Algirdas Matulevičius
Mažoji LIETUVA XVIII amžiuje
Lietuvių tautinė padėtis
Vilnius
„Mokslas"
1989
BBK 63.3(2L)46 M a 647
ĮVADAS 1
1701—1918 m. gyvavusi Prūsijos karalystė (Konigreich Preussen), kurios valdžioje buvo lietuvių tautos dalis, XVIII a. galutinai vir to karine-policine monarchija, tarnaujančia klasiniams stambiųjų žemvaldžių interesams. Kaip protestantiška šalis, ji buvo politiškai izoliuota ir n u o katalikiškos Lenkijos, ir n u o Vokietijos, tuo metu buvusios popiežiaus įtakoje. Romos kurija liuteroniškai Prūsijai nepripažino teisių į katalikiško Vokiečių (Kryžiuočių) ordino už kariautas žemes, todėl Prūsijos valdovai siekė idėjiškai pagrįsti savo istorines pretenzijas, stiprinti suverenumą. Iki 1871 m. (Vo kietijos imperijos susikūrimo) ji buvo atskira valstybė, nuo 1871 m . — Vokietijos vidinė federuota valstybė. XVIII a. pirmojoje pu sėje karalystė užėmė apie 120 600 k m 2 plotą, jame gyveno tik 2 240 000 žmonių. XVIII a. antrojoje pusėje (po 1772 m. Lenkijos ir Lietuvos valstybės, arba Respublikos, I padalijimo ir Austrijos įpė dinystės karo) jos teritorija išsiplėtė maždaug iki 193 500 km 2 , gy ventojų padaugėjo iki 6 milijonų, valdovas vietoj ,.karalius Prū sijoje" imtas tituluoti „Prūsijos karaliumi".
Recenzavo prof., istorijos m. dr. Leonas Mulevičius, istorijos m. dr. Antanas Tyla
Prūsijos k a r a l y s t ė s u s i k ū r ė iš B r a n d e n b u r g o kurfiurstystės ir Prūsijos kuni g a i k š t y s t ė s ( 1 5 2 5 — 1 7 0 1 m.), k a i š i o s valstybės v a l d o v a s F r y d r i c h a s III už p a r a m ą I s p a n i j o s į p ė d i n y s t ė s k a r e iš A u s t r i j o s v a l d o v o ir Šventosios R o m o s i m p e r i j o s ( V o kietijos) i m p e r a t o r i a u s L e o p o l d o I g a v o k a r a l i a u s titulą (pasivadino F r y d r i c h u I, „karaliumi Prūsijoje"). B r a n d e n b u r g a s — iš p r a d ž i ų k u n i g a i k š t y s t ė , įkurta viduri n i a i s amžiais v o k i e č i ų f e o d a l ų u ž k a r i a u t o s e P a l a b i o s l a v ų ž e m ė s e , c e n t r a s Branib o r a s ( v ė l i a u pavadintas Brandenburgu); kiti m i e s t a i : B e r l y n a s , Frankfurtas p r i e O d e r i o . 1415 m. Brandenburgo kurfiurstystėje (plotas a p i e 40 0 0 0 km 2 ) į s i g a l ė j o H o h e n c o l e r n ų dinastija; n u o 1486 m. kurfiurstas (Kuiiūrst) r e z i d a v o B e r l y n e . 1539 m. krašte buvo įvesta liuteronybė.
Prūsijos kunigaikštystė (dar vadinama Kunigaikštiškieji Prūsai; Herzogtum Preussen,- plotas 31 500 km 2 ) — feodalinė valstybė Piet ryčių Pabaltijyje. Varmė (Wa.im.ia, Ermeland, lenk. Waimia; 4 aps kritys: Brunsbergo, Heilsbergo, Rešliaus ir Olštino) ir Žemutinis Pavyslys (plotas apie 5500 km 2 ), k a i p Lenkijos karaliaus lėnas, iki 1772 m. buvo vadinami Karališkaisiais Prūsais (Karališkąja Prūsi ja). Ši hercogystė susidarė 1525 m. Vokiečių ordino teritorijoje po jo sekuliarizacijos ir virto protestantiška liuteroniška šalimi, 1618—1701 m. sujungta asmenine unija su Brandenburgo kurfiurstyste (pasibaigus Albrechto Brandenburgiečio giminės kunigaikš čių vyriškajai linijai, Prūsijos kunigaikštystės sostą paveldėdavo kurfiurstai). Iki 1657—1660 m. buvo Lenkijos karalystės vasale. 1660 m. nepriklausomos valstybės sostinė iš Karaliaučiaus buvo
M
0503020908—088 2 8 "~89 M 3 5 4 ( 0 8 ) — 8 9 ~
ISBN
5—420—00240—X
-
_ © " M o k s , ° " l e i d y k l a , 1989
1 Kai k a l b a m e a p i e X V I I I — X I X a. teritoriją n u o V y s l o s iki K l a i p ė d o s , t. y. b u v u s i o V o k i e č i ų o r d i n o (Deutschei Orden), v ė l i a u Prūsijos k u n i g a i k š t y s t ė s terito riją, v a r t o j a m e Prūsijos, r e t k a r č i a i s ir R y t ų Prūsijos (ši g e o g r a f i n ė s ą v o k a p a p l i t o n u o 1815 m., k a i s u s i d a r ė R y t ų Prūsijos provincija) t e r m i n u s ; kai reikalas l i e č i a v i s ą v a l s t y b ę , v i s ą k a r a l y s t ę , t. y. su B r a n d e n b u r g u , ją v a d i n a m e Prūsijos k a r a l y s t e . P l a č i a u teritoriniai a d m i n i s t r a c i n i a i v i e n e t a i , istoriniai ir g e o g r a f i n i a i p a v a d i n i m a i a i š k i n a m i skyriuje „Didžioji k o l o n i z a c i j a XVIII a . p i r m o j o j e p u s ė j e " , p . 5 1 — 5 4 .
3
perkelta į Berlyną. Išsiplėtusioje valstybėje sumažėjo gyventojų lietuvių dalis ir įtaka. N u t r ū k o tiesioginiai ryšiai su Didžiąja Lie tuva. N u o XVII a. vidurio kunigaikštystė faktiškai buvo Brandenburgo-Prūsijos jungtinės valstybės autonominė dalis, ją valdė Hohencolernų kurfiurstai. Prūsijos k u n i g a i k š t y s t ę s u d a r ė t r y s sritys: 1) S e m b a {Sambia, Samland, Sambien; c e n t r a s Karaliaučius; į ė j o S e m b a ir Lietuva (ją s u d a r ė N a d r u v a — Nadrowia, Nadrauen — ir S k a l v a — Scalovria, Schalauen) b e i g r e t i m o s b a l t ų ž e m ė s (žr. b a l t ų ž e m i ų ž e m ė l a p į ) iki s i e n o s su L i e t u v o s Didžiąja K u n i g a i k š t y s t e (LDK); 9 v a l s č i a i ) ; 2) N o t a n g a (Nattangia, Natangen, c e n t r a s Barštinas; įėjo b u v u s i o s p r ū s ų ž e m ė s : N o t a n g a , Barta — Baitha, Barten — ir Galinda — Galindia, Galinden; 13 v a l s t y b i n i ų v a l s č i ų b e i 2 p r i v a t ū s f e o d a l ų v a l s č i a i ) ir 3) O b e r l a n d a s (centras Zalfeldas; teritorija į p i e t u s n u o P a s a r g ė s (Pasarė; Passarge, Pastęka) u p ė s , be tų ž e m i ų , k u r i o s b u v o L e n k i j o s k a r a l i a u s l ė n a s ; 12 v a l s t y b i n i ų v a l s č i ų ir 3 p r i v a t ū s f e o d a l ų v a l s č i a i ) . Oberlandas buvo vokiškiausias (9 vokiški valsčiai). J a m e (6 lenkiški valsčiai), y p a č N o t a n g o j e ( 8 l e n k i š k i v a l s č i a i ) , gausiai g y v e n o i r l e n k ų . V o k i e č i ų istoriogra-? fijoje n e r e t a i m i n i m o s k e t u r i o s sritys: i š S e m b o s išskiriama L i e t u v o s (centras Įs rutis) sritis. L u o m i n i ų s u v a ž i a v i m ų ir r i n k i m ų į l a n d t a g ą i n t e r e s a i s S e m b o s (su Lietuva) ir N o t a n g o s s r i t y s s u d a r ė Ž e m u t i n ę Prūsiją (Niederland), o t r e č i o j i sritis v a d i n a m a A u k š t u t i n e Prūsija (Oberland). Prūsijoje b u v o k e t u r i o s v y s k u p i j o s : kata likiškoji V a r m ė s (įėjo P i e t ų ir C e n t r i n ė V a r m ė , d i d u m a Bartos; iki 1772 m. b u v o Lenkijos a u t o n o m i n ė dalis, k o n t r r e f o r m a c i j o s Prūsijoje židinys; n u o 1466 m. į P i e tų V a r m ę kėlėsi lenkų kolonistai, kitoje dalyje daugumą g y v e n t o j ų sudarė vokie čiai), S e m b o s (įėjo S e m b a , m i n ė t a Lietuva; v y s k u p a s r e z i d a v o Ž u v i n i n k u o s e , v o k . Fischhausen, dab. Primorsk), Pamedės (Pomezanija; Pomesania, Pomesanien; įėjo l i k u s i k u n i g a i k š t y s t ė s teritorija) ir K u l m o (Culmen, Culmeiland; iki 1772 m. pri k l a u s ė Lenkijai). Prūsijos k u n i g a i k š t y s t ė s g y v e n t o j a i : lietuviai, prūsai, kuršiai, l e n k a i ( g y v e n a n t y s M o z ū r i j o j e v a d i n a m i mozūrais) ir v o k i e č i a i . Iki X V I I a. į Prū siją, y p a č į M o z ū r i j ą (Masuien; lenk. Mazmy; p l o t a s a p i e 7 0 0 0 km 2 ) ir katalikiš kąją V a r m ę (plotas a p i e 4 0 0 0 km 2 ) v y k o l e n k ų k o l o n i s t a i . X V I I a . j i e s u d a r ė b e v e i k '/3 k r a š t o g y v e n t o j ų . V o k i e č i a i s e n b u v i a i (nuo XIII a. e k s p a n s i j o s į p r ū s ų ž e m e s — j Prūsą) d a u g i a u s i a t e l k ė s i k r a š t o (išskyrus Mažąją Lietuvą) v a k a r i n ė j e ir p i e t v a k a r i n ė j e dalyje. Iki XVIII a. Prūsijos k u n i g a i k š t y s t ė j e j i e s u d a r ė g y v e n t o j ų
Aukščiau minėtomis sąlygomis susiklostė prūsiškoj i-lietu visko j i politinė kryptis (vadinamasis lietuviškasis skydas): valdančiosios klasės ideologai ėmė skelbti, kad Prūsijos karalystės rytinėje pro vincijoje (Senovės Prūsijoje) nauja tauta susidarė ne iš Vokiečių ordino riterių, o iš autochtonų, tai yra senųjų prūsų ir lietuvių, taip pat iš kultūringų vokiečių kolonistų. Karalystė esanti teisėta ne kryžiuočių, o prūsų istorinio palikimo paveldėtoja (juk jų var du ir valstybė vadinama). Kadangi prūsai buvo j a u išnaikinti ar d i d u m a suvokietėję, visuomenės dėmesys savaime k r y p o į išliku sius prūsų giminaičius lietuvius. X I X a . p i r m o s i o s p u s ė s b u r ž u a z i n ė s l i b e r a l i n ė s k r y p t i e s v o k i e č i ų istoriografi j o s a t s t o v a i r o m a n t i k a i J . F o i g t a s , A . K o c e b f i ė (Kocebiu) i d e a l i z a v o prūsus, s m e r k ė V o k i e č i ų ordiną ir popiežius kaip religinio fanatizmo skleidėjus ir agresorius. A n o t jų, prusai k a i p t a u t a n e ž u v ę , j i e tik s u m i š ę s u a t ė j ū n a i s v o k i e č i a i s i r s u v o k i e t ė j ę , susidariusi n a u j a t a u t a — naujieji prūsai; ji s u k ū r u s i a u k š t ą kultūrą ir stiprią Prū s i j o s v a l s t y b ę 2 . Š i t o k i a oficiali p r o p a g a n d a n e b u v o n u o s e k l i . P r a k t i n i a m e v a l s t y b ė s g y v e n i m e , stiprėjant j o s įtakai u ž s i e n y j e b e i v i d a u s p o l i t i n e i i r e k o n o m i n e i 2 Voigt J. G e s c h i c h t e P r e u s s e n s . K o n i g s b e r g , 1 8 2 7 — 1 8 3 9 . Bd. P r e u s s e n s a l t e r e G e s c h i c h t e . Riga, 1808. Bd. 1—4.
1—9; Kotzebue A.
5
sistemai, kuriai i š s o s t i n ė s B e r l y n o v a d o v a v o B r a n d e n b u r g o v a l d o v a i , v y k s t a n t kolonizacijai, d i d ė j o k i t a t a u č i ų , tarp j ų i r M a ž o s i o s L i e t u v o s g y v e n t o j ų , n a c i o nalinė bei socialinė priespauda.
Monografijos tikslas ištirti Prūsijos lietuvių t a u t i n ę padėtį feodalizmo irimo ir kapitalizmo įsitvirtinimo laikotarpiu, tai y r a n u o savarankiškos Prūsijos karalystės paskelbimo (1701 m.) iki baudžiavos panaikinimo (1807 m.). Mėginama atskleisti socialines, ekonomines, politines, kultūrines ir religines sąlygas bei priemo nes, kurias Prūsijos karalystės valdžia ir vokiečių feodalai sudarė ir naudojo prievartinei lietuvių asimiliacijai. Tyrinėjimo teritorinis objektas daugiausia yra Mažosios Lietuvos branduolys — Lietuvos provincija, kurioje XVIII a. gyveno d a u g u m a Prūsijos lietuvių ir kuri buvo įvairiai vadinama. Todėl pirmiausia ir reikia apibrėžti iki XVIII a. Prūsijos lietuvių gyventą teritoriją bei kaip ji buvo vadinama ir nustatyti, kurie iš tų pavadinimų y r a vartotini. N u o 1618 m. Prūsijos valstybės teisiniuose dokumentuose Prū sijos lietuvių žemės vadintos Lietuvos provincija (Provinz Litthau en), lietuviškais valsčiais (Littauischen Aembtern), Lietuviška apy garda (Littauische Kieis) arba tiesiog Lietuva (Litauen), Prūsų Lietu va (Preussisch-Litauen), o raštijoje labiau — Mažąja Lietuva (Klein Litthauen, Klein Litauen). Beje, a p s k r i t i e s (nuo 1618 m . H a u p t a m t , l i e t u v i š k a i g a l b ū t ų p a g r i n d i n i s v a l s čius) s t a t u s a s g a l u t i n a i b u v o įformintas p e r 1 8 1 5 — 1 8 1 8 m . reformą. Istoriografijoje n e r e t a i H a u p l a m t a i ( r e t s y k i a i s v a d i n a m i distriktais) v a d i n a m i a p s k r i t i m i s i r k a l b a n t a p i e 1 6 1 8 — 1 8 1 8 m . laikotarpį. A n a l o g i š k a i Ž e m a i t i j o j e n u o X V I I a . a p s k r i t i m i s v a d i n a m i v a l s č i a i , n o r s ir n e t u r ė j o t i p i š k ų a p s k r i č i ų institucijų b e i p a r e i g y b i ų . LDK iki 1 5 6 4 — 1 5 6 6 m . reformų teritoriniai v i e n e t a i b u v o n e s t a b i l ū s . D o k u m e n t u o s e t a s p a t s v i e n e t a s v a d i n a m a s tai apskritimi, tai v a l s č i u m i . Š i o j e k n y g o j e H a u p t a m t a s v a d i n a m a s apskritimi, o A m t a s — v a l s č i u m i (susidarė v i e t o j V o k i e č i ų o r d i n o k o m tūrijų ir fogtijų). Kreizo (Kieis) k a i p a p s k r i t i e s p r a s m ė į s i g a l ė j o X I X a., y p a č XX a. T a č i a u Kieis pirmiausia r e i š k i a a p y g a r d ą , rajoną.
Bene pirmasis šaltinis, kuriame minimas Mažosios Lietuvos var das, yra Simono Grunau (mirė 1530 ar 1531 m.) XVI a. pirmosios pusės kronika. Skalvių, nadruvių ir šiaurinių sūduvių (Sudauer) gyventą kraštą jis vadina Klein Litavf. Lukas Davidas (1503—1583) lietuvių gyventą sritį irgi vadino Mažąja Lietuva, taip skyrė ją nuo LDK. K. Forstroiteris iškėlė mintį, kad „viduriniais amžiais dalis Ry tų Prūsijos teritorijos visiškai nebuvo vadinama Prūsų Lietuva, Mažą ja Lietuva arba Lietuva", o S. Grunau Mažąja Lietuva vadinęs sritį t a r p Gardino ir Kauno, nes jis esą Sūduvos ieškojęs Semboje (prūsų sembų ž e m ė j e ) 4 . K. Forstroiteris nekreipė dėmesio ar nežinojo, k a d Sembą, k a i p sritį, sudarė ne tik sembų, bet ir vakarinių lietuvių žemės. O pačioje Semboje yra Sūduvių kampas (Sudauer VJinkel), k u r i a m e gyveno sūduviai (apie juos kalbama toliau). A. Krauzė rašė, kad Skalva ir N a d r u v a j a u n u o XIII a. vidurio buvo vadina8
Grunau S. P r e u s s i s c h e Chronik. K o n i g s b e r g , 1876. Bd. 1. S. 69. Foistieutei K, D i e E n t w i c k l u n g d e r G r e n z e z w i s c h e n P r e u s s e n u n d L i t a u e n seit 1422 // A F . K o n i g s b e r g , 1941. Bd. 18; Foistreutei K. D e u t s c h l a n d u n d L i t a u e n im M i t t e l a l t e r . Koln; Graz, 1962. S. 17. 4
G
mos Lietuva. Tai patvirtina popiežiaus Inocento IV legato Modenos 5 vyskupo Vilhelmo 1243 m. a k t a s . N u o 1732 m. Prūsijos žemėla piuose Lietuvos provincijos ir Labguvos žemės vadinamos Klein Litau, Klein Litauen, Preussisch Litthauen, Little Lithuania, Lithuavie Prussienne, Lithvania, o šios provincijos su visu Sembos pusiasaliu — 6 Sambia . XVIII a. viduryje Mažosios Lietuvos vardą vartojo ir A. L u k a n a s 7 , teigęs, kad jis buvo žinomas j a u XIV a. R. Bekas lie tuvių gyventą plotą vadino vien Mažąja L i e t u v a 8 . M. Merlinas XVIII a. pradžioje lietuvių kraštą vadino Karališkąja Prūsų Lietuva (Preuszisch-Kdniglichen Lithauen)9. Daugelis XIX a. vokiečių istori kų, rašytojų — Prūsų Lietuva arba Lietuva. Oficialiuose Prūsijos karalystės valdžios raštuose nuo 1815—1818 m. administracinės re formos šios dvi sąvokos vis rečiau vartojamos. Prūsijos lietuviai, jų visuomenės veikėjai savo kraštą dažniausiai vadino Mažąja Lietuva, o jos gyventojus — lietuvininkais. L i e t u v i n i n k a i — l i e t u v i ų e t n o g r a f i n ė g r u p ė . S u s i f o r m a v o X V — X V I a. iš s e n o v ė j e virtusių l i e t u v i a i s n a d r u v i ų i r s k a l v i ų ( v a d i n a m i v a k a r i n i a i s lietuviais), v a k a rinių ž e m a i č i ų , v ė l i a u s u l i e t u v ė j u s l ų p r ū s ų (sembų, šiaurinių bartų ir šiaurinių not a n g ų ; i š galindų, k u r i e p e r XII a . p i r m o s i o s p u s ė s k o v a s s u m a z o v i e č i a i s p e r s i k ė l ė į S e m b ą ) ; t a i p pat iš p r ū s ų ir v a k a r i n i ų l i e t u v i ų , k u r i e iš O r d i n o v a l d ų b u v o i š v e s t i L i e t u v o s didžiųjų k u n i g a i k š č i ų arba p a t y s b ė g o į Lietuvą, — J. O c h m a n s k i o a p s k a i č i a v i m u , ne m a ž i a u k a i p 5 0 0 0 baltų, — o i l g a i n i u i grįžo į M a ž ą j ą Lietuvą. Be to, iš j o t v i n g i ų (Jadwinger; š i a u r ė s v a k a r i n i ų sūduvių; be jų, XIII a. p a b a i g o j e a p i e 1600 s ū d u v i ų v o k i e č i ų g r o b i k a i a p g y v e n d i n o S e m b o s š i a u r ė s v a k a r ų k a m p e , kuris i m t a s v a d i n t i S ū d u v i ų k a m p u ; č i a j i e k e l i s š i m t m e č i u s i š l a i k ė s a v o kalbą, p a g o n i š k u s p a p r o č i u s ; dar X V I a . a n t r o j o j e p u s ė j e i š 1 0 s ū d u v i ų š o k ė j ų n ė v i e n a n e m o k ė j o v o k i š k a i 1 0 . T a i p p a t i š p i e t i n i ų k u r š i ų (susiliejo s u ž e m a i č i a i s ) , i š Žemaitijos ir U ž n e m u n ė s lietuvių karo belaisvių ir pabėgėlių. Sulietuvėjo šiek tiek n e t g i v o k i e č i ų ir m o z ū r ų (lenkų, g y v e n a n č i ų M o z ū r i j o j e ; žr. e t n i n į ž e m ė l a p į — priedą). N e p a i s a n t v o k i e č i ų f e o d a l ų p o l i t i k o s , V o k i e č i ų ordino, v ė l i a u Prūsijos k u n i g a i k š t y s t ė s š i a u r i n ė s d a l i e s g y v e n t o j a i kuršiai P i l s o t e , lamatai, j o t v i n g i a i , prūsai d ė l įvairių p r i e ž a s č i ų i r s ą l y g ų čia, p r i e š i n g a i n e g u p i e t i n ė dalis, n e t i e k v o k i e t ė j o (ir s u l e n k ė j o ) , k i e k s u s i l i e j o su g i m i n i n g a i s ir g a u s e s n i a i s l i e t u v i a i s .
Šis pavadinimas įsigalėjo ir Didžiosios Lietuvos istoriografijoje bei literatūroje (jau V. Kudirka vartojo Mažosios Lietuvos vardą). Lietuviškų žemių branduolys — Lietuvos provincija 1 1 (plotas apie 10 000 km 2 ) apėmė tik 4 apskritis: Klaipėdos (Memel), Tilžės (Til sit, dabar Sovetsk), Ragainės (Raganita, Ragnit, Neman) ir Įsruties (arba Įsručio; Insterburg, Černiachovsk). Vartojant Mažosios Lietu vos terminą, šia teritorija (arba dar ir su Labguvos (Labegowe, 5 Krause A. Litthauen u n d d e s s e n B e w o h n e r . K o n i g s b e r g , 1834; P r e u s s i s c h e s U r k u n d e n b u c h . K o n i g s b e r g , 1882. Bd. 1. Erste H a l f t e . N 143. 6 M A B . Ž e m ė l a p i a i K-860, K-2540, K-1040, K-1076, K-1096 ir kt. Jager E. Prussia-Karten. 1 5 4 2 — 1 8 1 0 . Stuttgart, 1982. 7 Lucanus A. P r e u s z e n s uralter u n d h e u t i g e r Zustand. Lotzen, 1912. S. 3 6 7 , 4 1 0 . 8 Boeckh R. D e r D e u t s c h e n V o l k s z a h l u n d S p r a c h g e b i e t in d e n e u r o p a i s c h e n S t a a t e n . Berlin, 1869. S. 58, 60, 2 2 6 . 9 Ruigys P. L i e t u v i ų k a l b o s k i l m ė s , b ū d o ir s a v y b i ų t y r i n ė j i m a s . V., 1986. P. 387. 10 Prūsų k a l b o s p a m i n k l a i / P a r e n g ė V. Mažiulis. V., 1966. P. 2 4 . 11 Provinz Litthauen t e r m i n ą vartojo, p a v y z d ž i u i , B. Z e r v ė (Gervais), A, Krau zė, A. R o g ė , V. V y d ū n a s , H. H o f m a n a s ir kiti, o t a r y b i n ė j e l i e t u v i ų istoriografijoje ė m ė vartoti J. Jurginis, P. Žostautaitė.
