiąja tautų A t g i m i m o banga. T a č i a u pirmoji banga, žinoma, yra susijusi su X I X a. Plėtojantis kapitalizmui e n g i a m ų tautų g y v e n i m e įvyksta esminių poslinkių. Valstietiškose tautose ima formuotis nauji socialiniai sluoksniai, inteligentija, kuri pradeda suvokti esmi­ nes tautos gyvavimo problemas, prasideda tautos žadinimas. T a u t i n i s A t g i m i m a s n u e i n a tris e t a p u s . J i s p r a s i d e d a so-

cialiniu atgimimu — formuojasi pilnavertė socialinė visuo­ m e n ė s struktūra. Atgimsta kultūrinis tautos gyvenimas: atsi­ randa pasaulietinio turinio spauda, periodiniai leidiniai, su­ kuriama bendrinė literatūrinė kalba, tautinė mokykla, savas t e a t r a s i r 1.1. T a i p a d e d a f o r m u o t i t a u t i n ę s a v i m o n ę i r s ą m o ­ nę, suvokti T ė v y n ė s interesus, naikinti regioninį patriotizmą i r 1.1. P a s k u t i n ė t a u t i n i o A t g i m i m o p a k o p a — p o l i t i n i s a t g i ­ mimas, t. y. kova už savarankiškos valstybės sukūrimą, n e s ji sudaro palankiausias sąlygas tautos pažangai, v i s u o m e n ė s raidai. Kai kurios m a ž o s Europos tautos, kurių g y v y b i n g u m u ir ateitimi n i e k a s j a u nebetikėjo, atgimė tiesiog iš pelenų. Ir lietuvių tauta atgimė, subrandino ir išplėtojo savitą dvasinę kultūrą, tapo pilnaverte kitų Europos tautų partnere. T a u t o s Atgimimas — sudėtingas procesas, susidedąs iš daugybės komponentų. A t g i m i m ą lėmė ne ekonominiai ar kiti p a n a š ū s materialiniai procesai, o tautos dvasios atgimimas, dvasinės kultūros, tautinės sąmonės brendimas. 3. S i m o n a s D a u k a n t a s (1793—1864) — istorikas, literatas ir kultūros veikėjas, parašęs pirmąją Lietuvos istoriją lietu­ vių kalba. Nors žmonių visuomenės procesus S. Daukantas aiškino romantiškai, tačiau jo darbuose nemaža reikšmingų minčių. Jis ypač smerkė tautinį pavergimą, kryžiuočių agre­ siją ir stengėsi parodyti, k a s u g d ė lietuvių patriotizmą, m e i l ę Tėvynei. S. Daukantas kiekviena proga pabrėždavo, kad lie­ tuviai — tokia pat tauta k a i p ir visos kitos, turinti teisę b ū t i laisva ir savarankiška. Piešdamas poetišką Lietuvos senovės paveikslą, priešprie­ šindamas jį skurdžiai savo m e t o baudžiavinei tikrovei, S. Daukantas įdomiai apibūdina lietuvių tautos charakterį, vaizdingai aprašo lietuvius vyrus. Iš jų retas žandus teskuto „bet vis ž e l d i n o plačius ūsus, n u o k u r i ų geriant bei v a l g a n t it n u o p ė d ų varvėjo". Vyrai b u v o kresni, liemeningi, „vienu žodžiu, žaliūkai", k i e k v i e n o širdyje „narsybė ir kantrybė, o veide drąsybė" spindėjo. Laisvę ir dorybę nepaprastai mylėję. V e r g a v i m a s esąs p a č i o v e l n i o išmislas. J i e „dirbo sau, m e ­ d ž i o j o sau, g y v e n o sau". Ne drabužiais, p r a b a n g a , o drąsa ir narsumu, artimo meile, pagalba artimui pasižymėjo. Tėvynę bei gimtinę taip „didžiai mylėjo", kad jų nega­ lėjo pavilioti nei svetimos linksmybės ir grožybės, nei a u k s o rūmai, nei turtai. Savi n a m a i buvo brangiausi. V a r g d a m a s ar linksmindamasis, sotus ar alkanas, viešėdamas ar keliau-

d a m a s , a u k s o r ū m u o s e ar n e l a i s v ė j e v i e n o t e n o r ė j o — grįžti į savo namus, į brangiuosius namelius. Žmonės, nemylintieji savo krašto, buvo vadinami svieto p e r ė j ū n a i s — tai labiausiai smerkiantis žodis. T a č i a u svečias m i e l a i į v i d ų k v i e č i a m a s ir vaišinamas, o p r i e š a m s „ k a r d u ir giltine a t m o n y d a v o " . S. Daukantas lietuves moteris apibūdina taip: jos „ne g r a ž u m u rūpinosi, neraitė plaukų... nereikalavo nei zerkolės, n e i prausalų veidui gražinti, patsai šaltas v a n d e n ė l i s gai­ vindavo žiedus jų skaisčių veidų. Ne pliku kūnu, bet protu b e i d a r b u m ė g i n o s i vyriškiams. Iš m a ž ų d i e n ų rūtas, lelijas sėjo, puikias gėles darželiuose diegė, paskui mokėsi n a m ų gerbti, d a r ž ų a u g i n t i , nerti, siūti, adyti, v e r p t i ir austi, n e ­ g e i d ė n e i šilkų, n e i muslinų..., b e t p a č i o s sau n u o m e t u s ausd a m o s kraitį klojo, ir ta mergaitė pirmoji išvysdavo į tėvo k i e m ą j a u n i k į įjojantį, kuri b u v o v a d i n a m a didesne v e r p ė j a b e i audėja..." Jaunimas nelindėjo užpečky. Žiemą ar vasarą neįžengia­ m o s e giriose m e d ž i o j o meškas, šernus, taurus, mankštinosi, n o r ė d a m i tapti puikiais kariais. Atėjus šventėms „netabalavo per kiemus, nesikūlė nepri­ derančiai, negėrė, nemerginėjo", o šventyklose ar po ąžuo­ lais „širdingai meldėsi pas savo dievus". Tokiomis charak­ teristikomis S. D a u k a n t a s stengėsi išaukštinti senovės lietu­ vius. Šios jo p a s t a n g o s visiškai s u p r a n t a m o s . J i s troško už­ degti Tėvynės meilę skaitytojo — pavergto valstiečio bau­ d ž i a u n i n k o — širdyje, ugdyti j o tautinę s ą m o n ę , ž m o g i š k o s vertės pajautimą. Čia ir glūdi S. D a u k a n t o raštų reikšmė lietuvių tautai. Deja, S. Daukantui gyvenant, pasirodė tik vienas jo darbas — „Būdas senovės lietuvių, k a l n ė n ų ir že­ m a i č i ų " (1845 m . ) . „ I s t o r i j o s ž e m a i t i š k o s " d v i k n y g o s i š ė j o 1 8 9 3 — 1 8 9 7 m., d a l i s „ P a s a k o j i m ų a p i e v e i k a l u s l i e t u v i ų tau­ t o s s e n o v ė j e " b u v o i š s p a u s d i n t a 1893 m., o „ D a r b a i s e n ų j ų l i e t u v i ų ir ž e m a i č i ų " — tik 1929 m. T a č i a u ištisinės L i e t u v o s istorijos autorius b u v o didysis tautos poetas Maironis. Kny­ g a b u v o išleista 1891 m . ( „ A p s a k y m a i a p i e L i e t u v o s p r a ­ eigą").

XXIV. KAS SKAITO IR RASO — DUONOS NEPRAŠO 1. Pirmosios m u m s žinomos mokyklos Lietuvoje b u v o įsteigtos X I V a. p a b . — X V a. M o k y k l a prie Vilniaus k a t e d r o s m i n i m a 1397 m . d o k u m e n t u o s e . J i b u v o įsteigta p o

1387 m., A u k š t a i t i j a i p r i ė m u s k r i k š č i o n y b ę . X V a . v e i k i a : T r a k ų , V a r n i ų (įsteigta 1469 m.), K a u n o p a r a p i n ė s ir V i l n i a u s : pranciškonų v i e n u o l y n o mokyklos. Pastebimai m o k y k l ų pa­ daugėja XVI a. Pradinėse mokyklose buvo m o k o m a dau­ giausia bažnytinių dalykų: maldų, giesmių, bažnytinių apeigų ir tik retkarčiais skaityti, rašyti, skaičiuoti. X V I a. atsiranda ir aukštesnio tipo mokyklų, tokių, kaip reformacijos veikėjo A . K u l v i e č i o V i l n i u j e 1539 m . į k u r t o j i e v a n g e l i k ų m o k y k l a , kurioje b u v o m o k o m a „septynių laisvųjų m e n ų " : gramati­ kos, retorikos, didaktikos, aritmetikos, geometrijos, astrono­ m i j o s i r m u z i k o s , v o k i e č i ų i r g r a i k ų k a l b ų . P a g a l i a u 1570 m . V i l n i u j e v y s k u p o V . P r a t a s e v i č i a u s p a k v i e s t i j ė z u i t a i įstei­ gė v i d u r i n ę m o k y k l ą — kolegiją, k u r i 1579 m. i š a u g o į a u k š ­ tąją m o k y k l ą — universitetą, oficialiai vadintą Vilniaus A k a ­ demija.

2. Vyriausiąja Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės m o ­ kykla 1781 m . buvo pavadintas Vilniaus universitetas, 1773 m . p a n a i k i n u s j ė z u i t ų o r d i n ą i r p e r ė m u s u n i v e r s i t e t ą i r kitas m o k y k l a s valstybei. Aukštoji m o k y k l a dabar b u v o p r i ­ artinta prie praktinių gyvenimo poreikių: joje pradėta dės­ tyti a n a t o m i j ą ir chirurgiją, tiksliuosius ir g a m t o s m o k s l u s . Vyriausiajai L D K mokyklai buvo pavesta globoti visas kitas L D K m o k y k l a s ir tai labai k ė l ė š v i e t i m o lygį. U n i v e r ­ siteto profesoriai vizituodavo pradines ir vidurines m o k y k ­ las, k o n t r o l i u o d a v o j ų darbą, r e k o m e n d u o d a v o p r i e m o n e s j a m pagerinti. Vyriausiojoje LDK mokykloje veikė dva­ sinė seminarija. Čia dirbo daug žymių mokslininkų, su­ siformavo Lietuvos m e n o mokykla, kurioje dirbo įžymusis architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius, dailininkai J. Rustemas, P. Smuglevičius. Vyriausiojoje LDK mokykloje pas­ kaitų klausėsi ne tik studentai, bet ir karininkai, amatinin­ kai. Si mokykla kėlė viso krašto kultūrą. L i e t u v ą p r i j u n g u s p r i e R u s i j o s i m p e r i j o s (1795 m . ) V y r i a u ­ sioji L D K m o k y k l a 1797 m . b u v o p a v a d i n t a V i l n i a u s V y r i a u ­ siąja m o k y k l a . J i n e t e k o teisės kontroliuoti kitas L i e t u v o s m o k y k l a s , jai imta skirti m a ž i a u lėšų. T a č i a u m o k y k l a j a u turėjo gerai įrengtas laboratorijas, klinikas, observatoriją, kabinetus, pati sau rengė dėstytojus. X I X a. p r a d ž i o j e s u s t i p r ė j u s f e o d a l i n ė s - b a u d ž i a v i n ė s sis­ t e m o s krizei, carizmas b u v o priverstas imtis kai k u r i ų re­ formų, k u r i o s p a l i e t ė ir švietimą. 1803 m. V i l n i a u s V y r i a u ­ sioji m o k y k l a paskelbta Vilniaus imperatoriškuoju universi-

tetu. Vėl prasidėjo jo klestėjimo laikotarpis, kuris tęsėsi iki 1832 m., k a i c a r o v a l d ž i a , b a u s d a m a n e p a k l u s n ų k r a š t ą u ž 1831 m . s u k i l i m ą , u n i v e r s i t e t ą u ž d a r ė . 3. Edukacinė komisija Lenkijos ir Lietuvos valstybėje v e i k ė 1 7 7 3 — 1 7 9 3 m . 1797 m . b u v o s u d a r y t a a t s k i r a L i e t u v o s Edukacinė komisija, kurios funkcijos perduotos Vilniaus uni­ versitetui. Apskritai Edukacinės komisijos principai galiojo i k i 1831 m . E d u k a c i n ė k o m i s i j a — š v i e t i m o r e i k a l ų įstaiga, kuri tvarkė visas mokyklas, siekdama suvalstybinti švietimą ir įvesti v i e n i n g ą sistemą. Tai b u v o p i r m a tokio p o b ū d ž i o institucija Europoje. Iki tol visas švietimas b u v o dvasininkijos, daugiausia jė­ zuitų o r d i n o r a n k o s e . T a č i a u 1773 m . P o p i e ž i u i n u t r a u k u s šio ordino veiklą, b u v o sukurta Edukacinė komisija, kuri per­ ė m ė 20 mln. a u k s i n ų vertės jėzuitų turtus. Ji p a d a r ė pažangią m o k y k l ų reformą, kurios svarbiausias bruožas buvo m o k y k ­ los supasaulietinimas. Tiesa, trūko pasauliečių m o k y t o j ų ir m o k y k l o s e liko dirbti d a u g dvasininkų, bet visi j i e b u v o Edukacinės komisijos kontroliuojami, turėjo taikytis prie n a u j ų programų, naujos m o k y m o krypties. O tos krypties e s m ę s u d a r ė p a s t a n g o s p r i a r t i n t i m o k y k l ą p r i e p r a k t i n i o gy­ v e n i m o reikalavimų. M o k y k l a turėjo ruošti j a u n i m ą prak­ tinei veiklai, ugdyti jo pilietiškumą, pareigų savam kraštui, savai visuomenei supratimą. 4 . A n t r a s i s P r a h o s u n i v e r s i t e t o r e k t o r i u s n u o 1401 m . b u v o K ę s t u č i o v a i k a i t i s , B u t a u t o s ū n u s V a i d u t i s . J i s 1381 m . pabėgo n u o senelio Kęstučio ir 1381—1387 m. studijavo Pra­ h o s universitete. Vaidutis tarsi p a k a r t o j o savo t ė v o biogra­ fiją. 1365 m . A l g i r d u i s u K ę s t u č i u i š v y k u s į V o l u i n ę p a d ė t i Liubartui kariauti su Lenkija, Butautas, p a d e d a m a s Kryžiuo­ č i ų ordino, stengėsi užgrobti valdžią Lietuvoje. Tai sužino­ jęs Vilniaus vietininkas Dirsūnas Butautą suėmė ir uždarė į kalėjimą. Iš čia sąmokslininkų išvaduotas, Butautas atbėgo į Į s r u t į ( d a b . Č e r n i a c h o v s k a s , K a l i n i n g r a d o sr.) p r a š y t i o r d i ­ no globos. Pakviestas į Karaliaučių, buvo pakrikštytas H e n ­ r i k o v a r d u . 1365 m . jis v e d ė o r d i n o didįjį m a g i s t r ą s u ka­ r i u o m e n e ligi U k m e r g ė s i r V i l n i a u s . P o šio n e s ė k m i n g o žy­ g i o B u t a u t a s i š v y k o į P r a h ą p a s i m p e r a t o r i ų K a r o l į IV, k u r į 1 3 6 8 — 1 3 6 9 m. l y d ė j o į Italiją, g a v o k u n i g a i k š č i o titulą ir ž e m i ų . S a v o g y v e n i m ą b a i g ė P r a h o j e 1380 m .

