Kamino šešėlyje

Vladislovas Telksnys

KAMINO ŠEŠĖLYJE

VILNIUS

„MINTIS"

1990

SIĄ

ATSIMINIMŲ

APYSAKĄ

ŽMONAI

DANUTEI

SKIRIU IR

Jei

po

Ir

vaikams

Mūsų Ar

amžių kovos

jiems

kada užtekės ir

MAŽAJAI

skaudūs

DUKRELEI

pančiai

nusiblaivęs

kančios,

besuprantamos

be

ryto

nukris

dangus, naktis

bus? Maironis

Karas. . . Jis mane užklupo jaunystėje visai netikėtai, jau devin­ tas mėnuo sėdintį Kauno kalėjime. 1941 m. birželio 22 dienos naktį, po kelių valandų ne­ įprastos tylos, kuri mums sukėlė įvairių įtarimų ir spėlio­ jimų, staiga pasigirdo rūsiuose varstomų geležinių durų trinksėjimas, žmonių bėgiojimas, batų kaukšėjimas. Su­ sispietę kameroje prie langų, girdime kieme mašinų ūžesį, keistą šurmulį ir prislopintus kasdieninius griežtus įsa­ kymus: „Skoro!", „Skoro!", „Greičiau, greičiau!", „Po masinami*, „Į mašinas!". Tarp komandų maišosi skausmin­ gi tylūs maldavimai: „Pasigailėkit! p ..Aš nekaltas!", „Už ką?!" Kalinių „telegrafas stuksėjo į sienas ir pranešinėjo kaskart liūdnesnes žinias: ..Kalėjimo rūsių kaliniai eva­ kuojami!", „Girdėti paskiri šūviai!", „Pakraunamos kažko­ kios dėžės". Po kiek laiko vėl: „Rūsys baigtas evakuoti!", „Baudėjai persikėlė į pirmo aukšto kameras". Mūsų kamera antrame aukšte. Laukėme, kada prasi­ vers durys, ir rezgėme įvairius gelbėjimosi planus. Dangus virš lango dėžės ėmė švisti. Kaip staiga viskas prasidėjo, taip staiga ir nutilo. Visur taip tylu, kad girdėti, kaip koridoriumi šnarinėja žiurkės. A r g i mes liksime nepaliesti? Gal nesuspėjo?'O gal laukia atvykstančio naujo mašinų ešelono? Gal koridoriuje ne žiurkės, bet tyliai sargybiniai šnarinėja? Bandome pirštu prastumti „vilkelį" ir žvilgtelėti į koridorių. N i e k o nema-

tyti ir negirdėti. Prakeikta tyla. Nutrūko net „telegrafo" ryšys. Kiekviena minutė slinko tarytum metai. Matoma dangaus skiautelė ėmė rausti. Turbūt jau te­ kėjo saulė, o gal gaisro pašvaistė? Omai šią mirtiną tylą perplėšė neapsakomas triukšmas, kokio kalėjime neteko girdėti,— visai nepanašus į pirmąjį. Bildėjo trinksėjo trankomos kamerų durys. Visuose aukš­ tuose žlegėjo geležiniai sargybinių narvai. Kas juos tran­ ko? Pagaliau pasigirdo daugybė žingsnių ir raktų skam­ besys. Spygavo atrakinamų kamerų durys. Atidarė ir mūsiš­ kes, laimė — ne sargybinis, o kaliniai. Vienų kamerų durys išverstos, kitos atrakintos, o pro jas veržiasi ir veržiasi kaliniai... Pasigirdo šauksmai, vėliau susilieję į tūkstantinį vieningą džiaugsmą: „Lais­ vė!". „Valio!" Visi skuba, lekia laiptais žemyn į kiemą. Jis buvo tuš­ čias, tik kraujo dėmės ant grindinio priminė nakties siau­ bą ir tuos, kurie nesulaukė laisvės. Susirinkusiems džiaugs­ mą prislopino liūdesys. Sutartinai, be jokio įsakymo; ty­ los minutę nulenkėm galvas, keletas suklupę meldėsi... Greit atsidarė geležiniai vartai į gatvę. Nuskardėjo įsakmus balsas: — Skubiai skirstykitės! Kalėjimas gali būti užminuo­ tas! Pasipylė šimtai, tūkstančiai išbalusių kalinių, išgyve­ nusių daug siaubo dienų ir naktų, savaičių, mėnesių... Palei kalėjimą pilnos gatvės žmonių, daugelis sutiko artimuosius, draugus, juokėsi, džiūgavo, apsikabinę lai­ mingi bučiavosi. Buvo ir verkiančių moterų, vaikų, neteku­ sių tėvų, vyrų, brolių, sužieduotinių. Riksmas, juokas, džiaugsmas maišėsi su skausmingais ūbavimais, dejonėmis.

Aš vis stoviu ir neatsitokėdamas žiūriu į tą baisų pastatą. „Dvidešimt pen Niekas manęs nesutinka, nelaukia... Giminės toli — kaime. Jie nežino apie mano laisvę. Ko čia stoviu? . . Vis­ kas susimaišė — ir džiaugsmas, ir rytdienos nežinia. . . .Vokiečiai žengia nesutikdami jokių kliūčių, griež­ dami lūpinėm armonikėlėm, kvatodami, švilpaudami ir 6

dainuodami. Orą drebina praskrendančios lėktuvų eskadri­ lės. Žemė dejuoja, traiškoma mums nematyto dydžio tan­ kų. Ūžia mašinos, tempdamos ilgakakles patrankas. Oras, žemė alsuoja galybe, mirtimi. Girdėti triukšmas, drebinan­ tis kauksmas, šūviai. . . Kažkur toli dunda, bilda, bumbsi, trata kulkosvaidis. . . Tik dabar karo baimė pranoko džiaugsmą. Aš karą matau, jaučiu, išgyvenu. . . Pragariškas karo triukšmas greit nutilo, nuvilnijo į Rytus. Vermachto daliniai žygiavo tolyn. Liko čia tik naujos tvarkos vykdytojai. Kaukšt, kaukšt. . , — dieną naktį kaukši vokiečių batai Lietuvos žemėje, visuose miestuose ir kaimuose. Kaukši Kauno nuošaliausiose gatvėse, kiekviename užkampyje. Kur eisi, visur sutiksi žalsvai ar rudai apsirengusį vokietį. Žmonės sutrikę. Nežino, kuo tikėti, ko laukti. Antri karo metai. . . Kaunas pasikeitė neatpažįstamai. Gatvėmis slenka iš­ badėjusių, apiplyšusių žmonių kolonos. Ant nelaimingųjų nugarų geltona šešiakampė žvaigždė. Tai žydai. A r g i se­ niai jie šitame pačiame mieste,— prieš metus,— įžengus į Lietuvą Raudonajai armijai, džiaugėsi, lipo ant tankų, mėtė po jais gėles, šaukė „Ura!", ir atrodė, kad visa Lie­ tuva sveikina išvaduotojus iš. . . lietuvių. Kaip viskas pa­ sikeitė! . . Dabar — kitų veiduose džiaugsmas, o jie slenka, nuleidę galvas, netekę laisvės, turto, šeimos židinio ši­ lumos. Gaila žmonių. Eina ir eina didesnės ir mažesnės kolonos į Vilijampolės getą. Baisu. .. Eina jie apsupti esesininkų su automatais, šalia kurių, iškišę baltus dantis, bidzena vilkiniai šunys. Pamėgink pasipriešinti. — Už vieną nužudytą vokietį — dešimt žydų! — garga­ liuoja ruporas, skelbia mieste iškabinti skelbimai. Slenka niūrios kolonos į darbą ir iš darbo. Tik jos kas­ dien retėja, trumpėja. Lietuviams kol kas nėra prisiūtų žvaigždžių ar raitelio ant nugaros. Jie važiuoja, eina į darbą, įstaigas, fabrikus, gamyklas, kalbasi, klega, jų nelydi dvikojai ir keturkojai sargai. Jie svajoja apie nepriklausomybę. Bet. . . mažai kas tuo tiki. .. 7

Reikia gyventi. Reikia dirbti. . . Apsipratau su ne ka­ linio būkle. Aš irgi dirbu. . . Aš ir mano mylimoji esam laimingi. Nematom jokių baisybių. Lekiam abu tik apie laimę svajodami, viską už­ miršę. Manyje labai daug sunkiai valdomos stichijos. Bet aš tikiu gėriu. 1942 metų gegužės 9 dieną — vestuvės. Vargonų mu­ zika. Šventa priesaika. Malda. Mirksinčios žvakės, aukso žiedų sumainymas. Keli draugai, tėvai, giminės ir mes — du laimingieji — sėdim prie vaišių stalo. Už lango kaukšt, kaukšt. . . Raminu save. Ji smagi, galbūt tų žingsnių negirdi. O man toks baisus tas okupanto kaukšėjimas. Sveikinimai, linkėjimai... Viską užmirštu. Valsas... Mano ir jos mėgstamas valsas. Sukamės, sukamės. . . -Stai mes tik dviese. Vestuvės praėjo. Jos tokios trum­ pos — lyg kregždės skrydis pro apšviestą kambario langą. Prasidėjo naujas mūsų gyvenimas. Pilnas nežinios. Nieko, guodžiu save, esam jauni, sveiki, sklidini energijos, jaunat­ viško džiaugsmo. Reikia dirbti, darbe ieškoti laimės. Rytą išsiskiriam. Skubu į „Žaibo" spaustuvę, kur dirbu administratorium, o ji į popieriaus dirbinių gamyklą „Gied­ ra". Vakare vėl abu. Vėl laimingi. Sėdim, kuriam ką tik prasidėjusio naujo gyvenimo planus. Klausom radijo. Klausom muzikos, naujienų. . . Bet tiesos okupantas nesa­ ko. Vien pagyros. . . Ant stulpų, tvorų, mūro sienų vis daugiau ir daugiau išleistų dekretų, įstatymų, perspėjimų, nurodymų: mirtis už žydų slėpimą, net už slepiamą jų kūdikį; mirtis už be­ laisvio slėpimą. . . Mirtis —sušaudymas, kartuvės. . . Pa­ kartieji ilgai kybo kilpose, vėjas juos siūbuoja. Nevalia jų nuimti, palaidoti. Tegul kybo, tegUI mato tie, kurie ki­ taip išdrįsta galvoti, kurie nori pagelbėti kenčiantiems. Mirtis pasidarė paprastas reiškinys. Tartum nieko ne­ bestebina. Einama pro varomus į getą. Einama pro pakar­ tus, juokiamasi, kvatojama. . . Tačiau kai niekas nemato, ne vienas laisvas žmogus apsišluosto sudrėkusias akis, gaili nelaimingųjų, ryžtasi padėti. Vienas kitas, norėjęs paduoti tik duonos riekelę vos 8

velkančiam kojas, alkanam žydui ar belaisviui, partrenk­ tas buožių smūgiais guli ant šaligatvio, spardomas. . . Laukiam į mūsų šeimą ateinančios naujos gyvybės. Laukiam. . . Su džiaugsmu ir baime. Ji niekur nedirba. Kiekvieną dieną, išeidamas Į darbą, palieku vieną. Mezga, siuva, ruošiasi. . . Bėga mūsų šeimoje neramios laukimo savaitės, dienos, valandos. Kabinete, suskambus telefonui, virpančia ranka imu ragelį. Girdžiu, kaip širdis plaka. Gal? . . Pagaliau kovo 2 dieną praneša seselė: — Gimė duktė. Sveikinam. Mama ir dukra sveikos. Būkite ramus. — Ačiū. . . Padedu telefono ragelį, krintu į sofą ir mintyse bėgu pas jas. Netrukus pasisamdau gatvėje snūduriuojantį ve­ žiką ir skubu pas jos motiną, kuri ne mažiau rūpinasi kaip aš. Ji iš mano šypsenos supranta, su kokia naujiena atplasnoju. — Tai su kuo sveikinti, Vladeli? — Koks skirtumas, mama? .. Ant stalo atsiranda šiokių tokių skanėstų, vaiskaus gė­ rimo. Ilgai kalbamės apie tas, kurių dabar čia nėra. Praėjo kelios dienos, ir mes jau. . . trise. Rūpesčiai už­ gulė žmonos pečius. Stebėjausi, iš kur ji viską žino ir tiek supranta, tarytum būtų auginusi vaikus. Rytą man išėjus į darbą, ji su dukrele lieka namuose. Jos mama — pagrindinė mūsų mažosios globėja ir jaunos motinos pagalbininkė. Vakarais vėl abu sėdim ir ilgai žiū­ rim į tą, kuriai reikia mylinčios širdies šilimos, nuolatinės globos. Kiekvieną vakarą įsijungiam radiją. Ne melagingų ži­ nių klausytis, b e t . . . Kartkartėm jis nutyla ir pradeda šnypšti. Žinom, ką tai reiškia: prie Kauno artinasi tarybi­ niai lėktuvai. Tuoj sukauks fabrikų sirenos, skelbiančios oro pavojų. Laiptais pasigirsta bėgimas į slėptuvę. Šiltai įsukę dukrelę, bėgam ir mes. Kartais tenai išsėdim gana ilgai, kol vėl pasigirsta sirenų kaukimas — oro pavojus atšaukiamas. O kartais tą pačią naktį bėgam į slėptuvę net porą kartų. 9

Pavojaus signalai pasidarė beveik kasnaktiniai. Tačiau bombos niekada nekrisdavo į Kauną. Žmonės Įsidrąsino ir lyg primiršo slėptuves, tik, pasigirdus pavojaus signa­ lui, skubiai gesindavo šviesą, nes niekas nenorėdavo, kad išbyrėtų langų stiklai nuo paleisto vokiečių patrulio šūvio. Tik einantys gatve bėgdavo į slėptuves, nes gatvėje tuo laiku pasirodyti buvo draudžiama. Mes irgi apsipratom. Užgesinę šviesas, stovim prie lango ir žiūrim į aptemdytą miestą. Tamsūs namų siluetai, apšviesti šaltos mėnulio šviesos, kraupiai s t ū k s o — l y g vaiduokliai. Miestas tarsi miręs. Bet vieną naktį sugriaudėjo netoli mūsų. Langų stik­ lai suvirpėjo, subraškėjo. Po valandėlės — dar stipresnis trenksmas, sudrebinęs net sienas. Kai kuriuose namuose pasigirdo dūžtančių stiklų skambesys, riksmas, vaikų verksmas. Atrodė, kad oro banga mus, stovinčius prie lan­ go, ištrauks ir tėkš į kiemą. Nejučia atšokom į kertę ir susigūžę laukėm kitų smūgių. Mažoji šiek tiek sujudėjo ir ramiai tebemiegojo. Netrukus pasigirdo radijo garsai — muzika. Sukaukė sirenos, atšaukiančios pavojų. Lengviau atsidusom. Gatvėse ir languose sužibo pritemdyti žiburiai. Miestas atgijo, gyveno. . . Velykos — pavasario džiaugsmo šventė. Aušros spin­ duliai apšviečia senamiestį. Galingai sugaudžia katedros varpai, jų garsas nuplaukia per visą miestą, susiliedamas su kitų bažnyčių varpų skambesiu. Plazda švelnaus vėjelio blaškomos bažnytinės vėliavos. Skimbčioja varpeliai, kyla smilkalų dūmai. Tūkstančiai žmonių paskui kunigo pamaldžiai nešamą Ostiją tris kartus eina aplink katedrą. Raudona saulė pasilipa senamiesčio stogais, medžių šakomis ir tarsi žiūri į tūkstantinį chorą: Linksma Visi Kėlės

diena

troškom Kristus,

Aleliuja,

mums

nušvito,

džiaugsmo mirtis

aleliuja,

šito:

krito —

aleliuja!

.

.

Koks nuostabus džiaugsmas! Jis veržiasi velykine gies­ me iš procesijos dalyvių krūtinių. Gatvės palei katedrą pilnos žmonių. Tarp jų yra ir netikinčių. Tačiau jie negali praeiti nesustoję pro tokią didingą džiaugsmo demonstra­ ciją, į kurią niekas nevarė. 10

Sėdim prie mamos paruošto švenčių stalo. Su mumis ir mažoji Danutė, tik ji ant močiutės rankų. Gera visiems kartu. . . Už lango kareiviški žingsniai: kaukšt, kaukšt. . . Kaip toli tas džiaugsmas! Ak, kaip toli! Mirtis čia pat. Vokiečiai nerimsta. Jiems riesta — nenugalimoji armi­ ja įklimpo Rusijos pusnynuose. Okupacinė valdžia skel­ bia Lietuvos jaunų vyrų mobilizaciją į Vokietijos kariuo­ menę. Nepaklusniuosius grasina bausti. Lietuvos jaunimas išsislapstė. Ėmė hitlerininkai jauni­ mą gaudyti ten, kur jo daugiausia: gatvėse, kino teatruo­ se, universitete, iš bažnyčios einančius. Naktimis butuose tikrinami dokumentai. Ieško pasislėpusių sandėliuose, slaptavietėse, net po lova. . . Bet jų nėr. .. Atsirado daugybė slaptų laikraštėlių, atsišaukimų. Vienas kitas likęs tarybinis aktyvistas nuėjo į pogrin­ dį, pasitraukė į didesnius miškus ir ten, ateina žinios, su ginklu kovoja prieš okupacinę valdžią ir kariuomenę. Nepriklausomos Lietuvos šalininkai stengiasi išsaugoti savo žmones. Jiems atrodo, kad kol kas neprasminga gink­ luota mažos tautos kova su galinga karo pabaisa. Žinoma, neatsisako nuo aktyvios kovos: ideologinėmis priemonė­ mis priešinasi okupantams. Parėjęs iš darbo, dažnai vos atsidusęs,— vėl su reika­ lais į miestą, kur esu reikalingas. Kartais grįžtu vėlokai. Žmona neramiai žiūri į mane, bet nieko nesako. Supran­ ta. . . 1943 metų kovo 16 dieną „blykstelėjo" Lietuvos ges­ tapas ir jau turi kelis profesorius, gimnazijų direktorius, gydytoją, porą kunigų, na ir kiek smulkesnių „žuvelių . Iš Kauno nutvėrė mažiau, iš Vilniaus daugiau, suvežė į Kauno gestapo pusrūsį ir kitą dieną išgabeno. . . Pasidarė neramu. Sklido įvairios kalbos. Vieni tvirtino, kad suimtuosius nuvežė į raistą ir. . . Kas žino? Zino, kad suėmė, išvežė. . . Kalbų begalės. Kas susigaudys, kur tei­ sybė. Žmonės remiasi iš įvairių „patikimų" šaltinių sklin­ dančiais gandais, kurie kaskart vis labiau plinta, didėja. Stengiuosi kuo mažiau apie tai galvoti. Turiu dirbti, nes aš mažytės mūsų šeimos maitintojas. Negi bėgsiu į mišką? . . n

1943 metų pavasaris. Miestas, apsipylęs gležna žaluma, kasdien jaunėja, gražėja. Balandžio 29-osios rytas toks gražus ir šiltas. Skubu į darbą, nors taip norisi pabūti lau­ ke. Dabar, dingtelėjo, savo mažąją kasdien nešim į pava­ sarišką orą. Praslenka vargo ir bado iškankinta kolona. Iš pasąmo­ nės kyla žodžiai: „Suėmė, išvežė, sušaudė"... Turbūt manyje teberusena išgyventa baimė? Negaliu užmiršti tai, ką neseniai iškentėjau. Įeinu į savo kabinetą. Darbų daugybė. Akimirką pri­ sėdu, peržvelgiu užrašus, kokie svarbiausi darbai numa­ tyti šiai dienai. Bet sėdėti nėra kada. Greit tunu eiti pas direktorių Valaitį. Dabar skubu į buhalteriją—erdvią salę. Kalbantis tenai su vyr. buhalteriu, įkaukši du vokie­ čiai su kaukolėmis ant švarkų atlapų ir kepurių. Kažkodėl man pasirodo labai didelės toa kaukolės ir po jomis sukry­ žiuoti kaulai. Nematau vokiečių veidų, tik tas jų emble­ mas. Nekreipiu dėmesio, tebekalbu su buhalteriu. Vienas įėjusiųjų darkyta lietuvių kalba, kreipdamasis į mane, negarsiai sumurmėjo: — Kur galima matyti Vladislovus Telksnius? . . — Tai aš. Aš. . . Prašom, ko norėjote? — pamaniau, kad jie atėjo į spaustuvę su kokiu nors užsakymu, kaip neretai būdavo. Bet jie lūkuriuoja, dairosi, vietoje mindžikuoja ir tyli. ..Kokių velnių jie tyli ir mina vietoje?" — smilktelėjo į galvą. Manydamas, kad jie nori pakalbėti asmeniškai, pakviečiau į kabinetą. Eidamas pirma jų, išgirdau tyliai sakant: — 1 kabinetą neisime! Eikite į koridorių, ten pakalbėsi­ me. Atidarau d u r i s — i r jau visi atsiduriam koridoriuje. Nespėjau nė atsigręžti — vėl girdžiu: — Lipkite laiptais žemyn. Eikite į gatvę. Nesidairykite. Sutiktų nekalbinkite. Gatvėje prie šaligatvio stovi auto­ mobilis. Lipkite į jį! Nebandykite bėgti! Sausim!— ko­ mandavo trumpais sakiniais tas pats vokietis. ..Sausim. . ." — perėjo drebulys kūnu. — Leiskite iš kabineto pasiimti lietpaltį. — Nereikia! Nekalbėti! Schnell! Schnell!— pridūrė vokiškai. 12

Paklusniai vykdžiau, kas buvo liepiama. Per devynis mėnesius tokie įsakymai mane ėdė kaip džiovos bacilos. Kasdien girdėdavau: „ N ė žingsnio į šalį!". „Veidu į sie­ ną!" „Nesidairyti!" „Eik!" „Sėstis!" Dabar „bacilos" atgijo, ir ašr jų graužiamas, bejėgiškai nuleidau gaivą. „O gal reikėjo bėgti? Būčiau įsimaišęs į minią. Gal būtų pavykę? . dingtelėjo lipant į „Viliuką", kuriame ant užpakalinės sėdynės sėdėjo vienas gestapininkas su auto­ matu. Priekyje — vairuotojas, šalia jo — automatas. Tas irgi gestapininkas. Klestelėjau ant užpakalinės sėdynės šalia vokiečio. Ėjęs paskui mane niuktelėjo pečiu, pastūmė arčiau sėdin­ čio gestapininko ir pats sudribo šalia manęs. Antrasis at­ sisėdo prie vairuotojo. Mašina šoktelėjo iš vietos, nes motoras jau buvo užvestas, kai lipom laiptais. Nurūkom Kauno gatvėmis. Sėdžiu tarytum niekur nieko, bet galvoje ir širdyje — chaosas. Padrikos mintys raizgosi, trūkinėja: „Kur mane veža? . . Kur? . . Ar ten, vėl? . . Mašina, staiga stabdoma, čiuožteli ir sustoja. Knabtelim į priekį. Sakytum pabundu ir dirsteliu į šalį. Kažkokie dideli rūmai. ..A, tai buvusieji Darbo rūmai,— susivo­ kiau,— dabar čia Kauno gestapas." Girdžiu komandą: — Išlipsime! Nesidairykite! Lipkite laiptais į viršų paskui mane! Nebandykite bėgti! Sausim. Vykdyt! .. Akies kampeliu žvelgiu — šaligatvis pilnas žmonių. „Bėgti! perskrodžia mintis smegenis.— Bet ne. Rizikuoti savo ir mano brangiųjų gyvybe? Juk čia tikrai apsi­ rikimas. Paleis. . ." Apsuptas trijų vokiečių pakilau į rūmus. Perėjom ves­ tibiulį ir kauksim laiptais į rūsį. Bet aš tada taip pat galvojau. . . " — kai suvokiau, kur veda, mano paties vidinis balsas užgesino žybtelėjusią viltį. Didžiulis pusrūsis, blausi elektros šviesa. Prie galines sienos tarytum darbo drabužiams eilė spintų. Rūsio vidu­ ryje — teniso stalas. Dabar ant jo prikrauta stiklų. Nedi­ delis, sulysęs žmogutis su geltona žvaigžde ant nugaros raižo stiklus ir deda į langų rėmus. Neatsisuka, nepasi­ žiūri, tik raižo ir raižo stiklą. Matyt, pripratęs prie tų M

varinėjimų. Mane privedė prie vienos ..spintos", duris atrakino čia pat stovintis ginkluotas gestapininkas ir paprašė: — Bitte. Barkštelėjo uždaromos ..spintos" durys, spragtelėjo ma­ žytis užraktas, kuris greičiausiai buvo tik tam, kad ži­ notum, jog esi užrakintas ir prasidaręs duris nevėpsotum, nematytum, kas tau neleistina. Įrėmus į duris petį ir ma­ žumėlę spūstelėjus, tuoj pat išlėktų tas užraktas ir durys atsilapotų. Kaip viskas neįtikėtinai greitai įvyko. Negaliu atsipei­ kėti. Stoviu. . . Dairaus, į kokią skylę taip staiga pakliu­ vau. Tai turbūt čia prieangis, per kurį pateksiu į patį pragarą? Virš galvos, per porą sprindžių — elektros lempute, ap­ šviečianti ..spintą". Šita buveinė tik žingsnis pločio ir tokio pat ilgio. Iš aklinai suleistų lentų. Sienos šviesiai pilkos, kai kur subraižytos, apterliotos. Nei suolo, nei paprasčiausios dėžės atsisėsti. Noriu prisėsti. Kojos tirpsta, linksta per kelius, lyg būtų ne kojos, o storos spyruoklės, ant kurių uždėta sun­ kus maišas. Kažin kiek laiko reikės šitoje „spintoje" tūnoti? K v ė ­ puoti sunku, labai trūksta oro. Ausyse ūžia, tarsi būčiau miške per audrą atsidūręs. Atsiremiu į „spintos" šoną, o mintys klaikios. Vėl kalinys. Prakeikta laimė. . . Kalėjimų auklėtinis. . .O gal ir nebuvo laisvės? Tik perduoda mane vieni kitiems? Ir tie dveji metai, praleisti laisvėje, tebuvo graži svajonė; kol sapnavau, pasikeitė tik mano šeimi­ ninkai. . . Staiga išgirdau, kaip krito stiklas ir suskambėjo šukės. Vokiečio riksmas, duslus stuktelėjimas, aimana nutraukė mintis. Muša. . . Turbūt už stiklo sudaužymą? Vėl muša. . . Už ką jį muša? . . Vadinasi, sargyba saugo. 2ydą ar ma­ ne? Abu. . . Koks skirtumas vokiečiui — žydas ar lietu­ vis? Vėl tylu, ramu. Žydas dirba, o aš tebedūstu Dabar jam geriau — jis gauna daugiau oro. Greičiausiai abiejų liki­ mas bus toks pat. N

Subildėjo gretimos „spintos" durelės, spragtelėjo. Už­ rakino. . . Pridėjęs ausį prie sienos, klausau. Girdžiu trypiant. Įsi­ klausius girdėti net alsavimas, murmėjimas, o gal tylus keiksmas? Sunku suprasti, kas ten dedasi. Tikriausiai žydą įbruko? Rūsyje vėl tyla. Jaučiau — turiu kaimyną. Prisiminiau ant rankos laikrodį. Pažiūriu — 11 va­ landų. Klausau — eina, ciksi. Užsuku. Kad tik nesustotų! Pasidarė jaukiau. Salia manęs nors mechanine, bet vis dėl­ to gyvybė. Prisiminiau turįs ir bloknotą, parkerį. Nieko neatėmė. Apžiūriu kišenes. Štai piniginė su markėmis, nosinė. Vartau bloknotėlį. Kas jame užrašyta? Verčiu, tik­ rinu. N i e k o ypatingo nėra. Draugų telefonai, pavardės. Kam reikalingos pavardės? Sakysim, šita, šita. . . Imu par­ kerį, braukiu daugybę kartų, rašau ant jų fiktyvias pa­ vardes. Lieka tamsiai mėlyni brūkšniai. Jokios žymės. Ap­ žiūriu, patikrinu kišenes. Stai buto raktai. Ten jos. . . Žiū­ riu į raktus, atrodo, tuoj atsirakinsiu, sušuksiu: „Sveikos, mielosios! . — ir vėl su jomis. „Kažin, ar jos jau žino, kur aš? Gal pas mus krata? Gal dėl to ir netardo, kol nebus ji baigta? Ieško įkal­ čių". Mintyse „tikrinu" kambarius, lentynas, spintas, san­ dėlį. „ N e . Nieko nėra. . Sutrinksėjo iš kitos pusės gretimos „spintos" durys. Vėl trekstelėjo užraktas. Trypia. Vėl įgrūdo. Kas čia Kaune darosi? Jau trise. Kaukšt, kaukšt — nukaukšėjo. Vėl ramu. „Kažin, ar stovi sargyba?" Reikėtų susisiekti su gretimų „spintų" gyventojais? Kas jie? Pridedu aus| prie durų ir klausau. Visur tylu, ramu, tik pasigirsta cirrr. . . trekšt, trinkt — žydas teberaižo stiklą. Kaukšt, kaukšt. . . Ateina. Atrodo, lyg dviese. Vėl nauja auka. Subraška raktas, grūdamas į mano durų spyną. Jos atsidaro, siūbteli gaivaus oro gūsis. Net šviesiau akyse. Prieš mane — išsišiepęs gestapininkas. Liepia eiti su juo. Gal į laisvę? O gal tardyti? Lipam iš rūsio tais pačiais laiptais, kuriais atėjau. Pra­ dėjo svaigti galva, matyt, nuo gryno oro. Pirmas aukštas. Įveda į kertinį nedidelį kambarėlį, pro kurio didelius lan­ gus matau laisvę — Vytauto ir Kęstučio gatves. Šaligat­ viais juda žmonės. Eina, kalbasi, juokiasi. Aš irgi neseniai 15

skubėjau, o dabar stoviu prieš du kėdėse sudribusius ir besijuokiančius gestapininkus. Jie net dėmesio nekreipia į mane. Drąsiai žiūriu į juos. Ne, okupantai, manau sau, nepa­ rodysiu jums baimės, ašarų, kad ir kažin kaip kankintu­ mėte. Nieko iš manęs nesužinosite. . . ' O jie vis gargaliuo­ ja ir juokiasi. Kiek supratau, iš kažkokios merginos. Pagaliau sužiuro į mane. 1 — Bitte setzen Sie sich! — taria vienas. Kitas išverčia ir parodo kėdę priešais tardytoją. Kėdė tokia pat kaip ir jų, su atrama. Atsisėdu. Abu ilgai žiūri į mane ir tyli. Aš taip pat žiūriu į juos. „Ko jie taip spokso j mane?" Pagaliau suku žvilgsnį pro langą į praeivius. Gal pamatysiu pažįstamą? Žiūriu ir pa­ vydžiu jiems laisvės, neapsakomai brangios. Prieš tardytoją padėtas baltas popieriaus lapas, par­ keris, cigaretės, degtukai. Aptingęs, labai iš lėto jis mane klausinėja. Vertėjas verčia. „Pavardė? Vardas? Gimimo metai?" Atsakau. Pas­ kui vis taip pat tingiai užrašo duomenis apie mano kil­ mę, tėvus, brolius, seseris, žmoną ir net dukrelę. Atsistoja, pavaikšto, užsirūko, pasiūlo ir man. Padė­ koju. — Nerūkau. Vėl atsisėda. Juokias, lyg tyčia rodydamas dantis. — Sakyk,— pagaliau prabyla,— pažįsti Ignatavičių? Mane net prakaitas išmušė išgirdus šią pavardę. Kiek uždelsęs atsakau: — Pažįstu. — Geras vyras? Sunku pasakyti. . . Jis negrąžina man skolos, todėl ne­ labai geras. — Davei jam antivokišką šlamštą — laikraštėlį, ku­ riame šmeižiamas didysis reichas, vokiečių nacija ir fiu­ reris? — Ne, taip tikrai nebuvo.

1

16

Prašom sėstis! {vok.)

— Buvo! Mes jį čia tuojau atvešim. Jis tau primins, ka­ da, kur davei ir ką sakei. — Aš jam daviau ne laikraštėlį, kurio nesu matęs, bet paskolinau nemažai markių. Tą tai jis turėtų pasakyti. Neseniai prašiau grąžinti. Ką gi, sugalvojo lengvą būdą manimi atsikratyti, {skundė jums, sufabrikavęs juokingą nesąmonę. Gerai būtų, kad jį pamatyčiau, nes paskutiniu metu jo negaliu pagauti: slepiasi. Kokia nesąmonė, kad aš jam daviau laikraštėlį! Kokį? Kaip jis vadinasi? Gal at­ nešė jums? Parodykite,— išpyškinau, neduodamas gestapi­ ninkui net išsižioti. Vertėjas vos spėjo versti. Vertė tei­ singai. Vokiškai supratau, tik kalbėti nesisekė. Nuraudo, išsišiepė apskritas kaip obuolys tardytojo veidas. Pašoko nuo kėdės, priėjo prie manęs. įsmeigė žiurkiškas akis, spoksojo ir tylėjo. Neišlaikęs jo šlykštaus žvilgsnio, nepajutau, kaip atsi­ stojau ir stengdamasis nusišypsoti pasakiau: — Blogas jūsų agentas. Didelė menkystė, šiukšlė! T o ­ kie jums ir tarnauja. Išgama. Judas — už markes, gautas iš manęs, pardavė. Atveskite jį čia, aš įrodysiu, kad jis paskutinis niekšas! Matysite, kuris mes teisus! Jūs, vokie­ čiai,— aukštos rasės žmonės, o niekšais tikite. Kiek jūs jam už šitą niekšybę duosite sidabrinių? .. Nebaigiau išsakyti viso to, kas buvo manyje susitelkę. Sulig vertėjo paskutiniu žodžiu plekštelėjo tardytojas man pirštų galais per dešinį skruostą ir subliovė net susiries­ damas: — Ach du litauisches Schwein! Raus! 2 . . „Raus", tai ..raus". Apsisuku ir einu prie durų. Maniau, kad „raus" — tai į namus. Džiaugsmas užliejo širdį, kad taip greitai baigėsi tardymas. Pravėriau duris ir žygiuoju. Bet už jų stovėjęs ginkluo­ tas sargybinis pakvietė. . . į tą pačią ..spintą", kurioje anks­ čiau kiurksojau. Vėl spragtelėjo durų užraktėlis — ir nu­ kaukšėjo kareiviški batai. Kokia čia komedija? Beveik nerašė, jokios kratos. Nie­ ko neatėmė. Stoviu paskendęs mintyse. Gera nors tiek,

7

Ak tu. lietuviška kiaule! Lauk! . . [vok.) 17

kad sužinojau išdaviką, kuris mane čia įkišo, norėdamas nusikratyti skola ir skolininku. Aišku, Ignatavičius — gestapo agentas. . . Atsimokėjo už gera. Jis žino, kad dalį pinigų skolinau iš brolio, nes savo neturėjau. Stengiausi padėti, kaip jis sakėsi, „nelaimėje". Ir kas žino, ar aš vie­ nintelė jo auka? Išsiėmiau parkerį ir ..spintoje" virš durų užrašiau: „Žinokite, J. Ignatavičius — vokiečių šnipas, išdavikas, jų agentas! Saugokitės!".. Jau vakaras. Darinėjamos „spintos" pokši, spragsi už­ raktai. Kas ten darosi? Gal veda tardyti, gal naujus atve­ da? Jaučiama, kad už durų „darbymetis". „Spinta" neturi nė plyšelio. Pridėjęs ausį prie sienos, girdžiu, kaip suimtasis murma. Gal meldžiasi? N e ! Kažką keikia". Sargybinis nukaukšėjo. Atsargiai porą kartų barkšteliu į sieną. Išgirstu tokį pat atsaką. Tyliai klausiu: — Kas jūs? — Aš — Blazas Henrikas. Prisimenat tokį laikraštį „Kuntaplis"? Tai aš jo redaktorius. O jūs kas būsit? Prisistatau. — Kada suėmė? — Rytą, atėjusį į darbą. O jus? — Mane irgi darbe. Apie pusę dešimtos. Kaukšt, kaukšt. . .— artėja žingsniai. Matyt, išgirdo, kad kalbamės. Tyla. . . Kalbos baigtos. Vadinasi, aš ne vienas šiandien suimtas. Vėl barkštelėjo durys. Kažin, ką atvedė? O gal išvedė tardyti? . . Girdžiu, Blazas ėmė trankyti duris ir vokiškdi šaukti: — Mano ponai, gal galite nurodyti, kur galiu atlikti trumpą reikaliuką?! Pasigirsta kaukšėjimas. Spragteli spynoje raktas. — Bitte! Vienas nukaukšėjo, kitas nušlepsėjo. Tyliai, ramiai. Nekantriai laukiu grįžtant. Gal ką nors sužinos? Klausau, kas dedasi už durų. Tylu. . . Kad būtų kur nors prisėsti. Visą dieną trypiant labai nuvargo kojos. Galva sunki, sun­ ki. Ausyse tebeūžia be paliovos. Jaučiuosi kaip žuvis po 18

storu ledu. Prispaudęs ausį prie durų( girdžiu ir kitose „spintose" neaiškų šnibždėjimą. Grįžta Blazas. Tegul greičiau nueina sargybinis. Jis valandėlę palū­ kuriuoja ir iš lėto nukaukši. Barkšt, barkšt. . .— šaukiu kaimyną. — Blazas? — Aš. — Na, kaip? Gal ką nors pavyko išpešti? — Nieko. T y l i velnias. Šypso iškišęs retus dantis ir vis kartoja: bus „gut". Kur bus tas ,.gut', turbūt ir pats nežino. — Kaip jums atrodo, daug mūsų čia sukimšo? — Atrodo, kad visuose narvuose trypia, dūsauja. Pamažu atkaukši. Nutilstam. Spragteli kažkur duryse. Galai žino, kas ten darosi. Laukiu žadėtos akistatos. Reikia atsisėsti. Gal pavyks pasnausti. Susiraitęs prisiminiau namus. Ką jos veikia? Abi mano Danutės. . . Apėmė graudulys, išvargęs apsunkau ir netrukus užsnūdau. Miegojau kietai, tik iš pradžių dar vis kamavo trūkinėdamos įvairios mintys, neaiškiai girdėdavau trinksint duris, duslius žingsnius. Paskui ėmiau tarytum skęsti, grimzti. . . Nubundu tylos jūroj. Apsidairau ir krūpteliu — kur aš? Kaip čia patekau? Jaučiuosi kaip sudaužytas. Pusiaujas lyg vinių prismaigstytu lanku apjuostas, o kojų nejaučiu. Galva sunki, vos judinu. Bandau stotis. Įsiremiu sienos ir šiaip taip atsistoju. Klausau. Niekas nekalba. Vieni gal­ būt snaudžia, kiti — gal tiesiog tyli, ir tiek. Gal likau vie­ nas, o kitus išvedė man miegant? Pažiūriu į laikrodį. Šešios! Šešios ryto! Imu trypti. Noriu tvirtai pasijusti ant kojų. Dingteli mintis. Smarkiai kumščiu trenkiu į duris. Vieną, kitą kar­ tą, smarkiai subildinu į „spintos" sieną. Jokio atsako. Pa­ laukęs imu trankyti iš visų jėgų. Tyla, lyg būtų visi išmirę. ..Negi iš tikrųjų aš vienas? Gal mane užmiršo, o gal pa­ liko? . . Net Blazas neatsiliepia. Pagaliau atkaukši. Spragtelėjo užraktas. Atsidarė du­ rys. Priešais užsimiegojęs gestapininkas. Zino, kas šituo laiku verčia trankytis. — Bitte,— net neklausęs išleidžia. 19

Krypuoju kaip ne savom kojom. Nuvedė į tualetą. Dar paprašiau, kad leistų nusiprausti. Nusiprausęs šiek tiek atgaunu jėgas. Blogai, kad nemoku gerai vokiškai. Paklausčiau, gal ką sužinočiau. Bandau lietuviškai. Nieko tas velnio išpera nesupranta. Žiūri, skės­ čioja rankomis. 3 — Ich verstehe nicht! Kalbu, kaip moku, vokiškai: — Ar gausim šiandien valgyti? — Ja, ja,— maloniai atsako. — O kur mus veš? — Šiandien sužinosit. Šiandien sužinosit. Bus gerai. Bus labai gerai — pliurpia tą patį, kol pasiekiam .spintą". Ir iš kitų narvų pasigirsta beldimas. Tarytum visiems vienu laiku „prakiuro" ir visiems reikia eiti ten, kur aš buvau. Vadinasi, aš ne vienas! Visi nelaimės draugai te­ besėdi. Dabar jaučiuosi geriau, kojos atsileido, miegas išsi­ blaškė. Girdžiu tylų Blazo beldimą. — Labas rytas. Gal ką sužinojote? — Labas rytas. Nieko gero. Sako, kad „bus gerai, la­ bai gerai". Netrukus ėmė trinksėti „spintų" durys, kaukšėti batai. Pusryčių laikas prabėgo, bet niekas jų nedavė. Tikriau­ siai nebus ir mano akistatos. Girdžiu, atkaukši. Rakina mano „spintą". Akistatai. .— blyksteli mintis. Atidarius duris, puoliau pro jas. Bet gestapininkas švel­ niai atstūmė atgal ir įbruko į rankas portfelį. — Nuo žmonos! — pasakė ir vėl užrakino. Nustebęs stoviu ir žiūriu. Tikrai mano portfelis. Išsi­ pūtęs, sunkus. „Nuo žmonos". Kaip stovėjau, taip ir su­ klupau. 2iūriu į jį ir bijau atidaryti. Vadinasi, ji žino, kur dingau, kur „svečiuojuos". Matyt, buvo krata ir sužinojo, kad manęs neišleis. Atsilaužiu gabalėlį pyrago, kurį labai mėgau, įsidedu į burną. Spazmai suspaudė gerklę. Pyragas burnoje maišosi Nesuprantu! 20

(vok.)

su ašaromis, veliasi ir atrodo toks sprangus, vos nuryju. Sudedu maistą į portfelį ir padedu į „spintos" kampu­ tį. Pažiūriu į laikrodį. 2monės šiuo metu gatvėmis skuba į darbą. Saulė jau turėtų būti gerokai pakilusi. Girdėti, kaip atidarinėjamos „spintos", trepsėjimas, šnabždesys. Rakina ir mano būstą. Tarp durų pasirodo il­ gas kaip kartis uždribusiais paakiais gestapininkas. — Bitte. Puoliau pro duris. 4 — Bitte nehmen Sie. Bitte nehmen Sie , — rodo portfePasiimu ir sprunku, greičiausiai čionai nebegrįšiu. Rūsyje jau nemažas būrelis suimtųjų. Ilgšis vis atrakinėja „spintas". Skardi tas pats „Bitte". Išsigandę tylim, nežinom, ar galima kalbėti, sveikintis. Juk dabar be komandos nieko negalim daryti. Pagaliau išėjo paskutinis. Mintyse suskaičiuoju — še­ šiolika. Išleidęs paskutinį, gestapininkas trepsi laiptais į pirmą aukštą. Liekam be sargybos. Pasidaro drąsiau. Sveikina­ mės, prisistatom vieni kitiems, patyliukais kalbam. Su keliais susipažįstu: žurnalistas Žukas, redaktorius ir vertėjas Urbonavičius, inžinieriai Daniūnas, Alksninis, nepriklausomos Lietuvos kariuomenės kapitonas Cekauskas, linotipininkas Lugas. . . Susirandu Blazdą. Anksčiau jo nepažinau ir nebuvau matęs. Buvęs „Kuntaplio" redaktorius padžiūvęs, aukštas, su akiniais. Jis man panašus į nuotraukose matytą indų nacionalinį vadą Gandį. Spustelim rankas. Pasidarė linksmiau. Vienas kito klausinėjam: „Už ką?" Visi trauko pečiais, kraipo galvas, skėsčioja rankomis: „Paėmė, atvežė ir uždarė". Tarp įvairių samprotavimų išgirstu 2uką: — Vyrai, ar tik mes nebūsim antroji grupė? Turbūt žinote apie išvežtus prieš mėnesį? . . Man atrodo, kad mūsų kelias paskui juos. . . Kažkuris paklausė: — O koks jų likimas?

4

Prašom pasiimti. Prašom pasiimti (vo/c.Į.

21

— Niekas nežino. Vieni sako, kad išvežė į Vokietiją darbams, kiti — kad į lagerį, dar kiti mano, kad sušaudė. Daugybė įvairiausių gandų. Tokios naujienos nedžiugino. Bet į neviltį pulti nerei­ kia. Reikia laikytis. Stoviu nesileisdamas į kalbas. Kas žino, ar čia nėra „gero draugo"? Gal dėl to mus ir paliko, kad išsikalbėtum. Visi su išsipūtusiais portfeliais, maišeliais. Atkaukši du gestapininkai. Vienas iš jų mano jau pa­ žįstamas vertėjas. Suimtųjų veidai ištįso, lūpos persikrei­ pė, vieni pasitempę, kiti susigūžę. Laukiam sprendimo. — Dabar eisime valgyti, vėliau pranešim, kas bus daroma. Išverčia. Gestapininkai pasisuka ir ima kopti į pirmą aukštą. Paskui juos tyliai pakylam ir mes. Įeiname į erdvią salę. Atrodo, kad tai gestapo darbuo­ tojų — kariškių — valgomasis. Gal čia ir pasitarimų salė. Atskirų staliukų nėra, per visą salę vienas ilgas stalas. Aplink jį aukštais atlošais minkštos kėdės. Stalas apdeng­ tas balta staltiese, o ant jo garuoja didžiuliai dubenys, pil­ ni sriubos, šalia jų duona, lėkštės, šakutės. Viskas paruoš­ ta. Seimininkai prašo sėstis, piltis sriubos, kiek kam pa­ tinka, valgyti iki soties. Atsiprašo, kad vakar išėjo nesu­ sipratimas, likome be vakarienės. Juokaudamas gestapi­ ninkas siūlo atsiimti ir už vakar dieną. Nesikuklinam. Sėdam. Juk dabar darom ir vykdom, kas mums įsakoma. Akys prašviesėja. Dabar viskas aišku: su kaliniais taip nesielgia. Neži­ nau, ar kiti žino, bet aš žinau, prisimenu. . . Mes jau laisvi. Žirnių sriuba su bulvėmis tiršta, riebi. Ne visose Kau­ no valgyklose šiuo metu gausi tokią skanią sriubą. Jokių kalbų, tik girdėti sriubos pilstymas. Valgom net atsileidę diržus, su didžiu apetitu. Greit iš­ tuštėja dubenys, bet juos vėl pripildo merginos baltomis prijuostėmis. Nesupratau, kas jos — lietuvaitės ar vokie­ tės. Pasidažiusios kaip lėlytės. Gestapininkai stovi prie lango, juokauja, rūko, šneku­ čiuojasi į mus nekreipdami dėmesio — lyg mūsų čia ne­ būtų. Anapus didžiulių langų — Kęstučio gatvė. Tuoj būsim 22

ten. O dabar valgom po gabalėlį mėsos, kurią atnešė tos gražuolės. Mėsos, žinoma, mažiau, bet pakanka. Jos nesitikėjom gauti. Skrandžiai pripilti sriubos. Baigę valgyti, rūkoriai, turintieji rūkalų, įsidrąsina ir prašo leisti užrūkyti. 5 — Bitte, bitte rauchen Sie , — ant stalo numeta porą pakelių cigarečių. Aš nerūkau. Nepakenčiu net dūmų kvapo, bet dabar iš džiaugsmo norėčiau užsirūkyti. Tačiau nereikia. Rūko­ riai traukia dūmą pilna krūtine, jų akys palaimingai blizga. Šypsomės, patenkinti. Stai kas yra tikroji kultūra! . . Ir pusryčiai — ne kas kita kaip atsiprašymas, kad visą parą išlaikė be įkalčių. Gale stalo atsistoja gestapininkas. — Dabar eisime į gatvę, ten prie šaligatvio stovi au­ tobusas, į kurį sėsime. Teks pavažiuoti. . . Labai netoli. . . — nusišypso. Ką jie sumanė? Ištįso mūsų veidai, suvirpėjo lūpos, sakytum didžiulis virš stalo kabantis šviestuvas tekštelėjo žemėn, pažėręs šimtus šukių. Akys nudelbtos į grindis. Sėdim ir laukiam, kol duos komandą. Dirsteliu į Blazą — rodos, jo akiniai nušliaužė ant nosies galo ir tuoj žnegtelės ant grindų. Atlinguoja du labai rūsčios išvaizdos gestapininkai. Ant krūtinių tabaluoja automatai. Nuotaika dar labiau krinta. Staiga mūsų viduriai ima gurgti įvairiais garsais, tartum kas staugtų pilvuose. Regis, tuoj pabirs ant parketo suvalgyti žirniai. Išgirdę tuos garsus, gestapininkai šyp­ teli ir pasiūlo pasinaudoti tualetu. Pakilo vienas kitas eiti, leidžia po vieną. Sugrįžus paskutiniams, pasigirsta koman­ da stoti ir eiti. Slepsim vorele paskui priekyje žengiantį gestapininką. Gale — jo tarnybos draugas. Gatvėje apsčiai žmonių, jie eina savo keliais. Kai kurie sustoja, smalsaudami žvelgia į koloną, nors tokios kolonos Kaunui pasidarė gana įpras­ tos. — Žydai? — Ne, matai, kad be žvaigždžių. Lietuviai! — girdžiu prie šaligatvio krašto stabtelėjusių moterų pokalbį. ! Prašom, praSom rūkyti (vok.). 23

Sulipam į autobusą. Minkštos sėdynės. Tik jos pritvir­ tintos pasieniais, atsuktos į vidurį, kur paliktas takas praė­ jimui. Sėdim vienas priešais kitą. Lydėjusieji sargybiniai atsisėda priekyje prie vairuotojo kabinos; vienas vienoje, kitas kitoje eilėje, prie durų. Kažkodėl dar nevažiuojam. Naudojamės proga ir žvalgomės, žiūrim pro ciutobuso langus į praeinančius Kęstučio gatve žmones. Gal pama­ tysim kokį pažįstamą, gal jie pamatys mus, praneš namiš­ kiams? Viešpatie, juk tai ji. . . Tikrai ji, • . Stovi, žiūri į mane. Žiūri ir šypso. Tik jos šypsena nenatūrali. N e . . . Ji ne taip šypso. Dabar ji keistai linksma. Šypso norėdama mane nuraminti. Aš irgi šypsau, raminu ją, bet tuoj tuoj, rodos, pravirksiu. Gal paskutinį kartą matomės? Gal? . . Ji stovi lyg suakmenėjusi. Liekna, graži. Tik kodėl neprieina arčiau? Stovi ir nejuda — nemato? Stai ji pa­ kelia ranką, bet taip sunkiai lyg ta ranka būtų ne sava, ir moja. 2inoma, ji mato mane. Aš taip pat pakeliu ranką, mojuoju. Staiga pakilęs gestapininkas kerta per mano iš­ keltą dešinę. Ji nuslydusi pataiko į galvą ir nuteškia ant grindų kepurę. Nustembam. Muša! . . Už pamojavimą ranka?! Len­ kiuos, pasiimu kepurę ir vėl žiūriu į ją. Ji tebemojuoja ir stovi toje pačioje vietoje, net nebandydama prieiti prie au­ tobuso. Vis mojuoja ir šypso. Aš nebemojuo ju, tik žiūriu. Trinkteli vairuotojo kabinos durelės. Pro ašaras matau daug daug žmonių, dvigubai daugiau. Jie mums mojuoja rankomis, linkėdami sugrįžti. Paskui kai kurie užsiima delnais akis. Apie juos kaip apie kokias statulas susispiečia būrelis praeivių. Tos skausmo „statulos" mažėdamos nyksta mums iš akių. Jas užstoja praeinantieji. . . Pagaliau jie visi pranyks­ ta, o man pabyra ašaros. . . Kepure prisidengiu veidą, kad jų nematytų ne tik gestapininkas, bet ir draugai. Braukiu drėgmę nuo skruostų, o skausmas duria į širdį, metasi į nugarą po mentėm, apima visą kūną. {traukiu giliai kelis kartus oro ir stengiuosi ramintis. „Paskutinį kartą. . . Paskutinį. . .— lyg kažkas kužda:— Paskutinį kartą matei ją". Nieko nematau. . . Žinau, kad nevyriška. Reikia tvar24

dytis. Gerai tai suprantu, bet ankstesni išgyvenimai atsi­ naujino, iškilo dar taip neseniai patirtos kančios. Nusišluosčiau ašaras, dar kiek parymojau, užsidėjau permirkusią kepurę ir pamačiau taip pat neviltyje ryman­ čius draugus ir besijuokiančius gestapininkus. Paskutiniai Kauno miesto namai. Lekiam Garliavos pusėn. Sudiev, mielas mano Kaune. Sudiev, mieste, į kurį atvykau iš savo tėviškės, ieškodamas šviesių gyvenimo kelių, kuriame prabėgo brandos, mokslo metai. . . Nepamačiau, kaip pravažiavom prieplaukos krantinę, kur su savąja skirdavom pasimatymus, kur mudu vaikš­ čiodavom, žiūrėdami į žalumą apsipylusius krantus, į at­ plaukiančias baržas, ir kurdavom ateities planus. Nepama­ čiau, kaip pralėkėm pro Vytauto bažnyčią, per Aleksoto tiltą, nespėjus paskutinį kartą pažvelgti į Nemuną. Sudiev, mielas Kaune. Dabar tu man dar brangesnis, nes čia lieka mano mylimosios. Kaip sunku skirtis. . . Su­ prantu, kad man būtų daug lengviau, jei būčiau nevedęs. Kaip tada. . . Prieš trejetą metų.'O dabar jos. . . Nesakau sudiev amžinai — turiu grįžti, nes žinau, kad čia manęs lauks, ilgėsis. . . Automobilis lėkė pirmyn ir pirmyn Marijampolės link, vis rečiau ir rečiau stabtelėdamas. Pro langus šmėkščiojo pavieniai namai, sodybos, kaimai, miesteliai, praeinantys, pravažiuojantys žmonės. Vieni nuvargę, pernakt nemigę, mašinos liūliuojami, ima snausti. Kiti tyliai tarp savęs šnibždasi. Gestapi­ ninkai nieko nesako, jie snūduriuoja. Gal tik apsimeta? Dabar, jeigu visi sutartum, lengva būtų juos sutvarkyti. Bet už tris išklišusius gestapininkus žūtų mūsų šeimos, artimieji. Žvelgiu pro langus, žiūriu į pavasariškus laukus, ky­ lančią žalumą, skrendančias pempes. Viena kita praskren­ da taip arti, kad, rodosi, pro motoro gaudimą girdžiu jų pasveikinimą: ..Gyvi, gyvi". Taip, gyvi, gyvi ir — mirę. .. Taip visur gražu. Regis, pirmą kartą matau tokį Lie­ tuvos grožį — tuos šilelius, giraites ir didesnius miškų ma­ syvus, Suvalkijos lygumas, pievas. . . Jau ir Marijampolė. Pirmieji namai, jlinguojam į dide­ lį gražių rūmų kiemą. , 25

Mokykla. Sėdim, laukiam, nes vienas gestapininkas išsigriozdino iš autobuso ir įėjo į mokyklą. Kitas sargas, likęs autobuse, pamatęs mūsų nustebimą, sako: 6 — Ja, ja, das ist eine Senule! Kad tai mokykla, mes gerai matom, ir tas jo patvirti­ nimas tik dar labiau stebina. Kas toje mokykloje dabar susuko „lizdą"? Netrukus ateina mūsų palydovas, tačiau ne vienas, su kitu gestapininku. Sis be automato, bet uniformuotas. De­ monstratyviai, vos ne ant pilvo vidurio pūpso atsegta pis­ toleto makštis. Mokyklos ..šeimininkas' prašo mus išlipti ir eiti pas­ kui j j. Autobuse esantis palydovas visus išleidžia, suskai­ čiuoja. Lipam laiptais aukštyn. Kaukši gestapininkų batai, šlep­ si j nežinią mūsų žingsniai. Antras aukštas. Atidaro devintos klasės duris ir prašo į vidų. Tuščia. Nei suolų, nei lentos, nei stalo, net Hitlerio portreto nėra ant sienos. Tik ant grindų pasieniais privers­ ta šiaudų. Šiaudai nesugulėti, pasišiaušę, šiek tiek pelėsiais atsiduoda. Gestapininkai uždarė duris, bet neužrakino ir nė žodžio nepasakę nukaukšėjo laiptais žemyn. Klausom. 2iūrim pro rakto skylutę. Nieko negirdim ir nematom. Patyliu­ kais pradedam kalbėti. Prisiminiau prieš kelis metus įvykusį pokalbį su tardy­ toju, kuris, apiformindamas apklausos lapą, paklausė: „V tiurme sidel?" — ..Net, ne sidel",— atsakiau,— „Vrioš ty, svoloč. Kak že tak?" Negirdėta naujiena! Kas patikės? Jam, matyt, atrodė, kaip pas juos septynmetis mokslas priva­ lomas, taip po jo ar po vidurinio mokslo ir kalėjimas būti­ nas. Todėl nėra ko ieškoti teisybės. Taip ir dabar pritai­ kys straipsnį, padarys kaltą, nors nežinai už ką, ir duos kelerius metus, jeigu nesupyškins. Dar tik antra diena, kai netekom laisvės. Visko bus.

* Taip, taip, tai mokykla! [vok.) 2b

Blazas numetė portfelį ir, nuvirtęs į šiaudus, išsitiesė. Parkritau šalia j o . Guliu ir žiūriu į likimo draugus. Vieni stovi, šnekučiuojasi, kiti, nespėję susipažinti, sveikinasi, susipažįsta. Pasirodo, mūsų grupėje yra du broliai Lugai: Stasys ir Petras. Greta manęs išsitiesė inžinierius Daniūnas. Jis buvo išbalęs, retkarčiais kosėjo. Atrodė persišaldęs ir sirgo. Labai liūdnas, nekalbus, pesimistiškai nusiteikęs. Salia jo nugriuvo Žukas. Išsitiesęs šiauduose juokauja: — Tai laimingą gyvenimą pradėjom. Jokio rūpesčio. Už mus galvoja gestapas. Matyt, nemažai vargo jiems pa­ darėm. Ieškok patalpos, privežk šiaudų. O mums kas? Klasė erdvi, langai dideli — šviesu. A r g i gali palyginti su tuo prakeiktu Kauno narvu! Tik va, nežinia, ar ilgai čia svečiuosimės. Gal tik ligi ryto? — Tuoj sužinosim. Ilgai laukti nereikės. Matyt. . .— nebaigė Blazas, nes atsivėrė durys ir įvirto drūtas, pagy­ venęs, mums dar nematytas gestapininkas ir prašneko žargoniška lietuviška šneka. Tikriausiai Klaipėdos krašto vokietis. — Sveiki, vyra. Cia dabar reiks jums gyvens! Gulėjusieji pašokom ir apspitom lietuviškai gargaliuo­ jantį gestapininką su įvairiausiais klausimais. Jis tik pilna burna kvatoja ir ramina, kad nenusimintum, nes viskas bus gerai. Nežinąs, kur mes važiuojam ir kiek čia būsim. Atidaręs duris, rodo į dešinę koridoriaus pusę ir aiš­ kina: — Paskutinės durys po kaire — tualetas. Išeiti jums iš šiltos patalpos draudžiama, tik į tualetą. Nusiprausti ga­ lima prausykloj prie tualeto. Laikytis mano nurodymų, tuomet bus gera gyventi. Kitaip bus blogai. Tiems, kurie nesilaikys nurodymų, yra vieta ten,— parodė pirštu į grin­ dis.— Reikės ten persikraustyti. Nedarykite durnystės, ne­ sugalvokite bėgti. Apačioj stovi sargyba, bus pif paf — ir kaput! — sugestikuliuoja rankomis ir šypsodamas stebi mus, kokj įspūdį padarė jo aiškinimas. Paskui paėmė du mūsų vyrus, užtrenkė duris ir nuėjo. Netrukus jis grįžo su mūsiškiais, kurie atvilko po glė­ bį antklodžių. Kiekvienam įteikė po porą ir vėl išėjo. Dabar jie atnešė po puodelį, dubenėlį ir šaukštą. Gesta27

pininkas pagraudeno, kad valdišką turtą reikia saugoti, neplėšyti ir nepanaudoti kitiems reikalams. Kokiems? Taip ir nesužinojom. — Rūkyti tik tualete,— „mokytojas" tęsė pamoky­ mą: — Nedarinėti langų, tik orlaidės. I kairę koridoriaus pusę vaikščioti draudžiama. I apačią lipti negalima! Dar norėjo kažką sakyti, bet priduso bekalbėdamas, nu­ mojo ranka ir kosėdamas išėjo. Viskas aišku. Pradėjom naują gyvenimą Marijampolės mokyklos devintoje klasėje. Būryje susidraugavom, ta pati lemtis ir sielvartas sujungė. Išsikalbėjus paaiškėjo, kad jauniau­ sias iš čia esančiųjų esu aš, o vyriausi — buvęs Lietuvos kariuomenės kapitonas Vladas Cekauskas ir kiek už jį jaunesnis Ksaveras Urbonavičius. Trečią dieną mums čia begyvenant, įvyko maloni staig­ mena. Prižiūrėtojas pasisiūlė nupirkti rūkalų tiems, kurie nori ir turi markių. Markių radosi pas kiekvieną. Net aš, būdamas nerū­ kantis, ir tai paprašiau atnešti dūmelio. Gerai žinojau, kas yra kalėjime rūkalai. T a i — „auksas"! Laukdami cigarečių, nutarėm prižiūrėtojui atsidėkoti lašiniais. „Dūmo operacijai" išrinkom grupės seniūną. Juo tapo Urbonavičius, gerai mokąs vokiškai. Galvojom, kad lašiniai suminkštins gestapininko širdį ir bus galima sužinoti, Jcur mes keliaujam. Sulaukėm ir cigarečių. Prižiūrėtojui išėjus, jį palydėjo Urbonavičius su lašinių gabalu. Grįžo linksmas — prižiūrėtoją sujaudino lašinių kvapas ir mūsų dėkingumas. Uostydamas lašinius, jis pa­ žadėjo ne tik dūmeliu aprūpinti, bet ir gauti duonos. Apie mūsų kelionės galutinę vietą dar nebuvo užsiminta,— per anksti. Kitą dieną Urbonavičiui pavyko šį tą sužinoti. Esą lau­ kia nurodymo iš Berlyno, į kokią skylę mus kišti. ..Nesku­ bėkite, geriau nerasite kaip čia,— pasakęs gestapininkas ir liepęs niekam neišsitarti. Patylėjęs pridūrė: — Nešaudys, būkit ramūs". Savaitę „pasisvečiavę" Marijampolės mokykloje, išbildėjom. 28

Važiavom kitu autobusu, lydimi jau keturių sargybinių. Pravažiavom Kybartus — ir vis tolyn, tolyn. . . Rytprūsių žemė. Kitokie namai, sodybos. Kitokie miš­ kai. Net vežimai kitokie. Važiuoja kaip ant daržinės durų. Kinkuoja nukaršę žmonės. Nesimpatiški veidai šmėkščio­ ja pro mašinos langus. Autobusas įnėrė į Tilžę. Lekiam jos gatvėmis. Turbūt vėl ieško gimnazijos, o gal dabar univer­ siteto? O gal tik pravažiuosim ir lėksim toliau nežinomais keliais? . . Privažiuojam raudonų plytų pastatą su grotomis ant langų. Kalėjimas. Išlaipina. Surikiuoja po du, ir marš pir­ myn. Stabtelim prie geležinkelių vartų. Greit jie prasiveria. Pro juos patenkam į kiemą, o iš jo nutrepsim į pusrūsio kamerą. Laime, vėl visi kartu. Kamera tuščia, pustamsė. Ant grindų pasieniais prikreikta sutrintų, sugulėtų šiaudų, pilna pelėsių, prie durų „paraškė". Nišoje virš durų spingsi lempelė. Niūru. Pasi­ dedam portfelius, vaikštom, dairomės. Sienos pajuodusios, išbraižytos, išraižytos. Pilna pavardžių, hakenkroicų su kaukolėmis, sukryžiuotais kaulais, po jais šešiakampių žvaigždžių ir dar galai žino kokių ženklų. Tupi lenkiškos vištos, skrenda ereliai. . . Sukišom nosis į pavardžių gausybę. Kai kurios pana­ šios į lietuviškas, bet nelietuviškos. Daugiausia rusiškos, lenkiškos. — 2iūrėkit, vyrai, Kostas Stanaitis, čia tai jau tikrai lietuvis,— džiaugdamasis šaukia Janeliūnas, tarytum būtų sutikęs savo pažįstamą. Gal čia paskutinis sustojimas? Ne, negali būti paskuti­ nis. Juk nieko neatėmė. Dar ant rankų laikrodžiai rodo vakaro valandas. Diržai, peiliukai, piniginės su markėmis, žodžiu, visas nedidelis turtas kišenėse, portfeliuose. Permiegojom, bet neramus buvo miegas: gaudėm, baidėm po vLsą kūną bėgiojančius vabalėlius. Apie pietus įsakymas viską pasiimti ir — žengte marš. Vėl kieme. Cia mūsų laukia pulkelis tokio pat likimo drau­ gų. Kas ]ie? Labai skiriasi nuo mūsų ir išvaizda, ir apsi­ rengimu. Atrodo nuvargę, išblyškę. Vienas kitas turi ma­ žytį maišelį. Pastato mus tos rikiuotės priešakyje. Aplink gal dešimt sargybinių su automatais. 29

Stovėdami prie nepažįstamų, išsiaškinam, kad tai — lenkai, vienas kitas baltarusis, rusas. Jie irgi nežino, nei už ką suėmė, nei kur veža. Tik vienas tvirtina, kad į kon­ centracijos lagerį, o jų pilna Vokietija ir Lenkija." Nugėlė šaltis. J kiemą įriedėjo pora dengtų, nusmurgusių trofėjinių sunkvežimių. — Schnell! Schnell! — nelabai mandagiai į juos su­ grūdo. Mes, lietuviai, sulipom į vieną sunkvežimį. Stengėmės neišsiskirti. Su mumis tilpo nemažai lenkų ir keturi sargy­ biniai. Gestapininkai gale sėdėjusius kalinius nustūmė nuo suolų ant grindų. Atsisėdo po du kiekvienoje pusėje. Mašina pajudėjo. Pasaulį stebim jau nebe pro langus, o per neuždengtą sunkvežimio galą. Susimaišėm su kitais. Sėdėdami ant grindų išsiviepę kenčiam, pukščiam ir stenam nuo kratymo ir gestapinin­ kų batų, kuriais jie patvarko judančius keleivius. Atsidūrėm Ragainės kalėjime. Cia abiejų sunkvežimių keleivius sugrūdo į vieną pusrūrio kamerą. Po poros dienų — vėl į kiemą. Išrikiavo po keturis. Dar atvedė iš kitų kamerų. Pasidarė ilgoka kolona. Iš kur, kas mūsų naujieji draugai? Baisu į kai kuriuos žiūrėti: sulinkę, išbalę. Kiti atrodo seniai eina kančių ke­ liais. Argi ir mes tokie būsim? Kelios dengtos mašinos su mumis vėl riedėjo į nežinią. Tik įvažiavus į naują miestą, nuvilnijo šnabždesys: „Marienburgas! Tai buvusi kryžiuočių sostinė. Susirangęs šiauduose, žiūrėjau į šaltas tvirtovės rūsio sienas ir akimirką nutolau į senovę. Cia kadaise kalėjo Lietuvos kunigaikštis Kęstutis. Ir kaip jis gelžgaliu išgremžė tokią storą sieną? Tiesa, jį prižiūrėjo kryžiuočių užaugintas, mažas patekęs į vokiečių nelaisvę Alfas, toks pat lietuvis, kuris jam tamsią naktį ir padėjo magistro žirgu pabėgti! Nejučia palyginau tuometinę Kęstučio padėtį su savąja ir tarytum jam pavydėjau. Po pusryčių vėl stovim kieme. Padidėjo ir „ekskursan­ tų" būrys. Išrikiavo po keturis, kolonos dar pailgėjo. 30

2engiam ir dairomės į žilos senovės namus. Kad gra­ žiau atrodytų gretos, einam lietuviai, dar neapdriskę ir nesudžiūvusiais veidais, sustatyti kolonos priekyje. Vėl šmėkštelėjo mintis lyg iš istorijos vadovėlio. Tik­ riausiai šitomis Marienburgo gatvėmis kryžiuočiai žy­ giuodavo plėšti Lietuvos ir varydavo mūsų protėvius į vergiją. . Šaligatviuose gausu žmonių: moterų, vaikų, prašliauž­ davo vienas kitas iškaršęs vyras, nukaukšėdavo pasitem­ pę kariškiai. — Juden! Juden! — šaukė, kvatojo paaugliai, rodyda­ mi į mūsų koloną, ir iš jų šėlimo atrodė, kad lazdomis, akmenimis jie mus užmuštų, jeigu eitume be sargybos. Niekas jų nedraudė, o dauguma praeivių buvo mums abejingi, gyveno savo rūpesčiais, džiaugsmais. Iš tiesų kas gi mes jiems? Svetimi. Kitataučiai. Galbūt šiukšlės, teršiančios ir temdančios jų gyvenimą. . . Atvarė į geležinkelio stotį. Didžiulėje bėgių išraižytoje aikštėje pūškuoja, kūkčioja garvežiai, tampo vagonus, platformas, ant kurių stovi ilgavamzdės patrankos, tankai, kariškos mašinos. Pravažiuoja vagonas, pro jo langus ma­ tyti kariškiai. Mes stovim prie vienų bėgių ir žiopsom. Atbildėjo ir mūsų traukinys — vos pora vagonų su gro­ tomis. Pradėjo į juos mus grūsti. Trinktelėjo uždaromos durys. Traukinys netrukus su­ dunksėjo sužlegėjo — dar ilgai manevravo, stumdė, prika­ binėjo kitus vagonus. Pasidarė gerėliau — lyg oro daugiau įėjo, net tarpeliai tarp mūsų atsirado. Stotelėse traukinys stabčioja — visur yra išlipančių ir įlipančių, tik mes sėdim ir nieko nematom, kas dedasi už vagono sienų: langeliai aukštai, o mes — žemai. Sargybinių nesimato. Neabejojam, jie sėdi prie durų. Kalbamės su naujais likimo draugais. Jie — darbininkai, ūkininkai, bernai, bet daugiausia tarnautojai. Visi kaltina­ mi už politiką. Už kokią politiką? Nežino. Tvirtina, kad veža į lagerį. Kai kurie pasakoja apie lagerius baisių da­ lykų. Bandau ramintis. Kalu ir kalu sau į galvą: ..Turiu iš­ kęsti, turiu grįžti į tėvynę!" Traukinys pūškuoja ir pūškuoja, paskui lyg apsnūdęs 31

sulėtina greitį, garvežiukas sukaukia ir tartum atsidusęs sustoja. — Gdansk! Gdansk! — sušneka lenkai. Tai Dancigas. Girdim šūkčiojimus, žmones išlipant iš vagonų. Netrukus viskas nutyla. Staiga sujunda, sukruta esesininkai. Daužydami šonus šautuvų buožėmis, grūda iš vagonų lauk. Visuose kampuose tik keikia ir šaukia: — Schnell! Schnell! Schnell! Stebimės, iš kur tų gestapininkų čia tiek atsirado? Juk anksčiau tiek nebuvo. Žiūrim, kad didesnė dalis ne gesta­ pininkai, bet esesininkai. Turbūt perima kiti auklėtojai? Išgrūdę vėl šaukia, rikiuoja po keturis, stumdo, skaičiuo­ ja. Skaičiuoja vienas, kitas, trečias. Mes susimaišėm, išsiskirstėm ir likom lygūs tarp lygių. Pirmyn. Kur? . . Nereikia mums apie tai galvoti. Einam ir einam. Mūsiškiai per daug neišsiskirstę, tik aš per vieną eilę nuo jų nutolęs. Atsargiai dirsčioju į šonus. Miestas didelis, gražus. Žmonės į mus nekreipia dėmesio — matyt, jie prie to pripratę. Tikriausiai mūsų kolona labai nesiderina prie pavasarinio miesto veido. Dancigo kalėjimas. Išskirstė. Lietuviai vėl visi sulin­ dom į vieną kamerą. Naujieji mūsų draugai stebisi, kad turim laikrodžius. Iš jų atėmė kiti kaliniai, su kuriais jiems teko trankytis po kalėjimus. Susirūpinę nusisegam juos nuo rankų ir slepiam. Atneša vakarienę — kažkokią žolių, labai nemalonaus kvapo birzgalą. Visiems kameros gyventojams — trylika sulankstytų skardinių dubenėlių. Šaukštų nėra. Srėbk iš paties indelio. Duonos irgi nereikia. Vienas išlakė kaušą to birzgalo, duodam dubenėlį kitam. Dabar jis geria. Taip ir leidžiam per rankas. Lenkai, baltarusiai, rusai taip skaniai srebia, net dube­ nėlį išlaižo. Žiūri į mūsų portfelius, maišelius, iš kurių traukiam įdžiūvusios duonos kriaukšteles, dedam ant jos plonytį lašinių gabalėlį ir valgom. Likusį maistą išsiimu ir įsikišu į kelnių, švarko kiše­ nes. Taip bus saugiau. Kas netelpa, palieku vieną kitą tru­ pinėlį, cigaretes portfelyje. Iš rankų portfelio paleisti ne­ verta. 32

Nerami naktis. Guliu galvą padėjęs ant portfelio ir dar jį laikau už rankenos. Rytą atsikėlę neatsargieji rado portfelius atidarytus ir labai švariai išvalytus. Petro Lugo maišelis prapjautas ir maistas ištrauktas, nors ir galvą jis buvo ant jo padė­ jęs. Man irgi ištraukė cigarečių pakelį. Laimei, kišenėse viskas liko. Pusryčiams gavom kavos ir duonos su kažkokiomis priemaišomis. Dubenėliai tie patys, neplauti. Nemalonu iš jų gerti. Po pusryčių subarškėjo raktai — krapšto visus į kiemą. Surikiuota žygiui keli šimtai vargdienėlių. Apie mus bū­ rys zujančių esesininkų. Vėl ti inam padus į grindinį. Einam tomis pačiomis gat­ vėmis, kuriomis vakar atžingsniavom. Vėl į geležinkelio stotį. — Schnell! Schnell! —esesininkai ragina, bet mes ne­ skubam. Slepsim toje pat stotyje, kur vakar buvom, per bėgių voratinklį prie siauruko. Cia jau mūsų laukia va­ gonėliai su mažyčiais grotuotais langeliais. Juose jokių suolų, jų paskirtis aiški — keturkojams vežti. Esesininkai mus kemša j juos kaip triušius į maišą. Keiksmai rausvina veidus, o nuo šautuvų buožių skauda šonus. Silpnesni par­ kritę, lipančių trypiami. Kiti net nebando stoti, guli ra­ mūs. Kažin ar gyvi? Kam čia svarbu? Gyvi, nes šaukia: — Panovvie! Panovvrie ratujce! Kemša. Vagonėlių net šonai braška, trata. Velniai žino, kas čia darosi? Bilda, šaukia, rėkia, bumpsi. Išmaišė, išsklaidė. Niekur nematau savųjų. Aplinkui visi kalba lenkiškai. Bandau su jais šnekėti, kaip moku, nors viskas aišku be kalbų. Stovėk, tylėk ir suspjustas stenėk. Pajuntu, kažkas tempia už kelnių, graibosi apie blauz­ das. N e , jau kelnių tai neleisiu nutraukti. Siek tiek pasi­ daręs erdvės, pasilenkęs žiūriu, kas čia yra. Guli ant grin­ dų nedidelis bernelis, įsikibęs į kelnių klešnę, traukia ir šaukia: — Panowie, panowie, ratujce! 7 . . 7

2—

Žmonės! Žmones, gelbėkit! {lenk.)

24bO

33

Nutveriu už švarko peties, noriu jį pastatyti ant kojų. Smūgis į šoną užima kvapą. — Kurių velnių stumdaisi? Stovėk! Netrypk! — šaukia lenkiškai. — Ar nematai? Keliu sutryptą jūsų draugą. Padėk nesidaužęs. — Tegul jį velniai! Nusprogs dabar, nereikės ten sprogti! Gavęs antrą niuksą, vos neužlipau ant gulinčio galvos. A r g i taip galima elgtis? Ak, jūs! . .— nučiupęs abiem rankom pamintąjį ištempiu ir pastatau šalia savęs. Vargšelis stovi kaip nupešiotas ančiukas, išbalęs, jo kakta nubrozdinta, iš nosies varVa kraujas, veidas aprašo— Dziękuję, panie. . .— vos girdimai dėkoja jis man. — Przeklęty Litwinie, będziesz pamiętac! 8 . .— keikia ir stumdo mane jo tautiečiai. Nesuprantu, ar mes stovim, ar važiuojam. Ratai lyg trinksi, tartum supa, į šonus pasiūbuoja — nesusigaudau tokioj kamšalynėj. Girdėti barniai, lenkiški keiksmai, peš­ tynės. Kažkas kažkam iš kišenės ištempė cigaretes, duonos kriaukšlelę nudžiovė. Mušasi. Pagaliau sužviegė kaip skerdžiamas paršėkas mūsų ..greitaeigis" ir sušnypštęs, atsidusęs sustojo. Esesininkai nieko nelaukdami ėmė darbuotis: grūdo mus iš tų aruodų. Išbyrėjom greičiau, negu buvom su­ kimšti. Netoliese pastebėjau besidairantį Daniūną. Tolėliau pamačiau ir kitus mūsiškius. Vėl visi drauge. Dabar gali­ ma apsižvalgyti, į kokį kampelį pakliuvom, nes iš kitų ..aruodų" dar vis byra keleiviai. Pats vidurdienis. Saulė kaitina į viršugalvį. Dangus grynas, be debesėlių. Oras ramus, jokio vėjelio. Esesi­ ninkai ėmė rikiuoti į koloną. Kokia čia mūsų daugybė! Vieni vyrai jauni, žvalūs, kiti suvargę, vos laikosi ant kojų. Esesininkai bėginėja, landžioja į vagonus ir iš jų su­ stojusius skaičiuoja, rikiuoja, spardo į pilvus, kojas, užpa-

H

34

Prakeiktas lietuvi, atsiminsi!

[lenk.)

kalius, šūkauja, keikia. Atsitūpę žiūri net po vagonais. Aiškidi matyti, kad trūksta. Kolonoj šnabždesys: „Trūksta dviejų". A r g i pabėgo? Kur jie pabėgs? Argi išlindo pro vagono plyšelį? Stovim, o esesininkai pluša. Jų užmiršti vienai kitai mi­ nutei, dairomės. Prie siauro geležinkelio bėgių prisiglaudęs neplatus asfalto keliukas. Salia jo kėpso žalsva lentinė pašiūrė keleiviams laukti. Viduje suolai. Jokio užrašo, kokia čia stotis. Stotelė ir mes surikiuoti ant kalnelio. Aplink pušynas, taip skaniai kvepia. Pušelės, aukštos, lieknos, pasvirusios ir pakumpusios, tyliai ošia, sakytum išsigandusios. Ką jos slepia po savo išsikerojusiomis kepurėmis? Gerai įsiklausius, girdėti lyg jūros ošimas. Tolumoje matyti viena kita didjelė sodyba. Pakalnėje — pušų ap­ glėbtas raudonų čerpių stogas. Staiga ramybę sudrumstė paskiri šūviai. Taukšt, taukšt, taukšt. . . Taukši ir taukši. Gal tokius kaip mes šaudo? Gal dabar mūsų eilė? Velniškai nejauku girdint tą taukšė­ jimą — ir pušelių kvapas nebe toks malonus, ir oras nebe toks gražus. Atrado tuos du pradingėlius. Kur j i e buvo pasislėpę? Keikdami, stumdydami, daužydami atitempė esesininkai juos apdraskytus. Pastatė kolonos priešakyje ir žengte marš. Kolona pajudėjo. Leidžiamės smėlėta nuokalne, ištrypta žmonių, išvaži­ nėta ratų. Keista, arklių kanopų žymių nematyti — tik žmonių pėdos. Ištempiam kaklus ir dairomės, kur mus veda. Vis girdėti: taukšt taukšt. . . Savijauta nemaloni.. Per koloną nušlama žinia: ..Štuthofas. . . Koncentracijos lageris Štuthofas". Koncentracijos lageris?! Tokių nesu girdėjęs. Bet ką apie juos žinau? . . Visiškai nieko. Slėpt, šlept į pakalnę per smėlį. Smėlis purus, sausas, klimpsta kojos. Jau ir prie dviaukščių rūmų, kurių stogą matėm nuo kalno. Čerpėmis dengti rūmai gražūs, dideli, raudonų plytų. Sa­ lia jų pilki vienaaukščiai namai. Netoli rūmų sodelis su 35

fontanu. Tolėliau turbūt pagalbiniai pastatai. Dar toliau — į kalnelį atsirėmusios kažkokios dirbtuvės,— gal lentpjū­ vė, nes girdėti, kaip pjūklas čerška, žviegia, šmėsčioja dir­ bantieji, šūkalioja. Esesininkai mus pro tuos rūmus tiesiog praveja. Neto­ liese išvydom kitokį vaizdą: ant geležinių stulpų, palinku­ sių į vidų, tarsi ant ilgų žąsų kaklų, išraizgyta aukšta ir tanki spygliuotų vielų tvora, juosianti nemažą plotą, o vir­ šum jos iškilę mediniai bokšteliai su stogeliu. Bokšteliuose automatais ginkluoti sargybiniai, šalia jų — kulkosvaidis. Varo mus palei tvorą tolyn ir tolyn, kol prieinam prie geležinių vartų, irgi apraizgytų spygliuota viela. Prie jų siauri varteliai, vienu šonu prisišlieję prie nedidelio mūri­ nio pastato — sargybos namelio, kurio langai sakytum akys žvelgia į kiemą, vartus ir tvorą. Dvejos durys, vienos į kiemą, antros į rajoną už lagerio ribų. Virš šių vartų daug didesnė būda negu jos „sesutės", stovinčios virš tvoros aplink visą lagerį. Šitoje būdoje irgi tutinėja sargybinis, ant krūtinės pasikabinęs automatą, o prie jo — kulkosvaidis. Virš vartų visu jų pločiu po ta būda didelėmis raidėmis užrašas: .Die Arbeit macht das Leben sūss! 9 Iš sargybos būstinės išėjo esesininkas. Susitraukęs, vei­ das pykčio perkreiptas. Mus atvarę sargybiniai įteikia jam dokumentus ir, įsisukę į mūsų apirusias gretas, daro tvarką — lygina, rikiuoja į darnią koloną, vienam kitam įspirdami, trečiam ketvirtam kumščiu užtvodami per kup­ rą, nes per daug išlinkęs, persikreipęs, nukabinęs nosį. Tuo tarpu išėjęs iš sargybinės skaičiuoja atvykėlius, ar visi, ar kuris nors nedingo pušyne. — Alles! A l l e s ! — galų gale sušunka, baigęs skaičiuoti. Sugirgždėjo, sucypė vartai, ir mes jau kieme. Kairėje pusėje viena eilė įvairaus dydžio barakų. Dešinėje — tos pačios konstrukcijos dviem eilėm ir vieno­ dais tarpais sustatyti pilki mediniai barakai. Tarp jų ša­ ligatviai. Ant vieno netoli vartų esančio barako skliauto nupieštas nedidukas šypsąs rubuilis baltu chalatu ir virėjo kepuraite, samčiu pilstąs į dubenėlius sriubą. Toks gra„Darbds puošia gyvenimą"

36

[vok.).

žuolis virėjas, be abejo, gali virti tik skanią sriubą. Žiū­ rint į šį pilvūzą, galima manyti, kad patekom geron vie­ ton — turėtume būti bent jau sotūs. Atvykusius išrikiuoja prie netoli tvoros ir vartų kiurk­ sančio barako galo. Lietuvius sustato kolonos priekyje priešais duris. Stovim, dairomės. Supratom, mūsų turnė baigėsi, vadi­ nasi, čia Berlynas išrinko vietą ir, atrodo, geriausią iš geriausių. Laukiam kitų įsakymų. Kiemas tuščias, tik retkarčiais pro barakus prašliaužia keistos žmogystos. Jų apranga kelia ir siaubą, ir šypseną. I ką jie panašūs? Plonyčiai drabužėliai dryžuoti tarytum zebro kailis. Ant nugaros raudonais dažais išpieštas daugy­ bos ženklas. Visi numeruoti. Basnirčia įsistoję į klumpes. Ant galvos nelyginant skrylis dryžuota beretė. Keisčiausia, kad tie šmižinėjantys žmogiūkščiai vieni žvalūs, kiti vos pavelka kojas. Turbūt ligoniai? Perkarę, pageltę, išdžiūvę. Ar tik neišgnus kieme ant sutryptos žemės? — Vyrai, žiūrėkit, ana kokį vežimą tempia tie margeniai!—suriko vienas iš mūsų. Tikrai anapus tvoros, kur mes neseniai kulniavom, vos judėjo nematytos konstrukcijos vežimas ir jo palyda. Tekiniai žmogaus dydžio, ant ašių gal 3-jų metrų pločio, 4—5-ių metrų ilgio platforma, ant kurios galėtų tilpti mūsų kaimo pirtis. Vežimas prikrautas rąstų. Jį ir traukia tie margeniai. Vieni per pečius persimetę plačius diržus, kurie virvėmis pritvirtinti prie vežimo, kiti stumia, suka ratus nutvėrę už stipinų, o dar kiti už ilgo storo grąžulo vai­ ruoja ir traukia. Vežimas vos juda, nes tempėjai — tikri skeletai, vos vos patys pasivelka. Baisiausia, kad ant tų rąstų vaikšto toks pat margenis, tik su raudonu raiščiu ant rankovės, už kitus riebesnis ir lazda tvatina, daužo tempėjus. Kerta iš eilės kiekvienam, kur pakliūva — per pe­ čius, nugarą. . . Ir šaukia visa gerkle, keikia, keikia. . . — Kad jį perkūnas! Pas mus arklį botagu ragina, o čia žmones lazda! — Ar matot, vienas margenis guli ant rąstų? Nejuda. Greičiausiai negyvas? — Jo ranka medžio prispausta, kaipgi judės. — Gal neseniai mirė? 37

— Kaip daužo vargšelius. Matot, vieno veidas kruvi­ nas. . . — Ne, aš jau nesiduosiu mušamas! Manęs nedaužys! Ištraukęs lazdą, trenksiu atgal! Visus sukaustė siaubas. Ratai pamažu judėjo, nyko iš akių, tik buvo girdėti duslus lazdos poškėjimas ir keiksmai. — Ką čia iškart suprasi, kaip čia bus. Gal čia dideli nusikaltėliai, žmogžudžiai? Gal tokiems ir maistas bloges­ nis, o gal iškankintus atvežė, dėl to jie tokie susisukę? — Tai pakliuvom. .. — Vyrai, žiūrėkit, va, eina profesorius Balys Sruoga!— suriko Blazas.— Sveikas, profesoriau! Aš Blazas! Ar nepa­ žįsti?!— Blazas sujudėjo, norėjo tartum eiti prie jo pasi­ sveikinti. — Neik prie manęs! N e i k ! — suriko išsigandęs profeso­ rius.— Suvalgykit, ką turit iš maisto. Suvalgykit! Viską atims. Kuo greičiau suvalgykit!—šaukė pro šalį eidamas Sruoga. — Ateik, duosim maisto! Prieik! Bet profesorius, dar kažką pamurmėjęs, nuskubėjo, Lcur jam reikia. — Cia dabar? Kodėl jis nepriėjo net maisto paimti? Ar toks sotus? — Neatrodo, kad sotus. Jis gerokai pasikeitęs. Ne tokį mačiau paskutinį kartą Vilniuje!— įsiterpė Žukas.— Štai kur jie. . . Stai kur mes juos suradom — atsivijom. . . — Vyrai, jeigu liepė valgyti, tai valgom. Jis turbūt žino. . . Nors šiandien būsim sotūs. Išsiėmėm likučius, dalijomės su saviškiais, kurie buvo apvogti ar užbaigė. V a l g o m . . . Bet maistas nelenda — į tave žiūri daugybė alkanų, akimis ryja kiekvieną tavo kąsnį. — Panowie, dajčie trochę! Panowie. .. Panowie , 0 . . — prašo, šaukia neturintieji ir vis labiau spaudžia mus prie barako sienos, kiša pirštus, traukia iš rankų. Pjaunam ir vienam kitam duodam po gabalėlį. Užteko to — puolė visas būrys, susimaišė rikiuotė. Pa1,1

38

Žmonės, duokit truputį! Žmonės. . .

Žmonės..