12
Labiau , Polesk) apskritimi) apsiriboti, kaip neretai buvo daroma, negalima, nes lietuvių gyveno ir už jos ribų. Tyrinėjant Prūsijos lietuvių istoriją, teisingiausia jų gyventą teritoriją vadinti Mažąja Lietuva: šis pavadinimas apima visą lietuvių gyventą kraštą, api būdina jį ir tautiniu, ir geografiniu aspektu. Prūsų Lietuvos vardas reiškia tik politinę krašto priklausomybę, istoriografijoje kai k a d a vartotas Lietuvos provincijos prasme. Šioje monografijoje dažnai vartojamas ir šaltiniuose minimas Lietuvos provincijos terminas: neretai duomenų turime tik iš jos valsčių ar apskričių. Metodologinės gairės lietuvių tautinei padėčiai Prūsijoje tirti yra marksizmo-leninizmo klasikų veikalai. K. Marksas ir F. En gelsas XVIII—XIX a. Prūsijos valstybę apibūdino k a i p kolonijinę, tautų prispaudėją, virtusią reakcijos ir militarizmo įsikūnijimu; pa rodė, kad visos karalystės — Hohencolernų tėvonijos politikos pa grindas y r a vienintelis principas: tarnauti vokiečių junkerijos in 13 teresams . Marksizmo-leninizmo klasikai griežtai smerkė Prūsijos vyriausybės vykdytą kitų tautybių gyventojų priespaudos politiką. V. Leninas, pasisakydamas prieš prievartinę arba privilegijomis besiremiančią asimiliaciją, pabrėžė, kad iš nacionalinės priespau 14 dos įmanoma išsivaduoti tik panaikinus socialinę priespaudą . Vadovaujantis pažangesne metodologija, buvo įmanoma iš nau jo įvertinti senosios, daugiausia vokiečių, istoriografijos iškeltus faktus. Prūsijos valstybės istoriografija iš esmės buvo apologetinė. XVIII a. vokiečių istorijos moksle, oficialiojoje propagandoje bu vo teigiama, nors ir nenuosekliai, politinė prūsiškumo idėja, visi monarchijos gyventojai vadinami prūsais (ne tik paskutinieji prū l5 sai , jų suvokietėję palikuonys, bet ir lietuviai su vokiečiais), taip pabrėžiamas jų skirtumas nuo kitų vakarinių vokiečių valstybių gyventojų. Politiniais sumetimais dangstantis prūsiškąja-lietuviškąja politine kryptimi, buvo nemažai rašoma ir apie lietuvius. Be to, susidomėjimą lietuvių tautos praeitimi, jos kultūra, kal ba skatino ir Švietimo epochos idėjos, kurias iškėlė buržuazinės 12 D a u g u m a M a ž o s i o s L i e t u v o s t o p o n i m ų i r h i d r o n i m ų b u v o lietuviški, pieti n ė j e ir v a k a r i n ė j e d a l y j e d a u g b u v o prūsiškų, p i e t r y t i n ė j e — š i e k t i e k l e n k i š k ų ; v o k i š k ų mažai, užkariautojai j a u e s a m ų b e v e i k n e k e i t ė . H i t l e r i n i n k ų v i e š p a t a v i m o laikais, i k i 1938 m . v i d u r i o (kai n e s u v o k i e t ė j u s i ų l i e t u v i n i n k ų m a ž a i b e l i k o , p r i e š l i e t u v i ų v i s u o m e n ė s v e i k ė j u s imtasi smurto, o l i e t u v i ų kultūra b u v o n a i k i n a m a ) , p a k e i s t a d a u g i a u kaip 2 0 0 0 t o p o n i m ų i r a p i e 5 0 0 hidronimų. 13
M a r k s a s i r E n g e l s a s a p i e reakcingąjį prūsiškumą. V., 1946. Leninas V. Pilnas raštų r i n k i n y s . V., 1983. T. 24. P. 116, 1 2 0 — 1 2 3 , 1 2 7 — 1 2 8 . 15 L e n k ų e n c i k l o p e d i j o s e rašoma, k a d 1410 m . i š m a ž d a u g 2 7 0 0 0 0 V o k i e č i ų o r d i n o v a l s t y b ė s g y v e n t o j ų a p i e 140 0 0 0 b u v o prūsai; m i e s t u o s e j ų g y v e n o a p i e 1 0 % . Manoma, kad jie jau XVII a. pakankamai suprato vokiškai, vertėjų nereikėjo. Pasku tiniųjų p r ū s ų g r u p ė s n u s t o j o k a l b ė t i gimtąja kalba (daugiausiai S e m b o j e ) turbūt XVIII a. p i r m o j o j e p u s ė j e . P a v i e n i a i s e n e l i a i prūsiškai š e i m o j e dar k a l b ė j o v e i k i a u siai ir v ė l i a u . 2r.: Prūsų k a l b o s p a m i n k l a i . P. 2 6 ; Sabaliauskas A. M e s baltai. K., 1986. P. 7 3 ; plg.: Gerullis G. Zur B e u r t e i l u n g d e s a l t p r e u s s i s c h e n Enchiridions. Streib e r g F e s t g a b e . Leipzig, 1924. S. 100. Prūsų „ s e n i e j i g e n t i n i a i ryšiai dar n e b u v o ga lutinai s u i r ę " n e t ir p e r a t s t u m ą i š t i s u s š i m t m e č i u s (Sneidereitas O. Prūsai. V., 1989. P. 2 0 4 . Tai d i d ž i a u s i a s v e i k a l a s a p i e p r ū s u s l i e t u v i ų kalba. 14
3
revoliucijos bei demokratiniai-nacionaliniai sąjūdžiai Europoje. Vo kiečių literatūrinio bei visuomeninio „Audros ir veržimosi" sąjū džio ideologas J. Herderis, pripažindamas visuomenės pažangą, tautų suverenumo ir lygiateisiškumo būtinumą, teigė, kad ir ma žos tautoar *-uri istoriją bei kultūrą, kad ir jos įnešė vienokį ar ki tokį indėlį j žmonijos kultūrą. Todėl, jo nuomone, istorikas neturi niekinti vienų ir aukštinti kitų tautų, ignoruoti tų, kurių gyvento jai „tironų pavergti, liko bernais arba barbarais". Jis smerkė krikš čionybės ir kultūros skleidimą tautai svetima kalba. Keldamas gim tosios kalbos svarbą, J. Hamanas reikalavo domėtis pavergtų tau tų kalbomis. Herdaris ir Hamanas gražiai atsiliepė apie lietuvių būdą, kalbą ir skatino kitus kultūros veikėjus ją tirti. Vykstant nacionalinio išsivadavimo sąjūdžiams ir formuojantis nacijoms, iškilo klausimas, kas yra tauta, nacija, kokį vaidmenį atliko tautos žmonijos istorijoje ir kokia kiekvienos iš jų, didelės ar mažos, vieta civilizacijoje. Todėl imta domėtis, k u r senovėje kurių tautų gyventa, kaip kito jų teritorija, kokie ir kaip vyko de mografiniai procesai. Kartu iškilo ir etnogeografinių tyrimų meto dologijos problema. XVIII—XIX a. ir XX a. pradžios mokslininkų nuomonės dėl lie tuvių kalbos Prūsijoje pietinės ribos buvo skirtingos, nes apie gy ventojų pasiskirstymą tautybėmis XVIII a. nėra demografinės sta tistikos. Ji buvo pradėta skelbti tik XIX a., todėl dažniausiai ir nu rodomos etninės to meto teritorijos. Lietuvių teritoriją ėmėsi nustatyti M. Tepenas, A. Becenbergeris, F. Tecneris ir kiti autoritetingi mokslininkai. Pirmasis rėmėsi istoriniais šaltiniais, antrasis — lingvistiniais, geografiniais bei ar cheologiniais duomenimis, o trečiasis — lietuvių kalbos paplitimu pagal bažnyčiose sakytus pamokslus. Tepenas ir Becenbergeris iš vedė senovės prūsus ir vakarinius lietuvius (skalvius ir nadruvius) skyrusią kalbinę ribą iki Vokiečių ordino atsikraustymo į Pietų Pa baltijį. Svarbiausias M. Tepeno, A. Becenbergerio, K. H. Lomejerio, L. Vėberio tyrimų rezultatas buvo tas, kad jie įrodė, jog ne prūsų, bet lietuvių protėviai buvo skalviai, nadruviai ir šiauriniai sūduviai, t. y. Prūsijos lietuviai yra autochtonai. Tuo buvo įsitikinę j a u X V I — XVIII a. vokiečių kultūros atstovai (pvz., K. Hartknochas). J. Kukas t y r ė Nadruvos apgyvendinimą. F. Tecneris nustatė, kuriose bažnyčio se pamokslai buvo sakomi lietuvių kalba. Jis naudojosi 1719 m. duo menimis, kai po 1709—1711 m. m a r o buvo smarkiai sumažėję lietu viškai mokančių kunigų ir pačių parapijiečių lietuvių. Tirdami nacionalinės kaimo architektūros paplitimą, originalų lietuvių sodybų išplanavimą, architektūrinį stilių, lietuvišką kaimo buities terminiją, A. Haksthauzenas, V. Pesleris, R. Detlefzenas, J. Gimbutas nustatė, iki k u r šimtmečiais gyveno lietuvių valstiečiai. Minėti vokiečių tyrinėtojai savo akimis matė, kaip nyksta lie tuviai, ir skubėjo užfiksuoti būsimoms kartoms „žūstančios taute lės" istorijos pėdsakus. Prūsijos mokslininkai norėjo išgelbėti kai kurias kultūrines jos vertybes, bet ne pačią tautą. 9
Antra vertus, Prūsijos vokiečių istoriografijoje vis labiau įsi galėjo apologetinė kryptis, ypač po 1871 m., susikūrus Vokietijos imperijai. Valdančiosios klasės ideologijoje atgaivinamas kryžiuo čių riterių karinių žygių kultas, tautų pavergimo, kolonijinė poli tika. Istorikai vėl ima nagrinėti XVIII a. karalių Frydrichų, y p a č Frydricho Vilhelmo I, kolonizacinę veiklą. Buržuaziniai istorikai didžiausiu jo nuopelnu laiko Mažosios Lietuvos kolonizavimą, o Frydrichas Didysis gretinamas su Prūsijos „geležiniu kancleriu" O. Bismarku. Prūsijos, ypač Mažosios Lietuvos, kolonizavimo problema do mėjosi daugelis Prūsijos istorikų, ekonomistų, kultūros veikėjų, rašytojų, dvasininkų. Istorinė literatūra šiuo klausimu gausi, bet ne visada objektyvi. XVIII a. autorių veikaluose dominavo religi niai, o XIX a. antrosios pusės — politiniai dalykai. Dar didžiosios vokiečių kolonizacijos įkarštyje pasirodė G. Gekingo dviejų dalių knyga, kurioje daugiausia dėmesio skiriama ne ko lonizacijos, bet zalcburgiečių emigracijos istorijai, religinėms ko I6 voms. Kolonistai vaizduojami religijos k a n k i n i a i s . Dar labiau religinis momentas pabrėžtas T. Kriugerio ir kitų autorių knygose. XIX a. antrojoje pusėje—XX a. pradžioje buvo išleista keletas solidžių vokiečių mokslininkų veikalų, iš esmės papildžiusių vo kiečių kolonistų antplūdžio į Mažąją Lietuvą istoriografiją. G. Šmolerio, M. Beheimo-Švarcbacho darbams būdinga politinė tendencija: jie šlovino Prūsijos karalių „didingą istorinę veiklą" lietuvių žemėse, stengėsi įteigti, kad kolonizacija buvo reikalinga „skleisti aukštesnę kultūrą žemesnėje išsivystymo pakopoje esan 11 tiems lietuviams" . Šmoleris kolonizaciją vertino k a i p „pažangą, socialinį procesą, karą", „sunkią kovą su priešiškomis kitos tauty bės jėgomis". Jis pripažino, k a d tai buvo sąrnoninga germanizacija, „juridiškai įteisinta kova už techninę, moralinę ir kultūrinę pažan gą". Pateisindamas lietuvių, lenkų ir kitų gyventojų tautinę pries paudą bei asimiliacines priemones, jis aiškino, n e v a „stiprios so cialinės kultūros, geriausios valstybinės struktūros, sveikiausio ben druomeninio gyvenimo tautoms būdinga valstybės organizuojama kolonizacija" 18 . A. Skalveito nuomone, kolonizacija b u v o ūkinio pobūdžio, bet kartu v y k o germanizacija I 9 . Sio autoriaus manymu, Mažosios Lietuvos lietuvių šalinimą iš savo ūkių, taip pat m a r u mi rusių lietuvininkų ar mozūrų (lenkų) sodybose įsikūrusių Lenkijos 16 Gocking G. D e r v o l l k o m m e n e n E m i g r a t i o n s g e s c h i c h t e d e r Salzburger. Frankfurt; Leipzig, 1737. T e i l 1—2. 17 Beheim-Schwarzbach M. Hohenzollernsche Kolonisationen. Leipzig, 1874 S. VI. 18 Schmoller G. D i e p r e u s s i s c h e K o l o n i s a t i o n d e s 17. u n d 18. J a h r h u n d e r t s ( t o l i a u — D i e p r e u s s i s c h e K o l o n i s a t i o n . . . ) //SchrVS. Leipzig, 1886. Bd. 32. S. 2, 21. 18 Skalweit A. Die ostpreussische Domanenvervvaltung u n t e r Friedrich W i l h e l m I. u n d d a s R e t a b l i s s e m e n t L i t a u e n s (toliau — R e t a b l i s s e m e n t Litauens). Leip zig, 1906.
10
ir Lietuvos valstybės lietuvių bei lenkų išvarymą sąlygojo „ekono 20 minis pagrindas" . Kapitalizmui peraugant į imperializmą ir stiprėjant klasių ko vai bei didėjant liaudies masių vaidmeniui politiniame gyvenime, XIX a. pabaigoje—XX a. pradžioje Prūsijos istoriografiją papildė socialinio ekonominio pabūdžio veikalai. Nors juose, vadovaujantis buržuazine politine ekonomija, mažai atsižvelgiama į objektyvią so cialinę ekonominę Prūsijos evoliuciją ir varomąsias jos jėgas, ta čiau sukaupta daug duomenų apie feodalinę žemėvaldą, valstiečių kategorijas bei jų padėtį atskirose geografinėse zonose, domenuose ir bajorų dvaruose, rentos formų keitimąsi, valstiečių socialinę di ferenciaciją lietuvių ir vokiečių gyvenamose srityse, lietuvių vals tiečių luomo degradaciją ir žemės ūkio darbininkų sluoksnio for mavimąsi, išskirtinę specifinę lietuvių padėtį. Socialinę ekonominę ir iš dalies teisinę baudžiauninkų lietuvių ir mozūrų padėtį junkerių dvaruose pirmasis ėmė nagrinėti K. Bė21 m ė . Bajorų dvarų tipus, jų steigimo tendencijas Mažojoje Lie 22 tuvoje ir kitose srityse analizavo H. Pienas . R. Bergmanas tyrinė jo činšo ir lažo santykį domenuose bei bajorų dvaruose, lietuviš kuose, lenkiškuose ir vokiškuose valsčiuose pagal sritis: Sembą, 23 Notanga ir O b e r l a n d ą . Kai kurias agrarines reformas ir žemės ūkio darbininkų sluoksnio susidarymą apibūdino G. Knapas, apie 24 baudžiavą rašė E. M. Arntas ; R. Šteinas, parašęs vieną didžiausių veikalų socialiniais ekonominiais klausimais, nustatė baudžiauninkų prievoles, skirtinės žemės sklypų dydį, feodalinės rentos formų kei timąsi, kaimo gyventojų socialinius sluoksnius Mažojoje Lietuvoje ir už jos ribų, domenuose ir privačiuose ūkiuose, apibūdino lietuvių 25 ir vokiečių kolonistų padėties skirtumus . A. Rogė pabrėžė lietuvių valstiečių darbštumą bei ūkiškumą, o G. Aubinas, priešingai, tvir tino, jog tik per kolonizaciją Mažojoje Lietuvoje atsirado „stipri valstietija" 2 6 . Demokratėjant Vokietijos kultūriniam gyvenimui, švietimui, im ta plačiau domėtis atskirų valstybės dalių švietimo istorija, buvo ieškoma istorinių švietimo tradicijų. Vienas vertingiausių šiuo at žvilgiu yra A. Keilo (Keilio) darbas, kuriame autorius plačiai ats kleidė Mažosios Lietuvos ir viso Prūsijos krašto švietimo raidą, Prūsijos vyriausybės organizacines priemones steigti mokykloms, T e n pat. P. 280. Bdhme K. Gutsherrlich-bauerliche Verhaltnisse in Ostpreussen wahrend d e r Reformzeit v o n 1770 b i s 1830 // SSF. 1902. Bd. 20. 22 Plehn H. Zur G e s c h i c h t e der A g r a r v e r f a s s u n g v o n Ost-und VVestpreussen // FBPG. 1904/1905. Bd. 17—18. 23 Bergmanu R. G e s c h i c h t e d e r O s t p r e u s s i s c h e n S t a n d e u n d S t e u e r n 1688 bis 1704. Leipzig, 1901. 24 Knann r.
21
11
telkti mokytojų kadrams, įgyvendinti visuotiniam privalomam mokskui. Kartu jis parodė, kad daugelis valdžios įsakymų, ediktų nebu vo įvykdyti, gausių komisijų veikla liko bevaisė, o mokyklas tu rėjo išlaikyti patys lietuvių valstiečiai. Priešingai negu A. Rogė, kuris karaliaus įgaliotinio švietimo reikalams H. Lyzijaus sumany mą naujosiose mokyklose dėstyti vokiečių kalba t r a k t a v o materia liniais sumetimais 2 7 , A. Keilas buvo įsitikinęs, kad H. Lyzijus sie kė švietimą panaudoti lietuviams asimiliuoti 2 8 . V. Bormanas val džios atstovo ketinimuose taip pat įžvelgė „germanizavimo pla ną" 2 9 . Prieš lietuvių vokietinimą per mokyklas ir bažnyčias pasisa kė G. Ostermejeris. Vertingų žinių apie tautinę ir kalbinę mokyk lų padėtį pateikė Henigas. XIX a. pabaigoje—XX a. pradžioje vokiečių buržuazinėje isto riografijoje kaskart stiprėjo mintis, k a d lietuviams b u v o būtina įdiegti vokiečių kultūrą, nes jie buvę vos ne barbarai. Germani zacijos šalininkas M. Frydebergas skelbė, kad „vokiečių kultūra N e m u n o krašte turi atlikti didžiulius uždavinius", o lietuvių kalbą draudžia „netikri vokiečiai". Tikrieji vokiečiai, anot jo, Prūsijos lietuviams nešą „tikrąją vokiečių kultūrą", o ne nacionalinę pries paudą ir „iš aukšto nežiūri į mažesnes t a u t a s " 3 0 . Šiam „kultūrtre geriui" aštriai atkirto Mažosios Lietuvos lietuvių bičiulis, kovotojas su germanizatoriais Jurgis Zauerveinas 3 1 . Po Pirmojo pasaulinio karo, pasikeitus Vokietijos tarptautinei padėčiai ir Lietuvai teisėtai atgavus dalį savo vakarinės teritori j o s — K l a i p ė d o s kraštą, vokiečių moksle atsirado naujų teorijų. Iki 1919 m. M. Tepeno ir A. Becenbergerio išvados dėl Prūsijos lie tuvių autochtoniškumo buvo neginčijamos. Prie Lietuvos Respub likos prijungus lietuviškąjį Klaipėdos kraštą, tenkinant didžiavokiškosios šovinistinės politikos tikslus, jos imtos pulti. G. Mortensen savo disertacijoje pirmoji ėmė teigti, kad skalviai, nadruviai ir sūduviai iki Vokiečių ordino nukariavimų b u v o prūsai, o lietu viai (kaip ir vokiečiai) tebuvo kolonistai, į Prūsiją atsikėlę iš LDK XV—XVI a. ir užėmę išnykusių prūsų žemes. Naujajai koncepcijai pritarė jos vyras H. Mortensenas, P. Kargė, R. Trautmanas, O. Barkovskis. Mortensenai sukūrė dykros teoriją, pagal kurią n e g y v e n a m u kraštu XIII—XIV a. virto ne tik pajūris, bet ir plotai abipus Nemu no net iki Kauno 3 2 . 27 Rogge A. D. H e i n r i c h Lysius in Litauen u n d M a s u r e n // A M . K o n i g s b e r g , 1881. Bd. 18. S. 18. 28 Keii A . D a s V o l k s s c h u l w e s e n i n P r e u s s e n u n d Litthauen u n t e r Friedrich VVilhelm I. // A M . 1886. Bd. 2 3 . S. 1 1 6 — 1 1 9 . 29 Borrmann W. Das E i n d r i n g e n d e s P i e t i s m u s in d i e o s t p r e u s s i s c h e Landesk i r c h e // SchrSK. K o n i g s b e r g , 1913. H. 15. S. 111. 30 Friedeberg M. Bilder a u s O s t p r e u s s e n // N i a m u n o s a r g a s . 1884. Nr. 8. 31 V U B . F. 1, b. F,. L. 1 0 3 — 1 0 7 . 32 Mortensen G. B e i t r a g e zu d e n N a t i o n a l i t a t e n u n d S i e d l u n g s v e r h a l t n i s s e v o n Preussisch-Litauen. Berlin, 1927; M o r t e n s e n H. und G. D i e B e s i e d l u n g d e r nordostl i c h e n O s t p r e u s s e n b i s zur B e g i n n d e s 17. Jahrhunderts. Leipzig, 1 9 3 7 — 1 9 3 8 . T . 1—2.
12
Dykros teoriją ir kolonizaciją iš Didžiosios Lietuvos neigia is 33 torikai P. Pakarklis, V. Vileišis, K. Jablonskis, J. Jakštas , arche 34 ologas P. K u l i k a u s k a s . Labiausiai išstudijavusio kryžiuočių k a r o kelių į Lietuvą aprašymus (Wegeberichte) J. Jurginio manymu, d y k r a (senovės vokiečių k. V/ildnis, Wiltnis) buvo v a d i n a m a ta Lie tuvos dalis, kuri pagal to meto teisę (Šventosios Romos imperijos imperatorių ir popiežių dovanojimo aktus) priklausė Vokiečių or dinui, bet dėl gyventojų priešinimosi n e b u v o j a m pavaldi. Vėgeberichtuose senas germaniškas terminas pavartotas ne geografine, o politine p r a s m e 3 5 . Žinomas lietuvių etnogenezės kalbos aspektu tyrėjas Z. Zinkevičius neigia, k a d LDK lietuviai XV—XVI a. kolo nizavo Mažąją Lietuvą. Dykra neliko be gyventojų, dėl karų skal vių ir nadruvių sodybų praretėjo, bet visai jos neišnyko (kitaip n e b ū t ų išlikę senųjų, t a r p jų ir prūsiškos kilmės, vietovardžių). Po karų dykrą ėmė apgyventi išlikę senieji gyventojai, turbūt grį žę pabėgėliai (visi vietiniai), naujas gyvenvietes ėmė steigti ir atsikėlėliai iš LDK pasienio, ypač iš Žemaitijos. Pastarieji buvo ne ko lonistai, kaip užkariautojai vokiečiai, o n a u j a k u r i a i 3 6 , bet ne jie sudarė tautos kamieną. Tai patvirtina P. Kulikausko archeologijos d u o m e n y s . Taigi istorijos, archeologijos ir kalbos duomenys rodo, k a d vadinamojoje dykroje senųjų gyventojų baltų išliko, iš jų ir kitų baltų XV—XVI a. susidarė lietuvininkai. Klasinius ir politi nius dykros ir didžialietuvių kolonizacijos teorijos kūrėjų tikslus at skleidė ostforšeris A. Katšinskis: „Tai tiesiog vokiško atvirumo ir per stropaus n u o d u g n u m o mokyklinis pavyzdys: Karaliaučiaus pro fesorius Becenbergeris plauko tikslumu nutiesė vokiečių ir lietuvių kalbos Rytų Prūsijoje ribas ir kartu, pats to nenujausdamas, pa skatino didžialietuvių politinius pageidavimus ir pretenzijas vokie čiams dėl tautybių sienų [...]" 3 7 . Skirtingi vokiečių tyrėjų požiūriai d ė l vakarinių baltų etnogenezės išdėstyti P. Pakarklio veikale 3 8 . Po Antrojo pasaulinio karo susikūrusioje VFR istoriografijoje d a u g vietos skiriama Prūsijai ir k a r t u Mažajai Lietuvai („Prūsų Lietuvai"). Po 1949 m. VFR buvo įsteigti du institutai, kurie užsi i m a vien „Rytų tyrinėjimu": Gottinger Arbeitskreis, leidžiantis „Schriitenreihe des Gottinger Arbeitskreises", ir J. Herderio insti t u t a s Marburge, kur išeina „Wissenschaitliche Beitrage zur Geschich te und Landeskunde Ost-Mitteleuropas" bei „Zeitschritt iūr Ostiorsenung". Be jų, leidžiamos regioninių mokslo draugijų, Rytų Prūsijos repatriantų žemietijų periodinių ir tęstinių leidinių serijos. Daliai V F R istorikų daugiau rūpi politika negu mokslo tiesa. Kai kurie 33 Jablonskis K. Istorija ir j o s šaltiniai. V., 1979. P. 1 3 1 — 1 3 9 ; Jakštas J. Ž v i l g s n i s į M a ž o s i o s L i e t u v o s istoriografiją // L i e t u v i ų k a t a l i k ų m o k s l ų a k a d e m i j o s met raštis. Roma, 1968. T. 4. J a k š t a s m a n o , k a d b u v u s i m i g r a c i j a iš Ž e m a i t i j o s . 34 Kulikauskas P. U ž n e m u n ė s piliakalniai. V., 1982. P. 9 6 — 1 0 0 . 2r. dar K. E n g e l i o veikalus. 35 Kraštas ir ž m o n ė s / P a r e n g ė J. Jurginis ir A. Šidlauskas. V, 1983. P. 4. 36 Zinkevičius Z. Iki pirmųjų raštų. V., 1987. P. 30, 3 8 — 3 9 ; Zinkevičius Z. L i e t u v i a i X I I I — X I V amžiuje // Lietuvių e t n o g e n e z ė . V., 1987. P. 2 2 6 — 2 2 7 . 37 Katschinski A. Saar und M e m e l // TAZ. 1935. N 73. 38 Pakarklis P. M a ž o j i L i e t u v a v o k i e č i ų m o k s l o š v i e s o j e . K., 1935. P. 4 9 .
13
ostforšeriai neigia netgi vokiečių feodalų (riterių ir dvasininkų) kari nį veržimąsi į rytus. Kalba apie n e v a taikų judėjimą, per kurį baltų kraštuose plito pažangesnė vokiečių kultūra ir ūkio sistema. Moksli nėje literatūroje skelbiamos mintys panašios į G. Mortensen teiginius. Be to, kai kurie šios istoriografijos atstovai (V. Hubačas, F. Tervėnas, K. Forstroiteris, R. Mejeris ir kiti) teigia, kad XVIII a. Rytų Prūsijoje nacionalinis klausimas nebuvo iškilęs, gyventojų padėčiai tautybė neturėjusi jokios reikšmės, vietos gyventojai norėję būti Vokietijos valdomi. Todėl negali būti kalbos apie prievartini Ma žosios Lietuvos lietuvių ir Mozūrijos lenkų germanizavimą, netgi XIX a. Antra vertus, sistemingą tautinę priespaudą jie bando pa teisinti pačių sukurta „nacionalizmo amžiaus", kaip jie pavadino XIX amžių, teorija. Lietuvių žemių kolonizaciją F. Tervėnas įvertino ne tik k a i p „ekonominį ir kultūrinį darbą", bet, svarbiausia, „kaip politinį reiš kinį", kaip karaliaus „ypatingą misiją" Rytų Prūsijoje, „kaip dievo karalystės kūrimą žemėje". Prūsijos valdovas laikomas Ordino vals tybės „testamento tęsėju", jo darbai, nors vykdyti kitomis prie 39 monėmis, lyginami su kryžiuočių ekspansija . Dar nepaliaujama skelbti, kad Baltijos sritis — tai „šiaurrytinių vokiečių visuomenės raidos sudedamoji dalis, geografinė ir istorinė zona, priklausanti 40 visai vokiečių tautai" . Kai kurie istorikai, ekonomistai, sociolo 41 gai, ypač V. Gerlicas , įrodinėja, k a d Rytų Prūsijoje didelių jun kerių latifundijų nebuvo, o tik įprastiniai dvarai. Dėl to, anot jų, junkerija nesudarė ekonomiškai stipraus luomo, jos, kaip prūsiško jo militarizmo ir absoliutizmo ramsčio, politinis svoris ir reakcinis vaidmuo esą tarybinių tyrinėtojų pervertinami. Feodalinio ū k i o struktūros, dvaro ir kaimo santykių, ryšių su rinka, valstiečių prie volių ir materialinio gyvenimo lygio duomenų, liečiančių ir lietuvių žemes, galima rasti F. Heningo ir H. Miulerio veikaluose. Apskritai buržuazinė vokiečių istoriografija, ir senoji, ir VFR, tenkinasi faktų aprašymu, per mažai dėmesio skiria socialiniams eko nominiams procesams, kuriuos aiškina beveik vien psichologinėmis ir politinėmis priežastimis. Buržuaziniai istorikai stengėsi ir tebesistengia užtušuoti valdžios vykdytą socialinę ekonominę ir tauti nę lietuvių priespaudą, ignoruoja vietinių gyventojų lietuvių di delį įnašą į gamybinių jėgų plėtotę, liaudies kultūrą ir raštiją, ke lia tariamus kolonistų nuopelnus ir siekia parodyti neva ypatingą germanų „tautinę misiją Rytų žemėse". Anot V. Hubačo, iki Ant rojo pasaulinio karo Rytų Prūsijoje nebuvo pavergtų tautų ir ne reikėjo „atkurti senųjų teisių" 4 2 . Kaip tik todėl jų darbuose neke39
Teiveen F. G e s a m t s t a a t u n d R e t a b l i s s e m e n t . G o t t i n g e n , 1954. S. 2 — 6 . Hubatsch W. E p o c h e n p o l i t i s c h e r G e s t a l t u n g im n o r d o s t d e u t s c h e n R a u m (to l i a u — E p o c h e n . . .) // ZO. M a r b u r g ; Lahn, 1966. J g . 15. H. 2. S. 2 0 1 ir kiti v e i kalai. 41 Goilitz W. D i e J u n k e r , A d e i u n d Bauer im d e u t s c h e n O s t e n . G l ū c k s b u r g , 1956. 42 ZO. 1966. H. 2. S. 2 0 1 — 2 3 1 ; Zr.: Jučas M. D ė l v a k a r i n i ų ir šiaurinių že m a i č i ų ribų // Iš l i e t u v i ų e t n o g e n e z ė s . V., 1981. P. 3 6 . 40
14
iiamas ir nesprendžiamas klausimas, kaip ir kodėl lietuviai prie varta buvo nustumti į ypatingą padėtį ir kaip tai veikė jų tautinę savimonę bei tautos likimą. Buržuaziniai istorikai bei filosofai tai laiko savaiminiu, būtinu ir neišvengiamu procesu, siekimu aukštes n ė s vokiškos kultūros, už kurią lietuviai turį būti vokiečiams dė kingi. Lietuvių istoriografija mums rūpimu klausimu n ė r a gausi. Ikitarybinio laikotarpio tyrinėtojai V. Vileišis, I. Jonynas, P. Pakark lis stengėsi duoti atkirtį Mortensenų ir kitų teorijoms. V. Vileišis, įrodinėdamas, kad Mažosios Lietuvos lietuviai yra autochtonai ir lietuvių kolonizacijos iš Didžiosios Lietuvos nebuvo, analizavo so cialinę ekonominę ir teisinę gyventojų padėtį LDK ir Vokiečių or dino valstybėse. Jis, kaip ir A. Janulaitis, priėjo išvadą, kad Ordino valdose valstiečių padėtis buvo blogesnė. J u o labiau kad čia vo kiečių feodalai vietinius gyventojus ėmė versti baudžiauninkais jau XIII a.; girių ir neapgyventų plotų medžioklei ir žvejybai X V — XVI a. Didžiojoje Lietuvoje buvo daugiau negu Ordino valdose; 43 pačioje Mažojoje Lietuvoje XV a. v y k o gyventojų m i g r a c i j a . K. Jablonskis, iškėlęs klausimą, ar Mažosios Lietuvos lietuviai au tochtonai, irgi teigė, kad Lietuvos valstybėje XV—XVI a. valstiečių padėtis buvo geresnė negu Ordino užgrobtose žemėse, Mažojoje Lietuvoje v y k o vidinė kolonizacija. Jis neabejojo, kad skalviai (apie nadruvius nekalbėjo, nes jų žemės XX a. neįėjo į Lietuvos Respub 44 liką) buvo lietuviai . Manoma, kad Skalva ir N a d r u v a buvo besi kuriančios Lietuvos valstybės politinėje įtakoje: 1253 m. vainikuodamasis karaliumi, Mindaugas diplomatiniais sumetimais jas pa dovanojo Livonijos ordinui. 1259 m. dovanojimo aktas, laikomas vokiečių klastote, rodo, kad ir Livonijos ordinas Nadruvą ir Skalvą 45 pripažino Lietuvos d a l i m i . Prijungti tų žemių prie Lietuvos vals tybės nespėta: 1274—1283 m. jas užkariavo Prūsijos kryžiuočiai. Dar vienas prieškarinių lietuvių istorikų argumentas dėl Nadruvos ir Skalvos lietuviškumo yra tas, kad Algirdas ir Kęstutis 1358 m. Šventosios Romos imperijos imperatoriui ir Vokietijos karaliui Ka roliui IV iškėlė apsikrikštijimo sąlygą — kryžiuočiai turi grąžinti Lietuvai baltų žemes iki Alnos (Alė; Alne, Alle, dab. rus. Lava, Lenkijos teritorijoje Lyna), Priegliaus (Skara, Prigorė, Pregora, Priegara; vok. Pregel, dab. Pregolia) ir Baltijos j ū r o s 4 6 . Apskritai didie ji kunigaikščiai — Algirdas, Kęstutis, Vytautas — Mažosios Lietuvos ir prūsų žemes iki Osos (Ossa, lenk. Osa; Vyslos (VVeichsel, Wista) žemupio dešinysis intakas) laikė Gediminaičių tėvonija. 43
Vileišis V. T a u t i n i a i s a n t y k i a i M a ž . L i e t u v o j e . K., 1935. P. 5 5 — 1 0 9 . Janu laitis A. U ž n e m u n ė po Prūsais. K., 1928; Jonynas I. Iš M a ž o s i o s L i e t u v o s istori j o s . K. 1933; Jonynas I. Istorijos baruose, V., 1984. P. 2 1 , 2 2 , 188. 44 Jablonskis K. Istorija ir j o s šaltiniai. P. 1 3 1 — 1 3 9 . 45 Jablonskis K. M i n . v e i k . P. 134; Vileišis V. M i n . v e i k . P. 29; plg.: Pakark lis P. K r y ž i u o č i ų v a l s t y b ė s s a n t v a r k o s bruožai. K., 1948. P. 2 3 . Tiesa, Pakarklis n e p a g r į s t a i t e i g ė , k a d iki V y s l o s g y v e n o ž e m a i č i a i ; š a l t i n i u o s e v a d i n a m i l i e t u v i a i s . Prūsais j u o s imta v a d i n t i tada, k a i p a t e k o į k r y ž i u o č i ų v a l d ž i ą (Min. v e i k . P. 16—23). 46 Vileišis V. M i n . v e i k . P. 2 9 — 3 0 .