XXV. KUO ŽYMUS SIE MOKSLININKAI? 1. I g n a s D o m e i k a ( 1 8 0 1 — 1 8 8 9 m.) — g e o l o g a s ir mineralogas, 1867—1883 m. Santjago universiteto Čilėje rek­ t o r i u s . G i m ę s N e d z v i a d k o j e ( M i n s k o sritis), j i s 1 8 1 6 — 1 8 2 2 m . m o k ė s i Vilniaus universiteto fizikos-matematikos fakultete. N u o 1 8 1 9 m . b u v o s l a p t o s f i l o m a t ų d r a u g i j o s n a r y s , 1823-— 1824 m . d r a u g e s u k i t a i s f i l o m a t a i s k a l ė j o V i l n i u j e . I g n a s D o m e i k a d a l y v a v o 1831 m . s u k i l i m e , b u v o L i e t u v o s s u k i l ė l i ų 25-to p u l k o v a d o a d j u t a n t a s . P o s u k i l i m o p r a l a i m ė j i m o pasi­ traukė į Prūsiją, k u r parašė atsiminimus. Šiais atsiminimais, beje, ne kartą yra remiamasi lietuvių istoriko F. Sliesoriūno m o n o g r a f i j o j e ,,1830—1831 m e t ų s u k i l i m a s L i e t u v o j e " (1974). 1837 m . I g n a s D o m e i k a b a i g ė P a r y ž i a u s K a l n a k a s y b o s m o ­ kyklą ir b u v o pakviestas į Čilę, k u r 1847—83 m. profeso­ r i a v o S a n t j a g o u n i v e r s i t e t e . I. D o m e i k a g r e i t į s i t r a u k ė į Čilėskultūrinį gyvenimą, tapo viena iš ryškiausių asmenybių. Gy­ v e n d a m a s tolimame ir egzotiškame Pietų A m e r i k o s krašte, Ignas D o m e i k a parašė svarių m o k s l o darbų, įsteigė aukštąją kalnakasybos mokyklą ir kurį laiką jai vadovavo, reorgani­ z a v o Čilės m o k y k l ų sistemą, be to, atrado aukso, vario, ak­ m e n s anglies telkinių, mineralų, sukūrė meteorologijos sto­ čių tinklą. I. Domeikos vardu pavadintas mineralas (domeikitas), kalnagūbris Anduose, miestas.

\ dilius a n u o m e t u b u v o r o m a n t i z m o židinys, d o m i m a s i dau•.'Irtuila i d e a l i s t i n e f i l o s o f i j a , o A . D a u g i r d a s a t s t o v a v o j a u I ^atbaigiančią švietimo epochą. J i s kritikavo I. K a n t o apiiorl/.mų i r f o r m a l i z m ą , D ž . B e r k l i o i r D . H i u m o s u b j e k t y v i | | | Idealizmą iš e m p i r i z m o ir s v e i k o p r o t o filosofijos p o .U'IJų. A. D a u g i r d o k r i t i n i s p o ž i ū r i s į s u b j e k t y v ų j į i d e a l i z ­ me Ii į kai k u r i u o s I. K a n t o sistemos e l e m e n t u s d a u g k a m m m metu atrodė neįdomus. 3, Žygimantas L i a u k s m i n a s b u v o pirmasis lietuvis muziImim t e o r e t i k a s i r r e i k š m i n g o r e t o r i k o s v a d o v ė l i o a u t o r i u s , i. žemaitis, g i m ę s 1596 ar 1597 m., m o k ė s i K r a ž i u o s e , o 1019 1629 m . — V i l n i a u s u n i v e r s i t e t e . T a i b u v o d i d e l ė s e r u d|< i | o s ž m o g u s , p u i k u s l o t y n ų i r g r a i k ų k a l b o s ž i n o v a s , V i l ­ niaus universiteto profesorius, vienas pirmųjų Vilniaus univi'isiteto dėstytojų lietuvių. Žygimantas Liauksminas mirė \ i l n i u j e 1670 m. Lietuvių muzikinės kultūros raidai labai svarbus Z. Liauksm i n o v e i k a l a s „ M u z i k o s m e n a s i r p r a k t i k a " , išleistas 1667 m . Vilniuje lotynų kalba. J i s p a d ė j o pagrindus lietuvių muzi­ kinei teorinei literatūrai, o dabar p a d e d a pažinti ir suprasti feodalizmo epochos muziką Lietuvoje, pasekti muzikos už­ r a š y m o raidą. ( V e i k a l a s „ M u z i k o s m e n a s i r p r a k t i k a " 1977 m . išleistas lietuvių kalba.)

Kitas svarbus Z. L i a u k s m i n o veikalas — „Iškalbos prakti­ 2 . A n g e l a s D a u g i r d a s (1776—1835 m.) — V i l n i a u s u n i v e r ­ k a a r b a r e t o r i k o s m e n o t a i s y k l ė s " (1648), s u s i l a u k ę s d a u ­ g e l i o l e i d i m ų . Paskutinis, dvyliktasis, išėjo 1732 m. siteto 1 8 1 8 — 1 8 3 1 m., o n u o 1834 m . — V i l n i a u s d v a s i n ė s a k a ­ d e m i j o s l o g i k o s i r filosofijos profesorius. J i s b ū t ų m i n ė t i n a s Šio mokslininko plunksnai priklauso ir „Trumpas graikų k a l b o s v a d o v ė l i s " (1655 m.) — p i r m o j i L i e t u v o j e (Vilniuje) j a u vien dėl to, k a d e g z a m i n a v o A d o m ą M i c k e v i č i ų , m o k ė išleista graikų k a l b o s gramatika. filosofijos J u l i j ų Slovackį, 1824—1828 m . b u v o M . V a l a n ­ čiaus kapelionas ir Vyriausiosios Vilniaus kunigų seminari­ 4. Danielius K l e i n a s — pirmosios spausdintos lietuvių kal­ jos dėstytojas. b o s g r a m a t i k o s , išleistos 1653 m. l o t y n ų kalba, o 1654 m . — A. Daugirdas — paradoksalaus likimo žmogus. Š i a n d i e n jos santraukos vokiečių kalba, autorius. j i s l a i k o m a s geriausiu I . K a n t o filosofijos ž i n o v u a n o m e t o Kiekvienos tautos kultūroje gimtosios kalbos gramatikos Vilniaus universitete, didžiausių gabumų ir visapusiškai ap­ sišvietusiu ž m o g u m . T a č i a u a m ž i n i n k a i j o n e į v e r t i n o i r p o s u k ū r i m a s y r a didelis ir r e i k š m i n g a s įvykis. Y p a č tai reikš­ mirties tuoj pat užmiršo. T a i p atsitiko dėl įvairių priežasčių. m i n g a lietuvių kalbai, kuri, nutautėjus aukštiesiems visuo­ Viena jų — A. Daugirdas visiškai neturėjo iškalbos. N o r s jo m e n ė s sluoksniams, tada buvo beveik vien valstiečių gim­ p l u n k s n a i p r i k l a u s a n t y s v e i k a l a i p a s i ž y m i m i n t i e s a i š k u m u , toji kalba. F e o d a l a i ją n i e k i n o , laikė barbariška, prasta, skur­ g r a ž i a l i t e r a t ū r i n e forma, t a č i a u p a s k a i t o s b u v u s i o s pilkos, džia, n e t i n k a m a m o k s l u i ir literatūrai. D . K l e i n a s g i m ė T i l ž ė j e 1609 m., b a i g ė K a r a l i a u č i a u s u n i ­ nuobodžios, sunkiai klausomos. Puikių ano m e t o universite­ t o l e k t o r i ų ž v a i g ž d y n e j i s a t r o d ę s a p g a i l ė t i n a i , n e s m a ž a k a s v e r s i t e t ą i r n u o 1637 m . iki m i r t i e s (1666 m.) b u v o l i e t u v i ų turėjęs kantrybės sunkiai žodžius rezgiančio profesoriaus kunigu Tilžėje. Lietuvių kalbą D. Kleinas laikė lygia kitoms paskaitose įžvelgti minties gilumą ir savarankiškumą. Be to, kalboms, gynė jos savarankiškumą, stengėsi ją ugdyti, savo 14. Š i m t a s istorijos m į s l i ų

g r a m a t i k a n o r ė j o p a d ė t i tvirtus p a g r i n d u s literatūrinei lie­ tuvių kalbai. Įrodęs lietuvių kalbai daromų priekaištų ne­ pagrįstumą, iškėlė didelį patriotinį uždavinį sau ir kitiems rašto d a r b i n i n k a m s , t u o tarsi p r a t ę s d a m a s M . D a u k š o s tra­ diciją: „ K o d ė l ir m u m s neišdailinti šios kalbos, k u r i ą dau­ gelis laiko barbariška ir netvarkinga, išradingomis taisyk­ lėmis, k a d n u v a l y t u m e tą purvą, k u r i u o taip ilgai ji b u v o aptaškyta, ir ji džiugintų m u s visus savo blizgėjimu". M i r u s D. Kleinui, jis buvo pagerbtas eilėraščiu, k u r i a m e sakoma, k a d šio g r a m a t i k o s ir neišleisto vokiečių-lietuvių k a l b ų žo­ dyno autoriaus darbas „gražesnis ir tvirtesnis už m a r m u r o rūmus". D. Kleino gramatika rėmėsi vėlesni Mažosios Lietuvos lietuviškų gramatikų autoriai, o jos santrauka b u v o naudo­ jamasi Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Mokslinį D . K l e i n o g r a m a t i k o s l e i d i m ą p a r e n g ė i r 1957 m . i š l e i d o L i e ­ tuvos MA lietuvių kalbos ir literatūros institutas, artėjant j o s autoriaus g i m i m o 350 m e t ų sukakčiai. 5. K a z i m i e r a s S i m o n a v i č i u s — v i e n a s iš tų žmonių, kurie tarsi pralenkė savo laiką ir skvarbia m i n t i m sprendė proble­ mas, tapusias ypač aktualiomis m ū s ų dienų mokslui bei tech­ nikai: jis pirmasis žmonijos istorijoje iškėlė d a u g i a p a k o p ė s raketos ir raketinės artilerijos idėją, pirmasis įrodė, k a d artilerijos p r i n c i p u s g a l i m a pagrįsti m a t e m a t i k o s ir fizikos dėsniais. K . S i m o n a v i č i u s g i m ė a p i e 1600 m . Ž e m a i t i j o j e , R a s e i n i ų apskrityje, mokėsi Vilniaus universitete. Savo garsiąją kny­ g ą — „ D i d į j į a r t i l e r i j o s m e n ą " (d. 1 i š l e i s t a 1 6 5 0 m . A m s t e r ­ d a m e ; d. 2 neišleista) — S i m o n a v i č i u s , m a t y t , r a š ė n e b e j a u ­ n a s . Gilias t e o r i n e s m a t e m a t i k o s ir fizikos žinias jis b u v o papildęs turtinga karine artilerijos praktika: dalyvavo mū­ š i u o s e Belgijoje, o 1644 m . — k a u t y n ė s e su t o t o r i ų k a r i u o ­ m e n e . Aprašydamas šį mūšį, K. Simonavičius pažymi, kad totoriai, m a t y t , s u v e l n i o p a g a l b a k o v o s l a u k e r ū k u i r ga­ rais uždengę saulę. Galbūt jie tuo m e t u jau m o k ė j o karinėje praktikoje naudoti savotišką d ū m ų uždangą. Lotyniškai parašytas K. Simonavičiaus „Didysis artilerijos m e n a s " b u v o išverstas į prancūzų, vokiečių, anglų, olandų, l e n k ų kalbas, j u o n a u d o j o s i b e v e i k visi X V I I ir XVIII a. artilerijos vadovėlių autoriai. D a r praeito šimtmečio pra­ džioje „Didysis artilerijos m e n a s " buvo labai vertinamas ruo­ šiant E u r o p o s artileristus.

K. Simonavičius buvo žymus XVII a. karinės-techninės minties atstovas, k u r i a m nė vienas to m e t o autorius nega­ lėjo prilygti nei erudicija, nei minties savarankiškumu.

XXVI. KODĖL PIRTIS TAPO AMERIKA? 1. Emigracija iš Lietuvos dėl įvairių priežasčių v y k o n u o XVIII a. pabaigos, p e r Lietuvos ir Lenkijos vals­ tybės padalijimus. Emigrantų ypač padaugėdavo karų, vidaus politinių suiručių, sukilimų m e t u . Emigracija dėl religinių priežasčių padažnėjo pradėjus persekioti kitatikius. Visą e m i g r a c i j ą galima suskirstyti į nelegalią ir legalią. N e l e g a l i a i iš Lietuvos e m i g r u o d a v o politiniai emigrantai, as­ menys, padarę įvairius nusikaltimus (muštynės, vagystės ir pan.), bei dalis asmenų, išvykstančių dėl e k o n o m i n i ų prie­ žasčių. N e l e g a l i ą emigraciją skatino t u o m e t i n ė p a s ų išda­ v i m o sistema, reikalavusi daugybės įvairiausių formalumų ir išlaidų. T u o m e t u paplito posakis, k a d „ ž m o g u s susidedąs iš kūno, dvasios ir pasparto". Norint gauti pasą, d o k u m e n t a i turėdavo nueiti ilgą kelią n u o eilinių pareigūnų iki guber­ natoriaus, o „visas tas jautrus m e c h a n i z m a s — k a i p b u v o rašoma to m e t o p e r i o d i k o j e , — turi d a u g ratelių, o dar dau­ giau dantelių, kurie viens už kito kliūva, ir tegul tik įkrenta koks nors šapelis tarp dantelių,— ir sėdėk namie". Nelegali emigracija pagimdė gana gausią nelegaliai dirbusių agentų instituciją. C a r o administracijos p a r e i g ū n a i nelegalios emi­ gracijos agentus atkakliai persekiojo, atiduodavo juos poli­ cijos priežiūron, ištremdavo iš pasienio zonos ir pan. T a č i a u agento amatas b u v o labai pelningas ir todėl, nepaisant visų bausmių, šios „profesijos" a s m e n ų ne m a ž ė j o , o d a u g ė j o . N a u ­ dodamiesi tuo, k a d e m i g r u o j a m a b u v o dažniausiai per V o ­ kietiją, o išvykstantieji a s m e n y s n e m o k ė j o v o k i e č i ų kal­ bos, b u v o m a ž a r a š č i a i a r n e t beraščiai, a g e n t a i d a ž n a i suk­ čiaudavo. Vien už kelionę per vandenyną jie imdavo po 100—112 markių, o bilietas k a i n u o d a v o tik 80 markių. Ver­ buotojai už nelegalų p e r v e d i m ą p e r Rusijos—Prūsijos sieną, palydėjimą iki uosto ir už bilietą laivu iki J A V i m d a v o n e t p o 200 rublių. T a i g i p e l n a s b ū d a v o t i k r a i n e m a ž a s . 2. Pagrindinės emigracijos iš Lietuvos priežastys b u v o politinės ir ekonominės-socialinės. P o 1863 m . s u k i l i m o p o l i t i n ė e m i g r a c i j a v y k o d ė l c a r o a d m i n i s t r a c i j o s p e r s e k i o j i m o u ž d a l y v a v i m ą t a u t i n i a m e są-