{lenk.).

sidarė grūdalynė, toks tumulas — lyg bičių spiečius. Vieni iš rankų plėšė maistą, kiti tempė portfelius, maišelius. Pasigirdo riksmas, šauksmai, grumtynės, stumdymasis, net muštynės. Mušėsi gavę, plėšė iš rankų negavę. Nepamatėm, kaip į mūsų tarpą iš kažin kur įpuolė ne­ lyginant vilkas į avių bandą aukštas, stiprus, šiek tiek pliktelėjęs, pusamžis margenis su lazda rankoje. Kapojo nežiūrėdamas kur ir kam kliūva. Kilo dar baisesnė audra — negirdėti keiksmai, riksmas, lazdos poškėjimas. Būrys su­ bangavo nuo to „vilko" kaukimo ir šėlimo. Ne savais bal­ sais cypėm, rėkėm, dejavom. N i e k o negelbėjo prašymas, maldavimas pasigailėti. Atrodė, jis negirdėjo ir tebesidar­ bavo sušilęs: spardė kaip kumelys, trypė parkritusius, tvatino lazda, švaistėsi kumščiu į kairę ir į dešinę, visa gerkle šaukė, rikiavo, norėjo atstatyti tvarką. Gavom ir maisto dalytojai, ir prašytojai. Vėl stovėjom nedarnioj ri­ kiuotėj, tik dabar apkulti, apdaužyti. Vieni spaudėm mėly­ nes, čiupinėjom iššokusius gumbus, spjaudėm kraujais. Mušeika irgi pavargęs pūškavo. Bet neilgai. Kiek pailsėjęs, apsižvalgė, priėjo prie lietuvių ir tiesiog kurtinančiu balsu užbliovė, kiekvieną sakinį, net žodį pagražindamas tokiais keiksmais, kurių Lietuvoje nebuvom girdėję: — Na, broliai lietuviai, kalės vaikai, kurwamat. Duokit laikrodžius, žiedus, pinigus, kas ką turite brangesnio! Duokite lašinius, dešras, svogūnus! Kitaip, matot?!— iškė­ lęs lazdą kyštelėjo vienam kitam po nosim. Tylėjom sustingę. — Tai ką, nesuprantat, kas jums įsakyta?!— pliumt laz­ da Balčaičiui. — Supratai tu, kalės vaike?!— drykst lazda per pečius Blazui. To net akiniai nukrito. Pasilenkė jų pasiimti — pliumpt per nugarą.— Tau neaišku, senos kumelės dvėse­ liena?— pokšt per pečius Cekauskui. Pykšt atbula ranka Žukui | sprandą.— Ko stovi tu, neūžauga?! — pokšt Stasiui Lugui. Taip iš eilės pavaišino lietuvius, kiekvienam priminda­ mas, iš ko jis gimęs ir kieno sūnus. Niekas neskubam duoti laikrodžių, žiedų, nors ir skau­ džiai kenčiam: užsidėję rankas ant galvų, saugom jas nuo kirčių. :w

Neilgas atokvėpis. . . — Ar ilgai aš turėsiu laukti?— sukriokė lenkiškai ir vilkiškai vėl puolė į mūsų būrį. Lenkai, kurie neseniai šaukė: „Nors trupinėlį. . .", dabar patenkinti juokiasi, šypso. Kai kurie mūsiškiai, matydami, kad šitas jo šėlimas baigsis mūsų nenaudai, kiša jam paskutinius likučius — dešras, lašinius. .. Jis ima, bet nerimsta — švaistosi lazda ir šaukia, šau­ kia: — Duokit greičiau laikrodžius, žiedus, pinigus!— ki­ taip iš jūsų liks tik košė, prakeiktieji lietuviai! Dingo ir mūsų drąsuolis, kuris žadėjo ištraukęs lazdą pilti atgal, o mes tebeklykėm ir nežinojom, kada bus šitų ..krikštynų' galas. Nežinia, kuo viskas būtų baigęsi, gal ir būtų likęs iš mūsų tik kruvinas košės tumulas, jeigu ne trys esesininkai, kurie artėjo prie mūsų. „Raguotasis su dešromis, lašiniais išgaravo kaip kam­ paras. Valdžia suėjo į baraką, prie kurio buvom sustatyti ir kur v y k o mūsų pasveikinimas. Prasivėrė durys ir ėmė kviesti lietuvius po vieną \ vidų. Pirmutinis įsmuko Urbonavičius, galbūt mažiausiai nu­ kentėjęs nuo to mušeikos. Kiti drebėdami prie durų klauso­ mės, kas bus su juo? Viskas girdėti. Dresiruoja. M o k o nusiimti kepurę, at­ sistoti tiesiai, rankas nuleisti, jomis nemataruoti lyg bim­ balus vaikant. Išsitempti, atsakinėti ne burbant panosėj, bet garsiai, aiškiai ir greit. — Cia yra koncentracijos lageris Štuthofas, o ne Kau­ nas. Supranti, kas yra koncentracijos lageris?— šaukė v o ­ kiškai. — Nelabai suprantu,— bet, matyt, suvokęs, kad toks atsakymas nepatiko šaukiančiam, greit pasitaisė: — Prade­ du suprasti. Greit suprasiu! — Teisingai! Kuo greičiau suprasi, tuo geriau. Pa­ vardė? Vardas? . . T ė v o vardas? . . Gimimo metai? . . Žmo­ nos adresas. Tėvų. . .— girdėti mašinėlės tarškėjimas. 40

— Už ką suimtas? Kuo nusikaltai didžiajam reichui? — Nežinau, dėl ko suėmė. Niekuo neprasikaltau. — Mes žinom! Paimk šį lapelį, kalės vaike! Lauk! Apklausa baigta. Eina antras, trečias, ketvirtas. . . Einu ir aš. Visiems tie patys klausimai. Tik mums neaiš­ kina, kaip stovėti. Mat mes įpuolę jau žinom, kaip laikyti rankas, kaip atsakinėti,— buvom išmokę už durų. Jau ir penkioliktas, ir paskutinis — šešioliktas. Kiek­ vienas gaunam lapelį su įrašytu didėjančiu numeriu ir n dviem žodeliais: Schutzhaft— politisch . Mano numeris 22916. Tai mano pavardė ir vardas. Aš jį turiu atsiminti dieną, naktį. Pavardę, vardą galiu užmirš­ ti, bet numerio nevalia pamiršti. Laikau tą numerėlį virpan­ čioj rankoj, saugau, kad nepamesčiau ir mintyse bandau ištarti vokiškai, kaip tikriausiai man jį reikės kartoti šim­ tus kartų per dieną: Zwei und zwanzig tausend neun hundertsechzehn! Tik numeris, ir daugiau nieko. Apklausai pasibaigus, visus lietuvius pakvietė į vidų. Vienas esesi­ ninkas paaiškino: — Mums žinoma, kad jūs dalyvavote pasipriešinimo judėjime prieš vokiečių tautą, užsiėmėt priešvokiška agita­ cija, skleidėt kvailiausius gandus. SitokĮ jusų elgesį pa­ smerkė dori lietuviai ir pareikalavo pašalinti. Jus čia paso­ dinti iki karo pabaigos! Supratot?! Prie numerio turėsite raudoną trikampį. Jūs — politiniai kaliniai. Kriminaliniai nusikaltėliai — vagys, žmogžudžiai, plėšikai — turi žalią trikampį, jie paimti, kad daugiau nenusikalstų. Supra­ tot? Jūs saugomi nuo visuomenės neapgalvotų veiksmų prieš jus. Aišku? Supratot?! Netikėtai įvirto ilgas kaip kartis, sudžiūvęs susirauku­ siu veidu esesininkas, užsimaukšlinęs ant kaktos kepurę, iš po kurios blykčiojo akys. Sėdėjusieji striktelėjo nuo kėdžių, atsistojo, pasitempė. Pasitempėm ir mes. Nutilo ir kalbėtojas. Visi tylėjo. — Kas jie tokie?—paklausė atvykėlis. — Lietuviai, pone feldfebeli Liutke,— išpyškino kalbė­ tojas. Pasirodo, tai buvo politinio skyriaus vadovas. Areštuotas,

politinis

(vok.). 41

— Lietuviai. . . Aršiausi Vokietijos priešai! Šitie kalių vaikai prieš didįjį reichą?! Kiekvienam Vokietijos priešui kelias vienas. Va, ten!— kažkur smeigė pirštu. Kaip visur, „laimė" mane lydėjo ir čia, mat stovėjau netoli Liutkės. — Ar jūs žinote, kalių vaikai, kad visi, kas mums pa­ stoja kelią, turi būti sunaikinti?— tėškė ranka man per dešinę ausį. Kaip šiaudų kūlys parkritau ant grindų. Greit atsistojau. Dabar gavau į kairę. Susverdėjau susiūbavau. Ausyse ėmė cypti, jos užsikimšo lyg vatos kamščiais, po visą patalpą pabiro įvairiausių spalvų žvaigždės, prieš akis šmėkščiojo daugybė esesininkų, kurie išsižioję kažin ką šaukė, keikė. Taip man bevėpsant, tėkštelėjo smūgis Blazui, kuris griūdamas atsirėmė į mane, vos neišversdamas iš kojų. Jo akiniai nuo kumščio į pasmakrę nukrito po Liutkės kojom. Blazas pašoko ir lyg užrištomis akimis gūžinėdamas ieškojo akinių. Stankevičius pasilenkė jų pakelti. Liutkė to tik ir laukė. Spyrė kaustytu batu Stankevičiui į krūtinę, šis tik sušuko ir susirietęs įvirto į stovinčiųjų tarpą. Įsiutęs feldfebelis dalijo antausius stovintiems. Keikė, krikštijo lietuviškom kiaulėm ir kitais negirdėtais vardais, žadėdamas kaip kalės vaikus sutraiškyti. Atrodė, kad jo įtūžiui nebus galo. Bet. . . išvertęs iš kojų Kvietkų, Kulį, Alksninį, Balčaitį ir kitus — beveik pusę mūsiškių, keikdamas išgriuvo pro duris. Pavargo. . . Esesininkai patenkinti kvatojo. Tylėjom. Tylinčius mus ir išvijo į lauką. Sustatė prie sienos, liepė laukti. Ciupinėjom, glostėm naujas mėlynes, šluostėm kraują. Jeigu taip kasdien? Kiek dienų skirta čia gyventi? Kiek išlaikysim? Lenkus šaukė po kelis ir apklausinėjo daug trumpiau. Vos tie spėdavo atsakyti į klausimus. įbrukdavo popierėlį su numeriu, ir pro duris. Nė vieno nepaklausė, už ką pakliuvo. Stovėjau nusiminęs. „Iki karo pabaigos".. . O jo pabai­ gos, išvažiuojant iš Lietuvos, nesimatė. Kur ta pabaiga? ^. Ar ištversiu? . . 42

Dvelktelėjęs vėjelis iš kažkur užnešė degėsių, lyg čir skinamos mėsos ar gumos kvapą. Kvapas sklido iš aukšto kamino, prigludusio prie lage­ rio spygliuotos tvoros. Aukščiu jis turbūt pralenkė ne vie­ ną Kauno fabriko kaminą. — Vyrai, gal tai virtuvė?— paklausė Žukas lenkus, rodydamas į rūkstantį kaminą. — Cirškintuvė. . .— karčiai nusišaipė vienas. — Tai krematoriumas. Mes visi pro tą kaminą išrūksim į laisvę pas poną Dievą,— tarė vienas.— Dabar ten kepa tie, kurie atsisveikino su šiuo prakeiktu lageriu ir pa­ sauliu. .Iš kur jis tai ištraukė? Gal tik gąsdina? — Iš kur jūs žinote? 1 — Žinau, nes panašiame lagery esu buvęs. Bėgau. Su­ gavo prakeiktieji. Dabar atvežė į šitą. Štuthofas daug baisesnis negu tas, kuriame buvau. Tas nykštukas, smulk­ mė prieš šitą. Iš čia niekas gyvas neišeina. Va pro kur visi išeisime!—mostelėjo į kaminą.— Cia padvėsim iš bado arba pakratysim kojas nuo ligų,— aiškino jis toliau.— Greit mus sutvarkys! Iš mūsų liks tik pelenų sauja. Gal ryt, poryt užmuš. Vienas kitas išgyvena tris—keturis mėne­ sius. — Na, jau visai nusišnekėjo lenkelis,— nepatikėjo A l ­ ksninis. — Aš ir dabar bėgsiu. Nušaus — iškart mirtis. Bėgsiu! Nenoriu kankintis!—ėmė šaukti lenkas. Bandėm jį raminti, prašyti, kad nutiltų, nes gali prišauk­ ti tuos velnius su lazdomis. Ištraukęs iš kišenės užslėptą dešros gabalėlį, įspraudžiu jam į ranką, kad kiti nematytų. Man labai pagailo šio iš­ sekusio, bet išdidžios dvasios žmogaus. — Nereikia. Man nereikia. Tu manai, kad tuo mane išgelbėsi nuo mirties? Kad tik greičiau į darbus. Tiek jie mane matys! Aš nesileisiu daužomas. Matėt, kas neseniai buvo? Matėt, kaip vežė rąstus? Matėt ant rąstų užmuštą, tokį kaip mes?! Netikit? Patikėsit! . . Musų šneką nutraukė vienas margenis su numeriu ir žaliu trikampiu ant krūtinės, su lazda rankoje, ėmęs rikiuo­ ti lietuvius. 43

12

— Do lažni! — suriko jis, kai mes sustojom po du. Einam j pirtį. Privedė prie barako durų, o pats šmurkš­ telėjo į vidų. Netrukus ir mes buvome viduje. Nedideliame kambaryje prie staliuko išdidžiai sėdėjo feldfebelis, užsivožęs ant akių kepurę, ant stalo pasidėjęs odines pirštines ir bizūną. Salia šių daiktų dar gulėjo par­ keris auksine plunksna, pieštukas. Kaip vėliau sužinojom, jis buvo viso kalinių turto valdytojas, pavarde Hapkė. Hapkė pareikalavo tuoj pat padėti odines pirštines, žiedus, laikrodžius, parkerius, pinigus ir kitas brangeny­ bes. Nieko neslėpti. Kitaip, va, pliaukštelėjo bizūnu per stalą. Iš eilės ėjom prie jo ir, ką turėjom, traukėm iš kišenių ir dejom ant stalo. Feldfebelis paimtus daiktus įrašė į kny­ gą ir kiekvienam davė pasirašyti. Nedaug ką teturėjau: laikrodi, parkerį, odiniu viršeliu užrašų knygutę, piniginę su markėmis, buto raktus, peiliu­ ką. Kai mane suėmė, net vestuvinio žiedo tą dienčį nebuvau užsimovęs. Vedusieji sudėjo ant stalo žiedus, o aš. . .— žiedo netu­ riu, įrodyk tu dabar Hapkei, kad jo nepaslėpei ir kad iš viso žiedo nešioti nemėgsti. Juokiasi, nieko nenori girdė­ ti — dėl žiedą, ir tiek. Daužo kumščiu stalą, paskui bizūnu ii reikalauja parodyti, kur padėjau,— gal prie pirties ba­ rako smėlyje užkasiau? Net sušilęs aiškinu, kad žiedo nesu iš namų paėmęs. Feldfebelio veidas niaukiasi, persikreipia, pašoksta jis nuo kėdės ir subliovęs trenkia į krūtinę. Nuo smūgio apsisuku ir įvirstu į draugų glėbį, atsukdamas į jį sėdynę. Hapkė skyrė batu į ją ir, jeigu vėl nebūtų sugriebę draugai, tik­ riausiai būčiau tėkštelėjęs ant grindų. Hapkei to maža. Vėl liepia prieiti prie stalo. Dabar jis trenkė į dar nuo Liutkės smūgio cypiančią ausį, ir aš sakytum prilipau prie sienos ir tuoj pat susmukau. . . Pakėlė sukibę draugai. Aplinkui viskas sukasi, iš vieno Hapkės pasidarė bent keli mušeikos. Rodosi, visi išsižioję šnypščia, cypia, rėkia šlykščiausiais balsais. " l pirtį [lenk.) 44

Išgirdau, kad Hapkė vėl šaukia, liepia prieiti prie stalo. Viskam jau buvau abejingas, tik draugų stumiamas prislinkau. Stoviu užsimerkęs. Tik viena ausimi tegirdžiu: l3 — Scheisse! Sauhund! Scheisse . . . Pagaliau pakiša jis man knygą ir liepia pasirašyti. Šiaip ne taip surandu pieštuką, vos įžiūriu, kur pasi­ rašyti. Pykina, verčia vemti. Kad tik nepatėkščiau ant stalo. Pasisuku ir skubu nueiti. Staiga—..Halt!" Atsisuku į Hapkę. Matau, jis ima nuo stalo bizūną, šis susiraito ore ir nudegina man petį. Kartą, kitą. . . — Raus, Sauhund! Pamažu nueinu nuo stalo ir užlindęs už draugų susto­ ju. Skausmo kaip ir nebejaučiu, tik įspirtoji vieta sunkėja ir dega, lyg būčiau nuogu užpakaliu prisėdęs ant ugnies. Kol kiti draugai atidavinėja savo turtelį, ėmiau atsi­ gauti. Rengiuos, atiduodu viršutinius drabužius, baltinius, avalynę. Suriša į atskirą ryšulį — vėl duoda pasirašyti. Taip norisi kristi, gulti ir neatsikelti. A t v i j o ir pasilikusius mūsų likimo draugus. Pamatęs juos, prisiminiau lenko pasakojimą. Ne, man nereikės trijų—keturių mėnesių, užteks vienos paros, kelių valan­ dų. . . Užteks. . . Jie pro Hapkę prabėga bėgte. Jų daiktų, avalynės, drabužių, baltinių niekas nerišo į atskirus ryšulius, metė į bendrą kiekvienam daiktui skirtą krūvą. Niekas jų nerašinėjo, niekam nedavė pasirašyti. — Kodėl skirtingai?— nusistebėjo Urbonavičius, [grūdo į priešpirtį, nukirpo plaukus, kur tik jie augo. Likom kaip užgimę. Žiūri Blazas į spyrio vietą ir į bizūno kirčius, linguoja galvą. — Na ir gyvulys. . . Prakeiktas žvėris. . . Labai skauda? — Viskas praeis, Henrikai. Turi praeiti. Nėra kada ilgai kalbėti, prasidėjo dezinfekcija. Visą kūną apipurškė bjauriausia smarve. Taip man oro trūksta, o dar ta baisi smarvė. . . Išmatavo ūgį, pasvėrė, surašė į knygas ir įvijo į pirtį. Pirtyje skersvėjai, pro plyšius dvelkia vėjas. Prie sie-

Sudasl Šunsnukis! Sūdąs! . . [vok.) 45

nos krapnoja dušas, pro jį prabėgam kone ristele. Kitas net sušlapti nespėja, nes visi genami kaip gaisro metu. Taip gera po dušu. Dar pastoviu. Pakišu degantį už­ pakalį po šaltu vandeniu. Pasidarė geriau. Atsigavau. — Cia tau ne kurortas, kupranugari!— šaukia lenkiš­ kai, aš vos neišsitiesiu pastumtas vieno nuogalio. Iš čia pakliuvom į kitą kambarį. Kampuose didžiulės krūvos baltinių — kelnių, marškinių — ir klumpių. Balti­ niai plonyčiai, sudriskę ir seniai matę muilą. Prie kiek­ vienos krūvos stovi gerai įmitę margeniai. Tai Hapkės pir­ ties darbo komanda. Visi išdidūs, rūstūs kaip ir jų viršinin­ kas. Jie irgi moka gerai keiktis, švaistytis lazda, kumš­ čiais, bet dažniausiai kerta klumpe. Stovintis prie krūvos margenis meta praeinančiam kel­ nes, marškinius, klumpes. Sučiupęs skubėk nešdintis, ki­ taip gausi į nugarą arba per galvą klumpe, o jei to maža, pridės lazda. Sunkiai man sekasi bėgti. Bėgu kaip supančiotas. Pašli­ tiniavęs toliau nuo krūvų, velkuosi gautus baltinius. Jie iki pusės nugaros, o kelnių prarėžas kabo tarp kelių. Užsi­ traukiu juosmenį iki pažastų. [ plotį galėtų tilpti dar kitas toks kaip aš. Susisuku kaip į paklodę ir stoviu. Blogiau tiems, kurie gavo visai mažyčius baltinėlius ir negali įlįsti nei į juos, nei į kelnes. Vargšas Cekauskas, stovi plikas laikydamas rankoje apatinius, žvalgosi ir nežino, ką daryti. Grįžta prie dalytojų ir nusižeminęs maldauja pakeisti jam baltinėlius į didesnius. Gavęs klumpe per nugarą, susi­ rietęs jis vėl atlekia prie mūsų. Triukšmingai atlekia ir Bla­ zas, palydėtas lazdos bumpsėjimo — tas buvo nuėjęs pasi­ keisti klumpių. Klumpės kaip ant mano kojos. Henrikas vos pusę kojos į jas įkiša ir stypčioja. Teko drapanomis ir avalyne keistis. Su klumpėmis buvo blogiau. Beveik visiems pakliuvo ma­ žos. Eina basi, o klumpės rankoj Vienmarškinius atvedė į kiemo vidurį. Stovėti nelabai malonu slapiems vienais suplyšusiais baltiniais. Stovim gairinami nuo jūros padvelkusio šalto vėjo, sustirę barakų skersvėjuos. Kalenam dantimis, glaudžiamės kaip avys vie­ nas prie kito, šildydamies saliais kūnais. Laimė, kad šildo saulutė, nors šykštokai, dažnai (l|sdama į debesį. 46

Laukiam gerą valandą. Žiūrim vienas į kitą ir vos atpa­ žįstami susitraukę, persikreipę, visi gavę lazdų, kumščių, spyrių. . . Stovi prie manęs Henrikas, dreba ir džiaugiasi, kad jam paliko akinius. Buvo įmetę į krepšį, prašęs, net ver­ kęs, sakėsi nematąs net kur eiti. Pasijuokę grąžino. Pagaliau pajudėjom. Privarė prie vieno barako, ir po kelis lendam į vidų. Cia v y k o kita ceremonija — įvilkimas į margąjį kalinio drabuži. Vėl tratėjo, plumpsėjo lazdos per nugaras, skar­ dėjo tie patys ir nauji keiksmai ir šauksmai, lydimi kumš­ čių, paženklinančių mėlynėmis beveik kiekvieną įvelka­ mąjį. Gavau plonytį, skylėtą, panašų į tinklą megztinį, mėlynruožį sunešiotą lagerininko švarkelį ir tokias pat kel­ nes, prisigėrusias prakaito,— tikriausiai išrūkusiųjų pro kaminą. Ant nukirptos galvos užmetė dryžuotą murziną skrylį — beretę. Vieniems ji buvo mažytė, styrojo ant vir­ šugalvio, kitiems užkritusi ant ausų ir akių. Išeinant įteikė du pailgus baltos medžiagos gabalėlius, ant kurių juodais dažais išmuštas kalinio numeris ir priešais jį raudonas ly­ giašonis trikampis pagrindu į viršų, o jo viduryje juoda raidė „ L " . Vis dėlto klumpes tiems, kurie jas atsinešė rankoje, pakeitė. Davė tokias, į kurias šiaip taip galėjo įsistoti. Buvom aprengti, apauti, tačiau tebešalom ir laukėm šiltes­ nio kampo. Atėję tokie pat margeniai, turbūt viršininkai, nes stam­ būs, gerai įmitę, išvedžiojo po barakus. Lietuviai patekom į vieną bloką. įvedė į poilsio kambarį, kur kaliniai, grįžę iš darbo, praleidžia laisvalaikį. Patalpa didelė, erdvi. Prie vienos sienos palangėje ilgas stalas, o aplink jį suolai. Priešin­ goje pusėje dvi lovos, matyt bloko viršininkų. Prie lovų nedidelis staliukas, o tolėliau krosnelė — geležinė statinė, kurios vidus išmūrytas plytomis. Skardinis dūmtraukėlis iškištas per lubas ir stogą. Ji kūrenama dieną naktį, kad bloko viršininkams nebūtų šalta. Ant krosnelės viršaus, atrodo, galima virti ir kepti. Prie kitų dviejų sienų ant vie­ nas kito sukrauti kažko pripilti maišai — tai greičiausiai 47

čiužiniai. Pro praviras duris matyti kita didelė patalpa — miegamasis. Cia trijų aukštų narai,išrikiuoti aštuoniomis eilėmis. Jie suglausti po dvi eiles, tarp jų siaurutis praėji­ mas, kuriuo, šonu eidamas, gali patekti į savo gultą ant narų. Trečia patalpa šiame barake — prausykla. į ją patenki per koridorių. Prausyklos pasieniu ir per vidurį — cemen­ tiniai loviai, virš jų — čiaupai, iš kurių silpna srovele bėga vanduo. Tuoj prisistatė turbūt viršininkas, nes ant rankovės raištis su užrašu „Blocksc hreiber" '\ Šitas blokšraiberis atnešė tris adatas, siūlų u Įsakė prisisiūti gautas juosteles su numeriais, vieną ant švarkelio krūtinės kairės pusėsf kitą ant dešinės kelnių šlaunies išorinės pusės. — Mūsų šešiolika, adatų mažai,— sako Urbonavičius. — Iš namų reikėjo atsinešti, asile, kupranugari! Siūk, kol negavai per nugarą!— šaukia ir mosikuoja lazda blok­ šraiberis. Sraiberis neprašomas paaiškina, ką reiškia tos raidės ir trikampis juostelėje: — Raidė reiškia tautybę. Lietuvių ir latvių raidė — L, lenkų — P, vokiečių — D, rusų — R, vengrų — U, pran­ cūzų — F. Trikampių spalvos įvairios: violetinė — religi­ nių biblistų; rožinė — seksualinių iškrypėlių; juoda — gir­ tuoklių ir asocialių žmogėnų; raudona — politinių; žalia — vagių, žmogžudžių. Trikampis smailiu kampu aukštyn — kriminalinių nusikaltėlių, nuteistų čia sėdėti iki gyvos gal­ vos; pagrindu į viršų — nuteistų sėdėti iki karo pabaigos. Supratot?! Supratom. Žiūriu į jo trikampį: violetinis su raide D. Viskas aišku. Vėliau pamatėm, kad dauguma lenk ų latvių beveik neži­ no — nei kas jie tokie, nei kur jie gyvena. Lietuviai jiems gerai pažįstami: „Tai Vilniaus grobikai". Taip „pagarbiai" kiekvieną lietuvį jie įvertindavo. Kartais latviai kentėdavo už lietuvius, o lietuviai už latvius, nes ir vienų, ir kitų raidė buvo ta pati — L. Pavardės dingo. Liko numeris ir raidė: visiems mato­ mas pasas. Prisiuvant šį „pasą", prisistatė dar vienas val14

4fi

.Bloko

raštininkas"

{vok).

džios žmogus — barzdaskutys, kuris, nieko nelaukęs, ėmė mus gražinti. Pirtyje galvą nukirpo mašinėle, o šis šaukda­ mas ir keikdamas nuo kaktos iki pakaušio išskuto trijų centimetrų pločio taką, senųjų katorgininkų vadinamą „utėlių autostrada". Kuriems velniams ji reikalinga? Ogi bėglys drabužius gali pakeisti, bet ..autostrados"— ne. Stovim ir laukiam savo eilės, žiūrim į skausmo iš­ kreiptą skutamojo veidą. Iš nuskusto „tako" sunkiasi didesni ir mažesni kraujo lašai, varva per galvą. Atrodo, kad nuskustoje juostoje neliko ir odos. Galva dega, tarytum kas ant jos užpylė žarijų. Skutėjas lyg tyčia užgulęs spaudžia prie suolo. Laikausi ant rankų, nes suspardyta sėdyne velniškai sunku sėdėti. Niekas į tai nežiūri, argi tavo kančia kam nors kelia užuojautą? A t ė j o kresnas, tvirtas kalinys su žaliame trikampyje raide P, su stora lazda ir raiščiu ant kairės rankos —..Blockalteste*'". Tai didžiausia valdžia bloke — kitaip sakant, blokavas. Patikrino, ar gerai prisiūti numeriai, ar gerai nuskusta galva. Vienam kitam pliaukštelėjo ranka lyg kul­ tuve per išskustą galvoje „liepsnojantį" taką. Sukruvintą ranką nusišluostė j patikrintojo švarką, nusispjovė, pagyrė barzdaskutį, į visus kitus dėbtelėjo piktai ir išėjo. Sraiberis visus išsivaro į kiemą. Prasideda mokslai, ku­ riuos ne taip lengva perprasti. Juo labiau kad mokytojas „diriguoja" lazda. — Na, lietuviškos kiaulės, klausykit: kuo greičiau iš­ moksite, ko iš jūsų reikalausiu, tuo geriau jums. Ki­ taip. . . — iškėlė lazdą. Išrikiavo po keturis ir pradėjo mokyti žygiuoti. Turė­ jom eiti koja kojon. Sakytum užduotis ne per sunki, bet bėda su tom klumpėm — krinta ir trikdo ėjimo darną, negalim sutrenkti kojų j kiemo žemę taip, kad ji sudrebėtų nuo mūsų žingsnių, kaip to reikalauja mokytojas. Kol nu­ kritusią klumpę pasiimi ir užsimauni, suardai rikiuotę ir tau mokytojas „aiškina" lazda per pečius. Toks, regis, paprastas dalykas eiti, o lageriškai eiti 6

„Bloko vyresnysis"

{vok.). 49

tif o trenksmo nesigirdi. Galų gale išmokom, bet kojos bu­ vo jau kruvinos ir pečiai apdaužyti, apibrozdinti. Dar painesni uždaviniai štilštandas, „Miitzen ab" ir l6 „Mūtzen a u f . Ak, kokie sunkūs tie mokslai. Mūsų nemokšiškumas visai suerzino mokytoją. Keikia, vadina visokiais nešvan­ kiais vardais, kokie tik žinomi civilizuotajame amžiuje. Pasidarėm neverti net patvory palikto š. . . Apstumdyti, apspardyti, pavaišinti antausiais, lazdomis, stovim, o moky­ tojas plūsta. Pagaliau įpykęs ima vyti apie baraką, koman­ duodamas bėgant: gult, kelt, gult, šliaužt. Veja, kur dau­ giau purvo, ir liepia šliaužti. Susipurvinom tą „gražų" dra­ bužėlį. Purvini ne tik keliai, pilvai, rankos, bet ir veidai.'O man taip sunku, tokia skausminga sėdynė. Visas apglušęs esu. Turbūt ir jam atsibodo kankinti. įvijo į poilsio kam­ barį. Gal dabar pailsėsim? Prieš mus stovi su lazda tas pats viršininkas, pliauš­ kėjęs per nuskustas galvas. Mes šlapi, purvini, kai kurie jau persikreipę, prieš jį atrodėme pasigailėtinos būtybės. Nužvelgė pagiežingai ir, kaip žvėris puolęs į mūsų tar­ pą, ėmė darbuotis lazda. Šoktelėjo padėti dresiruotojas šraiberis. Turbūt dėl malonumo. Baisu, kai tave spardo, daužo kumščiais ir lazdomis, o tu negali gintis. Prašyti pasigailėjimo? . . N e ! Tas žmogžu­ džius dar labiau erzina. Jie tokių nekenčia, stengiasi grei­ čiau užmušti. Leidžiama tik šaukti, rėkti. Saukdamas leng­ viau pakeli skausmą. Budeliai dar labiau už mus šaukia, keikia, pliekia laz­ domis, kumščiais, nežiūrėdami, kur kliūva. Lipa per par­ virtusius, trypia kojomis. Saugodami galvas, kad jų nepadalytų į kelias dalis, lendam po stalu, suolais, stveriam iš krūvų čiužinius, de­ dam ant galvų. Tas juos dar labiau pykina: tempia maišus, tampo mus už apykaklių ir, partrenkę ant grindų, su sadis­ tiniu pasigardžiavimu spardo, daužo. Visas kambarys nuo purtomų mėtomų čiužinių paskendęs dulkėse.

16

.Kepures nusiimti!', „Kepures užsidėti!" (vok.).

Argi jau galas? . . Laimė, kad galvažudžiai irgi žmo­ nės — pavargsta. Sukrito į lovas ir sunkiai alsuoja. O mes kaip rugių pėdai, išmėtyti po lauką, vieni gulim, kiti nulei­ dę galvas, susikūprinę sėdim. Vieni po stalu, kiti po suo­ lais, dar kiti ir dabar laiko užsimetę ant galvos čiužini. Blazas, pasirėmęs į sieną ir persikreipęs, kaip paklaikęs dairosi, matyt, ieško akinių. Velniai guli, ilsisi, pragare tylu. . . Mes vos pajudam. Taip sunku lankstytis, kilnoti, krauti čiužinius. Ciulpiam praskeltas, ištinusias lūpas. Sakytum kūne nėra neskaudamos vietos. . . Ne man vienam sunku kęsti skausmą, bet, regis, dar sunkiau pakelti nužmoginimą, pažeminimą, pa­ niekinimą. . . Kuo mus pavertė per tokį trumpą laiką? Už ką? . . Pailsėjo. Sujudėjo mažasis velnias. Keliasi, ima lazdą. — Vyrai, užmuškim. . .— tyliai sako Lukoševičius.— Vis tiek mums mirtis. Per vėlu — rankų nebepakeliam. Eina prie mūsų. 2iūrim į lazdą — nekelia jos, tik šaukia: — Jus reikėjo užmušti, bet mes pasigailėjom! Užmirš­ kit, kas buvot redaktoriai, direktoriai, žurnalistai, bandi­ tai karininkai, inžinieriai ir kiti pasturlakai. Jūs ne Kaune, bet Štuthofo koncentracijos lageryje. Turit paklusti lagerio drausmei. Matėt krematoriumo kaminą? Žinot, kiek tūks­ tančių pro jį išrūko? Pažiūrėkit į savo numerį! Tai kelis kartus daugiau, negu rodo jūsų numeris. Dar keli tūkstan­ čiai tokių kirminų kaip jūs darbe. Ir jie, ir jūs visi iš­ rūksite! Ateis nauji. Kasdien porą šimtų j lagerį, porą šimtų pro kaminą. Žmonių skaičius nesikeičia, tik žmonės kei­ čiasi! Neužmirškite! Cia yra koncentracijos lageris! Visų kelias į laisvę — kaminas! Supratot?! Kraupi tyla. .. — Mes jus grūdiname, mokome gyventi. Supratot?! Kas nesuprato, tam — krematoriumas! Kalbėtojas nutilo, aplėkė akimis visus, trinktelėjo per stalą lazda ir v ė l įvirto į lovą. Atsikėlė blokavas — mūsų gyvybės ir mirties viešpats. Sis kalbų nesako, nusispjovė ir išsinešdino pro duris. Išsirito ir šraiberis. Liepia eiti paskui jį. Kur dabar? 51

Atvedė į prausyklą. Parodė porą kibirų, skudurus, įsakė išplauti poilsio kambarį. Mus palikęs išėjo. Plaunam pasikeisdami, be žodžių, tik girdėti skausmin­ gi atodūsiai. Jau ir vakaras. Mes, ką tik užbaigę darbą, sėdim ir žiūrim pro langus. Grįžta iš darbų katorgininkai. Atsidaro vartai. Stovi prie vartų esesininkas su bloknotu ir pieš­ tuku rankoj. Kolonos sustoja. Skaičiuoja. Užsirašo. Kolonų priekyje eina dar tvirti kaliniai, matyt, nese­ niai atėję į tą pragarą, tik labai liūdnais veidais. Gale — vos juda sunkiai velkantieji kojas. Kiti eina tik stipresnių prilaikomi, vedami. Pačiam gale jau nešami, turbūt negyvi, mirę, o gal užmušti? Kolonas lydi esesininkai, pasikabinę ant kaklų automatus. Slenka ir slenka tie šešėliai, kolona po kolonos. Salia kolonos žygiuoja stiprūs kaliniai su raudonu raiščiu ant rankovės ir lazda rankoje, aišku, irgi viršininkai — mušė­ jai. Žiūrint į tokią eiseną, darosi baisu, baisu. . . Eina šimtai. . . Ne šimtai — tūkstančiai. . . Atėjusius stato, rikiuoja netoli vartų per visą kiemą. Stumdo, daužo kumščiais, lazdomis, spardo. Atneštus negy­ vus guldo rikiuotės gale. Nebepastovinčius susodina, sume­ ta, suguldo kaip smėlio maišus greta negyvėlių. Taip mums bežiūrint, įpuola šraiberis keikdamas ir šaukdamas: — Raus! Raus! Raus!—švaistosi lazda. Lekiam, lapatuojam. . . Sustato prie mirusiųjų. Mosi­ kuodami lazdomis atveja iš kitų blokų kartu su mumis at­ vežtuosius. Stumdo, rikiuoja, tvarko eiles, kad jos būtų tiesios, neiškrypusios, neišsivarčiusios. Skaičiuoja blokavi, šraiberiai, raudonraiščiai. Tų rikiuotojų, komanduojan­ čių pilna. Visą tvarką prižiūri vienas vyresnis kalinys, didelis kei­ kūnas. Tai tas pats, kuris mus tvatino ką tik atvarytus, kuris reikalavo aukso, laikrodžių, markių, dešrų. —Kas tas rėksnys?— klausiu šalia stovintį seną kalinį. — Tai lagerio seniūnas — Lageralteste Arnas Lemanas. Žmogžudys, kalinių kankintojas, už tai ir paskirtas lagerio seniūnu,— šnabžda kaimynas. Sa! Matai, kas ateina? Tai lagerio valdžia. 52

lagerio seniūnas. Dar už vartų pasirodžius esesininkams, jis visa gerkle komanduoja: 17 — Stillstand! Mūtzen ab! Tik dabar supratom, kam reikalingas buvo musų moks­ las. Bet tūkstančiams stovinčiųjų vienas bendras „šlept" neišėjo. Nuvilnijo šlept, šlept, šlept. . . Kiti visai tyliai nu­ leido beretę. Sėdintieji ir gulintieji visai jos nenukėlė. Nepagerbė valdžios, dar kai kurie net ramybės metu plium­ ptelėjo, išvirto ir išsitiesė suardydami rimtį. Į kiemą išėjo iškėlęs galvą, išsitempęs aukštas džiūsna esesininkas su bizūnu rankoje. Su juo dar pora esesi­ ninkų. Stovim sustingę. Aš negirdžiu, nematau, kaip vyksta raportas. Mano žvilgsnis įsmeigtas į šalia siūbuojantį vos gyvą kalinį. Bijau, kad smarkiau sujudėjęs neišvirstų. Argi ir aš toks būsiu? — Mūtzen auf!— lyg pabudau nuo riksmo. Visų beretės atsidūrė ant galvų. Virš vartų būdoje su­ gaudžia trimitas. — Ką reiškia tas trimitas?— vėl klausiu tą patį lenką. — Dabar nuims esesininkų sargybą, kuri buvo apsupusi lagerio darbo teritoriją. Vadinasi, kaliniai visi. Niekas ne­ pabėgo, neliko pasislėpęs už kelmo. Sargyba gali eiti poil­ sio. Dabar mus saugo tie iš bokštų su kulkosvaidžiais, automatais ir spygliuota tvora, kuria nakčiai paleis elekt­ ros srovę. Kaliniai skirstosi, vos velka kojas, eina kaulai, ap­ traukti oda. Jokio raumenėlio, akys įkritusios, veidas ap­ neštas tarytum žeme, jokios kalbos, šypsenos, linksmumo. Negyvus neša stipresnieji ir sumeta kaip pagalius jų gyve­ namų barakų pašalyje arba koridoriuje. Stoviu siaubo apimtas ir žiūriu. Užmiršau ir savo skaus­ mą. Stai į kokį sąvartyną mus atvežė. . . Stai kur mus įme­ tė — į nežmoniškų kančių bedugnę. .. Staiga klaikus klyksmas sudrebina širdį. — Jėzau, Marija, užmuš! Jėzau, Marija! . . Gelbėkit! . . 17

Ramiai! [vok.)

93

Girdėti beviltiškas lietuvio riksmas per visą lagerį ir lazdos bumbsėjimas. Bumbsi ir šaukia. Šaukimas aptilo, prisilpo, tik girdėti lenkiški keiksmai ir bumbsėjimas. Mūsiškį muša. Argi, laisvėje būdamas, išgirdęs tokį šauksmą, nebėgtum į žudiko rankas pakliuvusio žmogaus, ir dar draugo, gelbėti? Cia niekas nebėga, neina net pasido­ mėti, kas ten atsitiko, kas ką muša. Girdim, kad mūsų drau­ gą muša, bet niekas nepajudam. Stovim persigandę, klau­ som ir kažin ko laukiam. Klausiu pavijęs pirma manęs einantį kalinį su raide P. — Sakyk, mielasis, kas dabar muša? Už ką? Jis pakėlė galvą, pažiūrėjo į mano numerį ir prašneko: — Turbūt tik šiandien atvykai? — Taip. — Cia tokio klausimo negali būti. Cia koncentracijos lageris. Muša tas, kuris turi teisę mušti ir kuris labai nori mušti. Priežastį mušti galima surasti labai greit ir lengvai. Va, nusispjovei, o viršininkui, mačiusiam tai, nepatiko, kad arti jo tai padarei — nepagarba viršininkui, ir gausi lazdų. Mušamas visada bus kaltas. O jeigu bandysi ginti mušamą­ jį, pulsi mušėją, arba pats ginsies, žinok, kad po kelių mi­ nučių gulėsi tarp mirusiųjų, o ryt atsidursi ten,— parodė į kaminą.— Jei vienas nesugebės tavęs užmušti, pasikvies tokius pat kaip jis žmogžudžius — tris, keturis, dešimt, visą gaują ir, kad būtų efektingiau, tave užmuš plytomis, ak­ menimis, lentgaliais. Pasmaugs, galvą sutrupins į barako sieną. Už pasipriešinimą valdžiai. Matai, lagerio teritorijoj esesininkų nėra. Jie dabar bokštuose, o kiti savo patalpose. Dabar tvarką daro, muša blokų viršininkai — blokavi, raš­ tvedžiai, duonos pjaustytojai, duonos dalytojai, barzdas­ kučiai ir visas kitas širšynas. Tai vis valdžia. Mes dabar palikti vagių ir žmogžudžių globai. Tai tokie pat kaliniai kaip mes, tokiais pat drabužiais, bet jie su žaliu trikampiu ir su raiščiais ant rankovių. Tai kvalifikuoti žudikai. Jų gy­ venimo istorijos ne tokios kaip mūsų. Jie ne tokie ..men­ kystės" kaip mes. Vieni jų tėvą ir motiną kirviu nukirto, kitas brolį pakorė, trečias seserį nudūrė. Dar kiti bankų plėšikai, kvalifikuoti vagys. Cia jie savo profesijos neuž­ miršta: vagys yra vagys, žmogžudžiai yra žmogžudžiai. Ki­ tas jau čia kelias dešimtis, o gal net šimtelį kalinių yra 54

išvaręs pro kaminą. Ar gali į šitokių niekšų sąžinę apeliuo­ ti? Juk jie jos neturi. Jei turėtų, nemuštų nors savo bro­ lio — lenkas lenko. Jiems skirtumo nėra. Šiandien pakliu­ vo lietuvis, ryt — lenkas, rusas. . . Jie nori mušti ir užmuš­ ti. Trokšta kraujo, kito kančios, ašarų. A r g i žmogus žinai, kada tokia ..didybė" panorės iškrauti savyje netelpančią energiją? Kada užeis noras pasismaginti, pasilinksminti. Kruvinas, kenčiantis, šaukiantis pagalbos žmogus jam suke­ lia pasitenkinimą, norą dar labiau mušti, spardyti. Net kritusį, negyvą spardo, plūsta ir lazda pliekia. Jam nepatin­ ka, kad tas nešaukia, tyli. Tada puola mušti čia pat pasi­ taikiusį šalia jo kitą, dar judantį, galintį šaukti, rėkti. Kam tu, katorgininke, pasiskųsi? Net nemėgink. Tada kre­ matoriumas neišvengiamas. Jauti kvapą? Čirška, dega to­ kie kaip mes. Jie vakar gal dar ėjo, kalbėjosi, o šiandien dega. . . Esesininkams patinka, kad dega. Tam čia mes ir esam, kad degtume. Esesininkams nepatinka, kad kremato­ riumas „Scheisse", visai nevykęs, nesuspėja sudeginti tiek žaliavos, kiek jam pateikia žaliatrikampių armija. Tokios tokelės, broleli. Pagyvensi, pamatysi. — Seniai jūs čia vargstate? — Baigiasi trečias mėnuo. Mano draugai, su manimi at­ važiavę, jau visi ten — pelenų kalne. . . Bet aš atvažiavau atletas, stiprus vyras — ąžuolvartis. Matai, kas iš manęs li­ ko? Greit, greit ir aš ten eisiu. . . Pasidarė graudu. Jis buvo daug vyresnis už mane. Pa­ mačiau jo akyse plaukiančias ašaras. Nutvėriau, apkabi­ nau ir pabučiavau kaip tėvui į kaktą. — Kokia jūsų profesija?— paklausiau. — Mokytojas. . . Et. . . Buvau mokytojas, dabar kelmus raunu. . . Gavai šiandien stipriai mušti? . . Visas pamėly­ navęs, persikreipęs. — Gavau. . . Kaip be to apsieisi? .. — Kas mušė? . . — Blokavas su šraiberiu. . . Vienas esesininkas iš malo­ numo, kitas — kad žiedo neturėjau. . . Mokytojas suėmė mane išdžiūvusiomis savo rankomis, papurtė ir, nulenkęs galvą, nutilo. Neturėdamas ką sakyti, paklausiau: — Kuriame barake gyvenate? 55

— Dvyliktame. Gal dar susitiksime. Tegul laimina jus Dievas. . .— nuleidęs galvą nuėjo. Užlindo už kitų kalinių tarytum šiltas saulės spindulėlis už juodo, žadančio audrą debesies. Mokytojas. . . Užtat jis taip gražiai kalbėjo. Kaip mo­ kiniui. Bekalbėdamas su mokytoju, mačiau vedamą į bloką Stasį Lugą, kuris vos paėjo. Turbūt jis buvo mušamas? .. Baisu bus matyti jo kančią, prisipažinti, kad esi bejėgis, negalintis padėti, nes pats esi vos gyvas. Kokia daugybė kalinių viename bloke — nėra kur pra­ eiti, pasisukti. Vakarienė. Visi stoja, su jais ir mes — pirmajai vaka­ rienei. Stojam paskui vienas kitą į eilutę, kuri tęsiasi nuo miegamojo iki lauko durų, susiraičiusi, susispaudusi. Kiekvienas gaunam maždaug po 100 gramų duonos. Tik jos vardas duona. Kaip ji atrodo? Sunki, pusžalė, kepta iš prasčiausių grūdų su pjuvenų priemaišomis. Ka­ žin kodėl karti? Galbūt nuo pjuvenų. Kramtai, o kai nori nuryti, springsti. Žinoma, tik dabar taip sunkiai ryjam, nes neseniai užbaigėm dešras, lašinius ir gerą duoną. Ant duonos užtepta margarino. Sunku suprasti, ar čia užtepta, ar nuvalytas peilis, kuriuo buvo teptas margarinas. Kad jį galai tokį margariną. . . Iš ko jis pagamintas? Kaliniai sako, kad tai mašinų tepalas — solidolas ir kad nuo jo mėto šunvotės. Vienam kitam jis švelniai lenda į skrandį, kiti žiaugsi. Dar gausim puslitrį kavos. Vargas su dubenėliais, iš ku­ rių ji geriama. Jų gal koks pusšimtis, o kalinių bloke, sako, daugiau kaip aštuoni šimtai. Cia ir prasideda valgymo mokslai. Eidamas nuo pilstytojo, kuris įpila nepilną pus­ litrį kavos, iki lauko durų turi ją išlakti, nes dubenėlį plėšia iš rankų blokavo pagalbininkai — jį reikia atiduoti ki­ tiems, už tavęs eilėje stovintiems, o tu nešdinkis lauk, kol negavai per kuprą lazda. Išgerk tu, žmogau, tokioj grūdalynėj, kai virš galvos švysčioja lazda, kai iš tavęs raute raunamas plėšiamas tas „auksinis" aplankstytas, aštriais kraštais dubenėlis. Nesu­ spėsi išgerti — niekas nelauks, išplėš su neišgerta kava, iš­ pils ir paduos kitam katorgininkui. Stumdomas išlaistai, 56

suspėjęs nuryti vos kelis gurkšnelius. Duoną galėsi suval­ gyti lauke, tik saugok, kad, ją nešant, kas neišluptų iš rankų. Gavęs slėpk kuo giliausiai, ten, kur utėlės gyvena. O kavos į kišenę nesupilsi. Išmok išgerti. . . Nuo dubenėlio kenčia lūpos, dantys, o nuo lazdos pe­ čiai, nugara. Pirmąją vakarienę valgant užteko tik palaižy­ ti, pasitenkinom vienu kitu gurkšneliu, nes lazda tokia bai­ si,-užtektinai mes įos šiandien gavom. Kava tamsi kaip debesylas. Saldumas turbūt nuo kavoj išplauto cukraus maišo. Ne kava, bet dvokiantis vandenė­ lis. — Cukraus reikia virtuvei, bloko valdžiai, esesinin­ kams, jų žmonoms ir meilužėms,— aiškina paskui mane einantis kalinys kitam tokiam neišmanėliui. Išvytas lauke valgai duonelę po trupinėlį, čiulpdamas, kad tik ilgiau burnoje jaustum jos skonį. Pasidėti kitam kartui nėra kur. Laikyk kišenėj ar kur nors giliau. Bet jeigu valdžia suras kišenėj nors gabalėlį maisto — nuo lazdos neišsisuksi. Baigėsi triukšminga vakarienė. Kaliniai pasipila į kie­ mą, žinoma, jei blokavas leidžia, neužduoda darbų ar „gimnastikos pratimų". Kieme prekiaujama, mainoma. Rūkoriai derasi, pyks­ tasi, keikiasi — keičia duoną į žiupsnelį machorkos: neap­ sakomai norisi rūkyti. Drebančiom rankom suka machor­ kos žiupsnelį į cemento maišelio popierių. Jau iš tolo jauti smarvę. Sakytum dega, čirška ragai ar nagai. Mes, lietuviai, susispietę stovim ir žiūrim į Stasį Lugą, kuris kiurkso užtinusiomis, kraujais pasruvusiomis aki­ mis. Dejuoja, sunkiai pasijudina. Pasakoja, kad iš lenko už cigaretę gavęs du mažus autus. Apsivyniojo nutrintas ko­ jas ir įsispraudė į klumpes. Tai pamatęs kažkoks bloka­ vas pradėjo šaukti, kad jis suplėšęs antklodę ir pasidaręs autus. Mušė lazda, kumščiais, spardė. Sudaužytas r purvinas, ir taip jau nedidelis Lugas visiš­ kai susitraukė, sumažėjo. Nėra kur jo paguldyti, net žmo­ niškai pasodinti. Kiekvienas eina tik jam žinomais reika­ lais. Stumdosi, niekas nekreipia dėmesio į mūsų susirūpini­ mą Lugo kančia. Jų akys giliai įkritusios kaip numirėlių. Kiti pamišėlio žvilgsniu iiūri kažin kur į tolį. Kai kurie 57

atsiremia į barako sieną ir sėdi užsimerkę, keistai atmetę rankas į šalis; per jas lipa kiti, tokie pat išdžiūvėliai, užkliuvę už jų virsta. Gulinčiam rankų neskauda, jų ne­ patraukia, laiko jas ištiesęs. Jis jau niekada jų nepa­ trauks. .. Kitas, pastumtas praeinančių, atmeta galvą at­ gal, tarytum jam ji nereikalinga. Suklumpa, paskiau pa­ virsta ant šono. Niekas jo nepakelia, kol neįsako bloka­ vas įnešti ir numesti koridoriuje. Sraiberis suvijo visus į baraką. Cia darbymetis, ima iš krūvos maišus, vadinamus čiužiniais, po kuriais slėpėm galvas. Jie pripilti drožlių, bet tokių smulkių tarsi miltų. Kloja juos visame poilsio kambaryje vieną prie kito. Iš­ vien dulkės — sunku kvėpuoti, burnoje kartu. Dulkių de­ besyje šmėkščioja kaliniai. Jie šaukia mums negirdėtais keiksmais. Kas ką keikia, nesuprasi. Mums, naujokams, į miegamąjį pakliūti neįmanoma. Ten seni katorgininkai, o mus ten perkels tik tada, kai iš jų kas nors iškeliaus į krematoriumą, atsileis vieta ir jeigu bloko valdžia norės. Miegamąjį reikia užsitarnauti Dabar mūsų vieta ant šitų „miltų" maišų poilsio kambaryje su va­ kar, užvakar atvykusiais. Cia guli daugiau kaip du šimtai kalinių. — Litvinai gula prie šitos sienos! Ko stovi tu, senas kuine? Nešk čiužinį!—šaukia kiek gerklė išneša kažkoks viršininkas, grūmodamas lazda vienam mūsiškiui. Nešam, tempiam tuos čiužinius, klojam patalą prie nu­ rodytos sienos. Bloko valdžia vaikšto, guldo, tvarko. Sunku suprasti, kiek čia viršininkų. Visi šaukia, stum­ do, nurodinėja. Nemoki net pasilenkti, pasisukti, čiužinio ištiesti, drožlių pripilto pagalvio padėti. Žiūrim į ne pirmą naktį klojančius patalą. Matom, jie viršutinį dryžuotą drabužį pasideda po galva. Mes irgi tą patį darom. Bet va. . . Kiti maunasi apatines kelnes. Kokios čia iš­ daigos? — Maukis, maukis kelnes tu, kalės vaike,— šaukia Janeliūnui viršininkas, iškėlęs lazdą. Pasirodo, su kelnėmis gulėti nusikaltimas. Mauna­ mės. .. Taip nenoriai.. . Gerai tiems, kurie gavo ilgus mar­ škinius, bet tie, kurių trumpi, nepasiekia net bambos... Fe, kaip negražu rodyti kitiems apatinę kūno dalį, juk čia 58

paraudusi, ištinusi, ištempta kaip būgnas. Valdžia žino, ką daro. Be kelnių net ir laimingai per­ lipęs per įelektrintą spygliuotą vielą nuogu užpakaliu toli nenukulniuosi. Suguldo pasieniais ir per vidurį. Pilnas poilsio kam­ barys. Vietos nelieka net kojai pastatyti. Trims kaliniams davė vieną suplyšusią, vos besilaikančią antklodę. Bijai stipriau truktelėti ant savęs, nes gali perplyšti ir tada tau bus kaip Stasiui Lugui. Geriau gulėti plikam, bet netam­ pyti to tinklo. Gulim. Tylu. Tačiau neilgai, mat valdžiai neaišku, ar visi nusimovėm kelnes, ar visi gulim ant šono. Tikrina. Blokavas žengia batais per gulinčius kaip per rąstus, laz­ da pasiramsčiuodamas ir ja pakeldamas antklodes, žiūri, ar nuogos kinkos, ar neguli kas nors išvirtęs ant nugaros, užsiėmęs didesnį plotą, negu leidžiama. Lipa tas pablūdėlis, kur jam patinka: vienam koją pa­ stato ant pilvo, kitam ant kojų ar ant galvos. Neklaužadai bumpt per pilvą. Bumpt, bumpt lazdos galu pasigardžiuo­ damas per pliką tarpkojį. Skriaudžiamas kaukia, šau­ kia. . . Geriausiai tylėti ir nešaukti, nedejuoti. Sustenėsi, gausi priedo lazda. Kas gali valdžiai pasakyti, kur lipti, atsistoti, ką baksnoti? Atradęs vieną su kelnėmis, blokavas iškilmingai nusi­ varo jį prie staliuko ir auklėja. Auklėja keiksmais, kumš­ čiais, lazda ir batu. Įsismaginęs pasikviečia dar kelis auk­ lėtojus. — Tas jau niekad nebeužsimaus kelnių,— tyliai sako kažkuris kalinys,— jam ryt nuvilks ir marškinius. J krema­ toriumą einant jų nereikia. Pamėgink taip gulėdamas apsiversti ant kito šono. Ne, geriau nejudėti, jei nenori iš kaimynų gauti kumščiu į pašonę. Guli ramus, kol valdžia vaikščioja. Negali judėti, nors visur skauda ir taip nepatogiai esi įsispraudęs. Vargas tam, kurį puškantis pilvas priverčia keltis. Žen­ gia tas per gulinčias eiles visų apspardytas, keiksmais palydėtas. Katorgininkų pusėje viskas aprimsta, o valdžios pusėje 59

prasideda linksmybės, vakarienės gaminimas. Čirškina la­ šinius, kepa taukuose bulves, svogūnus. Didžiulis poilsio kambarys ir miegamasis pakvimpa skaniausiais kvapais. Girdėti, kaip gulintys vargdienėliai seilėmis springsta. Ki­ tas bando pakėlęs galvą pažiūrėti, kaip atrodo kepti laši­ niai, taukuose kepta pageltusi bulvė, svogūno skiltelė. Viešpatie, kokia kančia katorgininkui, mirštančiam iš ba­ do, tai matyti, užuosti, girdėti. Valdžia kepa, čirškina, juo­ kiasi, paskui ėda, čepsi užsigerdama iš buteliuko samagoną, kurio aštri smarvė užgožia net kepamų svogūnų kvapą. Mes, naujokai, niekaip nesuprantam, iš kur tai viskas imama. Per kūną eina šalčio bangelė. Velniai žino, iš kur toks traukimas. Apie apykaklę, tarpmentėj ir žemiau kažkas juda, ima kandžioti. Rankos ištiestos prie šonų, viena prispausta, su ta negali nubaidyti. Tik viršutinė laisva. Atsargiai ją keli, kad tik nekrepštelėtum kaimynui, ir brauki. Žiūrėk, ir turi keletą naktibaldų. Trini, kol sutraiš­ kai, kol pirštai sudrėksta. Netrukus vėl jauti, kad kur nors renkasi kitas būrys. Vėl griebi. Ranka skausminga, nusi­ bodo trinti, kada čia bus galas tam malimui? Skausmingai atsidustu, pagalvojęs, kokia pirma mano naktis šitame pragare. Ką atneš rytdiena? O jeigu ir kita diena tokia pat kaip ši? . Akys merkiasi. Snaudžiu. Užmigti negaliu. Vos sumerkiu akis, dienos vaizdai pabudina, traukydami miegą. Neramus miegas ir kitų. Girdėti dejavimai, šūkčiojimai, verkimas. Kiti blaško­ si, lyg turėdami aukštą temperatūrą kliedi, pašoksta, atsi­ sėda, klaikiai dairosi ir vėl krinta į kietą guolį. Girdėti įvairiomis kalbomis: „Viešpatie, pasigailėk". . . A r g i gali žmogus ramiai miegoti? Naktis ilg . Riksmas. . . Lazdos bumbsėjimas. . . Jau kelia — pen­ kios valandos. Šokam visi. Gal kiek buvau numigęs, nes rankos ir kojos nutirpusios, kūnas nuo tų ropojančių va­ balėlių kaip nudilgintas. Viskas aplinkui sukasi, vos ne­ virstu ant šono. O tas mano „kumpis" toks skausmingas, sunkus. . . Nėra laiko medituoti. Blokavas barškina lazda ir šau­ kia. Liepia krauti čiužinius, pagalvėlius ir antklodes į 60

krūvą. Vėl dulkių debesis. Vos spėjam užbaigti, jau šaukia: Itf — M y c się! M y č się! Brukamės į prausyklą. Poilsio kambario durys užsi­ kemša. Jas palaisvina stovintis prie jų su lazda barzdas­ kutys. Neblogai „skuta" jis ir lazda. Bėgam koridorium sakytum avių banda, piemenų vejama iš gardo, griūdami, silpnesnius partrenkdami, lipdami per juos. Ir kaip nebėg­ si, jei gale keli velniai iškėlę lazdas veja, nespėjančius tvatina jomis. Koridorius priverstas lavonų, lekiam pa­ knopstom, juos trypdami, ant jų suklupdami. Silpnesnieji ant jų parvirsta, jau negali atsistoti, nes stipresnieji juos vėl partrenkia. Gal kai kurie būt*ų dar gyvenę, bet bėgan­ tieji klumpėmis sutrypė, pribaigė. Prausykloj spūstis — 800 žmonių, baisi erzelynė, keiks­ mai, riksmas, lazdos bumbsėjimas. Ką reiškia keliolika čiaupų šimtams katorgininkų? Einam eilėmis paskui vie­ nas kitą. Pakišam ranką, brūkšt šlapia per veidą, nosies galą, ir nusiprausęs. Marškinių kraštu brūkšt per šiek tiek šlapią veidą, nes rankšluosčių katorgininkams neduoda, ir viskas. N e , dar ne viskas. .. Auklėtojai moko, kaip praustis. Vienus baudžia, kad jie prausiasi nenusivilkę švarkelio, nepakabinę ant kab­ l i o , — reikia praustis nusirengus iki pusės, kultūringai. Kitą muša, kad pakabino ir užmiršo pasiimti. Muša ir tą, kuris praganė pakabintą. Muša už žioplumą. Muša, kad nemoki praustis, neplauni kaklo, rankų, krūtinės, ausų, kad neišsivalai panagių, kad nenusišluostai; muša, kad marškiniais šluostais. Kuo šluostytis — nepasako. Turi būti švara ir tvarka, todėl ir reikia auklėti, mokyti. Pliumpsi ir pliumpsi lazda — šis garsas man giliai įstrigęs iš vai­ kystės, kai, gulėdamas gryčioje, paryčiais girdėdavau, kaip tėvelis su vyresniaisiais broliais ir sesutėmis klojime spragilais rugių pėdus kulia: tak, tak tak tak, tak, tak tak tak. . . Bumpsi ir bumpsi per katorgininkų strėnas, nu­ garą. Saukia ir šaukia auklėjamieji. Nusiprausęs stoviu kertėj, suspaustas kitų, drebu ir žiūriu į nužmogintą minią.

18

Praustis! Praustis! {lenk.)

61

Visi nusiprausę, švarūs. Valdžia tikrina ausis, rankas, kaklą, ar švariai nuplauta. Žinoma, ne visus. Vieną, kitą, bet ką gali žinoti, ar ne mane. Suradę blogai nusipraususį, vanoja lazda, nutempę po čiaupu prausia. Tas visas šla­ pias, net kruvinas cypia, rėkia. Ilga prausimosi procedū­ ra, bet laukti ilgai negalima. Tuoj pusryčiai. Gena atgal į poilsio kambarį. Vėl lekiam, vienas kitą pralenkdami, pastumdami. Kiek liko koridoriuj? Niekam nerūpi... Jiems pusryčių nebereikės duoti. Stojam, rikiuojamės tie, kurie atbėgom, kurie likom gyvi. Gausim pusryčius. Stato, spaudžia į eilutę. Dalija duoną, kurios dabar' gaunam apie 150 gramų, apteptos marmeladu. To marmelado vos gali įžiūrėti. Vėl gauni puslitrį apyšilčio rudo skysčio — kavos. Vėl bėgdamas ir stumdomas turi jį išlakti ir nešdinkis lauk. Dabar išgeriu daugiau. Maždaug pusę įpilto to birzgalo. Alkis ir lazda geri mokytojai. Išmoksiu. Išgersiu visą. Išlėkęs į lauką, suvalgau duoną. Ji šiandien daug geriau lenda, daug skanesnė, nors tokia pati kaip vakar. Susirenka mūsų, lietuvių, grupė. Stovim, laukiam. Neži­ nomi šios dienos darbai, nežinom, kas mūsų laukia. Nekal­ būs. Girdėti tik pilvų dejavimas. Netinka jiems šitas mais­ tas. Rikiuoja rytiniam patikrinimui. Suneša, suguldo gale kiekvieno bloko kolonos mirusius. Jų šiandien paskutinė rikiuotė. Vėl ateina išsitempęs, blizgančiais batais turbūt lagerio viršininkas su palyda — kas jį žino. Man dabar visi — komendantai, viršininkai. Vėl ..Mūtzen ab!"— pliaukši be­ retės į šlaunis. Sustingsta daugiau kaip keturi, o gal ir penki tūkstančiai katorgininkų. Žiūriu ir netikiu. . . Kai kurie mirštantieji kelia ranką lyg grūmodami ar stengda­ miesi užsidėti nukritusią nuo galvos beretę. Gal bijo gauti lazdų? Kitas kelia koją tarsi norėdamas kažkam įspirti, atsilyginti už skriaudas. Niekas jais nesidomi. Užbaigė jie žemės pragaro kančią. Patikrinimas baigtas. Kieme maišatis, sujudimas. Visi stoja į darbo komandas. Kiekvienas žino, kur dirbo va­ kar, ten dirbs ir šiandien. Bėga į nuolatinę komandos stovėjimo vietą. Greit sustoja. Nežinantiems, klaidžiojan62

tiems po kiemą lazda pasako, kurioje vietoje stovi jo ko­ manda ir kur jis turi stovėti. Raudonraiščiai— kapai ir puskapiai — sušilę darbuojasi lazdomis, rikiuoja koman­ das, lygiuoja, keikia nepasitempusius, susirietėlius, suglebėlius. Valdžia tai mato, patenkinta kvatoja — jai pramo­ ga. Neiškentęs vienas esesininkas, gal komendanto ar viršininko pagalbininkas, stipriai spiria blogai stovinčiam į pakinklius. Tas trilinkas išsitiesia ant žemės išardydamas gretas. Kapas puola lazda kelti išvirtusį, ima dar labiau pliekti nevykėlius. Sunku dabar kapams, puskapiams, blokaviems, šraiberiams sutvarkyti didžiules komandas. Vienas sudaužytas, sulamdytas, kitas kojų nelenkia, eina kaip su piestomis. Trečias jau į kelnes skystą .molį" krečia, jo kelnių dug­ nas šlapias. Komendantas, neišlaikęs tos smarvės, sukeikia: — Schwein, Donnerwetter!— nusisuka j kitą pusę ir mosikuoja bizūnu ore. Nori išblaškyti tokį kvapą. Priekyje komandų statomi neseniai atvežti į lagerį, jau šiek tiek apkulti, bet dar stiprūs vyrai, kurie gali sutrenkti koją, sudundinti žemę, iškilmingai praeidami pro komen­ dantą. Didžiausia iš visų — valdkolona! Joje daugiau kaip du tūkstančiai katorgininkų. Ji padalyta j mažesnes koman­ das: miško kirtėjai, kelmų rovėjai, griovių kasėjai, griovių krantų sutvirtintojai, stelažų statytojai, cementinių vamz­ džių ridintojai ir klojėjai, žvyro, cemento, plytų vežėjai bei pristatytojai ir daugybė, daugybė didesnių ir mažesnių, net po kelis žmones sudarančių komandų. Visas darbo rajonas už spygliuotų vielų,— į jį taip pat įeina speckomandų darbo barakai: lentpjūvė, krematoriu­ mas, ligoninė ir net komendanto rūmai su esesininkų na­ meliais — yra apsuptas sargybos grandine. Ant kiekvieno esesininko kaklo mataruoja automatas, o šalia jo ant pava­ dėlio vilkinis šuo. Atsidaro vartai. Prie jų stovi feldfebelis su bloknotu, plunksnakočiu ir laukia išeinančių į darbą komandų. Praeidamos pro viršininkus, komandos atiduoda pa­ garbą. Pirmiausia žygiuoja speckomandos: staliai, batsiu­ viai, siuvėjai, mūrininkai, įvairiausių amatų būreliai. Kiek63

feldfebel tų, kokią komandą jis vedasi ir kiek joje darbininkų. Tas skaičiuoja, dar kartą skaičiuoja ir viską tiksliai užsirašo į bloknotą. Po speckomandų pajuda tūkstantinė valdkolona. Esesininkas skaičiuoja ir skaičiuoja. . . Išėjo — nutrepsėjo, nušlepsėjo, nubangavo ilga ilga valdkolona. Pamatę einančią paskutinę darbo komandą, akimirką tarsi suakmenėjom iš siaubo. Kaip ją pavadinti? Kur jie eina? .. N e ! Jie neina, bet šliaužia, negalėdami kojų pakelti jas tįsia. Centimetras po centimetro. Juda įsitvėrę vienas kito, jų galvos nukarusios, sakytum tušti puodai, ant bas­ lio užmaustyti, retkarčiais sutabaluoja. Lagerio valdžia, blokavi, kapai juos vadina klipatų komanda. Klipatos. . . Neišvengs šios komandos niekas, žinoma, jei anksčiau jo neužmuš. Žandikauliai išsišovę, aptempti plonyte lyg rūkomas popierius prie kaulų prikepusia oda. Net kapas, praeinant pro komendantą, nereikalauja mušti koją, pasuk­ ti galvą. Net po komandos „Mūtzen ab" tik vienas kitas nusiima beretę. Ne kiekvienas turbūt benuvokia, kur eina, pagaliau eina ar stovi. Kai kurie atsilošia, atrodo, žiūri į saulę, lyg su ja atsisveikindami. Vienas kitas čia pat griūva kaip sutrešęs medis išvers­ damas dar šiek tiek besilaikančius. Išverstieji kelia ran­ kas, prašo padėti atsistoti. Keliantysis virsta ant kelia­ mojo. Bando rėplioti. Kitas, nepajėgdamas nei šliaužti, nei repečkoti, dar pakelia galvą, persižegnoja, užsideda rankas ant krūtinės ir išsitiesia. Amžinam poilsiui. Laukia, kada kapas priėjęs užmuš. Taip jam geriau. Nusibodo dirb­ ti, eiti — geriau mirti. Daugelis jų atsiduoda gendančių lavonų kvapu. Vieni basi, sutinusiomis, kraujuojančiomis kojomis, žaizdotomis rankomis. Žaizdos aplipusios smėliu, purvu, iš pūvančių žaizdų veržiasi dvokiantys pūliai. Slenka į darbą. . . Ką jie gali dirbti? Žiūriu į pamažu linguojančią ir klum­ pančią koloną ir mąstau, kad netrukus ir mes taip eisim. Aš 22916-tas. Stai kiek tūkstančių baigia nueiti šituo keliu. O gal jų kelis kartus daugiau? Profesoriai, mokytojai, išradė64

jai, gydytojai, inžinieriai, rašytojai. . . Seni kaliniai sako, kad žuvusių triskart tiek, koks mano numeris. Mūsų grupė tebestovi, niekas nešaukia. Turbūt tyčia leidžia pamatyti, kaip netrukus ir mes atrodysim. Prisiminiau Kaune kaukšinčias vokiečių karių kolonas, žygiuojančias į Rytus, nešančias „laisvę". Kodėl žmogus sukuria tokį pragarą kitaip galvojančiam, kitaip mąstan­ čiam užimtos valstybės žmogui? Nekenčiančiam neteisy­ bės, klastos, priespaudos, pavergimo?! Žiūrėdamas į klipatų komandą, pajutau lyg akys ir protas aptemo, rodos, nebegaliu sveikai protauti. Gali­ ma išprotėti. Klaiku, baisu. . . Ar galima palyginti fronte žūstantį karį už savo tėvy­ nę su šiuo mirštančiu klipata? Ten gali gintis. Ten gali laimėti dvikovą. Tu ten žinai, už ką žūsti.'O čia? . . Žūsti neprasmingai. . . Norisi šaukti visa gerkle, rėkti, pribėgti prie besijuo­ kiančio komendanto, stverti už gerklės ir pasmaugus nutėkšti jį tarp gulinčių klipatų, o pačiam bėgti, kad nušau­ tų. . ; Negerai galvoju. . . Negaliu kitaip galvoti, žiūrėdamas į tuos šimtus kankinių, einančių dirbti. Nepajutau, kaip pribėgo raudonraištis šaukdamas ir keikdamas: — Na, prakeikti litvinai, marš nešti numirėlių! — su­ rikiuoja po keturis ir veda. • Nuveda prie stalių dirbtuvių riogsančio vežimo, pa­ našaus į tą, kuriuo matėme vežant medžius. Liepia įsikin­ kyti ir — pirmyn. Vieni persimetam per petį prie vežimo kadaruojančius diržus, kiti kimbam į grąžulą — traukiam, stumiam, o dar kiti, nutvėrę už didžiulių stipinų, sukam juos. Mokyti nereikia: vakar matėm, kaip tokiu vežimu tempė rąstus. Kapas atsistoja ant ratų platformos ir diriguoja lazda, kad sutartinai vyktų darbas, neužmiršdamas ja pakasyti nugaras, pečius. — Bėgte marš! Bėgte! Przeklęci Litvvini! paukšt vie­ nam „arkliui \ kitam. . . Bėgam, iš visų jėgų tempiam. Vėl atsidaro vartai, ir mes jau prie barakų. Nešam mirusius ir guldom ant ratų 3 . - 2460

65

platformos. Kitas dar pusgyvis, nešamas stveria už rankų. — Ką su šituo daryti? Jis dar gyvas,— klausiam val­ džią. — Jis jau nurašytas, miręs. Jam negalima gyventi, su juo baigta! Maža ką, kad jis nori gyventi! — šaukia kapas. Priėjęs paukšt per galvą lazda vieną, antrą kartą, tas timp­ telėjo rankas, keistai pasisuko, kažką suriko ir nurimo. Iš nešamų mirusiųjų sprunka utėlės kaip iš skęstančio laivo pelės. Bėga į stipresnį organizmą, kur šiltas krau­ jas. Jos irgi alkanos. Jos irgi turbūt bijo krematoriumo? Lipa virtinėmis. Skubam lavonus padėti ir purtom su­ spėjusias užlipti ant rankų. Mums užtenka savų. Jau viena eilė lavonų suguldyta, daugiau netelpa. Lie­ pia krauti kitą eilę ant viršaus, tik jau skersai. Kraunam kaip malkas, kad neiškristų, kad nepamestum. Vežimas mirusiųjų kaip kalnas linų. Dabar marš pirmyn risčia. N e , risčia neišeina, pokšėk nepokšėjęs, vežimas juda kaip trau­ kiamas rambaus arklio,— pabidzenam ir vėl žingsniu. Stumiu šį krovinį įsiręžęs ir galvoju, kad žmogus nuos­ tabus Dievo kūrinys. Jis ištveria, pakelia tai, kas neištve­ riama. .. Juk vakar buvom vieni mažiau, kiti daugiau su­ daužyti kaip obuoliai. Atrodė, kad šiandien nepajudėsim ir nepaeisim, o, žiūrėk, net bėgam su kroviniu. Cia vieną vežimą yra ką traukti, o dabar pakrautas. . . Mūsų Staselis, taip baisiai sumuštas, įsitempęs šalia manęs stumia, dar­ buojasi. Jo veidas išpurtęs, pajuodęs. Sunku jį atpažinti. Aš suspardytas, sudaužytas, užkimštomis ausimis. Užpaka­ lis skausmingas ir sunkus. Ir kur tik neskauda — kojas, nugarą, jausmenį. . . Bėgu. Reikia eiti, bėgti, nes norisi gyventi. Traukiam vežimą pro vartus. Feldfebelis išėjęs skai­ čiuoja mirusius, užsirašo, skaičiuoja mus, užsirašo. Vežam krovinį palei spygliuotą vielų tvorą vis tolyn, tolyn, krematoriumo link. Netoli jo, prie ilgo barako, lie­ pia sustoti. Cia suguldyti keli mirusieji. Liepia imti iš veži­ mo ir rikiuoti prie gulinčiųjų. Dedam eilėmis, tarp jų palik­ dami praėjimą. Kapas bėgioja, nurodinėja, šūkauja. Mirusieji užsimerkę, sustingę, bet vienas kitas tarp jų dar sujuda, varto akis, pakelia ranką, stengiasi atsisės­ ti. N i e k o nepadarysi, įsakyta gulėti, būti mirusiu. . . Bet 66

ses sėdi, mirksi, iškelia sugniaužtą kumštį, graso, kažką sako. O gal prašo? Turbūt gerti, nes čepsi lūpomis: ly — Panowie. . . Wielmožni Panowie . . . Taip knieti prieiti ir paklausti: „ K o nori?" Bet baimė galingesnė. Cia pat švaistosi lazda kapas. Pasirodo, esam prie ligoninės barako. Užbaigus darbą, mus užkiša už jo, bet viską gerai matom, kas daroma su atvežtaisiais. Iš ligoninės išeina keli vyrai baltais chalatais, turbūt gydytojai, bet po vienų chalatais matyti esesininkų uni­ forma, po kitų — kalinių drapanos. Už jų — keletas margenių be chalatų. Sie, nieko nelaukdami, eina prie mūsų su­ guldytųjų, velka drabužius, neaplenkia ir sėdinčių, juos parblokšdami, paguldydami. Vienas, iš po kurio chalato matyti uniforma, rašo į kny­ gą nurengiamųjų numerius. Kalinys nuvilktajam, brūkš­ telėjęs per krūtinę šlapiu skuduru, violetiniu pieštuku di­ deliais skaičiais užrašo jo turėtą numerį. Viršutines drapanas meta į vieną, baltinius į antrą, klumpes į trečią krūvą. Kalinys baltu chalatu prieina iš eilės prie kiekvieno išrengto sunumeruoto katorgininko. Nutvėręs už galvos pakelia numirėlį, lyg pasodina, įkiša reples į burną ir pražiodo, nors kai kurių dantys tvirtai sukąsti. Mirusiojo burna ypač domisi baltais chalatais apsisiau­ tę esesininkai. Visi sukiša nosis ir žiūri. Taip iš eilės ap­ žiūri kiekvieną. Bet va vienam burnoje sutreškėjo replės, ir jose subliz­ gėjo auksinis dantis. Ant lėkštelės, kurią laiko vienas pilvūzas esesininkas, ima kristi auksu, sidabru apvilkti dantys, karūnėlės. Priėjo eilė ir judantiems, dejuojantiems, kažko prašan­ tiems atiduoti iš burnos auksą, sidabrą. Vienas atėjusių pasirišęs baltą prijuostę. Pribėgęs pa­ verčia ropojančius, sėdinčius, rankas kilnojančius ir kiek­ vienam iš visų jėgų į galvą, smilkinį kaukšt, kaukšt batu. Jeigu kuriam dar mažai, jeigu jis griebia žmogžudį už ko-

2monės. . . Gerbiami žmonės. . . įlenk.). 67

jos ar stumia nuo savęs į burną kišamas reples, tam dar smarkiau — pokšt, pokšt. . . Nusisuku. Viešpatie, kad neišprotėčiau. . . Žvėrys, apsirengę baltais chalatais, suėjo j baraką. Lieka tik mūsų grupė, kapas ir mirusieji. Staiga vienas, sukaupęs paskutines jėgas, iš tų eilių griuvinėdamas, klaikiai šaukdamas bėga. Jo riksmas ne­ apsakomai siaubingas. Bėga. . . Kur jis bėga? Netoli. . . Kapas jį priveja ir lazda per galvą ištiesia ant vešlios žolės po sukrypusią pušele. Dar bumpsi lazda, spardo. . . Nusigręžiam. Išgirdę kapo keiksmą, atsisukę į jį pama­ tom bėglį tempiamą už kojų prie vežimo. Vėl kraunam mirusius į vežimą, tik dabar nuogutėlius. Iš bėglio ir neseniai užmuštų burnos sunkiasi ir kreša krau­ jas. Joks gyvulys nunykęs nėra toks baisus kaip šie nuogi žmonės, mirę iš bado ir kančių. Atrodo, net oda prisvilusi prie kaulų. Rankos, kojos kaip šakaliai, tik ant jų prasi­ vėrusios žaizdos, matyti kaulai. Užsimerkęs dedi į vežimą, kad nematytum, nesijau­ dintum. Purto šaltis. Kad ir kaip laikausi, per akis vis tiek reikia brūkštelėti ranka. Įsmeigęs žvilgsnį į mane, kapas žudikas kvatoja kaip beprotis, tačiau nieko nesako, nemu­ ša, tik kvatoja, kvatoja. . . Liepia vežti į netoli ligonines esantį krematoriumą. Tai didžiulis pastatas su 25-ių metrų aukščio kaminu. Visą apylinkę gaubia pilki dūmai. Per keletą žingsnių nuo jo stūkso sudegintų lavonų pelenų kalnas. Cia pat ir nedide­ lis pastatėlis — sandėliukas, iš kurio sklinda pūvančių la­ vonų dvokas. Ten ir kraunam atvežtuosius, o netelpančius štabeliuojame prie krematoriumo durų. Pristumus vežimą, iš pastato išvirto plusdamasis kre­ matoriumo kapas su raudonu raiščiu ant rankovės. Kas dabar tam raguotajam nepatinka? Ko jis keikiasi? Aišku, išmaukęs gerą stiklinę samagono, nes liežuvis kliū­ va, o pats šiek tiek mėtosi į šalis. Grūmodamas jis rodo sandėliuką, į kurį liepia krauti atvežtą krovinį. Sandėliukas beveik pilnas sušutusių, api-

puvusių lavonų. Skraido juodos didžiulės musės, ropoja stori kirminai. . . Vos keletą lavonų įgrūdom į tą saugyklą. Kapas keikia, kad nemokam krauti, keikia lietuvius inteligentus, pra­ vardžiuodamas tinginiais, kad jie daugiau spjaudosi, negu dirba. Rodo lazda, kaip reikia krauti. Liepia ištraukti mūsų sukrautus ir perkrauti taip, kaip įsakyta. Tempiam, krau­ nam, bet daugiau netelpa. Suprantam, kad tyčia tai jis daro, ir matom, kaip džiaugiasi laimingas, kad jis, lenkas, gali pakankinti lietuvius. Likusius liepia krauti kieme prie krematoriumo durų. Iškraunam ir risčia bėgam neraginami prie likusių lavonų. Parvežam visus. Sukraunam kieme ant anksčiau atvež­ tųjų, suštabeliuojam, kaip reikia, ir norim kuo greičiau lėkti iš to kiemo. Bet, . . Mus lydėjęs kapas su krematoriumo kapu įlindo į pas­ tatą. Tuo pat metu iš jo išturseno kalinys, linksmas ir la­ bai šnekus, tikras tarškalius. Net neklausiamas lenkiškai ėmė pasakoti apie šio „fabriko" veiklą. — Jūs manot, kad lavonus deginti taip jau paprasta? Reikia išmanymo, reikia mokslo, turi būti specialistas. — "O seniai jūs jau čia darbuojatės? — teiraujamės. — Pora savaičių,— išdidžiai jis atsako ir trata, aiš­ kina.— Jūs žinote, kiek lavonas dega? A p i e porą valandų. Deginam neseniai atvežtus, dabar eilė jūsų atvežtiems. Seniai atvežti šlykštūs, apipuvę, sušutę, baisi smarvė. Bet tokie, sukišti į krosnį, labai ramūs. Guli, kaip turi gulėti numirėliai/O va ką tik atvežti, agresyvūs, neramūs, nesi­ leidžia deginami. Įkiši vieną — daugiau nenori įsileisti. Spardosi, kilnoja kojas, rankas, atsisėda, vartosi. Na, būk geras, įkišk kitą, kai jis taip šėliojasi. O įkišti reikia. Įkišam. Reikia mokėti. O ką daro keli sukimšti, net juokin­ ga. Žiūrėk, tai susimuša, apsiausiuoja, įkiša pirštus vienas kitam į burną, plėšia, rauna ausis, tai apsikabinę bučiuo­ jasi, tai spardosi. Bilda krosnyje kaip velniai pragare, dau­ žosi, šaiposi. — Ką ten daro mūsų kapas, kad taip ilgai neišeina? Mes pastipsim nuo tos smarvės čia stovėdami. — Samagoną laka! Nebijokit, nepastipsit, priprasit. Aš pripratau, dabar nieko tas kvapelis. Pirma ir aš maniau, kad 69

visas žarnas išvemsiu, o dabar visai nieko. Aš čia ne vie­ nas — visa kuopa. Visi priprato. Ir vėl pasakoja, kokius „pokštus" išdarinėja krosnyje degdami lavonai. — Va kas blogiausia, kai atsiranda tų lavonų didžiu­ lės krūvos. Tada reikia skubėti. Tuomet, mėsai nudegus, kaulus ištraukiam, suverčiam j cementinius lovius ir kūjais trupinam, grūdam. Sugrūstus kaulus vėl į krosnį pilam su kitais lavonais. Taip pagreitinam deginimą, ir krūvos sumažėja, dvokia mažiau. Mums tai nieko, nedvokia, bet va, dvokas pasiekia raudonuosius rūmus, komendanto vilą, o jam nepatinka ta smarvė. Reikia stengtis. Reikia. . .O sunku — kasdien veža ir veža, kartais ne dešimtimis, bet šimtais. Iš viso tai netikęs krematoriumas, nesuspė­ ja degti. Kapas sako, kad statys naują, daug galingesnį. Tada suspės. . . Ir jūs čia ateisit. . . Visi pro čia išrūksit. Išvirtęs krematoriumo kapas subliovė: — Vacek, tu, kalės vaike, ar neisi prie darbo?! Užmir­ šai, kas tau pasakyta dirbti? — bumptelėjo lazda per pe­ čius, ir abu įsmuko į vidų. Buvo girdėti riksmas, lazdos bumpsėjimas. — Vargšelis, gali nesulaukti galingesnio krematoriu­ mo,— pajuokavo Alksninis. Pasirodė ir mūsų kapas. Pasileidom iš krematoriumo papėdės tekini, tempdami dardantį vežimą, į kurį jis vos spėjo įgriūti. Liepia pastatyti vežimą ten, iš kur jį pa­ ėmėm — prie stalių dirbtuvių. Judam pamažu. Kur mums skubėti? Esesininkų, jokios valdžios nematyti. Kapas, nuo samagono apgirtęs ir links­ mas, tyliai traukia lenkišką dainelę sau diriguodamas laz­ da. Paskui išsitiesia per visą vežimą, lazdą pasideda, gal­ vą atremia ant sulenktų rankų ir vis dainuoja. Bet ūmai pašoksta kaip utėlių sukandžiotas, atsisėda, šypso ir vėl niūniuoja. O mes vos judam. Siek tiek atsigavom nuo tų dūmų, smarvės, riksmo ir keiksmų. Cia pat ir dirbtuvės. Kapas nelabai patenkintas. Lie­ pia apsisukti ir važiuoti atgal prie krematoriumo, sakosi kažin ką užmiršęs. — Aš esu kapas, pėsčias nevaikštau,— plyšoja jis,— jūs neapmokami arkliai ir manęs turit klausyti! 70

nės išvirsta pilvotas esesininkas ir eina prie mūsų. Kapas ' pašoksta, liepia apsigręžti ir risčia lėkti atgal prie dirbtu­ vių. Cia tai jau ne juokas. Ne promenada, ne pasivaikščio­ jimas. Spėjom pabėgti. Kapas patenkintas. Vežimą pasta­ tom, iš kur buvom paėmę. Kapas surikiuoja ir prašo trupu­ tį pabėgti, kol velnias dings iš akių. Pabėgam. Mūsų viršininkas šypso, mirksi kaip katinas ir sako: — Geri lietuviai, supranta reikalą. . . Pailsėkit, eikit pamažu. . . Suprantat, dar norėjau išgerti, labai geras samagonas, tas velnias visą reikalą suardė. Gerą samagoną išvaro krematoriumo kapas. Liepia sustoti. Sustojam. Žiūri į mus ir, atrodo, tuoj ims verkti. — Gaila man jūsų. .. Juk jūs greit visi eisit į kremato­ riumą. Kaip jus išgelbėti? . . N i e k o geresnio negaliu su­ galvoti. . . Cia, broliai, pragaras. . . Visi dega. . . Dega. . . O ką aš galiu?! Mano brolis čia sudegė! . . Sudegė... Vėl einam. Ak, tu, prašviesėjimo akimirka pragare! . . Kokia tu brangi! Kapas atveda prie mūsų barako ir liepia eiti į vidų, o pats kažkur nubėga. Sueinam į poilsio kambarį, sakytum jis net šviesesnis. Blokavas miega, knarkia. Tyliai susėdam ir bijom pra­ sižioti, kad nepabustų. Neilgai sėdėjom. Įlėkė mūsų bloko kažkoks viršinin­ kas, ar tik ne kavos pilstytojas, ir su keiksmais veja lauk. Rikiuoja po keturis ir vėl veda pro vartus. Kur? Veda. .. vėl prie ligoninės, kur neseniai buvom,— į tą smarvės ka­ ralystę. Ką dabar darys? Nuveda į ligoninės gale esantį mažytį kambarėlį. Atė­ jo baltu chalatu esesininkas, ne mažesnis keikūnas už kitus. Paskui dar vienas, kitas. Išvijo visus į lauką. Saukia po vieną. Durys atlapos, viską matom, girdim. Surašinėja, užduodami juokingiausius klausimus. Pir­ mieji klausimai gal ir reikalingi: pavardė, vardas, tėvo vardas, gimimo metai, kur gyvena artimieji, jų adresas. 71

Užrašo, kam duoti žinią, kai išrūksiu pro kaminą, ir kam aš rašysiu laiškus, jei bus leidžiama. Pasakiau žmonos adresą. Kiti klausimai gal ir labiau susiję su medicina. Ar gerdavai degtinę? Ar daug per plaučius perleidai papirosų, cigarečių, cigarų dūmo? Nepamiršo ir ligų. Ar viską gerai supranti, ar nebuvai pakliuvęs j beprotnamį? Kokiom ligom sirgęs? N u o ko tėvai, seneliai, senelės, broliai mirė? Ar nesergi sifiliu, tri­ periu? Kaip reikalai su merginomis, ar daug jų turėjai? Ar jos buvo sveikos? Viską atsimink, viską pasakyk kaip per išpažintį. O kas tu toks esi: lietuvis? latvis? lenkas? O gal balta­ rusis ar rusas? Kokios valstybės pilietis? Vienus atsakymus užsirašo, kitų ne, bet klausia ir klau­ sia. Pamėgink neatsakyti — ant stalo guli bizūnas, jį daž­ nai kilnoja ir juo barškina. Nuo klausimų priėjo prie veiksmų. Liepia išsižioti. Išsižioti labai ir nemakaluoti liežuviu. Apžiūrinėja dantis. Juos domina ne tai, kiek jų turi, ar jie sveiki ir ar galėsi sukramtyti lagerio žalią duoną, bet ar turi auksinių, sidab­ rinių ir kiek jų turi. Ne juokais susirūpino mūsiškiai, turintieji auksinių dantų. Negi ims plėšti, nelauks ir mirties? Žiūriu į susirūpinusį Blazą,— jam nuėmė akinius ir juos apžiūrinėja specialistai, ar rėmeliai ne auksiniai, ar ne paauksuoti. Henrikas nudžiugo, kai išgirdo esesininko „Scheisse" ir pamatė metamus ant stalo akinius. Turbūt auksiniai dantys ir buvo svarbiausias surašymo tikslas, o ne tie įvairūs kvaili klausimai. Atradę pas kurį nors auksinių ar sidabrinių dantų, smulkiai aprašė, kiek jų yra, kuriame žandikaulyje, kurioje pusėje įsprausti ir kokio dydžio. Valdžia dabar žino, kiek į valstybės iždą netrukus įplauks aukso ir sidabro. Viskas surašyta. Val­ džia juos kaliniui palieka laikinam naudojimui, išnuomoja. Pakiša pasirašyti, kad juos saugosi labiau negu akis. Jei­ gu nuo kokio nors „ v ė j e l i o " bent vienas išvirstų ar nulūžtų, turi pranešti ir atiduoti valdžiai. Neramios mintys užgriuvo auksadančius. Cia ne Kau72

hofas. O ką žinai, ar n?užsigeis blokavas, kapas ar kitas valdžios žmogus, nužiūrėjęs, kad nemažai turi burnoje blizgančių, pasisavinti? Išteks lazda ne tik auksinius, bet ir kaulinius su visu žandikauliu. Auksiniai dantys atsidurs jo kišenėje, o tu kamino paunksnėj. Surašė, užpajamavo ir išvijo į kiemą. Galim eiti. Nėra mus atvedusio viršininko. Dingo. . . Stovim, lau­ kiam. — Kur tas prakeiktas šunsnukis?! — šaukia pilvočius esesininkas baltu chalatu.— Kodėl neveda tų kalės vaikų prie darbo? O to kaip nėr, taip nėr. Pakeikęs esesininkas įsmuko į ligoninę. Staiga išlekia žmogžudys balta prijuoste. Ką jis dabar su mumis darys, kokį darbą duos? N e , nieko jis mums nesako. Turbūt jis žino, kur ieškoti to mūsų viršininko. Bėga net susirietęs į krematoriumą. Atlekia paknopstomis mūsų vedlys prapuolėlis kažką kramtydamas. Nuo jo trenkia krematoriumo ir samagono smarvė. Mosikuoja lazda, rikiuoja ir šaukia, keikia: — Bėgte, przeklęci Litvvini, bėgte! . .— O jam pačiam kojos pinasi. Nėra kur mums skubėti. Einam. — Greičiau, greičiau, przeklęci Lilwini, į virtuvei . . | virtuvę? . . Paspartinam žingsnį. — Bėgte, b ė g t e ! . . — klykia kaip patrakęs ir vienam kitam kaukšteli lazda. Nestipriai, turbūt nuo samagono pasilpo. Mes nebėgam, ir tiek. Privargo besišvaistydamas lazda, privargo. Paleido liežuvį. Bjauroja Lietuvą ir lietu­ vius. Mini Vilnių, jo bažnyčias, plūsta, kad mes jas pavogėm. Prisimena Gedimino kalną, keikia, kad ten ne Lenki­ jos, bet chamų lietuvių vėliava iškelta, ir žada, laikui atė­ jus, ją į skutelius sudraskyti. Ketina jis beveik Vilniaus burmistru būti, tada lietuviams būsią riesta — jų neve­ šias į koncentracijos lagerį, ten pat šalia Vilniaus iškcpinsiąs. Kažkuriam iš mūsų pasakius, kad Gedimino kalne ple­ vėsuoja vokiečių vėliava, o ne lietuvių, šis Lenkijos „pa­ triotas" pradžiugo. — Gerai, kad vokiečių, o ne tų chamų lietuvių. Su vo73

kiečiais galima susitarti, o su tais gyvuliais lietuviais len­ kai neranda ir neras kalbos. — Klausyk, viršininke, jeigu su vokiečiais sutariate, tai kodėl lageryje tiek daug lenkų? Kodėl, prasidėjus ka­ rui, į Lietuvą, tą chamų kraštą, visi patraukėme? Bėgot, prašėtės prieglaudos. Ir mes tuos atbėgėlius priglaudėm, penėjom. Sustoja kaip įbestas, dairosi, ieško, kas taip pasakė. Iškėlė lazdą, bet neranda to nusikaltėlio. . . — Przeklęci Litwini,— prakošė pro dantis ir velkasi bjaurodamas, kalbėdamas nesąmones, kokios jam tik į galvą ateina. Pasitinka mūsų bloko šraiberis. Perima mus į savo glo­ bą ir vedasi. Buvęs viršininkas dingsta iš akių. Šraiberis atveda prie virtuvės. — Nešim į bloką sriubą. Marš į virtuvę! Sulendam. Nežinom, kur sustoti, kur eiti, iš kur tą sriu­ bą reikia paimti? Niekas nieko nesako. Virtuvėje dirbantieji kaliniai nutukę, kaip tik vienas jų nupaišytas ant barako skliauto. Visi baltai apsirengę, baltomis kepurėmis. Šraiberis kažkur nulindo, o mes stovim. T i e virtuvininkai plūsta, juokiasi iš mūsų, kaip išmano. Nusibodo jiems keiktis, pradėjo stumdyti, vaikyti vienas su pagaikš­ čiu, kitas su samčiu, šlapia šluota užkrapija. Palei sieną stovi nemaži geležiniai bosai, pilni nešva­ raus garuojančio birzgalo. Jų daugybė. Lyg iš dangaus iškrito ir šraiberis. Suskaičiuoja bosus, atlieka formalu­ mus ir — pirmyn. Velkam. . . Vos velkam, nes yra ką vilkti — daugiau kaip 60 litrų skystalo. Klumpės kaip pakerėtos krinta, pinasi, karšta sriuba laistosi ant plikų kojų, o plonos ąsos pjauna delnus. Krypuojam pasikeisdami rankas. Pietūs. Grįžta kaliniai pietų. Duoneles jau neduoda. Atseit prisirijom per vakarienę ir pusryčius. Po pietų visos komandos vėl į darbą. Mūsų neveda. Mes dar kartą žygiuojam į virtuvę, velkam tuščius bosus. Cia vėl gainioja iš kertės į kertę, kol atrandam vietą, kur juos pastatyti. Tik iki soties pasilinksminus virtuvės ban­ ditams, atsiduriam už jos durų. 74

Stovim ir laukiam šraiberio. Netrukus mus vėl apklausinėja. Dabar surašinėja Arbeitseinsatz — darbų paskirstymo [staiga. V ė l vardas, pavardė. . . Svarbiausias klausimas: kokį darbą moki dirbti? Kol kitus klausinėja, stoviu ir mąstau, ką moku dirbti. Visi suprantam, kad nuo mokamo ama­ to priklausys mūsų gyvenimas. Ką aš moku? Kuo galiu pasigirti? Galiu dirbti jaunystėje išmoktus sunkius ūkiš­ kus darbus. Na, esu baigęs vidurinę mokyklą, turiu medi­ cinos felčerio specialybę. Net esu dirbęs didžiuliame Kau­ no gumos fabrike ..Inkaras" medicinos punkto vedėju. Dir­ bau vienos įmonės direktorium, vėliau spaustuvės admi­ nistratorium. . .Kas iš to. . . N e , velniams čia nereikalin­ gi darbai. Va, reikėjo ne prie knygų sėdėti, bet siuvėjo, batsiuvio, mūrininko, tinkuotojo, elektriko, dažytojo, kal­ v i o , račiaus, baldžiaus amato mokytis. Cia už daugelį gy­ ventum geriau ir į krematoriumą eitum ne taip greit, o gal net paskutinis. Sias specialybes turintieji visi dirba ' pastogėje, nejaučia vėjo, lietaus, šalčio, pūgų. Šitokie ama­ tininkai visiems reikalingi — ir blokaviem, ir kapam, ir esesininkam. Klausau, ką kiti sako. Žurnalistai, inžinieriai, direkto­ riai, karininkai, spaustuvininkai. . . Virpančia širdimi prieinu ir aš. Iškamafitinėję metriką, klausia specialybės. — Ką moki dirbti? Kas toks esi? — Medicinos felčeris. Niekada nemačiau gyvenime taip kvailai išsišiepusio v e i d o ir tokio nenormalaus juoko kaip dabar. Net nosis prapuolė pritvinkusiam juoko veide. Burnoje makaluo­ ja storas liežuvis, o jis pats net kliuksi įraudęs ir šau­ kia: — Fleischer! . . Fleischer! . .— atseit mėsininkas. Darbų skirstytojas pukši kaip garvežys, kvatoja ir braukia iš juoko ištryškusias ašaras. Nesuprantu, ką aš juokinga pasakiau. Matyt, vokie­ čiams tokia profesija negirdėta, todėl jie ir nesupranta. .. Turbūt? . . Juk aš mokiausi. . . — Scheisse, Donnerwetter! — šaukia darbų skirstyto­ jas ir liepia raštininkui užrašyti, kad nieko nemoku. Mano 75

vilties balandis nuplasnojo tolyn, tolyn. .. Stoviu visas šlapias. . . Mes nieko nemokam. Neturim jokio amato. Tai yra, lagerio gyvenime neturim jokios vertės — mėšlas. Mūsų laukia sunkiausias darbas valdkolonoje, o iš jos — į kli­ patų būrį ir. . . j krematoriumą. Poilsio kambary vaikšto blokavas su lazda ir žiūri j mus. Žiūri, kraipo galvą ir juokiasi, kvatoja. . . — Na, broliai lietuviai, kaip patinka koncentracijos lageris? Tylim. Nežinom, kaip atsakyti tokiai didenybei, kad iš­ vengtum lazdų. — Kas čia gali patikti ar nepatikti? Kaip konclugery,— pertraukia tylą Urbonavičius. — Jūs visi nuo rytdienos į valdkoloną! Suprantat, kas tai yra valdkoloną?! Jūs, inteligentai,— koncentracijos la­ gerio mėšlas. Jūs tinginiai, ištižėliai, niekam netinkami, tik valdkolonai ir kaminui. Valdkolonoj pamatysit, kas yra koncentracijos lageris! Jei prieš metus būtų jus čia atvežę, per porą dienų būtumėt išrūkę pro kaminą. Dabar čia rojus. Kurortas. Ja, prieš metus kitus čia buvo koncent­ racijos lageris. Dabar? . . N e i šis, nei tas. . . Sūdąs! . . N e ­ nusiminkit, pasistengsime pagelbėti, kad trumpiau varg­ tumėte. . . Ką galim pasakyti? Nieko. . . Tik tylėti. Nors labai skaudu tylėti. Skaudžiau negu gauti lazda. . . Stovim, ty­ lim, norim gyventi. Neilgai stovėjom. Atbėgęs šraiberis išsivarė į sandėlį. Liepė pasiimti kastuvus, šluotas, ir į kiemą. Keikia apsiva­ lyti aplink baraką. Sluojam, judam. Kur praėjo šluotelė, visur net blizga, švaru, gražu. Sluodami pasidairom į spoksančius bokštuose sargybi­ nius, į jų išstatytus kulkosvaidžius. Darbas nesunkus, ga­ lima ir pasidairant, pailsint judėti. Praeina viena kita kli­ patėlė, vienas kitas esesininkas. Cia jau blogiau. Jie eina šaligatviu, aš kaip tik jį šluoju. Ateina nedidelis, kresnas esesininkas. Eini, eik sau, aš dirbu, kas man priklauso, šluoju, skubu. Manau, pagirs, kad švariai šluoju. Nepamatau, kaip nušoku nuo šaligatvio, gavęs smūgį 76

batu į sėdynę. Laimč. kad į sveikąją pusę ir nelabai stipriai. Atsitokėjęs žiūriu ir nesuprantu už ką. 20 — Mensch, komm zu mir! . .— šaukia, pirštu moja, liepia prieiti. Prieinu. Jis man bumbt batu į pilvą. Aš aukštielnin­ kas keberiokšt, ir guliu. Jis vėl: — Komm zu mir! Pašoku, pamažu slenku, atsistoju šiek tiek toliau. Jo koja pasiekia ir čionai. Bumbt į tarpkojį. Susigūžiu ir, šuns balsu kaukdamas, virstu atbulas tarp šluojančių draugų. — Nusiimk beretę, padaryk štilštandą ir atsistok per porą metrų nuo j o , — tyliai man pataria. . — Mensch, komm zu mir! Komm zu mir! — šaukia vokietis trypdamas. Prieinu lyg supančiotas, sustoju per porą metrų nuo j o , nusiimu beretę, išsitempiu, rankas prispaudęs prie šo­ no, užsimerkiu ir laukiu. Brūkštelėjo plaštaka per ausį, pasisukęs sudrimbu. Girdžiu keiksmą, spjūvį ir kaukšėjimą. Nuėjo. . . Draugai pribėgę pakelia. Paimu šluotą, bet išsitiesti negaliu. Judu susirietęs. Varsto skausmai pilvo apačią. Šluoju. . • — Ačiū,— sakau Stankevičiui,— kad pamokei, kaip reikia stovėti pro praeinantį esesininką. Sužinojau, kad šaligatvis — tas velnių takas,— ne mums. — Aš vakar mačiau, kaip esesininkas tvatino vieną ka­ torgininką, kad šis nesuprato padaryti štilštando. Mušė, spardė, kol tas neatsikėlė. Leisgyvį liepė kaliniams nu­ nešti į bloką. Ne kitaip būtų buvę ir su manim. Atėjęs šraiberis iškoneveikia, išvadina tinginiais, ne­ mokančiais net šluoti. Aplėkė apie baraką, apžiūrėjo, nė­ ra prie ko prikibti, bet. . . Plūsta apsiputojęs. Nežinom už ką. Turbūt nori pasirodyti stovinčiam būdoje esesininkui, kad pareigingas. Liepia šluoti iš naujo. Sluojam. Sluojam iki pavakario, kolei atbėgęs jis liepia sunešti šluotas, kastuvus, iš kur paėmėm. Atkrypuoja, grįžta iš darbų valdkoloną. Tokia pat šiur­ pi kaip vakar. Daugybė vos paeinančių, vedamų ir neša-

