Johanas Volfgangas Gėtė Jaunojo Verterio kančios Iš vokiečių kalbos vertė EUGENIJA VENGRIENĖ Ką tik galėjau, viską kruop...
129 downloads
1647 Views
787KB Size
Report
This content was uploaded by our users and we assume good faith they have the permission to share this book. If you own the copyright to this book and it is wrongfully on our website, we offer a simple DMCA procedure to remove your content from our site. Start by pressing the button below!
Report copyright / DMCA form
Johanas Volfgangas Gėtė Jaunojo Verterio kančios Iš vokiečių kalbos vertė EUGENIJA VENGRIENĖ Ką tik galėjau, viską kruopščiai surinkau apie vargšą Verterį, pateikiu čia jo istoriją ir ţinau, kad būsite man uţ ją dėkingi. Jo protas ir būdas sukels jūsų meilę ir susiţavėjimą, o jo likimas ne vienam išspaus ašarą. O tu, jautrioji siela, kurią slegia tie patys vargai, pasisemk iš jo kančių paguodos, ir tebūnie ši knygelė tau draugas, jeigu tu dėl nedalios ar savo paties kaltės negali rasti artimesnio bičiulio.
Pirmoji knyga 1771 m. gegužės 4 d. Kaip aš dţiaugiuosi, kad išvaţiavau! Brangusis drauge, štai kokia ţmogaus širdis! Palikau tave, kurį taip myliu, be kurio negalėjau gyventi, ir dţiaugiuos! Ţinau, kad tu man atleisi. Argi kitos mano paţintys nebuvo lyg tyčia taip likimo parinktos, kad uţduotų man rūpesčių? Vargšelė Leonora! O vis dėlto aš čia niekuo dėtas. Argi aš
kaltas, kad, maloniai leisdamas laiką su jos ţavia sesute, sukėliau jos vargšėj širdy aistrą? O vis dėlto — ar visai nekaltas? Ar nekursčiau jos jausmų? Ar nesismaginau tikrai natūraliomis jos atviros širdies apraiškomis, kurios daţnai sukeldavo mums juoką, nors nieko juokinga jose nebūdavo, ar aš... O, tas ţmogus! Kokią jis turi teisę krimstis? Mielas drauge, aš pasitaisysiu, priţadu tau, aš nebegromuliuosiu, kaip anksčiau, tų menkų blogybių, kurias mums atneša likimas. Aš dţiaugiuos dabartimi, o praeitis tegu ir lieka praeitimi. Ţinoma, tavo teisybė, brangusis: ţmonės daug maţiau kentėtų, jeigu savo vaizduotės galia — dievai ţino, kodėl jie tokie, — negrįţtų nuolat prie buvusių blogybių ir verčiau stengtųsi gyventi abejinga dabartimi. Būk malonus ir pasakyk mano motinai, kad aš kuo geriausiai sutvarkysiu jos reikalą ir artimiausiu laiku duosiu jai ţinią. Aš kalbėjausi su savo teta ir įsitikinau, kad ji anaiptol ne tokia nedorėlė, kokia ją laiko mūsiškiai. Ji yra guvi, smarki, geros širdies moteris. Aš išdėsčiau jai savo motinos skundą dėl neišmokėtos paveldėjimo dalies; ji išklojo man savo motyvus, prieţastis ir sąly-
gas, kuriomis ji tuoj pat viską atiduotų, ir net daugiau, negu mes reikalaujame. Vienu ţodţiu, dabar apie tai nenoriu rašyti, pasakyk mano motinai, kad viskas bus gerai. Tvarkydamas šį reikalą aš dar kartą įsitikinau, mielasis, kad nesusipratimas ir tinginystė sukelia daugiau painiavos pasaulyje negu klasta ir piktybė. Šios pastarosios bent jau rečiau sutinkamos. Apskritai man čia gera, vienuma veikia mano širdį kaip stebuklingas balzamas šiame rojaus kampely, o pavasaris, jaunystės metas, visa jėga šildo mano daţnai krūpčiojančią širdį. Kiekvienas medis, kiekviena ţalitvorė apsipylę ţiedais, gera būtų kaip tam karkvabaliui nardyti kvapų jūroje ir vien iš jų traukti maistą. Pats miestelis nekoks, bet apylinkės neapsakomai graţios. Tas paskatino velionį grafą fon M. uţveisti sodą ant vienos iš kalvų, kurios čia nuostabiai kryţiuojasi ir sudaro ţavius slėnius. Sodas visiškai paprastas, ir vos įkėlęs koją pajunti, kad jo planą piešė ne mokytas sodininkas, o jautri širdis, kuri norėjo čia būti laiminga. Prisiminęs velionį, jau išliejau ne vieną ašarą sukrypusioj lapinėj, kuri buvo jo, o dabar yra ir mano mėgs-
tamiausia vietelė. Greit aš būsiu šio sodo šeimininkas; sodininkas man palankus, — nors dar tik kelios dienos, kai mes paţįstami, bet mūsų paţinties jam neteks gailėtis. Gegužės 10 d. Mano siela kupina palaimingos giedros, kaip ir tie nuostabūs pavasario rytai, kuriais aš visa širdimi gėriuosi. Esu vienas ir dţiaugiuosi, patekęs į šį kraštą, kuris tartum tyčia sukurtas tokiai sielai kaip mano. Esu toks laimingas, brangusis, taip paskendęs ramumoj, kad dėl to kenčia mano menas. Aš dabar negalėčiau piešti, negalėčiau išvesti nė vieno brūkšnelio, tačiau niekada nebuvau didesnis menininkas kaip šiuo metu. Kai aplink mane garuoja ţavusis slėnis, kai vidudienio saulė uţlieja tamsias mano miško viršūnes ir tik vienas kitas spindulėlis teįsiskverbia į tos šventovės gelmes, kai guliu aukštoj ţolėj prie almančio upelio ir prie pat ţemės stebiu tūkstančius visokiausių ţolyčių, kai arčiau širdies jaučiu tarp stiebelių knibţdant tą maţąjį pasaulėlį, tuos milijonus neištirtų kirminėlių ir vabalėlių ir jaučiu buvimą visagalio, kuris mus sukūrė pagal savo paveikslą, visa mylinčiojo dvelksmą, kuris mus
laiko ir globoja amţinoj palaimoj, mano drauge, kai man apraibsta akys, kai visas pasaulis aplink ir dangus persikelia į mano sielą kaip mylimosios paveikslas, — tada mane daţnai pagauna ilgesys ir aš galvoju: „Ak, kad galėčiau tai išreikšti, kad galėčiau įkvėpti piešiniui tą plazdančią gyvybę, kurios pilna mano širdis, kad popierius atspindėtų mano sielą, kuri yra begalinio dievo atspindys!“ Mano drauge! Bet viso to akivaizdoj aš jaučiuosi niekas, aš ţūstu, priblokštas didingo tų reiškinių groţio. Gegužės 12 d. Aš neţinau, ar šioj apylinkėj gyvena burtininkės dvasios, ar dangiška mano širdies fantazija viską aplinkui verčia rojumi. Prie pat miestelio yra šulinys, nuo to šulinio aš negaliu atsitraukti kaip Meluzina su savo seserimis. Nusileidęs nuo kalnelio, atsiduri prie skliauto, kur gal dvidešimt laiptelių veda ţemyn, o apačioj iš marmuro uolų trykšta skaidriausias šaltinis. Viršuj ţema mūrinė sienelė, juosianti šią vietą, ţemai tankus išlakių medţių guotas, vėsos dvelkimas — visa tai kaţkuo vilioja, traukia, kelia jaudinantį šiurpą. Nė vienos dienos nepraleidţiu ten nenuėjęs ir visada
išsėdţiu gerą valandą. Iš miesto čia ateina merginos ir semia vandenį: nekalčiausias darbas ir labai reikalingas, kadaise juo nesibodėdavo net karalaitės. Ten sėdėdamas aiškiai įsivaizduoju patriarchalinį gyvenimą, kada protėviai prie šulinio susipaţindavo, piršdavosi ir apie šulinius ir šaltinius skrajodavo gerosios dvasios. O, to nesugebės pajusti tas, kurs niekada po ilgos kelionės karštą vasaros dieną nesigaivino šaltinio vėsa. Gegužės 13 d. Tu klausi, ar atsiųsti man knygas. Mielasis, dėl dievo meilės, tik neuţkrauk man tos naštos! Aš nebenoriu, kad mane kas mokytų, drąsintų, skatintų, mano širdis ir taip liejasi per kraštus; man reikia lopšinės, bet geresnės kaip savo Homero aš niekur nerasiu. Kaip daţnai aš stengiuosi nuraminti savo maištaujantį kraują, juk tu ţinai, kokia nerami, kokia nepastovi mano širdis. Mielasis! Ar reikia tau tai sakyti? Kam, jei ne tau, tiek kartų teko kęsti mano staigius perėjimus nuo sielvarto į dţiūgavimą, nuo švelnios melancholijos į praţūtingą aistrą? Todėl aš ir ţiūriu į savo širdelę kaip į sergantį vaiką, tenkinu kiekvieną
jos norą. Nepasakok to kitiems: yra ţmonių, kurie mane uţ tai pasmerks. Gegužės 15 d. Paprasti miestelio ţmonės mane jau paţįsta ir myli, ypač vaikai. Iš pradţių, kai aš prie jų prieidavau ir maloniai uţkalbindavau, kai kurie manydavo, kad noriu iš jų pasijuokti, ir atšaudavo man gana šiurkščiai. Aš neėmiau to į širdį, tik aiškiai pajutau, ką jau anksčiau buvau pastebėjęs: aukštėlesnio luomo ţmonės visada laikosi atokiai nuo paprastų ţmonių, lyg bijodami, kad suartėjimas juos paţemins; be to, pasitaiko tokių lengvabūdţių ir nedorų pokštininkų, kurie tartum nusileidţia iš savo aukštybių, bet tik tam, kad savo išdykumu dar labiau įskaudintų vargšus. Aš gerai ţinau, kad mes nesam ir negalim būti lygūs; bet esu tos nuomonės, kad tas, kuris, norėdamas išsaugoti savo orumą, šalinasi vadinamosios minios, taip pat vertas paniekos, kaip ir bailys, kuris bijodamas pralaimėti slepiasi nuo priešo. Neseniai, atėjęs prie šulinio, radau jauną tarnaitę, pasistačiusią savo indą ant apatinio laiptelio ir besidairančią, ar nepasirodys kokia draugė ir ne-
padės jai uţkelti ąsočio ant galvos. Aš nulipau ţemyn ir paţvelgiau į ją. „Gal jums padėti, panele?“ — paklausiau. Ji nuraudo kaip ţarija ir atsakė: „O ne, pone!“ — „Nesivarţykit.“ Ji pasitaisė ant galvos lankelį, ir aš jai padėjau. Padėkojusi ji uţlipo laiptais aukštyn. Gegužės 17 d. Aš jau turiu visokių paţįstamų, bet draugijos dar neradau. Neţinau, kuo aš ţmonėms patrauklus: daugelis mane mėgsta, prisiriša prie manęs, ir man visada gaila, kad mūsų keliai taip greit išsiskiria. Jeigu tu manęs paklaustum, kokie čia ţmonės, tai pasakyčiau: kaip visur. Tokia vienoda ta ţmonių padermė! Dauguma didţiąją laiko dalį dirba, kad pragyventų, o tas truputis laisvės, kuris atlieka nuo darbo, juos taip baugina, kad jie griebiasi bet kokių priemonių, stengdamiesi ja nusikratyti. O ta ţmogaus lemtis! Bet čia ţmonės tikrai geri! Kai aš kartais uţsimirštu ir dţiaugiuosi su jais tais dţiaugsmais, kurie ţmonėms dar yra leisti, — atvirai ir nuoširdţiai pajuokauti prie dailiai padengto stalo, tinkamu laiku surengti kokią iškylą, šokius ar kitką,
— man tada gera, jei tik neprisimenu, kad manyje glūdi dar daugybė kitų jėgų, kurios trūnija nenaudojamos ir kurias aš turiu rūpestingai slėpti. O tas taip spaudţia širdį! Ką padarysi! Būti nesuprastam — tokių kaip aš dalia. Ak, kodėl nebegyvena mano jaunystės draugė! Kam aš ją sutikau! Galėčiau sau pasakyti: „Esi kvailys! Ieškai to, ko ţemėje negalima rasti.“ Bet aš ją turėjau, jutau tą širdį, tą didelę sielą, šalia kurios jaučiausi didesnis, negu buvau, nes buvau viskuo, kuo tik galėjau būti. Dieve mano! Argi nors viena manyje slypinti jėga buvo tada nenaudojama? Ar aš negalėjau atskleisti jai viso to nuostabaus jausmo, kuriuo mano širdis suvokia gamtą? Ar visa mūsų draugystė nebuvo amţinas subtiliausių jausmų, aštriausių sąmojų audimas, kurio visi atspalviai, net išdykumas, rodė genialumo ţymes? O dabar?.. Metai, kuriais ji mane pralenkė, paguldė ją į kapą anksčiau negu mane. Niekada jos neuţmiršiu, niekada neuţmiršiu jos aiškaus proto, jos dieviško pakantumo. Prieš kelias dienas susipaţinau su V., nuoširdţiu jaunu vaikinu gana malonaus veido. Jis ką tik baigęs universitetą, nelaiko savęs gudruoliu,
bet vis dėlto dedasi ţinąs daugiau uţ kitus; sprendţiant iš visko, jis buvo uolus studentas, ţodţiu, turi ţinių. Suţinojęs, kad aš daug piešiu ir moku graikų kalbą (dvi retenybės šiuose kraštuose), jis mane uţkalbino ir pademonstravo visą savo ţinių bagaţą, nuo Bato iki Vudo, nuo Pilio iki Vinkelmano, be to, sakėsi perskaitęs Zulcerio teoriją, visą pirmąją dalį, ir turįs Heinės (Kristijanas Gotlobas Heinė (Heyne) (1729-1812), Getingeno universiteto profe-
rankraštį apie antikos studijavimą. Aš nesileidau su juo į kalbas. Sutikau dar vieną dorą, nuoširdų ţmogų, kunigaikščio amtmaną. Sako, kad vienas dţiaugsmas matyti jį su vaikais, kurių jis turi devynetą; ypač visi giria jo vyriausiąją dukterį. Kvietė mane apsilankyti, ir kurią dieną ketinu pas jį nueiti. Jis gyvena pusantros valandos kelio nuo čia, kunigaikščio medţioklės namuose, kur jam buvo leista persikraustyti po ţmonos mirties, mat liktis mieste, valdiškame bute, jam tada buvo per daug skaudu. Be to, susidūriau su dar keliais pretenzingais tipais, kurių kiekvienas krustelėjimas erzina, o labiausiai piršimasis su draugyste. sorius, filologas ir archeologas)
Lik sveikas. Tas laiškas tau patiks, jis perdėm aprašomojo pobūdţio. Gegužės 22 d. Jau ne vienas yra pastebėjęs, kad ţmogaus gyvenimas tėra sapnas, šitas jausmas ir mane visur lydi. Kai pamatau, kokios ribotos yra kūrybinės ir tiriamosios ţmogaus jėgos, kai įsitikinu, kad visa veikla siekiama vien patenkinti poreikius, kurie vėlgi neturi jokio kito tikslo, kaip tik prailginti mūsų varganą egzistenciją, ir dar, kad bet kaip guostis tam tikrais tyrinėjimais tėra svajinga rezignacija, margų paveikslėlių ir šviesių vaizdelių piešimas ant savo kalėjimo sienų, — visa tai man atima ţadą, Vilhelmai. Aš grįţtu į save ir randu visą pasaulį. Bet ir jis tėra daugiau nuojauta, neaiškūs troškimai, o ne tikri, gyvybe trykštantys vaizdai. Tada man viskas susilieja akyse, ir aš vėl svajingai šypsausi pasauliui. Visi didţiai mokyti auklėtojai ir mokytojai sutinka, kad vaikai neţino, kodėl jie to ar kito nori; bet kad ir dideli kaip vaikai krapinėja šioj ţemėj ir taip pat kaip ir anie neţino, iš kur jie atėjo ir kur eina, lygiai taip pat neţiūri tikrųjų tikslų, taip pat yrą valdomi biskvitų, pyragaičių ir berţinės
rykštės — tuo niekas nenori tikėti, o man rodos, kad tai aišku kaip dieną. Ţinau, katu man atsakysi, ir mielai sutinku, kad patys laimingiausi yra tie, kurie kaip vaikai gyvena šia diena, nešiojasi savo lėles, jas nurenginėja ir aprenginėja ir su didele pagarba slankioja apie stalčių, kur mama laiko skanėstus, o kai gauna, ko norėjo, šlamščia pilna burna ir šaukia: „Dar!“ Tai laimingi padarai. Gera ir tiems, kurie savo menkiems darbeliams ir gal net aistroms sugalvoja skambius pavadinimus ir paskiria juos ţmonijai kaip didelius ţygius jos labui ir gerovei. Gera tam, kas taip gali! Bet kas nuolankia širdim supranta, ką visa tai duoda, kas mato, kaip graţiai kiekvienas miesčionis, kuriam sekasi, sugeba apkarpyti savo sodelį, paversdamas jį rojumi, kaip kantriai net skurdţius sulinkęs po našta pūškuoja savo keliu ir kaip visiems rūpi šios saulės šviesą matyti bent vieną minutę ilgiau, — tas nutyla ir kuria pasaulį savo širdy, ir taip pat yra laimingas, nes ir jis yra ţmogus. Ir pagaliau, kad ir kaip prislėgtas, jis nešiojasi širdy saldų laisvės jausmą ir ţino, kad galės palikti šį kalėjimą, kada tik panorės. Gegužės 26 d.
Tu jau seniai ţinai mano įprotį patogiai kur nors įsitaisyti, nusiţiūrėti kokią jaukią vietelę ir ten paprastoj aplinkoj leisti laiką. Aš ir čia radau tokį kampelį, kuris mane patraukė. Maţdaug valanda kelio nuo miesto yra Valheimo kaimas. Jis graţiai stovi ant kalvos, ir kai tenai uţlipęs eini taku kaimo link, prieš tave atsiveria visas slėnis. Maloni smuklininkė, nors nebe jauna, bet paslaugi ir ţvali, vaišina kava, vynu, alumi; o svarbiausia čia auga dvi liepos, savo kupliomis šakomis gaubiančios visą nedidelę baţnyčios aikštę, kurią supa pirkios, darţinės ir kiemai. Kitą tokią ramią, tokią jaukią vietelę sunku rasti, ir aš paprašiau atnešti čia iš smuklės stalelį ir kėdę, čia geriu kavą, skaitau Homerą. Kai vieną graţią popietę aš pirmą kartą atsitiktinai atėjau po liepomis, aikštę radau tuščią. Visi buvo laukuose; tik kaţkoks berniūkštis, ne daugiau kaip ketverių metų, sėdėjo ant ţemės ir laikė abiem rankom prisiglaudęs prie krūtinės kitą, gal pusės metų kūdikį, kuris kaip krėsle sėdėjo jam tarp kojų; vyresnysis labai guviai dairėsi aplink save juodom akytėm, bet buvo visai ramus. Tas vaizdas krito man į širdį; atsisėdau ant priešais stovinčio
arklo ir su dideliu malonumu ėmiau piešti šią brolišką sceną. Dar nupiešiau artimiausią tvorą, darţinės duris ir kelis sulūţusius tekinius, viską kaip buvo ir po valandos pamačiau, kad sukūriau gerai sukomponuotą, labai įdomų piešinį, ničnieko savo nepridedamas. Tai sustiprino mano pasiryţimą ateityje laikytis tik gamtos. Ji viena neapsakomai turtinga, ji viena tegali išauginti didelį menininką. Taisyklių naudai daug ką galima pasakyti, maţdaug tą patį ką ir visuomeninės tvarkos labui. Ţmogus, kuris mokosi kurti pagal taisykles, niekada nesukurs nieko neskoninga ar bloga, kaip ir tas, kuris moka gerbti įstatymus ir padorumą, niekada nebus nepakenčiamas kaimynas ar visiškas niekšas; o vis dėlto, sakyk, ką nori, visos taisyklės griauna tikrą gamtos suvokimą ir neleidţia jos teisingai išreikšti! Tu pasakysi, kad tai grieţta! Kad taisyklės tik apriboja, apkarpo laukines ataugas ir t. t. Mielas drauge, gal tau duoti palyginimą? Čia tas pats kaip ir meilėje. Jauno vaikino širdis verţiasi prie merginos, jis kiauras dienas praleidţia pas ją, eikvoja visas savo jėgas, visą turtą, kas minutę rodydamas jai visišką atsidavimą. Ir štai ateina koks filisteris,
valdţios ţmogus, ir sako: „Dailusis pone! Mylėti yra ţmogiška, tik reikia mylėti ţmoniškai! Paskirstykit savo valandas, vienas darbui, o kitas, poilsio valandas, skirkit merginai. Apskaičiuokite savo turtą, ir iš to, kas atliks nuo jūsų poreikių, aš nedraudţiu nunešti jai kokią dovanėlę, tik ne per daţnai, na, gimimo, vardo dieną ir t. t. ...“ Jeigu ţmogus paklausys, jis taps naudingu jaunuoliu, ir aš pats kiekvienam kunigaikščiui patarsiu skirti jį į kolegiją; bet jo meilei bus galas, o jei jis menininkas, — tai ir jo menui. O, mano draugai! Kodėl taip retai teprasiverţia genijaus šaltinis, kodėl jis taip retai teišsilieja milţiniška srove ir taip retai sukrečia jūsų nustebintas širdis? Mieli draugai, ant abiejų krantų gyvena saikingi ponai, bangos uţlietų jų lapines, tulpių lysves ir kopūstus, todėl jie laiku pasirūpina pylimais ir kanalais apsiginti nuo gresiančio pavojaus. Gegužės 27 d. Kaip matau, mane pagavo susiţavėjimas, įsileidau į palyginimus ir deklamaciją ir uţmiršau tau papasakoti, kaip su tais vaikais buvo toliau. Pasinėręs į kūrybinę nuotaiką, kurią tau padrikai
apsakys vakarykštis laiškas, išsėdėjau kokias dvi valandas ant arklo. Vakarop atbėga jauna moteris su pintinėle rankoj ir dar iš tolo šaukia vaikams, kurie per tą laiką nepajudėjo iš vietos: „Filipsai, koks tu geras!“ Ji pasveikino mane, aš atsakiau, atsistojau ir priėjęs arčiau paklausiau, ar čia jos vaikučiai. Ji atsakė „taip“, padavė vyresniajam pusę bandelės, maţylį paėmė ant rankų ir su motiniška meile pabučiavo. „Aš palikau Filipsui maţiuką, — tarė ji, — o pati su vyresniuoju išėjau į miestą duonos, cukraus ir molinio puodţiuko nusipirkti.“ Visa tai pamačiau jos pintinėj, kurios dangtelis buvo nuslinkęs. „Hansui (tuo vardu buvo maţylis) reikia vakarienei išvirti sriubutės. Tas padauţa dičkis, besivarţydamas su Filipsu dėl košės pagrandų, sudauţė man vakar puodţiuką.“ Aš pasiteiravau, kur dabar vyresnysis, ir vos tik ji spėjo pasakyti, kad gainioja pievoj ţąsis, pastriuokomis atlėkė ir pats, atnešė viduriniajam broliui lazdyno vytelę. Aš kalbėjausi toliau su motina ir suţinojau, kad ji mokytojo duktė, kad jos vyras išvaţiavęs į Šveicariją pusbrolio palikimo atsiimti. „Jie norėjo jį apgauti, — tarė ji, — ir neatsakinėjo į laiškus; tada jis pats išvaţiavo
ţiūrėti. Kad tik nebūtų atsitikusi jam kokia nelaimė, negaunu jokios ţinios.“ Man buvo sunku atsitraukti nuo tos moters, daviau vaikams po kreicerį, maţiuko dalį atidaviau motinai ir paprašiau nupirkti jam bandelę prie sriubos, kai ji vėl nueis į miestą, ir taip išsiskyrėme. Aš sakau tau, mielasis, kai mano jausmai įsisiūbuoja, tai visą jų audrą geriausiai apmalšina toks padaras, kuris laimingas ir ramus gyvena ankštame savo buities rate, šiaip taip stumia dienas ir ţiūrėdamas į krintančius lapus tik tiek tegalvoja, kad artinasi ţiema. Nuo to laiko daţnai nueinu į tą kaimą. Vaikai visai prie manęs priprato, kai geriu kavą, jie gauna cukraus, o vakare valgom kartu sumuštinius su rūgusiu pienu. Sekmadieniais duodu jiem po kreicerį, o jeigu po pamaldų manęs nėra, tai smuklės šeimininkei įsakyta atiduoti jiems, kas priklauso. Vaikai manim pasitiki, viską pasakoja, ir man labai smagu ţiūrėti, su kokia aistra ir kaip naiviai ir karštai jie reiškia savo norus, kai susirenka daugiau vaikų iš kaimo. Turėjau nemaţa vargo, kol įtikinau motiną, kad jie man nekliudo. Gegužės 30 d.