jūdyje. Ypač persekiojami buvo knygnešiai. Tačiau buta ir kitokių priežasčių. Emigruodavo išvengę suėmimo stichinių valstiečių susidūrimų su caro administracijos pareigūnais dalyviai; prie politinės emigracijos priskirtini ir asmenys, bėgę n u o ė m i m o į rekrutus. XIX a. devintajame dešimtme­ tyje prasideda atvira n a u j o k ų agitacija neiti į caro kariuo­ m e n ę . T a i b u v o v i e n a i š p r o t e s t o p r i e m o n i ų p r i e š c a r o vy­ riausybės vykdytą tautinę priespaudą. Apskritai šaukiamojo amžiaus jaunuoliai XIX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais e m i g r u o d a v o gama d a ž n a i . Š a u k i a m o j o a m ž i a u s j a u n i m a s n e ­ retai e m i g r u o d a v o būriais iš v i e n o ar net kelių k a i m ų . T o ­ dėl tų įvykių liudininkai — pasienio rajonų gyventojai—sakydavo, kad per sieną jaunimas eina „kaip bičių spiečiai". C a r o administracijos p a r e i g ū n a i įvairiais budais stengėsi sulaikyti politinę emigraciją. J i e bijojo užsienyje susidariu­ sių lietuvių kolonijų, kurios b u v o ir savotiški kultūros, ideo­ loginės įtakos ir politinio poveikio centrai. Nors ekonomikai emigracija turėjo. neigiamą poveikį, t a č i a u iki XX a. pradžios, t. y. iki t a u t i n ė s p r i e s p a u d o s re­ žimo sušvelninimo, užsienyje susikūrę emigrantų centrai ugdė lietuvišką spaudą, telkė lietuvių inteligentiją, skatino visuomeninę veiklą bei tautinės kultūros plėtotę. Lietuvių tautinio sąjūdžio vadovai emigraciją vertino neigiamai, nes ji atimdavo geriausią darbo jėgą, smukdė krašto ekonomiką. T o d ė l straipsniuose b u v o b a n d o m a atskleisti J A V g y v e n i m o tikrovę, parodyti tuos sunkumus, kurie laukė emigranto. J o k i e straipsniai siekė įdiegti mintį, kad geriausias kelias yra ne emigracija, o pastangos kelti Lietuvos ekonomiką, savo krašto materialinę gerovę. T o k i e teiginiai b u v o bergž­ di, n e s e m i g r a c i j a i š t i k r ų j ų b u v o s u k e l t a o b j e k t y v i ų visuo­ m e n ė s raidos procesų. 3. Kapitalizmo raida keičia ir valstiečių psichiką, kei­ č i a s i p a p r o č i a i , v a l s t i e č i ų santykiai, i š a u g a p r i v a t i n i n k o in­ teresai, jo g y v e n i m o tikslu t a m p a nuosavybė, pinigai. Ko­ v o d a m i „dėl raktų", t. y. teisės valdyti žemę, tėvai ir vaikai, vyresnieji ir jaunesnieji broliai t a m p a priešais. Valstiečių ambicija, n o r a s pirmauti, būti p r a n a š e s n i u pa­ g i m d y d a v o k a i m y n ų bylinėjimąsi ne tik dėl nuganymų, ne v i e t o j e i š a r t o s v a g o s , b e t i r d ė l v i š t ų i r 1.1. A t s i r a s d a v o šunadvokačių ir įvairiausio kitokio plauko „tarpininkų", ku­ rie, taip p a t pasitaikius p a l a n k i a i progai, n e a t s i s a k y d a v o ap­ v o g t i a r b a inet a p i p l ė š t i v a l s t i e t į . T a i p p a s i p e l n ę š i e „ t a r p i ­ ninkai" neretai emigruodavo.

T a č i a u g i l u m i n ė s e m i g r a c i j o s priežastys b u v o n e šios. Emigracija vyko dėl baudžiavos liekanų ekonomikoje, lėto pramonės augimo ir dėl to atsiradusios m e n k o s darbo jėgos p a k l a u s o s m i e s t u o s e , d ė l s u s i d a r i u s i o s a n t y k i n i o k a i m o gy­ ventojų pertekliaus... M a s i n ę lietuvių emigraciją į J A V , L o t y n ų A m e r i k o s šalis ir V a k a r ų Europą stengėsi stabdyti tautinė inteligentija, kuri suprato, kad emigracija atima iš silpnos lietuvių tautos ne­ mažai gyvybingiausių jėgų. Nelegalioje to meto lietuvių pe­ r i o d i n ė j e s p a u d o j e ( „ A u š r o j e " , „ V a r p e " i r kt.) b u v o p a s i s a ­ k o m a prieš emigraciją, a g i t u o j a m a grįžti į t ė v ų ž e m ę . M e m u a r u o s e kartais minima, k a d grįžtantieji atsiveždavo n e m a ž a i p i n i g ų (1—2 tūkst. dolerių) ir įsigydavo n e t „dva­ relius" po 3 0 — 4 0 ha. Tačiau daugelis grįžusiųjų dažniausiai teįsigydavo 10—15 ha ir geriausiu atveju dar likdavo tro­ besiams pasistatyti. N e m a ž a dalis atvažiuodavo tik „ameri­ koniškai" apsirengę ir turėdami vieną kitą dolerį kišenėje. Kai kurie emigrantai negrįždavo v i e n todėl, k a d n e t u r ė d a v o lėšų. M e m u a r u o s e m i n i m i atvejai, kai e m i g r a n t a s grįžimui į Lietuvą pinigų prašydavo iš savo artimųjų Lietuvoje. Tai dažniausiai asmenys, tapę invalidais. Taigi emigravę asmenys ne visada rasdavo „pažadėtąjį rojų". 4. Lietuvių visuomenė XIX a. pabaigoje buvo labai mar­ ga, d a u g i a s p a l v ė . B e f e o d a l i z m o l i e k a n ų , v a l s t i e č i ų s ą m o n ė j e ir buityje j a u giliai šaknis b u v o suleidęs kapitalizmas. Po k a i m u s zujo „ k r o m e l n i n k a i " , d a r b o ieškojo a m a t i n i n k a i , da­ raktoriai, muzikantai, „gydytojai", šunadvokačiai, prekiau­ tojai „ š v e n t o m i s s t e b u k l i n g o m i s r e l i k v i j o m i s " ir kt. Virti­ n ė m i s p e r atlaidus ir po k a i m u s s l a n k i o j o elgetos (elgeta­ vimas tapo savotišku p a s i p e l n y m o šaltiniu), bastėsi kontra­ bandininkai, nelegalios emigracijos agentai. Emigracija tapo „ e p i d e m i n e liga". B u v o š e i m ų , i š k u r i ų e m i g r a v o p e n k i , šeši ar net septyni vaikai. T u o metu atsirado net savotiškas „ame­ r i k o n o " etalonas — vyras su skrybėle, kaliošais, laikrodžiu su grandinėle liemenės kišenėje... Dalis j a u n ų vyrų j a u vien dėl to v a r d o b u v o pasiryžę bet k o k i a m žygiui. Emigruoti galėjo tik turtingesnių valstiečių vaikai. O ką beliko daryti m a ž a ž e m i a m s arba samdiniams? J i e galėjo pinigų tik „susikombinuoti"! Ši vienintelė reali galimybė ir g i m d ė „ a p s u k r u m ą " , „ i š r a d i n g u m ą " . P a n a š i ą „ v e i k l ą " ska­ tino valstiečių tamsumas. K a i p rašė J. Šliūpas, n e m a ž a emi­ gruojančių a s m e n ų dalis net pinigų nepažino. Esant reikalui, p a b e r d a v o turimus pinigus ant stalo ir liepdavo pasiimti k i e k

r e i k i a . „ K o m b i n a t o r i ų " , s u k č i ų a p i p l ė š t i t o k i e a s m e n y s grįž­ davo iš Prūsijos atgal tuščiomis rankomis. Tokio kombina­ toriaus tipą labai sodriai p a v a i z d a v o rašytojas A n t a n a s Vilkutaitis-Keturakis pjesėje „ A m e r i k a pirtyje". K o m e d i j a tapo n e p a p r a s t a i p o p u l i a r i , n e s j i „ u ž m y n ė " a n t l a b a i o p i ų vi­ suomeninio gyvenimo nuospaudų, taikliai pavaizdavo keletą a n o m e t o Lietuvos k a i m o tipų: siuvėją Vincą, nusigyvenusį valstietį Bekampį, jo dukrą Agotą, apsukrų lupikautoją Faibčiką, pasiturinčių valstiečių atstovą A n t a n ą ir kitus. P a g r i n d i n i s v e i k ė j a s — s i u v ė j a s V i n c a s — ir y r a „didysis kombinatorius". N o r s jis k a i m o amatininkas, tačiau atkakliai siekia ištrūkti iš jį supančios aplinkos, nori tapti miestiečiu. N o r ė d a m a s išvykti į Ameriką, jis a p g a u n a š e i m i n i n k ą Be­ kampį, jo dukrą Agotą, pažįstamą Antaną, pasigrobia pini­ g u s ir p a b ė g a į J A V . To meto visuomenę jaudino pasakojimas apie tuos kelius ir klystkelius, kurie v e s d a v o į emigraciją, ir tuos pavojus, kurie laukė išvykstančių ar parvykstančių asmenų. Būtent tuo ir galime paaiškinti „Amerikos pirtyje" populiarumą. Po­ sakis „ A m e r i k a pirtyje" įgavo ir platesnę p r a s m ę — jis reiškė neišsipildžiusias svajones.

XXVII. MEDŽIAI, MUZIKA IR ISTORIJA 1. Lietuvių mitologijoje m e d ž i ų kultui priklauso išskirtinė vieta. Šventieji miškai, šventieji ąžuolynai — visų m ū s ų vaizduotėje — svarbus pagoniškosios Lietuvos bruo­ žas. Ir iš tikrųjų — ąžuolas s e n o v ė s l i e t u v i a m s b u v o š v e n t a s medis.' ...o k a d a i s e š v e n t ą ą ž u o l y n ą B u v o n u o d ė m ė kirviu paliest... Taip prasideda vienas gražiausių S. Nėries eilėraščių. Ąžuolas m u m s — tvirtybės simbolis. T a i p jis a p d a i n u o j a m a s tautosakoje. O A n t a n o Venclovos poezijoje ąžuolo įvaizdis siejamas su m ū s ų literatūros galiūno — Kristijono Donelaičio vardu: Iš baudžiavos nakties įaugai tu į m ū s kultūrą, K a i p plačiašakis ąžuolas — gumbuotas, drūtas, sveikas. N e p a j ė g ė stiprybės tavo sunaikinti laikas — Tu būsi gyvas amžinai, kaip tavo raštų būras.

2. Iš visų minėtų trijų augalų buvo pinami vainikai nuga­ lėtojams. Lauras — amžinai žalias m e d i s — senovės graikų šviesos ir saulės dievo A p o l o n o atributas. Laurų v a i n i k u bu­ vo vainikuojami geriausi dainiai. J i s tapo šlovės simboliu. O l i m p i n ė s e žaidynėse n u g a l ė t o j a i b u v o a p d o v a n o j a m i alyv­ medžio šakelių vainiku, o žaidynėse Istmoje jūrų dievo Po­ s e i d o n o g a r b e i •— e g l i ų v a i n i k u . 3. T a i A l d o n a G e d i m i n a i t ė , 1325 m. ištekinta už L e n k i j o s k a r a l i a u s V l a d i s l o v o I-ojo L o k i e t k o s s ū n a u s K a z i m i e r o , v ė l i a u ž i n o m o K a z i m i e r o III D i d ž i o j o v a r d u . Š i o s v e d y b o s b u v o gry­ n a i politinės — b u v o sudaryta L D K ir Lenkijos k a r i n ė sąjun­ ga prieš Kryžiuočių ordiną. Aldona tekėdama turėjo 15 metų, o m i r ė 1339, s u l a u k u s i v o s 30-ties. M i r ė n e t i k ė t a i i r t r a g i š k a i , k a i p n u r o d o to m e t o istorikas, n e p a s a k y d a m a s , deja, jos mirties aplinkybių. Apie jos gyvenimą Lenkijoje nedaug težinome. Vargu ar j i s b u v o l a i m i n g a s . Bet, a n o t k r o n i k i n i n k o J . D l u g o š o ( 1 4 1 5 — 1480), j i b u v u s i g e r o s širdies, š e l p d a v u s i p a v a r g ė l i u s . A l d o n a mėgusi šokius ir visokius pasilinksminimus. Kai ji kur jo­ davusi arba važiuodavusi, pirma jos visuomet jodavę mu­ z i k a n t a i . A l d o n a d a r p a s „ b a r b a r u s t ė v u s " , t.y. p a g o n i s , e s ą p a m ė g u s i dainas ir pasaulietiškas pramogas, kurių ji neišsi­ žadėjusi ir priėmusi krikščionybę, tapusi Lenkijos karaliene. 4. „ M a r s e l i e t ė " — revoliucinė daina, tapusi prancūzų tau­ t o s h i m n u . J ą 1792 m . s u k ū r ė P r a n c ū z i j o s R e i n o a r m i j o s ka­ r i n i n k a s R. de Lilis. Šią d a i n ą į P a r y ž i ų atnešė g r u p ė j a u n ų karių iš Marselio, žygiavusių nuversti n u o sosto karaliaus. Daina be galo išpopuliarėjo tarp revoliucionierių ir b u v o pavadinta „Marseliete". „Marselietę" dainavo ir Rusijos bei L i e t u v o s d a r b i n i n k a i . Į l i e t u v i ų k a l b ą 1905 m. ją i š v e r t ė J. Baltrušaitis-Mėmelė.

XXVIII. KAIP SUPRASTI ŠIUOS POSAKIUS, KĄ REIŠKIA SIOS SĄVOKOS? 1. Damoklo kardas — d a b a r t i n i u m e t u šis p o s a k i s reiškia ties k u o n o r s pakibusį, n u o l a t gresiantį p a v o j ų . Se­ novės graikų legenda sako, k a d Sirakūzų tironas Dionisijus prieš puotą virš savo sosto p a k a b i n o ant ašuto aštrų kardą. Pokylio m e t u jis į savo vietą pasodino Damoklą, kuris labai pavydėjo DionisijUi valdžios.

P o s a k i s danaidžių statinė r e i š k i a b e g a l i n į ir b e v a i s į dar­ bą. Danaidės pagal senovės graikų mitą — A r g o karaįiaus Danajo 50 dukterų, tėvo įsakymu vestuvių naktį nužudžiusios s a v o vyrus. T i k t a i v i e n a d u k t ė v y r o pasigailėjo... U ž tai die­ vai p a s m e r k ė jas pilti v a n d e n į į b e d u g n ę statinę, y D a n a j ų d o v a n a — šis p o s a k i s r e i š k i a k l a s t i n g ą d o v a n ą , p r a ž ū t i n g ą tam, kas ją yra p a ė m ę s . K a r i a v ę su Troja grai­ k a i (danajai) p a d o v a n o j ę trojiečiams m e d i n į arklį, k u r i o viduje buvęs paslėptas graikų karių būrys, atidaręs m i e s t o v a r t u s savo k a r i u o m e n e i . T a i p T r o j a b u v u s i p a i m t a i r su­ griauta. Išnarplioti, perkirsti Gordijaus mazgą reiškia esant sun­ kiai situacijai sugebėti imtis radikalių priemonių... Frigijos karalius Gordijas nepaprastai sunarpliotu mazgu meistriškai pritvirtinęs j u n g ą prie ratų grąžulo. O r a k u l o pranašavimu, žmogus, išnarpliojęs tą mazgą, turėjęs tapti pasaulio valdo­ vu. 333 m. pr. Kr. A l e k s a n d r a s M a k e d o n i e t i s , n e n o r ė d a m a s gaišti laiko, perkirtęs m a z g ą kardu. Prieiti H e r a k l i o s t u l p u s — p r i e i t i k r a š t u t i n į t a š k ą , n e ­ s ą m o n ę . H e r a k l i o s t u l p a i — d v i u o l o s a b i p u s G i b r a l t a r o są­ siaurio, kurias, pagal antikinį mitą, pastatęs Heraklis savo kelionės per Europą ir Aziją atminimui. Senovės graikai H e r a k l i o stulpus l a i k ė k r a š t u t i n e p a s a u l i o riba. Pereiti Rubikoną r e i š k i a t v i r t a i p a s i r y ž t i i š s p r ę s t i i š k i l u s į uždavinį, žengti l e m i a m ą žingsnį. R u b i k o n o u p ė skyrė Galiją n u o Italijos. 49 m. pr. Kr. ją su k a r i u o m e n e p e r ė j o R o ­ m o s karvedys prokonsulas Cezaris, kai nusprendė pradėti kovą prieš Senatą ir P o m p ė j ų dėl valdžios Romoje, nors turėjo teisę v a d o v a u t i k a r i u o m e n e i tik už Italijos ribų. Per­ e i d a m a s R u b i k o n ą C e z a r i s ištarė g a r s ų p o s a k į : ,,Alea j a c t ą est" (burtas mestas). P o s a k i s Prokrusto lova r e i š k i a d i r b t i n i u s r ė m u s , į k u r i u o s stengiamasi p e r prievartą ką nors įsprausti. G r a i k ų m i t a s pasakoja apie milžino plėšiko Prokrusto lovą, j kurią jis jėga guldydavęs savo aukas keliautojus. Tiems, kurie bū­ d a v ę ilgesni už lovą, jis nukirsdavęs kojas, o tuos, k u r i e būdavo trumpesni — ištempdavęs. Sizifo d a r b a s — n e p a b a i g i a m a s i r b e r g ž d ž i a s d a r b a s . P a g a l s e n o v ė s g r a i k ų m i t ą karalius Sizifas n u s i k a l t o d i e v a m s ir b u v o p a s m e r k t a s a m ž i n a i risti į , k a l n ą a k m e n į , k u r i s , p a s i e ­ kęs viršūnę, kiekvieną kartą vėl nuriedėdavo žemyn. 2. Į ž y m u s i s g r a i k ų filosofas P l a t o n a s a p i e 387 m. pr. K r . prie Atėnų, soduose, pašvęstuose mitiniam didvyriui Akade-