2mogau, eikše! . . (vok.) 77

klipatų nematyti. Rikiuoja, stato toje pat vietoje. Spardo, daužo, tvarko eiles, skaičiuoja. Laksto lagerio seniūnas Lemanas. Vėl atvyksta viršininkai su svita. ..Stilstand! Mūtzen ab!", raportas, trimitas. Viskas kaip vakar. Netoliese nuo mūsų stovi apie porą šimtų naujokų — šiandien atvykusių. Jie ryt eis mūsų keliais, o mes į vald­ koloną. Pasipila katorgininkai, jų pilnas kiemas. Vieni šliau­ žia į bloką, sėdasi barakų pašalyje, kalbasi. Kiti dairosi, kažko ieško. Prieinam prie ką tik atvykusių, žiūrim, kas jie tokie. Gal lietuviai? Ne, tautiečių nėra. Visi su raide P, tik vienas kitas su R. Juos apspitę kaliniai lenkai kalbasi. Matyt, ieško pažįstamų: iš tų pačių vaivadijų, o gal net to paties miestelio, miesto, kaimo. Nori sužinoti apie savus, gimines. O gal naujokui pavyko paslėpti nuo'Hapkės ir jo koman­ dos duonos riekelę, cigaretę ar machorkos pakelį? Nėra kada žioplinėti. Gūbrinam į baraką. Kiemas tuš­ tėja, tik po vakarienes jis vel pavirs \ skruzdėlyną. Bara­ kai lyg išsipučia. Pilni triukšmo, keiksmų, šukavimų, stumdymų, barnių ir nuolatinio lazdos bumbsėjimo. Visų šauks­ mus, kalbas perrėkia blokavas, šraiberis ir kita valdžios šunauja. Stato į eiles, dalija duoną, dubenėlius. Duonelė ir kava kaip vakar, nieku nesiskiria, tik šiandien mums viskas skanu, nes mes alkani. Šiandien mokam ir dubenėlį išlaikyti rankose, išlakti kavą, kol prieinam lauko duris. Tik vieną kitą gurkšnelį nulaisto bala dvokiančios kavos tempdami iš rankų dubenėlį. Išbėgę pro duris, susėdę ba­ rako pasienyje, valgom duoną. Oras šiltas. Seni kaliniai kalba, kad nuo ryt dienos pusryčius, vakarienę ir pietus dalys prie barako lauke. Būtų gerai! Nebūtų tokios kam­ šaties, grūdalynės. Pavalgius laisva valandėle. Vaikščiojam, keblinejam. Netikėtai pamatau žingsniuojantį kunigą Ylą. N e , aš jo tikrai nepaleisiu, prakalbinsiu. Bėgti sunku, tačiau pasiveju. Nutveriu už rankovės. Jis sustoja ir nustebęs žiūri. Žvilgsnis nuslysta į mano ..pasą\ Tylim. 78

— Nepažįstate manęs? Neprisimenate? — Vladai, tai tu?! Ir tu čia?! — paduoda ranką. Paeinam į barako pasalę. Sunkiai mezgasi kalba. Ji pa­ drika, šalta, nemiela. Jis dairosi lyg kažin ko bijodamas. Daugiau kalbu aš, klausinėju, pasakoju. — Kiek jūsų atvežė? — paklausė. — Šešiolika. — Mūsų iš Kauno 25 dieną atvežė irgi tik 17, bet iš Vilniaus kovo 26 dieną atgabeno 29. Taigi mūsų grupė susidarė iš 46 asmenų. Kada jus suėmė? — Suėmė balandžio 29 dieną, o tik vakar — gegu­ žės 18-tąją — atsidūrėm čia. Matot, kiek tampė po Vokieti­ jos kalėjimus. — Mes jau vakar sužinojom apie jūsų atvežimą. Keli mūsiškiai spėjo išrūkti pro kaminą. Vieni mirė nuo plau­ čių uždegimo, choleros, kitus užmušė. Badas, mušimas, sunkūs darbai — giltinės pagalbininkai. Prie fizinių darbų kankino mėnesį. O nuo balandžio 28 dienos mūsų grupę pervedė į tarnautojus. Dabar gerai. Vieni dirbam rūbų, nuutėlinimo kamerose, kiti statybos biure, pašte, ligoni­ nėj, darbo priemonių skyriuje, apsaugos skyriuje, virtu­ vėje. Net krūptelėjau išgirdęs „virtuvėje': argi ir jis mus kankino, kvatojo, juokėsi? . . Bet, nepastebėjęs mano susi­ jaudinimo, tęsė toliau: — Dar kiti pasiliko prie daržų, ten darbas nesunkus ir yra kuo nuraminti alkį. Profesorius Sruoga dirba net vo­ kiečių įstaigoje — raporto skyriuje. Negalima lyginti mū­ sų darbo su kitų kalinių darbu. Gavom švarius baltinius, gerus megztinius, vietoj klumpių — batus. Apgyvendinti atskirame bloke — prie amatininkų. Be to, gaunam iš namų siuntinius. — Ak, štai kodėl jūs nenorite mūsų pažinti? Jūs aris­ tokratai. . . — nusijuokiau. — Kaip tai suprasti? — Visai paprastai. Neateinate pasikalbėti, vengiate, o pamatę nuo mūsų bėgate. Sakykite, gerbiamas kunige Stasy, kodėl tarp lietuvių nėra broliškumo — tokia pra­ raja? Tiesa, jo nebuvo ir Lietuvoje. . . Jūs, matyt, ir dabar neužmirštate savo titulų? Na, pas mus profesorių nėra, 7M

bet argi dėl to reikia nusisukti, pabėgti?! Kiek būtume iš­ vengę lazdų, mušimų, jei jūs būtumėte perspėję, nurodę, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. . .— susijaudinau, kalbėjau virpėdamas — išgyvenau, o jis, nuleidęs galvą, sutrikęs tylėjo ir klausė.— Gėda Jums — tiems, kurie auklėjote Lietuvos jaunimą. Prisimenu, siūlėt darbais įrodyti meilę žmogui. Dabar matom, ko verti jūsų žodžiai, ko verti jūsų straipsniai, rašytojų knygos! Tai veidmainyste! Šian­ dien esam sumušti, sudaužyti, žaizdoti, daugiausia iš ne­ žinojimo, pasimetimo. Nutilau. Matau, jo akys vis nudelbtos į žemę. T y l i m abu. — Atleisk. . . Nesupyk.— tęsiu. Be to, jūs šiame pra­ gare man reikalingas ne kaip pažįstamas, bet kaip ku­ nigas. Ne tik man, bet turbūt ir kitiems grupės draugams. Jūs galit bėgti kaip Stasys, bet negalit bėgti kaip kunigas. Tikriausiai tai jūs gerai suprantate? Tylim. . . Pagaliau jis, tarytum nurijęs sprangų kąsnį, prabilo: — Vladai, ačiū, kad pasakei. . . Gerai pasielgei.— Aš viską supratau. . . Manau, kad ir tu supranti, kur gyvenam. Kiekvienas saugom savo kailį. Bjauri atmosfera. — Taip, tai matome. Turbūt jūsų neužmuš ir neišmes iš tarnautojų, kad su manim kalbėjote? Sakykit atvirai. Mums atrodo, kad kaip tik čia turim vienas kitam padėti, o gal net ir aukotis? Esam laimingi, kad mūsų grupė vie­ ninga. — Pas mus visko pasitaiko. Yra labai gerų vyrų. .. Mūsų daug daugiau, ir nuomonių daugiau. . . — Net susitikimas, paguodos žodis, pakalbėjimas daug ką reiškia, didelis džiaugsmas. . . Negaliu nutylėti tai, kad buvęs ..Kuntaplio" redaktorius Blazas, gerai pažįstąs pro­ fesorių Sruogą, jį pamatęs, norėjo pakalbinti, bet tas nu­ sisuko ir paskubomis nuėjo. Kažin, ar jis suprato, kaip Blazui buvo skaudu. . . O taip pasielgė ne vienas iš jūsų grupės ir su kitais mūsiškiais jų pažįstamais. Tai viskas, ką norėjau pasakyti. . .— pajudėjau, ruošdamasis nueiti. Jis pakėlė galvą ir tarė: — Suprantu, Vladai. 2inoma, kad negerai. . . Baisus, Vladai, čia gyvenimas. Baisus. Ateityje jaunoji karta tur80

būt netikės likusių gyvų pasakojimais. Dabar šiek tiek geriau. . . — Geriau? Jums geriau. Jūs greičiausiai jau nema­ tote to, kas darosi? Mes per dvi dienas patyrėm tą gerumą. Vaikštom kruvinais pečiais, praskeltom galvom, išsiskėtę, sukrypę, kūne nėra sveikos vietelės. Vakar mane smar­ kiai supliekė esesininkas Hapkė, o šiandien kitas,— pra­ bėgom pasakojau savo kančias. — Taip, taip. . . Tai kasdieninė duona. Saugokitės ir nesimaišykite tarp tų, kurie su žaliais trikampiais, tarp vir­ šininkų, kuo toliau nuo esesininkų. Negerkite jokio van­ dens, nors ir kaip norėtųsi. Jis visas užkrėstas cholera, šiltinėm, dezinterija ir.dar galai žino kuo. Nevalgykit miš­ ke augančių žolių, šaknų. Saugokite vidurius, kad nesu­ viduriuotumėte, nes tada krematoriumas neišvengiamas. Saugokite kojas nuo žaizdų ir kad inkstų neatmuštų. Vo­ tys, žaizdos, flegmonos ir kiti pūliniai veda į kaminą. Cia gyvenimas skaičiuojamas dienomis, savaitėmis, labai ge­ rai, jei mėnesiais. . . Cia išlieka gyvi tie, kurie kitus muša, arba pakliūva į specialias užlagerines darbo komandas, tarnautojus. N i e k o tau, mielas Vladai, linksmo negaliu pasakyti. Sakau, kas yra ir ką tu pats per dvi dienas patyrei. Dar susitiksim, pakalbėsim. . . Nepykit ant mūsų. . . Trūks­ ta mums broliškumo, meilės. Gerai, Vladai, kad tiesą pa­ sakei į akis. Aš tave gerai pažįstu. Tu ir laisvėj buvai tie­ siakalbis. Visad tave gerbiau už tiesų žodį,— pliaukšte­ lėjo ranka per petį, lyg norėjo nueiti, bet, žengęs žingsnį, sugrąžo ir pridūrė: — Atsiprašyk visų draugų už musų tokj elgesį. Ašaros ritosi jo skruostais. Nuėjo. Tarsi nuskrido kaip vėjo papūstas pūkelis. Atrodė, jeigu vėjas būtų stipresnis, pakeltų 11 nuo žemės ir nuneštų už tų spygliuotų vielų toli toli į laisvę, į mielą tėviškėlę Lietuvą. 2inojau, kad jis serga džiova. Kiek čia laiko praėjo? . . Daugiau kaip mė­ nuo. . . ' O koks buvo? . . Spindintis laime, džiaugsmu. Kai kalbėdavo, regėdavos, vien artimo meilės, šviesos, gėrio žodžiai sklinda. . . O dabar? . . Kaip greit. . . Ką padarė žmogaus sukurtas pragaras! Et, be reikalo pasakiau tiek skaudžių žodžių. Gal nereikėjo? . . Aš visada pasakau, pas­ kui apmąstęs gailiuosi. Pažvelgiau į rūkstantį kaminą, it minkštą uodegą nu-

driekusį virš pušyno, ir pagalvojau: ..Kada aš? . . " ' O rei­ kės išrūkti. Kito kelio iš čia nėra. Jaunystė, laisve, šeimos idilija, visos idėjos, siekiai, užsibrėžti tikslai — viskas ten supleškės. Kas nesudegs, kūju sutrupins. Likom abu su tėvyne lyg mirę. Bet tėvynė daug kartų mirė ir kėlėsi. Kelsis ir dabar. Tik jos vaikai išmėtyti, išblaškyti, eina Golgotos keliu, kenčiantys. Daug jų nesugrįš. . . Vienintelė paguoda: ir mirę mes gyvensim. . . Mūsų auka už kenčian­ čią Lietuvą. Mūsų mirtis kels tave prisikėlimui. . . Stoviu sakytum įaugęs į smėlėtą Štuthofo koncentra­ cijos lagerio žemę, aplaistytą nekaltų aukų krauju, api­ bertą lavonų pelenais. 2iūriu į svyruojančius žmones. Kaip šešėliai, kaip vaiduokliai. . . Jų galvos nuleistos, akys tarsi ko ieško. Visko jie neteko — jaunystės, šeimos, pil­ no vilčių gyvenimo. . . Tik dvi dienos kaip aš čia. Dvi dienos. . . O į ką pana­ šus. . . Toks tvirtas buvau. . . Ateina rytdiena, dar viena diena. Dešimtims nebėr rytdienos. Likusieji gyvenam vil­ timi — rytoj, gal poryt? . . Ką gali atnešti tau rytdiena, kai mirtis vaikšto po lagerį ir ieško tavęs. . . O reikia gy­ venti! Einu į baraką pas savus. Jie greičiausiai ten. Blokas pilnutėlis žmonių. Nėra kur praeiti, kur pasisuk­ ti. Gaudesys — lyg bangos daužytų uolėtą krantą, ir ne­ apsakomi keiksmai. Tai pagarsėdamas, tai pritildamas, sklinda į visas puses, į visus kampus lazdos tratėjimas. Klojamės patalą gulti. Vadinasi, 9 valandos. A r g i surasi tą patį maišą ant kurio gulėjai? Krisiu bet ant kieno gulėto, maniškis nežinia kur nutemptas, kieno pašonėj. Nerasiu ir tos pačios antklodės, pagalvėlio. Čiumpu pasitaikiusį po ranka. Vargais negalais susieškau Henriką ir gulu prie j o . Taip sunku gulėti, negaliu išsitiesti — skauda suspardy­ tą pilvo apačią, sėdynę ir galvą, norisi vemti. Ausyse gir­ dėti lyg jūros ošimas. Šiandien utėlės lyg ne taip ropinėja. Yra didesnių bė­ dų. . . Skausmai... Tylomis pasakoju Henrikui apie pasikalbėjimą su kuni­ gu Yla. Šiandien netikrina nuogų kinkų. Nelipa su batais per gulinčius. Blokavas su šraiberiu ruošia vakarienę. Pasklin82

da skanus keptų bulvelių kvapas. Negali spėti seilių ryti. Ryji, ryji, kol užmiegi. Skausmas, utėlės, košmariški sapnai neleidžia ramiai miegoti. Vos užmerkiu akis, iškyla didelis esesininko batas, lazda. Pakeliu galvą. Pašokęs atsisėdu, žiūriu nesusigaudy­ damas, noriu šaukti, rėkti. Pasikankinęs pusę nakties, į rytą kiečiau užmiegu. Pabundu lazdai bumbsint, visuose kampuose šaukiant. Sokstu, griebiu kelnes ir kitas drapanas, rengiuosi, nešu čiužinį į krūvą, bėgu praustis. . . Vėl pusryčiai. Patikrinimas. Po jo mūsų, lietuvių, gru­ pelė pastatoma tūkstantinėj valdkolonos eilėje. Girgždėdami prasiveria vartai. Pirmieji žingsniai į darbą. Didžiulė valdkoloną darbo rajone išskirstomą į mažes­ nes komandas, ir kapai jas vedasi prie joms skirtų darbų. Kiekviena komanda turi du viršininkus: kapą ir jo pavaduotoją — puskapį, panašiai kaip barake blokavą ir šraiberį. Didesnes komandas tvarko net keli kapai ir pus­ kapiai. Visi su lazdomis ir raudonais raiščiais ant kairės rankos. Visų komandų viršininkas — vyriausiasis darbo kapas Merkelis. Jis prižiūri komandų kapus, ir jo valdžia lauko darbų baruose didžiausia, tokia kaip Lemano lagerio viduje. Tai katorgininkų pabaisa. Iš mūsų, šešiolikos lietuvių, ir trisdešimties lenkų su­ daroma viena komanda. Du rėksniai atveda šią mūsų nedidelę rikiuotę prie sandėlių, iš kurių gerą puskilometrį į statybų rajoną turi­ me vilkti cemento maišus, tolio rulonus, geležines sijas. Sumuštas, sudaužytas sunkiai keli cemento maišą ir spaudi prie skaudančio kūno. Nemokam lageriškai dirbti. Plėšiam, keliam, nešam jėga, kaip dirbom namuose. Kapas nieko neaiškina, tik makaluoja lazda, keikia, šaukia, skubina. Dirbi, kiek turi jėgų, o vis tiek tavęs neužmiršta paraginti lazda. Nesu­ pranti, ko jis nori. Pralėkė trys darbo dienos prie to įtempto darbo. Atro­ do, kad dar kelios dienos, ir mes jau būsim tinkami tik klipatų komandai. Arba krisime po cemento maišu ar po geležine sija. 83

Ketvirta diena. Senas kalinys lenkas žiūri į tančius, tempiančius cemento maišus, linguoja galvą. Kažkur dingo kapas. Mums sulindus į sandėlį paimti cemento, įėjo tas lenkas. — Na, broliai lietuviai, jūs matyt, skubate kuo grei­ čiau išrūkti pro kaminą? — Kodėl? — Kur matyta, kad konciagery kas nors taip dirbtų kaip jūs? Durniai jūs, durniai. Paskutiniai durniai. . . Dar savaitė ir jūs — jau kamine. Ar nematot, kaip kiti dirba? Reikia tik judėti, nestovėti, bet krutėti, vilkti koją už ko­ jos, o jeigu kapas prašapo, pastebf jai, kad nemato, gali ir pastovėti. Manot, kad jūs plėšotės, velkat cemento maišelį po vieną, duos daugiau ėsti? Neškit keturi, šeši, tolio rulo­ ną— keturi, penki, bet ne vienas. Reikia išmokti dirbti. O dabar imkim vieną siją dvylika žmonių ir neškim, nes gali užlėkti puskapis ar esesininkas. Eikite šalia manęs ir klausykite. , . ^ — Užmuš, jei taip dirbsim,— kalbam eidami. — Neužmuš. Argi jus dabar mažiau muša negu mane? Tegul šaukia. Jis turi šaukti, keikti. Toks jo amatas. Jei jis nešauks, jį išmes iš kapo, ir turės eiti dirbti, kaip mes dirbam. Žinokit, ne visi kapai blogi. Yra velnių, jų dau­ guma. Bet yra tokių, kurie nori lengvai gyventi, bet neblo­ gi vyrai. Va kad ir šitas, šios dienos kapas. Juk jis liepė man jus pamokyti. Matyt, jam pagailo jūsų. Mes išsižiojom. Argi čia, lagery, yra tokių žmonių? Ar tai tiesa, ką jis sako? Vos judam. O jis pasakoja ir pasakoja. . , Už nugaros ėmė šūkauti kapas. Visas miškas skardi nuo jo šėlimo. Mes vis tiek nespartinam žingsnių, o jis šaukia, daužo geležį, keikia — net šiurpu. Padaužė, pakaukė, vienam ki­ tam nestipriai pertraukė per pečius ir nucimbino plyšodamas prie kitų. Ne visur taip sekėsi, kaip jis mums aiškino. Viena diena šviesesnė, kita visai tamsi. Daug jėgų netekom per tas kelias dienas. . . Sekmadienis. Seni kaliniai nedirba, tik mes, naujokai, tempiam sunkią darbo naštą. Mums negalima ilsėtis, reikia B4

Kaip tik sekmadienį, šeštą darbo dieną, mus išbarškino lazda, išvijo iš sandėlio komandos kaip nepajėgius dirbti. Viršininkų nuomone, mes vieną koją buvom įkėlę į klipa­ tas. \ mūsų darbo vietą atėjo stiprūs, ką tik atvežti į lage­ rį. Mus įbruko į ilgą grioviakasių komandą. Grioviai kasami didžiuliam ginklų fabrikui— taip sako seni kaliniai. Tie grioviai labai gilūs, šonai, kad žemės nesuvirstų, sutvirtinti lentomis. Per visą griovio ilgį kirkso trijų aukštų stelažai, per kuriuos žemė kyla į viršų, nes katorgininkas nepakelia kastuvo aukščiau bambos. Mus sustatė su kitais kasėjais į ilgą eilę prie griovio krašto, kad išmestą žemę numestume prieš mus stovinčiai eilei. Šitos eilės žmonės meta dar kitai eilei, ir taip žemė iš griovio keliauja tolyn ir tolyn. Sunkiai, labai sunkiai žemė stelažais kyla į viršų, nors griovys ir stelažai prigrūsti katorgininkų. Knibžda, juda kaip didžiulis skruzdėlynas, o žemė nekyla. Sunku suprasti, ką jie ten daro. Girdėti kalbos, barniai, keiksmai, tary­ tum kažko nepasidalija, vieni lipa žemyn, kiti aukštyn, eina ir eina. . . Kur jie eina? Darbo lauke matom iš lentų sukaltą pašiūrę. Ten jie ir lenda. Tai išvietė. Vieni eina turbūt su reikalu, kiti tikisi gauti dūmelį patraukti. Kartais iš ten pasigirsta klyksmas ir sienų bildėjimas. Suprantam — įsisuko į pašiūrę „vanagas — kapas ar pus­ kapis. Dar baisiau, kai ten įpuola esesininkas, tada vienas kitas, kaip per daug užsitupėjęs, išmetamas, nesuspėjęs net kelnių užsimauti,ir guli tas nuogu užpakaliu šalia iš­ vietės. Jį reikės į lagerį vilkti ant pečių. Dabar žinom, kaip reikia dirbti lageriškai. Dirbam kaip kiti. Judam. Stovim, saugom kapą, puskapį, esesininką. Kartais toks darbas sunkesnis už ritmingą darbą. Šios kolonos kapas ne iš blogiausių, bet puskapis velnio neštas ir pamestas. Jo visur pilna. Nesuprantu, kaip jis visur spėja. Jau girdi, keikia, daužo čia pat. Visi kruta. Apkūlęs, aprėkavęs ritasi jis stelažais žemyn, kiek­ viename aukšte randa ką aploti, aprėkti, kad paspartintų darbą, bet tada viršuje vos krutam. Pakriokinęs griovio snaudalius, kariasi į viršų, taip ir vargsta. . . Kartais ir jis trumpam prašampa, tada visai darbas sulėtėja. Atskubėjęs 85

žiūri j apačią kaip katinas į judančias peles, o rankoje už nugaros akmuo. Teškia į apačioje stovintį katorgininką, bet tas mato. Šmurkšt po stelažais, akmuo bumbt pro šalį. Čiumpa plytgalį, taiko, bumbt juo kitam snaudaliui. Pa­ taikė. . . Tiesiai į pakaušį. . . Tas keberiokšt. . . Tą katorgi­ ninką išmeta iš griovio timpčiojantį kojas, stingstantį. Musų kapas, nuėjęs prie kitų komandų kapų, kalbasi, kažin ką aptarinėja, tačiau nepamiršta savo žmonių. Staiga kaip viesulas atlekia ir, maišydamas dangų su žeme, palei­ džia kakarinę — visa giria skamba. Nušoka nuo stelažų, keikia, daužo daugiau stelažus negu kalinius. Kas be ko, tenka vienam kitam. Pasidarbavęs, pasišvaistęs, pašūkavęs vėl išgaruoja. Tik puskapis nuo mūsų nesitraukia, darbuo­ jasi. Matyt, kopia į kapus. Atrodo, visi dirba, juda, ramu. Bet ramybė apgaulin­ ga — visų nervai įtempti. Kartais tik šmurkšt iš krūmų sargybinis, ant kurio krūtinės tabaluoja automatas ir žiū­ ronai. Matė jis pro juos, kaip mes dirbam. Ištraukęs iš kasėjo kastuvą, keikdamas puola į judan­ čiųjų tarpą. Vargas tam, kuris pakliūva jam po ranka. Tada nuo smūgių barška tas stačia galva per stelažus į griovį. Kiti, gavę kastuvu per galvą, išsitiesia prie g r i o v i o krašto. Laimingi vikresnieji spėję įšokti į griovį, pasislė­ pę po stelažais. Žvėris apsigalvoja, tenai nelipa, bijo. Užtenka jam darbo viršuje. Kenčia vos vos judantieji, ku­ rie nesuspėja pabėgti. Kai kurie, net neparagavę kastuvo, išsitiesia ir guli. Jų laimė, kad nepastebėjo budelis. Darbuojasi jis, kol išsikvepia. Trenkęs kastuvą į griovį, apdalijęs gulinčius spyriais, sprūdina į postą. Patenkin­ tas, iškėlęs galvą. Atsisukę pasigėri „karo" lauku, kaip sukruvinti keliasi ir vėl krinta, kaip gulintieji mirties agonijoj trūkčioja, tamposi. Garsiai nusikvatoja ir įlenda į krūmus. Atėjęs kapas liepia iškelti nugarmėjusius į griovį, su­ rinkti nesikeliančius, nunešti tolėliau iš darbo vietos ir sumesti į krūvą. Juos reikės parnešti. Vėl visi juda. Kaip niekur nieko nebuvę. Tik sužeis­ tieji dejuoja, stena. Aš šįkart laimingas. Negavau para­ gauti kastuvo. Likau gyvas. Daugybė tokių kaip aš. Bet ar ilgai? . . 8b

Gulintieji mūsų nebaugina. Apie juos negalvojam. Ana vienas iš krūvos išlindo ir atrėplioja. 21 — Panowie f podajcie lopatę — pakėlęs galvą, prašo kasėjų, bet atsistoti neįstengia, išvirsta ir jau nesikelia. Labai norėjo kasti, gyventi. Jį nutempia vėl prie krūvos. Mirties baimė mūsų taip pat nekankina. Kankina badas. Krutam, dirbam, einam ir vis galvojam tik apie valgį. Užsigalvoję kartais nepastebim net tykančio pavojaus. Dieve, kaip norim valgyti. Kaip norim. . . Kas gali apsa­ kyti tą norą? Dieną į kastuvą įsitvėręs tik apie valgį gal­ voji, naktį užmigęs JĮ sapnuoji. Sapnuoji kvepiančią duoną, pakepintas bulves, mėsos gabalėlį, neapsakomai skanu. Stveri, dedi į burną, bet pabundi, kai šalia gulintis kalinys trenkia kumščiu į ranką, plėšiančią jo nosį. Sumerki akis ir vėl matai didžiulį dubenį kopūstų sriubos. Ryji, ryji seiles,— tai skanu. . . Mes mirsim iš bado. . . Kai kurie seni kaliniai, žinoma, vienas kitas, moka pri­ sidurti iš šalies. Tai, žiūrėk, atbėgo kokia užklydusi ka­ tytė. Jos likimas aiškus. Atskrido varna, balandis — ne­ paleis ir tų. Net žvirblį, ir tą pagauna. Tik retas svečias lagerio rajone paukštis. O pilvas staugia ir prašo valgyti. Kad nors vandens atsigerti būtų pakankamai. Bet jis tik balose. O ten cholera, dezinterija, šiltinė ir kitos bai­ sios ligos. Badas daug gali. Yra specialistų, kurie net esesininkų šunis pavagia, jiems kailį nudiria ir suvalgo. Suprantama, tyliai, nematant, negirdint pašaliniams — visai tai armijai kapų, puskapių, šraiberių, blokavų, esesininkų ir šimtams užverbuotų seklių. Niekas nesuranda nei odos, nei kaulų. Juos sutrupina, sugrūda ir sukiša į alkaną pilvą. Mes, lietuviai, nemokam sugauti varnų ir kitų paukščių, tik iš balos šokuojančią varlę. Bet kad ir tų retępybė. Jos išgaudytos. Dėl vienos šokuojančios pešasi keli kali­ niai. Kartais persiplešę pasidalija. N i e k o daugiau negalvoju, tik apie valgį. Pirmąją dieną lageryje duona buvo labai neskani. Da­ bar kiekvienas jos trupinėlis kvepia medum, spindi auksu. Ką ten — spjaučiau į aukso gabalą, griebčiau duonos riekę! Paduokit

kastuvą

[lenk.). 87

Slenku į darbą, svyruoju iš jo, alkis neduoda ramybės. Jis bruka ir bruka siaubingą mintį. Kursto ryžtis. . . Girdžiu rusą sakant, kad jis per vakarienę gaunąs dvi por­ cijas duonos. O kad taip pamėginus? Nors valandėlę nu­ raminčiau alkį. Du gabalai duonos! . . Tai bent! . . Bet genu nuo savęs tą pagundą. O badas kursto. . . Bet va. . . Vieną vakarą nesuspėjom pašalyje suvalgy­ ti gautos vakarienei duonos — v ė l grūda atgal į poilsio kambarį. Kas čia dabar? Suvarė, lazdomis mojuodami suspaudė į vieną galą. Prie besikūrenančios krosnies stovėjo kalinys, iškėlęs dešinę ranką, kurioje laikė vakarinės duonos porciją. Ap­ link jį zujo blokavas su visa bloko žmogžudžių gauja. Smilktelėjo per širdį. . . Pasigirdo tulžingas blokavo riksmas: — Matot?— parodė pirštu į stovintį.— Tai — vagis, kuris, surijęs jam priklausantį duonos gabalą, antrąkart stojo į eilę ir gavo kitą, bet suryti nespėjo! Budri akis pastebėjo! Žmogžudžių gauja sugriebė stovintį, o blokavas nutvė­ rė už rankos, tebelaikančios duoną, ir ištiesė ant krosnelės. Pora kankintojų ištiestą jo ranką lazdomis prispaudė prie įkaitusio iki raudonumo krosnelės viršaus. Klaikus riksmas, svylančios mėsos kvapas pasklido po kambarį. Deginamasis raitėsi, klykė ir kaukė. Vienu metu iš stovinčiųjų prasiveržė pasibaisėjimo dejonė. Kankinamojo riksmas silpnėjo ir visai nutilo. Tik slo­ gus sudegusios mėsos kvapas tvyrojo poilsio kambaryje ir kraupi tyla, kurią perplėšė keršto šaukiąs balsas: — Zabojcy! . 2 2 Kankintojai, lyg šio žodžio paveikti, nutrenkė auką ant grindų ir puolė ją spardyti, o blokavas, užšokęs ant krūtinės, ėmė trypti mirties šokį. Stulbinančioje ty­ loje buvo girdėti besidarbuojančių žmogžudžių šnarpavimas ir laužomų kaulų traškėjimas. Iš žmogaus liko krau­ jo klane gulintis skuduras. Iš aštuonių šimtų atsirado tik vienas, išdrįsęs surikti: „Žmogžudžiai! - , bet nė vienas nepuolėm gelbėti. tt

HH

2mogžudžiai! ..

[lenk.)

Blokavas nušoko kruvinais batais nuo sumaitoto žmo­ gaus, pergalingai stryktelėjo prie stovinčių kalinių, nu­ leidusių galvas, ir subliovė: — Kas šaukė: „Zabojcy!"? Kas?! Baisi tyla. Blokavas pribėgo prie staliuko, nutvėrė pusę kepalėlio duonos, iškėlė prieš visus ir sušuko: — Tam, kuris pasakys, kas šaukė „Zabojcy!" Girdi­ te?! A š laukiu! . . Staiga kažkuris iš stovinčių kertėje sujudėjo, lyg norė­ jo prasisprausti pro kitus kalinius. Pasigirdo: — Panie blokowy. . . Visi susiūbavo, dar labiau susispaudė. Kažkas su­ gargė. . . Blokavas lazda skyrėsi kelią prie šaukiančio. Pasipy­ lė šlykščiausių keiksmų tirada. Tačiau prasibrauti pro mi­ nią buvo ne taip lengva. Jam į pagalbą metėsi visa gauja žmogžudžių. Puolėm. . . ne žmogžudžius, bet pro duris į lauką, į miegamąjį, lindom po narais. Riksmas, šauksmas, keiksmai maišėsi su lazdų pokšė­ jimu. Nurimus šėlimui, koridoriuje tysojo keli lavonai. Ant viršaus gulėjo apdegusia ranka „skuduras", į burną jam įkištas duonos gabalas, o kažkur toje pat krūvoje gulėjo išdavikas, norėjęs išduoti draugą, bet šalia jo stovinčiųjų pasmaugtas. Abu norėjo numalšinti alkį ir gyventi. Mano ryžtas dingo. Geriau mirti iš bado. Visi kenčiam nuolatinį alkį ir einam svyruodami. Griovį kasti ir dirbti prie jo yra lengviau negu prie san­ dėlio. Bet ir čia reikia krutėti, ir labai saugotis. Nepamiršta musų ir pajūrio gamta su savo kaprizais. Prakiūra dangus. Pila kaip iš kibiro. Bėga upeliai. Per stelažus į griovį kliokia purvino vandens masė. Plauna g r i o v i o kraštus. Virsta paplauta žemė, įtvirtinimai, stela­ žai. Apačioje triukšmas. Per siūbuojančius, braškančius stelažus iš g r i o v i o lipa kasėjai. Kiti šaukia prispausti, negalintieji išlipti. Kapai Įsako stelažus tvirtinti. Vanduo kliokia ir klio­ kia. Kaip tyčia, patraukia pagelus vėjas, kas akimirką 89

stiprėdamas, tarpais jis tiesiog švilpia. Dangus apsiniaukęs, tarsi užsitraukęs mūsų juodomis skylėtomis antklodėmis. Dirbam perlyti, pašiurpę, purvini. Žaizdotos rankos subrin­ ko. Lietus kerta į akis, negali sugraibyti iškritusio kas­ tuvo — slysta iš rankų. Kapai šūkauja, keikia, pliumpsi laz­ domis, nurodinėja. Laimė, kad debesis išgainioja stiprus vėjas. Išlenda saule. Visi šlapi, sustirę, pikti. Nuo dirbančiųjų kyla garų debesis. Nepakeliamas kūno niežulys, perštėjimas — atšuto, atmirko purvai. G r i o v y j e stovintieji lyg arkliai į stelažus trina, kasosi nugaras, šonus. Zemė įmirkusi, sunki. Vos gali pakelti kastuvą. Saulė ir pajūrio vėjas trumpam išdžiovina ploną kali­ nio drabužį. Kartais ką tik pradžiovino — ir vėl bliaukia per veidą, kūną, merkia, vėl esi kaip iš kubilo ištrauk­ tas. O vakaras dar toli. Diena virsta savaite, mėnesiu. Lauki nesulauki to vergiško darbo pabaigos. Rytiniai patikrinimai praeina greitai — laukia darbas, nėra kada terliotis. Bet vakariniai. . . Tegul Dievas apsaugo nuo tų prakeiktų patikrinimų, užtrunkančių valandą, kitą ir daugiau. Taip kas vakarą. . . Grįžusius stato ne rlarbo komandom, bet blokais: po 40 eilių, eilėje 20 kalinių. Kol klipata atsvyruoja prie savo bloko kalinių, kol atranda vietą, kur jis turi stovėti. Ki­ tas beeidamas pavargsta, įlenda kur arčiau, ne prie savo bloko ir ramus stovi. Paaiškėja, kad tam blokui kalinių per daug, o kitp.m — trūksta. Kol atranda tą paklydėlį, skaičiuotojai pavargsta, įpyksta. Suradęs jį blokavas va­ rosi, auklėja, aiškina, kur stovėti, {krečia proto lazda. Žiūrėk, apsiskaičiavo, per daug jam įkrėtė — jau neina, žmogelis išvirto, stipresnieji neša jį ir guldo prie bloko mirusiųjų. Rikiuotėje lygiuok petys petin. Žiūrėk prieš save sto­ vinčiam į*pakaušį. Padaryk tu taip, kai visi linguoja, svy­ ruoja, žvalgosi lyg apkvaišę, lyg negirdėdami koman­ dos, žiūri apmarkusiomis akimis į tolį užsisvajoję. O jeigu į tarpą įsisuka blokavas, šraiberis ar kitas kuris velnias su lazda, tai rikiuotė payra. Virsta daužomi, stumdomi klipa­ tos. Išstovėk, kai tave stumdo, spardo, kai ant tavęs virsta, griūva mušamas. 90

pareigas. Kas vakarą kalinių patikrinti ir raporto priimti at­ vyksta lagerio viršininko pavaduotojas, raporto dalies vadas — raportfiureris Chemnicas. Komendantas atvyksta tik svarbiu reikalu. Jam čia neįdomu. Chemnico valdžia lageryje didelė. Jis skiria blokavus, šraiberius, kapus ir kitus budelius. Rūpinasi tvarka, nusikaltusius kalinius la­ gerio drausmei tardo vanodamas lazda ir susuktu iš vielų bizūnu, po to dar baudžia. Apie visus incidentus praneša lagerio viršininkui Majeriui arba net komendantui štandartenfiureriui Hopei. Chemnico mylimiausi žmonės — žmogžudžiai ir va­ gys,— tokius ir skiria į valdžią, įvairioms pareigoms. Jis liguistai nekenčia inteligentų, nuolat juos plūsta ir giriasi, kad jeigu būtų jo valia, mielai juos iššaudytų, kad jie nesimaišytų jam po kojom. Kaliniai tvirtina, kad Chemni­ cas yra bemokslis, prieš tarnybą Štuthofe buvęs viešbučio durininku. Bet dabar ši „didenybė" kas vakarą atpėdina priimti blokavų ataskaitos. Pasigirdus lagerio seniūno komandai: „Stillstand! Mūtzen ab!'\ tūkstančiams kalinių apmirus, prasideda raportas. Kiekvieno bloko blokavas prieina prie Chemnico, pasitempia, padaro štilštandą, ..Mūtzen ab" ir tiesus lyg žvakė, virpančioj rankoj laikydamas kortelę, raportuoja, kiek šiandien buvo darbe, kiek darbe mirusių, kiek atvykusių naujokų ir koks šiandien bendras bloke kalinių skaičius. Atvykus komendantui Hopei, ši procedūra šiek tiek už­ sitęsia, nes Chemnicas, priėmęs blokavų raportą, rapor­ tuoja komendantui apie kalinių sudėtį ir, svarbiausia, kad kaliniai visi. Tik po to pasigirsta ..Mūtzen auf!" ir tri­ mitas. Paprastai tuo viskas ir baigiasi. Kaliniai pasipila, kiek­ vienas klipatuoja, kur jam atrodo reikalinga, arba į savo barakus. Tačiau kartais Chemnicas nori pasilinksminti. Kodėl nesilinksminti, jeigu jam nuo išgerto spirito linksma? Tada visi turim dainuoti. Ir ne bet kaip, o gražiai ir, žino­ ma, vokiškai. Dainuok tu, mirštantis klipatėle, Štuthofo 91

kalinių himną, kurį parašė čia sėdintis toks pat kalinys Resleris, buvęs generolo Šleicherio adjutantas. Na, pamė­ gink nedainuoti to „savo" himno, pamėgink nešaukti, nors tu nemoki nei žodžių, nei melodijos. Reikia traukti su­ tartinai, garsiai ir nuotaikingai. Dainuojam pusę valan­ dos, valandą. . . O Chemnicui reikia, kad dainuotų, nes himnas garbina lagerį, parodo, koks jis reikalingas, naudingas, ir koks palaimingas ir linksmas čia gyvenimas. Chemnicas dažniausiai pasikviečia garsų dainų moky­ toją, kurpių, barzdaskučių, stalių, siuvėjų blokavą Cimermaną. Na, tada laikykis. Jam pasirodžius, pakyla tarsi nuo jūros atlėkęs uraganas, nuo kurio iš kojų virsta nenorintieji dainuoti. Cimermanas stovi greta Chemnico visų priešakyje ir diriguoja. Didžiulė armija kapų, blokavų stebi, ar tu žiopčioji, ar dainuoji. Kai daina darniai neskamba, įpykęs Chemnicas įsako Cimermanui ir visai žmogžudžių armijai chorą apvyti kartą kitą apie barakus, paauklėti, kad pasitemptų ir mokė­ tų sutartinai dainuoti. > Tegul velniai tuos vakarinius patikrinimus ir tą ra­ porto dalies vadą Arną Chemnicą, ir chormeisterį Cimermaną! Kai Chemnicui himnas atsibosta, tada liepia traukti dainelę, kuri dainuojama tik marširuojant. Gena ir gena apie barakus. Bet išeina tik kaukimas. Chemnicas įpykęs įsako nutilti ir sugulti ant žemės, o jis su visa žmogžudžių banda peržygiuoja per visus kator­ gininkus, nepasiduodančius auklėjimui. Eina tarytum per tiltą, trypia, auklėja, drausmina, įkvepia pagarbą, meilę vokiškai dainai ir norą dainuoti. Guli nosį įkišęs į lagerio purvą trypiamas, mindomas ir galvoji, kada ir kuo viskas baigsis. Kaip išmokti tą prakeiktą dainą? Net teksto niekas ne­ mokė ir nerodė, o liepia dainuoti. Aš išmokau tik prie­ dainį: O,

du

schones

Sauerland!

Na ir traukiu jį. Pavargsta ir kankintojai. Palydėti keiksmų ir lazdų paO tu, gražusis Zauerlande! (vok.) 92

Išgėręs šaltos juodos kavos puskvortę ir suvalgęs duoną, lendi į guolį. O kartais. . . Vos pradedi snausti, išgirsti žvėrišką riau­ mojimą, lazdų tratėjimą. Braška, treška, kriokia, šaukia vi­ suose kampuose: — Z ložek! Z ložek! M y č się! M y c się! Šokam kaip iš gaisravietės. Po visus kambarius laksto su lazdomis ir veja j prausyklą. Blokavo padėjėjai traukia pasislėpusius, palindusius po narais, nenorinčius praustis. Aštuoni šimtai bloko gyventojų dreba suvyti į prau­ syklą. Durys uždaromos. Prie jų sargyba su lazdomis. Pradedamas iškilmingas visų prausimas. Valdžia pri­ leidžia kibirus šalto vandens, šilto čia niekada nebūna — ir ūžt, ūžt ant šiek tiek apšilusių kūnų. Kaip vilko išgąs­ dintos avys spiečiamės, lendam į kertę. Prausėjams tuo geriau — ūžt ūžt kibiras po kibiro, tarytum kaimo pirtyje ant įkaitusių akmenų krosnies. Girdėti vienų kvatojimas, juokas, keiksmai, kitų išgąstingi šūkčiojimai, aimanos, šnypštimas ir trypimas. Švysčioja kibirai, liejasi vanduo. Prausia ir prausia, kol bloko valdžiai atrodo, kad esam šventiškai švarūs, gerai nuplauti ir paauklėti. — Do ložka! Do lozka! 2 5 — sugargaliuoja širdį draskan­ tis balsas. Vėl į darbą paleidžiamos lazdos. Vieni bildina iš prau­ syklos, kiti pasitinka prie durų, treti darbuojasi miegama­ jame ir poilsio kambaryje. Būgnija, šaukia, kuo „gražiau­ siais" žodžiais šlovina katorgininką. Keiksmai maišosi su skausmingais šūkčiojimais ir poškėjimais. * Surask tokioje kamšatyje savo guolį. Atbėgęs krenti, kur pakliūva, ir, pasidėjęs po šonu šlapią uniformą, prisi­ plojęs guli, nejudi. Siek tiek aprimsta. Keliasi iš krūvos ir lipa ropoja tie, kurie buvd trumpam poilsiui išsitiesę koridoriuje, tarp­ duriuose.

24 M

Keltis! Keltis! (lenk.) Gulti! Gulti! Įlenk.) 93

Bloko valdžia pavargusi ilsisi. Krūvos baigia mažėti. Pasilieka jose tik tie r kurie niekada nesikeis. Jie nieko ne­ bijo, nors pailsėjusi valdžia tvatina jiems šonus, kelia. Iš poilsio kambario, tarpdurių „užsispyrėlius" velka už kojų į koridorių. Tegul jie pagulės iki ryto, iki paskutinės ke­ lionės. Slapiais, šaltais kūnais džiovinam šlapius marškinius ir visą aprangą. Kaleni dantis, pernakt virpi šiek tiek snūdu­ riuodamas, kol išgirsti lazdos stuksenimą. Rytas. Lazda įsako keltis. Keliamės, skubam. Rengiamės apšutusia, garuojančia uniforma. Laimė, aš ją turiu. Bet daugybė lėkdami pametė arba nespėjo pasiimt*. Dabar didžiausia erzelynė, kamšatis. Ieško paklydėlių. Kiti nepa­ sidalija, mušasi. Tarp visų darbuojasi viršininkai su lazda, padeda surasti pamestuosius, pagelbsti skubiai apsirengti. Skubu nutempti į vietą čiužinį, pagalvėlę, paklodę ir bėgu į prausyklą, [lėkęs apsisuku ir vėl neriu pro duris, nes išgirstu, kad toj grūdalynėje pokši lazda. Gal bloka­ vas nepatikrins švaros, nes labai užimtas, „rengia" dar vis vaikščiojančius tik su baltiniais. Pagaliau visi apsirengę, net tie, kurie gulėjo korido­ riuj nuogom kinkom, dabar guli pilnai uniformuoti. Ke­ liaujantis į krematoriumą taip pat turi būti su visa uni­ forma. Pusryčiai, patikrinimas ir. . . valdkoloną. Vėl dirbam. Vėl kabinam Štuthofo žemę, mėtom, trypiam. Kartais stoviu viršuje prie griovio krašto, kartais kapas persigalvojęs įgrūda į griovį ant stelažų. Čia geriau, ne taip visų esi matomas. Stovi atsišliejęs g r i o v i o krašto, atvertęs galvą žiūri, ar ne taiko kuris nors žmogžudys akmeniu į galvą. Nulipantį žemyn kapą ar puskapį visada išgirsti, nes lipa keiksnodami, šaukdami, be to, viršuje stovintieji katorgininkai, signalizuoja apie gresiantį pa­ vojų. Prabėgo diena. Aš dar einu. Salia manęs eina ir draugai lietuviai. Daugybė su mumis atvykusių jau išrūko pro ka­ miną. Šimtus naujų į jų vietą atvarė, juos matom sto­ vinčius ten, kur mes pirmomis dienomis stovėjom. Mes jau seni katorgininkai. Taip norisi, kad mus, grįžusius iš darbo, po patikrinimo, 94

vakare ar naktį bloko valdžia užmirštų, paliktų ramybėj. Blokavas ne iš tų. Gena visus į kiemą, rikiuoja sporto pratimams ir veja aplink baraką. Pratimai vis nauji, kaskart sunkesni. Sakysim, labai pritūpus, kad sėdynė beveik šliaužtų žeme, žingsniuoti ap­ link baraką. Krypuojam tarsi didelis ančių pulkas, bet nešaukiam kaip jos, o labai tyliai šnypščiam, stenam, aimanuojam. Ypač blokavas mėgsta mankštą po lietaus, kai kiemas patyžta ir duobės pilnos vandens bei purvo. Mėgsta­ miausias pratimas: bėgt, gult, šliaužt, kelt, bėgt, gult, šliaužt, kelt. . . Po tokio sporto virpi kaip epušės lapas. Neleižia net nusiprausti. Ryt nusiprausi. Ryt. . . jei atsikelsi. Blokavas su pagalbininkais pasidarbavę čirškina lašinius, kepa svo­ gūnus, bulves, geria samagoną. Negaliu užmigti. Taip norisi keltis, stotis, eiti ir atsi­ sėsti prie stalo. Norisi pavirsti pele ir palandžioti po sta­ lu — gal pavyks nutverti nukritusį trupinėlį ir jį pra­ ryti. Išsižiojęs gaudau tuos kvapus ir ryju. . . ir sakytum sotesnis pasidarai. Kokia beprasmybė! Juoktis nebemokam, kai niekas nemato, braukiam ašarą. Atrodo, kad ir ta ašara kruvi­ na. . . Norisi šaukti, bėgti. Bet kur? Kelias tik vienas. . . Krematoriumas. Vieną dieną katorgininkus sukrėtė uraganas. Jį sukėlė vyriausiojo darbo kapo įspėti kapai ir puskapiai: į darbo rajoną atvyksta darbų vykdytojo komisija. Pokši lazdos. Kapai ir puskapiai neriasi iš kailio, nori darbų vykdytojui ir komisijai pasirodyti, kad jie labai stengiasi kuo greičiau atlikti darbus. Suprakaitavę laksto jie nuo vieno kalinio prie kito, baksnoja, graudena, komi­ sijai einant, nesnausti, o dirbti iš peties. O kitaip — matot, kas bus?! Pakiša lazdą, kumštį arba iš rankų ištrauktu kastuvu pokšteli per nugarą. — Arbeiten! Arbeiten!— plyšoja visuose kampuose ir tuoj pat kartoja įvairiomis kalbomis: vokiškai, lenkiškai, rusiškai, net baltarusiškai. Tik lietuviškai niekas nešaukia. Krutam visi, bet to įkarščio mažai. Dirbam, kiek galim. Gal daugėliau kaip kitomis dienomis. Ištiesę kaklus dai95

romės, ar nepamatysim tos komisijos, tada pajudėsim. . . O lazdos pokši, netyla. Išvargstam ne tik mes, kasantieji žemes, bet ir kapai, ir puskapiai. O komisijos vis nėra. Gal r y t ? . . Gal kitą dieną? . . Tomis dienomis grįždami į barakus daug daugiau ne­ šam neišlaikiusių spartos, palūžusių. Lėtai slenka kančių dienos, virstančios metais. Jos visos mums tokios pačios, net nežinom, kokia ši diena ir kelinta savaitė. Tik sekmadienį išskiri, nes seni kaliniai šią dieną neina į darbą. Bet mums atsiveria vartai, ir išlinguojam į darbo rajoną. Gegužė. Koks gražus šis mėnuo L i e t u v o j e ! ' O čia toks pat kaip praėjęs. Rytinis patikrinimas kaip kiti, tik kiek iškilmingesnis, nes atvyko komendantas, o su juo daugiau valdžios. Antai šalia komendanto Hopės stovi lagerio viršininkas Majeris ir klauso, kaip raporto dalies vadas Chemnicas raportuoja komendantui. Raportas baigtas. Tyla. Komendantas išima iš aplanko popieriaus lapą, paduoda lagerio seniūnui. Sis šaukia pa­ vardę, vardą, numerį. Iššauktieji statomi į atskirą gretą. Visi lietuviai. Tai pirmoji grupė — tie, kurie dirba įvai­ riose lagerio įstaigose kaip tarnautojai. Kas tai? Kur juos dabar dės? Gal paleis? Tankiau plaka širdis. Komendantas su savo palyda prieina prie iššauktųjų. Gaudau kiekvieną jo žodį. — Gautas raštas. Nuo šios dienos jus busite laikomi garbės kaliniais. Gyvensite atskirai, ir tiesioginis jūsų vir­ šininkas būsiu aš ir lagerio viršininkas. Lagerio seniūnas jums negali įsakinėti, tik gali perduoti mano ir lagerio viršininko įsakymus. Dirbti nereikės. . . Kolonos pajudėjo. Mes kartu su jomis. Garbės kali­ niams komendantas dar kažką aiškina, bet mes jau negir­ dim — žengiam pro vartus. Dirbam, o mintys pas garbės kalinius. Kodėl jie Ehrenhaflinge. Cia, kur giltinė vyriausia šeimininkė, kur tūks­ tančiai įmesti ir kasdien šimtai metami į kunkuliuojan­ ti

tį mirties katilą, kur dešimtys tūkstančių paversti dul­ kėmis ilsisi didžiuliame pelenų kalne, atsirado kažkokie garbės kaliniai. Ne lenkai, kurių čia tūkstančiai, ne vokie­ čiai — jų tautos vaikai, kurių čia irgi daugybė, bet lietu­ viai. Tos mažytės visų mindomos Lietuvos sūnūs. Koks pasididžiavimas! Kas vokiečius privertė tai padaryti? O gal ir mus? . , Visą dieną šie klausimai nedavė ramybės. Laukiam vakaro, griže sužinosim iš jų pačių, kokios jiems suteiktos privilegijos. Per patikrinimą tiesdami kaklus, pasistiebdami žiūrim j savo brolius garbės kalinius. Stovi ir jie. Atskira grupelė. Niekas jų nestumdo, nerikiuoja, nekeikia, nelaksto apie juos su lazda, nors jie ne taip darniai išsirikiavę. Garbės kalinių atsiradimas — tai perkūnija, ūmai nugriaudėjusi giedrą dieną. Net seniausi koncentracijos la­ gerio kaliniai Štuthofo istorijoj tokių garbės kalinių ne­ buvo girdėję. Visame lageryje ūžia įvairūs spėliojimai, tarp jų viltingos ir pagiežingos, pilnos neapykantos ir pavydo kalbos, pajuokos. Mums irgi kyla daugybė klausimų. Stovim prie barako sienos ir mąstom. Tačiau atsakymo nėra. Girdžiu draugų samprotavimus: — Kas darosi mūsų mieloj tėvynėj? Kas? Kas dedasi Kaune, Vilniuj? — Iš kur gautas raštas? — Turbūt iš Berlyno? — Kodėl tik juos? — Jei kas daroma dėl vienų, bus daroma ir dėl mūsų. — Vyrai, yra Lietuvoj žmonių, kurie rūpinasi mūsų vi­ sų likimu! Yra. — Kas gali žinoti? Bet iš tikrųjų kas nors turėjo įvykti. Visi buvom vienos nuomonės, kad čia ne Štuthofo koncentracijos lagerio valdžios malonė šiems lietuviams. Yra kas nors svarbiau. Bet kas? . . Juk pats komendan­ tas sakė: „Yra gautas raštas". Bet iš kur? Džiaugsmas pripildė mūsų širdis. Švystelėjo šviesesnio gyvenimo viltis. Deja, deja. . . Garbės kalinių atsiradimas lageryje ne­ pakeitė visų kalinių gyvenimo, taip pat ir mūsų. Pyška lazdos, nešam užmuštus, vedam nusilpusius, valgom su4.— 2460

97

puvusių daržovių ar dilgynių sriubą, jeigu iš viso ją galima vadinti sriuba, mirštam iš bado, malami koncentracijos la­ gerio girnų. Neliko paslaptimi Štuthofo garbės kalinių gyvenimas. Nepraėjo savaitė, o mums net sunku patikėti tuo, ką su­ žinojome. Lyg sapnas. . . Šitokiame pragare atsirado ro­ jaus kampelis: apgyvendinti suremontuotame atskirame barake. Turi du kambarius: miegamąjį ir valgomąjį. Svar­ biausia, neturi jokių blokavų, šraiberių ir kitos šunaujos. Maistas iš esesininkų virtuvės. Dirbti nereikia, jei nori, gali dirbti kaip tarnautojai. G a v o naujus dryžuotus dra­ bužius, gerus apatinius. Net numerio nešioti nereikia. Gali vilkėti savo baltinius, švarką, tik tada ant rankovės turi būti geltonas raištis. Lageriškos kelnės privalomos. Miega dviejų aukštų plačiose geležinėse lovose. Kiekvie­ nas turi po pagalvę, švarias baltas paklodes, rankšluostį ir po tris antklodes. Pakabino jiems net radijo garsiakal­ bį. Gali nekirpti plaukų. Kas savaitę gali rašyti laiškus, gauti siuntinius. Gydytojui profesoriui Starkui įsakyta prižiūrėti jų sveikatą, o susirgus gydyti čia pat, netempiant į ligoninę. Neįtikėtina, kas įvyko su mūsų pirmąja grupe. Dažnai mes susispietę prie barako sienos ginčijamės, samprotaujami — Greičiausiai juos ruošia paleidimui. Reikia, kad šviesesniais veidais sugrįžtų. — Pailsės kokią savaitę, kitą, ir grąžinti nebus gėdos. — Jie ir dabar ne taip atrodo kaip mes. — Faktiškai kaip mes jie dirbo tik mėnesį. — Dabar dirbdami tarnautojais atsigavo, prašviesėjo. — Turbūt jiems draudžiama su kitais kaliniais susitik­ ti, kalbėti. Mes ėjom tuo pačiu Golgotos keliu. Prieš mus sukilo visas lenkiškas širšynas ir negailestingai puolė tarsi keršy­ damas už lietuviams parodytą pagarbą, išimtį. Juk čia irgi buvo daugybė lenkų inteligentų: inžinierių, pedagogų, gydytojų . . Jie visi vargo, mirė, barškėjo jų kaulai, rūko pro kaminą. Ir nė vieno garbės kalinio! Vargo broliai pradėjo mus kiekviename žingsnyje plūs­ ti, niekinti. Kapai ir blokavai negailėjo neužtarnautų laz98

dų. Lenkai ėmė stumdyti, tyčiotis: „Kvailiai dirba, gudruo­ liai moterų lagerio kalines kirkina!" Dabar reikėjo ir jų saugotis, nes šalia tavęs stovintis lenkas, pamatęs, kad keli tuščią kastuvą, šaukė: 26 — Panie Litwinie, nie spac! Tačiau laikas darė savo. Lenkai ir kiti kaliniai pri­ miršo garbės kalinius, primiršo ir mus. Kasdien daugybė katorgininkų mirė, juos pakeisdavo kiti. Naujai atėjusiems ne galvoje garbės kaliniai, kad jie kepinasi atokaitoje, prabangiai lageryje gyvena. Šiandien atvežtiems — naujokams — pirma siaubo naktis. „Viešpatie, kur mes patekom? . . Už ką? . — šnabžda apsiašaroję, suklupę žegnojasi, meldžiasi. .. ir net nepastebi virš galvos iškeltos lazdos. .. Vilkai padarė atranką. Išpjovė sergančius, nepabėgan­ čius, negalinčius dirbti — klipatas. Kasdien, kasnakt daro atranką. . . Blokas nebus tuščias, ryt į jį ateis stiprūs, sveiki vyrai iš laisvės. Sunku mus atpažinti. Mes visai nepanašūs į atvežtuo­ sius Kauno inteligentus — gal daugiau į skėrius. Jau penktas sekmadienis pragare. Kaskart dažniau žvilgčiojam į rūkstantį kaminą, o mūsų numeris kasdien sensta. Matom einančius su daug didesniais numeriais — 26000, 27009, o šiandien po patikrinimo pamačiau 27312 numerį su raide R. Gal yra dar didesnių numerių, argi visus ką tik atėjusius pastebėsi? Pirmas sekmadienis, kai mūsų nevaro į darbą. Mes jau seni kaliniai, naudojamės jų teisėmis. Ak, kaip laukėm tokio sekmadienio. Juk tik sekma­ dieniais rašomi laiškai. Teisę jį parašyti turim seniai. O kada mes galėjom parašyti? Kada? . . Visi sekmadieniai prabėgo prie kastuvo. Niekas negali pas mus atvažiuoti, aplankyti, su niekuo negali pasimatyti. Cia pašalinė akis nereikalinga. Tik laiš­ kai, vienintelė priemonė pasakyti namiškiams, kur esi, kad esi gyvas, paprašyti siuntinių. Katorgininkui mirus, valdžia irgi praneša namiškiams

26

Lietuvi, nemiegot!

[lenk.)

99

nusf jeigu jie to nori. Be laiškų, šiandien turim kitų rūpesčių, darbų. . . Puo­ lam prie jų, mat po rytinio patikrinimo neinantieji dirbti būsim surikiuoti kieme prie barako — bus tikrinama mūsų uniforma. Gal ją primiršom, negerbiam, vaikštom suply­ šę, prairusiomis siūlėmis, be vienos kitos sagos, gal net numeris — tas mūsų pasas — atplyšęs kadaruoja? Vis­ ko gali būti. Juk ta unifoima — ne mažesnė kankinė kaip mes: ji mušama, spardoma, mindoma, lietaus merkiama, purvais drabstoma, utėlių takais takeliais nuvaikščiota. Baisu pagalvoti, jei tikrintojai — blokavas, šraiberis, o kartais atėjęs net mūsų bloko auklėtojas feldfebelis Petersas — ras netvarkingą margenį. Tada lazdos ar bizūno neišvengsi, ir net mirtis čia tau šiepia dantis. Nuodugniai apžiūrim savo aprangą, remontuojam. Šrai­ beris keliems šimtams davė penkias adatas. O kur gauti lopą, sagų? Pats rūpinkis, galvok, niekas tau jų neduos. Su saga nedidelė problema, ją gali „pasiskolinti" iš gulin­ čio koridoriuje, tik, žinoma, niekam nematant. Jam sagų nebereikia. Išplėšęs neri kiek įkerti, net ačiū nepasakęs. Geri miru­ sieji, jie tyli, nesiskundžia. Gyvieji juos skriaudžia: ..mai­ no" klumpes, beretes, o dėl sagos. . . Na, kartais, ją plė­ šiant, sujuda, pakelia ranką, tačiau žinai, kad blogo jis tau nenori. Bet kur gauti lopą? Rauki, kaip tavo sugebėjimai iš­ neša, kaip išmanai, kad tik nešviestų pro ją suplyšę balti­ niai, nuogas kūnas. Džiaugiuosi, kad šiuo metu mano uniformai remonto nereikia. Dabar man iškilęs didžiausias rūpestis — parašyti pirmąjį laišką į namus toms, kurias palikau mieloje tė­ vynėje, kurias per savo kasdienius vargus ir kančias už­ miršau. Nėra kada apie jas galvoti. Tik atsigulęs, ramesnę valandėlę trumpam jas prisimenu, kol nugrimstu į neramų katorgininko miegą. Laiškus galim rašyti kas dvi savaitės. Jie rašomi ant sąsiuvinio dydžio popieriaus lakšto ir tik vienoje pusėje. Kita pusė skirta adresui. Kaip gauti popieriaus ir pašto ženklą? Žinom, kas visa 100

tai turi. Žinom. Bloko šraiberis, to turto saugotojas. Jis turi specialius laiškams blankus su ženklais. Kaip prie to skeltanagio prieiti, kaip nusilenkti, paprašyti? O eiti reikia. Einu. . . Nusilenkiu, vos ant kelių nepuolu kaip vergas prieš išdidų savo ponų ir maldauju. Iškeikia jis mane negražiausiais žodžiais, apspjaudo kaip didžiausią niek­ darį, numeta porą lapelių su ženklais ir violetinį pieštuko galelį. Parašęs laišką, jį turėsiu grąžinti, nes už jo pražu­ dymą šraiberis žada galvą atsukti į kitą pusę. Einu lai­ mingas, dabar galėsiu pranešti žmonai, kur esu patekęs. Parašysiu, kad gyvenu tarp pušų, mūsų giminaičių, senovės prūsų, žemėj, netoli Vyslos, kaip lenkai pasakoja ,aštuoniolika kilometrų į vakarus, pusantro nuo Aistmarių, ketu­ riasdešimt penki kilometrai į rytus nuo Dancigo. Kad aud­ ros metu girdžiu jūros ošimą, kvėpuoju Baltijos oru. Ir kad aplinkui mus saugo velniavaikiai — vokiečiai esesi­ ninkai,— nes čia yra žemes pragaro dugnas. Bet iš senesniųjų kalinių sužinojau: kaip reikia laišką rašyti, nurodo pašto viršininkas esesininkas feldfebelis Pliacas, kalinių vadinamas Pingvinu.'O man jis panašus į miežių pėdą. Drūtas, žemas, žilagalvis seniokas pliku pa­ kaušiu, su nukarusiais ant nosies galo akiniais. Nuo jo pri­ klauso laiško likimas, ar jis pasieks mano mieląsias, ar jį įtėkš į šiukšlių krepšį. Nelengva kartais, sako, supras­ ti, ko tas Pingvinas nori iš to laiško ir jo autoriaus. At­ nešusį laišką jis bara, veja lauk iš pašto, plūsta, kad laiške per daug eilučių, ima ir nukerpa laiško galą. Kitą kartą šau­ kia, kad mažai parašyta arba kad žodžiai dviprasmiški, gali pakenkti didžiajam reichui. Kiekvienam rašančiam laišką jis kala į galvą, neretai ir lazda, kad laiškuose galima rašyti tik tai, jog esi sveikas, linksmas, gerai arba labai gerai gyveni, esi patenkintas. Na, jei nori, gali paprašyti siuntinių, kuriuos namiškiai gali siųsti kas savaitę, bet ne sunkesnius kaip dviejų ki­ logramų. Gali parašyti, kad siuntinį gavai labai tvarkingą, padėkoti už gautą siuntinį, laišką. Iš namų laiškus galim gauti irgi kas dvi savaitės. Nedažniau. Senesnieji kaliniai negailestingai keikia Pingviną ir už laiškų, ateinančių iš namų ..prarijimą": atėjo laiškas, 101

o avi savaitės nepraėjo, kaip buvai gavęs, jis tavęs jau nepasieks — lekia į krepšį. Arba Pingvinui jame kažkas nepatiko — vėl į krepšį. Vokiškai taisyklingai rašyti nemoku. Glaudžiuosi prie Henriko, prašau jį. Atsisėdu ir aiškinu, ką norėčiau para­ šyti. Jis šypso. — Vladai, reikia rašyti ne tai, ką tu nori parašyti, bet ką Pliacas liepia. Girdi, ką sako senieji? Jis rašo, o aš žiūriu į jį, kaip ant cemento maišo skiau­ tės gula žodis prie žodžio, ir galvoju apie jas. Henriko pa­ rašytą laišką perrašau ant gauto blanko, kad namiškiai, pažinę mano braižą, suprastų, jog esu gyvas. Perrašęs nešu. Širdis daužosi stovinčiam prieš Pliacą, kuris skaito mano laišką. — Ką tu čia prirašei, lietuviška kiaule?! Nemoki gra­ žiausios pasaulyje vokiečių kalbos! Kiaule tu! Šunsnuki!— pradeda Pingvinas plyšoti, pykti, ir jau matau, kad bus laiškui „kaput", matau, kaip iš jo pasidaro trys, keturios skiautelės, ir kaip suplėšytos krinta į krepšį. Mano širdis irgi plėšoma suspurda ir dar tankiau plaka. Einu atbulas, bijodamas atsukti užpakalį, linkčiodamas galvą, kad viską supratau, kad supratau negerai parašęs, kad jį nuvargi­ nau, ir nešdinuos lauk. . . Koks aš vergas! Koks vergas! Koks šlykštus, patai­ kaujantis, šliaužiojantis kirminas! . . Pats sau negaliu at­ leisti. Bet norėdamas laišką išsiųsti, turiu ne kitaip elgtis. Grikšteli sukąsti dantys. Tik tiek. . . Parėjęs išaiškinu Henrikui, kas netinkamai parašyta. Henrikas kantrus, išmeta, kas Pingvinui nepatiko, vėl per­ rašau ir vėl stoviu prieš cenzorių. Kažin, ar jis prisimena, kad aš jau antrą kartą prieš jį stoviu? Pažiūri per akinių viršų į mane, išsitempusį, be beretės, pažiūri į laišką, ir matau, kad raukiasi, lyg krienų gerą žiupsnį prarijęs, rūgš­ čiai atsipučia ir ima šaukti: — Kalės vaike, pasakyk tu man, kada tau „būna ir liūd­ nų dienų*'?! Priėdęs kaip kiaulė, kvėpuoji pušyno oru, ėdi vokišką duoną, gyveni kaip kurorte, ir tau dar liūdna? Kad aš nematyčiau tokių žodžių! Lauk, kalės vaike! Už­ mušiu! Graudu, liūdna. Žiūriu į rūkstantį kaminą, tarytum į iš102

gelbėtoją, kuris guodžia ir žada mano skausmus, rūpes­ čius ir nesėkmes paversti dūmais. Grįžtu į bloką. Taip ir vaikštau: Henrikas — Pliacas, Pliacas — Henrikas, ir atgal. Ne aš vienas taip marširuoju. Visi vargstam. O kaip linkčioju šraiberiui, kad reikia laiškui naujo popieriaus lapo. Tas vėl keikia, kerta lazda per pečius, kad nemoku rašyti, išjuokia, išbjauroja Stoviu prie jo, o jis lepinasi iš­ virtęs lovoj. Barškina lazda į lovos šoną. Ką jis galvoja? Gal užmušti? . . Po pusvalandžio numeta. Pagaliau po ilgo rašymo, bėgiojimo, kai laiškas sutrum­ pėja perpus, jis pakliūva į išsiunčiamų laiškų maišą. Koks džiaugsmas! Laišką gaus namiškiai! . . Jos sužinos, kad aš gyvas ir kur esu! Tik niekada nesužinos, kad aš pasmerktas mirčiai, kad tame laiške labai mažai tiesos. Iš to džiaugsmo įsidrąsinęs nepamatau, kaip įvirstu į krautuvėlę, kuri yra šalia pašto. Nežinau, kodėl ji senų kalinių kantine vadinama. Aš šioje kantinėje antrą kartą ir žinau, kokios gėry­ bės joje parduodamos. Pirmą kartą netikėtai į ją įvirtęs ga­ vau lazda ir trilinkas išsinešdinau. Vis tiek į ją mane traukia — ten parduodamas laiš­ kams popierius, pašto ženklai, violetiniai pieštukai, sąsiu­ viniai. Su baime nužvelgęs lentynas, paskubėjau išsineš­ dinti. Šešta savaitė, kai aš Štuthofe. Dabar ir aš eisiu į kan­ tinę nebijodamas ir pirksiu tai, ko ten yra. Tik. . . reikės atlikti tam tikrus formalumus. Pinigų turiu, bet jie pas feldfebelį Hapkę, jo ..banke". Jis juos su visu kitu turtu atėmė vos mums įžengus į la­ gerį, nes kaliniams pinigus laikyti draudžiama. Bet kas 4—6 savaitės galima gauti iš Hapkės ..banko" pen­ kiolikos markių vertės kuponus. Kantinėje juos ima vietoj banknotų. Vėliau kantinė su Hapke suveda sąskaitas. Hap­ kė iš mano atsargų paima tiek markių, už kiek gaunu ku­ ponų. Kantinėje perka ne vien kaliniai, čia perka ir esesinin­ kai, ir kita valdžia. Jie moka markėmis. Markėmis moka ir blokavai, kapai, šraiberiai. Kartais ką tik atvaryti ka­ liniai surizikuoja ir ne visus pinigus atiduoda Hapkei, 103

paslėpdami juos nuo to budelio. Vėliau, žinoma, tie pinigai vis tiek patenka bloko valdžiai. Kalinys, pasigerindamas blokavui juos atiduoda, nes supranta, kad, nuėjęs į kantinę su markėmis, greičiau prisišauks mirtį. O blokavas, gavęs markių, patenkintas daug ką kaliniui pažada, kartais nu­ meta duonos puskepalį. Tačiau iš tikrųjų blokavas stengia­ si juo greičiau atsikratyti, kad jis neišplepėtų kitiems, ir labai greitai tas „apsukrusis" atsiduria barako koridoriuje pasiruošęs kelionei į kaminą. O jeigu kratos metu atranda pinigų margajame drabužėlyje ar narų plyšelyje, tai už vie­ šą reicho apvogimą — mirtis. Bloko valdžia markių prasi­ mano apiplėšdama kalinius, be to, jų gauna iš laisvės per komandas, dirbančias už lagerio ribų, iš laisvai sam­ domų darbininkų, meistrų. Kantininkams, aišku, geriau gauti markes, o ne kupo­ nus. Nuvažiavę į miestą, jie už pinigus priperka rūkalų, degtinės, kartais maisto. Pargabenus prekes, prisistato esesininkai, kita valdžia ir akies mirksniu jas išperka. Dalį tų prekių kantininkai paslepia ir laiko tiems, kurie su jais palaiko gerus santykius, bet dar nesuspėjo ateiti. Su geromis prekėmis kantininkai parveža ir įvairiausio šlamšto, nurašytų, niekam netinkamų prekių. Sios susmir­ dusios, apipuvusios prekės — kaliniams. Tabakas ir cigaretės taip pat sudrėkę, supeliję, bet ka­ torgininkams rūkoriams — palaima, šviesesnė diena. Gerą tabaką ir cigaretes gauna esesininkai, valdžia ir tie, kurie su kantininkais draugauja, kurie kantininkams iš siuntinių atneša dešros, margarino, sviesto ir kitų gėrybių. Nerū­ kantieji irgi perka rūkalų, o vėliau juos keičia į duoną su rūkoriais, neturinčiais nei pinigų, nei kuponų. Kantinės vedėjas yra feldfebelis, jo pagalbininkai — pora kalinių. Cia dirba ir vienas lietuvis iš garbės kalinių. Lentynose stovi mineralinio vandens buteliai, išdėlio­ tos kelios virtos pajuodusios bulvės, papuvusios morkos, virti apipeliję raudonieji burokėliai — štai jums, katorgi­ ninkai, prekės. Kartais būna net žuvies, sūrio, ridikėlių, bet tiktai valdžiai. Užėjęs kalinys perka apipuvusį kopūst­ lapį, kuris kainuoja porą pfenigų, o gal yra pavogtas ir atneštas iš triušių fermos, bet kantininkas jam iškerpa ku­ poną pusmarkės vertės, perka apšutusį raudonąjį burokėlį 104

kelių pfenigų vertės — iškerpa jam kuponą už markę ar dvi. Pamėgink užprotestuoti, kad per daug kuponų iškirpo. Trenks lazda į tarpumentę, o jeigu kas jam šaus į galvą, nugriebęs tavo paties pirktą burokėlį, tėkš juo į kaktą, ir išlėksi apsibuzojęs be burokėlio ir be dviejų markių vertės kupono. Kartais nuėjęs, žemai lenkiesi, prašai laiškams po­ pieriaus, ženklų, o kantinės feldfebelis tau numeta kopūst­ lapį ir juokiasi — žaidžia su tavimi. Liepia suvalgyti tą su­ puvusį lapą, tada duosiąs popieriaus. Valgai, o tas lapas taip nelenda, nors ir į alkaną skrandį, lipa atgal. Paskui tau numeta popieriaus, o ženklų neduoda. Džirkštelėjo žirklė­ mis poros markių kuponą, žinoma, ir už tą suvalgytą lapą, ir barškina iš po bufeto ištraukta lazda, veja lauk. Kitą dieną gauni pašto ženklų, priedo suvytusią morką ir vėl kelių markių kuponas prapuolė. N i e k o daugiau neperku. Kuponus laikau tik laiškų reikmenims. Ką reiškia penkiolika markių keturioms še­ šioms savaitėms? Greit jos ištirpsta. Kantininkai kaliniai draugauja tik su blokų valdžia, ir jie ten laukiami kaip dideli svečiai. Mums sugulus, neretai jie įvirsta pas blokavą, kepa, čirškina, o po to triukšmin­ gai prie degtinės butelio lošia kortomis, statydami į „ban­ ką" dideles sumas markių. Gerai, jeigu pasigėrę užmiršta mus, bet jeigu girti sugalvoja pasilinksminti,— nuprausti prausykloje, pašokdinti varle,— vargas mums. . . Sekmadieniais poilsio kambario stalai apgulti rašančių laiškus. Rašo lenkai, latviai, lietuviai, vokiečiai, išskyrus rusus. Jie nerašo. Neturi kam rašyti? Jų laiškai nenueis, cenzorius nepraleis. Jie klipatuoja po kiemą. Kas žino, ko ieško? Kas at­ spės? Turbūt ieško esesininko numestos nuorūkos. O kas jiems beliko daryti? Kiekviename laiške rašom vis tą patį: „Valgyti už­ tenka, bet norisi paragauti ko nors jūsų atsiųsto. Atsiųskite nors vieną siuntinį per mėnesį". Dažnai sapnuoju duoną. Sapnuoju, kad su broliais, seserimis kuliu rugius. Taip pat sapnuoju, o gal man snū­ duriuojant iš pasąmonės kyla prisiminimas, kaip jau seno105

kai mirusi mamytė ant mano atneštų iš ežerėlio ajerų deda iš duonkubilio tešlą ir kepa duoną. Kaip kvepia iškepta duonelė ajerais! Pilna troba to gardaus kvapo. Aš, mažytis vaikelis, su seserimis stoviu prie krosnies, žiūriu, kaip ma­ mytė traukia rusvai gelsvus kepalus, vienas su kryžiaus ženklu — pirmutinis, deda visus ant suolo, apšlaksto van­ deniu ir uždengia plačiu drobiniu rankšluosčiu. Kai duone­ lė ataušta, ima ji didįjį peilį ir, atriekusi iš kepalo, kiek­ vienam po riekę aptepa sviestu ir paduoda. Valgom pasi­ gardžiuodami ir šokinėjam. Kiekvieną nukritusį trupinėlį pakeliam, pabučiuojam ir suvalgom. Taip liepia mamytė. Kabinam, keliam iš griovio Štuthofo žemę. Metam ją tolyn nuo krašto, vežam karučiais. Persikreipę, žaizdoti, apaugę votimis. Man ant dešiniojo kelio atsirado skaudulys. Kasdien jis didėja, pučiasi kaip rūgstanti tešla, kelis sutino, paraudo. Kirkšnyje atsirado skausmingas balandžio kiaušinio dy­ džio gūželis. Kelintą dieną į darbą slenku tik draugams padedant. Jei ne jie, kažin ar nueičiau. Nežinau, kur mane kištų blokavas? Turbūt į klipatų komandą? . . O gal numes­ tų į koridorių? Ne tik kelis, bet ir visa koja tinsta, ..riebėja". Blauzda ir šlaunis trigubai storesnė, sukietėjo, blizga, raudonai violetinė. Šaltis landžioja po kūną, barškina dantis. Kojos per kelį negaliu sulenkti. Velku lyg mietą, bijodamas už­ kliūti už mažiausio kupstelio, akmenėlio, kryptelėti į šalį. Koks aš darbininkas? Daugiau saugau koją, negu dirbu. Kartais akis užtraukia migla, tarsi tamsus debesėlis, dings­ ta iš akių ne tik kapas, bet ir su manimi dirbantieji. Nepastebėjau, kaip atsiradęs kapas lazda nutraukė tą debesėlį. Išsitiesiau ant išmesto iš g r i o v i o smėlio. Kaip per ošiančių bangų šniokštimą girdžiu riksmą. Keikia, kad nedirbu. Pamačiau, kaip pakilo jo koja ir stuktelėjo į krūtinę. Negalėdamas nė žodžio ištarti, patraukiau kelnių klešnę į viršų. Kapas pažiūrėjo į mano koją, sukeikė ir nusispjovęs nuėjo. Guliu ant šono, pridėjęs šaltą ranką ant liepsnojančio kelio ir laukiu ateinančio kapo ar esesininko, kad užbaigtų kančią. Sučiupę už pažastų, draugai pastato ant kojos. Įbeda 106

giliai į smėlį kastuvą ir liepia įsitverti. Stoviu vos ne kaip gandras ant vienos kojos ir paklaikusiom akim žvelgiu. Žinau, greit ateis kapas, o gal iš krūmų iššoks esesininkas. Jaučiu, kad gyvenu paskutines valandas. Ateina kapas. Žiūri, linguoja galvą. Negi jam gaila? . . Ką jis galvoja? . . Sprendžia mano likimą. Pašaukia lietu­ vius ir jiems liepia mane įkelti į griovį ant stelažų. Bijau, kad tik nejudintų. Draugai paėmę leidžia į griovį, o man atrodo, kad į duobę, tik be karsto, iš kurios jau neišlip­ siu. Atsirėmiau į šaltą žemę ir stoviu. Laukiu. Ko aš laukiu? Mirties? . . Gal taip ir geriau? . . Vakare draugai ištraukia iš griovio ir beveik nešte par­ neša į kiemą patikrinimui. Po patikrinimo jie apstojo mane. Ilgai tyli. Numanau, ką galvoja: „Pirmutinis iš mūsų grupės ten — į krematoriu­ mą". Tikriausiai atsibodo jiems tampyti. Vieni pataria, kiti liepia būtinai eiti į ligoninę. Tik Henrikas kitos nuomo­ nės. Jis žada vienas mane tampyti — nešti ant pečių, bet į ligoninę neįeisiąs. — Sprogs vieną kartą ta prakeikta votis. Sprogs, ir būsi sveikas. Kentėk, Vladai. Kenčiu. „Henrikai, tu supranti, kaip aš kenčiu". Jis žiūri į mane susirūpinęs. įsikimbu jam į petį. Prieina Žukas. Apkabinu jų kaklus, ir jie atvelka į baraką. Vakarienė. Valgyti nenoriu, tik gerti. Burna išdžiūvusi. Liežuvis prikepęs prie gomurio. Taip gera išgėrus kavą, bet jos labai mažai. Keičiu duoną į kavą. — Ką čia išsigalvoji?!—šaukia Henrikas.— Valgyk duoną. Atiduoda jis pusę savo kavos. Išgeriu. Skriaudžiu Henriką. Atsigulęs jau kelintą vakarą negaliu nusimauti kelnių. Henrikas jas numauna, o rytą užmauna. Globoja kaip vai­ ką. N e , aš negaliu taip gyventi. O jeigu blokavas užsi­ manys pratimus? . . Likimas aiškus. . . Jis mūsų neperkelia į miegamąjį, laiko su naujokais poilsio kambaryje. Lietu­ vių nekenčia. Kankina. Per sugulusius blokavas lipa kaip meška, pakeldamas lazda antklodes. Tikrina naujokus, žinoma, kartu ir mus, ar visi plikom kinkom. Mindo jis mus ir mindo. Užlipęs 107

ant šalia gulinčio, duria lazda tiesiai man į kelį. Sužviegiau ne savo balsu. Gulėjusieji pakėlė galvas. Net blokavas krūptelėjo, bet sukeikęs pažiūrėjo ir nusispjovė. Susirie­ čiau į kamuolį ir iškėlęs drebančias rankas, laikau virš kelio. Akyse šimtai sproginėjančių žiburėlių. Ausyse ūžia, traška. Atrodo, kad tas žmogžudys įkaitinta geležimi dūrė ir nuplėšė nuo kelio odą. Blokavas, tikriausiai įpykęs už jo išgąsdinimą, dar kartą bjauriai sukeikė ir spyrė į atkištas rankas, saugan­ čias kelį. Dabar nebešaukiu, tik sucypiu ir pamatau besi­ sukančias sienas, griūvančias lubas, kurios užkritusios ant manęs ima spausti. Išmuša šaltas prakaitas, trūksta oro. Viskas pranyksta, dingsta — netenku sąmonės. Nežinau, kiek šioje būklėje gulėjau. Pabudau tarsi iš miego neapsakomo skausmo pažadintas. Slapias, sakytum ištrauktas iš balos. Kaip per miglą atpažįstu stovintį Henriką. Blokavo nematyti. Henrikas valosi nuo kojų kraują ir pūlius. Nusivalęs skudurą pakiša po mano keliu, iš kurio veržiasi ta smarvė. Supratau, tai mano apatinės kelnės. — Bus gerai, Vladai, bus gerai — girdžiu, jis ramina. Skausmas surakino ne tik koją, bet visą klubą, juos­ menį, smelkiasi aukštyn, į širdį. Henrikas priklaupia, švelniai spaudžia iš žaizdos pūlius, šluostydamas skuduru. Taip noriu gerti. Kad nors lūpas pavilgyčiau. . . — Bus gerai, Vladai. . . Pakentėk. . . Bus gerai,— guo­ džia Henrikas. Ateina blokavas. Užsimerkiu. Laukiu mirtino smūgio. Sudie visiems. . . Nesulaukęs iš lėto praplėsiu akis. Blokavas stovi ir žiū­ ri. Nemuša, nespardo, tik mėto rankoje lazdą. Liepia vesti į prausyklą. „Tenai jis užmuš. . .— dingteli.— Užmuš". . . Kaip nueiti paskutinę kelionę? Henrikas vos pastato mane ant vienos kojos. Kūnas dreba,— kaip aš ten nueisiu?! — Vladai, apkabink mano kaklą. Koridorius primėtytas mirusiųjų, užmuštų katorgi­ ninkų. Jie mums kliūna po kojomis. Einam įsikibdami sienos, sustodami, pailsėdami. 108

ankinu save ir tave. N i e k o jis neatsako, tik dar labiau prispaudžia mane ir tempia toliau, nepaprastai ilgą kelią. Atrodo, dar žings­ nis — pasileis mano rankos, ir aš išsitiesiu tarp mirusiųjų. Atvilkęs į prausyklą, jis pastato mane prie lovio. Viena ranka laikausi įsitvėręs į lovį, kita pilu šaltą vandenį ant savęs: ant veido, ant kojos, kur pakliūva. Laižau jį, nes ži­ nau, kad gerti negalima. Jis užkrėstas. Laižau — apgaudinėju save. Zvilgčioju į duris, laukiu, kada pasirodys blokavas su lazda ir užmuš. . . Baimė, skausmas ir vėl atsiradęs noras gyventi. Henrikas paima iš po lovio kokio viršininko nu­ mestą lazdą ir įmeta į lovį. — Henrikai, ką tu darysi? — Vladai, aš neleisiu tavęs užmušti! Mirsim kartu. . . — Mielas, Henrikai, paieškok kitos lazdos. Abu. . . — Ar tu pajėgsi? — Pajėgsiu. . .— nesuprantu, kaip išsprūdo tie žodžiai. Juk vos pastoviu ant vienos kojos, visas virpu. Kažin, ar pakeičiau lazdą, turbūt ji mane parverstų. Stovim ir laukiam. Tylu. Niekas neateina. Bandau atsargiai sulenkti koją. Lenkiant bėga pūliai ir kraujas. Spaudžiu aplink žaizdą, stengiuosi išspausti dau­ giau pūlių. Pilu ir pilu ant kojos šaltą vandenį ir įtempęs ausis klausau, laukiu ateinančio blokavo. Greta stovi Henrikas viena ranka prilaikydamas mane, kitoje turi lazdą. Ką jis galvoja? A r g i jis ryžtųsi? Jis virpa. Blokavas neateina. Gal užmiršo? . . Įsikimbu Henrikui į petį, stipriai prispaudžiu prie savęs ir žiūriu į jį. Jis nusišypso ir sako: — Dabar, Vladai, gyvensi. . . Blokavas batu be narko­ zės išoperavo. Bus gerai. Einam... Atsargiai pamažu šokuoju ant vienos kojos. Su kiek­ vienu krestelėjimu veriantis skausmas. Einam ilgai, ilgai. Blokavas sėdi prie staliuko ir žiūri. Tikrai jis mus buvo užmiršęs. Žiūri išsproginęs akis, nustebęs. Visur ramu, tylu. Jvirstu į savo guolį. Pasijuntu tarsi laimės šalyje. Tik 109

krečia drebulys, šaltis. Nepalyginsi buvusio skausmo su dabartiniu,— jis visai kitas. G e r a . . . Gera, kad mažiau skauda ir kad jaučiu čia pat ištikimo draugo petį. Po tiek nemigos naktų kietai užmiegu. Pirmąkart sap­ navau žmoną Danutę. Rodos, ji atnešė našlaičių puokštę ir apdėjo mano kojas. Man labai gerai. ..Kaip tu g y v e n i ? " — klausiu. Ji nieko neatsako, tik nubėga ir atneša mažytę dukrelę, sūpuoja ant rankų, džiaugiasi ir liūdnai šypso. Jaučiu, burnoje labai sausa, negaliu net liežuvio paju­ dinti, kad paprašyčiau vandens. Ji lyg žinodama sako: „Tau negalima gerti, susirgsi cholera. Susirgsi, susirgsi. . Nueidama šaukia ir šaukia: .Kam geri vandenį?!" Pabudau Henriko pajudintas. Visi keliasi. Negirdėjau net lazdos „būgnijimo" ir blokavo riksmo. Kelnės persisun­ kusios pūliais ir krauju, {sikibęs į jo petį nueinu j prau­ syklą. Kojos paraudimas šiek tiek sumažėjęs, aplink žaiz­ dą kadaruoja mėsa, matyti kaulas, bet skausmas mažesnis. Sunku man čia tvarkytis. Nežmoniška maišatis, stumdo, atrodo, kad visiems kliūvu, kiekvienas baksnoja. Vargais negalais išsiplovęs ir išgręžęs kelnes apvynioju kelį, kel­ nių klešnes surišu. Užsimaunu vienas viršutines. Gal niekas nepatikrins, kad be apatinių. Ką aš galiu daryti? Jokio skudurėlio. . . Kulniuoju į darbą įsikibęs Blazui į ranką. Jis ir darbe nepalieka, stengiasi padėti. Mano reikalai labai pamažu gerėja. Tinimas kasdien atslūgsta, paraudimas mažėja, nors žaizda negyja. Dabar visų akys nukrypo į kapitoną Cekauską. Buvęs gražus, tiesus, atletiškas vyras sukrito, susisuko, supliuško. Tikru klipata tapo. Jį užpuolė pūliuojančios votys. Ne viena ir ne dvi. Mėtosi po visą kūną. Eina Cekauskas į darbą su aukšta temperatūra, kankinamas didžiulių skausmų. Mano žaizda irgi negyja, kraujuoja, bet kitur kūne vo­ čių nepastebiu. Patarus vienam vokiečiui kaliniui, dedu ant žaizdos jo atneštus iš miško lapus, panašius į mūsų gys­ ločius. Bjauriausia, kad neturiu kuo aprišti. Apatinės kel­ nės, kuriomis aprišau žaizdą, judant smunka, nesilaiko, į žaizdą pribyra žemių, smėlio. Bet dar galiu gyventi, judėti, šiek tiek dirbti. Jau einu vienas, nereikia įsikibti į draugo ranką, tik šlūbčioju. no

O Cekauskui vis blogiau ir blogiau. Pūliai su krauju veržiasi net per viršutinį drabužį. Cekauskas nusiminęs, kalba apie krematoriumą. Raminam, guodžiam. Vargšas ne­ gali net atsigulti, atsisėsti. Naktys bemiegės skausmuose. Stebimės, kaip jis gali pakelti visus blokavo vakarinius kankinimus, vaikymus aplink baraką. Kiekvieną rytą pra­ šom jį eiti į ligoninę, gal ten suteiks kokią pagalbą. — 2inau, suteiks. . . Lazda per galvą. Nuėjęs, pas jus negrįšiu. Stoja jis į rikiuotę, eina kartu su mumis valdkolonoje ir stumdomas, daužomas kasa žemę. Kankinys. Radęs smailą vinį, susiraukia ir užsimerkęs duria i vieną tokį suminkštėjusį paraudimą. Išbėga drumzlinas su krauju skystis, ir viskas. Duria į kitą. Žaizdos vis tiek negyja, ima dvokti, o jis dar labiau sukrito, sudžiūvo. Žiūrim į jį ir norim verkti — tik tiek negalim savo draugui padėti. Vieną vakarą jis pašaukė Blazą, Urbonavičių ir mane. — Ryt eisiu į ligoninę,— nurijo seilę. Patylėjęs tę­ sia:— Iš ten aš pas jus negrįšiu. Jeigu jums kuriam nors pavyktų grįžti į Lietuvą, pasakykit tautiečiams, kad miriau kaip tikras lietuvis, mylėdamas tėvynę, jos išsiilgęs, tikė­ damas jos prisikėlimu — nepriklausomybe. Savo mirtį au­ koju ant tėvynės laisvės aukuro, kaip pirmieji Lietuvos gynėjai — savanoriai. Pasakykit mano šeimai, kad aš visą laiką apie ją galvojau, ją mylėjau ir neužmiršau. . . Te­ laimina ją Dievas. Vladai,— kreipėsi į mane,— jeigu gali, surask kunigą Ylą ir pakviesk, aš noriu su juo pakalbėti, jam kai ką pasakyti. Mes jį raminom įtikinėjom, kad pasveiks, prašėm ne­ nusiminti. Tačiau tai buvo tik padrikos mūsų mintys, tais žodžiais netikėjom nei mes, nei jis. Palikęs draugus, nupėdinau ieškoti Ylos. Kunigas Yla atskubėjo. Jie abu, nuslinkę į barako pašalį, ilgai kalbė­ josi. Paskui pamatėm, kaip kunigas Yla jį peržegnojo ir pa­ bučiavo į galvą. Praeidamas pro mus, Yla pašaukė mane. — Vladai, paguosk jį, pasakyk dar kartą jam, nors aš sakiau, kad pakalbėsiu su gydytoju profesorium Star­ kum, kuris dirba ligoninėj. Gal galės ką nors padėti. 111