Ką aš tau aną kartą rašiau apie tapybą, tą patį galima pasakyti ir apie poeziją; svarbu tik atrasti groţį ir turėti drąsos jį išreikšti; čia, ţinoma, keliais ţodţiais daug kas pasakyta. Šiandien mačiau vieną vaizdą, kurį reikia tik aprašyti, ir bus graţiausia pasauly idilė. Bet kam čia poezija, vaizdai, idilė? Argi ţmogus, sujaudintas gamtos reiškinio, tuojau turi ir pats ką nors regzti? Jeigu tu po tokios įţangos lauki ko nors didingo ir prakilnaus, tai vėl labai apsivilsi; mane taip labai sudomino paprastas kaimo vaikinas — aš, kaip visada, pasakosiu paprastai, ir tu tikriausiai, kaip visada, sakysi, kad perdedu. Ir vėl Valheime, tik Valheime dedasi tokie stebuklai. Po liepomis buvo susimetusi kaţkokia kompanija gerti kavos. Man ji nepatiko, ir aš, radęs dingstį, pasišalinau. Iš gretimo namo atėjo jaunas kaimietis ir ėmė taisyti arklą, ant kurio aš andai sėdėjau. Man patiko jo išvaizda, tad uţkalbinau jį ir paklausiau, kaip jis gyvena; mes greit susipaţinom ir, kaip man visada būna su tokiais ţmonėmis, ėmėm kalbėtis atvirai ir nuoširdţiai. Jis sakėsi tarnaująs pas vieną našlę, kuri esanti jam labai gera. Jis tiek daug apie ją kalbėjo ir taip ją
liaupsino, jog aš greitai pajutau, kad visa širdimi jai atsidavęs. Ji esanti nebejauna, pirmasis vyras buvęs jai negeras, ir ji nebenorinti tekėti, ir iš jo kalbos aiškiai buvo matyti, kokia ji jam graţi, kokia ţavi ir kaip jis norėtų būti jos išrinktasis ir išdildyti jai iš atminties pirmojo vyro ydas. Norėdamas atvaizduoti to ţmogaus skaisčius jausmus, meilę ir ištikimybę, turėčiau pakartoti tau kiekvieną jo ţodį. Dar daugiau, turėčiau būti didţiausias poetas, kad galėčiau tau atpasakoti jo išraiškingus mostus, jo harmoningą balsą, jo slaptingą akių ugnį. Ne, jokie ţodţiai neišreikš to švelnumo, kuris sklido iš visos jo būtybės; ką besakyčiau, viskas būtų banalu. Ypač mane sujaudino jo baimė, kad aš blogai nepagalvočiau apie jų santykius ir nesuabejočiau jos dorumu. Kaip jis ţaviai pasakojo apie jos figūrą, jos kūną, kuris ir be jaunystės kerų galingai jį traukia ir ţavi, tai aš galiu pakartoti tik savo širdies gilumoj. Niekada savo gyvenime nemačiau, nė sapnuoti nesapnavau tokio galingo geismo, tokio karšto, nesulaikomo troškimo ir kartu tokio skaistumo. Nesibark, jei pasakysiu, kad prisiminus šią nekaltybę ir nuoširdumą man liepsnoja
širdis, kad tas ištikimybės ir švelnumo paveikslas visur mane persekioja ir aš, lyg būčiau pats uţsidegęs, trokštu ir ilgiuos. Dabar pasistengsiu ir ją ko greičiausiai pamatyti, o gal geriau to nedarysiu. Verčiau ţiūrėsiu į ją jos garbintojo akimis; gal mano paties akims ji neatrodys tokia, kokia ji dabar stovi prieš mane, tai kam gadinti tą graţų paveikslą? Birželio 16 d. Kodėl tau nerašau? Klausi, nors esi mokslo ţmogus. O juk galėtum atspėti, kad man gera ir... vienu ţodţiu, nauja paţintis įstrigo man į širdį. Aš... kaip čia pasakius... Papasakoti tau viską iš eilės, kaip ten buvo, kaip susipaţinau su labai miela būtybe, vargiai pavyks. Aš linksmas ir laimingas, taigi prastas pasakotojas. Angelas? Fe, taip sako kiekvienas apie savo merginą, tiesa? Ir vis dėlto neįstengiu tau apsakyti, kokia ji tobula, kodėl ji tobula; uţtenka to, kad ji visai mane pavergė. Tiek paprastumo šalia tokio proto, tiek gerumo šalia tokios tvirtybės, tokia sielos ramybė šalia tokio gyvumo ir veiklumo. Visa tai tušti plepalai, ką aš čia apie ją sakau, niekingos abstrakcijos, kurios neišreiškia nė vieno jos esybės
bruoţelio. Kitą kartą... Ne, ne kitą kartą, dabar tuojau viską tau apsakysiu. Jei ne dabar, tai jau ir niekada. Juk, tarp mūsų kalbant, pradėjęs rašyti aš jau tris kartus buvau bemetąs plunksną ir beliepiąs balnoti ţirgą joti pas ją. O juk šiandien rytą prisiekiau nejoti ir vis dėlto kas minutė bėgu prie lango ţiūrėti, ar dar aukštai saulė... Niekaip negalėjau savęs įveikti, turėjau ją aplankyti. Štai aš vėl namie, Vilhelmai, suvalgysiu vakarienei sumuštinį ir rašysiu tau. Koks dţiaugsmas mano sielai matyti ją tarp meilių, judrių vaikelių, jos aštuonių broliukų ir sesučių. Jeigu ir toliau taip rašysiu, tu niekada nieko nesuţinosi. Tai klausyk, aš prisiversiu ir apsakysiu tau visas smulkmenas. Aną kartą tau rašiau, kad susipaţinau su amtmanu S. ir kad jis kvietė mane kurią dieną apsilankyti jo nuošalioj buveinėj, geriau sakant, jo maţoj karalystėj. Aš uţmiršau ir tikriausiai niekada nebūčiau ten nuėjęs, jei atsitiktinumas nebūtų parodęs man to lobio, kuris slepiasi tam ramiam kampely. Mūsų jaunimas ruošė uţmiesty balių, kuriame ir aš mielai sutikau dalyvauti. Aš pasisiūliau vienai gerai, graţiai, bet šiaip neţymiai merginai uţ kavalierių, ir
mes sutarėm, kad aš pasamdysiu karietą, nuvešiu savo šokėją ir jos pusseserę į pasilinksminimo vietą, o pakeliui paimsime dar Šarlotą S. „Jūs susipaţinsite su graţia mergina“, — tarė mano šokėja, kai mes per didelį, graţiai išretintą mišką vaţiavom į medţioklės namus. „Ţiūrėkit, kad neįsimylėtumėt!“ — pridūrė jos pusseserė. „O kodėl?“, — paklausiau aš. „Ji jau suţadėta, — atsakė ši, — su puikiu ţmogumi, kuris po tėvo mirties išvaţiavo tvarkyti savo reikalų ir gauti paskyrimo į aukštą vietą.“ Tą ţinią išklausiau gana abejingai. Kai privaţiavom prie amtmano sodybos vartų, saulė dar buvo per ketvirtį valandos nuo kalnų viršūnių. Buvo tvanku, ir merginos susirūpino, kad tik nekiltų audra, nes aplink dangaus pakraščiuose tvenkėsi pilkšvi grėsmingi debesėliai. Aš išsklaidţiau jų baimę, dėdamasis gerai išmanąs apie orą, nors iš tikrųjų man ir pačiam dingtelėjo, kad mūsų pramoga gali būti sudrumsta. Aš išlipau, prie vartų priėjo tarnaitė ir paprašė valandėlę luktelti, panelė Lota tuojau ateisianti. Aš nuėjau per kiemą prie graţių namų ir, kai uţlipęs laipteliais įţengiau pro duris vidun, pama-
čiau tokį ţavų reginį, kokio niekada nebuvau matęs. Prieangy koks šešetas vaikų nuo vienuolikos iki dvejų metų amţiaus kirbėjo apie grakščią vidutinio ūgio merginą su paprasta balta suknele ir rausvais kaspinais prie krūtinės ir rankovių. Ji laikė rankose kepalėlį juodos duonos ir raikė ją maţyliams, kiekvienam pagal amţių ir apetitą, ir darė tai taip meiliai, taip nuoširdţiai kiekvienas šaukė „ačiū“, iš anksto keldamas rankeles ir laukdamas savo riekės, o paskui vieni patenkinti daviniu nėrė šalin, kiti, ramesnio būdo, palengva traukė prie vartų paspoksoti į atvykėlius ir karietą, kuria išvaţiuos jų Lota. „Prašom atleisti, — tarė ji, — kad priverčiau jus uţeiti vidun, o damas laukti. Rengdamasi ir aiškindama, ką reikės padaryti namuose, kol manęs nebus, uţmiršau išdalinti vaikams pavakarius, o jie nenori, kad kas kitas jiems raikytų duoną.“ Aš pasakiau kaţkokį komplimentą, o pats visa siela gėrėjausi jos išvaizda, balsu, judesiais, ir tik kai ji įbėgo į kambarį pasiimti vėduoklės ir pirštinių, galėjau atsipeikėti nuo netikėto įspūdţio. Vaikai iš tolo skersavo į mane, ir aš priėjau prie maţiausio, labai malonaus veido vaikiuko. Jis atsitraukė atbulas,
bet tuo metu įėjo Lota ir tarė: „Lui, duok dėdei rankutę!“ Vaikutis tuoj paklausė; aš nesusilaikiau ir, nepaisydamas jo šlapios panosėlės, širdingai jį pabučiavau. „Dėdei? — paklausiau aš, paduodamas jai ranką. — Ar jūs laikote mane vertu laimės būti jūsų giminaičiu?“ — „O, mūsų giminė plati, — atsakė ji su padykėlės šypsena, — ir man būtų gaila, jeigu jūs būtumėt blogiausias jos narys.“ Išeidama ji prisakė Sofijai, vyriausiajai seseriai po jos, kokių vienuolikos metų mergytei, gerai priţiūrėti vaikus ir pasveikinti tėvelį, kai šis grįš iš pasijodinėjimo. Maţyliams ji liepė klausyti sesutės kaip ir jos pačios, ir kai kurie aiškiai pasiţadėjo. Tik viena baltaplaukė gudruolė, kokių šešerių metų amţiaus, pasakė: „Bet ji tai ne tu, Lota, tave mes labiau mylim.“ Du vyresnieji berniūkščiai buvo uţlipę ant karietos galo, ir, man paprašius, Lota leido jiems pasivėţinti ligi pamiškės, tik jie turėjo priţadėti, kad neišdykaus ir tvirtai laikysis. Vos tik mes susėdom, vos tik merginos pasisveikino ir persimetė pastabomis apie drabuţius ir ypač apie skrybėlaites, vos tik jos perkratė draugiją, kurią tikėjosi pamatyti, Lota paprašė veţėją sustoti ir liepė vaikams nulipti;
jie panoro dar kartą pabučiuoti jai ranką, vyresnysis atliko tai švelniai, kaip ir tinka penkiolikos metų jaunuoliui, o antrasis — smarkiai ir nerūpestingai. Ji liepė dar kartą pasveikinti maţiukus, ir mes nuvaţiavom toliau. Pusseserė paklausė, ar Lota perskaičiusi knygą, kurią ji andai atsiuntusi. „Ne, — atsakė ši, — ji man nepatinka. Galėsiu jums grąţinti. Ta, kur seniau davėte, irgi ne geresnė.“ Aš nustebau, kai paklausęs išgirdau, kokios tai knygos. Visa, ką ji sakė, buvo taip tvirta, sulig kiekvienu ţodţiu mačiau naują ţavesį, naujus proto spindulius trykštant iš jos veido, kuris it ţiedas skleidėsi mano akyse, nes ji juto, kad aš ją suprantu. „Kai buvau jaunesnė, — kalbėjo ji, — labiausiai mėgau romanus. Negaliu apsakyti, kaip man būdavo gera sekmadieniais atsisėsti kur kamputy ir visa širdimi pagyventi kokios nors mis Dţenės dţiaugsmais ir vargais. Nesiginsiu, tokios knygos dar ir dabar mane šiek tiek ţavi. Bet kad aš taip retai prisėdu prie knygos, tai noriu, kad ji būtų visai pagal mano skonį. Todėl mieliausias man yra tas autorius, kur randu savo pačios pasaulį, kuris jaučia tą pat ką ir aš, ir jo knyga man įdomi
ir artima kaip mano pačios namai, jie, tiesa, ne rojus, bet vis dėlto man jie neapsakomos laimės šaltinis.“ Aš stengiausi neparodyti, kaip mane jaudina jos ţodţiai. Tai, beje, neilgai man sekėsi, nes kai tik išgirdau, kaip teisingai ji keliais sakiniais apibūdino „Veikfildo kleboną“... aš neišlaikiau, išliejau jai viską, kas verţėsi man iš širdies, ir tik po geros valandėlės, kai Lota įtraukė į pokalbį ir merginas, pastebėjau, kad jos visą tą laiką sėdėjo išplėtusios akis, lyg paskendusios savo mintyse. Pusseserė kelis kartus nuţvelgė mane, pašaipiai suraukusi nosytę, bet man tas nerūpėjo. Kalba nukrypo į šokius. „Jei ši aistra smerktina, — tarė Lota, — tai atvirai prisipaţįstu — nieko taip nemėgstu kaip šokių. Ir jeigu turiu kokį rūpestį, tai pakliunkinu savo išklerusiu fortepijonu kontrdansą, ir vėl man linksma.“ Kaip aš gėrėjausi jos juodomis akimis! Kaip tos sodrios lūpos ir skaistūs rausvi skruostai traukte traukė mano sielą! Kaip suţavėtas jos puikių minčių daţnai nė pačių ţodţių negirdėdavau! Tu gali tai įsivaizduoti, nes mane paţįsti. Vienu ţodţiu, kai sustojom prie baliaus namų, aš išlipau iš karietos kaip sapne ir taip pasinėręs į svajones prieblan-
doj skęstančiam pasauly, kad nė muzikos negirdėjau, kuri liejosi iš apšviestos salės antrame aukšte. Du ponai, Odranas ir kaţkoks N. N., — kas ten atsimins visas pavardes, — pusseserės ir Lotos šokėjai, sutiko mus prie karietos durelių ir pasiėmė savo damas, o aš nusivedţiau į viršų savąją. Mes sukinėjomės apie kits kitą šokdami menuetus, aš kviečiau visas damas iš eilės, ir kaip tyčia pačios neįdomiausios vis delsdavo paduoti ranką ir baigti šokį. Lota su savo šokėju pradėjo anglų šokį, ir gali įsivaizduoti, kaip man buvo malonu, kai ji iš eilės suėjo į figūrą su mumis. Reikia pamatyti, kaip ji šoka! Matai, ji taip visa širdimi ir visa siela atsiduoda šokiui, jos visas kūnas — viena harmonija, judesiai tokie nerūpestingi, tokie laisvi, lyg šokis būtų jai viskas, lyg ji nieko daugiau negalvotų, nieko nejaustų; ir tikriausiai tuo metu ji visą pasaulį uţmiršta. Aš paprašiau ją antrojo kontrdanso; ji paţadėjo man tretįjį ir su ţaviu atvirumu pareiškė labai mėgstanti vokiškąjį valsą. „Čia tokia mada, — kalbėjo ji, — kad vokiškąjį reikia šokti su savuoju, bet mano kavalierius menkai moka suktis ir bus man
dėkingas, jeigu aš jį nuo to darbo atleisiu. Jūsų dama irgi nemoka ir nemėgsta, o aš jau per angliškąjį pastebėjau, kad jūs puikiai sukatės. Taigi, jei norite šokti su manim vokiškąjį, tai eikite ir prašykit mano šokėją sutikimo, o aš nueisiu pas jūsų damą.“ Aš paspaudţiau jai ranką, ir mes sutarėm, kad jos kavalierius tuo metu uţims mano damą. Ir šokis prasidėjo! Kurį laiką smaginomės, visaip narstydami rankas. Kaip ţaviai, kaip lengvai ji skraidė! O kai pradėjom suktis ir skrieti vieni apie kitus kaip dangaus kūnai, tai iš pradţių, tiesa, buvo nekas, nes nedaug kas moka tikrąjį valsą. Mes buvome protingi ir palaukėm, kol kiti išsidūko, ir kai nevykėliai pasitraukė, leidomės šokti ir dar su viena pora — Odranu ir jo šokėja — narsiai laikėmės iki galo. Niekada taip manęs nenešė kojos. Aš nebejaučiau savęs. Laikyti rankose mieliausią pasauly būtybę ir skristi su ja vėju, kol viskas aplink išnyksta, — Vilhelmai, prisipaţįstu tau, aš prisiekiau, kad merginai, kurią mylėsiu, į kurią turėsiu teisių, niekada neleisiu šokti valso su kitu, nors ir galvą reiktų palydėti. Tu mane supranti! Norėdami atsikvėpti, apsukom
kelis ratus apie salę ţingsniu. Paskui ji atsisėdo, ir mano iš anksto atidėti apelsinai, dabar vieninteliai likę, puikiai ją atgaivino, tik kiekvieną kartą, kai ji iš mandagumo paduodavo skiltelę savo nekukliai kaimynei, pajusdavau širdy dygtelėjimą. Šokant trečią anglų šokį, mes buvom antroji pora. Kai iš eilės pasileidom šokti ir aš — nemoku pasakyti, su kokia palaima, — laikiau jos ranką, ţvelgiau jai į akis, iš kurių tryško atviriausias, gryniausias pasitenkinimas, mes prisiartinom prie vienos damos, kurios malonus nebejaunas veidas man krito į akis. Ji ţvilgteli su šypsena į Lotą, pagrasina pirštu ir, skrisdama pro šalį, dukart reikšmingai pamini Alberto vardą. „Kas tas Albertas, — tariau, — jei galima paklausti?“ Ji buvo beatsakanti, bet mes išsiskyrėm, nes atėjo eilė didţiajai aštuoniukei, o kai sukiojomės prieš vienas kitą, pastebėjau jos veide lyg susimąstymo šešėlį. „Kodėl turėčiau nuo jūsų slėpti, — tarė ji, paduodama man ranką promenadai. — Albertas geras ţmogus, su kuriuo aš beveik suţadėta.“ Man tai nebuvo naujiena (vaţiuojant merginos buvo tai sakiusios), o vis dėlto
dabar tai buvo visiškai nauja, nes tada girdėdamas tą ţinią negalvojau apie ją, kuri per tas kelias valandas tapo man tokia brangi. Vienu ţodţiu, aš sumišau, uţmiršau, ką darąs, prisijungiau ne prie tos poros, viskas susipainiojo, ir prireikė viso Lotos sumanumo, daug tampymo bei stumdymo, kad tvarka būtų grąţinta. Šokiui dar nesibaigus ėmė stiprėti ţaibai, kurių tvyksčiojimą aš jau seniai mačiau dangaus pakrašty, bet vis laikiau amalu: driokstelėjo perkūnija, nustelbdama muzikos garsus. Trys damos pabėgo iš šokėjų eilės, jas pasekė jų kavalieriai; kilo sąmyšis, ir muzika nutilo. Kai linksminantis mus netikėtai ištinka nelaimė ar kas nors baisu, tai suprantama, kad poveikis yra stipresnis negu kitu metu, taip yra dėl kontrasto, kurį skaudţiai pajuntame, o dar labiau dėl to, kad mūsų pojūčiai tada atviresni įspūdţiams ir greičiau juos priima. Tokios prieţastys, matyt, sukėlė tą keistą maivymąsi, kuris dabar apėmė moteris. Protingiausia atsisėdo kampe nugara į langą ir uţsiėmė ausis. Kita atsiklaupė ir įsikniaubė jai į kelius. Trečia įsispraudė tarp jų, apsikabino savo seseles ir davė valią ašaroms. Vienos verţėsi namo, kitos visiš-
kai neteko galvos ir neturėjo nė tiek nuovokos sudrausti įţūliems smaliţiams, kurie, rodos, nieko daugiau ir neveikė, tik rinko nuo jų lūpų visas tas baimingas maldas, kurios buvo skirtos dangui. Keletas vyrų nulipo ţemyn ramiai parūkyti pypkelės, o visi kiti sutiko su protingu šeimininkės pasiūlymu pereiti į kambarį, kuriame buvo langinės ir uţuolaidos. Vos tik šokėjai jame susirinko, Lota ėmė statyti ratu kėdes, pakvietė visus sėstis ir pasiūlė ţaidimą. Aš mačiau, kad vienas kitas, tikėdamasis saldaus fanto, jau čepsėjo lūpom ir rąţėsi. „Ţaisime skaičius, — tarė Lota. — Dėmesio! Aš eisiu ratu iš dešinės į kairę, o jūs skaičiuosit, kiekvienas sakys sekantį skaičių, bet ţaibo greitumu, o kas uţsikirs ar suklys, gaus antausį; ir taip ligi tūkstančio.“ Na ir graţu buvo ţiūrėti. Ji ėjo ratu ištiesusi ranką. „Viens“, pradėjo pirmas, kaimynas tarė „du“, kitas „trys“ ir taip toliau. Paskui ji ėmė eiti vis greičiau ir greičiau; vienas apsiriko, — pliaukšt! antausis, o besijuokiant ir kitas — pliaukšt! O ji vis greičiau. Aš pats gavau du antausius ir labai patenkintas tariausi pastebėjęs, kad man ji smogė stipriau negu kitiems. Bendras
juokas ir klegesys uţbaigė ţaidimą, dar nepriskaičiavus ligi tūkstančio. Artimesnieji draugai išsiskirstė poromis, audra praėjo, aš nuėjau paskui Lotą į salę. Eidama ji tarė: „Per antausius visi uţmiršo audrą ir visa kita!“ Aš nieko neįstengiau jai atsakyti. „Aš pati labiausiai bijojau, — kalbėjo ji toliau, — bet norėdama kitas padrąsinti, dėjausi drąsi ir nugalėjau baimę.“ Priėjome prie lango. Kaţkur šone griaudė, lauke ošė ramus lietutis, šiltame ore nuo ţemės dvelkė į mus gaiviausi kvapai. Ji stovėjo, pasirėmusi alkūne, įsmeigusi akis į apylinkę, paskui paţvelgė į dangų, į mane, ir aš pamačiau jos akyse ašaras, ji uţdėjo savo ranką ant manosios ir tarė: „Klopštokas!“ Aš tuojau prisiminiau tą puikiąją odę, atėjusią jai į galvą, ir nugrimzdau jausmų sraute, kuris uţplūdo mane sulig šiuo jos šūksniu. Aš neišlaikiau, pasilenkiau ir su dţiaugsmo ašaromis pabučiavau jai ranką. Paskui vėl paţvelgiau jai į akis. Kilnusis poete! Jeigu tu būtum matęs, kokia šventa pagarba tau spindėjo šiose akyse, aš niekada negirdėčiau tavo vardo, taip daţnai tariamo su panieka. Birželio 19 d.
Nebeatsimenu, kur baigiau anąkart savo pasakojimą; ţinau tik, kad buvo antra valanda nakties, kai atsiguliau, ir jeigu, uţuot rašęs, būčiau galėjęs šnekėtis, tai būčiau nepaleidęs tavęs ligi ryto. Aš dar nepasakojau, kas nutiko grįţtant iš baliaus, šiandien irgi neturiu tam laiko. Buvo nuostabiausias saulėtekis. Aplink rasotas miškas ir atsigavę laukai! Mūsų bendrakeleivės uţsnūdo. Ji paklausė, ar nenorėčiau ir aš pasekti jų pavyzdţiu. Jos man nesą ko varţytis. „Kol matau šias akis atviras, — atsakiau ţiūrėdamas tiesiai į ją, — miegas man negresia.“ Taip abu laikėmės ligi pat jos vartų, kuriuos atkėlė tarnaitė ir į jos klausimą atsakė, kad tėvas ir maţyliai sveiki ir dar tebemiega. Čia aš su ja išsiskyriau, prašydamas leisti ją dar šiandien aplankyti, ir ji sutiko; aš atėjau, ir nuo tos dienos saulė, mėnulis ir ţvaigţdės gali sau keliauti dangumi, kaip jiems patinka, aš nebeskiriu dienos nuo nakties, ir visas pasaulis nyksta man iš akių. Birželio 21 d. Aš gyvenu tokias laimingas dienas, kokias Dievas yra parengęs savo šventiesiems; kad ir
kaţin kas mane ištiktų, niekada negalėsiu pasakyti, kad nepatyriau dţiaugsmų, tyriausių gyvenimo dţiaugsmų. Tu ţinai mano Valheimą; ten aš esu tvirtai įsikūręs, nuo ten man tik pusvalandis kelio iki Lotos, ten aš jaučiuosi pats savimi, ten išgyvenu didţiausią laimę, kokia tik duota ţmogui. Ar pasirinkdamas Valheimą savo pasivaikščiojimų vieta galėjau nujausti, kad jis taip arti dangaus! Kiek kartų, išėjęs toliau pasivaikščioti, čia nuo kalno, čia iš lygumos kitapus upės matydavau medţioklės namus, kur dabar slypi visi mano troškimai. Mielas Vilhelmai, aš daug galvojau apie ţmogaus verţimąsi į tolį, troškimą rasti ką nauja, klajoti; o antra vertus, apie jo vidinį polinkį lengvai uţsidaryti siauram rate, plaukti įprastine vaga, nesidairant nei į dešinę, nei į kairę. Kaip keista: kai čia atvykau ir nuo kalvos paţvelgiau į graţųjį slėnį, viskas mane traukė. Štai miškelis! Ak, kad galėčiau nerti jo paunksmėn! Ten kalno viršūnė! Ak, kad galėčiau iš ten apţvelgti plačią apylinkę! Tos kalvų grandinės, tie jaukūs slėniai! O, kad galėčiau juose paklajoti! Aš skubėjau tenai ir grįţau atgal, neradęs, ko tikėjausi. O, toluma tas
pat, kas ir ateitis! Didelė, miglota platybė dunkso prieš mūsų sielą, visi pojūčiai susilieja joje kaip daiktai mūsų akyse, ir mes trokštam, ak, kaip trokštam atiduoti visą save, palaimingai prisipildyti vieno vienintelio didelio, puikaus jausmo. Deja! Kai nubėgame, kai „tenai“ tampa „čia“, viskas lieka po senovei, stovime tokie pat vargšai, tokie pat riboti, ir mūsų siela trokšta atgajos, kuri išslydo iš rankų. Taip galų gale pats neramiausias klajūnas vėl pasiilgsta tėvynės ir savo pirkelėj, prie savo ţmonos širdies, tarp savų vaikučių, rūpindamasis juos išmaitinti, randa tą palaimą, kurios veltui ieškojo tolimuose kraštuose. Kai rytais su saule išeinu į savo Valheimą ir tenai smuklės darţe pats prisiskinu cukrinių ţirnių, pats atsisėdęs juos nuplaišioju, kartu skaitydamas Homerą, kai maţoje virtuvėlėj išsirenku puodţiuką, atsiskverbiu sviesto, uţkaičiu ankštis, uţdengiu ir čia pat atsisėdęs jas kartkartėmis pakratau, tada aš kaip gyvas matau įţūlius Penelopės jaunikius, kaip jie skerdţia, darinėja ir kepa jaučius ir kiaules. Niekas kitas nepripildo manęs tokio tykaus, nemeluoto jausmo kaip patriarcha-
linio gyvenimo smulkmenos, kurias, ačiū dievui, be jokio dirbtinumo galiu įpinti į savo buitį. Kokia laimė, kad mano širdis gali pajusti paprastą, nekaltą dţiaugsmą ţmogaus, kuris pasideda ant stalo paties uţaugintą kopūstą; valgydamas jis ne tik dţiaugiasi jo skoniu, bet kartu darsyk pergyvena visas tas graţias dienas, tuos giedrus rytus, kada jį sodino, tykius vakarus, kada jį laistė, ir visą malonumą, kurį patyrė, stebėdamas, kaip jis auga. Birželio 29 d. Uţvakar pas amtmaną atėjo miestelio gydytojas ir rado mane ant ţemės tarp Lotos vaikų: vieni korėsi man ant kupros, kiti erzino, aš juos kutenau, ir visi kėlėm didţiausią triukšmą. Tas daktaras yra dogmų prikimšta marionetė, kalbėdamas jis vis dėlioja klostėmis savo rankogalius ir be perstojo tampo jų mezginėtus kraštus; iš jo nosies pamačiau, kad mano elgesį jis laiko nepritinkančiu rimtam ţmogui. Bet aš nekreipiau į jį dėmesio, leidau jam dėstyti savo išmintį ir stačiau vaikams iš kortų namelius, kuriuos jie buvo sugriovę. Paskui jis vaikščiojo po miestą ir visur dejavo: amtmano vaikai jau ir taip esą išdykę, o
dabar Verterio draugijoj visiškai pasileisią. Taip, mielas Vilhelmai, vaikai yra šioj ţemėj artimiausi mano širdţiai. Kai ţiūriu į juos ir tokiam maţam padarėly matau daigus tų dorybių, tų jėgų, kurių jam ateity labai prireiks, kai jam uţsispyrus matau būsimą atkaklumą ir valios tvirtumą, išdykaujant gerą nuotaiką ir lengvumą, kurie padės jam išsisukti iš gyvenimo pavojų, — ir visa tai taip nesugadinta, taip išbaigta, — aš visada visada kartoju ţmonių mokytojo aukso ţodţius: „Jei nebūsite kaip tie maţutėliai!“ O mes, brangusis, su jais, kurie mums lygūs, į kuriuos mes turėtume ţiūrėti kaip į pavyzdį, elgiamės kaip su valdiniais. Nereikia duoti jiems valios! Argi mums ji neduota? Ir kur tas mūsų pranašumas? Kad mes vyresni ir gudresni! Švenčiausias dieve danguje, tu matai senus vaikus ir maţus vaikus — daugiau nieko; ir kurie tau meilesni, tą jau seniai paskelbė tavo sūnus. Bet ţmonės tiki juo, o neklauso jo ţodţių — tai irgi sena tiesa! — jie augina vaikus tokius kaip jie patys ir... Sudie, Vilhelmai! Nebenoriu daugiau apie tai svaičioti. Liepos 1 d.
Kas Lota gali būti ligoniui, tai aš jaučiu savo paties vargše širdimi, kuri daug labiau kenčia negu tūlas kankinys ligos patale. Ji išbus kelias dienas mieste pas vieną dorą moteriškę, kuri, pasak gydytojų, galuojasi su mirtimi ir šiomis paskutinėmis valandomis nori matyti prie savęs Lotą. Aną savaitę buvau su ja pas maţo kalnų miestelio Št. pastorių, uţ valandos kelio nuo čia. Mes tenai atvykome apie ketvirtą. Lota veţėsi kartu jaunesniąją sesutę. Kai įţengėme į pastoriaus kiemą, uţklėstą dviejų aukštų riešutmedţių, gerasis senukas sėdėjo ant suolelio prie namų ir vos tik pamatęs Lotą tuojau atgijo, uţmiršo ir savo gumbuotą lazdą ir pakilo jos sutikti. Ji pribėgo prie jo, privertė jį sėstis, atsisėsdama šalia pati, perdavė daugybę linkėjimų nuo savo tėvo, paglamonėjo jo pagranduką — murziną bjaurų bamblį, jo senatvės paguodą. Kad tu būtum matęs, kaip ji stengėsi senuką prablaivinti, kaip ji kėlė balsą, kad išgirstų jo apykurtės ausys, kaip pasakojo apie jaunus stiprius ţmones, kurie nelauktai pasimirę, kaip ji gyrė Karlsbadą bei senuko ketinimą kitą vasarą tenai pasigydyti ir tikino, kad dabar jis atrodąs daug sveikesnis ir ţvalesnis
negu tada, kai paskutinį kartą jį mačiusi. Aš tuo metu mandagiai pasisveikinau su ponia pastoriene. Senukas visiškai atkuto, ir kadangi aš negalėjau nepagirti jo graţių riešutmedţių, kurie teikė tokį malonų pavėsį, jis, nors ir uţsikirsdamas, ėmė pasakoti jų istoriją. „Kas pasodino tą senąjį, — pradėjo jis, — mes neţinom: vieni sako tas pastorius, kiti anas. Bet jaunesnysis, kur toliau, yra tokio pat amţiaus kaip mano ţmona, spalio mėnesį jam sukaks penkiasdešimt. Jos tėvelis pasodino tą medį rytą, o jinai gimė vakarop. Ţmonos tėvas buvo mano pirmtakas šioj parapijoj, o kaip jis mylėjo tą medį, sunku apsakyti. Man jis irgi ne maţiau brangus. Mano ţmona sėdėjo po juo ant rąsto ir mezgė, kai aš, vargšas studentas, prieš dvidešimt septynerius metus pirmą kartą įţengiau į šį kiemą.“ Lota pasiteiravo apie jo dukterį ir išgirdo, kad ji išėjusi su ponu Šmitų į pievą pas darbininkus, paskui senukas pasakojo toliau: kaip jo pirmtakas jį pamilęs, duktė taip pat, kaip jis iš pradţių tapęs jo vikaru, o paskui įpėdiniu. Jis vos tik baigė savo pasakojimą, per sodą sugrįţo panelė pastoriūtė su minėtu ponu Šmitu. Ji labai širdingai pasisveikino su Lota, ir
turiu prisipaţinti, man ji patiko. Judri, graţiai nuaugusi juodukė, su kuria malonu būtų praleisti laiką, trumpam apsistojus kaime. Jos mieliausiasis (pono Šmito vaidmuo iš pat pirmo ţvilgsnio nekėlė jokių abejonių), mandagus, bet tylus ţmogelis, nenorėjo prisidėti prie mūsų kalbos, nors Lota kelis kartus mėgino jį kalbinti. Labiausiai mane nuliūdino tai, kad iš jo veido aiškiai išskaičiau, jog mūsų kalboj jis nedalyvauja daugiau iš uţsispyrimo ir prastos nuotaikos negu dėl savo proto ribotumo. Paskui tas, deja, pasidarė per daug aišku; mat, kai mums bevaikščiojant Friderikė ėjo su Lota, o tarpais ir su manim, jau ir šiaip rudas to pono veidas taip apsiniaukė, kad vienu metu Lota timptelėjo mane uţ rankovės, įspėdama, jog aš per daug meilinuos Friderikei. Niekas manęs taip neerzina, kaip ţmonių įprotis vienas kitą kankinti, ypač kai jauni ţmonės pačiame ţydėjime, kada jų širdys turėtų būti ko plačiausiai atvertos visiems dţiaugsmams, tas kelias graţias dienas nuodija vieni kitiems kaprizais ir tik po laiko supranta, kad iššvaistytas lobis nebegrįš. Mane tai pykino, ir kai vakarop sugrįţom ir susėdom prie
stalo valgyti rūgusio pieno ir kalba nukrypo apie pasaulio dţiaugsmus ir vargus, aš neiškentęs nusitvėriau tų ţodţių ir gana karštai ėmiau kalbėti prieš prastą nuotaiką. „Mes, ţmonės, daţnai skundţiamės, — pradėjau aš, — kad tiek maţa tėra šviesių dienų ir tiek daug juodų, bet, kaip man atrodo, daţniausiai be reikalo. Jei mes visada atvira širdim priimtume gėrį, kurį mums dievas kasdien siunčia, tai turėtume gana jėgų ir blogiui pakelti, kai jis ištinka.“ — „Bet nuotaika nepareina nuo mūsų valios, — atsakė pastorienė. — Kiek daug nulemia kūnas! Kai ţmogus negaluoja, niekas jam neįtiks.“ Sutikau. „Na, laikykime tai liga, — kalbėjau aš, — ir paklauskime, argi nėra nuo jos vaistų?“ — „Teisybė, — tarė Lota, — aš bent manau, kad daug kas pareina nuo mūsų pačių. Ţinau tai iš savo patyrimo. Jei mane kas erzina ir veda iš kantrybės, aš šoku ir bėgu į sodą, kur vaikščiodama sudainuoju keletą melodijų, ir pyktis išgaruoja.“ — „Aš tą ir norėjau pasakyti, — pritariau jai, — prasta nuotaika vis tiek kaip tinginystė, tam tikra tinginystės rūšis. Mūsų prigimtis itin į ją linkusi, o vis dėlto, jei tik turime jėgos prisiversti, darbas mums deg-
te dega rankose, ir dirbdami mes randame tikrą dţiaugsmą.“ Friderikė klausėsi labai atidţiai, o jaunuolis man atsakė, kad ţmogui ne taip lengva save įveikti, ypač jis negalįs įsakinėti savo jausmams. „Čia mes kalbame apie nemalonų jausmą, — atrėmiau aš, — kuriuo kiekvienas mielai nori atsikratyti, tik niekas neţino savo jėgų, kol jų neišmėgina. Juk, kas serga, tas tariasi su visais daktarais, atsisako visų malonumų ir geria karčiausius vaistus, kad tik atgautų trokštamą sveikatą.“ Aš pastebėjau, kad garbusis senelis klausosi ištempęs ausis, norėdamas dalyvauti mūsų pokalby, todėl pakėliau balsą ir kreipiausi į jį. „Pamoksluose smerkiamos visokiausios ydos, — tariau aš, — bet niekada negirdėjau iš sakyklos ţodţio prieš prastą nuotaiką.“ — „Apie tai turėtų kalbėti miesto kunigai, — atsakė jis, — kaimiečiai neţino prastos nuotaikos. Bet retkarčiais nepakenktų ir čia, bent būtų gera pamoka mano ţmonai ir ponui amtmanui.“ Visa draugija ėmė juoktis, o jis širdingai juokėsi kartu, kol uţsikosėjo, ir mūsų ginčas valandėlę nutrūko; paskui jaunuolis vėl paėmė ţodį: „Jūs pavadinote prastą nuotaiką yda; aš manau, kad tai perdėta.“ — „Nė
kiek, — atsakiau aš, — jeigu tuo vardu vadiname tai, kas kenkia man pačiam ir mano artimui. Ar negana, kad mes negalime padaryti vienas kito laimingo, argi turime atimti iš kito ir tą dţiaugsmą, kurį ţmogaus širdis kartais pati susikuria? Ir parodykit man prastai nusiteikusį ţmogų, kuris narsiai slėptų savo nuotaiką, pats vienas ją kęstų, nedrumsdamas dţiaugsmo kitiems! Dar daugiau, argi tai nėra apmaudas dėl savo paties menkumo, nepasitenkinimas savimi, visada susijęs su pavydu, kurstomu kvailos tuštybės? Mes matome laimingus ţmones, kuriuos ne mes padarėme laimingus, ir negalime to pakęsti.“ Lota nusišypsojo, matydama, su kokiu susijaudinimu aš kalbu, o ašarėlė Friderikės akyse paskatino mane kalbėti toliau. „Vargas tiems, — tariau, — kurie, naudodamiesi savo galia kito širdţiai, sutrypia tuos kuklius dţiaugsmus, kuriuos ji pati išsiugdo. Jokios dovanos pasauly, joks garbstymas neatpirks pasitenkinimo savimi akimirkos, kurią uţnuodijo pavydus mūsų tirono niūrumas.“ Šią valandėlę mano širdį uţplūdo jausmai, į sielą verţėsi praeities prisiminimai, ir akys pritvinko ašarų. „O, kad ţmogus kas dieną sau kartotų, — su-
šukau, — visa, ką tu gali duoti draugams, tai neatimti iš jų dţiaugsmo ir didinti jų laimę, dţiaugdamasis kartu su jais. Argi tu gali jiems bent per nago juodymą palengvinti, kai jų sielą kankina baugi aistra, kai grauţia rūpestis? O kai paskutinioji kraupi liga ištinka būtybę, kurią tu pakirtai pačiame ţydėjime, ir ji guli, nykiai išsekusi, bejausmės akys įbestos į dangų, blyški kakta sudrėkusi nuo prakaito, o tu stovi prie jos lovos it pasmerktas ir visa širdimi jauti, kad visas tavo turtas nieko negali jai padėti, ir baimė tave smaugia, rodos, viską atiduotum, kad tik galėtum įkvėpti tai mirštančiai būtybei bent lašelį stiprybės, bent kibirkštėlę vilties.“ Prisiminimas tokios scenos, kurią pats kadaise mačiau, visa jėga uţgriuvo mane. Aš uţsidengiau nosine akis ir nuėjau nuo stalo, tik Lotos šūksnis: „Metas namo“ padėjo man atsitokėti. Ir kaip ji mane grįţtant barė, kad aš per daug viską imąs į širdį, kad mane tai praţudysią. Ir kad aš turįs saugotis! O angele! Dėl tavęs turiu gyventi! Liepos 6 d. Ji vis dar slaugo savo mirštančią bičiulę, vis tokia pat visada budri, miela būtybė: kur tik ji
ţvelgia, visur malšina skausmą, skleidţia laimę. Vakar vakare ji ėjo pasivaikščioti su Mariana ir maţąja Malchen, aš ţinojau tai, pasitikau jas, ir mes ėjome kartu. Po kokios pusantros valandos grįţome į miestą pro šulinį, kuris man toks brangus, o dabar dar tūkstantį kartų brangesnis. Lota atsisėdo ant mūrelio, mes stovėjome priešais. Aš apsidairiau, ir ak! Atmintyje vėl atgijo tas laikas, kai mano širdis buvo tokia vieniša. „Brangusis šuliny, — tariau, — nuo anų dienų aš nė karto nerymojau tavo vėsoj, skubėdamas pro šalį kartais net akių nepakeldavau į tave.“ Aš paţvelgiau ţemyn ir pamačiau, kaip Malchen atsargiai lipa aukštyn su stikline vandens. Pakėliau akis į Lotą ir pajutau, kas ji man yra. Priėjo Malchen su vandeniu. Mariana norėjo paimti iš jos stiklinę. „Ne! — sušuko mergytė švelnučiu balseliu. — Ne, Lota, pirma tu atsigerk!“ Tas nuoširdus, tas meilus jos balsas mane taip suţavėjo, kad aš negalėjau įveikti savo jausmų, pakėliau mergytę nuo ţemės ir karštai išbučiavau, bet ji tuojau pradėjo rėkti ir verkti. „Negerai padarėt“, — tarė Lota. Aš sumišau. „Eikš, Malchen, — pasakė ji, imdama mergytę uţ rankos ir vesdama laipteliais
ţemyn. — Nusiprausk švariam šaltinėly, greit greit, ir nieko nebus.“ Aš stovėjau ir ţiūrėjau, kaip uoliai maţytė trynė skruostelius šlapiais delniukais, kaip ji tikėjo, kad stebuklingasis šaltinis nuplaus visus nešvarumus ir nereikės bijoti, kad jai išaugs bjauri barzda. Lota pasakė „gana“, bet ji dar uoliau darbavosi — juk geriau daugiau negu per maţai. Aš tau sakau, Vilhelmai, į jokias krikšto apeigas aš neţiūrėjau su didesne pagarba. Ir kai Lota sugrįţo, aš vos nepuoliau prieš ją ant kelių kaip prieš kokį pranašą, kuris nuplovė ţmonių kaltes. Vakare nesusilaikiau ir savo didelį širdies dţiaugsmą apsakiau vienam ţmogui, kurį laikiau jautriu, nes buvo nekvailas. Bet kur pataikiau! Jis pasakė, kad Lota pasielgė labai blogai, nereikią vaikų apgaudinėti; tai veda prie daugybės paklydimų ir prietarų, nuo kurių vaikus reikia iš maţumės saugoti. Tik dabar man dingtelėjo, kad prieš savaitę tas ţmogus krikštijo savo vaiką, todėl nutylėjau, o širdy likau ištikimas tiesai: mes turime taip elgtis su vaikais, kaip su mumis elgiasi dievas, kuris teikia mums didţiausią laimę,
leisdamas klajoti po pasaulį su maloniomis iliuzijomis. Liepos 8 d. Kokie mes vaikai! Kaip mes trokštame bent vieno ţvilgsnio! Kokie mes vaikai! Mes buvom Valheime. Damos nuvaţiavo pirma, o per pasivaikščiojimą man pasirodė, kad Lotos juodos akys... aš kvailys, atleisk! Tu turėtum jas pamatyti, tas akis! Rašysiu trumpai (nes iš nuovargio limpa akys), taigi damos susėdo, o aplink karietą stovėjo jaunasis V., Zelštatas, Odranas ir aš. Jos plepėjo per karietos dureles su vyrukais, kurie, beje, visi buvo laisvai ir linksmai nusiteikę. Aš gaudţiau Lotos ţvilgsnį, jis skraidė nuo vieno prie kito. Bet mane, mane, mane, visiškai jai vienai atsidavusį, jis aplenkė! Mano širdis sakė jai tūkstantį sudie, o ji neţiūrėjo į mane! Karieta pajudėjo, mano akys prisipildė ašarų. Aš ţiūrėjau jai iš paskos ir pamačiau, kaip iš karietos pasirodė Lotos skrybėlaitė, Lota atsigręţė. Ak, ar į mane? Brangusis! Taip ir neţinau. Tai mano paguoda: gal ji atsigręţė į mane! Gal! Labanakt! Koks aš vaikas! Liepos 10 d.