mui, įsteigė m o k y k l ą . Tie sodai taip pat b u v o pasivaikščio­ j i m ų ir gimnastikos vieta. N u o to ir Platono m o k y k l ą imta v a d i n t i Akademija. I l g a i n i u i šis v a r d a s p r i g i j o i r į g a v o pla­ tesnę prasmę. Akademijomis imta vadinti m o k y m o ir mokslo įstaigas. P l a t o n a s s a v o m o k y k l o j e m o k ė , k a d ž m o g a u s siela susi­ d e d a iš trijų p r a d ų — protingojo, valingojo ir jutiminio. Šiuos p r a d u s atitinkančios trys p a g r i n d i n ė s dorybės — n a r s u m a s , santūrumas ir išmintis. Platono veikale „Valstybė" nurodoma, k a d pagrindinė blogybė — v i s u o m e n ė s suskilimas į turtin­ g u o s i u s ir skurdžius, o t a i p p a t tai, k a d l i a u d i e s e g o i z m a s ir nenuosaiki laisvė trikdo visuomenės gyvenimo rimtį. Idea­ lioje valstybėje, anot Platono, turėtų būti trys gyventojų l u o m a i : filosofai, k a r i a i i r d e m i u r g a i (kūrėjai). P i r m i e j i r e m ­ damiesi idėjomis valdo valstybę. Kariai — saugo valstybę. A b u šie l u o m a i n e d a l y v a u j a m a t e r i a l i n i ų v e r t y b i ų g a m y b o ­ je, neturi šeimų ir privačios nuosavybės. Jų vaikus auklėja valstybė. Trečiasis l u o m a s — amatininkai, žemdirbiai, pirkliai — gali turėti nuosavybę ir šeimas. Tačiau politiniame gyvenime ne­ dalyvauja. Žemiausioje pakopoje — vergai. Taip Platonas įsivaizdavo idealią valstybę, kuri iš tikrųjų tebuvo graikų valstybių-polių gyvenimo p r o b l e m ų atspindys. Banicija — i š t r ė m i m a s . I š t r ė m i m a s iš m i e s t o v i d u r a m ž i a i s reiškė nusikaltėlio arba nepageidaujamo asmens išvarymą už miesto ribų lydint kareiviams ir miestiečių miniai. Amži­ n a s ištrėmimas (amžina banicija) atimdavo iš piliečio visas teises, t. y. reiškė pilietinę mirtį. Mauzoliejumi d a b a r v a d i n a m e puošnų, m o n u m e n t a l ų pas­ tatą, skirtą įžymaus ž m o g a u s p a l a i k a m s laikyti. Šis pavadi­ n i m a s yra kilęs iš garsios Karijos satrapo M a u z o l o karstavietės, pastatytos IV a. pr. Kr. M a ž o j o j e Azijoje, Halikarnaso mieste. Mauzoliejų pastatydino jo žmona Artemizija. P a m i n k l ą sukūrė Atėnų skulptoriai. M e c e n a t a s — tai R o m o s i m p e r a t o r i a u s A u g u s t o a r t i m o bi­ čiulio ir patarėjo pavardė. Jis labai m ė g o ir globojo poetus, artistus, m o k s l i n i n k u s , skatino j ų kūrybą, p a d ė j o j i e m s m a ­ terialiai. T u o jis n e m a ž a i prisidėjo prie R o m o s m e n o sužydė­ jimo imperatoriaus Augusto valdymo metais. N u o to laiko dailininkų, literatų ir kitų kūrėjų globėjus imta vadinti me­ cenatais. Vandalizmas — sąvoka, kilusi iš g e r m a n ų genties pava­ dinimo. Vandalai didžiojo tautų kraustymosi metais perėjo

Gaują, Ispaniją ir įkūrė valstybę Šiaurės Afrikoje. J i e ne kartą nusiaubė V i d u r ž e m i o jūros pakrantes, o 455 m. api­ plėšė R o m ą , sunaikino daugybę m e n o kūrinių. Iš čia ir kilo žodis vandalizmas, reiškiąs materialinės bei dvasinės kultū­ ros p a m i n k l ų grobimą, naikinimą, griovimą.

XXIX. ŽODŽIAI, BE KURIŲ DABAR ISTORIJOS MOKSLAS NEGALI APSIEITI 1. V i s ą k r a š t o t y r o s m e d ž i a g ą g a l i m a suskirstyti į dvi dalis: 1) materialinės kultūros paminklai, 2) d v a s i n ė s kultūros paminklai. M a t e r i a l i n ė s k u l t ū r o s p a m i n k l a i t u r i t u r ė t i s a v o „pasą",, kuris mokslinėje literatūroje vadinamas metrika. Ji atsako į šiuos k l a u s i m u s : kas?, kur?, kada?, k o k i o m i s a p l i n k y b ė m i s ? , k a s rado? Pvz.: Kalavijas rastas U t e n o s mieste, Užpalių gat­ v ė j e 2 3 , p i l i e č i o D a u g i r d o d a r ž e , 1 9 3 1 m . l a p k r i č i o 2 5 d., iškasus 1 m gylio duobę. J e i g u yra galimybė, labai svarbu nufotografuoti radinį toje pat vietoje, k u r b u v o rastas, detaliau apibūdinti p a t į radinį (matmenis, iš ko padarytas, ar viskas išliko, ko sto­ k o j a m a ir t. t.). Taip sutvarkius radinio dokumentus, m e s jau galime jį perduoti istorijos m o k y t o j u i arba rajono muziejaus d a r b u o ­ tojams. Geriausia, kada materialinės kultūros paminklas atiduo­ damas saugoti drauge su vietos gyventojų prisiminimais apie tą radinį arba vietovę, kurioje jis rastas. J a u dabar tik labai seni ž m o n ė s gali dar p a p a s a k o t i a p i e XX a. pradžią. Praeis dar dešimtmetis, kitas ir n e t u r ė s i m e j a u ir tarpukario bei pokario rezistencijos kovų liudininkų. U ž r a š i n ė j a n t prisiminimus, reikia žinoti, k a i p tai p a d a r y t i . Pirmiausia turi būti nurodyta pasakojančio asmens pavardė, vardas, t ė v o vardas, g i m i m o vieta ir metai, tautybė, išsila­ vinimas, specialybė, g y v e n a m o j i vieta, vietovė, apie k u r i ą p a s a k o j a m a (tai s v a r b u , n e s n e r e t a i p a s a k o t o j a s b ū n a p a k e i ­ tęs gyvenamąją vietą). Turi būti pateikti išsamūs duomenys: apie šeimą, kurioje gimė pasakotojas, ir apie jo šeimos na­ rių likimą. U ž r a š i n ė j a n t b ū t i n a p a g r i n d i n į d ė m e s į skirti n e b e n d r i e m s reiškiniams, o pasakojančio asmens išgyvenimams, jo asme­ ninei pažiūrai, nuomonei. Taigi šiuo atveju pagrindinis d ė -

m e s y s turėtų būti sutelktas ties ž m o g a u s asmenybe, charak­ teriu. Pabaigoje turi būti pasakojusio arba užrašiusio asmens (šiuo atveju užrašyti smulkesnius biografinius užrašiusio a s m e n s duomenis) parašas, kurį būtina patvirtinti apylinkės a r b a r a j o n o savivaldybėje, n e s tik tada p r i s i m i n i m a i įgyja d o k u m e n t o teises. M o k i n i a i atliktų labai vertingą darbą, jeigu drauge su prisiminimais užrašytų šeimos genealogiją — šeimos kilmę, jos narių likimą. Didelę vertę turėtų surinkta medžiaga arba įvairių k a i m o socialinių g r u p i ų (valstiečių, k a i m o a m a t i n i n ­ k ų , k a i m o i n t e l i g e n t ų i r 1.1.) i s t o r i j ą . Idealu būtų, jeigu kiekviena didesnė gyvenvietė (kaimas, b a ž n y t k a i m i s i r 1.1.) t u r ė t ų p a r a š y t ą s a v o i s t o r i j ą . T a i b ū t ų d i d ž i u l ė p a r a m a istorijos m o k s l u i , n e į k a i n o j a m a s šaltinis atei­ ties istorikams. 2. Įžymių mokslininkų diskusijos mokslinėse konferenci­ jose arba istorijos žurnalų puslapiuose ne naujiena. T a d a kyla klausimas, kodėl vidurinių m o k y k l ų istorijos vadovė­ liuose viskas aišku? Atsakymas labai paprastas. Vidurinių m o k y k l ų istorijos k u r s o u ž d a v i n y s •— supažindinti m o k s l e i v į su svarbiausiais istorijos įvykiais, faktais, p a d ė t i įsisavinti p a g r i n d i n e s istorijos m o k s l o sąvokas ir t. t. Vis dėlto moksleivis, baigdamas vidurinę mokyklą, turi g e r a i žinoti i r skirti, k ą g a l i m a p a v a d i n t i p r o b l e m a i r k ą tema. Atsiranda žmonių, kurie b a n d o įrodinėti, k a d kiekviena t e m a yra problema. Tai netiesa. Štai pavyzdys: „Žalgirio mūšis" — tema, tačiau jos jokiu būdu negalima pavadinti p r o b l e m a , nes m ū š i o priežastys, vieta, laikas, eiga ir baigtis yra žinoma. Tarkim, buvo diskutuojama, ar lietuvių laikinas p a s i t r a u k i m a s iš m ū š i o b u v o taktinis m a n e v r a s , ar tai pa­ daryti juos privertė priešai. Būtent tai ir galima pavadinti problema. Taigi problemomis galima vadinti tuos klausimus, kurie lieka diskutuotini, neaiškūs, neįrodyti. Taigi ne kiekviena tema yra problema, tačiau kiekviena p r o b l e m a y r a t e m a t o l i m e s n i e m s t y r i n ė j i m a m s . P r o b l e m ų is­ torijos moksle ne mažėja, o daugėja, nes tyrinėjimai iškelia vis naujų problemų. Todėl manytume, kad jau vidurinėje m o k y k l o j e istorijos mokytojas visoms svarbesnėms istorijos problemoms nagrinėti turėtų keletą alternatyvių koncepci­ jų, s u t e i k t ų m o k i n i u i p a s i r i n k i m o g a l i m y b ę i r u g d y t ų j o sa­ varankišką mąstymą.

3. Teisingos nuorodos, literatūros bei šaltinių santrum­ pos, išsami istoriografija ir bibliografija sudaro referato ar kraštotyrinio darbo mokslinį aparatą, kuris gali padidinti arba sumažinti darbo vertę. Todėl labai svarbu jau mokykloje įsisavinti m o k s l i n į aparatą, m o k ė t i j u o naudotis. 4. K i e k v i e n a s m o k s l i n i s d a r b a s turi turėti šias p a g r i n d i n e s dalis: 1) į ž a n g ą (autoriaus žodį), 2) istoriografiją arba įvadą, 3) medžiagos išdėstymą temine ir chronologine tvarka, 4) išvadas, 5)) b i b l i o g r a f i j ą . Istoriografija, a r b a įvadas, yra būtina bet k u r i o mokslinio' r e f e r a t o d a l i s , k u r i o j e a u t o r i u s p r i v a l o p a t e i k t i i s t o r i n i ų ži­ n i ų (liečiančių temą) raidą, nurodyti, k o k i e ir k o k i ų k r y p č i ų istorikai šia t e m a rašė, k ą įrodė, k a s l i e k a n e a i š k u . T a i g a l i būti ir net atskiras istoriografinis tyrinėjimas, jeigu literatū­ ros yra itin gausu. Po istoriografijos skyrelio dažniausiai n u r o d o m a proble­ ma, kuri bus tiriama darbe, jos aktualumas ir mokslinė rei­ kšmė; a p i b ū d i n a m i šaltiniai, kuriais remiantis s p r e n d ž i a m a pasirinkta problema. Surinktos medžiagos analizė gali būti dvejopa: laikantis chronologijos, laikantis teminio-chronologinio principo. Pirmas atvejis tinka tuomet, kai tiriamas tik vienas reiš­ kinys arba jo dalis. K a i t e m a a p i m a kelis ar net keliolika reiškinių, geriausiai tinka antrasis. 5. P a n a u d o t ų istorijos šaltinių arba literatūros n u o r o d o s gali būti p a č i a m e tekste skliaustuose arba puslapio apačioje. Pvz.: (Lietuvių k a r a s su k r y ž i u o č i a i s . — Vilnius, 1964.— P. 279), arba: 1

L i e t u v i ų k a r a s su k r y ž i u o č i a i s . — V i l n i u s , 1 9 6 4 . — P. 279.

2

T e n p a t — P. 280.

Geriausia visas n u o r o d a s n u m e r u o t i eilės tvarka, o kiekviename puslapyje pradėti iš naujo. T u o atveju, kai tas pats veikalas m i n i m a s kelis kartus paeiliui, r a š o m a taip: Jurginis J., m i n . v e i k . — P. 356. Gali būti taip, k a d tas pats šaltinis n u r o d o m a s kelis n e t keliolika kartų, o p a v a d i n i m a s labai ilgas. T u o m e t jį

ne ne ar su-

t r u m p i n a m e . Pavyzdžiui, Lietuvos istorijos šaltiniai — LIŠ; V i l n i a u s u n i v e r s i t e t a s . M o k s l i n ė b i b l i o t e k a . R a n k r a š č i ų sky­ rius — V U B RS. N u r o d a n t archyvinius ar rankraštinius d o k u m e n t u s vie­ t o j e „ p . " (puslapis) v a r t o j a m a s s u t r u m p i n i m a s „1." (lapas). K a i s a n t r u m p a „ p . " a r b a „1." v a r t o j a m a p r i e š skaičių, n u ­ r o d o m a , iš k u r i o p u s l a p i o p a i m t a citata, o k a i po s k a i č i a u s (50 p . , 7 0 1.) — k i e k p u s l a p i ų a r b a l a p ų y r a k n y g o j e a r b a byloje. 6. Bibliografija yra p a g a l b i n ė istorijos m o k s l o šaka, tu­ rinti keletą prasmių. Šiuo atveju bibliografija reiškia abėcė­ lės t v a r k a sudarytą literatūros sąrašą, k u r i a m e n u r o d y t a pa­ grindiniai duomenys: autorius, pavadinimas, išleidimo vieta i r l a i k a s , l e i d y k l a , p u s l a p i ų s k a i č i u s . P a v y z d ž i u i , P a š u t a V., Lietuvos valstybės susidarymas.— Vilnius: „Mintis", 1971.— 424 p. N u o r o d o j e i r t e k s t e i n i c i a l u s r a š o m e p o p a v a r d ė s (pvz., P a š u t a V. ...). Bibliografijoje literatūra skirstoma taip: pirmiausia nu­ r o d o m a t e o r i n ė - m e t o d o l o g i n ė literatūra, po to šaltiniai (rank­ raštiniai, archyviniai bei t y r i n ė j a m o laikotarpio literatūra, prisiminimai) ir p a g a l i a u tyrinėjimai (monografijos, straips­ n i a i ir t. t.).