Ačiū, kad pakvietei, — tarė susijaudinęs. Cekauskas priėjo prie mūsų, jis buvo linksmesnis, sa­ kytum net sveikesnis. — Ačiū, Vladai, už didžiausią paslaugą, kurią padarei man gyvenime. Dabar nebijau mirti. Mirštu lietuvis, krikš­ čionis, nepriklausomos Lietuvos karininkas, dvasia nepalū­ žęs, neapkentęs tėvynės priešų ir išdavikų. Gaila, kad ne­ galėjau tai įrodyti kovos lauke. Tai, žinoma, ne dėl mūsų, karininkų, kaltės. Gaila, kad turiu mirti šioje dvokiančioje duobėje, bet ne Lietuvos žemėj ar su ginklu rankoje. . . — Nenusimink,— pasakiau.— Yla žadėjo pakalbėti su gydytoju profesorium Starkum, kuris dirba ligoninėj. Kiek galės, jis padės. — Ačiū tau,—Cekauskas priėjo ir pabučiavo. Nukrėtė šaltis: „ A r g i paskutinį kartą aš jį matau?" Norėjau įsiminti jo gražias akis, regis, dabar švytinčias nepaprasta šviesa ir džiaugsmu. Sulindom j baraką. Rytas. Po pusryčių Cekauskas atsisveikino su visos grupės lietuviais. Žiūrim j nutolstantį Cekauską, jį lydintį Urbonavičių ir bloko šraiberį, o širdyje be galo skaudu. Vis dėlto nudžiugom, kad jį paguldė į ligoninę. Tas vienas žodis „ligoninė" mums daug ką reiškė: tenai jis gaus geresnį maistą, švariau gulės ir medikų bus pri­ žiūrimas, niekas nemuš, nevaikys ir nereikės dirbti. Po trijų dienų vakare kunigas Yla pranešė, kad Ce­ kauskas mirė nuo flegmonos ir išneštas į krematoriumą. Didelis skausmas užgulė mūsų „šeimą". Stovim prie barako ir pasikūkčiodami verkiam kaip maži vaikai, ne­ tekę tėvo. Pirmoji musų grupės auka. . . Pirmasis praskynęs kelią į krematoriumą. Kas po jo? Kam dabar eilė? Likom penkiolika. Sukrėtė Cekausko mirtis. Kokią savaitę neradom ramy­ bės. Stovėjo jis tarp mūsų visada pasitempęs, nuoširdus, mielas. . . Liko tik dulkė, sauja pelenų didžiame kalne ir testamentiniai jo žodžiai, kurių niekas į laisvę neišneš. . . Kasdien naujas kolonas atvaro į Štuthofą. Atvežtieji stovi prie to paties barako, kur ir mes stovėjom. — Suvalgykit turimą maistą, nes atims! Suvalgykit!— J12

praeidami šaukiam lenkiškai, rusiškai, lietuviškai, vokiš­ kai. . . Kas kaip mokam. Tie žmonės dar nežino, kokia tikroji maisto vertė, kas yra alkis ir badas. Ak, kaip noriu surasti ką nors valgo­ mo, užkimšti tuščią skrandį. Dieną naktį galvoji,kur suras­ ti nors bulvės lupeną, duonos trupinėlį... Įkyriai lenda mintis — įsilaužti į virtuvės sandėlį, bent kartą prisival­ gyti, po to lengvesnė bus ir mirtis. Badmiriaudami šlitinėjam, o į mus iš bokštelių atsuk­ tos kulkosvaidžių ir automatų tūtos, saugo budrios ese­ sininkų akys. Apsuptam darbo rajone tų akių daugiau — esesininkų ir šunų. Vieni keturkojai eina sargybą kartu su esesininkais, kiti su esesininkais lydi kolonas į dar­ bą. ^ ; : - . > : _ / ••^A^K; ~; Štuthofe tokių šunų per dvidešimt. Visi jie panašus į vienas kitą — vilkiniai. Tik vienas iš jų išsiskyrė išvaizda ir piktumu. Juodas, gauruotas ir visų didžiausias, sakytum ūgtelėjęs kumeliukas. Tai komendanto numylėtinis, o ese­ sininkams, atrodė, didelis malonumas jį už pavadėlio ve­ džioti. Buvo už ką mylėti ir gerbti — jis vienas, kaip skelbė senųjų kalinių statistika, sudraskė daugiau kaip trisdešimt katorgininkų.

p^SS.^^į

Šunis prižiūrėjo nuolatinė kelių esesininkų komanda, turėjusi net atskirą viršininką. Šiuos savo pagalbininkus jie laikė atskirame kieme. Netaraybiniu laiku jie drybso­ davo švariuose narvuose, tik keli buvo paleidžiami į jų kiemą sargybai, kad jų maisto kas nors nesusigalvotų pavogti. Praeidami pro šunų kiemą, kaliniai varvindavo seilę, žiūrėdami į jų maistą. Kaip kvepia, kutena nosį riebi sriuba, mėsa, džiūvėsėliai, kepami iš maltų kaulų miltų! Ir štai negirdėti dalykai Štuthofe. Apvagiami šunys! Ir, pasirodo,gana dažnai ir ne tada, kai jie „darbe", bet kada ilsisi puikiuose narvuose, iššiepę nasrus, ir blizgan­ čiomis akimis žvilgčioja į visas puses. Po kelių dienų vagį sugavo. Ne būrį, bet vieną, klipatuojantį iš šunų kiemo su pilnomis kišenėmis džiūvė­ sėlių ir mėsos gabalėliais. Tai buvo menkutis klipatėlė su raudoname trikampyje raide R. Vadinasi, rusas. Vagį apsupo esesininkai. Iš raudonųjų rūmų iškvietė 113

komendantą, viršininką ir kitą valdžią. Stovi žmogelis tarperzeliojančios valdžios, kuri sutrikusi nežino, ką su juo daryti. Pagaliau jam komendantas įsako: — Na, parodyk , kaip tu šunis apiplėši. Ką darysi, eina klipata į kiemą, kuriame laksto keli šunys. Praveria duris. Pamatę jį, šunys pasišiaušia, iški­ ša dantis, urzgia ir artinasi prie jo, tačiau klipata nebėga, nešaukia, o atsitūpęs prie pyragėlių lovio, įsmeigęs akis į keturkojus, kažin ką rusiškai aiškina, juos kalbina. Paė­ męs iš lovio, numeta jiems po džiūvėsėlį. Sūnys pauosto ir ima kriaukšėti kaip neregėtą skanu­ myną. Viena ranka žmogelis mėto jiems pyragėlius, kita kraunasi is indo į kišenes. Apšvarinęs indus su džiūvėsė­ liais, jis paima sudėtą mėsą ir atbulas išeidamas iš kiemo užtrenkia duris. 2iūri esesininkai kurį laiką tarytum netekę žado vienas į kitą ir į šypsantį rusą. — Palauk! O iš didžiojo, gali atimti pyragėlius?— klausia komendantas, matyt, tikėdamas, kad „vagišius" gaus galą ir jo mirtis bus visiems kaliniams pamoka. — daliu,— lyg abejodamas tas atsakė. — Parodyk! Paleidžia į šunų kiemą iš narvo tą didįjį žvėrį. J inde­ l i u s pripila pyragėlių, mėsos. Vėl ta pati scena. Suo uodega vizgina, ėda mėtomus paplotėlius. Esesininkų veidai ištysta. Rusas ištuština indelius ir, kažką pasakęs, išeidamas tam keturkojui užgrojo per nu­ garą ten pat numesta lazda ir, įgrūdęs kaukiantį į narvą, uždaro. Gargaliavo, spjaudėsi lagerio valdžia, žiūrėdama į šu­ nis ir į klipatą. O jis tik dabar ėmė drebėti, matydamas šūkaujančius dvikojus ..šunis" ir greičiausiai laukė, kada šie temps jį į kartuves. Komendantas klipatą prisaikdino, kad šis daugiau į šu­ nų dvarą nelįs ir jų neapvaginės. Ir kaip premiją tik­ riausiai, kad išaiškino keturkojų neištikimybę, įsako jį apdovanoti duonos kepalėliu. Rusas Štuthofe pagarsėjo kaip lagerio šunų tramdyto114

tojas. Laimingesnis už kitus jis buvo neilgai: blokavas užmušė lazda. Ne geriau buvo ir kitam rusui. Dirbęs netoli raudonų rūmų, jis atkulniavo prie sąšlavų dėžės, j kurią esesininkų šeimos, gyvenančios šiuose rū­ muose, pildavo maisto atliekas. Atkelia žmogus dėžės dangtį, persisveria per jos kraš­ tą, kažką renka ir kiša į kišenes. Nejaučia, kad jį stebi iš raudonų rūmų esesininkas. Vienu gaištu atbėga budelis, griebia šalia stovintį kas­ tuvą ir tvoja persisvėrėliui per strėnas, kojas, nugarą. Musė, kiek jam patiko. Rusas pakibo kaip skuduras, permestas per dėžės kraštą. Tada dvikojis pakišo po kojo­ mis kastuvą ir įvertė klipatą į dėžę. Iš dėžės parūko tur­ būt pelenai. Užtrenkė dangtį, nusviedęs kastuvą, esesinin­ kas nusispjovė ir įlindo atgal į rūmus. Dirbau netoli tos dėžės. Blykstelėjo mintis: ..Reikia atidaryti dangtį, ištraukti, gal dar gyvas. Uždus. Delsti nėra kada". Mano kapas kaip tik nuėjęs. Nematyti ir puskapio. Visi juda, dirba. Geriausia proga. Bet jei pamatys esesi­ ninkas? . . Vis tiek reikia eiti. Netoli tenuėjau. Pro duris išvirto tas pats esesininkas su dviem kaliniais ir greitais žingsniais artėjo prie dėžės. Paskubomis grįžau prie savo darbo. Rusą ištraukė pelenuotą, iš jo kišenių pabiro maisto atliekos, ir nutėškė jį ant žemės. Bet tuoj vienas margenis čiupo už rankų, kitas už kojų ir nutempė prie ligoninės barako sienos, kur gulėjo mirusieji. . . Išpūsti žvarbaus jūros vėjo, permerkti lietaus, nutrin­ tomis kojomis po patikrinimo dažnai dūlinam j siuntinių skyrių, pas tą rėksnį cenzorių Pingviną, teiraujamės laiškų, siuntinių, nors žinom — jeigu siuntinys yra, blokavas pasa­ kys. Jaučiam, kad pamažu siaubingai gestam. Pasidarėm apatiški, nekalbūs, nuleidę galvas, vos pavilkdami kojas dūsaujam ir vis dažniau žvalgomės į aukštą kaminą, kuris dabar mūsų jau negąsdina. Mane užgriuvo nerimas. Nesuprantu, kodėl viduriai pa115

sidarė labai kaprizingi. Dirbdamas bėgioju į iš lentų sukal­ tą būdelę. Valdkolonos kapas, turbūt pamatęs, kad mes esam tikri klipatos, lietuvius atskyrė nuo žemės kasėjų kolonos ir nu­ siuntė kelmų rauti. Darbas gal ne lengviausias, bet vyres­ niuoju mažytei penkiolikos žmonių komandai paskyrė. Urbonavičių. Neužrišo jam raudono raiščio, bet liepė pri­ žiūrėti, kad darbas eitų spėriai. Pats nuėjo prie žemės ka­ sėjų, o mes pradėjom tupinėti apie kelmą. Kai niekas nešaukia, nekeikia, nedaužo šonų, ir darbas lengvesnis. Kasam, kapojam kelmo šaknis ir vėl kasam, po to krapštom apie šaknis žemę, pasidarę svertą judinam kelmą, verčiam. Šaukiam, kad kapas ir sargybinis girdėtų ir matytų, kad smarkiai dirbam. Tuntuojam, lervojam žeme lyg pavasario saulės sušildytos musės. Tempi šaknį, šaknis pokšt — nutrūko, keberiokšt, ir gu­ li išvirtęs. Kol atsikeli, kol atsistoji. . . Dabar neskubi, žinai, kad niekas nepertrauks lazda. Jeigu kelmas nedide­ lis, sparčiau iškasam. Didesnio užtenka visai dienai, o kar­ tais pasiliekam dar ir kitai. Reikia judėti ir taupyti gerą darbą. Jau trečia diena tupinėjam apie tuos kelmus. Kapas la­ bai retai ateina. Atėjęs pakeikia, pašaukia, padaužo kelmą lazda ir šypsodamas nueina. Nežinia, už ką jis mus pamilo. Kad būtų tos sveikatos daugėliau, dirbk, krapštykis kaip višta saulės atokaitoje. Bet man sunku ir krapštytis. Kas­ dien dažniau lendu į būdelę. Siuntinių vis nėra. Cenzorius supykęs veja lauk. Vieš­ patie, nėra. . . Nėra. . . Turbūt ir nebus. A r g i namiškiai užmiršo? Gal vieną, kitą? . . Bet visus? . . N e , neužmiršo! Gal negavo laiškų? Gal nežino, kad galima siųsti? Kas ži­ no, kaip ten yra? Gal Pingvinas maišą su mūsų laiškais įmetė į krosnį? Siuntinių nėra, o mano pilvo reikalai nege­ rėja, tik blogėja. Vieną kartą iš būdelės grįžau labai nusiminęs: pasi­ rodė gleivės ir kraujas. A r g i jau viskas? Greičiausiai susirgau cholera. O gal vidurių šiltinė ar dezinterija? Žinau, visos šitos ligos veda į kaminą. Raminuos, kad nieko nevalgiau, negėriau, kas draudžiama. Gal praeis. 116

Kenčiu ir tyliu, net Henrikui nesakau. Nevalgau vaka­ rienės. Išgeriu tik kavą, nes labai troškina. Rytą vėl į valdkoloną. Kūną varsto šaltukas, jaučiu turįs temperatūros. Vakare susitinku kunigą Ylą. Papasakoju, kas darosi su mano viduriais. Jis net aikteli. — Blogai, labai blogai. . . — Klausyk, Stasy, o kaip profesorius Starkus, dirban­ tis ligoninėj? Ar negalėtų kaip nors man padėti? Juk dabar viduriuojančių neužmuša, guldo į ligoninę. — Vladai, juokas ta ligoninė. Starkus didelių teisių ten neturi. Žinoma, aš paprašysiu padėti, nupasakosiu tavo būklę. Tu pats supranti, kad viduriavimas tai. . .— jis nukando sakinį. Bet aš suvokiau, ko jis nenorėjo pasa­ kyti. — Koks tavo numeris? - dirstelėjo į jį ir pakartojo ke­ lis kartus, kad neužmirštų. Pažiūrėjo į mane liūdnom akim lyg atsisveikindamas ir nuėjo. Tikriausiai jam dingtelėjo, kad paskutinį kartą. . . Tą patį pamaniau ir aš. Vėl nevalgęs duonos nuėjau gulti. Alkis sumažėjo. Ne taip noriu valgyti. Tik gerti. Jau naktį į tualetą reikia bėgti kelis kartus. Vėl gleivės ir kraujas. Kiaurą naktį nemiegu. Viską apgalvoju. Aiškiai sergu baisia liga, kurios lageryje neišgydo. Pralėkė trumpo gyvenimo dvidešimt aštuonios žiemos ir vasaros. Viskas. . . Mirsiu svetimame krašte, ir mano pelenus nuveš koks ūkininkas į laukus trąšai. Priešų žemėje būsiu išbarstytas. Mintys nuskrido pas jas į Kauną. Ji nejaučia, kaip aš kenčiu, gyvendamas paskutines valandas. Gal ir gerai, kad nežino, nemato. Gal mano laišką gavusi nusiramino, pati­ kėjo, kad gerai gyvenu? . .O gal man parašė, tik Pingvi­ nas įmetė į krepšį? Gal ir siuntinį išsiuntė, bet Pingvinas su draugais pavogęs suėdė.'O kitas siuntinys manęs jau nesuras. N e , mirti nebijau, žinau, kad kito kelio iš čia nėra. Noriu, kad bent vienas draugas išeitų iš šio pragaro ir pa­ pasakotų, kokią Golgotą mes ėjom. Tačiau kas patikės? . . Jeigu kas ir patikės, laikas greit viską nuskandins savo gelmėse. A r g i mūsų kančios naudingos tau, tėvyne? Ar mano, Cekausko mirtis palengvins tavo nykią dalią, pra­ skaidrins tamsią ateitį? O gal mūsų barškantys kaulai, mir117

tys, kančia — nelyginant malda į pasaulio sąžinę išgelbės tave, tėvyne? . . . Rytas. Bilda lazda — kelia kalinius. Keli tokie rytai bus man? Vėl kelmų rauti. Aš jau neraunu. Pasisakau draugams, kas su manim darosi. Jie ir patys mato. T y l i . ' O aš bėgio­ ju ir bėgioju, lendu už medžių, nebeinu j būdelę — nesus­ pėju. Po pietų jau nebenubegu toliau nuo kelmo. Krečia šaltįs. Matyt, kyla temperatūra. Noriu gerti. Lūpos, burna išdžiū­ vo. Liežuvis prikepė prie gomurio, sunku kalbėti. Galva pasidarė sunki, viskas sukasi, temsta, neišlaikau kastuvo rankose. Trenkiu jį žemėn ir išsitiesiu šalia kelmo. Darbą užbaigiau. . Viskas. . . Laukiu greičiau ateinančio kapo ar esesininko su lazda. . . Draugai skuba rauti didelį kelmą. Po juo iškasa duobę, kurioje mane paguldo ir pridengia mažesniu kelmu. Guliu susirietęs kaip šuns būdoje. Jau nebelakstau. Nėra prasmės. . . Draugai klausinėja, kalbina. Taip išgulėjau ligi vakaro. Vakare jie mane ištraukė, paėmė už rankų ir vilkte parvilko. Siaubingai ilga atrodė ši kelionė iš darbo iki barako. Visas jėgas įtempęs išstovė­ jau per patikrinimą. Rytą Blazas pasakė blokavui ir paprašė, kad leistų nu­ vesti į ligoninę. Tas, pažiūrėjęs į mane susmukusį, numojo ranka ir liepė šraiberiui palydėti.'O šis 2ukui ir Janeliūnui paliepė vesti. Ejau dviejų draugų velkamas, tik jau ne į valdkoloną, bet prie ligoninės. Nieko negalvojau, nieko nebuvo gaila, pykau, kad ma­ ne tampo, nepasodina prie barako sienos ir neleidžia blo­ kavui užmušti. Jokios baimės. Norėjau greičiau sėstis, gultis ir užmigti. Akyse aptemo. Netekau sąmonės. . . Lyg per miegus pajutau, kad esu tampomas, mėtomas ir kad šąlu. Sunkiai praplėšiau akis. Buvau nuogut nuogas. Du kaliniai baltomis prijuostėmis, paėmę už riešų ir kojų, murkdė į šaltą kaip ledas vandenį. Kur aš? . . Į kokią kūdrą įmestas? . . Ne, tai vonia, suvokiau. Tik ji sakytum pilna ne vandens, o kokios buzos, išmatų, gleivių, kraujo. Murk­ dė jie mane be gailesčio šitoje smarvėje panerdami ir iš118

traukdami ir vis keikė. Bet tas jų keiksmas sklido lyg iš toli, pridusęs. Man buvo geriau, tik ta prakeikta buza veržėsi j bur­ ną, akis .niekaip nesupratau, kodėl jie mane kankina. Pagaliau ištraukė aplipusį ta buza, velka, neša Nuka­ rusi galva kartais stukteli į grindis. Vėl viskas išnyksta. . , Atsitokėjęs imu dusti. Vargais negalais prasimerkiu. Ant manęs užmesti dar keli tokie plikiai kaip aš košėti, gleivė­ ti. Vieno sėdynė, kito burna. Vieni guli skersai, kiti įstri­ žai, panašiai kaip malkų rietuvės. Ant mano veido sėdynė. Noriu nustumti. Bet ne man toks sunkus darbas. Baisi smar­ vė. Kur aš? . . Krematoriumo lavonų sandėly? . . Juk ten taip suguldyti lavonai. . . Mes taip guldėm. . . Toks saldus silpnumas. . . Tamsa. . Jaučiu, kažkas baksnoja, judina, {kyriai tampo. Praplėšiau sunkius akių vokus. Tos sėdynes ant veido nebėr. Priešais stovi du vyrai. Matau kaip per garus. Vie­ nas iš jų aukštas vyras baltu chalatu kažką kiša man į bur­ ną. Liepia ryti. Prikiša prie burnos puoduką vandens, lie­ pia gerti. Godžiai geriu, bet jo taip maža. . . Beregint viskas dingsta. . . Vėl mane tampo. Pikta, kad tampo, ir vėl kažką įkyriai kiša į burną. Tas pats vyras. Nesuprantu, ką jis sako, noriu vandens ir miego. Noriu užsikloti, bet nėra kuo. Bandau palįsti po kitais nuogaliais, bet neturiu jėgų. Judinu pirš­ tus, stengiuosi pakelti ranką, negaliu — prispausta. Kur aš? . . — G e r t i ! . . G e r t i ! . . — šaukiu, bet niekas negirdi. Vėl šaukiu. . . Nežinau, kiek laiko aš čia guliu ir kiek kartų buvau netekęs sąmonės. Prie manęs tas pats vyras. Jis kiša juodas ir baltas tab­ letes, liepia kramtyti ir ryti. Duoda gurkšnį vandens. — Kur aš?— klausiu. — Ligoninėj. . . Ligoninėj. . .— girdžiu kaip iš po že­ mių. Linksi jo galva, jis nueina. Nors ir gulėdamas bandau apsidairyti. Matau, guliu dviejų aukštų naruose. Antrame aukšte. Gulim keturiese Greta manęs vienas, kitame gale du, užsidėję ant mūsų kojas. Skauda vidurius, nesulaikomai bėga ir bėga glei­ vės. . . 119

Tikriausiai buvau užmigęs, nes nemačiau, kur šalia gu­ lėjęs dingo. Kas ir kur jį išnešė, o gal pats nuėjo? Ant ma­ no krūtinės violetiniu pieštuku užrašyti didžiuliai skaičiai. A, tai mano numeris, susigaudžiau. Kam jis? Vėl baksnoja, bet dabar, atrodo, lazdos galu. Pabaks­ noja ir nueina. Kam jis mane baksnojo? Visus baksnojo Matau, vieną ištempė iš guolio ir nutrenkė ant grindi) Neiškęsiu tos smarvės. Mėginu pasikelti. Negaliu. Vos pakeliu galvą, ausyse cypia, svaigstu, palva krinta a t g a l vėl viskas rūke. Barbena ranka per petį. Kiša duonos ir kavos puodeli Pasiremiu rankomis. Krintu atgal į guolį. . . Sukaupęs jėgas pakeliu galvą ir geriu kavą. Ji tokia skani, tik jos mažai. Valgau duoną, ji labai neskani Nuo šiltos kavos ge­ ra pilvui ir visam, apima miegas. Pabudęs matau lyg skalbyklos garuose palubėj sping­ sint drumzliną elektros lemputę. Kiti šaukia — Pic, pic, wody. , . Panowie. pič 27 — Panowie, zabijcie! . . Zabi! . . Vėl remiuosi rankomis, šiaip ne taip akimirką pakeliu galvą, dairausi. Pilni gultai nuogų skeletų. Po tris, keturis ant vieno gulto, per garus jų veidų nematyti. Kai kurie kilnoja ran­ kas, kruta ir dusliu balsu šaukia: — Pič! . . W o d y ! . . Pič! . . Panovvie, wodv! Mamo. . . — W o d y , mamo. . . Niekas to šauksmo negirdi, niekas neatneša vandens. Aš irgi labai noriu gerti. Burna sausa, sausa. Lūpos apkepusios, sutrūkinėjusios. Vilgau jas liežuviu, bet ir jis sausas, sutrukęs, skausmingas. Vienas nuogalis lipa iš narų aukšto. Bet krinta stačia galva žemyn ir išsitiesia ant grindų. Dar šiek tiek pasiraivo, sakytum kad jam patogiau būtų gulėti, ir nurimsta. — Panovvie, wody!. . . Panowie, w o d y ! . .— sklinda iš visų kampų. Kiti per miegus lenkiškai kalba, šaukia, barasi, keikiasi, kažko prašo

77

120

Gerti, gerti, vandens. . . gerti. . ,

{lenk.)

Niekas neateina. Visur tylu. Galbūt naktis, visi raiega. Ir aš pasikankinęs užmiegu. Matau, lenda esesininkai, bado durtuvais pilvą. Saukiu, rėkiu visai dusliu balsu. Matau krematoriumo krosnį, ugnį, šokinėjančius lavonus. Staiga išbėgu ir sunkiai lekiu gleivėta pieva, bet blokavas paveja ir trenkia lazda. Man pasidaro silpna, trūksta oro. Jis prieina, paspiria ir įver­ čia į dvokiančią duobę. . . Atbėga Cekauskas ir šaukia: ..Bėk, Vladai, nes čia mirsi! Bėk, Vladai, bėk, mielasis! . . Tuoj mirsi!" Keliu galvą, noriu atsisėsti ir bėgti. Bet priešais gulin­ tis spiria man koja,— aš vos nenukrentu nuo narų. Kiaurą naktį blaškausi, sėdu, lipu. . . O ta kaimyno koja spardo ir spardo. Saukiu savuosius draugus, kad gelbėtų. Saukiu Henriką. Ateina nedidelio ūgio vyriškis, atneša juodų ir baltų tablečių. Duoda vandens, liepia užsigerti. Maldauju van­ dens daugiau. — Negalima, gydytojas draudžia, tu sergi „sračka". — Kas tai per liga? . . — Nusividuriuosi. . . N i e k o gero iš tavęs nebus. . . Niekas nuo šitos ligos nepasveiko. Visi iš čia eina į kami­ ną. . . Tuoj mirsi. Mes tave tuoj išmesim. Užteks smirdinti. Jau buvai numestas kieme prie mirusiųjų. Reikėjo tik pri­ baigti, kaip kitus pribaigia. Vladekas įtempė į ligoninę. — Kas tas Vladekas? — Sanitaras. Jis atneš pusryčius,— žmogus nutolo. Kaip čia dabar? Ar aš kalbėjau, ar sapnavau? Laukiau pusryčių ir sanitaro Vladeko. Gal šiek tiek buvau užsnūdęs? Pabudau, kai atnešė val­ gytiDrebančiom rankom griebiu puoduką kavos ir geriu kaip skaniausią gėrimą, kurio niekada nesu gėręs. Duoną suvalgysiu vėliau. — Ar tu Vladekas? — Vladekas. O ką? . . — Sakyk, Vladek, tu mane atitempei iš kiemo? — A š . Liepė ir atitempiau. Ten Kazikas jau būtų už­ mušęs. Dėkok profesoriui Starkui. — Kiek laiko aš čia guliu? 121

— Trečia para. Dabar rytas. — Sakyk, o kas tas su baltu chalatu aukštas gražus vyras, kuris pas mane ateina? — Gydytojas latvis. Gertneris. — Ačiū tau, kad įtempei.'O gal nereikėjo? . . Aš vis tiek mirsiu. Žinau. . . — Visi mirsim. . . Gulėk, gulėk,— pasakęs nupėdino. — Gertneris,— pakartojau,— latvis. . . Atėjo du dryžuoti vyrai baltom prijuostėm, čiupo tą nukritusį ant grindų. Jiems betempiant, bumptelėjo ir kitas. Tą išstūmė gulto draugai, nes buvo sustingęs. Nu­ tempė vieną, nutempė ir kitą. A p ė j o narus, iš kai kurių išnešė mirusius, sustingusius. A t ė j o dar vienas, aiškiai vyresnis. Skaičiuoja gulin­ čius, kiek dar liko gyvų ir pusgyvių. Skaičiuoja kelis kar­ tus ir rašo į bloknotėlį. Reikia eiti gerti. Bet kur rasiu to vandens? Kažin, ar nueisiu? Ar išlipsiu? Matau apsirengusį ir prašau parodyti, kur tualetas, leisti į jį nueiti. — Negalima! Tuoj eis vyriausiasis lagerio gydytojas Heidelis ir kiti. Gulėk! Guliu. Laukiu vyriausiojo gydytojo. Gal su juo bus pro­ fesorius Starkus? A t ė j o ne Heidelis, bet gerasis gydytojas latvis. Atnešė baltų tablečių ir klausia: — Kaip jaučiatės? . . — Buvo blogiau. . . Koks skirtumas? . . Kelias vienas. . . — Nereikia įpulti į neviltį. Juo geriau nueiti ryt, o ne šiandien. — Daktare, pažiūrėkite mano kelio žaizdą, ji ilgai ne­ gyja, labai skausminga. Visa koja buvo ištinusi. Blokavas batu spyrė. Išbėgo daug pūlių ir kraujo. Gydytojas pažiūrėjęs palingavo galvą, nuėjo. Pasirodė Vladekas. įbrukęs termometrą perspėjo: — Gulėk, nejudėk, vaikšto ligoninės šeimininkas feld­ febelis Hauptas. Tyliu. . . Bet kas man tas Hauptas? . . Kas jis man? . . N i e k o dabar nebijau. Hauptas neatėjo. 122

Vėl atsirado Vladekas, ištraukė termometrą. — Na, matai. . . Pirma turėjai keturiasdešimt vieną laipsnį temperatūros, o dabar trisdešimt devynis. Vadinasi, sveikas. Visus su trisdešimt devyniais vėjam iš ligoninės. Jie jau sveiki, išgydėm. Gali eiti į valdkoloną,— žvilgte­ lėjo gerom akim, nusišypsojo ir pakuždėjo: — Parašysiu keturiasdešimt vieną. Sunku susigaudyti, kiek čia viršininkų. Ar tik ne sanita­ ras šaukia, liepia visiems trim ristis nuo narų, paimti klijuotę, ant kurios gulim, ir nešti ją į tualetą išplauti. Grasi­ na: jeigu prilaistysim to ..deguto", užmušiąs. įsikibęs į narų kraštą, pasiverčiu ant šono ir bandau išlipti. Netikėtai paslydęs ir barkštelėjęs išsitiesiu ant grin­ dų. Surinku, nes krisdamas labai skaudžiai sutrenkiau ke­ lio žaizdą į apatinio gulto kraštą. Į mano riksmą, girdžiu, ateina. . . Užsimerkiu ir laukiu. . . Greičiausiai paskutinė gyvenimo minutė. . . Pajuntu skaudų spyrį į šoną, ir žingsniai nukaukši. Nu­ ėjo. . . Net nemačiau, kas taip padarė. Kodėl nepribaigė? . . Atsimerkęs matau kaimynus. Įsikibę į narus, jie stovi, dreba. Neina ir jie. Pasirodo sanitaras Vladekas. Žiūri. Ką jis su manim darys? Pribaigs? . . N i e k o nesakęs, išima iš guolio klijuotę su dvokiančiu „degutu" ir nusineša. Sugrįžęs ją išplau­ tą patiesia ir liepia lipti. Atsirėmęs narų, sėdžiu ant grindų ir drebu. — Vladek, aš neįlipsiu. Būk geras, užmušk. Užmušk. . . Mano draugai lipa. Aš negaliu net atsikelti. Vladekas stovi ir žiūri. Jis neturi lazdos. Matau jo didelius batus. . . Girdėti — ateina. . . Vladekas nutveria mane ir švysteli į guolį. — Kur tas dvėsena, kuris čia gulėjo? — klausia Vladeką vienas iš dviejų atėjusių. — Sutvarkytas! — pažinau Vladeko balsą. Visi trys nuėjo. Supratau: buvo atėję išvilkti į kiemą. Ilgai drebu, pagaliau užmiegu. Nubundu baksnojamas pietums. Pirmi ligoninės pietūs. Jie ne pirmi, tik aš pirmus valgysiu. Jie lygiai tokie kaip ir barako pašalyje. Morkų sriuba. Skystį išgeriu, o apipuvusius morkų gabaliukus pa­ lieku. Taip gera. . . Kad būtų daugiau to skysčio. . . 123

Pavalgęs kiek apšilau ir vėl užsnūdau. Kitą dieną ta pati kančia: kelti, lipti iš guolio ir nešti klijuotę į tualetą. Laimingai išlipę, visi trys tempiam iš gulto neapsako­ mai nešvarią klijuotę. Pavargom. Stovim įsikibę narų ir barškinam dantimis. Net kalbėti nebeįstengiam. Žiūrim vienas į kitą ir turbūt galvojam, kaip reikės nueiti. Galų gale ryžtamės tarytum ilgam ilgam žygiui. Sunku pasakyti, kiek laiko einam. Sverdėdami, klup­ dami ir keldami vienas kitą slenkam. Laikomės narų, sie­ nų, durų. Kitaip susmuktume į krūvą ir neatsikeltume. Einam ir einam, o tualetas, pasirodo, čia pat už durų, ligi jo keletas žingsnių. Priėjom prie dušo. Bėga šaltas šaltas vanduo. Plaunam klijuotę. Ją išplovę, mazgojamės patys. Dar labiau susitraukėm, pašiurpom, virpa atkarusios lūpos. Barkšt, barkšt, barkšt visiems per atsikišusias strė­ nas — šventina staiga atsiradęs pareigūnas ir šaukia: — Kur plovėt klijuotę, kalės vaikai?! Gulim išvirtę nuo to barškėjimo. Sukibę keliamės, sto­ jam, virstam, vėl kylam. — Kas mums pasakė? — išstenėjo vienas mūsiškis. — Cia koncentracijos lagerio ligoninė! Ką, tu nori, kad tau kas aiškintų'! Šunsnuki, žiūrėk, prireiks tave už ranku­ tės vedžioti?! — dar priedo lazda klausėjui. Tas keberiokšt išversdamas ir mus stovinčius. — Marsz do ložki! . . Skubam stoti, nutveriam klijuotę — ir atgal. Dabar ją nešti lengviau, galima žeme vilkti. Vėl tie patys var­ gai kaip ateinant. Vos judam, centimetras po centimetro, pastovėdami, pailsėdami. Tačiau grįžti sunkiau, nes reikia prasilenkti su priešais ateinančiais. Slenka po tris, po ketu­ ris susikibę. Eina ten, iš kur mes grįžtame. Sukliuvę kar­ tais suvirstam šeši, septyni. O kelias toks slidus. . . „Palatoje" pajutom, kokia čia baisi smarvė. Bjauresnė negu tualete. Nutrokšim, uždusim. Ilgai klojam klijuotę.'O kaip reikės įsiropšti į guolį? Kaip? Lipam. Vienas kitam gelbstim. Bet vis vietoj. Paga­ liau gal po gero pusvalandžio pavyksta įvirsti. Sukrentam taip, kaip anksčiau gulėjom. Traukia skersvėjis. N u o krau124

paus šalčio lendu, kiek įstengiu, tarp kaimynų kojų. Vis tiek negaliu sušilti. Tirta, kruta ir mano draugai. Kad būtų nors plonytis skudurėlis užsikloti. Po mūsų sėdynėmis vėl dvokianti buza, ir taip nusilpom, kad per pietus negalim išlaikyti dubenėlio. Gerasis Vladekas atneša kažkokiu tepalu išteptą marlės gabalėlį, tvarsčio galiuką ir liepia užsirišti kelį. Koks sun­ kus ir ilgas darbas. . . Jau penkta para. Temperatūra — trisdešimt devyni laipsniai su dalimis. Viduriai neužsikemša, laisvi, nekon­ troliuojami. Žarnyno skausmai nerimsta.'O aš nemirštu. .. Vienas guolio draugas rytą po pusryčių, atsigėręs ka­ vos, sunkiai sudejavo, suriko „Dosyc!" 2 * ir, brūkštelėjęs koiomis per mano liemenį, emė stingti. Norisi gyventi. ;. Labai norisi. . . Bet jam turbūt geriau. Jis guli ramus, prisi­ glaudęs prie mūsų. Jaučiam, kaip jo kūnas šąla, stingsta. Jam klijuotės plauti nebereikės. O mums? . . Bėgioja sanitarai, atneša naujų margais užpakaliais nuogalių ir meta kaip pagalius ant gulinčiųjų naruose. Tylim, nieko nesakom, geriau gulėti su lavonu negu su pa­ našiu į mus kiauru užpakaliu. Geriu latvio gydytojo nešamus vaistus. Pradėjau kosėti. A r g i prasidėjo plaučių uždegimas? . . Neša ir neša naujus ligonius į išneštųjų vietą. Kam juos neša? Kokia prasmė juos čia kankinti? . . Taip noriu pakalbėti, paklausti kaimyną, kas jis. Bet kalbėti labai sunku. O kalbėti reikia, nes galima išprotėti. Abu tylim, gulim pašiurpę ir laukiam. Ko mes laukiam? Kada įmes trečią, ketvirtą? . . Kada išneš mus? , . — Koks jūsų vardas? — klausiu guolio draugo.— Ma­ no Vladas. — Stasekas. Va mano pasas,— rodo numerį ant krūti­ nės.— Greit ir jis bus nereikalingas. Vėl tylim, iš to baisaus silpnumo snūduriuojam. Neži­ nau, ar aš miegu, ar keistoje būsenoje lyg rūke pasken­ dęs. Staiga: — Ladziuk, labai tau bloga?

M

„Gana"

{lenk.). 125

Negaliu praplėšti akių, vokai kaip švinas. Niekaip ne­ suprantu, kas čia klausia, kalbina. — Ladziuk, tu labai sergi. Žinau, kad tau bloga. Tu sergi baisia liga. Atėjau nuraminti. Neatmerkęs akių, matau stovinčią prieš mane smulku­ tę, pablyškusią moteriškę gėlėta skarele ir pilnomis aki­ mis ašarų. Verkia ir žiūri j mane. Kas čia galėtų manęs verkti, gailėtis? — Ladziuk, mielas mano vaikeli, argi nepažįsti? — Mamyte, brangioji mamyte, tai tu?! Kaip tu pas mane atėjai, kas tave įleido? Palauk, aš nuogas, tuoj apsi­ rengsiu ir eisim kartu. Nepalik manęs, aš noriu su tavim būti. Man čia labai bloga. Užmuš. — Ladziuk, tu neik su manim, tu turi gyventi, tavęs laukia dukrytė. Pakentėk, pabūk. • — Mamyte, prieik, pabučiuok, aš tavęs labai išsiil­ gau. . . Kodėl nieko nesakai? Kaip tu gyveni? . . — Kai ateisi, Ladziuk, pamatysi. . . Dabar tave aplan­ kys Danutė. Iš kur ji žino, kad esu vedęs? Ji jau seniai mirusi. Viešnia pajudėjo, nori nueiti. Ėmiau šaukti: — Mamyte, palauk, aš einu su tavim! Pamačiau, kaip, pakėlusi ranką, ji laimina ir smulku­ čiais žingsniais tolsta. Gulintis priešingame gulto gale Stasekas spiria į krūti­ nę. Įkrentu į kruvinas gleives. Pakėlęs galvą, dairausi. Jos nematau. Kas tai — sapnas? Vizija? Girdžiu: „ P i č ! . . Ratujcie!" Keiksmas. Vėl migla. . . Popiet taip snūduriuojantį mane pažadino. Atnešė siun­ tinį! Stebuklas! Ilgai lauktas pirmas siuntinys. Apima ne­ nusakomas džiaugsmas. Svarbiausia, manęs neužmiršo, manimi rūpinasi! Atsirado net daugiau jėgų. Pavirtęs ant šono, pasikeliu ir žiūriu į siuntinį. Drebančiom rankom atidarau. Žiūriu į lašinius, svogūnus, sviestą, dešrą, rie­ bius džiūvėsėlius. Darosi silpna, krentu į guolį. . . Tik pailsėjęs vėl pakeliu galvą, atsilaužiu džiūvėsėlio ir įsidedu į burną. Net cigarečių keli pakeliai įdėti. Ji žino, kad nerūkau, bet įdėjo. Mano, gal pravers. N i e k o man nebereikia. Be reikalo atsiuntė. . . Save nuskriaudė. 12b

Vėl imu džiūvėsėlį, perlaužiu. Pusę duodu Stasekui. Po trupinėlį kandu, čiulpiu. Ateina gerasis gydytojas. Rodau jam siuntinį ir noriu nusišypsoti, bet jaučiu, kad neišeina. Siūlau gydytojui paimti, kas patinka. — Jūs nebijokit, prašom, imkit. Aš dar nieko savo rankom neliečiau. Tik va džiūvėsėlį išsiėmiau. Gailestingai jis pažvelgia į mane ir sako: — Žinau. Dėl to ir atskubėjau. Perspėti, kad nepersivalgytumėte. Labai atsargiai, tik po truputį čiulpkit. Labai atsargiai. Gal dabar? . .— norėjo dar kažką sakyti, bet nu­ tilo. — Suprantu, mielas daktare. Suprantu viską. . . Ačiū jums už rūpestį. Prašom, imkit. . . Man jis jau nereikalin­ gas. . . Per vėlai atėjo. — Nekalbėkite taip! Galbūt jis jus išgelbės. Jūs turite norėti gyventi. Jūs turite sukaupti visas jėgas. Jis paima porą svogūnų, porą riebių džiūvėsėlių ir ne­ didelį gabalėlį dešros. — Gerbiamas daktare, prašau paimti, kas, jūsų nuo­ mone, geriau, ir nunešti profesoriui Starkui. Jis išsiima skalpelį, atpjauna dešros, paima vieną džiū­ vėsėlį, svogūną ir padėkojęs nori eiti. Išdrįstu paprašyti, kad plonai, plonai supjaustytų lašinius. — Paslėpk lašinius ir kitką, kas tau labiausiai reika­ linga. Sulėks „krankliai", ir tau nieko neliks,—sako Stasekas. Paimu lašinius, kelis svogūnus, dalį riebių džiūvėsė­ lių, česnaką, porą pakelių cigarečių ir paslepiu po klijuote. Pavargęs guliu. Mintimis noriu nuskristi pas jas. Bet. . . Ateina tas, kuris su lazda tualete mums barškino per nuga­ rą. Vaišinu jį, nes jis tam ir atėjo. Dirstelėjo į siuntinėlį, paėmė pakelį cigarečių, porą svogūnų, česnaką ir nuėjo. A t ė j o sanitaras Vladekas — ir jį vaišinu. Tas paima svogūną, džiūvėsėlių ir prašo pakelio cigarečių. — Prašau imti. Reikia ir savęs neužmiršti. Paimu du plonus lašinių ga­ balėlius. Vieną įsimetu į burną ir čiulpiu, kitą duodu Sta­ sekui. Ar gali vienas valgyti, kai žinai, kad jis ne mažiau 127

Valgysim, ką turiu, kartu. — 2iūrėk, ateina mušeika sanitaras Gervinskis, — pers­ pėjo Stasekas. Atėjęs pažiūrėjo į siuntinį ir nustebęs klausia: — Kur visas maistas, kad tiek mažai turi? Meluoju: — Pavaišinau draugus ligonius. — Nėra reikalo vaišinti! Kas tau leido? Turbūt nori, kad jie greičiau nusprogtų?! Jie išstips ir be tavo pagalbos. Kitą kartą už tokį vaišingumą gausi į dantis ir išlėksi iš ligoninės. Gavai, jei nori, duok, kam reikia, ir pats ėsk! Supratai, susmirdęs litvine?! Pasiima svogūną, cigarečių pakelį, česnaką ir nueina. Skubiai įkišau ranką į dėžutę, išėmiau ploną džiūvė­ sėlį, perlaužiau. Dabar viskas bus per pusę. . . Uždarau siuntinį ir pasidedu prie galvos. Čiulpiu atsikąsdamas po trupinėlį — ir mintyse pas jas. Taip norisi dar imti, valgyti, valgyti. . . Bet. . . Kalu sau į galvą: „Daug valgyti negalima! Mirtis!" Bet ranka jau įlindusi į dėžę ir traukia porą sausainių. Nesuprantu, kas pasidarė. Pirma gulėjau nieko negal­ vodamas ir valgyti nenorėjau, o dabar? . . Sučiulpiau ga­ balėlį ir — ranka prie dėžutės arba ieško lašinių po kli­ juotę. Pilvas prašyte prašo. Vėl čiulpiam po lašinių gaba­ lėlį. Et, suvalgysiu viską, ir nerūpės. . . N e . . . negalima. . . Prašau draugą ką nors papasakoti, kad užmirščiau tuos gardumynus. — Man atvykus į lagerį,— pailsėjęs sako draugas,— tai buvo daugiau kaip prieš metus, mačiau, kaip ką tik mirusiam kaimynas išplėšė širdį, kepenis ir surijo. Pamatęs maniau, kad išprotėsiu. Tu įsivaizduoji, kaip jis atrodė? Apsitaškęs krauju, suleidęs nagus į tuos dar garuojančius gabalus. Baisu prisiminti. . . Saukiau, rėkiau, jeigu būčiau turėjęs kuo, būčiau užmušęs, bet apsiėjo be manęs, atbėgęs blokavas jį užplumpino. Stasekas pailsėdamas neprašomas šneka: — Ar tu įsivaizduoji, ką daro badas? Jeigu riebesnį kalinį, ką tik atėjusį į lagerį, užmušdavo ir išmesdavo į koridorių, tuoj prisistatydavo žmogėdros, išpjaudavo sė128

dynės, šlaunų, rankų raumenis ir žalius surydavo. Nenoriu klausyti, šiurpu. Išsitraukiau lašinių porą pionyčių gabalėlių. Abu čiulpiam ir tylim. Jis pavargo pasa­ kodamas, p aš klausydamas. Jau snaudžia. Užsnūstu ir aš. Pašokstu susapnavęs, kad siuntinį apsėdę žmogėdros kru­ vinomis rankomis ėda, o vienas iš jų paima mano ranką, pačiupinėja raumenis, nusispjauna ir ją numeta. Bet ma­ tau, kad siuntinys guli nepaliestas, tik jaučiu, jog ranka nutirpusi. Pabudęs kaip niekad kenčiu alkį. Ciulpiam po džiūvė­ sėlio pusę. . . N e , reikia kalbėti. Kitaip viską suvalgysim. Stasekas kalba: — Aš tau galiu papasakoti, kaip prieš išrikiuotus ka­ linius kartuvėse korė draugus. Ne po vieną — po kelis. Kai pakorė geriausią mano draugą, aš tik suspaudęs kumš­ čius keikiau ir verkiau. Maniau, iš skausmo sprogsiu. Ži­ nojau, jis nekaltas, labai geros ir tyros širdies. Mačiau, kaip atiduodavo šunims sudraskyti draugus, kurie norėjo gyventi, bėgo iš šito pragaro. Kaip vykdydavo Berlyno nuosprendžius ir kapodavo bizūnais paguldytus ant „ožio" katorgininkus — po dvidešimt penkis kirčius. Kaip jie šaukė! Tylim. . . Bet neilgai. Girdžiu: — Stai kuo čia gali džiaugtis — kad mirtis mūsų negąs­ dina, nors kasdien, kiekviename žingsnyje ją matai. .. Kasdien einam į darbą, kasdien jaučiam krematoriume degančių lavonų kvapą ir nepagalvojam, kad ten dega ne malkos, bet tavo likimo draugai, kurie irgi labai norėjo gyventi. Turėjo šeimas. Viskas liko. Tik pilkas dvokian­ čių dūmų kamuolėlis ir pora kilogramų pelenų. Jie šiek tiek padidino kalną prie krematoriumo. Namiškiai miru­ sio pelenus galės gauti, nes Vokietija kultūringas kraštas. Prašai — imk, nors ir vežimą, vagoną, tik mokėk pinigus. Pasems iš to didžiulio kalno, pripils urną ir pasiųs. . . kažin kieno pelenus. Mes žinom, kad tai ne jo pelenai, o velniai žino kieno, galbūt kokio žmogžudžio, bet ar tai svarbu? Laisvėje gyvenantieji tiki, kad gavo jų brangaus žmogaus pelenus. Tegu. Tik mes žinom, bet niekada negalėsim to pasakyti. . . Niekas nesijaudina, kad kitas mirė, kad mirusį ar užmuštąjį neša. Pykdo tik, kad reikia nešti, vilkti. Kad 5.— 2460

I2<)

miręs vargina nešančius. Kas čia baisaus? Mirti nebijai, o vis dėlto saugais. 2inai, kad užmuš — ne šiandien, tai ryt, poryt, bet bėgi, saugais. Nesijaudini dėl kitų mirties, niekas nesijaudins dėl tavo mirties. Mes daugiau bijom ne mirties, bet kančios. . . Pavargo. Ilgai Stasekas tyli. O aš kenčiu baisų alkį. Matyt, jis irgi kenčia, todėl taip ilgai šnekėjo, gindamasis nuo jo. Ne, n e . . . Neišlaikysiu. . . Turbūt surysiu viską, ką man atsiuntė. Mintys sukasi apie gulintį galia galvos siuntinį. — Stasek,—vėl šnekinu draugą, norėdamas užmiršti siuntinį, nors kalbant su aukšta temperatūra burna dar la­ biau džiūsta.— Sakyk, kas tas gydytojas Heidelis? — Palauk. . . Leisk pailsėti. Labai pavargau. Ilsėkimės. Ilsimės, snūduriuojam. Bet iš tiesų tik apsimetam — galvojam apie maistą. Stasekas tai jaučia. — Klausei apie Heidelį? — Taip. — Tai Lagerio ir šitos ligoninės vyriausiasis gydy­ tojas. Vienintelis iš visų lagerio esesininkų baigęs aukštą­ jį mokslą. Kiti kvailiai, bukapročiai, išsigimėliai, žmogžu­ džiai, žvėrys. Mandagus, nesikeikia, tylus. Tik va blogybė, kad pasiduoda feldfebeliui Hauptui. Sis yra ligoninės val­ dovas, tvarkąs visus reikalus. Kai ima šaukti ligoninės kieme, skardena visame lageryje. Jis nuodija kalinius. Lagerio valdžiai pareikalavus, mirtinus vaistus, karbolį, suleidžia kaliniams, kurie tuoj po to pakrato kojas. Žino­ ma, tam pritaria ir Heidelis, bet jis pats to nedaro. Hauptas pasigėręs bliauna, keikiasi, muša, lenda prie esesininkų, girtas nušleivoja ir į moterų lagerį ir lenda prie jų. Draugas vėl nutyla, ilsisi. . . Tik po ilgos pertraukos sako: — Kitas ligoninės žmogžudys — tai ligoninės ,.ober capo", kalinys Janas Veitas. Keisčiausia, kad Hauptas jo klauso kaip tėvo. N o r i ką Veitas padaryti, kreipiasi į Haupt ą . ' O Hauptas į Heidelį, ir reikalas sutvarkytas. Veitas tikrasis ligoninės diktatorius. Prisimeni, tas, nuo kurio tualete gavom lazda. Cia dar yra sanitaras Gervinskis. Tas, kuris aprėkė už siuntinio išdalijimą. Jo reikia saugo­ tis, nes mėgsta kaliniui brūkštelėti atbula ranka. Jis tik no

tuo geras, kad ne vagis ir neleidžia kitiems vogti. Visą paskirtą maistą atiduoda kaliniams. Nepavogs nė kruo­ pelės. — Žiūrėk, Hauptas ateina!—perspėjo Stasekas. Feldfebelis pravėrė duris, įlindęs pastovėjo. Storas kaip alaus statinė, žemas, išvertęs didžiulį pilvą ir aptakią krū­ tinę, per kuriuos turbūt nemato ir savo kojų. Jau pagyve­ nęs vyras. Pastovėjo. Susiėmė už nosies, suprunkštė kaip arklys, pauostęs paplėkusių avižų, ir sukeikęs išpuolė pro duris. — Bijo šėtonas užsikrėsti, todėl ir neina,— sako Sta­ sekas. — Mums tuo geriau, kad čia nelenda. Vladekas atneša vaistus. Pamatavo temperatūrą — trisdešimt devyni laipsniai. Ji nekrinta. Viduriai nesitaiso — dar labiau sugedo. Tik va jau galiu bent kiek kalbėti ir klausyti Staseko pasakojimų. (kišu Vladekui pakelį cigarečių ir prašau: — Gerasis žmogau, parūpink man kokį gelžgalėlį. Ne­ turiu kuo užsitepti sviesto, atsipjauti maisto. Vladeką mano dovana nudžiugino. Nuo to laiko mes dar labiau susidraugavom, o dėžutėje atsirado nulaužta pei­ lio geležtė. Visi rytai tokie patys — su dejonėmis, šauksmais. Vie­ ni kliedi, barasi, šaukia, keikia, rankomis gaudo grabalio­ ja, pasikelia ir krinta atgal, kiti stingsta, akys užmerktos, įkritusios į gilias akiduobes. Gaila visų. Rodos, imk tą savo siuntinį ir išdalyk. Jei­ gu žinotum, kad juos išgelbėsi. Deja. . . Reikės eiti į tualetą. Kur pasidėti maistą? Gulintieji tikrai neims, bet lakstančių sanitarų armija. . . Jie ne­ aplenks, matydami, kad guolis tuščias, o siuntinys kėpso. Sanitaras šaukia, varo į dušą praustis, valytis. Valyti yra ką: gulim juodame, dvokiančiame dumble. — Ką daryti su maistu? — Aš pasiliksiu, o tu eik. Pasaugosiu. Paskui aš eisiu. — Vienas nenueisiu nei aš, nei jūs. — įsikibk į kitą einantį. Va matai, lipa iš apatinio aukš­ to. Gal jis tvirtesnis. Abiem bus stipriau eiti. — O klijuotė? 131

— Aš išplausiu. Lipu. Virste išvirstu. Bandau eiti vienas. Galva sukasi, silpna, silpna. . . Kojas kelti sunku, bet judu. Pamažu, pa­ mažu pirmyn. Įsikibęs narų, sienų, durų. . . Einu. Kojos neklauso, pinasi, goglinu kaip supančiotas. Taip noriu sėsti, g u l t i . . . Sunkiai, labai sunkiai, vos ne keturpėsčias pasiekiu tua­ letą. Jis man nereikalingas. Slenku po dušu. Vanduo šal­ tas. Plaunuos, nes nusiplauti reikia. Slapias, susitraukęs, pamėlynavęs svirduliuoju atgal. Ak, koks ilgas kelias ir taip slidus su nešančia klijuotėse „derva". Pamatęs mane grįžtantį, ritasi iš guolio Stasekas. Su­ ėmę už kampų klijuotę, tempiam iš lovos. Laikausi narų ir stebiu nutolstantį draugą. Slenka lyg vaiduoklis viena ranka prisilaikydamas narų, kita velka sunkiausią naštą. \ guolį lipti bijau/O jeigu kliuktelėtų ant pjuvenų čiužinio šaukštas „deguto"? Kas tada? . . Lau­ kiu Staseko. Kur jis dingo? Taip ilgai nepareina. Kojos virpa, lyg gavęs per jas lazda suklumpu ir drimbų prie narų. Drebu. Jeigu užeis sanitaras Kazikas ar j jį panašus budelis? . . Užmuš kaip iškritusį iš lovos. Baimė vėl pastato ant kojų. Matau ant čiužinio maistą, kurį buvau paslėpęs po klijuotę. Kad tik greičiau sugrįžtų Stasekas!. . Šiaip ne taip paklojam klijuotę. Prieš įlipdami į guolį ilsimės. Lipam kaip į aukščiausią kalną. Kalbėti nėra jėgų. Gulim priešpriešiais, suglaudę šaltas, sustingusias kojas, ir stirenam. Purtydamiesi šiek tiek apšilom. Atpjaunu po plonytę lašinių skiautelę ir čiulpiam kaip saldainį. Tylim. Bet kiek žmogus gali tylėti? — Vladai, žinai, kiek dabar lagery kalinių? — klausia į lubas įrėmęs žvilgsnį Stasekas. — Iš kur žinosiu. A r g i tai man svarbu? Kuriems ga­ lam? . . — Svarbu! Beveik penki tūkstančiai. O kasdien užmuša ir išmiršta apie šimtą, kartais ir daugiau. Miršta nuo tos ligos, kuria mes sergam, nuo storosios žarnos uždegimo, choleros, šiltinės, dezinterijos. . . — Sakyk, mielasis, iš kur viską žinai? — Aš senas katorgininkas. Matai mano numerį? Tu šla­ pias viščiukas prieš mane. Mano draugų, su kuriais atva132

žiavau, nebėr, visi išrūko. Vienus užmušė, kitus uždaužė akmenimis ir plytomis, dar kitus pakorė, kiti mirė nuo ligų, bado. . . Nutilo. Lyg apverkęs mirusius draugus, kaulėta ranka perbraukė per akis. . . — Aš likau gyvas. . .— taip sunkiai ištarė šiuos žodžius ir pritilo,— nes esu batsiuvys, dirbu po stogu. Ten šilta ir gaunu papildomai maisto. Gerai siuvu aulinius batus. Mano siūtais batais vaikšto komendantas Hopė, lagerio viršininkas Majeris, jo pavaduotojas, raporto viršininkas Chemnicas, daugybė esesininkų, viršininkų ir žmogžudžių. Net lagerio seniūnas Lemanas, ir tas laksto po lagerį mano siūtais batais. Visi nori, kad gražiai ir greit pasiūčiau. T o ­ dėl man šį tą slapčiomis atnešdavo. Bado nejaučiau. \ dirb­ tuves susirenka kapai, blokavi ir kiti kailialupiai ir jie nori gerų batų. Čia j i e aptarinėja dienos įvykius, išgirsti įvai­ riausių naujienų apie esesininkus, valdžią, pareigūnus. . . Tylim. . . Neilgai. — Jei išliksim gyvi, aš tau pasiusiu kamašus, juos lei­ džia nešioti kaliniams. Tas prakeiktas klumpes, smukinėjančias ir trinančias kojas, galėsi suskaldyti. Jei išliksim gyvi. . . Beprasmės kalbos. Kas išėjo iš šios duobės? Visi išnešami ar išvelkami už kojų į kiemą. Nė vieno nemačiau išeinančio. . . Nė vieno pasveikusio. Tik beprotis save gali džiuginti tokiom svajonėm. . . kamašais. Staiga išgirdau: — Tau laiškas! — net pašokau iš nuostabos ir džiaugs­ mo. Prie manęs stovėjo gerasis sanitaras. — Nesitikėjai? — šypso Vladekas. — Vladek, ar gali būti didesnis džiaugsmas šiame pagare? Tai pirmas laiškas iš namų. Ačiū tau, brangusis. Pažvelgęs į voką, pažinau: tai jos, žmonos Danutės, rašysena. Bet praplėštas. Aišku, tai cenzoriaus Pingvino darbas. Laimė, kad neįtrenkė į šiukšlių krepšį. Ištraukiu prirašytą popieriaus lapelį iš voko. Širdis keistai mataruoja. Koks džiaugsmas! Glaudžiu, bučiuoju, tarsi tą, kuri rašė. Matau, kai kurie žodžiai išsilieję. Su­ pratau, rašydama verkė. O aš verkiu skaitydamas. Rašo, kad gyvena neblogai, tik labai išsiilgo. Dukrytė 133

auga sveika, žvali, judri, šypso ir tėveliui siunčia šypsnį. Išsiilgę visi: močiutė, draugai. Visi laukia grįžtančio. Pra­ šo ja nesirūpinti. Siuntinius žada siųsti kas savaitę ir lie­ pia žiūrėti savęs, rūpintis sveikata. . . Kaipgi aš galiu rūpintis savo sveikata? Cia kas minutę į akis žiūri mirtis. O gal išgelbės tavo siuntiniai, padedant gerajam gydytojui latviui ir tam paslaptingam, nesirodančiam profesoriui Starkui? N e . . . Iš čia išgelbėti gali tik stebuklas... Negaliu dabar joms parašyti laiško ir vargu ar kada galėsiu. . . Skaitau Stasekui, ką rašo žmona. Pasakoju, kaip ji at­ rodo, kaip susipažinom, kaip mylėjom vienas kitą. Neži­ nau, ar jam įdomu. Jis tyli, lyg užsigalvojęs žiūri į tolį. — Stasek, o tu vedęs? — Vedęs. Turiu dukrą ir sūnų. Nežinau jų likimo. Žmo­ na neparašo man laiškų, neatsiunčia siuntinių. Gal vokie­ čiai sušaudė,— nutilo, tik girdėti duslus alsavimas. Laišką padedu po klijuotę. Užėjus didesniam liūdesiui, ištraukiu ir skaitau. Skaitau ir, regis, randu vis ką nors nauja. Kiekvienas paskaitymas ragina: „Turi gyventi." Persižegnoju, meldžiuos. Prašau Aukščiausiąjį globoti mano gerąsias ir tuos, kurie manimi rūpinasi. — Ar tu tiki? Tu krikščionis? — klausia Stasekas. — Taip, tikiu. — Aš irgi tikėjau,— atsiduso batsiuvys.— Labai tikė­ jau. Dabar mažai betikiu. Jeigu Dievas yra, kam leidžia šitokias baisybes? Pasakyk tu man. — Ar esi baigęs kokį nors mokslą? — N e . Aš batsiuvys! — Sakyk, mielasis, kas sukūrė tą koncentracijos la­ gerį — Dievas ar žmonės? Žmonės! Dievas žmonėms davė laisvą valią, ką norim, tą ir darom. Tu nori, kad Dievas būtų kapas, baustų šitame budelių sukurtame pragare kapą, blokavą, šraiberį, esesininką ar net Hitlerį su Stalinu. Atimtų iš jų lazdą ir apdaužytų jiems šonus. Kur tada bus žmogaus laisva valia? Ne, Stasek, Dievas bus oberkapas, kai mes pas Jį nueisim. Tada primins, kaip tu, žmogau, panaudojai Jo suteiktą laisvą valią. Nutilau, tylėjo ir jis. Ilgai, ilgai. .. 134

Iš kur toks mano apetitas? Baisus alks. Iškentėk, kai maistas prie galvos. Ranka vėl dėžutėje. Bet neimu, ištrau­ kiu ranką — reikia save nugalėti. O iš kitų gultų šaukia: — Panowie, dajcie pic! . . Mamo, daj pic! Niekas neateina, neatneša. — Sakyk, Stasek, kam jie čia mus laiko? Kam kankina? Juk vis tiek išeisim pro kaminą. — Jie daro bandymus: duoda įvairių tablečių, leidžia vaistus ir žiūri, ar greit nusprogsim. Aš jų duodamų vais­ tų negeriu. Jei ateis leisti man vaistų ir jeigu turėsiu jėgų, trenksiu per jų švirkštą. Tegul mane užmuša. Ne, aš bu­ deliams nebūsiu „triušiu". Ar matei bent vieną pagydytą? Matei? Visus tempia už kojų. . . — Mačiau, kai kam leido vaistus, bet niekada nepa­ galvojau, kad bandymui. Juk mes visi sergam, galbūt ne ta pačia liga. Vieniems reikia leisti, kitiems duoti tablečių. — Tu manai, kad jie nori tave pagydyti? Kam tu jiems reikalingas, jeigu paeiti negali? Cia žmogus reikalingas sveikas, darbingas, kol dar gali dirbti, po to juo reikia kuo greičiau atsikratyti, jį sunaikinti, užmušti. Juk čia žmonės atvežami naikinimui. Geraširdis naivuolis. . . Tu tiki, kad tie velniai nori tave išgydyti, išgelbėti? Kam tu jiems reikalingas? Ne tokius,— jaunus, stiprius užmuša, o tu, prakiurusiais viduriais ir susmirdęs, pats nenueini ir į tualetą! Tu manai, tie klipatos, einantieji į darbą, reika­ lingi? Bet numarink, užmušk per vieną dieną, kai kaminas jų praryti iš karto negali. Tegul išsprogs pamažu. . . Kol išsprogs, dar ginklų fabriką pastatys. .. Tylėjau, nesuvokdamas, ką atsakyti. — Tu manai, jie nenori šitos ligos nugalėti? N o r i ! Tik ne dėl to, kad tave ar mane išgelbėtų. Jie bijo, kad šios li­ gos nepersimestų į aplinkinius kaimus, miestus. Juk esesi­ ninkai eina pas apylinkėje gyvenančias žmonas, našles, gyvanašles, mergas. Yra komandų, einančių dirbti pas ūki­ ninkus. Gyventojai šaukia, kad esesininkai ir kaliniai už­ neš tą baisią cholerą į jų šeimas, išmarins visą apylinkę. Ar tu žinai, kad Gdansko ligoninėj nuo trydos nusprogo ke­ li esesininkai. Dabar jų nebeišleidžia pas bobas. Karanti­ nas. T i e eržilai kaukia kaip vilkai. Jiems reikia bobų. .. 135

Jie džiaugias, kad mes sprogstam. Jie keikia krematoriu­ mą, kad tas nesuspėja praryti nusigalavusių mūsų! — net galvą pakėlęs, įsikarščiavęs šaukė Stasekas.— Jei mus kas fšgelbės, tai tavo žmonos atsiųsti lašiniai, o ne tie vaistai. Negerk jų, nugaiši kaip tarakonas. Aš tau kaip broliui patariu! Va tas, prisimeni, kuris prie mūsų gulėjo, rijo tabletes. Gėrė ne vaistus, bet nuodus. . . Išsigandau. Gal jis kliedi karščiui pakilus? Gal išprotė­ jo? Tačiau taip nuosekliai nekalbėtų. Tarsi supykęs ant manęs, atsidusęs ir akimirką pail­ sėjęs, jis vėl šaukė: — Cia,lageryje, vanduo užkrėstas. Galima gerti tik vi­ rintą. Kas tau pasakė: „ N e g e r k to vandens"?! Tik toks pat kalinys kaip tu, kaip aš. Ar valdžia perspėjo, kai atve­ žė? Gerkit, rykit, sprokit! . . Ar jie pastato bloke virinto vandens boselį? Kur atsigerti? Gerk, ryk iš balos! . . Kur gaus gerti vargšas katorgininkas, einantis į darbą su tris­ dešimt aštuoniais, trisdešimt devyniais laipsniais tempera­ tūros? Puola kaip šunėkas prie balos ir laka. . . Jis žino, kad laka cholerą, dezinteriją, bet laka. Jam nesvarbu, jis nori nuraminti troškulį ir mirtį. . . Ar esi tikras, kad balų vanduo tyčia neužkrėstas? Kuo esi tikras, kad į kavą nėra įvaryta pora kibirų balos vandens? Kavą geri iš neplauto dubenėlio, iš kurio gal gėrė tryda sergantis. O kad iš tavo, trydaliaus, negėrė sveikas katorgininkas? Mes savo dirbtu­ vėse vandenį geriam tik virintą. — Stasek, jei negėrei nevirinto vandens, tai kaip su­ sirgai? — Užkrėtė kuris nors trydalius klipata! Užkrėtė! Ki­ taip negalėjo būti! Keista, pirma jo liežuvis neapsivertė, o dabar jis pri­ kimusiu balsu šaukia lyg ant manęs įširdęs. — Tu įsitikinęs, kad visi kaliniai geri. N e ! Tarp jų yra daugybė velnių. Stai ką jie daro: nusiperka kantinėj mi­ neralinio vandens, išlaka, o butelį pripila balos vandens ir išmaino ant duonos su tuo kaliniu, kuris jos jau nenuryja. Su tuo, kurio temperatūra keturiasdešimt. . . Va, gal ir aš išgėriau tokį butelį kantinės „mineralinio" vandens? Už duonos gabalą nusipirkau mirtį. Netikėk visais kaliniais, tarp jų yra gerų, bet yra visokių žaliatrikampių žmogžu136

džių, o ir su raudonais trikampiais atsiras valkatų, sadistų. O šitie baltais chalatais, kurie čia valkiojasi ir duoda tab­ letes, yra budeliai arba jų pagalbininkai. Gal jie to ne­ darytų, juos priverčia tokie kaip Hauptas, Veitas ir kiti. — Cia tai netiesą pasakei! — užginčijau.— Pavyzdžiui, mane čia lietuvis profesorius paguldė. Jis mane nori iš­ gelbėti. A r g i tu nematai, koks geras gydytojas latvis? Juk jie tokie pat kaliniai kaip mes. Aš tikiu, kad jie nori išgelbėti mane, tave ir kitus. — Gal tik tave. Gal tik tave. . .— Stasekas nusišypso­ jo ir nusisuko. Supyko. Staiga atsigręžė ir vėl prabilo: — Ką jie gali? Matai, tas latvis ateina ir dreba, skuba, kad tik nepamatytų koks viršininkas vokietpalaikis, jog jis pas tave dažniau ateina. O tas tavo profesorius net akių neparodė. Jis inteligentas, ir tu ne kurpius, bet jis tavęs bijo kaip velnias kryžiaus. Pasakyk, kodėl jis neateina? Pasakyk! Tu nepasakysi! Tu pats nežinai! — Prašau nekalbėti apie jį blogai. Tu nežinai, kokio­ mis sąlygomis jis dirba. Kiekvienas saugomės valdkolonos. Ir pats siuvai batus ir \ ją nėjai. Gal jis čia atėjęs šim­ tus išgelbės. Jis — garbės kalinys, gali nedirbti. Menkas malonumas apie tuos trydalius vaikščioti. Supranti, kas tai — užsikrėsti? Rizikuoti savo gyvybe. . . Supranti?! Jis aukojasi. O gal jam pavyks surasti efektyvų gydymą. . . — Cha cha cha! — dirbtinai pabandė nusikvatoti Sta­ sekas ir, pasirėmęs alkūnėmis, pakėlė galvą. Įbedė karš­ čiuojančias akis j mane, virpėjo kaip drugio purto­ mas. Išsigandęs aš irgi pakėliau galvą. Kas čia dabar su juo? O jis tiesiog plyšojo: — Turbūt neatskiri dienos nuo nakties? Sakykim, tas tavo profesorius suras priemonę! — Stasek, nešauk. Prišauksi lazdą. Kalbėk tyliai, gir­ džiu. — Tegul užmuša šitie niekšai! T e g u l . . . — " ė m ė tyliau kalbėti.— Aš noriu tau įrodyti, kad tu nė velnio nesusi­ gaudai. Tau čia ne Kaunas. Taigi va, sakykim, turim gerus vaistus. Tai ką tu manai — ims tave, mane ir kitus trydalius gydyti? Jie gydys šituos dvikojus šunis esesininkus, bet ne 137

mus. Tu, aš ir toliau liksime eksperimentams ir vilks mus iš čia už kojų. Kodėl tau į makaulę negalima įkalti, kad tu čia atvežtas ne į kurortą, o sunaikinimui? Kodėl tu, moky­ tas, nesupranti to, ką batsiuvys supranta? — Bet ir batsiuvys gali klysti. — Aš čia neklystu. Taip, kaip batus siūdamas! — nu­ sispjovė, nuvirto ir žiūri į lubas. Lūpos dar juda, bet tyli. Nekalbinu, bijau, kad jis vėl nešauktų. Po kurio laiko Stasekas jau kitokiu tonu prašneko: — Nesupyk, Vladai, nenoriu tavęs užgauti. Aš tave gerbiu... Bet štai dar ko noriu paklausti, nors žinau, tu man neatsakysi. Pasakyk, kodėl profesorius tavęs neaplan­ ko? Aš žinau. . . Nenoriu tau širdies užgauti. . . Nutylė­ siu. . . Abu tylėjom. . . Jis turbūt labai pavargo, nes šitiek kalbėjo. Kalbėjo ir šaukė. . . Dabar ilsisi. Tačiau neilgai. — Sakyk, ar tau geriau, kad čia tave paguldė? Ar tau geriau, kad tu čia pasikankinęs ten pat nueisi, kur kiti nu­ ėjo ir eina? Ar tau geriau čia dusti toj smarvėj? — Aš visai negalvoju ten eiti, kur kiti eina. Aš noriu gyventi! Žinok, aš gyvensiu! Tu man daugiau nekalbėk apie tai! Mane išgelbės žmona. . . mane išgelbės lietuvis profesorius ir gydytojas latvis. Jis manęs nenuodija. .. Jie mane gelbsti, kaip gali. . . Aš išeisiu pro duris savomis kojomis! — nesuprantu, kaip išsprūdo paskutiniai žodžiai, nes pats tuo, ką pasakiau, nelabai tikėjau. Jis tai suprato. — Nepyk. Nenorėjau užgauti tavo lietuvių, latvių gy­ dytojų. — Miegokim. .. Ne, neiškęsiu. Valgysiu. Tik čiulpsiu, kad burnoje ne­ būtų taip sausa. Atsipjoviau plonytj gabalėlį lašinių ir čiulpiu. Tokį pat atpjaunu ir Stasekui. — Prašau, imk, čiulpk. — Nereikia, valgyk! Nereikia! — Ką čia sugalvojai?! Nerodyk kaprizų! Labai negražu. Imk ir čiulpk! — Nenoriu be reikalo tavo gerosios žmonos maistą gadinti. Tu gyvensi. O aš žinau, kad iš čia neišeisiu. — Prašau imti be jokių kalbų. Aš supyksiu, jeigu neim­ liu

mus. Tu, aš ir toliau liksime eksperimentams ir vilks mus iš čia už kojų. Kodėl tau į makaulę negalima įkalti, kad tu čia atvežtas ne į kurortą, o sunaikinimui? Kodėl tu, moky­ tas, nesupranti to, ką batsiuvys supranta? — Bet ir batsiuvys gali klysti. — Aš čia neklystu. Taip, kaip batus siūdamas! — nu­ sispjovė, nuvirto ir žiūri į lubas. Lūpos dar juda, bet tyli. Nekalbinu, bijau, kad jis vėl nešauktų. Po kurio laiko Stasekas jau kitokiu tonu prašneko: — Nesupyk, Vladai, nenoriu tavęs užgauti. Aš tave gerbiu. . . Bet štai dar ko noriu paklausti, nors žinau, tu man neatsakysi. Pasakyk, kodėl profesorius tavęs neaplan­ ko? Aš žinau. . . Nenoriu tau širdies užgauti. . . Nutylė­ siu. . . Abu tylėjom. . . Jis turbūt labai pavargo, nes šitiek kalbėjo. Kalbėjo ir šaukė. . . Dabar ilsisi. Tačiau neilgai. — Sakyk, ar tau geriau, kad čia tave paguldė? Ar tau geriau, kad tu čia pasikankinęs ten pat nueisi, kur kiti nu­ ėjo ir eina? Ar tau geriau čia dusti toj smarvėj? — Aš visai negalvoju ten eiti, kur kiti eina. Aš noriu gyventi! 2inok, aš gyvensiu! Tu man daugiau nekalbėk apie tai! Mane išgelbės žmona. . . mane išgelbės lietuvis profesorius ir gydytojas latvis. Jis manęs nenuodija. . . Jie mane gelbsti, kaip gali. . . Aš išeisiu pro duris savomis kojomis! — nesuprantu, kaip išsprūdo paskutiniai žodžiai, nes pats tuo, ką pasakiau, nelabai tikėjau. Jis tai suprato. — Nepyk. Nenorėjau užgauti tavo lietuvių, latvių gy­ dytojų. — Miegokim... Ne, neiškęsiu. Valgysiu. Tik čiulpsiu, kad burnoje ne­ būtų taip sausa. Atsipjoviau plonytį gabalėlį lašinių ir čiulpiu. Tokj pat atpjaunu ir Stasekui. — Prašau, imk, čiulpk. — Nereikia, valgyk! Nereikia! — Ką čia sugalvojai?! Nerodyk kaprizų! Labai negražu. Imk ir čiulpk! — Nenoriu be reikalo tavo gerosios žmonos maistą gadinti. Tu gyvensi. . . ' O aš žinau, kad iš čia neišeisiu. — Prašau imti be jokių kalbų. Aš supyksiu, jeigu neim­ l i

si. Čiulpk ir norėk gyventi. Vaistus kaip nori: nori gerk, nori — negerk. O valgyti prašau! Paėmė. Čepsi, čiulpia. . . ir verkia. Miegojau kietu miegu. Pabudau išgirdęs raginimą praustis. Stebėjausi, kad šiandien einu stipriau negu vakar. Griuvinėjau, bet ne taip buvo silpna. Grįždamas sutikau .išeinančius". Vienus nešė dviese, kitą sanitaras tempė grindimis už kojų, ir mirusiojo galva daužėsi į grindis Sužvėrėjau ir aš: jokio gailesčio, jokios užuojautos. Atrodo, taip reikia, viskas normalu. Taip turi būti. O ma­ žas būdamas kiekvieną mirusį apverkdavau. . . — Kaip jautiesi? . .— klausiu Staseką. — Siek tiek geriau. O tu? — Ne taip silpna, bet griuvinėju. Temperatūra nekrinta — trisdešimt aštuoni laipsniai ir devynios dalys. Gerai, kad nors pusryčius gali ramiai pavalgyti, nie­ kas netraukia iš rankų sulankstyto puoduko. Mažai kas valgo čia pusryčius. Geria tik kavą. Geria ir prašo daugiau. Duonos neįstengia sukramtyti, nei rankoj išlaikyti, ji kren­ ta į dvokiančią buzą, kai kurių nukritusi ant grindų, kiti pasidėję ją ant krūtinės, o krūtinė jau nesikilnoja. — Vladai, žinai, ką noriu pasakyti? — Iš kur aš galiu žinoti. — Aš lietuvių labai nekenčiau. Labai. . . Kiekvienam sutiktam norėjau sugurinti snukį. — Už ką? Ką jie tau padarė? Aš matau, kad daugelis lenkų nekenčia lietuvių. Dabar suprantu, kodėl Staseko burna taip atsivėrė: šne­ ka ir šneka,— juk jis, būdamas už mane šiek tiek stipres­ nis, ir pirma galėjo kalbėti, bet, matyt, iš neapykantos lietuviams tylėjo. — Visokių, Stasek, yra,— sakau aš jam.— Taip tau pasitaikė. Aš Štuthofe sutikau labai gerų lenkų. Tiesa, daug jų mačiau užpuolus Vokietijai Lenkiją. Lietuvą užplū­ do srautas lenkų, bėgančių iš tėvynės. Man teko būti tarp internuojančių karių. Žinoma, tada tokių, kaip čia besi­ švaistančių lazdomis, neteko matyti. Nežinau, kaip šituos kriminalistus pavadinti. Žmogėdros! Mūsų kalbą nutraukė atėjęs gydytojas. Pasiteiravo, 139

išeiti. — Daktare, atsiprašau, ar jūs rūkote? — Mažai. . . — Prašau paimti tas cigaretes. Tai nuo mano žmonos. Nusišypsojo ir padėkojęs nuskubėjo. Kas dabar atsitiko? Ko jis šiandien toks bailus? Tei­ sybę batsiuvys sakė. . . Laikau rankoje tabletes ir galvoju apie jį. Gal dėl ma­ nęs turi nemalonumų? — Bijai gerti? Gerk. . . Jis tau blogų vaistų neduos. Gal jis ne toks kaip kiti. Bet matei? . . Matei, kaip jis bi­ jo? . . Net vandens neatnešė. . . Vos jam išėjus, įvirto Hauptas su Veitu. Jmečiau greit į burną tabletes, sukramčiau ir nurijau. Man pasirodė, kad tiedu atbėgo patikrinti, ką gydytojas atnešė. Bet ne. Skai­ čiavo, kiek mūsų guli toj dvokiančioj duobėj. Veitas baks­ nojo lazda ir skaičiavo. Hauptas plačias šnerves laikė pirš­ tais suspaudęs ir bėgte prabėgo pro mus. Netrukus pradėjo nešti naujus ligonius ir mesti į guo­ lius. Mus vis aplenkia. — Stasek, ar tu pastebi, kad į mūsų guolį naujų neimeta. Cia kažin kas irgi tvarko. — Ne kvailas esu, matau. Visuose gultuose guli po tris, keturis ir net penkis, o mes dviese. Turbūt gydytojas latvis taip pasirūpino. — Turbūt. . . Taip slenka mano dienos šioje mirties karalystėje. Vienus atneša, kitus išneša, o mes su Staseku nei jnirštam, nei sveikstam. Atrodo, kad mažiau viduriuoju. Gal tik įsi­ kalbu, kad taip yra? Siuntinėlis, valgant dviese, greičiau mažėja, ir dėžutę greit reikės išmesti Stasekas, turbūt norėdamas, kad užmirštume alkį, pasa­ koja ir pasakoja. — Man atvykus, komendantu buvo Paulis. Tai iš pri­ gimties žudikas, sadistas. — A r g i nuo vieno komendanto viskas priklauso? Tur­ būt kaip Berlynas diktuoja, taip jie ir daro. — Manai, Berlynas mato, kas čia dedasi? Komendan­ tas čia aukščiausia valdžia. Dabartinis komendantas neblo140

gas. Nesu girdėjęs, kad jis pats būtų kalinį prikūlęs. Po komendanto didžiausias viršininkas Majeris. Gudrus, pro­ tingas, bet tikras banditas. Daužo kalinius lazda, spardo. Laka spiritą, degtinę ir pasigėręs lenda į barakus, ieško pasismaginimų, ne vieną katorgininką yra užmušęs. Su malonumu jis šaudo Berlyno nuteistus kalinius specialiai įrengtoje būdelėje. Bet tiesioginis kalinių viršininkas — Majerio pavaduotojas Chemnicas. — O blokų esesininkai? — Taip, blokai turi savo auklėtojus esesininkus — kareivį ar feldfebelį. T o k i e auklėtojai turi ir savo mušimo ir naikinimo metodus. Vieni daužo kalinių galvas į sieną, kiti juos užspardo, treti lazda užmuša, užboksuoja, bizū­ nu užkapoja. Kiekvieno kitoks pomėgis, pasismaginimas. Jie moko blokavus ir šraiberius, duoda toną, kaip reikia naikinti reicho priešus, ir kartu su blokavais vagia kali­ nių siuntinius —o iš viso esesininkų lagery kelios kuo­ pos, nuo tūkstančio iki poros tūkstančių, kartais ir dau­ giau. . . Dažnai Staseko balsas, ir šiaip kimus, labiau pridusta, tačiau jis šneka ir šneka. Kartais užmiegu besiklausyda­ mas. Atbudęs randu jį miegantį. — Man čia atvykus,— pramerkęs akis prašneko Sta­ sekas, matyt, jausdamas, kad dar ne viską iškalbėjo,— buvo du seniūnai — Lėmanas ir Zelionkė. Valdžia pama­ tė, kad du seniūnai lageriui nereikalingi, nėra ką jiems veikti. Abu geri žmogžudžiai. Esesininkai sukurstė vieną prieš kitą. Lėmanas nugalėjo ir pasidarė vieninteliu se­ niūnu. Jis — vokietis. Girdėjau, kad laisvėj dirbęs šoferiu. Bet va užpampino jis tris vokiečius, mat ginkluotas pisto­ letu ir kirviu plėšė butus. Tai ir pakliuvo. Jam lagery dar geriau negu laisvėje. Cia jis be ginklo varo kitus pro ka­ miną, ir niekas jo nebaudžia. Blokavi, šraiberiai, kapai jam pataikauja, kaip tik iš­ mano. Ne juokas, apskųs Chemnicui — išlėksi iš parei­ g ų . ' O tokių, išmestų.į valdkoloną nesiunčia, bet į anglų ir amerikiečių bombarduojamus Vokietijos miestus, ne­ sprogusių bombų krapštinėti. Mirti tokie velniai labiau bijo negu mes. Lagerio maisto seniūnas nevalgo. Blokavi pristato jam duoklę, apvogdami kalinius, pavogdami jų 141

siuntinius. Tau neteko marširuoti Lemano gimimo dieną blokavų surengtame jo garbei parade? — Ne. — Aš žygiavau. Jis stovi ant paaukštinimo, o blokavi gena visus kalinius, tratina lazdomis. Žygiuoti turėjome ne bet kaip, o su daina, ir pro jį praeidami padaryti „Mūt­ zen ab" ir šaukti „Hurra!". Atsirado kvailys, praeidamas sušuko: „Ciesoriau, tave sveikina mirštantieji!" Lėmanui tai patiko, jis liepė dar kartą visiems praeiti ir vietoj „Hur­ ra!" šaukti tuos žodžius. Kiek buvo mušimo, mokymo, kol klipatos išmoko sutartinai šaukti. Po to parado barakų koridoriai ir pasieniai prigulė pavargėlių. Seniūnas Lėmanas turi simpatiją, ji — moterų lagerio blokava. Su ja jis gyvena kaip vyras su žmona. Žinoma, esesininkai to ne­ žino. Trečia diena kaip mano dėžė išmesta, ir mes trečia die­ na neturim nė trupinėlio prisidurti prie lagerio maisto. Esam dar labiau alkani.'O šis maistas argi mums, trydaliams? Ką gali padaryti mano gydytojas, nors labai nori man padėti. Ką jis gali padėti kitiems? Ką? Prie šitokio baisaus viduriavimo — juoda, žalia pjuvenų duona, api­ puvusių morkų sriuba. Kasdien gulim išmatų, kraujo ir gleivių „ v o n i o j " . Nuogi tarp skersvėjų ir neapsakomos smarvės. Prie 40 ° temperatūros grūdinami šaltu kaip le­ das Vandeniu. Man atrodo, net giltinė mūsų karalystėj darbuojasi supykusi, su įnirtimu, nes ir jai nėra minutės poilsio. Pamačiau ateinant mano gydytoją. Jis atnešė tablečių. Nedrąsiai apsidairę, ištraukė iš chalato kišenės kažką su­ suktą į marlę ir įbruko į ranką. — Paslėpk. Greit paslėpk! Cia siunčia jūsų draugas Henrikas. Jis padavė profesoriui Starkui, o šis paprašė atnešti jums. — Ačiū, mielas daktare. Padėkokit profesoriui. . . Išvyniojau. Žiūriu — lašiniai. Pajutau didelį džiaugsmą ir pasididžiavimą draugu. — Tai mano draugo dovana. Matyt, gavo siuntinį ir neužmiršo manęs. Vargšas, nuskriaudė save. . . Atidavė tai, kas jam ne mažiau reikalinga. 142

— Matau, Vladai, suprantu. . . Vėl buvome laimingi, kai burnoje tirpo po ploną laši­ nių skiltelę. Kad būtų gerai, kad aplankytų profesorius Starkus! Viską daro per gydytoją latvį. Kas jam neleidžia ateiti? Prašau Staseką pasakyti, kodėl profesorius neap­ lanko manęs,— jis sakėsi žinąs. Batsiuvys nenoriai pasakoja: — Ligoninės vyresnysis kapas lenkas Veitas labai ne­ kenčia lietuvių. Profesorius Starkus yra jo nemalonėj. Bet profesorių labai vertina ligoninės gydytojas hauptšturmfiureris Heidelis. Veitui sunku prie jo prikibti. Pamatęs profesorių Starkų čia vaikštantį, jis pasistengtų tave greit likviduoti, o iš profesoriaus Starkaus pasityčiotų: atseit tu gydai, stengiesi, o jis, va, jau pakratė kojas. Todėl Star­ kus vengia prieiti, kad Veitas neapšauktų, jog profeso­ rius gydo tik lietuvius. Yra ir kita priežastis...— Stase­ kas nutilo. Stebiuosi, kad batsiuvys tiek daug mąsto ir taip viską blaiviai analizuoja. Laukiu, gal patylėjęs pasakys, ko ne­ baigė? N e , nieko nesako. Gal ir nereikia? Nereikia, kad mano pagai bą ir dėkingumą Starkui sudrumstų koks menk­ niekis. Noriu nusinešti ten — į amžinybę — šviesų jo at­ minimą. Ėjo trečios savaites pirmutinės dienos. Mes tebegulėjom toj baisioj smarvėj nuogi. Vienus atnešdavo tokius, koks aš atėjau, kitus ištempdavo ir išnešdavo į kiemą. Bū­ damas kiek stipresnis, pradėjau žvalgytis, kas vyksta ap­ linkui. Stebiu, kaip eina baltais chalatais vyrai, gydytojas lat­ vis prie besiblaškančių, šaukiančių. Paima už rankos, pa­ tampo, pajudina, pačiupinėja pulsą, paspaudę akių apati­ nius vokus, pažiūri į akis, vienam kitam paspaudžia pil­ vą, kepenis. Vienas iš jų į užrašų knygutę užrašo numerį, dar kažką ir eina nuo guolio prie kito. N i e k o neklausia, nieko nesako — viskas aišku. Tai tikrina kasdien vieną­ kart — iš ryto. Jiems išėjus, ligoniai atitenka sanitarų globai. Jie da­ lija tabletes. Ne visi jas geria, su liežuviu išstumia iš burnos ir tos paskęsta gleivėse. Vienas, toks ilgšis, pagal atsineštą sąrašą su gulinčių katorgininkų numeriais iš to 143

paties butelio traukia vaistus ir leidžia ta pačia adata. Stasekas gavęs tabletes laiko burnoje, vandens jis ne­ geria, o sanitarui nuėjus, jas išspjauna ir pamerkia dvo­ kiančioj buzoj arba sviedžia per narus į kitą kambario galą. Mano sveikata gerėja. Per dieną nevaromas kelis kartus einu į tualetą, kartais nueinu tvirtesniu žingsniu neįsikibęs narų. Dažnai jau numanau, kada man reikia tenai sprukti, nors viduriai dar kraujuoja. Stasekas giriasi esąs stipresnis už mane. Jis dabar neša klijuotę ir šypso, kad kartais be reikalo tampo, nes ji visai švari. Trečios savaitės paskutinėmis dienomis gavau antrą siuntinį. Jo kamputis pradraskytas, atrodo, kad ištrauktos cigaretės, nes jų nebuvo, o dėžutėje užuodžiau cigarečių kvapą. Džiaugiuosi, kad nors maistas nepaliestas. Siuntinys panašus į pirmąjį. Prisimenu sunkią namiškių dalią. Kaip jos laukia laiškų! O aš dabar negaliu joms parašyti. Jos nežino, kur esu. Ligoninės pareigūnai mano siuntinio nepamiršo. Vie­ niems daviau iš baimės, kitiems iš pagarbos. Pavaišinau mane gydantį gydytoją, paprašiau nunešti šį tą profeso­ riui Starkui, Ve'tas su Gervinskiu pasiėmė nesikuklindami. {spraudžiau į ranką dešros sanitarui Vladekui. Kartais vargstu su Staseku. Užsispiria ir neima. Api­ baru. 2iūriu, jo akys liūdnos. — Kas atsitiko? Ko neimi? Ar užpykai? Verkia. . . Man jo labai gaila. Išsiverkė, aprimo. Ilgai abu tylim. Girdžiu: — Vladai, nebegaliu ilgiau tavęs skriausti. Kiekvienas paimtas kąsnelis mane degina. A r g i aš nesuprantu, kad tave skriaudžia visi vagys, ir aš prisidedu prie jų. A r g i nematau, kaip tau reikalingas maistas? Kaip tau buvo sun­ ku jo netekus? — A r g i tau maistas nereikalingas? — Tu pusę atiduodi man. Tos skolos aš tau niekada negrąžinsiu. — Apie kokį grąžinimą kalbi?! Gėdykis. Be to, perde­ di, Stasek, aš daugiau valgau. Valgau, kai tu nematai,— pamelavau, norėdamas jį nuraminti. 144

— Netiesą kalbi. Aš viską matau. Daugiau neimsiu. — Labai nedraugiškas būsi. Tu taip pat nori gyventi kaip ir aš. Turi gyventi. Tavęs tikriausiai jau kas nors laukia, reikia batus pasiūti,— juokauju. — Panowie, wody! Pič! . . Ratujcie! . . Wielmožni panowie. . .— karščiuojančių riksmas. Niekas neprašo valgy­ ti, tik gerti. A t ė j o gerasis gydytojas kaip visada šypsodamas. įb­ ruko j ranką tablečių ir klausia: — Kaip jaučiatės? Ar jaučiat, kada reikia sprukti į tualetą? — Ačiū, daktare, jau man klijuotė nebereikalinga. Reikalingas tualetas. — Labai gerai, kad jaučiat, kada eiti į tualetą. Na, dar palauksim. Reikia palaukti. — ' O paskui į valdkoloną? — Matysim. . . Dabar gulėkit, stiprėkit. Pažiūrėsim, ką su jumis daryti. Turit iš siuntinių maisto? — Turiu. — Dabar valgykit šiek tiek daugiau. Stasekas, buvęs toks kalbus, pasidarė tylus, nusiminęs. Patylėjęs paklausė: — Varys į klipatų komandą? — N e ! . . Aš ten neisiu. Aš prašysiu j valdkoloną. Tu tik pažiūrėk j mane. Atsisėdau, išlipau iš narų ir, neįsikibęs į juos, nusverdinėjau į4 tualetą. Galva sukosi, mušė prakaitas, širdis skubėjo. Sugrįžęs įvirtau į guolį, bet. . . atrodo, kad visos jėgos atiduotos šitam „žygiui". Net pajudėti sunku. Guliu, ilsiuos ir džiaugsiuosi, kad atsirado viltis pamatyti drau­ gus, ištrūkti iš šitos smarvės. Vladekas sako, kad mano temperatūra yra trisdešimt aštuoni, bet jis rašąs trisdešimt devynis. Kur jis rašo, taip ir nepaklausiau. Prabėgo dar kelios dienos. Prieš mane stovi linksmas gydytojas. — Rytoj duos baltinius, iškelsim jus į kitą palatą. — Viešpatie, argi tai tiesa, mielas daktare? — Taip, taip. — ' O jūs ten ateisit? 145