Kad tu matytum, kokia kvaila būna mano mina, kai draugijoje kalbama apie ją! O jeigu dar kas paklausia, kaip ji man patinka! Patinka! Mirtinai neapkenčiu to ţodţio. Koks turi būti ţmogus, kuriam Lota tik patinka, kuriam ji neuţpildo visų minčių, visų jausmų! Patinka! Neseniai vienas ţmogus manęs klausė, kaip man patinka Osianas! Liepos 11 d. Ponia M. labai silpna; aš meldţiuos uţ ją, nes kenčiu kartu su Lota. Retkarčiais matau ją pas draugę, o šiandien ji man papasakojo nuostabų dalyką. Senis M. yra godus, šiurkštus šykštuolis, per gyvenimą visaip engęs ir varţęs savo ţmoną. Bet ši vis kaţkaip rasdavo išeitį! Prieš kelias dienas, kai gydytojas pasakė, kad jos gyvenimas baigiasi, ji pasišaukė vyrą (Lota buvo kambary) ir taip jam tarė: „Turiu tau išpaţinti vieną kaltę, dėl kurios po mano mirties galėtų kilti vaidų ir nemalonumų. Ligi šiol šeimininkavau taip apdairiai ir taupiai, kaip tik galėjau, bet tu man atleisk, kad per tuos trisdešimt metų aš tave apgaudinėjau. Mūsų gyvenimo pradţioj tu paskyrei menką sumelę virtuvės reikalams ir kitoms namų išlai-
doms. Kai mūsų ūkis išaugo, verslas padidėjo, tu nieku gyvu nesutikai atitinkamai padidinti savaitei skirtų pinigų, vienu ţodţiu, pats ţinai, kad tais laikais, kada išlaidos buvo didţiausios, tu reikalavai, kad aš išsiversčiau su septyniais guldenais per savaitę. Aš juos paimdavau nesipriešindama, o trūkstamus prisidurdavau iš įplaukų, juk niekam negalėjo ateiti į galvą, kad šeimininkė ims apvaginėti kasą. Aš nieko neiššvaisčiau ir ramiai galėčiau iškeliauti į amţinybę, nieko tau nesakydama, jei ne mintis, kad ta, kuri šeimininkaus po manęs, nemokės suvesti galo su galu, o tu jai prikaišiosi, kad pirmoji ţmona išsiversdavo.“ Aš kalbėjau su Lota apie neįtikėtiną ţmogaus proto aptemimą, kaipgi jis nenumano, kad kaţkur turi būti apgaulė, jeigu išsiverčiama su septyniais guldenais ten, kur reikia dukart didesnės sumos. Bet aš pats paţinojau ţmonių, kurie nė kiek nebūtų nustebę, jei jų namuose būtų atsiradęs pranašo ąsotis su nesibaigiančia alyva. Liepos 13 d. Ne, aš neapgaudinėju savęs! Aš skaitau jos juodose akyse tikrą uţuojautą man ir mano liki-
mui. Taip, jaučiu, o šiuo atţvilgiu galiu pasitikėti savo širdim, kad ji — ar turiu teisę, ar galiu šiais ţodţiais išreikšti dangišką laimę, — kad ji mane myli! Mane myli! Kaip aš kylu paties akyse, kaip... tau galiu tai pasakyti, tu supranti mane... kaip aš garbinu save nuo to laiko, kai ji mane myli! Ar tai per didelis pasitikėjimas savimi, ar tikros padėties nejautimas? Aš nepaţįstu tokio, kuris man būtų pavojingas varţovas Lotos širdyje. O vis dėlto, kai ji kalba apie savo suţadėtinį, ir taip nuoširdţiai, su tokia meile, — tada jaučiuosi kaip ţmogus, kuris neteko visų nuopelnų ir rangų ir kuriam kaţkas atėmė špagą. Liepos 16 d. Ak, kokia ugnis perbėga gyslomis, kai mano pirštas netyčia prisiliečia prie jos piršto, kai mūsų kojos susiduria po stalu! Aš atšoku lyg nudegęs, o kaţkokia slapta jėga traukia mane vėl pirmyn — man apsvaigsta galva. O! jos nekaltumas, jos rami siela nejaučia, kaip baisiai mane kankina menkiausias intymumas! Kai ji kalbėdama uţdeda savo ranką ant manosios arba, susidomėjusi pokalbiu, pasislenka arčiau manęs ir dangiškas
jos lūpų kvapas gali pasiekti manąsias, — tada man rodos, kad aš krintu it ţaibo ištiktas. Vilhelmai! Jeigu aš kada išdrįsiu šitą dangų, šitą pasitikėjimą!.. Tu supranti mane. Ne, mano širdis nėra tokia sugedusi! Silpna! Itin silpna! O argi tai nėra sugedimas? Ji man šventa. Kai ji su manim, tyli visi geismai. Aš neţinau, kas dedasi, kai esu šalia jos; toks jausmas, tartum būtų pasikeitusi kiekviena mano sielos dalelė. Ji moka vieną dainelę, kurią kaip angelas skambina fortepijonu, taip paprastai, tačiau taip įspūdingai! Tai jos mėgstamiausia daina, man praeina visos kančios, nerimas ir blogas ūpas, kai tik ji uţgauna pirmąją gaidą. Nė kiek neabejoju padavimais apie senąją muzikos burtų galią, jei paprasta dainelė mane taip veikia! Ir kaip ji moka ją panaudoti daţnai tokiu metu, kai man norisi paleisti sau į kaktą kulką! Svaigulys ir tamsa mano sieloje išsisklaido, ir aš vėl alsuoju laisviau. Liepos 18 d. Vilhelmai, kas mūsų širdţiai pasaulis be meilės! Kas magiškoji lempa be šviesos! Vos tik įstatai vidun lemputę, ir ant tavo baltos sienos
sušvinta spalvingi paveikslėliai! Ir jeigu tai tėra tik laikinas miraţas, vis tiek mes laimingi, kai stovime prieš ją kaip vaikai ir ţavimės stebuklingais vaizdais. Šiandien negalėjau nueiti pas Lotą, svečiai, kurių negalėjau išvengti, sulaikė mane. Ką turėjau daryti? Nusiunčiau pas ją savo tarną, kad turėčiau bent vieną ţmogų, kuris šiandien buvo arti jos. Kaip nekantriai laukiau jo grįţtant, su kokiu dţiaugsmu jį sutikau! Jei nebūčiau pasidrovėjęs, būčiau apkabinęs ir pabučiavęs. Apie Bononijos akmenį pasakojama, kad jis, padėtas saulėje, sutraukia jos spindulius ir kurį laiką šviečia naktį. Toks man dabar atrodė mano tarnas. Mintis, kad jos akys ţvelgė į jo veidą, jo skruostus, jo švarko sagas, jo surduto apykaklę, padarė man jį tokį šventą, tokį brangų! Tą akimirksnį nebūčiau atidavęs to vaikino ir uţ tūkstantį talerių! Man taip buvo gera, kad jis su manim. Dėl dievo meilės, nesijuok iš to, Vilhelmai. Argi tai miraţas, kad mums gera? Liepos 19 d. „Aš ją pamatysiu! — sušunku rytą atsibusdamas ir dţiaugsmingai ţvelgdamas į skaisčią saulutę. — Aš ją pamatysiu!“ Ir daugiau visą dieną
neturiu jokių troškimų. Viskas viskas susilieja toje viltyje. Liepos 20 d. Jūsų sumanymas, kad aš su pasiuntiniu vykčiau xxx į , kol kas manęs neţavi. Aš ne per daug mėgstu turėti viršininką ant savo galvos, o juk visi ţinom, kad tas ponas, be to, itin bjauraus būdo. Sakai, mano motina nori, kad imčiausi kokio darbo. Mane tik pagavo juokas. Argi dabar aš nedirbu? Galų gale ar ne vis tiek: ar ţirnius skaičiuoti, ar lęšius? Juk viskas pasauly tik akių dūmimas, ir kvailys yra tas, kas kitų verčiamas, o ne iš aistros ar būtino poreikio dirba, siekdamas pinigų, garbės ar dar ko nors. Liepos 24 d. Tau, matyt, labai rūpi, kad aš neuţmesčiau piešimo, bet man maloniau būtų neliesti šio klausimo, negu pasakyti tau, kad per šį laiką maţai ką tenuveikiau. Niekada nebuvau toks laimingas, niekada nejutau gamtos, kiekvieno akmenėlio, kiekvienos ţolelės geriau ir pilniau, ir vis dėlto... Neţinau, kaip tai išreikšti, mano vaizduotės jėga tokia silpna, viskas mirguliuoja ir raibsta akyse, negaliu ap-
čiuopti jokių kontūrų, bet įsikaliau, kad jeigu turėčiau molio arba vaško, kai ką sukurčiau. Jeigu toliau taip bus, tai ir imsiuos molio, lipdysiu — kad ir pyragėlius! Lotos portretą pradėjau tris kartus ir tris kartus apsijuokiau; tai mane juo labiau erzina, juk seniau visai gerai pagaudavau panašumą. Paskui nupiešiau jos siluetą ir tuo tenkinuos. Liepos 26 d. Taip, brangioji Lota, viską atliksiu ir sutvarkysiu, duokite man tik daugiau uţdavinių, ir kuo daţniau. Tik vieno prašau: nebarstykite ant laiškučio, kurį man rašote, smėlio. Šiandien aš skubiai pakėliau laišką prie lūpų, ir dantyse sugirgţdėjo smėlis. Liepos 26 d. Jau tiek kartų ryţausi nesimatyti su ja taip daţnai. Taigi, bet kaip ištverti? Kiekvieną dieną mane nugali pagunda, ir aš šventai ţaduos: rytoj neisiu. Bet kai ateina rytas, aš vėl randu svarbią prieţastį ir nė apsiţiūrėti nespėju, kaip vėl esu pas ją. Arba ji vakare pasako: „Juk rytoj ateisit?“ Tai kaipgi neisi? Arba ji mane paprašo ką nors atlikti, ir aš manau, kad mandagumas reikalauja
pačiam nunešti atsakymą; arba diena itin graţi, aš einu į Valheimą, o iš ten jau tik pusvalandis iki jos! Esu taip arti jos — šast, ir aš jau ten. Mano senelė mokėjo pasaką apie magneto kalną: laivai, per arti priplaukę priėjo, staiga netekdavo visų savo geleţinių dalių, vinys nulėkdavo prie to kalno, ir vargšai nelaimingieji ţūdavo po griūvančiomis lentomis. Liepos 30 d. Atvaţiavo Albertas, ir man reikia trauktis; jeigu jis būtų ir geriausias, tauriausias ţmogus, kuriam aš visais atţvilgiais turėčiau nusilenkti, vis tiek man nepakeliama kančia būtų matyti, kad jam priklauso tokia tobulybė! Priklauso! Ţodţiu, atvaţiavo suţadėtinis, Vilhelmai! Šaunus, mielas vaikinas, kurio negalima nemėgti. Mano laimė, kad nebuvau per sutikimą! Man būtų plyšusi širdis. Bet jis toks taktiškas, kad mano akyse nė karto nepabučiavo Lotos. Tegu dievas jam uţ tai atlygina! Uţ tą pagarbą, kurią jis rodo merginai, turiu jį mylėti. Jis man palankus, ir aš numanau, kad tai daugiau Lotos nuopelnas negu jo paties jausmas; tokiais atvejais moterys būna subtilios, ir visai teisingai: jeigu jos gali išlaikyti santaikoj
du gerbėjus, tai iš to tik joms nauda, — bet toks dalykas retai pasitaiko. Vis dėlto turiu pripaţinti, kad Albertas vertas pagarbos. Jo santūri laikysena labai skiriasi nuo mano neramaus būdo, kurio aš negaliu paslėpti. Jis moka jausti ir ţino, koks turtas jam yra Lota. Jis, matyt, retai pasiduoda blogom nuotaikom. O tu ţinai, kad tos ţmogaus ydos labiau nekenčiu negu kurios kitos. Jis laiko mane protingu, ir mano prisirišimas prie Lotos, mano nuoširdus gėrėjimasis visais jos veiksmais didina jo triumfą, ir dėl to jis myli ją dar labiau. Nenoriu tvirtinti, kad jis jos retkarčiais nekankina smulkiu pavyduliavimu, bent jau aš, juo dėtas, tikrai neapsiginčiau nuo šito kipšo. Kad ir ką sakytum, o mano dţiaugsmas būti kartu su Lota baigėsi. Ar tai kvailystė, ar apakimas? Kam pavadinimas! Ir taip viskas aišku. Juk prieš Alberto atvaţiavimą aš ţinojau viską, ką ţinau dabar: ţinojau, kad neturiu teisės jos siekti, ir nesiekiau, — tai yra, kiek įmanoma negeisti tokios ţavios būtybės. O štai dabar tas mulkis stebisi, kad ateina kitas ir atima iš jo merginą. Sukandu dantis ir šaipausi iš savo bėdos ir trigu-
bai daugiau iš tų, kurie pasakytų, kad reikia atsiţadėti, jei jau kitaip negalima. Nenoriu nė girdėti apie tokias marionetes! Aš bastausi po miškus, o kai ateinu pas Lotą ir Albertas sėdi jos sodelio lapinėj, ir aš negaliu pasitraukti, tada darausi kvailai linksmas ir tauškiu visokias nesąmones. „Dėl dievo meilės, — tarė man šiandien Lota, — nebekvailiokit kaip vakar vakare! Jūs mane bauginat, kai esat toks linksmas.“ Tarp mūsų kalbant, tykau progos, kada jis uţsiėmęs: tada pastriuokt! Ir aš jau tenai, ir kai randu ją vieną, man visada būna gera. Rugpjūčio 8 d. Susimildamas, Vilhelmai, aš visai ne tau taikiau, plūsdamas ţmones, kurie reikalauja nusilenkti neišvengiamam likimui. Man nė į galvą neatėjo, kad ir tu galėtum taip manyti. Iš esmės tu teisus. Tik viena, brangusis! Pasauly retai būna „arba — arba“. Jausmai ir poelgiai tokie įvairūs, kokios įvairios nosies formos tarp kumpos ir riestos. Taigi nepyk, jei aš sutiksiu su tavo argumentais, betgi mėginsiu prasmukti tarp „arba — arba“.
Sakai, arba turiu viltį gauti Lotą, arba ne. Gerai, pirmuoju atveju, sakai, mėgink tą viltį įgyvendinti, stenkis, kad tavo troškimai išsipildytų; antruoju atveju paimk save į nagą ir stenkis atsikratyti nelemto jausmo, kuris sekina visas tavo jėgas. Brangusis! Gera tau kalbėti ir — lengva pasakyti, sunku padaryti. Ar tu gali reikalauti iš nelaimingojo, kurio gyvybė pamaţu nesulaikomai gęsta nuo neišgydomos ligos, ar gali iš jo reikalauti, kad jis vienu durklo smūgiu uţbaigtų savo kančią? Argi liga, kuri čiulpia jo jėgas, neatima jam ir ryţto nuo jos išsivaduoti? Ţinoma, tu man gali atsakyti kitu panašiu palyginimu: kas nesutiks atiduoti rankos, jeigu delsdamas ir svyruodamas gali netekti gyvybės? Aš neţinau! Ir nesikapokim palyginimais. Gana. Taip, Vilhelmai, būna tokių drąsos akimirkų, kada, rodos, pašokčiau, visko atsikratyčiau ir bėgčiau — jei tik ţinočiau kur. Vakare Mano dienoraštis, kurio jau ilgesnį laiką nerašiau, šiandien man vėl pateko į rankas. Nuostabu, kaip aš taip sąmoningai ţingsnis po ţingsnio į visa tai įklimpau! Taip aiškiai mačiau savo padėtį,
o elgiausi kaip vaikas, ir šiandien ją taip aiškiai matau, bet visiškai nesistengiu pasitaisyti. Rugpjūčio 10 d. Jei nebūčiau kvailys, mano gyvenimas galėtų būti visų graţiausias ir laimingiausias. Nedaţnai susideda tokios graţios aplinkybės ţmogaus širdţiai dţiuginti, kaip dabar man. Ak, šventa teisybė, kad mūsų laimė mūsų pačių širdyse. Esu maloniausios šeimos narys, senuko mylimas kaip tikras sūnus, maţiukų kaip tėvas, o Lotos!.. Ir dar dorasis Albertas, kuris nedrumsčia mano laimės jokiomis uţgauliomis nuotaikomis, kuris globoja mane kaip nuoširdus draugas, kuriam aš po Lotos mieliausias pasauly! Vilhelmai, vienas malonumas pasiklausyti, kaip mes vaikščiodami kalbamės apie Lotą: nieko juokingesnio uţ tokius santykius ţmonės dar nėra išgalvoję, o mane dėl to daţnai smaugia ašaros. Albertas man pasakoja apie jos dorovingąją motiną: kaip ji mirdama Lotai pavedusi namus ir vaikus, o jį prašiusi globoti Lotą, kaip nuo to laiko Lota ėmusi gyventi visai kitaip, kaip rūpindamasi namais surimtėjusi ir tapusi tikra motina, kaip visas jos dienas uţpildanti veikli meilė ir
darbas, o vis dėlto ji išlikusi linksma ir giedra. Aš einu šalia jo, skainioju pakelėse gėles, dedu jas rūpestingai į puokštę, paskui metu į šalia tekantį upokšnį ir stebiu, kaip jos sūpuojasi ir pamaţu slenka tolyn. Nebeatsimenu, ar rašiau tau, kad Albertas čia pasiliks ir gaus dvare, kur jis labai mėgstamas, tarnybą su padoria alga. Maţai tesu matęs tokių tvarkingų ir darbe uolių ţmonių kaip jis. Rugpjūčio 12 d. Ţinoma, Albertas geriausias ţmogus pasauly. Vakar tarp jo ir manęs įvyko įdomi scena. Uţėjau pas jį atsisveikinti, nes sumaniau joti į kalnus, iš kur dabar tau ir rašau: vaikščiojant po kambarį, man krito į akis jo pistoletai. „Paskolink man į kelionę savo pistoletus“, — tariau jam. „Imk, kad nori, — atsakė jis, — jei tik netingėsi uţtaisyti, pas mane jie kabo vien pro forma.“ Aš vieną nusikabinau, o jis pridūrė: „Nuo to laiko, kai atsargumas iškrėtė man piktą pokštą, nieko nenoriu apie juos ţinoti.“ Pasiteiravau, kaip ten buvo. „Aš gyvenau, — ėmė jis pasakoti, — kokius tris mėnesius kaime pas draugą, turėjau keletą neuţtaisytų kišeninių pistoletų ir jaučiausi visai ra-
mus. Kartą vieną lietingą popietę sėdėjau nieko neveikdamas ir pats neţinau, kaip man dingtelėjo mintis: o jeigu mus kas uţpultų ir prireiktų pistoletų, ir... na, ţinai, kaip kartais būna. Aš padaviau juos tarnui išvalyti ir uţtaisyti; o tas kirkina merginas, nori jas pagąsdinti, ir dievai ţino kokiu būdu ginklas iššauna, vamzdy dar tebebuvo grūstuvas, tas pataiko vienai merginai į dešinio delno minkštimą ir sutrupina nykštį. Prisiklausiau dejonių ir, be to, gavau sumokėti uţ gydymą: nuo tos dienos visus savo ginklus laikau neuţtaisytus. Mano mielas, ką padės atsargumas? Pavojaus negalima numatyti, nors...“ Tu ţinai, kad aš jį labai myliu, tik negaliu pakęsti jo „nors“. Juk savaime aišku, kad kiekviena taisyklė turi išimčių? Bet kas to vaikino sąţiningumas! Jeigu jis mano, kad pasakė ką nors skubota, bendra, tik pusiau teisinga, tai pradeda be galo siaurinti, tikslinti, atiminėti, pridūrinėti, kol iš viso pasakymo ničnieko nebelieka. Šia proga jis irgi įsileido į svarstymus, ir pagaliau aš visai nustojau jo klausyti, apsiblausiau ir įspūdingu mostu prisidėjau pistoleto vamzdį prie kaktos, viršum dešiniosios akies. „Fui, — sušuko Albertas, atitraukdamas
pistoletą man nuo kaktos, — kokie čia pokštai?“ — „Juk neuţtaisytas“, — atsakiau aš. „Vis tiek nereikia, — atšovė jis nekantriai, — negaliu suprasti, kaip ţmogus gali būti toks kvailas ţudytis, jau viena ta mintis kelia man pasibjaurėjimą.“ — „Ak jūs, ţmonės! — sušukau aš. — Apie ką tik kalbate, tuojau turite pasakyti: tas kvaila, tas protinga, tas gera, o anas bloga! Ką gi tai reiškia? Ar taip sakydami jūs esate ištyrę vidines veiksmo aplinkybes? Ar jūs tikrai galite atskleisti prieţastis, kodėl taip įvyko, kodėl taip turėjo įvykti? Jeigu būtumėt ištyrę, niekada taip skubotai nespręstumėt.“ „Tu turi su manim sutikti, — atsakė Albertas, — kad kai kurie veiksmai visada bus nedori, vis tiek kokios prieţastys juos būtų sukėlusios.“ Aš truktelėjau pečiais ir sutikau. „O vis dėlto, — kalbėjau aš, — ir čia yra išimčių. Teisybė, vagystė yra nusikaltimas; bet ar ţmogus, kuris gelbėdamas save ir savo šeimą nuo neišvengiamos bado mirties eina plėšti, vertas pasigailėjimo ar bausmės? Kas pirmas svies akmenį į vyrą, kuris, teisėto pykčio pagautas, ţudo savo neištikimą pačią ir jos niekšą suvedţiotoją? Į merginą, kuri
apsvaigimo valandą atsiduoda nesulaikomam meilės dţiaugsmui? Net mūsų įstatymai, tokie šalti ir pedantiški, atsileidţia ir susilaiko nuo bausmės.“ „Tai visai kas kita, — atšovė Albertas. — Aistros pagautas, ţmogus netenka nuovokos, į jį reikia ţiūrėti kaip į girtą ar pamišusį.“ „Ak jūs, išminčiai! — sušukau šypsodamas. — Aistra! Girtumas! Pamišimas! Jūs tokie ramūs, tokie abejingi, jūs, dorieji ţmonės! Jūs smerkiat girtuoklį, bjauritės pamišėliu, einate pro šalį kaip tas levitas ir dėkojate dievui kaip tas fariziejus, kad jis nepadarė jūsų tokiais kaip vienas iš jų. Aš ne kartą buvau girtas, mano aistros visada buvo netoli pamišimo, ir aš nesigrauţiu nei dėl vieno, nei dėl kito, nes, kiek leido mano protas, suvokiau, kodėl visi nepaprasti ţmonės, kurie nuveikia didelius, iš paţiūros neįmanomus darbus, nuo seniausių laikų apšaukiami girtuokliais ir pamišėliais. Bet ir kasdieniniame gyvenime nepakenčiama, kai sulig kiekvienu bent šiek tiek laisvesniu, kilnesniu, neįprastesniu darbu išgirsti šaukiant: jis
girtas, jis iš proto išsikraustė! Gėdykitės, blaivieji! Gėdykitės, išminčiai!“ „Vėl tavo svaičiojimai, — atsakė Albertas. — Viską perdedi, ir bent čia esi visai neteisus, kad lygini saviţudybę, apie kurią kalbame, su dideliais darbais, nes ją kaip tik reikia laikyti silpnybe ... Aišku, kad lengviau numirti, negu narsiai kęsti gyvenimo kančias.“ Jau norėjau mesti šią temą, nes joks argumentas taip manęs neerzina, kaip deklamavimas nuvalkiotų tiesų, kada aš kalbu iš visos širdies. Bet tą jau daug kartų buvau girdėjęs ir daţnai dėl to niršdavau, todėl susivaldţiau ir smarkokai atšoviau: „Tu vadini tai silpnybe? Ţiūrėk, kad išorinis įspūdis tavęs nesuklaidintų. Ar tautą, aimanuojančią po nepakeliamu tirono jungu, gali pavadinti silpna, kai ji pagaliau sukyla ir sutrauko savo pančius? Ţmogų, kuris, pamatęs savo namą liepsnose, iš išgąsčio pajunta, jėgų antplūdį ir lengvai pakelia nešulius, kurių, būdamas ramus, nė iš vietos negalėtų pajudinti; arba vyrą, kuris, įsiutęs dėl įţeidimo, puola šešis ir juos įveikia, — ar juos galima pavadinti silpnais? Ir mano mielas, jeigu įtampa yra jėga, tai kodėl per didelė
įtampa turėtų būti jos priešingybė?“ Albertas paţvelgė į mane ir atsakė: „Nepyk, bet tavo pavyzdţiai, man rodos, čia visai netinka.“ — „Gal ir taip, — sutikau, — jau ne kartą girdėjau, kad mano argumentacija kai kada panaši į kliedesį. Na, tai paţiūrėkim, ar negalėsim kitu būdu įsivaizduoti, kaip jaučiasi ţmogus, kuris ryţtasi nusimesti šiaip jau malonią gyvenimo naštą. Juk tik apie tai turime teisę spręsti, į ką patys esame įsijautę. Ţmogaus prigimtis, — kalbėjau toliau, — turi savo ribas: dţiaugsmą, kančią, skausmus ji gali pakelti tik iki tam tikro laipsnio, ir vos tik ši riba perţengiama, ţmogus ţūva. Taigi čia ne tas svarbu, ar ţmogus silpnas, ar stiprus, bet ar jis gali pakelti savo kančios saiką — vis tiek, moralinės ar fizinės. Todėl man visada keista girdėti, kai bailiu vadinamas tas, kuris atima sau gyvybę, — tolygu būtų bailiu pavadinti ligonį, mirštantį nuo piktybinio drugio.“ „Paradoksai! Vieni paradoksai!“ — sušuko Albertas. „Ne tokie jau paradoksai, kaip tu manai, — atrėmiau aš. — Tu sutinki, kad mirtina liga vadiname tokią, kuri iščiulpia ţmogaus jėgas ir
taip paralyţiuoja bet kokį veiklumą, kad organizmas nebegali atsitiesti ir joks laimingas sukrėtimas nebegali grąţinti normalios gyvenimo eigos. Dabar, mano mielas, perkelkim tai į dvasios sritį. Paţvelk į ţmogų su visu jo ribotumu, kaip jį veikia įspūdţiai, kaip jame įsitvirtina idėjos, kol galiausiai kokia nors kylanti aistra atima jam bet kokią ramią protavimo galią ir jį praţudo. Kas iš to, kad koks nors ramus, protingas ţmogus mato tokio nelaimingojo būklę, kas iš to, kad jį įtikinėja! Lygiai taip pat sveikasis, stovintis prie ligonio lovos, negali jam įlieti nė lašelio savo sveikatos.“ Albertui tai atrodė per daug bendra. Aš jam priminiau merginą, kurios kūnas neseniai buvo rastas upėj, ir dar kartą papasakojau jos istoriją. „Gera mergaitė, išaugusi siaurame namų ruošos, įprastinių savaitės darbų rate, neturi jokių kitų pramogų, kaip sekmadieniais apsivilkti per ilgą laiką susitaisytus pašvaitus ir su draugėmis pasivaikščioti po miestą, kada ne kada per didţiąsias šventes pašokti, o šiokiadieniais gyvai, iš visos širdies paplepėti valandą kitą su kaimyne apie kokius barnius ar piktas paskalas. Pagaliau jos
karšta prigimtis pajunta didesnių poreikių, kuriuos padidina vyrų meilikavimai; ankstesnieji dţiaugsmai jai pamaţu atsipyksta, ir pagaliau ji sutinka ţmogų, prie kurio ją nesulaikomai traukia neţinomas jausmas, į kurį ji sudeda visas viltis, uţmiršta visą pasaulį, nieko daugiau negirdi, nieko nemato, nieko nejaučia, kaip tik jį, vienintelį, tik jo, vienintelio, ilgisi. Nesugadinta paviršutiniškais nepastovios tuštybės malonumais, ji verţiasi tiesiai prie tikslo, ji nori tapti jo, ji nori, amţinai susijungusi su juo, rasti tą laimę, kurios jai trūksta, iš karto patirti visus dţiaugsmus, kurių ilgėjosi. Nuolat kartojami paţadai, kurie sutvirtina jos viltis, drąsūs glamonėjimai, kurie įkaitina jos geismus, visai pavergia jos sielą: ji vaikšto lyg apkvaišusi, laukdama visų ţemės dţiaugsmų, ji gyvena aukščiausioj įtampoj. Pagaliau ji išskečia rankas, norėdama apglėbti visus savo lūkesčius, — ir mylimasis ją palieka. Sustingusi, bejausmė stovi ji ant bedugnės krašto; aplink tamsa, jokios vilties, jokios paguodos, jokios prošvaistės, nes ją paliko tas, kuris buvo visas jos gyvenimas. Ji nemato plačiojo pasaulio prieš save, nemato tų kitų, kurie jai galėtų atstoti
tą, kurio neteko, ji jaučiasi viena, viso pasaulio apleista, — ir aklai, baisios širdgėlos apimta, šoka ţemyn visa supančioj mirtyje nuslopinti savo kančių. Štai, Albertai, ne vieno ţmogaus istorija! Sakyk, argi čia ne liga? Prigimtis neranda išeities iš susipainiojusių ir prieštaringų jėgų labirinto, ir ţmogus turi mirti. Vargas tam, kas matydamas tai pasakytų: „Kvailė! Jeigu būtų palaukusi, pasikliovusi laiku, sielvartas būtų aprimęs, būtų atsiradęs kitas mylimasis ir ją paguodęs.“ Tai būtų tas pats, jei kas pasakytų: „Kvailys, miršta drugiu! Jei būtų palaukęs, kol atgaus jėgas, jo syvai būtų atsitaisę, kraujo audra nurimusi: viskas būtų buvę gerai, jis dar ir šiandien tebegyventų!“ Albertas, kuriam šis palyginimas neatrodė įtikinamas, dar prieštaravo ir, beje, pasakė, kad aš kalbėjęs apie paprastą merginą, bet kaip galima pateisinti protingą ţmogų, ne tokį ribotą, turintį platesnį akiratį, to jis negalįs suprasti. „Drauguţi, — sušukau aš, — ţmogus yra ţmogus, ir tas trupinėlis proto, kurį jis turi, maţa ką arba visiškai nieko nereiškia, kai siaučia aistra ir tave suspaudţia ţmogiškosios ribos. Priešingai... bet apie tai kitą kartą“, — tariau
aš ir stvėriau skrybėlę. O, visa mano širdis kunkuliavo! Ir mes išsiskyrėm, vienas kito nesupratę. Šiame pasaulyje ne taip lengva suprasti kitą. Rugpjūčio 15 d. Tikra teisybė, kad pasauly tik meilė daro ţmogų reikalingą. Aš tai jaučiu iš Lotos; ji nenorėtų manęs netekti, o vaikai irgi šventai įsitikinę, kad rytoj aš vėl ateisiu. Šiandien nuėjau pas juos suderinti Lotai fortepijono, bet nieko iš to neišėjo, nes maţyliai prisispyrę reikalavo pasakos, ir Lota pati pageidavo, kad jiems nusileisčiau. Aš suraikiau jiems vakarienei duoną, kurią jie dabar taip pat noriai priima iš manęs kaip ir iš Lotos, ir pasekiau jų mėgstamą pasaką apie karalaitę, kuriai tarnauja uţburtos rankos. Patikėk, kad taip aš daug ko išmokstu, ir tiesiog nuostabu, kokį įspūdį jiems daro pasakojimas. Jei kartais sugalvoju įterpti kokį epizodą, kurį kitą kartą uţmirštu, jie tuojau pareiškia, jog anądien buvo ne taip, ir dabar aš pratinuos pasakoti vienodai, dainos ritmu, be jokių pauzių ir sutrikimų. Šitaip patyriau, kad autorius, antroj laidoj keisdamas pasakojimą, visada pakenkia savo knygai, tegu poetiniu atţvilgiu ji ir pasidaro geresnė. Pirmam įspūdţiui
ţmogus lengvai pasiduoda, mat jis taip sudarytas, kad jam galima įkalbėti fantastiškiausius daiktus, ir šie taip įsitvirtina, kad vargas tam, kurs mėgintų juos išdildyti ir pašalinti. Rugpjūčio 18 d. Argi taip jau turi būti, kad tas, kuris duoda ţmogui laimę, tampa ir jo kančių šaltiniu? Didelis karštas jausmas gyvajai gamtai, kuris uţliedavo mane kaip didţiausia palaima, visą pasaulį paversdavo rojum, dabar man kelia vien aštrų skausmą, it piktas demonas persekioja mane visuose keliuose. Kai seniau ţvelgdavau nuo uolos į derlingą slėnį uţ upės ligi anų kalnų ir matydavau, kaip viskas ţelia ir klesti, kai ţiūrėdavau į anuos kalnus, nuo papėdės ligi pat viršūnių apsidariusius aukštais tankiais medţiais, į anuos slėnius, visaip išsirangiusius ţavių miškų pavėsy, o rami upė tekėjo tarp šnarančių nendrių, atspindėdama grakščius debesėlius, švelnaus vakario vėsa nešamus dangaus mėlyne; kai tada paukšteliai aplink mane pripildydavo mišką gyvybės, tiršti uodų spiečiai sukdavosi raudonuose besileidţiančios saulės spinduliuose ir jos paskutinis blykstelėjimas keldavo iš ţolių dūzgiantį
vabalėlį, o zvimbimas ir bruzdėjimas aplink priversdavo mane paţvelgti į ţemę, ir samanos, traukiančios sau maistą iš kietos uolos, ir krūmokšniai, ţaliuojantys ant sausų smėlio kalvų, atskleisdavo man ţėrintį, šventą vidinį gamtos gyvenimą, — aš tada viską sugerdavau savo karšta širdimi, jausdavausi kaip dievas šioj trykštančioj gausybėj, ir puikios beribio pasaulio formos, visa gaivindamos, virpėdavo mano sieloje. Didţiuliai kalnai supo mane, bedugnės ţiojėjo prieš mane, sraunūs upokšniai krito ţemyn, upės tekėjo po mano kojomis, miškai ir kalnai skambėjo; ir aš mačiau, kaip visos tos nesuvokiamos jėgos viena kitą veikia ir kuria ţemės gelmėse, o ţemės paviršiuj ir danguje knibţda įvairiausių padarų rūšys. Visur visur plazda visokių visokiausių formų gyvybė; o ţmonės lenda krūvelėmis į pastoges, sukasi gūţtas ir įsivaizduoja, kad jie valdo visą platųjį pasaulį! Vargšas kvaily! Tau viskas atrodo menka, nes pats esi maţas. Nuo neprieinamų kalnynų, per tyrus, kur nebuvo įţengusi ţmogaus koja, ligi neţinomo okeano krantų dvelkia amţinojo kūrėjo dvasia ir dţiaugiasi kiekviena dulkele, kuri jį girdi ir yra gyva.