XXX. TRUPUTIS FILOSOFIJOS 1. Ž m o n ė s visada norėjo ir dabar nori pažinti ir suprasti praeitį, istoriją. K a r t ų kartos darbščių m o k s l i n i n k ų pluša bibliotekose, archyvuose, ieško žinių apie praei­ t i e s laikus. Ž m o n i j o s istorija y r a didžiulis l a u k a s , k u r i o at­ skiras žmogus aprėpti negali, todėl tyrinėtojai suskaldo jį rėžiais ir lopinėliais. Vieni tyrinėja antiką, kiti kurios kitos e p o c h o s ar k r a š t o istoriją, treti p a s i r e n k a d a r siauresnę sritį ir studijuoja, tarkim, kokio vieno valstybės vyro veiklą, ko­ k į n o r s v i e n ą m ū š į ar, p a v y z d ž i u i , v i e n o s m o k y k l o s i s t o r i j ą {tik p a ž i ū r ė k i m e , k i e k v e i k a l ų p r i r a š y t a v i e n a p i e V i l n i a u s universitetą). T a i p stropiai d i r b a n t s u s i k a u p ė ištisa faktų j ū r a . R ū p e s ­ tingai surankioti ir patikrinti faktai yra istorijos p a ž i n i m o pagrindas. Be faktų n e į m a n o m a suvokti v i s u o m e n ė s gyve­ nimo, sukurti mokslinių teorijų. Taigi mokslas prasideda n u o fakto. Žinoma, nereikia perdėti faktų reikšmės, n e s t u o m e t

istorijos m o k s l a s gali tapti v i e n faktų rinkiniu, t. y. savotiš­ ka buhalterine knyga. Istorijos šaltiniai, kurie yra k i e k v i e n o istorijos tyrinė­ j i m o pagrindas, sąlygiškai skirstomi į 6 grupes — rašytiniai, daiktiniai, etnografiniai, lingvistiniai, tautosakiniai ir kino, fotografijos bei fonografijos. Istorikas n a u d o j a s i įvairiais šaltiniais, tačiau svarbiausi yra rašytiniai šaltiniai. Vis dėlto pabiri faktai, k a i p m i n ė j o m e , dar n e viskas. F a k t a i b u n a tikrais ir tvirtais istorijos t y r i n ė j i m o p a m a t a i s tik tada, k a i suvokiama jų visuma, kai tyrinėtojas sugeba juos prakal­ binti, p a k e l t i į abstraktaus, t e o r i n i o m ą s t y m o lygį. Remiantis istorijos šaltiniais dažnai tegalima konstatuoti t i k p a t į faktą, jo l a i k ą ir vietą. T o d ė l istorikai š a l t i n i u s skirs­ t o į p i r m i n i u s (t. y . d o k u m e n t u s - o r i g i n a l u s ) i r į n e t i e s i o g i ­ n i u s , a r b a a n t r a e i l i u s (pvz., m e m u a r a i ) . A n t r u o j u a t v e j u r e i ­ kia specialių tyrinėjimų, kurie tokius faktus patvirtintų a r b a atmestų, n e s p a n a š a u s p o b ū d ž i o šaltiniai gali būti tenden­ cingi arba net suklastoti. Pasidavus faktų įtakai arba specialiai parinkus ir suabso­ liutinus juos, galima įrodyti ką tik nori, nes ž m o n i ų visuo­ m e n ė s gyvenimo įvairovė neišsemiama. Iš tokių faktelių istorikas sudėsto m a r g u s ir spalvingus praeities g y v e n i m o paveikslus. T a i p pažiūrėjus į istorikų darbą, viskas atrodo labai p a p r a s t a •— u ž t e n k a surinkti faktus, aprašyti, a p i b e n d ­ rinti ir d a r b a s baigtas! Deja, viskas d a u g sudėtingiau. Pir­ miausia, t y r i n ė d a m a s istorijos faktus, m o k s l i n i n k a s susiduria su dalykais, kurių pačiuose faktuose nėra: priežastys, teori­ jos, hipotezės, ž m o n i ų vidinis, dvasinis gyvenimas, p s i c h i k a i r 1.1. T a i g i d ė s n i a i , t e o r i j o s , h i p o t e z ė s t u r i b ū t i p a g r į s t i moksliniu aiškinimu. Štai čia ir prasideda painiava. Dalis istorikų teigia, k a d istorijos n e g a l i m a suprasti, n e s visuo m e n ė s raida neturi j o k i ų dėsnių, vyrauja chaosas, atsitikti­ numai. Įrodinėjama, kad žmogaus protas yra bejėgis pažinti visuomenę, o ekonominė pažanga gimdo tik sunkumus, sun­ kiai išsprendžiamas arba visai neišsprendžiamas p r o b l e m a s . Kiti mokslininkai pripažįsta v i s u o m e n ė s raidos d ė s n i n g u m u s . T a č i a u j i e tvirtina, k a d tie dėsniai yra a m ž i n i ir n e p r i k l a u s o n u o žmonių veiklos. Šiuo atveju akivaizdus visuomenės rai­ dos dėsnių fetišizavimas. Tačiau grįžkime prie faktų pasaulio. Ar visi faktai yra v i e n o d o s vertės? Be a b e j o — ne. T i ­ riant senuosius laikus, apie kuriuos žinių yra išlikę labai mažai, „nesvarbių" faktų nėra. Čia m u m s brangi k i e k v i e n a smulkiausia žinių kruopelytė.

Bet žinoti faktus — n o r s ir d a u g y b ę faktų — d a r nereiš­ k i a suprasti istoriją. S v a r b u žinoti ne v i e n kas buvo, bet ir k o d ė l taip, o ne kitaip buvo. K o d ė l susiformuoja ir suyra valstybės? K o d ė l atsiranda ir išnyksta tautos? K o d ė l keičiasi visuomenės gyvenimas? Kodėl vergovę pakeitė feodalizmas, f e o d a l i z m ą — k a p i t a l i z m a s ? Ir t a i p toliau... A t s a k y m ų į šituos „kodėl" ieškota j a u seniai. Kadaise ž m o n ė s m a n ė , k a d d i e v ų valia suka istorijos ratą. Istorijos eigą b u v o bandyta aiškinti ir žymių asmenybių, valdovų, d i d ž i ų j ų k a r v e d ž i ų v e i k l a . Istorijos r a i d o j e p a s i r e i š k i a įvai­ r ū s d ė s n i n g u m a i . J u o s išaiškinti — v i e n a s p a g r i n d i n i ų isto­ rijos m o k s l o reikalavimų. Tai nelengva. K a d d ė s n i n g u m a i p a s i r e i k š t ų , p r i r e i k i a d e š i m t m e č i ų a r n e t š i m t m e č i ų . B e to, šalia dėsningų reiškinių yra daugybė atsitiktinių dalykų. R e i k i a a t s i m i n t i i r tai, k a d p a g r i n d i n i s istorijos v e i k ė j a s y r a žmogus, kuris turi savo valią, norus, charakterį, tempera­ m e n t ą ir įpročius. Istoriką domina ne vien dėsningumai, bet ir v i s u o m e n ė s g y v e n i m o k o n k r e t u m a s , gyvi ž m o n ė s — isto­ rijos kūrėjai. T a d istorikas turi žvelgti į ž m o n i ų visuomenę, vaizdingai tariant, ir p e r teleskopą, ir p e r mikroskopą, t. y. jis turi apžvelgti ir dideles l a i k o atkarpas, k u r i o s e išryškėja v i s u o m e n ė s r a i d o s b e n d r i e j i d ė s n i n g u m a i , i r a t i d ž i a i įsižiū­ rėti į atskirus reiškinius, įvykius, žmones, jų psichiką, jaus­ m u s , s i m p a t i j a s , p r i e t a r u s i r 1.1. Mokslinio, tad ir istorinio, pažinimo begalines perspek­ tyvas gražiai išreiškia toks pasakojimas iš antikos laikų. G r a i k ų filosofą Z e n o n ą k a ž k a s p a k l a u s ė : „ K o d ė l ž m o g u s j u o labiau m o k y t a s , j u o d a u g i a u žinąs, j u o labiau p a b r ė ž i a s a v o n e ž i n o j i m ą ? " A t s a k y d a m a s į tai, filosofas n u b r ė ž ė du apskritimus — vieną mažą, kitą didelį ir paaiškino: „ M a ž a s apskritimas — tai eilinio ž m o g a u s žinojimas, didelis — išmin­ čiaus žinojimas. Bet abu jie — tik salelės nežinojimo jūroje. M a ž e s n ė salelė — m a ž i a u liečiasi su n e ž i n o m y b e , d i d e s n ė — daugiau". T a d j u o ž m o g u s daugiau žino, j u o daugiau j a m iškyla problemų, j u o plačiau atsiveria nežinomos, tyrinėji­ m o r e i k a l a u j a n č i o s sritys. 2 . B u v o t o k i a e p o c h a , k u r i o j e n e b u v o i š n a u d o t o j ų i r iš­ n a u d o j a m ų j ų . T a i p a t i p i r m o j i , a n k s t y v i a u s i a , ž m o n i j o s rai­ dos p a k o p a — pirmykštės b e n d r u o m e n ė s laikai. Be abejo, ir tada b e n d r u o m e n ė žinojo, k a d užaugę žmonės yra labai ne­ vienodi: vieni sveiki, kiti ligoniai; vieni dvasios milžinai, kiti menkystos; vieni drąsūs, kiti bailiai; vieni išminčiai, kiti kvailiai; vieni asmenybės, kiti pastumdėliai; vieni karingi,

kiti taikūs. T a č i a u pirmykštė b e n d r u o m e n ė stengėsi pagal išgales padėti savo g i m i n ė s ž m o n ė m s , užtikrinti j i e m s vie­ n o d a s g y v e n i m o sąlygas. Visi b u v o lygūs bendrijos nariai. Bet šita l y g y b ė b u v o m e n k o v i s u o m e n ė s i š s i v y s t y m o p a d a ­ rinys, primityvi. Atsiradus turtinei nuosavybei, plėtojantis žmonių visuo­ menei, keitėsi ir kolektyvinių ryšių formos. Atsiranda pri­ vilegijuotas žynių ir k a r o v a d ų sluoksnis, u ž i m a m o s parei­ gos tampa paveldimomis. Iš pirmykštės žmonių bendrijos išsiskiria ir susiformuoja n a u j a bendrijos forma — socialinis sluoksnis. Prasideda įvairių visuomenės d o t o j ų ir i š n a u d o j a m ų j ų istorija.

sluoksnių

istorija,

išnau­

Ilgus šimtmečius ir tūkstantmečius žmonės nesuprato, ko­ dėl ir iš k u r atsiranda „šio p a s a u l i o viešpačiai" ir vargšai bedaliai. Atrodė, kad n e į m a n o m a šitokios padėties pakeisti, kad pasaulį tvarko kažkokios galingesnės už žmogų, j a m nepavaldžios jėgos. Žmogaus gimimas n u l e m d a v o jo tolimesnį gyvenimą pri­ k l a u s o m a i n u o to, k o k i o j e š e i m o j e g i m d a v o k ū d i k i s . V i e n a s g i m d a v o vergu, kitas vergvaldžiu, t. y. atsiranda turto, luo­ mo, pareigų paveldimumas. I m a m a kalbėti apie „likimą", „lemtį". Visuomenėje plinta nusivylimas. Taigi žmogaus veik­ la ir jos rezultatai pavirsta jėga, priešiška jam. M i n t y s a p i e v i s u o t i n ę ž m o n i ų l y g y b ę i r l a i s v ę l a b a i se­ nos. Tai idealas, kurį b a n d o realizuoti demokratinės visuo­ menės. 3. V i s u o m e n ė s gyvenimas nuolatos keičiasi, vieni reiški­ niai pasensta ir numiršta, juos pakeičia nauji. Sita kaita ne visados būna rami: dažniausiai tai kova. Keičiasi pirmiausia žmonių kartos. Kartos subrendimas — tai jos visapusiško atsiskleidimo laikas. T u o laiku visuome­ n ė j e viešpatauja jos pažiūros, j o s aistros, jos k ū r y b i n ė valia. Tačiau ir ją p a m a ž u išstumia ateinanti nauja karta. Apie kartų konfliktą pasakoja ir ši legenda. Kai b u v o n u t a r t a s t a t y t i šv. O n o s b a ž n y č i ą V i l n i u j e , m i e s t o v a l d ž i a paskelbė konkursą. Drauge su kitais statybininkais pas mies­ to tėvus a t ė j o i r mūrininkas Vaitiekus, kuris buvo laikomas geriausiu visoje Lietuvoje. D a b a r jis j a u n u k a r š ę s senis, ta­ č i a u n e n o r ė d a m i k e l t i s k a n d a l o , m i e s t o t ė v a i b a ž n y č i o s sta­ tybą pavedė jam.

Prasidėjus statybai, į V i l n i ų iš k e l i o n ė s po svečias šalis s u g r į ž o m ū r i n i n k a s J o n a s . T e n j i s b u v o i š v y k ę s m o k y t i s sta­ tybos m e n o . Vaitiekus turėjo dukterį, J o n o sužadėtinę. Drau­ ge su būsima žmona J o n a s n u ė j o pasižiūrėti naujos bažnyčios statybos. J a u b u v o pastatyta apat inė bažnyčios dalis. J ą ap­ žiūrėjęs, J o n a s išdrįso pasakyti Vaitiekui, k a d jo darbas labai prastas ir reikėtų viską pradėti iš naujo. Vaitiekus supyko ir pareiškė, k a d j i s atsisakąs ir p e r d u o d ą s statybą J o n u i : ti­ kėjosi, k a d J o n a s nesugebės pastatyti ir ims šauktis jo, V a i ­ tiekaus, pagalbos, atsiprašys. J o n a s sutiko ir ėmėsi darbo. Prailgo Vaitiekui laukti, o J o n a s vis nesirodė. Daug laiko prabėgo... Kai statyba b u v o baigta, J o n o lydimas Vaitiekus atėjo prie bažnyčios ir aps­ t u l b o . A n t s u n k i o s V a i t i e k a u s p a s t a t y t o s a p a t i n ė s d a l i e s sto­ v ė j o n e r e g ė t o grožio, grakšti, bokštais į d a n g ų pasistiebusi bažnyčia. A t r o d ė , k a d ji skrieja... A t s i t o k ė j ę s V a i t i e k u s paju­ to nepaprastą pavydą, paprašė J o n o užvesti jį ant pastolių viršaus. K a i j i e užlipo, V a i t i e k u s n u s t ū m ė J o n ą . Bet liko sto­ vėti nuostabus J o n o kūrinys. Ir liko stovėti ant Vaitiekaus, sumūryto pamato. Šitoji l e g e n d a gražiai p a r o d o seno ir n a u j o dialektiką, k o v ą ir p e r i m a m u m ą . Iš tikrųjų, jeigu n a u j a karta iš pagrin­ dų sugriautų senosios kartos darbus, nebūtų p e r i m a m u m o ir pažangos. J o s nebūtų ir tuo atveju, jeigu nepajudinamai v i e š p a t a u t ų s e n a . K a r t ų e s t a f e t ė s d ė k a ž m o n i j a s u k ū r ė tai,, ką ji šiandien turi. V i s u o m e n ė s patyrimas yra istorinis ir kolektyvinis, kiekvienu dabarties m o m e n t u egzistuoja tam tikra dalis praeities. N e i g i a n t sena, d r a u g e paveldima, kū­ rybiškai p e r i m a m a tai, k a s b u v o p a s i e k t a a n k s t e s n i ų kartų. K o k s yra kartų pasikeitimo ritmas? Per karta pakeičia kitą? M a n o m a , k a d kartos 50 metų. Vadinasi, n u o mūsų eros pradžios tos, o n u o A m e r i k o s a t r a d i m o (1492 m.) —

kiek laiko viena amžius yra apie pasikeitė 39 kar­ 10 k a r t ų .