15
Kolonizatorius vokiečius rūsčiai pasmerkė pačios Mažosios Lie tuvos lietuvių kultūros veikėjai: Vydūnas, A. Bruožis, M. J a n k u s , J. Vanagaitis ir kiti. XIX a. pabaigoje A. Kuršaitis priėjo prie iš vados, kad Stalupėnų, Darkiemio ir kitų apskričių lietuviai yra „se 47 nųjų gyventojų p a l i k u o n y s " . Dabartiniai lietuvių emigrantų is torikai nemažai dėmesio skiria ir Mažajai Lietuvai. Jie, palyginti su prieškarine lietuvių istoriografija, daro kai kurių nuolaidų vo kiečių istoriografijai. I. Skrupskelis įrodinėja, kad, susikūrus Prū sijos karalystei, lietuviai buvo stipriai paveikti vokiečių feodalinės ideologijos: jie „vargu beskiria lietuviškumą n u o prūsiškumo", „įauga į Prūsų valstybinę vienybę [...], išmoksta taip pat ir prūsiš kai galvoti bei veikti. Jis, kaip ir čia gimęs vokietis, virsta prūsu ir, kraštui tapus karalyste, už ją kovoja drauge prieš nečiabuvius vokiečius", „jo tautinė sąmonė vargiai beišeina iš anuometinio prū 48 siškumo r ė m ų " . Anot jo, dėl to ir nekilęs nacionalinis sąjūdis. Autorius, iš esmės teisingai pastebėjęs reiškinių rezultatus, nekrei pia dėmesio į tai, kad feodalizmo laikais valstiečių politinės pa žiūros tegalėjo būti monarchistinės, o tautinis sąmoningumas — ka pitalizmo genezės ir raidos produktas. Kitoje emigrantinėje litera tūroje apsiribojama bendra Mažosios Lietuvos lietuvių charakteris tika arba kiek paviršutiniška kurios nors temos analize. Apskritai buržuaziniai lietuvių istorikai Mažosios Lietuvos lietuvių padėtį per mažai siejo su socialiniu ekonominiu procesu, į Prūsijos vals tybės gyvenimą žiūrėjo labiau kaip į karalių politikos rezultatą. Bendrais bruožais jie aprašė marą ir kolonizaciją, lietuvių kultūri nę padėtį, tačiau netyrinėjo viso lietuvių tautinę padėtį lėmusių sąlygų komplekso. Iškeldami nuopelnus ir kartu kritiškai vertin dami buržuazinę istoriografiją, monografijoje naudojamės jos su kaupta faktine medžiaga ir tomis išvadomis, kurios turi mokslinę vertę. Pastaruoju metu tarybinėje istoriografijoje vis daugiau dėmesio skiriama socialiniams ekonominiams, politiniams ir kultūriniams procesams pereinamuoju laikotarpiu iš feodalizmo į kapitalizmą, tarp jų ir tautinei padėčiai, nacionalinės kultūros raidai. Mažosios Lietuvos lietuvių kultūrinį gyvenimą, raštijos raidą, mokyklas ir dėstomosios kalbos klausimą, gimtosios kalbos v a r t o jimą viešajame gyvenime ir kovą dėl jos teisių, protestantų baž nyčios politiką lietuvių ir jų kalbos atžvilgiu, vokietinimo mėginimus tiria bei marksistiškai interpretuoja tarybiniai istorikai ir literatū ros mokslininkai: J. Jurginis, J. Lebedys, M. Lukšienė, L. Gineitis, V. Vanagas, D. Kaunas, A. Endzinas, A. Jovaišas, V. Nausėdas, J. Tu melis. Nausėdas nepritaria autoriams, teigiantiems, kad j a u XVIII a. Mažosios Lietuvos mokyklose viskas „dėstoma buvovokiečių kalba". M. Lukšienė, A. Endzinas irgi atkreipė dėmesį į 47 Kurschat A. Zur G e s c h i c h t e der Litauer in O s t p r e u s s e n // LG. H e i d e l b e r g e 1893. H. 18. S. 497—498. 48 Skrupskelis I. Lietuviai XVIII a m ž i a u s v o k i e č i ų literatūroje. Roma, 1967. P. 9 9 — 1 0 0 . Plg.: Skrupskelis I. Kultūrinis Prūsų l i e t u v i ų g y v e n i m a s 18 amžiuje // A t h e n a e u m . K., 1932. T. 3.
16
tai, kad XVIII a. ir net iki XIX a. vidurio pradinėse mokyklose buvo dėstoma gimtąja kalba. M. Lukšienė įrodė, kad, kai Prūsijos valdžia, stengdamasi sukurti vientisą valstybės kontroliuojamą mo kyklų sistemą, reformavo švietimą, jo naštą ant savo pečių pasiė mė pati liaudis. Ten, k u r tarp atskirų gyventojų luomų n e b u v o kal binio barjero, keitimasis kultūrinėmis vertybėmis vyko kitaip ne gu ten, k u r toks barjeras buvo — susvetimėjimas tarp feodalų ir 49 valstiečių čia buvo daug ryškesnis . Lukšienė, Gineitis, Lebedys, Jovaišas nagrinėjo esmines Prūsijos kultūros problemas, ieškojo jos stimulų ir nurodė šias lietuvių raš tijos pagyvėjimo priežastis: a) visuomeninių politinių prieštaravi mų didėjimas, išryškėjęs tarp laikinai toleruojamos prūsiskosioslietuviškosios politikos krypties ir absoliutizmo, tarp kolonizacijos tikslų ir jos padarinių, tarp vietos feodalų savivalės ir liaudies są monėjimo; b) švietimo plitimas; c) pietizmo skverbimasis bei jo kova su ortodoksija ir švietimu. Tarybiniai kultūros istorikai mė gina nustatyti, kiek ir kaip Prūsijos lietuvių raštijos bei literatūros pakilimas buvo susijęs su visuomeniniu ir kultūriniu krašto gyve nimu, su lietuvių tautiniais klausimais. Mažosios Lietuvos lietuvių 50 vokietinimo politiką tyrė tarybinis teisės istorikas P. P a k a r k l i s . Etnogenezės, etninių teritorijų nustatymo metodologijos problemai, Prūsijos lietuvių kalbinio ploto šiaurėjimui XIX a. — XX a. pra 51 džioje skirta P. Kušnerio studija . Jis linkęs manyti, kad didžioji vokiečių valstiečių kolonizacija n ė r a lemiama vėlesnio spartaus Ry tų Prūsijos germanėjimo priežastis. Pakarklis ir Kušneris lietuvių asimiliacijos priežasčių detaliau neanalizavo, o tik prabėgomis api būdino šį vyksmą. Jurginis iškėlė kai kuriuos specifinius Mažosios Lietuvos gyvenimo momentus, skirtumus nuo LDK. Tarybinių tyrinėtojų darbai daugiausia liečia XIX a., kai pagal demografinę statistiką galima pastebėti, kad lietuvių gyvenama te ritorija j a u traukiasi į šiaurę. Tačiau tebėra neaišku, kokios anks čiau susiklosčiusios priežastys lėmė šį procesą. Dėl skalvių ir nadruvių etninės priklausomybės lietuvių tary biniai mokslininkai nevienodos nuomonės. Trūksta šaltinių arba jie mažai patikimi, nepatikimi, stokojama specialių studijų, ypač kom pleksinio tyrimo (kalbos, vardyno, archeologijos ir etnografijos duo menų, istorijos faktų). Tarybinėje lietuvių istoriografijoje y r a įsi galėjusi nuomonė, kad skalviai ir nadruviai (gyvenę į rytus n u o Priegliaus ir abipus N e m u n o žemupio) yra lietuviai (P. Pakarklis, J. Jurginis, K. Jablonskis, J. Žiugžda, A. Tautavičius ir kiti), pa49 Lukšienė M. L i e t u v i ų i n t e l i g e n t i j o s k r y p t y s X I X a. p i r m o j o j e p u s ė j e // P r o b l e m o s . 1972. T. 1 (9). P. 70; Lukšienė M. L i e t u v o s š v i e t i m o istorijos bruožai X I X a. p i r m o j o j e p u s ė j e // PD. K., 1970. T. 4. 50 Pakarklis P. Lietuvių v o k i e t i n i m a s M a ž o j o j Lietuvoj. M a s k v a , 1942. 61 KyuiHep n. H. 3 T H i r q e c K H e T e p p H T o p m i n s T H H i e c K H e r p a H H ų u . M., 1951; Kušner P. J. E t n o g r a f i n ė s L i e t u v o s teritorijos v a k a r i n ė dalis: Rankraštis. V., 1957. Partijos istorijos institutas p r i e LKP CK.
2—8141
17
52
prastai vadinami vakariniais lietuviais . Jų V—XIII a. materialinė kultūra ir iki XX a. vid. išlikę vietovardžiai kiek skiriasi n u o prūsų. P a k a r k l i s p a r o d ė , k a d p e r p r ū s ų ž e m i ų u ž k a r i a v i m u s k e i t ė s i t a u t o v a r d ž i o prū sas p r a s m ė . Pavyzdžiui, p o p i e ž i a u s K l e m e n s o I V 1268 m . b u l ė j e , kuria j i s pat v i r t i n o Č e k i j o s karaliaus P r š e m i s l o O t a k a r o II 1257 m. s u s i t a r i m ą su k r y ž i u o č i a i s dėl naujų ž e m i ų u ž k a r i a v i m o , Prūsija (Prūsą) v a d i n a m o s t o s ž e m ė s , kurias Ordi n a s iki 1257 m. b u v o u ž k a r i a v ę s . T u o m e t į Prūsijos s ą v o k ą dar n e į ė j o Galinda, S k a l v a , N a d r u v a , S ū d u v a 5 3 . R . Batūros m a n y m u , i š p r a d ž i ų p r ū s a i s b u v o v a d i n a m i tik p a m e d ė n a i i r p a g u d ė n a i . V i s a s kraštas tarp V y s l o s i r N e m u n o g a l u t i n a i pra d ė t a s v a d i n t i Prūsija tada, kai b u v o v o k i e č i ų riterių u ž k a r i a u t a s . Istorijos šal t i n i u o s e R. Batūra rado, k a d „Prūsija ir L i e t u v a s u p r a n t a m a k a i p v i e n a v i s u m a " . J i s daro t o k i ą i š v a d ą : M i n d a u g o V o k i e č i ų ordinui d o v a n o j a m ų ž e m i ų 1 2 5 3 — 1 2 5 9 m . d o k u m e n t a i liudija, k a d „ S k a l v a , N a d r u v a t a r p t a u t i n ė j e p l o t m ė j e b u v o l a i k o m o s L i e t u v o s v a l d o v o ž e m ė m i s " 5 4 . M . J u č a s p a s t e b ė j o , j o g „ [ . . . ] iki šiol n i e k a s n e į r o dė, k a d X V — X V I a. v y k o m a s i n ė l i e t u v i ų m i g r a c i j a į v a k a r i n e s ž e m e s ir į Prū siją. P r o t e s t a n t i š k a Prūsija n u o X V I a. p r a d ž i o s v a r g u ar g a l ė j o traukti ž e m a i č i u s " , n e s i r b a u d ž i a v a Prūsijoje b u v o s u n k e s n ė n e g u Ž e m a i t i j o j e 5 5 . Kur ė j o p r ū s ų i r l i e t u v i ų ribos, š i a n d i e n n e g a l i m a a t s a k y t i . Galima tiktai p a n e i g t i P e t r o D u s b u r g i e č i o t e i g i n į , k a d l i e t u v i a i g y v e n o tik iki N e m u n o (jo d e š i n i a j a m e krante). J u č a s k e l i a tokį spręstiną klausimą: ar nadruviai ir skalviai b u v o sulietuvėję prūsai ar lietu viai, s e n i a i g y v e n ę iki P r i e g l i a u s ? 5 6 Cia p r a v a r t u prisiminti H . L o v m i a n s k i o min tį, k a d n a d r u v i a i ir s k a l v i a i j a u g i m i n i n ė j e s a n t v a r k o j e d ė l s t i p r i o s l i e t u v i ų k o l o nizacijos etniškai pakito A . T a u t a v i č i u s i š a r c h e o l o g i n i ų t y r i m ų d a r o išvadą, k a d n u o VIII a . ž e m a i č i u s stipriau v e i k ė s k a l v i ų i r kuršių kultūra, t a i g i g l a u d ė j o v a k a r ų i r rytų b a l t ų k o n t a k t a i . V a k a r i n i ų l i e t u v i ų m a t e r i a l i n ė kultūra a r t i m e s n ė k i t i e m s lie t u v i a m s , o ne prūsams. XII a. p a b a i g o j e — XIII a. p i r m o j o j e p u s ė j e su ž e m a i č i ų k u n i g a i k š č i a i s įvairiais r y š i a i s b u v o susiję s k a l v i a i i r n a d r u v i a i 5 S . K a l b i n i n k a s V. M a ž i u l i s , k a i p ir R. Batūra, t e i g i a , k a d iš p r a d ž i ų p r ū s a i s , Prūsijos (Prūsos) kraštu b u v o v a d i n a m i tik p i e t i n i a i baltai i r j ų kraštas. V ė l i a u š i o e t n o n i m o reikšmė, v o k i e č i ų riteriams užkariaujant n a u j a s ž e m e s , p l ė t ė s i : „Prie d u s b u r g i š k ė s Prūsų r e i k š m ė s į s i g a l ė j i m o p r i s i d ė j o p a t y s k r y ž i u o č i a i , k u r i e Prūsais ė m ė v a d i n t i v i s u s XIII a. u ž g r o b t u o s i u s b a l t u s tarp V y s l o s ž e m u p i o ir N e m u n o , t. y. i r baltus, g y v e n u s i u s S k a l v o s , Š i a u r i n ė s S ū d u v o s (Jotvos) b e i N a d r u v o s s r i t y s e (nuo X V I a . p r ū s o v a r d ą g a u n a k i e k v i e n a s Prūsų g y v e n t o j a s ) " . M a ž i u l i s rašo, k a d l i e t u v i a i g y v e n o N a d r u v o j e , S k a l v o j e i r kitur: č i a X V I a . b u v o k u r i a m i l i e t u v i š k i r a š t a i 5 9 . K i t a m e v e i k a l e M a ž i u l i s n a d r u v i u s i r s k a l v i u s p a g a l k a l b ą b e i š l y g ų pris k y r ė p r i e prūsų. Išlikę n a d r u v i a i i r s k a l v i a i X I V — X V I a . v i r t ę l i e t u v i a i s 6 0 . T a č i a u kitas g a r s u s k a l b i n i n k a s Z. Z i n k e v i č i u s , d a u g i a u s i a t y r ę s s k a l v i ų ir n a d r u v i ų e t n o g e n e z ė s k l a u s i m u s , abejoja, „ar S k a l v a i r b e n t š i a u r i n ė N a d r u v o s d a l i s b u v o tiktai p r ū s ų g y v e n a m a . V ė l i a u č i a r a n d a m e l i e t u v i u s [ . . . . ] . Ir š i o k r a š t o v i e t o v a r 52 L i e t u v o s TSR istorija. V., 1957. T. 1. P. 5 5 — 9 8 ; L i e t u v o s TSR istorija. V, 1985. T. 1. P. 2 5 — 8 3 ; H c T o p a a AHTOBCKOH CCP. BHAMHOC, 1978. C. 2 3 , 70, 7 1 ; Lietu v i n i n k a i // LTE. V„ 1980. T. 6. P. 5 2 7 ir TLE. V., 1986. T. 2. P. 5 4 6 ; M a ž o j i Lie t u v a // LTE. V„ 1981. T. 7. P. 3 3 8 ir TLE. V., 1987. T. 3. P. 2 7 ; V a k a r i n i a i lie t u v i a i // LTE. V, 1984. T. 12. P. 12 ir TLE. V„ 1988. T. 4. P. 4 3 0 ir kiti v e i k a l a i . 53 Pakarklis P. K r y ž i u o č i ų v a l s t y b ė s s a n t v a r k o s bruožai. K., 1948. P. 2 3 . 54 Petras Dusburgietis. Prūsijos ž e m ė s kronika. V., 1985. P. 11, 1 5 — 1 6 , 3 4 2 — 3 4 3 (R. Batūros i s t o r i o g r a f i n ė a p ž v a l g a ir k o m e n t a r a i ) . Plg.: Powierski J, S t o s u n k i p o l s k o - p r u s k i e do 1230 r. T o r u n , 1968. S. 2 5 — 2 7 ; Gimbutienė M. Baltai p r i e š i s t o riniais laikais. V., 1985. P. 7 2 — 7 3 , 1 0 6 — 1 0 7 . 55 Jučas M. D ė l v a k a r i n i ų ir šiaurinių ž e m a i č i ų ribų. P. 3 6 . 56 Jučas M. M i n . v e i k . P. 4 3 — 4 4 . 57 Lowmianskį H. Studia n a d p o c z ą t k a m i s p o l e c z e n s t w a i p a n s t w a l i t e w s k i e g o . VVilno, 1931. T. 1. S. 6 3 — 6 4 ; Lowmianski H. S t u d i a n a d d z i e j a m i W i e l k i e g o Księstw a L i t e w s k i e g o . Poznan, 1983. S . 5 1 . 58 Tautavičius A. Ž e m a i č i ų e t n o g e n e z ė // Iš l i e t u v i ų e t n o g e n e z ė s . V., 1981. P. 29. 59 Prūsų k a l b o s paminklai. P. 20. 60 Mažiulis V. Pasaulio tautų k a l b o s . V., 1979. P. 1 1 — 1 2 .
18
d ž i u o s e p r ū s i š k ų e l e m e n t ų labai n e d a u g , b e n t j i e n e l e n g v a i a p č i u o p i a m i " 6 i . J i s ke lia naują k o n c e p c i j ą , k a d s k a l v i a i ir nadruviai, k u r i u o s v a d i n a v a k a r i n i a i s lietu v i a i s , k a l b o s p o ž i ū r i u v e i k i a u s i a i b u v ę p e r e i n a m o s i o s g e n t y s tarp p r ū s ų i r l i e t u v i ų . X V I a. S k a l v o j e ir N a d r u v o j e p r ū s ų n e g y v e n ę . K a p i t a l i n ė s m o n o g r a f i j o s II t o m e Z i n k e v i č i u s p a t e i k ė g i l e s n i ų t y r i m ų rezultatus: „ f . . . ] k a ž k a d a s e n o v ė j e š i a m e kraš t e turėjo būti g y v e n a m a p r ū s ų e t n o s o " e 2 . Prūsų k a l b o s e l e m e n t ų (vietovardžių, a s m e n v a r d ž i ų , k a l b o s reliktų) d a u g i a u s i a rasta B e c e n b e r g e r i o n u s t a t y t ų p r ū s ų ir l i e t u v i ų g y v e n a m ų p l o t ų ( p l a č i a u žr. p . 2 6 — 2 7 ) p a s i e n y j e , y p a č u ž jų, N a d r u v o s v a k a r i n i a m e p a k r a š t y j e ir p i e t u o s e ; kitur labai jų reta ir ne v i s i patikimi; š i a u r ė s p a j ū r y j e g a l ė j o būti k u r š i ų substrato. P a b r ė ž i a m i s e n i ir i n t e n s y v ū s p r ū s ų ir v a k a rinių l i e t u v i ų k o n t a k t a i : „ M u m s atrodo, k a d N a d r u v o j e i r S k a l v o j e p r ū s ų e t n o s a s i š s e n o , dar g e r o k a i p r i e š v o k i e č i ų invaziją, k a l b o s p a ž i ū r i u b u v o stipriai nu t o l ę s n u o kitų prūsų, n e t e k ę s s p e c i f i n i ų p r ū s ų k a l b o s y p a t y b i ų . T o k r a š t o kalba, m a t y t , b u v o labai priartėjusi p r i e l i e t u v i ų k a l b o s , t a p u s i s a v o t i š k u p e r e i n a m u o j u tarp v a k a r ų b a l t ų (prūsų) ir rytų b a l t ų (lietuvių) i d i o m ų " 6 3 . Tikėtina, k a d n u o s e n o v ė s l i e t u v i a i i r p r ū s a i g y v e n o greta, š n e k ė j o s u p a n a š ė j u s i o m i s p r ū s ų i r lietu v i ų tarmėmis, o S k a l v o s š i a u r ė s v a k a r ų p a k r a š t ė l y j e — ir kuršių tarme. S k a l v o s ir Nadruvos vardynas beveik grynai lietuviškas e 4 .
Mūsų nuomone, nadruviai ir ypač skalviai nebuvo prūsai. Kaip tik jie, skalviai ir nadruviai, buvo labai artimi lietuviams, todėl, kai susikūrė feodalinė Lietuvos valstybė, juos galima vadinti lie tuviais, arba vakariniais lietuviais. J u k viduriniais amžiais ir kiti baltai (pvz., žemaičiai, pietiniai sėliai; žr. baltų žemių žemėlapį) iš pradžių nebuvo gryni lietuviai, sulietuvėjo lietuvių tautybės konsolidavimosi procese (galutinai susiformavo XIII—XIV a.). Skalvių (daug jų kryžiuočiai apgyvendino prūsų žemėse), nadruvių, žemai čių veikiami, XV—XVI a. sulietuvėjo dalis prūsų—šiaurinių bartų, šiaurinių notangų, dalis sembų. Nė vienoje feodalinėje srityje ne gyveno vienos genties gyventojai. Savaime suprantama, k a d prūsų (kaip ir kuršių) etnoso aptikta labiau pasienyje: bet kuriame krašte pasienio sritys paprastai mišrios, nes gyventojai nuolat intensyviai kontaktuoja ir migruoja. Siek tiek prūsų kalbos elementų Zinkevi čius rado (jie abejotini, „labai jau reti ir ne visi patikimi", „ištisai vyrauja tokie, kurie gali būti tiek lietuviški, tiek prūsiški") kitose N a d r u v o s ir Skalvos vietose. Tuos elementus, mūsų manymu, galė jo atnešti prūsai, pabėgę iš pietinių žemių nuo užkariautojų kry žiuočių. Be to, L. Steponavičienė nustatė, k a i p Vokiečių ordino raš tuose buvo prūsinami lietuviški vietovardžiai. Tai atsitiko dėl to, k a d vedliai į lietuvių žemes buvo prūsai, jie buvo vokiečiams ir vertėjai (suprato ar mokėjo lietuviškai). Šitaip prūsų perteikti lie tuviški vietovardžiai vokiečių užrašyti minėtuose Vėgeberichtuose 6 5 . Žinoma, prūsų tarp nadruvių ir skalvių galėjo gyventi nuo dar se nesnių laikų — juk giminingos gretimos gentys bendravo jau pir mykštės bendruomeninės santvarkos sąlygomis. J. Tumelio teigimu, Skalvoje ir Nadruvoje gyveno ir kitų baltų. R. Batūra atkreipė dė61
Zinkevičius Z. Lietuvių k a l b o s kilmė. V„ 1984. T. 1. P. 2 8 1 . Zinkevičius Z. Iki pirmųjų raštų. P. 34. T e n pat. P . 3 1 — 3 4 . 64 T e n pat. P. 3 1 , 34, 3 8 . Ta pati Z. Z i n k e v i č i a u s k o n c e p c i j a i š d ė s t y t a straips n i ų r i n k i n y j e „Lietuvių e t n o g e n e z ė " . P . 2 2 0 — 2 2 7 . 65 Steponavičienė I. Dėl lietuviškų vietovardžių prūsinimo Kryžiuočių ordi no raštuose // Baltistica. V., 1974. T. 10(2). P. 1 6 3 — 1 6 8 . 62
63
19
mesį į tai, kad kultūros ir kalbos požiūriu bartai laikomi tarpine gentimi tarp tikrųjų prūsų ir jotvingių. N e p a k a n k a m a i aiški galindų 66 ir sasnų g e n e z ė . Nepaisant to, bartai vadinami prūsais, o skalviai ir nadruviai kai kurių tyrėjų jau laikomi artimesniais lietuviams ne gu prūsams. Gal dėl to Mindaugas, vėliau Algirdas, Kęstutis, Vy tautas Klaipėdos—Tilžės—Karaliaučiaus krašto žemes pagrįstai laikė Lietuvos valdovo žemėmis arba teigė, kad turinčios j a m priklausyti. Vakarinių baltų prūsų hidronimų A. Vanagas randa netgi Siaurės Lietuvoje; mokslininkas juos priskiria kuršių ir žiemgalių substra 67 tui . Kartu, anot jo, paremiama V. Mažiulio hipotezė, kad išmiru sios kuršių ir žiemgalių kalbos priskirtinos vakarinių baltų kalbų grupei. Mūsų manymu, svarbiausia, kad tai rodo baltų migraciją ir glaudžius gentinius ryšius: atsikėlėliai naujai gyvenvietei duo d a v o savo senosios vietos pavadinimą, išlaikė archaiškus papro čius. Net patys vokiečiai kolonistai Prūsijoje ilgainiui pagal krašto vardą pradėjo save vadinti prūsais. Kitas dalykas — realus to me to baltų ir germanų jėgų santykis, politinė situacija Europoje. Tarybinėje istoriografijoje iš esmės pasikeitė požiūris į sociali nių ekonominių santykių vaidmenį tautų ir valstybės gyvenime. J. Jurginis ištyrė Prūsijos lietuvių valstiečių šeimynos struktūrą, nustatė dvaro ir kaimo pareigūnus bei jų funkcijas, padarė išvadą, kad, klostantis kapitalistiniams santykiams ir atsiradus laisvai sam d o m a m darbui, „patriarchalinė šeimynos padėtis keitėsi". Jis paro dė K. Donelaičio ir apskritai tos epochos valstiečių požiūrį į kara liaus valdžią bei jo pareigūnus, į kitataučius, baudžiavą, kaip būrų dainius suprato lietuviškumą ir kėlė valstiečių sąmoningumą, k a r t u 68 stiprindamas jų „tautinį atsparumą prieš germanizaciją" . Kai kurias šių valstiečių kategorijas, socialinį išnaudojimą, de gradaciją į žemesnius socialinius sluoksnius ir baudžiavinio žemės ūkio virtimą junkeriškuoju kapitalistiniu nagrinėjo P. Žostautaitė. Nors tarybiniai lietuvių istorikai ir nemažai tiria Mažosios Lietuvos istoriją, tačiau socialinės ekonominės bei teisinės lie tuvių padėties Prūsijoje specifika ligi šiol dar iš viso n ė r a tyri nėta. Tėra nustatyta, kad daugelio kraštų į Rytus nuo Elbės valstie čių būklė buvo panaši ir XVIII a. sunkėjo. Neatkreiptas dėmesys ir į tai, k u o skyrėsi lietuvių ir vokiečių valstiečių padėtis toje pa čioje teritorijoje. Tik išnagrinėjus šį klausimą, galima sukritikuoti vokiečių ekonomistus, pavadinusius kolonistus žemdirbystės kultūtūros, pažangos skleidėjais Mažojoje Lietuvoje ir niekinusius bū rus 6 9 už jų tariamą nesugebėjimą ūkininkauti. 66
Petras Dusburgietis. P. 11. Banarac A. BKAaA poACTBeHHux 6aATHHCKHx AHaAeKTOB B AHTOBCKHH H3HK // npoGAeMBI 3THOreHe3HCa H STHHHieCKOH HCTOPHH SaATOB. BHABHIOC, 1985. C. 1 9 6 — 205. 67
68
Jurginis J. K. Donelaičio „Metai" kaip istorijos šaltinis // Literatūra ir kal
ba. V., 1965. Nr. 7. P. 5 5 — 7 3 ; Jurginis J. Lietuvių Lietuvos TSR istorija. V., 1957. T. 1. P. 3 5 6 — 3 6 0 .
žemės Prūsijos valdžioje
//
69 Būrais Prūsijos valdžios X V I I — X V I I I a. įsakų vertimuose į lietuvių kalbą dažniausiai vadinami valstiečiai lietuviai. Mums šis terminas tapo žinomas daugiau sia iš K. Donelaičio „Metų".