O kaip aš tada trokšdavau turėti tokius sparnus, kaip tos gervės, kur skrido virš mano galvos, pasiekti neišmatuojamų marių kraštą, iš putojančio begalybės rago atsigerti svaigaus gyvenimo dţiaugsmo ir bent vieną akimirką ribota savo širdies jėga pajusti lašelį tos palaimos, kurią jaučia būtybė, visa kuriančioji savyje ir iš savęs. Brolau, tik anų valandų prisiminimas guodţia mane. Jau pačios pastangos susigrąţinti anuos neapsakomus jausmus, juos vėl išreikšti iškelia mano sielą aukščiau uţ ją pačią, o paskui verčia mane dvigubai sunkiau pajusti tą baugią padėtį, kurioj dabar esu. Prieš mano sielą tartum atitraukė kas uţdangą, ir nesibaigiančio gyvenimo vaizdas mano akyse virsta amţinai atviro kapo praraja. Ar tu gali pasakyti: „Tai yra“, jei viskas praeina, jei viskas viesulo greičiu dumia pro šalį ir būties jėga daţnai lieka neišnaudota, ak, viską nuneša srovė, nutraukia į dugną ir sudauţo į uolas? Nėra nė vieno mirksnio, kuris nenaikintų tavęs ir tavųjų aplink tave, nė vieno mirksnio, kada tu pats nebūtum naikintojas, nors ir prieš savo norą: nekalčiausias pasivaikščiojimas atima gyvybę tūkstančiams
vargšų kirminėlių, vienas kojos spyris sugriauna sunkiai pastatytus skruzdėlių namus ir paverčia visą maţą pasaulį negarbingu kapu. Ne! Ne didelės retos pasaulio katastrofos jaudina mane, ne potvyniai, praryjantys kaimus, ne ţemės drebėjimai, nušluojantys miestus; širdį man drasko naikinanti jėga, kuri slypi gamtos visatoj, kuri nieko nesukūrė, kas nenaikintų savo kaimyno, savęs paties. Ir taip aš blaškausi kankinamas baimės. Dangus ir ţemė ir jų kuriamosios galios supa mane: aš nieko nematau, tik amţinai ryjančią, amţinai atrajojančią pabaisą. Rugpjūčio 21 d. Veltui tiesiu į ją rankas, pakirdęs rytą iš sunkių sapnų, veltui dairausi jos naktį lovoje, apviltas palaimingo, nekalto sapno, kad sėdėjau prie jos šono pievoj, laikiau jos ranką ir bučiavau ją tūkstančius kartų. Ak, kai ieškau jos dar apkvaitęs nuo miego ir visai nubundu, ašaros paplūsta iš mano prislėgtos širdies, ir aš verkiu be vilties ţvelgdamas į juodą ateitį. Rugpjūčio 22 d. Tikra nelaimė, Vilhelmai, mano aktyviosios galios apimtos kaţkokios neramios, nykios apati-
jos, negaliu sėdėti be darbo, o dirbti irgi negaliu. Nebeturiu vaizduotės, nebejaučiu gamtos, o knygos man kelia pasibjaurėjimą. Kai nebeturime savęs, tada mums visko trūksta. Prisiekiu, kartais norėčiau būti padienis darbininkas, kad tik rytais atbudęs turėčiau ko laukti iš auštančios dienos, kad būtų bent koks akstinas, bent kokia viltis. Daţnai pavydţiu Albertui, kai matau jį iki ausų paskendusį bylose, ir įsivaizduoju, kad man būtų gera, jei būčiau jo vietoj. Jau keliskart man buvo atėjusi tokia mintis, norėjau rašyti tau ir ministrui ir prašyti pasiuntinybėj vietos, kurios, kaip tvirtini, man neatsakytų. Aš ir pats taip manau. Ministras myli mane iš seno, jis vis įkalbinėdavo mane atsidėti kokiai profesijai; valandą kitą ta mintis man atrodo nebloga. Bet paskui, kai vėl apie tai pagalvoju ir prisimenu pasakėčią apie arklį, kuriam atsibodo laisvė ir jis davėsi pabalnojamas ir paţabojamas, o paskui buvo mirtinai nuvarytas, tada nebeţinau, ką daryti. Mano mielas, o gal tas mano troškimas permainos kyla iš vidinės baugios nekantros, kuri niekur nesiliaus mane persekiojusi? Rugpjūčio 28 d.
Tikrai, jei mano liga būtų išgydoma, šie ţmonės ją išgydytų. Šiandien mano gimimo diena, ir štai anksti rytą gaunu siuntinėlį nuo Alberto. Jį atplėšus, man tuojau krinta į akis rausvas kaspinas, vienas iš tų, kuriais buvo pasipuošusi Lota, kai ją pirmą kartą pamačiau, ir kurio kelis kartus ją prašiau. Be to, jame buvo dvi knygelės in duodecimo — maţytis Vetšteino Homeras, leidinys, kurio seniai troškau, kad nereikėtų visuos keliuos tampyti sunkaus Ernesto leidinio. Matai! Taip jie atspėja mano norus, taip išreiškia savo draugystę smulkiomis paslaugomis, tūkstantį kartų brangesnėmis uţ anas akinančias dovanas, kurios vien tenkina davėjo tuštybę ir mus ţemina. Tūkstantį kartų bučiuoju kaspiną ir su kiekvienu atsikvėpimu geriu prisiminimą tos palaimos, kurią man su kaupu teikė anos trumpos, laimingos, nesugrąţinamos dienos. Taip yra, Vilhelmai, ir aš nemurmu, gyvenimo ţiedai tik miraţas. Kiek jų praeina nepalikdami pėdsako, kiek maţai uţmezga vaisių ir kiek nedaug tų vaisių teprinoksta! O vis dėlto jų yra ganėtinai, o vis dėlto... O, brolau! Argi galima į prinokusius vaisius nekreipti dėmesio, juos paniekinti, neparagavus
leisti jiems supūti? Lik sveikas! Čia puiki vasara, aš daţnai laipioju po medţius Lotos sode ir ilga vaiskarte skinu nuo viršūnių kriaušes. Ji stovi apačioj ir priima jas iš manęs. Rugpjūčio 30 d. Nelaimingasis! Argi tu ne kvailys? Ar neapgaudinėji pats savęs? Kam ta šėlstanti, begalinė aistra? Mano visos maldos skirtos jai; mano vaizduotėj neiškyla joks kitas paveikslas kaip tik jos, ir visą pasaulį aplink matau tik per ją. Ir tai man suteikia kitą laimingą valandą — kol vėl turiu ją palikti! Ak, Vilhelmai! Kur mane daţnai stumia širdis! Kai pasėdţiu pas ją dvi tris valandas, dţiugindamas akis jos stotu, jos judesiais, dangišku jos ţodţių skambėjimu, kai pamaţu įsitempia visi mano jutimai, kai akyse pasidaro tamsu, kai beveik nieko nebegirdţiu ir kaţkas it ţudiko ranka sugniauţia man gerklę, kai širdis ima klaikiai dauţytis, norėdama atpalaiduoti įaudrintus jausmus, o sukelia tik dar didesnį sąmyšį, — Vilhelmai, aš daţnai nebeţinau, kas man darosi! Ir jeigu kartais Lotos neįveikia gailestis ir ji man nesuteikia menkos paguodos, leisdama išverkti prislėgtą širdį ant savo rankų, — aš
turiu bėgti, bėgti iš jos namų! Klaidţioju tada po plačius laukus, su dţiaugsmu kopiu į statų kalną, skinuosi taką per miško tankynę, per ţalitvores, kurios mane drasko, per dyglius, kurie mane bado. Tada man truputį palengvėja. Truputį! O jei kada pavargęs ir ištroškęs kur nors nugriūvu arba kartais vidurnaktį, kai aukštai virš manęs plaukia pilnatis, atsisėdu miško gūdumoj ant palinkusio medţio, norėdamas bent kiek pailsinti skaudamas kojas, o paskui uţsnūstu brėkštant sunkiu miegu!.. O, Vilhelmai! Ašutinė ir dygliuotas dirţas vienuolio celėj būtų man atgaiva, kurios trokšta mano siela! Sudie! Tik kapas padarys galą šioms kančioms, kito kelio nematau. Rugsėjo 3 d. Turiu išvaţiuoti! Ačiū tau, Vilhelmai, kad padarei galą mano svyravimams. Jau dvi savaitės gyvenu mintimi ją palikti. Turiu išvaţiuoti. Ji vėl vieši pas draugę mieste. Ir Albertas... ir ... turiu išvaţiuoti. Rugsėjo 10 d. Kokia tai buvo naktis! Vilhelmai, dabar aš viską iškentėsiu. Aš jos daugiau nematysiu! O kodėl negaliu pulti tau ant kaklo, su ašarom ją šlovinti
ir išlieti jausmus, kurie drasko man krūtinę. Sėdţiu dabar čia ir, vos atgaudamas kvapą, mėginu apsiraminti, laukiu ryto, nes saulei tekant bus man paduoti arkliai. Ak, ji miega ramiai ir negalvoja, kad manęs niekada nematys. Ištrūkau, buvau toks stiprus, kad per dviejų valandų pokalbį neprasitariau apie savo ketinimą. Viešpatie, koks pokalbis! Albertas man buvo paţadėjęs tuojau po vakarienės ateiti su Lota į sodą. Aš stovėjau terasoj po aukštais kaštonais ir ţiūrėjau į saulę, kuri paskutinį kartą leidosi mano akyse uţ šio ţavaus slėnio, uţ ramios upės. Kiek kartų aš čia stovėjau su ja ir stebėjau tą patį didingą reginį, ir štai... Ėmiau vaikščioti alėja, kuri man buvo tokia brangi; kaţkokia slapta jėga traukė mane čionai jau tada, kai dar nepaţinau Lotos, ir kaip mes dţiaugėmės, kai savo paţinties pradţioje patyrėm, kad abu mėgstam šią vietelę, kuri iš tikrųjų yra vienas iš romantiškiausių ţmogaus rankos kūrinių, kokį tik esu matęs. Pirmiausia tarp kaštonų eilių atsiveria tolimas reginys... Ak, prisimenu, esu tau, rodos, daug apie tai rašęs, kaip pagaliau tave apsupa aukštos
bukų sienos, nuo gretimos giraitės alėja darosi vis gūdesnė ir galų gale baigiasi uţdara aikštele, kuri dvelkia kraupia vienuma. Dar prisimenu, kaip šiurpulys mane nukratė, kai pirmą kartą čia įţengiau pačiam dienovidy, matyt, nujaučiau, kokią palaimą ir kokį skausmą čia patirsiu. Gal pusvalandį išbuvau pasinėręs ilgesingose saldţiose svajonėse apie išsiskyrimą, apie pasimatymą, paskui išgirdau juos kopiant į terasą. Puoliau jų sutikti, virpėdamas paėmiau jos ranką ir pabučiavau. Vos tik uţlipome, iš anapus krūmuotos kalvos išplaukė mėnuo; apie šį bei tą kalbėdami nejučiomis prisiartinom prie tamsios lapinės. Lota įėjo vidun ir atsisėdo, Albertas atsisėdo šalia jos, aš irgi, bet nerimas neleido man ilgai sėdėti; aš pakilau, pastovėjau prieš juos, pavaikščiojau, vėl atsisėdau; niekur neradau sau vietos. Ji atkreipė mūsų dėmesį į ţavų mėnesienos ţaismą: bukų sienos pakrašty visa terasa buvo nuplieksta šviesos — puikus reginys, juolab kad viskas aplink skendėjo juodoj tamsoj. Mes tylėjome, ir po valandėlės ji prabilo: „Kai tik vaikštau mėnesienoj, man visada ateina mintis apie mūsų mirusiuosius, pradedu galvoti apie mirtį,
apie ateitį. Mes neišnyksime! — kalbėjo ji kupinu graţiausių jausmų balsu. — Bet ar surasime vienas kitą, Verteri? Ar atpaţinsime? Ką sako jums nuojauta? Kaip manote?“ „Lota, — tariau aš pilnomis ašarų akimis ir atkišau jai ranką. — Mes susitiksime! Susitiksime ir čia, ir tenai!“ Nebegalėjau kalbėti. Vilhelmai, juk ji paklausė šito, kai mano širdį slėgė mintis apie išsiskyrimą! „Ir kaţin, ar brangieji velionys ţino ką apie mus, — kalbėjo ji toliau, — ar jaučia, kad mes minim juos su meile širdyje, kada mums gera? O! Mano motinos paveikslas visada prieš mane, kai aš ramiais vakarais sėdţiu tarp jos vaikų, tarp savo vaikų, kai jie glaudţiasi prie manęs, kaip glausdavosi prie jos. Aš tada su ilgesio ašara ţvelgiu į dangų ir trokštu, kad ji bent akimirksnį galėtų pamatyti, kaip aš laikausi ţodţio, duoto jai mirties valandą, kad būsiu jos vaikų motina. Su kokiu jausmu aš tada sušunku: „Atleisk man, brangiausioji, kad nesu jiems tas, kas buvai tu! Ak! Juk darau visa, ką galiu, jie aptaisyti, pavalgydinti, o svarbiausia priţiūrimi ir mylimi. O kad galėtum matyti mūsų santarvę, brangi šventoji! Tu karštai dėkodama garbintum dievą, kurį su pas-
kutinėmis karčiomis ašaromis maldavai neapleisti tavo vaikų!“ Taip ji kalbėjo. O Vilhelmai, kas gali pakartoti, ką ji kalbėjo! Kaip gali šalta negyva raidė atvaizduoti tą dangišką sielos ţiedą. Albertas ją švelniai nutraukė: „Jūs per daug jaudinatės, brangioji Lota! Aš ţinau, jūsų širdis labai linkusi į tokias mintis, bet prašau jus...“ — „O Albertai, — atsakė ji, — aš ţinau, tu neuţmirši tų vakarų, kada mes abu sėdėdavome prie maţo apskrito stalelio, kai tėtė būdavo išvaţiavęs, o vaikai suguldyti. Tu daţnai turėdavai gerą knygą, bet retai kada į ją tepaţvelgdavai. Argi bendravimas su šia puikia siela nebuvo vertesnis uţ visa kita? Graţi, švelni, guvi ir niekada rankų nesudedanti moteris! Dievas ţino, kiek kartų aš su ašaromis klūpojau prieš jį ant kelių lovoje, maldaudama, kad padarytų mane panašią į ją!“ „Lota! — sušukau puldamas prieš ją ant kelių ir laistydamas ašaromis jos ranką. — Lota! Dievo palaima ir tavo motinos dvasia lydi tave!“ — „Kad jūs būtumėt ją paţinęs, — tarė ji, spusteldama man ranką. — Ji buvo verta jūsų paţinties!“ Maniau, kad apalpsiu. Niekas nėra ištaręs man didesnio, aukštesnio
pagyrimo. Ji kalbėjo toliau: „Ir ši moteris turėjo skirtis su šiuo pasauliu pačiame ţydėjime, kada jos jauniausiam sūnui nebuvo nė pusės metų! Ji neilgai sirgo; buvo rami, nuolanki, tik vaikų gailėjosi, ypač maţojo. Artinantis paskutinei valandai, ji tarė man: „Atvesk juos čionai.“ O kai juos atvedţiau, nieko nesuprantančius maţiukus ir didţiuosius, kurie buvo lyg nesavi, kai visi sustojo prie lovos, ji pakėlė aukštyn rankas, pasimeldė uţ juos, visus iš eilės išbučiavo ir išsiuntė, o man tarė: „Būk jiems motina!“ Aš jai priţadėjau. „Daug ţadi, dukrele, — tarė ji, — motinos širdį ir motinos akį. Aš ne kartą iš tavo dėkingumo ašarų mačiau, kad tu supranti, ką tai reiškia. Rodyk tai savo broliukams ir sesutėms, o tėvui būk ištikima ir klusni kaip ţmona. Tu turėsi jį paguosti.“ Ji paklausė, kur tėvas, jis buvo išėjęs, slėpdamas nuo jos savo nepakeliamą gėlą; jis buvo visiškai palauţtas. Albertai, tu buvai kambary. Ji išgirdo kaţkieno ţingsnius, paklausė, kas ten, ir pasišaukė tave, paskui paţvelgė į tave ir mane ramiu ţvilgsniu, ir jos akyse sušvito paguoda, kad mes būsime laimingi, laimingi kartu... Albertas puolė jai ant
kaklo, pabučiavo ją ir sušuko: „Mes laimingi! Ir būsime laimingi!“ Santūrusis Albertas visai neteko galvos, o aš nebevaldţiau savęs.“ „Verteri, — pradėjo ji vėl, — ir ši moteris turėjo mirti! Dieve! Kai pagalvoju kartais, kaip mes leidţiam išnešti brangiausią pasauly ţmogų, ir niekas to nejaučia taip stipriai kaip vaikai, kurie dar ilgai skundėsi, kad juodi vyrai išnešę jų mamytę.“ Ji pakilo, o aš, paţadintas iš svajonių ir sukrėstas, sėdėjau ir laikiau jos ranką. „Eime, — tarė ji, — jau vėlu.“ Ji norėjo ištraukti ranką, bet aš suspaudţiau ją tvirčiau. „Mes susitiksime, — sušukau, — mes susirasim, tarp įvairiausių pavidalų atpaţinsim vienas kitą. Aš išeinu, — kalbėjau, — išeinu norom, bet jei pasakyčiau išeinu amţinai, netesėčiau. Sudie, Lota! Sudie, Albertai! Mes pasimatysime!“ — „Rytoj, tikiuosi“, — pajuokavo ji. Pajutau tą rytoj! Ak, ištraukdama savo ranką iš manosios ji neţinojo... Jie nuėjo alėja tolyn, aš stovėjau ir mėnesienoj lydėjau juos akimis, paskui kritau ant ţemės, išsiverkiau, vėl pašokau, išbėgau į terasą ir apačioj, aukštų liepų šešėly, pa-
mačiau jos baltą suknelę, tolstančią sodo vartų link, ištiesiau rankas, ir ji dingo.
Antroji knyga 1771 m. spalio 20 d. Vakar atvykome čionai. Pasiuntinys jaučiasi ne visai sveikas, todėl keletą dienų sėdės namie. Viskas būtų gerai, jei jis nebūtų toks nemalonus. Aš jaučiu, kad likimas ruošia man sunkių išbandymų. Bet drąsos! Reikia lengviau ţiūrėti į gyvenimą, ir viskas bus gerai! Net juokas ima, kaip tokie ţodţiai išeina iš po mano plunksnos! O, jeigu bent kiek lengviau ţiūrėčiau į gyvenimą, būčiau laimingiausias ţmogus pasaulyje. Kaipgi? Kiti su savo trupučiu jėgų ir talentų puikuojasi prieš mane, tokie smagūs ir patenkinti, o aš nepasitikiu savo jėgomis, savo sugebėjimais? Dieve mano, kurs visa tai man suteikei, kodėl pusės to nepasilikai ir nedavei man pasitikėjimo savimi ir pasitenkinimo tuo, ką turiu! Kantrybės! Kantrybės! Bus geriau. Ir pasakysiu tau, mielasai, tavo teisybė. Nuo to laiko, kai maišausi tarp ţmonių ir matau, ką jie veikia ir kaip jie verčiasi, aš jaučiuosi daug geriau. Ţinoma, mes tokie jau esam, kad viską lyginame su savi-
mi ir save su visu kuo, tad laimė ir nedalia glūdi tuose dalykuose, su kuriais mes save lyginame, todėl nieko nėra pavojingiau uţ vienišumą. Mūsų vaizduotė, iš prigimties linkusi aukštai kilti fantastinių poezijos vaizdų maitinama, mato daug aukštyn kylančių būtybių, tarp kurių mes esame ţemiausi, ir viskas, tik ne mes, atrodo puikiau, visi kiti uţ mus tobulesni. Ir tai visiškai natūralu. Taip daţnai jaučiame, kad mums kaţko trūksta, ir mums atrodo, kad kaip tik tai, ko mums stinga, turi kas kitas, kuriam taip pat priskiriame viską, ką turime mes, ir dar tam tikrą idealų pasitenkinimą. Ir štai laimingasis — mūsų pačių kūrinys — visiškai gatavas. O vis dėlto, jei mes šiaip taip, vien tik savo silpnomis jėgomis varomės pirmyn, daţnai įsitikiname, kad klaidţiodami ir vingiuodami daugiau pasiekiame kaip kiti, plaukdami visom burėm ir irklais, ir... juk tada tikrai pajunti savo vertę, kai susilygini su kitais, arba net juos pralenki. 1777 m. lapkričio 26 d. Aš beveik pradedu čia apsiprasti. Geriausia, kad yra kas veikti; be to, ta daugybė ţmonių, tie nauji veidai it spalvingas spektaklis plaukia prieš
mane. Susipaţinau su grafu K..., kurį kasdien vis labiau gerbiu; tai didelis, šviesus protas ir nesausas, nes toli mato; jo elgesys tiesiog spindi jautrumu draugystei ir meilei. Jis susidomėjo manimi, kai aplankiau jį su tarnybiniu reikalu, ir iš pirmų ţodţių pajuto, kad mes vienas kitą suprantame, kad jis gali su manim pasikalbėti kitaip negu su kitais. Aš taip pat negaliu atsidţiaugti jo nuoširdumu man. Nėra pasaulyje didesnio, tikresnio dţiaugsmo, kaip matyti atsiveriant prieš tave didelę sielą. Gruodžio 24 d. Pasiuntinys daro man daug nemalonumų, aš ir ţinojau, kad taip bus. Tai pedantiškiausias kvailys, koks tik gali būti; atsargus ir smulkmeniškas kaip sena tetulė; ţmogus, kuris niekad nepatenkintas savimi ir kuriam dėl to niekaip neįtiksi. Dirbti man sekasi, ir viskas išeina neblogai; o jis daţnai grąţina man kokį raštą ir sako: „Neblogai, bet dar perţiūrėkit, vis dar galima rasti kokį geresnį posakį, kokį taiklesnį ţodį.“ Tada mane ima velniai. Nepraleisi jam nė vieno „ir“, nė vieno jungtuko, jis mirtinas priešas bet kokių inversijų, kurios kartais ima man ir prasmunka; jeigu kokio
periodo neišgiedosi pagal nusistovėjusią melodiją, tai jis nieko nesupras. Tikra kančia turėti reikalą su tokiu ţmogumi. Vienintelė mano paguoda — grafo K. palankumas. Andai jis man atvirai pasakė esąs nepatenkintas pasiuntinio nepaslankumu ir pedantiškumu. Ţmonės apsunkina gyvenimą sau ir kitiems, bet, sako jis, reikia su tuo taikytis, kaip tam keleiviui, kuris turi perkopti kalną; ţinoma, jei kalno nebūtų, kelias būtų patogesnis ir trumpesnis; bet jis yra, ir jį reikia perkopti! Mano senis jaučia, kad grafas mane labiau vertina negu jį, ir tas jį pykina, todėl nepraleidţia progos neapkalbėjęs grafo man girdint; aš, ţinoma, prieštarauju, ir tas tik blogina padėtį. Vakar net supykau, nes uţkabino ir mane. Diduomenės gyvenimo reikaluose grafui nieko nesą galima prikišti, dirbąs jis lengvai, gerai valdąs plunksną, tačiau stokojąs nuodugnesnio išsimokslinimo, kaip ir visi beletristai. Ir dar nutaisė tokią miną, tartum norėdamas pasakyti: jauti, kad tau čia kliuvo? Bet manęs tai nė kiek nesujaudino, aš su panieka ţiūriu į tokį ţmogų, kuris gali taip galvoti ir šitaip elgtis. Aš jam pasipriešinau gana karštai. Pa-
sakiau, kad grafas yra vertas pagarbos ţmogus ir dėl savo charakterio, ir dėl ţinių. Neţinau kito tokio, sakau, kuriam būtų taip pavykę išlavinti savo protą, aprėpti juo tokią daugybę dalykų ir kartu išlikti tokiam veikliam kasdieniniuose reikaluose. Jam tai buvo neįkandamas riešutas, ir aš, nenorėdamas daugiau klausyti jo absurdiškų argumentų ir kaitinti sau tulţies, atsisveikinau. Tai jūsų visų kaltė, kad prikalbėjote mane kišti galvą į tą jungą ir tiek pričiulbėjote apie veiklą! Veikla! Jei ţmogus, kurs sodina bulves ir joja į miestą parduoti javų, nėra veiklesnis uţ mane, tai aš sutinku dar dešimtį metų vergauti galerose, kur esu dabar prikaustytas. O kokia blizganti menkystė, koks nuobodumas tų bjaurių ţmogėnų, kurie šlaistosi aplinkui! O ta pirmenybės aistra tarp jų, — tik ir ţiūri, tik ir tyko, kaip bent per ţingsnį pralenkti kitą; niekingos, pasigailėjimo vertos, nuogut nuogiausios aistros. Yra čia, pavyzdţiui, tokia moteris, kuri nė vieno nepraleidţia, nepapasakojusi apie savo kilmingumą ir savo ţemę, todėl kiekvienas pašalinis ţmogus nenorom pagalvoja: kvaila boba, dievaiţin ką įsivaizduoja su savo bajoryste ir sa-
vo garbinga ţeme. Bet dar pikčiau, kad ta moteriškė yra vietinio raštininkėlio duktė. Negaliu suprasti, kaip ţmonės neturi proto taip patys save niekinti ir ţeminti. Taigi aš kasdien vis labiau įsitikinu, mano mielas, kad kvaila vertinti kitus pagal save. Ir kadangi aš tiek daug darbo turiu pats su savimi, o ta mano širdis tokia audringa, tai, ak, leidţiu kitiems eiti savo keliu, kad tik jie man leistų ţengti savuoju. Labiausiai mane erzina nelemti miestelėnų santykiai. Nors aš kaip ir kiekvienas gerai ţinau, koks reikalingas yra luomų skirtumas ir kiek jie duoda naudos man pačiam, bet tegu jis neuţstoja man kelio kaip tik ten, kur aš dar galiu patirti bent kiek dţiaugsmo, pasigėrėti bent vienu laimės blykstelėjimu šioje ţemėje. Neseniai per pasivaikščiojimą susipaţinau su panele fon B., malonia mergina, kuri išsaugojo daug natūralumo tame sukaustytame gyvenime. Mes išsikalbėjome ir vienas kitam patikome, o atsisveikinant aš paprašiau leisti man ją aplankyti. Ji sutiko taip nuoširdţiai, kad aš vos sulaukiau tinkamo meto pas ją nueiti. Ji nečionykštė ir gyvena tetos namuose.