Gimsta, auga ir sensta ne tik kartos, bet ir v i s u o m e n ė s socialiniai sluoksniai. J i e t a m p a reakcingais tuomet, kai pra­ deda politinę kovą prieš naują, begimstantį visuomenės sluoksnį. Naujo socialinio sluoksnio formavimasis — sudėtingas v i s u o m e n i n i s r e i š k i n y s . P i r m i e j i j o a t s t o v a i i r g y n ė j a i susi­ laukia konservatyvios d a u g u m o s paniekos ir patyčių. Pavyz­ džiui, prisiminkime, k a i p lietuvių valstiečiai ilgai laikėsi iš feodalizmo laikų paveldėtos nuomonės, jog būti amatininku, prekybininku — gėda. Tik X I X a. pabaigoje lietuviškoje

s p a u d o j e b u v o p r a d ė t a rašyti, k a d „ a m a t ą m o k ė d a m a s , š u n ų nelodysi". Kiekvienas ateinantis naujas socialinis sluoksnis yra demokratiškesnis už senąjį, įtraukia į aktyvią k o v ą platesnius gyventojų sluoksnius, gausėja geriau gyvenančių žmonių. Kai visuomenėje egzistuoja seno ir naujo pusiausvyra, g a l i m a teigti, k a d v i s u o m e n i n ė e k o n o m i n ė f o r m a c i j a klesti. Tuomet, kai daugelis visuomenės gyvenimo reiškinių nusto­ j a buti progresyvus, p a t e i s i n a m i , g a l i m a tvirtinti, k a d vi­ s u o m e n i n ė e k o n o m i n ė formacija p e r g y v e n a senatvę, krizę, kuri yra jos pakeitimo būtinybės požymis. Vertybių perkai­ n o j i m o laikotarpis, naujų tiesų plitimas rodo, kad į visuome­ ninę areną žengia nauji visuomenės sluoksniai. Todėl pati visuomenės raida reikalauja, k a d jos nariai būtų nuolat pa­ siruošę abejoti, tikrinti, keisti. Bet v i s u o m e n ė s r a i d a - — t a i ne v i e n kartų, socialinių sluoksnių kova. Yra dar tautos. Tautos sąvoka apibūdina etnines b e n d r i j a s n u o jų p a s i r o d y m o iki šių dienų. T a u t a — istorinė kategorija. Pirmoji tautos g y v e n i m o p a k o p a — gen­ tis arba genčių sąjunga — formuojasi iš gimininės visuome­ nės. Vėliau gentis tampa vergovine arba feodaline tauta :ir 1.1. T a u t ų formavimosi ir raidos t e m p a i labai skirtingi. Šian­ d i e n šalia aukštą lygį p a s i e k u s i ų tautų gyvuoja gentys, ku­ r i ų g y v e n i m o b ū d a s yra p i r m y k š č i ų ž m o n i ų lygio. T a i pig­ mėjai Abisinijoje, fasodajai Filipinuose. T a u t ų istorija sudėtinga. Ji a p i m a daugelį amžių. Įženg­ d a v o į istorijos a r e n ą ir vėl i š n y k d a v o ištisos tautos ir jų valstybės. Kylančios ir krintančios tautų bangos persirito per E g i p t ą , T a r p u p į , K i n i j ą , G r a i k i j ą , R o m ą , A r a b ų kalifatą, Kij e v o Rusią... Kaip bangos Taip mainos Kur Sardės? Kur vyrai ar

ant marių, kaip mintys žmogaus, pasaulio darbai. Atėnai? Ar R y m o garsaus jų veikalai?

T a i liūdesio k u p i n a s p o e t o žvilgsnis, matąs, k a i p viskas laikina. Bet iš tikrųjų — ne viskas praeina. Šių d i e n ų kul­ tūra stovi ant praeity sukurtų p a m a t ų . D a u g šaltinių maitina dabartinės kultūros t ė k m ę . K i e k d a u g m e s p a v e l d e j ome, tar­ kim, iš antikos, apie kurios didybės žlugimą su tokiu liūde­ siu kalba Maironis pacituotame posme. Istorikui n e j u č i a iškyla k l a u s i m a s : k a s išliks. A r a m ž i n a s žmogus, ar amžina ž m o n i ų kartų kaita? Turbūt taip. Ar

keisis ateityje visuomenės susisluoksniavimas? V i s u o m e n ė , matyt, įveiks šį ribotumą. Ar liks žemėje tautos, jų įvairo­ vė? Klausimas sunkus. G a l i m a atsakyti kirgizų rašytojo Čin­ gizo A i t m a t o v o žodžiais, k a d k i e k v i e n a tauta n o r i buti ne t i k soti, b e t i r a m ž i n a . T a i p r a s m i n g a . B e į v a i r o v ė s n ė r a p a ­ saulio. Kiekviena tauta, jos kalba ir kultūra yra neįkaino­ jama, nepakartojama vertybė.

XXXI. „VIDUTINIS LIETUVIS" XIX a. PABAIGOJE 1. K a d a istorikas nori apibūdinti kurios nors e p o ­ chos visuomenės gyvenimą, žmogų, j a m tenka spręsti sudė­ tingiausias p r o b l e m a s . J e i g u i m s i m e v i s k ą skirstyti į du polius — p a ž a n g ų ir reakcingą, ž m o g a u s ir v i s u o m e n ė s gy­ v e n i m ą paversime schema. Tačiau apčiuopti visas tendenci­ jas, niuansus bei atspalvius —- tai bandyti aprėpti neaprė­ piamą. J e i g u poliariškai suskirstysime visus XIX a. pabaigos gyvenimo reiškinius, reakcingos bus visos feodalizmo lie­ k a n o s , o p a ž a n g u — n a u j ų j ų l a i k ų v i s u o m e n ė s t r a d i c i j ų for­ m a v i m a s i s . T a č i a u b ė d a ta, k a d p r a e i t i s n i e k u o m e t n ė r a v i e n tik neigiama, o dabartis vien tik teigiama. Taigi vėl viskas k o m p l i k u o j a s i . G u o d ž i a t i k tai, k a d k i e k v i e n a s d a r b a s — s u n ­ k u m ų įveikimas. T a d p a b a n d y k i m e atkurti XIX a. p a b a i g o s lietuvio paveikslą... X I X a. antroji pusė — labai sudėtingas laikas lietuvių tautos gyvenime. Tai „vertybių perkainojimo", feodalinių p a ž i ū r ų d e f o r m a v i m o s i ir n a u j ų v e r t y b i n i ų o r i e n t a c i j ų for­ mavimosi epocha. P a n a i k i n u s b a u d ž i a v ą (1861 m.) v a l s t i e t i s ė m ė s i š e i m i n i n ­ kauti labiau savarankiškai. Valstiečiams, mokėjusiems pini­ ginę rentą — činšą, tai padaryti sekėsi lengviau, n e s jų ū k i s j a u b u v o peraugęs feodalinio ūkio ribas ir tapęs prekiniu ūkiu: baudžiavos panaikinimas tik atpalaidavo jų energiją ir ūkininkavimo iniciatyvą. T u o tarpu daugumai lažinių valstiečių trūko savarankiško ū k i n i n k a v i m o įgūdžių. S u p r a n t a m a , šito absoliutinti n e d e r ė ­ tų. Buvusiems lažininkams sekėsi sunkiau ir todėl, k a d jie gavo mažiau žemės, m o k ė j o didelius išperkamuosius mokes­ č i u s i r 1.1. D a l i s j ų g r e i t a i n u s i g y v e n o i r t a p o k a m p i n i n k a i s , kumečiais, samdiniais. Atsirado ir tokių, kurie siuntė prašy-

m u s caro administracijai, prašė sugrąžinti baudžiavą. Feoda­ linio dvaro gyvenimą ilgą laiką idealizavo asmenys, artimiau susiję su d v a r o sodyba (dvaro tarnai ir pan.). B u v o ideali­ zuojama dykaduoniavimo, lėbavimo, girtuokliavimo atmos­ fera i š s i g i m u s i a m e a n o m e t o d v a r e . K a d a b u v o n u t a r i a m a leisti v a i k ą ,,į m o k s l u s " , j a m r e n k a m a t o k i a s p e c i a l y b ė , k a d p a s k u i b ū t ų „lengvas g y v e n i m a s " , „didelė garbė", daug pi­ nigų. V e i k i a m a feodalizmo epochos tradicijų, dalis valstiečių smerkė pasaulietines knygas. J i e m s užtekdavo maldaknygės, o tarkim, laikraštį, jų supratimu, galėjo skaityti tik „ponai". I n t e l i g e n t a i p a s a u l i e č i a i j i e m s a t r o d ė b l o g i ž m o n ė s , ištvir­ kėliai. A p s k r i t a i d a u g u m a valstiečių b u v o g a n a k o n s e r v a t y v i vi­ s u o m e n ė s dalis. T a i rodo, pavyzdžiui, šie faktai: valstiečiai ilgą l a i k ą n e n o r ė j o auginti bulvių, a t s i s a k y d a v o įvesti dūm­ traukį, nes su d ū m a i s išeisianti šiluma, pasirodžius plūgui b u v o m a n o m a , k a d j u o į d i r b u s ž e m ę n i e k a s n e a u g s i r 1.1. L a ­ bai ryški feodalizmo atgyvena — p r o m o n a r c h i s t i n ė s nuotai­ kos. Valstiečiai ilgai tikėjo geru caru. T o d ė l po baudžiavos panaikinimo Lietuvoje labai paplito skundų rašymas, k a i m ų deputacijų siuntimas į Peterburgą pas carą. Lietuvos valstietį ilgą laiką slėgė m e n k a v e r t i š k u m o ir n u o ­ lankumo kompleksas. Vakarykštis baudžiauninkas, pamatęs žmogų juodais drabužiais ar su kokarda, iš tolo kėlė kepurę, l e n k ė galvą. D a l i s valstiečių b a u d ž i a u n i n k ų n e s u v o k ė sąvo­ kos „tėvynė" prasmės, nežinojo, kuriai tautai jie priklauso: atsakydavo esą katalikai. Jų supratimu, lenkų kalba skyrė „gerą žmogų" n u o mužiko, skurdžiaus. Sulenkėję dvasininkai mokė, kad melstis galima tik lenkiškai, o lietuviškai mels­ t i s — n u o d ė m ė . Tiesa, panašūs nusiteikimai ir tradicijos pa­ m a ž u n y k o . B e to, šių f e o d a l i z m o e p o c h o s l i e k a n ų n e r e i k ė t ų absoliutinti. N e m a ž a jų dalis buvo būdinga tik t a m tikroms valstietijos socialinėms grupėms, kitos pasireiškė tik Kauno, V i l n i a u s g u b e r n i j o s e i r j ų b e v e i k n e a p t i n k a m e S u v a l k ų gu­ b e r n i j o j e ir t. t. Feodalizmo ekonominis smukimas ir irimas prasidėjo dar XVIII a. a n t r o j o j e pusėje, o k a r t u su j u o į valstiečio sąmo­ nę skverbėsi naujųjų laikų pasaulėžiūra, formavosi naujos vertybinės orientacijos. Baudžiavos panaikinimas sudarė dar p a l a n k e s n e s sąlygas n a u j a i s o c i a l i n e i p s i c h i k a i įsigalėti. Iš­ laisvintas iš baudžiavos valstietis ė m ė gyventi labiau pasi­ turinčiai, ypač vidutinieji ir pasiturintys valstiečiai. Taigi atsirado „ n a u j ų p o n ų " , k u r i e n e s i g ė d i j o ir „ant ulyčios lie-

tuviškai kalbėti". Prekiniai-piniginiai santykiai ardė feodali­ nį uždarumą, sustingimą, skatino iniciatyvą, išradingumą, a p s u k r u m ą . Užsimezgę pastovūs e k o n o m i n i a i ryšiai su mies­ tu, su stambiaisiais e k o n o m i n i a i s ir p r e k y b i n i a i s c e n t r a i s plėtė valstiečio akiratį. Prekinė gamyba ir konkurencija vertė kelti žemdirbystės kultūrą, skatino specializaciją. Poreforminiais metais nepasitikėjimą ponais ir admi­ nistracija ypač stiprino ginčai ir bylos su dvarininkais dėl b e n d r ų ž e m ė s n a u d m e n ų . F o r m u o j a n t i s t a u t i n e i s ą m o n e i įsi­ gali n u o m o n ė , k a d dvarininkas yra priešas ne tik socialine, bet ir tautine prasme. Tautinių mokyklų, lietuviškos spau­ dos draudimas ir persekiojimas didino nepasitenkinimą caro administracija, jos pareigūnais. Nepasitikėjimo atmosfera y p a č p a s t e b i m a įvairių s u r a š y m ų (arklių, ž e m ė s g y v e n t o j ų i r kt.) m e t u . V a l s t i e č i a i p a t e i k d a v o m e l a g i n g u s d u o m e n i s . Socialinių ir tautinių prieštaravimų sutapimas pagreitino' tautinį sąmonėjimą, išaugo n a u j a tautos švietėjų karta, n e ­ gailėjusi savo gyvenimo ir net gyvybės lietuvių liaudžiai žadinti, šviesti. Tačiau naujųjų laikų visuomenė, būdama tobulesnė ir pa­ žangesnė n e g u feodalinė, tuo m e t u buvo labai netobula žmo­ nių visuomenės idealo požiūriu. Kapitalizmas atnešė ne tik pažangą, bet ir blogį. Viena iš naujųjų laikų v i s u o m e n ė s blogybių — privati­ n i n k o fanatizmas. J i s giliai įsišaknija šeimoje. T a r p v a i k ų ir tėvų vyksta žiauri kova dėl „šeimininko raktų", ūkio šei­ m i n i n k o vietos. Si k o v a dažnai baigdavosi net tragiškai — n u ž u d y m u . T a p ę š e i m i n i n k a i s v a i k a i n e t i š v a r y d a v o tėvus, iš n a m ų elgetauti. Panaši kova vyko tarp vyresniųjų ir jau­ nesniųjų vaikų, iro ir draugiški k a i m y n ų santykiai. Privati­ n i n k o fanatizmas sveiką k a i m y n ų k o n k u r e n c i j ą pavertė li­ guistu reiškiniu. Valstietis visaip stengėsi išsiskirti iš k i t ų tarpo, įrodyti, k a d jis yra turtingesnis, pranašesnis, k l e s t ė j o neribotos ambicijos. D ė l ne t e n išvarytos vagos, karvės, ar net vištos, p a t e ­ kusios į pasėlius arba daržą, prasidėdavo vaidai, bylinėji­ masis, kerštas. Taigi „ n a m ų šunys geriau sugyvendavo k a i p kaimynai", „žmonės kaip žvėrys vienas kitą draskė". Vals­ č i ų t e i s m u o s e p e r s a v a i t ę b ū d a v o n e t p o 7 0 b y l ų . B u v o sa­ k o m a : „Ar tavo teisybė, ar ne tavo — provykis, gal pasiseks". Atsirado šunadvokačių, klestėjo kyšininkavimas ir papirki­ nėjimas. Valstiečių vaidai skatino išdavystes ir skundus. Skundai turėjo ir kitą paskirtį. J i e tapo kovos prieš caro administra-