20
Remdamiesi marksistine metodologija, Vokietijos Demokratinės Respublikos istorikai polemizuoja su buržuazine ir revanšistine is toriografija. Pagrindinė jų tema yra Prūsijos absoliutizmo, junkeriškojo prūsiškumo ir „Drang nach Osten" („Veržimosi į Rytus") politikos (kolonijų grobimai, ekonominė ekspansija, užkariautų tautų germanizavimas) kritika. Nagrinėdami vokiškojo militarizmo ištakas, jie teigia, kad jo užuomazgos siekia ne Bismarko, o Fryd 70 richo Vilhelmo I laikus, t. y. XVIII a. pirmąją pusę . Didelį darbą atlieka Lenkijos Liaudies Respublikos mokslininkai, tyrinėjantys mozūrų gyventos Prūsijos rytinės dalies lenkų tautinę padėtį XVIII a., Prūsijos karalių ir valdančiųjų sluoksnių politiką kitataučių (nevokiečių] gyventojų atžvilgiu. Jų darbai mūsų tyri nėjimui teikia lyginamosios medžiagos. Kaip matome, istorinės literatūros apie Mažosios Lietuvos lie tuvius bei jų gyventą teritoriją gana daug, tačiau nėra veikalo, ku riame tautinė Prūsijos lietuvių padėtis būtų nagrinėjama siejant ją su socialinėmis ekonominėmis sąlygomis bei Prūsijos valdžios vyk dyta prievartine lietuvių asimiliacija. Nedaug yra tyrinėjimų, ku riuose bent kiek išsamiau butų parodomi atskiri šioje knygoje ti riamos problemos aspektai, kartu ir išėję veikalai ne visi autoriui prieinami ir žinomi. Taigi ir norima bent iš dalies užpildyti šią spra gąDaugelis monografijoje panaudotų šaltinių jau yra publikuoti. XVIII a.—XX a. pradžioje vokiečiai savo darbuose panaudojo svarbiausius dokumentus, buvusius Slaptajame valstybiniame Ber lyno, valstybiniuose Karaliaučiaus, Gumbinės administracinių apy gardų, Dancigo, Getingeno, Potsdamo, Klaipėdos, Tilžės, Štetino ir kitų miestų archyvuose, taip pat kolonizacijos vadovų A. Donos, A. Bliumentalio archyvinius fondus ir kitus šaltinius. Per Antrąjį pasaulinį karą dalis Rytų Prūsijos archyvų žuvo, kiti atsidūrė Getingene (Gottingen, VFR; neseniai pervežta į Vakarų Berlyną) ir Olštine (LLR). Jais pasinaudoti nebuvo galimybių. Paskelbtus do kumentus, be abejo, teko kritiškai vertinti, lyginti su kitais šalti niais, nes buržuaziniai vokiečių istorikai juos tendencingai inter pretuodavo arba ir visiškai nutylėdavo, ypač R. Štadelmano, A. Skalveito, M. Beheimo-Švarcbacho publikacijas, demaskuojančias germanizacinius Prūsijos valdžios siekius Mažojoje Lietuvoje. Todėl, vadovaujantis marksistine-leninine metodologija, visą šią medžia gą ir buvo galima naujai įtraukti į mokslinę apyvartą. Visus monografijoje naudojamus istorijos šaltinius galima sus kirstyti į tris grupes. Pirmąją, reikšmingiausią, grupę sudaro įvairūs valdžios skelbti dokumentai: aktai, ediktai, dekretai, įsakai, įsakymai, įstatymai, 70 Huebner H. D a s P r e u s s e n t u m , s e i n e G e s e l l s c h a f t l i c h e n T r a e g e r u n d A p o l o g e t e n / / W ę z l o w e p r o b l e m y d z i e j 6 w Prus X V I I — X X w i e k u . P o z n a n , 1971. S . 2 3 — 38. R e v a n š i s t i n ę V F R istoriografiją, k u r i o j e r e a b i l i t u o j a m a s Prūsijos m i l i t a r i z m a s ir k o l o n i j i n ė politika, kritikuoja H. L ė m a n a s (Zr.: Lehinann H. B e m e r k u n g e n z u m Zusammenhang v o n Preussenbild und Absoliutismusbegriff in der Hiatoriographie in der BRD // T e n pat. P. 1 4 8 — 1 5 7 ) .
21
vyriausybės posėdžių protokolai, valdžios atstovų pareiškimai ir kt. Svarbiausieji XVII a. pabaigos — XVIII a. pradžios valstybės įstatymai bei potvarkiai išleisti rinkiniu „Actą Borussica" (3 t., 1730— 1732), kuris XIX a. pabaigoje buvo papildytas naujomis publika cijomis. Susikūrus Vokietijos imperijai, Prūsijoje sustiprėjus karalių Fryd richų kultui, R. Štadelmanas keliasdešimčia tomų paskelbė šalti nių iš šių karalių valdymo laikotarpio 7 1 . Tai paties karaliaus, mi nistrų, feodalų junkerių sumanymai ir planai, konferencijų bei su sirinkimų medžiaga, įvairiausi įsakai, instrukcijos, asmeninė kores pondencija, valdžios atstovų ir paties valdovo inspekcinių kelionių iš Berlyno į Prūsiją apžvalgos ir ataskaitos, n u r o d y m a i vietinei val džiai dėl kolonizavimo akcijos, dėl Prūsijos pajungimo Branden burgo diktatui. Iš šių šaltinių sužinome vyriausybės sudarytą Ma žosios Lietuvos kolonizavimo ir germanizavimo programą, jos vyk dymą. Tuo pačiu metu M. Beheimas-Švarcbachas paskelbė kone vi sus Prūsijos valdžios ediktus dėl kolonizacijos ir kolonistų iš Va karų germaniškųjų kraštų k v i e t i m o 7 2 . Iš šių dokumentų aiškėja, kokiais tikslais kolonistai vyko į Mažąją Lietuvą, kas jie buvo ir ko siekė Prūsijos valdžia. Labai reikšmingų Frydricho Vilhelmo I įsakų, įgalinančių nu statyti lietuvių ir vokiečių valstiečių socialinės ekonominės padė ties skirtumus, savo veikalo pabaigoje pateikė A. Skalveitas (šį klausimą spręsti padeda d a r nepublikuotas ir nepanaudotas Potsda mo archyve esantis Kairio memorandumas, kuriame atsispindi ir slapti valdžios planai lietuviams nutautinti 73 J. V. Altmanas, Heringas surinko ir paskelbė Prūsijos agrarinius įstatymus, tarp jų ir vi są 1791 m. Žemės teisyną. Labai svarbūs yra P. Pakarklio surinkti ir K. Jablonskio parengti spaudai Prūsijos karalių įsakai lietuviams v a l s t i e č i a m s 7 4 jų gimtąja kalba, atskleidžiantys šių valstiečių padėti, smulkmenišką jos re guliavimą per didžiulį biurokratinį-policinį valstybės aparatą. Dar 1721 m. G. Grubė paskelbė didžiųjų kurfiurstų ir karalių potvarkius bei dekretus, bažnyčių vizitatorių aktus religijos ir švie timo klausimais. Juose yra žinių apie pirmąsias lietuviškas mokyk las ir lietuvių kalbos vartojimą bažnyčioje 7 5 . XIX a. pabaigoje bu vo paskelbtas lietuviškų mokyklų germanizatoriaus H. Lyzijaus 71 Stadelmann R. P u b l i k a t i o n e n aus d e n K. Preussischen S t a a t s a r c h i v e n // Friedrich W i l h e l m I. in s e i n e r T h a t i g k e i t fūr d i e L a n d e s c u l t u r P r e u s s e n s (toliau — P u b l i k a t i o n e n . . . ) . Leipzig, 1878. Bd. 2; Stadelmann R. Friedrich der Grosse. Leip zig, 1882. Bd. 11. 72 Beheim-Schv/aizbach M. C o l o n i s a t o r i s c h e s a u s O s t p r e u s s e n // A M . K o n i g s berg. 1877. Bd. 14. S. 1—37. 73 Kaiiies. Litauer in P r e u s s e n u n d ihre B e s t r e b u n g e n // D e u t s c h e s Zentrala r c h i v (toliau — DZA). Potsdam. Abt. M e r s e b u r g , R e p . 77, Tit. 4 0 8 4 . 74 Prūsijos v a l d ž i o s g r o m a t o s , p a g r a u d e n i m a i i r a p s a k y m a i l i e t u v i a m s v a l s t i e č i a m s (toliau — Gromatos. . .). V., 1960. 75 Giube G. C o r p u s C o n s t i t u t i o n u m Prutenicarum. K o e n i g s b e r g , 1721. Bd. 1 — 3 .
22
76
kalbų r i n k i n y s . Faberis išleido Frydricho II pasisakymus apie lie 77 tuvius ir jų kultūrą . Antrajai šaltinių grupei priskirtini amžininkų atsiminimai, Ma žosios Lietuvos kultūros veikėjų surinkta ir išleista etnografinė me džiaga. Šie šaltiniai atskleidžia Prūsijos lietuvių arealo dinamiką, valdančiosios klasės požiūrį į lietuvius prūsiškosios-lietuviškosios politinės krypties laikais. Siaurėjant lietuvių teritorijai, vokiečių kultūros atstovai stengėsi mokslo reikalams fiksuoti tautotyrinę medžiagą, kol ji dar nebuvo išnykusi. Mūsų tyrinėjimui svarbūs keliautojo S. Kychelio, 1861 m. politinės manifestacijos Vilniuje da lyvio, Lenkijos darbininkų judėjimo veikėjo, istoriko, sociologo ir publicisto B. Limanovskio, geografo ir kartografo K. Henenbergerio, istoriko ir rašytojo L. Bačkos atsiminimai bei Mažosios Lietu vos aprašymai. Žinių apie lietuvius, savitą materialinę ir dvasinę jų kultūrą, požiūrį į karalių ir jo pareigūnus bei naujuosius kolonistus patei kė B. Zervė (Gervais), A. Krauzė, A. Lukanas, A. Proisas. G. Gekingas apibūdino vietinius Prūsijos gyventojus ir ateivius iš Va karų Europos. Svarbus XVIII a. Mažosios Lietuvos lietuvių gyveni mo dokumentas, galima sakyti buities enciklopedija, y r a K. Done laičio poema „Metai". Duomenų apie liaudies švietimą yra P. Ruigio, F. Hako, K. G. Mil kaus, K. Hartknocho, G. Ostermejerio darbuose. M. Lylientalio redaguotame ir leistame tęstiniame leidinyje „Erldutertes Preussen" (4 t., 1724—1728, 1742) paskelbta daug medžia gos iš Mažosios Lietuvos etnografijos, archeologijos, istorijos, raš tijos, švietimo istorijos. Be minėtų didelių šaltinių publikacijų, nemažai įvairaus pobū džio duomenų apie Prūsijos vietinius gyventojus surinko XIX a.— XX a. pradžios vokiečių mokslo draugijos. Ypač daug lituanistikos ir prūsistikos darbų paskelbė Karaliaučiaus karališkoji vokiečių drau gija (Konigliche deutsche Gesellschaft zu Konigsberg; veikė nuo 1741 m. iki Antrojo pasaulinio karo) tęstiniuose leidiniuose „Preussi sche Provinzial-Bldtter (1829—1845 m.), „Neue Preussische ProvinzialBldtter" (1846—1864 m.), „Altpreussische Monatsschritt" (1864— 1922 m.), taip pat Tilžėje veikusi (1879—1923 m.) Lietuvių litera tūros draugija (Litauische literarische Gesellschaft) žurnale „Mitteilungen der Litauischen literarischen Gesellschaft" (1880—1912 m., išėjo 31 sąsiuvinis), Įsruties senovės draugija (Altertumsgesellschatt Insterburg (1880—1944 m.?) tęstiniame leidinyje „Zeitschrilt der Altertumsgesellschait Insterburg" (22 t, 1888—1939 m.). Ūkinė ir demografinė statistika, gimimų ir mirimų registracija, gyvenamųjų vietų sąrašai sudaro trečiąją šaltinių grupę. Ūkio statistikos ir socialinių santykių istorijos medžiagos pa skelbė J. Goldbekas, L. Krugas, H. Mejeris, A. Hornas, J. Kopas, 76
A u s g e w a h l t e R e d e n d e s Lysias. Leipzig, 1880.
77
Faber.
Friedrich tier G r o s s e ū b e r d i e Kultur L i t a u e n s //
PPB.
Konigsberg,
23
A. Bitensas (Bitėnas), G. Krauzė ir kiti vokiečių mokslininkai. Vis dėlto ši statistika, ypač demografinė, ligi XIX a. tebuvo fragmentiš ka. Pirmasis visuotinis gyventojų surašymas įvyko tik 1816 m. Gy ventojų apskaita pagal gimtąją kalbą prasidėjo dar vėliau — n u o 1825—1836 m. surašymo. Iš dalies gyventojų surašymo duomenis galėtų kompensuoti bažnytiniai parapijiečių sąrašai, gimimo ir kon firmacijų įrašai, tačiau jų išliko tik nuotrupos, daugiausia apie ma ro padarinius ir kolonistų pasiskirstymą. Demografiniais šaltiniais laikytini ir valstiečių mokesčių už malimą ir žemę sąrašai. Remda masis daugiausia jais, O. N a t a u nustatė Piliakalnio (Pilkalnis; Pillekallen, Pillkallen, Dobrovolskį apskrities lietuvių ir vokiečių tautybės gyventojų santykį, valstiečių turtinį susiskirstymą XVIII a. 78 viduryje . Apskritai Mažosios Lietuvos kaimo gyventojų tautybę geriau siai atskleidžia XVIII a. ketvirtojo dešimtmečio šaltiniai. Koloni zuojant Mažąją Lietuvą, buvo išleistas įsakymas patikrinti valsty binių valstiečių padėtį. Surinktos žinios rodo Lietuvos provincijos domenų valstiečių skaičių, jų pasiskirstymą tautybėmis. Ši me džiaga buvo Gumbinės ir Karaliaučiaus archyvuose. M. BeheimasŠvarcbachas ją panaudojo savo monografijoje, paskelbė lenteles apie vokiečių ir lietuvių baudžiauninkų (turinčių ūkius) teritorinį pasiskirstymą visuose minėtos provincijos kaimuose, valsčiuose ir apskrityse. Berlyno slaptajame valstybiniame archyve buvo kolo nistų sąrašai, iš kurių galima nustatyti daugumos kolonistų kil 79 mę . Jų duomenys paskelbti G. Gekingo, G. Šmolerio, A. Skalveito tyrinėjimuose. Mūsų darbui svarbus šaltinis yra Prūsijos vietovių pavadinimai bei jų pakeitimai. V. Kalvaitis surinko ir išleido Mažosios Lietuvos 80 valsčių, kaimų, upių, asmenų v a r d u s . Remiantis nurodyta literatūra ir istorijos šaltiniais, juos greti nant, kritiškai vertinant, yra įmanoma šioje knygoje keliamas prob lemas spręsti objektyviau, kartu atsakyti į Vydūno klausimą, ko dėl lietuviams tėvynėje neliko vietos? 78 Natau O. M u n d a r t u n d S i e d l u n g im n o r d o s t l i c h e n O s t p r e u s s e n // S c h r U . K o n i g s b e r g ; Berlin, 1937. Bd. 4. Tab. 1—8. S. 2 3 6 — 2 8 7 . 79 Beheim-Schwarzbach M. Friedrich W i l h e l m I. Colonisationswerk in Lith a u e n (toliau — C o l o n i s a t i o n s w e r k . . .). B e i l a g e . K o n i g s b e r g , 1879. S. 2 5 9 — 4 0 1 ; žr.: Beheim-Schwarzbach M. Hohenzollernsche Kolonisationen. Beilage. S. 513—636. 80 Kalwaitis W. Lietuvviszkų VVaidų K l ė t e l e . Tilžėje, 1910.
-
-
LIETUVIŲ TERITORIJA PRŪSIJOJE IR 1709—1711 m. MARO PADARINIAI Lietuvių teritorijos pietinė riba XVIII a. pradžioje Tiriant Prūsijos lietuvių tautinę padėtį, pirmiausia svarbu nustaty ti, k u r jie gyveno. Rytinės ir šiaurinės Mažosios Lietuvos ribos bu vo išvestos dar 1422 m. Melno taika, vakarines skalauja Baltija, o dėl pietinių mokslininkai nesutaria. Prūsijos valstybės teisiniuose dokumentuose vadinamoji Prūsų Lietuva, Lietuvos provincija apėmė ne visą iki XVIII a. iš tikrųjų lietuvių gyventą plotą, nes pietinė jos siena ėjo tik per Nadruvos žemę. XVII a. lietuviai gyveno toliau į pietus ir pietvakarius nuo Lietuvos provincijos, bet iki kur, ligi šiol tiksliai nenustatyta. Aišku tik tiek, k a d iki XVIII a., t. y. iki didžiojo m a r o ir didžio sios vokiečių kolonizacijos, pietinė riba mažai keitėsi. Lietuviai daugmaž gyveno kompaktiška mase, tarp jų •— svetimtaučiai tik vietinės administracijos atstovai, feodalai. Miestai —- vokietinimo ži diniai — buvo tarytum salos lietuvių baudžiauninkų gyvenamame krašte. Tiksliai nustatyti minėtą ribą sunku dar ir dėl etnogeografinių tyrinėjimų metodologijos. Šią problemą iškėlė P. Kušneris savo stu dijos prakalboje: „[...] gyventojų nacionalinė sudėtis kol kas nu statoma skirtingais metodais", ,,[...] bet kuriai tautai, genčiai, et ninei grupei ištirti pirmiausia būtina nustatyti, kokioje teritorijoje jos gyvena, tiksliai apibrėžti jų gyvenamos teritorijos sienas" '. Sakysime, T. Florinskis etnine riba laikė tokią teritoriją, kurioje gyvena ne mažiau kaip 50% tiriamos tautybės gyventojų, o G. Kurnatovskis šį rodiklį padidino net iki 75%. Visai teisingai Kušneris tokiam metodui prieštaravo, nes jo negalima taikyti tai teritorijos daliai, kurioje „atskira tautybė kiekybiškai n ė r a pranašesnė už ki tas nacionalines grupes". Tiksliausiu metodu etninėms riboms nu statyti jis laiko demografinės statistikos metodą, nes, juo remdamie si, sužinome, „kiek kokių tautybių gyventojų gyvena toje srity j e " 2 . Nagrinėjant tautinę gyventojų sudėtį, kaimo vietovės turi būti tiriamos atskirai nuo miesto, nes miestai yra mišresni, gyven tojai juose greičiau asimiliuojasi negu kaime. Veikiant politiniams ir ekonominiams procesams, Prūsijos val džiai v y k d a n t lietuvių žemių kolonizavimo ir gyventojų asimiliavi mo politiką, tautybių gyvenamos ribos palaipsniui keitėsi. Svarbiausias etninės priklausomybės požymis yra gimtoji kalba. Teoriškai pirmasis tai pagrindė XIX a. vidurio vokiečių demogra fas R. Bekas 3 . Dar XVI a. M. Daukša garsiojoje „Prakalboje į ma1
KyuiHep n. H. V K a3. coi. T e n pat. P. 1 6 — 1 9 . 3 Boeckh R. D i e s t a t i s t i s c h e B e d e u t u n g der N a t i o n a l i t a t // Z V S . 1866. Bd. 4. H. 3. S. 2 6 1 . 2
Volkssprache
als Kennzeichen
der
25
lonųjj skaitytoją", kurią istoriniu požiūriu interpretavo ir tinkamai įvertino tarybiniai Lietuvos mokslininkai, tautos pamatu laikė kal bą, be kurios tauta j a u nebe tauta. Lietuvių kalbos paplitimo riba neretai laikoma Tepeno-Becenbergerio linija, kitaip d a r vadinama Deimenos siena. Šie XIX a. vokiečių mokslininkai buvo įsitikinę, kad skalviai ir nadruviai buvo lietuviai autochtonai. M. Tepenas pagal istorinius šaltinius minėtą liniją (žr. etninį žemėlapį; j a m e pažymėta gyvenviečių, kurios atsirado ir vėliau — po kolonizaci jos) nubrėžė maždaug senovinės Nadruvos žemės pietine riba, tai yra n u o Labguvos Deimenos u p e (Deimė; vok. Deime, Deine, Laba, dab. Deima), Priegliumi aukštyn, Alnos žemupiu, Ašvinės (Ašvena; vok. Swine, Aschweine, lenk. Swina, rus. Putilovka) aukštupiu, p e r Nordenburgą (Ašvėnai; Nordenburg, Krylovo, Pravdinsko raj.), Angerburgą (Ungura; Angerburg, lenk. Węgorzewo), Geldapę (Guldapė, Galdapė, Geldupė; vok. Goldapp,- lenk. Gotdap) link Dubeninkų (Dubenykai, Dubininkai, Dubininkai; vok. Dubeningken, lenk. Du4 beninki; visos trys gyvenvietės Suvalkų vaivadijoje) . A. Becenbergeris, remdamasis lingvistiniais, geografiniais bei archeologiniais duomenimis, padarė tas pačias išvadas. Kadangi prūsiškai sodžius vadinamas kaimu, o lietuviškai kiemu, tai atitinkamai vietovardžiai lietuvių kalbos paplitimo plote turėtų baigtis priesaga -kiemiai (-kiemis arba -kėmiai, o prūsų kalbos paplitimo plote -kaimis. Išanaliza vęs Prūsijos toponimiką, Becenbergeris nustatė, kad vietovardžiai su priesaga -kiemiai arba -kėmiai prasideda į rytus nuo Deimenos ir Alnos, o su priesaga -kaimis arba -kaimiai — į vakarus nuo šių upių. Jis išvedė prūsų kalbos paplitimo į šiaurę ir rytus tokią ri bą: Didysis Kirsnakaimis (Gross Kirschnakeim, Fevraiškoje, Polesko raj.; į pietryčius nuo Labguvos), Ripkaimis (Ripkeim; į rytus nuo Vėluvos, arba Vėliavos; Ve/owe, Wehlau, Znamensk, Gvardeisko raj.), Kutkiemis (Kutkehmen, Pregelau, Všakovo; į v a k a r u s nuo Norkyčių, arba Narkyčių; Norkitten, Meždurečįe, abu Černiachovsko raj.), Koskaimis (Koskeim, lenk. Koskajmy; į pietus n u o Girdavos, arba Girduvos, Gerduvos, Gerdavos, Girdavų; vok. Girdaw, Gerdauen, dab. Zeleznodorožny); Pravdinsko — Friedland, Frydlandas (Romuva) — r a j . ) , Štarkaimis — Starkeim; į rytus nuo Nordenburgo, Zilckaimis (Silzkeim, lenk. Gumniska,- į pietus nuo Bartų — vok. Barten, lenk. Barciany), Vindkaimis (vok. Windtkeim, lenk. VVindykajmy,- į pietus nuo Kentšino (Rastenburg, Kętrzyn), Redikaimiai (vok. Redigkainen, lenk. Redykainy; į šiaurės vakarus nuo Olšti no, arba Alenšteino — Allenstein, Olsztyn), Trakaimiai (Trukaimiai; Trukeimen, lenk. Trokajny, netoli Galindų — Gallinden, lenk. Ględy), Kaimiai (Kaimas; Kaymen, Kaimen, lenk. Kaįmy — vietovar džiai, pradedant Koskaimiu, — Olštino vaivadijoje); į šiaurės rytus nuo Prūsų Olandijos — Preussisch-Holland, Pasiek — Elbliongo vaiva dija), Kaimkalniai (Keimkallen, Krasnodonskoje, Bagrationovsko raj.; į šiaurę nuo Šventapilio, arba Šventapilės — Heiligenbeil, Hei4 Toeppen M. H i s t o r i s c h - C o m p a r a t i v e G e o g r a p h i e v o n S. 2 1 — 2 3 , 34; T a s pat. // SRP. Leipzig, 1861. Bd. 1. S. 5 1 .
26
Preussen.
Gotha,
1858.
5
ligpeil, Mamonovo) . Maždaug iki Nordenburgo ir Bartų ši riba skyrė prūsus nuo vakarinių lietuvių (žr. etninį žemėlapi). Kitame straipsnyje Becenbergeris pateikė tolesnių tyrimų rezultatus: vie tovardžiai su priesaga -garbis ir -apė yra prūsų, o su priesaga -kalnas ir -upė — lietuvių kalbos paplitimo plote. R. Batūra atkreipė dėmesį į tai, kad pastaruoju metu vietovardžių su priesaga -garbis 6 rasta ir jotvingių (rytinių baltų) teritorijoje . Panaudojusio toponimikos metodą Becenbergerio tyrinėjimų ga lutinė išvada ta, kad prūsų ir lietuvių kalbų riba ėjo nuo Didžiųjų pelkių Baltijos pakrantėje Semboje per Norkyčius į žemes, kuriose yra Aukskalnis (Auxkallen, Jasnopolskoje, Cerniachovsko raj.; kitas Aukskalnis prie Darkiemio, dab. Ozersko), Balupėnai (Baliuponen, Dubovaja Roščat, Nesterovo raj.), Baltupėnai (Baltupdhnen, Baiupiany? prie Geldapės miesto), Barkiemis (Barkehmen, Geldapės upės pakrantėje) ir Gleisgarbis (Gleisgarben, lenk. Jagoczany, Su 7 valkų vaivadija; į v a k a r u s nuo Geldapės) , — apytikriai pietine Na druva. K. Lomejeris irgi teigė, kad pietryčiuose Mažosios Lietuvos ri ba siekė didžiąją Barkėnų (Barkiemis; Barkehnen) girią rytiniame 8 Angerburgo apskrities kyšulyje . Panašias ribas, bet mažiau argu mentuotas, keletą metų anksčiau už A. Becenbergerį išvedė F. Kur 9 šaitis . Becenbergeriu pasekė A. Cvekas: „Pačią šiaurrytinę Rytų Prūsijos dalį užima Lietuva, pietuose Geldapės upės nuo Mozūrijos atskirta, vakaruose siekianti Alną ir Deimeną. Nuo Deimenos žio čių iki Kranto (Krancas; vok. Cranz, dab. Zelenogradsk. — A. M.) siena su Semba eina pietine Kuršių marių dalimi [...]. Pietvaka riuose — nuo Geldapės žiočių per Nordenburgą ir Girdavą ligi Fryd10 lando" . Ši jo apibrėžta iki XVIII a. Mažosios Lietuvos teritorija 2 užima 11 430 km . Žinoma, visos šios ribos n ė r a tikslios. Remiantis kitais kriterijais, galima jas pakoreguoti. Apibūdindami lietuvių pietinę ribą iki didžiosios kolonizacijos, su Tepenu ir Becenbergeriu iš esmės sutiko ir Mažosios Lietuvos kultūros ir visuomenės veikėjai: A. Bruožis, E. Jagomastas, Vydūnas. Visi šie tyrinėtojai sudaro I grupę. Remiantis minėtais rezultatais, istoriografijoje susidarė tradicija Nadruvos ir Skalvos žemes su Klaipėdos apylinkėmis vadinti lie tuviškomis sritimis, Prūsų, arba Mažąja, Lietuva, nors lietuviai gy veno toliau į pietus ir pietvakarius. Mažąja Lietuva reikia vadinti visą Prūsijos lietuvių gyventą teritoriją. 5 Bezzenbeiger A. D i e l i t a u i s c h - p r e u s s i s c h e Grenze // A M . K o n i g s b e r g , 1882. Bd. 19. S. 6 5 1 . 6 TonopoB B. H. r i p y c c K H H H3HK: CAOBapb. E — H. 1979. C. 156 — 158. Šiai p r o b l e m a t i k a i s v a r b u s v e i k a l a s : Mažiulis V. Prūsų k a l b o s e t i m o l o g i j o s ž o d y n a s . V., 1988. T. 1 ( A — H ) . 7 Bezzcnberger A. U b e r d i e V e r b r e i t u n g e i n i g e r O r t s n a m e n in O s t p r e u s s e n // A M . K o n i g s b e r g , 1883. Bd. 20. S. 123. 8 Lohmeyer K. G e s c h i c h t e v o n Ost-und VVestpreussen. Gotha, 1881. S. 7, 17—18. 9 Kurschat F. Grammatik d e r l i t t a u i s c h e n S p r a c h e . H a l l e , 1876. S. 9. 10 ZwecJc A. Litauen. Stuttgart, 1898. S. 3; p l g . : Swillus F. U n s e r O s t p r e u s s e n . Leipzig; Berlin, 1917. S. 143.
27
Prūsijos mokslininkai išvedė senovės prūsų ir nadruvių bei sū duvių kalbinę ribą. J i e neturėjo tikslo nustatyti tikrąjį lietuvių kalbos paplitimo ligi XVIII a. plotą. Dėl to ši riba neatspindi naujai siais laikais įvykusių demografinių pakitimų. XIX a. ir XX a. pir mosios pusės vokiečių ir jais sekę lietuvių mokslininkai bei visuo menės veikėjai, bandydami nustatyti iki vokiečių kolonizacijos bu vusį lietuvių kalbos paplitimo plotą, neatsižvelgė į tai, kad X V I — XVII a., kai prūsai kaip t a u t y b ė baigė nykti, į gretimus jų k a i m u s atsikėlė ne vokiečių valstiečiai^ o lietuvininkai, k a d patys prusai lietuvėj o. Tiesa, į tolimesnes prūsų sritis kėlėsi valstiečiai ir iš Va karų Europos. Lietuvių įsikūrimas prūsų žemėse turėjo ir sociali nes šaknis. Į šiuos procesus atkreipė dėmesį F. Tecneris; jis nuro dė, kad XIV a. „ [ . . . ] per 85 metus priešų užmušta ir paimta į n e laisvę apie % milijono [.. •]. Ištuštėjusiose srityse prie Deimenos u ir Alnos apsigyveno pavergti lietuviai" . Tačiau belaisviai papras tai savų kolonijų nesudarydavo. II grupę sudaro mokslininkai, kurie lietuvių plotų Prūsijoje neri boja upėmis, o nukelia juos tolyn į pietus bei pietvakarius. Sakysime, R. Valsonokas žemėlapyje XVII a. pabaigos pietva karinę ribą nukėlė iki linijos Naujakuršiai (Neukuhren, Pionerski}; Baltijos pakrantėje Semboje) — Tepliava (Tepliuva; Tapiower Tapiau, Gvaideisk), kuri praeina pro pat Karaliaučių (prūsiškai Tvankstė, Tvankstą, Tvangstė; Kdnigsperg, Konigsberg, Kalinine giad). Jis priskyrė lietuviams pusę Sembos pusiasalio (žr. etninį žemėlapį). Tiesa, n u o Tepliavos pietinė siena pastumta į šiaurę ir išvesta per Juodlaukius (lodlauken, Jodlaucken, Volodarovka, Černiachovsko raj.), Darkiemį (Darkehmen, Ozersk), Geldapę, Dube12 ninkus ir nesiekia piečiau einančios Tepeno-Becenbergerio linijos . Žemės ruožą, apribotą linijos Geldapė—Norkyčiai—Deimena ir Ka raliaučius—Kremitai (Krimyčiai; Cremitten, Kremitten, Lozovoje, Gvardeisko raj.) — Girdava—Nordenburgas—Lėcenas (Lėcius; 167zen, Gižycko, Suvalkų vaivadija) — Galindai žemėlapyje K. Karpas pavadino mišria prūsų ir lietuvių teritorija 1 3 . A. Veiso ir A. Rogės duomenimis, XVIII a. lietuviai gyveno šiau rinėse Alėckos (Oleckas; vok. Oletzko, lenk. Olecko, Suvalkų vai vadija), Angerburgo apskričių dalyse (pietinėse — sporadiškai), a p i e Nordenburgą, o Geldapės miesto bažnyčioje ir XIX a. pamokslai buvo sakomi lietuviškai, lenkiškai bei vokiškai. Veiso nuomone, Luko (Likas, Lykas, Lekas; vok. Lyck, lenk. Eik, Suvalkų vaivadi ja) apskrities gyventojai esą sūduvių, lietuvių ir lenkų mišinys H . H. Lovmianskis ištyrė, kad netgi XV a. pradžioje lietuviai gyveno ir teritorijoje tarp Luko ir Raigardo (Raįgrod, Suvalkų vaivadija) 1 5 . 11
Tetzner F. D i e S l a w e n in D e u t s c h l a n d . B r a u n s c h w e i g , 1902. S. 3 9 . 12 Valsonokas R. K l a i p ė d o s p r o b l e m a . Klaipėda, 1932. P. 5. 13 Kaip. B e i t r a g e zur a l t e s t e n G e s c h i c h t e d e s M e m e l l a n d e s u n d P r e u s s i s c h Litauens. M e m e l , 1934. 14 VVeiss A. Preussisch-Litauen u n d M a s u r e n . Rudolstadt, 1879. Bd. 2. S. 2 1 5 — 2 2 1 , 2 2 5 ; Rogge A. G e s c h i c h t e d e s K r e i s e s D a r k e h m e n . S. 5, 1 0 — 1 1 . 15 Lovrmiariskl H. S t u d i a n a d dziejami. .. S. 5 1 .