Senės fizionomija man nepatiko. Aš jai buvau labai atidus, su ja daugiausia ir kalbėjau ir per nepilną pusvalandį beveik viską suţinojau, ką panelė man paskui ir patvirtino, o būtent: kad mieloji tetulė senatvėje kenčia visokį nepriteklių, neturi nei didesnio turto, nei proto, nei kitokios atramos kaip tik daugybę senolių, neturi kitokios apsaugos kaip tik savo luomą, kuriame ji uţsibarikadavo, ir kitokių pramogų kaip tik iš savo namų aukšto su panieka ţiūrėti į miestelėnų minią. Jaunystėje, sako, ji buvo graţi ir tuščiai leido dieneles, iš pradţių savo įnoringumu uţkankino ne vieną vargšą jaunuolį, o sumitusi pakluso seno karininko komandai, ir tas uţ šitą kainą ir pakenčiamą išlaikymą pragyveno su ja savo vario amţių ir numirė. Dabar ji savo geleţies amţiuje jaučiasi vieniša, ir niekas apie ją nė ţinoti neţinotų, jei ne jos meili seserėčia. 1772 m. sausio 8 d. Kas tai per ţmonės, kurių visas gyvenimas remiasi etiketu, visos mintys ir pastangos metų metais teturi vieną tikslą: kaip čia per vieną kėdę toliau pasistūmėjus prie stalo! Ir ne todėl, kad neturėtų ko veikti; priešingai, daugybė darbų uţsiguli
kaip tik todėl, kad ėdantis dėl smulkmenų nelieka laiko svarbiems dalykams. Aną savaitę vaţinėjantis rogėmis kilo rietenos ir nuotaika buvo sugadinta. Kvailiai, nemato, kad vieta visai nieko nereiškia, kad tas, kuris turi pirmąją vietą, retai kada vaidina ir pirmąjį vaidmenį! Kiek karalių valdo jų ministrai, kiek ministrų klauso savo sekretorių! Tai kas tada pirmutinis? Man rodos, tas, kuris permato kitą ir turi pakankamai galios ir gudrumo įkinkyti jo aistras ir jėgas savo planams įgyvendinti. Sausio 20 d. Turiu jums rašyti, brangioji Lota, čia, skurdţios kaimo uţeigos kamarėlėj, kur prisiglaudţiau nuo smarkios pūgos. Per visą tą laiką, kai aš klaikinėju tame pasigailėtinam D. uţkampy tarp svetimų, visiškai svetimų mano širdţiai ţmonių, nebuvo tokios valandėlės, kad mano širdis būtų liepusi jums rašyti; o dabar, šioj nuošalioj ir ankštoj lūšnelėj, kur sniegas ir kruša čaiţo mano langutį, čia jūs mano pirmoji mintis. Kai tik įėjau, prieš mane stojo jūsų paveikslas, jūsų prisiminimas, o Lo-
ta! toks šventas, toks gyvas! Gerasis dieve! Pirmoji laiminga akimirka po tiek laiko. Kad jūs, brangioji, matytumėt mane tame pramogų sūkury! Kaip dţiūsta mano jausmai! Nė vienos akimirkos, kad širdis būtų pilna, nė vienos laimės valandos. Nieko! Nieko! Stoviu kaip mugėj prie kaleidoskopo ir matau priešais beskriejančius ţmogiukus ir arkliukus ir daţnai klausiu save: ar tai ne optinė apgaulė? Aš ţaidţiu kartu, geriau sakant, su manim kiti ţaidţia kaip su marionete, kartais pačiumpu savo kaimyną uţ medinės rankos ir nukrėstas šiurpo šoku atgal. Vakare ryţtuosi pasigėrėti saulėtekiu, o rytą nesikeliu iš lovos; dieną tikiuosi pasidţiaugti mėnesiena, o paskui neišeinu iš kambario. Nebeţinau, nei kam keliuos, nei kam gulu. Nėra raugo, kuris versdavo mane gyventi ir judėti, dingo akstinas, kuris neduodavo man uţmigti naktimis, rytais prikeldavo iš miego. Vienintelė moteris, kurią čia suradau, yra panelė fon B., ji panaši į jus, Lota, jeigu kas gali būti į jus panašus. O! pasakysit, išmoko berti komplimentus. Yra čia krislelis teisybės. Kuris laikas esu labai mandagus, nes kitoks būti negaliu, turiu
daug sąmojo, ir damos sako, kad niekas nemoka taip rafinuotai girti kaip aš (ir meluoti, pridursit jūs, nes be to juk neapsieisi, tiesa?). Norėjau papasakoti apie panelę B. Ji turi graţių jausmų, kurie spinduliuoja iš jos mėlynų akių. Jos luomas yra jai našta ir nepatenkina nė vieno širdies troškimo. Ji mielai bėga nuo viso to bruzdėlyno, ir mes ne vieną valandą prasvajojame kaimo aplinkoj apie tyrą laimę, — ak! Ir apie jus! Kaip daţnai ji turi jus garbinti, ne, ne turi, ji tai daro savo noru, mielai klausosi mano pasakojimų apie jus, myli jus. O kad sėdėčiau prie jūsų kojų mielame jaukiame kambarėlyje ir mūsų brangūs maţyliai raičiotųsi aplink mane, o kai jums būtų per daug triukšmo, aš juos nuraminčiau, pasekdamas šiurpią pasaką. Saulė puikiai leidţiasi uţ sniegu ţėrinčių laukų, pūga praslinko, ir aš... turiu vėl grįţti į savo narvą. Sudie! Ar Albertas su jumis? Ir kaip?.. Dieve, atleisk man šį klausimą. Vasario 8 d. Jau visa savaitė labai bjaurus oras, o aš tik dţiaugiuos. Man nuo to laiko, kai čia gyvenu, nebuvo nė vienos graţios dienos, kurios kas nors
nebūtų sugadinęs ar apkartinęs. O kai lyja, pusto, šąla ir leidţia, galvoju: na, juk viduj negali būti blogiau kaip lauke, arba atvirkščiai, ir gerai. Kai rytą teka saulė ir ţada graţią dieną, negaliu susiturėti nesušukęs: štai jiems dar viena dangaus dovana, kurią galės vienas kitam uţnuodyti. Jie viską vieni kitiems nuodija: sveikatą, gerą vardą, dţiaugsmą, poilsį! Ir vis iš kvailumo, nesupratimo ir ribotumo, o paklausyk jų, tai vis su geriausia intencija! Kitą kartą, rodos, ant kelių parpuolęs prašyčiau, kad jie taip įnirtingai nedraskytų patys sau širdies. Vasario 17 d. Matyt, kad mudu su pasiuntiniu nebeilgai ištversim kartu. Senis visiškai nepakenčiamas. Juokas ima matant, kaip jis dirba ir tvarko reikalus, aš daţnai negaliu susilaikyti jam nepasipriešinęs ir vieną kitą darbą atlieku pats, kaip išmanau, saviškai, ir, ţinoma, jam niekad neįtinku. Dėl to jis neseniai apskundė mane dvarui, ir ministras pareiškė man papeikimą, tiesa, švelnų, bet vis dėlto papeikimą, ir aš jau ketinau prašytis atleidţiamas iš darbo, bet gavau iš jo privatų laiš-
ką, laišką, prieš kurį aš atsiklaupiau, garbindamas aukštą, kilnią ir išmintingą mintį. Kaip jis bara mane uţ per didelį ambicingumą, kaip graţiai atsiliepia apie mano egzaltuotas paţiūras į veiklą, į poveikį kitiems, įsigilinimą į darbus, mato jose girtiną jaunuolišką drąsą ir nori ją ne išrauti, o tik sušvelninti, nukreipti ten, kur ji galėtų tinkamai pasireikšti ir atnešti graţių vaisių. Jaučiuosi sustiprintas visai savaitei ir susitaikęs su savim. Sielos ramybė ir pasitenkinimas savimi yra puikus daiktas, mielas drauge, kad tik brangenybė nebūtų tokia trapi, kokia ji graţi ir vertinga. Vasario 20 d. Telaimina jus dievas, mano brangieji, ir tesuteikia jums visas tas graţias dienas, kurias jis atima iš manęs! Ačiū tau, Albertai, kad mane apgavai: aš laukiau ţinos apie jūsų sutuoktuves ir ketinau tą dieną iškilmingai nukabinti nuo sienos Lotos siluetą ir palaidoti jį tarp kitų popierių. Štai jūs jau pora, o paveikslas vis dar čia! Na, tegu jis čia ir lieka! Ir kodėl ne? Ţinau, kad ir aš esu su jumis, esu, tau nekenkdamas, Lotos širdyje, netgi turiu tenai antrąją vietą ir noriu, ir privalau ją iš-
laikyti. O, aš išeičiau iš proto, jei ji mane uţmirštų... Albertai, ta mintis man pragaras. Albertai, lik sveikas! Lik sveika, dangaus angele! Lik sveika, Lota! Kovo 15 d. Turėjau nemalonumą, kuris mane iš čia išvys. Grieţiu dantimis! Po velnių! Nieko nebeatitaisysi, o juk kalti jūs vieni, jūs mane skatinot ir raginot, ir spyrėt imti tą vietą, kuri man visiškai netiko. Štai dabar atpildas ir man, ir jums! Ir kad tu vėl nesakytum, jog mano neţabota vaizduotė viską pagadinusi, tai še tau, mielas pone, visa istorija, trumpai ir drūtai, kaip kronikoj. Grafas fon K. mane myli, išskiria mane iš kitų. Visi tai ţino, rašiau tau apie tai jau šimtą kartų. Na tai vakar buvau pas jį pietų, kaip tik tą dieną, kada vakarais pas jį renkasi kilmingieji ponai ir damos, apie kuriuos aš nė nepagalvojau, ir man niekada neatėjo į galvą, kad mums, tarnautojams, tarp jų nėra vietos. Gerai. Aš pietauju pas grafą, po pietų mes vaikštom didţiajame salone, aš kalbuosi su juo, su pulkininku B., kuris tuo metu prisideda prie mūsų, ir štai ateina svečių valanda. Dievas mato, aš nieko nepagalvojau. Staiga įeina malo-
ningoji ponia fon Z. su savo ponu vyru ir kilmingai išperėta ţąsele dukterim plokščia krūtine ir graţučiu gorsetėliu ir en passant išplečia savo paveldėtas didţiai kilmingas akis ir šnerves, ir kadangi aš tos padermės negaliu pakęsti, norėjau tuojau atsisveikinti tik laukiau, kad grafas pasitrauktų nuo tų bjaurių plepių. Bet štai įėjo mano paţįstamoji panelė B. Kadangi mano širdis visada truputį nušvinta, kai ją pamatau, tai pasilikau, atsistojau uţ jos kėdės ir tik po kiek laiko pastebėjau, kad ji kalba su manim ne taip atvirai ir kaţko sumišusi. Tas mane nustebino. „Negi ir ji tokia pat kaip ši minia“, — pagalvojau įţeistas, buvau beišeinąs, bet pasilikau, nes vis dar netikėjau, norėjau ją pateisinti, laukiau iš jos gero ţodţio ir... na, galvok, ką nori. Tuo tarpu vis ėjo nauji svečiai. Baronas F. su visa apranga Pranciškaus I karūnavimo laikų, dvaro patarėjas R., čia in qualitate vadinamas ponu fon R., su savo kurčia ţmona ir kiti, įskaitant ir driskių J., kuris savo senoviškus drabuţius lopo madingais lopais, — susirinko visa šutvė, o aš kalbuosi su keliais paţįstamais, kurie atsakinėja labai lakoniškai. Aš svarsčiau... ir ţiūrėjau tik į
savo B. Nepastebėjau, kad moterys salės gale kaţką kuţdasi, kad tai persimetė ir vyrams, kad ponia fon Z. pasikalbėjo su grafu (visa tai man vėliau papasakojo panelė B.), ir grafas pagaliau priėjo prie manęs ir pasivedė prie lango. „Jūs ţinote, — tarė jis, — mūsų keistus santykius; svečiai nepatenkinti, kad jūs čia esate. Aš nieku gyvu nenorėjau...“ — „Jūsų ekscelencija, — nutraukiau aš, — tūkstantį kartų atsiprašau, man reikėjo anksčiau apie tai pagalvoti, ir aš ţinau, kad jūs atleisite man šį netaktą: aš jau pirma norėjau išeiti, piktas genijus mane sulaikė“, — pridūriau šypsodamas ir nusilenkiau. Grafas paspaudė man ranką su tokiu jausmu, kuris viską pasakė. Aš nepastebimai pasitraukiau nuo kilmingos draugijos, išėjau, sėdau į kabrioletą ir nuvaţiavau į M. pasiţiūrėti nuo kalvos saulėlydţio ir perskaityti puikiosios Homero giesmės apie Odisėją, kaip jį vaišina šaunusis kiauliaganys. Viskas buvo gerai. Sutemus grįţtu vakarienės, svetainėj randu dar keletą ţmonių, kurie, atmetę staltiesę, ţaidţia ant stalo kampo kauliukais. Štai įeina dorasis A..., pasideda skrybėlę, pamatęs mane prieina artyn ir tyliai sako: „Turė-
jai nemalonumą?“ — „Ar aš?“ — klausiu. „Grafas tave pavarė nuo svečių.“ — „Velniai jų nematė, — sakau, — dţiaugiausi išėjęs į gryną orą.“ — „Gerai, — sako jis, — kad per daug nesidedi į širdį. Tik man pikta, kad visi apie tai kalba.“ Dabar tik pajutau šios istorijos geluonį. Visi, kurie ateina valgyti ir į mane ţiūri, galvojau, ţiūri dėl to. Tas mane siutino. Ir kai šiandien, kur tik einu, visi manęs gailisi, visur girdţiu, kaip mano pavyduoliai triumfuoja ir sako: „Štai, ţiūrėkit, kaip nutinka išpuikėliams, kurie dėl savo trupučio gabumų riečia nosį ir mano, kad jau turi teisę brautis į aukštesnę draugiją“, ir kitokiais balsais loja, — tada nors peiliu persismeik, kalbėk ką nori apie nepaisymą ţmonių kalbų, bet norėčiau matyti tokį, kuris ramiai kenčia nenaudėlių skalijimą, jeigu tas skalijimas turi pagrindo; kai jų plepalai tušti, tada galima nekreipti dėmesio. Kovo 16 d Iš visų pusių esu pjudomas. Šiandien susitinku alėjoj panelę B., negabu susilaikyti jos neuţkalbinęs ir, kai tik atsitolinam kiek nuo ţmonių, pasakau jai, kad esu uţsigavęs dėl jos elgesio aną
sykį. „O, Verteri, — prabilo ji nuoširdţiu tonu, — kaip jūs galėjote šitaip suprasti mano sumišimą paţindamas mano širdį? Kiek aš dėl jūsų iškentėjau nuo tos valandėlės, kai įėjau į saloną! Aš viską permačiau, šimtą kartų buvau besiţiojanti jums tai pasakyti. Ţinojau, kad fon Z. ir T. su savo vyrais greičiau išeis iš salono, negu pasiliks jūsų draugijoj; ţinojau, kad grafas negali su jais pyktis, — ir štai kiek triukšmo!“ — „Kaip tai, panele?“ — paklausiau aš, slėpdamas išgąstį, nes tą valandėlę viskas, ką man uţvakar pasakojo Adelinas, perbėgo mano gyslomis kaip verdantis vanduo. „Kiek man jau visa tai kainavo!“— tarė ta švelni būtybė su ašarom akyse. Aš nebegalėjau susivaldyti, norėjau pulti jai po kojų. „Kalbėkit aiškiau“, — sušukau. Ašaros riedėjo jos skruostais. Aš netekau galvos. Ji šluostėsi akis, neslėpdama ašarų. „Jūs paţįstate mano tetą, — pradėjo ji, — ji irgi ten buvo, ir kokiomis akimis ji į tai paţiūrėjo! Verteri, vakar naktį ir šiandien rytą aš turėjau klausytis pamokslų, kam susipaţinau su jumis, turėjau klausytis, kaip ji jus niekino, ţemino, ir tik puse burnos tegalėjau jus ginti.“ Kiekvienas jos ţodis it kardas smigo man į širdį.
Ji nejuto, kad gailestingiau būtų buvę visa tai nutylėti, ir pasakojo toliau, kiek dar bus apie tai malama lieţuviais, kaip triumfuos tam tikri ţmonės, kaip jie smaginsis ir dţiaugsis, kad esąs nubaustas ir kitų niekinamas mano išpuikimas, ydos, kurias jie man seniai prikaišioja. Vilhelmai, visa tai girdėti iš jos lūpų ir pilnu uţuojautos balsu... Aš buvau priblokštas ir dabar dar siuntu širdy. Norėčiau, kad kas nors išdrįstų padaryti man priekaištą į akis, kad galėčiau suvaryti jam į gerklę špagą; jei pamatyčiau kraują, man palengvėtų. Ak, šimtą kartų jau griebiausi peilio, kad atsikvėptų prislėgta širdis. Girdėjau, kad yra tokia veislė grynakraujų ţirgų, kurie, galutinai uţvaryti ir įsikarščiavę, patys instinktyviai persikanda gyslą, kad galėtų atsikvėpti. Taip ir man daţnai būna — norėčiau persipjauti gyslą ir pasiekti amţinąją laisvę. Kovo 24 d. Padaviau prašymą, kad mane atleistų, ir dvaras, tikiuosi, sutiks. O jūs man atleiskit, kad pirma nepasiklausiau jūsų. Aš vis tiek turiu išvaţiuoti, o ką jūs sakysit, norėdami mane perkalbėti, viską ţinau, taigi... Pranešk apie tai mano motinai kaip
nors švelniau, mano padėtis ne iš linksmųjų, tai tegul nepyksta, kad ir jos niekuo negaliu paguosti. Sūnelis, graţiai šuoliavęs tiesiai į slaptuosius tarėjus ir pasiuntinius, staiga suklupo ir nemitęs grįţta atgal į senąjį tvartelį. Galvokit, ką norit, apsvarstykit visas kombinacijas, kaip aš būčiau galėjęs ir turėjęs pasielgti; vienu ţodţiu, išvaţiuoju, ir kad ţinotumėt kur, tai čia yra toks kunigaikštis, kuriam labai patinka mano draugystė; išgirdęs apie mano ketinimą, jis mane pakvietė į savo dvarus praleisti graţaus pavasario. Aš turėsiąs visišką laisvę, taip jis man paţadėjo, ir kadangi mes su juo iki tam tikro laipsnio sutinkam, nutariau surizikuoti ir vaţiuoti su juo. Balandžio 19 d. Post scriptum Ačiū uţ abu laiškus. Nieko neatsakiau, nes šis laiškas gulėjo neišsiųstas, kol gavau atsakymą iš dvaro; bijojau, kad mano motina nesikreiptų į ministrą ir nepasunkintų mano atleidimo. Dabar jau po visam, esu atleistas. Nepasakosiu, kaip nenorom tai buvo padaryta ir ką man rašo ministras: vėl pradėtumėt aimanuoti. Sosto įpėdinis atsiuntė man dvidešimt penkis dukatus ir laiškelį,
kuris sujaudino mane iki ašarų; taigi iš motinos man nebereikia pinigų, kurių andai buvau prašęs. Gegužės 5 d. Rytoj iš čia išvaţiuoju, ir kadangi mano gimtinė tik šešios mylios iš kelio, tai noriu ją aplankyti, noriu prisiminti senas laimėj prasvajotas dienas. Įvaţiuosiu pro tuos pačius vartus, pro kuriuos mano motina mane išsiveţė, kai po tėvo mirties paliko šią mielą jaukią vietovę ir uţsidarė mieste. Sudie, Vilhelmai, apie savo kelionę tau parašysiu. Gegužės 9 d. Kelionę į gimtąsias vietas atlikau dievobaimingai, kaip tikras piligrimas, — ir patyriau daug netikėtų įspūdţių. Prie didţiosios liepos, per ketvirtį valandos nuo miesto į Z. pusę, paprašiau veţėją sustoti, išlipau ir, liepęs jam vaţiuoti toliau, patraukiau pėsčias, norėdamas naujai, gyvai ir iki soties pasidţiaugti kiekvienu prisiminimu. Pirmiausia stabtelėjau po liepa, kuri anuomet man, vaikui, buvo visų pasivaikščiojimų tikslas ir riba. Koks skirtumas! Anuomet laimingam neţinojime verţiausi į platų pasaulį, kur tikėjausi rasti tiek daug peno savo širdţiai, kur tiek dţiaugsmų turė-
jo pripildyti ir patenkinti mano išsiilgusią ir trokštančią krūtinę. Dabar grįţtu iš to neţinomo pasaulio — o mano drauge, palydėjęs tiek suduţusių vilčių, tiek sugriuvusių sumanymų. Mačiau prieš save kalnus, kurie tūkstančius kartų viliojo mane prie savęs. Valandų valandas galėdavau čia sėdėti, visa širdim geisdamas pasinerti miškuose ir slėniuose, kurie taip maloniai padūmavę dunksojo prieš mano akis; o kai nustatytu laiku vėl turėdavau grįţti namo, kaip nenorom palikdavau šią ţavią vietą! Artinausi prie miesto, sveikinau kiekvieną seną paţįstamą sodo namelį, — naujieji man buvo bjaurūs, kaip ir visos kitos permainos. Ţengiau pro vartus ir tučtuojau pasijutau kaip namie. Mielasis, nenoriu leistis į smulkmenas; kaip man viskas buvo ţavu, taip aprašius viskas atrodytų nuobodu. Nutariau apsigyventi prie turgavietės, mūsų senųjų namų pašonėj. Eidamas tenai, pastebėjau, kad mokykla, kur sena dora moterėlė kalino mūsų vaikystę, paversta krautuve. Prisiminiau, kiek nerimo, ašarų, proto atbukimo, baimės patyriau šiame narve. Kiekvienam ţingsny mačiau ką nors ypatinga. Piligrimas šventojoj ţemėj neranda tiek vietų, susiju-
sių su religiniais prisiminimais, ir vargu ar jo siela patiria tokį šventą susijaudinimą. Dar vienas iš tūkstančio įspūdţių. Ėjau paupiu iki vienos sodybos; tada čia irgi daţnai vaikščiodavau, čia buvo vietelės, kur mes, berniukai, laidydavom antis, lenktyniaudami, kieno akmenėlis daugiau kartų atšoks nuo vandens. Aiškiai prisiminiau, kiek kartų anuomet stovėjau, ţiūrėdamas į vandenį, su kokiomis nuostabiomis svajonėmis lydėjau jį akimis, kokios pasakiškos man vaidenosi vietos, pro kurias jis turės plaukti, ir kaip greit čia vaizduotė išsisemdavo; ir vis dėlto mano mintys skrisdavo vis tolyn ir tolyn, kol viską uţmiršdavau, įsiţiūrėjęs į nematomus tolius. Matai, brangusis, kokie riboti ir laimingi buvo mūsų puikieji protėviai! Kokie vaikiški jų jausmai, jų poezija! Kai Odisėjas kalba apie bekraštę jūrą ir beribę ţemę, kaip tas tikra, ţmogiška, nuoširdu, naivu ir paslaptinga. Kas man iš to, kad aš dabar kaip ir bet kuris mokinukas galiu pakartoti, kad ţemė apskrita? Nedidelio sklypelio ţmogui tereikia, kad jis būtų ţemėje laimingas, o dar maţesnio — kad galėtų joje ilsėtis.
Dabar esu čia, kunigaikščio medţioklės rūmuose. Su šeimininku galima sugyventi, jis natūralus ir paprastas. Tik jį supa keisti ţmonės, kurių aš nesuprantu. Jie neatrodo sukčiai, o vis dėlto nepanašūs į teisingus ţmones. Kartais jie man atrodo lyg ir teisingi, o pasitikėti jais vis tiek negaliu. Be to, man dar nemalonu, kad jis daţnai kalba apie daiktus, apie kuriuos tėra girdėjęs ar skaitęs, ir ţiūri į juos ne savo, o kitų akimis. Jis taip pat labiau vertina mano protą ir talentus negu šią širdį, kuri juk yra ir vienintelis mano pasididţiavimas, ji viena visko šaltinis, visų jėgų, visos laimės ir visų kančių. Ak, ką aš ţinau, gali kiekvienas ţinoti, o tokią širdį turiu tik aš vienas. Gegužės 25 d. Turėjau vieną sumanymą, apie kurį nieko nenorėjau jums sakyti, kol jis nebus įvykdytas; dabar, kai nieko iš to neišėjo, galiu ir pasakyti. Norėjau eiti į karą; ilgai puoselėjau šią mintį. Labiausiai dėl to vaţiavau čionai su kunigaikščiu, kuris yra xxx armijos generolas. Per vieną pasivaikščiojimą atskleidţiau jam savo ketinimą, ir jis mane atkalbėjo: matyt, tai būta uţgaidos, o ne aistros, nes kitaip būčiau nepaisęs jo argumentų.
Birželio 11 d. Sakyk, ką nori, ilgiau čia būti nebegaliu. Ką man čia veikti? Neturiu kur dėti laiko. Kunigaikštis man geras, geresnis nė būti negali, o aš vis tiek jaučiuos ne savo vietoj. Iš esmės mes neturim nieko bendra. Jis protingas ţmogus, bet jo protas neoriginalus, bendrauti su juo nė kiek ne įdomiau, kaip skaityti neblogai parašytą knygą. Dar pabūsiu savaitę, paskui vėl leisiuos į klajones. Geriausia, ką čia padariau, tai mano piešiniai. Kunigaikštis jaučia meną ir jaustų dar geriau, jeigu jo nevarţytų bjaurus moksliškumas, sausa terminologija. Kartais grieţiu dantimis, kai aš jam su įkvėpimu piešiu gamtos ir meno groţybes, o jis, norėdamas pasirodyti, nei iš šio, nei iš to lepteli kokį nuvalkiotą terminą. Birželio 16 d. Taip, aš iš tikrųjų esu tik keleivis, piligrimas šioj ţemėj! Kas gi daugiau esate jūs? Birželio 18 d. Kur keliausiu? Pasakysiu tau į ausį. Vis dėlto dvi savaites teks dar čia pabūti, paskui įsikalbėjau, kad noriu apţiūrėti kasyklas; bet tai gyvi
niekai, noriu būti tik arčiau Lotos, štai ir viskas. Juokiuos iš savo širdies... ir jai pataikauju. Liepos 29 d. Ne, taip gerai! Viskas gerai! Aš — jos vyras! O dieve, kurs mane sutvėrei, jei tu man būtum suteikęs šią aukščiausią laimę, visas mano gyvenimas būtų buvęs nesiliaujanti malda. Aš neburnoju, atleisk man šias ašaras, atleisk šiuos tuščius norus! Ji — mano ţmona! Jeigu šią mieliausią būtybę pasauly būčiau galėjęs apkabinti ... Šiurpuliai varsto visą mano kūną, Vilhelmai, kai Albertas apkabina jos liekną liemenį. Ar pasakyti tau vieną daiktą? Kodėl ne, Vilhelmai? Su manim ji būtų buvusi laimingesnė negu su juo! Jis ne tas ţmogus, kuris galėtų patenkinti visus šios širdies potroškius. Tam tikra jautrumo stoka, — suprask kaip nori. Tas, kad jo širdis neplaka išvien, skaitant — o! — skaitant kokį graţios knygos puslapį, kur mano ir Lotos širdys susilieja; ir šimtais kitų atvejų, kai pasitaiko, kad prabyla mudviejų jausmai dėl kokio trečio asmens poelgio. Mielas Vilhelmai! Tiesa, jis myli ją visa širdim, ir kokio atpildo nusipelno tokia meilė!
Mane pertraukė įkyrus svečias. Mano ašaros nudţiūvo. Dėmesys išsiblaškė. Sudie, mielasis! Rugpjūčio 4 d. Ne mano vieno tokia dalia. Visų ţmonių viltys sudūţta, visus apvilia lūkesčiai. Aplankiau savo gerąją moteriškę po liepa. Vyresnysis berniukas atbėgo manęs pasitikti, išgirdau dţiaugsmingą jo šūktelėjimą, atskubėjo motina, kuri man pasirodė labai prislėgta. Jos pirmi ţodţiai buvo: „Gerasis pone, mano Hansas mirė!“ Tai jos jaunėlis. Aš tylėjau. „O mano vyras, — kalbėjo ji, — sugrįţo iš Šveicarijos be nieko, ir jei ne geri ţmonės, jam būtų tekę šunis lodyti, mat kelionėje gavo drugį.“ Aš jai nieko negalėjau pasakyti, daviau ką ne ką berniukui; ji prašė priimti keletą obuolių, aš paėmiau ir palikau šią liūdno atminimo vietą. Rugpjūčio 21 d. Nespėjau nė apsidairyti, ir aš vėl nebe tas. Kartais vėl tartum švysteli dţiugus gyvenimo spindulys, ak, tik vieną akimirką! Kai pasineriu į svajones, negaliu atsiginti minties, o jeigu Albertas mirtų? Tada aš, taip, tada ji... ir tol vaikausi šią vilionę, kol ji atveda mane prie bedugnės, nuo kurios drebėdamas šoku atgal. Kai išeinu pro
vartus, tuo keliu, kur pirmą kartą vaţiavau Lotos paimti į šokius, — kaip tada viskas buvo kitaip! Viskas, viskas praėjo! Nė ţenklo buvusio pasaulio, nė pėdsako anų dienų jausmų. Jaučiuosi kaip dvasia, sugrįţusi į sudegintą, sugriautą pilį, kurią kadaise, būdamas jaunas, kunigaikštis statė, brangiais daiktais išdabino ir mirdamas su viltimi paliko mylimiausiam sūnui. Rugsėjo 3 d. Tarpais nesuvokiu, kaip gali, kokią teisę turi ją mylėti kitas, kai aš ją vieną vienintelę taip karštai, taip visa širdimi myliu, nieko daugiau nematau, nieko neţinau, nieko neturiu, kaip tik ją! Rugsėjo 4 d. Taip, taip yra. Kaip gamta eina rudeniop, taip rudenėju ir aš pats, ir viskas aplink mane. Mano lapai gelsta, o aplinkinių medţių lapai jau nukrito. Ar aš tau rašiau apie vieną jauną kaimietį, kai tik čia atvaţiavau? Dabar vėl pasiteiravau apie jį Valheime; suţinojau, kad šeimininkė jį išvarė, o kas buvo toliau, niekas man negalėjo pasakyti. Vakar aš jį netikėtai sutikau kelyje į kitą kaimą, uţkalbinau, ir jis man apsakė savo istoriją, kuri mane iki širdies gelmių sujaudino, — tu viską
suprasi, kai ją tau papasakosiu. Bet kam visa tai, kodėl nelaikau uţdaręs savy, kas mane baugina ir skaudina? Kam dar tave liūdinti? Kodėl aš vis duodu tau progą manęs gailėtis, mane barti? Tiek to, matyt, ir tas man yra lemta! Su tyliu liūdesiu, po kuriuo, man rodos, slėpėsi baikštumas, iš pradţių jis tik atsakinėjo į mano klausimus; bet netrukus, tartum staiga mane ir save prisiminęs atvirai išpaţino man savo kaltes, pasiskundė savo nelaime. O, kad tu būtum girdėjęs kiekvieną jo ţodį, tada galėtum spręsti! Jis man prisipaţino, negana to, su pasitenkinimu, lyg tie prisiminimai jam būtų kokia palaima, papasakojo, kad jo aistra šeimininkei diena po dienos vis augusi, kad į galą jis nebesiţinojęs nei ką darąs, nei, kaip jis pasakė, kur jo galva. Nebegalėjęs nei valgyti, nei gerti, nei miegoti, jam gniauţdavę gerklę, dirbdavęs ne tą, kas reikia, o kas būdavo pasakyta dirbti, uţmiršdavęs; jautėsi lyg piktos dvasios apsėstas. Pagaliau vieną dieną, ţinodamas, kad ji yra kambary ant aukšto, nusekęs, tikriau sakant, kaţkas jį nutempęs paskui ją; kadangi ji neklausiusi jo maldavimų, jis mėginęs ją paimti jėga, jis neţinąs, kaip tai pasidarė, die-
vas mato, kad jo ketinimai visada buvę dori ir kad nieko jis taip karštai netroškęs, kaip ją vesti ir su ja nugyventi visą amţių. Kurį laiką pasakojęs, jis ėmė mikčioti kaip ţmogus, kuris dar turi ką pasakyti, bet nedrįsta; pagaliau jis taip pat nedrąsiai prisipaţino, kad šeimininkė leisdavusi jam šiokias tokias menkas glamones ir tam tikrą artumą. Jis du ar tris kartus pertraukė pats save ir karštai gynėsi, kad jis nenori jos šmeiţti, kaip jis pasakė, jis myli ir gerbia ją kaip ir anksčiau, kad tokie ţodţiai niekada nėra išėję jam iš lūpų ir kad jis tai sako man tik todėl, kad aš patikėčiau, jog jis nesąs paskutinis išsigimėlis ar beprotis. Ir čia, brangusis, aš vėl kartoju savo giesmelę, kurią giedosiu visą amţių. O, jeigu galėčiau atvaizduoti tau tą ţmogų tokį, koks jis stovėjo prieš mane, koks jis dar tebestovi mano akyse! O, jeigu galėčiau rasti tokį ţodį, kad tu pajustum, kaip aš atjaučiu jo likimą, kaip turiu atjausti! Bet uţteks, tu ţinai mano likimą, paţįsti mane, taigi puikiausiai ţinai, kas mane traukia prie visų bedalių, kas mane ypačiai traukia prie šio nelaimingojo.
Perskaitęs šį lapą, pamačiau, kad uţmiršau papasakoti, kaip ta istorija baigėsi, bet galą lengva atspėti. Ji gynėsi; atbėgo jos brolis, kurs seniai jo nekentė, seniai norėjo juo atsikratyti iš baimės, kad naujos sesers vedybos neatimtų iš jo vaikų palikimo, kuris, jai esant bevaikei, teikė jiems graţių vilčių. Tas brolis tuojau išgrūdo jį pro duris ir taip išskalambijo visur apie šį įvykį, kad šeimininkė ir norėdama nebebūtų galėjus priimti jo atgal. Dabar ji turi kitą berną, dėl šio, sako, ji irgi susipykusi su broliu, ir eina tikros kalbos, kad uţ to jinai ištekėsianti, bet, kaip pasakė tas jaunas kaimietis, tik per jo lavoną — tam jis tvirtai pasiryţęs. Ką čia tau aprašiau, nėra nei perdėta, nei pagraţinta; netgi turiu pasakyti, kad silpnai, silpnai ir prastai perdaviau tą istoriją, atpasakodamas ją mūsų tradiciniais ţodţiais. Taigi tokia meilė, tokia ištikimybė, tokia aistra nėra poetinis prasimanymas. Ji gyva, kuo tyriausiu pavidalu gyvena tarp tų ţmonių, kuriuos mes vadiname nemokytais, prastais. O mes, mokytieji, iš didelio rašto išėję iš krašto! Susimildamas, skaityk šią istoriją susikaupęs! Šiandien, ją rašy-
damas, aš esu ramus, tai matyti iš mano rašysenos, nekeverzoju it vištos koja kaip visada. Skaityk, mano mielas, ir ţinok, kad tai ir tavo draugo istorija. Taip, taip buvo man, taip ir bus, o aš nė perpus nesu toks geras, toks ryţtingas, kaip tas vargšas nelaimingasis, su kuriuo beveik nė lygintis nedrįstu. Rugsėjo 5 d. Ji parašė laiškelį savo vyrui, kuris išvykęs su reikalais į kaimą. Laiškelis prasidėjo ţodţiais: „Brangusis, mielasis, grįţk kuo greičiau, laukiu tavęs visa širdim.“ Atėjęs draugas jai pranešė, kad dėl tam tikrų aplinkybių vyras dar kiek uţtruks. Laiškelis liko neišsiųstas ir vakare pateko man į rankas. Aš perskaičiau ir nusišypsojau. Ji paklausė, ko aš šypsausi. „Kokia dangaus dovana yra vaizduotė, — sušukau aš, — vieną akimirksnį pagalvojau, kad tai man parašyta!“ Ji nutraukė kalbą, atrodė, kad tas jai nepatiko, ir aš nutilau. Rugsėjo 6 d. Ilgai nesiryţau skirtis su savo melsvuoju kasdieniniu fraku, kuriuo vilkėjau, kai pirmą kartą šokau su Lota, bet pastaruoju metu jis visiškai nučiuro. Uţsisakiau kitą, visai tokį pat, su apy-
kakle ir atlapais, ir tokią pat gelsvą liemenę ir kelnes. Bet tai ne visiškai tas pats. Neţinau... Gal ilgainiui priprasiu ir prie jo. Rugsėjo 12 d. Kelias dienas jos nebuvo namie, buvo išvaţiavusi pas Albertą, norėdama kartu grįţti. Šiandien įţengiau į jos kambarį, ji mane sutiko, ir aš karštai pabučiavau jai ranką. Nuo veidrodţio pakilo kanarėlė ir atsitūpė jai ant peties. „Naujas draugas, — tarė ji ir prisiviliojo paukštelį ant delno, — įsigijau ją dėl maţylių. Ji tokia meilutė! Ţiūrėkit! Kai duoda jai duonos, plaka sparneliais ir taip graţiai lesa. Ji mane ir bučiuoja, matote!“ Kai ji atkišo kanarėlei burną, ši taip meiliai prisispaudė prie jos saldţių lūpų, lyg jausdama visą tą laimę, kuri buvo jai suteikta. „Tegul ir jus pabučiuoja“, — tarė ji, paduodama man paukštelį. Kanarėlė perkėlė snapelį nuo jos lūpų prie manųjų, ir jo bakstelėjimas padvelkė saldţiausios laimės nuojauta. „Jos bučinys, — tariau, — nėra visai idealus, ji ieško maisto ir tuščia glamonė jos nepatenkina.“ — „Ji ir lesa man iš lūpų“, — tarė Lota. Ji padavė kanarėlei kelis trupinėlius duonos lūpomis, iš kurių tryško
nekaltos abipusės meilės dţiaugsmas. Aš nusigręţiau. Ji neturėjo to daryti! Neturėjo dirginti mano vaizduotės šiais dangiškos nekaltybės ir palaimos vaizdais ir ţadinti iš miego mano širdį, kai ją tarpais uţliūliuoja abejingas gyvenimas. O kodėl gi ne? Ji taip manim pasitiki! Ji ţino, kaip aš ją myliu! Rugsėjo 15 d. Galima pasiusti, Vilhelmai, kai matai, kad pasauly yra ţmonių, neturinčių jokio jausmo tiems keliems daiktams, kurie dar turi šioj ţemėj vertę. Atsimeni tuos riešutmedţius, po kuriais mes su Lota sėdėjome pas garbųjį Št... pastorių, tuos puikius medţius, kurie, dievas mato, visada pripildydavo man širdį didţiausio dţiaugsmo! Kokį jaukumą jie teikė klebonijos kiemui, kaip vėsu būdavo po jų puikiomis šakomis! O kiek prisiminimų susiję su tais garbiaisiais pastoriais, kurie prieš tiek daug metų juos pasodino. Mokytojas mums daţnai minėdavo vieną pavardę, kurią buvo girdėjęs iš savo senelio, puikus tai buvęs ţmogus, ir mums visada būdavo šventas jo atminimas po tais medţiais. Sakau tau, mokytojo akys buvo pilnos ašarų, kai vakar jis kalbėjo apie
tai, kaip jie buvo nukirsti. Nukirsti! Nors duok galva į sieną! Uţmuščiau tą šunį, kuris kirto pirmą smūgį. Man skaudėtų širdį, jei keli tokie medţiai būtų augę mano kieme ir vienas būtų nudţiūvęs iš senatvės, o čia turiu ţiūrėti į tokią šventvagystę. Tik viena gerai, drauguţi! Kas yra ţmogaus jausmai! Visas kaimas pasipiktinęs, ir aš tikiuosi, kad ponia pastorienė iš kiaušinių ir sviesto ir kitokių pasitikėjimo ţenklų pajus, kokią sriaudą ji padarė savo kaimui. Juk ji čia kaltininkė, naujojo pastoriaus ţmona (mūsų senukas irgi pasimirė), liguista sudţiūvėlė, kuri turi pagrindo nemėgti pasaulio, nes ir jos niekas nemėgsta. Kvailė, o dedasi mokyta, kišasi į kanonų nagrinėjimą, plūkiasi su ta dabar madinga moraline-kritine krikščionybės reforma ir niekinamai truksi pečiais, išgirdusi apie Lavaterio svaičiojimus, pati visiškai be sveikatos, todėl nemato nė krislelio dţiaugsmo visame dievo pasauly. Tik tokia susna ir galėjo nukirsti mano riešutmedţius. Matai, niekaip negaliu nurimti! Atseit krintantys lapai šiukšlina jai kiemą, palaiko drėgmę, medţiai uţstoja jai dienos šviesą, o kai riešutai prinoksta, vaikai dauţo juos akmenimis
ir gadina jai nervus, trukdo jos gilius apmąstymus, svarstant, kas vertesnis — Kenikotas, Zemleris ar Michaelis. Pamatęs, kad kaimo ţmonės, ypač senieji, tokie nepatenkinti, paklausiau: „Kodėl gi jūs tylėjote?“ — „Pas mus taip jau yra, jei seniūnas ko nori, — atsakė jie, — tai nieko nepaveiksi.“ Bet vienoj vietoj jiems nenusisekė. Seniūnas ir pastorius, kuris dėl pačios išmonių riebesnio kąsnio nemato ir čia tikėjosi kiek pasipelnyti, sutarė dalintis. Bet apie tai išgirdo iţdas ir pasakė: prašom čionai! Mat valdţia seniai reiškė pretenzijas į tą klebonijos kiemo dalį, kur augo medţiai, ir dabar pardavė juos iš varţytynių. Nebėra jų! O, kad aš būčiau valdovas! Tada tą pastorienę, seniūną ir iţdą... Valdovas! Taigi, jei būčiau valdovas, argi man rūpėtų mano šalies medţiai? Spalio 10 d. Kai tik pamatau jos juodas akis, man jau ir gera. Ţinai, man apmaudu, kad Albertas neatrodo toks laimingas, kaip... tikėjosi... kaip tikėjausi būti aš... jei... Nelabai mėgstu daugtaškius, bet šį kartą negaliu kitaip pasakyti... ir tikiuosi, kad pakankamai aišku.