ciją priemone. Į aukštesnes administracijos instancijas plaukė šimtai skundų apie būtus ir nebūtus žemesniųjų administra­ cijos p a r e i g ū n ų prasižengimus. T o d ė l aukštesnieji pareigūnai s k u n d ė s i , k a d b e v a ž i n ė j a n t tirti s k u n d ų p r a e i n a visas l a i k a s i r n e l i e k a j o k i t a m d a r b u i . K a i m y n a s k a i m y n ą s k u n d ė u ž tai, k a d pastarasis m o k o vaikus lietuviškai, skaito lietuviškas k n y g a s i r 1.1. Dažnai papirkimu rėmėsi valsčių administracijos parei­ g ū n ų rinkimai. R i n k i m ų dieną kandidatas užpirkdavo visas k a r č i a m a s . T a i k a i n u o d a v o 100—150 ar d a u g i a u rublių (maž­ daug keturios metinės algos). Padarytas išlaidas išrinktasis s k u b ė d a v o atsiimti įvairiausiais leistinais ir neleistinais bu­ dais. K a i m e plito girtuokliavimas, kurį skatino ir valstybė, ir dvarininkai, gaudavę iš to nemažai pajamų. T a i g i t a m s u m o , a t s i l i k i m o i r n e s ą m o n i n g u m o t o m e t o gy­ venime būta nemaža. Vienos ydos — prietarai, girtuoklystė — b u v o d a u g i a u cha­ rakteringos proletariniams ir p u s i a u proletariniams valstieti­ j o s s l u o k s n i a m s , k i t o s — p i n i g ų fetišizmas, a k l a s t u r t o gar­ binimas — pasiturintiems valstiečiams. T o k i a to m e t o gyve­ n i m o realybė... N u r o d y d a m i ydas, n e t u r i m e pamiršti, k a d k a i m e e g z i s t a v o s o c i a l i n ė į t a m p a , ž e m e s n i e j i s l u o k s n i a i sie­ kė pagerinti savo gyvenimą. D a u g u m a knygnešių buvo kilę taip pat iš k a i m o varguomenės, valstiečiai parodė atkaklu­ mo ir p a s i a u k o j i m o siekdami mokslo, s a u g o d a m i savo gim­ tąją kalbą. Taip pačiais bendriausiais bruožais galima apibūdinti XIX a. pabaigos lietuvių valstiečių gyvenimą, jų pažiūras, nusiteikimus. O dabar, p a s i n a u d o d a m i p a t a r l ė m i s ir priežodžiais, paban­ dysime detaliau atkurti vidutinio valstiečio charakterį, pa­ žiūras, papročius. Darbas — valstiečio gyvenimo esmė. Todėl buvo sakoma: ,.nearsi, nesėsi — duonos neėsi", „nekrutėsi — neturėsi", „darbas gėdos nedaro, tinginiavimas šunų lodyti išvaro". Darbas turi būti atliekamas laiku, nes „ankstyvas darbas — t r i g u b a s v a i s i u s " . B e to, i r „ d a r b a s d ė l a k i ų d u o n o s n e p e l n o " . T i k jei „žemę kasi — auksą rasi". T a č i a u „aitvaru turtėsi" tik tuomet, kai „prakaitą liesi". „Darbą dirbdamas nežiūrėk, k u r v a r n o s l e k i o j a " . „ K a s d a u g d a r b ų m o k a , tas visus ba­ d u s k e n č i a " . „Ir g e r a s g y v e n i m a s b e d a r b o nusibosta", t o d ė l „ g e r i a u s u n k i a i dirbti, n e g u l e n g v a i elgetauti". „ D a r b a s meist­ r ą m o k o i r giria". K i e k v i e n o d a r b o „ s u n k i a u s i a p i r m o j i va-

ga" („pradžia galvą laužia"). K u o m e t „arklas l a u k a n — b a ­ lana iš sienos", nes tik „su saule gyvendamas — bado nera­ gausi". Todėl „darbymečio laikas už auksą brangesnis", c„kas d a r b y m e t y šoks, tas p a v a s a r į v o g s " arba „išbuvęs ru­ giapjūtėj p a v ė s y — ž i e m ą padvėsi". Taigi „vasaros prakaitas žiemą šildo". T a č i a u reikia žinoti, k a d „kas p e r d a u g skubinasi, t a s vėlai darbą baigia", todėl „nesidžiauk pirmas pjaudamas, džiaukis pirmas kluonan veždamas". Artojas puikiai žinojo — „kiek tu žemei, tiek žemė tau", „mėšlų nekapstęs, taukų nelaižysi", „bus ant l a u k o , — b u s ir n a m i e " , o „iš m i e g o d u o n o s n e k e p s i " . Tik „darbštus duoną gamina, tinginys badą augina", „ j e i n e b ū t artojo, visi b a d u mirtų". Taigi „juodos rankos pasaulį peni".

*

*

*

Valstiečiui d u o n a b u v o šventa, nes tik „sunkus darbas; gardžią d u o n ą k e p a " . T o d ė l „ d u o n e l ė gardi, bet brangi". Ž m o g u i įgimta siekti geresnio. T a č i a u „ n o r ė k ragaišio, b e t ž i ū r ė k d u o n o s " , n e s j i , , ...ne v ė j u a t e i n a " . O „ d u o n e l ė , kad ir juoda, bet stiprybės duoda". Neretai „gera d u o n a dan­ tis išgadina", o i e š k o d a m a s „ragaišio ir p r a s t o s d u o n o s n e ­ teksi". Ž m o g u s „gerą d u o n ą " turėdamas „jos valgyt ne­ moka". Tinginiui t r u m p a s atsakymas: „ d u o n o s n e k e p ę s , jos kva­ p o n e i e š k o k " , o „iš p e l ų n e b u s g r ū d ų , k a d i r a r u o d e j u o s laikysi". *

#

Ž e m ė , k a i p ir bitės, m ė g o tik dorą, sąžiningą ž m o g ų . Vals­ tietis tai puikiai žinojo. T a č i a u doram, g e r a m ž m o g u i b u v o labai sunku gyventi, nes „gerą ž m o g ų visos ožkos bado". Doras „gyvena kaip žirnis prie kelio: kas eina — tas skina, k a s n o r i — tas m i n a " . Be to, g y v e n i m e d a ž n a i „gerą pažįs­ tame, kada jo netenkame".

* Ypač buvo smerkiama tinginystė. Tas „blogas ūkininkas, kurio dirvas tik vyturiukai tetręšia". „ N e darbininkas trūkį

gauna, ale tinginys". Tinginys gretinamas su šykštuoliu, nes „tinginys d u s y k dirba, šykštus d u s y k m o k a " . „ T i n g i n i u i vi­ s u o m e t š v e n t a " , b e t j a m „ir m a l d a n e p a d e d a " — j i s b l o g a i gyvena.

- *

*

Valstietis gerai suprato kolektyvo jėgą, todėl b u v o sako­ m a : „šimtas u o d ų ir k u m e l ę p a p j a u n a " , „daug v e ž i m ų dide­ lį kalną nuveža", „musės įkyrios ne didumu, bet d a u g u m u " . Tačiau gyvenime vienybę išsaugoti buvo labai sunku. Ka­ pitalizmas ugdė visuomenės susisluoksniavimą, skatino kon­ kurenciją.

*

*

Viduramžiais valstiečių supratimu „gerbiamas" žmogus '(t. y . p o n a s ) b u v o b a j o r a s , k u n i g a s . X I X a m ž i u j e š i p a ž i ū r a keičiasi. Prie „gerbiamų" priskiriamas ir amatininkas. Todėl buvo sakoma: „amatas neišmaldauja ir vargo neragauja", „geras amatas pečių nelaužo", „gerą amatą turėsi — b ė d o s neregėsi", „su n a g a i s visur p o n a s būsi", „kalvis ir ant ak­ m e n s atsisėdęs d u o n ą valgys", nes „aukso neturėdamas — gyvensi, geležies n e t u r ė d a m a s — d u o n o s neuždirbsi"... „Geri miltai m o k i n a kepėją, geri linai — verpėją".

Eesiformuojant lietuvių inteligentijai, imamas gerbti ne tik žmogaus protingumas. T a p o visai natūralu, k a d „vieni nagais, kiti galva d u o n ą p e l n o " . T i k „pikti gerbia pinigus", o „geri žmonės protą gerbia". „Geriau būti p r o t i n g a m n e k a i p turtingam", nes „protas rankas ir kojas vaduoja", „paukštį plunksnos gražina, o ž m o g ų — protas". T o d ė l „dažnai rudine a p s i v i l k u s i , v a i k š t o gili i š m i n t i s " . M o k y t i s r e i k i a v i s ą gy­ venimą. Taip ir „pasensti besidabindamas, numiršti besimo­ kindamas". „ M o k s l o šaknys karčios, bet jo vaisiai saldūs". „Kas k i t a m k e l i ą šviečia, tas ir pats gerai m a t o " , o „jei nėra proto, samčiu neįkrėsi". Tačiau „nėra tokio kvailio, kuris pasauly dar kvailesnio nesurastų", „išmintingas nuolatos mo­ kosi, o kvailas d i n g o s visa žinąs". T i k „kvailys iš visko j u o ­ kiasi". Pastangos perauklėti kvailį — bergždžios, nes „aiškink k v a i l a m , k a d r y t ą s a u l ė p a t e k ė j o " , „ n e i e š k o k k v a i l i ų s u ži­ b u r i u — rasi ir p a t a m s i a " .

*

*

*

XIX a. pabaigoje susiformuoja lietuvių tautinė sąmonė. JMet „ d ū m a s t ė v y n ė s u ž s v e t i m ą u g n į š v i e s e s n i s t a p o " , „ g e ­ resnė lūšnelė sava už svetimą palocių". Lietuviai tautinio atgimimo m e t u parodė daug ištvermės, pasiaukojimo, meilės laisvei. M y l i n č i a m tėvynę „savam krašte ir žiema maloni", o „kas savo kalbą niekina, kitos neišmoks". Sava „daina jėgas g i m d o " , n e s „ k i e n o l i n k s m a daina, t o širdis s p a k a i n a " . J u k i r „ b i t u k ė s a v o n a m e l i u s g i n a " , „ir a k l a s n a m o k e l i ą s u r a n d a " . T o d ė l „visur gražu, bet svetur n e r a m u " .

*

*

*

Valstietį nuolat lydėdavo nesėkmės, bėdos. Todėl b u v o -sakoma: „vieną b ė d ą pamatęs, l a u k ir daugiau", „ d u o k d i e v e pinigų, o b ė d ų bus", n e s „ b ė d a b ė d ą veja, vargas v a r g ą re­ m i a " , „ a m ž i n a b ė d a tik vargšus ė d a " . „Ledas slidus, o ž m o ­ g a u s gyvenimas — dar slidesnis", „tylinčios bėdos nekibink", n e s „ b ė d a be dantų, o s u v a l g o " . „Ligos n e p r a š y k — pati su­ pras ateiti", o „balai esant, bus ir velnias". „Geri darbai miš­ k u o s e slepiasi, pikti — keliais vaikščioja", todėl „linksmu­ m a s — trumpai, l i ū d n u m a s — ilgai", „esti sviete laimės, bet d a r d a u g i a u b a i m ė s " , „ a u k s o k a l n a i tik ten, k u r ž m o n ė s ne­ gyvena", „belaukiant laimės žadėtos, dažniausiai u ž k l u m p a b ė d o s netikėtos". Užtat „ant k a p i n i ų daugel kryžių, bet j o k i ų bėdų", taigi tik jos vienos yra išganingos. 2 e m ė j e „nėr kam­ pelio, k a d n e b ū t kryželio". G y v e n i m e „visi t y k o iš to b i e d n o artojo". Todėl „įstatymas galingas, vargas — galingesnis". „Vakar bagotas — šiandien jau ir vyžotas", „kol vienas prasi­ gyvens, dešimt nusigyvens". Todėl „yra daug laimingų, bet d a u g i a u vargingų", n o r s „vis s i u v a m — vis nuogi, vis skalb i a m — vis juodi", valstiečiui „lopas ant lopo, o t a m e lope skylė", „vargdieniui vis vėjas į akis pučia". Kai „ d u o n o s yra — sulos nėra, sulos yra — d u o n o s nėra", todėl varguolio „ d u o n a avižinė, p u t r a dirsinė". „ L o b i n g a m s u n k u mirti, biedn a m s u n k u sirgti". „ L a i k o d a n t y s aštrūs, v a r g o — d a r aštres­ n i " . T o d ė l „ant v i e n o b a g o t o šimtai u b a g ų " . „ D ū m i n ė j pir­ kelėj ir vestuvės nelinksmos", n e s „ateitis — rūkuose, praei­ t i s — varguose", o juk „gegutės balsu skurdo nenusikratysi".

* Valstiečio gyvenimo patyrimas skatino ne vien maištauti, bet ir būti nuolankiam: „dumplėmis vėjo neatpūsi", „delnu

k ū j o n e a t r e m s i " , „ k i e n o galia, to ir valia", „kai p i n i g a i kalba, t u o m e t tiesa tyli", „valdžios p a ž a d a i s sotus nebūsi", n e s val­ d ž i a m u ž i k u s g l o s t o tol, ,, ...kol i š g l o s t o p a s k u t i n i u s s k a t i ­ kus". „Ką m a t e i — n e m a t y k , ką girdi — n e g i r d ė k " .

Baudžiavos laikais valstietis b u v o visiškai n u o dvarinin­ ko priklausomas, engiamas, išnaudojamas. Todėl „dvaras ž m o n ė m s pragaras, o p o n u i d a n g u s " . „Eisi p e r d v a r ą — g a u s i mušti, neisi p e r dvarą — gausi lupti", „dvare šunį daboja, o žmogų kotavoja". K u o „dvaras t o l ė l i a u — ž m o n ė m s gerė­ liau". Todėl „dvarą iš tolo apeik — daugel b ė d ų išvengsi". T a č i a u tai padaryti b u v o nelengva, nes „kur kalnelis — t e n dvarelis, kur pakalnėlis — ten bravorėlis". K a i baudžiavą p a n a i k i n o , , , ...visi v e l n i a i p a s g a s p a d o r i u s i š ė j o " . T a i g i „ n u o v i e n o sieto atrišo, prie a n t r o pririšo".

Sąvokos „bajoras", „ponas" XIX a. viduryje neretai d a r buvo tapačios ir reiškė feodalą dvarininką. Ponai buvo „vel­ nio monais". „Ponai į mužikėlio skatiką-—kaip šunys į m ė ­ są". „ P o n o gerklė, u b a g o terba, k u n i g o kišenė n i e k a d o s n e pripildomi". Kol „ponus priteksi-—kelnių neteksi". „Ponas tik ėda, o dirba — ž m o g u s " . T o d ė l „su p o n u — tai ne su ž m o ­ gum". „Bagotas biednam, o biednas bulvei skūrą lupa". T a ­ čiau XIX a. pabaigoje ši pažiūra pasikeitė ir valstietis su­ prato, k a d „bajoras — š u n ų tavoras, m u ž i k a s — a u k s o guzikas". „Kas iš vyžų juokiasi, vyžos nevertas", nes drabužis ž m o g a u s n e g a d i n a . Taigi išaukštinamas valstietis, jo, k a i p darbininko, vertė. Tai j a u nauja pažiūra. Tačiau supranta­ ma, kad „bloga iš m u ž i k o p o n o sulaukus". S m e r k i a m a s tas, k u r i s „ p e r k a m a s k a i p š u o d v a r n a s " . „Ponų nebūtų, kad žmonės laukų neartų". Todėl „ponas p o navos, kol žmonės pasiduos".

T u o m e t u iš nusigyvenusių bajorų b u v o likusi viena a m ­ bicija. T o d ė l ir sakoma, k a d „ g y v e n u puikiai — k a i p bajoras per pavasarį b a d a u d a m a s " , „ a i m a n u o j a kaip šlėktelė, p a v a ­ sario sulaukęs" ir tik rudenį jis „tapdavo mandras", „pasipū­ tęs k a i p šlėkta, rugius n u p j o v ę s " .