28
Šatulinių gyvenviečių (apie šatulinę kolonizaciją ir šatuliškius ra šoma kituose skyriuose) tyrinėtojas H. Rykenbergas nustatė, kad XVII a.—XVIII a. pradžioje lietuviai gyveno Angerburgo apskri ties Astraviškių (Astrawischken), Barkėnų ir Skališkių (Skallischken) girių plote, apie Alną, Girdavą, Nordenburgą, netgi Ščitną (Ortels16 burg, Szczytno, Olštino vaivadija) . XIX a. Lenkijos geografijos žodyne nurodyta, kad XVIII a. daug lietuvių dar gyveno Geldapės, Angerburgo, netgi J a n s b o r k o (Johannisburg, lenk. Jansbork, Pisz, Suvalkų vaivadija) apskrityse, ir „šiandien [apie 1884 m. — A. M.] lietuviai ten gyvena labai spora diškai" Tautinių klausimų žinovas V. Velhorskis teigė, kad „prieš amžius į vakarus nuo Geldapės, maždaug Morongo [Morungas; Mohrungen, Morąg, Olštino vaivadija. — A. M.] link, kaip parodė tyrinėjimai, susisiekė lenkų ir lietuvių kalbų plotai", nes mozūrai gyveno iki linijos Morongas—Geldapė. Praėjus porai dešimtmečių, jis rašė, esą lietuvių kalbos plotai a p ė m ė pusę Senovės Prūsijos teritorijos. Dar prieš Velhorskį prie tokios pačios išvados buvo pri !s ėjęs kitas lenkų mokslininkas V. Vakaras . V. Kuzmickas pažy mėjo, jog K. Donelaičio laikais (XVIII a. antrojoje pusėje) vokie čių kunigai buvo mokomi lietuvių kalbos, kad lietuviškai galėtų sakyti pamokslus ir už Darkiemio, Geldapės, „kur anuomet didelę 19 gyventojų dalį sudarė lietuviai" . V. Vileišiui ir P. Pakarkliui, kaip ir jų pirmtakams, Mažosios Lietuvos sienos ir lietuvių kalbos vartojimo ribos buvo ne tas pat. Mažąja Lietuva jie vadino plotą, kuris apėmė Klaipėdos, Ragainės, Tilžės, Įsruties ir Labguvos (iki Deimenos) apskritis ir atitiko (be Labguvos apskrities) Lietuvos provinciją. Tačiau, nustatydami lietuvių kalbos vartojimo pietvakarines ir pietines ribas, šie mokslininkai išplėtė lietuvių gyventą teritoriją už vadinamosios Deimenos sienos. Vileišis manė, k a d apie 1600 m. tos ribos buvo už Deimenos ir Geldapės upių: prasidėjo Kuršių ne rijos pietuose esančia Šarkuva (Sarckau, Lesnoj, Zelenogradsko raj.), ėjo pro Šakius (Kirche Schaacken, Zemčiužnoje, Gurjevsko raj.) į Labguvą, toliau — į Vėluvą, Bamblius (Bamboliai; Bamblen) prie Frydlando, iš jų — į Lagagarbį (Lagarbis; vok. Laggarben, Lamgarben, lenk. Garbno, Olštino vaivadija), o iš čia į Nordenburgą, Engelšteiną (Engelstein, lenk. Węgielsztyn), Benkaimį (Benkheim, Banie Mazurskie), Gurnius (Gurnen, lenk. Gorne) iki Dubeninkų (vi sos gyvenvietės Suvalkų vaivadijoje). Vileišis pabrėžė, kad iki mi nėtos linijos ligi XVIII a. vyravo lietuvių kalba, kad ir piečiau nuo ,6 Rieckenbeig H. D i e S c h a t u l l s i e d l u n g in P r e u s s e n A F . Konigsberg, 1939. J g . 16, H. 1. S. 3 0 — 3 6 , 4 5 — 4 7 . 17
bis
zum
Jahre
1714
//
S l o w n i k g e o g r a f i c z n y . W a r s z a w a , 1884. T. 5. S. 3 4 4 .
18
Wielhoiski W. Etnografiniai k l a u s i m a i R y t ų Prūsuose. Kaunas, 1931. P. 2 3 , 2 9 ; Wakai W. R o z w 6 j t e r y t o r i a l n y n a r o d o w o š c i P o l s k i e j . K i e l c e , 1918. Cz. 1. S. 60; Wakai W. Struktūra d e m o g r a f i c z n a Prus VVschodnich. Prusy VVschodnie Poznati, 1932. S. 185. 19
Kuzmickas V. Kristijonas D o n e l a i t i s . V.,
1983. P. 90.
29
20
jos gyveno lietuvių (žr. etninį žemėlapį). Pakarklis konkrečiau ribos nenurodė, bet pastebėjo, kad „gerokai toliau į vakarus bei pietus 16 a. gausiai gyveno lietuviai", lietuvių gyveno ir visoje 21 Įsruties apskrityje . K. Henenbergeris 1595 m. pranešime pažymėjo, kad Įsruties ap skrities gyventojai yra „beveik vieni lietuviai" (fast eitel Litau22 e r j . Jis, kaip ir XVII a. rašęs K. Hartknochas, paliudijo, kad lie 23 tuvių gyveno iki Vėluvos ir netgi R a s t e n b u r g o . Iš valstybinių Berlyno, Karaliaučiaus, Gumbinės administracinės apygardos ir Dar kiemio miesto magistrato archyvų medžiagos paaiškėjo, kad 1446 m. sudaryta Įsruties apskritis (Hauptamt Insterburg) XVI a. pabaigo 2 j e — XVII a. apėmė labai plačią teritoriją (apie 100 mylių = apie 2 5600 km , arba apie '/V Prūsijos kunigaikštystės). J a i priklausė, be kitų, Vėluvos, Tarplaukių (Taplaukiai, Toplaukis; vok. Taplacken, dab. Talpaki, Gvardeisko raj.), Norkyčių, Girdavos, Angerburgo, Frydlando, Didžiojo Vonsdorfo (Unsatrapis; Gross vVohnsdorf, VVansdorf, Pravdinsko raj.) valsčiai; Bamblių, Didžiųjų Rudupėnų (Gross Ruduponen, Pirožkovo, Gusevo raj.), Auktalytės (Auktalitas; Ochtolite, Auklitten, Auglitten, Progres, Pravdinsko raj.), 2abynų (2abynė; vok. Szahienen, Gross Schabienen, lenk. Žabin, Su valkų vaivadija), Alnos (Alenburgas; AHenburg, Družba, Pravdins ko raj.), Nordenburgo, Kalinavos (vok. Kallinowėn, lenk. Kalinowo), Grabavos (Grabowen, lenk. Grabovo,- visos Suvalkų vaivadijo je), Gurnių, Vilkų (Wilken, Vilken, Nesterovo raj.) parapijos, Pamitės (Pamitten) ir Daumarų (Damerau, Degtiarevo, Pravdinsko raj.) atskirų feodalų dvarai. R. Virchovas priminė, kad iki maro „lietu 24 vių kalbos siena ėjo k u r kas toliau į pietus" n u o N a d r u v o s . Iš gyventojų pavardžių irgi galima spręsti, kad XV a. — XVII a. pir mojoje pusėje minėtuose valsčiuose gyventojų daugumą sudarė lietu viai ir prūsai, tik amatininkai, smuklininkai, feodalai bei nuolat riau 25 gėjantys kulmiškiai (pastarųjų buvo ir nevokiečių) buvo v o k i e č i a i . Etnografines sienas nustatyti padeda ir nacionalinės architektū ros paplitimas. J a u vokiečių tyrinėtojai pastebėjo lietuvių ir vo kiečių namų statybos skirtumus: priešingai negu vokiečių kaimuo se, lietuvių sodybos nesutelktos vienoje vietoje, o pasklidusios to20 Vileišis V. T a u t i n i a i s a n t y k i a i M a ž . L i e t u v o j e . P. 121. V. O b g a r t e l i s (Obgaitel VV. D e r R e g i e r u n g s b e z i r k G u m b i n n e n . Insterburg, 1912. S. 349) irgi rašė, k a d B e n k a i m i s y r a „ L i e t u v o s ir M o z ū r i j o s riboje". 21 Pakarklis P. M a ž o j i Lietuva. . . P. 10, 67; Pakarklis P. L i e t u v i ų v o k i e t i n i m a s . . . P. 2. 22 Hennenberger C. E r c l a e r u n g der P r e u s s i s c h e n g r o s s e r n Landtaffel o d e r M a p p e n . K o e n i g s b e r g , 1595; Toeppen M. H i s t o r i s c h - C o m p a r a t i v e G e o g r a p h i e v o n Preus sen. S. 33, 35, 3 7 — 3 8 . 23 Hartknoch Ch. P r e u s s i s c h e Kirchen-Historia. Frankfurt am M e i n , 1686; žr.: J u č a s M. M i n . v e i k . P. 3 6 — 3 7 . 24 Horn A. U r k u n d e n zur G e s c h i c h t e d e s e h e m . H a u p t a m t s Insterburg (toliau — U r k u n d e n . . .). Insterburg, 1895. S. XI, XIII, 6 — 1 2 , 2 6 — 2 7 , 109, 120, 131, 1 7 4 — 1 7 5 , 2 0 8 , 2 1 5 — 2 1 7 ; Horn A. D a s H a u p t a m t Insterburg // ZAI. Insterburg, 1888. H. 1. S. 40; Wirchow R. D i e a l t p r e u s s i s c h e B e v o l k e r u n g , n a m e n t l i c h Letten u n d Litauer // ZE. Berlin, 1891. Bd. 2 3 . S. 7 6 9 . 25 Froelich G. Zur T o p o g r a p h i e u n d N a m e n s K u n d e d e s e h e m a l i g e n H a u p t a m t s Insterburg // ZAI. Insterburg, 1905. H. 9. S. 35.
30
liau viena nuo kitos. A. Cvekas rašė, jog lietuvių sodybos skyrėsi trobesiais, vietos sodybai parinkimu ir sodybos išplanavimu. A. Haksthauzeno teigimu, kaimo dydis rodė ir gyventojų tautybę: lietuviai gyveno mažuose, o vokiečiai ir mozūrai (lenkai) dideliuose kai muose. Lietuviško sodžiaus ribą jis nukėlė iki Prūsų Yluvos (Ylava; Preussisch-Eylau, Bagrationovsk) įr Brunsbergo (Braunsbergas; 26 Brunsberg, Braunsberg, lenk. JBraniewo, Elbliongo vaivadija) . G. Frėlichas nustatė, kad lietuviškais žirgeliais namai buvo puošia mi Sembos ir Bartos prūsų žemėse. O. Sneidereito teigimu, prūsų 27 ręstinių namų buvo išlikusių iki XX a. '. Remdamasis kitų vokiečių architektų tyrinėjimais, V. Pesleris nustatė lietuviško architektūros tipo paplitimo teritoriją. Jis rašė: „Lietuviško statybos tipo paplitimo sritis siekia toliau už šių dienų smarkiai sumažėjusią lietuvių kalbos sritį ir apytikriai nustato šios 28 tautotyrai ir kalbotyrai taip svarbios tautos senąsias r i b a s " . Jo sudarytame žemėlapyje Sembos pusiasalis priskiriamas lietuviška jam statybos tipui, o teritorija į pietus n u o Karaliaučiaus ir Prieg liaus žemupio pažymėta kaip mišri — pastatai „lietuviškos-vokiškos formos". Mažosios Lietuvos architektūros specifiką lietė ir J. Gimbutas. Jis pritarė Pesleriui ir priėjo išvadą, kad „M. Lietuvos kultūros ri bos telpa maždaug tarp Peslerio vad. mišriosios statybos juostos ir Tetznerio lietuvių kalbos ribos", kad lietuviai šimtmečius išlaikė vienodą kaimo architektūrą, o valstiečių sodybos su būdingais tro besiais, lietuvių liaudies m e n u liudija, „kur lietuvių gyventa ar te begyvenama. Mažoji Lietuva yra maždaug pusė buv. Rytprūsių te 29 ritorijos į rytus ir į šiaurę nuo Karaliaučiaus" . Tai pažymėjo ir R. Detlefzenas, A. Haberlantas, A. Beticheris, K. Tydė. S. Abramausko nuomone, lietuvių kaimo architektūra iki XVIII a. buvo panaši į vakarinių žemaičių. Vadinasi, tyrinėtojai, kurie remiasi nacionalinės kaimo archi tektūros paplitimu, žengė žingsnį į pietus ir vakarus: Sembos pu siasalį priskyrė lietuvių arealui, o sritį į pietus n u o Karaliaučiaus ir Priegliaus žemupio laikė mišria zona. Vienas iš kriterijų kalbinėms riboms tam tikru laikotarpiu iš vesti y r a bažnyčiose sakomų pamokslų kalba. Sis kriterijus ne vi sai atspindi tikrąją padėtį, nes mišrioje teritorijoje, kurioje lietuviai negyveno kompaktiškai, pamaldos gimtąja kalba būdavo atlieka mos rečiau arba galėjo visai jų nebūti, nors 1435 m. Bazelio baž26 Haxthausen A. D i e l a n d l i c h e V e r f a s s u n g in d e n P r o v i n z e n Ost-und 'VVest p r e u s s e n . K o n i g s b e r g , 1839. Bd. 1. S. 69, 73; plg.: Rieckenberg H. O p . cit. S. 3 2 , 201—204. 27 Froelich G. D a c h g i e b e l v e r z i e r u n g e n in Preussisch-Litauen // ZAI. Insterburg, 1893. H. 3. S. 3 4 ; Sneidereitas O. M i n . v e i k . P. 3 9 . 28 Pesler W. D i e Bd. 7. H. 1. S. 2 2 .
Haustypengebiete
29 Gimbutas J. L i e t u v i ų s o d ž i a u s Lietuva. N e w York, 1958. P . 153, 2 0 3 .
im D e u t s c h e n R e i c h e architektūra
Mažojoje
// DE.
Berlin,
Lietuvoje
//
1908. Mažoji
31
nytinis susirinkimas nutarė, kad Sembos vyskupija visas savo pa 30 rapijas aprūpintų kunigais, mokančiais vietos žmonių kalbą . F. Tecneris, remdamasis bažnytkaimių, kuriuose pamokslai buvo sakomi lietuviškai, 1719 m. sąrašu, sudarė žemėlapį ir nubrėžė pie tinę lietuvių parapijų ribą (vadinamoji Tecnerio linija; žr. etninį žemėlapį): Labguva—Petersdorfas (Peterkiemis; Peterskebmen, Peteisdoii, Kuibyševskoje, Gvardeisko raj.) — Norkyčiai—Muldžiai (Muldszen, Poltavskoje, Pravdinsko raj.) — J u o d l a u k i a i — T r e m p a i (Tiempen, Novostrojevo, Ozersko raj.) — D a r k i e m i s — 2 a b y n a i — G e l d a p ė — Dubeninkai. Jis rašė: „Šioje dalyje veikė 62 lietuvių kunigai [...], o piečiau nuo šios linijos irgi gyveno pavienių lietuvių šeimų" Kairys minėtame m e m o r a n d u m e pažymėjo, kad pagal 1719 m. duo menis Tecnerio išvesta linija visą laiką buvo piečiausia lietuvių 32 gyventa r i b a . Toliausiai į pietus lietuvių gyventoms sritims nurodyti ši linija netinka. Daugelis Prūsijos tautų nacionalinių santykių tyrinėtojų neatkreipė dėmesio į dvi svarbias Tecnerio mintis, du skirtingus teiginius. Pirma, lietuvių kalbos vartojimo bažnyčiose pietinė riba neapima Sembos pusiasalio (kurį, kaip toliau matysime, jis prisky rė Mažajai Lietuvai), o pasitraukusi nuo Žuvininkų, Karaliaučiaus iki Tepliavos, eina tiesiai į Labguvą. Į tai atsižvelgė R. Valsonokas; jis teigė, kad plotas, likęs t a r p Labguvos ir jūros, suvokietintas, 33 lietuvybė „netekusi Karaliaučiaus apygardos [ . . . ] " . V. Vileišis tiek tepažymėjo, kad „1719 m. sąraše esančias kraštines parapijas negalima laikyti tik paskutinėmis vietovėmis, kur tuomet buvo lai komos pamaldos lietuvių kalba, bet paskutinėmis vietomis, kur lie 34 tuviškai kalbantys gyventojai sudarė d a u g u m ą " . Mintis visiškai teisinga, nes tą patį rodo ir evangelikų bažnyčios istorijos tyrinė tojų D. H. Arnolto, A. Harnocho, F. Pastenacio ir L. G. Rėzos pateikti duomenys apie visus Prūsijos kunigus. Nustatant kalbų ribas šiuo metodu, XVII a. ir 1719 m. ribos la bai skiriasi. Per 1709—1711 m. marą lietuvių parapijose išmirė dau giau kaip 20 kunigų, pramokusių lietuvių k a l b o s 3 5 , todėl ir bažny čių, kuriose pirmaisiais po m a r o metais pamokslai buvo sakomi lietuviškai, linija pasitraukė iki Labguvos—Vėluvos. Š i e i r kiti pro cesai keitė gyventojų tautinę sudėtį. J u k ne veltui Prūsijos kara lius Frydrichas Vilhelmas I, norėdamas žinoti Mažosios Lietuvos ir Mozūrijos bažnyčių padėtį ir parūpinti joms vietines kalbas mo kančių kunigų, 1718. VII. 2 pasirašė įsaką atlikti šių kraštų bažny čių generalinį inspektavimą 3 6 . 1719 m. ir buvo sudarytas bažnyt30 Mažiulis V. Prūsų k a l b o s p a m i n k l a i . P. 2 2 — 2 3 . jai p r i k l a u s ė n e tik S e m b o s (žemė), b e t i r N a d r u v o s , iki s i e n o s su L i e t u v o s Didžiąja K u n i g a i k š t y s t e — tai y r a tarta aukščiau). 31 Tetznei F. O p . cit. S. 2 8 — 2 9 . 32 D Z A . Potsdam. Abt. M e r s e b u r g . R e p . 77, Tit. 4 0 8 4 . 33 Valsonokas R. M i n . v e i k . P. 6. 34 Vileišis V. M i n . v e i k . P. 140. 35
S e m b o s v y s k u p o jurisdikci S k a l v o s ir kitos parapijos v i s a S e m b o s sritis (ji ap
Bl. 17.
Amoldt D. H. K u r z g e f a s s t e K i r c h e n g e s c h i c h t e . K o e n i g s b e r g , 1769. S. 707. Hubatsch W. G e s c h i c h t e der e v a n g e l i s c h e n Kirche O s t p r e u s s e n s (toliau — Ges c h i c h t e . . .). G o t t i n g e n , 1968. Bd. 1. S. 182. 36
32
kaimių sąrašas (Recessus geneialis). Be abejo, jis neišsamus, n e s kiti duomenys rodo, jog į pietus nuo minėtos linijos daugelyje vie tovių XVIII a. pamaldos v y k o lietuvių kalba. Galima manyti, k a d H. Lyzijus, pagarsėjęs savo planais per mokyklas ir bažnyčias ger manizuoti lietuvių jaunimą, surašė tik tuos bažnytkaimius, kuriuo se pamokslai buvo sakomi vien lietuviškai. J u k šių parapijų ribos sutampa su Lietuvos provincijos pietinėmis sienomis. Matyt, jis suregistravo tik šios provincijos bažnytkaimius. Be to, ir iki maro labai trūko lietuviškai mokančių kunigų, todėl kai kuriose pietinė se lietuvių gyvenamose Prūsijos srityse, k u r jie nesudarė daugu mos, pamokslai dažniausiai būdavo sakomi vokiškai arba su ver tėju. Antra, Tecneris, išvedęs 1719 m. liniją, toliau teigia: „Prieš 300 metų čia beveik niekur nebuvo girdėti vokiškos kalbos; dargi prieš 200 metų [apie 1700 m. — A. M.] į lietuvių kalbos plotą, neskaitant dešimties dabartinių Rytų Prūsijos apskričių, įėjo d a r šios: Kara liaučiaus, Žuvininkų, Vėluvos, Girdavos, Darkiemio ir Gumbinės [...]. Muldžiuose, Girdavos apskrityje, taip pat Žuvininkų pakran tės kaimuose ir Karaliaučiaus apskrityje lietuviški pamokslai bai 37 gėsi praeitame š i m t m e t y j e " (XIX a.). Tecneris nurodo, kad XVII a. pabaigoje visame krašte į šiaurę nuo Priegliaus žemupio buvo pa plitusi lietuvių kalba, kad didžiųjų kurfiurstų laikais, iki XVIII a., Prūsijoje siena tarp lietuviškai ir lenkiškai kalbančių gyventojų ėjo linija Karaliaučius—Prūsų Yluva—Barštinas (Bartėnai, Bartenšteinas; Bartenstein, lenk. Bartoszyce, Olštino vaivadija) — Dombrovka (vok. Dombrowken, lenk. Dąmbr6wka, Suvalkų vaivadija) — A n 38 gerburgas—Benkaimis—Zabynai—Geldapė—Dubeninkai . Pradėkime nuo ginčytinų teritorijų. Kunigaikštis (hercogas) Al brechtas (Albertas) Brandenburgietis 1536 m. vyskupo P. Sperato raš tu prašė,_ kad šis parūpintų Luko (Elko) parapijai pamokslininką, kuris „butų įgudęs lenkiškai ir lietuviškai k a l b ė t i " 3 9 . Tais metais kunigas J o n a s Tartilavičius pabėgo iš Šilalės (LDK) į Tilžę ir vėliau gavo kunigo vietą Luke 4 0 . 1545 m. minėtasis vyskupas prašė Ka raliaučiaus universiteto profesoriaus S. Rapolionio jo rekomenduo jamą gabų lietuvį parengti evangelikų pamokslininku: Pamedės vyskupijoje turįs tik vieną lietuviškai mokantį kunigą, būtent, Engelšteine prie A n g e r b u r g o 4 1 . Engelšteino ir Angerburgo (pastarajai apskričiai priklausė Benkaimio, Engelšteino, Grabavos, Kūčių, (Ku tai; Kutten, lenk. Kuty, Suvalkų vaivadija), Gurnių (dar 1848 m. šioje parapijoje iš 2597 gyventojų apie 600 kalbėjo lietuviškai 4 2 ) ir kitos bažnyčios) parapijose kunigavo iš Luko persikėlęs Tarti lavičius. Jo įpėdinis n u o 1579 m. buvo D. Sėla (Seel), o XVII a. 37 Tetznei F. D i e S l a w e n in D e u t s c h l a n d . S. 2 8 — 2 9 ; plg.: Tetznei F. D a s Iii t a u i s c h e S p r a c h g e b i e t // Globus. B r a u n s c h w e i g , 1897. Bd. 7 1 . N 2 4 . S. 3 8 2 3 8 3 . 38 Tetznei F. D i e S l a w e n in D e u t s c h l a n d . S. 182. 39 Tschackeit P. U r k u n d e n b u c h zur R e f o r m a t i o n s g e s c h i c h t e d e s H e r z o g t h u m a P r e u s s e n . Leipzig, 1890. Bd. 2. S. 3 4 0 . 40
Hubatsch W.
41
Tschackeit P. O p . cit. Bd. 3. S. 97; Hubatsch W. G e s c h i c h t e . . . S. 8 9 .
42
Vileišis V. M i n . v e i k . P. 121.
3—8141
G e s c h i c h t e . .. S. 89.
33
pirmojoje pusėje Engelšteine lietuviškus pamokslus j a u sakė jo su n ū s J o n a s . J i e abu taisė J. Bretkūno į lietuvių kalbą išverstos Bib lijos korektūrą. Po J. Šėlos apie 40 metų čia kunigavo K. Reime43 ris, vėliau J o n a s M a d e i k a . Geldapės superintendentas (dvasininkas, vadovaujantis bažnyti nei apygardai) D. Šrėderis rašė, kad žabynietis F. Cholevijus n u o 1767 m. kantoriavo (kantorius — protestantų bažnyčios choro va dovas, dirigentas ir giedojimo mokytojas, vargonininkas) Vėluvo je, o 1772 m. tapo kunigu ir mokytoju „lietuviškoje Dombrovkoje". Lietuviški pamokslai čia skambėjo dar XIX a. ketvirtajame dešimtmetyje. Pats Šrėderis XIX a. pirmosios pusės Geldapės istori joje pažymėtas k a i p šio miesto vokiečių ir lietuvių kunigas 4 4 . J. Goldbeko duomenimis, dar 1785 m. Zabynuose ir Klišuose (Klišiai, Klešuva; Klischen, Kleschowen, Kleschau, Kleszowen, Kutuzovo, Ozersko raj.) buvo pamokslininkaujama trim kalbomis. Prie Zabynų, Krikštonių kaime, gimęs F. Tribukaitis kronikoje rašė, kad jo se nelis J o n a s net XVIII a. antrojoje pusėje nemokėjęs v o k i š k a i 4 5 . S. Kychelis 1586 m. kelionės į Karaliaučių ir iš čia į Gardiną apra šymuose mini Lagagarbį ir pažymi, kad j a m e kalbama lietuviškai. 1820 m. į šį bažnytkaimį buvo perkeltas Labguvos lietuvių kuni gas J o n a s Rakauskas (kilęs nuo G u m b i n ė s ) 4 6 . Marksistiniai lenkų istorikai irgi nustatė, kad XVI—XVII a. Alėckos, Angerburgo ir Luko apskrityse drauge su lenkais (mozū rais) gyveno lietuvių (Engelšteine — labai gausiai), o kaimų lietu viški pavadinimai išliko iki 1945 m . 4 7 E. Martuševskis ištyrė, kad Dubcninkų, Geldapės, Zabynų, Dombrovkos, Nordenburgo parapi jose gyventojai kalbėjo mišria lietuvių ir lenkų, (mozūrų) kalba (dyiuzja polsko-litewska). Dėl germanizacijos XIX a. Geldapės ap skrityje išnyko lietuvių ir lenkų kalbų riba ir „nutrūko abiejų et ninių grupių tiesioginiai kontaktai"4S. Martuševskis pritaria J. G. Hofmano XIX a. viduryje paskelbtam teiginiui, kad lenkų kal ba vyravo ne tik Mozūrijos ir Šiaurės Varmės kaimuose, bet ir miestuose, ir A. Haksthauzeno nuomonei, kad mozūrai, priešingai negu lietuviai, nesileidžia išstumiami iš miesto (iš 21 miesto lenkai vyrauja 12). Šie duomenys, ypač Martuševskio, kad Mažojoje Lie tuvoje 1734 m. tegyveno apie 100 000 lietuvių, 1825 m. — 130C00, 43 Falkenhahn V. Der Ūbersetzer der litauischen Bibel J o h a n n e s B r e t k e und s e i n e Helfer. Konigsberg;' Berlin, ,1941. S. 240, 2 5 1 — 2 5 4 ; E P . K o e n i g s b e r g , 1724. Bd. 2. S. 2 3 3 ; Arnoldt D. H. K u r z g e f a s s t e N a c h r i c h t e n v o n a l l e n P r e d i g e r n ( t o l i a u — K u r z g e f a s s t e N a c h r i c h t e n . . . ) . K o e n i g s b e r g , 1777. T e i l 1. S. 8 1 ; T e i l 2. S. 113, 3 0 8 , 3 1 3 314 44 Schiodei D. E i n i g e N a c h r i c h t e n ū b e r d i e J u b e l p r e d i g e r in O s t p r e u s s e n // PPB. K o n i g s b e r g , 1832. Bd. 8. S. 3 3 — 3 4 . 45 Goldbeck J. V o l l s t a n d i g e T o p o g r a p h i e d e s K o n i g r e i c h s P r e u s s e n . K o e n i g s berg; Leipzig, 1785. T e i l 1. S. 38.; Tribukeit F. Chronik. Insterburg, 1894. 46 S a m u e l K i e c h e l ū b e r K a s s u b e n / / A M . K o n i g s b e r g , 1872. Bd. 9 . S . 3 7 1 . ; Rhesa L. K u r z g e f a s s t e N a c h r i c h t e n . . . S. 103. 47 W a r m i a i M a z u r y . P o z n a n , 1953. Cz. 1. S. 1 6 5 — 1 6 7 , 259; p l g . : Goiing H. S c h a t u l l s i e d l u n g e n im A m t e O l e z k o // M V G O . K o n i g s b e r g , 1938. J g . 13. N 1. S. 6—17. U Martuszewski E. P o l s c y i n i e p o l s c y p r u s a c y . O l s z t y n , 1974. S. 80, 8 3 .