Spalio 12 d. Osianas išstūmė iš mano širdies Homerą. Į kokį pasaulį įveda mane tas puikus poetas! Klajoti po tyrlaukį staugiant viesului, kuris su rūko kamuoliais neša protėvių dvasias blankioj mėnesienoj. Nuo kalnų pro miško upokšnių šniokštimą aidi vos girdimas dvasių dejavimas olose ir gaili mergelės rauda prie keturių samanotų, ţole apaugusių akmenų, po kuriais guli jos didvyriškai ţuvęs mylimasis. Kai jį sutinku, tą ţilą klaidţiojantį dainių, kuris plačiame tyrlauky šilainėj ieško senolių pėdų, bet, ak, atranda tik kapus ir dejuodamas pakelia akis į mielą vakarinę ţvaigţdę, kuri slepiasi audringoj jūroj, ir karţygio sieloj atgyja praeitis, kada malonus spindulys dar švietė narsuolių ţygiams, o mėnuo ţėrė savo šviesą ant apkaišyto, su pergale grįţtančio laivo. Kai jo veide įţiūriu didį skausmą, kai pamatau, kad paskutinis iš didvyrių visai nusilpęs artinas prie kapo ir iš draugystės su bejėgiais protėvių šešėliais semiasi naujų, širdį draskančių dţiaugsmų, paţvelgia į šaltą ţemę, į aukštą, vėjo gairinamą ţolę ir sušunka: „Ateis, ateis keleivis, kuris mane paţino pačioj groţybėj, ir paklaus: kur yra dainius,
šaunusis Fingalio sūnus? Jo koja ţengia per mano kapą, ir veltui ieško jis manęs šioj ţemėj.“ O, drauge, aš tuojau ištraukčiau kalaviją, kaip ištikimas ginklanešys bematant išvaduočiau savo poną nuo lėtai gęstančios gyvybės sopulių ir išvaduoto pusdievio įkandin pasiųsčiau savo sielą. Spalio 19 d. Ak, kokia tuštuma! Kokia siaubinga tuštuma, kurią jaučiu savo krūtinėj! Daţnai galvoju, kad nors kartą, nors vieną kartą galėčiau ją prispausti prie širdies, visa ši tuštuma uţsipildytų. Spalio 26 d. Taip, man aiškėja, mielasis, man vis labiau aiškėja, kad vieno ţmogaus gyvenimas maţai ką reiškia, visiškai maţai. Pas Lotą atėjo draugė, ir aš išėjau į gretimą kambarį, pasiėmiau knygą, bet skaityti negalėjau, tada griebiausi plunksnos rašyti. Girdėjau jas tyliai kalbant; jos šnekėjo apie nereikšmingus daiktus, pasakojosi miesto naujienas: šita išteka, ana serga, sunkiai serga. „Ji sausai kosti, skruostikauliai atsikišę, daţnai alpsta, nė skatiko neduočiau uţ jos gyvybę“, — sakė viena. „N. V. taip pat labai serga“, — tarė Lota. „Jis visas sutinęs“, — pridūrė jos draugė. Ir ma-
no laki vaizduotė nunešė mane prie šių vargšų lovos; mačiau, kaip nenorom jie skiriasi su gyvenimu, kaip jie... ak Vilhelmai, o mano kūmutės kalbėjo apie tai, kaip visada kalbama... apie svetimo ţmogaus mirtį. O kai apsidairiau ir apţvelgiau kambarį, pamačiau aplink išmėtytas Lotos sukneles, Alberto raštus ir tuos gerai paţįstamus baldus, net tą rašalinę, pagalvojau: „Ţiūrėk, kas tu esi šiems namams! Viską sudėjus. Tavo draugai gerbia tave! Tu jiems daţnai suteiki dţiaugsmo, ir tavo širdţiai atrodo, kad be jų ji negalėtų gyventi; o vis dėlto — jeigu dabar išeitum, jeigu paliktum šiuos namus, ar ilgai šie ţmonės justų tuštumą, kuri atsirastų jų gyvenime tavęs netekus? Ar ilgai? O, koks laikinas yra ţmogus, kad net ir ten, kur jis tikrai ţinosi esąs, ten, kur jo buvimas turi vienintelį tikrą poveikį, savo mylimųjų sieloj ir atminty, kad jis ir ten turi išblėsti, išnykti ir taip greit!“ Spalio 27 d. Imtum, rodos, ir persiplėštum krūtinę, prasiskeltum galvą, kad tiek maţai tegalim duoti vieni kitiems. Juk meilės, dţiaugsmo, šilumos ir smagumo, prie kurių aš pats neprisidedu, kitas man
neduos, ir visa mano laimės kupina širdis nepadarys kito laimingo, jeigu jis stovės šalia manęs šaltas ir bejėgis. Spalio 27 d. Vakare Aš tiek daug turiu, o jausmas jai viską praryja; aš tiek daug turiu, o be jos viskas virsta nieku. Spalio 30 d. Gal jau šimtą kartų norėjau pulti jai ant kaklo! Didis dievas teţino, kas darosi ţmogui, kai apie jį sukasi tokia saldybė, o jis neturi teisės jos paimti; juk imti yra natūraliausias ţmogaus polinkis. Argi vaikai negriebia visko, ką tik pamato? O aš? Lapkričio 3 d. Dievas mato, daţnai einu gulti trokšdamas, kartais net vildamasis nebeatbusti; o rytą praveriu akis, vėl matau saulę ir esu nelaimingas. O, kad būčiau nuotaikos ţmogus, kad galėčiau suversti bėdą orui, kam nors trečiam, kokiam suţlugusiam sumanymui, tada ši sunki apatijos našta tik perpus slėgtų man pečius. Deja! Per daug gerai jaučiu, kad kaltas tik aš vienas, ne, tai ne kaltė! Gana to, kad aš pats dabar esu visų kančių šaltinis, kaip andai buvau laimės ir dţiaugsmų šalti-
nis. Argi aš nebe tas, kuris vaikščiojo po ţemę kupinas jausmų, kurio visus ţingsnius lydėjo rojus, kuris turėjo galios mylėti visą pasaulį? O dabar ta mylinti širdis nebegyva, lieti dţiaugsmo nebemoka, mano akys sausos, o mintys, kurių nebeplauna gausios ašaros, baimingai raukia man kaktą. Aš labai kenčiu, nes netekau to, kas buvo vienintelis mano gyvenimo dţiaugsmas, šventa gaivinanti jėga, kurios padedamas kūriau aplink save pasaulius. Nebėra jos! Kai ţiūriu pro langą į tolimą kalvą, kada pro jos viršūnę kyla saulė ir išbridusi iš miglų apšviečia tykią pievą, ir rami upė vingiuoja į mane pro nuogus gluosnius, — o! kai ši puiki gamta stovi prieš mane sustingusi kaip nulakuotas paveiksliukas ir visa ta groţybė negali iš mano širdies išspausti ir perlieti į smegenis nė vieno lašo laimės, stoviu nuskurdęs prieš dievo veidą kaip išsekęs šaltinis, kaip kiauras indas. Kiek kartų puoliau ant ţemės ir maldavau dievą ašarų kaip artojas lietaus, kai dangus virš jo ţėruoja, o ţemė ištroškusi drėgmės. Bet ak! Jaučiu, dievas siunčia lietų ir giedrą ne dėl mūsų karštų maldų; anie laikai, kurių prisiminimas manę kankina, dėl to ir buvo tokie lai-
mingi, kad anuomet kantriai laukdavau jo dvasios atėjimo ir palaimą, kurią jis ant manęs išliedavo, priimdavau visa dėkinga širdimi! Lapkričio 8 d. Ji man prikišo nesivaldymą, ak, kaip meiliai! Nesivaldymą, kad aš kartais, pradėjęs nuo taurės, išgeriu visą butelį. „Nedarykite taip! — pasakė ji, — prisiminkit Lotą!“— „Prisiminti! — atsakiau. — Argi reikia man tai įsakyti? Prisimenu ar neprisimenu! Jūs visada mano širdy. Šiandien sėdėjau toj vietoj, kur jūs anąsyk išlipot iš karietos...“ Ji pradėjo kalbėti apie ką kita, kad aš per daug neįsileisčiau į šią temą. Brangusis, aš ţuvęs! Ji gali daryti su manim visa, ką tik nori. Lapkričio 15 d. Ačiū tau, Vilhelmai, uţ nuoširdţią uţuojautą ir draugišką patarimą, ir prašau tave tik vieno — būk ramus. Leisk man viską iškentėti iki galo, kad ir toks suvargęs, aš dar turiu pakankamai jėgų tam pakelti. Aš gerbiu religiją, tu tą ţinai, jaučiu, kad ne vienam pailsusiam ji yra atrama, ne vienam nusikankinusiam atsigaivinimas. Bet... ar ji gali, ar turi būti kiekvienam? Ţvilgtelk į visą didį pasaulį ir pamatysi tūkstančius, kuriems ji
tuo nebuvo, tūkstančius, kuriems ji tuo nebus, ar jiems skelbsi ją, ar neskelbsi, tai ar ji turi būti atrama man? Argi pats dievo sūnus nesako, kad tie bus su juo, kuriuos tėvas jam davė? O jeigu aš nesu jam duotas? Jei tėvas nori pasilikti mane sau, kaip man sako širdis? Susimildamas, nesuprask to klaidingai, nepagalvok, ko gero, kad šie nekalti ţodţiai patyčios; aš atveriu tau visą savo sielą; jeigu taip pagalvotum, verčiau būčiau tylėjęs : nemėgstu aušinti burnos ir kalbėti apie daiktus, apie kuriuos nei aš, nei kas kitas nieko neţinom. Argi ne ţmogaus dalia iškęsti, kas jam skirta, iki dugno išgerti taurę? O jei taurė buvo karti ţmogiškosioms dangaus dievo lūpoms, kodėl aš turėčiau neštis didţiu ir tvirtinti, kad ji man saldi? Ir kodėl turėčiau gėdintis tokią valandą, kada visa mano būtybė virpa tarp būties ir nebūties, kada praeitis it ţaibas blyksi virš juodos ateities pragarmės, kada viskas aplink griūva ir kartu su manim ţlunga pasaulis... Argi tai nėra balsas nuvarginto, savęs nerandančio ir nesulaikomai prarajon krintančio padaro, kuris veltui mėgina pakilti ir iš gilumos šaukiasi: „Mano dieve, mano dieve, kam mane apleidai?“ Kodėl turėčiau gė-
dintis to šauksmo, kodėl bijoti valandos, kurios neišvengė nė tas, kuris vynioja dangų kaip skepetą? Lapkričio 21 d. Ji nemato, ji nejaučia, kad taiso nuodus, kurie praţudys ir mane, ir ją; o aš pasigardţiuodamas geriu iš taurės, kurią ji man duoda mano praţūčiai. Ką gi reiškia tas meilus ţvilgsnis, kuriuo ji į mane daţnai — ar daţnai? — ne, nedaţnai, bet vis dėlto retkarčiais paţiūri, tas palankumas, su kuriuo ji priima mano netyčia prasiverţusius jausmus, tas mano kančių uţjautimas, kuris matyti jos veide? Vakar, man išeinant, ji padavė ranką ir pasakė: „Sudie, mielasis Verteri!“ Mielasis Verteri! Pirmą kartą ji mane pavadino „mieluoju“, ir tas ţodis sukrėtė mane nuo galvos iki kojų. Kartojau jį sau vienas kokį šimtą kartų, ir vakar vakare, kai eidamas gulti plepėjau pats su savimi, staiga tariau: „Labanakt, mielasis Verteri!“ — ir pradėjau iš savęs juoktis. Lapkričio 22 d. Negaliu melstis: „Palik man ją!“ — tačiau daţnai man rodos, kad ji yra mano. Negaliu melstis:
„Duok man ją!“ — nes ji yra kito. Gudravimais malšinu savo skausmus; jei paleisčiau vadţias, sudėčiau visą litaniją antitezių. Lapkričio 24 d. Ji jaučia, kaip aš kenčiu. Šiandien jos ţvilgsnis pervėrė man pačią širdį. Radau ją vieną; aš nieko nesakiau, ir ji paţvelgė į mane. Ir nebemačiau jos ţaviojo groţio, nebemačiau jos šviesaus proto spindulių, viskas išnyko man akyse. Mane uţbūrė kur kas puikesnis ţvilgsnis, kupinas širdingiausios uţuojautos, švelniausio gailesčio. Kodėl nevalia man buvo pulti jai po kojų? Kodėl neišdrįsau jos apkabinti ir karštai išbučiuoti? Gelbėdama padėtį, ji atsisėdo prie fortepijono ir pagal savo muziką ėmė niūniuoti švelnią, harmoningą melodiją. Niekada jos lūpos nebuvo tokios ţavios; atrodė, tartum jos vertųsi, ištroškusios sugerti tuos stebuklingus garsus, kurie liejasi iš instrumento, ir tik dangiškas jų aidas plaukia iš jos tyros burnos. Taigi, kad galėčiau tau apsakyti! Aš nebeišturėjau, nusilenkiau ir prisiekiau: niekada nedrįsiu jūsų pabučiuoti, lūpos, kurias lanko dangiškosios dvasios!.. O vis dėlto... noriu... A, matai, prieš mano sielą lyg kokia uţtvara
... ta palaima... o paskui — praţūti, atkentėti uţ nuodėmę... Argi nuodėmę? Lapkričio 26 d. Kartais sau tvirtinu: toks likimas tik tavo vieno; vadink kitus laimingais — šitaip dar niekas nekentėjo. O paskaitau kokį senovės poetą, ir man rodos, kad matau savo paties širdį. Kokios kančios manęs dar laukia? Ak, nejaugi ir prieš mane buvo tokių nelaimingų ţmonių? Lapkričio 30 d. Man neskirta, man neskirta atgauti proto! Kur tik einu, visur susiduriu su reiškiniais, kurie mane sukrečia iki širdies gelmių. Šiandien! O likime! O ţmonija! Vaikščiojau per pietus paupiu, valgyti neturėjau noro. Visur buvo nyku, drėgnas šaltas vakaris pūtė nuo kalnų ir slėnį gaubė pilki lietaus debesys. Iš tolo pamačiau ţmogų su ţaliu prastu švarku goglinėjantį tarp uolų ir tartum renkantį ţoles. Kai priėjau arčiau ir jis, išgirdęs mano ţingsnius, atsigręţė, pamačiau įdomų veidą, kurio pagrindinis bruoţas buvo tylus liūdesys; šiaip jame nesimatė nieko daugiau, tik tiesumas ir gerumas; jo juodi plaukai iš priešakio buvo susukti į du vele-
nėlius ir prismeigti, o uţpakaly supinti į storą kasą kadaravo ant pečių. Iš drabuţių jis man pasirodė ţemesniojo luomo ţmogus, todėl pagalvojau, kad nesupyks, jei pasidomėsiu jo darbu, ir paklausiau, ko jis ieško. „Ieškau gėlių, — atsakė jis giliai atsidusdamas, — ir nė vienos nerandu.“ — „Ne toks dabar ir laikas“, — tariau šypsodamas. „Tiek daug yra gėlių, — kalbėjo jis lipdamas ţemyn, — mano sode yra roţių ir dviejų rūšių sausmedţių, vieną man davė tėvas, jie auga kaip piktţolės, jau antrą dieną ieškau jų ir negaliu rasti. Laukuose irgi visur pilna gėlių, geltonų, mėlynų, raudonų, ir širdaţolės graţiai ţydi. Nė vienos nerandu.“ Man toptelėjo kaţkas negera, todėl atsargiai paklausiau: „Kam jums tos gėlės?“ Keista, trūksminga šypsena iškreipė jo veidą. „Tik niekam nesakykit, — tarė jis pridėjęs prie lūpų pirštą, — priţadėjau puokštę savo mylimajai.“ — „Tai labai graţu“, — tariau aš. „O, — kalbėjo jis, — ji turi daugybę kitokių daiktų, ji turtinga.“ — „O vis dėlto brangina jūsų gėles“, — atsakiau aš. „O, ji turi brangiųjų akmenų ir karūną.“ — „O kuo ji vardu?“ — „Kad Generalinės Valstijos man uţmokėtų, — atsakė jis, —
būčiau kitas ţmogus. Taip, buvo laikai, kada buvau laimingas! Dabar jau baigta. Dabar aš...“— Drėgnas ţvilgsnis į dangų viską pasakė. „Tai buvote laimingas?“ — paklausiau aš. „Ak, kad galėčiau vėl toks būti. Tada man buvo taip gera, linksma, lengva kaip tai ţuvelei vandeny!“ — „Heinrichai! — pašaukė kaţkokia senutė, pasirodţiusi kelyje. — Heinrichai, kur tu? Visur tavęs ieškom, eikš valgyti!“ — „Ar tai jūsų sūnus?“ — paklausiau priėjęs prie jos. „Taip, mano vargšas sūnus, — atsakė ji. — Dievas man davė sunkų kryţelį.“ — „Ar seniai jis toks?“ — paklausiau. „Toks ramus, — tarė ji, — dabar jau bus pusė metų. Ačiū dievui, kad bent tiek pasitaisė, prieš tai visus metus draskėsi, surakintas sėdėjo beprotnamy. Dabar jis niekam nieko nedaro, tik vis gyvena su karaliais ir imperatoriais. Buvo toks geras, tykus, padėjo man gyventi, labai graţiai rašė ir staiga paniuro, ėmė karščiuoti, paskui dūkti, dabar matote koks. Kad viską jums apsakyčiau, pone...“ Aš pertraukiau jos ţodţių srautą ir paklausiau: „O koks tai buvo laikas, kuriuo jis taip dţiaugiasi, kad jam tada buvo gera ir smagu?“ — „Kvailutis! — sušuko moteriškė su gai-
lestinga šypsena. — Jis kalba apie tą laiką, kada buvo be proto, jis visada juo dţiaugiasi; tai laikas, kada jis buvo beprotnamy, kada nieko apie save neţinojo.“ Tie ţodţiai trenkė mane kaip griausmas, aš įspaudţiau jai į delną pinigą ir skubiai pasišalinau. „Štai kada tu buvai laimingas! — sušukau sau vienas, eidamas miesto link, — kada tau buvo taip gera kaip tai ţuvelei vandeny! Dangaus dieve! Argi tokį likimą nuskyrei ţmogui, kad jis laimingas tik tada, kol dar neatėjęs į protą arba kada jo vėl netenka? Nelaimingasis! Ir kaip aš tau pavydţiu — tavo pamišimo, tavo proto aptemimo, kuriame tu skursti! Pilnas vilties tu išeini ieškoti gėlių savo karalienei... ţiemą... ir liūdi, kad negali jų rasti, ir nesupranti, kodėl jų nerandi. O aš... aš išeinu be vilties, be tikslo ir grįţtu namo toks pat koks išėjau. Tu svajoji, kas būtum, jei Generalinės Valstijos tau uţmokėtų. Laimingas tas, kas tiki, kad laimės jis neturi dėl ţemiškų kliūčių. Tu nejauti, tu nejauti, kad tavo vargo prieţastis — tavo palauţta širdis, tavo aptemusi galva, ir kad joks ţemės karalius negali tau padėti. Tegu prasmenga tas, kas šaiposi iš ligonio, ke-
liaujančio prie tolimo šaltinio, kuris jo ligą tik paaštrins, atneš skaudesnę mirtį! Tegu prasmenga, kas iš aukšto ţiūri į iškankintą širdį, traukiančią su maldininkais prie Kristaus grabo išsivaduoti nuo sąţinės grauţimo ir sielos kančių. Kiekvienas ţingsnis, kur nelygiam kely jam ţeidţia kojas, neša lašelį paguodos jo nukamuotai sielai, po kiekvienos sunkios dienos jis gula lengvesne širdim, uţmiršęs daugelį vargų. Ir jūs drįstate vadinti tai pamišimu, jūs išlepę plepiai! Pamišimas! Dieve, kurs matai mano ašaras! Sukūręs ţmogų tokį vargšą, kam dar davei jam brolius, kurie atima iš jo ir lazdą, ir tą kruopelę pasitikėjimo tavim, tavim, o visa mylintis dieve! Juk tikėjimas gydančia šaknele, vynuogių ašarom, argi tai nėra tikėjimas tavim, tikėjimas, kad tu į visa, kas mus supa, esi įpylęs gydančių ir skausmą maldančių jėgų, kurių mums taip labai reikia! Tėve, kurio aš nepaţįstu! Tėve, kuris seniau uţpildydavai visą mano sielą, o dabar nugręţei nuo manęs savo veidą! Pasišauk mane pas save! Nebetylėk daugiau! Tavo tylėjimas nesulaikys šios trokštančios sielos... Argi ţmogus, tėvas supyktų, jei netikėtai grįţęs namo sūnus pultų jam ant
kaklo ir sušuktų: „Štai sugrįţau, tėve! Nepyk, kad nutraukiau kelionę, kurioj pagal tavo valią turėjau išbūti ilgiau! Pasaulis visur vienodas, visur po vargų ir triūso ateina uţmokestis ir dţiaugsmai. Bet kas man iš to? Man tik ten gera, kur tu esi, prieš tave noriu kentėti ir dţiaugtis.“ Nejaugi tu, mieliausias dangaus tėve, jį atstumtum? Gruodžio 1 d. Vilhelmai, tas ţmogus, apie kurį tau rašiau, tas laimingas nelaimingasis dirbo raštininku pas Lotos tėvą, ir aistrą jai, kurią jis puoselėjo, slėpė, bet neįstengė paslėpti, ir dėl kurios buvo atleistas iš darbo, išvarė jį iš proto. Pasistenk iš šių sausų ţodţių pajusti, kaip mane sukrėtė ši istorija, kai Albertas man ją taip abejingai papasakojo, kaip gal tu ją perskaitysi. Gruodžio 4 d. Paklausyk... Matai, aš jau ţuvęs, ilgiau nebeištversiu! Šiandien sėdėjau pas ją... sėdėjau, ji skambino fortepijonu visokias melodijas, ir su tokiu jausmu... neapsakomu! Ką tau pasakyti? Jos sesytė puošė lėlę ant mano kelių. Akys man pasruvo ašaromis. Aš pasilenkiau, ir jos sutuok-
tuvių ţiedas krito man į akis... man pasipylė ašaros... Ir staiga ji ėmė skambinti aną dangiškai švelnią melodiją, taip staiga, ir mano sielą uţliejo paguodos jausmas, prisiminiau praeitį, anuos laikus, kada klausydavau tos dainos, paskui niūrius laikotarpius, grauţatį, suduţusias viltis ir tada... Ėmiau vaikščioti po kambarį, širdis duso nuo uţplūdusių jausmų. „Dėl dievo meilės, — staiga pratrūkau puldamas prie jos, — dėl dievo meilės, nustokit!“ Ji nutilo ir įbedė į mane akis. „Verteri, — tarė ji su šypsena, kuri pervėrė man širdį, — Verteri, jūs labai sergate, jūsų mėgstamiausi valgiai jums nebemalonūs. Eikite! Ir susimildamas nusiraminkite.“ Aš atsitraukiau nuo jos ir išbėgau... Dieve, tu matai mano kančią ir tu padarysi jai galą! Kaip mane persekioja jos paveikslas! Dieną ir naktį jos vienos pilna mano siela. Kai uţmerkiu akis, štai čia, mano kaktoj, kur susikaupia vidinis regėjimas, stovi jos juodos akys. Čia! Negaliu tau išreikšti. Kai uţsimerkiu, jos čia; kaip jūra, kaip bedugnė atsiveria jos prieš mane, manyje, uţpildo visas mano mintis. Ko vertas ţmogus, tas išgarbintas pusdievis! Argi nepristinga jam jėgų
kaip tik ten, kur jų labiausiai reikia! O kai jis iškyla dţiaugsmo sparnais aukštyn arba paskęsta sielvarte, ar jis nesulaikomas, negrąţinamas kaip tik tada į buką, šaltą protą, kai labiausiai troško susilieti su visata?
Leidėjo žodis skaitytojui Kaip norėčiau, kad apie paskutines įsidėmėtinas mūsų draugo dienas būtų išlikę tiek jo paties liudijimų, kad man nereikėtų jo paliktų laiškų eilės nutraukti ir pasakoti pačiam. Aš stengiausi surinkti tikras ţinias iš tų ţmonių lūpų, kurie galėjo gerai ţinoti jo istoriją. Ji labai paprasta, ir visi pasakojimai apie jo gyvenimą, išskyrus kelis maţmoţius, sutampa; tik apie veikėjų mąstyseną nuomonės skiriasi ir vertinimai nevienodi. Taigi mums nieko kito nelieka, kaip sąţiningai atpasakoti tai, ką nesigailėdami vargo suţinojome, ir pridėti likusius velionio laiškus, neniekinant nė menkiausio surasto lapelio; tuo labiau kad itin sunku teisingai atskleisti tikrąsias kad ir vieno poelgio prieţastis, jeigu veikėjas nėra eilinis ţmogus. Apmaudas ir nepasitenkinimas vis giliau leido šaknis į Verterio sielą, vis labiau pynėsi tarpusavy ir pamaţu uţvaldė jį visą. Jo
dvasios harmonija buvo galutinai suardyta, vidinis karštis ir staigumas sujaukė visą jo prigimtį, davė nemaloniausių padarinių, pagaliau jį visiškai išsekino, ir su šiuo silpnumu jis kovojo dar baimingiau negu su visais negandais ligi šiol. Jo širdies nerimas grauţė kitas jo dvasios jėgas, jo gyvumą, proto lakumą, jo draugystė ėmė slėgti kitus, jis darėsi vis nelaimingesnis, ir juo nelaimingesnis, tuo neteisingesnis. Taip bent sako Alberto draugai. Jie tvirtina, kad Verteris nemokėjęs suprasti tyro, ramaus ţmogaus, pasiekusio išsvajotą laimę, ir jo pastangų tą laimę išsaugoti ir ateity, nes jis pats buvęs iš tokių, kurie kasdien iššvaisto visą savo turtą, o vakare alksta ir kenčia. Albertas, sako jie, per tokį trumpą laiką nepasikeitęs, jis pasilikęs toks pat, kokį Verteris jį nuo pat pradţios paţino, taip labai vertino ir gerbė. Jis be galo mylėjo Lotą, didţiavosi ja ir norėjo, kad ir visi laikytų ją tobuliausia būtybe. Kas gi čia bloga, kad jis stengėsi nukreipti bet kokį įtarimo šešėlį, kad šiuo metu nė su kuo nenorėjo net ir nekalčiausiu būdu dalintis savo brangiausiu turtu. Jie sutinka, kad Albertas daţnai išeidavęs iš ţmonos kambario, kai pas ją būdavęs Verteris,
bet visai ne iš neapykantos ar nepalankumo savo draugui, tik todėl, kad jautęs, jog jo buvimas slegia Verterį. Lotos tėvas sunegalavo ir, nebegalėdamas išeiti iš namų, atsiuntė dukrai savo karietą, ir ji išvaţiavo jo lankyti. Buvo graţi ţiemos diena, pirmasis sniegas storai dengė laukus. Kitą rytą Verteris išėjo tuo pačiu keliu, ketindamas, jei Albertas neatvyks ţmonos pasitikti, parlydėti ją namo. Giedra diena maţai paveikė jo niūrią nuotaiką, jo sielą slėgė sunkus akmuo, liūdni vaizdai visur jį persekiojo, ir vis tos pačios mintys, viena skaudesnė uţ kitą, sukosi jo galvoj. Jis pats gyveno amţinoj nesantaikoj su savim, todėl ir kitų būsena jam atrodė įtartina ir apniukus, jis tarėsi sudrumstęs gerus Alberto ir jo ţmonos santykius, kaltino save ir jautė slaptą apmaudą vyrui. Kelyje jo mintys ir šį kartą apsistojo prie šios temos. „Taip, taip, — kalbėjo jis sau patyliukais grieţdamas dantimis. — Štai kokie tie intymūs, malonūs, švelnūs santykiai, koks jautrumas, kokia rami, pastovi ištikimybė! Tai prisisotinimas ir abejingumas, daugiau nieko! Argi bet koks niekingas reikalas nerūpi jam labiau, kaip jo miela,
ţavi ţmona? Argi jis moka įvertinti savo laimę? Ar gerbia ją tiek, kiek ji to verta? Jis ją turi, na gerai, turi... Ag tai ţinau, visa kita irgi ţinau, rodos, su ta mintim jau apsipratau, bet ji mane dar išvarys iš proto, pribaigs mane... Na, o draugystė man ar išliko? Ar mano prisirišimo prie Lotos jis jau dabar nelaiko kėsinimusi į jo teises, o mano paslaugose jai ar neįţiūri tylaus priekaišto sau? Ţinau, gerai jaučiu, kad jis nenori manęs matyti, norėtų, kad pasišalinčiau, mano buvimas jam nemalonus.“ Daţnai jis sulėtindavo savo greitus ţingsnius, daţnai stabteldavo, tartum norėdamas grįţti atgal, bet vis ėjo į priekį ir pagaliau su šiomis mintimis, kalbėdamas pats su savim, lyg ir prieš savo norą atsidūrė prie medţioklės namų. Jis įţengė pro duris, pasiteiravo apie senuką ir Lotą ir pastebėjo namuose kaţkokį sujudimą. Vyresnysis berniukas pasakė jam, kad Valheime įvykusi nelaimė, nuţudytas kaţkoks kaimietis! Tai nepadarė jam didesnio įspūdţio. Jis įėjo į kambarį ir rado Lotą, mėginančią perkalbėti tėvą, kuris nepaisydamas ligos norėjo vaţiuoti į nusikaltimo vietą ir ištirti įvykį. Ţudikas dar nebuvo
ţinomas, lavoną ţmonės rado rytą prie pirkios durų, įtarimai buvo tokie: nuţudytasis tarnavo pas vieną našlę, ši anksčiau turėjo kitą berną, su kuriuo išsiskyrė piktuoju. Tai išgirdęs Verteris pašoko it nudiegtas. „Negali būti! — sušuko jis, — aš tuojau pat bėgu tenai, nelaukiu nė minutės.“ Jis išskubėjo į Valheimą, jo galvoj atgijo prisiminimai, jis nė valandėlės neabejojo, kad nusikaltimą įvykdė tas vaikinas, su kuriuo jis ne kartą kalbėjo ir kuris jam buvo pasidaręs toks artimas. Norint patekti į smuklę, kur buvo paguldytas negyvėlis, reikėjo eiti pro liepas, ir jis pasibaisėjo šia visada tokia malonia vietele. Slenkstis, kur daţnai ţaisdavo kaimynų vaikai, buvo aptaškytas krauju. Meilė ir ištikimybė, graţiausi ţmogaus jausmai, pavirto smurtu ir ţmogţudyste. Galingos liepos styrojo be lapų, apšerkšnijusios, graţiosios gyvatvorės, skliautais kylančios virš ţemos kapinių tvorelės, buvo plikos, pro tarpus matėsi apsnigti antkapiai. Dar jam nepriėjus prie smuklės, kur buvo susirinkęs visas kaimas, staiga pakilo riksmas. Tolumoj pasirodė būrys ginkluotų vyrų, ir visi ėmė šaukti, kad atveda nusikaltėlį. Verteris paţvelgė į
tą pusę, ir jam neliko jokių abejonių. Taip, tai buvo tas pats bernas, kuris taip mylėjo aną našlę, kurį jis neseniai buvo sutikęs slankiojantį po apylinkę ir matė jo tylų įniršį ir slaptą neviltį. „Ką tu padarei, nelaimingasis!“ — sušuko Verteris, eidamas prie suimtojo. Šis paţvelgė į jį, patylėjo ir paskui ramiai tarė: „Niekas kitas jos negaus, ir ji uţ kito neištekės.“ Suimtąjį įvedė į smuklę, ir Verteris skubiai paliko šią vietą. Nuo šio baisaus, didelio sukrėtimo viskas jo sieloje apsivertė. Vieną valandėlę jis nusikratė savo liūdesiu, nepasitenkinimu, abejingu plaukimu pasroviui: jį uţplūdo nenugalima uţuojauta, pagavo neapsakomas troškimas išgelbėti tą ţmogų. Jis taip kentėjo dėl jo nelaimės, net ir ţmogţudţiu tapusį laikė jį tokiu nekaltu, taip įsijautė į jo padėtį, kad tvirtai tikėjo ir kitus tuo įtikinsiąs. Jis jau troško būti jo gynėju, iš jo lūpų jau verţėsi karšti ţodţiai, jis bėgo į medţioklės namus ir bėgdamas negalėjo susilaikyti pusbalsiu nekalbėjęs to, ką ketino pasakyti amtmanui. Įėjęs į kambarį, rado atvykusį Albertą, tas jį truputį suerzino, bet jis čia pat susivaldė ir liepsningai išdėstė amtmanui savo nuomonę. Šis
klausydamas purtė galvą; ir kad ir kaip gyvai, aistringai ir teisingai Verteris dėstė visa, ką ţmogus gali pasakyti, trokšdamas išteisinti kitą ţmogų, amtmano tas, savaime suprantama, nė kiek nesujaudino. Priešingai, jis nutraukė mūsų draugo kalbą, grieţtai jam pasipriešino ir papeikė uţ tai, kad jis ginąs ţudiką. Jis nurodė, kad tokiu keliu einant būtų paminti visi įstatymai, pakirstas valstybės saugumas, ir dar pridūrė, kad šiuo atveju nieko negalįs padaryti, neuţsikraudamas didţiausios atsakomybės, visas reikalas turįs eiti nustatyta tvarka, kaip parašyta nurodymuose. Verteris dar nepasidavė, jis tik prašė, kad amtmanas paţiūrėtų pro pirštus, jei kas padėtų tam ţmogui pabėgti! Ir tą jo prašymą amtmanas atmetė. Albertas pagaliau irgi įsikišo į kalbą ir stojo uošvio pusėn; Verteris buvo nugalėtas ir, kai senis jam keliskart pakartojo „ne, niekas jo neišgelbės“, baisiai kentėdamas išėjo namo. Kaip šie ţodţiai įstrigo jam į galvą, matome iš lapelio, surasto tarp jo popierių, kur jis tikriausiai tą pačią dieną parašė: „Niekas tavęs neišgelbės, nelaimingasis! Aiškiai matau, niekas mudviejų nebeišgelbės.“
Alberto ţodţiai, kuriuos jis į galą pasakė prie amtmano apie suimtąjį, Verteriui buvo itin nemalonūs; jam pasirodė, kad jie iš dalies taikomi ir jam pačiam, ir nors ilgiau pagalvojęs suprato, kad abu vyrai teisūs, vis tiek jautė, kad jeigu turėtų su jais sutikti ir nusileisti, tai būtų atsiţadėjimas savo švenčiausių jausmų. Tarp jo popierių randame lapelį, kur apie tai kalbama ir kur galbūt geriausiai išreikšta jo paţiūra į Albertą: „Kas iš to, kad aš sau nuolat kartoju: jis doras ir geras, jei mane tas draskyte drasko; aš negaliu būti teisingas.“ Vakaras buvo šiltas, oras kvepėjo atlydţiu, todėl Lota su Albertu grįţo namo pėsti. Eidama ji vis ţvalgėsi į šalis, lyg pasigesdama Verterio draugystės. Albertas pradėjo apie jį kalbėti, smerkė jį, čia pat mėgindamas pateisinti. Uţsiminė apie jo nelemtą aistrą ir pareiškė, kad būtų gerai, jeigu jis kur išvaţiuotų. „Aš to norėčiau ir dėl mūsų pačių, — tarė jis, — ir susimildama, — kalbėjo toliau, — pasistenk nukreipti savo santykius su juo kita linkme, padaryk, kad taip daţnai jis pas mus nesilankytų. Ţmonės stebisi, ir aš ţi-
nau, kad kai kur jau sklinda kalbos.“ Lota tylėjo, ir tas, matyt, Albertą įţeidė, nes nuo to karto jis niekada jai daugiau nebeuţsiminė apie Verterį, o jeigu ji uţsimindavo, jis nutraukdavo kalbą arba nukreipdavo ją kitur. Bergţdţios Verterio pastangos išgelbėti nelaimingąjį buvo paskutinis gęstančios ţvakės blykstelėjimas; dabar jis dar giliau nugrimzdo į savo skausmą ir visiškai nieko neveikė; jis bemaţ neteko galvos, išgirdęs, kad gali būti pašauktas liudininku prieš tą ţmogų, kuris dabar ėmė gintis. Visos bėdos, kokios tik jį kada buvo ištikusios tarnyboj, nemalonumas pasiuntinybėj, visa, kas tik jam kada nepasisekė, kas jį uţgavo, be paliovos varstė jo sielą. Jam atrodė, kad visa tai lyg ir davė jam teisę nieko neveikti, jis jautėsi netekęs jokios vilties, nesugebąs rasti sau vietos ir įsijungti į kasdieninio gyvenimo reikalus, ir pagaliau, visiškai pasidavęs savo įstabiam jausmui, savo mintims ir bekraštei aistrai, vis taip pat monotoniškai ir liūdnai bendraudamas su ţavia ir mylima moterim, drumsdamas jos ramybę, jis sekino savo jėgas, be tikslo ir prasmės jas niokodamas, ir pamaţu artėjo prie savo liūdno galo.