— Ten yra taip pat mano ligoniai. — Ačiū jums, mielas daktare. Jūs su profesorium Starkum ištraukėt mane iš šios baisios duobės. Kas galėjo tikėti? — Taip. . . Siuntiniai jus gelbsti. Siuntiniai. . . Nutvėriau gydytojo ranką ir virpančiomis rankomis spaudžiau prie veido. Buvau taip susijaudinęs, kad nebe­ galėjau kalbėti ir vos spėjau ryti ašaras. Stasekas, išgirdęs mūsų pokalbį, pašoko, ištraukė mano laikomą gydytojo ranką, spaudė prie lūpų, bučiavo ir prašė išleisti jį iš ligoninės į darbą. — Dar jums teks čia vieną kitą dieną palaukti. N e i l ­ gai, neilgai. . . Ne visi iš karto. . . Stasekas suvirpėjo ir nuvirto į guolį. Užsidengė ran­ komis veidą, ir užgirdau jo sunkų alsavimą. Viešpatie, argi aš išeisiu iš čia, iš kur niekas neišeina? O gal aš nepastebėjau tų laimingųjų? . . A r g i aš išsigelbėsiu?! Žiūriu į Staseką. Suprantu jo ateitį, manęs netekus. Jis praras atgautą sveikatą. Negaliu žiūrėti į jp skausmin­ gą veidą, liūdnas akis. — Vladai, jei manęs neišleis, įmes į mano lovą vidu­ riuojančius, aš bėgsiu iš čia. Tegul mane užmuša. Geriau iškart mirti negu pamažu. Ne, aš čia nebūsiu. Aš nevi­ duriuoju kaip ir tu. — Stasek, nedaryk kvailysčių. Juk tu stipresnis už ma­ ne. Sakė, kad išleis po poros dienų. — Aš suprantu, kad trydalį iškelti į kitą palatą ne taip lengva. Norėdamas tave iš čia ištempti jis turėjo gauti vyriausiojo gydytojo Heidelio, Haupto ir kitų velnių suti­ kimą. Noriu, kad mane išleistų į dirbtuves prie savo darbo. — O jeigu tu paprašytum oberkapą Veitą, jis lenkas. Gal jis tau padėtų? — Jį galiu paprašyti, kad mane užmuštų. Tai jis mielai atliks. Buvo liūdna. — N e , aš bėgsiu, bėgsiu. . . — Kur tu išbėgsi, mielas brolau? Kur? . . Prašyk gy­ dytoją. . . 14h

egojau neramiai. Mintyse ir pasąmonėj plaukė džiu­ gūs ir liūdni išgyvenimai. Ausyse skambėjo gydytojo žo­ džiai. Iškildavo sielvartingas Staseko veidas, tai vėl nu­ grimzdavo, nutoldavo. Greit užliedavo išgyventų baisumų banga. Kitą dieną po pusryčių atėjo sanitaras Vladekas, liepė nueiti į vonią ir, gerai nusiplovus, į guolį negulti,— jis atnešiąs baltinius. • Tiesiog griūdamas bėgau. Aš išeinu iš čia! . . Išeinu iš tos baisios mirties duobės savo kojomis. Neišnešamas, bet išeinu, tik nežinau kur! Net tas ledinis vanduo po dušu buvo jau nešaltas. Tryniausi, prausiausi, kol sustirau. Stoviu pašiurpęs, virpėdamas prie narų ir atsisveikinu su Staseku. Jam palieku šiek tiek lašinių, sausainių, porą svogūnų. Jis apkabinęs bučiuoja mane, laiko prispaudęs, ir jaučiu, kaip jo ašaros krinta ant mano nuogų pečių. Verkia kaip vaikas. Aš irgi verkiu. Viešpatie, kaip liūdna, netenku to, kuris man tapo artimas, brangus. — Vladai, paskutinį kartą matomės. Tu žinai. . . ir aš ži­ nau. . . ir aš žinau, kad niekados nebepasimatysim. Stengiuosi šypsotis, juokauti ir jį raminti. — Kaip nepasimatysim? Tu man turi pasiūti kamašus. — Pasiūsiu, Vladai. Visai tavo grupei pasiūsiu kama­ šus. Duokdie, kad išeičiau iš tos duobės. Jaučiu, .kad mano kelias iš čia. . . į kaminą. Ne, as tavęs daugiau nematysiu. Tau kamašus pasiūs mano draugai. Vladekas atnešė baltinius, apsirengiau, dar kartą atsi­ sveikinom. Stasekas pagriebė mano ranką, ilgai ją laikė, paskui susigraudinęs tarė: — Vladai, pasimelsk už m a n e . . . — pakartojo:—Paskutinįkart aš tave, Vladai, matau. Paskutinį. . . Vladai. . .— Dar kažką sakė, bet aš neišgirdau, nes ėjau paskui Vladeką. Atsigręžti į Staseką vengiau — jo buvo labai gaila. Nuėjau netoli, tik koridoriumi už dviejų durų į kitą kambarį. ..Palata'*, į kurią pakliuvau, nepalyginamai skyrėsi nuo ano kambario. Cia ligoniai gulėjo taip pat dviaukščiuose naruose, bet po vieną ir ne nuogi. Gulėjo ant baltos pa­ klodės, užsikloję antklode. Padėkojau gerajam sanitarui ir paprašiau: 147

— Vladek, būk geras, paglobok mano draugą Staseką. — Aš labai mažytis. . . Kas manęs klauso? . . Aš pats visų bijau. Padėsiu, kiek galėsiu, bet. . . Jo likimas kitoks negu tavo — iš ten. . . Cia tikrai neateis. . . Tik tu. . .— paspaudęs ranką nuėjo. Skubėjau įlįsti į guolį, viską užmiršti, nieko nematyti. Atsiguliau. Apsiklojau antklode. Iš didelio susijaudini­ mo visas tirtėjau. Norėjau sušilti, užmigti ir užmiršti Staseką ir praeitį. Guliu ir netikiu. Ar tai ne sapnas? A r g i aš pabėgau iš ten, iš kur nepabėgama? Pirmą kartą koncentracijos la­ gery atsiguliau vienas, ant baltos paklodės, turiu ant­ klodę, niekas nuo manęs jos netempia, niekas net nelie­ pia apatinių nusimauti. Siuntinį pakišau po paklode prie mažytės pagalvės. Kaip būtų gera, kad Stasekas gulėtų greta. Braukiu džiaugsmo ir skausmo ašaras. Kokia ironija! Stasekas tikrai stipresnis už mane, ir jis ten. . . ' O aš. .. Apšilęs ir nusiraminęs pakeliu galvą, žvalgausi. Kam­ barys tokio pat dydžio kaip ana duobė. Girdėti dejavi­ mai. Bet ne tokie garsūs, ne tokie skausmingi ir siaubingi kaip ten. Gavau pietus, jie man atrodė skanesni negu toj smarvėj. Apėmė snaudulys ir užmigau. Miegojau ligi vakarienės. Po vakarienės nuslinkau į tualetą. Jis nuo prausyklos buvo atskirtas, ne taip kaip nuogaliams skirtose patal­ pose. Tik prausykloje prisiminiau, kad siuntinį palikau ne­ saugomą. Kaip aš jį užmiršau? . . Kažin ar rasiu? Skubu at­ gal, lendu į guolį ir žiūriu į siuntinį. Niekas manęs nekalbina, ir aš nedrįstu kalbinti šalia gulinčių naujų draugų. Rytas. Sanitaras kėlė, varė praustis. Bet mažai kas ėjo. Aš, vėl palikęs siuntinį, nuėjau. Norėjau pavaikščioti, nes jaučiau, kad mano šis poilsis, jei viskas eis į gerą pusę, bus labai trumpas. Reikia treniruotis, judėti. Ateina gerasis gydytojas. Eina prie kiekvieno gulto. Su kiekvienu kalbasi, kažką užsirašo. Prieina prie manęs. — Kaip jaučiatės? Turbūt gerai miegojot? 148

— Ačiū, daktare. Labai gerai. Pirmą naktį lagery mie gojau tokiu kietu miegu. Įkišo j ranką tabletes. — Cia atsigausi. Pailsėsi. Kaip viduriai? — Gerai. Kol kas gerai. — 2iūrėkit, nepadarykit j guolį. Dažnai bėgiokit į tualetą. Suprantu, kad šis gydytojas, mane čia perkeldamas, rizikavo. O jeigu prasiverš? . . Kas tada? . . Jam išėjus, sanitaras atnešė vaistų. Atrodo, visiems da­ vė tokias pačias tabletes. Ir aš gavau. Ką daryti, gerti? N e , negersiu. Paklausiu gydytoją. Paslėpsiu maisto dėžu­ tėje. Sanitaras, išdalijęs vaistus, liepia pasikloti guolį ir stoti tarp narų patikrinimui. Išsirikiuojam tik sveikesnieji, kiti guli. Tik dabar pamatau, kad ir čia baisūs klipatos. Graudu žiūrėti, vos paeina, dejuoja susirietę. Kai kurių baltiniai prikepę prie kūno, suskretę. Daugelis nesiskiria nuo gu­ linčių anoj dvokiančioj duobėj. Kojos ištinusios, žaizdotos. Galbūt, iš šalies žiūrint, ir aš ne kažin ką geriau atrodau. Kai kuriems gulintiems patikrinimo jau nereikia. Juos tuoj išneš, jie guli išmesti prie lovų. Norisi bėgti greičiau iš čia. Bėgti pas draugus į vald­ koloną. Vienas bestovintis trinkteli ant grindų ir išsitiesia prieš visą rikiuotę. Gargaliuoja, mosikuoja. Nutvėręs už ran­ kų, sanitaras jį nutempia prie narų. Niekas jo nekelia į guolį. Netrukus įvirsta ligoninės viršininkas Hauptas, paskui jį mūsų gydytojas, vyresnysis kapas Veitas ir sanitaras Gervinskis. Priėję prie kiekvieno ligonio, sustoja. Gydytojas Hauptui aiškina, matyt, apie kiekvieno būklę. Prie kai kurių ligonių Hauptas stabteli ilgiau. Antai žiūri, išvertęs akis, į drebantį klipatą, bakstelėjo kumščiu jam į krūtinę, tas susverdėjęs atsitrenkia į narus. Haup­ tas surinka: — I valdkoloną! I valdkoloną! Vadinasi, pasveiko, gali dirbti. . . 149

— Ačiū, daktare. Labai gerai. Pirmą naktį lagery mie­ gojau tokiu kietu miegu. Įkišo į ranką tabletes. — Cia atsigausi. Pailsėsi. Kaip viduriai? — Gerai. Kol kas gerai. — 2iūrėkit, nepadarykit į guolį. Dažnai bėgiokit į tualetą. Suprantu, kad šis gydytojas, mane čia perkeldamas, rizikavo. O jeigu prasiverš? . . Kas tada? . . Jam išėjus, sanitaras atnešė vaistų. Atrodo, visiems da­ vė tokias pačias tabletes. Ir aš gavau. Ką daryti, gerti? N e , negersiu. Paklausiu gydytoją. Paslėpsiu maisto dėžu­ tėje. Sanitaras, išdalijęs vaistus, liepia pasikloti guolį ir stoti tarp narų patikrinimui. Išsirikiuojam tik sveikesnieji, kiti guli. Tik dabar pamatau, kad ir čia baisūs klipatos. Graudu žiūrėti, vos paeina, dejuoja susirietę. Kai kurių baltiniai prikepę prie kūno, suskretę. Daugelis nesiskiria nuo gu­ linčių anoj dvokiančioj duobėj. Kojos ištinusios, žaizdotos. Galbūt, iš šalies žiūrint, ir aš ne kažin ką geriau atrodau. Kai kuriems gulintiems patikrinimo jau nereikia. Juos tuoj išneš, jie guli išmesti prie lovų. Norisi bėgti greičiau iš čia. Bėgti pas draugus į vald­ koloną. Vienas bestovintis trinkteli ant grindų ir išsitiesia prieš visą rikiuotę. Gargaliuoja, mosikuoja. Nutvėręs už ran­ kų, sanitaras jį nutempia prie narų. Niekas jo nekelia į guolį. Netrukus įvirsta ligoninės viršininkas Hauptas, paskui jį mūsų gydytojas, vyresnysis kapas Veitas ir sanitaras Gervins kis. Priėję prie kiekvieno ligonio, sustoja. Gydytojas Hauptui aiškina, matyt, apie kiekvieno būklę. Prie kai kurių ligonių Hauptas stabteli ilgiau. Antai žiūri, išvertęs akis, į drebantį klipatą, bakstelėjo kumščiu jam į krūtinę, tas susverdėjęs atsitrenkia į narus. Haup­ tas surinka: — J valdkoloną! | valdkoloną! Vadinasi, pasveiko, gali dirbti. . . 149

Tikrintojai priėjo prie manęs. Hauptas, pirmąkart mane pamatęs išvertė akis kaip bulius, išpūtė žandus, žiūri at­ silošęs, žiūri, tarytum negalėdamas manimi atsigrožėti. Gydytojas tyliai ir ilgai jam aiškina. Nugirdau profeso­ riaus Starkaus pavardę. Hauptas susiraukė ir nudūlino prie kitų. Patikrinimas baigėsi. Komisija išėjo. Neišrašyti iš ligo­ ninės stenėdami, dejuodami ritasi į guolius. Atėję du sa­ nitarai išvilko mirusius į kiemą, išnešė ir tą išvirtėlį, dar rankas judinantį. Dabar jų laukia tik peržiūra kie­ me — auksinius dantis, jei turi, atiduoti valstybei, ir kre­ matoriumas. Visur kančia, bėgimas nuo mirties, beprasmis g y v e ­ nimo pratęsimas. Mano džiaugsmas pritemo. .. Kalbinu kaimyną. — Susipažinkim. Aš lietuvis Vladas. — Aš Juzekas, lenkas! Tautybę jis ištarė išdidžiai, pabrėždamas. — Seniai jūs gulite?— klausiu. — Dvi savaitės. Tuoj išeisiu. Aš beveik sveikas. Po visą kūną mėtėsi votys. Tai dar nieko, bet atsirado aukšta temperatūra. Negalėjau dirbti. Atrodo gražus vyras, tik padžiūvęs. Pasipasakojau, kas man buvo. Jis net sušuko nustebęs: Stebuklas! Stebuklas, kaip tu iš ten išlindai! Iš ten visų kelias į kaminą. Susirgai „sračka", ir atsisveikink su šiuo pasauliu. Stebuklas! . . — Vieną koją buvau įkišęs į kaminą, bet va. . . Turbūt man skirta pavargti dar miške — valdkolonoj, o paskui pa­ siims. . . Ten visada suspėsiu. Niekur nepabėgsiu. — Pasiims, tai pasiims, bet geriau rytoj negu šian­ dien. Aš jau šitame pragare antri metai. Diena po dienos. Ir jokios prošvaistės. . . — Kaip išsilaikėt taip ilgai? — Aš stalius, prosze pana. Ne bet koks stalius. Va kam turiu būti dėkingas — šitoms rankoms,— Juzekas kilstelė­ jo jas.— Jos reikalingos valdžiai — visiems esesininkams, jų boboms, komendantui ir net blokaviems. Kiek aš jiems padirbau spintų, stalų, kėdžių, sofų, sunku suskaičiuoti. Komendanto vilos vidų įrengiau. Jie mane labai vertina. 150

Kai susirgau, pats blokavas atitempė į ligoninę. Mano draugai, su kuriais patekau į Štuthofą, visi pelenų kami­ ne, likau vienintelis. Ana tas, kuris tenai guli,— laikro­ dininkas, auksakalys. Jis čia jau pusantrų metų. Ak, to tai bent rankelės. Ko jis nemoka! 2iedus, auksinius, sidab­ rinius retežėlius daro visai lagerio valdžiai, jų žmonoms. Auksinių dantų prirauna iš mirusiųjų, užmuštų. Tu manai, jie valstybei atiduoda? Sūdą. . . Jį labai saugo valdžia. Bet visiems ateina laikas kraustytis ten,— pirštu parodė kamino pusėn.— Jis jau iš čia neišeis. Pradėjo gyvas pūti. Diena kita, ir kvit su juo. — Tik mes, valdkolonos kaliniai, esam mėšlas, kre­ matoriumo komandai duodam darbo, o aplinkinių ūkių žemei — trąšų. — Menka trąša iš mūsų. . . Teisingai, visa valdkoloną eina ten. — Mūsų draugas, atvažiavęs kartu, susirgo flegmona, pagulėjo tris dienas ligoninėj, turbūt šitam kambary, ir jį prarijo kaminas. — O tu manai, iš čia esančių daug grįš į darbą? Na, kas, kad ir grįš. Matei, Hauptas šiandien išvijo vieną į valdkoloną. Kažin, ar jis nueis į savo baraką? Iš pusiau­ kelės grąžins į ligoninės kiemą. Jus gelbsti siuntiniai. Kad jūs visus gautėmėt, galėtumėt laikytis. Bet ir tuos va­ gia siuntinių vežėjai, blokavi, esesininkai, šraiberiai ir kiti vagys. — Aš gavau ligoninėj porą siuntinių. — Va kas tave išgelbėjo iš tos smardalynės! Po pietų ateina mano gydytojas, paduoda tabletes, bet taip, kad kiti nematytų. Padėkojau už rūpinimąsi. Tyliai klausiu: — Gerbiamas daktare, aš man gerti tas tabletes, kurias atnešė sanitaras? Kurias dalija visiems? — Gali negerti, išmesti į tualetą. Tik saugokis, kad kas nepastebėtų. Aš jums atnešiu tablečių. — Ačiū, daktare. — Noriu paklausti, kokia jūsų specialybė. i— Esu medicinos felčeris, bet laisvėje buvau vienos di­ delės Kauno spaustuvės administratorius. Cia dirbau valdkolonoj. 151

Gydytojas padvejojęs sako: — Na. . . pažiūrėsim, pamėginsim. .. Nuėjo. Ką mėgins? Ką darys? N i e k o nesakė. — Tai šitas gydytojas mane išgelbėjo iš mirties,— sakau Juzekui. — Šitas? . . — Gertneris,— prisiminiau jo pavardę. — Gertneris?— nustebęs Juzekas žiūri į mane.— Jis ne Gertneris. — Kaip ne? Sanitaras Vladekas sakė. — Tiek jis ir žino. Ligoninėj šitas gydytojas taip vadi­ namas dėl trydaliams daromų tyrimų. Jis yra Fiodoras Soprunovas. — Tai ne latviška, o rusiška pavardė. — Sito aš nežinau. — Klausyk, drauguži,— kiek palaukęs paprašiau sta­ liaus:— Būk geras, paglobok mano siuntinėlį. Aš eisiu pasivaikščioti. — Gali eiti, būk ramus, niekas nepalies. Džiaugiuosi, kad viduriai su kiekviena diena normalėja. Neskubėdamas grįžtu prie narų. Stoviu, judu, reikia man­ kštintis. Ateina sanitaras Kazikas ir liepia eiti su juo. Kur dabar? Gal tas žmogžudys užmuš. Atveda į prausyklą. Paro­ do skudurą, išneša iš pašiūrės kibirą. Liepia pripilti van­ dens ir išplauti kambarį, kuriame guliu. — Kai išplausi, skudurą padėsi čia, o kibirą įneši ten,— parodė pašiūrę. Plaunu pamažu. Ausyse ūžia, atsistojus viskas sukasi, silpna, rodos, tuoj išvirsiu, įsikimbu narų. Gerai, kad nie­ kas neragina, nešaukia. Pakalbėdamas su vienu kitu de­ juojančiu, plaunu toliau. Reikia pratintis prie darbo, nes Hauptas tuoj mane išbaksnos į valdkoloną. Plaunu ilgai, kad būtų švaru, kad jau įvirtus į guolį nelieptų lipti lauk ir plauti iš naujo. Kazikas ateina, patikrina ir, nė žodžio nebumptelėjęs, vėl dingsta. Skudurą padedu vieton, o kibirą įnešu į pašiūrę. Krūpteliu — ant švarių lentų, lyg ant plačių durų, aukštielninka guli nuoga gal dvidešimties metų mergina su numeriu ant krūtinės. Kūnas neišsekęs, matyt, ką tik at152

vežta į lagerį. Aukšta, ilgais plaukais, tikra gražuolė. Atro­ do, miega, tik labai balta. Prieinu, pajudinu. Kūnas jau sustingęs. Neriu pro duris ir sugrįžęs į palatą lendu į guolį. Siuntinėlis nepaliestas. Atpjovęs lašinių ploną skiautelę paduodu Juzekui ir pasakoju, ką mačiau: Stalius nusišypso ir sako: — O ar ligoninės išsigimėliams, eržilams, šunims nereikia moterų? Kol pradeda dvokti. — Juk čia yra moterų lageris. Girdėjau, kad jie ten nulenda. — Atveda ir į ligoninę tartum patikrinimui. Cia suleižia stiprių migdomųjų ir daro su ja, ką tik nori. Atsiveda ne bet kokias, o jaunas ir gražias, neseniai atvežtas į la­ gerį. Daugiausia žydaites. Vaistų veikimas praeina,— pa­ kartotina porcija, ir taip, kol ta išsekinta, iškankinta ima stingti. Tada ją į krematoriumą, o į jos vietą kitą gražuolę. Jie ir patys nesislepia, giriasi tais savo nuotykiais. Sakytum tai užmiršti norėdamas, imu džiūvėsėlį, val­ gau. Duodu ir Juzekui. — Ačiū, valgyk pats. Tau labiau reikia. Aš irgi gaunu siuntinius, bet retai. Per metus gavau penketą. N e ­ bijok, aš ne vagis. Gerbiu tuos, kurie manimi pasi­ tiki. Taip prasidėjo nauja pažintis. Su stalium Juzeku. — Sakyk,— paklausiau naująjį draugą,— ar galima nu­ eiti į tą trydalių kambarį, kur aš gulėjau? Ten liko mie­ las draugas, noriu jį aplankyti. — Jei nori, kad užmuštų, eik! Kur nereikia, nosies ne­ kaišiok,— tuoj lazda, ir kaminas. . . Tik į tualetą ir po dušu. . . Nelandžiok, bet gulėk, taupyk jėgas, nes greit Hauptas tave išvis į valdkoloną. Sveikata pastebimai gerėja. Gerasis gydytojas gelbsti nuo Haupto „bakstelėjimo" į krūtinę,— laiko, leidžia su­ stiprėti. Geriau, kai ateina vyr. gydytojas Heidelis. Bet dažniausiai maišosi Hauptas. Per rytinį patikrinimą su Hauptu labai neramu,— nors palįsk po narais, kad aš jo ir jis manęs nema­ tytų. Kasdien jis nužvelgia mane nuo galvos iki kojų ir su­ siraukęs nusisuka, bet nieko nesako. Aš šiltai guliu, val153

gau, baigiu tuštinti siuntinėlį ir kasdien, Kazikui paliepus, plaunu palatą, nes iš visų esu stipriausias. Mažiau sukasi galva, plauti darosi lengviau. Šiandien buvo išneštas auksakalys į kiemą. Eina ir eina ten... Nunešęs kibirą į pašiūrę, radau kitą gražuolę, ten pat gulinčią. Ji, man pasirodė, išgirdusi triukšmą, pakėlė ran­ ką ir pasuko galvą. Aš kūlverstom išnėriau pro duris. . . Baigiasi šešta savaitė, kai aš ligonmėj. Baigiasi ir siun­ tinėlis. Pora džiūvėsėlių ir lašinių gabalėlis — lyg auksas. Vieną rytą į patikrinimą Hauptas atėjo išgėręs, smar­ kiai šaukė, keikė ir kai kuriuos tikrindamas vaišino ne­ stipriais antausiais. Pro kitus praeidamas, baksnojo pirštu į krūtinę ir šaukė: — \ valdkoloną! { valdkoloną! Priėjo jis prie manęs, bakst pirštu į krūtinę. — I valdkoloną! Mano gydytojas žengtelėjo prie jo ir sakytum į, ausi kažką pasakė. Išgirdau tik garsiau ištartus paskutinius žodžius: — Jis yra medicinos felčeris, gal galima palikti čia sanitaru? Feldfebelis Hauptas šlykščiai išsišiepė, ėmė kvatoti vi­ sas kliuksėdamas, iš burnos tyško seilės. Pasijuokęs, kiek geidė, sukriokė: — I valdkoloną fleišerį!— patrypė vietoje.— Į valdko­ loną tą fleišerį! Gydytojas feldfebeliui dar aiškino, bandė prašyti. Ma­ niau, kad ir gydytojui jis trenks savo letena per veidą, nes ranką jau buvo pakėlęs. J mane dėbtelėjo,— aš susigūžiau, susitraukiau ir laukiau antausio ar spyrio į pil­ vą,— ir dar kartą subliovė: — Į valdkoloną! 2emių kasti tą kalės vaiką! Stoviu sunėręs pirštus: ateina nežinomos dienos. Pajuntu ant peties ranką. Atsisuku, šluostau drėgnas akis — mano gerasis gydytojas. — Nusiminęs? . . Verkiat? . . — N e , daktare. . . Tai džiaugsmo ašaros, kad pabėgau iš ten, iš kur turbūt niekas nepabėga. — Ak, kaip gaila. . . N i e k o neišėjo. . . Norėjau Hauptą 154

išprašyti, kad įus paliktų sanitaru. Matėt, kuo viskas baigėsi? . . Sugriebiau gydytojo ranką, prispaudžiau prie lūpų, bučiavau ir vos pralemenau: — Ačiū jums, mielasis daktare. Dievas atsiuntė.pro­ fesorių Starkų ir jus manęs gelbėti. Jūsų padedamas, li­ kau gyvas. Jūsų, daktare, nuoširdumas, globa, mane gydė. Neturiu kuo jums atsilyginti, net nemoku atsidėkoti. Tegul Dievas jums atlygina. Tegul Jis padeda jums sunkiame darbe. Tegul Jis sugrąžina jus į mieląją tėvynę. — Jus išgelbėjo jūsų žmonos laiku atsiųsti siunti­ niai. Pirmiausia jai dėkokite. Jūs buvote visai nusilpęs. A r g i mes gydome? — palingavo galvą. Nė vienas ne­ išeina gyvas su tokia liga kaip jūsų. Su jumis tikrai įvy­ ko stebuklas. Mes bejėgiai. Gelbėtis patiems nuo mir­ ties ir gelbėti kitus. . . Gelbėti, kai negali. . . Gelbėti, netu­ rint kuo. Gerai, kad jūs nepalūžote! Dabar negerkite nevi­ rinto vandens, net iš parduotuvės. Neužvalgykite ko nors nežinomo. . . Ištvermės! . . Telaimina jus Dievas. Turite norėti gyventi! Stenkitės daugiau čia nepakliūti,— iš­ traukė iš manęs savo ranką, stipriai paspaudęs manąją, ir prislėgtas sielvarto greitai nuėjo. Netrukus atėjo Veito dešinioji ranka — Vališevskis, kuris iš mano antro siuntinio gavo gabalą dešros, svo­ gūnų. Atnešė apatinius baltinius, katorgininko viršutines drapanas, beretę. Mano buvusieji drabužėliai kažin kur nukeliavo. Tikriausiai kitas katorgininkas nešioja, maitina mano utėles. Sie buvo be numerio ir daug geresni už anuos, ne taip sunešioti, storesnį, nesuplyšę. Padavė ge­ ras klumpes ir dar, matyt, prisiminęs gautą dešrą ir svogūnus, pridėjo neblogas pusstores kojines. Prisiminiau likusį siuntinėlyje maistą, Vladeko parū­ pintą geležtę. Viską susidėjau į kišenes. Vališevskis tai pastebėjo. — Gerai paslėpk, blokavas suradęs užmuš. — Ačiū, kad perspėjot. Ačiū už kojines. Atsisveikinau su stalium Juzeku ir kitais prie manęs gulėjusiais, palinkėjau pasveikti ir su išvarytais iš ligo­ ninės išėjau. Išeidamas pažvelgiau į duris, už kurių duso Stasekas. Su juo atsisveikinti negalėjau. 155

sėjom į kiemą. Cia gulėjo gretomis suguldyti išnešti iš ligoninės, laukiantys eilės burnos patikrinimui ir nurašy­ mui iš knygų. Prisistačiau blokavui ir šraiberiui. Tie, pamatę mane, net už galvos susiėmė, tarsi būčiau prisikėlęs iš numirusių, vaiduoklis. Kraipė abu galvas, ilgai tylėjo, stebėjosi neti­ kėtu mano atsiradimu. Per kūną nuėjo drebulys. Nejaugi esu išbrauktas iš gyvųjų? Tada likimas aiškus — lazda į galvą, koridorius ir kaminas. Blokavas liepė parodyti numerį, kuris buvo užrašytas ant krūtinės ir kurį ligoninėje sanitaras atnaujindavo be­ veik kas antrą dieną, nes greit jis nusitrindavo, nors buvo jsakyta jį labai saugoti. Pakėliau baltinius. ..Pasą" šraiberis užsirašė, ir blokavas, jį kažkur pasiuntęs, paėmė į rankas lazdą. Ilgai su ja beldė į grindis ir vis žiūrėjo į mane. Buvau nei gyvas, nei miręs. A r g i po tiek kančių jau viskas? . . Blokavas beldė ir beldė. Kiekvienas bilstelėjimas atsi­ liepė mano galvoje lyg ant karsto metamos susalusios žemės atgarsis. Stovėjau nutirpęs ir laukiau, kada lazda pakils. . . Pamačiau kylančią lazdą. Užsimerkiau. Viskas. . . Išgirdau: — Sėsk ant suolo, pasėdėk iki. .. Einu. Kojos pinasi. Vos priėjęs kritau ant suolo, išpil­ tas šalto prakaito. Sėdžiu, laukiu ..iki". Pamažu pradedu atsigauti ir galvo­ ju, kodėl blokavui sukėliau tiek rūpesčių. Maždaug po valandos neramaus laukimo grįžo šraiberis. Atnešė du baltus skudurėlius su raudoname trikam­ pyje raide „L" ir mano numeriu — 22916. Padavė adatą, siūlų ir liepė prisisiūti. Pasidarė ramiau. Paskui šraiberis nuvedė į pirtį. Ten kirpėjas n u k i r p o šiek tiek ūgtelėjusius plaukus, išskuto per galvą ..utėlių autostradą", kuri buvo visai užaugusi. Paruošė naujam lagerio gyvenimui. Grįžau į bloką. Tą dieną į darbą nevarė. Šraiberis parodė kibirą, skudurą ir liepė išplauti poilsio kam­ barį. 156

Vanduo šaltas, bet aš prie jo pripratęs. Plaunu pa mažu. Niekas nešaukia, nekeikia, nes nieko nėra, tai ir skubėti nėra kur. Atsistojau, galva sukasi, kūną išmuša šilumėlė, silpna, noriu už ko nors nusitverti ar prisiglausti prie sienos, bet ne taip kaip pirma,— judėti galiu. Labai pavargau, bet iki vakaro, kol kaliniai grįžo iš darbo, kambarys buvo išplautas. Išvarė patikrinimui. Mane pastatė prie mūsų bloko kalinių. Kodėl aš nematau savo draugų lietuvių? Kur jie? A r g i iškelti į kitą bloką?' O gal tik vienas kitas liko, kiti ten — kamine? A r g i aš vienas būsiu šitame bloke? Lygiuoja, rikiuoja kaip anksčiau — niekas nepasikeitė. Raportą priima Chemnicas. Laukiu, kad greičiau baigtųsi patikrinimas ir galėčiau sutikti draugus. Skirstomės. Spraudžiuos, stumdausi tarp kalinių, ieškau savųjų. Pamačiau. Eina nuvargę, purvini, nuleidę galvas, tylūs, sulysę. . . — Vyrai, žiūrėkit, ar jūs matot?! Vyrai!— šaukia mane pamatęs Pranas 2ukas. — Viešpatie, ar tai tu, Vladai?— apkabino Henrikas Blazas, suspaudė. Vos abu išsilaikėm ant kojų. Tylėjau, tarytum kažkas užkimšo burną. Buvo linksma ir graudu. — Kas galėjo patikėti, kad tu sugrįši pas mus? — Jau mes tave buvom išbraukę iš gyvųjų! — Tu gyvas? Sveikas?!—draugai glėbesčiavo, purtė mano rankas. Ejau apsuptais draugų. O kiek jų klausimų! Ne ma­ žiau ir mano. Pasirodo, j i e visi dirba valdkolonoj. Man išėjus, dirbo įvairius darbus, o dabar kasdien rovė kelmus. Visi sukritę, mažai skyrėsi nuo klipatų. Aš irgi nuo jų nesiskyriau, buvau toks pat klipata. — Dabar, Vladai, turim gerą kapą. Laiku parėjai. Ži­ noma, ne veltui jis geras. Vaišinam gautų siuntinėlių gė­ rybėmis. Judam prie kelmų,— gyrėsi draugai. Visi buvo gavę po vieną, du siuntinėlius. 157

— Jei ne siuntiniai, kai kurie jau būtume klipatų ko­ mandoje arba nuėję pas tave. — Mane irgi išgelbėjo tik siuntiniai. — Bjauriausia, kad nėra kur gauto maisto padėti. Vieni prisisiuvom kišenes švarko vidaus pusėje, kiti kelnių kiškose, bet jeigu pakratytų, surastų, kažin kaip baigtų­ si? . .— pasakoja Henrikas. Tebemiegam poilsio kambaryje ant tų pjuvenų maišų. Gulu prie Henriko, ir abu tyliai kalbamės. Henrikas pa­ sakoja, kad, kai buvau paliktas ligoninės kieme, jis nu­ bėgęs pas kunigą Ylą ir prašęs paprašyti profesorių Star­ kų, kad mane gelbėtų. Taip aš tik dabar sužinojau smulk­ menas. Pasirodo, vėliau jis ir lašinius perdavęs per ku­ nigą Ylą. Susitarėm su Henriku gautus siuntinius dalytis perpus, nepaisant to, kiek kuris gausim. Jis neseniai buvo gavęs siuntinį, šio to dar turėjo, taigi prieš vakarienę pavaišino. Neužmiršo manęs ir kiti draugai, vaišino iš anksčiau gautų siuntinių. Miegojau labai neramiai, nes puolė utėlės, kurias bu­ vau užmiršęs. Ar gali palyginti gulėjimą ten ant švarios paklodės ir čia sakytum silkių statinėje. Tačiau, be abejo, čia daug geriau negu toje smarvėje, į kurią patekau įneš­ tas iš ligoninės kiemo. Rytą, išeidamas į darbą, atsistojau prie savo draugų ir išlingavau į mišką. Mūsų grupės lietuviai sudarė mažytę kelmų rovimo komandą. Urbonavičius, kaip vyresnysis, kapui paaiškino, kad aš esu tos pačios grupės lietuvis, vakar grįžęs iš li­ goninės, ir paprašė, kad mane prijungtų prie jų. Kapas sutiko. Pasikeisdami po vieną stebim, kad neužlėktų esesi­ ninkas, kapas ar puskapis. Tupinėjam apie kelmą, krapštom žemę ir, dirbdami akimis, taupom darbą. Kelmas sunkiai juda, tik mes judam. Pasakoju draugams išgyvenimus, patirtus ligoninėje, apie gerąjį gydytoją, pasiaukojamai gydžiusį, profesorių Starkų, kurio taip ir nemačiau, sanitarą Vladeką, likimo draugus Staseką, Juzeką. Visi stebis mano grįžimu į valdkoloną. 158

Padėkojau tiems, kurie mane nutempė prie ligoninės. — Už ką čia, Vladai, dėkoji? Kad paguldėm ligoninės kieme prie mirusiųjų?—juokiasi 2ukas.—Dėkok Blazui, kad jis susiprato nubėgti pas Ylą. Kol kas, išskyrus Cekauską, esam visi, tik nežinom kaip ilgai. Visi braškam, treškam. . . Judėdamas prie kelmo prisiminiau tą baisią paskutinę dieną, kaip prieš pusantro mėnesio tupinėjau su šlapiu kelnių dugnu, kaip rizikavo draugai gelbėdami. Tada net galvoti apie gyvenimą buvo juokinga, bet štai vėl tupinėju su jais. Kartais net pats tuo netikiu. Tarytum palaiminga Aukščiausiojo ranka mane globoja. Kapas retai atsėlina prie mūsų. Atėjęs sukelia audrą: pakeikia, pašaukia, pašvytruoja lazda, supokši per kelmą ir nueina. O kelmas nejuda. Tebevargina ilgi patikrinimai su daužymais, rikiavi­ mais. Jiems pasibaigus, saugomės nepalįsti po blokavo ar šraiberio lazda, esesininko kumščiu ar batu. Esam nebe naujokai, daug ko išmokę. Vėliau susispietę prie barako sienos kalbamės. Bet vis tą patį — apie siuntinius. Kodėl juos taip retai atsiunčia? Kur jie dingsta? Viduje girdim triukšmą, kaliniai rengiasi gulti. Einam ir mes. — Urbonowicz! Litwin Urbonowicz! — plyšoja blo­ kavas. Urbonavičius dabar atstovauja musų grupei. Vadi­ nasi, jo pavardę žino net blokavas. Bėga, veržiasi jis pro kitus prie klykaujančio blokavo. Kas dabar bus? Kažką jam sako. Apspitom sugrįžusį draugą. — Paklausė, kiek čia yra tų prakeiktų htvinų,— aiš­ kina Urbonavičius.— Atsakiau, kad penkiolika, ir viskas. Netrukus pamatėm, kad šraiberis veja iš miegamojo narų kai kuriuos kalinius, besiruošiančius ten gulti. Ma­ tom, jų numeriai — neseniai j lagerį atvežtų. Dabar šaukia šraiberis: — Litwini, do loz—ka, do loz—ka! Bėgam kuo skubiausiai į miegamąjį. Gaunam po atskirą gultą naruose ir plonytę antklodę. Mes su Blazu patekom šalia vienas kito, trečiame 159

aukšte, beveik po miegamojo elektros lempute. Šilta, net karšta, tik oras tvankus. Gera bus čia, bet jeigu reikės čiužinius dulkinti, kentėsim. Nusimaunam kelnes, nusivelkam marškinius, patratinam utėles, kad mažiau pernakt kankintų. Apatines kel­ nes ir viršutinius drabužius sudedam po pagalvėle. Klum­ pes pakišam po čiužiniu prie kojų. Sugulam. Džiaugiamės, kad nereikia suspaustiems gulėti, gulim po vieną, galim vartytis guolyje kaip norim, niekas netem­ pia nuo mūsų antklodės,— ji tik tau vienam priklauso. Niekas tavęs nemindo bėgdamas į tualetą ir grįždamas iš jo. Koncentracijos lageryje tai prabanga. Taigi jau esam seni kaliniai. Rankas susidedu po galva, žvilgsnį įbedu į lubas ir galvoju apie žmonos siunčiamus siuntinius. — Klausyk, Henrikai,— sakau,— ar tu turi kuponų? Ar galėsi nupirkti popieriaus, vokų, pašto ženklų? Sekmadie­ nį reikės rašyti laišką. Pusantro mėnesio, kai nerašiau. Nežinau, ką p a g a l v o s . . . — Vladai, aš turiu jų pripirkęs, tik laikau miške, po kelmu. Susukau į cemento maišo popierių ir pakišau. Šeštadienį parsinešiu. Surizikavau. Jei paskirs prie kitų darbų, kaput mano popieriui. Bet kur jį dėti? Pirkti sek­ madienį, tai tokia pat laimė, kaip žvirblį sugauti miške. Pirmą rytą keliamės iš narų. Rodos, gerai išmiegoję. Bet. .. Atsirado naujų rūpesčių: guolį reikia labai gražiai pakloti, jeigu nenori gauti lazda. Blokavas ir šraiberis tikrina, kaip jis paklotas. Ant ištiestos per visą guolį ant­ klodės neturi būti nė mažiausios raukšlelės, gauburėlio, įdubimo. Tą padaryti galima, bet paklok savo guolį, kai nuo grindų trečią aukštą pasieki tik iškeltų rankų pirš­ tais. Ištiesink, išlygink gužuotą čiužinį, kurį vos paju­ dinus ima byrėti į antrą aukštą sutrintos pjuvenos. Gu­ lintis antrame aukšte už tokį patarnavimą, nusitraukęs klumpę, kerta kur pakliūva. Antrą dieną, grįžęs iš darbo, gavau laišką. Drebančiom rankom ištraukiau jį iš cenzoriaus prakirpto voko. Laiške tiek daug susirūpinimo, skausmo. Klausia, kodėl nerašau, ar gaunu siuntinius, kuriuos kas savaitę siun­ čia. Kiek jų gavau? Toliau rašo, kad nuliūdinusi žinia f60

apie Cekausko mirtį. Jo žmona gavusi pelenus ir liudijimą, kad jis miręs nuo flegmonos. Beje, žmona užsimena, kad vienas Kauno gestapininkas kažkam išsitaręs, jog mus pa­ leis. Skaitom su Henriku šią žinutę bent dešimtą kartą. Skaitom grupės draugams. Veidai nušvinta. Regis, dingsta net nuovargis, alkis. Tik apie tai kalbam. Bet ne visi. — Turbūt tavo žmona gera psichologė, nori palaikyti mūsų viltį. Tūkstančiai išrūko, nieko nepaleido, o mus mat paleis. Kvailystė!— raukosi Janeliūnas.— Ką tie Kauno velniai gali sakyti! Klausimas, ar jie žino, kokia čia tvarka? — Jei ir paleis, tai galbūt pirmąją grupę, garbės ka­ linius, bet ne mus. Jie jau atšerti. — Viskas priklauso nuo Berlyno, bet ne nuo Kauno! — A r g i vokiečiai leis išnešti paslaptis iš šitos velnių pastogės? Ginčijomės, kalbėjomės, ir visos kalbos baigėsi tuo, kad tai greičiausiai mano žmonos pokštas, nes kitų žmonos nė viena apie tai neužsimena. O aš jos paklausti apie paleidimą negaliu. Keli laiškai ir taip įkrito į cenzoriaus krepšį, vos paminėjus laisvę. — Ne tavo reikalas, šunsnuki, šunvaiki, žinoti didžio­ jo reicho paslaptis,— užbarškino lazda per pečius Pingvi­ nas ir numetė laišką į krepšį. Užmiršom šią linksmą žinią. Ėjom ir ėjom į vald­ koloną, j o v ė m " „užsispyrėlius" kelmus, kasėm žemes ir laukėm siuntinių. Kas savaitę siunčia, o gaunu per mėnesį du, tris. Kas juos valgo? N i e k o nepaklausi. Girdim iš senų kalinių apie jų sunkią kelionę. Vargsta, kol jie pasiekia išalkusius, išbadėjusius katorgininkus. | lagerį atsiunčiama šimtai siuntinių. Kasdien juos iš Štuthofo miestelio pristato siun­ tinių komandos kaliniai, prižiūrimi esesininkų ir kapo. Kaliniai, įsikinkę į didžiulį vežimą, tempia siuntinių kalną. Šitie ..arkliai" gudrūs kaip lapės, o plėšrūs kaip vilkai. Net ir einant esesininkui ir kapui šalia vežimo, moka vieną kitą siuntinį pavogti. Si komanda pelningiausia visame la­ geryje, ir visi į ją puola kaip vapsvos prie medaus. Bet patenka tik žaliatrikampiai, ir tai didieji vagys. Jie blo6—

24IKI

161

kaviems ir lagerio seniūnui svetimais siuntiniais užmoka kaip duoklę. Siuntinius jie tyčia mėto, kad suplyštų, suirtų. Iš suiru­ sio išbyrėjęs maistas tuoj pakliūva į vežėjų pilvą arba į pakabintus po švarkais ar baltiniais maišus. Apsitrynusius adresus jie dar labiau aptrina ir niekas nebežino, kam siuntinėlis siunčiamas. O paštininkas Pliacas, visų vagių viršininkas, per kurio rankas eina visi siuntiniai, niekad neužmiršta nei savęs, nei viršininkų, esesininkų. Prasiveržęs pro visus lagerio vagis, siuntinėlis patenka į bloką, kur jo savininkas nekantriai laukia. Cia jį pačium­ pa į savo nagus bloko vagys: blokavas, šraiberis. Dabar jie siuntinio savininkai. Ima tai, kas jiems patinka. Kar­ tais jie savavališkai neima, paprašo gavėją, bet pamėgink neduoti. Nauji vargai ir rūpesčiai pamažu nugramzdino į už­ marštį ligoninės baisumus, išgyvenimus, nors juos dar ilgai sapnuodavau. Šokdavau iš lovos, bėgdavau. Henrikas tu­ rėjo vargo su manimi, kol užsimiršau. Lageryje gyvenimas ėjo savo vaga, kasdien šiūptelė­ damas netikėtumų, kančios, siaubo dienų ar valandų. Vieną vakarą po patikrinimo blokavas pokši, veja, būgnija iš barako katorgininkus, rikiuoja prie sienos. Šiltas, gražus vakaras. Turbūt sugalvojo naujų „pratimų"? Iškelia lazdą ir praneša: — Kas rytą bus tikrinami visų bloko kalinių baltiniai. Pas kurį bus rasta nors viena utėlė, jų perėtojas atsimins iki mirties, kad mes juokauti nemėgstami Matysim, ar mus nugalės utėlės, ar mes jas?!— pašvysčiojo lazda.— Išsi­ rengti nuogai ir traiškyti. Sutupiam apie baraką pliki kaip tilvikai ir darbuoja­ mės. Ir taip kasdien po vakarienės.'O sulipę į guolius tikrinam antklodes, čiužinį, pagalvėlę. Rytą blokavas su šraiberiu išrikiuoja visus palei ba­ raką. Išsirengiam nuogi ir prieš jo nosį išskleistus dra­ bužius vartom, o jis su šraiberiu įsmeigę akis stebi, ar nepasirodys lervojanti kokia slapukė. Kartais blokavas į šią reviziją pakviečia esesininkų blokfiurerį — bloko kalinių auklėtoją. Tada atnešamas ožys,— žmogaus ilgio rąstas ant keturių kojų, ir bizū162

nas, pintas iš vielų ir aptrauktas guma. Ožys pastatomas, bizūnas padedamas ant jo prieš drebančius nuogus kali­ nius. Tikrina, žiūri visi trys išsproginę akis, tarytum ne­ matę to parazito. Blokavas, pastebėjęs baltiniuose ropojantį gyvūną, ro­ do pirštu blokfiureriui, o šis iškilmingai ..teisia". — Zehn! į^''^ — Fūnfzehn! %A — Zwanzig! Utėliai sustatomi priekyje prieš tą ožį, kad visi juos matytų. Dešimt, penkiolika, dvidešimt kirčių bizūnu — vos pastovinčiam, svyruojančiam klipatėlei! Nuogų nemuša, liepia apsirengti. Mat jeigu prieš auklėtoją paleis „degutą", tai nelabai kaip atrodys. Du žaliatrikampiai čiumpa utėlių, užmeta ant ožio, vienas užšokęs atsisėda ant pečių, antras ant kojų, kad mu­ šamas nei jų, nei galvos nekilnotų, nesiraitytų. Blokavas pasispjaudo delną ir kerta bizūnu krioksiančiam žmogeliui per sėdynę, strėnas, šlaunis, nugarą — kur pakliūva, o bloko auklėtojas skaičiuoja: — Ein! Zwei! Drei! . . 80 Jeigu mušamas vis šaukia, auklėtojas jam dar prideda tris, keturis, penkis kirčius. Atseit turi jėgų, dar pakriok. Kitam per plonytes kelnes pasirodo kraujas ar dar kai kas. Auklėtojas suspaudęs nosį ima tokį keikti, vadinti susmirdusiu šuniu. Po egzekucijos laikytojai nušoka, nuplaktąjį nuverčia kaip smėlio maišą nuo ožio. Jis dar guli ant žemės, lyg norėdamas pailsėti. Jį visada kelia auklėtojas bato spy­ riais. Mano viduriai normalūs, tvarkingi, nieko bloga ne­ jaučiu. K e l i o žaizda užgijo. Tik tos sveikatos labai mažai. Bet vis dar ne paskutinis klipata. Visi jaučiam, kad tupinėdami apie kelmus kiek pailsėjom. Vienintelis vaistas nuo visų ligų ir sveikatos stiprin­ tojas — lašiniai. Lašiniais tepam suskeldėjusias nuo vėjo, saulės, o kartais ir nuo temperatūros, lūpas, sutrūkusias n 30

DeSimt!—Penkiolika!—Dvuiešimt! V i e n a s l — D u ! — T r y s ! [vok.)

[vok.)

163

kojas ir rankas, dedam ant vočių, žaizdų. Žinoma, ir tie ..vaistai" nuo vočių ir žaizdų paskui sueina į skrandį. Tai kas, kad tas gabalėlis pasidaro panašus į varlę. Pilvas, nors susitraukęs, mažytis, kaukia, prašo ir pra­ šo.'O to lageriško maisto taip maža. Kas žino, kiek mes turim iš tikrųjų jo gauti? Vos iš Dancigo pajuda mais­ tas Štuthofo lageriui, paskui jį seka vagių gauja, ir, kol pasiekia kalinius, jis mažėja, tirpsta. Dalis jo dingsta sandėlininkų slėptuvėse, išvagia jį kraudami, veždami, iškraudami transporto kolonos kaliniai, šoferiai, esesinin­ kai. Patekusį į lagerio sandėlius jį vagia ir lagerio val­ džia — esesininkai, blokavi, kapai, šraiberiai, visa gauja vagių. Atkeliavusį į virtuvę vagia virtuvės darbininkai su savo vadovu, niekada neišsipagiriojančiu feldfebeliu Cymanu. A r g i jam svarbu, kiek kiti virtuvės vagys į kavos katilą įpila cukraus? Jam daug svarbiau, kad virtuvėj, krematoriume iš to cukraus būtų varomas geras samagonas, kurį Cymanas laka apsiputojęs. Maistas, atkeliavęs į bloką, visai baigia tirpti. Duonos pjaustytojas dviejų kilogramų duonos kepaliuką privalo supjaustyti į dešimt dalių, o jis supjausto į penkiolika. Kas patikrins, kas paklaus? Geriau valgyk tą, ką gavai, ir nesiteirauk, nes daugybės tokių smalsuolių pelenus nešio­ ja vėjas. Sekmadienis. Senieji kaliniai į darbą neinam. Tvar­ kom, lopom savo drabužius, o svarbiausia, rašom laiškus. Prašau Henriką parašyti mano mielosioms laišką. Dėkoju už gautus du siuntinius. Patariu nenusiskriausti, bet, jei atlieka koks kąsnelis, prašau atsiųsti, nes išsiilgom lietuviško maisto, lašinėlių. Vokiški vis dėlto ne tokie kaip Lietuvos bekonėlių. Labai visų išsiilgau, labai norėčiau pa­ simatyti, bet greit baigsis karas, vokiečių pergalė aiški, o mes čia esam kaip įkaitai, tik iki karo pabaigos. Sugrį­ šiu. Gyvenimas mūsų neblogas palyginti kaip koncentra­ cijos lagery. Bučiuoju visas, laukiu siuntinių ir laiškų. Perrašau ir nešu cenzoriui Pliacui. Sis užsideda aki­ nius, skaito. Matau, kaip susiraukia, brūkšteli raudonu pieštuku vienoj vietoj, brūkšteli kelis kartus kitoj ir kad brūkštels plaštaka man per skruostą, kad aš nesitikėjęs bumptelėjau ant grindų. If>4

— Dar imsi tu man laiškuose politikuoti, lietuviška kiaule! Kaip tu, kalės vaike, gali rašyti, kad lietuviški la­ šiniai geresni?! Kaip tu, susmirdėli, kumelės vaike, gali rašyti, kad gyvenimas kaip koncentracijos lagery?! Ar tu nežinai, apsišikėli, kad negalima minėti koncentracijos lagerio?! Matai kaminą, lietuviška kiaule?— va kur tu eisi, aš tave gyvą supleškinsiu, kad čia tu man nesmirdėtum! Jeigu dar kartą taip parašysi, aš tave čia pat užmušiu, tu beproti, gyvuly. . . Lauk! . . Lauk smarve, kol neužmušiau! Matau, ima lazdą. Čiumpu svirduliuodamas numestą ant grindų laišką ir sprūdinu lauk. Skruostas iškart pariebėjo, ausyje čirškia, lyg pievos žiogelis būtų joje apsigy­ venęs. Henrikas taiso, išmeta tą politiką, lašinius — viską, kur tik pabraukta raudonu pieštuku. Laiškas jau per trumpas. Vėl negerai. Prirašau, kad jas labai myliu ir kad dabar gra­ ži vasara. Vėl stoviu kalinių su laiškais eilutėj. Paduodu laišką. Pingvinas paima, net nepažiūrėjęs j mane, skaito. Šįkart numeta į siunčiamų laiškų maišą. Kaip gerai. Svarbiausia, kad po tiek laiko ji sužinos, jog esu gyvas. Po poros dienų gaunu nuplėšytais kampais siuntinį. Gavo siuntinį ir Stasys Lugas, Antanas Daniūnas. Pas vi­ sus prisistatė bloko valdžia. Tą naktį blokavas mus užmiršo, nevarė į sporto pra­ timus. Bloko valdžia, pasikvietusi iš kitų blokų svečių, pernakt ūžė, gėrė samagoną ir sprogo mūsų siuntinių mais­ tą. V^Ugai nemigom ir mes su Henriku, ir kiti gavę siuntinius. Vaišinom draugus, seniau gavusius siuntinius, nors mūsų grupė buvo pasiskirsčiusi po du žmones ir valgydavom siuntinį dviese. Bet jeigu kuris seniau buvo gavęs, jį gelbėdavom siuntinio maistu. Blogiau buvo su lenkais, rusais, kurie negaudavo siun­ tinių ir gulėjo netoli mūsų. Daugybė akių, į mus atgręžtų, daugybė ištiestų rankų. . . Ryja seiles ir prašo. . . Duodu porą džiūvėsėlių gulinčiam po mano guoliu. Kur pasislėp­ ti, kad nematytų? A r g i išmaitinsi kelis šimtus badaujan­ čių, pats būdamas alkanas? 165

3I

— Panie, panie, choč kavvaleczek. . . Iš visų kampų tas pats prašymas. Paduodi vienam — dar blogiau, susimuša, puola iš visų kampų, lipa j guolį. Kyla riksmas, o atlėkęs išgėręs šrai­ beris lazda ima daužyti ir puolėjus, ir davėją už netvarką. Valgai nusisukęs, tarsi negirdėdamas prašymo, lyg užsikimšęs ausis. Baisus tas valgymas. . . Rytą susidedam maistą į specialiai prisiūtas kelnių ir švarkelio vidaus pusėje kišenes ir drebėdami nešamės į darbą. Vasara iš tiesų nebloga, neskriaudžia klipatų. Džiau­ giamės tuo, ką turim,— šiltu oru, laikinai lengvu darbu, pušelių aromatu. Neduoda ramybės ateitis. Prieš akis liūd­ nas, be perspektyvos gyvenimas. Baiminamės, kad ateis ruduo. Kas tada?. .. Vieną rytą į patikrinimą atvyko komendantas su kita lagerio valdžia. Katorgininkai sujudo, nes komendantas be reikalo labai retai atvyksta. Ką jis pasakys? Komendantas lagerio seniūnui Lėmanui padavė kažko­ kius popierius. Pasirodo, kad tai kalinių sąrašas. Seniūnas plyšodamas šaukia numerius, o blokavai iššauktus stato, rikiuoja į atskirą koloną. Saukė stiprius vyrus, neseniai atvežtus į lagerį. Saukė ir šaukė. Ilgas sąrašas. — Renka į Hopehilio plytinę. Tai mirtininkų kolona. Amžiną atilsį. . .— sako greta manęs kiurksantis lenkas. Girdžiu šaukiant numerį — 22916. Dilgtelėjo kaip pei­ liu per širdį. Neinu. . . Gal blogai išgirdau užsiklausęs kli­ patos? Pakartoja. N o r s į patį pragaro dugną, į dervos ka­ tilą tave tupdytų, turi skubėti. Stoviu^. . Prisiminiau Staseko pasakojimą apie Hope­ hilio plytinę. Stipriausias vyras ilgiausiai išsilaiko mėnesį. I jį siunčia, kai Štuthofo lagery pasidaro kalinių perteklius. Ten greit sunaikina. Iš lietuvių tik aš vienas. . . Pasidarė liūdna. Negalėjau atsipeikėti — tarsi duobė atsivėrė po kojom. Padvelkė mirties šaltis. Kiek kovota dėl gyvybės. . .' O kiek beliko gyventi? Reikia žengti dar vieną žingsnį laiptu, einančiu viršum Būk geras, nors gabalėlį. . . 166

{lenk.).

bedugnės. . . Kaip greit koncentracijos lagery keičiasi gyvenimas. Dienomis, valandomis, minutėmis. . . Kaip ne­ seniai kovojau dėl gyvybės, kaip neseniai stovėjau prie pat bedugnės? Vos vos išsilaikiau. . . Ar reikalinga buvo mano kančia ligoninėj? Dabar nauja. . . ir finišas. . . Baigė šaukti. Susidarė kelių šimtų kolona. Prieina ko­ mendantas Hopė, Majeris, Chemnicas, lagerio seniūnas Lėmanas. Slenka pro šalį, apžiūri kiekvieno išvaizdą, dirs­ teli į trikampį, raidę, numerį. Tikrina iš naujo pagal są­ rašą. Beveik visi iššauktieji su raide P, keliolika su R ir vienintelis aš su L. Visi su raudonu trikampiu. Komendantas pro mane buvo jau praeinąs. Sugrįžta. Kas jį sudomino? Klipatiška išvaizda? Žiūri į sąrašą, į nu­ merį, į raidę. Kažką murma su Majeriu ir Chemnicu. — Litauer? — klausia Hopė. — Taip, lietuvis! — atsakau. Komendantas vėl niurna su lagerio viršininku, noriu išgirsti, ką jie kalba, bet jie kalba labai tyliai, ir aš negir­ džiu. — Litauer? — pasitikslina. — Taip, lietuvis! — pakartoju. — Raus! Schneller! Išėjęs iš rikiuotės, sustoju. — Raus! — rodo ten, iš kur buvau iššauktas. Nueinu prie draugų apstulbęs ir virpėdamas. Tikriau­ siai iš džiaugsmo. Žinau, kad ir čia laukia mirtis. Bet gal savaitę ilgiau pagyvensiu. O gal greičiau mirsiu? Bet tarp savų likimo draugų, o ten būčiau vienas. Ateina seniūnas Lėmanas. Slenka pro vakar, užvakar atvežtus kalinius. Paima iš jų gretos gerai atrodantį, stip­ rų vyrą ir veda prie komendanto. Šis apžiūri. Pakelia są­ rašą, išsiima parkerį, išbraukia, matyt, mano numerį ir, pažiūrėjęs į atvestąjį, įrašo jį ir liepia stoti ten, kur aš ką tik stovėjau. Pasidarė nesmagu, visas džiaugsmas dingo. Kodėl jis? . . Jis irgi nori gyventi. Turbūt turi žmoną, vaikų, gal senus tėvus. Juk jie laukia jo grįžtančio. . . Iššauktuosius apsupo esesininkų būrys ir išvedė pro vartus. Netrukus pajudėjo ir kitos kolonos. | darbą. 167

Einu nuleidęs galvą, širdyje neramu ir gailestis. lupinėdamas apie kelmą irgi neturiu ramybės. Iš pra­ džių niekam nesipasakoju. Paskui, ieškodamas nusiramini­ mo, prisipažinau Henrikui. — Man labai nesmagu. . . Kodėl jis, o ne aš? Ar tu gir­ dėjai apie tą plytinę? — Visi žinom, kad ten giltinės karalystė. Bet argi tu prašei? Cia, brolau, kiekvieno likimas. Šiandien išėjo jis, vėliau eisim mes. Eis ir eis. . . Gal ryt, poryt pašauks mane ar tave. Kol mūsų nelietė transportas į tą plytinę, nekreipdavom dėmesio.'O kiek jau ėjo ir išėjo kolonų? Ir dar eis ir eis, kol šis pragaras kunkuliuos. Plytinė tuščia nebus. . . Žinoma, tave suprantu. Tu per daug jautrus. Girdėjusieji mūsų pokalbį pritarė Henrikui. Bet tarsi koks kirminas graužė ir graužė, nedavė ramybės. Dar daugiau mano pakeitimas sukėlė įvairiausių spė­ liojimų. Kodėl? Kai kurie prisiminė mano žmonos laišką, kuriame ji rašė, kad girdėjusi gandus, jog mus paleis. Ko­ dėl komendantas išbraukė iš Hopehilio sąrašo? Kad silp­ nas? O gal kad lietuvis? Tikriausiai jis turi kokį nuro­ dymą? Taip, daugybė klausimų, samprotavimų, o nė vieno protingo atsakymo. Vis dėlto turėjom sutikti su Balčaičio nuomone: — Kam jis ten toks klipata reikalingas? Visą laiką dirbam valdkolonoj. Tupinėjam apie kelmą, paskui išvejami kasti žemių, iš mašinų iškrauti plytų ir vėl prie kelmų, stumdo prie įvairiausių darbų. Grįždami iš darbo, nešam mirusius, velkam klipatas. Kaminas rūksta ir rūksta. Sako, kad daugiau kaip dvidešimt penkių tautų žmonės čia kankinami. Daugiausia čia lenkų. Dabartinėj jų žemėj ir šis pragaras, nors šitas kraštas buvo senovės prūsų. Lenkams gausumu pradeda nenusileisti rusai ir net vokiečiai. Visa diena užimta, laisvo laiko tik akimirkos. Vakare blokavas beveik visada suranda užsiėmimų: bėgam apie baraką ar šokuojam varle, dainuojam, šliaužiojam pilvu, dulkinam čiužinius.'O jie plonėja ir plonėja. Niekas jų ne­ papildo. Gulim beveik ant lentų, pjuvenas vos ne visai iš­ dulkinę. 168

Nepaprasta laimė, kai vieną kitą dieną blokavas mus užmiršta. Tada tyku, ramu. Einam po kiemą pašliaužioti, apsidairyti po lagerio pasaulį, susitikti su vienu kitu pa­ žįstamu, pasikalbėti, pasiguosti, išgirsti įdomesnę naujie­ ną. Slenku pro moterų lagerį. 2vilgsnis nuslenka už spyg­ liuotų vielų, ir iš pasąmonės lyg iš rūko iškyla ligoninės sandėliukas, ten gulinti moteris. Slapčia žvelgiu į tą purvo katilą. Vienas barakas it naš­ laitis prigludęs prie vyrų lagerio. Jis irgi aptvertas tokia pačia aukšta spygliuotų vielų tvora, tik nuo vyrų pusės neįelektrinta. Ir gyventęjų jame smulkmė. Pasakoja, kad čia apie pen­ kis šešis šimtus. Kartais tas skaičius padidėja net iki tūks­ tančio. Pasidaro ankšta. Tada esesininkai jas paretina, iš­ blaško į didelius moterų lagerius. Dauguma jų ąu raide P, viena kita su R, D. Nedaug moterų, nedaug ir valdžios: blokava, šraiberė, dar kokia pareigūnė. Blokava akmeninės širdies sadis­ te, keikia ne blogiau už mūsų valdžios vyrus, (sisiautėjusi tampo kalines už plaukų, parkritusias spardo. Nuo jos ne­ atsilieka ir kitos žaliatrikampės pareigūnės. Galbūt tik vyrams atrodo, kad moterų darbas palaimin­ gas. Jos beveik visos dirba pastogėj: virtuvėj skuta bul­ ves, triūsia esesininkų valgykloj, valo raudonuose rūmuo­ se kambarius, prižiūri lagerio viršininkų vaikus, esesinin­ kų daliniui taiso kojines, drapanas, skalbia baltinius. Kai kurios varomos pas ūkininkus lauko darbams. Labiausiai vargsta dirbančios skalbykloje. Skalbyklos viršininkas feldfebelis Krotas tampo jas už plaukų, partrenkęs spardo ir sužalotą moterį didesniam išniekinimui išsižergęs apšla­ pina. Atsiranda ir tokių, kurios žvalgosi į vyrų pusę: į pra­ einančius raudonskruosčius blokavus, šraiberius, kapus, barzdaskučius, duonos dalytojus, virtuvės, ligoninės dyka­ duonius ir trokšta meilės. {siganiusiems promenentams jų dar labiau reikia. Visa nelaimė, kad uždrausta net prie tvoros prisiartinti. Įsimylėjusias spardo, daužo esesininkai, bet vyrų jos neatsisako. Rašo laiškus. Vyrai į tuos laiškus kuria atsa-

kymus, skiria susitikimus. Pavojingą ryšininkų darbą atlieka išbadėję katorgi­ ninkai mirtininkai. Rizikuodami gyvybe, jie kasa tunelius, lenda pro vielos tvoros apačią, šliaužia pilvu, velka bloka­ vų, kapų meilužėms dovanas: pavogtus iš siuntinių laši­ nius, sviestą, dešras ir laiškus. . . Už patarnavimą mirtinin­ kas gauna porą cigarečių, duonos storesnę riekę, porą bul­ vių ir tą vakarą j j blokavas globoja. Esesininkai keikia, bliauna suradę blokavo l o v o j e susi­ raičiusią viešnią arba bernužėlį moterų bloko prausyklo­ je ar šluotų sandėliuke su mylimąja besilamdančius. Jai nukerpa plaukus, gerokai apkulia, o jį įgrūda į bunkerį, prileistą vandens iki pusės blauzdų. Bet šaltas vanduo ne­ ištraukia meilės. Kartais moterų barake suklykia mažytis giesminin­ kas — be registracijos numerio, be trikampio. Dainuoja, veržiasi į laisvę. Saukia esesininkai, verkia motina ir apglėbtas moterų kūdikėlis. . . Bet neilgai. . . dažnai net su motina jis iškeliauja ten, kur rūksta dūmai. Retkarčiais girtas esesininkas įlenda į moterų lagerį, žinoma, ne pro mirtininkų iškastą tunelį, bet pro vartus ir sugadina grynąją vokišką rasę. Irgi rizikuodamas, nes nutvertam gresia frontas. Mums, mirtininkams, jos primena ten toli esančias kenčiančias mūsų moteris. Gaila žiūrėti į jas. Vienos pėdina nuleidusios galvas, kitos stovi žvelgdamos į tolį. . . Kai kurios vos juda. Tai klipatos. Jos greit atsisveikins su gyvenimo šviesa, ir baig­ sis jų kančios — herojiškoji tragedija, keliaus pro tą patį kaminą į aukštąjį pelenų kalną — amžinam poilsiui. Ai gali kuri iš jų tikėtis kada nors apglėbti savo vaikus, pamatyti vyrą, mylimąjį? , . Visus mus lemtis yrasugriebusi į baisingus savo gniauž­ tus, ir likimas aiškus. Gūbrinu kaip apdujęs. Akys nukrypsta į didžiulį pele­ nų kalną — baisios kančios paminklą. Vasarą net apdulkėjusi pakelės gėlytė pražysta, pa­ kvimpa, vilioja bites, tiktai tu. varganas žmogau, pačioj jaunystėj, kai visa gamta džiaugiasi, eini suklupęs, net ne­ žinodamas, už ką kenti. Kartais krinti į neviltį ir nieko 170

augiau nenori, tik. . . amžinos ramybės. Sunku pripras prie nuolatinės kančios, paniekinimo, sunykimo baimės. Kali ir kali sau į galvą: „Reikia gyventi. Reikia iškęsti! Reikia". . . Gavau už penkiolika markių kuponų. Po darbo landžio­ ju į kantinę. N i e k o gero ten nėra. Vandens bijau pirkti. Kopūstlapiai, morkos, bulvės, burokai — pajuodę, pašvin­ kę. Perka kaliniai, baisus badas verčia pirkti ir valgyti, bet aš saugau kaprizingą savo pilvą. Geriau kęsti alkį ir. .. kvėpuoti pušelių oru. Perku laiškams popieriaus, vokų, pašto ženklų. Kišu į pagalvėlį, čiužinį ir drebu — jei kra­ ta, patikrinimas, viskas žūtų, o lazda gaučiau per nugarą. Vieną šeštadienio vakarą, grįždami iš darbo, girdim. . . Kas tai? Savo ausimis netikim. Lagery girdisi muzika! Orkestras trenkia maršą. Kas čia dabar? Ar karas baigtas? Ar vokiečiai užėmė M a s k v ą ? O gal amnestija? Gal Hitleris ar Gebelsas atvyko pasižiūrėti, kaip jų sukurtame „roju­ j e " laimingai gyvena įvairių tautų žmonės. Gal tam ir gar­ bės kaliniai atsirado, kad juos parodytų atvykusiai komi­ sijai? Skamba miškas nuo smuikų, akordeonų, būgnelių ir kitokių instrumentų sutartinės. Išsiskiria būgno bumbsė­ jimas. Kas ten darosi? Jei būtų atvykusi komisija, be abejo, mūsų, klipatų, nerodytų, sugrūstų kur nors į krūmus, į griovius. Vestų tik tuos, kurie neseniai atvežti, kurie gali sutrenkti koją, sudrebinti žemę. Kuo arčiau vartų, tuo muzika aiškesnė, garsesnė. Stip­ rieji jau trenkia koją. Mūsų vedamas klipatėlė lenkas visą laiką buvo galvą nuleidęs, o dabar ir tas iš visų jėgų kelia galvą .atsilošęs žiūri į dangų ir viltingai šnabžda: — Co to jest, panowie? 32 Gal karas baigėsi? Gal į na­ mus leidžia? Ką mes žinom, kas ten vyksta? Greičiausiai karas bai­ gėsi. A č i ū Dievui, juk mes sėdim iki karo pabaigos. Jeigu jau orkestrą samdė, tai įvykis turėtų būti šio to vertas.

3?

Kas gi ten? . . [lenk.). 171

Iš kolonos vidurio pasigirsta šauksmas: — Vyrai, laisvė! . . Prieinam lagerį. Už spygliuotos tvoros, netoli vartų, stovi tokie patys margeniai kaip mes su raudonais ir ža­ liais trikampiais ir griežia. Manom, kad be reikalo jie negriežia. Tikrai po patikri­ nimo išgirsime naujieną. Svytim džiaugsmu, neaiškia viltimi. — Vyrai, baigėsi karas! Laisvė! Laisvė! — šaukia kaž­ kur toliau nuo mūsų. Suprasi, ką jis ten paisto, ką šaukia. Orkestras griežia ir griežia, kol sueinam į kiemą, kol mus surikiuoja su lazdomis, kol ateina raporto dalies vir­ šininkas Arnas Chemnicas su savo palyda. Muzika nutyla. Raportas. Labiau tvaksi kalinių širdys. Laukiam, ką pasakys raporto dalies vadas. Neapsakoma tyla. Visi tyli ir. . . jokios naujienos. . . Skirstomės. Muzikantai ir tie, dar sutrenkę maršą, kol Chemnicas išėjo iš kiemo, sulindo į barakus. — Velniam ta muzika, tas orkestras? — šaukia įpykę kaliniai. Lagerio valdžia, matyt, nieko daugiau nebegalėjo su­ galvoti didesniam mūsų išniekinimui šioj nužmogintoj aplinkoj — tik orkestrą. Dabar muzika griežia kiekvieną šeštadienį, o mes kaip ir pirma nešam užmuštus, tempiam leisgyvius, teberūksta krematoriumo kaminas — dega likimo draugai. Klipatos virsta daužomi, mušami ir rikiuojami vakariniam patik­ rinimui, šlapi, purvini, o muzika trenkia maršą. Lagerio žmogžudžiai su dar didesne energija laksto, šūkauja, keikia visokio plauko paleistuves pasitelkdami, tarytum orkestras ir groja tam, kad jiems lengviau būtų rikiuoti, mušti, kankinti ir keikti. Tačiau muzika skambėjo neilgai. Ji mirė nelyginant klipata. Vieni muzikantai mirė iš bado, kiti buvo užmuš­ ti — išrūko pro kaminą kaip ir visi lagerio mirtingieji. Iš naujai atvežtų kalinių atsirasdavo gabių muzikai, bet mu­ zika išnyko. Dienas keitė naktys, o naktis dienos. Orai atvėso, pa­ traukė žvarbus vėjas, darganojo. 172

Mes, antroji lietuvių grupė, dirbom, vargom, bet nemirėm. Laikėmės įsikibę į gyvybės medį. Nenorėjom mir­ ti, nors žinojom, kad rudens oras iščiulps organizmą, o žiemos speigai pribaigs — reikės užleisti vietą naujoms aukoms. Gavau siuntinį. Mes su Henriku laimingi. Tik jie mus taip ilgai laiko. Labiausiai iš siuntinių kentėjo svogūnai, kurių mums likdavo vienas kitas. Juos išnešdavo blokavas, šraiberis. Tą vakarą suspėjau kelis didesnius paslėpti. Blo­ kavas pasiėmė visus likusius. Sugulę su Henriku ėmėm valgyti. Kaip kiekvieną vakarą čirškėjo lašiniai, kepė bul­ vės, svogūnai — bloko valdžia gaminosi vakarienę. Matyt, blokavui pasirodė, kad mažoka svogūnų. Priėjo prie ma­ nęs. Pakartotinai prašo. — Neturiu. Jūs visus paėmėt,— atsakiau. Blokavas net dantimis sugriežė: — Pamatysim, ar neišbyrės paslėpti svogūnai?! Aš ne­ noriu su tavim dabar terliotis ir kratyti. Aš užimtas! . . .— sukeikė ir nuėjo. Rytą, kaip visada, tikrinimas, utėlių ieškojimas. Sį rytą atneštas ožys prie mūsų bloko. Vadinasi, ateis teisėjas — bloko auklėtojas feldfebelis Petersas. Vos spėjo šraiberis surikiuoti barako pasienyje, vos spėjom tersu.

nusivilkti

baltinius,

pamatėm

blokavą su

Pe-

Blokavas į visų baltinius kaišioja nosį. Vienur kitur kyšteli pirštus prie baltinių ir skuba, eina arčiau ir arčiau prie mūsų, lietuvių. Išskleidžiu baltinius, o jis jau rodo feldfebeliui utėlę. Keista, nė pirštų neprikišo prie baltinių, o utėlę sugavo. — Fūnfzehn! — teisėjo sprendimas trumpas ir nepa­ keičiamas. Du žaliatrikampiai čiupo mane, vos spėjusį apsireng­ ti ir užvertė ant o ž i o . Prispaudė. Sunku net kvėpuoti, ką ten galvoti apie pajudėjimą. Blokavas nusivelka švarką, atsiraitoja rankovę, pasispjaudo delną, ir švilpteli ore bizūnas. Išgirdau kažkurio draugo balsą: — Vladai, nešauk! O pirmieji smūgiai jau nudegino sėdynę, juosmenį. 173

Tarytum iki raudonumo įkaitinta geležimi čaižo strėnas. Sukandęs dantis kenčiu, ką padės šaukimas? Išmušė prakaitas. Širdis ėmė ne plakti, o virpėti. Sėdy­ nė ir juosmuo lyg peiliu raižomi, rodos, pastorėjo, išsi­ pūtė ir sudrėko — turbūt varvėjo kraujas. Iki devynių kirčių girdėjau skaičiavimą. Vėliau kojas nukirto, viskas pranyko. Net skausmas. Dabar galėjo kapoti, kiek jiems patinka. Sąmonę atgavau, kai nutrenkė nuo ožio žemėn. Lyg per miglą pamačiau artėjančius batus. Sukaupiau jėgas sprukti, bet. . . atsistoti niekaip negaliu. Ėmiau bėgti ranko­ mis, jas dar jaučiau, o kojos tįsėsi, sakytum būtų ne ma­ no, lyg kokie sunkūs skudurai. Spėjau prirėplioti prie savųjų. Batas prašliaužė palei petį. Draugai pagriebė ir „pastatė". Rankomis užsikabinau ant jų pečių ir kabojau. Buvau šlapias. Viskas sukosi ir tarsi dūmų debesyje sken­ do. Draugams padedant įsverdėjau į baraką pusryčių. Blokavas pažadą ištesėjo— „išbirino" svogūnus. Nors seniai žinojau, kad valdžiai priešintis nevalia, dabar tai skaudžiai pajutau savo kailiu. Atiduok svogūnus, atiduok visą siuntinį, jei pareikalaus, bet nemėgink priešintis, išsi­ sukinėti. Kaip reikės eiti į darbą? Kaip reikės praleisti dieną — šitą, kitą? . . Draugų palaikomas ėjau į patikrinimą ir tįsiausi į dar­ . v ; ^ . - ^ l - v : ; ' z 7 ' - . / ' ••• :. Laimė, pakliuvom pas gerąjį kapą. Padaviau iš gauto siuntinio dešrą ir rūkalus, kuriuos prieš mušimą spėjau perduoti Henrikui, Urbonavičius jam paaiškino, kas su manim nutiko. Ilgai žiūrėjo kapas į mane, tokį varganą, suklypusį. Sprendimas: — Vis tiek su juo baigta! Jam atmušti inkstai. Pasi­ tampys kaip šuo permuštas ir pakratys kojas. Suk jus vel­ niai, eikit prie kelmų! . . Jam įsprauskit į ranką lazdą, tegul būna jūsų grupės vyresniuoju — kapu. Draugai sukmėjasi apie kelmą, o aš pasirėmęs ant laz­ dos stoviu, virpu, net šūkauti negaliu; už mane šūkauja tai vienas, tai kitas. Jei pamatys tokį ..kapą" esesininkas, liūdnai baigsis. Net lazdos nepakeliu. bą.

174

Iki pietų dar stovėjau. Popiet atsiguliau už kelmo duo­ bėje ir guliu. Antrą kartą guliu duobėj ir laukiu mirties. — Ateina kapas, krapštyk ranka žemę! — perspėja draugai. Kapas žiūri ir tyli. . . Iškelia lazdą. Užsimerkiu. Pokšteli lazda, bet. .. turbūt į kelmą. Gir džiu keiksmą, riksmą ir lazdos pokšėjimą. Kilstelėjęs tru­ put) blakstienas pamatau kapą nueinant}. Ne lengvesnės ir kitos dienos, pilnos baimės ir skaus­ mo. Tampausi, griuvinėju, svirdinėju kaip pašautas paukš­ tis. Gerai, kad draugai tai vienas, tai kitas gauna siuntinį, šio to nuneša kapui, o tas paskiria mus kelmų rauti. Aš vis galvoju apie inkstus. Ar jie neatmušti? . . Henri­ kas kiekvieną vakarą lašinių gabalėliu tepa mano žaizdas, deda kompresus. Sukritau, vėl pasidariau baisus klipata. Bijau, kad neišmestų iš miško kolonos ir nepaskirtų j kli­ patų komandą. Ieškau progos susitikti kunigą Ylą. Negali rizikuoti amžinuoju gyvenimu. Aš iš čia tikrai neišsisuksiu, nesu­ lauksiu karo pabaigos. Bet kaip nueiti pas garbės kalinius? Nejauku, nedrąsu. . . Prisiminiau, kaip, būdamas laisvėj, kartą panašiai baimindamasis ėjau pas ministrą. Sekmadienio popietę įslinkau į tą „ministrų bloką. 2iūri nustebę, bet nieko nesako. Susiradau kunigą Ylą ir pasakiau, kokiu reikalu jį trukdau. Apie nieką daugiau ne­ kalbu, nenoriu net klausinėti, kaip jie gyvena. Susėdę ant lovos kalbam. Pasakoju tai, kas slegia mano sąžinę. Pirmą kartą koncentracijos lageryje pajutau nepapras­ tą dvasinę šilumą, šviesą. Dabar man ramu, lengva, gera. Išeinant kunigas Yla sako: — Kiekvieną sekmadienį, valandą prieš pietus, laikau šventas mišias. Ateik išklausyti, pasimelsti. — Ar nepakenksiu jums? Ar jūsų draugai nepyks? — Visiems neįtiksi. Eidamas pasisaugok, kad niekas nepastebėtų. Galvojau apie prasmingą kunigo Ylos gyvenimą. Jis ir čia labai reikalingas. Reikalingas ne man vienam. Dau­ gybei. . . Lietuviams, lenkams. Jo buvimas lagery turi pras­ mę. O mano? . . Kam? T ė v y n e i ? . . Jei žinočiau, kad jai 175

reikalinga mano kančia ir mirtis, būtų lengviau kentėti. Kartais lyja ištisą dieną. Permerkia iki paskutinio siūlelio. Judi kaip vabalas šlapias, purvinas. Rankų ir kojų pirštai nuo drėgmės paburkę. Lauki išlendančios saulės. Ji tingiai išnyra iš tamsių debesų, kūnas pradeda atšilti, atsigauti. Garuojam. Taip garuodavo karvės, arkliai po lietaus tėviškėj, kai juos vaikystėj ganydavau. N e t oras papilkėdavo ir pakvipdavo šutu. Niežti kūną — skutasi nuo jo purvas. 2iūrėk, vėl ima bliaukti lietus. Vakare sustiręs kaip benamis šunelis lauki patikrini­ mo. Reikia išsitempti, o už apykaklės žliaugia lietus. Visi pikti. Tokiame ore patikrinimai užsitęsia, nes sunku išrikiuo­ ti, ištiesinti gretas, padaryti vienodus tarpus, suskaičiuoti. Raporto dalies vadas gali ir kelias valandas stovėti ir keik­ ti — jis sausas, šiltai apsirengęs ilga neperšlampama juoda palaidine su kapišonu. Po patikrinimo apšilimui kiekvienas blokavas saviš­ kius gena apie baraką paskubindamas lazda. — Gulti Šliaužt! Kelt! Bėgt! Gult! Šliaužt! . . Apie baraką nelyginant mūšio lauke pilna kritusių — susirietusių, išsitiesusių, atmetusių rankas ir jau nesikeliančių. — M y č się! M y č się! — užkriokia šraiberis. Užsikemša durys. Vos spėji įbėgti į prausyklą, veja į poilsio kambarį vakarienei. Lyjant ją duoda viduje. Gulti dar negalima.' O kaip norėtųsi į savo skurdų guo­ lį. Einu į prausyklą, gal dabar galėsiu geriau nusiprausti. Koridorius primestas mirusių. Vienas kelia ranką ir pra­ šo: — Pič. . . Pič. . . Apsidairau. . . N i e k o iš valdžios koridoriuj nematyti, {bėgu į prausyklą, įvarvinu į kibirą porą stiklinių vandens, atnešu. Geria kelis gurkšnius. — Mamo, ty? . . Mita mamo. . , 3 3 N i e k o negaliu atsakyti. Nunešu kibirą į prausyklą ir sugrįžtu. Bandau kelti. Užsimetu ranką ant peties ir per-

33

176

Mama, lu?. .

Miela mama. . .

[lenk.).

sisvėręs tempiu klipatą j poilsio kambarį. Kelias neilgas, bet vis neprieinu durų, neturiu jėgų. Koja užkliūva lavono, ir išsitiesiam abu tarp gulinčiųjų. Išgirstu: — Dziękuję, mamo. . . {ėjęs į vidų, sutinku Daniūną ir prašau pagalbon. Atklipatuojam prie paliktojo. O jam nieko nebereikia — pirštų galai atšalę. Ieškau pulso, jo jau nėra.. . Rytą šlapius drabužius tempiam ant šiek tiek sušilusio kūno. Gal išlindusi saulė išdžiovins. Bet daugiau reikia laukti lietaus. Sulauksim ir šlapdribų, sniego — juk rudenį pakeis žiema. Kaliniai mūrininkai remontuoja krematoriumą, aukšti­ na kaminą, kad būtų geresnė trauka, kad daugiau lavonų sudegintų, o prie krematoriumo stato dar kažkokį pastatą, lyg salę. Vieną rytą po patikrinimo išskyrė mūsų grupę — pen­ kiolika katorgininkų, sustatė po tris, atėjo esesininkas su automatu ant kaklo, ir žengte marš. Kur dabar? . . Žengiam pro vartus. Iš sargybos būstinės išėjęs esesi­ ninkas suskaičiuoja ir užsirašo. Praeinam pro raudonus rūmus. Žingsniuojam tuo pa­ čiu smėlėtu kalniuku, kuriuo atvarė mus į šį pragarą. Stai stotelė, kurioje išlipom iš to virdulio prieš kelis mėne­ sius. Kur dabar veš? Girdim šaudo: tak, tak, tak. . . Einam, knapsim, dairomės. Palipus į kalnelį, lagerio pa­ statai pranyksta, pelenų kalnas, ir net krematoriumo kami­ nas taip pat dingsta tarp sukrypusių pušelių. Jos priden­ gia, užmaskuoja kančių slėnį. Aplink tušti tusti laukai. Jo­ kio žmogaus, j o k i o gyvulio. Turbūt aplink koncentracijos lagerį yra didžiulė zona, į kurią nevalia pašalaičiui įkelti koją, nes geras pusvalandis kaip einam, nieko nesutinkam. Tolumoj, už poros kilometrų, matyti sodyba. Jokio kelio, slenkam tarsi vilkų pramintu taku. Tikriausiai į tą sodybą tempia. Ką ten darysim? Pamažu išryškėja dideli sodybos trobesiai — tai stam­ bus ūkis. Priešais ateina moteris, ji nešasi mergytę. Prisi­ miniau savo dukrelę, kuri nuo manęs toli ir kurią mažai mačiau. Kažin, ar ji didelė? Laiške rašė, kad sėdi, juokia177

si. Kažin, ar ji keverzuja? Kaip ji įsivaizduos tėtę, kurio ne­ mato? Ar aš ją pamatysiu? . . Mano kelias į laisvę pro naują kaminą.. . O gal? . . Sustojam ūkio kieme. Niekas mūsų nesutinka. Matyt, nelaukė svečių. Esesininkas, palikęs mus kieme, įlenda į gyvenamąjį namą. Bet netrukus išeina su neaukštu, aptukusiu, širma galva senioku. Vėl pirmyn. Dabar jau seniokas vadovauja tolimes­ niam žygiui. Po dešimties minučių atsiduriam didžiuliame lubinų lauke. Seimininkas aiškina, kaip juos laužti, statyti. Man šis darbas žinomas, nes pas tėvelį teko lubinus laužti, statyti į gubeles, išdžiūvusius vežti. Nesuspėjo seniokas išaiškinti, o esesininkas jau klega: — Arbeiten! Arbeiten! Pradėję laužti, pastebėjom, kad čia ne lubinai. Koks tai augalas? Niekas nesako, vadinasi, ir nereikia. Mums tik dirbti, judėti, o ne klausinėti. Sudžiūvęs augalėlis lūžta lengvai. Sausose ankštyse barška prinokę grūdeliai, bet nebyra. Laužiam. Statom, rikiuojam gubeles. O tas „gandras' strypčioja po nulauž­ tą plotą ir vis klega: — Arbeiten! Arbeiten! 3 4 Viena blogybė, kad augalėlis aštrus, drasko rankas ir reikia laužti pasilenkus. Laužiam sustodami, šiek tiek pa­ ilsėdami. Žinoma, sustojam ne visi iš karto. Pasimainom, leisdami vienas kitam pailsėti. Esesininkas paniurzgia, bet mes prie to pripratę. Jis be lazdos, tačiau automato buože ar akmeniu gali užtrauk­ ti per nugarą. Pirmą kartą dirbam uniformuoto velnio prie­ žiūroj, nes kapo dabar neturim. Urbonavičius, tas mūsų nuolatinis atstovas, klausia: — Kas čia per augalas? Laužiam, o nežinom, ką? — Rapsas. Iš jo grūdų spaudžiamas aliejus, daromas margarinas. Turbūt tas dvokiantis, kurį mes gaunam per vakarie­ nę, įdomu, ar jo grūdus galima valgyti? Prikimštume skran34

m

Dirbti! Dirbti (vok.)

džius. Bet nepaklausi. Esesininkui nusisukus į šalį, mėgi­ nam ragauti. Ankštis ilga. Viduje bent 40 apvalių panašių į žirnius, tik kiek mažesnių grūdų. Susipilu į burną ir „malu". N i e k o sau. . . Šiandien skrandis nebus tuščias. Esesinin­ kas mato, bet nieko nesako. „Malam" ir laužiam, lau­ žiam. . . Jau nemažą plotą nulingavom. Mažiau sargybinis ir klega, aiškiai patenkintas mūsų darbu. Pagaliau liepia sėstis, pailsėti. Stebuklas! Leidžia pasėdėti. Ne toks jau baisus tas velnias. Apsidžiaugėm. Norisi atsigulti, pasivolioti kaip arkliui, nes per juosmenį pjauna skausmas, tarsi būtų kas apjuo­ sęs spygliuotos vielos lanku. Tačiau ką tik susėdom, o sargybinis vėl šaukia: — Stot! Dirbti! Dirbti! Greit dirbtil . . Schneller! Schneller! Pašokom, skubam laužti. Pakėlę galvas žvilgčiojam, ką jis ten pamatė. Antai keliuku, kuriuo atėjom .dviračiu at­ važiuoja esesininkas. Esesininkai pasikalba, pasijuokia, pasistumdo. Atvykęs pažiūri į nulaužtą plotą, nusišypso, sėda ant dviračio ir nulinguoja. Kontrolė! Kontrolė! — sako juokaudamas sargybi­ nis. Dabar dirbam neskubėdami, vėl kramtom rapsus. Saulei pakilus aukštai, ir vėl pamatėm dviračiu atrie­ dantį esesininką. Sis atvežė pietus. Sargybinis leidžia sėstis. Susėdam. Dubenėliai trys. N e ­ skubam, vieni srebiam dvokiančią atšalusią dilgynių sriu­ bą, kiti laukiam eilės. Gerai, kai nereikia skubėti, kai nie­ kas netempia iš tavęs dubenėlio. Gera, užgėrus skystalo ant rapsų. Pietauja ir mūsų sargybinis. Kerta sviestainį su deš­ ra. Tikriausiai su pipirėliais, česnakėliu — iš tolo, regis, jaučiam kvapą. Žiūrim ir ryjam seilę. Cia daug sunkiau, negu rauti kelmus. Cia reikia ne ju­ dėti, bet dirbti. Tai kas, kad nėra kapo. Prakeiktas lietu­ viškas darbštumas,— gėda prieš stovintį esesininką. Sten­ giamės, dirbam, kad nebūtų gėda ir atėjus šeimininkui. Sargybinis mato, kad stengiamės, todėl nebešaukia,— užvirto už rapsų gubelės ir guli. 179

Linguojam pamažu, o padaryta nemažai. Patiems malo­ nu apžvelgti nulaužtą plotą. Gubelė prie gubelės gražiai, tvarkingai sustatytos eilėmis, vienodais tarpais, lygiai kaip mes būnam išrikiuoti patikrinimui, o prieš akis dar ne­ aprėpiamas laukas. Pašoka sargybinis ir visa gerkle plyšoja: — Arbeiten! Arbeiten! Kilstelim galvas — takučiu atkrypuoja seniokas. Nušvitusiu veidu šeimininkas apmeta akimis nulaužtą rapsų lauką. Pasikalbėjęs su sargybiniu, vėl keverzoja į namus. Pasikark tu, senas kerėpla! Tiek daug padarėm, o jis nė gero žodžio nepasakęs nudūlino! Laužiam vos judėdami. Dirbam panašiai kaip prie kel­ mo. Iš nuovargio negalim nei pasilenkti, nei išsitiesti. Sukritom ant kelių, šliaužiam atsiklaupę. Trauk jas velniai tas kelnes. Prakiurs — užsilopysim kokiu nors maišu, kurį čia turbūt gausim. Tas vėl zirzia: — Arbeiten! Arbeiten! — Na, čia reikės nusprogti tame rapsų lauke. Ko jis vėl šaukia? Vėl atitursuoja šeimininkas. Dabar kažką neša. Tikrai neša! Krepšį, apdengtą margu užtiesalu. Kalbasi su esesininku. Matyt, jam kažką atvilko. Netrukus sargybinis ėmė valgyti dideliais gabalais su­ pjaustytą dešrą ar skilandį su duona. Mes vėl seiles ryjam ir ryjam. — Litauer, kommen Sie zu mir! — pašaukė sargybinis. Seimininkas ištraukia puskepalį kaimiškos duonos, su­ pjaustė, padalijo visiems po lygiai. Ištraukė nedidelę ringę dešros, padalijo po gabalėlį. — Sėskit ir valgykit. Suvalgykit viską. \ lagerį neštis negalima. Būsit tikrinami ir, jeigu ras maisto, atims ir gau­ sit lazdų,— paaiškino sargybinis. Seimininkas eina per nulaužtų rapsų lauką, skėsčioja rankomis ir šūkaliodamas giria mūsų darbą. Mes valgom. Seniai, oi, kaip seniai valgėm namuose keptą duonelę. Ji taip gardžiai kvepia. Kaip skanu! . . Ji be jokių pjuvenų, o dar su dešra! Siuntiniuose mums ne180

siuntė duonos, stengėsi ką nors geresnio į juos įdėti. Lai­ kėm pakėlę švarkų skvernus, kad krentantys trupinėliai neprapultų žolėje. Sakytum visas rapsų laukas pakvipo na­ mines duona. Neskubėjom valgyti, norėjom kuo ilgiau pa­ justi tą malonumą. Turėjusieji iš siuntinių maisto, esesi­ ninkui nusisukus, išsitraukė iš kišenių ir v a l g o su skania duona. Pasistiprinus, regis, net nuovargis sumažėjo. Buvom patenkinti, ne mažiau patenkintas atrodė ir šeimininkas. Greičiausiai jis,pamatęs mus tokius varganus, netikėjo, kad tiek daug padarysim. Darbą užbaigėm anksčiau, nes iki patikrinimo reikė­ jo nukulniuoti į lagerį. Iš sodybos išėjo šeimininkas, padėkojo už darbštumą ir paprašė esesininką, kad rytoj vėl mus atvestų tęsti pra­ dėtą darbą. Buvom pavargę, bet ne taip alkani, kaip grįždami iš miško. Miegojom kietu miegu. Šiandien mažytę mūsų koloną lydi smulkutis su aki­ niais esesininkas. Diena graži, saulėta. Einam pamažu, sar­ gybinis neragina. A t v y k ę į rapsų lauką, išgirdom, ko nesitikėjom: — Dirbkit, kiek galit. Judėkit, nenuvarkit. Užlindę už gubelių, pasikeisdami pasėdėkit. Kai pamatysit atva­ žiuojant kontrolę ar ateinant šeimininką, pašaukite mane. Jūs tada irgi nesnauskit, dirbkit. Nuėjo sargybinis už rapsų gubelių, atsisėdo prieš ru­ dens saulutę, išsiėmė knygą ir skaito. Kas gali patikėti, kad iš esesininko išgirstum tokius žodžius? Kaip šitoks galėjo patekti ir išsilaikyti tarp šimtų velnių? Iš kur atsirado šitoks? Ar jis vokietis? N e , negalima išnaudoti jo gerumo. Dirbam, judam. Negalima apvilti ir šeimininko, jei šis pasirodytų su lauk­ nešėliu. Si diena buvo šviesi, šilta. Šviesa ir šilima dvelkė ne vien iš saulės, bet ir iš žmogaus, kuris galėjo keikti, mušti, tačiau iš jo girdėjom tik gerus žodžius. Grįžtant į lagerį, sargybinis, ilgai tylėjęs, tarė; — Ak, jūs, lietuviai, lietuviai, nemokat lageryje gyven­ ti. Labai sunku bus jums čia išlikti. Sunkus tokių kelias 181

koncentracijos lagery — jis greitai veda j mirtį. — Jeigu jūsų draugai būtų tokie kaip jūs, būtų šimtą kartų lengviau čia gyventi. Cia būtų ne koncentracijos lageris. Ačiū jums už padovanotą mums gražią šiltą dieną, mes šiandien negirdėjom keiksmų, paniekinimo,— visų vardu padėkojo Blazas. — Tegul Dievas jus laimina. . .— pasakė sargybinis ir nutilo. Daugiau mums jo neteko sutikti. Kelias dienas iš eilės ėjom laužti to didžiulio barškan­ čių rapsų lauko. Kiekvieną dieną mus saugodavo vis kitas sargybinis. Tarp jų buvo ir tokių, kurie neleido net at­ sitiesti. Vos tik atsitiesei, žiūrėk, prilekia ir baksnoja šau­ tuvo buože į nugarą arba spiria kaip arklys į kojas. Seimi­ ninką, atnešusį mums duonos, iškeikia, aprėkia ir išveja iš lauko. Neleidžia net rapsų žirnelių įsimesti į burną. Einam į lagerį leisgyvi, pavargę, o šis žvėris šaukia ir šaukia: — Laulen! Laufen! 3 5 Nebėgam, einam kojas vilkdami. Visų neužmuš. . . Po vakarienės sukrintam lagerio pasieny, sėdim nuleidę galvas, valgom lagerio duoną ir drebam. Dienos irgi kaip sargybiniai nevienodos. Vienos gra­ žios, saulėtos, kitos lietingos, su šaltu vėju nuo jūros. T o ­ kią dieną permirkstam, o šlapi rapsai nenori lūžti. Paskutinę pas šį ūkininką dieną užbaigėm darbą tuojau po pietų. Sargybinis surikiavęs atvarė į ūkininko kiemą. Šiandien esesininkas pusvelnis. Seimininkas atidarė nedideles duris prie arklidės ir paprašė sueiti į kambarėlį. Kambarėlis švarus, šiltas, nes yra krosnis. Stovi viena lova, stalas, prie jo suolai. Ant sienos kabo tvarkingai sukabinti pakinktai. Iš kambarė­ lio durys į arklidę. I lagerį grįžti anksti. Sargybinis leido prie stalo susės­ ti, o pats pažiūri į laikrodį ir trypia prie durų. Ateina šeimininkas Jr, paniurnėjęs esesininkui į ausį, jį išsiveda. Liekam vieni, bet neilgai. Įgūbrina žila senutė raukš:lf>

182

Bėgte! Bėgte! [vok.)

i«.iu

vcmu.

n u i c a a u u u e i l C U U a , SdUKSllLS.