34
49
Karaliaučiuje 1875 m. tik apie 7000 „ su vokietintų lietuvių" , yra abejotini arba nepatikimi. XVIII a. pabaigoje F. Bokas rašė, kad tuo metu Karaliaučiuje, Nordenburge, Damėtraukoje, Zabynuose, Geldapėje „viešosios pa maldos buvo laikomos visomis trim kalbomis ir jaunimas taip pat 50 jų m o k o m a s " . S. Srokovskis pažymėjo, kad netgi Barštine, Olšti ne, Vartoje (Vartenburgas; VVartenburg, Barczewo, Olštino vaiva dija) XVIII a. evangeliškos pamaldos būdavo atliekamos lenkų, vo kiečių ir lietuvių kalbomis 5 i . 1723 m. Zalfeldo (Saalield, lenk. Zciewo — Morongo pavietas, Olštino vaivadija) dekanas nurodė, kad jo vyskupijoj yra 30 bažnyčių, kurioms reikėtų lietuviškos „Posti lės". Taigi XVIII a. pirmajame ketvirtyje, jau po didžiojo maro,, Zalfeldo žemėje d a r buvo lietuviškai kalbančių gyventojų 5 2 . Tai? tolimiausios mums žinomos pietinės Prūsijos parapijos, kuriose das skambėjo lietuviškas žodis. 1638 m. Prūsijos kunigaikščio Georgo Vilhelmo išleistas įstaty mas Recessus Generalis der Kirchen-Visitation Insterburgischen und andeien Litawischen Embtei im Herzogthum Preussen dėl lietuviš kų bažnyčių, be kitų, palietė tolimesnes Labguvos, Vėluvos, An gerburgo, Geldapės, Šakių ir Tarplaukių apskritis bei valsčius. Lab guvos, J u r b a r k o (Spargė, Georgenburgąs; Georgenburg, Majevka, Cerniachovsko raj.), Tarplaukių, Želvos (Zelvai, Zelva; Saalau, Kamenskoje, Cerniachovsko raj.), Šakių valsčiuose pamaldos v y k o vien lietuviškai 5 3 . 1732 m. pabaigoje karalius Frydrichas Vilhel mas I sušaukė bažnyčių ir mokyklų komisiją, vadinamąją Vyriau siąją inspekciją, Lietuvos provincijai. Kitais metais šias" ištaigas ji pradėjo tvarkyti už provincijos ribų, lietuviškoje Š a k i ų ' p a r a p i j o je'' 4 . Nuo 1655 m. lietuviškus pamokslus Šakiuose sakė E. Valdekas, prieš tai kunigavęs lietuviškoje bažnyčioje K a r a l i a u č i u j e 5 5 Vėluvos apskrityje lietuvių kalba mirė tiktai XIX a. viduryje pas kiausiai Plybiškės (Plybiškiai, Plyviškiai; Plibischken, Gluikovo Cerniachovsko raj.) p a r a p i j o j e 5 6 . Prūsijos kunigaikštis Albrechtas Frydrichas 1600. V. 6 raštu Karaliaučiaus universiteto rektoriui pri mena, kad teologijos studentas P. Bauaras, besimokantis lietuvių kalbos, prasėsi leidžiamas pamokslininkauti ir k a r t u mokytojauti į Didįjį Goldbachą (Gross Goldbach, Slavinsk, Gvardeisko raj.) nes cia dirbęs kunigas Lampertas perkeltas į bažnytkaimį prie Prūsų Olandijos. Rašte pabrėžiama, kad tai parapijai būtinai reikalingas 49
Martuszewski E.
Op.
cit. S. 7,
77, 8 1 — 8 2 .
50
Bock F; V e r s u c h e i n e r w i r t s c h a f t l i c h e n N a t u r g e s c h i c h t e r e i c h Ost-und VVestpreussen. D e s s a u , 1782. Bd. 1. S. 1 2 1 — 1 2 2 . 5 ' Srokovsski t>. 115.
25—26KaUflaS
St. °'
Pamiątki
M a Ž O s i o s
77, T U P 4 M 4 K B i n i ? 6 b e r S ' 54
Hubatsch W.
1 8 4 3
polskie
L i e t u v o s
"
G e s c h i c h t e . . . S.
5
'
w
Prusiech
bibliotekos
(iki
S
'
'
2 6 2 ;
D Z A
VVschodnich. 1940
P o t s d a m
metų). '
A b t
-
dem
Konie-
Poznan
1932
V.,
1987.
P.
Merseburg.
Rep,
1901
S
187.
!° ^ o r m s M R Dr. Bernhard v o n S a n d e n // ZAI. Insterburg, Zweck A. O p . cit, S. 141.
50
von
'
H
7
91
35
lietuviškai mokantis kunigas, nes joje „esama daug lietuvių" L. Edenbergas n u o 1562 m. Barštine buvo mokyklos vedėjas, o vė liau tapo Noihauzeno (Neuhausen, Guijevsk) parapijos lietuvių ku nigu. Tuo metu Kaimiuose (Kaimas; Caymen, Kaymen, Kaimen, Zarečje, Gurjevsko raj.) kunigavo J o n a s Verneris. Įsrutiškis F. Elertas 1683 m. buvo Didžiųjų Laigyčių (Legyčiai; Gross Legitten, Mordovskoje, Polesko raj.) pamokslininkas, pirmasis dekanas lietuviškoms 5S Noihauzeno ir Labguvos p a r a p i j o m s . Sembos pusiasalio ne tik rytinėje, bet ir vakarinėje dalyje gy veno lietuvių; tai rodo, kad Žuvininkų apskrities kai kuriuose kai muose lietuviškus pamokslus nustota sakyti tik XIX a. Be to, XVIII a. pabaigoje šį pusiasalį buvo planuojama kolonizuoti — apgyvendin ti vokiečius, tačiau, autochtonams nutaustant, tai tapo nebeaktu 59 a l u . Semboje, Pabėčių (Pabečiai, Pabetai; Pobethen, Romanovo, Zelenogradsko raj.) parapijoje XVI a. pirmojoje pusėje pamokslininkavo vienas pirmųjų protestantų kunigų Mažojoje Lietuvoje Martynas Vilis (Will). Jo giminaitis pabėčietis Abelis Vilis (anot V. Mažiulio, veikiausiai vokietis ar suvokietėjęs prūsas), 1540 m. perėmęs parapiją, tapo prūsų raštijos pradininku. Į prūsų kalbą versti M. Liuterio „Enchiridioną" j a m padėjo (kunigaikščio Albrech to Brandenburgiečio įpareigotas) vietos prūsas — laisvasis valstie tis Paulius Mėgotas. Parapijiečiams jis iš vokiečių kalbos v e r t ė į 60 prūsų, lietuvių ir kuršių kalbas bažnytinius p a m o k s l u s . Lankęsis Karaliaučiuje XVI a. LDK kronikininkas M. Strijkovskis rašė, kad 61 apylinkėse žmonės kalba žemaitiškai . Karaliaučiaus mieste bei apylinkėse lietuviškos pamaldos vyko XVI ir vėlesniais amžiais. M. Mažvydo pusbrolis B. Vilentas, kilęs iš Didžiosios Lietuvos, n u o 1550 m. buvo paskirtas Šteindamo, vienos iš svarbiausių Karaliau čiaus lietuvių evangelikų parapijų, klebonu; juo išbuvo apie 40 metų. 1571 m. badmečiu į Karaliaučių atvykus būriams lietuvių valstiečių, Vilentas juos š e l p ė 6 2 . Prieš 1863 m. sukilimą iš Vilniaus per Karaliaučių emigravęs B. Limanovskis pastebėjo, kad gana daug kaimiečių kalba lietuviškai 6 3 . Tai rodo, kad ne tik mieste, k u r 57 Falkenhahn V. O p . cit. S. 5 5 — 5 6 . G o l d b a c h e n u o 1818 m. k u n i g a v o K. O s termejeris, p r i e š tai b u v ę s l i e t u v i ų p a m o k s l i n i n k u K l a i p ė d o j e — žr.: Rhesa L. K u r z g e fasste N a c h r i c h t e n . . . S. 176. 58 EP. Bd. 2. S. 7 2 2 — 7 2 7 ; Amoldt D. H. K u r z g e f a s s t e N a c h r i c h t e n . . . Bd. 2. S. 22, 37, 4 7 — 5 0 ; Falkenhahn V. O p . cit. S. 74. 59 Tetznei F. D i e S l a w e n in D e u t s c h l a n d . S. 29; Kallweit E.. D i e w i r t s c h a f t s g e o g r a p h i s c h e E n t w i c k l u n g O s t p r e u s s e n s . K o n i g s b e r g , 1933. S . 3 9 — 4 1 . 60 Tschackeit P. O p . cit. Bd. 1. S. 3 4 1 ; Bd. 2. S. 3 9 1 ; Amoldt D. H. Kurzge fasste N a c h r i c h t e n . . . S. 2 8 — 2 9 ; Rogge A. Cultur-und k i r c h e n h i s t o r i s c h e Streifziige im Kirchspiel P o b e t h e n // A M . K o n i g s b e r g , 1874. Bd. 11. S. 5 3 5 — 5 3 6 ; Geiullis G. Ein B i t t g e s u c h v o n A b e l Wiills T o l k e n / / F i l o l o g u b i e d r i b a s raksti. Riga. 1928. S ė j . V I I I . Lpp. 5 0 — 5 3 ; Biržiška V. A l e k s a n d r y n a s . Čikaga, 1960. D. 1. P. 7 1 — 7 3 ; Mažiulis V. Prūsų k a l b o s paminklai. V., 1981. T. 2. P. 3 9 — 4 0 . 2 4 7 . 61 Stryjkowski M. K r o n i k a Polska, Litewska, Z m o d z k a i w s z y s t k i e j Rusi. W a r -
s z a w a , 1846. T. 1. S. 1 4 8 — 1 4 9 . 62 Amoldt D. H. K u r z g e f a s s t e N a c h r i c h t e n . . . Bd. 1. S. 2 2 , 2 3 9 — 2 4 0 ; Rhesa L. G e s c h i c h t e der l i t t a u i s c h e n Bibel. K o n i g s b e r g , 1816. S. 5; Bezzenberger A. B e i t r a g e zur G e s c h i c h t e d e r l i t t a u i s c h e n S p r a c h e . G o t t i n g e n , 1877. S . X X — X X I . 63 Limanowski B. Pamiętniki. 1 8 3 5 — 1 8 7 0 . W a r s z a w a , 1937. T. 1. S. 2 1 1 .
36
XVIII—XIX a. pastoviai dirbo lietuviškai kalbantis kunigas, n o r s lietuvių riba jau buvo pasitraukusi į šiaurę, bet ir apskrityje gy veno d a u g lietuvių. 1587 m. mirus Vilentui, jo vietą užėmė J. Bretkūnas. Gimęs Bambliuose (5 km nuo Frydlando), jis gerai mokėjo ne tik prūsiš 64 kai, bet ir lietuviškai: apylinkėse šios kalbos buvo g y v o s . Frydlande, Girdavoje ir Bartuose XVI a. antrojoje pusėje kunigavo iš Kauno atvykęs Kristupas Šperberis. Jo brolis Kristijonas tuo me tu precentoriavo (precentorius — parapinės protestantų bažnyčios 65 vaikų mokytojas) Karaliaučiaus lietuviškoje bažnyčioje . K. Henenbergeris XVI a. šeštajame dešimtmetyje buvo paskir tas Brandenburgo žemės Jurgenavos (Georgenau, Jurgenau) kuni gu ir Damnavos (Domnava; Domnau, dab. Domnovo, Pravdinsko raj.) diakonu (žemiausiu dvasininku). Dar jis dvasininku buvo Miulhauzene (Mūhlhausen, Gvardeiskoje, Bagrationovsko raj.), o 1590 m. tapo Lebenichto (Loebenicht,- nuo 1724 m. sujungtas su Karaliaučiu mi) prieglaudos kunigu, k u r aptarnavo gausius šios parapijos lietu vius ir lenkus. Apskritai Karaliaučiuje, J. Tumelio teigimu, pasto 66 viai lietuviškai pamokslininkaujama buvo nuo 1526 m . V. Falkenhanas įrodinėjo, kad XVI a. lietuviškai buvo kalba ma gana toli į pietus nuo Karaliaučiaus. Kumėnų (Kumehnen, Kumainen, dab. Kumačevo, Zelenogradsko raj.) kunigas Jurgis Mar tinis 1629 m. buvo perkeltas į Šventapilio parapiją, kurioje dvasi n i n k u buvo iki mirties — iki 1666 m. Manoma, kad Martiniai yra atsikėlusio iš LDK į Mažąją Lietuvą Mažvydo bendradarbio kunigo Stanislovo Marcijano-Martinaičio-Musos palikuonys ir kad Jurgio sūnus buvo Vilhelmas Martinis, vienas iš D. Kleino lietuviškos 67 gramatikos redaktorių, Klaipėdos krašto lietuvių k u n i g a s . Įsru tyje gimę dvasininkai Žandenai gerai mokėjo lietuviškai. Jauniau 68 sias brolis J o n a s 1673—1706 m. kunigavo Sventapilyje . Atrodo, kad ši vietovė Aistmarių (Aismarės; Estmere, Esthen Meer, Frisches Hali, Kaliningradski) zaliv, Zalew Wišlany) pakran tėje yra vienas labiausiai į pietvakarius nutolusių taškų, k u r i a m e gyveno lietuviai. •* Falkenhahn V. O p . cit. S. 1—9, 2 0 — 2 2 , 2 8 — 3 0 , 41, 4 7 — 5 0 , 6 1 ; Ostermeyer G. Erste Littauische L i e d e r g e s c h i c h t e . K o e n i g s b e r g , 1793. S. 18; Biržiška V, M i n . v e i k . D. 1. P. 158, 161; Sabaliauskas A. M i n . v e i k . P. 69. 65 Kopp J. S e c h s Briider S p e r b e r // A G . K o n i g s b e r g , 1928. J g . 2, H. 1. S. 11 — 12; Sahm W. G e s c h i c h t e der Stadt Friedland. K o n i g s b e r g , 1913. S. 2 5 6 ; Grunert Wį I n s t e r b u r g e r K i r c h e n r e c h n u n g v o n 1594 // A G . H a m b u r g , 1964. J g . 12, H. 1 S. 1—2. 66 Amoldt D. H. K u r z g e f a s s t e N a c h r i c h t e n . . . Bd. 1. S. 26; Bd. 2. S. 181, 194; Pierson W. A u s e i n e m K o l l e k t a n e n b u c h K. H e n n e n b e r g e r s /'/ ZPL. K o n i g s b e r g , 1873. Bd. 10. S. 6 3 ; 1874. Bd. 11. S. 28, 85, 357; Boysen K. B e i t r a e g e zur L e b e n s geschichte des Preussischen Kartographen und Historiker // A M . Konigsberg, 1908. Bd. 45. S. 71, 9 3 ; Biižiška V. M i n . v e i k . D. 1. P. 1 4 5 — 1 4 6 ; S t a n i s l o v a s Rapo lionis. V . , 1986. P. 22. 67 EP. Bd. 2. S. 138; Beiluleit J. D i e R e f o r m a t i o n u n t e r d e n p r e u s s i s c h e n Lit a u e r n // J S . K o n i g s b e r g , 1933/34. Bd. 2. S. 1 9 — 2 1 ; Amoldt D. H. Kurzgefasste N a c h r i c h t e n . . . ted. 1. S. 8; Bd. 2. S. 162, 1 6 5 — 1 6 6 , 2 0 3 ; Falkenhahn V. O p . cit. S. 3 3 0 — 3 3 1 , 3 3 5 — 3 3 6 , 342, 3 5 1 ; Biižiška V. M i n . v e i k . P. 98, 317. 68 Boizuski R. O p . cit. S. 4 1 , 6 5 — 6 7 .
37
Labai svarbūs y r a Pilypo Ruigio pastebėjimai iš XVIII a. pir mosios pusės. Jis teigė, kad tuomet lietuvių kalba dar buvo var tojama ir dalyje Notangos, Sembos, „iš dalies kitose Prūsijos ka ralystės apygardose", net pačiame „Karaliaučiuje gyvena nemaža 69 J lietuvių" . Rašydamas apie XVIII a. pabaigą, L. Bačka pabrėžė, kad „ta visa tauta, kuri sumaišyta su daugeliu vokiečių kolonistų gyvena nuo Klaipėdos iki Labguvos, nuo Širvintos [Schirwindl, Kutuzovo, Krasnoznamensko raj. — A. M] iki Nordenburgo, save vadina lie 70 tuvininkais, o savo šalį Lietuva" . Kai kurie tyrinėtojai nustatė, kad ir XX a. pradžioje Geldapės, Vėluvos, Sembos pusiasalio, Karaliaučiaus ir Notangos apskrityse gyveno lietuviškai kalbančių senelių. Frydlande dar 1928 m. bu vo spausdinamas dvikalbis (vokiečių ir lietuvių kalbomis) periodi nis leidinys „Pakajaus paslas". Tai piečiausias lietuviškos spaudos 71 židinys . Teritorijos, esančios į šiaurę n u o linijos Šventapilis—2intai—Prū sų Yluva—Barštinas—Angerburgas—Dubeninkai, bažnyčios priklau sė Sembos konsistorijai. Taigi Prūsijos (Senovės Prūsijos, Rytų Prūsijos) pietuose maž daug iki linijos Šventapilis—Prūsų Yluva—Barštinas—Bartai—Lagagarbis—Mėrūniškiai—Dubeninkai buvo nemažai vietovių, kuriose iki 1709—1711 m. didžiojo m a r o buvo kalbama lietuviškai. Ši linija laikytina Mažosios Lietuvos pietine riba (žr. etninį žemėlapį). Toji 2 lietuvių gyvenama teritorija = apie 18 000 km . Į pietus n u o jos, Mozūrijos Alėckos, Luko, Jansborko, Lėceno apskrityse irgi gyveno lietuvių. Toje teritorijoje gyveno ir prūsų. Kompaktiškiausiai lietuviai gyveno apytikriai į šiaurę nuo lini jos Žuvininkai—Karaliaučius—Frydlandas—Engelšteinas—Morden"ourgas—Angerburgas—Geldapė—Gu.rniai—Dubeninkai.
1709—1711 m. maras Lietuvos provincijoje ir jo padariniai N ė r a tikslesnių duomenų, kiek XVIII a. pradžioje, iki didžiojo ma ro, Prūsijoje ir atskirai Lietuvos provincijoje gyveno žmonių. Ty rinėtojų nuomonės labai jau skirtingos. Vieni nustatė, kad Prūsi joje gyveno 600 000, kiti, kad 700 000, netgi 900 000 ž m o n i ų 7 2 . 69
Ruigys P. Lietuvių k a i b o s k i l m ė s . . . tyrinėjimai. P. 2 8 3 , 3 0 1 . Baczko L. N a n k e s W a n d e r u n g e n durch P r e u s s e n . H a m b u r g , 1800. Bd. 1. S. 1 3 6 — 1 9 7 . N o r d e n h u r g e tiktai 1802.IX.20 Prūsijos V a l s t y b ė s taryba uždraudė pam o k s l i n i n k a u t i l i e t u v i š k a i ir l e n k i š k a i — žr.: Rhesa L. K u r z g e f a s s t e N a c h r i c h t e n . .. S. 67. 71 Kaunas D. M a ž o s i o s L i e t u v o s s p a u s t u v ė s 1 5 2 4 — 1 9 4 0 m e t a i s . V., 1987. P. 5 4 . 72 SchmoHer G. D i e Vervvaltung O s t p r e u s s e n s u n t e r Friedrich W i l h e l m I. (to l i a u — D i e V e r w a l t u n g . . .) // HZ. M ū n c h e n , 1873. Bd. 3 0 . S. 46; Skahveit A. Ret a b l i s s e m e n t Litauens. S. 10; Hagen. D i e P e s t in P r e u s s e n 1709/11 // BKP. K o n i g s berg, 1821. Bd. 4. S. 4 6 ; Tdppen M. G e s c h i c h t e M a s u r e n s . Danzig, 1870. S. 2 9 6 ; Reinkard M., Aimengaud A. H i s t o i r e g ė n ė r a l e de la c i v i l i s a t i o n m o n d i a l e . Paris, 1961. P. 175. 70
38
Mažosios Lietuvos ribose V. Vileišis (jo nuomone, ji apėmė Lie tuvos provinciją ir Labguvos apskritį) ir P. Žostautaitė priskaičia 73 vo apie 300 000 gyventojų, kurių daugumą sudarė lietuviai , E. Martuševskis rašo, kad Lietuvoje iki m a r o gyveno 200 000 žmo 74 nių, po jo liko tik apie 50 000 . Reikia manyti, kad iki maro Prūsijoje gyveno ne mažiau k a i p 700 000, o Lietuvos provincijoje ir Labguvos apskrityje — iki 300 000 žmonių, gal mažiau. Mokslininkai pateikia skirtingą ir bendrą mirusiųjų maru skai čių. Vieni teigia, kad 1709—1710 m. Prūsijoje maru išmirė 200 000 arba daugiau, kiti — 235 800, treti — 250 000, ketvirti — 260 000 žmo nių. A. V a k a r o manymu, 1709—1711 m. išmirė apie pusę to krašto 75 gyventojų . Studijos apie marą autorius V. Zamas, remdamasis Karaliaučiaus ir Berlyno archyvų šaltiniais, bažnyčių registracijos knygomis, apskaičiavo, kad dėl epidemijos Prūsija neteko 241 171 76 žmogaus . Pagaliau atskirą grupę sudaro autoriai, kurie gaivalinės nelai mės aukų skaičių sumažino iki 150 000. Tačiau jie, matyt, Prūsiją painioja su Lietuvos provincija_ ir bendrą provincijos mirusių gy ventojų skaičių taiko visai Prūsijai, tai yra ir kitai, be Lietuvos provincijos, Prūsijos daliai, nes teigia, kad išmirė }{2 Rytų Prūsijos 77 g y v e n t o j ų . Argi visoje Prūsijoje gyveno tik 300 000 žmonių? J u k apie tiek gyveno vien minėtoje provincijoje ir Labguvos apskri tyje. Kiek gyventojų n e t e k o Lietuvos provincija? Nuomonės čia ir gi skiriasi: skaičiai svyruoja nuo 128 000 iki 160 000 ir siekia 180 000 žmonių. V. Vileišis remiasi minėto V. Zamo duomenimis, paimtais iš bažnytinių knygų. Vileišio apskaičiavimais, jos rodo, kad 1709— 1710 m. tik maru mirė apie 128 000 gyventojų, ir čia pat priduria, jog tyrinėtojai gal kiek perdėjo „skaitydami M. Lietuvoje mirus 160 000". Tačiau Vileišis mano, jog, „galimas dalykas, kad mirė daugiau, negu rodo parapijinės knygos". Anot jo, per dvejus (1709— 1710) metus išmirė 42—50% žmonių 7 8 . 1711 m., palyginti su praė jusiais dvejais metais, maru mirė mažai. Antra, pats V. Zamas, kaip toliau matysime, bažnytinių knygų faktus laiko pernelyg ne išsamiais. Matyt, todėl J. Totoraitis pasakė tik tiek, kad Prūsijos 73 Vileišis V. M i n . v e i k . P. 123; Žostautaitė P. Prūsijos l i e t u v i ų v a l s t i e č i ų pa d ė t i s XVIII a. antrojoje p u s ė j e // LTSR M A D . Serija A. V., 1962. T. 1 (12). P. 9 3 . 74 Martuszewski E. O p . cit. S. 77. 75 Baczko L. H a n d b u c h der G e s c h i c h t e , E r d b e s c h r e i b u n g u n d Statistik Preuss e n s (toliau — H a n d b u c h . . .). K o n i g s b e r g ; Leipzig. 1803. T e i l 2. S. 126; Skalweit A. Retabliss-ement Litauens. S. 10; Stadelmann R. P u b l i k a t i o n e n . .. S. 35; Sūssmilch J, D i e g o t t l i c h e O r d n u n g i n d e n V e r a n d e r u n g e n d e s m e n s c h l i c h e n G e s c h l e c h t s . Berlin, 1761. Bd. 1. S. 8 3 , 114, 256, 3 2 0 ; Wakar A. O p o l s k o š c i W a r m i i i M a z u r w d a v m y c h w i e k a c h . O l s z t y n , 1969. S . 3 6 . 76
Sahm W. G e s c h i c h t e d e r Pest in O s t p r e u s s e n . Leipzig, 1905. S. 150. Kymnep n. H. Yv.sz. c o i . C. 194; Nausėdas V. Lietuviškos mokyklos P r o sijoje X V I — X V I I I a m ž i a i s // ILKI. V., 1959. T. 2. P. 3 2 2 . T o s p a č i o s n u o m o n ė * y r a d a u g i a u autorių. 77
78
Vileišis V. M i n . v e i k . P. 122, 123.
39
lietuvių išmirė n u o 128 000 iki 160 000. Taigi jis pakartoja tą p a t į V. Vileišio pateiktą skaičių. Tiesa, vėliau J. Totoraitis duomenissukonkretino — nurodė, kad mirė 160 000 žmonių. Tokius pačius, dvejų (1709—1710 m.) metų, duomenis pateikė Vydūnas. Jis teigė, kad lietuvių Prūsijoje mirė apia pusę, nors vėliau šią sumą padidi no iki 180 000 7 9 . Lietuvių mokslininkės P. Dundulienės nuomone, 1709—1710 m. Mažojoje Lietuvoje išmirė 160 000 žmonių, nors „gal kiek ir per dėtais to laiko duomenimis". Pavienėse jos srityse maras išnaiki 80 no 42—53% visų gyventojų . Kai kurie vokiečių tyrinėtojai (M. Hainas n u r o d ė 150 000, bet be Klaipėdos apskrities) laikėsi vieningos nuomonės, kad Lietu vos provincija 1709—1710 m. neteko 155 000 žmonių, kad iš Prū sijos karalystės provincijų labiausiai nukentėjo Lietuva. O R. ŠtaX delmanas ir F. Tecneris tarė po epidemijos likus vos U senųjų gy 81 ventojų (A. H a k s t h a u z e n a s — mažiau kaip p u s ę ) . Kiti teigė, kad 4 vien Lietuvos provincijoje per dvejus metus nuo m a r o žuvo /s vi 82 sų per tą laiką mirusių Prūsijos gyventojų . Tai, kad Mažosios Lietuvos branduolyje išmirė daugiau kaip pusė, būtent 160 000 gy ventojų, kurių d a u g u m a buvo lietuviai, pažymi ir kiti autoriai. V. Kriugeris teigia, kad Prūsijos lietuviškose srityse išmirė netgi 83 apie 200 000 ž m o n i ų . Dauguma išvardytų tyrinėtojų, pateikdami bendrus duomenis, apsiribojo dvejais metais, kai m a r o epidemija buvo pasiekusi apogėjų. 84
Sosto įpėdinis Frydrichas 1 739.VII.27 iš Įsruties rašė Volterui į Prancūziją, kad nuo m a r o epidemijos Rytų Prūsijoje žuvo daugiau k a i p 300 000 žmonių, be gyventojų liko 12—15 miestų, 400—500 kaimų, kad Lietuvos „derlinga ir žydinti provincija virto baisiau 85 sia d y k y n e " . Mirusiųjų skaičius čia, žinoma, smarkiai padidin tas. V. Zamas nustatė, k a d tuose Prūsijos valsčiuose, kuriuos ma ras ypač stipriai nusiaubė, apie mirusiuosius labai trūksta duome nų, iš kai kurių valsčių į apskritis vietinė valdžia informacijos iš 79 Totoraitis J. S ū d u v o s - S u v a l k i j o s istorija. K., 1938. T. 1. P. 2 2 7 , 2 4 6 ; V y d ū nas. S i e b e n H u n d e r t J a h r e d e u t s c h - l i t a u i s c h e r B e z i e h u n g e n . Tilsit, 1932. S. 2 7 9 , 316, 399. 80 Dundulienė P. Badas ir m a r a s L i e t u v o j e f e o d a l i z m o l a i k a i s // A M M D . Is-^ torija. V., 1963. T. 4. P. 113. 81 Stadelmann R. P u b l i k a t i o n e n . . . S. 35; Tetzner F. D i e S l a w e n in D e u t s c h l a n d . S. 4 1 ; Haxthausen A. O p . cit. S. 90; Hein M. N a s s a u und O s t p r e u s s e n // AF. Ko n i g s b e r g , 1934. J g . 11. S. 2 2 8 ; Hagen. O p . cit. S. 46. 82 Skalweit A. R e t a b l i s s e m e n t Litauens. S. 10; Baczko L. G e s c h i c h t e P r e u s s e n s . K o n i g s b e r g , 1800. Bd. 6. S. 3 3 3 ; Keyser E. B e v o l k e r u n g s g e s c h i c h t e D e u t s c h l a n d s . Leipzig, 1943. S. 4 3 8 . 83 Krūger W. D i e Stadt Pillkallen 1 7 2 4 — 1 9 2 4 . Pillkallen, 1924. S. 29. 84 1740 m . t a p ę s karaliumi, p a s i v a d i n o F r y d r i c h u I I i r t o l i a u v y k d ė t ė v o Fryd r i c h o V i l h e l m o I ( v a l d ė 1 7 1 3 — 1 7 4 0 m.) k o l o n i z a c i n ę p o l i t i k ą R y t ų Prūsijoje, y p a č V a k a r ų Prūsijoje, p r i e Prūsijos k a r a l y s t ė s po L e n k i j o s ir L i e t u v o s v a l s t y b ė s I pa d a l i j i m o (1772 m.) p r i j u n g u s L e n k i j o s v a k a r i n i ų ž e m i ų . 85 A M . K o n i g s b e r g , 1885. Bd. 2 1 . S. 1888; Stadelmann R. Friedrich W i l h e l r n I. in s e i n e r T h a t i g k e i t fūr d i e L a n d e s c u l t u r P r e u s s e n s . Leipzig, 1878. S. 1 4 4 — 1 4 5 .