Apie jo pakrikimą, aistrą ir nesiliaujantį blaškymąsi, apie jo bodėjimąsi gyvenimu geriausiai liudija keli išlikę laiškai, kuriuos čia dedame. Gruodžio 12 d. Brangus Vilhelmai, tokioj padėty, kaip aš dabar, tikriausiai būdavo tie nelaimingieji, kuriuos seniau ţmonės vadindavo velnio apsėstaisiais. Kartais mane pagauna — ne baimė, ne aisra — kaţkoks vidinis nesuprantamas šėlas, kurs draskyte drasko man krūtinę, smaugia mane! Vargas! Vargas man! Tada bastausi naktimis po klaikias apylinkes šiuo nemielu ţmonėms metų laiku. Vakar vakare turėjau išeiti iš namų. Ūmai stojo polaidis, suţinojau, kad upė išsiliejo, visi upokšniai pakilo ir prie Valheimo uţtvindė mano mieląjį slėnį! Naktį po vienuoliktos nubėgau tenai. Kraupus reginys atsivėrė nuo uolos; mėnesienoje kriokė, putojo vandenys; dirvos, pievos, gyvatvorės ir visas platus slėnis, kiek akys uţmato, buvo virtę audringa jūra, blaškoma staugiančio vėjo. O kai vėl išlindo mėnulis ir pakibo virš juodų debesų, ţiūrint, kaip baisiuose ir didinguose jo atšvaituose šniokštė bangos, mane nukratė šiurpas ir vėl pagavo ilgesys! Ak, aš stovėjau išskėtęs
rankas ant bedugnės krašto ir verţiausi ţemyn, ţemyn! Ak, kokia saldi palaima būtų nuskandinti tenai savo kančias, savo skausmus! Nuūţti tolyn su bangomis! O vis dėlto negalėjau atplėšti nuo ţemės kojos ir pabaigti visų savo kančių! Mano valanda dar neatėjo, jaučiu tai! O, Vilhelmai! Su kokiu dţiaugsmu būčiau atidavęs gyvybę uţ tai, kad su viesulais galėčiau draskyti debesis, naršyti bangas. O nejaugi kalinys nesulauks vienąkart šitos palaimos? Ir kai graudţiai ţvelgiau į vieną vietelę po gluosniu, kur pasivaikščioję kadais slėpėmės su Lota nuo kaitros, — ji irgi buvo uţlieta, vos atpaţinau tą gluosnį! Vilhelmai! O jos pievos, pagalvojau, laukai apie jos namus! Kaip suniokojo kliokiantis vanduo mūsų lapinę! Ir blykstelėjo šviesus praeities spindulys kaip kaliniui sapnas apie bandas, pievas ir garbingą vietą. O aš stovėjau! Nekaltinu savęs, aš turiu drąsos mirti. Turėčiau... O va sėdţiu kaip tas senas elgeta, kur patvoriais renka ţabus ir pakiemiais duoną, kad dar vieną valandėlę pratęstų savo merdėjimą, palengvintų savo liūdną buitį. Gruodžio 14 d.
Kas gi tai, brangusis? Baisiuosi pats savimi! Argi mano meilė jai nėra švenčiausia, tyriausia brolio meilė? Argi jutau kada širdyje smerktiną geismą? Nenoriu tvirtinti... Ir va, sapnai! Kokie teisūs buvo ţmonės, kai tokiuose prieštaravimuose matė antgamtinių jėgų veikimą! Šiąnakt! Baisu ir pasakyti, laikiau ją glėbyje, stipriai glaudţiau prie širdies ir tūkstančius kartų bučiavau meilės ţodţius šnabţdančias jos lūpas; mano akys skendo jos aptemusiam iš laimės ţvilgsny. Dieve! Ar vertas esu bausmės, kad ir dabar dar jaučiu palaimą, vis širdim prisimindamas tuos liepsningus dţiaugsmus? Lota! Lota! Aš ţuvęs! Mano protas drumsčiasi, jau visa savaitė vaikštau apkvaišęs, akys visada pilnos ašarų. Visur man bloga, ir visur gera. Nieko nenoriu, nieko netrokštu. Būtų geriau, jei išvykčiau. Pasiryţimas palikti pasaulį šiuo metu, šitokiomis aplinkybėmis vis labiau stiprėjo Verterio sieloje. Nuo to laiko, kai jis sugrįţo pas Lotą, ta mintis visą laiką buvo jo paskutinė paguoda, paskutinė viltis; tačiau jis davė sau ţodį, kad tai nebus skubotas, staigus ţingsnis, jis ketino pada-
ryti jį visiškai įsitikinęs, kiek galima ramiau viską apsvarstęs. Jo abejonės, jo kova su savimi gerai matyti iš lapelio, tikriausiai nebaigto laiško Vilhelmui, kuris be datos buvo rastas tarp jo popierių: „Jos buvimas, jos dalia ir uţuojauta mano daliai dar spaudţia paskutines ašaras iš mano sukepusių smegenų. Pakelti uţdangą ir ţengti anapus! Ir viskas! Kam delsti ir svyruoti? Kad neţinai, kaip ten yra? Kad negrįši? Ir dar, kad tokia jau mūsų dvasios savybė laikyti chaosu ir tamsybe tai, apie ką nieko tikro neţinome.“ Galiausiai jis visiškai susigyveno ir apsiprato su šia liūdna mintimi ir tvirtai, galutinai pasiryţo, apie tai liudija šis dviprasmiškas laiškas, kurį jis parašė savo draugui. Gruodžio 20 d. Ačiū tau, Vilhelmai, tik tavo mylinti širdis galėjo taip suprasti mano ţodį. Taip, tavo teisybė: man geriau išvykti. Tavo pasiūlymas grįţti pas jus nelabai mane vilioja, bent jau nenorėčiau vaţiuoti tiesiai, juo labiau kad galima tikėtis pastovaus šalčio ir gero kelio. Man taip pat labai malonu, kad ţadi atvaţiuoti manęs paimti, tik luk-
telk dar kokias dvi savaites, kol gausi mano laišką su tolesniais planais. Nereikia raškyti vaisiaus, kol jis neprinokęs. O dvi savaitės šen ar ten daug reiškia. Pasakyk mano motinai, kad melstųsi uţ savo sūnų ir kad atleistų man uţ visą širdgėlą, kurią ji dėl manęs patyrė. Matyt, mano lemtis buvo skaudinti tuos, kuriems turėjau nešti dţiaugsmą. Lik sveikas, brangusis! Telaimina tave dangus! Lik sveikas! Kas tuo metu dėjosi Lotos sieloje, ką ji galvojo apie savo vyrą, apie savo nelaimingąjį draugą, nedrįstame išreikšti ţodţiais, nors, ţinodami jos būdą, galime šį tą numanyti, o graţi moters siela mokės ją suprasti ir atjausti. Viena yra tikra, — ji buvo tvirtai pasiryţusi pasakyti Verteriui, kad taip daţnai nesilankytų, o jeigu delsė, tai tik todėl, kad nuoširdţiai jo gailėjosi, ţinodama, koks jam tai bus sunkus, vargu ar pakeliamas smūgis. Tačiau šiuo metu ji buvo priversta ryţtis; vyras apie tuos santykius visiškai nebekalbėjo, ir ji pati niekada nieko nesakydavo, reikėjo jam dabar veiksmais įrodyti, kad jos ketinimai verti jo pasitikėjimo.
Tą pačią dieną, parašęs pastarąjį laišką savo draugui, tai buvo sekmadienį prieš Kalėdas, Verteris atėjo vakare pas Lotą ir rado ją vieną. Ji tvarkė ţaislus, kuriuos buvo paruošusi savo maţiesiems broliukams ir sesutėms kaip kalėdinę dovaną. Jis ėmė kalbėti apie tai, kaip vaikai dţiaugsis, ir apie tuos laikus, kada netikėtai atidarytos durys ir papuošta eglaitė su ţvakutėmis, saldainiais ir obuoliais jį patį nukeldavo į devintą dangų. „Jūs irgi gausit dovaną, — tarė Lota po meilia šypsena slėpdama sumišimą. — Jeigu būsite geras, gausite ţvakutę ir dar kai ką.“ — „Ką reiškia geras? — sušuko jis. — Koks aš turiu būti? Kaip būti geram? Lota, brangioji!“ — „Ketvirtadienio vakare Kūčios, tada ateis vaikai, ateis mano tėvelis, visi gaus dovanų, jūs irgi tada ateisit... ne anksčiau.“ Verteris suglumo. „Aš jus prašau, — kalbėjo ji, — taip jau yra, aš jus prašau dėl savo pačios ramybės, taip toliau negalima, tikrai negalima.“ Jis nukreipė nuo jos akis ir ėmė vaikščioti po kambarį murmėdamas pro sukąstus dantis: „Taip toliau negalima.“ Lota, nujausdama, į kokią baisią padėtį įstūmė jį savo ţodţiais, visaip mėgino nukreipti jo mintis kitur,
bet veltui. „Ne, Lota, — sušuko jis, — aš daugiau jūsų nematysiu.“ — „Kodėl gi? — nesutiko ji. — Verteri, jūs galit, turit pas mus lankytis, tik būkit santūresnis. Ak, kodėl jūs gimėt toks karštas, su tokia atkaklia, nesuvaldoma aistra visam, ko tik imatės! Aš jus prašau, — kalbėjo ji toliau imdama jį uţ rankos, — būkit santūresnis. Jūsų protas, jūsų ţinios, jūsų talentai — kiek jie siūlo jums įvairiausių dţiaugsmų! Būkit vyras! Meskit tą liūdną prisirišimą prie moters, kuri nieko kito jums negali duoti, kaip tik gailestį.“ Jis sugrieţė dantimis ir įbedė į ją niūrų ţvilgsnį. Ji nepaleido jo rankos. „Tik vieną valandėlę ramybės, Verteri! — tarė ji. — Argi jūs nejaučiat, kad pats save apgaudinėjat, tyčia save ţudot? Kodėl gi būtinai aš, Verteri, kito ţmona? Kodėl? Bijau, bijau, kad šis troškimas jums atrodo toks viliojantis tik todėl, kad negalit manęs gauti.“ Jis ištraukė iš Lotos rankų savąją, ţiūrėdamas į ją pastėrusiu, apmaudţiu ţvilgsniu. „Gudriai! — sušuko jis. — Labai gudriai! Ar tik ne Albertas bus taip išsitaręs! Diplomatiškai, labai diplomatiškai!“ — „Kiekvienas galėtų taip pasakyti, — tarė ji. — Argi nebėra visam pasauly merginos, kuri galėtų
patenkinti jūsų širdies troškimus? Tik daugiau valios, paieškokit, ir uţtikrinu, kad ją rasit; man jau seniai neramu ir dėl jūsų, ir dėl mūsų, kad pastaruoju metu gyvenate tokiam siauram rate. Daugiau valios! Kelionė jus išblaškytų! Paieškokit, susiraskit vertą savo meilės būtybę, tada sugrįţkit pas mus, ir visi kartu dţiaugsimės tikros draugystės laime.“ — „Tai vertėtų išspausdinti, — atšovė jis su šalta šypsena, — ir rekomenduoti visiems auklėtojams. Mieloji Lota! Duokit man dar truputėlį laiko, ir viskas bus gerai.“ — „Tik su sąlyga, Verteri, kad iki Kūčių neateisite!“ Jis norėjo kaţką sakyti, bet į kambarį įėjo Albertas. Juodu šaltai pasisveikino ir kurį laiką abu nesmagiai vaikščiojo po kambarį. Verteris buvo bepradedąs kaţką kalbėti, bet greit nutilo. Albertui irgi nepasisekė uţmegzti pokalbio, paskui jis paklausė ţmoną apie kaţkokius darbus ir, išgirdęs, kad jie dar nepadaryti, tarė jai kelis ţodţius, kurie Verteriui pasirodė šalti, netgi šiurkštūs. Jis norėjo išeiti, bet negalėjo; vis labiau niršdamas ir širsdamas išlūkuriavo ligi aštuonių ir pasiėmė lazdą ir skrybėlę tik tada, kai buvo padengtas sta-
las. Albertas kvietė jį pasilikti, bet jis palaikė tai tuščiu mandagumu, šaltai padėkojo ir išėjo. Jis parėjo namo, paėmė ţvakę iš tarno, kuris norėjo jam pašviesti, ir nuėjo į savo kambarį, ten jis balsu verkė, piktai kalbėjo pats su savimi, blaškėsi iš kampo į kampą, pagaliau nenusirengęs krito į lovą, kur jį rado tarnas, apie vienuoliktą išdrįsęs įeiti ir paklausti, ar nereikia ponui nutraukti batų. Jis nesipriešino, bet uţdraudė tarnui rytą įeiti į kambarį, kol nebus pašauktas. Pirmadienio rytą, dvidešimt pirmą gruodţio, jis parašė Lotai laišką, kuris po jo mirties buvo rastas uţantspauduotas ant jo rašomojo stalo ir jai įteiktas ir kurį aš pateikiu dalimis, kaip, sprendţiant iš aplinkybių, jis buvo rašomas. Viskas baigta, Lota, pasiryţau mirti ir rašau tau apie tai be jokio romantiško patoso, ramiai tos dienos rytą, kada paskutinį kartą tave matysiu. Kai skaitysi šias eilutes, brangioji, šaltas kapas jau bus priglaudęs sustingusius palaikus neramaus, nelaimingo ţmogaus, kuris paskutinę savo gyvenimo valandą neţino didesnės palaimos, kaip kalbėtis su tavimi. Praleidau baisią naktį, ir
ak, gailestingą naktį. Ji sutvirtino, nulėmė mano pasiryţimą: turiu mirti. Kai vakar išbėgau iš tavęs šiurpiai sukilus jausmams, kai visa tai uţgulė mano širdį, o mano beviltiškas, nelinksmas gyvenimas šalia tavęs padvelkė lediniu šalčiu, — aš vos parsigavau namo, kritau be nuovokos ant kelių ir, o dieve! Tu suteikei man paskutinę paguodą — karčias ašaras! Mano sieloj siautėjo tūkstančiai sumanymų, tūkstančiai vilčių, ir pagaliau visiškai aiškiai iškilo paskutinė vienintelė mintis: turiu mirti! Atsiguliau, ir rytą, kai pabudau nurimęs, tokia pat aiški, tvirta mintis tebėra mano širdyje: turiu mirti! Tai ne desperacija, tai ţinojimas, kad ši mintis iki galo subrandinta ir kad aukojuos dėl tavęs. Taip, Lota, kodėl turėčiau slėpti? Vienas iš mūsų trijų turi trauktis, ir tas būsiu aš! O brangioji! Šioj iškankintoj širdy daţnai šmėkščiojo klaiki mintis — nuţudyti tavo vyrą... tave... save! Taigi tebūnie! Kai tu uţkopsi ant kalno graţų vasaros vakarą, prisimink mane, kaip aš daţnai ateidavau iš slėnio, paţvelk į kapines, į mano kapą, kur nuo vėjo siūruos aukšta ţolė besileidţiančios saulės spinduliuose... Kai
pradėjau, buvau ramus, o dabar, kai viskas taip gyvai atsistojo prieš akis, verkiu kaip vaikas. Apie dešimtą Verteris pasišaukė tarną ir vilkdamasis pasakė jam po kelių dienų ketinąs išvaţiuoti, liepė išvalyti drabuţius ir viską sutaisyti kelionei; be to, įsakė visur paprašyti sąskaitų, parnešti išskolintas knygas ir keliems vargšams, kuriuos kas savaitę šelpdavo, iš anksto atiduoti paskirtą sumą uţ du mėnesius. Pietus liepė atnešti į kambarį ir pavalgęs išjojo pas amtmaną, bet jo nerado namie. Tad susimąstęs vaikščiojo po sodą, lyg dar paskutinį kartą norėdamas uţsikrauti ant pečių visą liūdnų prisiminimų naštą. Vaikai neleido jam ilgai svajoti, apspito jį, šokinėjo aplink ir čiauškėjo: kai praeisiąs rytojus, kitas rytojus ir dar viena diena, jie gausią iš Lotos kalėdinių dovanų, ir tikėjosi stebuklų, kuriuos jiems piešė jų vaikiška vaizduotė. „Rytojus, kitas rytojus ir dar viena diena!“ — sušuko jis, karštai juos išbučiavo ir buvo beišeinąs, bet vienas maţylis norėjo dar kaţką pasakyti jam į ausį. Jis išdavė paslaptį, kad vyresnieji broliai parašę graţius naujametinius linkėjimus, tokius didelius! Vieną tėtei, kitą Albertui ir Lotai ir dar vieną po-
nui Verteriui; jie įteiksią juos Naujųjų Metų rytą. Tai sukrėtė jį iki sielos gelmių, jis padovanojo vaikams po pinigėlį, uţšoko ant ţirgo, paprašė perduoti sveikinimus tėvui ir su ašaromis akyse išjojo. Apie penktą sugrįţo namo, liepė tarnaitei pakurstyti ţidinį ir priţiūrėti, kad neuţgestų iki vėlios nakties. Tarnams įsakė sudėti į lagamino dugną knygas ir skalbinius, o drabuţius apsiūti. Paskui, matyt, parašė šias savo paskutinio laiško Lotai eilutes: Tu manęs nelauki! Manai, kad paklausysiu ir ateisiu tik Kūčių vakare? O Lota! Šiandien arba jau niekada. Kūčių vakare tu laikysi šį popierių rankose, drebėsi ir laistysi jį savo brangiomis ašaromis. Aš noriu ir turiu! O, kaip gera, kad esu pasiryţęs! Lota tuo metu buvo ypatingoj būklėj. Po paskutinio pasikalbėjimo su Verteriu ji pajuto, kaip sunku jai bus jo netekti ir kaip kentės jis, jei nebegalės pas juos lankytis. Lyg tarp kitko ji prasitarė Albertui girdint, kad Verteris ligi Kūčių vakaro nebeateis, ir Albertas išjojo pas vieną kaimyną valdininką uţbaigti kaţkokių reikalų ir ten ketino nakvoti. Lota liko namie viena, nebuvo su
ja nė vieno iš jos broliukų ir sesučių; ji sėdėjo paskendusi mintyse, kurios tyliai sukosi apie jos gyvenimą. Štai ji amţinai surišta su ţmogum, kurio meile ir ištikimybe neabejoja, kurį visa širdim myli, kurio ramus ir tvirtas būdas, rodos, paties dangaus skirti tam, kad dorai moteriai uţtikrintų gyvenimo laimę; ji nujautė, kas jis visada bus jai ir jos vaikams. Antra vertus, Verteris buvo jai toks brangus, nuo pat pirmosios jų paţinties dienos taip graţiai atsiskleidė jų sielų giminystė, o ilga draugystė, bendri įspūdţiai paliko jos steloj neišdildomą pėdsaką. Ji įprato dalintis su juo kiekviena įdomesne mintim ar įspūdţiu, ir jam išvykus širdyje liks skaudi tuštuma, kurios niekas nebeuţpildys. O, kad ji galėtų šią akimirką paversti jį broliu! Kokia ji būtų laiminga!.. Kad būtų galima apvesdinti jį su kuria iš draugių, tada gal ir jo santykiai su Albertu atsitaisytų. Ji perbėgo mintimis visas savo drauges, ir kiekvienai vis kaţko trūko, nerado nė vienos, kuriai būtų norėjusi jį atiduoti. Taip svarstydama ji pirmą kartą kaţkur giliai, nors ir nė visai sąmoningai, pajuto, kad iš tikrųjų trokšta pasilikti jį sau, ir kartu suprato, kad negali, neturi teisės to
daryti. Jos tyra, graţi siela, visada šviesi ir lengvai randanti išeitį, liūdnai pajuto tą, kad kelias į laimę uţkirstas. Jos širdis buvo suspausta, juodas debesis temdė akis. Taip atėjo pusė septynių, ir laiptuose pasigirdo ţingsniai, ji tuojau paţino Verterio eiseną ir jo balsą, klausiantį apie ją. Jos širdis ėmė smarkiai plakti, ir turbūt nesuklysim pasakę, kad pirmą kartą dėl jo atvykimo. Jei būtų galėjusi, būtų liepusi pranešti, kad jos nėra namie, o kai jis įėjo, sušuko sumišusi ir susijaudinusi: „Jūs neišlaikėt ţodţio!“ — „Aš nieko neţadėjau“, — atsakė jis. „Tai bent galėjot atsiţvelgti į mano prašymą, — kalbėjo ji, — aš juk prašiau jus dėl mūsų abiejų ramybės.“ Ji nebeţinojo, ką sako, nė ką daro, ir išsiuntė tarnaitę pakviesti draugių, kad tik nereiktų būti vienai su Verteriu. Jis padėjo ant stalo kelias atneštas knygas, pasiteiravo apie kitas, o Lota čia troško, kad draugės ateitų, čia vėl, kad neateitų. Tarnaitė sugrįţo ir pranešė, kad nei viena, nei kita ateiti negalinčios. Lota buvo beliepianti tarnaitei sėdėti su darbeliu gretimam kambary, bet apsigalvojo. Verteris vaikštinėjo po kambarį, ji priėjo prie fortepijono ir pradėjo skambinti
menuetą, bet pirštai neklausė. Ji susitvardė ir ramiai atsisėdo šalia Verterio, kuris jau sėdėjo savo įprastinėj vietoj ant sofos. „Ar nieko neturit paskaityti?“ — paklausė ji. Jis atsakė, kad nieko. „Štai ten, mano stalčiuj, — pradėjo ji, — guli kelios jūsų išverstos Osiano giesmės; aš jų dar neskaičiau, vis tikėjausi, kad jūs pats man perskaitysit; bet ligi šiol kaţkaip nebuvo progos.“ Jis nusišypsojo ir nuėjo atnešti giesmių; jį nukrėtė šiurpas, kai paėmė jas į rankas, o kai paţvelgė į tekstą, akys pasruvo ašaromis. Jis atsisėdo ir pradėjo skaityti: Temstančio dangaus ţvaigţdele, graţiai tu mirgi vakaruos, keli iš debesų auksinę savo galvą, didingai plauki savo kalnais. Ko tu ţvalgaisi tyruose? Nurimo pikti vėjai; kaţkur toli girdėt kalnų upokšnis; kaţkur toli skalauja bangos uolą; dūzgia laukuos vakarių vabzdţių spiečiai. Ko tu ţvalgais, graţusis šviesuly? Bet tu šypsaisi ir plauki sau, dţiaugsmingai supama bangų, kurios myluoja tavo šilko plaukus. Sudie, ramusis spinduly! Ateik, puikioji Osiano sielos saule! Ir ji ateina su visa savo galybe. Aš matau savo išmirusius draugus, jie renkasi prie Loros, kaip
tomis dienomis, kurios praėjo. Ateina Fingalis tarytum drėgnas rūko stulpas; jį supa jo didvyriai, o štai su jais ir bardai giesmininkai: ţilagalvis Ulinas, stotingasis Rinas, ţavusis dainius Alpinas, ir tu, taip švelniai raudanti Minona! Kaip jūs pasikeitėt, draugai manieji, nuo tų dienų, kada puotavom šeimoj, kada rungėmės savo dainomis, siekdami šlovės, nelyginant pavasario vėjeliai, lankstantys ant kalvos tyliai šlamančią ţolę. Į priekį ţengė Minona spindėdama visa savo groţybe, nuleidusi ašarų pilnas akis; jos sunkius plaukus draikė vėjas, atūţęs nuo kalvų. Aptemo karţygių veidai, kai ji prabilo savo švelniu balsu; juk tiek kartų jie buvo matę Salgaro kapą, niūrų šviesiosios Kolmos būstą. Kolma, švelniabalsė Kolma, vienui viena palikta ant kalvos. Salgaras ţadėjo ateiti; bet aplinkui tvyro naktis. Klausykit, ką dainuoja Kolma, vienui viena sėdėdama ant kalvos. Kolma Aplink naktis! O aš vienui viena ant vėtrų čaiţomos kalvos. Vėjas staugia kalnuose. Kriokia vanduo, griūdamas nuo uolos. Nėra lūšnelės, ku-
rioj galėčiau pasislėpti nuo lietaus, vienui viena ant šios audringos kalvos. Išplauk, mėnuli, iš savo debesų! Išeikit, nakties ţvaigţdės! Tegu koks vienas jūsų spindulėlis nuveda mane tenai, kur po sunkios medţioklės ilsis mano meilė, kur šalia guli jo atleistas lankas, aplink lekuoja šunys! O aš turiu sėdėti vienui viena ant apţėlusios upės uolų. Šniokščia vėtra ir vanduo, aš negirdţiu savo mylimojo balso. Ko delsia mano Salgaras? Ar jis uţmiršo duotą ţodį? Štai uola ir medis, štai ošiantis upelis! Su nakties tamsa ţadėjai čia ateiti; ak, kur nuklydo mano Salgaras? Norėjau bėgti su tavim, palikti tėvą, brolį! Išdidţiuosius! Nuo seno priešai mūsų giminės, bet mes ne priešai, o Salgarai! Paliauki staugęs, vėjau! Bent vieną mirksnį patylėkit, vandenys! Kad mano balsas nuskambėtų slėniu, kad mano keleivis mane išgirstų! Salgarai! Tai aš šaukiu! Štai medis ir uola! Salgarai! Brangusis! Štai aš! Ko tu delsi? Ţiūrėk, išplaukia mėnuo, klony ţiburiuoja upė, pilkos uolos remia kalvą, bet aš jo nematau viršūnėj, jo šunys neatbėga, skelbdami, kad jis ateina. Aš turiu čia sėdėti viena. Bet kas gi ten guli
tyrlauky? Mano mylimasis? Mano brolis? Kalbėkit, o mano draugai! Jie neatsako. O, kokia baimė gniauţia mano sielą! Ak, jie negyvi! Jų kardai kruvini nuo kovos! O broli, mano broli! Kam tu nukovei mano Salgarą? O mano Salgarai! Kam tu nukovei mano brolį? Aš jus abu taip mylėjau! O, tu buvai graţiausias iš tūkstančių prie šios kalvos! Jis buvo baisus kovoje. Atsakykite man! Išgirskit mano balsą, mylimieji! Bet aiman! Jie amţinai nutilo, jų širdys šaltos kaip ta ţemė! Nuo uolėtos kalvos, nuo audringojo kalno viršūnės kalbėkit, mirusiųjų dvasios! Kalbėkit! Aš nebijosiu! Kur jūsų poilsio vieta? Kokioj kalnų oloj jūsų ieškoti? Negirdėti vėjyje menkiausio šnabţdesio, neatneša atsakymo vėtros nuo kalnų.. Aš sėdţiu viena su savo gėla, ašarom paplūdusi, ir laukiu aušros. Ruoškite duobę, mirusiųjų draugai, bet neuţkaskite jos, kol aš pareisiu. Mano gyvenimas nyksta kaip sapnas, tai ko gi man pasilikti. Čia aš gyvensiu su savo draugais prie skambančių upės uolų. Kai ant kalvos nusileis naktis ir tyrlauky ūţaus vėjas, mano dvasia stovės pagairėje ir raudos savo mirusių draugų! Medţiotojas pašiūrėje išgirs mano balsą, bijos ir
gėrėsis juo: mano balsas, raudantis draugų, bus saldus, nes aš taip juos abudu mylėjau! Taip tu dainavai, švelnioji Minona, drovioji Tormano dukra. Mes liejom ašaras dėl Kolmos, ir niaukėsi mūsų sielos. Į priekį ţengė Ulinas su arfa ir padainavo mums Alpino dainą. Alpino balsas buvo malonus, Rino siela — ugnies strėlė. Bet juodu jau ilsėjosi ankštam namelyje, ir jų balsas seniai jau nuaidėjo šeimoj. Kartą, dar prieš karţygių ţuvimą, Ulinas grįţo iš medţioklės. Jis išgirdo, kaip jie rungiasi, dainuodami ant kalvos. Švelnios buvo jų dainos, bet liūdnos. Jie apraudojo ţuvusį Morarą, pirmąjį iš karţygių. Jo siela buvo kaip Fingalio siela, jo kardas prilygo Oskaro kardui. Bet jis ţuvo, ir jo tėvas raudojo, o sesers akys buvo pilnos ašarų. Minonos, šauniojo Moraro sesers, akys buvo pilnos ašarų. Išgirdusi Ulino dainą, ji ţengė atgal kaip mėnulis vakaruos, nujausdamas lietų ir audrą, slepia savo šviesią galvą uţ debesų. Aš uţgavau arfą, pritardamas Ulino raudai. Rinas
Nutilo vėjas, ir liovėsi lietus, vidudienis toks giedras, debesys nuslinko. Probėgšmais nušviečia kalvą nepastovi saulė. Rausvas kalnų upokšnis verţiasi per slėnį. Saldus tavo čiurlenimas, upeli; bet dar saldesnį balsą aš girdţiu. Tai Alpino balsas, kuris aprauda mirusį. Nusvirusi jo sena galva, ir akys nuo ašarų paraudusios. Alpinai! Puikusis dainiau! Ko tu rymai vienui vienas ant tylinčios kalvos? Ko raudi kaip vėjo gūsiai girioje, kaip bangos tolimoj pakrantėj? Alpinas Mano ašaros, Rinai, skirtos mirusiam, mano balsas kapo gyventojams. Grakštus tu stovi ant kalvos, graţus tarp tyrlaukio sūnų. Bet ir tu ţūsi kaip Moraras, ir prie tavo kapo skambės rauda. Kalvos tave uţmirš, tavo lankas gulės priemenėj neįtemptas. Greitas tu buvai, Morarai, kaip stirna ant kalvos, baisus kaip nakties pašvaistė danguje. Tavo pyktis buvo audra, tavo kardas mūšyje kaip ţaibai viršum tyrų. Tavo balsas griaudėjo kaip miškų upokšnis po lietaus, kaip perkūnija uţ tolimų kalvų. Ne vienas krito nuo tavo rankos, tavo
pykčio liepsna juos prarijo. Bet kai grįţdavai namo iš karo, kokia giedra tada būdavo tavo kakta! Tavo veidas švytėdavo kaip saulė po audros, kaip mėnulis tykią naktį, tavo krūtinė kilnodavos ramiai kaip eţeras, nurimus piktam vėjui. Ankštas dabar tavo rūmas! Tamsus tavo būstas! Trys ţingsniai tavo kapo, tavo, kuris buvai toks didis! Keturi apsamanoję akmens prie galvos — tavo vienintelis paminklas, belapis medis, aukšta ţolė, kur šnabţda vėjyj, rodo medţioklio akiai galingojo Moraro kapą. Nėra motušės, kuri tave apraudotų, nėra mergelės, kuri čia lietų meilės ašaras. Mirė ta, kur tave pagimdė, ţuvo Morglano duktė. Kas ten eina, pasiramstydamas lazda? Kieno ten galva pabalus nuo senatvės, kieno akys paraudusios nuo ašarų? Tai tavo tėvas, Morarai! Vieną sūnų jis teturėjo. Jis girdėjo apie tavo garsą mūšyje, girdėjo apie išblaškytus priešus; jis girdėjo apie Moraro šlovę! Ak! nieko negirdėjo apie jo ţaizdas. Verk, Moraro tėve! Verk, bet tavo sūnus tavęs negirdi. Kietas mirusiųjų miegas, ţema jų pagalvė iš dulkių. Nebegirdės jis tavo
balso, nebeatbus tavo šaukiamas. O, kada gi ateis į kapą rytas ir įsakys miegančiajam: „Kelkis!“ Sudie, kilniausias iš ţmonių, nugalėtojau karo lauke! Bet niekada nebematys tavęs laukai! Niekada nebeţybčios niūriam miške tavo šveitrus plienas. Tu nepalikai sūnaus, bet tavo vardas išliks dainoje, būsimos kartos išgirs apie tave, išgirs apie Moraro ţuvimą. Garsiai raudojo karţygiai, bet garsiausi buvo širdį draskantys Armino atodūsiai. Jis prisiminė mirtį savo sūnaus, kuris ţuvo pačiam ţydėjime. Šalia karţygio sėdėjo Karmoras, plačiojo Galmalo valdovas. „Ko dūsauji taip gailiai, Arminai? — prabilo jis. — Ko gi čia verkti? Argi dainos ir giesmės ne tam dainuojamos, kad jaudintų ir guostų širdį? Jos ir švelni migla, pakilusi iš eţero, kuri drėgme nudvelkia slėnį ir ţydinčias gėles pripildo rasos; bet saulė vėlei greit parodo savo galią, ir miglos išsisklaido. Tai ko gi tu toks nuliūdęs, Arminai, bangų skalaujamos Gormos valdove?“ „Nuliūdęs! Taip, esu nuliūdęs, ir didi mano skausmo prieţastis. Neţuvo tau sūnus, o Karmorai, neţuvo ţydinti dukra; narsusis Kolgaras te-