Į valstiečio psichiką šaknis giliai suleidžia buržuazinio • g y v e n i m o p r i n c i p a i , „ a u k s o v e r š i o g a r b i n i m a s " . B u v o sa­ k o m a : „bijosi grieko — neturėsi n i e k o " . Ž m o n i ų m a n y m u „ir d a n g u s t u r i v a r t u s , a u k s o r a k t a i s at­ rakinamus", „grašis ir į d a n g ų kelią suranda", „auksu pa­ kaustyta kiaulė žirgą atstoja". To m e t o ž m o g u s „be p i n i g o n e i gimti, n e i mirti" negalėjo, n e s „grašis visur p a g a r b o j — ir k l e b o n i j o j , ir k a r č i a m o j " , o „ ž m o g u s be s k a t i k o — k a i p d i e n a be saulės". „Pinigai — galvažudžiai". Liaudies išmintis m o k ė : „su galingu nesipešk, su turtingu nesileisk", „turtingo ir m e l a s teisingas". „Su teismu prasidėk, tai ir k e l n e s pasidėk", n e s „tas kaltas, k a s p i n i g ų netu­ ri", o „sotaus širdis a k m e n i n ė " . „Tik nudriskusi netiesa pa­ sauliui akis bado". „Jei biednas, tai ir durnas". Buvo sako­ ma, kad „gobšas ir iš ožio nori pieno gauti". „Gobšus Dievui žvakę, o velniui — dvi", „kiek akys norės, tiek niekas netu­ rės". T o d ė l „dalykimės, k a d ir m u s ę , bet p e r pusę", „...nebūk p e r lėtas — dalies neteksi", „ k a l b ė k ir a k m e n į r a n k o j e tu­ rėk", nes „ m a n d a g u m u valgio neuždarysi". Taigi „geriau miera nekaip viera". „Žmogus žmogui vilkas", o „paikas drau­ gas pavojingesnis už neprietelių". G o b š u m u i b u v o priešpriešinamas t a u p u m a s : „nelopęs al­ kūnės, n e p a r d u o s i m i l o " , „kas k a s d i e n batuotas, tas nedėlioj vyžotas". Todėl „dėk skatiką prie skatiko — nepaliksi nuo­ gas plikas". Ž m o n ė s n e i g i a m a i v e r t i n o p e r d i d e l į s u k t u m ą . B u v o sa­ k o m a : „suktas žmogus u g n y nedega, v a n d e n y neskęsta, tik n u o savo g u d r u m o žūva". T o d ė l ž m o g u s savo elgesį, žodžius turi labai kontroliuoti: „taisyk žodžiui vietą, k a i p svečiui patalą", nes „žodžiai m o k o , bet žodžiai ir klaidina", nors „iššoka žodis nepaikam, paslysta koja negirtam", „nors ir b e k a i l i o liksi, bet v i s i e m s neįtiksi", „ s p r ę s k a p i e ž m o g ų n e iš nosies, o iš ž o d ž i o " .

*

*

„Teisybė — karti patrova" — taip b u v o visais laikais. Da­ l i s ž m o n i ų s u t i k d a v o „ g e r i a u d o r a i mirti, n e g u n e d o r a i gy­ venti". T a č i a u v i s u o m e n ė s procesai negailestingai laužė to­ kius žmones. Plito įsitikinimas, kad reikia „niekam netikėti", „kas iš tos teisybės, k a d ji p r a s t i e m s ž m o n ė m s akla!" T o d ė l „sveika burna, n e b ū k durna: m o k ė k loti — būsi soti". N e t

„asilo galvą beturėdamas, bet gražiai bekalbėdamas, visiems patiksi ir dargi protingu liksi". Liaudies išmintis sakė: „ark­ lio saugokis iš užpakalio, karvės — i š priekio, o pikto žmo­ g a u s — iš v i s ų p u s i ų " .

*

*

Neigiamai vertinamas bereikalingas plepumas, nes blogos k a l b o s ,, ...pačios auga". T o d ė l „ a p m ą s t y k viską, ką sakai, bet nesakyk visko, ką mąstai", nes „gera dorai kalbėti, d a r geriau liežuvis už dantų laikyti".

*

*

*

2 m o n ė s puikiai suprato, k a d „arielka — visų durnių p a tieka", kad „degtinė ir alus gimdo vargus", tačiau netrūko m ė g ė j ų u l i o t i — „ k r i k š t y n u k ė s •— t r y s d i e n u k ė s , v e s e l i u k ė — n e d ė l i u k ė " . T a č i a u „gera gerti, bet s u n k u p a g i r i o t i " b ū d a v o . Neretas „gėrė giedodamas — pagiriojo raudodamas". Tačiau „girtuokliui lašas kaip bagočiui grasas". „Girtuok­ lį nosis, o vagį pirštai išduoda", „kai girtas pažada, velnias juokias". „Girtą ir mėnulis šildo", „girtam saulė klane mie­ ga", „girtiems ir ožka p a n e l ė " . „Kas girtas nebagotas, tas ir dvės — neturės".

*

*

*

Kapitalistiniame Lietuvos kaime vaikų ir tėvų santykiai b u v o y p a č sudėtingi, n e s „kiti laikai •— kiti v a i k a i " augo. „Daug vargo su vaikais, dar daugiau be vaikų" tėvams buvo. Tačiau nors ir „brangus tėvams vaikas, bet ir čia turi būti saikas", nes „giriamas vaikas visuomet paikas". „ L e p i n a m a m vaikui ragai dygsta". Tėvai, negalėdami geru žodžiu paveikti vaikų, i m d a v o s i g r i e ž t e s n i ų p r i e m o n i ų , tai a t s i s p i n d ė j o i r liaudies išmintyje. Žmonės sakė: „Tol vaikai, kol skverne laikai", „ v a i k ų d a r b a i s t ė v o galva žilsta", „maži v a i k a i k u p r ą laužia, o dideli širdį graužia", „ l e n k m e d į , k o l d a r prilenki, bausk vaiką, kol dar priveiki", „jei n e m u š ė tėvas, motina, m u š visas svietas", tik „tėvo diržas mokina, brolio — pyk- ' dina". Už senių negerbimą jaunimas gaudavo „nosim žemę paarti". Ir dažnai tam, kas norėdavo „baubti", tekdavo „dar teliuku pabliauti". „Kokia jaunystė, tokia senystė". „Jei jau­ n a s tinginiausi — senas ubagausi", „į ką j a u n a s įprasi, tą

senas teberasi". „Jaunystės griekai — senatvės vargai". Taigi jaunimas buvo m o k o m a s jau nuo jaunų dienų tvarkingai bei protingai gyventi.

*

*

J a u n i m a s privalo gerbti senuosius. „ S e n a m dera patarti, j a u n a m paklausyti". „ K a i p senieji švilpia, taip j a u n i e j i šoka". Senieji daugiau patyrę: „senas vilkas į eketę uodegos neki­ ša", todėl „seniems kalbant, j a u n i turi tylėti".

V a i k ų k o v a už savarankiškumą, už šeimininko raktus, gaspadoriaus vardą buvo nuožmi ir negailestinga. Neretai tėvai tapdavo elgetomis. Elgetavimas XIX a. antrojoje pu­ sėje b u v o labai paplitęs reiškinys. Buvo sakoma: „tėvai peni vaikus žuvimis, o vaikai tėvus šunimis". „Negirk badą, k a d tėvas badu mirė". T a č i a u dažnai atsitikdavo taip, k a d „iki tėvas gyvas — negerai, mirė — prasidėjo pragarai", nes „ m i e l a s brolis, m i e l a sesuo, savi dantys — d a r m i e l i a u " . „ N a ­ mų vagis nenusaugojamas", todėl prasidėdavo nesibaigia ginčai, bylinėjimasis.

*

*

N e n u m a l d o m a s buvo j a u n i m o veržimasis į savarankišku­ mą tėvo ūkyje, siekis sukurti savo šeimą. Tačiau j a m b u v o tvirtinama, kad „piemeniu nebuvęs, bernu neuliosi". Jis buvo guodžiamas: „ateis ir tau eilė žirgą balnoti, tik nereik mer­ gos bijoti". V i e n a s iš s a v a r a n k i š k u m o simbolių b u v o žirgas. Todėl sakoma: „džiaugias it žirgelį gavęs". T u o m e t „pas mylimą šimtas varstų — ne kelionė", „mergas išvydęs — a i t v a r u skrisdavo". J a u n a m vyrui b u v o p a t a r i a m a : „ p o sve­ t i m u stogu n e k r a u k lizdo", nes kas „apsivedė negalvoda­ m a s — pagyvens raudodamas"; „svarbiau pasoga negu mer­ ga" buvo. Todėl merginos likimas nepavydėtinas — reikėjo „eiti už vedančio, o ne už žadančio" ar mylimo.

Patarlės ir priežodžiai — tai gyviausias, k u p i n a s išminties ir vaizdingas tautosakos žanras. Išaukštinamas artojo dar­ bas, m e i l ė darbui, patariama, k a i p reikia dirbti. Didžiulė pa-

garba r o d o m a duonai, s m e r k i a m a tinginystė, palankiai k a l ­ b a m a apie amatą, protinį darbą, ž m o g a u s protingumą. Pri­ pažįstama, kad ir „galva galima duoną pelnyti". N o r s s u n k u dorai gyventi, tačiau reikia. S m e r k i a m a s suk­ tumas, girtuoklystė, kitos ydos. S k a m b a didelė užuojauta vargstančiam, bėdų prispaustam žmogui, kuriam net gegutė nebegali padėti. Neigiamai vertinamas dvaras, valstiečiu engimas, išnaudojimas, kalbama apie ponų, bajorų smuki­ mą, atsispindi valstiečių nepasitenkinimas esamu gyvenimu.. Daug vietos skiriama vaikų ir tėvų santykiams. Atsklei­ džiamos vaikų ugdymo, auklėjimo bėdos. N o r s XX a. pradžios valstiečio pažiūrose d a r yra feoda­ linių liekanų, tačiau apskritai valstietis j a u b u v o naujosvisuomenės žmogus, draskomas jos prieštaravimų. Smulkioji tautosaka atskleidžia to m e t o ž m o g a u s patyrimą, mąstyseną,, nuotaikas, psichiką, padeda giliau suprasti lietuvių visuome­ nės gyvenimą XIX a. p a b a i g o j e — X X a. pradžioje.'

VIETOJ EPILOGO Kelionė po istoriją baigiasi. Paberta kelios dešim­ tys v i s u o m e n ė s istorijos ir istorijos m o k s l o n u o t r u p ų . Rašant knygelę turėta ir slaptų minčių: m a n o m e , kad ji paskatins skaitytoją tapti istorijos bičiuliu. Neišsemiamas, labai vertingas istorijos mokslui žinias gali pateikti krašto­ tyrinis darbas. Tai savo kaimo, apylinkės, miesto ar mieste­ lio, m o k y k l o s istorijos t y r i n ė j i m a s . S e n ų ž m o n i ų p r i s i m i n i ­ mų rinkimas taip pat labai svarbus, nes p a d e d a k o n k r e č i a u suvokti vieno ar kito istorinio laikotarpio žmogų. Tačiau žinios m o k s l o lygį pasiekia tik tada, kai jos t a m p a specialių tyrimų objektu. Kiekviena praeities epocha įnešė savo indėlį į ž m o g a u s ir pasaulio pažinimą. Tačiau kiekviena epocha gimdė ir jai b u d i n g a s iliuzijas, kurios d a r ė didžiulę įtaką t y r i n ė j i m a m s . Taigi protas ne tik griovė iliuzijas, bet ir k ū r ė jas. Ž m o n ė s g y v e n o l a i k y d a m i e s i jų, n e p a i s a n t to, k a d socialinė t i k r o v ė reikalavo teisingų idėjų. T a č i a u n e g a l i m a užmiršti, k a d visos idėjos, g y v e n i m o nor­ m o s „lūžta" žmogaus sąmonėje priklausomai n u o gabumų, sąlygų, interesų, p o l i n k i ų — atsiranda individualios n u o m o ­ n ė s ir pažiūros. K i e k v i e n a v i s u o m e n ė , tauta, sluoksnis, k a s t a laikosi tipiškų j a i p a ž i ū r ų į n u o s a v y b ę , teisę, politiką, reli­ g i j ą , f i l o s o f i j ą i r 1.1.

S a k o m a , k a d senovėje istorikas, rašantis netiesą, b u v ę s b a u d ž i a m a s mirties b a u s m e . Bet kas yra toji istorinė tiesa? Klasinėje visuomenėje kiekviena naujai kylanti klasė savo teisę egzistuoti stengėsi įrodyti pasitelkusi praeitį, „įrodyti m o k s l i š k a i " k a i p o b j e k t y v ų v i s u o m e n ė s p o r e i k į . T a i g i iš isto­ rikų buvo reikalaujama įrodyti atėjusio į valdžią sluoksnio a m ž i n u m ą . T a č i a u šio teiginio n e g a l i m a absoliutinti, n e s j e i v i s u o m e n ė n o r i n o r m a l i a i egzistuoti, eiti p a ž a n g o s keliu, ji privalo turėti objektyvią informaciją apie savo gyvenimą, p r i v a l u m u s ir trūkumus. Priešingu atveju v i s u o m e n ė s gyve­ n i m a s degraduoja, ritasi į b e d u g n ę . Istorijos mokslas, k a i p ir kiti mokslai, n e p r e t e n d u o j a Į galutines tiesas, n e s tai užkirstų kelią m o k s l o p a ž a n g a i M o k s l i n i n k a s t u r i b ū t i p a s i r e n g ę s k o r e g u o t i , k e i s t i s a v o iš­ vadas. Teiginių absoliutumas, perdėjimas veda į dogmatiz­ m ą ; santykinumo perdėjimas — į reliatyvizmą. Kiekvienas naujas m o k s l o teiginys — t i k naujas išeities taškas tolesnei m o k s l o pažangai. J e i g u viskas, kas svarbu, b ū t ų s a v a i m e aišku — m o k s l o n e r e i k ė t ų . M o k s l a s atlieka tris funkcijas: 1) sistemina ir klasifikuoja; 2) f o r m u l u o j a princi­ p u s ir dėsnius; 3) skelbia hipotezes. V i s u o m e n ė s m o k s l ų šak­ nys — įvairių visuomenės sluoksnių patyrime. K a i v a l d a n t i e j i s l u o k s n i a i atsisako tyrinėti a r b a n e t už­ d r a u d ž i a o b j e k t y v i u s t y r i n ė j i m u s (taip atsitiko S o v i e t ų Są­ j u n g o j e ) , istorijos m o k s l ą p a k e i č i a ideologinės iliuzijos. Ta­ čiau tikroji m o k s l o paskirtis — tobulinti žmonių visuomenę. M o k s l a s — pažangos ginklas. Tai išsivadavimo teorija ir prak­ tika, tai nuolatinis tiesos ieškojimas. M o k s l a i , t a i p p a t i r istorija, m u s ų d i e n o m i s p l ė t o j a s i la­ bai sparčiai. N a u j i d u o m e n y s ne tik praplečia ir pagilina m o k s l o teiginius, bet reikalauja ir n a u j ų apibendrinimų, n a u j ų faktinės medžiagos klasifikavimo metodų. Istorijos mokslas reikalauja tyrinėtojo universalumo: jis turi nusima­ nyti politinėje e k o n o m i k o j e , e k o n o m i n ė j e geografijoje, ka­ ro m e n e , m e n o ir literatūros istorijoje, filosofijoje ir t. t. Tačiau vien erudicijos neužtenka. Būtinas sugebėjimas apibendrinti, įžvelgti giluminius, užslėptus procesus. V i s u o m e n ė s istorijos tyrinėjimas — b a n d y m a s suprasti pa­ saulį, žmoniją, ž m o g a u s v i e t ą p a s a u l y j e . T a č i a u suprasti vi­ s u o m e n ę — n e galutinis tikslas. Būtina pakeisti ją, sukurti palankesnes sąlygas žmogui tobulėti. Ir dar: tenesiryžta tapti i s t o r i k u tas, k u r i o d v a s i o j e gludi baimė, nes toks žmogus, tenkindamas trumpalaikę, vienadie­ nę k o n j u n k t ū r ą , ne tik klastos istoriją, bet ir p a d a r y s d a u g žalos savo visuomenei, tautai, valstybei.