I T d S O S U S e S l I ap­

link stalą, pasiimti po dubenėlį, šaukštą, o pati išeina. Seimininkas atvelka didelį garuojančios riebios žirnių su bulvėmis sriubos puodą su įmerktu į jį samčiu. Pastato vidury stalo, padeda kepaliuką duonos. Kaip seniai valgėm tokią skanią sriubą ir dar šaukštais, kiekvienas iš savo dubenėlio, kurio niekas neplėšė, ne­ traukė iš panosės. Niekas nekeikė, neragino greičiau ryti, nešvytravo lazda virš galvų, ir valgėm sėdėdami. Jokių kalbų negirdėti. Tik srebiam, valgom. . . M e s įpratę valgy­ dami skubėti, skubam ir dabar, bijom išgirsti „Raus!M Senutė atsisėda šalia mūsų. — Jūs lietuviai? — Taip, lietuviai! — Geri, darbštūs, sąžiningi žmonės lietuviai. Jūs geri darbininkai, už tai mes jus ir vaišinam. — Ačiū, kad neišpeikėt. Dirbom, kiek galėjom, kiek leido sveikata. Matot, kaip mes atrodom? — Matau. . . Tik mes nieko nežinom, kaip ten jūs gy­ venat? Sako, kad neblogai. — Kas sako? — Sargybiniai. — Tik jie gali sakyti. Jiems neblogai, bet kali­ niams. . .— atsistoju, pakeliu švarkelį ir baltinius, rodau juosmenį. Jis dar buvo visas mėlynas, kai kur prikepę, sužiūvę styrojo šašai. . .— matot, močiute, kaip mums gerai?! Moteris susiima už galvos. — Kas galėjo tikėtis? . . Karas. Prakeiktas karas. M a ­ no trys sūnūs žuvo fronte. Visi jauni. Palikom du seniai. Nežinom, koks ir mūsų likimas. — Kodėl nežinot? Juk vokiečiai karą tuoj laimės, gal jau užėmė Maskvą, Leningradą, žygiuoja pirmyn,— pa­ sakė Alksninis, matyt, norėdamas šį tą sužinoti. — Kažin, kažin, kaip ten yra. Mums niekas teisybės nesako. Visko prikalba. Kiti sako, kad mūsų kariuome­ nės traukiasi, sumušta bėga. A r g i suprasi? Dieve, Dieve! — linguoja galvą.— Baisu, baisu. . . Supratom, kad vokiečių reikalai blogi. — Už ką jūs pakliuvote? — patylėjus klausia šeimi­ ninkė. \H;\

— Nežinom. Suėmė atėjusius į darbą ir atvežė į šitą pragarą. — Kaip tai į pragarą? — Turbūt baisiau nebus ir pragare. Mes nežinom, kas 4 esat jūs. ir bijom kalbėti . Tik žinokite, kad baisesnio pra­ garo žemėje nėra kaip čia. — Nebijokit, sūneliai. . . Nebijokit mūsų. . . O kas jūs, komunistai? — Nėra čia nė vieno komunisto. Vienas kitas inžinie­ rius, aš, laikraščio redaktorius, žurnalistai, administrato­ rius, direktorius, pedagogas, spaustuvės darbuotojai. Visi dirbom savo darbą, niekam blogo nedarėm. Turėjom šei­ mas, vaikus. Paliko našlaičiai. Už ką? Sako, kad už politi­ ką. Kokią? Niekas nežino. Kiti jau mirė. . .— aiškina Bla­ zas. — Tikėk tu jais. . .— senutė sielvartingai linguoja gal­ vą.— Gal dar norite sriubos? Įpilsiu, truputis liko. — N e ! Ačiū! Žinoma, dar suvalgytume, bet bijom su­ sirgti. Senutė čiupo puodą nuo stalo ir išbėgo. — Ar ne per daug mes jai čia pripasakojom? Kai pra­ neš, tai esesininkas visą sriubą ištaškys,— juokavo Žu­ kas. Vėl senutė atgūrino su puodu. Valgėm tiesiog nežino­ dami, kada užteks. jsidrasines Žukas paprašė tabako. — Palaukit, palaukit}. .—.smulkiais žingsneliais išsku­ bėjo moterėlė. Atnešė senutė maišelį tabako, vokiško laikraščio skiau­ tę. Urbonavičius perskaitė, kad vokiečiai „lygina" frontą. Rūkantieji užtraukė dūmą. Sugirgždėjo durys, pasirodė esesininkas su šeiminin­ ku. Sargybinis stipriai įraudęs, net svyruoja, aišku, paėmęs gerą burnelę. Siek tiek įšilęs ir seniokas. Kieme susirikiavom, ir pirmyn. — Na, patenkinti? Sočiai pavalgėt? Geriau kaip la­ gery? — užklausė sargybinis. Tylėjom. Patylėjo kiek ir jis. Paskui tarė: — Trys sūnūs žuvo prie Leningrado! Prakeikti ru­ sai! 184

— Kažin, kurie kalti? Sunku pasakyti. Gal ir vieni, ir kiti? Juk rusai ir vokiečiai buvo susibroliavę, pasirašę tai­ kos sutartį, kai ką pasidaliję, o po to susipešė,— įsidrąsi­ nęs, lyg apkvaitęs nuo stipraus dūmo, garsiai pasampro­ tavo Urbonavičius. — Rusai! Rusai! Komunistai! 2ydai! Supranti tu, lietu­ viška kiaule! Rusai! Komunistai! Tau dar neaišku, kalės vaike? — įpykęs šaukė esesininkas, trinktelėdamas auto­ mato buože Urbonavičiui į tarpumentę ir išardydamas mū­ sų gretą. — Stot! Rikiuoti Iššaudysiu kaip pasiutusius šunis! kriokė esesininkas.— Rikiuot! Nusisukt! Stovėt ramiai! Išpilsiu visus iki vieno! Nejudėt! Sausiu! — komandavo. A r g i ? ! A r g i iš tiesų? . . Tyla.-Nešauna ir nešaukia. Ką jis daro? Baisu pajudėti. Per kūną eina pagaugai. — Suk jus velniai, kalės vaikai! Zengte marš! Einam ir pykstam ant Urbonavičiaus. Kas jam užėjo? Sargybinis šalia sverdinėja. Pažiūri į laikrodį ir įsako sėsti. Atsisėda ir jis, šluostosi prakaitą. — Aš jus galiu sušaudyti. Visus sušaudyti. Manęs nie­ kas nebaus. Pasakysiu, kad bėgote. . . ir išpyliau tuos ka­ lių vaikus. . . Supratot jūs, gyvuliai? . . Man užkabins me­ dalį! . . — Supratom. Jūs viską galite, mes seniai žinom. Visa­ da kaltas mušamas,— nerimsta Urbonavičius. — Gerai, kad supratot, kalės vaikai. Kitaip būtų blo­ gai pasibaigę. Stot! Pirmyn! — bet tik pajudėjus vėl girdim komandą: — Sustot! N e , jums, reicho priešams, negalima dovano­ ti už tokias kalbas. Reikia kurį nors. . . Sustojam, išsirikiuojam. Stovim ir laukiam. Kurio ei­ lė? . . ' O jis? . . Jis jau nepakelia užpakalio. Voliojasi išvir­ tęs. Mes tuo pasinaudoję žygiuojam pirmyn. — Halt! Halt! — šaukia. — Halt! Sausiu! Halt! Sausiu! — Ką tu, kvaily, šausi, kad automatas guli už poros metrų. Trauk jį devynios. Einam vieni. Pareisim į lagerį be j o ! Gaus bent žaltys! — nesiliauja Urbonavičius. — O kai ims pilti iš automato? Matot, kad visai gir­ tas. — N e ! Reikia laukti! Bet kelti jo neikim! Tegul v o l i o 185

jasi, kiek jam patinka. Gerai būtų, kad pavėluotum j patik­ rinimą. — Vyrai, geresnės progos nebus, čiumpam automatą ir bėkim! Užtenka kankintis. Visi sukiusom. Tyla. .. — Jeigu būtume du, trys. . . O dabar penkiolika, kur visi pabėgsim?'0 šeimos? . . įvairios nuomonės. Sustojam ir stovim.\0 jis sunkiai atplėšia užpakalį ir vėl trenkiasi į žemę kaip balkis. Išsipurvina. Šiaip ne taip pakilęs priėjo prie automato, pasilenkė paimti ir v ė l kebe­ riokšt. Vokietis ilgai darbuojasi, galų gale atsistoja, pasiima automatą ir skersuodamas atkerėplina. Sustojęs žiūri į mus. Pamažu ima plūsti, kad lietuviai po karo bus vokie­ čių bernais ir mergom ir kad lietuvių vardas išnyks, kaip išnyksta jo myžalas Baltijos jūroj. Stovi, vapalioja. Atsi­ sukęs į mus, šlapinasi. Mes kai kurie norim užlįsti už me­ delio didesniam reikalui. Leidžia. Einam po vieną. Atliekam, kas reikia. Po mūsų lenda ir jis. Mes jau stovim išsirikiavę, o jis griuvinėja ten už me­ džio, kur mes ką tik buvom. Pagaliau atitursina visas iš­ sitepęs ir apsibrozdinęs. Pasitempia, nusipurto žemes, bet petys, keliai, alkūnės išteptos tuo, ką mes ten palikom. Jis šypso, patenkintas lemena: — N e , po karo lietuvių nešaudys, juos padarys vokie­ čių dvarų ūkvedžiais, nes darbštūs ir sąžiningi.'O lenkus, rusus ir žydus visus ištratins, sukis į dujų kamerą, — kiša Urbonavičiui automatą ir liepia nešti. Urbonavičius purtosi, neima, užkabina jam ant kaklo, ir einam. Ilgai tu, žmogau, eisi? Liepia dainuoti. Pasiusk tu su savo daina. Tylim ir einam. Jis vienas dainuoja, kau­ kia kaip vilkas avietyne. Tik pamatęs raudonus rūmus nutyla. Kai įvirstam į kiemą, visos komandos jau išrikiuotos, o prieš jas vaikšto suirzęs raportt iureris Chemnicas. Laukia mūsų ir keikia. — Heil Hitler! — pakelia ištiestą ranką prieš Chemnicą mūsų palydovas ir vos ant jo neužvirsta. 186

.

Manėm, kad Chemnicas sprogs iš pykčio. Net į pasvei­ kinimą neatsakė. 36 — Mensch! Donnerwetter! . . Raus! .. — sugriau­ dėjo. Sargybinis kerėpliškai apsisuka ir nusvyruoja j sargy­ bos būstinę. Po patikrinimo Chemnicas įpykęs liepė seniūnui'vyti katorgininkus apie barakus, o pats nuskubėjo į vachtą. Bėgdami girdėjom, kaip tenai skardėjo šauksmas, keiks­ mas, bildesys. Apibėgus porą kartų, seniūnas liepia lįsti į barakus, nesimaišyti kieme. A n o j tvoros pusėj pamatėm mūsų „didvy­ rį". £jo jis į raudonus rūmus knapsėdamas be automato, be diržo, dviejų esesininkų lydimas. Mostigavo rankomis, spjaudėsi, kažką murmėjo ir keikė. Sustoję prie barako žiūrėjom į ketvertą nutolstančių esesininkų. Vieni juokė­ mės, kiti pykom ant Urbonavičiaus, kad nemokėjo už dan­ tų laikyti liežuvio. Iš tikrųjų galėjo baigtis labai liūdnai: būtų iššaudęs, o valdžiai pasiteisinęs, kad bandėm pabėgti. Vakarienės nevalgėm — pilvai buvo prikimšti, net šo­ nai braškėjo. Duoną atidavėm alkaniems bloko rusams — juk jie siuntinių negauna. Kaip gera, kai esi sotus ir nerei­ kia galvoti apie valgį ir dar gali padėti kitam. Mūsų jau nebeleidžia pas ūkininkus, grūda į valdko­ loną, ir su karučiais vežam prie statybų žvyrą. A r g i ne tas velnias sugadino mums visą reikalą? Darbas sunkus. Gal ne sunkesnis kaip prie rapsų, bet negaunam valgyti, ne­ gaunam skanios, kvepiančios duonos, kuri mums dabar dar labiau kvepia ir kvepia, primindama tėviškę. Negalim ir rapsų žirneliais prikimšti alkanų pilvų. Šiandien lyja. Taip staiga pasikeitė oras. Žinoma, lai­ kinai. Bet dienos šaltos. Kartais nuberia smulkiom ledų kruopom. Lijundra. Dirbam purvini, permirkę, sužvarbę. Dangus ištisai apsitraukė, nuo jūros slenka tamsūs debe­ sys. Laukiam vakaro, kad tik greičiau sulįstume į bara­ kus vakarienės, ir — ant narų. Kur dėsis tas vakaras! A t ė j o . Valdžia pikta. Matyt, blogas oras ir jiems gadina nuotaiką. Ilgai stumdo, rikiuo­ ja, skaičiuoja. Suskaičiavo vienas, ateina antras, trečias 36

Ž m o g a u ! Po perkūnais! . .

Salin! . . {vok.). 187

skaičiuotojas. Nėra tam skaičiavimui galo. Blokavi, kapai, šraiberiai, net seniūnas skaičiuoja. Lietus lyja, tokia darga­ na, vėjas šėlsta, kur čia žmogus suskaičiuosi išvirtinėjusius klipatas. Visi pikti kaip širšės. Skaičiuoja ir skaičiuo­ ja. Trimito negirdėti. T y l i lyg užsikimšęs. Gal trimitinin­ kas nusilakęs drybso? Kuo čia dėtas trimitininkas? Nėra raporto. Jo laukiam, bet. . . nėra. Tik nesibaigiantis skai­ čiavimas, riksmas, plūdimas, daužymas, mušamų katorgi­ ninkų šauksmai. Stovim susitraukę, kalenam dantimis. Girdim, rikiuotėj šnibžda: — Trūksta vieno! Pabėgo! Po kiek laiko išgirdom dar įdomesnę naujieną: — Pabėgo litvinas! Koks litvinas? Mes visi. A r g i galėjo pabėgti „garbės kalinys". Tas nebėgs, jam dabar rojus. Iš rojaus nebėga, tik nori išeiti. Per kolonas nubanguoja pyktis lietuviams: — Pabėgo litvinas! Pabėgo litvinas! Manėm, kad mus sudraskys stovintieji šalia mūsų: kumščiuoja, daužo, keikia, negirdėtais vardais vadina. — Przeklęci Litwini! Zabič! 37 — šaukia iš visų pusių lenkai, kaskart labiau niršdami. Nesuprantam, kuo čia mes kalti. Gal buvo kuriame nors barake mums nežinomas lietuvis? Ką gali žinoti? Gal nese­ niai atvežtas? Pykti yra ko. Stovi apie penkis tūkstančius kalinių. Slapi, permerkti, sustirę, todėl ir keikia tą pabėgėlį litviną. Skaičiuoja ir skaičiuoja. Stumdo, rikiuoja, daužo, skai­ čiuoja. . . Vieno trūksta, ir tiek. Pradėjo temti. Iš bokštų sužibo į mus stovinčius atsuk­ ti prožektoriai, kulkosvaidžiai atsisuko į mūsų minią. Žai­ žaruoja aukštos įtampos srovė, paleista spygliuotų vielų tvora. Vėl kaliniai sušneko: — 2ino, iš kurio bloko bėglys! 2ino jo numerį. Tai latvis!

37

188

Prakeikti lietuviai! Užmušti!

[lenk.)

pasakyk tu klipatai lenkui — jis žiūri j raidę L trikampyje, mosikuoja ranka kaip nusibaigianti višta sparnu ir taikosi trenkti man į veidą. Sugriebiu už rankos ir tyliai sakau: — Stovėk ramiai, kol pats negavai į nosį! Apsiraminęs jis stovi. Griežia dantimis, dega pykčiu. Girdėti, kaip visokiausiais vardais keikia bėglį. Iš visų pusių sklinda įvairiausi spėliojimai. Kaip jis pabėgo? Kaip jis prasiverš pro esesininkų ir šunų ..tvorą", nes kas 20 metrų sargybinis? Esesininkų netrūksta. Dabar jie visi, tarytum po signa­ lo „oro pavojus", išbėgę iš savo šviesiai pilkų namelių, stovinčių prie raudonų rūmų, į gaudynes. Vieni stovi su­ tankinę sargybą: žmogus prie žmogaus, vos ne rankom susikibę, kiti .šukuoja" darbo rajoną su šunimis ir prožek­ toriais. Riksmas, keiksmas, šunų skalijimas, inkštimas, loji­ mas, lazdų pokšėjimas. . . Šiurpas eina mums čia stovintiems, o besislapstan­ čiam?. . . Kur jis pabėgs, kai visa lagerio apylinkė pilna seklių, kai kiekvienas ūkininkas yra seklys? Kur tu nueisi? Kur tu pabėgsi, kai aplink vandenys: Baltijos jūra, įlanka, Vys­ la su savo kanalais, kanaliukais. Kai visur įdėmiai seka policija. O vis dėlto pabėgo! Niekur neranda, nėra. . . Gal suras po dienos, kitos? . . Laukiam, kad greičiau surastų bėglį ir užsikimštų tas prakeiktas trimitas. Senesnieji kaliniai tikina, kad bėglį suras ir atitemps arba atneš šunų sudraskytą ir numes koncentracijos la­ gerio aikštėje prieš išrikiuotus katorgininkus, kad visi matytų, paliks keliom dienom. Dangus prakiuręs, dargana drengia ir drengia. Vėjas dar labiau šėlsta, net paūbaudamas tarp barakų, tarsi pri­ tardamas tai šauksmų ir keiksmų jūrai, barškina medžių šakas. Tūkstančiai katorgininkų nevalgę, šlapi, peršalę, pikti laukia vieno slapuko. Virsta, krinta mušami, spardomi. 189

Neišlaikiusieji nešami į kolonų galą ir guldomi prie miru­ siųjų. Valdžia keikia, neleidžia net prie vienas kito prisiglaus­ ti, apšilti. Esesininkai irgi sušlapę, kartu su šunimis jie kelintą kartą eina pėda į pėdą po visą darbo rajoną. Prožektorių šviesų pluoštai skrodžia darbo rajoną, kur tik galima įtarti esant pasislėpusį bėglį. Jo nėra. Gal iš tiesų jam pavyko pabėgti, ir jis visam pasauliui išpasakos, kas yra Štuthofas? Valdžia puola, daužo tuos, kurie liko, stovi ir negali pabėgti. Muša kalinius tos kolonos, kurioje jis dirbo. Muša latvius. Muša to bloko kalinius. Valdžia netiki, kad čia vie­ no darbas. Tai sąmokslas! Senieji kaliniai šnibžda, kad seniau visus narų kaimy­ nus iš viršaus ir apačios pakardavo. Kas žino, kaip dabar bus? Naktis baigiasi. Švinta, o mes stovim daužomi, prare­ tinti ir laukiam trimito. Išaušus sugrūdo į blokus. Dabar kiekvienam bloke „šil­ dė" bloko valdžia: blokavi, šraiberiai, barzdaskučiai ir visi kiti žmogžudžiai. Katorgininkai irgi stumdo, daužo vienas kitą. Nebesu­ pranta kur valdžia muša, kur kalinys kalinį smaugia, neži­ nai nė už ką. Mums blogiausia, nes mūsų kaip ir latvių trikampyje raidė L. Pamatęs raidę L ir klipata užsimoja, taikosi trenkti į galvą, bet neturi jėgų, pastumtas išvirsta. Staiga mūsų bloko mušeikos išsinešdina. Gal atneša sugautą bėglį? — N e ! Išlėkė į bėglio bloką katorgininkų ..auklėti"! — sako senas kalinys. Krito to bloko klipatėlės. Liko tik stiprūs vyrai, atlaikę lazdų smūgius, tik jau paversti klipatomis. Visų barakų pasienius nuklojo kalnais lavonų. Tokios baisios nakties koncentracijos lagery dar ne­ matėm. Likę g y v i vėl rikiuojami patikrinimui ir — į darbą. Be vakarienės, be pusryčių, be miego ir šlapi. . . Baisu ir darbe. Vaiko, daužo, šaukia, pykši lazda. Da­ bar reikia dirbti, kiek leidžia jėgos, kiek išgalim. Klup­ dami, virsdami bėgam, nešam, kasam, velkam žvyrą, ce190

mentą, geležį, stumiam vagonėlius su žeme — už trijų ki­ lometrų nuo mūsų statom naują lagerį kažkokiems ger­ manams. Po kelių dienų viskas pradėjo rimti. Ta nežmoniška įtampa atslūgo. Tik prie krematoriumo stūksojo kalnas užmuštų, jie puvo ir skleidė šlykštų dvoką. O bėglio nebuvo. Po tos siaubingos nakties praėjus kelioms dienoms, mus vienus, penkiolika lietuvių, surikiavo \ atskirą komandą, ir žygiuojam turbūt vėl pas ūkininką. Lydintis esesininkas tikras budelis, keikia ir keikia, neužmiršdamas vienam kitam batu įspirti, stuktelėti au­ tomato buože. Vėl tas Urbonavičius: — Juk latvis pabėgo, ne lietuvis, kuo mes čia dėti? Kodėl jūs mus taip keikiate ir daužote? — Tas pats velnias, latvis ar lietuvis. Kuo jūs skiria­ tės vienas nuo kito?! Visi esat kalių vaikai. Aš jus būčiau seniai išpyškinęs. Kurių velnių terliotis su jumis — rei­ cho priešais?! Galų gale užteks. . . Matot? — grįžtelėjo vei­ du lagerio pusėn,— stato salę, kaip blakes visus išnuody­ simi Jus per daug gerai būtų užmušti! Tokį gerą žmogų per jus išsiuntė į frontą. Prisiminėm rapsus, vaišes ir mus terorizavusį esesi­ ninką. Urbonavičius nutilo. Nuo tos statomos „salės" padviso dujomis ir dar labiau ėmė ryškėti mūsų lemtis. Priėjom sodybą. Išėjo nebjauri moteris, ją esesininkas pagnaibė, ta pažvygavo, ir abu kikendami nuvedė mus į bulvių laukelį. Brūkštelėjo esesininkas pirštu ore ir su­ riko: — Iki vakaro visos bulvės turi būti ten,— mostelėjo į rūsį prie tvarto,— o ne. . .— parodė virvę, kabančią ant obels šakos. Ciupom kiekvienas po kastuvą, krepšį, pasidalijom po vagą ir linguojam. Verčiam iš žemių bulves, renkam, pilam į krūvą. Nukasę perrinksim it sunešim. 2emė lengva — smėliukas. Šiandien nelyja, bet oras žvarbus. Sargybinis pastovėjo, pamatęs paliktą mažytę bulvelę, 191

knopsojo ir įlindo į trobą. Nuėjo pas mergą, o gal gyva­ našlę atsiimti duoklės už vergų atvedimą. Esesininkas dažnai dirsčioja pro langą, žiūri, ar dir­ bam, neknapsom. Reikia nukasti. Ne tiek daug čia jų yra. Gal užsidirbsim vakarienę? Iš trobos išvirsta įraudęs mūsų sargybinis. Linksmas, juokiasi ir šaukia, bet jau nepiktai. — Schnell, schnell, kalės vaikai! Schnell! Urbonavičius prašo: — Gal galima susikurti ugnelę, pasišildyti, pirštai su­ grubo, nesučiupinėjam bulvių. — Matysim! — įlenda į vidų. Netrukus išlenda abu. Moteriškė taip pat įraudusi, prunkščia kaip kumelaitė, kikena. Atvelka malkų glėbį ir užkuria ugnį. — Matot, kiek daug nukasėm. Gal galima kokią bul­ velę išsikepti? — šnekina Urbonavičius. / — Kepkitės! —sučiulba šeimininkė. Esesininkas žiūri daugiau į ją negu į mus. Pagaliau grie­ bia jis moteriškę į glėbį, besispardančią nusineša į pirkią. Ten žvygauna, juokiasi, o mes kepam bulves. Prieinam po vieną, pakrapštom ugnelę, pavartom jas, apžarstom anglimis ir laukiam. Kasimas paspartėjo. Greitai užbaigėm. Pagaliau perrenkam ir suvelkam visą krūvą. Pasiliekam tik kepimui. Ap­ sėdom ugnį, šildomės ir nekantraudami žiūrim į žarijose gelstančias bulves. Išlenda ir sargybinis su šeimininke. Moteriškė, niū­ niuodama vokišką dainelę ir purtydama platų sijoną, apei­ na nukastą lauką, apžiūri rūsyje supiltą derlių ir patenkinta mūsų darbu įlenda su esesininku į trobą. į lagerį grįžti dar anksti. Mes vėl susėdam prie ugnies ir nežinom, kada bus gana tų keptų bulvių. Po patikrinimo blokavas mankština kalinius, moko šok­ ti „varle". Su duonos dalytoju jis gena aplink baraką pokšėdami lazdomis ir primena: — Už pabėgėlį! — Už padėjimą pabėgti! 192

38

— Szanowny panie, jestem Polak! Blokavas drykst lazda jam porą kartų priedo, turbūt už pasigyrimą, kad lenkas. Matom — ir apie kitus bara­ kus šokuoja. Aš vis dar turiu užsislėpęs lašinių gabalėlį — vaistams. Atsipjovęs krintu į guolį ir čiulpiu, kol užmiegu, nes pil­ vas kažkodėl neramus. Baisu, kad neprasiveržtų ugnikal­ nis. Baisioji „sračka" nerimsta, siautėja ir varo šimtus į kaminą. Katorgininkai gydosi nuo jos įvairiausiais bū­ dais, kaip kas išmano: vieni geria kavos tirščius, kiti kremta iš krosnies anglį, dar kiti valgo tik degintą duoną arba rauna miške įvairias šaknis, žoles ir jas kramto. Visi bijo ligoninės ir krematoriumo. Miegu gerai. Tik nežinau, kodėl kankina siaubingi sap­ nai, šokstu iš miego, šaukiu, prikeliu kaimynus. Rytą — į darbą. Kasdien mūsų mažytę grupę varo kas­ ti bulvių. Esam labai laimingi, nes jos mus maitina, grįžtam prisivalgę, pilnais skrandžiais. Iš ten ir kratą darantis jų nepaims. Užlagerinių komandų buvo daug. Vienose dirbo vyrai, kitose moterys. Pelico sintetinio kuro dirbtuvėse vargo ir mirė keli tūkstančiai vyrų. Bydgoščio požeminiuose dinamito fabrikuose duso tūkstančiai moterų. Nemažai ko­ mandų dirbo Gdynėj, Elbinge, Dancige. Jos tuose mies­ tuose ir gyveno. Kitos, didesnės ir mažesnės, dirbo pas ūkininkus. Rytą jos išeidavo, o vakare grįždavo. Sios komandos turėjo gana gražų vardą — „užsienio" koman­ dos. Į jų skaičių buvo įjungta ir mūsų penkiolikos žmonių komanda. Kai kurios šios komandos spekuliavo. Rizikuodamos nešdavo iš lagerio, ką tik galėdavo pavogti, ir keisdavo į jiems reikalingus daiktus. Nešė daugiausia įpareigotos blokavų, kapų. Vilko cukrų, margariną, marmeladą, pavog­ tą iš kalinių davinio, o į lagerį tempė rūkalus, spiritą, samagoną ir kitas blokavų užsakytas gėrybes. Grįžtančias šias komandas kratydavo lagerio seniūnas. Apčiupinėdavo nuo galvos iki kojų, išversdavo kišenes,

M

7.— 24C10

Gerbiamasis, aš lenkas!

[lenk.) 193

neleistina, atimdavo ir bausdavo — kapodavo parverstą ant ožio bizūnu, įkrėsdavo po dešimt ir daugiau kirčių. Blo­ kavi gelbėdavo tuos, kurie v y k d y d a v o jų įpareigojimus, todėl nemaža tų gėrybių dalis patekdavo į seniūno fondus. Mirtimi baigdavosi laiškanešių patarnavimai, kurie no­ rėjo išnešti iš lagerio laišką, aplenkdami cenzorių Pingvi­ ną. 2ūdavo ne tik nešėjas, bet ir siuntėjas. Mūsų „užsienio" komandoje niekas nesivertė spekulia­ cija, nieko nenešė, net blokavas neįpareigodavo. Tačiau krėsdavo ir mus, tik nieko nerasdavo. Bet didžiausia prob­ lema gautas siuntinys. Kur jį dėti? A r g i suvalgysi iš kar­ to, kad ir pasidalijęs su draugu? Vis galvoji apie rytdieną. Kartais ateini iš ūkininkų sotus, privalgęs ir, žiūrėk, at­ neša blokavas ar šraiberis siuntinį. Valgai jį pernakt su draugu, o lašinių visada pasilieki vaistams. Kiši į kišenę ir bijodamas kėblini į darbą, su dar didesne baime grįžti. Jeigu pakratys, ras lašinius,— bizūnas neišvengiamas. Pa­ liksi lovoj — grįžęs tikrai nerasi, nes guolius keliskart per dieną krečia blokavas, šraiberis arba net kaliniai, pirmiau už tave įsmukę į miegamąjį. Lagerio seniūnas žinojo, kad pas mus nieko neras. Negaišdavo laiko,— nekrėsdavo. Tik kas žino, kas gali jam šauti į galvą? Kartais ima ir gerokai papurto. Neradęs nu­ sispjauna, numoja ranka ir sušnypščia: — Scheisse! . . Po to vėl kurį laiką ramu, arba net kitą dieną patikri­ na. Žinok tu, žmogau. . . Vieną kartą patikrinęs randa Stankevičiaus guolyje la­ šinių gabalėlį iš vakar gauto siuntinio. Kiti neturi. N i e k o nepadėjo mūsų ir jo aiškinimai, kad tas gabalėlis iš siunti­ nio. Jis ir pats tai supranta ir mato. Davė porą antausių, ap­ spardė. Grėsė Stankevičiui bizūnas ant ožio. Laimė, pasi­ maišė mūsų blokavas, kuris rikiavo vakariniam patikri­ nimui, ir autoritetingu žodžiu patvirtino, kad Stankevi­ čius vakar gavo siuntinį, mat pats jis sprogo iš to siuntinio. Lašiniai buvo atimti ir dar prie antausių šmaukštelėjo po­ rą kirčių bizūnu. Pridėjo jam ir blokavas už tai, kad visko nesuvalgo iš karto. Manėm, gal vertėtų surasti kalinį, einantį į valdkoloną,

nes jų nekrėtė, ir jam patikėti. Kitaip sakant, su juo dalytis perpus. Bet kažin, ar begausi ir likusią pusę, kadangi prieš badą sunku atsispirti, kai jauti, kad pas tave kvepia laši­ niai ar kiti gardumynai. Liko tik vienas siuntinių saugoji­ mo būdas — rizikuoti, neštis su savim. Kasdien kasam bulves. Vienur kasant liepsnoja lau­ žas — žarijose kepam bulves, kitur atrandam ir šeimininkę į skeltanagį parfašią, tik be ragų. Išlindusi iš trobos, ji neatstoja nuo mūsų, švaistosi po bulvių lauką, nutvėrusi šluotražį, perleidžia juo per nugarą vienam, kitam — net sargybiniu kvatoja — ir šaukia, plūsta ne blogiau už esesi­ ninką. Pamačiusi kurį graužiantį žalią bulvę, ištraukia iš rankų ir trenkia ja į nugarą. Nesupranti žmogus, ko ji pyksta. Paleidusi kakarynę, kriokia, kad jos vyrą nušovėm. O kita šaukia, verkia, kad mes, niekšai komunistai, lauki­ niai žmonės, sūnų nušovėm. Tokioms paaiškinam, kad mes šautuvo rankose neturė­ jom, bet kur tu jas įtikinsi? Atrodo, tuoj šoks ir iškabins akis, kad, anot jų, esam prakeikti rusai ir iš mūsų seniai reikėjo išvirti muilą. — O kas jums bulves būtų nukasę? — juokiasi Žukas. — Tegul pūva tos bulvės, svarbu, kad jūs čia nesmir­ dėtumėte man po nosimi! — Tai kam kvietėt tuos smirdalius, pasikvieskit kve­ piančius,— vis juokauja Pranas. — Tave reikėtų gyvą nulupti ir iš odos būgną pada­ ryti! — nenusileidžia akiplėša. Kasam vos judėdami. Taip mes tau, ragana, ir nukasim bulves. Daugiau rūpinamės skrandžiu. Graužiam žalias, sultingas bulves. Neišsaugosi tu mūsų visą dieną. Grįžtam nenukasę jos bulvių, daug įgrūdę į žemes, palikę kvepian­ tiems; skrandžiai patenkinti ir žaliomis. Sekmadienį tuo laiku, kaip buvo sakęs kunigas Yla, nie­ kieno nepastebėtas įsmukau į garbės kalinių bloką. Norė­ jau išklausyti mišias. Peržengęs slenkstį, sutikau aukštą, liesą profesorių Sruogą. Matau rūgščią jo fizionomiją ir, nespėjęs pasakyti „Laba diena", girdžiu: — Noriu paklausti, kada baigsi tu čia landžioti? — Aš tik antrą kartą. . . Be to, aš ne pas jus, gerbiamas profesoriau, bet pas kunigą Ylą. 195

— Jūsų turbūt ne, bet aš tai tikrai pražūčiau. Nieko, vėliau ar anksčiau mes kamino neišvengsim. — Lįsk į tą kaminą, jeigu tamstai patinka, bet čia kad tavęs nematyčiau! . . — Atleiskite, profesoriau, bet. . . paklausiu, kokia kitų garbės kalinių nuomonė. Čia ne Vilnius ir ne jūsų butas. Aš ne studentas ir čia ne auditorija. Pasisukau ir norėjau pro jį praeiti. Bet įvyko tai, ko ne­ sitikėjau. Pamačiau piktas akis, nemalonų veidą ir pakel­ tą ranką. — Profesoriau, argi jūs k a i p ? . . — stengiausi šypsotis ir, numojęs ranka, išnėriau pro duris į lauką. Išėjau lyg lazda gavęs. Kas galėjo tikėti? Aš apie tokius žmones visada kalbė­ davau su pagarba, pasididžiavimu. Sruoga — poetas, dra­ maturgas, profesorius ir dar neseniai buvęs klipata su to­ kia panieka žiūri į kenčiantį brolį. . . Na, suprantu, kad aš prieš jį ..šlapias viščiukas", bet. . . kenčiantis žmo­ gus. Prisiminiau man gerai pažįstamo žurnalisto, kuris drau­ gavo su Sruoga, pasakojimą, kad profesorius dažnai pri­ simindavęs tėvą, kuris, veždamas jį į gimnaziją, karto­ davęs: — Baly, tik tu būk g e r a s ! . . — Lydeka niekada nepagailės kuojytės! — nusijuokė vienas mūsiškių, kai jiems papasakojau apie savo vieš­ nagę. Labai gerbiu profesorių Starkų, kunigą Ylą. Profeso­ riaus Starkaus rūpesčiu iš pašalio patekau į ligoninę. Kaip galėjo, taip gelbėjo. Lenkiu prieš jį galvą. — Turbūt tik tave. O kapitoną Cekauską? . . Jis buvo stipresnis už tave ir sirgo lengvesne liga negu tu, o nuėjo į kaminą. — Vyrai, dėl Čekausko mirties, būdamas ligoninėj, šį tą sužinojau. Čekauską tikriausiai užmušė ten dirbantys lenkai. 2inokit, ligoninėj visi sanitarai lenkai, daugelis jų lietuvių nekenčia. O kas Cekauskas? Karininkas, jiems — Vilniaus „grobikas". Jie taip kvailai įsitikinę. Vieno kito paklausinėjau. Sunku iš jų sužinoti. Bet sanitaras Vlade­ kas užklaustas keistai nusišypsojo ir apsižvalgęs pasakė: 196

„Kam kalbėti, man tylėti. Ne viena flegmona kalta". Su­ pratau, jis žino, bet bijo sakyti. Ligoninėj sanitarai pasku­ bina žmogui greičiau nusibaigti, ypač tam, kurio nekenčia. Cekausko mirtis — paslaptis. Gal ją bent iš dalies galėtų atskleisti profesorius Starkus? Gal garbės kaliniams jis yra ką nors prasitaręs? Draugai tylėjo. — O jūs žinote,— nutraukiau tylą,— kad prieš mūsų ir net pirmosios grupės atvežimą į Štuthofą pro jo kaminą yra išrūkę apie keturis šimtus lietuvių? Taigi mes ne pir­ mieji. . . — O Lietuvoj niekas apie juos net neužsimena. — Klausimas, ar po karo kas nors juos ir raus prisi­ mins. Sėdėjom ir sprendėm amžinai varginančius, neišspren­ džiamus klausimus. Vis „kodėl"? N u o vieno šokom prie kito. Kažkuris iškėlė dar vieną problemą: kodėl mūsų, an­ trosios grupės lietuvių, nuo pat pirmos dienos įžengimo į lagerį neišskirstė po įvairias darbo kolonas? Net kai bu­ vau įrašytas į Hopehilio plytinę, pats komendantas išmetė iš etapo.'O dabar iš visų mūsų penkiolikos sudarė „užsie­ n i o ' komandą, einam pas ūkininkus, ir į ją neįgrūdo nė vieno kitataučio? Kiekvienas toks neaiškumas dar labiau klampino į neži­ nią. N e ! Geriau mažiau diskutuoti, mažiau gilintis į tuos neaiškumus. Vieną rytą esesininkas atvedė prie raudonų rūmų. Cia stovėjo mažytis sunkvežimis, į kurį liepė sulipti ir susėsti ant grindų, nes suolų nebuvo. Kur dabar? .. Sunkvežimis pajudėjo. Įsuko į siaurą asfaltuotą keliuką. Traukia pagelus vėjas. Perpūtė plonus mūsų skudurėlius. Gerai dar, kad nelyja. Oras gražus, dangus giedras. Barškam tarškam tolyn ir tolyn nuo Štuthofo. Jau matyti Dan­ cigas. Raitėsi mūsų mašina po didesnes ir mažesnes gatves, kol atvežė prie didelės gamyklos, iš kurios sklido alaus kvapas. Prie mūsų priėjo drūtas apysenis vyras, pakvipęs alum, ir nuvedė į nemažą bulvių lauką. Matyt, bulvės buvo ga8-

2460

197

myklos tarnautojų, nes laukas suskirstytas laukeliais. Pa­ galiau ar tai mums svarbu? Atnešė kastuvus, krepšius, ir. . . — Arbeiten! Arbeiten! 2inom, ką turim daryti. Sargybinis ne rėksnys. Nešau­ kia, neplūsta, net per daug neragina. Stovi ir žiopso. Gal gėdijasi keikti — netoli keliaaukščiai namai, žmonės, gir­ di, matys, reikia būti mandagiam. Praeina viena kita liekna kaip smilga vokietaitė. Esesininkas joms šypso, kalbina, juokiasi, o mes judam, linguojam. Nukastas bulves pilam į krūvą ir galvojam, kaip susikurti ugnelę ir jų išsikepti. Didesnes ir mažesnes bulves metam ir metam į krepšius, o visai mažytes įgrūdam klumpių kulnais į purią priesmėlio žemę. Tegul paauga. Ateina pilvoti, kresni, seni aludariai, pakvipę Dancigo alumi. Pavaikšto po daržą, prieina prie mūsų. Džiaugiasi, kad bulvės didelės ir gerai užderėjo. Vienas išima pakelį cigarečių ir vaišina mūsų rūkorius. Sie gavę tuoj kiša į dantis ir traukia dūmą. Aludariai pastovi, pasidairo ir nu­ pėdina. Judant laikas greičiau bėga. Bulvių krūva didėja. Jau nukasėm kelis laukelius. Pilvai sako, kad pietūs. Tik stai­ ga. . . prakiuro alaus daryklos sirena. Kaukia visa „gerk^:"v^^^^»:į'-" — Pietūs! — juokiamės. Tuoj pat sugaudė ir kitos Dancigo gamyklos, fabrikai. Pasigirdo kurtinantis sirenų kaukimas visame mieste. Pasipylė iš visų kampų bėgančių žmonių srautas. — Kur jie bėga? — Į slėptuves! Matot, kad lenda į rūsius! — Juk tai „Oro pavojus"! — Vyrai, argi rusų lėktuvai atskrenda net į Dancigą dienos metu? — Mes nieko nežinom. Gal jau frontas čia pat. Gal greitai išvaduos. Mūsų džiaugsmui nebuvo galo. Kurtindamos sirenos kaukia įvairiais garsais. Dangus

le\

:

švarus, nematyti net mažyčio debesėlio, nieko negir­ dėti. Bėga moterys, vienos vedinos, kitos nešinos vaikais. 198

Skuba sukriošę seniai su senutėmis, susiėmę už parankių, kaukši kaustytais batais kariškiai, vieni su kepurėmis, kiti be jų. — Matyt, pratimai?— užvertęs galvą į mėlyną dangų, šneka Petras Lugas. Keliam galvas aukštyn visi, nieko nematyti. Bėgančiųjų srautas sumažęjo. Vos vienas kitas skuba pavėlavęs. Jaunas vyras su ramentais klibikščiuodamas tarsi vejasi paskutiniuosius. Tik sirenos nesiliauja kau­ kusios. Stovim mes vieni vidury bulvių lauko. Žiūrim į dangų, bet nieko jame nematom. Kažkur dingo ir mūsų sar­ gybinis, pasislėpė, tik mes pripratę prie mirties. Pasigirsta duslus lėktuvų ūžimas. Vienur kitur supokši priešlėktuviniai pabūklai. Aukštai pasirodė pilki dūmų kamuolėliai, j i e didėja, plečiasi ir nyksta. Nedaug tų pabūklų, bet trinksi ir trinksi. Iš už medžių viršūnių išnyra sunkiu gaudesiu dre­ bindami orą lėktuvai. Sunkiai jie skrenda ir taip žemai, jog baugu žiūrėti, kad neužkliūtų už medžių viršūnių ir susi­ pynę jose nenukristų. — Vyrai, tai anglų lėktuvai! Anglų!—šaukiam. Po tris grandyje. Devynios grandys. Lėktuvai kaukia, ūžia, jų sukeltas vėjas lanksto medžių šakas, drasko la­ pus. Dreba žemė, ir taip galingai visa tai atrodo, taip gera, linksma. Nusiėmę beretes mojuojam, šaukiam, lyg norėdami perrėkti jų galingą gaudesį: — Valio! Valio! V a l i o l . . Kai kurie lakūnai mus mato, mes įžiūrim jų mojuo­ jančias rankas. Dar labiau šaukiam: — Valio! . . — Vyrai, ateikit greičiau! — Vyrai, gelbėkit! Ne, jie nieko negirdi. O kad ir girdi, nesupranta lietuvių kalbos. O mes šaukiam ir šaukiam net užkimę. Norim, kad išgirstų, suprastų. Sukelta vėjo banga plėšia is rankų beretes, dryžuotus musų švarkelius nuo kūno, verčia mus iš kojų. Sukibę vos išsilaikom. Atrodo, kuris lėktuvas užsikabins už alaus 199

daryklos kamino. Niekas į juos čia nešaudo, jie skrenda tolyn. Stebimės, kodėl jie Dancige nieko neleptelėjo, kodėl nepagąsdino Dancigo išpuikėlių. Skrenda neskubė­ dami, bet jau paskutinieji trys. . . Toli sukalena kulkosvaidis. Nežinia, ar iš lėktuvo, ar iš žemės. Tik sukalena, ir viskas — miestas kaip iš­ miręs. Niekas neina, nebėga, nevažiuoja. Tik katė atokiau pradzimbina. Antai atbėga prie mūsų šunelis. Išgąsdino jį lėktuvų gaudesys. Sustoja. Pakėlęs koją ant krūmelio atlieka šunišką reikalą. Klausosi. Ir mes stovim vidury lauko tylūs, apsvaigę iš džiaugsmo, iš netikėtumo. — O gal laisvė netoli? — Vyrai, gal mes nerūksime pro kaminą? — Gal mus išgelbės? . . Kratom nutvėrę vienas kitą už rankų, džiaugiamės kaip vaikai. Iškėlę galvas, dairomės, gal dar pdsirodys? Gal j i e čia tik apsuko, apžiūrėjo, o dabar pradės mėtyti „kiauši­ nius"? Visur ramu, tylu. Šunelis netoli sukiojasi. Žukas,— ar jis džiaugsmu ne­ tverdamas su juo žaisti užsimanė, o gal jam kailį nunerti norėjo,— slenka pamažu, jį šaukia, kalbina vokiškai ir lietuviškai. Tas ausis pastatęs niekur nebėga. Stovi ir žiūri į jį. Na, neliesas, apyriebis, gal ir neblogai būtų jį nugnybus. Žukas artinasi ir, kai nuo šunelio atsiduria vos ne per žingsnį, krinta, norėdamas prispausti šunėką prie žemės. Bet šis cypdamas išsisuka ir skalydamas bėga, kiek kojos neša. Bėga nuo mirties. . . O Žukas grįžta. Tik toli nubėgęs šunelis sustoja, ima loti ir keistai sukau­ kia. Tarytum į jo kauksmą atsiliepė visos Dancigo si­ renos. Lenda iš slėptuvių „drąsuoliai", kurie taip neseniai buvo pasmirdę tualeto kvapu. Lenda atsargiai, apsidairy­ dami, tarytum bijodami pamatyti už r amo kertės stovintį anglą. Lenda lyg pasiruošę pakelti rankas išmestiems de­ santininkams. Deja, jų nebuvo. O gal susigėdo mūsų, sto­ vinčių bulvių lauke? Atskuba atkaukši mūsų sargybinis, išbalęs, automatą kaip kokį pagalį rankoj nešdamas. Skaičiuoja: — Eins, zwei, drei. . . funfzehn! A l l e ! Alle!—šaukia 200

net pašokdamas. Atrodo, ims ir išbučiuos, kad nepabėgom. Stovi atsipeikėdamas ir vėl kartoja: — Alie! A l l e ! . . Kiek pagalvojęs rikteli: — Nereikia dirbti! Sėskit! Nereikia dirbti! Pietūs! Sėskit! Nubėgęs atvelka kelias tuščias dėžes, sudaužo, užku­ ria ugnį vidury nukasto lauko ir liepia kepti bulves. Ugnis kurstoma pradeda liepsnoti. Susėdam prie jos. Atsiradus žarijų, kišam bulves į jas ir kepam. — Ak, kad taip vieną kitą „kiaušinėlį" būtų ..pado­ vanoję" Dancigui,— sako Staselis Lugas. Sargybinis vėl dingo. Nėra, ir nereikia. Mums be jo geriau. — Ana žiūrėkit, žiūrėkit, ką jis ten velka?!— rodo Janeliūnas. Atvilkęs dėžę pastato prie mūsų. — Cia jums! Cia jums pietūs! Valgykit! . . Valgykit ir gerkit,— džiaugsmu netverdamas sako jis ir žiūri į mus lyg skaičiuodamas, ar visi penkiolika. Mums irgi džiaugsmas — prieš mus keturios konservų dėžutės, pora kepalėlių duonos ir aštuoni buteliai Dan­ cigo alaus. Paprašom sargybinį atidaryti konservus. Atidaro, suraiko duoną, atkemša butelius. Nors vieną kartą ir mums patarnauja esesininkas. Atskelia nuo dėžės lentelės paga­ liukus, mes jais kabinam konservus, dedam ant duonos ir valgom. Iškepa ir bulvės, kemšam ir jas į tuos besočius pilvus. Išgeriam po ketvirtį buteliuko alaus. Alus kvapnus, skanus. Kaip seniai gėrėm! Seniai. . . Išgeriam ir pasidaro linksma, linksma. Pirmąkart lageryje geriam ir pasige­ riami . . Kaip viščiukai. . . Norim dainuoti. Viską užmiršta­ me. Norim išbučiuoti vienas kitą, o ypač anglus. Bet jie toli. Suvalgom konservus, baigiam gerti alų, o bulves kepam ir kemšam į pilvą. Kažkuris tyliai užtraukia: „Lietuva brangi, mano tėvy­ ne. . Esesininkas mums malonus, nesibara. Daina pagarsėja. Pasirodo, mūsiškių esama balsingų 201

vyrų. Dabar dainuojam pilna krūtine, stengdamiesi, kad daina darniai skambėtų. Padainavę nutylam. 39 — Bitte, bitte Sie singen, — patenkintas sako sargy­ binis. Jeigu dainuoti, tai dainuoti. ..Leiskit į tėvynę, leiskit pas savus..."—taip gražiai skamba tarp mūrų ilgesinga mūsų daina. Atsiveria kai kurie namų langai. Žmonės žiūri pro juos, šypso. Niekas iš jų nesupranta, ką mes dainuojam. Tik mato, kas dai­ nuoja. Kažin, ar j i e žino, kad mes mirtininkai? Taip gera, lyg iškylautume gražiame Lietuvos kam­ pelyje. Sargybinis nevaro kasti. Stovi, šypso. Nesirodo ir aludariai. Visiems ir darbą, ir mintis su­ maišė anglų lėktuvai. Supratom, kodėl sargybinis mus vaišina. Kad nepabėgom, „nesuteršėm" koncentracijos lagerio viršininkų garbės, o jis išvengė didelių nemalonumų ir fronto. Kur tu pabėgsi? Žinom bėgimo pasekmes. Beprasmių aukų nereikia. Jų ir taip kasdien daugybė. Atbildėjo mūsų „karieta" ir sukritę pardardėjom 45 kilometrus į savo „namučius". Po patikrinimo sužinojom, kad tie anglų lėktuvai pers­ krido ir per Štuthofo koncentracijos lagerį ir iš kulkos­ vaidžio paleido seriją šūvių. Kaliniai kalba, kad taikė į raudonus rūmus. Tačiau ten niekas nenukentėjo. Sako, vienas esesininkas, lydintis koloną, buvo nušautas, bet kaliniai liko sveiki. Taikli ranka. Kitų tvirtinimu, vienas klipata, gulėjęs ligoninėj, tikrai buvo nušautas. Įlėkė kulka per stogą. Vėliau vis dažniau atskrisdavo anglų ir amerikiečių lėktuvai. Perskrisdavo ir per Štuthofą. Nieko jie mums, utėliams, nedarė. Jie turėjo svarbesnių objeklų — Elbingą, Bydgoščią, Dancigą, Gdynią. Daugiau Dancige bulvių kasti ir koncertuoti neteko. Vėl ėjom pas apylinkės moterėles, našleles ir kvatojančias gyvanašles, pavėlavusias nukasti bulves. 31

202

Prašom, prašom dainuoti

(vok.).

Vieną sekmadienio priešpietį, gerai apsidairęs, vėl įlin­ dau į garbės kalinių bloką. Kunigas Yla laikė mišias. Atsiklaupiau. Tik pakėlęs galvą, pamačiau prie sienos stalelį, apdengtą balta pak­ lode. Prie mažyčio Nukryžiuotojo paveikslėlio degė žva­ kelė. Vienas garbės kalinys patarnavo, kitas stovėjo sar­ gyboje prie durų. Stebėjo, kad neužeitų kas iš valdžios. Garbės kaliniai suklupę tyliai giedojo ..Pulkim ant kelių". Pajutau tokią nuotaiką, tarsi klūpočiau vienoje Kauno bažnyčių. Tik kunigas ir patarnautojas dryžuotais kali­ nio rūbais. Ilgai tylėjau susijaudinęs, mintimis dėkojau Aukščiau­ siajam, kad išgelbėjo iš baisios ligos, grąžino pas drau­ gus, meldžiausi už mane gelbėjusius, prašiau globos ir palaimos žmonai, dukrelei, draugams. Pirmos mišios nelaisvėje. Nustebau pamatęs sakant pamokslą kunigą Alfonsą Lipniūną. Tai jis ką tik patar­ navo kunigui Ylai, laikančiam mišias. Net galvą papur­ čiau iš nuostabos. A r g i jis čia? Deja, tai jis. Išeidamas žvilgtelėjau į miegamąjį. Keturi garbės kali­ niai sėdėjo lovose ir sūpavo kojomis. Tarp jų pamačiau Sruogą. Mūsų žvilgsniai susitiko, jis greit galvą nusuko į kitą pusę. Stovėjęs garbės kalinys prie durų pažiūrėjo į lauką ir pasakė, kad galiu eiti. Galvoju apie Lipniūną. Vadinasi, jis čia. Sį nediduką, smulkutį, judrų ir visada linksmą, pilną energijos kunigą as pažinojau. Nežinau, ar jis mane prisimintų. Jis buvo puikus organizatorius, pamokslininkas, malonus ir švelnus žmogus ir visiems šypsodavo. Jį pažinojo ar bent buvo apie j| girdėję daugelis Lietuvos gyventojų, nes savo veik­ lą jis aukojo ne tik Bažnyčiai, bet ir Tėvynei. Ypač jis mėgo darbuotis su jaunimu: studentais, moksleiviais atei­ tininkais, skautais ir katalikiškuoju kaimo jaunimu — pavasarininkais. 'Okupantai, aišku, suprato, kokią didelę įtaką jaunimui turi šis auklėtojas, kiekvieną žavėjęs drąsa, pasiaukojimu, ir ugningu žodžiu. Vėliau sužinojau, kad kunigą Lipniūną suėmė 1943 m. kovo 17 d. Vilniuje ir su kitais inteligentais — pirmąja grupe — atgabeno į Štuthofą. Atvežė jį su kunigo dra203

bužiais — sutana,— kaip tuo metu jis vilkėjo. Lagerio bu­ deliams nepatiko šio kunigo principingumas ir drąsa: vi­ saip iš jo tyčiojos, daužė lazdomis. Nusivilkęs sutaną, jis ją pabučiavo, o žvėrys kvatodami išplėšė ją iš rankų, nutrenkė prie kitų jo drabužių ir, Hapkei įsakius, numetė jam užsivilkti labiausiai suplyšusias ir dideles dryžuotas drapanas. Buvo kalbama, kad jis ir skaudžiausią valandą šypso­ jo, jo veide atsispindėjo sielos tyrumas, drąsa ir gerumas, atleidžiantis net šio pragaro budeliams. Taip kartkartėmis sekmadieniais, jei būdavau neužim­ tas ir jei galėdavau, pradėjau lankytis pas garbės kali­ nius. Net Sruoga priprato prie manęs ir nieko nesakydavo. Staigmenų lagery nestigo. Vieną vakarą po patikrinimo atitempė gerokai apdau­ žytą, sutinusiu veidu nediduką kalinį. Jo pažiūrėti suėjo lagerio valdžia su komendantu priešakyje. Iš tiesų nebuvo \ ką žiūrėti. Stovi vargšas leisgyvis. Ant krūtinės ir nugaros keistas ženklas — juodas apskritas lo­ pas su raudonu rutuliuku viduryje, lyg taikinys kulkai. — Bėglys! Bėglys! Bėglį sugavo! Bėglys! . . Bėg­ lys! . .— sušneko kaliniai. Chemnicas išdidžiai atsistojo netoli apdriskėlio, parodė pirštu į jį ir suriko: — Ar pažįstate? . . Tai — bėglys! Tas, kuris jus kiaurą naktį išlaikė šaltyje. Kraupi tyla. Žinoma, jei tą naktį jį būtų taip parodę, minia būtų sudraskiusi į gabalėlius. O dabar visi kaliniai atsiduso, žiū­ rėjo į savo likimo brolį su gailesčiu, užmiršę tos nakties kančias ir daugybę beprasmių aukų. Dabar jie apgailesta­ vo, kad jam nepavyko pabėgti. Kas iš mūsų nenori laisvės? Šiurpi tyla. T i k girdėti atvestų šunų inkštimas,— jie veržiasi iš esesininkų rankų prie bėglio. Komendantas vos nulaiko ant pavadėlio savo numylėtinį — didįjį žmog­ žudį. — Visų bėglių likimas toks!—šaukia Chemnicas.— Gerai įsižiūrėkite į jį. . . Niekas iš čia nepabėgo ir ne­ pabėgs! . . 204

Ir vėl tyla. — Niekas nebandykite bėgti! Toli nenubėgsite! Grįšite čia! Grįžimas liūdnas!—parodė kilpą ant bėglio kaklo ir kaminą. Lagerio valdžia tikriausiai manė, kad dabar jį kaliniai, tiek dėl jo prisikentėję, pribaigs, bet jie, nuleidę galvas, niūrūs tylėjo. — Jei jūs nenusprendžiate, ką su juo daryti, mes nus­ pręsime!— spyrė Chemnicas bėgliui į sėdynę, ir šis dejuo­ damas įvirto į kalinių gretą. Bloko draugai jį pakėlė. Stebėjomės, kodėl jo esesinin­ kai nepakorė ar neatidavė šunims sudraskyti. Kitą vakarą, po vakarienės, nuėjau prie jo barako, norėdamas jį sutikti. Rasti buvo lengva — pagal išskirtinį bėglio ženklą. 2iūriu, sedi, sakytum snaudžia atsirėmęs savo barako sienos. Pasivedžiau į barako galą, kad nekristų į akis kitiems kaliniams ir kad neužlėktų bloko pareigūnai, padaviau džiūvėsėlių, gabalėlį lašinių iš neseniai gauto siuntinio. Pasisakiau, kad esu lietuvis. Bėglys nudžiugo. £mė valgyti, bet taip sunkiai, skausmingai. Paprašiau papasakoti, kaip jis pabėgo ir kaip jį sugavo. Jeigu mus pamatys blokavas, užmuš ir mane, ir tave. Tave kaip sąmokslininką arba besiruošiantį bėgti. Jis pasivedė į nuošalesnę vietą. Nusivilko tą savo švar­ kelį su keistais ženklais ir nusitraukė baltinius. Švarkelį kita puse užsimetė ant pečių. Pasiėmė baltinius ir ėmė tarsi ieškoti utėlių. Aš padariau tą patį. Dieve, kaip jis buvo sumuštas! Visas žaizdotas, mė­ lynas. Greitai, bet sunkiai jis pasakojo: — Fabriko statyboje, giliai žemėse, yra plačių vamz­ džių labirintas. Baigiantis darbui, į tą labirintą ir įlin­ dau. Maniau, kai viskas aprims, išlįsiu, lietus nuplaus pėdsakus. Oras bėgimui buvo palankus. Sėdžiu valandą, ki­ tą ir daugiau. Trimito negirdėti ir negirdėti. Supratau, sar­ gyba nenuimta. Girdėjau bėgiojančius ir šūkaujančius ese­ sininkus, šunų skalijimą, lojimą. Staiga vamzdžio tamsoje pamačiau prieš save du žiburėlius, kurie artėjo ir ar­ tėjo. Suo! . . Persigandau, jutau net jo kvapą — šuo buvo 205

čia pat, ranka pasiekiamas. Norėjau šaukti, vos susilai­ kiau. Ir staiga tie žiburėliai dingo, pajutau lyg uodegos brūkštelėjimą per veidą. Apsisuko ir nuėjo. . . Bėglys vamzdyje tūnojo, kol darbo rajone nutilo, nu­ rimo. Kai iš išgąsčio susitraukę jo raumenys pamažu atsileidę, jis išlindęs. Pasinaudojęs lietumi ir tamsa pasileido į nežinomą kelionę. Norėjęs pasiekti Dancigą, o iš ten trau­ kiniu pakliūti į Karaliaučių. Bėgęs mišku, kiek jėgos leido. Pagaliau išvydęs trobesius. Visur tylu, ramu. Bėglys įlin­ dęs į tvartą. Karvės buvo bent kelios. Ten radęs metalinę dėžutę. Ją išsivalęs ir pasimelžęs pieno, pasistiprino. Ta­ da kopėčiomis užlipęs ant tvarto. Suradęs nakvynei tin­ kamą vietą, įsirausęs į šiaudus ir kietai užmigęs. Naktimis melžė karves, gėrė pieną, o dienomis kietai miegojo. Taip jis gyvenęs keletą dienų. Pagaliau vieną naktį vėl iškeliavęs, pakrūmėmis, šunkeliais, takais. Slap­ stydamasis ėjęs kiaurą dieną. Pamatęs didelę sodybą, įlindęs į krūmus ir ilgai ją stebėjęs. Sunų nebuvo girdėti. Keletas senyvų žmonių vaikščiojo apie trobesius. Pasėdė­ jęs jis krūmuose iki vidurnakčio ir vėl — į tvartą. Patekęs į prie arklidės esantį kambarėlį. Radęs tenai ant stalo pusę kepalėlio duonos, kabantį švarką ir kepurę. Kampe stik­ linį indelį. Susiradęs karvių tvartą, pasimelžęs pieno ir vėl — ant tvarto. Duoną pasiėmęs visą. Cia vėl kelias die­ nas praleidęs. Vidurnakty nusikabinęs švarką, kepurę, persirengęs ir vėl — į kelionę. Taip keliaudamas ir tvartuose nakvodamas, jis gyve­ nęs gal daugiau kaip porą savaičių, o Dancigo nepriėjęs, nuklydęs į šalį. Viename tvarte radęs darbines kelnes. Lageriškas drapanas palikęs ant tvarto. Dabar jis įsidrą­ sinęs ir ėjęs dienomis ir naktimis. Jei tvartuose rasdavęs miltų, paplakdavęs juos su pienu, pasidarydavęs košės ir, jos prisišveitęs, užsigerdavo pienu. Rasdavęs kiaulėms vir­ tų bulvių — jas kirsdavęs. Vieną dieną bėglys turėjęs pereiti upelio tiltelį. Jį pastebėję priešais važiuojantys du vyrai. Greit jis už tilte­ lio pasukęs į paupį. Bet tie vyrai sustoję ir ėmę jį šaukti. Norėjęs bėgti, tačiau suabejojęs ir priėjęs prie šaukiančių. Į jų klausimą bėglys atsakęs, kad esąs rusas belaisvis, dirbantis pas ūkininką. Tuo vyrai nepatikėję ir 206

liepė jam sėstis į vežimą. Atvežė jie bėglį į bažnytkaimį, uždarė sandėlyje, o netrukus pakvietė esesininkus iš Štuthofo. — Iš pradžių,— kalbėjo jis,— mane daužė, spardė ese­ sininkai, paskui atvedė į bloką ir atidavė bloko žmog­ žudžiams. Pažiūrėk,— prasižiojo,— beveik visus dantis iš­ mušė. Šonkaulius sulaužė. .. Pažiūrėjau į burną. Vieni dantys išmušti, kiti nuskelti, vargu ar likęs koks sveikas, burna žaizdota. — Daužė lazda, geležimi, sukinėjo rankas, kojas... Ir pradžių šaukiau. Pabudau prausykloje, begulįs kraujo klane, apipiltas šaltu vandeniu. Atėjęs šraiberis įvilko ir užmetė ant narų, kur išgulėjau iki patikrinimo. Dabar laukiu, kada būsiu pakartas. Laukiu iš Berlyno spren­ dimo. Visa bėda, kad dirbti neleidžia. Vėl bėgčiau. Bėg­ čiau. . . Kiek pailsėjęs tarsi teisindamasis tęsė: — Aš negalėjau nebėgti. Norėjau pamatyti dar gyvą motiną. Ji sunkiai serga. Tėvas miręs. Aš jos vienintelis vaikas. Man motina — brangiausias žmogus pasauly. Aš nuo Daugpilio, latvis, mano žmona mokytoja, o aš ūki­ ninkaitis. Nežinau, už ką pakliuvau. Kas nors, matyt, įs­ kundė. Ak, mano motina. . . Ne, aš negalėjau nebėgti. . . . Pro mus pragurino keli kaliniai. Skubiai apsirengėm. Buvo graudu, liūdna. Apkabinęs pabučiavau ir lyg kieno vejamas nuskubėjau. Kitą vakarą išsirengiau jį aplankyti su Henriku. Hen­ rikas buvo pyktelėjęs, kad vakar eidamas nepakviečiau kartu. Bėgliui nešėm iš siuntinio maisto likutį. Apėjom aplink baraką, bet jo niekur nematėm. Pa­ klausėm sutiktą klipatą: — Kur jūsų bėglys? — T e n . . . — parodė krematoriumą,— naktį jį užmušė šraiberis. Grįžom tylėdami. Po kiek laiko Henrikas tarė: — Gal ir gerai. . . Išvengė išniekinimo ir baigėsi bai­ sūs skausmai ir kančia. Amžiną atilsį. Orai permainingi. Kartais nuo jūros papučia šaltas vė­ jas, arba nusistovi giedra. Bulviakasis baigėsi. Paskutinės rudens dienos. Dar la207

biau pašiurpom. Aštrius nagus jau kyščioja žiema bau­ gindama. Ar ją pratempsim taip apsirengę? Pastebėjom savo gyvenime ir šį tą nauja: lyg sumažė­ jo žmogžudžių — kapų, blokavų, šraiberių — švaistymasis lazda. Tarytum sumažėjo ir vakarinės „mankštos". Tik keiksmai, šauksmai skardi kaip skardėję. Bet mums nuo jų neskauda. Tegul keikia, tegul sukioja lazdą virš galvos, tik tegul nemuša. Lazda dar vis pokši, bet tarp durų rečiau švaistosi mušeikos. Kartais, žiūrėk, bloka­ vas, sugriežęs dantimis, kaip liūtas puola klipatą, tačiau lazda tik sušvysčioja. Klipata susiriečia, užsideda rankas ant galvos, laukia kirčio, o blokavas, bjaurodamas jį visokiausiais žodžiais, spiria susirietėliui į užpakalį ir virsta į savo lovą. Spėliodavom: ar tik ne anglų lėktuvai budeliams ėmė priminti žmoniškumą? Turbūt riesta fronte, hitlerininkai gauna į kailį? Tiesa, naujokus katorgininkus kulia atsa­ kančiai, bet su senais kaliniais bloko valdžia elgiasi šiek tiek geriau. Naujai atvežtieji prasitardavo: — Liūdni vokiečių reikalai fronte! — Traukiasi, lygina frontą. — Sako, kad vokiečiai tuoj panaudos naują ginklą. Ta­ da reicho priešams bus ..kaput"—nušluos nuo žemės pa­ viršiaus. . Krematoriumas įraudęs šnypštė, pukšėjo. Tikriausiai ūkininkai, pas kuriuos dirbom, mūsų darbą vertino, o esesininkai buvo ramūs, kad nežadam bėgti, todėl mums naujų darbų pas ūkininkus nestigo. Sekmadienis.* Oras gražus. Senieji kaliniai vaikščioja po lagerio kiemą. Tylūs, susimąstę. Kiti prekiauja: keičia vakarinę ar rytinę duonos normą į rūkalus. Treti, atsi­ rėmę į baraką, žiūri į pilkšvą dangų, debesis. Kiekvienas turi savo minčių, rūpesčių. Daugybė rašančių laiškus. Aš šiandien rašyti negaliu: nepraėjo dvi savaitės, kai išsiunčiau laišką. 2ingsniuoju pamažu nuleidęs galvą. Noriu ramybės, prisimenu laisvę, šeimą, draugus. Noriu nors mintyse pabūti su jomis. . . Ramu, niekas netrukdo. Tik staiga trenksmas į ausį. Pašokstu ir išsitiesiu ant žemės. Sunkiai stojuos, nesuvokdamas, kas atsitiko. L y g 208

pro miglas prieš save pamatau ligoninės viršininke}, kuris mane išmetė iš ligoninės, feldfebelį Hauptą. Jis stovi išsišiepus, atkišęs retus dantis ir šaukia: — Lietuviškas šunie, kaip tu drįsti neatiduoti man pa­ garbos! Tu, kalės vaike! Smūgis į kitą ausį. Aš vėl dribteliu. Bandau keltis, bet negaliu, viskas sukasi, sukasi, ūžia, cypia, tamsu. Dabar bato spyriu į petį, į klubą. . . Stojuos, griūnu, nebesuprantu, ar jo partrenktas, ar pats išvirstu, nukren­ ta beretė. Siūbuoju, stengiuosi rankas laikyti prie šonų. Kaip per dūmus matau iškeltą kumštį, juntu spjūvį į veidą. Kažkas užmeta ant galvos beretę. Noriu sakyti, klausti, bet negaliu ištarti žodžių sunku. Sunku ir prie sienos prieiti. Pagaliau atsiremiu į ją, ir viskas pranyksta. . . Nežinau, kiek gulėjau netekęs sąmonės, tarytum užsnūdęs. Pajutau, kad už peties kas tampo. Pakeliu galvą — stovi Žukas. — Kas tau, Vladai? . . N i e k o negaliu atsakyti. Taip tingiu kalbėti. Jis mane kelia, aš pamažu remiuosi į baraką sakytum į ūkanoj sken­ dinčią kaugę ir 2uko prilaikomas atsistoju. — Kas tau, Vladai? . . — Mane sumušė Hauptas. Nuvesk į baraką. Vis dėlto esu labai patvarus, matyt, todėl, kad jaunas. Jaunystė daug nugali. Ilgai dar vargau, vaikščiojau kaip apkvaišęs, ausys buvo lyg vata užkimštos, galva kaip ne sava, tarsi sunkaus šalmo slegiama. Sunkios buvo darbo dienos, bet pamažu viskas praėjo. Einam gana toli, kol pasiekiame sodybą. Trobesiai dideli, tvarkingi ir gražūs. Atrodo, stambus ūkininkas čia gyvena. Visame ūkyje du seni žmonės. Seimininkas nuvedė į klojimą, prikimštą rugių, kviečių, miežių, žirnių. Vidury klojimo didžiulė kuliamoji mašina, iš kurios eina į lauką storas ir ilgas skardinis vamzdis. Seimininkas spusteli mygtuką, norėdamas pademons­ truoti jos galingumą. Masina virpa, žlega kaukdama, sukasi daugybė ratukų, krumpliaračiai, šnypščia pokši diržai.

Viešpatie, ar mes pajėgsim dirbti tokį sunkų darbą? Ar kuris nors neįvirsim į jos gerklę, į kurią reikės mesti ja­ vus? Tokios kuliamosios tėviškėj neteko matyti. Seimininkas sustabdo mašiną. Didžiuodamasis ja, nuž­ velgia mus, šypso. Parodo krūvą maišų grūdams pilti, suka­ bina juos ant kuliamosios ausų , paaiškina, kur kokios rūšies grūdai byra. Veda į svirną, nurodo, į kokį aruodą kokios rūšies grūdus reikės pilti, ant sienos virš aruodų užrašo kreida. — \ maišus leiskite tiek grūdų, kiek galite panešti,— aiškina ūkininkas. Kiek mes galim panešti? Kibirą?. . Porą?. . Tokie ..nu­ penėti", tokie ..sveiki" klipatos. Dabar, tiesa, atsigavę, tai ne anie prieš mėnesį sukriošėliai. ..Užsienio" komanda ir siuntiniai pamažu mus atšeria. Sargybinis stovi atsirėmęs į kviečių prėslą, žiūri ir juo­ kiasi. Turbūt ir jis supranta, kad ne mums šitas darbas. Dabar jis tik juokiasi, bet pamėgink atsisakyti? Pamė­ gink! . . Pasiskirstom darbus: vieni nuo prėslo mesim javus ant kuliamosios stalo, pėdus atrišim, leisim į mašiną, kiti grūdus į svirną nešim, lipsim ant tvarto šiaudų tvar­ kyti, pelus atkasim ir maišus kabinsim. Paleidžia mašiną. Ji kaukia, barška. Vos spėja trise mesti į jos besotę gerklę atrištus pėdus: ryja ir ryja. Šiaudai vamzdyje čeža, girdėti, kaip vumpsi krinta ten toli ant tvarto lubų. Byra į maišus geltoni grūdai. Seimininkas, iš šono atidaręs išmetamojo vamzdžio dureles, paima šiaudų gniūžtę, apžiūri varpas. Paima kitą. Varpos tuščios, gerai iškultos. Vadinasi, leidžiam gerai. Sargybinio nėra, išėjo su šeimininku,— kur čia jis išstovės dulkėse? Mes dar lėčiau dirbam. Grūdus neša keli žmonės. Kibiras įbyrėjo ir — į svir­ ną, kuris gal už trisdešimties žingsnių. Dabar kiekvienas spėjam atlikti savo darbą. Saukia užkištieji ant tvarto. Liepia stabdyti mašiną. Stabdom. Reikia pasukti vamzdį į kitą vietą. Lipam visi ant tvarto, sukam. Paminam šiaudus ir suvirtę šiauduose pailsim, dairomės,ar neatbėga ūkininkas nutilus kuliamo210

sios kaukimui. Seniokas retkarčiais ateina, patikrina, kaip sekasi, ar kas nors nesugedo. Nueina į svirną, į tvartą, visur ap­ žiūri. Slapi, dulkini, iš nuovargio virpėdami kaip ta maši­ na, dirbam ir džiaugiamės, kad niekas nemuša. Per pertraukas atsinešam žirnių ir juos lukštenam, kramtom — stiprinamės. Virkščias sumetam į mašinos ger­ klę su rugių atrištais pėdais. A t ė j o pietų laikas. Laukiam esesininko su dilgynių sriuba. Burnoje nuo įvairių žolelių dulkių kartu, sausa. Atėjus šeimininkui, paprašom vandens atsigerti. Jis atneša kibirą, puoduką. Kibiras uždengtas, kad nepridulkėtų. Gerti bi­ jom, tik paskalaujam burną ir išspjaunam. Tada len­ gviau lenda žirniai. Rugių didžiulis prėslas sumažėjo. Tačiau toli iki pusės. Esam labai pavargę, bet kuliam, judam. Per vieną pertraukėlę, lukštendami žirnius, išgirdom: — Nevalgykit žirnių, nes pilvus skaudės! Seimininkas pagiria už gerą darbą ir paaiškina, jog jam žirnių negaila, bet bijo, kad nesusirgtume. Vėl kaukia mašina. Okininkas išeina, bet greit grįžta, nuspaudžia mygtuką ir šaukia: — Mittagessen! Mittagessen! . . 40 Lendam į lauką. Kieme netoli šulinio pora didelių vonelių su vande­ niu, muilas ir rankšluosčiai. Rodo nusiprausti. Rankšluosčio mes lageryje niekad nematom. Nusiėmę beretes, nusivilkę švarkelius, purtom, dulkinam ir prausiamės. Seimininkas įveda į švarų kambarį prie arklides. Ant stalo garuoja didžiulis indas sriubos. Salia jo kepalas duonos. Dubenėliai, šaukštai ir net šakutės! . . Kaip mes seniai jas matėm! Seniokias priraiko duonos, prašo sėstis ir valgyti, o pats išeina. Musų sargybinio nematyti. Pilamės karštą ir tirštą Pietų! Pietų! . . {vok.) 211

žirnių su bulvėmis sriubą. Ateina šeimininkė su dubenėliu mėsos. — Nors paragaukit mėsytės. Valgykit, sunkiai dirbot. Pavargot. Vyras džiaugiasi, kad esat geri darbininkai. Daug iškūlėt. Jūs lietuviai? Už ką jus čia atvežė? — Politiniai. — Tai ką jūs padarėt? Ką politikavot? — Mes irgi nežinom, už ką mus čia įgrūdo. — Sakykim teisybę: mes neapkenčiam pavergėjų! Išgąstingai sužiurom, kas taip pasakė. — Mes ne vagys, ne plėšikai, ne žmogžudžiai. Nebi­ jokit. — O tokių daug atveža? — Vieną kitą. Nuo vagių ir žmogžudžių ir mes ken­ čiam. Seimininkė apsidairė ir labai tyliai, atrodo, bijodama, kad net sienos neišgirstų, sako: — Hitler kaput. . . Kaput. . .— linksi galvą ir pakarto­ ja:— Kaput. Si naujiena mums tarytum trečias patiekalas. Kad tik greičiau galvą nusisuktų tas „išvaduotojas", pagalvojom, bet nieko nesakom. Norim paklausti apie tą ..kaput", tačiau bijom. Kuliamoji vėl kaukia ir kaukia, o mes suprakaitavę dirbam. Suspurdėjo paskutinis šalinės pėdas mašinos nasruose. Kuliamoji irgi lyg pavargusi sudejavo ir nutilo. Sugrėbstom, sušlavinėjam šiaudelius, išbyrėjusius grūdus ir supilam į masinos gerklę. Nukabinėjam nuo ausų maišus. Atėjęs šeimininkas su sargybiniu rankomis skėsteli. Žiūri ilgai į mus, taip gražiai atrodančius. Pavaikščiojo jis po klojimo tuščią šalinę, nuskubėjo į svirną, pliauškėjo rankomis ir kartojo: — Nesitikėjau. . . Nesitikėjau. . . Sėskit. Ilsėkitės. Taip pavargę. Visi šlapi. . . Sėskitės. . . Pailsėkit. . .— ir praustis. Esesininkas stovėjo tarp durų. Turbūt skaičiavo, ar visi, nes dairėsi į mus ir judino lūpas. Nė vieno gero žodžio. T y l i . Žiūri į šalia stūksančią kitą šalinę. Dirsteli į laikrodį, mūsų murzinus veidus. . . — Arbeiten!— rodo šalinę. 212

— Nein! N e i n ! — šaukia seniokas.— Užtenka, užtenka. Tiek daug padarė. Netikėjau! . . Sėdim ir negalvojam dirbti. Nebėr jėgų. Jau visą sveikatą atidavėm. Kaip reikės parkulniuoti nakvynei? Vakare šeimininkė vėl atneša rankšluosčius ir ragina praustis, bet pamačiusi mus tokius nukepusius, išpra­ kaitavusius, liepia pailsėti. Kibirus su vandeniu, indus įsinešam į klojimą, į iškul­ tą šalinę ir prausiamės. Pasirodo, šeimininkė atnešė net vieną kibirą šilto vandens. Pamaišom jį su šaltu ir iki pusės nusirengę prausiamės. Atšutę purvai skutasi, susu­ kę iš šiaudų gniūžtes, trinamės, nutrinam vienas kitam nugaras. Kai atvežė į lagerį, į pirtį varė kas du mėnesius, o baltinius keitė, kai visai suplyšdavo, kai ant kūno jie ka­ balduodavo kaip skarmalai. Dabar į pirtį veja kas mėnesį. Bet kokia ten pirtis?! Kartais iš dušo varva šaltas vanduo, kartais pakliūvi ant karšto. Tai niekas neleidžia ilgai turkš­ tis. Reikia besibrukantiems užleisti varvantį čiaupą. Mui­ lo gabalėlis gal trisdešimčiai žmonių, kartais jis iki tavęs neateina, ima ir prapuola. Pirtininkai medine lopetėle putojančiu dvokiančiu tepalu perbraukia per nugarą, pilvą, bet taip brūkšteli, kad po tepalu visada lieka mėlynė. Liepia visą kūną išsitepti. Skubini tą košę greičiau nuplau­ ti. O jeigu išgirsi komandą „Raus!", kur tada dėsies? Nėra kada plautis, nes pokši lazda arba švysčioja šluo­ ta,— gena iš pirties. Neri iš jos trilinkas, kad tik pirti­ ninkai neužkrapytų kuo nors per pečius. Priešpirty gauni naujus baltinius, bet visada suplyšusius. Skubi nors jais akis pasišluostyti ir apsirengti. Bet jeigu jie pakliūva maži? Nors verk atsistojęs, neįlendi, ir tiek. Tada nuogas neri į kiemą ir dairaisi kaip pakvaišęs, su kuo galėtum pasi­ keisti. O jeigu nėra tokio geradario? Perplėšęs šoną užsi­ kabini ant pečių. Žinoma, viską darai paslapčiom, kitaip už valdiško turto plėšymą — mirtis. Dabar niekas negąsdina, neveja. Prausiamės ir norim praustis. Taip norime nusiplauti apatinę kūno dalį, b e t . . . čia klojimo šalinė. Kaip būtų gerai, kad lietuviškoje kai­ mo pirtyje vantele galėtum pertraukti per tuos pridžiūvusius prie kaulų raumenis ir visą nubrozdintą, sudau213

žytą kūną! . . Nereikia tiek daug norėti. Neblogai ir dabar nusiprausėm, rankšluosčiais nusišluostėm, nusitrynėm. Net visam lengviau, o akyse šviesiau. Visą savaitę čia kūlėm ir sočiai valgėm. Paskutinę dieną darbus užbaigėm tuoj po pietų. Sukritę į šiaudus vartėmės, ilsėjomės, o rūkoriai kiemo viduryje traukė dūmą. Pabaigtuvių vakarienė. Kartu ir mūsų atsisveikinimas su šiais geraisiais žmonėmis. Valgydino jie mus bent trimis valgiais ir negailėjo pagyrų už darbštumą. Įėjo sargybinis, kuris, matyt, irgi valgė, nes šiaudu krapštė dantis. Seniokas išleisdamas parodė tolumoj ūkį. — Ryt j tą ūkį keliausit. Ten irgi nebūsit nuskriausti. Kitą dieną tikrai patekom į mums parodytą ūkį. Kūlėm irgi beveik savaitę. 2monės čia taip pat buvo geri, o mes jiems nuoširdžiai dirbom. Didį nerimą grupei kėlė inžinieriaus Antano Daniūno sveikata. Matėm, kad jis serga. Bet buvo visada tylus, nekalbus, užsidaręs. Galų gale jis tarė: — Vyrai, noriu su jumis pasikalbėti. Ką man daryti? Jūs turbūt žinote, kad sergu plaučių džiova. Jaučiu, kad mano liga tokiomis gyvenimo sąlygomis stiprėja ir kad ilgai neišlaikysiu. Mes puolėm jį guosti, raminti, kad jis neblogiau at­ rodo kaip mes, o už kai kuriuos net geriau. — Ne tai svarbu. Aš ne paguodos noriu. Noriu pasi­ tarti. Kaip jūs manote, ar verta man gulti į ligoninę, jeigu pavyktų ten pakliūti. Susimąstem. Po ilgokos pertaukelės vienas draugas prašneko: — Antanai, juk tu žinai, kas tai per ligoninė. Ar gali ji tau padėti? — Gali greičiau užsikrėsti kita liga. Šiltine, dezinterija. — Esu girdėjęs. .. Norėjo kažką sakyti, bet Blazas nutraukė: — Vladai, tu ten gulėjai. Cia tavo žodis turėtų būti svariausias. Tu daugiau už mus apie tai žinai. „Ak, tu, mielas Henrikai,— pagalvojau,— kaip tu mane 214

įklampinai!" Nežinojau, kaip pasielgti: sakyti tai, ką tikrai žinojau, ar tylėti, kaip ligi šiol tylėjau ir daug ko nesakiau net Henrikui. Bijodamas, kad ši baisi žinia nepasiektų Daniūno. Svarsčiau, kaip man pasielgti. — Vladai, aš žinau, kad tu bijai sakyti. Bet aš žinau. . . Apie karbolį. . .— paskutinį žodį Daniūnas sunkiai ir tyliai ištarė, bet mes išgirdom. Draugai sužiuro \ mane, į jį, vienas į kitą. Jiems buvo nežinoma, ką reiškia tas „apie karbolį". Bet iš kur jis su­ žinojo? Nedrįsau pakelti galvos ir žvilgtelėti į draugo išbalusį veidą. — Sakyk! . . Nebijok, sakyk! . . Aš noriu sužinoti, kaip tu girdėjai. Draugai tebežiūrėjo į mane. — Sakyk!—jie ragino. — Antanai, turbūt nieko daugiau nežinau, ką tu esi girdėjęs,, todėl ką aš galiu sakyti?— išsisukinėjau. — Matau, kad nenori manęs gąsdinti. Džiovininkų ligoninėj negydo, bet nuodija karboliu. Aš tai sužinojau iš seno kalinio, gulėjusio ligoninėj. Ar tai tiesa? Staiga šovė gera mintis. — 2inau, kad sergančius venerinėmis ligomis tikrai naikina suleisdami karbolį. O džiovininkus? .. Negirdė­ jau. . . Mano kalba tiesiog užsirišo. Negalėjau pasakyti, kad džiovininkus irgi nuodija. — Manau, kad kažkas sumaišė venerikus su džiovi­ ninkais,— pridūriau. — Kas venerikams leidžia tą karbolį? — Feldfebelis Hauptas — ligoninės viršininkas. — Girdėjau, kad tą pat daro ir džiovininkams. Bet gal netiesa? . .— lyg norėdamas, kad tai paneigčiau, sam­ protavo Antanas. Beje, tai buvo tiesa. Man ją atskleidė sanitaras Vla­ dekas, kuris pats matė. Bet argi aš galėjau draugui tai sakyti? — Žinoma, netiesa! Bet, mano nuomone, į ligoninę ge­ riau negulti, nes gali užsikrėsti kitom ligom. 215

— Ką tada daryti? — Eisiu pas kunigą Ylą ir paprašysiu, kad jis pakalbėtų su profesorium Starkum. Gal jis galės ką nors padėti. Aš tikiu, kad jie padės ir tau. Daniūnas nudžiugo, prašviesėjo. Prikaišiojau sau, kad seniai turėjau pakalbėti su kunigu Yla dėl jo ligos. Netrukus labai netikėtai po patikrinimo nutvėriau beįlendantį j savo bloką kunigą Ylą ir prakalbinau: — Nesupyk. Aš labai svarbiu reikalu,— ir papasakojau apie Daniūno ligą ir sunkią jo būklę. Tiesiog maldavau pakalbėti su gydytoju Starkum, gal jis galėtų padėti? — Labai sunkus reikalas. Tu žinai, ką daro ligoninėj Hauptas su džiovininkais? — Zūiau. — I ligoninę gulti jokiu būdu negalima. Aš pats sergu džiova. Man gydytojas Starkus čia pat bloke lei­ džia calcium chloratum. Aš turiu sąlygas, bet jis? . . Kaip su juo? Na, pakalbėsiu su profesorium. Gal jis ką nors sugalvos. Ryt ateik vėl čia. Kaip tu laikais? Tave labai myli Dievas, kad išsikapstei iš tos baisios ligos. Mačiau, ateini į mišias pas mus. Ateik kas sekmadienį, atsivesk draugus. Niekam apie šį susitikimą nesakiau Nekantriai laukiau kitos dienos vakaro. Sutartu laiku pamačiau jį stovintį tarp durų. Apsi­ žvalgęs, ar niekas nemato, priėjau. Jis įsivedė į vidų. Kalbėjomės koridoriuj. — Nieko raminančio, nieko gero negaliu pasakyti. Kal­ bėjau su Starkum. Pasakė tą patį, ką aš tau buvau sakęs. | ligoninę liepė negulti, nes jis nepajėgs išgelbėti nuo Haupto švirkšto. Jis labai nori padėti. Bet, supranti, ko­ kios sąlygos? Vienintelis vaistas, kurį turi nuo džiovos, calcium chloratum. Bet ir tą jis daro laboratorijoj iš kris­ talo. Galėtų suleisti ir jam, bet tik ne ligoninėj, o mūsų bloke. Manau, žinai, kad tai ilgas gydymas ir jūsų sąly­ gomis beveik neįmanomas. Supranti, pas mus nemalonu net sakyti, rietenos, nesugyvenimai, nesusipratimai. Kai kurie gali jo dažnam lankymuisi pasipriešinti. Starkus sa­ kė, jeigu pasirodytų su skrepliais kraujas, tu ateik pas ma­ ne. Paprašysiu Starkų atsinešti kalcio, nors kelias dienas 216

suleis. Gelbės. . . Bet tu suprask. . . Jūs iki patikrinimo dir­ bate. Patikrinimas, vakarienė, ir gulti. Kada? . . Po gulimo lagerio kieme vaikščioti draudžiama, pats žinai. — Po vakarienės,— nedrąsiai pasakiau. — ' O tu žinai, kada Starkus pareina iš ligoninės? Prieš gulimą. Jis ten dirba iki pat gulimo valandos. Dabartinis jo tikslas kova su ta liga, iš kurios tu stebuklingai išsigel­ bėjau Juk šimtai, tūkstančiai nuo jos miršta. Atrodo, kad jam tai pavyks padaryti. Supranti, ką tai reikštų? . . Vladai, bus pavojus gyvybei, ateik. Ateik, nieko nelaukdamas. Žiūrėsim. Gydytojas Starkus niekada neatsisakys. — Ačiu! Kaip jūs gyvenate? — Mes? Iš vienos pusės — labai gerai. Argi gali paly­ ginti mūsų gyvenimą ir jūsų? Širdį skauda žiūrint į jus... Bet žinai. . . geras gyvenimas greit paskandino baisią pra­ eitį. Daug galvų, daug protų, nuomonių ir pilna nema­ lonumų, nesantaikos. . . Pažiūrėjo pro lauko duris. — N i e k o nesimato. Gali drąsiai eiti. Sudievu. Laimin­ gai tau. Reikalui esant, ateik. Nežinojau, ar džiaugtis, ar liūdėti. Iš tiesų dabar niekuo jam negalima padėti. Aš pats suprantu, kad viena, net ke­ lios calcium chloratum injekcijos neišgelbės, bet vis šis tas. Kraujuojant šis vaistas labai reikalingas. £jau liūdnas. Žinojau, su kokia Viltimi laukia Daniūnas. Kuo jį galiu nuraminti, pradžiuginti. Kaliniams sugulus, viską pasakiau fienrikui. Sutarėm, kaip turiu kalbėti. Kitą dieną po vakarienės vėl visi kartu. Papasakojau apie susitikimą su kunigu Yla. Žinoma, neprasitariau apie karbolį. Baigus pasakoti, visi tylėjom. Daniūnas nutraukė tylą. — Vis dėlto tai tiesa, kad džiovininkus nuodija kar­ boliu. Kitaip jis mane būtų paguldęs į ligoninę. — Jis to nepasakė. . . Patarė šiuo metu geriau negul­ ti, nes galima užsikrėsti kitomis ligomis, kurių dabar pil­ na, o j o s tavo gydymą pablogintų. Kaip sunku meluoti geram draugui ligoniui. — Kaip tu, Antanai, dabar jautiesi? Ar atsikosti krau­ jais? Jeigu kraujuoji, aš vėl eisiu pas kunigą Ylą. Gydyto2460