bėra gyvas, gyva Anira, graţiausia iš mergelių. Tavo namų šakos ţydi, Karmorai; o Arminas paskutinis giminėj. Niūrus tavo patalas, o Daura! Slogus tavo miegas kape. Kada gi atsikelsi su daina, kada išgirsiu tavo skambų balsą? Pakilkit, rudens vėjai! Pakilkit! Siauskite juodame tyrlauky! Ūţkite, upeliai, kaukite, vėtros, ąţuolų viršūnėse! Keliauk, mėnuli, per debesų properšas, parodyk tarpais savo blyškų veidą! Primink man tą baisią naktį, kada ţuvo mano vaikai, kada krito stiprusis Arindalas, nusikankino meilioji Daura. Daura, dukrele mano, tu buvai graţi! Graţi kaip mėnuo viršum Furos kalvų, balta kaip ką tik iškritęs sniegas, švelni kaip vėjelio dvelkimas! Arindali, stiprus buvo tavo lankas, greita tavo ietis mūšio lauke, tavo ţvilgsnis kaip rūkas ant vandenų, tavo skydas — ugnies kamuolys audroje! Garsus karuose Armaras atvyko ir meldė Dauros meilės; ji neilgai priešinosi. Graţios buvo jų draugų viltys. Eratas, Odgalo sūnus, nešiojo pyktį širdyje, nes jo brolis krito nuo Armaro rankos. Atvyko jis, persirengęs jūreivio drabuţiais. Graţus paţiūrėti buvo jo laivas, sidabruoti nuo am-
ţiaus jo plaukai, ramus jo grieţtas veidas. „Graţiausioji mergele, — tarė jis, — meilioji Armino dukra, prie anos uolos, netoli kranto, kur ant medţio raudonuoja uogos, laukia Dauros Armaras: aš atplaukiau nuveţti jo mielosios per banguojančias marias.“ Ji išplaukė su juo ir ėmė šaukti Armarą, Niekas neatsiliepė, tik aidas nuo uolų. „Armarai! Brangusis! Mylimasis! Kam mane baugini? Klausyki, Arnato sūnau! Daura tave šaukia!“ Klastingas Eratas kvatodamas yrėsi atgal į krantą. Ji šaukė vis garsiau, ji šaukė savo tėvą, brolį: „Arindali! Arminai! Argi niekas neateis gelbėti Dauros?“ Jos šauksmas perskrido marias. Arindalis, mano sūnus, nulipo nuo kalvos, jis grįţo rūstus iš medţioklės, prie šono jam ţvangėjo strėlės, rankoje nešėsi lanką, penki juosvi dogai lydėjo jį. Jis pamatė ant kranto drąsųjį Eratą, sučiupo jį ir pririšo prie ąţuolo, stipriai suverţdamas per strėnas; belaisvio aimanas nešiojo vėjas. Arindalis sėdo į valtį ir išplaukė parveţti Dauros. Atėjo Armaras ir, pykčiu uţsidegęs, paleido pilkaplunksnę strėlę, ji suzvimbė ir pervėrė tau širdį, Arindali, mano sūnau! Ne išdavikas Eratas
ţuvo, bet tu, valtis pasiekė uolą, jis krito ant ţemės ir mirė. Prie tavo kojų krauju paplūdo tavo brolis, koks didis buvo tavo skausmas, Daura! Bangos sudauţė valtį. Armaras puolė į jūrą gelbėti savo Dauros arba ţūti. Vėjas, atūţęs nuo kalvos, susuko vandenis, plaukikas pasinėrė ir jau nebeiškilo. Aš girdėjau, kaip ant bangų skalaujamos uolos viena raudojo mano Daura. Ji ilgai ir garsiai šaukė, bet aš, jos tėvas, negalėjau jai padėti. Visą naktį išstovėjau prie vandens, mačiau ją blausioj mėnesienoj, visą naktį girdėjau jos šauksmą, vėjas kaukė, lietūs čaiţė kalną iš tos pusės. Dar neišaušus dienai jos balsas nusilpo, nuščiuvo, kaip vakaris vėjelis tarp uolos ţolių. Skausmo prislėgta ji mirė ir paliko Arminą vieną! Dingo mano narsas kare, nebeturiu kuo didţiuotis tarp merginų. Kai nuo kalnų atūţia vėtros, kai šiaurys vėjas naršo vandenį, aš sėdţiu prie šniokščiančio kranto ir ţvelgiu į baisiąją uolą. Daţnai, kai leidţiasi mėnuo, matau ūkuos savo vaikų dvasias, klajojančias liūdnoj draugystėj.“
Iš Lotos akių pasipylusios ašaros atnešė palengvėjimą jos prislėgtai širdţiai ir nutraukė Verterio giesmę. Jis numetė rankraštį, pagavo jos ranką ir pravirko karčiomis ašaromis. Kita ranka Lota pasirėmė galvą ir uţsidengė akis nosine. Abudu buvo neţmoniškai susijaudinę. Karţygių likimas priminė jiems jų pačių nedalią, jie pajuto tai abu, ir jų ašaros susiliejo. Verterio lūpos ir akys liepsnojo prie Lotos peties; ją ėmė krėsti drebulys; ji norėjo atsikelti, bet skausmas ir gailestis prislėgė ją it švinas ir neleido pajudėti. Ji atsikvėpė ir tramdydama ašaras paprašė jį skaityti toliau, paprašė tikrai neţemišku balsu! Verteris drebėjo, jo širdis vos neplyšo iš skausmo, jis paėmė popierių ir palauţtu balsu skaitė toliau: „Kam mane ţadini, pavasario vėjeli? Tu glamonėji mane ir sakai: „Aš apšlakstysiu tave dangaus rasa! Bet mano ţydėjimo laikas baigiasi, jau artėja audra, kuri nuplėšys man lapus! Rytoj ateis klajūnas, ateis, kurs matė mane visoj groţybėj, jo akys ieškos manęs laukuos ir neberas...“ Šie ţodţiai pribloškė nelaimingąjį Verterį visa jėga. Juodţiausios nevilties prislėgtas, jis puolė prieš Lotą ant kelių, pagavo jos rankas, spaudė
jas sau prie akių, kaktos, ir jos sieloj tartum švystelėjo kaţkoks baisus nujautimas. Jos jausmai pakriko, ji spaudė jam rankas, glaudė jas prie krūtinės, graudulio įveikta palinko prie jo, ir jų degantys skruostai susilietė. Viskas aplink išnyko. Jis pagavo ją į glėbį, prisispaudė prie krūtinės ir apipylė jos drebančias, kaţką šnabţdančias lūpas beprotiškais bučiniais. „Verteri! — sušuko ji, dusdama ir gręţdamasi nuo jo. — Verteri! — ir pamėgino atstumti jį nuo savęs. — Verteri!“ — sušuko ji ryţtingu, kilniausio jausmo kupinu balsu. Jis paklausė, paleido ją ir apsvaigęs puolė ant kelių. Ji pašoko sumišusi ir išsigandusi ir, drebėdama iš meilės ir pykčio, tarė: „Tai paskutinis kartas, Verteri. Daugiau jūs manęs nebematysit.“ Ir, paţvelgusi į nelaimingąjį kupinu meilės ţvilgsniu, išbėgo į kitą kambarį ir uţsirakino. Verteris ištiesė rankas, nedrįsdamas jos sulaikyti. Jis klūpojo ant ţemės, galva įsikniaubęs į kanapą, ir taip išbuvo gerą pusvalandį, kol atitoko išgirdęs bruzdesį. Tai buvo mergina, įėjusi dengti stalo. Jis ėmė vaikščioti po kambarį ir, kai tik vėl liko vienas, priėjo prie kabineto durų ir tyliai pašaukė: „Lota! Lota! Tik vieną ţodelį, noriu tik
sudie pasakyti!“ Ji neatsiliepė. Jis laukė, maldavo ir laukė; paskui atsiplėšė nuo durų ir sušuko: „Sudie, Lota! Sudie amţinai!“ Jis atklydo prie miesto vartų. Sargai jį paţino ir nieko nesakę išleido į laukus. Krito šlapdriba, ir tik apie vienuoliktą jis vėl pasibeldė į vartus. Kai Verteris sugrįţo namo, tarnas pastebėjo, kad jo ponas be skrybėlės. Nedrįsdamas klausinėti, tarnas nurengė jį, visi drabuţiai buvo kiaurai permirkę. Skrybėlė vėliau buvo rasta ant uolos, kuri stūkso išsikišusi nuo kalvos į slėnį; niekas negalėjo suprasti, kaip jis ten per tamsą ir lietų uţkopė ir nenukrito. Jis atsigulė ir ilgai miegojo. Kai rytą pašauktas tarnas atnešė kavą, Verterį rado berašantį. Laiške Lotai jis parašė šias eilutes: Ir štai paskutinį kartą, paskutinį kartą atmerkiu šias akis. Ak, jos daugiau nebematys saulės, ją dengia niūri, ūkanota diena. Tad liūdėk, gamta! Tavo sūnus, tavo draugas, tavo mylimasis artėja prie savo galo. Lota, to jausmo su nieku nepalyginsi, rodos, sapnuoji slogų sapną, kai sau tari: tai paskutinis rytas. Paskutinis! Lota, aš negaliu suvokti šio ţodţio: paskutinis! Argi aš nestoviu čia pilnas jėgų, o rytoj gulėsiu susmukęs ant ţe-
mės. Mirti! Kas tai yra? Ţiūrėk, kalbėdami apie mirtį, mes sapnuojame. Aš ne sykį esu matęs ţmones mirštant; bet ţmonės yra tokie riboti, kad negali suvokti nei savo būties pradţios, nei pabaigos. Šiandien aš dar tavo, tavo, tavo, mylimoji! Akimirka — ir mudu išskirti, nublokšti į dvi šalis... nejaugi amţinai? Ne, Lota, ne. Kaipgi aš galiu išnykti? Kaip tu gali išnykti? Juk mes esame! Išnykti! Kas tai yra? Tai vėl tik ţodis! Tuščias garsas! Mano širdis jo nejaučia! Miręs, Lota! Uţkastas šaltoj ţemėj, kur taip ankšta, taip tamsu! Aš turėjau bičiulę, mano bejėgės jaunystės dienomis ji buvo man viskas; ji mirė, aš lydėjau jos kūną, stovėjau prie duobės, kai buvo leidţiamas karstas, girdėjau, kaip subrūkšėjo virvės, traukiamos aukštyn, paskui nukrito pirmasis kastuvas ţemių, gūdţiai sudundėjo baugi dėţė, kaskart vis dusliau, dusliau, kol iškilo kauburys. Aš susmukau šalia kapo — sukrėstas, sujaudintas, išsigandęs, plyštančia širdim, bet nesuvokiau, kas man darėsi... kas darysis. Mirtis! Kapas! Aš tų ţodţių nesuprantu. O atleisk! Atleisk man! Vakar! Ta akimirka turėjo man būti paskutinė šiam pasauly. O angele!
Pirmąkart, pirmąkart be jokių abejonių mano širdy suliepsnojo palaimos jausmas: ji mane myli, myli mane! Ant mano lūpų tebedega šventoji ugnis, kuri verţės iš tavųjų; mano širdį gaivina naujas dţiugus jausmas. Atleisk! Atleisk man! Ak, aš ţinojau, kad tu mane myli, ţinojau nuo pirmų širdingų ţvilgsnių, nuo pirmo rankos paspaudimo, o vis dėlto, kai išeidavau, kai matydavau šalia tavęs Albertą, mane vėl kankindavo liguistos abejonės. Ar prisimeni gėles, kurias man atsiuntei tada, kai anoj nelemtoj draugijoj negalėjai man nė vieno ţodţio pasakyti, net rankos paduoti? O, aš pusę nakties išklūpojau prieš jas ant kelių, jos patvirtino man tavo meilę. Bet ak! Tie įspūdţiai nublanko, kaip iš tikinčiojo sielos pamaţu išnyksta pajautimas dievo malonės, kuri jam dangiška gausybe teikiama šventais, matomais ţenklais. Visa tai praeina, bet jokia amţinybė neuţgesins tos liepsningos gyvybės, kurią vakar gėriau iš tavo lūpų, kurią jutau savy! Ji mane myli! Ši ranka buvo ją apkabinusi, šios lūpos virpėjo ant jos lūpų, kuţdėjo prie jos lūpų. Ji mano! Tu mano! Taip, Lota, amţinai. Kas iš to, kad Albertas tavo
vyras? Vyras! Tai tik šiam pasauly... o šiam pasauly nuodėmė, kad aš tave myliu, nuodėmė, kad trokštu išplėšti tave iš jo rankų į savo glėbį? Nuodėmė? Tegu ir taip, aš save uţ ją baudţiu; tą nuodėmę aš ragavau su dangišku dţiaugsmu, pagirdţiau savo širdį gyvybės vandeniu ir įgavau jėgų. Nuo tos akimirkos tu mano! Mano, Lota! Aš išeinu pirmas. Einu pas savo tėvą, pas tavo tėvą. Jam aš pasiskųsiu, jis mane paguos, kol tu ateisi, ir aš atbėgsiu tavęs pasitikti, apglėbsiu tave ir liksiu su tavim, amţinai apsikabinęs prieš amţinojo veidą. Aš nesapnuoju, neinu iš proto! Artėjant prie kapo darosi šviesiau. Mes neišnyksim! Mes susitiksim! Pamatysim tavo motiną! Aš ją pamatysiu, ją rasiu, ir, ak, jai išliesiu savo širdį! Tavo motina, antroji tu... Apie vienuoliktą Verteris paklausė tarną, ar Albertas jau galėtų būti grįţęs. Tarnas atsakė, kad taip, matęs vedant jo ţirgą. Tada jo ponas padavė tokio turinio neuţlipintą laiškelį: „Ar nepaskolintumėt man į kelionę savo pistoletų? Likite sveiki, linkiu viso geriausio!“
Geroji Lota paskutinę naktį maţai miegojo: atomazga, kurios ji su nerimu laukė, atėjo, bet ji nė nenujautė, nė įtarti negalėjo, kad ji bus tokia. Toks skaistus ir ramiai tekantis jos kraujas dabar karštligiškai sukilo, tūkstančiai jausmų siautėjo jos taurioj sieloj. Ar jos širdį degino Verterio glamonių ugnis? Ar pyktis dėl jo įţūlumo? O gal jai kėlė apmaudą palyginimas savo dabartinės būklės su anomis dienomis, kada jautėsi tokia vaikiškai rami, be jokios kaltės, ir niekas nedrumstė jos pasitikėjimo savimi? Kaip dabar ji paţiūrės vyrui į akis? Kaip apsakys jam tą sceną, kurią drąsiai galėjo prisipaţinti ir vis dėlto nedrįso prisipaţinti? Jie abu taip ilgai tylėjo, nejaugi ji turės pirmoji nutraukti tylą ir tokiu netinkamu metu atskleisti jam šią nelemtą naujieną? Ji baiminosi, kad jau pati ţinia apie Verterio apsilankymą sukels jam apmaudą, o ką besakyti apie tokią netikėtą katastrofą! Ar ji galėjo tikėtis, kad jos vyras paţiūrės į tai teisingai, nepasmerks jos? Ir vėl, ar ji galėjo norėti, kad jis paţvelgtų į slapčiausius jos širdies kampelius? Antra vertus, kaip ji galėjo veidmainiauti prieš vyrą, kuriam visada buvo atvira ir tyra kaip krištolas, nuo kurio nie-
kada neslėpė ir negalėjo slėpti nė vieno savo jausmo? Ir viena, ir kita kėlė jai nerimą, varţė ją. Ir jos mintys tolydţio grįţdavo prie Verterio, kurio ji neteko, su kuriuo nenorėjo skirtis, kurį, deja, turėjo palikti jo paties likimui, ţinodama, kad jos netekęs jis nieko nebeturės. Šią valandą ji ir pati nenumanė, kaip sunkiai ją slegia ta siena, iškilusi tarp jos ir vyro! Tokie protingi, tokie geri ţmonės dėl tam tikrų slaptų nesutarimų nustojo kalbėtis, kiekvienas jautėsi teisus ir mintyse prikaišiojo kitam neteisumą; jų santykiai taip susipainiojo ir susikomplikavo, kad šią kritišką valandą, nuo kurios viskas priklausė, neįmanoma buvo atnarplioti mazgo. Jei laimingas atvirumas būtų juos anksčiau suartinęs, jei atgijusi abipusė meilė ir atlaidumas būtų atvėrę jų širdis, gal dar jie būtų galėję išgelbėti mūsų draugą. Prisidėjo dar viena savotiška aplinkybė. Kaip ţinome iš Verterio laiškų, jis niekada neslėpė, kad trokšta palikti šį pasaulį. Albertas daţnai jį dėl to puldavo. Lota su vyru taip pat retkarčiais apie tai pasikalbėdavo. Albertas atvirai bjaurėdavosi tokia pabaiga ir daţnai su kaţkokiu jam visai nebūdingu irzlumu tvirtindavo turįs pagrindo
abejoti tokių ketinimų nuoširdumu, net leisdavo sau pasijuokti iš jų, ir savo netikėjimą įteigė Lotai. Tas ją nuramindavo, kai jos mintyse iškildavo šis liūdnas paveikslas, bet kaip tik dėl to ji negalėjo pasidalinti su vyru nerimu, kuris ją šią akimirką kankino. Albertas grįţo namo, ir Lota nervingai skubėdama išbėgo jo pasitikti. Jis grįţo surūgęs, neuţbaigęs reikalo; kaimynas amtmanas pasirodė esąs nesukalbamas, smulkmeniškas ţmogėnas. Prastas kelias jį irgi suerzino. Jis paklausė, kas naujo, ji pernelyg skubiai atsakė, kad vakar vakare buvęs Verteris. Jis pasiteiravo, ar nėra laiškų, ir išgirdo, kad jo kambary guli laiškai ir paketai. Jis nuėjo į savo kambarį, ir Lota liko viena. Artumas ţmogaus, kurį ji mylėjo ir gerbė, sukėlė jos širdy naują jausmą. Prisiminusi jo kilnumą, jo meilę ir gerumą, ji aprimo, kaţkoks slaptas jausmas traukė ją pas vyrą, ji pasiėmė rankdarbį ir senu įpročiu nuėjo į jo kambarį. Vyrą ji rado dirbantį, jis atplėšinėjo paketus ir skaitė. Kai kurios naujienos, matyt, buvo nekokios. Jinai porą kartų pakalbino jį, jis trumpai atsakė ir, atsistojęs prie pulto, ėmė rašyti. Šitaip jie
išbuvo gerą valandą kartu, ir Lotos sieloje darėsi vis tamsiau. Ji nujautė, kaip sunku jai būtų atverti širdį vyrui net ir tada, jeigu jis būtų linksmesnis; ją uţplūdo graudulys, nenorėdama jo rodyti ji rijo ašaras ir dar labiau kentėjo. Kai atėjo Verterio tarnas, ji neapsakomai sumišo; šis padavė Albertui laiškelį, Albertas ramiai atsigręţė į ţmoną ir tarė: „Paduok jam pistoletus. Linkiu tavo ponui laimingos kelionės“,— pridūrė jis, atsisukęs į vaikiną. Tai trenkė ją it perkūnas, ji nesiryţo keltis, nebejuto savęs. Pamaţu ji priėjo prie sienos, nukabino pistoletus, nušluostė dulkes ir delsė ir būtų dar ilgiau delsus, jei klausiamas Alberto ţvilgsnis nebūtų jos paraginęs. Negalėdama ištarti nė ţodţio, ji padavė nelemtus ginklus tarnui ir, vos tik jis išėjo iš namų, susidėjo rankdarbį, ir neišpasakytos baimės pagauta nuėjo į savo kambarį. Širdis pranašavo jai visokius baisumus. Čia ji norėjo pulti vyrui po kojų, viską jam išpaţinti — vakarykštį įvykį, savo kaltę ir baimę. Čia ji vėl matė, kad tai bergţdţios viltys, ji niekaip neįprašys vyrą nueiti pas Verterį. Dengiant stalą, atėjo gera draugė, ketindama tik kaţko pasiklausti ir tuojau išeiti, bet pasiliko,
ir jos dėka nuotaika per pietus buvo pakenčiama, abu turėjo valdytis, kalbėti, pasakoti ir bent kiek uţsimiršo. Tarnas parnešė ginklus Verteriui, ir šis, išgirdęs, kad pistoletus padavė Lota, čiupo juos su didţiausiu dţiaugsmu. Jis liepė atnešti duonos ir vyno, išsiuntė tarną pietauti ir sėdo rašyti: Aš juos gavau iš tavo rankų, tu nušluostei nuo jų dulkes, aš juos bučiuoju tūkstančius kartų, tu juos lietei, tu, dangaus angele, pritari mano sumanymui! Tu, Lota, duodi man ginklą, tu, iš kurios rankų aš troškau mirties, ir ak, štai ją gaunu! Aš išklausinėjau savo tarną. Tu drebėjai juos paduodama, tu nepasakei sudie! Kaip graudu! Nepasakei man sudie! Negi tu būtum uţdariusi man savo širdį dėl tos akimirkos, kuri mane amţinai prie tavęs pririšo? Lota, nė tūkstantis metų neišdildys šio įspūdţio! Ir aš jaučiu, tu negali nekęsti to, kuris taip karštai tave myli. Po pietų jis liepė tarnui sudėti visus daiktus, suplėšė daug popierių, išėjo į miestą ir apmokėjo dar kelias smulkias skolas. Grįţo namo, dar kartą išėjo, nepaisydamas lietaus aplankė grafo sodą,
paklaidţiojo po apylinkę ir tik vakarop parsiradęs vėl sėdo rašyti: Kai atėjo Verterio tarnas, ji neapsakomai sumišo; šis padavė Albertui laiškelį, Albertas ramiai atsigręţė į ţmoną ir tarė: „Paduok jam pistoletus. Linkiu tavo ponui laimingos kelionės",— pridūrė jis, atsisukęs į vaikiną. Tai trenkė ją it perkūnas, ji nesiryţo keltis, nebejuto savęs. Pamaţu ji priėjo prie sienos, nukabino pistoletus, nušluostė dulkes ir delsė ir būtų dar ilgiau delsus, jei klausiamas Alberto ţvilgsnis nebūtų jos paraginęs. Negalėdama ištarti nė ţodţio, ji padavė nelemtus ginklus tarnui ir, vos tik jis išėjo iš namų, susidėjo rankdarbį, ir neišpasakytos baimės pagauta nuėjo į savo kambarį. Širdis pranašavo jai visokius baisumus. Čia ji norėjo pulti vyrui po kojų, viską jam išpaţinti — vakarykštį įvykį, savo kaltę ir baimę. Čia ji vėl matė, kad tai bergţdţios viltys, ji niekaip neįprašys vyrą nueiti pas Verterį. Dengiant stalą, atėjo gera draugė, ketindama tik kaţko pasiklausti ir tuojau išeiti, bet pasiliko, ir jos dėka nuotaika per pietus buvo pakenčiama,
abu turėjo valdytis, kalbėti, pasakoti ir bent kiek uţsimiršo. Tarnas parnešė ginklus Verteriui, ir šis, išgirdęs, kad pistoletus padavė Lota, čiupo juos su didţiausiu dţiaugsmu. Jis liepė atnešti duonos ir vyno, išsiuntė tarną pietauti ir sėdo rašyti: Aš juos gavau iš tavo rankų, tu nušluostei nuo jų dulkes, aš juos bučiuoju tūkstančius kartų, tu juos lietei, tu, dangaus angele, pritari mano sumanymui! Tu, Lota, duodi man ginklą, tu, iš kurios rankų aš troškau mirties, ir ak, štai ją gaunu! Aš išklausinėjau savo tarną. Tu drebėjai juos paduodama, tu nepasakei sudie! Kaip graudu! Nepasakei man sudie! Negi tu būtum uţdariusi man savo širdį dėl tos akimirkos, kuri mane amţinai prie tavęs pririšo? Lota, nė tūkstantis metų neišdildys šio įspūdţio! Ir aš jaučiu, tu negali nekęsti to, kuris taip karštai tave myli. Po pietų jis liepė tarnui sudėti visus daiktus, suplėšė daug popierių, išėjo į miestą ir apmokėjo dar kelias smulkias skolas. Grįţo namo, dar kartą išėjo, nepaisydamas lietaus aplankė grafo sodą, paklaidţiojo po apylinkę ir tik vakarop parsiradęs vėl sėdo rašyti:
Vilhelmai, paskutinį kartą mačiau mišką, lauką ir dangų. Sudie ir tau! Brangioji motina, atleisk man! Paguosk ją, Vilhelmai! Tegu dievas jus laimina! Visi mano daiktai sutvarkyti. Likite sveiki! Susitiksim vėl ir linksmesni. Tau, Albertai, aš atsilyginau piktu, bet tu atleisi man. Aš sudrumsčiau tavo namų ramybę, pasėjau tarp jūsų nepasitikėjimą. Lik sveikas! Daugiau taip nebus. O, kad mano mirtis atneštų jums laimę! Albertai, Albertai, padaryk tą angelą laimingą! Ir tegu lydi tave dievo palaima! Vakare jis dar ilgai rausėsi savo popieriuose, daug ką sudraskė ir sumetė į krosnį, uţantspaudavo keletą paketų, adresuotų Vilhelmui. Juose buvo trumpi rašinėliai, pabiros mintys, kurių daugelį aš mačiau. Dešimtą jis liepė pakurstyti ugnį ir atnešti butelį vyno, paskui išsiuntė tarną gulti, ir šis išėjo į savo kamarėlę uţpakalinėj namo pusėj, kur miegojo ir namiškiai; jis atsigulė nenusirengęs, kad anksti rytą galėtų greičiau pašokti, mat ponas buvo sakęs, jog pašto arkliai bus paduoti prieš šešias. Po vienuoliktos
Aplinkui taip tylu, ir mano siela tokia rami. Ačiū tau, dieve, kad paskutinėmis akimirkomis suteikei man šią šilumą, šią jėgą. Ţengiu prie lango, brangioji! Ir matau, matau pro audringai skriejančius debesis amţinojo dangaus ţvaigţdes. Ne, jūs nenukrisit. Praamţius laiko jus ir mane savo širdy. Aš matau Grigo Ratų, graţiausio iš visų ţvaigţdynų, grąţulo ţvaigţdes. Kai vakarais išeidavau iš tavęs, pro tavo vartus, jie šviesdavo tiesiai prieš mane. Su kokiu apsvaigimu aš ţvelgdavau tada į juos! Kaip daţnai iškėlęs rankas laikiau juos savo anuometinės laimės ţenklu ir simboliu! Ir dar... O Lota, argi ne viskas man primena tave! Argi tu nesupi manęs iš visų pusių! Argi aš negriebiau kaip nepasotinamas vaikas visų niekniekių, kuriuos tu, šventoji, paliesdavai! Brangusis siluete! Aš jį palieku tau, Lota, ir prašau jį gerbti. Aš jį tūkstančius kartų bučiavau, tūkstančius kartų mojavau jam išeidamas ir pareidamas. Parašiau tavo tėvui laiškelį, prašydamas pasirūpinti mano palaikais. Kapinėse yra dvi liepos nuošaliam kampe prie laukų; ten aš noriu ilsėtis.
Jis gali, jis tai padarys savo draugui. Tu jį irgi paprašyk. Aš ţinau, kad pamaldiems krikščionims būtų nemaloni vargšo nelaimingojo kaimynystė. Ak, norėčiau, kad palaidotumėte mane šalia kelio ar nuošaliam slėny, kur, praeidamas pro kapo akmenį, kunigas ir levitas palaimintų jį, o samarietis išlietų ašarą. Metas, Lota! Man nebaisu paimti tą šaltą baisią taurę, iš kurios turiu išgerti mirties svaigulį! Tu man ją davei, ir aš nesvyruoju. Viskas, viskas! Taip išsipildė visi mano gyvenimo troškimai, visos viltys! Toks šaltas, toks sustiręs beldţiuos į geleţinius mirties vartus. O, kad dievas man būtų suteikęs laimę mirti uţ tave! Atiduoti gyvybę uţ tave, Lota! Aš mirčiau drąsiai, su dţiaugsmu, jei tuo galėčiau grąţinti tau gyvenimo ramybę ir dţiaugsmą! Bet ar man! Tik nedaugeliui kilniųjų buvo lemta pralieti kraują uţ artimuosius, savo mirtim įkvėpti naują, šimteriopą gyvybę savo draugams! Aš noriu, kad mane palaidotumėte su šiais drabuţiais, Lota, tu juos lytėjai, pašventinai, to prašiau ir tavo tėvą. Mano siela plevena virš mano karsto. Tegu niekas nekrato mano kišenių. Šis
rausvas kaspinas buvo ant tavo krūtinės, kai pirmą kartą tave radau tarp vaikų... O, išbučiuok juos tūkstantį kartų ir apsakyk jiems jų nelaimingojo draugo likimą. Meilučiai! Jie ir dabar bruzda aplink mane. Ak, kaip aš prie tavęs prisirišau, nuo pat pirmos akimirkos nebegalėjau be tavęs būti!.. Šis kaspinas tebūnie palaidotas su manim. Tu man jį padovanojai gimimo dieną! Kaip godţiai aš viską griebiau! Ak, negalvojau tada, kad mano kelias atves mane čionai!.. Būk rami! Prašau tave, būk rami! Jie uţtaisyti... Muša dvyliktą! Tai tebūnie!.. Lota! Lota! Sudie, sudie! Kaţkuris kaimynas matė ugnies blykstelėjimą ir girdėjo šūvį, bet toliau visa buvo tylu, ir jis nebekreipė į tai dėmesio. Šeštą valandą ryto ateina tarnas su ţiburiu. Jis randa savo poną ant ţemės, randa pistoletą ir kraują. Jis šaukia, purto jį; atsakymo nesulaukia, išgirsta tik gargėjimą. Jis bėga pas gydytoją, pas Albertą. Lota išgirsta skambutį, pradeda visa drebėti. Ji paţadina vyrą, abu keliasi, tarnas raudodamas ir mikčiodamas praneša, kas įvyko, ir Lota be sąmonės krinta prie Alberto kojų. Atėjęs pas nelaimingąjį, gydytojas rado jį
ant ţemės beviltiškoj padėty, pulsas dar tvinksėjo, bet visas kūnas jau buvo paralyţiuotas. Jis šovėsi į galvą virš dešiniosios akies, kulka išnešė smegenis. Jam buvo atverta vena, kraujas bėgo, jis vis dar kvėpavo. Krėslo atlošas buvo aptiškęs krauju, tad galėjai spėti, kad jis šovėsi, sėdėdamas prie rašomojo stalo, paskui nusmuko ant ţemės ir konvulsijų tampomas raičiojos apie kėdę. Jis gulėjo bejėgis ant nugaros, galva į langą, visiškai apsirengęs, su batais, mėlynu fraku ir gelsva liemene. Visas namas, visi kaimynai, visas miestas sujudo. Atėjo Albertas. Verterį paguldė ant lovos, aprišo kaktą, jo veide jau matėsi mirtis, jis visiškai nebejudėjo. Plaučiai dar šiurpulingai švokštė, čia silpniau, čia stipriau; artinosi galas. Vyno jis buvo išgėręs tik vieną stiklą. Ant pulto gulėjo atversta „Emilija Galoti“. Koks pritrenktas buvo Albertas, kokias kančias kentėjo Lota, nesiimu apsakinėti. Vos tik gavęs ţinią, atjojo senukas amtmanas ir, liedamas graudţias ašaras, bučiavo mirštantį. Netrukus jam iš paskos atbėgo jo vyresnieji sūnūs; neapsakomo skausmo priblokšti, jie krito
prie lovos ant kelių, bučiavo jam rankas ir burną, o vyriausias, kurį jis labiausiai mylėjo, be paliovos bučiavo jo lūpas, ir kai jo gyvybė uţgeso, berniuką reikėjo plėšte atplėšti nuo velionio. Jis mirė dvyliktą valandą dienos. Amtmano buvimas ir jo potvarkiai sulaikė smalsuolių antplūdį. Apie vienuoliktą valandą vakaro jo paliepimu velionis buvo palaidotas toj vietoj, kurią jis pats buvo pasirinkęs. Paskui karstą sekė senukas ir jo sūnūs. Albertas negalėjo ateiti — Lotos gyvybė buvo pavojuj. Karstą nešė amatininkai. Joks dvasininkas jo nepalydėjo.