40
viso nepasiuntė. Dėl to tikslesnio m a r o aukų skaičiaus nustatyti iš specialių savaitinių pranešimų, kuriuos parapijų kunigai epi demijos metais privalėjo kas savaitę pateikti apskričių viršinin kams (Hauptmann), neįmanoma. Kiek išsamesni yra 1709—1711 m. bendri (ne vien n u o maro) mirimų duomenys, dvasininkų surašyti bažnytinėse registracijos knygose. V. Zamas atkreipė dėmesį į tai, kad ir jose kartais visai n ė r a arba trūksta duomenų, jie nesistemingi, todėl mirusiųjų Lietuvos krašte skaičius būtinai didesnis. Tiesa, prie Lietuvos provincijos jis priskyrė Labguvos apskritį ir Tarplaukių valsčių. A. Rogė irgi buvo tos nuomonės, kad dalis 86 bažnytinių knygų dingo, be to, ne viskas užregistruota , juo la biau kad mirtis dažnai išplėšdavo iš gyvųjų tarpo ir dvasininkus. Vien Įsruties apskrityje 1710 m. buvo 17 laisvų kunigų vietų, to dėl parapija paprastai apimdavo 20—40 kaimų, neretai 70—80, net 87 iki 100 . Iš tų duomenų, kuriuos V. Zamas laiko neišsamiais, matyti, kad epidemija labiausiai siautėjo 1710 m., daugiausia gyventojų m i r ė Įsruties, Ragainės ir Tilžės apskrityse (1 lent.). Per trejus m e t u s (1709—1711 m.) mažiausiai gyventojų mirė šiaurinėje Lietuvos pro vincijos dalyje — Klaipėdos krašte, o daugiausia — pietinėse žemė se. Lietuvos provincijoje 1709—1710 m. išmirė 13D 038, o drauge su Labguvos apskritimi — 1 4 1 582 žmonės. Į pietus n u o Lietuvos provincijos esančiuose valsčiuose, kuriuose lietuviai dar sudarė daugumą, žmonių mirė mažiau (2 lent.). Sudėję 1 ir 2 lentelėje nurodytus bendruosius skaičius, gausi me, kad toje Mažosios Lietuvos teritorijoje, iš kurios turime duo menų ir kurioje daugumą sudarė lietuviai, 1709—1710 m. išmirė 161 796, o 1709—1711 m. — 164 257 gyventojai. Iš 3 lentelės duo menų matyti, kad kitose Mažosios Lietuvos apskrityse ir valsčiuo se (kai kurių iš jų Mažajai Lietuvai priklauso tik šiaurinės dalys, o pietinės — Mozūrijai arba buvo vokiškos) žmonių mirtingumas, išskyrus Angerburgo apskritį, buvo k u r kas mažesnis n e g u Lietu vos provincijoje. Šiose šiaurinėse apskrityse ir valsčiuose kartu su kitų tautybių gyventojais (lenkais, vokiečiais ir prūsais) gyveno ir lietuvių. Tam tikras m a r o aukų skaičiaus procentas tenka ir lietu viams. Remiantis santykiniu Mažajai Lietuvai tenkančio ploto dy džiu, atrodo, kad iš 39 000 šioje lentelėje nurodytų mirusiųjų apie 26 000 iš Mažosios Lietuvos. Kadangi statistikos duomenys n e p a k a n k a m a i išsamūs, matyt, ga lima sutikti su kai kurių aukščiau išvardytų autorių nuomone, kad Lietuvos provincijoje ir Labguvos apskrityje 1709—1711 m. maru išmirė ne 143 000 (apie 48%), bet apie 160 000 (53%), vien Lietu vos provincijoje galbūt apie 150 000 ar mažiau, o visoje Mažojoje Lietuvoje (1 + 2 + 3 lent.) maždaug 207000 gyventojų (apie 77% vi sų Prūsijoje mirusiųjų), kurių dauguma buvo lietuviai. .
• 6 Rogge A. G e s c h i c h t e d e s K r e i s e s D a r k e h m e n . S. 6 5 . 87 Hennig. U e b e r d i e V e r d i e n s t e Friedrich VVilhelm I. in Kirchen-und S c h u l a n s t a l t e n , b e s o n d e r s in P r e u s s e n u n d Litauen // P A . K o e n i g s b e r g ; Elbing, 1798. Bd. 9. S. 3 8 3 .
41
Taigi Lietuvos provincijoje ir žemėse, kuriose lietuviai sudarė daugumą ( 1 + 2 Ient.), išmirė apie 180 000, o visoje Prūsijoje apie 272 000, arba 39%, žmonių. Vien Lietuvos provincijai, kuri plotu truputį daugiau k a i p tris k a r t u s mažesnė už visą Prūsiją (be Var mės), tenka 5 5 % visų mirusiųjų Prūsijoje badu ir maru; Lietuvos provincijai ir Labguvos apskričiai — 59%. Be lietuviškų valsčių, labiausiai nukentėjo Mozūrija — apytik riai mirė 48 000 ar daugiau žmonių. Mažiausiai mirė — tik 3611 — Oberlande. Kyla klausimas, ar iš tikrųjų Lietuvos provincijoje išmirė tiek d a u g žmonių? Kodėl kitose Prūsijos žemėse gyventojų mirė k u r kas mažiau? Lietuvių istorikai dar neištyrė m a r o eigos, didelio žmonių mirtin gumo priežastys dar apskritai nenagrinėtos. Prūsijos istorikai per mažai dėmesio kreipė į maro socialines šaknis. Manoma, kad m a r o epidemija kilo dėl Šiaurės k a r o (1700—1721). 1706—1708 m. buvo nederlingi, y p a č Lietuvos provincijoje. Ne paprastai šalta ir ilga 1708—1709 m. žiema sunaikino pasėlius. Ka dangi javų išvežimas iš Prūsijos n e b u v o uždraustas, tai 1709 m. vasarą pradėjo trūkti grūdų, prasidėjo brangymetis, kilo badas, fi ziškai nusilpę žmonės negalėjo priešintis ligai. "Dėl blogų sanita rinių sąlygų epidemija šalyje, ypač lietuviškuose valsčiuose, greitai 8S plito . Badas pirmiausia palietė tankiai gyvenamą Lietuvos provinciją. Jurgaičių (Iurgailschen, Judino, Ozersko raj.) domeno nuomininkas 1708.X.20 pranešė Karaliaučiaus vyresnybei, kad čia yra 96 visai nuskurdę, nei saiko javų nepasėję valstiečiai, kurie beveik kasdien 89 jį prašo duonos, n e s „kitaip jie tikrai mirs b a d u " . 1708 m. rugpjūčio pabaigoje maras iš Lenkijos per Soldiną (Soldin, dab. Myšlibėrz, Gožovo vaivadija) ir Bialutą (Bialuty, Cechanovo vaivadija) pasiekė Prūsiją. Bialuto kaimo gyventojai per mė nesį beveik visi i š m i r ė 9 0 . Pirmoji baisi žinia apie marą Karaliau čiaus vyresnybę pasiekė iš Pilupėnų (Pillupohnen, Nevskoje, Nesterovo raj.) bažnytkaimio. Tenykštis dvasininkas 1709.1.4 informa vo, kad m a r u j a u mirė 20 gyventojų. Epidemijos p r i e ž a s t i s — b a das 9 1 . Įsruties apskrities kronikininkas irgi patvirtino, kad svarbiau sia daugelio valstiečių mirties priežastis yra skurdas. Įsruties ap skrities 37 vietovėse išliko mažiau k a i p >/3 gyventojų, kai kuriuose kaimuose liko gyventi vos 1—3 žmonės, o kai k u r neliko nė vie no. Iš 464 valstiečių ūkių gyventojų išliko tik 121 ūkyje 9 2 . Be maro, daug aukų pareikalavo drugys, dizenterija ir raupai. Išmirė dalis medicinos personalo, trūko vaistų. Įsteigta Sveikatos
apsaugos kolegija pradėjo veikti jau 1709 m. pradžioje, tačiau savo veiklą išplėtojo tik rudenį, Karaliaučiaus vyresnybei pabėgus į Vėluvą. Nusiųstas į Lietuvos provinciją kolegijos narys gydytojas prof. dr. G. Emerichas rašė: „Daugelis lietuvių turi valgyti avižų ir pelų duoną [...], kurią vos šunys arba kiaulės, k a i p jie patys 93 skundžiasi, ėda [...]. J i e valgo tik v a k a r e [ . . . ] " . Skurdžią būklę Lietuvos provincijoje pripažino ir Prūsijos ka ralystės vyriausybė. 1709.X.20 pranešime iš Berlyno sakoma, kad badas — svarbiausia mirties priežastis. Rytų Prūsijos vyresnybė 1709X11.2 iš Vėluvos pasiuntė žinią į Berlyną, kad žmonės beveli 94 ja mirti m a r u negu lėta bado m i r t i m i . 1709 m. buvo paskelbtas m a r o ediktas, kuriuo į Lie tu vos ; pro vincijos rajonus, atsižvelgiant į jų dydį, buvo siunčiami 2—4 šven tikai ir chirurgai. Lietuvos provincijai, kurioje mirtingumas buvo didžiausias, teko mažiausiai gydytojų. Vokiečiai nenorėjo tarnauti „Lietuvos dykvietėje" — šitaip vokiečių administracija vadino Lie tuvos provinciją. Jurgaičių valsčiaus m a r o kvartirmeisteris apie ten paskirtą chirurgą Kochą atsiliepė k a i p apie nuožmų žmogų, kuris savo pareigas atlikinėjo nenoromis, su pykčiu jojo į lietu 95 viškus k a i m u s . Ir V. Zamas pažymi, kad lietuviai valstiečiai gy dytoją vokietį laikė priešu, „ligoniai mieliau norėjo mirti negu gy dytis pagal gydytojo nurodymus [...]". 1710.V1.25 Įsruties apskri ties valstiečiai skundėsi valdžiai, kad gydytojai Emerichas ir Res96 lerig nesirūpina ligoniais, o geria ir linksminasi . Prekybos apribojimas sukėlė masinį, ypač miestų varguome nės, nedarbą, badas plėtėsi. Alkani žmonės t r a u k ė iš Lietuvos kai mų į Karaliaučių tikėdamiesi rasti duonos. J i e apsistodavo prie miesčiuose, atsidurdavo užkrėstuose namuose. Frydricho kanalu (dab. Daima, Primorskij kanalai) atvykstantiems žvejams buvo už drausta priplaukti prie lietuvių gyvenamo miesto rajono, „kadan gi čia jie gali užeiti į labai skurdžias pirkias ir užsikrėsti" 9 7 . Dieną ir naktį gatvėse patruliavo policija, nes varguomenė bruzdėjo, už puldavo turtuolių namus. Iš viso Karaliaučiuje per 8 mėnesius mi rė 9827, o per metus iki 18 000 žmonių, kurių dauguma buvo varg a i 98
sai
A. Skalveitas klydo, jog 1710 m. Mažojoje Lietuvoje maras at sinaujino dėl to, kad šiame krašte žmonės neatsargiai pasiimdavę mirusiųjų turtą, jų drabužius, naudojęsi l o v o m i s 9 9 . 1710 m. Lietu vos provincijoje epidemija pasiekė kulminaciją. Porai dešimtme čių praėjus, G. Gekingas rašė, kad namai, ypač Tilžėje, užrakinti, bažnyčios tuščios, kolegija neveikia. Vasarą išmirė pusė, o iki epi demijos siautėjimo pabaigos — 2 / 3 Tilžės miesto gyventojų. Kaimuo93 9 4
83
Skalweit A. R e t a b l i s s e m e n t Litauens. S. 10; Baczko L. S. 1 2 5 — 1 2 6 . 89 Sahm W. O p . cit. S. 41. 90 Hagen. Op. cit. S. 2 9 — 3 0 ; Sahm W. O p . cit. S. 38. 91 Harmjanz H. O s t p r e u s s i s c h e Bauern. K o n i g s b e r g , 1939 92
42
Sahm W.
Op. cit. S. 8 2 — 8 3 .
Handbuch
'
'
Teil
2
95 96 97 98
S
79—80
Ten Ten Ten Ten Ten
pat. pat. pat. pat. pat.
F. P. P. P. P.
84—85. 66, 85. 90—92. 87, 9 1 — 9 2 . 49.
Beheim-Schvjaizbach
M.
Hohenzollernsche
Kolonisationen.
S.
136;
Schmol-
iei G. D i e V e r w a l t u n g . . . S. 4 6 . 99
Skahveit A. R e t a b l i s s e m e n t Litauens. S.
10.
43
se, kur prieš marą gyveno 300 ir daugiau žmonių, po jo buvo ga lima rasti vos vieną arba du gyvus žmones. Per keletą mylių b u v o 10 sunku sutikti žmogų °. Oficialiame 1710 m. rugpjūčio mėnesio valdžios pranešime bu vo aprašytas siaubingas vaizdas Mažojoje Lietuvoje: „Tilžės, Ra gainės, Įsruties, Labguvos apskrityse kas savaitę miršta iki 600 žmo nių" 1 0 1 . Ragainės apylinkėse po trejų epidemijos metų išliko tik Vs valstiečių. Gumbinės žemė neteko !/a lietuvių. Daugybė jų ūkių ištuštėjo: valstiečiai arba išmirė, arba aplei do savo sodybas. Prūsijoje liko 10 834 visiškai tušti ūkiai, k u r i ų d a u g u m a — 8411 — buvo Lietuvos provincijoje: Įsruties apskrityje 4620, Ragainės — 1613, Tilžės — 1307 ir Klaipėdos — 871. Be to, lie tuvių gyvenamose žemėse: Labguvos apskrityje liko 386, Kaukiemio (Kaukėnai; Kaukehmen, Kaukehnen, Kuckerneese, Susnoje? Slavsko raj.) valsčiuje — 138, Tarplaukių valsčiuje — 66, įeinančioje į Mažąją Lietuvą šiaurinėje Angerburgo apskrities dalyje — maž daug 85 tokie ūkiai. Taigi iš viso maždaug 9086 ūkiai. Mozūrų gyventose žemėse ištuštėjo 1547, o kituose Prūsijos valsčiuose — tik 201 sodyba, arba mažiau kaip 2% bendro jų skaičiaus 1 0 2 . Šių įvykių amžininkas A. Lukanas teigia, kad Lietuvos provin cijoje liko apie 60 000 ūbų nedirbamos ž e m ė s 1 0 3 , kurios dalį Prū sijos valdžia prijungė prie karališkųjų palivarkų ir paskyrė kurdintis vokiečiams kolonistams. Dėl to (pridėjus dar šatulines, tai yra girių žemes) domenų žemėvalda padidėjo nuo 53 000 (1663 m.) iki 123 156 ūbų (1723 m.). 1696 m. buvo 69 valstybiniai domenų vals čiai, o prijungus maru išmirusių lietuvių valstiečių žemes, 1724 m., jų padaugėjo iki 90, 1736 m. iki 112 1 0 4 .*Buvo įsteigti 164 valstybi niai dvarai, nuomojami patikimiems vokiečiams, daugiausia kolo nistams. 1713 m. karalius Frydrichas Vilhelmas I įsaku u ž d r a u d ė domenus pardavinėti (leista tik 1808 m. Prūsijos lantago įstatymu), galima buvo tik nuomoti. J a u iš pateiktos m a r o eigos atsiskleidžia sunki Prūsijos lietuvių tautinė, ypač socialinė padėtis. Parapijų kunigai, medicinos kolegija, valsčių valdžia ir net Prū sijos karalystės vyriausybė pripažino, kad skurdas ir badas b u v o didelio mirtingumo Lietuvos provincijoje priežastis, tačiau nenu rodė, dėl ko kaip tik lietuviškose žemėse viešpatavo skurdas. 100
Gocking G. Op. cit. Teil 2. S. 7 4 — 7 5 . Sahm W. O p . cit. S. 8 1 . DZA. Potsdam. Abt. M e r s e b u r g . Rep. 77, Tit. 4084. Bl. 20; Skalweit A. Re t a b l i s s e m e n t Litauens. S. 246. 1 0 3 Zr.: Lucanus A. O p . cit. Iki 1577 m. S e n o v ė s Prūsijoje ž e m ė b u v o m a t u o j a m a s e n u o j u k u l m i n i u (16,8 ha; 1 m a r g a s = 0,56 ha), po to n a u j u o j u k u l m i n i u (17,3 ha; 1 m a r g a s = 0,58 ha) ūbu. P e r kolonizaciją, 1721 m., M a ž o j o j e L i e t u v o j e v a l s t i e č i ų ž e m ė m s m a t u o t i b u v o į v e s t a s a l ė c k i n i s ū b a s (15,7 ha; 1 m a r g a s = 0,52 ha). 1755 m. j i s b u v o p a k e i s t a s m a g d e b u r g i n i u (7,5 ha; 1 m a r g a s = 0,25 ha), iki t o l var t o t u d a u g e l y j e Prūsijos k a r a l y s t ė s provincijų. K u l m i n į i r a l ė c k i n į m a r g ą s u d a r ė 3 0 0 kv. r y k š č i ų (mastų), o m a g d e b u r g i n į — 1 8 0 kv. r y k š č i ų . Karaliaus d o m e n ų ūbas=120—160 m a r g ų = 3 0 — 7 0 ha. Žemaitijoje, U ž n e m u n ė j e ir M a ž o j o j e Lie t u v o j e v a d i n t a s i r duba. Kartu ū b a s b u v o n e a p i b r ė ž t o d y d ž i o ž e m ė s s k l y p a s (ūkis). 104 Vydūnas. O p . cit. S. 2 8 3 ; Skalweit A. R e t a b l i s s e m e n t Litauens. S. 133; Endzinas A. T o l m i n k i e m i o parapija XVIII a m ž i u j e // LK. V., 1965. Nr. 7. P. 1 4 8 . 101
102
44
J a u Vokiečių ordino laikais kryžiuočiai Prūsijoje vykdė užka riautų genčių ekonominio išnaudojimo ir socialinio engimo politi ką. Vietos gyventojai (dauguma jų buvo valstiečiai prūsai) buvo verčiami baudžiauninkais, o dar kitiems laisviesiems valstiečiams bu vo duodama perpus, dukart ir triskart mažesni žemės sklypai ne gu vokiečiams kolonistams; pastariesiems neretai atitekdavo au tochtonų įdirbtos žemės. Vietiniams gyventojams buvo draudžia ma mokytis amatų ir gyventi miestuose, jie negalėjo turėti malūnų ir laikyti smuklių. Buvo apribota teisė medžioti ir žvejoti, pavel dėti nuosavybę. Vietos gyventojai tegalėjo eiti pačias žemiausias pareigas, o už valstiečio nužudymą buvo baudžiama 2—4 kartus mažesne bauda n e g u už kolonisto, teisiamo pagal atskirą Vokiečių teisę. Prievolės ir duoklės buvo keliskart didesnės negu vokiečių. Ypač sunki buvo k a r o prievolė, paprastai neribota. Vokiečių vals tiečiai (kolonizavę Ordino valstybės pietinę teritoriją) buvo laisvi ne tik nuo baudžiavos prievolių, bet ir karinė prievolė jiems buvo d a u g lengvesnė. Įstatymai baltams draudė: „ j . . . ] jokiam prūsui nė vienoje jų gyvenamoje srityje, nė mieste, pilyje ar kaime n e t u r i būti leista eiti tarnybines pareigas, taip pat verstis smulkiąja pre kyba bei laikyti smukles; bet jie turi apdirbti laukus ir užsiimti gyvulininkyste". 1420 m. krašto santvarkos įstatymo 83-čiame straipsnyje pabrėžta: „Prūsai neturi būti priimti miestuose ir vokiečių kaimuose nei tarnauti, nei gyventi". 1427 m. svarbiausias krašto įstatymas skelbė: „Miestuose, priemiesčiuose, vokiškuose kaimuose, smuklėse ir alaus parduotuvėse nė vienas prūsas, nė vie na prūsė neturi teisės tarnauti, pardavinėti alų, jų niekas n e t u r i samdyti ir priimti. J e i kas tai darys, turės mokėti valdžiai baudą". 1474 m. įstatymo nuostatas skelbė: „Taip pat niekas nei miestuose, nei žemietijų smuklėse neturi laikyti nė vieno prūso t a r n o ir netu ri leisti jo mokytis kokio a m a t o " 1 0 5 . Panašiai buvo diskriminuojami, tik j a u Prūsijos kunigaikštys tės valdžios XVI—XVII a., ir lietuvininkai Mažojoje Lietuvoje. XVII a. baudžiavai stiprėjant, lietuvių padėtis vis blogėjo. Dėl to Mažosios Lietuvos valsčiuose, kuriuose buvo daugiau lažininkų ir lažas būdavo einamas kiekvieną savaitės dieną, gyventojų m a r u mirė daugiausia 1 0 6 . 1701 m. iš 54 428 Prūsijos domenuose einančių lažą valstiečių (dar buvo apie 8000 činšininkų) Lietuvos provinci jai teko net 30 092 lažininkai. Lietuviškų valsčių privačių dva rininkų ūkiuose činšininkų nebuvo. Iš visų 68 504 Prūsijos bernų, mergų ir valstiečių vaikų minėtoje provincijoje dirbo daugiau k a i p trečdalis — 24 451 m . Per metus lietuviai baudžiauninkai turėjo mokėti 28 įvairius tie105
Pakarklis P. Raštai. V., 1987. P. 152, 1 5 3 — 1 6 4 . P l a č i a u a p i e tai žr.: Pa P. K r y ž i u o č i ų v a l s t y b ė s s a n t v a r k o s bruožai. K., 1948. P. 4 9 — 6 2 , 7 9 — 1 7 9 . 1 0 6 Plg.: Mignat J. D e r K r e i s G o l d a p // OB. W ū r z b u r g , 1965. Bd. 36. S. 77. 107 Horn A. D i e V e r w a l t u n g O s t p r e u s s e n s seit der S a k u l a r i s a t i o n . 1 5 2 5 — 1 8 7 5 . K o n i g s b e r g , 1890. S. 90; Bergmann R. G e s c h i c h t e d e r o s t p r e u s s i s c h e n S t a n d e u n d S t e u e r n 1688 b i s 1704. Leipzig, 1901. S. 2 0 9 ; Toeppen M. H i s t o r i s c h . . . S. 2 6 3 ; Ungnacl W. D e u t s c h e Freibauern, K o l m e r u n d K o l o n i s t e n . H a m b u r g , 1932. karklis
45
108
sioginius ir netiesioginius m o k e s č i u s , kurių pagrindiniai buvo pagalvės, ūbų, ragų ir nagų (galvijų); pastarąjį feodalai už savo gyvulius vertė mokėti valstiečius. Ypač juos skurdino vienos di džiausių Europoje — Prūsijos valstybės — kariuomenės kavalerijos daliniai, kurie būdavo įkurdinami kaimuose, ir gyventojai turėdavo juos maitinti bei duoti arkliams pašarą. Kontribucija kariuomenei išlaikyti buvo didesnė už činšą. 1713 m. karalystės kariuomenę su darė 38 000 durtuvų — 2,3% visų gyventojų (metinės išlaidos jai išlaikyti siekė 1,8—2,5 min. talerių (taleris — sidabrinė mone ta = 29,232 gramo sidabro), nacionalinės pajamos buvo 4,1 min. tai.), o 1740 m. buvo padidinta dvigubai — iki 80 000 kareivių (ati tinkamai 3,8%, išlaidos — 5 min. t a i , o nacionalinės pajamos — 109 6,9 min. tai.) . Svarbiausias Prūsijos karaliaus Frydricho Vilhel mo I rūpestis buvo papildyti iždą ir išlaikyti karinį-policinį aparatą, uo todėl jo valdymo metais mokesčiai buvo padvigubinti . 1721.VII.6 Prūsijos vyriausybės ministrų ir aukštų valdininkų konferencijoje Alėckoje (Mozūrijoje), svarsčiusioje naujų domenų sudarymo planus, karalius pripažino, kad „lietuviai baudžiauninkai buvo ypač žiauriai plakami „pastronkais" [rimbais. — A. M.], lai komi vergais", kad valdžia „apvagia, apiplėšia, apgrobia ir spaudžia U1 pavaldinius, meluoja [...]" . Ekonominiu Prūsijos krašto nuosmukiu susirūpino patys feo dalai. 1710.X. 14 K. Lubenas raštu Frydrichui I siūlė administraci nes ir ekonomines reformas. Anot jo, amtmonai turi pernelyg di delę valią valstiečiams, kurie, „apdėti sunkiomis egiptietiškomis prievolėmis ir mokesčiais, griežtomis pabaudomis. Jų ūkiai nualinti karinių prievolių, juose apgyvendinti kareiviai, kaskart didinama nuoma, lažas, činšas, kontribucija, todėl iš valstiečių jau daugiau „negalima išspausti mokesčių ir kontribucijos". Kaip vieną iš ūkinės krizės priežasčių Lubenas ir nurodė nepaliaujamą monarchijos ka riuomenės didinimą I 1 2 . Tyrusi padėtį komisija pakėlė aliarmą dėl katastrofiškos Lietu vos provincijos būklės. Didelio lietuvių mirtingumo priežastimi buvo nurodyta valstiečių nuskurdimas dėl kontribucijos ir rekrutų prievolės, neteisingos finansinės politikos, netolygaus mokesčių pas kirstymo, alinančio vergiško darbo, vietinės administracijos (edelmonų, amtmonų, amtsrotų, pakamorių, vakmistrų) savivalės; dėl lė šų, skirtų m a r o epidemijos apimtiems rajonams, pasisavinimo ir iš švaistymo, dėl kontrolės nebuvimo ir Prūsijos valdžios nesirūpini mo masių padėtimi. Atskleidusi šiuos nepaneigiamus faktus, komi103 Beheim-Schwarzbach M. Hohenzollernsche Kolonisationen. S. 138. Plačiau žr.: Matulevičius A. 1 7 0 9 — 1 7 1 1 m. m a r a s Prūsijos k a r a l y s t ė s L i e t u v o s p r o v i n c i j o j e ir jo p a d a r i n i a i // M A D . Serija A. V., 1972. T. 2 (39). 109 Schmoller G. Preussische Verfassungs-Verwaltungs-und Finanzgeschichte. Berlin, 1921. S. 112; Schmoller G. U m r i s s e u n d U n t e r s u c h u n g e n Leipzig, 1898 S. 144. * s
46
110
Kopp J. G e s c h i c h t e d e s L a n d k r e i s e s Tilsit. Tilsit, 1918. S. 18.
111
Stadelmann R. P u b l i k a t i o n e n . . . S. 2 5 0 ; A B . Berlin, 1900. Bd. 3. S. 164.
112
Stadelmann R.
P u b l i k a t i o n e n . .. S,
213—218.
113
sija buvo p a l e i s t a . Marui rimstant, 1711.11.16 buvo sudaryta nau ja komisija, vadovaujama stambaus junkerio grafo A. Donos, 1714 m. tapusio Rytų Prūsijos Domenų rūmų (kamaros) vadovu. J a i buvo iškeltas uždavinys ištirti padėtį ir imtis priemonių atkurti sugriau tą ekonomiką ir kiek pagerinti valstiečių padėtį, kad jie pajėgtų mokėti valstybei mokesčius ir atlikti ūkinius darbus. Komisijai nu 1U rodyta kolonizuoti Lietuvos provinciją . Ir ši komisija, faktų spi riama, buvo priversta konstatuoti visišką lietuvių baudžiauninkų nuskurdimą, fizines ir moralines jėgas viršijantį išnaudojimą. Pa brėžta, kad maras paverčiamas atpirkimo ožiu siekiant paslėpti fe odalų niekšiškumą ir savivalę, kad „valdininkai elgiasi kaip plė šikaujantys vilkai [...]. Valstietis užkemša visiems nasrus, iš jo per metus tiek daug iš viliojama, išspaudžiama ir išprievartaujama, I15 kad jis savo prievolių negalėtų atlikti per kažin kiek metų [...]" . Feodaliniai agrariniai santykiai, susiklostę Prūsijos monarchi joje nuo XVI a. vidurio, plėtojant palivarkinę ūkio sistemą, išliko iki XVIII a. pabaigos. Didelio lietuvių mirtingumo Prūsijoje priežastys — socialiniai santykiai, ekonominės gyvenimo sąlygos, žemas gamybinių jėgų išsivystymas. Socialinė ir nacionalinė priespauda nulėmė Prūsijos lietuvių ekonominį ir buitinį gyvenimą, sudarė palankias sąlygas maro epidemijai, po kurios lietuvių žemes kolonizavo vokiečių vals tiečiai.
113 Beheim-Schwaizbach Al. Hohenzollernsche Kolonisationen. S. weil A. R e t a b l i s s e m e n t Litauens. S. 9. 1 1 4 AB. Berlin, 1894. Bd. 1. S. 137; AB. Berlin, 1899. Bd. 2. S. 44. 1,5 Skalweit A. Op. cit. S. 1 3 4 — 1 3 5 , 215; Tervccn F. Op. cit. S. 20.