217

as Starkus parsineš kalcio į garbės kalinių bloką, tu ten nueisi, jis suleis, nors kelias dienas iš eilės. Pats supranti, kitokių vaistų jis neturi. Vienintelis vaistas kalcio chlo­ ratas. A r g i tu nesupranti, ko tavo ligai reikia? Poilsio, ge­ ro maisto, gryno oro. O ką tu dabar turi? Dulkių debesį. — Suprantu. . . suprantu. . . Dabar kraujas retai pasiro­ do. Bet. . . — Jei pasirodys, būk geras, nedelsk, tuoj man pranešk. Aš tikiu profesorium Starkum. Jis visais lietuviais ir net vi­ sais kaliniais rūpinasi. Pritarėm Žuko sumanymui, kad kiekvienas, gavęs siun­ tinį, skirsim iš jo tai, kas jame geriausia, Daniūnui. Mes dabar visi nebe tokie alkani. Gal tai jam padės. — Ačiū, draugai, už jūsų nuoširdumą. Bet aš pats siun­ tinius gaunu. A l k i o dabar nejaučiu. Man reikia ilgo,specialaus gydymo. — Nekalbėk! Visų nutarimas nepakeičiamas. Tu priva­ lai tik gerai maitintis, o mes turim tesėti pasižadėjimą. — Blogiausia kūlimas. Kiek mes pritraukiam, prisikvėpuojam dulkių. Gal Antanui reikia prašytis į valdkoloną? — Ne, aš su jumis nesiskirsiu! — užprotestavo Daniūnas. Samprotavom, kur mažiausiai dulkių kuliant. — Visur tas pats velnias! — Turbūt grūdus nešiojant į svirną. Vis pereini per orą. — Kuliant ir kiemas pilnas dulkių! — Leiskim jam pačiam pasirinkti tinkamiausią darbą. Jis pats geriau žino. O tu, Antanai, nesigėdyk pasakyti. Tu būsi ten nekeičiamas. Pasirink, kur lengviausia ir ma­ žiausia dulkių,— lyg atspėdamas visų mintį pasiūlė Balčaitis. Savo pažadą ištesėjom. Gavę siuntinį nešdavom Daniū­ nui, kas jam, mūsų nuomone, buvo geriausia. Kuliant jis dirbdavo, kur norėdavo, leisdavom daugiau pailsėti, kar­ tais įlindus į šiaudus net pasnausti. Saugodavom nuo ese­ sininko ir šeimininko akių, kur tik būdavo įmanoma. Da­ nį ūnas tartum prašviesėjo, skruostai paraudo, pasidarė linksmesnis. Tik jo kosulys nedavė jam ir mums ramybės. Vieną nešaltą sekmadienio popietę susispietusi mūsiš218

pelė šnekučiuojamės, aptariam musų daba padėtį. Atsirėmęs į barako sieną, žiūriu į pilkšvą, bet giedrą dangų, prisimenu mano geradarius gydytoją profesorių Starkų, kunigą Ylą ir jaučiu jiems didelę pagarbą ir dė­ kingumą. Tarytum pro storą uždangą girdžiu Blazo žo­ džius: — • • 0*4 grupėje yra viena įžymybė: profesorius Jur­ gutis, Lietuvos nepriklausomybės laikais buvęs užsienio reikalų ministru, vėliau Lietuvos banko valdytoju, o vo­ kiečiams okupavus Lietuvą — ūkio generaliniu tarėju. Žinoma, aukų jie turėjo daugiau negu mes. Net septyni išrūko pro kaminą. Vieni mirė nuo ligų, du buvo užmušti. Bet dabar jų gyvenimas visai kitas ir nėra ko lyginti su mūsiškiu. Siuntinių niekas nepavagia ir neapvagia, jiems nereikia duoti duoklės bloko valdžiai, nes jos jie neturi. — Pastaruoju laiku aš jų nematau net per patikrini­ mus,— įsiterpė Kulys. — Taip, nuo patikrinimų jie atleisti. — Jurgutis, matyt, prisimindamas gerus laikus, dabar kasdien paima po taurelę. Net Sruoga kartais tokiomis progomis įšėlęs nušluoja nuo stalo knygas, pieštukus, ra­ šalą,— nepastebėjau, kuris nutraukė Blazo pasakojimą. — Sruoga vadovauja spiritistiniams seansams ir iš­ šauktų dvasių atsakymais tiki. Klausia: „Ar tuoj paleis?" Dvasios atsako: „ T u o j ! " ..Greit!" Po to kitas klausimas: „ A r visus?" Atsakymas: ..Ne!" „ N e visus!" Tada ištisas dienas ginčijasi. Kuriuos paleis, o kurių nepaleis. Visi galvoja, kad paleis profesorių Jurgutį. — "O paleis mus! —sušuko Stasys Lugas. Visi linksmai kvatojam. Kai sugulėm, Henrikas man dar kai ką papasakojo, ko nenorėjo sakyti visiems. Tylu. Nukeliauju į praeitį. Vis dėlto, tariau sau, buvau teisus, kai laisvėje piktinausi daugelio „vadų", „vadu­ kų", net kai kurių kunigų elgesiu ir viešai tai reiškiau. Už tai patyriau ir nemalonumų,— vienerius metus gyve­ nau tremtyje. Buvau laikomas tautininkų valdžios priešu. Nežinau, ar toks buvau. Aš visur ieškojau teisybės. . . Miegamajame girdėti tylus dejavimas, verksmas, kažin

kas su kuo ginčijasi, pykstasi, net keikiasi. Gal per gus.. . Tarp jų girdžiu lenko skausmingą rožančiaus mal­ dą. Mano lūpos irgi šnabžda maldos.žodžius, kol imu snaus­ ti. . • Vis dažniau, daugiausia iš šeimininkų, išgirstan „Hitler kaput!" ..Vokiečiai atsitraukė, lygina frontą", „Vokie­ čiai ruošiasi dideliam puolimui". Vis daugiau matom abe­ jingų, sunerimusių, dejuojančių veidų, kaltinančių Hitlerį už sūnų mirtį. Jų dejonės, skundai mus džiugina, teikia vilties. Tik parėję iš darbo į lagerį, matom, kad tas pragaras labai tvirtai laikosi, stovi dar ant stiprių kojų. Tada dings­ ta viltys iš jo išsprukti. Prieš akis bedugnė. Kasdien atvaromos naujos kalinių voros. Kaminas, kaip rūko, taip ir rūksta. Su dūmais iš jo retkarčiais pa­ sirodo ugnis. Jis dreba kaip ta kuliamoji, virpa, dejuoja ir sprogsta. Kaliniai deda ant jo lankus, veržia jam „pil­ vą", kad nesipūstų, nebraškėtų, kad sąžiningai atliktų sa­ vo darbą, nes lavonai nebesutelpa į krematoriumo sandė­ liuką, štabeliuojami kieme. Su mumis atvežtų draugų matom tik vieną kitą, visi jau išrūko pro kaminą ir jų pelenai ^uli pelenų kalne. Jau kuris laikas grįžę iš darbo pastebim daugybę ge­ rai atrodančių kalinių raudonais trikampiais su raide L. Argi tokia daugybė lietuvių? Sutikę kalbinam.'O jie į mū­ sų klausimus atsako latviškai. — Broliai latviai, iš kur jūs? — klausiam. — Mes iš Rygos. Mūsų apie tris tūkstančius čia at­ grūdo. Daugelis iš jų ne tik supranta, bet ir kalba lietuviškai. Visi politiniai. — Už ką jūs čia pakliuvot? Jie trauko pečiais, kraipo galvas, nežino. Tūkstančiai raudontrikampių nežino už ką. Tūkstančiai eina pro ka­ miną ir nežino už ką. Mes irgi ligi šiol nežinom. Laukiam mirties ir nežinom už ką. Stovi, žiūri į kaminą, linguoja galvas: — Nemokėjom gyventi, broliai lietuviai. Nemokėjom. Nebuvom vieningi, broliški, už tai dabar einam ten. . . — rodo į rūkstantį kaminą, o skruostais rieda ašaros. 220

— O kaip fronte? Ar stiprūs jie? . . — Traukiasi, lygina frontą,— patylėjo, pagalvojo.— Suspės...' Oi, suspės mus išvaryti pro kaminą Neskubė­ dami suspės. . . Nemokėjom g y v e n t i . . . Einam, nuleidę galvas, ir kartojam: „Nemokėjom gy­ venti". . . Jau įpusėjo aštuntas mėnuo, kaip mes Štuthofe. Stebuk­ lingai laikomės, tik vieno draugo netekom. Cekauskas pa­ skubėjo, nesulaukė siuntinių. Jei ne siuntiniai, aš būčiau antras. Visi kiti, negavę siuntinių, būtų nuėję paskui mane. Dabar mus gelbsti darbas pas ūkininkus ir siuntiniai. Žmona laiškuose kaskart primena, kad siunčia kas sa­ vaitė po siuntinį, o aš gaunu du tris per mėnesį. Kiti, kaip ir pirma, dingsta kelyje, tarytum pavargę klipatėlės nebe­ pajėgia ateiti, paklysta lagerio slaptuose labirintuose. Vargšelės mūsų žmonos, siunčia galbūt paskutinius kąs­ nelius, tikėdamos, kad kiekvienas siuntinys mus maitina. Kartą lagerio naujiena visus prajuokino. Juokėmės, kiekvienas kikenom, žinoma, saugodamiesi, kad niekas nepastebėtų, nematytų. Buvo iš ko juoktis. Kas gali patikė­ ti? Toks galiūnas, išsikerojęs kaip plačiašakis ąžuolas, raportfiurerio Chemnico globojamas kaip nepamainomas, prieš kurį visi katorgininkai drebėjo, stovėjo išsitempę, žygiavo padarę štilštandą ir „Mūtzen ab", kurio bijojo vi­ si blokavi, šraiberiai, kiti pareigūnai, ėmė treškėti, siū­ buoti ir atrodė, kad neišlaikys. Braškėjo ne koks barzda­ skutys, bet seniūnas Lėmanas. Niekas netikėjo, kad jis sa­ ve apjuoks, apsikvailins. Turbūt pats nelabasis pakuždėjo jam į ausį. Emė jis ir įsimylėjo kaip šešiolikmetis bernelis moterų lagerio .blokavą pani Sofiją. Sugalvok tu man tokią kvailystę! Parašė lagerio vir­ šininkui Majeriui pareiškimą, prašydamas, kad jam suteik­ tų išimtį ir leistų kartu gyventi su Sofija. Majeris, aišku, iš pradžių juokėsi, kvatojo, kol juokas pavirto pykčiu. Negelbėjo net Chemnico užtarimas, kad čia Lėmano tik didelis pokštas. Padarė kratą ir išsižiojo iš nuostabos: netikėjo, kad kalinys turtingesnis už esesi­ ninką. Tiek jo prisiplėšta ir įvairiais keliais sukaupta. Tur­ tą konfiskavo, atėmė bizūną, nurišo jam kaklaraištį, nu2?1

kirpo gražius ilgus plaukus, apvilko margais lagerininko drabužiais, nutraukė nuo kojų batus, o jas įkišo į klumpes, ir vargšas karalius liko toks pat kaip kiti mirtingieji ka­ torgininkai. Net klipata pro jį praeidamas atsikosėdavo ir garsiai nusispjaudavo. Valdžia matė, kad jam čia ne vieta ir išsiuntė į Dancigą mirčiai — krapštyti, tampyti, ridenti, krauti išmėtytų nesprogusių anglų ir amerikiečių bombų. Visi tikėjo, kad čia jis gaus galą. Bet kur tau? N e i bomba sprogsta, nei Lėmanas žūsta. Buvo šnekama, kad tada jį išsiuntė į Buchenvaldo koncentracijos lagerį, prie kurio veikė tokia žmogžudžių mokykla. Apmokė, paskyrė į spe­ cialų dalinį ir pasiuntė į frontą kovoti už Hitlerį, už didįjį reichą, Vokietiją, kurios pilietybę, būdamas lenkas, buvo priėmęs. Tada vėl iškilo buvęs Štuthofo seniūnas, tik Lėmano „nokautuotas", Zelionkė. Be siuntinių, mūsų džiaugsmas — laiškai. Iš jų suži­ nom, kaip gyvena namiškiai, jie žadina norą gyventi, viltį. Stai gal jau dešimtą kartą skaitau žmonos laišką. Jis eina iš rankų į rankas. Vladei, nenusimink, jūs esat įkaitai. Iš tikrų šalti­ nių sužinojau, kad jus.. ." Toliau cenzoriaus nukirpta. Net žmonos parašo nėra. Tik iš braižo pažįstu, kad jos rašytas. Kas jame buvo pa­ rašyta? A r g i aš galiu savo laiške paklausti: „Ką tu suži­ nojai, kad mus? . ." Mes įkaitai? Kažkas maišo tikriausiai su pirmąja gru­ pe. Daužomi, mušami, vejami prie sunkiausių darbų — įkaitai? Kuo skiriamės nuo kitų kalinių, išrūkusių pro ka­ miną? Kokie mes įkaitai? O gal? . . Dar labiau laukėm laiškų. Gal dar kieno žmona para­ šys? Nieko. Kituose laiškuose to nėra. Ir mano Danutė nieko apie tai neberašo. Bet po kiek laiko naujas laiškas ir vėl sukėlė sensa­ ciją. Stebimės, kaip jis pralindo pro cenzoriaus akis. Ping­ vinas nepastebėjo. O galbūt jis pats nesuprato? Kas žino, gal buvo gerai išgėręs ir nebaigė skaityti šio sakinio: „Vo­ kiečiai jus apkaltino, kad jūs buvote aktyvūs rezistentai". Na, čia tai jau blogiau. . . Vėl visiems kalbų, ginčų. Pagaliau ir vėl viskas liko užmiršta. 222

Keturias dienas kūlėm išklišusiam, kaip iš po akėčių ištrauktam, nacistui, kuris per kiekvieną pertrauką stengė­ si mus auklėti, įkvėpti nacistinės dvasios. \ padangę jis kė­ lė vermachto karių narsumą, o Hitlerį laikė tautų išgel­ bėtoju iš komunizmo. Vokiečių armija, kalė jis mums į galvą, išlyginusi frontą, duos baisų smūgį komunizmui, tik Hitleris sugebės tai devyngalvei hidrai nukirsti galvą, o liežuvį ištraukti per uodegą, nes dabar baigiamas kurti toks ginklas, kuris sudrebins visą pasaulį. Tą anglų plūdu­ riuojanti kepurė bus nuskandinta vandenyno gelmėse, o Amerikos žemynas su tuo iškaršusių vežimėlyje vežio­ jamu invalidu prezidentu irgi bus nušluotas nuo žemės paviršiaus. — Jeigu jau nukirs galvą, tai tikrai negalės liežuvio ištraukti per uodegą,— pajuokavo Stankevičius. — Galima! Viskas galima! Tik Hitleris taip gali pa­ daryti! — šaukė nacistas.— Vokiečiai viską gali! Pasiusk tu su savo Hitleriu ir su tuo liežuviu. Galva labiau ūžia nuo tos prakeiktos propagandos negu nuo ma­ šinos kaukimo. Jau nuobaigos. Atnešė valgyti tokios pat kasdieninės sriubos. Porą litrų vandens, kuriame virė keli žirneliai, jokio riebalo, ir po mažytę riekę duonos. Padėjo ant stalo. Su panieka pažiūrėjo į mus ir su­ šnypštė: — Lietuviams ir to nereikia duoti. Juos visus reikia iššaudyti, nes lietuviai didžiausi Vokietijos priešai, rei­ kia juos išnuodyti, badu išmarinti. Kas Vokietijos mies­ tą Memelį turėjo užgrobę? Jūs, niekšai! Jums gaila kul­ kos — pakart visus! Susižvalgėme. Be kalbų vienas kitą supratom. Trink­ telėjo numesti ant stalo šaukštai. — Už ką reikia lietuvius karti? Kad jie jums kaip veri iškūlė javus, o jūs per keturias dienas pagailėjot iš­ dėjusiems geresnio kąsnio — maitinote vandeniu ir sau­ ja žirnių? Už ką? — piktai paklausė Žukas. — Jūs vokiečius iš pasalų šaudot! Kalės vaike! — O jūs mus marinate badu. Lietuviai ginasi nuo ne­ prašytų svečių! Jų nekenčia! Klaipėda yra mūsų miestas, bet ne jūsų! 223

Kiekvienas lietuvis yra pasiutęs šuo! — suriko šei­ mininkas. Įėjo sargybinis. Mes puolėm pro duris į lauką. Palikom duoną, sriubą, nors labai norėjom valgyti, ir išsižiojusį, panašų į vilką vidury kambario bekeikiantį nacisUjS Sargybinis surikiavo, ir pirmyn. . . Turbūt visi galvojom: „Kas dabar bus po tokio po­ kalbio?" Visi tylėjom. Paėjus gerą kelio gabalą, užklausiau: — Vyrai, o jūs žinot, kad šiandien Kūčios? Pasninkas. — Žinom. — Mes tikrai pasninkaujam. — Juk šiandien nieko daugiau nevalgėm, išskyrus sausus žirnius. — Padarėm tam patriotui nuostolio: sugrūdom į pil­ vus per dieną kiekvienas po porą kilogramų žirnių. — O ką tu manai? 30 kilogramų per dieną, o per ketu­ rias dienas 120 kilogramų. Ar tai ne nuostolis nacistui ir reichui? Dangus papilkėjo, ėmė kristi didelės snaigės. Kūčių vakaras. Nors nuvargę, bet geros nuotaikos. Sutarėm drauge valgyti Kūčias. Laukiam progos. Po va­ karienės blokavas išėjo. Užėmėm stalo galą. Bet po bloką slampinėja šraiberis. Tyliai kalbam apie Kūčias Lietuvoje, kaip jas ton švęsdavora. Mintimis nukeliaujam pas savuo­ sius, prie jų šventinio stalo. Prisimenam vaikystę, kaip laukdavom šitokio vakaro, kaip visa šeima sėdėdavo prie stalo. Menu ankstyvą Kalėdų rytą. Mėnesienoje sniegas žėrėjo ir girgždėjo pc mūsų kojomis. Po plačius kaimo laukus šaukė zuikiai ir girdėjosi einančių į Bernelių mi­ šias žmonių kalbos. Aš, įsikibęs į tėvelio ranką, irgi einu. Palypėjus ant kalnelio sužvilgo didingi Aluntos bažny­ čios bokštai. Mėnulio apšviesta, keistai atrodė bažnyčia lyg plaukianti viiš miestelio trobų. Tėvelis aiškina, kad ne bažnyčia plaukia, bet balkšvi debesėliai mėlyname dangaus skliaute. Tokia šventiška ramybė. . . Aš bidzenu prie tėvelio ir galvoju apie tą tvartelį, kuriame gimė Kristus, o tėve­ lis niūniuoja: „Bėkim, bėkim, piemenėliai. . Daug kartų ėjau į Bernelių mišias, bet tas rytmetis iki 224

minimų, nes dabar tylėjom, o kai kuriems akyse subliz­ go ašaros. • Dingo ir šraiberis. Tikriausiai ir jie išėjo kūčiauti. Sujudom. Stasys Lugas ant atsinešto kišenėj šieno pluoštelio padėjo „Dievo pyragą", o jo brolis Petras iš­ traukė šprotų dėžutę. Kiekvienas turėjom šį tą užslėpęs iš siuntinių Kūčioms ir nieko nesisakėm. Norėjom pada­ ryti vienas kitam staigmeną. Staigmena tikrai buvo. Pra­ gare Kūčios! Ant stalo atsirado net šližikų, balto pyrago, kvepiančios duonos ir pusė silkės. Sustoję persižegnojom. Vyriausias iš musų— Urbona­ vičius paima į virpančias rankas „Dievo pyragą". — Kūčių paplotėlis — dvasinės vienybės duona. Dalykimės jį kaip vienybės ir meilės ženklą. Sveikinu visus sulaukus Šventų Kalėdų ir linkiu laisvės, sugrįžti į tėvynę Lietuvą pas savuosius. Sustoję tylos rainute pagerbiam mirusį draugą Cekauską. Dalijomės po mažytį gabalėlį maisto. Gera visiems kartu ir liūdna atskirtiems nuo savųjų, savo šeimų, nuo tėvynės. Greit viską suvalgom, mažiausius trupinėlius suren-.. kam. Tai buvo tik simbolinis valgis. 2ukas labai tyliai užtraukia: „Tyliąją naktį balsas su­ gaudė: „Piemenys, kelkit — Dievas u ž g i m ė ! . . " Visi prita­ riam. Gražiai skamba giesmė. Matom, lenkai renkasi apie mus ir kartu gieda lenkiškai tą pačią giesmę. Giesmė gar­ sėja, garsėja. .. Giedančių būrys didėja. Mes irgi atsis­ tojam. Gieda visas blokas. Tik dabar girdėti giesmė ne lietuviškai, bet lenkiškai. Jų daugiau. Sklinda po visą po­ ilsio kambarį, miegamąjį. Gieda visi. Net klipatos sėdėję ant grindų atsistoja ir gieda. Salia savęs girdžiu giedant vokiškai. Net rusų matau judančias lūpas, nežinau, ką jie gieda. Įvirsta blokavas. Giesmė nenutyla, tarytum dar gar­ siau veržiasi iš krūtinių. Šventa giesmė virsta protesto giesme prieš tironus. Blokavas minutę kitą paklausęs, pro visus prasibrauna. Tvoja lazda į stalą ir surinka demo­ nišku balsu:

— Nutilti! Giesmė labai nenoriai nutyla. Miegamajame ji dar vis skamba. — Nutilt! — kriokia blokavas. Visi pasitraukia nuo stalo, tik mes, lietuviai, pasilie­ kam ten, kur sėdėjom. — Tai ką, broliai lietuviai, švenčiat Kūčias?! Aišku, kas nors jam buvo pranešęs, nes jo šnipelių buvo pilnas blokas. — Švenčiam. Prisiminėm, kaip jas švęsdavom laisvėj, tėvynėj Lietuvoj,— pasakė Urbonavičius.— O dabar gie­ dam su broliais lenkais ir kitais. Visiems Kūčios. — Cia koncentracijos lageris! Ar jūs žinot, kad anks­ čiau per Kūčias mes kardavom tokius kaip jūs?! Kardavom! Cholerna litewska inteligencja 4 I . Dabar čia ne kon­ centracijos lageris, bet šūdas! Seniau už tokias giesmes pusę bloko būtume užmušę. Pirmiausia jus visus, nes jūs pradėjot, sukurstėt lenkus, rusus ir net vokiečius. Gult! — sukriokė blokavas, o nuo jo dvelktelėjo samagono tvai­ kas. Sulindom į miegamąjį. Naujokai poilsio kambaryje tempė čiužinius,— ruošėsi gulti. Sulipom į guolius, nusirengėm, nusimovėm kelnes ir sugulėm. Blokavas lipo per naujokus, tikrino, ar visi guli be kelnių. Ar nepasikėsino kuris nors per Kūčias sulaužyti lagerio režimo? Supokšėjo kelis kartus lazda, pasigirdo mušamų riksmas. Įvirto j miegamąjį, lazda kilnojo antklo­ des ir žiūrėjo, ar nuogos kinkos. T u o Kūčių idilija ir bai­ gėsi Kalėdų rytą su Henriku pabudom gana anksti. Gal vai­ kystės prisiminimai prikėlė į Bernelių mišias? Kiti dar miega. Henrikas prikiša galvą prie manęs ir tyliai klausia: — Vladai, kaip tu pasielgtum, jei čia ateitų anglai, ar grįžtum į Lietuvą? — Iš kur tau tokios mintys? Užmiršai, kur mes esam? Užmiršai kaminą? Bjaurūs

lietuvių

inteligentai

[lenk.).

Argi aš negaliu nors Kalėdose šviesiomis svajonėmis? pagyventi? Pradžiuginti save ir tave. Aš suprantu, kad tai nerealu, tik save džiuginu, bet man tai gera. Neišsisukinėk, sakyk, kaip tu darytum? — Tik į Lietuvą, tik pas jas. Noriu pamatyti dukrą. Ji turbūt didelė, vaikščioja. Sutiks mane. .. Tu suprask, aš net neįsivaizduoju, kaip ji atrodo. A r g i aš galėčiau save pasmerkti amžinam atsiskyrimui nuo jų? Noriu pamatyti žmoną, gimines, draugus, artimuosius. Visus, ten pasili­ kusius, laukiančius. — Nebijai, kad tavo laisvė gali būti labai trumpa? Vėl pragaras, tik kitoks, kitų ponų. Kas ne kas, bet tu tai gerai žinai, prisimeni pyragus. — Žinau, labai gerai žinau, Henrikai. . . ir labai bi­ jau. . . Bet kitaip pasielgti negalėčiau. Ten jos laukia ma­ nęs. Nors pamatyti, ačiū pasakyti, padėkoti už rūpestį. — Labai abejoju, ar tu suspėsi tai padaryti. — Aš nesu nieko blogo jiems padaręs. Suprask, jie mane padarė nusikaltėliu! Jie padarė! Jie taip norėjo! Man atsibodo beprasmė kančia. Aš nesu jiems nusikaltęs, sa­ kiau tą, ko jie norėjo, kad sakyčiau. Sakiau, ką liepė sa kyti, ir pasidariau nusikaltėliu. Henrikai, argi jie ir dabar bus tokie, kokie buvo? A r g i jie ir dabar, po tiek kančių, įtarinės kiekvieną ir vykdys planą nekaltus žmones teis­ dami? . . — O tu dabar nusikaltęs? Ar jie įrodė tavo kaltumą? Ar tavęs kas klausia? Ar iš mūsų kuris nors nusikaltęs? Ar svarbu vanagui, kad višta nekalta? Ak, tu. . . Man ta­ vęs gaila. Stalinas dar gyvas. Kaip gaila, tu jų nepažinai. .. Henrikas tyli, galvoja. — O kaip tu, Henrikai, pasielgtum? — Aš nenoriu po Sibiro taigas klampoti. Abu tylim. Pradedu net juoktis. — Ką čia mes tokius juokus kalbam? Aš neužmirštu, kad per stebuklą likau gyvas, pabėgau iš krematoriumo. Ką mes žinom, kas mūsų laukia šiandien, ryt? Visą laiką mūsų gyvybė kabo kaip ant plauko. Ak, mes, svajotojai. — Gera, Vladai, svajoti apie laisvę. Supokšėjo lazda, kėlė kalinius. Nutrūko mūsų pokal227

bis. Vėl prieš akis realus gyvenimas. Nuolatinė kova su mirtimi, kova dėl gyvybės, dėl išlikimo. Išėję į lauką, pamatėm šėlstančią pūgą. Šiandien eisim kulti pas naują, mums nežinomą ūki­ ninką. Stovim, laukiam sargybinio. Jo nesimato. Laukda­ mi vienas kitą sveikinam su šventom Kalėdom. Vis tie patys linkėjimai: laisvės, laisvės. . . Pajudam pirmyn. Pučia žvarbus vėjas. Laukuose jis švilpia sukdamas sniego verpetus, sniegas verčiasi per mus. Kyla pūga. Klampojam pusnimis, laimė, kad pusto į nugaras, vėjas stumia, spartina, bet, regis, šaltais savo pirštais pasiekia net kaulus. Iš kur jis čia taip staiga at­ sirado? Pagaliau įvirtom j sodybą. Seimininkas, pamatęs mus, nustebo, skėstelėjo rankomis. — Kaip čia dabar? Senukas atidarė kambarėlio prie arklidės duris ir pa­ kvietė į vidų. Kambarys šiltas. Krapštom už apykaklės suneštą sniegą, šokinėjam, trypiam, daužom lyg į šaltą vandenį jkištas kojas. Kaip būtų gerai numesti tas klum­ pes, bet nėra kada, tuoj reikės kulti. Trinam rankas. Nors krosnis šyla, bet niekas prie jos nesiglaudžia. Norim šiek tiek sušilti, ir vėl į lauką, prie mašinos. Seimininkas sargybinį išsivedė. Likom vieni. Netrukus vėl sugirgždėjo kambarėlio durys, ir įvirto abu senukai šeimininkai su esesininku. Ginčijosi. — Juk šiandien šventos Kalėdos. Mes, krikščionys, nedirbam. A r g i juokinsim kaimynus? Visi nedirba. — Kuriems velniams reikalavot darbininkų? K o d ė l ? ! — šaukė esesininkas. — Mes galvojom, kad jūs irgi švenčiat Kalėdas. A r g i jūs ne krikščionys? Juk jūs vokietis, ir šitie sustirę žmo­ nės turbūt krikščionys! Tokia didelė šventė! Kas gali jos nešvęsti? Vargšai senučiai vokiečiai. Cia pat už kelių kilometrų gyvena prie lagerio ir nieko nežino apie jį. Nežino apie tuos „krikščionis" vokiečius. O gal žino, bet?. . Esesininkas trypia ir šaukia: — Jums nereikės kulti, kaliniai kuls. Tegul kulia! — Kas jūs — lenkai, rusai? — klausia senutė. 22a

— Lietuviai? . .— nustebo senutė.— Lietuviai juk krikš­ čionys. Tai didžiausia metuose krikščionių šventė. Kaip čia dirbti? . . N e . . . • Senukas, kažką sugalvojęs, pašoko, nutvėrė sargybinį už rankos ir išsivedė į lauką. — Sėskitės. Pailsėkit. Švęskit Kalėdas. Turbūt kaip nors išprašysim, kad jus čia paliktų ramybėj. Argi ten la­ gery, nešvenčia Kalėdų? — Nešvenčia. Visi dirba. — Viešpatie, kodėl? Juk vokiečiai visi švenčia Ka­ lėdas. Nenusiminkit, jūs švęsit. . . Švęsit. . . — nusišypsojo * senutė ir išskubėjo. Nustebę tylim. Atsitempiam suolą prie krosnies, atremiam kojas į ją ir šylam. Laukiam. Niekas neateina, ra­ mu. Tik už durų ir kamine švilpia vėjas, į langą subarbena sniegas. Prilipęs prie stiklo tirpsta ir šliaužia žemyn. Kaip baisu! Šimtai, tūkstančiai mūsų likimo draugų dirba miško kolonoj. Daugybę šiandien parneš sustingu­ sių, sušalusių, mirusių.'O mums šilumoj ir be darbo nors kelios minutės — palaima. 2iūrim pro langą į kiemą. Aplink jokios gyvybės, tik vėjas šėlsta ir blaško snie— Lietuvoj Bernelių mišios. Kažin, koks ten oras? Vis tiek pilnos bažnyčios žmonių. Tyliąją naktį balsas sugaudė..."—tyliai užtraukia Alksninis. Mes pritariam. Švelniai skamba giesmė toli nuo tėvynės, šalia gyvulių tvarto. Kaip tada Betliejuj. Giedam ir giedam, tik labai tyliai. Užmiršom, kad esam koncentracijos lagerio kaliniai. Barkštelėjo už durų. Pritilom. Nieko negirdėti, vėl tyliai giedam. Staiga atsidarė durys. Pašokom ir sustojom. Su šalčio banga įvirto senutė užsigaubusi didelę snieguo­ tą skarą, po kuria kažką laikė. Nusimetus skarą, ant stalo padėjo nedidelę žiauberėlę balto pyrago, pusę kepalėlio juodos duonos ir mažytę lėkš­ tę šaltienos. — Valgykit, vaikeliai. Sunku ir mums su maistu. Nors palaižykit. Prisiminkit Šventas Kalėdas. Net gėda, stovė­ jau už durų ir klausiau, kaip jūs gražiai giedat. Ašaras 229

spaudžia. . .— ištraukė iš kišenės šakutes, peilį, padėjo ant stalo. Dėkojam jai, kad supranta kalinių kančias, mato jų vargą. — Vaikeliai, ir mūsų du sūneliai žuvo fronte. Likom vieni du seniai. Hitleris sukūrė tą pragarą. Nebeilgas ir jo gyvenimas. Kasdien girdim liūdnas žinias, vis traukiasi ir traukiasi vokiečiai. Kaput, kaput. . . bus jam ir mums. — Kuo jūs, senučiai, kalti? Nekaltiems nieko nebus,— raminam moterėlę. — Už sūnus kentėsim. Už juos. . . Senutė kukčioja, skaros kampučiu šluosto ašaras. Vargšė, matyt, neturi net kam išsiverkti, pasiguosti, išlieti savo skausmą. Galbūt bijo kaimynų. Tik mūsų, pa­ smerktųjų, nebijo. — Šiandien šventos Kalėdos, turim vieni kitiems at­ leisti. Nei mes, nei jūs nekalti. Valgykit. Šiandien nerei­ kės jums dirbti. Išprašėm sargybinį. Ilsėkitės. Mes už šią dieną jiems apmokėsim kaip už darbo dieną. Susėdam už stalo, pasidalijam po gabalėlį pyrago. Už­ sidėję ant duonos mažytį krislelį šaltienos valgom ir esam laimingi. A r g i eidami į darbą galvojom, kad šiandien ne­ reikės dirbti, kad švęsim Kalėdas. Pasirodė sargybinis su šeimininku. Mes pašokam, išsitempiam. Sargybinio snukis raudonas kaip gaidžio skiau­ terė. Suskaičiavo, ar visi esam, ar kuris nors per pūgą nenu­ kulniavo į Lietuvą. Kolonos jau buvo parėjusios iš darbo. Po patikrinimo barakų koridorius kaliniai priguldė iš valdkolonos atneš­ tų sušalusių, mirusių, o gyvuosius, suvargusius ir virpan­ čius, blokavi išgrūdo valyti apie barakus supustyto snie­ go. Kastuvų vos keli, šluotų viena kita. Blokavas liepia valyti klumpėmis, nešti rieškučiomis, beretėmis. Dirbam kaip išmanom. Prie barakų šauksmas, keiks­ mai, kai kur pokši lazda, kaip šunelis mušamas inkščia katorgininkas. Tik šiandien — per Kalėdas,— nešdamas beretėj snie­ gą, sužinojau, kad lagery yra Himlerio alėja. Tai pasakė šalia manęs krypuojantis kalinys. Esą 1941 metų žiemą 230

į Štuthofą buvo atvykęs vyriausiasis koncentracijos lage­ rių viršininkas Himleris. Jis teikėsi apžiūrėti ir pasidžiaug­ ti ..gražiu" koncentracijos lagerio kalinių gyvenimu. Jo akivaizdoj keli kaliniai buvo pakarti. Pavaikščiojęs ir apie tuo metu dar mažytį krematoriumą. Jo įsakymu jis buvęs tuojau padidintas. Tam didžiam įvykiui pažymėti centri­ nę kiemo aikštę, kur vyksta patikrinimai, kaliniai pava­ dino Himlerio alėja. Nes čia jis vaikščiojo, priėmė kator­ gininkų paradą ir žiūrėjo į kariamus. Gulėdamas lovoj pasakoju Henrikui tą naujieną. — Geresnės aikštės jo vardu kaliniai pavadinti nega­ lėjo,— sako jis,— Tiesa, ar tu žinai, kad su mumis lagery sėdi Hitlerio kovų draugas Fey? Tai vienintelis kalinys vokietis su raudonu trikampiu — politinis. — Kuriame jis bloke? — Penkioliktajame — reprezentaciniame, promenentų bloke. Žinoma, tas blokas nepanašus į mūsų. Sako, kad jis labai įdomiai ir gražiai įrengtas: išdažytos ne tik sienos, bet ir grindys, lovos, stalai. Ten gyvena daugelis didžiųjų mušeikų kapų, seniūnas, dirbtuvių vedėjai. — Tai kuo jis Hitleriui nusikalto? — Kas žino? Himlerio alėja. . . Fey. . Reprezentacinis blokas. . . Gar­ bės kalinių blokas. . . O mes gulim sušalę, drebam ir ne­ galim sušilti. Antra Kalėdų diena — sekmadienis. I darbą neinam, sėdim šiltame poilsio kambaryje. Krosnelė pleška dieną naktį, įraudusi nuo akmens anglių. Šiandien mes su Henriku galim išsiųsti laiškus. Praėjo dvi savaitės nuo išsiųstojo. Kaliniai vaikšto po kiemą, po Himlerio alėją. Kur jie krypuoja, sunku suprasti. Prisiminiau batsiuvį Staseką, kurį palikau ligoninėj. Įdomu, kada jis grįžo iš tos srutų duobės? Nusprendžiau nueiti į batsiuvių baraką, ten jį susirasti ir pasveikinti su Kalėdomis. Batsiuvių barakas buvo lagerio pakraštyje. Gaila, ne­ žinau Staseko pavardės. Nieko, surasiu. Pažinsim vienas kitą. [slenku į bloką ir stabteliu. Prieina kalinys su rau­ doname trikampyje raide P ir nepiktai klausia: 231

Dabar jau neblogai kalbu lenkiškai, todėl taip pat len­ kiškai jam atsakau klausdamas: — Kur Stasekas? — Koks Stasekas? — Nežihau pavardės. Tas, kuris komendantui batus pasiuvo, paskui jis sirgo ..sračka" ir gulėjo ligoninėj. Mes su juo gulėjom vienoj lovoj. — Ten! — rodo pirštu į rūkstantį kaminą. — Kaip tai ten? Juk jis, man išeinant į kitą skyrių, prašėsi išleidžiamas iš ligoninės. Jis buvo stipresnis už mane. — Užmušė! Užmušė tas žmogžudys Vališevskis. — Kada? Už ką? — Užmušė toj pačioj l o v o j , kur jūs gulėjot giltinę apsikabinę. Jam įmetė tris trydalius. Jis šaukė, norėjo, kad išleistų iš ligoninės. Atėjo Vališevskis, trenkė lazda į gal­ vą ir nuramino. Amžinai. . . — Viešpatie! . .— sušukau ir sakytum užkandau žadą.x Paskui tyliai pridūriau: ..Amžiną atilsį tau, mielas Sta­ sek - . — Tai jūs tas lietuvis Vladas, kuris jį maitino siunti­ nių maistu? — Aš. . . bet ką aš ten jį maitinau? Pasidalydavau, ką turėjau. . . Kas jums sakė? — Sanitaras Vladekas. Palaukit! Palaukit! — bambė­ damas jis nubėgo į kitą kambarį. Nesupratau, ką jis toliau suniurnėjo. Nelaukęs išėjau. Staseko jau nepamatysiu. . . Geriau būčiau nėjęs. Ak, tie nervai! Visai pairo — negaliu sulaikyti ašarų. Jeigu tik kas, liūdniau — ir rieda per skruostus. Kalu sau į gal­ vą: .Nereikia verkti! Neverkti! Tai nevyriška!' Kur tau? Negaliu joms įsakyti. Tegul rieda. . . Nebėr Staseko, „profesoriaus", daug žinančio apie kon­ centracijos lagerį. Perspėdavo mane, ko saugotis, nuo ko bėgti. O pats nemokėjo išsisaugoti. Nepasiūs jis man kamašų. Nereikia man jų. . . Būtų

42

232

Ko nori,

lietuvi? (lenk.)

gyvenęs, būtume nuoširdžiai padraugavę. Ausyse skamba, lyg jį vaišinant, pakimęs, bet malonus balsas: „Tau labiau reikia". Išėjo tūkstančiai gerų žmonių, nesulaukę šių Kalėdų, paskui juos ir Stasekas. O kada mes? .. Eidamas kulti pas tuos senukus, pas kuriuos šventėm pirmą Kalėdų dieną, pasakoju Henrikui apie Staseką ir jo mirtį. Jau nebe pirmą kartą jam tai kalbu. Gal dabar paskutinį? . . Kaukia nedidelė kuliamoji. Cia darbo daugiau, nes reikia iškultus šiaudus tempti toli į tuščią šalinę, vėliau kelti į viršų. Cia prie šiaudų reikia suktis bent keliems. Dirbam nuoširdžiai, sudulkėję, suprakaitavę. Sios die­ nos sargybinis tikras velnias. Laksto po klojimą nuo vieno prie kito ir automato buože į nugarą, šonus ..spartina darbą. — Schneller! Schneller, litauischer Hund! 4 3 — šaukia gargaliuojančiu balsu. Senutė pastovėjo, bandė mušeiką keikūną nusivesti į kambarį. Neina, tik kriokia ir kriokia, liepia nešti pil­ nus maišus. Nukabinant pusę maišo, trenkia buože per pirštus. Velkam pilną, sukibę net keturiese. Jis šaukia, kad nėštume dviese. A t v e ž ė iš lagerio pietus, šaltos morkų šlykščios sriu­ bos. Valgom sustoję. Sėstis neleidžia. Atėjo abu šeiminin­ kai. Senutė prašo, kad leistų atnešti šį tą pietums, bet sar­ gybinis užkriokė visa gerkle net užspringdamas: — Prisiriję šitie kalių vaikai, tinginiai, geriausios sriu­ bos! Nereikia! Reikia šituos tinginius užmušti. Naujųjų metų išvakarės. Lietuvoje tokiu metu dažnai eidavom į operos teatrą, kur Naujųjų metų išvakarėse skambėdavo tradicinė „Traviata'. Dabar pas mus irgi vyks­ ta naujametinis spektaklis: visi esam iš barakų išgrūsti valyti sniego. Ir valom, kaip kas išmanom: eidami skersai, stumiam sniegą klumpe, nešam prižėrę pilnas su kaupu be­ retes, švarkų skvernus. Svarbu, kad tos prie barako ir Him­ lerio alėjoj pusnys atsidurtų štai ten — lagerio kampe.

a

Greičiau! Greičiau, lietuviškas šunie!

(vok.)

233

Operos rečitatyvus čia atstoja blokavų, šraiberių, kapų ir kitų viršininkų keiksmai, orkestrą — lazdų sutartinė. Subūgnija per vieno kito stovinčio katorgininko pečius — ir pasigirsta skaudi, lyg priešmirtinė arija. Staiga blokavas, nučiupęs trypiantį vietoje, stačia gal­ va grūda į supiltą kainą. Iš sniego matyti tik žmogelio kojos. . . Budeliui nuėjus, bent keli sukibę tempia, traukia „skęstantįjį" sniege. Kitas klipata vos neša sniego saują įsipylęs į beretę, užkliuvęs už kito ar pastumtas, susverdėjęs barkšteli ant sušalusios žemės nelyginant nutraukta gitaros styga. — Panowie, ratujcie! Kam ten jis galvoj. Tik nuvalius apie baraką sniegą, blokavas liepia gulinčius sutempti į koridorių. Gal paskui kuris atšilęs dar bandys, įsikibęs sienos, stotis ir eiti pas gyvuosius? O trypiančius suveja į prausyklą. Susitraukęs prabėgau pro varvančius čiaupus ir į mie­ gamąjį. Cia aš sulauksiu Naujųjų metų. Nusivelku susti­ rusius drabužius, o utėlės, nors ir apšalusios, tikriausiai juokiasi, kvatoja, kad jų šį vakarą niekas negaudys ir nekis po nagu, nes sugrubusiais pirštais negali nieko suim­ ti, vos įstengi nutempti apatines kelnes ir, palindęs po reta antklode, drebi. Taip drebėdamas sulauki ir Naujųjų metų, nes girdi, kaip poilsio kambaryje blokavas su visa velnių svita čirškinęs, ryjęs ir lakęs samagoną šaukia: — Su Naujaisiais metais, broliai! — suskamba sudau­ žiami stikliukai. Ten toliau, turbūt prie komendantūros rūmų, supokši šūviai ir leidžiamos raketos, pro langus matyti nusidažęs oras raudonai — lyg kruvinas. Pokši ir pokši. . . Girdėti vyriški ir moteriški balsai. Vieni šaukia garsiau, kiti silp­ nesniu balsu: ..Heil Hitlerį" Heil Hitlerį" Po to pasigirsta vokiška daina. Dar supokši atskiri šūviai. Pamažu viskas nurimsta, nutyla. Kaune dabar irgi pokši, kyla į dangaus erdves rake­ tos. Pakilusios pabyra į daugybę įvairiomis spalvomis ryš­ kiai šviečiančių žvaigždelių ir krinta į žemę tamsiu dan­ gaus skliautu tįsdamos ilgas spalvotas uodegas. Ten daug kur skamba šampano taurės, juokas, malonūs sveikinimai, 234

tint į įvairiomis spalvomis miestą. Tikriausiai mažąją lai­ ko ant rankų, ir ta stebisi jai nematytu grožiu, tiesia ran­ kutes, nori paimti bent vieną tą žvaigždutę. O gal ji jau miega? Kaip būtų gera kartu! N e . . . Neteks daugiau su­ tikti Naujųjų metų kartu. N e t e k s . . . Visur linksma. Blokavas su savo pagalbininkais šau­ kia, kaukia velniškais balsais, tarytum pragaras būtų at­ sivėręs, kažką cypina, žvygina, kankina. Nežinia, kas ten darosi. Netrukus ima trypti. Greičiausiai šoka velnių šokį. Mūsų miegamajame vieni jau miega, kiti juda, matyt, dar dreba iš šalčio,"o gal iš baimės? Gal kiti verkia. Kiek­ vienas nemiegantis turi savo minčių. Jaučiu, kaip kūną daigo lyg adatomis, noriu greičiau užmigti, bet negaliu. Lenda įvairios mintys, prisiminimai. Viską girdžiu. Vėl prieš akis jos. Ten, t o l i . . . 1944 metų pirmasis rytas toks pat kaip ir praėjusių metų rytai. Dar neišsiritęs iš narų su Naujaisiais metais pasvei­ kinu Henriką. O jis mane. Linkime vienas kitam laisvės. Mūsų kaimo kolona šiandien nuo darbų laisva. Ūkinin­ kai nekulia. Švenčia Naujuosius metus. Mes, senieji ka­ liniai, irgi švenčiam, tik neseniai atvežtieji dirba. Poilsio kambarys pilnas kalinių. Sėdim prie stalų, ker­ tėse ant grindų, atsirėmę sienų stovim. Vieni sėdi susimąs­ tę, kiti rašo laiškus. T i e laimingi. O dar kiti neturi kam rašyti. Jie užmiršti. Gal savieji net nežino, kur jie dingo? |krito kaip į vandenį ir dingo. Amžinai. Arba, kad ir rašys, jų laiškas nenueis, nes ten dabar kaukia lėktuvai, bilda tankai, dunksi ugnimi spjaudydamos patrankos, maišosi dangus su žeme. Ką jiems daryti? Sėdėti, stovėti? Kalba vieni su kitais apie valgį, rūkymą. Kažin ko pykstasi, gin­ čijasi. Staiga trinktelėjo durys lyg audros atlapojamos — pro jas įvirto blokavo globėjas, auklėtojas feldfebelis Petersas. Kaip įgelti pašokom. įsitempėm. Tik vienas klipatėlė sėdi gale stalo, galvą padėjęs ant rankų, ir nestoja — nė nemano pagerbti auklėtojo. Gal snaudžia? Kaip prieiti prie jo, pasakyti, kad stotųsi? Feldfebelis žiūri į klipatą, 235

lūpą. Jo skruostai trūkčioja, rausta, pirštai juda. Omai ..auklėtojas" šoka kaip pantera, nutveria klipatą už kaklo, ir, pakėlęs nelyginant katinas pelę, nutempia prie sienos. Trenkia vieną, kitą kartą jo galvą į ją. Iš klipatos nosies, ausų, burnos pasipila kraujas, ištepdamas ..auklėtojo" rankas. Trenkęs auką į pasienį kaip skudurą, feldfebelis priėjo prie netoli jo stovinčio katorgininko, perbraukė kruvinas rankas per pečius, nusivalė į švarką ir nusispjo­ vęs lėtai žingsniuoja pro stovinčius ir virpančius kator­ gininkus. Bloke vaikščioja mirtis. Žinom, kad aukų bus, tik neži­ nom, kuris tuoj turėsim atsisveikinti su šiuo varganu pa­ sauliu. Prie kai kurių Petersas sustoja, nužvelgia nuo galvos iki kojų. Ieško, ar kuriam nors netrūksta sagos? Bet. .. Va. . . Poilsio kambariu kertėj stovi išsitempęs katorginin­ kas, užmiršęs nusitraukti beretę. Vargšas nejaučia, ko žmogžudžio akys įsmeigtos į jį. Nepadaro „Mūtzen ab". Yra ko užsirūstinti Petersui. Už jo nepagerbimą jis nie­ kam niekada nedovanoja. Vienas kalinys stipriai sukosėjo. Galbūt norėjo .įspėti klipatą. Petersas akimirką grįžtelė­ jo, dėbtelėjo į stovinčius, bet nepastebėjo, kuris išdrįso suardyti rimtį. Beretė dar ant galvos. Sušnypštęs „auklėtojas" trenkė antausį. Kalinys susverdėjo ir. . . atlaikė smūgį, net bere­ tė nenukrito, tik jis dar labiau pasitempė. Antras antau­ sis. . . Sis virsta kaip palaužtas medelis išversdamas ša­ lia stovinčius. Dabar nukrito ir beretė, o gal kuris nors virsdamas nutraukė? Žmogžudys ėmė darbuotis kojo­ mis. Sustoja, pažiūri ir dar minko kulnimis tą ..maišą". Paskui įsisuka į stovinčių tarpą, trenkia vienam, kitam iš eilės po antausį, išverčia iš kojų, darbuojasi šnarpuodamas. Sujudėjo keli šimtai katorgininkų. . . Pavargęs nu­ sispjauna ir prieina prie šypsančio blokavo. Kažką piktai sumurma. Stovim išsitempę, nejudam. Feldfebelis lyg kažin ką užmiršęs pasisuka durų link ir atstatęs krūtinę iškauksi. Pasijutom laisviau. Blokavas lazda bakstelėjo į krūtinę keturiems kali236

niams ir parodė užmuštus. Tie suprato be žodžių, nutvėrė ir išnešė tuos, kurie dar labai norėjo gyventi. Nutrūko jų gyvybė netikėtai pirmąją Naujųjų metų dieną. Blokevas šlykščiai kvatojo ir patenkintas lazda daužė į stalą. Sugriežė dantimis. — Cholerna banda! Jūs taip įvertinate mano gerumą?! Net blokiiurerio nepagerbiate, neatsistojate, nenusiimate kepurių. Cholerna banda, sveikinu su Naujaisiais metais! Puola prie stovinčių, sėdinčių, ima daužyti kumščiu, spardyti kojomis, kapoti lazda. Subangavo, suvilnijo sto­ vintieji, lindo, kur kas gali, sėdėjusieji sukrito po stalu. Stipresnieji silpnesnį kaimyną, stovintį šalia savęs, stu­ mia po lazda, o patys kiša galvą po juo, lenda po išvirtu­ siais. Užsikemša durys, susigrūdusius ir sprunkančius į lauką blokavas tvatina lazda, ..sveikina", kol pats pavargs­ ta ir nuvirsta į lovą. Tyliai išlenda iš po stalo, iš po suolų pasislėpę, keliasi išvirtę. Vėl grįžta sena tvarka, visi stovi, tik dabar šluosto kraują, bliaukiantį per veidą, varvantį iš galvos. Sį kartą aukų nedaug, tik trys nesikelia. Juos išvelka į koridorių nelaukdami įsakymo. Bijom, kad pailsėjęs „gerasis" nepakiltų ir nepratęstų naujametinio sveikinimo. Džiaugiamės, kad nėra šraiberio — aukų mažiau. Liūdnas Naujųjų metų priešpietis. Stai neseniai jie, tie penki, taip pat stovėjo čia, kalbėjo ir staiga. . . I š ė j o . . . Išslinkom su Henriku į lauką. Sustojam prie barako sienos. Lauke gnaibo nedidelis šaltukas. Krinta snaigės. Vėl reikės valyti sniegą. Už spygliuotų vielų tvoros, ten toli, juda, dirba valdkolonos naujokai. Sunku šaltyje al­ kanam dirbti, o dar šūkauja, plūsta ir daužo jį kapai. Mūsų skrandis jau pripratęs prie kitokio maisto. Jis kasdien prigrūstas dantimis primaltų kviečių, rugių, žir­ nių, o kartais geros duonos ir sriubos. Šiandien ir mes alkani. Darbas pas ūkininkus nors ir sunkus, tačiau skrandžiui palaimingas. Baigsis kūlimo darbai, ir kas tada? Baugu pagalvoti. Vėl valdkoloną. . . Abu stovim, žiūrim į tolį ir tylim. Bet nusibosta taip stovėti, be žodžių. 237

— Henrikai, kodėl tu toks liūdnas? — Kas čia linksma? . . Užeina tokios sunkios gyveni­ mo valandos, kad nežinai, kas su tavimi darosi? Norisi bėg­ ti, šaukti, norisi, kad greičiau galvą sudaužytų į sieną, perskeltų lazda. O kai mirtis įslenka į baraką, slankioja apie tave — bėgi nuo jos." Koks žmogus keistas. . . — Henrikai, laisvėj mes buvom nepažįstami. Aš tik skaičiau tavo redaguojamą „Kuntaplį". Būk geras, papasa­ kok ką nors iš savo gyvenimo. Jutau, kad paklausiau, vien norėdamas nuraminti jį ir save. Jis tylėjo. Iš tiesų pamaniau, kam man reikalinga jo gyvenimo istorija. Bet norėjau, kad kalbėtų, netylėtų. Darėsi baisu, jis, aukštas, sudžiūvęs, šiek tiek palinkęs, žiūrėjo užsigalvojęs per akinių viršų į tolį. Gar serga? — Henrikai, kaip tu tapai žurnalistu? Aš irgi rašinėti straipsnius, žinutes į laikraščius, net kelis čiau ir tau į redakciją. Porą išspausdinai. Kitus, į krepšį įmetei. Tu redakcijoj toks buvai kaip čia rius Pliacas.

mėgau pasiun­ matyt, cenzo­

— Turbūt blogai parašei, nieko įdomaus nebuvo, fak­ tai nepasitvirtino, sumelavai. . .— lyg supykęs atkirto. Ir vėl tyli. Jis toks niekada nebuvo. — Henrikai, kas tau yra? — Nieko. . . Mane labai sukrėtė tos mirtys. Ypač tų dviejų pirmųjų. Ir vėl tyli. Tyli ir tyli. — Henrikai, ir aš nuo 1938 metų iki tarybinės armi­ jos įvedimo buvau „Pavasario" administratorium. Zinai, koks likimas 1940 metais ištiko visus laikraščius. Išskridau ir aš iš administratoriaus kėdės. Gal būčiau su laiku buvęs redaktorium. Ką žinai? Juo labiau kad man patiko šis dar­ bas. Norėjau studijuoti. . . — Gal?.. — Kada tu pagaliau baigsi tylėti? — paėmiau už peties, stipriai padūzginau ir juokdamasis sušukau: — Na, ar tu man pasakosi savo biografiją ar ne? — Nieko ten įdomaus nėra. Buvo visko — ir vargo, ir linksmų dienų, ir rūpesčio, ir juoko. Visokio velnio bu­ v o . . . Tik taip nebuvo. . . Nieko gražaus mums neatnešė Naujųjų metų pirmoji 2:w

diena. Vakare atsigulęs kusį skausmingą randą, Henrikas „džiaugiasi" Džiaugiamės, kad lazda

čiupinėju ant kairio peties iššo­ gautą besišvaistant blokavui. O tarpumentėj styrančiu gumbu. nekliudė galvos.

Žiema permaininga, rodė kaprizus. Su plona apranga valdkolonos kaliniai labai šalo. Kenčiančius šaltį ir badą puolė ligos, katorgininkai krito kaip rudenį musės, kas­ dien po 60—80 ir daugiau. Krematoriumas užsikimšo. Spjaudė jis juodus dūmus su pelenais, net lagerio aplin­ kos sniegas papilkėjo. Tik dabar įvertinom „užsienio" komandą. Pasikeitė ir ūkininkai, turbūt juos irgi paveikė skraidančios anglų ir amerikiečių tvirtovės, daužančios aplinkinius miestus. Jų tolimą dundėjimą retkarčiais girdėdavom ir mes. Tas dundėjimas ir lėktuvų gaudesys mums buvo malonus, kaip gražiausia muzika. Po tokios muzikos ir sargybiniai darosi nebe tokie smarkūs, tik paplyšoja, švelniai pokšteli į nu­ garą šakėmis ir sukeikia: „Litauischer Hund!" — ir viskas. O šeimininkės, pas kurias kuldavom, pamačiusios mūsų varganas drapanas, sargybiniui nematant, pakišdavo pa­ dėvėtų, apiplyšusių, bet kartais visai neblogų palaidinu­ kių, sijonų, kelnių, kojinių ir pirštinių, megztinių ir šali­ kų, suplyšusių maišų, švarkų. Suplyšusiais maišais apsu­ kom kojas keliom eilėm net iki kelių. Klumpes, kad ne­ kristų, pririšom gautais virvagaliais, apvyniojom kaip mūsų tėveliai autkojus apivarais. Visi buvom šį tą pasi­ kišę po dryžuota apranga, jau nebebuvom pliki. Stebėtina, kad kratų metu po kalinio uniforma esesi­ ninkai ar kita valdžia, pamačiusi civilinį drabužį, jo neati­ ma ir mūsų nemuša, nedaužo. O dar prieš trejetą mėnesių, jeigu jį būtų radęs seniūnas, esesininkas, blokavas — mir­ tis neišvengiama, būtų įtarę, kad rengies pabėgti. Pasikei­ tęs valdžios elgesys mums kelia nuotaiką ir viltis. Kasdien einam ir einam. . . Oras kartais nuostabiai gražus, išėjęs iš spygliuotom vielom apraizgytos lagerio teritorijos, pasijunti tarsi tėviškės miškuose, laukuose. Ramu, jokio vėjelio. 2emė, visi jos gauburėliai apdengti minkštu sniego patalu. Medžių, krūmų šakos nusvirusios nuo sniego, ant jų šokinėja raudongūžės sniegenos. Kar-

tais negali atitraukti gera viską pamiršti, gą, o saulė išlindusi raibsta. Tokią dieną einasi.

akių nuo apšarmojusių medžių. Taip eini neskubėdamas, girgždini snie­ pažeria tiek blizgesio, kad net akys ir darbas, regis, lengvesnis, spėriau

Bet dažniausiai siaučia pūga, žemė su dangum maišosi nežinai, kur sukti veidą nuo į akis drebiamo sniego ar skruostus kapojančio speigo. Saitas vėjas švilpia ir kaukia, lenda pro visus mūsų skudurus arčiau kūno — tarytum ir jis ieško šilumos. Užneša takus ir kelius. Einam lyg jau­ čiai atstatę ragus, palenkę galvas prieš vėją. Klimpstam pusnyse, virstam, keliamės ir vėl klampojam, vos vilk­ dami kojas, skubam, kad tik greičiau pakliūtume į kloji­ mą. Bet paskubėk tokiu oru, jei gudrus. Nestovi, tačiau trypi beveik vietoj. Nematai, nei kur eini, nei kur tau rei­ kia eiti. Net esesininkas pasiklydęs nežino, kur klampoja, keikia mus, ..kalės vaikais" vadina. Kaip jam vėjas sniegu neužkemša tos kakarinės? Tarytum mes būtume kalti dėl bjauraus oro arba dėl to, kad jam reikia eiti ir kad jis ne­ žino, kur mus varo. Sodyba dingsta sniego sūkuriuose, o mes ištrypiam gerą pusdienį, tarsi velnio klaidinami, kol ją surandam. Kartais drebia šlapdriba, ir tuoj, paspaudus šalčiui, apledėji, klampoji kaip ledo gniutulas. Ir kokiems tik ūkininkams mes nedirbom! Vieni žmonės geri, protingi, suprasdami sunkią mūsų dalią, gerai pamai­ tindavo, o mes jiems nuoširdžiai dirbdavom. Kitiems trūko tik lazdos rankose, bet jie ir šakėmis, grėbliu užduoda­ v o , žadėdavo užmušti ar klojime pakarti. Dirbdami pas tokius ūkininkus, vadovaudavomės posakiu: „Koks užmo­ kestis, toks ir darbas". Sutūpę apie mašinos gerklę, pešam ir pešam į ją įsispraudusius pėdus. O šeimininkas taiso ir taiso perdegintą ar išmuštą saugiklį. Mažai kuliame, mažai ir iškuliame. Daugiau nuvargsta ūkininkas keiks­ nodamas, bėgiodamas, šokinėdamas. Saukia vokietis, kad nereikia jam tokių bukapročių, nemokančių kulti, netu­ rinčių mažiausio supratimo apie kūlimą. Vargšas, jis ne­ žino, kad mes per daug suprantam, kad mes išmokom la­ geriškai kulti. Mokam, ūkininkui nematant, suleisti ir pa­ kelti spragilus. Leidžiam po saują javų, ir užtenka. Jei 240

šeimininkas šaukia, kad po daugiau leistum,— įkišam visą pėdą į kuliamosios ryklę, ir mašina stovi. Kitą dieną vėl tie patys „bukapročiai" prisistato pas jį į klojimą. Bet ir pas didžiausią mušeiką ar keikūną kuldami, savo pilvo nenuskriausdavom. Visą dieną „maldavom" žirnius, kviečius, kimšdavom į tą pilvą, kuris jau mažiau alkanas. Susisieloję ir susirūpinę žiūrim į Daniūną ir matom, kad jo reikalai smarkiai blogėja: dyla žmogus kaip delčia. Pasitariam, vėl tylim, nežinodami, kaip padėti. Kosti jis dieną naktį. Visi mes kostim, vieni daugiau, kiti mažiau, spjaudom tamsiai pilkais lopais, bet Daniūnas atsikrenkš­ tęs ir nusispjovęs greit klumpe uždengia kraujo dėmę ant sniego. Turbūt nenori, kad matytume. Išbalęs jis visą laiką. Visada užsisvajojęs, nekalbus. Viešpatie, kaip jam sunku! . . Gal ir geriau jam būtų valdkolonoj, bet ten badas, amžinas alkis ir šaltis. O čia visos dienos dulkėse. Vakare grįžtam iš darbo ne dryžuota uni­ forma, bet pilka. Tikriausiai panašiai atrodo ir mūsų plau­ čiai. Persisvėrėm į antrą sausio pusę. Vieno sekmadienio popietę Daniūnas timptelėjo mane už rankovės, pasivedė į bloko kertę. — Vladai, blogai su manim. Mano liga nerimsta — progresuoja. Jaučiu, kad neišsisuksiu nuo to kamino. Ma­ tyt, tau vienam sergant tokia baisia liga pavyko nuo jo išsisukti. Pabėgai. Pažvelgiau į veidą. Dabar jis buvo toks gražus, mie­ las, geras. A k y s gilios, pilnos skausmo, nevilties. Jau­ čiau, kad tuoj pravirksiu. Skubėjau kalbėti. — Na, ką tu? Visi mes kostim, kaip malkas kapojam, kiti gal net daugiau už tave. Praeis. . . Jei blogai, einu pas kunigą Ylą ir prašau, kad jis pasikalbėtų su gydytoju Star­ kum. Juk taip esam sutarę. — Taip. . . Bet aš jo nepažįstu. — Aš jo irgi nepažinau. Būk ramus, jei galės, tikrai padės. — \ ligoninę gulti negalima, pats žinai. — Negalima. Gal kaip nors įstengs gydyti — suleisti calcium pas save bloke. 241

— Neverta, Vladai. Ačiū tau. . . — Kaip tai neverta? Ką tu čia kalbi? Negalima pulti į neviltį! Aš tuoj pat nueisiu ir pakalbėsiu. — Ką padės viena kita injekcija? Man reikia kitokių gyvenimo sąlygų ir gero gydymo, ne vienos kitos injek­ cijos. Pats supranti. Aš viską pergalvojau. . . Daug svars­ čiau ir turiu savo nuomonę. A r g i tu nesupranti, kad mes visą dieną dirbame. Vakare ar daug turime laiko? Mane ten landžiojantį greičiau užmuš, negu pagydys. — Aš sekmadieniais nueinu, gal ir kiti nueina. N i e k o ten baisaus. Nueisi ir tu. Tai ką reikia daryti, tavo nuomo­ ne? Sakyk atvirai. — Laukti, kol išrūksiu. . . — Na, taip kalbėti negalima! Negalima. Jeigu aš taip būčiau galvojęs gulėdamas toje duobėje, kartu su jumis dabar nedirbčiau. Aš norėjau ir noriu gyventi. Išrūkti visuomet suspėsim. Tuoj pat einu pas juos. — Palauk. .. — Ateis pavasaris, praeis šalčiai, suleis vaistų ir su­ stiprėsi. — Ne man tas pavasaris. Ne man. . . Jis mane nuskins. Išrūksiu. Mano liga toli nukeliavusi. Esu ne mažas vaikas, suprantu. Prisiglaudėm prie vienas kito kaip vaikai nuskriausti tėvo, tylėjom ir bijojom pamatyti vienas kito ašaras. Rei­ kėjo ką nors sakyti. Ką? Vėl kalbėjau tai, kuo pats neti­ kėjau. — Girdi, ką kalba naujokai ir ūkininkai? Girdi bildant? Matai skrendančius anglų, amerikiečių lėktuvus? Gal lais­ vė čia pat? Ką mes žinom? — Mielas Vladai,— pro ašaras šypsodamas nutraukė mano postringavimus Daniūnas.— GeraiJ Tikėkim tuo! Stai ko, Vladai, noriu tave paprašyti. Supažindink su ku­ nigu Yla. Aš noriu pats su juo pakalbėti. Mūsų kalba pakrypo kita tema. Taip mes tą vakarą ir išsiskyrėm. Grįžęs iš darbo, įlindau į garbės kalinių bloką. Sura­ dau kunigą Ylą. Susėdom prie stalo kertelės vienu du. — Ar yra profesorius gydytojas Starkus? — pirmiausia paklausiau. ?A2

— N e . Jo nėra. Jis ateina tik prieš gulimą. Labai retai ateina anksčiau. Papasakojau apie Daniūno sveikatą, kad jis spjaudo kraujais, kad reikia skubaus gydymo. — Reikia gelbėti! Reikia. . . Jūs tai tikrai galit padėti! Dar vienas reikalas. Daniūnas labai nori su jumis susitikti ir pats pakalbėti. — Kada? — Ateinantį sekmadienį. — Gerai, pasakyk jam, kad jis ateitų čia pas mane j bloką. Sekmadienį, tuojau po pietų. Aš lauksiu. Gal tada galės suleisti vaistus? Bus profesorius. Aš jo lauksiu! Su­ pratai? Kaip gyveni, kaip pilvas? Išėjau pilnas džiaugsmo ir apie mūsų šį pokalbį papa­ sakojau Daniūnui. Kitą sekmadienį sutartu laiku jį palydėjau prie garbės kalinių bloko. Tarpdury stovėjo kunigas Yla. Pamojo ran­ ka — pakvietė. Daniūnas įlindo į vidų. Grupės draugai džiaugėmės, tikėjom, kad susitars ir laukėm jo grįžtančio. Aš negalėjau išsėdėti barake, vaikščiojau palei jį lauke. Laukiau Daniūno. Negreit pamačiau ateinantį. Priėjo prie manęs pralinks­ mėjęs. Nutvėrė už rankos, papurtė. — Ačiū, Vladai! — Sutarei? Gal suleido vaistus? — Sutariau! — keistai šypsodamas nuėjo ne į baraką, bet jo pasieniu. Tik dabar supratau, ką jis ten taip ilgai kalbėjo. Su­ pratau, ko jis ten ėjo ir ką sutarė. Dabar jis turėjo kam pasiguosti, turėjo su kuo pakal­ bėti. Nenori, kad mes jam trukdytume. Jis nori pakalbėti su Juo. . . įlindau į baraką. Atsirėmęs sienos, galvojau: ..Vie­ nintelis džiaugsmas koncentracijos lagery pokalbis su Juo — Dievu. Kitaip būtų nyku, tamsu. Beprasmis gyve­ nimas". Laukėm, kada Daniūnas pradės gydytis. Neįmanoma iš mūsiškių rasti bent vieną visiškai svei­ ką. Kai kuriems širdis tabaluoja, kada nori paskuba, sulė­ tėja, pūškuoja kaip garvežiukas į kalnelį, tempdamas kli243

patų pakrautas ž v y r o platformas. Neduoda ramybės šun votės, flegmonos. Kojos žaizdotos, kruvinos, sutinusios. Kitiems neduoda ramybės viduriai. Einam persikreipę, per­ sisukę, stenėdami, puškėdami. Atrodo, tereikia tik gero stuktelėjimo ir subyrėsim. Aš amžinai vargstu su viduriais. Neduoda ramybės skausmai. Viduriai man primena ir primena ligoninės dvo­ kiančią duobę, siaubo dienas ir naktis. Nuėjęs kulti, jei tik galiu, nulendu į kambarėlį prie arklidės, atidarau krosnies dureles ir valgau anglį. Visi valgom. Liūdna 1944 metų vasario 16-toji. Sunkiai dieną dirbę, alkani, keli iš mūsiškių gavę lazda per nugarą, po vaka­ rienės sėdim susiglaudę, užėmę stalo kampą ir minim Lie­ tuvos nepriklausomybės paskelbimo dieną. Neužmirštam jos ir čia, šiame pragare, rengdamiesi pavirsti dūmais. Sustoję tylos minute pagerbiam užmuštąjį draugą, Lie­ tuvos kariuomenės kapitoną Vladą Cekauską. Paskui Urbo­ navičius ima pasakoti apie sunkias to meto Lietuvos są­ lygas ir kaip 1917 metų rudenį Vilniuje sušauktas Lietuvos gyventojų atstovų suvažiavimas nutarė, kad Lietuva turi būti nepriklausoma. Išrinkta Lietuvos Taryba buvo įparei­ gota rūpintis Lietuvos atstatymu. Todėl 1918 m. vasario 16 d. Taryba, susirinkusi į posėdį, pasirašė nutarimą, kuriuo visam pasauliui paskelbė, kad atkuriama Lietuvos valstybė su senąja jos sostine Vilniuje. Bet tai buvo tik pradžia — prasidėjo be galo sunkios kovos su priešais dėl nepriklausomybės. Daug kas iš jo pasakojimo mums žinoma, tik primirš­ ta, tad klausom atidžiai ir sujaudinti — kiekvienas prisi­ minimas, kiekviena tėvynės vargų nuotrupa mums brangi, nes paženklinta jos skausmu. Urbonavičius tai jaučia, todėl savo kalbą papildo tokiais faktais, kurių nerasi ir archy­ vuose. Pavargusį jį pavaduoja Blazas, vaizdingai pasakoda­ mas apie Lietuvos kariuomenės užuomazgas — pirmuosius savanorius, vyžomis apsiavusius, suplaukusius iš visų tė­ vynės kampelių. Pasakoja apie Kėdainių laukuose mūšyje žuvusį pirmąjį kareivį Povilą Lukšį, o Alytuje ant N e ­ muno tilto pirmąjį Lietuvos karininką — Antaną Juozapa­ vičių, apie kovas su bermontininkais. Aš 244

pabandžiau

priminti

grumtynes

su

lenkais

ties

Giedraičiais, kai jie 1920 metais, sulaužę Suvalkų sutartį ir užėmę Vilnių, veržėsi tolyn į Lietuvą. Tuo metu buvau dar piemenėlis, bet tose kovose žuvo jaunas iš mūsų kaimo kilęs karininkas — leitenantas Pranas Telksnys. Prisimenu baltu tvarsčiu aprištą jo kaktą, kaip moterys rodė vai­ kams didvyrį, žuvusį už laisvę. Kalbėjau grupės drau­ gams ir jutau, kad mano pasakojimas jiems yra naujas ir jaudina. Vasario 16-tosios minėjimą užbaigėm Lietuvos himnu. Blokavo ir šraiberio nebuvo. Sustoję, tokių pat kaip ir mes dryžuotų lenkų apsupti, labai tyliai užtraukėm: Lietuva,

tėvyne

Tu

didvyrių

Iš

praeities

Te

stiprybę

mūsų,

žeme, tavo

sūnūs

semia.

Vasario paskutinėmis dienomis lagery pasirodė naujų gyventojų. Net aiktelėjom, pamatę keletą šimtų puošniai apsirengusių vyrų, moterų, senių ir net vaikų. Moterys vilkėjo karakuliniais paltais, vyrai — geros medžiagos paltais karakulinėmis apykaklėmis. Dar keisčiau, kad jie su savimi tempė didelius ir išsi­ pūtusius vos pakeliamus lagaminus ir ryšulius. Vyrai rūko, šypso, šnekučiuojasi. Vaikai šokinėja apie tėvus, krykš­ tauja. Svarbiausia, visus katorgininkus klipatas ir kitus kry­ puojančius po lagerio kiemą valdžia sugrūdo už barakų, kad svečiai nematytų tokių dvėsenų. Bet kaip iškęsi į juos nežiūrėjęs? Pati galva lenda iš už barako kampo. Spoksom, traukom pečiais ir niekaip nesuvokiam, kokie čia ponai. Viskas paaiškėjo, kai kolona nuo vartų atžygiavo ir sustojo prie pirties, kur sustoja visi atvykę „svečiai". Tai buvo tokio pat likimo „turistai". Netrukus pasklido gandas, kad tai — Lietuvos žydai. Mes, žinantieji Lietuvos žydų būklę, niekaip nenorėjom pa­ tikėti. Iš kur ten galėjo atsirasti tokių turtingų žydų? Juk esesininkai, suvarydami juos į getą, nuvilko geresnius drabužius, numaustė, nuplėšė žiedus, atėmė brangenybes. Kokie skurdūs, apipešioti, kasdien kratomi Kauno, Šiau­ lių ir kitų Lietuvos miestų getų žydai! 245

Esesininkai sukinėjasi, kalbasi su stovinčiais, tarytum didžiausi draugai susirūpinę jų likimu ir kaip greičiau su­ teikti jiems geras patalpas, kur galėtų atvykėliai žmo­ niškai pailsėti. Net blokavi prabėga pro šalį be savo nuo­ latinio valdžios ženklo — lazdos. Lagerio seniūnas Zelionkė,ir tas atėjo be bizūno. Bet tai trumpa atokvėpio valandėlė. Kai esesininkai juos apsupo ir ėmė kviesti į geriausio „viešbučio" pirtį, žydams sukėlė įtarimą, jie sunerimo. Visų iškart nesukiši į tą skylę. Kvietė nedidelėmis gru­ pėmis, pirmiausia vyrus. Kada įėjusiems į priešpirtį reikėjo nusirengti ir kai jie pamatė, kad jų drabužiai metami į vieną krūvą, o batai į kitą, brangenybės dedamos ant stalo, atimami ryšuliai, tik tada jie suprato, kur juos atvežė ir kas jų laukia. N e v i l ­ ties balsais ėmė šaukti, rėkti. Išgirdusios žydės su vaikais ir kieme likę vyrai dar baisiau klykė, ir tą jų beviltišką klyksmą girdėjo net valdkolonoj dirbantieji. Soko atvykėliai brangenybes ryti, moterys kišti jas į visas „slėptuves", kur tik gali paslėpti. Išvirtę laukan pirties komandos riteriai plėšė iš rankų brangenybes, iškviesti blokavi lazdomis švaistėsi bumbsė­ dami per pečius, nugaras, kur pakliuvo. 2ydai šaukdami, rėkdami puolė žemėn. Skubėjo kuo greičiau užkasti bran­ genybes į prie pirties pamatų neužsalusį smėlį, sumintą purvą, tirpstantį po kojomis sniegą, kur tik pakliuvo, kad tik jos neatitektų galvažudžiams. Blokavi, tie nuolatiniai esesininkų pagalbininkai, laz­ domis energingai darė tvarką: kelis senus žydus ištiesė amžinam poilsiui, vieni plėšė su mėsa nuo pirštų žiedus, iš ausų rovė auskarus, traukė laikrodžius, kiti apžergę jojo ant parkritusių žydų ir iš kišenių kratė arba, įgrūdę ranką į burną, graibė po ją, ieškodami paslėpto turto, rovė auksinius dantis. Kraupus vaikų, moterų ir vyrų klyksmas! Pirtyje esesininkai paskubino apdorojimo procedūrą. I pagalbą iškviestos esesininkės ir blokava apžiūrinėjo, iš­ graibė moterims „slėptuves", traukė tenai įgrūstas branenybes, o įtariamoms, kad gali būti prarijusios, pylė gerklę po puslitrį ricinos, grūdo jas į atskirą kamba24h

rėlį, kur blokavų ir esesininkų prižiūrimos išviduriavo žiedus, laikrodėlius ir kitką. Dalies žydų vis dėlto būta labai atsargių, turbūt nujautė, kad gali pakliūti į spąstus. Mažesnius auksinius daiktus, pinigus paslėpė batų užkulniuose, drabužių siūlėse, įkepė į duonos kepalėlius, įpylė į muilą. Tačiau esesininkai iš­ čiupinėjo, išardė įtariamas drabužių siūles, atplėšė puspa­ džius, daužė batelių kulnus, raikė duonos kepalėlius, pjaustė muilą ir traukė auksinius laikrodėlius, pinigus bei kitas brangenybes. Savo patikėtiniams jie liepė iškasinėti visą to rajono, kur žydai stovėjo, purvą, sniegą ir žemę. Daug brangenybių pakliuvo ne į reicho iždą, bet į kišenes esesininkų, blokavų, kurie, užmiršę ir karą, ir ka­ linius, metėsi į aukso žvejybą . Tačiau labiausiai darba­ vosi esesininkai, nes kiti aukso ieškotojai — blokavi, ka­ pai, šraiberiai — slėpė surastas brangenybes vienas nuo kito ar, pasekę žydų pavyzdžiu , rijo auksą, žiedus. Ese­ sininkai ir šituos aukso ieškotojus vaišino ricina. Prasidėjo tikra aukso karštligė — paslėptų vertybių ieškojimas ir vogimas. £mė tie ieškotojai vienas kitą įtarinėti, skų­ sti. Suciksėjo auksiniai laikrodžiai ant esesininkų rankų ir blokavų kišenėse. Žmogžudys lagerio seniūnas Zelionkė tapo Štuthofo lagerio milijonierium. Nepaprastai pakilo auksakalių, juvelyrų vertė. Juos maitino, atpenėjo pa­ vogtu iš siuntinių maistu, o tie kalė, dirbo pageidauja­ mus dirbinius komendantui, kitai raudonųjų rūmų valdžiai, esesininkams, jų žmonoms, meilužėms ir kitiems vagims bei žmogžudžiams — seniūnui, blokaviems ir kapams. O šimtai nelaimingų žydų su auksu ir brangenybėmis į lagerį plaukia ir plaukia. Jų jau tūkstančiai,ir vis naujų atvaro. Vis dėlto tie pirmieji turtingi žydai buvo iš Lie­ tuvos. Baigėsi Lietuvos žydų „antplūdis", pasipylė jų iš Lat­ vijos. Žydus sugrūdo į vieną vyrų lagerio baraką, o žydes su vaikais — į moterų lagerį. Po dienos kitos esesininkai vaikus iš motinų atėmė ir išvežė. Verkė, šaukė vaikai, klykė motinos, rovėsi nuo galvos plaukus. Ilgai negalėjom pamiršti to vaizdo, ir rodėsi mums, kad tas siaubingas riksmas tebeskardi tarp barakų ir kreivų Štuthofo pušelių. 247

Kartais jis būdavo toks įkyrus, kad naktį pabudęs kiš­ davau galvą po pjuvenų pagalvėle. Iš stiprių, sveikų žydų sudarė komandas, senes ir se­ nius sukišo į neseniai pastatytą dujų kamerą. Dirban­ tiems darbo kolonose prisiuvo geltonas šešiakampes žvaig­ ždes, o barake juos laikė sugrūstus kaip silkes stati­ nėje. Baisios sąlygos greit šiuos žmones pavertė klipato­ mis. Badas, sunkus darbas, mušimas nepaprastai greitai varė juos į krematoriumą, nes jie ilgiau neišlaikė kaip savaitę, kitą. Kalnai žydų lavonų, susimaišiusių su kitų kalinių lavonais, gulėjo krematoriumo kieme apšutę ir laukė eilės. Įraudusi krematoriumo krosnis nespėjo deginti mirusiųjų, užmuštų, nunuodytų dujų kameroj. Virsta pele­ nai ir degančių lavonų dvokas. Sunku alsuoti — dega, pūva žmonės. . . Staiga žydai Štuthofe atsirado, staiga ir išnyko. Vasario pabaiga iškrėtė dar vieną siurprizą. Grįžę iš darbo akis išsproginę žiūrim. Kas čia per monai? Himle­ rio alėjoj stoviniuoja būreliai pasipūtusių SS uniforma žmogystų, tik be automatų ir pistoletų. Su baime pro juos praeidami girdim šnekant pran­ cūziškai. Kokie čia paukščiai? — Ką čia darys tie esesinmkai prancūzai?— klausiu klipatą, vėpsantį į juos ir kikenantį. — Nereikia jų bijoti. Tai tokie pat kaliniai kaip mes. Jų čia „užraugė" apie tris šimtus. Greit išrengs iš tos uniformos ir apvilks mūsiške — dryžuota. — Už ką jie? Sito niekas nežinojo. Netrukus tikrai jie įsiliejo į visų kalinių tarpą ir „ištirpo". Atgabenus į Štuthofą latvius, barakai nuo gyventojų gausybės tarsi išsipūtė. Net valdžia kaip reikiant negalėjo apsisukti, su lazda pašvysčioti. K o v o mėnesio pirmomis dienomis surinko iš visų blokų porą tūkstančių latvių, dar nespėjusių pavirsti klipatomis ir išsiuntė į Mauthauzeno konclagerį. Perkėlė greitesnei mirčiai. Nes šis, su uolų skaldykla, buvo kur kas dides­ nis pragaras negu Štuthofas. 248

Kovas. Pavasario dienos. Prisiminiau pavasarius lais­ vėje. Bandau nors keletą minučių užmiršti, negalvoti, kur esu. Geriu saulės spindulių šilumą. Žiūriu į stipriai tirpstantį korėtą sniegą. Gera. Pavasaris. . . Prabėga kelios saulėtos dienos ir to murzino sniego beliko tik pakrūmėmis, daubose. Mūsų supilti sniego kal­ nai subliūško, susitraukė. Kiemas pilnas vandens klanelių, balučių. Vejami blokavų, šraiberių, kapų, klumpėmis į vi­ sas puses taškom drumzliną, kažkodėl riebų vandenį. Laimė, kad dabar nereikia šliaužti pilvu, šokuoti varle, dulkinti čiužinių. Vanduo ilgai nesilaikys, visur smėlis. Vieną kitą dieną saulė šitą daubą pakepins, ir žemė dul­ kės. Pušelės jau pakvipo. Baigėsi vakarinis patikrinimas, taip norisi pavargus, prisėsti, pailsėti. Nėra stiprybės, kojos per kelius linksta. Noriu įlįsti į poilsio kambarį, prisėsti, bet girdžiu, kaip blokavas visa gekle plyšoja: — Cholerna litewska banda, na dwor! Prędko na dwor, skurvvysyni! 4 4 Lendam pro besiveržiančius į vidų kalinius, bėgam j kiemą. Blokavas švaistosi lazda apie galvas, rikiuoja į vie­ ną eilutę. Stovim pikti. Kur dabar ves? Prie kokių darbų? Argi mes visame bloke stipriausi? Kodėl mus? Staiga: — Mūtzen ab!— komanduoja blokavas. Šleptelėjo į šlaunis beretės. Stovim lyg sustingę, nes prie mūsų iš lėto artėja lagerio valdžia. Priešakyje — komendantas Hopė, už jo — kalinių lagerio viršininkas Majeris, raporto vadas Chemnicas ir lagerio seniūnas Zelionkė. Komendantas prie mūsų sustoja ir ilgokai, regis, žiūri į mus. Stovim mirtinoj tyloj ir laukiam, kas bus. Visa la­ gerio valdžia prieš penkiolika sukrypusių katorgininkų! Komendantas neskuba. Eina nuo vieno prie kito, kiek­ vieną apžiūrėdamas, lyg mintyse spėliodamas, po kiek mes dabar galėtume sverti, lyg matuodamas, ar daug centi-

Šlykšti lietuvių gauja, 10 - 2460

lauk! Greitai

lauk,

kalės vaikai!

{lenk.) 249

metrų numušė jo žmogžudžiai. Priešais sustojo ir vėl žiūri. Atrodo, kad mes, įkritusiomis akimis ir persikreipę, jam nelabai patinkam. Išsitraukia iš kišenės raštą ir šaukia — numerį, pavar­ dę. Seniūnas iššauktam liepia žengti porą žingsnių į priekį. Taip visa mūsų grupė — penkiolika. Tik Čekausko pa­ vardės nebėr. Mirusiųjų lagery niekas nemini. Vėl tyla. Jaudinamės. — Gautas iš Berlyno raštas. Ryt jūs būsite grąžinti į Lietuvą ir paleisti į laisvę!— garsiai, aiškiai pasakė ko­ mendantas. Tyla. Tik komendantas keistai šypso. Matau blizgančius ilgais aulais batus, guminį juodą apsiaustą, aptempusį pla­ čius jo pečius ir neaukštą stotą, kiti jį lydėję sakytum ėmė lįsti į rūką, į debesis. — Ryt į darbą neisite!— sukirto bizūnu per blizgantį savo bato aulą, apsisuko ir nuėjo. Nuėjo ir palyda. Rūkas nesisklaido. . . Išgirdom blokavo komandą: — Mūtzen auf! Rankos pakilo, beretės švystelėjo ant galvų. Blokavas irgi nuėjo. Mes stovim. Stovim ir nejudam. Lyg žaibas būtų mus išgąsdinęs. Laukiam trenksmo. — Vyrai, laisvė! Ko jūs stovit? Vyrai, ar girdėjot? Mus paleidžia! Ko stovit?! V y r a i ! — ė m ė keistai šūkčioti Stankevičius. Jo garsus riksmas mus išjudino. Tarytum tik dabar, iš Stankevičiaus išgirdom šią naujieną: „Paleidžia į laisvę!" Viešpatie, ar tai tiesa? Ar tai gali būti? „Į laisvę!" Keletas draugų sukrito ant kelių. Nežinau kam. Ar pa­ dėkos maldai? Ar jie patys nežino, ką daro? Kluptelėjau ir aš, ir likusieji draugai. Keliam rankas aukštyn, šaukiam: — Viešpatie, ar tai tiesa?! — Ar mes išgelbėti?! — Ar mes tikrai nerūksime pro kaminą?! — Ar mes tikrai grįšim į Lietuvą, pas savuosius?! Sluostomės per kaulėtus skruostus riedančias džiaugs­ mo ašaras. Išmuša veidą raudonis, atsipeikėjam. Susto­ jam ir puolam vienas kitam į glėbį. Bučiuojamės ir vis 250

šaukiam: „Mus paleidžia!" „Vyrai, mus paleidžia iš praga­ ro!" „ A r tiesa, kad ryt būsim laisvi?!" Kas gali būti šiandien laimingesnis pasauly kaip mes? N e ! Štuthofo istorijoj tokio įvykio niekas nežino! Visus penkiolika į laisvę! Visus!. . Bet šitą džiaugsmo akimirką sudrumstė Abromavičius. — Vyrai, kažin, ar mus paleis? Ar mums nebus kaip Lietuvos žydams? Ar nenuves mūsų į kokį Dachau ar Mauthauzeną kaip latvius? — {domu, ar „garbės kalinius" paleidžia? Jei mus palei­ džia, tai juos tuo labiau turėtų paleisti,— samprotavo Žukas. Išgirdęs tuos žodžius, nėriau \ garbės kalinių bloką. Nieko dabar nebijojau. Užtrenkęs duris, surikau: — Vyrai, mus paleižia į laisvę! Ryt mes išvažiuojam į Lietuvą!'O jus paleidžia?! Visi tyli nustebę. — Vyrai, ar jūs tikite?! Mus paleidžia! Visi, kiek jų buvo poilsio kambaryje, apspito mane. Vieni ramino, kad nešaukčiau, kiti klausinėjo: — Kas sakė? — Kada sakė? Kažkuris jų tyliai pilnu užuojautos balsu tarė: — Išprotėjo. . . Išprotėjo vargšelis... Dabar tai jau ka­ minas. . . Tikrai aš tuo momentu galbūt ir buvau panašus į pa­ mišėlį. Juk žodis „paleidžia" koncentracijos lagery tik pamišėlių svaičiojimas, svajonė. — N e ! Neišprotėjau! Mums visiems pasakė: „Jūs pa­ leidžiami pagal Berlyno įsakymą". Aš neišprotėjau. Gal komendantas? . . Gal jis pasijuokė? . . Ryt liepė neiti į dar­ bą. . . Gal jis išprotėjo? A š . . . Mes visi aiškiai g i r d ė j o m ! . . Visi tylėjo ir žiūrėjo į mane netikėdami tuo, ką pranešiau.'O gal pavydėjo mums tos laimės? — Vyrai, ko jūs tylite? Ko tylite? Kalbėkite! Sakykite! Jūs netikit?!— virpėjau. Priėjęs kunigas Yla paėmė už rankos ir ramiai pa­ klausė: — Kada komendantas pasakė? Ar tave vieną paleidžia, ar visus? 251

Visus, kunige! Visus penkiolika! Ar jus netikit? — N e . . . Mes tikim. . . Bet per patikrinimą komendan­ tas nesakė... — Mums pranešė po patikrinimo. Išrikiavo blokavas prie barako kieme, atėjo komendantas ir visa lagerio valdžia — Majeris, Chemnicas. seniūnas Zelionkė — ir pa­ sakė: „Ryt jūs būsite grąžinti į Lietuvą ir paleisti j laisvę". — Profesoriau Sruoga, ar tamsta negirdėjai apie tai kalbant raštinėj? — kažkas iš stovinčių netoli manęs pasi­ teiravo. — N e ! Negirdėjau,— Sruoga tebesėdėjo l o v o j . — Cia kažkas ne taip, ką jis kalba. Aš tuo visai netikiu. Jis turbūt nenugirdo. . . Sumaišė.. . Jis kažin ką fantazuoja ir be reikalo čia šaukia. Tegul eina šaukti į lauką. Jis buvo ir dabar toks pat kaip visada. O mane nukrėtė šiurpas. Pasidarė baisu. Negi aš išprotėjau? O gal tikrai nenugirdau? Bet visi girdėjom. . . Visi džiaugėmės. Niekas netiki. Žiūri į mane kaip j kvailį. Aš juokdarys Paulius, kuris, mums atvykus į lagerį, kvailais pokštais linksmino ir juokino lazdos „riterius". Dabar aš jį pa­ keičiau. Pasidarė negera. Viskas ėmė suktis. Atsirėmiau į bloko sieną. — Tai jūs netikit? . . Netikit, kad lagery gali taip atsi­ tikti? Jūs laikote mane išprotėjusiu? . . O kai jus padarė garbės kaliniais, ar jūs tuo tikėjote?! Likau sukvailėjusiu pranašu, skelbiančiu ne tiesą, o kančioj išaugintą svajonę. Dabar nebėgau. Einu pėda už pėdos, tarytum tempda­ mas didžiuosius lagerio ratus, prikrautus lavonų. . . me­ džių. . . ant kurių stovi kapas ir pliekia man lazda per nugarą. Kieme mano draugai buvo apsupti kalinių. Tarp jų pa­ mačiau ir porą garbės kalinių, kurių smalsumas atvedė juos pas mūsiškius. Seni kaliniai, kuriems šis lageris jau kelintas, tvirtino, kad ir jiems, pervežant iš vieno lagerio į kitą, buvo sakyta, kad paleidžia į namus. Prieš penkiolika minučių taip džiaugęsi, buvom su252

gniuždyti, galvas nuleidę tylėjom, net komendanto žodžius pradėjom kiekvienas atpasakoti kitaip. Ilgai tą vakarą buvom apsupti ne tik mūsų bloko, bet ir kitų barakų kalinių. 2inia skriejo iš lūpų į lūpas kaip ugnis per skiedreles. Tarytum kiti mus tik dabar pamatė. Visas lageris tik ir tekalbėjo apie penkiolikos lietuvių pa­ leidimą. Visi norėjo pamatyti tuos laiminguosius. Teiravo­ si, kokios mes profesijos, kiek laiko sėdim. Sį tą sužinoję, juokėsi, kikeno, kiti su gailesčiu žiū­ rėjo Į mus kaip j labai nelaimingus. Atrodė, kad ryt mus kars, bet ne į laisvę paleis. Ir ėmėm vaizduotis, kad girdim, kaip kieme mums kala, stato kartuves. Neradom vietos, kur būtume galėję ramiai pasikalbėti. Vis ėjo ir klausinėjo tą patį ir tą patį. Sugulę girdėjom net klipatėles kikenančius iš mūsų. Ypač stengėsi kai kurie lenkai bent žodžiais įgelti, apšaukti kvailiais. Pernakt nemiegojau. Greičiausiai ir kiti iš mūsų grupės nemiegojo, nes girdėjau šnabždesį, dūsavimus. Kartais da­ rėsi graudu ir baisu, lyg būčiau mirtininkų kameroj. — Henrikai, kaip tu galvoji? — Aš jau netikiu tuo paleidimu. Ar ne bus ir mums kaip Lietuvos žydams? . .Tu suprask, jie nenorės, kad mes visą šitą purvą, kančią, badą, užmušimus išneštume į laisvę. Ne, ne. . . Cia baisi apgaulė,— ne laisvė. — Henrikai, o kodėl tu nepagalvoji apie vokiečių pa­ dėtį? Gal tarybinė kariuomenė jau prie Lietuvos sienų? Gal jie nori paskutiniu momentu pasirodyti, kad labai geri? Gal v y k o lietuvių demaršai, net Berlyną siekiantie­ ji?— ieškojau paguodai argumentų, ir tuoj pat jutau, kokie jie nerealūs.— Ką mes žinom, kas Lietuvoje vyksta?— dar priminiau Henrikui savo žmonos laiškus, kuriuose ji rašė, kad greit mus paleis.— Kodėl mes tai užmiršom?'O jeigu nori mus sunaikinti, tai kam reikia mus perkelti į ki­ tą lagerį, paleisti dūmais gali ir čia. Ką mes reiškiam pen­ kių tūkstančių skruzdėlyne? 2ydų tūkstančius sutvarkė akies mirksniu. O mūsų penkiolika. . . — Daugybė neaiškumų. Tikra tik tiek, kad čia miegam paskutinę naktį.Paskutinę. Vladai. . . Kur mes atsidursi­ me? . . Gal mūsų laukia naujas Golgotos kelias? Cia buvom 253

seni kaliniai, su tokia padėtimi apsipratę. O dabar? .. Virstu ant kito šono, bandau užmigti. Įtikinėju save, kad reikia nurimti, miegoti, miegoti. Bet vos tik užmer­ kiu akis, kaip filmo juostoj matau visus išgyvenimus ir patirtas kančias. O jeigu kitame lagery vėl iš pradžių? .. Jeigu? . . — Stasek, o kaip tu galvoji? Pasakyk, ar mus išleis j laisvę? Tas taip stipriai nusikvatojo, kad aš net atsisėdau. Pa­ sirodo, buvau trumpam užsnūdęs. Jau rytas. Girdėti blokavo lazdos barškėjimas. Ačiū Dievui, jau rytas! Ką atneš mums ši diena? Niekas lagery nepasikeitė. Viskas vyksta sena tvarka. Penkiolika tarp penkių tūkstančių — lašas jūroje. Po patikrinimo atsidaro lagerio vartai, žygiuoja kolo­ nos j darbą. Šūkauja, keikiasi kapai, tik mes jau neiname pro juos. Šraiberis surikiavęs veda į bloką. Nė vieno veide nematau džiaugsmo. Visi jaučiam, lyg būtume lapai atplėšti nuo suvargusio, kančioje išaugusio medžio ir nusviesti į nežinią. Kas mes? Mirtininkai. Nu­ teisti kančioms ir mirčiai. . . Vienuolika mėnesių jos lau­ kėm. . . Išvargę, be miego, suirzę ir susijaudinę, visi tylūs, ne­ girdėti jokių kalbų. Bloke nyku, tuščia, baugu. . . Susėdę prie stalo, tylim. Vengiam pažiūrėti į vienas kitą, nenorim pamatyti nusi­ minusio, susirūpinusio veido. Bijom net išgirsti žodį: M Į laisvę". Jis mums pasidarė tarsi pajuoka. — Na, broliai lietuviai, tai pasiruošę važiuoti į tą susmirdusią Lietuvą?— atsiradęs sušnypštė blokavas. — Taip, pasiruošę! Jums ji susmirdusi, bet mums bran­ gi, sava, nei nuperkama, nei parduodama, nei išduodama! Ji mūsų, tik mūsų!— surikau. — Gaila! Labai gaila. Bet jūs jos nematysit!— ironiš­ kai šnypštė blokavas. — Matysim! Matysim, ponas blokavę! — Matysit jūs laisvę kaip aš savo ausis. Bepročiai, jūs iki šiol nesupratot, kad koncentracijos lageriai įkurti reicho priešų naikinimui. Jeigu jūs čia pakliuvot, tai kas jūs? Iš čia veža tik į kitus lagerius, daug baisesnius negu 2.54

šis! Cia pasidarė ne lageris, bet kurortas. Jūs dar pa­ matysit tikrą koncentracijos lagerį. Tokį, koks buvo ir ši­ tas prieš metus. Pakliuvusiam į bet kokį koncentracijos lagerį vienas kelias — tik mirtis. Cia būtumėt prasitampę vieną kitą mėnesį, o ten išrūksite per kelias dienas. N e ­ būkit naivuoliai. Juk jūs inteligentai. Jūs manot, kad tie jūsų garbės kaliniai išliks gyvi? Jų ir jūsų likimas vieno­ das, toks pat kaip ir kitų — kaminas! — Galima paklausti, o koks jūsų likimas, ponas bloka­ vę?— pertraukė pamokslaujantį Henrikas. Sis kiek patylėjęs, lyg pasvarstęs, ką atsakyti ar laz­ da pertraukti, suriko: — Akiniuotas kvaily, beždžione, lietuviška stipena, ži­ nok, kad mano likimas geresnis negu tavo! Šimtą kartų geresnis!— grieždamas iš įsiutimo dantimis, kirto lazda į stalą ir dar labiau ėmė šaukti:— Jus visus reikėjo užmušti, pakarti, į gabalus suplėšyti, pasiųsti i dujų kamerą! Jei nebūtumėte perkeliami į kitą lagerį, aš už tuos žodžius iš jūsų padaryčiau mėšlą. 2inok tu, akiniuota beždžione, kad tu pirma manęs išrūksi, pirma manęs būsi užmuštas! — drebėdamas iš pykčio daužė stalą ir keikė įraudęs, apsi­ putojęs. — Mes nerūksime! Įsidėmėkit, nerūksimi Mes važiuo­ jam į laisvę, į tėvynę! Mūsų grįžimas — tai ne mūsų pastangos, bet visų lietuvių. Mūsų pastangos buvo išsi­ laikyti šiame pragare, o tėvynėje esančių lietuvių — kad grįžtume. Garbės kaliniai atsirado koncentracijos lagery irgi per stebuklą. Tai taip pat Lietuvos lietuvių pastangos! O jūs ir panašūs į jus — ką darote? Žudote, užmušate savo brolius lenkus, gyvus deginate. Tūkstančius išžudėte savo tautiečių. Jums už tai nebus dovanota. Atsiminkite, ponas blokavę! Netrukus jus teis lenkų tauta, žinoma, jei liksit gyvas. Jus maža užmušti ar pakarti, jus reikia prirakinti prie didžiojo vežimo, prikrauto ne jūsų užmuštų lavonų, bet akmenų, ir vaikyti po tą kruviną lagerio teritoriją!..— keldamas balsą šaukė net išprakaitavęs Blazas. Stebėjomės, kad blokavas stovėjo tartum prirakintas prie kaltinamųjų suolo. Tik virpėjo ir klausė. Veido rau­ menys trūkčiojo. Paskui jis ėmė šieptis. veidas persikreipė, rankų pirštai tai sugniauždavo lazdą, tai atsileisdavo. Neiš255

laikė, sugriežė dantimis, šoko kaip pantera prie Henriko, nutvėrė už pečių ir iš visų jėgų supurtė. Atrodė, kad Henrikui paskui krentančius akinius nukris nuo pečių ir galva. Tuoj pašokę apsupom blokava. Vieni laikėm nutvėrę už lazdos, kiti už jo pakeltų rankų. Vienu balsu surikom: — Baigėsi tavo dienos mus kankinti, žmogžudy! — Tave, akiniuota beždžione, jus visus reikia atiduoti šunims sudraskyti! Aš dar suspėsiu tai padaryti! Suspė­ siu! . .— kaukdamas išsivadavo iš mūsų ..grandinės" ir keikdamas išbėgo. Henriką pasodinom. Pakelėm nukritusius akinius, įspraudėm tarp drebančių jo pirštų. — Nieko. . . N i e k o . . . Neužmušė. . . Gaila, neleido bai­ gti. Turėjau dar daug ką pasakyti. Aprimę pradėjom nuogąstauti. Ar neatlėks jis su žmog­ žudžių banda? Ar neatlėks su esesininku blokfiureriu? Ar nelikviduos mūsų čia pat vietoje? Virstelėjo durys, išgąsčio pilnomis akimis sužiurom, jėjo Zelionkė. Pašokom, padarėm „Mūtzen ab" ir sustirom rimtyje. — Na, broliai lietuviai, pirmyn paskui mane. Niekas nerikiavo. 2ingsniavom apsupę didžiausią žmogžudį — lagerio seniūną Zelionkę. A t v e d ė prie pirties. Luktelėję prie jos durų keletą minučių, buvom pakviesti į esesininko feldfebelio Hapkės kambarėlį. Pirmą kartą atėję čia buvom apvogti. Prisiminiau: „ A š gavau čia pirmą­ jį .krikštą". „Krikštijo* pats Hapkė už tai, kad neturėjau vestuvinio žiedo. Dabar prieš mus stovėjo tas pats Hapkė su savo pa­ galbininku feldfebeliu Cymu. Šypsodamas Hapkė vartė knygas, kuriose buvo surašyti viršutiniai ir apatiniai mūsų drabužiai bei kitas turtas. Kiekvieną šaukė šlykščiai iškraipydamas pavardę ir vardą. Pašauktajam pirties komandos kalinys atnešė prieš vie­ nuolika mėnesių surištą drabužių ryšulį. Cymas iš nedi­ delio maišelio traukė smulkų turtelį: laikrodį, parkerį ir kitką. Grąžina visus pinigus, išskyrus tuos, kurie buvo paversti kuponais. 256

— Prašom pasitikrinti, ar viskas, ar niekas nedingo!— šūkčiojo Cymas. Stebėtina, kad visa, kas buvo surišta, iki mažiausio menkniekio išsaugota; grąžinta. Kaip išlaikė vagys? Keis­ ta. Juk visur, visą laiką mes buvom apvagiami, o čia nepavogė. Kiekvienas virpančia ranka pasirašom knygose, kad visas asmeninis turtas grąžintas. Pirties komandos prižiūrimi nusirengiam lageriškus drabužius, baltinius su viena kita utėle. Viską metam į atskiras krūvas. Tuoj jais vilksis kiti, ką tik čia atvežti. Šiems skarmalams ilsėtis nėra kada. Bus nešiojami, kol visiškai suplyš, nebesilaikys ant nugaros. Gavom muilo. Palindom po dušu. Vanduo šiek tiek šil­ tas. Dabar niekas mūsų negainioja, neragina, nestumdo ir nedaužo lazda, nekeikia. Galim gerai nusiplauti. Nusimaudžius pasvėrė. Atėjęs j šį pragarą, svėriau 72 kg. dabar — 43. Neskubėdami rengiamės savais, tokiais maloniais, švel­ niais baltiniais, viršutine eilute. Sulendam į dideles kel­ nes, plačiausius baltinius. Viskas krenta, nesilaiko. Net galva ir ta sumažėjusi. Skrybėlės, kepurės tabaluoja ne- • lyginant abažūrai viršum elektros lempučių. Baisu, baisu mums patiems, dar baisiau žiūrėti į mus iš šalies. O kaip netinka mūsų rankose portfeliai! Geriau maišelis ant nugaros. Iš tiesų, į ką mes panašūs? Net Hapkė su Cymu susiėmę už pilvų kvatoja, prunkščia. Grįžom į bloką. Tuščias, nieko nėra — nei blokavo, nei šraiberio. Manęs laukė staigmena. Ant stalo — didokas apdras­ kytas siuntinys. Atplėšęs nustembu. Ištraukiu baltą storų siūlų megztinį, megztas pirštines, kojines, šaliką. Matyt, seniai jis į lagerį atkeliavo, bet Pliacas man neatidavė, laikė įkišęs į lentyną. Ne, negalėjo lagerininkas taip šiltai rengtis, nešioti tokį baltą megztinį. Gali, numetęs margenį, pabėgti. Cenzo­ rius Pliacas viską apgalvoja, žino, kas kaliniui galima ir ko negalima. Man išrūkus per kaminą, būtų pats apsi­ rengęs. Keista, kaip blokavas, šraiberis nepavogė. Juk vie­ nas jų tą siuntinį čia atnešė. 257

Kur juos dabar dėti? Apsirengti? Neblogai būtų. . . Bet yra pasiliekančių. Jiems labiau reikia. Nunešiu ku­ nigui Ylai. Atsisveikinsiu ir paliksiu. Nežinomas jų liki­ mas. . . Kam dabar šie daiktai man? Jei veš į kitą lagerį — atiras. O laisvėje, namuose — rasiu. [virtau su gniutulu į garbės kalinių bloką. Nustebo jie pamatę mane be uniformos. Turbūt labai juokingai atrodžiau, nes visi šypsojo. — Juokiatės, kad „gražiai" atrodau? Kaip matot, jau mes visi pasiruošę į Lietuvą. O čia jums, kunige, atminimui nuo manęs ir mano žmonos Danutės. Nežinau, kada jie pateko į koncentracijos lagerį. Pliacas tik dabar juos atidavė. Jeigu jums nereikalingi, prašau perduoti profeso­ riui Starkui arba mane gydžiusiam gydytojui. — Vladai, gal jums pravers, gal be reikalo? . . Jūs esat tikras, kad važiuojat į tėvynę? — Kokia čia kalba? Aišku, į tėvynę!— pasakiau, pats tuo abejodamas. Netikėjo ir jie. Niekas neprašė užeiti pas artimuosius, kad papasakočiau apie jų gyvenimą. Niekas neparašė laiš­ ko. Žinojo, kad, nuvežus į kitą lagerį, viską iš mūsų atims.'O jei suras laišką ir bus jame parašyta tai, ko nega­ lima, siuntėjui už slaptų žinių perdavimą — mirtis. Tai visi žino. Priėjau prie kunigo Ylos, apkabinau jį ir pabučia­ vau. — Sudie, mielas kunige, jūs man su profesorium gy­ dytoju Starkum labai daug padėjot. Ačiū jums už su­ teiktą brangią dvasinę pagalbą man ir mano draugams. Padėkokite mano vardu profesoriui Starkui už išgelbėjimą iš ten!— mostelėjau ranka ligoninės link.— Kol gyvas bū­ siu, niekada jūsų neužmiršiu. Noriu padėkoti visiems tiems, kurie mane suprato ir leido sekmadieniais ateiti į šį bloką. Sėkmės jums! Meilės, broliškumo! Labai noriu, kad susitiktumėm laisvėje— Lietuvoje. Nejauki tyla. Visi stovi ir žiūri. Dar kartą paspaudžiu ranką kunigui Ylai. — Ačiū, Vladai, už didelę dovaną, kurią mes pasida­ lysime su profesorium Starkum. Ačiū už linkėjimus,— prispaudęs ilgai laikė glėbyje, paskui kelis kartus pabu258

čiavo į galvą. Jutau, kad ant išvarytos „vagos" nukrito kelios ašaros. Priėjau prie kitų, padaviau ranką. Sudrėko skruostai. Daugelio akyse irgi plaukė ašaros. Dar kažką norėjau sakyti, bet gerklė užsikimšo tarytuiji pakulų tumulu. — Laimingai, Vladai! Laimingai! Tegul tave laimma Dievas, kuriuo tu pasitiki. . .— girdžiu Ylos žodžius, bet jo jau nematau. .. — N e . . . Negali būti. . . Negali būti. . .— dar išgirdau kažin kurio lyg verkiantį balsą. Durys užsitrenkė. Ejau pamažu, nuleidęs galvą, į ba­ raką, kuriame praslinko kaip amžinybė kančios ir siaubo vienuolika mėnesių. Iš krematoriumo kamino plūstelėjo aitrus kvapas. Sustojau. Rūksta pilki dūmai. Dega likimo draugai, kurie norėjo gyventi. Dega nekalti žmonės. . . Kiek tūkstančių išrūko? Kalbama, kad daugiau kaip aš­ tuoniasdešimt tūkstančių. Kokia daugybė ilsisi tarp sukry­ pusių, apsvilusių pušelių! Mano pelenai irgi turėjo ten bū­ ti. Ana ten dvokianti duobė, iš kurios niekas neišeina. Net garsus batsiuvys Stasekas. . . Dabar jis pelenų kalne. O aš. . . išėjau. įvyko stebuklas. Ir. . . važiuoju. Tik nežinau kur. Atsiklaupiau ir pabučiavau kankinių krauju, ašaromis ir prakaitu nulaistytą Štuthofo žemę. Viskas aplink papilkėję, o didelės ašaros krito ant kankinių žemės. Pro vartus įžengė keturi esesininkai su lagerio seniūnu Zelionke. Ant esesininkų krūtinių tabalavo automatai. Gargaliuodami, kvatodami jie pasuko mūsų barako kryp­ tim. Pašokau ir paspartinau žingsnius. Į bloką įvirtau be­ veik prieš pat jų nosį ir suspėjau surikti: — Stilstand! Mūtzen ab! Sustoję nusiėmėm skrybėles, kepures. — Pasiimkite, kas jums priklauso, ir į kiemą! Kieme riktiuotis po.du!— įsakinėjo seniūnas. Prieš mūsų rikiuotę atsistojo atėjusieji. Feldfebelis, iš­ sitraukęs raštą, šaukė kiekvieną pagal numerį ir pavardę. Iššauktasis žengė žingsnį pirmyn. Baigiant skaičiuoti atskubėjo ir blokavas. Stovėjo jis ir 259

dėbčiojo į mus sakytum pamišėlio akimis. Lagerio seniūnui davus komandą: „Dešinėn! Zengte marš!", išgirdom šiurpulingą blokavo keiksmą: — Cholerna litewska inteligencja! Cholerna banda! Kad jūs nusprogtumėte dar iš čia neišėję, kurvos! Szko45 da. . . Požno! Iki pat vartų girdėjom, kaip jis lojo, bet įkąsti jau negalėjo. Žygiavom paskutinį kartą Štuthofo koncentracijos la­ gerio kiemu, kur blokavas mokė mus varle šokuoti, pilvu šliaužti, kur vilkom dulkinom čiužinius, kur bumpsėjo per mūsų nugaras, pečius ir galvas jo lazda, kur bėgom, griuvom per dar atsalti nespėjusius lavonus. Paskutinį kartą ėjom Himlerio alėja, kur rytą vakarą būdavom rikiuojami, daužomi, stumdomi, kur vos besilai­ kydami ant kojų, sušalę, sustingę, šlapi, purvini, alkani laukdavom trimito. Sugirgždėjo atidaromi geležiniai vartai, pro kuriuos kasdien išeidavom į darbą ir grįždavom pavargę, vilkda­ mi kojas, nešdami užmuštus, mirusius savo draugus. Pro juos ėjo ir eina tūkstančiai atvykusių į pragarą. Išėjęs iš sargybos būstinės feldfebelis suskaičiavo, pa­ sižymėjo ir uždarė už mūsų vartus nelyginant didžiulio karsto antvožą. Tolumoj judėjo, dirbo valdkolonos kaliniai. Ant pečių nešė lentas, balkius, geležį, cemento maišus. Buvo girdėti šauksmai ir keiksmai. Nerimas ir liūdesys užliejo širdį. Pro mus pralėkė kalinių traukiamas vežimas, prikrautas lavonų,— ten, į garsųjį pelenų „fabriką". Jį tempė, matyt, neseniai at­ vežti į lagerį, nes gerai atrodė ir kapo vejami bėgo risčia. Prie raudonųjų rūmų stovi dengtas sunkvežimis, į kurį mums liepia sulipti. Niekas neskubina. Slenkam pamažu, judam tarsi laidotuvių procesijoj. N u o kalniuko buvo matyti aukšta spygliuota tvora, juosianti barakų kara­ lystę, dešiniau — lyg grožėdamasi savimi komendanto vi­ la, o kairėje — dvokianti duobė.

45

260

Šlykštūs lietuvių inteligentai! Šlykšti gauja! Gaila. . .

Vėlu [lenk.)

Pasilenkiau prie šios Golgotos žemės, pasiėmiau smėlio saują ir įsipyliau į kišenę. Skausmas suspaudė širdį. Šiaip taip įsikepurniojau į sunkvežimį. Suolų buvo pa­ kankamai. Susėdom. Tylūs, ramūs, niekas nesijuokia, nesi­ džiaugia, net nekalba. Slogi ramybė. Visi nusiminę. Gal ir prie kančios žmogus pripranti ir, su ja atsiskirdamas, jos gaili? I sunkvežimį įlipo keturi esesininkai su kabalduojan­ čiais ant krūtinių automatais. Du atsisėdo prie kabinos, atsiremdami į sienelę, kiti du — gale. Bilstelėjo kabinos durys. Suūžė motoras, mašina šokte­ lėjo pirmyn. Sudieu. . . Netikim, kad išvažiuojam. Jeigu ne tie ant mūsų užkarti nuosavi drabužiai, keturi sėdintys sargybi­ niai, pagalvotume, kad lekiam kulti. Mašina pasuko žinomu keliu — Dancigo link. Juo va­ žiavom kasti bulvių. Pušelės, kreivos, suvargusios, linguo­ ja, siūbuoja lyg atsisveikindamos. Tolsta jos nuo mūsų, dingsta net rūkstantis krematoriumo kaminas. Lageris, nuo pašalinių akių maskuojamas pušyno, pasislėpė didžiulėje dauboje. Tolumoj matyti ūkiai, kuriuose kūlėm. Vis tolyn, tolyn. . . Mašinos brezentas bilda, trankosi į geležinius rėmus, primindamas blokavų ir kapų daužymą lazdomis. Ką reiškia mašinai 45 kilometrai? Jau Dancige ji su­ kinėjasi po dideles ir mažas gatveles. Pagaliau čiuožtelėjusi su tojo. Du esesininkai iššoko, kiti du saugo mus. Visu kelią nė vienas nepravėrėm burnos. Tylim ir da­ bar. Ką galim kalbėti? Viskas iškalbėta, žinoma.. . ir niekas nežinoma. — Geležinkelio stotis,— tyliai sako Stankevičius. — Argi? — Taip, aš prisimenu aną va priešais stovintį namą. Juk mes šioje stotyje buvom. Kai esesininkams įsakius išvirtom iš sunkvežimio, pa­ matėm, kad iš tiesų esam stotyje. Sustojam prie siuntinių sandėlio. Iš šitų sandėlių mums ateidavo siuntiniai į Štuthofo miestelį, o iš ten patrauk­ davo dvikojai arkliai. Esesininkas atidarė vieno sandėlio geležines duris, mus 261

suvarė. Sandėlis aukštas, erdvus, pailgi su grotomis langai. Per juos skverbiasi šviesa, bet jie aukštai, ir nieko ne­ matom. Sienos drėgnos, pripelėjusios, slogu. Nėra net sukrypusio stalo ar suolo. Tuščias, tuštutėlis, skambąs nuo kiekvieno treptelėjimo, nuo kiekvieno garsiau pasa­ kyto žodžio. Nusmelkė per visą kūną užtrenkiamų durų bildesys. Li­ kom lyg didžiulėje kalėjimo kameroje. Vaikštom, apžiūrinėjam sienas. Surandam įrėžtą vieną kitą lenkišką pavardę. Išsiėmęs peiliuką Stankevičius įbrėžė visų pavardes, vardus, į Štuthofą atvykimo ir iš­ vykimo datas ir prierašą: „Buvom pragare! Kur važiuo­ jam, nežinom. Sako, į laisvę!" Palikom atminimą tiems, kurie čia ateis. — Vyrai, mano pilvas sako, kad Tagery netoli pietūs. Ar mes taip ir liksim nevalgę? Juk mes reichsmarkių tu­ rime. O kad paprašytume esesininkų gal jie nupirktų nors porą kepalėlių duonos? Kvietkaus pasiūlymas labai laiku. Tik nežinia, koks dvi­ kojis žvėris stovi už durų. — Gausim, negausim, bet paprašyti galima. — Reikia prašyti. Kurių velnių knapsoti? Juk į laisvę važiuojam! Ko mes bijom? Blogiau nebus, kaip buvo. Juk mes mirtininkai.' O mirti ar čia, ar ten koks skirtumas,— praskaidrino nuotaiką Balčaitis. Atgijom, sujudom. Vėl įgaliojam Urbonavičių vesti derybas. Sučiužėjo, sušlamėjo seniai kilnotos reichsmarkės. Pas­ klido nuo jų tarsi krematoriumo dūmų kvaptis. Pabeldėm. Atsidarė durys, ir jose pasirodė du sargy­ biniai. — Lagery dabar pietūs. Norime valgyti. Gal malonė­ site nupirkti duonelės? Stai reichsmarkės! Vienas iš jų išsišiepė tarytum piktas šuo tarpuvartėj, pamatęs negeistiną keleivį, ir amtelėjo: 1 — Nepastipsit, išsigimę kalės vaikai. Tonas duonos su­ rijote tinginiaudami, lietuviškos kiaulės! Ką gera jūs davėt reichui? Sušaudyti jus reikėtų, reicho priešai! Rausi . . Trinktelėjo prieš Urbonavičiaus nosį durys. Sužiurom į vienas kitą. 262

— Toks elgesys su mumis nieko gera nežada. Argi į laisvę paleidžiant taip elgtųsi? — Tai kuriems velniams jie mus išvežė iš to „ro­ jaus"? Kur jie mus sugalvojo įkišti? Žingsniuojam iš vieno kampo į kitą, niurnam, pykstam ir laukiam. Laukiam nežinia ko. — Blogiausia, kad valgyt neduoda. Bet va pusdienis ir pralėkė be darbo ir be mušimo!— vėl ramina Balčaitis. Atsibodo vaikščioti. Vieni sėdi ant cementinių grindų, kiti susimąstę stovi atsirėmę į sieną. Kai kurie sėdintieji bando snausti. Rūkoriai su didžiausiu pypkium Žuku priešakyje pikti kaip širšės. Trinktelėjusios atidaromos durys sėdinčius pakėlė ant kojų. — Raus! Raus!— šaukė pilvūzas esesininkas. Išvirtom į lauką. Kilnojam kojas skersai bėgius. Žy­ giuojam, kol atsiduriam prie didžiulio vagono, stovinčio atskirai nuo kitų. Durys atidarytos, pro jas į vidų įšoko vienas mus lydėjusių esesininkų, paskui jį sulipom ir mes. Vagonas ilgas, erdvus. Suolai mediniai. Jo gale pilna prisėdusių rudmarškinių. Keletas netoli durų suolų neužim­ tų. Mums parodo sėstis ant jų. Rudmarškiniai nosis nukabinę, surūgę, veiduose jokios šypsenos, niekas kaip paprastai nekvatoja, nesijuokia. Jie mumis nesidomi, tarsi nemato. Ne tokius juos palikom išvažiuodami iš Kauno. Tada kiekvienas susitraukėlis vaiz­ davo kažin ką. Išsitempęs, išsišiepęs trenkdavo kausty­ tais batais į šaligatvį ir vienas kitam šaukė: „Heil Hitler!", Negreit į vagono galą stuktelėjo garvežio pristumtas kitas vagonas, pasigirdo sukabinamų vagonų žlegėjimas. Garvežys truktelėjo, ir traukinys ėmė bildėti kaukšėti vis greityn ir greityn. Mes važiavom. Niekas nežinom, kur jis trinksi, lekia. Įsiklausau į jo ratų stuksenimą. Nieko negalvoju, tik apie šitą bildesį. Taip geriau. . . Traukinys lekia sustodamas tik didesnėse stotyse, ma­ žesnes pralėkdamas. Po kelių sustojimų supratom, kad va­ žiuojam Karaliaučiaus kryptimi, tėvynės link. Laisvės vil­ tis sušvito veiduose. Net valgyti mažiau norisi. Greičiau,

greičiau į Karaliaučių! Ratai be perstojo kala ir kala. Kauk­ ši, neša vis arčiau tėvynės. Traukinys įlėkė į Karaliaučių jau sužibus vakaro švie­ soms. Sustojo, ilsisi. Išlipo rudmarškiniai, o mes sėdim. Tur­ būt mus veš toliau — į Kauną? Peronui ištuštėjus ir mus iškrapštė. Išrikiavo po du prie vagono. Cia įvyko tai, ko nelaukėm, negalvojom: visiems uždėjo antrankius. Surakino, surišo po du. Dabar tikrai nepabėgsim. Stai tau kelias į laisvę. Visiškai neaišku, kas su mumis daroma. Leidžiamės laiptais žemyn Į požeminį išėjimą į miestą. Požemis pilnas žmonių. Daugiausia moterys, vaikai, kariš­ kiai, seniai ir rudmarškiniai. Vieni skuba į miestą, kiti į vagonus. Traukiniai kūkčioja, švilpia, o mes surakinti trepsim. Požemyje šviesu kaip dieną. Einam atsitraukę vienas nuo kito ir garsiai kalbam, kad praeiviai atkreiptų dėmesį.jog mes surakinti. Gal tarp praeinančių yra lie­ tuvių. Gal išgirs, pasakys vieną kitą lietuvišką žodį. — Be kalbų!— mūsų šnekas nutraukia sargybinis. Nutilom. Niekas į mus nežiūri, niekas nesistebi. Visa Vokietija pilna tokių kaip mes, surakintų, mušamų, badu marinamų, varomų su žvaigždėmis ant nugarų ir be jų. Kilom į viršų, išlipom šalia stoties. Marš pirmyn! 2ingsniuojam apsupti keturių sargybinių važiuojamo kelio pakraščiu, prie šaligatvio. Miestas pritemęs. Daugelyje langų tamsu, jie užtemdyti. Varo mus plačiom ir siaurom gatvėm, gatvelėm, kuriose gausu žmo­ nių, bet jaunų vyrų nematyti, išskyrus vieną kitą kareivį. Liūdna, nusiminusi Vokietija. Šaligatviu nulinguoja berankis, su ramentais nustriksi bekojis. Didesni invalidai sėdi moterų stumiamuose veži­ mėliuose. Jų krūtinės nukabinėtos medaliais, ordinais, bet koją ar net abi tikriausiai paliko Rusijos žemėj. Visi liūdni, nekalbūs. O mes einam ir einam. Pasilpom, kiaurą dieną nevalgę, naktį nemiegoję. Norim sėsti, bet kas leis? Pirmyn ir pir­ myn. . . Pagaliau. . . Dabar jau žinom, kur atvedė. Karaliaučiaus kalėjimas! Sustojam prie geležinių vartų. Esesininkas bel264

džia kaip Krėvės kerdžiaus Gugis, prašo įleisti į „dan­ gaus karalystę". Prasiveria vartai. Mums geriau kaip Gugiui, nereikia aiškintis. Stovim ir tylim. Aiškina ir kiša raštus vienas sargybinis. Suėjus į kiemą, vartai uždaromi, ir mums nuimami antrankiai. Netrukus atsidarė kalėjimo durys, ir kauksim skam­ bančiu koridorium, laiptais kylam į antrą aukštą. Kori­ doriaus gale su bildesiu praveriamos paskutinės durys, ir mes jau kameroje. Kamera tuščia, jokio gyventojo, tik kertėse vorai, guoliuose turbūt utėlės ir blakės. Pasidedam tuščius portfelius ir vaikštom po kamerą tarytum ko ieškodami. Bet nieko nauja. Viskas taip pat kaip ir kituose kalėjimuose: geležinės durys su „akimi" kalinių stebėjimui, prie jų kertėje skardinis bakas su dang­ čiu „skubiam" reikalui, ir viskas. Dabar svarbiausia šiek tiek užvalgyti. N e ! Geriau pra­ šysime, kad leistų į tualetą, grįždami iš jo, paprašy­ sim vakarienės. Beldžiam į duris. Prižiūrėtojui jas atidarius, paaiški­ nam reikalą. Veda jis mus ilgu koridoriumi. Grįžtant Urbonavičius kalbina prižiūrėtoją, aiškina, kad esam be pietų ir be vakarienės, norim valgyti. — Kalėjime jau po vakarienės. Nepastipsite. Ryt gau­ sit. Pasiskirstom narus. Greičiau lendam į guolį: mažiau kankins alkis, be to, norim ir miego. Prasimerkia duryse „akis". 2iūri į gulinčius. Spragteli spyna, prižiūrėtojas liepia lipti iš guolių, nes dar ne ramy­ bės laikas. Dar pusvalandis iki jo. Virstam iš tų savo mi­ gių, apsirengiam. Urbonavičius vėl kalbina budintį, prašo vakarienės. — Nepastipsit, lietuviškos kiaulės! Mes jus kelias die­ nas palaikysim be v a l g i o ! — spragteli užraktas. — Liūdnos naujienos. Bet ką žino tas bliuvis. A r g i nuo jo kas priklauso?— guodžia Alksninis. Nerami buvo naktis. Išbadėjusios blakės ir utėlės puo­ lė mus su įniršiu. Gainiojom jas kiaurą naktį. Prikėlė mus barškinimas raktais į duris ir komanda „Keltis!" Rytas. Klojam guolius, tualetas ir pagaliau pusryčiai. 265

Ir vėl kelionė. Mes dar arčiau tėvynės — Ragainės tvir­ tovės kalėjimo pripelėjusioj kameroj. Praeina diena, kita, penkta. Visos jos tokios pačios, be pakitimų — liūdnos, neramios ir kasdien alkanesnės. Vis labiau puolam į neviltį. Mūsų niekur neveda, niekas mu­ mis nesidomi, sėdim be siuntinių, be kitokio pagalbinio maisto. Mūsų siuntinius dabar greičiausiai ryja blokavas su auklėtoju ar siuntinių karaliaus cenzorius Pliacas. Siunti­ nius namiškiai vis tiek siunčia, nes kas jiems praneš, kad iš lagerio išvykom, kad esam kelionėj. Prabėgo savaitė. Organizmas visas atsargas, sukauptas kūlimų metu, baigia išeikvoti. Nors paskutines savaites dirbom valdkolonoj, bet gavom siuntinius ir buvom sotesni. Kasdien labiau panėšėjom į perdžiūvusius skėrius. Cia trūksta net oro. Galva svaigsta. Daromės vis didesni klipatos. Tačiau blogiausia su Danifinu. Kosulys jį kankina dieną naktį. Sunku žiūrėti. Guolį jis pasirinko po langu, bet oro jam labai trūksta ir čia. Rytais sunkiai keliasi, kartais vaikščioja įsikibęs į narus ir kosti. Atsikosėjęs ir nusis­ pjovęs į nosinę, žiūri į skreplius. Visi matom, kad ten kraujas. Susirūpinę stebim jį ir nežinom, ką reikia daryti. N i e ­ kas mūsų neleidžia net į lauką pasivaikščioti. Įkišo į tą prakeiktą susmirdusį narvą ir dusina. Galų gale nusprendėm. . . Beldžiam. Atidariusiam duris prižiūrėtojui aiškinam, kad vienas iš mūsų serga, turbūt plaučių uždegimu. Tikriausiai turi temperatūros. Jam rei­ kia skubios medicinos pagalbos, gydytojo. — Cia jums ne kurortas! Pakosės ir nustos! — Prašom leisti į kiemą pasivaikščioti. Antra savaitė šitam tvankiam, pripelėjusiam katile, be gryno oro. — Cia jums ne sanatorija! Nenusprogsite! — Prašom pakviesti kalėjimo viršininką! Mes su juo norim pakalbėti. Su jumis daugiau nekalbėsim. Pasigirdo klaikus pamišėlio juokas, ir trinktelėjo durys. — Vyrai, jei nepakvies viršininko ir nesuteiks Daniūnui medicinos pagalbos, paskelbkime bado streiką. Neimkim pietų!— pasiūlė Blazas. Viršininkas neatėjo. 266

— Pietų mes neimsim! Skelbiam bado streiką, kol nepakviesite viršininko! Durys užsitrenkė. Nusirengėm ir sugulėm į guolius. Po geros valandos atsimerkė „akis". Netrukus prasi­ vėrė durys. Prižiūrėtojas ėmė keikti panašiais žodžiais kaip lagery. Liepė lipti iš narų. Atrodė, kad tuojau atsineš lazdą ir ims vanoti kur kam paklius. Bet ne! Keikia, kau­ kia kaip vilkas, net koridorius skamba. — Iš narų nelipsime. Gulėsime. Maisto neimsime, kol neateis viršininkas! Kol nebus įvykdyti mūsų reikalavi­ mai! Prašom pranešti apie tai viršininkui,— kiek išgalėda­ mas šaukė Blazas, tyčia norėdamas, kad išgirstų kuo daugiau kalinių, nes mūsų kamera buvo atidaryta. Pykštelėjo durys, tarytum audros užtrenkiamos. Nu­ kaukšėjo skubūs žingsniai. Dar po valandos į kamerą įvirto keli esesininkai. Vienas jų prisistatė esąs viršininkas. Visi tebegulėjom, tik pakilo Henrikas, taip buvom sutarę. Pirmą kartą prieš esesininkus neatsistojom, nepadarėm štilštando. Stovėdamas prieš viršininką, jis dėstė: — M e s esam lietuviai. Be kaltės suimti, vienuolika mėnesių kalinti Štuthofo koncentracijos lagery. Dabar mus paleidžia, grąžina į Lietuvą. Štuthofo lagerio komen­ dantas pranešė, kad iš Berlyno gautas įsakymas, įpareigo­ jantis mus paleisti į laisvę. Antra savaitė kaip mes čia. Gy­ venam be oro, tvankioj, dvokiančioj kameroj. Neiš­ leidžiami į lauką net pasivaikščioti, o tai priklauso kiek­ vienam kaliniui. Ten siuntinius gaudavom, čia jų negau­ name. Su mumis elgiasi kaip su didžiausiais nusikaltėliais. Mūsų tarpe yra sunkus ligonis, jam skubiai reikia gydyto­ jo. Ir kitiems mums reikia medicinos pagalbos. Iš mūsų teisėtų prašymų juokiamasi, tyčiojamasi. Prižiūrėtojai ne­ mandagūs, plūsta. Mes norime žinoti, ar ilgai tai tęsis? Reikalaujam pasivaikščiojimų gryname ore, pagerinti maistą, medicinos pagalbos. Kitaip — tęsime bado streiką! Blazas kalbėjo ilgai, bet nė vienas esesininkas nesijuo­ kė, nekeikė ir nenutraukė jo kalbos. Tik jam baigus, viršininkas ramiai paaiškino: — Dėl jūsų paleidimo atsirado neaiškumų. Klausimas 267

atviras. Pasivaikščiojimai lauke bus kasdien. Medicinos pagalba, kam ji reikalinga, bus suteikta. Kalėjimo mais­ tas toks pat ir pasiliks. Prižiūrėtojai bus įspėti. Greitai atneš pietus, prašom visus keltis ir valgyti. Kam reika­ lingas gydytojas, pavalgęs tuojau bus nuvestas pas jį. Ar dar turite klausimų? — Kiek laiko numatoma mus čia laikyti? — Nuo mūsų tai nepriklauso. Mes į tai negalime atsakyti. — Turime reichsmarkių. Ar negalima nupirkti duo­ nos, rūkalų? — N e ! Cia yra kalėjimas. Režimas visiems, be išim­ ties. Išimčių nėra ir jums. Supratot?!— pakeltu balsu užbaigė viršininkas, pasisuko ir išėjo. Paskui jį išėjo ir kiti. — Kad tik vėl netektų grįžti į Štuthofą. — Tada pirmą dieną pavirstum į pelen' Blokavas, suorganizavęs banditų gaują, tuoj pat užmuštų! Sutarėm nutraukti bado streiką, 'algyti. Bet jei virši­ ninko pažadai bus nevykdomi, vėl pradėsim badavimą. Pavalgius Daniūnas buvo išvestas pas gydytoją. Gal po pusvalandžio jis grįžo, tačiau dar labiau susirū­ pinęs. Supuolėm prie j o . I mūsų klausimus jis numojo ranka: — Liga užvilkinta, nieko negali padėti. Reikia ilgo gy­ dymo, o čia ne sanatorija. Davė va, tablečių. Nežinau, ar verta jas gerti. Kaip visada nuomonės skyrėsi. Vieni patarėm gerti, kiti siūlė nunešti ir išmesti į tualetą. Kas žino, kas teisus? Kas žino, kokios čia tabletės? 2iūrim į išbalusį Daniūną, virpančioj rankoj laikantį tab­ letes, ir tylim. — Sunku mums, Antanai, nuspręsti. Tu pat matai, ar tas gydytojas nuoširdus, ar tikrai norėjo pagelbėti, ar tik šiaip davė,— pasakė Alksninis. Antanas gėrė. Kitą dieną po pusryčių mus išvedė į kalėjimo kiemą, kur ką tik atvykę stovėjom. Prisistatė du esesininkai su automatais, surikiavo po tris. Atsidarė vartai, ir pirmyn pro juos. A r g i pasivaikščioti ves už miesto? Einam, judam, koja 268

už kojos, kaip lagery klipatos. Prie šaligatvio pamatėm storu sluoksniu pripilta bulvių lupenų. Alkis buvo toks didelis, kad neišlaikėm: puolėm prie jų, rinkom ir dejom į kišenes, nepaisydami sargybinių šūkavimų. Eidama pro šalį senutė, tai pamačiusi, padavė vienam mūsiškiui pusę kepalėlio duonos. Sargybinis griebė iš ran­ kų, ištraukė ir įbruko atgal jai į krepšį, o ją sukeikęs pastūmė, ir senutė vos išsilaikė neparvirtusi. Valom nuo lupenų žemes ir valgom. Atėjom į didelės gamyklos kiemą. Senas pilvotas vo­ kietis davė šluotas, kastuvus ir vieniems nurodė valyti rajoną, o kitiems tvarkingai krauti tuščias dėžes, lentga­ lius, gelžgalius, kuriais buvo užverstas kiemas. Dirbti buvom išmokę lageryje. Neskubėjom ir čia. Nusitvėrę lentgalį nešam dviese, vos judam. Žiūri sargybi­ niai, spjaudosi, o seniokas niurna po nosim ir ragina: — Schneller! Shneller! Shneller, Menchen! Seniui nusibodo niurnėti ir žiūrėti į tokius darbinin­ kus, nusispjovė, mostelėjo ranka ir dingo. Sargybiniai kalbasi, juokiasi, nekreipia į mus dėmesio. Pagaliau susė­ dam ant dėžių ir klausomės. Tolumoj dunksi. Gal tai pava­ sarinė perkūnija, gal jūroje bilda, o gal sausumoj lygina frontą. Jokio supratimo neturim, kur dabar frontas. Gir­ dim bildant, ir mums linksmiau, ne taip liūdna. Dar kelias dienas lervojom į tą celiuliozės fabriką. Bet neilgai: fabriko administracija atsisakė tokių ..gerų dar­ bininkų. Dienos bėga, o mes sėdim ir nežinom, ko laukiam. Daniūnas visai nusilpo. Naktimis prakaituoja, išvien kosti. Vieną rytą stipriau sukosėjo, ir šliukštelėjo kraujas. Bandė eiti, tačiau susmuko kameros viduryje. Kai kurie puolėm daužyti, spardyti duris, šaukti prižiūrėtoją, kiti — prie jo. Baltas kaip popierėlis, lengvutis kaip plunksnelė guli jis ant mūsų rankų tylus, matom, kaip merkiasi mėlynos jo akys. Atlėkęs sargybinis liepia greičiau nešti. Net šešiese jį nešam į kalėjimo medicinos punktą, guldom ant kietos medinės kušetės, o mums įsakoma išei­ ti. Daniūnas, tai išgirdęs, praveria akis ir labai sunkiai, pratęsdamas žodžius, šnibžda:

— Sudie. . . mieli. . . draugai. . . Pasa. . .kykit. . . tė. . .— nebaigė, nutilo, akių kampučiais rieda ašaros, maišosi su krauju. Kiekvienas, jį atlydėjęs, bučiuojam šaltą jo kaktą, ra­ minam. Kakta aprasojusi. Nieko Antanas mums nebesako. Žiūri nemirksėdamas giliai įkritusiom blizgančiom akim, ir nežinia, ar mus mato. Ateina su švirkštu gydytojas. Pasmirdo karboliu. Nusisukam ir einam, palikę mieląjį draugą. Nuo durų dirsteliu į ramų jo veidą. Matau prasivėrusias lūpas. Kameroje, susiradę nuošalesnį kampelį, stovim ir braukiam ašaras. Neapsakoma tyla ir skausmas. Žinom, kad Daniūnas jau negrįš, daugiau jo nematysim. Baigė kančių kelią. Lietuva neteko inžinieriaus, o mes gero draugo. Rytą, prižiūrėtojui pravėrus kameros duris, šokom klausinėti: — Kaip Daniūnas? G y v a s ? . . — Ne aš gydau! Nežinau! Į tualetą! — Ot, čia tai prižiūrėtojas! Išlaikąs valstybinę pas­ laptį,— kažkuris paleido repliką. Tik vakare jį pakeitęs sakė: — Jūsų draugas nepasikėlė nuo suolo. Mirė jums išė­ jus. Palaidojom Ragainės kapinėse. — Ar mirusius kalinius laidojat karste?— paklausėm. — Karste. . . Žinoma, tas karstas labiau panašus į dė­ žę, nedažytas, neobliuotų lentų. Bet karstas. Netekom antro draugo. Slėgė liūdesys. Tylėjom, pas­ kendę mintyse. Pagerbėm velionio atminimą tylos minute, garsiai su­ kalbėjom „Viešpaties angelas" ir kameros sienoje įrėžė­ me: „Šioje kameroje 1944 metais k o v o 11 dieną mirė Štuthofo koncentracijos lagerio kankinys lietuvis inžinie­ rius Antanas Daniūnas. Štuthofo pragare išbuvęs vienuo­ lika mėnesių, pakėlęs baisius žiaurumus, kančias, mirė pakeliui į Lietuvą". Po šiuo nekrologu visi įrėžėm savo pavardes. Likome keturiolika. įpusėjo ketvirta savaitė — balandžio mėnuo, o mes vis dūstame šioje kameroje, kasdien sekinami alkio ir bado. 270

Vieną rytą, po pusryčių, įėjęs prižiūrėtojas liepia pasiimti, kas mums priklauso, ir eiti paskui jį. Širdis pradėjo smarkiau plakti. Kur? Į kitą kalėjimą? Lagerį? Džiaugiamės, kad pagaliau ištrūkom iš šios pripelėjusios lindynės, atėmusios iš musų Antaną. Kieme stovi brezentu dengtas sunkvežimis. Uždengtas ir jo galas. Du sargybiniai patikrina pagal sąrašą ir liepia lipti į mašiną. Jie sėda sunkvežimio gale, o mes priekyje. Nėra net mažyčio plyšelio, skylutės, pro kurią galėtume matyti išorinį pasaulį. Subarškėjo atidaromi vartai. Sunkvežimis sukinėjasi, šokinėja, lekia, brezentas plakasi, bilda į išlenktus rėmus. Visi tylūs. Turbūt galvojam tą pat: „Kur mus veža? Kur?" Sumažėjus greičiui kartais išgirstam vokišką šne­ ką. Aišku, važiuojam pro vokiškas sodybas, per mieste­ lius. Ištempę ausis klausom, kas girdėti už to bildančio brezento. Kur mes dabar galėtume būti? Mašina kartais lekia kaip patrakus, kartais sulėtina greitį, sukinėjasi. Gir­ dėti prasilenkiančių mašinų ūžesys. Sargybiniai snūdu­ riuoja. Jau daugiau kaip dvi valandas mes šokinėjam šioje „dėžėje", lekiam ir lekiam. Staiga sucypė stabdžiai, sunk­ vežimis šliauždamas „sučiaudėjo" ir sustojo. Pavirtom ant vienas kito kabinos link. Automatai barkštelėjo į suolus, snaudžiantys sargybiniai pabudo. Trinktelėjo kabinos du­ relės, vokiškai nusikeikė. Salia mašinos pasigirdo: — Tarrr. .. T a r r r . . . Nuo tu, g y v a t e ! . . Kur tave vel­ nias neša? Ar ne matai, kad arklys baidosi?! Vairuotojas užtrenkė dureles, suktelėjo mašiną į šalį, ir vėl kelionėn. Bet mūsų veidai nušvito. — Vyrai, girdėjot? Ar girdėjot?! Juk tai suvalkietis šū­ kavo! Mes Suvalkijoj — važiuojam Lietuvos keliais! Spaudėm vienas kito rankas, šypsojom. Užmiršom alkį. Akyse spindėjo džiaugsmas, linksmai šnekučiavomės. Mašina ir laikas bėga pirmyn. Mums atrodė, kad vis­ kas sustojo, kad sunkvežimis lyg įstrigęs vežimų, maši­ nų sraute neįstengia jų pralenkti. Tačiau jis lėkė kaip lė­ kęs, kai kur tik stabtelėdamas. Tada išgirsdavom praei­ nančių žmonių lietuvišką šneką. 271

Matyt, važiavom miestelių, o gal miestų gatvėmis ir stabtelėdavom sankryžose. Vieno tokio stabtelėjimo metu išgirdom berniuko šauksmą: — Stasy, laukiu ateinant! Nepasivėluok! Jokios abejonės — mes Lietuvoje, tik kur? Ilgai lėkusi mašina tarsi pavargusi sulėtino greitį ir ėmė sukinėtis, stovinėti. Jautėm, kad įvažiavom į miestą. Girdėti pravažiuojančių mašinų gaudesys, signalai. Ir pagaliau. . . po staigių posūkių sunkvežimis sustojo. Mūsų sargybiniai pašoko, vienas išsiropštė iš kėbulo. Netrukus sugirgždėjo geležiniai vartai. Tai kalėjimo vartų girgždesys. Jis mums įsmigęs į smegenis. Mašina truk­ telėjo pirmyn ir vėl sustojo. Vėl barkštelėjo uždaromi vartai. Antrasis sargybinis iškišęs galvą pažiūri ir iššokęs įsa­ ko mums išlipti. Beveik pirmutinis išsmukęs iš kėbulo surikau: — Vyrai, mes Kaune! Vyrai, mes tėvynės kalėjime!— norėjau kristi ir išbučiuoti Lietuvos žemę. Bet ir šis kiemas nulaistytas nekaltų žmonių krauju, ašaromis. Visi kalėji­ mai tokie patys. Akimirką atmintyje šmėkštelėjo tie laikai, kai, šitiems vartams už manęs užsidarius, buvau persigandęs, bailiai žvalgiausi įžengdamas į nežinomą siaubo karalystę. Stovė­ jom štai ten su prancūzų profesoriumi Matorė „įkišę" nosis į sieną. O paskui mus išskyrė. Ejau nusiminęs, spaudžiamas nevilties, liūdesio. Ne, geriau apie tai negal­ voti! Dabar džiaugsmas. Norėjosi šaukti, kad net už aukštų kalėjimo mūro sienų ir geležinių vartų girdėtų. Tai kas, kad mes nelaisvi, bet mūsų kojos stovi ant savo tėvynės že­ mės, ant kurios niekad netikėjom atsistoti. Niekas mūsų nerikiuoja. Stovim kiemo kraštelyje ir žvalgomės. Akimis aprėpiu nykų mūrinį pastatą su gro­ tuotais langais, kurie man vėl priminė baisią praeitį. Dabar ant langų nėra dėžių, kurios buvo juos pridengu­ sios, palikdamos tik siaurutį dangaus ruožą. Jos nukabin­ tos. Vieni jas uždėjo, kiti nuėmė. Po metų. . . Po metų. . . Vėl stoviu ant tavo žemes, mielas mano Kaune. Kas galėjo tikėti?. . Kas?. . Iš tenf kur 272

kasdien girdedavom: „Jūs esate čia tam, kad išrūktumėte pro kaminą! . . " .Jūs atvežti sunaikinti". Kas galėjo tikėti? Kas bus toliau, nežinom. Bet Kauną pamatėm! Cia netoli. . . Visai netoli gyvena mano mielosios. Jos irgi neži­ no, kad aš čia, taip netoli nuo jų. Oras ir tas, atrodo, toks mielas, savas. 2virbliai, čir­ škiantys medžių šakose, pavasario saulės atokaitoj, iokie artimi, savi. Viskas sava. . . Tik tas caro Rusijos laikų statinys, man visada kėlęs baimę, ir dabar baisus, baisus. . . Ne taip dar seniai čia stebuklingai išlikau gyvas. . . Ilgai stovim. Gal mūsų jau neves į tą nejaukų „viešbu­ tį", gal atsivers vartai, ir lieps eiti į namus? Stovim vieni. Šypsomės. Netikim tuo, kas įvyko. Til man neduoda ramybės prisiminimai, skraidantys šiam kieme mirties šmėkla. Kiek čia nesulaukė laisvės? . . Kai laisvė buvo taip arti. Ateina bent penki vyrai. Vieni civiliniais drabužiais, kiti uniformuoti esesininkai. Visi darom „Mūtzen ab!", pasitempiam ir stovim. Vienas iš civiliai apsirengusių prabyla: — Aš esu kalėjimo viršiuinkas. Sveiki, broliai lietuviai. Mes seniai jūsų laukiam. Jūsų grįžimas į Lietuvą — tai visų lietuvių pastangos. Gaila, reikės jums dar pabūti šia­ me kalėjime, kol bus išspręsti kai kurie klausimai. Stai mano pavaduotojas nuves jus į kamerą. Netrukus gausit pietus. Sėkmės! Kur man jo veidas matytas? Kur? . . Negaliu prisi­ minti. — Prašom paskui mane! Kylam geležiniais laiptais, kurių skambantis aidas man gerai pažįstamas, daug kartų girdėtas. Pasiekę antrą aukš­ tą, praėję koridoriaus viduryje stovintį geležinį sargybi­ nio narvą, pakliuvom į vakarinę kalėjimo pusę. Koks sutapimas! Atsidūrėm toje pačioje kameroje, kurioje jau buvau sėdėjęs ir iš kurios išėjau į laisvę. Ji dabar tuščia. Visai nepanaši į tą, kurią pirmą kartą gyvenime tada pamačiau. Tada, kai vidurnaktį buvau į ją įgrūstas, nebuvo narų, ir žmonės gulėjo taip, kaip mes koncentracijos lagerio poilsio kambaryje — žmogus prie žmogaus kaip silkės statinėje — ant šono, nebuvo kur nė 273

kojos pastatyti. Karštis ir tvankumas! Tada sukritau štai čia, ant šito skardinio bako—„paraškęs" ir sėdėjau, bijo­ damas pajudėti. Dabar prie sienos stovi dviaukščiai mediniai narai. Galinėje sienoje aukštai tas pats langas su grotomis, išei­ nantis į A d o m o Mickevičiaus gatvę, tik ant jo nebėra dėžės. Per visą kamerą ilgas gerai nušveistas stalas, abi­ pus jo ilgi suolai. Grindys ką tik išplautos, dar drėgnos. Narų gultai su naujom antklodėm, čiužiniai užtiesti bal­ tom paklodėm, pagalvėliai įvilkti į baltus užvalkalus. Atsi­ dūrėm tarsi ligoninės palatoj, į kurią Štuthofe buvau per­ keltas iš dvokiančios duobės. Viršininkas sakė: „Seniai mūsų laukia". Matyt, kad lau­ kė. Perėjus daugybę Vokietijos lindynių, ši kamera visus nustebino. Stovėjom lyg apsvaigę. Nubloškę tuščius port­ felius, pradėjom kalbėti, spręsti nauja linkme pakrypusią mūsų gyvenimo problemą. Sutarėm apie Štuthofą nieko nepasakoti. Nors gerai pri­ imami ir esam tarp lietuvių, bet praeities pamokos neuž­ mirštamos. Vargšas Daniūnas, nesulaukė šios dienos. Kokia baisi lemtis lydi žmogų. Vos kelios dienos kaip jis guli priešo žemėje — Ragainės kapinėse. Subildėjo atidaromos durys, pamatėm prižiūrėtoją. — Jūs galite, jei norite, gulėti, sėdėti, vaikščioti. Jums kalėjimo režimas netaikomas. Turbūt jums sunku ne tik vaikščioti, bet ir sėdėti. Labai esat išvargę. — Vyrai, Ir mes tapom „garbės kaliniais"— juokiasi Kvietkus. — O dabar siūlyčiau užbaigti Štuthofe pradėtą karą su utėlėmis. A r g i lįsime į tokias lovas utėlėti. Galbūt parsivežėm ir kitokių parazitų,— pasiūlė Petras Lugas. Vėl atgijo neseni prisiminimai —„medžioklė" prie ba­ rakų, „ožys" ir bizūnas. .. Pirmoji naktis tėvynėje rami, tik sapnai neleidžia gerai miegoti. Užmerki akis, matai prie krematoriumo kalnus sušutusių lavonų, iš Daniūno burnos besiveržiantį kraują, paskutines jo ašaras. Pašoksti, atsisėdi guolyje. Viešpatie, kada tie košmarai paliks mus ramybėj? Nejaugi jie mus lydės visą gyvenimą? Daugelis mūsų per miegus kalba. Su 274

kuo jie kalba? Kalbu ir aš, nes Henrikas klausia: ..Su kuo tu, Vladai, šiąnakt kalbėjai? Ginčijaisi, juokeisi, keikeisi". Aš neprisimenu. Tikriausiai su blokavų ar kapu. Kauno kalėjime pirmas rytas. Ilgokai gulim, nors esam pabudę. Nieks nekelia, nebarškina į duris raktais, nepokši lazda. Kalbamės, kol išgirstam atžlegantsu pusryčiais. Greit virstam iš narų, klojam guolius, einam į tualetą, prausia­ mos. Po pusryčių atėjo kirpėjas. Kiekvienas, paėmęs ant sta­ lo gulintį veidrodį, „grožimės" savimi — daugiau buvom panašūs į nežinomos kilmės džiunglių beždžiones negu į Kauno gyventojus. Netrukus visiškai pranyko per galvą ei­ nanti „utėlių autostrada". Nukrito gerokai ūgtelėjusios barzdos, ūsai — įgijom žmogaus pavidalą, tik atsikišę skruostikauliai, susiraukšlėjusi veido oda, įkritusios akys, sužvilgęs žilas plaukas gerokai sendino. Įėjęs prižiūrėtojas paprašė dviem eiti paskui jį. Kur dabar? Laukiam jų grįžtant. — Pas gydytoją buvom!— vos įkėlę kojas šaukia jie. Eina kiti du. Sitų šokom klausinėti, ką sakė, ką darė? — Pasvėrė, paklausė širdies, plaučių, pabaksnojo, pa­ stukseno. Paklausinėjo, kuo sirgome, „pasidžiaugė", kad „neblogai" atrodom, ir viskas. Priėjo eilė ir man. Sveriu 38 kg. Visų mūsų svoris pana­ šus. Tik aukštesnieji sveria kilogramu kitu daugiau, o ma­ žesnieji dar mažiau. Papasakojau, kuo persirgau, apie ligos reiškinius, eigą, gydymą. Gydytojas ilgai žiūrėjo į ma­ ne ir tylėjo. Palingavo galvą, patraukė pečiais, paskui suda­ vęs per atsikišusį mentikaulį, tarė: — Su jumis įvyko stebuklas! Geležinis žmogus esate! — Taip, tikrai stebuklas, kad likau gyvas. Niekas nei­ šėjo gyvas iš tos ..ligoninės", kurioje buvau ..gydomas"!— daugiau nieko negalėjau kalbėti, nes žodžiai įstrigo ger­ klėje. Netikėtumai ėjo vienas paskui kitą. Vėl atsidarė durys, pasirodė prižiūrėtojas, kažką laikydamas rankoje ir ištarė mano vardą ir pavardę. Atsiliepiau. — Cia jums nuo draugų. Valgykite, stiprinkitės. Iš popieriaus išvyniojau ir ant stalo padėjau porą keptų 275

vištų, kepalėlį duonos, sviesto, sūrio, pyrago ir gabalą virto kumpio. — Na, vyrai, prašom prie stalo! Mano draugai vaiši­ na. Prašom visus — sėskim ir valgykim. Sėdėjau nusitvėręs vištienos kulšį, o mintimis buvau pas tuos, kurie dabar mane vaišina, kurie neužmiršo, galbūt šiek tiek padėjo ir mano šeimai. Žinau, kas tie draugai. . . — Vladai, ko tu dabar nevalgai? Matai, mes šveičiam be pasigailėjimo. — Gerai darot. Aš mintimis nubėgau pas draugus... — Geri, Vladai, tavo draugai! Geri! — Ne visi. Vienas, matot, išsiuntė į Štuthofą. Ne vi­ si. ,. O dabar reikia valgyti. Darosi aišku, kad mūsų dabartinė padėtis atsirado tik dėl to, kad vokiečiai pralaimi fronte. Pirmiausia turim dė­ koti tiems, kurie juos pliekia, žūsta kartu ii už mus. Jei vokiečiai būtų žygiavę tik pirmyn, apie jokį paleidimą ne­ galėjo būti kalbos. Naujos lietuvių grupės būtų vežamos į Štuthofą, o mes seniai būtume iškepę ir išrūkę pro kami­ ną. Turbūt vokiečiai, pamatę, kad pralaimi, su mūsų tėvy­ nės įtakingais žmonėmis žaidžia kažkokį žaidimą, į kurį ir mes įtraukti. Gal tuo norima Lietuvos jaunus vyrus privi­ lioti į vermacbtą, kad jie nebėgtų į mišką, bet pastotų kelią besiveržiančiai Raudonajai Armijai? Tačiau pamatę, kad jų kėslai nepavyko, gali greit nusimesti avių kailius ir vėl virsti vilkais. Tai gali atsitikti tuoj pat, mums ką tik sukirtus vištieną. Tada mūsų kelias pasuktų atgal — į kon­ centracijos lagerį!Mūsų padėtis gali keistis ne dienomis, bet valandomis. Gali apkaltinti negirdėtais nusikaltimais reichui, surengti viešą teismą ir pakarti vienoje Kauno aikštėje neklusniems lietuviams įbauginti. Kas žino? Juk Kauno kalėjimas tai dar ne laisvė. Keturiolika galvų — keturiolika nuomonių. Įdomu, kokia padėtis fronte? Ar yra antras frontas? Ar anglai ir amerikiečiai jau muša vokiečius Europoje? Gal jie pasitenkina perskrisdami lėktuvais virš Dancigo, Štuthofo ir kitų Vokietijos miestų tik pagąsdindami? Nieko negalim išspręsti. Samprotaudami prieinam prie 276

keisčiausių išvadų, o klausimai lieka be atsakymų. Susiginčijam, bet argi galim susipykę gyventi? Patylim, nuryjam kartėlį ir vėl ramiai kalbamės. Ypač irzlūs rūkoriai. — Kad gaučiau gerai patraukti dūmo, nebaisios būtų ir kartuvės,— juokiasi mūsų didžiausias rūkorius Pranas Žu­ kas. Mums aišku, kad gaunam ne kalėjimo davinį, tik jo vis dėlto mažoka. Kylam nuo stalo, vaikščiojam, žiūrim pro langą į dangų, akimis sekam plaukiančius debesis. Rūkoriai laukia išganingo dūmo. Staiga Žukas taria: — Vyrai, reikia išspręsti svarbų klausimą. Suklusom. — Mūsų apklausa, man atrodo, neišvengiama. O jeigu gestapas už paleidimą mėgintų užverbuoti? — Atgal į Štuthofą arba į kartuves!— vieningai atsa­ kom.— Ne tam kentėjom, kad pasidarytume išdavikais! — Ne dėl to jie mus paleidžia. Kai papadės svyla, ne galvoj verbavimas. Jie to mėšlo turi pakankamai. Cia daug svarbesni dalykai, kurie galbūt ir liks mums amžina pas­ laptimi,— samprotauja Stankevičius. — Tik jau v ė l neįsileiskime į samprotavimus. Ot, kad gavus šaškes, šachmatus ar kokią knygą, kad ir „Mein Kampf" paskaityti. Gal būtų ramiau,— vaikščiodamas po kamerą šneka Kulys. Iš tiesų kitos dienos rytą gaunam šaškes, šachmatus, o svarbiausia išsipildo rūkorių norai. Užgulus žaidimų lentas, laikas greičiau bėga. Be to, prieš pietus pusvalandžiui esam vedami į kalėjimo kiemelį pasivaikščioti. Tai maža aikštelė, aptverta aukšta mūrine tvora. Iš jos matyti tik didelis dangaus skliautas. Einam paskui vienas kitą ratu nekalbėdami, nors prižiūrėtojas prie musų nestovi. Taip gera kvėpuoti tėvynės oru! Einu ir galvoju apie žmoną ir apie mažytę dukrelę, kurios visai arti. Kažin, ar ji žino, kad aš čia? Bet jeigu draugai žino, argi jie nepranešė tokios naujienos? Grįžęs iš pasivaikščiojimo vėl gaunu didelę draugų siun­ tą. Maistas susuktas į tos dienos lietuvišką laikraštį. Prižiūrėtojas lyg to nematydamas paliko jį mums. Suki277

šom nosis į laikraštį, kurio nematėm ir neturėjom rankose kiaurus metus. Norėjom surasti kas mus labiausiai do­ mino: gal paaiškės, kaip lyginamas frontas, kur jo ribos. Greitai supratom, kad vokiečių kariuomenės padėtis fronte liūdna. Kas dabar galėjo tikėti jų šnekomis, kad jie ruošia galingą atsakomąjį smūgį Raudonajai Armijai su­ triuškinti. Kas gali tikėti jų stiprybe, jeigu jie išvejami iš miestų, iš didelių žemės plotų? Radom mažytę žinutę, kad J A V ir D. Britanijos ka­ riuomenė yra išsilaipinusi Sicilijoje ir ten vyksta kovos. Trečią dieną po pusryčių į kamerą įvirto prižiūrėtojas su dideliu faneriniu juodu lagaminu. Pažinau. Juk tai maniškis, kurį pats pasidariau išeidamas į Lietuvos kariuo­ menės būtinąją tarnybą! — Cia jums nuo žmonos,— pasakė. — Na, vyrai, dabar laikykimės! Prašom prie stalo. Siuntinius pradėjo gauti ir kiti draugai. Penktą dieną po pietų mane iškvietė iš kameros. Kiekvienas žingsnis koridoriuj skamba kaip dūžtantis stiklas. Jis visada skaudžiai skardus. Kiek šiuo koridorium pro tuos geliančiai skambančius, girgždančius narvus mano žingsniuota! Kiek kartų turėjau į šias sienas įdūręs nosį stovėti, kol pro mane prašlepsės prižiūrėtojo varomas kitas tokio pat likimo kalinys, nes mums nevalia matyti vienas kito veidą! Nepažįstamasis praeidavo. — Sagom marš. .. Einu ir aš. Einu, o širdis kaip ne savo vietoj. Ką išgir­ siu: — Skaži pravdu, svoloč! Dabar einu paskui prižiūrėtoją. Nors jis nepaniuręs, šypso, tačiau vis tiek neramu: per daug skausmo nuosėdų širdyje. Lipam į viršutinį aukštą. Šitas aukštas, šitie kam­ bariai man gerai pažįstami. Prieš trejus metus jie buvo tardytojų, fotografų ir kitų tarnybų kambariai. Daug kar­ tų čia mano būta. Stai šitame buvau nufotografuotas — tai fotografo kabinetas, o antai aname liepė sakyti teisy­ bę, kurios nežinojau. Visko buvo. . . Atsibodo.. . Tokia beprasmė kančia. Sakiau tai, ko norėjo tardytojas, ir vis nebuvo mano „nusikaltimų" galo. 278

Ir dabar, kai prižiūrėtojas atidarė to paties tardymo kabineto duris, šiurpas nupurtė — tardymui? . . Įėjęs pama­ čiau, kad jame jokios gyvybės nėra. Stalas ir pora kėdžių stovi ten, kur ir tada stovėjo. Du dideli grotuoti langai j Mickevičiaus gatvę — kambarys pilnas šviesos. Ak, tos grotos. . . Jei tada būtų jų nebuvę, tikriausiai būčiau ..išskridęs" pro langą. Šmėkštelėjo vertėjas, tardy­ tojas, ausyse suskambo: „Sušaudyt tave, svoloč! Pas bal­ tąsias meškas tokius lietuvius kaip tu pasiųsti!" Cia baigėsi mano kančių pirmas etapas. Pasirašius paskutinį „prisipažinimų" puslapį, tardyto­ jas, užvertęs „baisių nusikaltimų" knygą, pasakė: — Vsio! Sledstvije zakončeno! 2iūri į mane, šypso. .. Ir dar girdžiu: — Dvadcat piat let k belym medvediam! Šiurpūs prisiminimai... — Prašom, prieikite arčiau prie lango ir pažiūrėkite į aną Mickevičiaus gatvės pusę,— lyg pažadino prižiūrė­ tojas.— Gal pažinsite, kas ten stovi? Pilnas šaligatvis skubančių, einančių vyrų ir moterų. Kokie j i e laimingi. Jie laisvi. Eina, kur nori. O aš už grotų. Perbraukiu ranka sau per akis! Viešpatie, tai ji! Tai mano geroji Danutė! Stovi ir moja ranka. Kaip tada prieš metus, mane išvežant į nežinią. Dabar ji linksma, juokiasi, kažką sako. Negirdžiu, bet iš lūpų suprantu: „Išleis! Išleis! Greit išleis!" Salia jos jauniausios mano sesers Bronytės vyras Ka­ zimieras. Jis irgi juokiasi. Jis visada linksmas, šypso. Kazimieras irgi moja ranka ir kartoja tuos pačius žodžius. Judinu lūpas ir tyliai atsakau: — Suprantu! Ačiū už gerą naujieną! Ačiū už siuntinius! Aš sveikas! Nežinau, ar jie iš mano lūpų supranta. Tuos žodžius kartoju keletą kartų. Danutė siunčia man bučinius ir vis moja. Praeiviai stab­ teli, žiūri j mano žmoną ir svainį, mėta žvilgsnį į langą, prie kurio aš stoviu. Vienas kitas sustoja, bet jų nepažįstu. Taip noriu ilgiau pastovėti, pažiūrėti į mano geruosius 279

žmones, į tą, kuri manimi nenuilstamai rūpinosi, bet prižiū­ rėtojas mandagiai taria: — Gal pakaks. Kad neatkreiptume nepageidaujamų as­ menų dėmesio. Dar kelis kartus mosteliu ranka atsisveikindamas, pa­ siunčiu bučinį ir nueinu. — Ačiū, mielas žmogau, už tokią staigmeną. Padėkoki­ te už mane tiems, kurie sudarė sąlygas pamatyti žmo­ ną. Draugai tuoj apspito. — Kur buvai? — Vyrai, turėjau pasimatymą su žmona ir svainiu!— kalbėjau tarytum apsvaigęs.— Vyrai, mačiau žmoną! Koks aš laimingas! Ji matė mane! Nusiraminęs papasakojau pasimatymo aplinkybes ir ką supratau iš jos lūpų. Nebežinau, kiek kartų draugai nušvitę klausinėjo, o aš jiems pasakojau visas smulkmenas. — Sakyk, Henrikai,— kai džiaugsmas kiek atlėgo, klausiu Rlazą,— kodėl kalėjimo administracija man suren­ gė tokį keistą pasimatymą? Ne pasimatymų kambaryje. Abu tylim ir sukam galvas. Pagaliau Henrikas išdėstė savo nuomonę: — Turbūt gestapas uždraudė mums bet kokius pasima­ tymus su artimaisiais. O draugai norėjo tave parodyti žmonai ir tau ją. Kitokio tikriausiai pasimatymo admi­ nistracija negalėjo suorganizuoti. Kas gali pasakyti, kas čia su mumis daroma? Greit bus savaitė, o mes sėdim ir kažko laukiam. Sėdžiu ir galvoju: „Kur man matytas ninkas? Matyt, jo dėka ateina draugų ir tiniai, suorganizuotas šis pasimatymas ir mingas mūsų gyvenimas. Aišku, viskas be Stengiuosi prisiminti, kur jį mačiau.

kalėjimo virši­ namiškių siun­ visas šitas lai­ gestapo žinios!

Staiga jo vaizdas iškilo. . . Stai šitoj kameroj, kai vie­ nas prie kito gulėjom ant šono sakytum supresuoti, buvo ir jis. Toks pat kalinys kaip aš. Taip, tas pats. . . Gerai mokėjęs Morzės abėcėlę ir ja susikalbėdavęs su kitų kame­ rų kaliniais. Gaila, jo pavardės iš tokios daugybės žmonių neprisimenu. Taip, tai jis. . . Kameroj jį vadino kapitonu.

Tada man nerūpėjo, ar jis kariuomenės kapitonas, ar tik vadinamas kameros kalinių kapitonu. Aš gulėjau šitoje pu­ sėje, o jis priešingoje. Dieną būdavo užimtas: stuksen­ davo ir stuksendavo į sieną. O laisvu laiku vaikščiodavo po kamerą ir atlikdavo sportinius pratimus: kilnodavo rankas, kojas, tūpčiodavo, sukinėdavosi. Tada man neteko su juo kalbėti. Jis buvo nešnekus, o ai> toks nedrąsus it pirmokė­ lis, patekęs į mokyklą pirmąią mokslo metų dieną. Stai prie šitos sienos gulėjo vienuolis pranciškonas ku­ nigas Dirvelė. Man atėjus, po poros dienų jis paskelbė bado streiką. Dieną naktį gulėjo, nieko nevalgė ir negėrė. Neį­ baugino jokie prižiūrėtojų grasinimai, keiksmai, žadamos bausmės. Antrą bado savaitę jis pagelto, sukrito, panėšė­ jo į lavoną. Vieną rytą įvirto du prižiūrėtojai su neštuvais, įvertė į juos Dirvelę ir išnešė. O nuo ryto iki vakaro po kameros vidurį žingsniavo jaunas, aukštas, juoda barzdele, mėlynomis akimis, gražus jaunuolis. Sakėsi esąs teatro aktorius. Tai kameros didžiau­ sias optimistas, nuolat juokinęs įvairiausiais ką tik „iškep­ tais" anekdotais. Pasakojo ir pasakojo apie naujus įstaigų direktorius, viršininkus. A p i e karininkus: leitenantus, ka­ pitonus, majorus, pulkininkus, kabinančius tortą nešvariais pirštais, superkančius maišus dešrų, sviesto, taukų, lašinių bei kitų gėrybių ir siunčiamus iš mažosios Amerikos, kaip jie vadino,— Lietuvos — j plačiąją tėvynę giminėms. Apie jų žmonas, katiušas, einančias į teatrą su naktiniais balti­ niais ir juokinančias teatro lankytojus. Kartais jis vaidina jo atliktus teatre vaidmenis, o kar­ tais ima garsiai dainuoti švelniu baritonu operų arijas. Prižiūrėtojas atidaręs duris šaukia: — Molči, svoloč! O šis šaukia: — Molči, predatel! Pagaliau jį nutvėrė trys prižiūrėtojai, užlaužė rankas ir ištempė iš mūsų kameros. Vieni sakė, kad į karcerį, kiti, kad į rūsio vienutę. Jo daugiau nematėm. Kamera liko liūdna. . . Tik tas nuola­ tinis stuksėjimas į sieną netilo. . . — Pasivaikščiojimui!— šūktelėjo prižiūrėtojas, ir ma­ no prisiminimai nutrūko. 11.— 24<>0

281

Ėjom kaip visada vorele ratu. Zingsniavom su savo mintimis, ateities svajonėmis. A p i e tai, kaip gyvensime laisvėje. Laikas bėgo. Maisto turėjom pakankamai ir alkio nejautem. Bet Įtaringos, neramios mintys kankino — kodėl mus čia laiko? Kodėl nepaleidžia? Ko laukiam? Nuogąsta­ vom, kad taip belaukiant gali įvykti netikėtų permainų ir likimo rodyklė, slinkusi palankia mums linkme, gali pasi­ sukti priešingai, ir mes, užuot išėję į laisvę, galim vėl atsi­ durti koncentracijos lagery. Tai būtų mūsų mirtis. Šeštos dienos vakaras Kauno kalėjime. Ar nepasikartos Ragainės kalėjime praleistas laikas? Kiek dar bus tų vakarų čia? Niekas netardo, neklausinėja. Tarytum gestapas mus visai užmiršo arba kažin kokį velnią rezga. Jau ir septintos dienos pusryčiai. Vėl slenka diena kaip ir kitos. Ji soti, nealkana, bet nerami. . . Atsidaro durys, ir vėl mane šaukia. Kur dabar? Gal vėl su kuo nors pa­ simatyti? Tačiau dabar ne aukštyn, o trepsim, lipam že­ myn. Atsiduriu kieme. Cia stovi viliukas r o šalia jo gesta­ pininkas, tik be automato. Ant diržo pūpso odinė makštis. Kitas gestapininkas sėdi prie vairo. Stovintis prie mašinos liepia sėsti į galinę sėdynę. Greta manęs klesteli ir jis. Atidaromi vartai. Mašina trūkteli, ir važiuojam. Supratau kur. . . Širdis daužosi, girdžiu jos tvinksnius, purto virpulys — tarsi būčiau įmerktas į šaltą vandenį. Mašina pasuko Kęstučio gatve, o čia pat gestapo rūmai, iš kurių prieš metus išvykom į lagerį. Galvoje minčių chaosas. Ko klaus? Ką reikės atsakyti? įvažiavom į Vytauto prospektą. Viliukas sustojo, kaip tada, prie tų pačių durų, ir— laiptais aukštyn. ( antrą aukštą. Įveda į erdvų, švarų kambarį. Prie dviejų stalų sėdi po gestapininką. Vienas jų vertėjas. Jie linksmai juokauja. Aš stoviu prieš juos kaip po ko­ mandos „Stilstand!" ir ..Mūtzen ab!" Negaliu išlaikyti prie šlaunų priglaustų rankų, jos virpa. Suprantu — spręsis mano likimas. Pažiūrėję į skurdžią mano išvaizdą, gestapininkai lyg nustebę nustoja juoktis, liepia sėstis. 2H2

Sėdžiu ir negaliu nusiraminti, virpu. Tai pastebi ir jie. — Sergi?—klausia tardytojas Vertėjas išverčia. Atsakau lietuviškai: — N e . . . Sveikas. — Telksnys Vladislovas? — Taip. — Na, kaip lagery? Kaip ten sekėsi? Kaip patiko?— apibėrė klausimais. — Kaip lagery. Kas ten gali patikti ar nepatikti. Aš ne išimtis, kaip visiems. . . Suprantama, ne laisvė ir ne sa­ natorija. — Blogai buvo? — Lageris — ne kurortas. — Tai ką, gal ten būdamas persigalvojai? Dabar pasa­ kysi tiesą, kurios prieš metus nenorėjai sakyti? Laiko tu­ rėjai apsigalvoti. — Nesuprantu, ką aš turėjau persigalvoti? Ten nebuvo kada galvoti. Reikėjo dirbti. Aš tada visą tiesą pasakiau. Galiu ir dabar tai patvirtinti. Nieko blogo nesu padaręs. Niekšo buvau neteisingai įskųstas. Jis norėjo manimi nusi­ kratyti, kad nereikėtų grąžinti skolos. Aš nekaltas. Tai vis­ kas, ką galiu jums ir dabar pasakyti. Prieš tardytoją gulėjo popieriaus lapai, matyt, prieš me­ tus užrašyti šykštūs mano parodymai. 2iūrėjo jis į tuos lapus — galbūt skaitė?— beldė pirštais į stalą ir tylėjo. Bjauri tyla. Paima parkerį, sukinėja tarp pirštų ir vis tyli retkar­ čiais įsmeigdamas žiurkiškas akis į mane. Nenuleisdamas žvilgsnio ir aš žiūriu į jį. Jau nebe­ virpu, jaučiuosi gerai. Pasiruošęs net kančiai. . . Pagaliau tardytojas prabyla: — Užsispyrimas nieko nepadės. Gali dar sugrįžti ten, kur buvai. Jei ten nepatiko, pasistengsim paieškoti geres­ nės vietos. — Galite vežti, kur norite, bet ką nors naujo pasa­ kyti neturiu ir negalėsiu. Sakau tiesą — aš nekaltas! Metus atpyliau dėl to, kad žemėj yra daug niekšų, savanaudžių, judų, kurie už trisdešimt grašių parduoda draugą, tėvynę. Gaila, kad vokiečiai, būdami labai kultūringi, jais pasi­ tiki, ir jų žodis nulemia. Aš ir ten būdamas mačiau daug 283

niekšų, vagių, žmogžudžių ir gerų žmonių. Gaila, kad ir ten niekšais patikima, o dori žmonės kenčia. — Mes niekšais nepasitikim! Apie tave mes viską ži­ nom. Tu globojai ir padėjai net komunistui! — Jei jis geras, doras žmogus, turbūt ir padėjau. Aš to neneigiu. — Mes turim priemonių tave prakalbinti, kad sakytum teisybę. — Jei jūs panaudosit tas priemones, tai aš galiu netiesą pasakyti. Kentėdamas žmogus gali daug netiesos prigalvo­ ti. Tokios, kokios jūs norėsite. Aš tai puikiai žinau, nes prieš trejus metus tai padariau. — Aš jums noriu priminti, kad atviras prisipažinimas yra geriausias kelias šitoj situacijoj, kokioj dabar tamsta esi. Jūsų likimas jūsų rankose. Mirtis arba laisvė. Kartuvės vic oje Kauno aikščių arba minkšta lova, prie žmonos šono! Apsigalvokit! Tyliu. Visi trys tylim. Tardytojas atsistoja, užsirūko. Vaikšto, nusuka žvilgsnį pro langą. Vertėjas žiūri į mane ir šypso. Prakeikta tyla. . . Tardytojas bato galu, lyg pritar­ damas mano širdies dūžiams, tuksi į grindis. Tas įkyrus tuksėjimas eina per nervus. Kada jam atsibos tylėti? Tegul ima bizūną ir kapoja man nugarą, tegul duoda į ausį kaip Hauptas, tegul keikia, tegul daro, ką nori, tik tegul netyli. — Na, tai kaip? Laukiu! — N i e k o daugiau pasakyti aš jums negaliu, nors ir ke­ lias dienas lauktumėte. Aš nekaltas! Vėl tyla. Tardytojas atsisuka, prieina arti manęs. Napamatau, kaip pašoksta nuo kėdės ir atsistoju ramiai. Matyt, la­ gery atsirado refleksai — pamačius prieš save esesininką padaryti štilštandą. Tardytojas stipriai suima už peties, atrodo, paims ir nulauš raktikaulį — pasodina į kėdę. Nueina už stalo, atsi­ sėda ir klausia: — Viską gavot, kas buvo iš jūsų paimta Štuthofe? — Viską. — Mes dar gerai pagalvosim! Pagalvosim, ką su jumis daryti! Galite eiti. 284

vėl nuveža į kalėjimą. Ar tai viskas? . . ..Mes dar gerai pagalvosim!" Negaliu atsikratyti j galvą įlindusių žodžių. Kameroje, vos tik į ją įžengus, apsupo draugai. — Kur buvai? Skubu trumpai papasakoti, kur buvau ir ką kalbėjau. Norėjau, kad iškviestas po manęs žinotų, ką sakyti. Pri­ žiūrėtojas stovi ir laukia, kol baigsiu informaciją. Kviečia Urbonavičių. Apima nuovargis. Noriu kristi ant narų ir pailsėti, bet draugai neduoda ramybės: — N i e k o nedavė pasirašyti? — Nieko. — Neverbavo? — Kalbos apie tai nebuvo. — 2adėjo paleisti? — N e , — ir pakartoju tardytojo žodžius.— Kas žino, kokį velnią jie sugalvos? Tikriausiai mūsų likimas nuspręs­ tas ne čia, o Berlyne ar kurioj kitoj skylėj. Tiktai neaišku, kam gąsdina. — Ar nesaikdino, kad nieko nepasakotum apie lagerį? — Juk jie nežadėjo manęs paleisti. Tai ir toks klausi­ mas nereikalingas. Draugai vaikšto paniurę, susinervinę. Tik aš vienas sė­ džiu ant suolo. Kažkas manyje trūkčioja, atsileidžia tary­ tum įtemptos stygos. Jaučiuos pavargęs kaip po kūlimo. Sėdžiu ir galvoju, iš kur jie sužinojo, kad globojau ko­ munistus. O iš tikrųjų taip buvo. Padėjau vienam geram komunistui, kada trumpai buvau nedidelės įmonės direk­ torium. Už tą globą atleido iš direktoriaus pareigų. Kas jiems galėjo tai pasakyti? Sugrįžo Urbonavičius. Saukiamas Blazas. Urbonavičius jam trumpai pasakė: — N i e k o ten rimto nėra. Durnių volioja. Klausė to pa­ ties kaip ir Vladą,— irgi klestelėjo ant suolo. Matyt, ir jo kojos netvirtos. Dabar visi apspito Urbonavičių su tais pačiais klausi­ mais, į kuriuos neseniai atsakinėjau. Jis kantriai aiškino, kad tardytojas nieko nerašė ir nereikalavo pasirašyti. Ges285

tapininkai buvę mandagūs, na, kartais „prigriebdavę", bet. . . nieko baisaus. — Stai kas blogiausia — nesirengia paleisti, nors neža­ dėjo ir kitur gabenti. Žadėjo Kauno ąžuolyne pakarti. . .— nusijuokė. Atėjo ir Blazas, pašiurpęs, bet linksmas. Išėjo Žukas. — Vyrai, toks tardymas — tai didžiojo reicho išjuoki­ mas. Mūsų blokavas tai bent tardė! Prisimenat tą lenkelį, kurio daiktuose per kratą atrado cigaretę? Tardė lazda per nugarą ir pagaliau per galvą, kol ištempėm negyvą į kori­ dorių. Tai bent tardymas.. . O čia? .. Nesuprantu, kaip pavadinti. . . Et,— numojo ranka. — Gal tave žadėjo paleisti?— klausia Petras Lugas. — Ne.' Ot šito tai nesakė. Sakė, pagalvos, ką su tokiu kuntaplininku toliau daryti. Iki pietų pusė mūsų apsilankė gestape. Po pietų buvo šaukiami ir vežami neapklaustieji. N i e k o naujo nesužinojom. Visiems tie patys klausimai. Visų pa­ našūs atsakymai. Nė vieno nežadėjo išleisti. Tik Janeliūnas grįžęs sugadino nuotaiką. Įėjęs į kamerą, atsistojo po langu ir įsistebeilijo į žydrą dangų. Buvo susikrimtęs ir tylėjo. — Kas tau, Povilai?— kažkuris paklausė. — N i e k o . . .— atsiliepė drebančiu balsu. Tuo momentu daugiau neklausinėjom. Po valandėlės priėjom prie jo, tebestovinčio prie lango. Norėjau nura­ minti, paguosti. Žinojau, kad tokiais atvejais sunku vie­ nam, be draugo šalia. — Kas atsitiko? Kodėl tu toks liūdnas? Ką negera su­ žinojai? — Blogai, Vladai. . . Blogai su manim. . . Ak, kvailys aš! Per daug išplepėjau per pirmąjį tardymą, kai buvau suimtas. Maniau kad nuoširdus prisipažinimas išgelbės. Padariau neatitaisomą klaidą. — Ką tau sakė? Gal be reikalo baiminies? — Sakė, kad teks su manim rimtai pakalbėti. — Man irgi panašiai sakė: „Mes dar gerai pagalvo­ sim!" Nenusimink. Gal tik pagąsdino. — Blogai, Vladai. . . Aš dabar supratau, kad blogai. Jie turi ankstesnius mano parodymus. Negaliu išsiginti to, ką 206

sakiau per pirmąjį tardymą ir net pasirašiau. — Tik nors daugiau nieko nepasakok. Sakyk tik tait ką esi sakęs. O gal imk ir paneik, sakyk, kad tada išsi­ gandęs melavai. Gerai viską apgalvok. — Suprantu. Dabar aš suprantu, bet per vėlai. . . Blo­ gai. . .— paėmė mane už rankos ir taip stipriai ją suspaudė, kad vos nesusukau. Greit atsisėdau. Kokia nelaimė, mąsčiau, užgriuvo šį vi­ sada tylų, mažakalbį mūsų draugą. Baigėsi visų apklausa. Nerimtas tardymas. Bet va. . . Vienas užkliuvo. Gaila draugo, tačiau padėti negalim. Vy­ lėmės, kad visi išeisim į laisvę. Kitą dieną priešpiet į kamerą įvirto kalėjimo virši­ ninko pavaduotojas, gestapininkas ir prižiūrėtojas. Gestapininkas išsiėmė iš aplanko raštą ir ėmė skaityti pavardes, vardus. Iššauktiems liepė stoti prie durų. Iš­ šaukė trylika. Janeliūno pavardės sąraše nebuvo. Stovėjo jis galvą nuleidęs, pilnomis ašarų akimis. Gestapininkas prašneko: — Janeliūnas kol kas paliekamas, kol bus išsiaiškinta kai kurie dalykai. — Prašom, išskyrus Janeliūną, pasiimti, kas jums pri­ klauso, ir eiti paskui mane,— pasakė pavaduotojas. Džiaugsminga nuotaika dingo. Gestapininkas buvo iš­ ėjęs. Pasijutom laisviau. Kiekvienas priėjęs apkabinom Ja­ neliūną, atsisveikinom ir guodėm. Be galo buvo gaila ir skaudu skirtis su likimo draugu. Mano lagaminą su jame esančiu maistu palikom jam. Linkėjom ištvermės, nepalūž­ ti ir greit išeiti į laisvę. Janeliūnas, didžiai sukrėstas, stovė­ jo tarytum suakmenėjęs, išbalęs. Iš koridoriaus dar kartą pažvelgiau į jį ir pagalvojau: „O jeigu taip man? . Papurčiau galvą, nuvydamas baisias mintis. Laiptai aidėjo nuo žingsnių. Lindome iš pabaisos nasrų. Kieme prisistatė du gestapininkai. Vienas jų dar kartą patikrino pavardes, vardus. Trinktelėjo uždaromi kalėjimo vartai. Mano ausyse nuskambėjo įsivaizduojamo laisvės varpo dūžis. Neilgame savo gyvenime antrą kartą išeinu pro šiuos vartus į laisvę. Bilstelėjusios atidaromos gestapo rūmų durys pabudino 287

mane iš chaotiškų svajonių. Dviejų gestapininkų lydimi trepsėjom į antrą aukštą. Atsidūrėm erdviame kabinete. Issii ikiavom netoli durų palei sieną ir pasitempėm. Taip buvom įpratę. Laukėm. . . { kabinetą įvirto net keturi gestapininkai. Užsimiršę stvėrėmės už galvų, norėdami padaryti ..Mūtzen a b \ bet kepurės seniai mūsų rankose. Gestapininkai tai pastebėjo ir nusišypsojo. Jie stovi prieš mus. Vienas jų paima nuo stalo aplanką, išima raštą, purto rankoje ir išdidžiai kalba: — Gautas iš Berlyno įsakymas, kuriuo remiantis jūs esate paleidžiami į laisvę. Didysis reichas mano, kad jūs už savo nusikaltimus skirtą bausmę atlikote ir galite būti laisvi. Išeinančius į laisvę noriu perspėti, kad jūsų palei­ dimas — tai ne mūsų silpnumo įrodymas, bet geros valios lietuvių tautai parodymas. Prisiminkite, kad reichas galin­ gas ir bet už kokį antivokišką veiksmą ar kalbą būsite griežtai baudžiami. Siūlyčiau rimtai viską apgalvoti ir ne­ provokuoti mūsų gerumo. Antrą kartą mums susitikus, kalba bus trumpa! Supratot?! — Supratom. . .— suniurnėjom. Dar kartą patikrinamos mūsų pavardės, vardai. Lydimi gestapininko žingsniuojam pro duris, laiptais žemyn. Tik dabar prieš gestapo rūmus Donelaičio gatvės ša­ ligatvyje užliejo džiaugsmas. Laisvė! . . Trylika iš šešioli­ kos džiaugiamės laisve. Apsikabinom, bučiavom vienas kitą, spaudėm rankas. Kaip nesidžiaugti! Tūkstančiai mūsų likimo draugų išrūko ir rūksta pro kaminą, kasdien didėja pelenų kalnas — o mes laisvėj! .. Pažvelgiau į gestapo rūmų langus. Juose stovėjo iki ausų išsišiepę gestapininkai, žiūrėjo į mus. Tai pasakiau ar­ čiau manęs buvusiems draugams. Praeiviai stoviniavo, persimesdavo žodžiu, o mes dar kartą spaudėm rankas ir atsisveikinom. Lyg kažin kieno verčiamas, grįžtelėjau. Pamačiau jau tik vieną kitą draugą, nedrąsiai skubantį minioje. Tarp einančiųjų dar tebestovi Henrikas. Jis žiūri į ma­ ne. Galbūt jis dabar skubės ten. . . kur ir man patarė vykti. 288

Bet aš. . . pamažu einu ir prisimenu aukštą, liekną, gražų vyrą, su kuriuo išsėdėjau apie mėnesį Kauno saugumo pusrūsio vienutėje, o po to buvome perkelti į Kauno kalė­ jimą. Tai buvo prancūzas profesorius Matorė. Su juo kartu patyrėme ir džiaugsmą — laisvę, išėjome iš to niūraus kalėjimo. Pamatęs jis mane tada prie kalėjimo vartų, netverda­ mas džiaugsmu apkabinęs purtė, bučiavo, kalbino ir siūlė v>kti su juo į Prancūziją, pas jo tėvus. Žadėjo visą aprū­ pinimą, globoti kaip jaunesnįjį brolį, išleisti į mokslus. — Ačiū, profesoriau, mano tėvynė Lietuva, ji man brangesnė už viską. Profesorius ilgai stovi nuleidęs galvą, lyg nujausdamas mano baisų likimą ir laukia kitokio atsakymo. . . Atsisveikinęs su juo einu savo keliu, o jis vis s t o v i . . . Henrikas dabar irgi lūkuriuoja, laukia kitokio atsakymo. Bet aš. . . vis tiek nepaliksiu Tėvynės.

***

Laisvė. .. Kančiose išsvajota, tapusi realybe laisvė. Kartais atrodo, kad tai sapnas. Koks džiaugsmas tarp savųjų, jausti rūpestį žmonos, jos motinos, brolių, seserų, net mažosios dukrelės, kuri po ilgų abejonių pamilsta mane. Gydausi pašlijusią sveikatą. Neužmiršta draugai, pažįs­ tami. Atostogauju. . . Bet po dviejų savaičių kartą, grįžęs iš miesto, randu žmoną nusiminusią. Susijaudinusi ji sako, kad ką tik buvo du gestapininkai. Ieško manęs. — Ko jie nori? — Atrodo, kad vėl. . . Net žado netekau. Kaip stovėjau prie sofos, taip ir klestelėjau ant jos. Prisiminiau gestapininko žodžius: .Pa­ sistenkite antrą kartą nepakliūti, nes gali baigtis liūd­ niau". . . Praėjo pora dienų ir pamatėm, kad mūsų namas ste­ bimas. Viskas aišku: man vietos čia nėra. Namuose nenakvoju. Sunku išsakyti, koks skausmas ir kokia nelaimė užgulė 28')

mūsų namus, kuriuose buvo tiek džiaugsmo, laimės ir šviesos. Prašau draugų, ar negalėtų kokiais kanalais sužinoti apie šią mįslę. Netrukus iš jų išgirstu, kad esu gestapo paieškomas, ir draugai pataria skubiai pasišalinti iš Kauno. Mano rankose naujas pasas — Vlado Lankaičio pavar­ de, ir vėl atsisveikinu su Kaunu. Apsigyvenu Ukmergėje. Vėliau pasiimu ir šeimą. Cia sulaukėme ir karo pabaigos. Tikrąją savo pavardę ..užmirštu". Dėl suprantamų prie­ žasčių jos neatkeičiu ir karui pasibaigus. Taip prasidėjo naujas mano gyvenimo etapas. 1945—

1949m

1 9 8 7 metų prierašas

Stai tie Štuthofo koncentracijos lagerio kaliniai lietu­ viai, kurių gyvenimas aprašomas šioje skaudžių prisimi­ nimų apysakoje: 1. Nikodemas Abromavičius 2. Vaclovas Alksninis 3. Balčaitis 4. Henrikas Blazas 5. Vladas Cekauskas 6. Antanas Vytautas Daniūnas 7. Povilas Janeliūnas 8. Balys Kulys 9. Simas Kvietkus 10. Petras Lugas 11. Stasys Lugas 12. Juozas Lukoševičius 13. Augustinas Stankevičius 14. Vladislovas Telksnys 15. Ksaveras Urbonavičius 16. Pranas Žukas

APIE A U T O R I Ų

Sios k n y g o s autoriaus g y v e n i m a s prasidėjo 1915 m. birželio 1 d. kalvotame, ežeringame Rytų Lietuvos krašte, Runionių kaime, netoli Alantos, gausioje ūkininkų šeimoje. Jūrinis ir smal­ sus vaikas paaugęs g a n o g y v u l i u s rasotose paraistėse, miegms tomis akimis žvelgdamas į saulėtekius, rudeni merkiamas laito lietaus, kaip ir kiti piemenys už išdaigas kerdžiaus apšniojamas botagu. Aštuonerių metų apautas naginaitėmis, įžengia į Alan­ tos pradžios mokyklą, iš kurios grįžęs po p a m o k ų vyresniųjų namiškių pristatomas prie kaimo bandos. Baigęs šią mokyklą, įstoja į M o l ė t ų progimnaziją. T r e č i o j e klasėje netenka motinos, o netrukus jo paties sunki liga priverčia nutraukti mokslą. Pa­ sveikęs tebesvajoja apie šviesesnį g y v e n i m ą — išvyksta į Kauną, ten lanko „Pavasario" gimnaziją įvairiais d a r b a i s pelnydaraasis duoną. Lemtingais Lietuvai 1940 m., spalio mėn., tarybinių sau­ gumo pareigūnų nepagrįstai suimamas; iš pradžių kaltinamas an­ titarybinės organizacijos kūrimu, vėliau — išgalvoto atentato prieš Dekanozovą rengimu. Kilus karui ir virš g a l v o s praslinkus tragiškiems k r u v i n o j o birželio įvykiams, kaip ir kiti kaliniai, kurių dar nespėjo su­ malti stalinistinės girnos, iš K a u n o kalėjimo jis išvaduojamas. Sukuria šeimą, tačiau melagingai įskųstą 1943 m. pradžioje ges­ tapas suima ir su kitais — sudaręs 16-1 i kos žmonių vadinamą Spaudos g r u p g — ištremia į Štuthofo koncentracijos lagerį. Likimo negailestingai mėtytai ir laužytas, praradęs bran­ giausią turtą - sveikatą, grįžęs iš Štuthofo, tolesnį s a v o gyveni­ mą V. Telksnys-Lankaitis susieja su medicinos tarnyba, steng­ damasis padėti žmonėms didžiojoje nelaimėje — susirgus. T a r y ­ biniais metais, vos frontui priartėjus. įsidarbina medicinos fel­ čeriu Saločių ambulatorijoje, yėliau — Šakynoje, Raudėnuose, Jonavoje. Laisvalaikiu aktyviai d a l y v a u j a meno s a v i v e i k l o j e : režisuoja ir pats vaidina spektakliuose,— j i e vežiojami net po ki­ tus rajonus,— sukuria kelias pjeses vietos saviveiklinės trupės repertuarui, bendradarbiauja rajoninėje spaudoje, įprasminda­ mas dar jaunystėje pabudusius kūrybinius polėkius. Siuo metu knygos autorius g y v e n a Kaune. 292