137;
Skal-
DIDŽIOJI KOLONIZACIJA XVIII a. PIRMOJOJE PUSĖJE Prūsijos valdžios politika lietuvių atžvilgiu Vienas svarbiausių Prūsijos valdžios politikos Mažojoje Lietuvoje klausimų b u v o užsienio kolonizacija b. Ką vadinti kolonistu, tyri nėtojų nuomonės skyrėsi. Vieni kolonistu vadino kiekvieną nau jakurį, kuris gaudavo „tuščių ūbų ir sodybą"; kiti — kiekvieną užsienietį, net to paties krašto pilietį, atvykusį iš kitų provincijų; treti t u o v a r d u vadino ir senuosius Mažosios Lietuvos gyventojus, jei jie prie savo seno sklypo dar gaudavo po m a r o likusių tuščių ūbų. Dėl to kolonistų sąrašuose kartais patys Lietuvos provincijos lietuviai laikomi kolonistais. Vėliau „tikrais" kolonistais buvo va dinami tik užsieniečiai, ir tik tie, kurie atvyko su kolonizacijos pa tentais, suteikusiais jiems ypatingas privilegijas. Šiaip atvykę, tačiau lengvatų nereikalavę asmenys kolonistais n e b u v o registruojami 2 . Atrodo, k a d kolonistu laikytinas kiekvienas svetimtautis, vietinis (Prūsijos) ar užsienietis, atvykęs (su g r u p e ar pavieniui) į Lietu vos provinciją pagal valdžios Berlyne išleistus patentus bei ediktus, nesvarbu, ar jis gavo patentuose skelbtas privilegijas, ar jų negavo, apsigyveno kolonijoje, ar už jos ribų. Kyla ir kitas klausimas: ar b u v o vokiečių valstiečių Lietuvos provincijoje iki didžiojo maro? M. Beheimas-Švarcbachas 10 vals čių rado tikslius ir smulkius 1736 m. Lietuvos provincijos vals tiečių sąrašus, kuriuose nurodyti visi ūkius gavę kolonistai, t a r p jų ir lietuviai baudžiauninkai. Išnagrinėjęs šių valsčių gyventojų tautinę sudėtį, autorius priėjo išvadą, kad juose gyveno tik lietu viai ir kolonistai, atsikėlę po didžiojo m a r o ir „padėję pagrindus nuolatiniam ir stiprėjančiam Lietuvos germanizavimui", kad anks čiau Lietuvos provincijoje, išskyrus „tikruosius kaimų senbuvius, vokiečių n e b u v o " 3 . Lygiai tokią pat mintį, bet prieš 150 metų, pas kelbė ir visų šių įvykių liudininkas G. Gekingas 4 . O. Natau, 11 vals čių kolonistų sąrašuose suradęs 59 vokiškas pavardes, mėgino pa neigti M. Beheimo-Švarcbacho išvadą; jis teigė, k a d tie vokiečių valstiečiai ir iki didžiojo m a r o gyveno lietuviškuose valsčiuose. Tačiau O. N a t a u savo prielaidų niekuo nepagrindę; antra, neat k r e i p ė dėmesio ir į tai, k a d po m a r o iš LDK atvykę lietuviai kartais būdavo įtraukiami į kolonistų sąrašų skiltį „Lietuviai" d r a u g e su vietos gyventojais, gavusiais kolonistams skirtus ūbus. Šie vokiečių valstiečiai galėjo būti į kaimus atsikėlę miestiečiai arba net bažnyt kaimių amatininkai, smulkūs smuklininkai. Matyt, dėl to šaltyšiai (Šulcai) tokių sulietuvėjusiu vokiečių pavardes Miuler, Šneider 1 Kolonizacija iš e s m ė s v y k o ne visoje Mažojoje Lietuvoje, o daugiausia jos b r a n d u o l y j e — L i e t u v o s p r o v i n c i j o j e ; k a i p j a u rašyta, č i a l a b i a u s i a i s i a u t ė j o ma-. ras ir badas. 2 Schmoller G. D i e p r e u s s i s c h e K o l o n i s a t i o n . .. S. 8. 3 Beheim-Sclmarzbach M. C o l o n i s a t i o n s w e r k . . . S. 7 8 . 4 Gocking G. Op. cit. T e i l 2. S. 8 2 .
48
transkribavo į Miuleraitis, Šneideraitis ir pan. A. Veiso duomeni mis, t a r p lietuvių gyvenę žemesnieji vokiečių valdininkai taip su lietuvėjo, k a d kalbėjo ir suprato tik lietuviškai. Kita vertus, vienas kitas vokietis valstietis į lietuvių kaimą pietiniuose valsčiuose ga lėjo įsiterpti ir prieš 1709 m., bet tai tegalėjo būti atsitiktinis reiš kinys, kuris nekeičia esmės. Be to, patsai O. Natau, radęs Pilia kalnio apskrities Lazdėnų (Lazdynai; Lasdehnen, Krasnoznamensk) parapijos krikšto registracijos knygoje 1629 ir vėlesniais metais įra šytas vien lietuviškas pavardes, pripažino, kad XVI—XVII a. ko lonistai buvo tik turtingi miestiečiai. A. Haksthauzenas teigė, k a d XVIII a. pradžioje 200 kv. mylių (11 200 km 2 ) teritorijoje gyveno vien lietuviai valstiečiai, o E. M u r e t a s , — k a d iki m a r o vokiečių valstiečių į lietuvių gyvenamas žemes nevyko. Ištyręs šatuliškių pavardes ir gyvenvietes, H. Rykenbergas Lietuvos provincijoje r a d o XVIII a. pradžioje gyvenus tik valstiečius l i e t u v i u s 5 . Už jos ribų, pavyzdžiui, Karaliaučiaus komtūrijoje, j a u XV a. iš 3269 valstiečių 1106 buvo v o k i e č i a i 6 . Taigi iki 1709 m. Lietuvos provincijoje vokiečių valstiečių, ga lima sakyti, nebuvo: dėl nuolatinių karų ir kaimynystės su LDK, Lietuvos galios vokiečių valdžia šiaurinėje valstybės dalyje (ypač Nadruvoje, Skalvoje, Lamatoje, Pilsote) buvo palyginti silpna, vo kiečių feodalai ir ypač valstiečiai kolonistai į Mažąją Lietuvą kė lėsi nenoriai. Be to, pirmąją didelę vokiečių valstiečių kolonizaci ją į Ordino žemes sustabdė Žalgirio mūšis (1410 m.): jie įsikūrė tik pietinėje dalyje. Vėliau kryžiuočiai neįstengė kolonistų gaben ti į šiaurinę valstybės dalį dėl Trylikamečio k a r o (1454—1466 m.) su Lenkija. 1466 m. Torūnės taikos sutartimi Lenkija gavo Ordino v a k a r i n ę teritoriją: Rytų Pamarį, Kulmo, Michalovo, M a r i e n b u r g o (Malboik, Elbliongo vaivadija), Elbingo (Elbing, dab. Elbląng) že mes, Varmės vyskupiją. Ordinas, k a i p minėta, tapo Lenkijos va salu. Taip jo teritorija buvo atskirta nuo kitų vokiečių valstybių Vakaruose. Prūsijos valstybei nepalanki situacija pasikeitė nuo 1660 m., ypač XVIII a. pradžioje, kas j a u aptarta aukščiau. Vis dėlto bandymų kolonizuoti Mažąją Lietuvą iki didžiojo ma ro y r a buvę. Prūsijos valdžios apologetų skelbta tezė, esą vokie čių kolonizacija į rytinius valstybės pakraščius vykusi tik po maro, smarkiai sumažėjus tų žemių gyventojų, y r a nepagrįsta. J a u kunigaikščio Georgo Vilhelmo valdymo (1619—1640 m.) pabaigoje bandyta kolonizuoti Mažąją Lietuvą. 1638 m. teisės moks lų daktaras K. Vinkė pasiūlė kunigaikščiui nedirbamose arba tuš čiose žemėse apgyvendinti olandus, vokiečius iš Vestfalijos, Sak sonijos ir Aukštutinės Vokietijos. Kolonistus — iš viso apie 1000 vyrų — jis planavo įkurdinti Klaipėdos, Ragainės, Tilžės, Įsruties, Labguvos, Šakių apskrityse. Prūsijos valdovas sutiko su šiuo Vinkės planu ir davė jam įgaliojimus pradėti kolonizaciją — 1638.IX.21 5 Natau O. O p . cit. S. 183, 187, 2 1 3 ; Weiss A. O p . cit. Bd. 1. S. 171; Haxthausen A. O p . cit. S. 8 2 ; Muiet E. G e s c h i c h t e d e r f r a n z o s i s c h e n K o l o n i e . Berlin, 1885. S. 234; Rieckenberg H. O p . cit. S. 48, 1 9 4 — 1 9 6 . 6 Sneideieitas O. M i n . v e i k . P. 2 0 1 , 2 2 9 .
4—8141
49
b u v o paskelbtas patentas. Tačiau šis sumanymas tuomet nebuvo* 1 įgyvendintas . 8 1685 m. panaikinus N a n t o ediktą , tais pačiais metais Branden burgo kurfiurstas Frydrichas Vilhelmas (valdė 1640—1688 m.; jis. laikomas Brandenburgo-Prūsijos jungtinės valstybės įkūrėju) paskelbė įstatymą, kuriuo Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV iš varytiems hugenotams buvo suteiktas prieglobstis ir lengvatų. Bran d e n b u r g e jų apsigyveno apie 12 000, Prūsijoje — apie 8000. Šiek tiek prancūzų ir vokiečių amatininkų (bėgo daugiausia miestiečiai, o ne dvarininkai) apsigyveno Gumbinės ir Stalupėnų miesteliuose. Ilgainiui jie sulietuvėjo arba išsikėlė, o kolonija liovėsi gyvavusi. Pačioje pietinėje Lietuvos provincijos dalyje apsigyveno Mozūrijos lenkų, kurie pietinėse Įsruties apskrities žemėse iškirto bei išdeino girią ir įkūrė Grabą vos, Lugavos (Lygava; Lugowen, Lygowenr 'aikovskoje, Pravdinsko raj.), Baginskio (Baginsky, dab. Baginski; nepakeistas pavadinimas; Cerniachovsko raj.) gyvenvietes (vad. šatulinė, arba vidinė, kolonizacija). J i e greitai sulietuvėjo, o vėliau suvokietėjo 9 . Platesniam Prūsijos kunigaikštystės, jos dalies Mažo sios Lietuvos, kolonizavimui trūko lėšų, nes valstybei brangiai at siėjo k a r a i 1 0 . Apskritai lenkų į Prūsiją daugiau ėmė keltis tada, kai po Trylikamečio k a r o XV a. viduryje Vokiečių ordinas t a p o Lenkijos vasalu. Čia Lenkijos karaliai Jogailaičiai dovanojo žemių savo bajorams. Paskutinis kunigaikštis Frydrichas III (valdė 1688—1701 m.) iš leido keletą patentų kviesdamas kolonistais užsieniečius. 1701 m. tapęs pirmuoju Prūsijos karaliumi ir pasivadinęs Frydrichu I, tais pačiais metais jis ediktu kvietė svetimtaučius apsigyventi „tuščiose žemėse", žadėjo duoti naujakuriams prie sodybų esančius ariamus laukus, suteikti daugelį laisvių. 1704.11.25 buvo paskelbtas dar vie nas ediktas n . Naujas, lemiamas Mažosios Lietuvos kolonizacijos etapas pra sidėjo XVIII a. Jį galima suskirstyti į 3 laikotarpius: 1) 1710—1721 m . — k o l o n i s t ų atsikėlimo pradžia ir sąlygų pa rengimas masinei kolonizacijai; 2) 1722—1736 m. — m a s i n ė kolonizacija; 3) 1736—1756 m. — didžiosios kolonizacijos programos užbaigi mas. Labai išretėjus Lietuvos provincijos gyventojams, sumažėjo dar bo jėgos valstybiniuose domenuose ir privačiuose dvaruose, feo dalų pajamos, ištuštėjo valstybės iždo kasa. Reikėjo atkurti ekono miką, labiausiai žemės ūkį. Štai tada ir atsirado terminai Relablis-
Ž
• 7
Beheim-Schwarzbach M. C o l o n i s a t o r i s c h e s . . . S. 2. Prancūzijos karaliaus H e n r i k o IV ediktas, i š l e i s t a s 1598 m. N a n t e , pasibai g u s h u g e n o t ų karams. J u o e v a n g e l i k a i reformatai h u g e n o t a i g a v o t i k ė j i m o l a i s v ę , p o l i t i n i ų t e i s i ų ; b e t d o m i n u o j a n t i religija š a l y j e l i k o k a t a l i k y b ė . 9 D Z A . Potsdam. Abt. M e r s e b u r g . Rep. 77, Tit. 4 0 8 4 . Bl. 2 0 ; Behelm-Schwarzbach M. H o h e n z o l l e r n s c h e K o l o n i s a t i o n e n . S. 1 0 0 — 1 0 6 , 1 4 1 — 1 4 2 ; Schmoller G. D i e p r e u s s i s c h e K o l o n i s a t i o n . . . S. 15; Z w e c k A. Op. cit. S. 1 3 3 — 1 3 4 . 10 Beheim-Schwarzbach M. C o l o n i s a t i o n s w e r k . .. S. 8. 11 Stadelmann R. P u b l i k a t i o n e n . .. Bd. 2. S. 10. 8
50
sement, Repeuplierung, kurie ir reiškė kolonizaciją, tai yra admi nistracines, ūkines, kultūros bei švietimo ir bažnyčios reformas, paruošusias dirvą lietuviams germanizuoti. Lietuvių žemių kolonizavimu užsiėmė daugelis Prūsijos karalys tės įstaigų ir ministrų, visa Rytų Prūsijos valdžia. Kolonizacijos ir ūkinių reformų sėkmę sąlygojo karaliaus Frydricho Vilhelmo I stip riai centralizuotas valstybės mechanizmas. Į administracinį valdy mo aparatą jis įtraukė veiklių, ryžtingų ir monarchijai ištikimų valdininkų: stambiųjų dvarininkų (junkerių), aukštųjų karininkų, kurių dauguma buvo kilę ne iš Prūsijos, bet iš Brandenburgo; įvyk dė finansų, domenų, teismo, kariuomenės bei kitas reformas. Cen trine visų reformų figūra tapo atsargos karininkas, dvarininkas j u n keris, Prūsijos k a r o komisariato prezidentas grafas K. Valdburgas 1714 m. plačiame m e m o r a n d u m e jis išdėstė priemones Prūsijos* kraštui iš „ekonominio atsilikimo pakelti". 1720 m. Valdburgas bu vo paskirtas Prūsijos oberprezidentu. Jo rankose buvo sutelkta fi nansų, mokesčių, domenų, teismo, policijos ir karinė valdžia, tie siogiai pavaldi vyriausybei Berlyne 1 2 . Mažojoje Lietuvoje irgi atsirado naujų įstaigų, kurių svarbiau sia funkcija buvo kolonizuoti kraštą ir sustabdyti po maro kilusį ūkio smukimą. 1714 m. rudenį naujasis karalius Frydrichas Vilhelmas I, išti kimybės priesaikos j a m davimo dieną lankydamasis Karaliaučiuje ir Tilžėje, Karaliaučiaus valsčių vadybą (kamara, rūmai; Amtskam mei) padalijo į dvi savarankiškas įstaigas: į Prūsijos vokiškąją va dybą (rūmus) Karaliaučiuje (pieussische teutsche Amtskammei; va dovas Miunchovas), administravusią daugiausia vokiškus valsčius, ir Prūsijos lietuviškąją valsčių vadybą (rūmus) Tilžėje (preussische litauische Amtskammei), kuriai priklausė Lietuvos provincijos vals čiai ir dalis Mozūrijos valsčių. Abiejų vadybų šefu buvo paskir 13 tas A. Dona . 1723 m. vietoj Karaliaučiaus vokiškųjų valsčių va dybos ir Karo komisariato buvo įsteigta Karaliaučiaus karo ir dome nų vadyba (Konigsberger Kiiegs-und Domanenkammei,dar buvo vadinama Rytų Prūsijos karo ir domenų vadyba). Lietuvos provin cijai administruoti 1724 m. Gumbinėje įsteigta Lietuvos deputacijos kolegija (Deputationscollegium in Lithauen); bet ši nurodymus gau davo iš Karaliaučiaus vadybos. Abiem įstaigoms vadovavo K. Vald burgas su patarėjais. 1736 m. Lietuvos deputacijos kolegija Gumbi nėje buvo perorganizuota į savarankišką Gumbinės karo ir dome nų vadybą {Gumbinnei Kiiegs-und Domanenkammer; dar buvo va dinama Lietuvos karo ir domenų vadyba; K. Donelaitis šią įstaigą vadino d a r karališkaisiais aukštaisiais Lietuvos karo ir domenų rūmais). J a i vadovavo aistringas kolonizatorius A. Bliumentalis. Ši vadyba buvo centrinė lietuviškų (daugumos) ir lenkiškų vals čių įstaiga: ji administravo ne tik Lietuvos provinciją, bet ir gre12
A B . Berlin, 1900. Bd. 3. S. 307, 449; Schmoller G. D i e V e r w a l t u n g . .. Bd. 50; Skalweit A. R e t a b l i s s e m e n t Litauens. S. 4 8 — 5 4 , 5 7 — 6 0 , 74, 8 4 — 8 5 . 13 AB. Berlin, 1898. Bd. 2. S. 44; Skalweit A. R e t a b l i s s e m e n t Litauens. S. 33—> 40; H o r n A . D i e V e n v a l t u n g . . . S . 2 8 5 .
30.
S.
51
2
14
timą Mozūriją (apie 7000 km ). Lietuvos provincija su Mozūrija sudarė rytinės ir šiaurinės Prūsijos dalies teritorinį administracinį vienetą — Lietuvos departamentą (Litauisches Kammerdepaitement, 15 Litauisches Departement) . Lietuvos departamento (1736—1818 m.) centras — Gumbinė. 1752 m. Prūsiją suskirsčius į didelius kreizus (apygardėles; administravo landratai), buvusioje Sembos srityje :(sritys jau aptartos p. 5) atsirado Šakių, Tepliavos ir Įsruties kreizai, Notangos srityje — Brandenburgo, Rastenburgo, Alėckos ir Zėhesteno, Oberlando srityje — Morongo ir Neidenburgo (Neidenbuig, lenk. Nidzica, Olštino vaivadija). Po Respublikos (Žečpos politos) I padalijimo (1772 m.) į Prūsijos karalystę įėjusioje Varmėje buvo sudaryti du kreizai: Brunsbergo (Notangos srityje) ir Heilsbergo (Oberlando srityje). Pavyslyje tuomet buvo sudarytas trečias departamentas — Marienverderio (7 kreizai). Į Lietuvos departamen tą įėjo trys kreizai: Įsruties (Lietuvos provincija), Alėckos ir Zėhesteno (Mozūrija). Įsruties kreize buvo Klaipėdos, Tilžės, Ragai nės ir Įsruties apskritys. Alėckos kreize — Alėckos, Luko ir Jansborko apskritys. Zėhesteno kreize (iki 1775 m. dalis jo teritorijos įėjo į Rytų Prūsijos departamentą; pastarajam gavus naujai sudarytus Brunsbergo ir Heilsbergo (Heilsberg, Lidzbark Waiminski) kreizus, Lietuvos departamentui priklausė visas Zėhesteno kreizas) — An gerburgo, Lėceno, Zėhesteno (Seehesten, Szczestnd), Reino (Rhein, lenk. Ryn, Suvalkų vaivadija) apskritys ir Noihofo (Neuhof) feo dalų giminei priklausomas valsčius. 1800 m. Lietuvos departamento plotas buvo apie 17 000 km 2 ; gyveno apie 343 000 žmonių, iš jų bajorų žemėse apie 32 000 (dau guma lietuviai ir lenkai, vokiečių valstiečių atkelta per XVIII a. pirmosios pusės kolonizaciją). 64 valstybiniai valsčiai su 3256 vals tiečių kaimais. Į Lietuvos departamentą įėjo LTSR dab. Klaipėdos rajonas ir diduma Šilutės rajono. Taip Lietuvos provincija tapo n u o Karaliaučiaus vyresnybės beveik nepriklausomu administraci niu vienetu, tiesiogiai pavaldžiu Berlyno vyriausybei, reziduojan čiai Brandenburge. Iš bendrųjų įstaigų Karaliaučiuje liko, pavyz14 M o z ū r i j a — i s t o r i n ė sritis dab. Lenkijos š i a u r ė s r y t u o s e ( C e c h a n o v o , O l š t i n o i r S u v a l k ų v a i v a d i j ų ž e m i ų dalis). A p i m a M o z ū r i j o s a u k š t u m ą s u e ž e r y n u i r S e n p r ū s i ų ž e m u m o s p i e t i n ę dalį. S u s i d a r ė X I V — X V I I a., kai Prūsijos p i e t r y č i u s a p g y v e n o k o l o n i s t a i i š M a z o v i j o s ( V y s l o s v i d u r u p i o b a s e i n o ) m a z o v i e č i a i . Iki t o l č i a g y v e n o b a l t ų g e n t y s : bartai, g a l i n d a i (šie j a u XII a . antrojoje p u s ė j e b u v o s t u m i a m i i š G a l i n d o s , a p s i g y v e n o J o t v i n g i j o j e i r S e m b o j e ) , p a l e k i a i ( p o l e k s ė n a i ) , d a l i s nadru v i ų ir s ū d u v i ų . J a s XIII a. u ž k a r i a v o V o k i e č i ų ordinas. Iki X I X a. t a s kraštas daž n i a u s i a i b u v o v a d i n a m a s L e n k ų v a l s č i a i s , L e n k ų a p y g a r d a , sritimi (Polnische Kieis). Prūsijos k a r a l i a u s v a l d ž i a g e r m a n i z a c i n i a i s s u m e t i m a i s , n o r ė d a m a pabrėžti k r a š t o skirtumą n u o Lenkijos, jį ė m ė v a d i n t i Mozūrija, g y v e n t o j u s — mozūrais. M o z ū r i j o s šiaurėje gausiai g y v e n o lietuvių. 1736—1818 m. Mozūrija įėjo į Lietuvos d e p a r t a m e n t ą , 1 8 1 8 — 1 9 4 5 m. — į v i e t o j jo s u d a r y t ą G u m b i n ė s a p y g a r d ą ( X X a. p r a d ž i o j e t o j e a p y g a r d o j e t e l i k o A l ė c k o s apskritis, k i t a dalis M o z ū r i j o s prijungta p r i e 1905 m . s u d a r y t o s A l e n š t e i n o (Olštino) a p y g a r d o s ) . 15 DZA. Potsdam. Abt. M e r s e b u r g , Rep. 77, Tit. 4084. Bl. 1 6 — 1 7 ; Stadelmann R. P u b l i k a t i o n e n . . . Bd. 2. S. 105, 115, 267; Schmollei G. D i e V e r w a l t u n g . . . S. 5 9 — 6 0 ; Hom A. D i e V e r w a l t u n g . .. S. 2 8 8 ; Donelaitis K. Raštai. V., 1977. P. 5 1 6 — 5 1 8 ir kt.
džiui, oberprezidento instancija, kurio jurisdikcijai priklausė visa Prūsija (Senovės Prūsija). Antai K. Donelaitis, skųsdamasis Tol minkiemio (Tollmingkehmen, Čistyje Prudy, Nesterovo raj.) dvaro a m t m o n u T. Ruigiu (žemių separacijos byla), iš pradžių rašė Gum binės karo ir domenų vadybai, o vėliau — aukštesniajai, „Karališ kajai valdžiai Karaliaučiuje" (archyvinė medžiaga prie Donelaičio Raštų). Tačiau Įsruties teismo kolegijos sprendimai lietuviams bū davo galutiniai. Lietuvos provincija su irgi lietuviška Labguvos aps kritimi buvo vadinama Klein Litauen, Preussisch-Litauen, Littauische Kieis. Prūsijos vakarinės dalies centrinė administracinė įstai ga — Karaliaučiaus karo ir domenų vadyba administravo Rytų Prūsijos departamentą (Ostpieussisch.es Kammerdepaitement, Ostpieussisches Departement); kartais jis buvo vadinamas tiesiog Rytų P r ū s i j a 1 6 . Centras — Karaliaučius. Rytų Prūsijos departamentą po 1752 m. reformos sudarė 8 dideli kreizai (apygardėles): Šakių, Tepliavos, Brandenburgo, Rastenburgo, Brunsbergo, Heilsbergo (pas tarieji du įėjo po 1772 m.), Morongo ir Neidenburgo. Jo plotas 1801 m. buvo apie 20 000 k m 2 (su j ū r o s plotu — 2 2 360 km 2 ); gy veno apie 414 000 žmonių. 59 valstybiniai valsčiai su 1652 valstie čių kaimais. 47 miestai. Iš pradžių departamento šiaurinėje dalyje (Labguvos, Tepliavos, Šakių apskrityse, dalyje Karaliaučiaus aps krities) gyveno daugiausia lietuvių, rytinėje ir iš dalies pietinėje — lenkų (jie dar prieš vokiečių invaziją su prūsais gyveno Kulmo, Liubavo (Lubovia, Lubawa) žemėse; kaip ir pirmieji XIII a. vokie čių kolonistai, XVI—XVII a. lenkų atsikėlė į prūsų Pagudės (Pogezanija; Pogesania, Pogesanien), Pamedės ir Sasnos (Sassen) žemes, nuo XV a. antrosios pusės — į Varmės pietus, k u r j a u gyveno vo kiečių ir išlikę prūsai), vakarinėje ir centrinėje — vokiečių (nuo XIII a.). Taigi dalis lietuvių gyvenamos teritorijos priklausė ne Lietuvos, o Rytų Prūsijos departamentui, kuriame vyravo vokiečiai. Apskritai abiejuose departamentuose, tai yra visoje Prūsijoje, iki maro ir didžiosios vokiečių kolonizacijos vyravo lietuviai ir lenkai. N e r e t a i l i e t u v i ų istoriografijoje, y p a č literatūroje, istoriniai t e r m i n a i p a i n i o j a m i s u teritoriniais-administraciniais v i e n e t a i s (Rytų Prūsija, k a i p provincija, s u R y t ų Prūsijos d e p a r t a m e n t u , o L i e t u v o s provincija, M a ž o j i L i e t u v a — su L i e t u v o s d e p a r t a m e n t u , Prūsijos v a l s t y b ė s u R y t ų Prūsija). Dar b l o g i a u , kai, k a l b a n t n e t g i a p i e X V I a . į v y k i u s , kraštas n u o K l a i p ė d o s iki V y s l o s v a d i n a m a s R y t ų Prūsija, S i o p a v a d i n i m o n e r a s i m e j o k i a m e X V I a . šaltinyje. N o r i n t r y t i n ę k a r a l y s t ė s d a l į (buvusią S e n ą j ą Prūsiją — Altpieussen) atskirti n u o B r a n d e n b u r g o , ir po 1618 m. u n i j o s b u v u s i Prūsijos k u n i g a i k š t y s t ė s teritorija t e b e b u v o v a d i n a m a Prūsija. Kaš 1701 m . j u n g t i n ė v a l s t y b ė t a p o k a r a l y s t e , Prūsija v i r t o t o s k a r a l y s t ė s v i e n a pro v i n c i j ų (Piovinz Pieussen). Bet ir k a r a l y s t ė dažnai b u v o v a d i n a m a t i e s i o g Prūsija (o ne Prūsija-Brandenburgu). D ė l to Prūsiją (provincija) p a m a ž u i m t a v a d i n t i Ry t ų Prūsija. J u o l a b i a u k a d 1772 i r 1793 m . i š p r i s i j u n g t ų L e n k i j o s v a k a r i n i ų že m i ų V y s l o s ž e m u p i o k a i r i a j a m e k r a n t e — R y t ų P a m a r i o (Gdansko Pamario) ir Elbin g o — M a r i e n v e r d e r i o — K u l m o p r ū s ų ž e m i ų (buv. Karališkoji Prūsija) d e š i n i a j a m e k r a n t e susidarė V a k a r ų Prūsijos p r o v i n c i j a (Piovinz Weslpieussen). N u o 1648 m. diduma, n u o 1815 m . v i s a s V a k a r ų P a m a r y s p r i k l a u s ė Brandenburgui. R y t ų Prūsijos v a r d a s į s i g a l ė j o X I X a., kai 1815 m. ji t a p o p r o v i n c i j a . 16
52
M A B . Ž e m ė l a p i a i K-1848, K-860, K-2540, K-874, K-1201 ir kt.
53
R y t ų Prūsijos, k a i p Prūsijos k a r a l y s t ė s v a l d o s , teritorija k e i t ė s i . 1 7 0 1 — 1 7 7 2 m . š i v a l d a a p ė m ė tik b u v u s i o s Prūsijos k u n i g a i k š t y s t ė s teritoriją, 1 7 7 2 — 1 7 9 3 (po Len kijos ir L i e t u v o s v a l s t y b ė s I padalijimo), 1 8 1 5 — 1 9 1 9 m. — ir K u l m o ž e m ę , V a r m ę , M a r i e n b u r g o ir E l b i n g o a p y l i n k e s (ši teritorija P a v y s l y j e , i š s k y r u s V a r m ę , priklau s ė , k a i p provincijai, V a k a r ų Prūsijai), 1 7 9 5 — 1 8 0 7 m. (po m i n ė t o s v a l s t y b ė s III pa dalijimo) dar ir Lomžos, B i a l i s t o k o a p y l i n k e s , U ž n e m u n ę (ši teritorija b u v o p a v a d i n ta Neuostpreussen — N a u j o j i R y t ų Prūsija). P a g a l V e r s a l i o taiką (1919 m.) n u o R y t ų Prūsijos b u v o atskirta K l a i p ė d o s kraštas ir K u l m o ž e m ė . Rytų Prūsija dažniausiai ir v a d i n a m a tik ta teritorija, kuri l i k o V o k i e t i j a i po Pirmojo p a s a u l i n i o k a r o ir 1 9 2 2 — 1 9 3 9 m . sudarė j o s provinciją. R y t ų Prūsija k a i p Prūsijos k a r a l y s t ė s p r o v i n c i j a 1 8 1 5 — 1 8 2 4 ir 1 8 7 8 — 1 9 4 5 m. b u v o atskira, 1 8 2 4 — 1 8 7 8 m. sujungta su V a k a r ų Prūsijos p r o v i n c i j a (Provinzen Ost-und Westpreussen; administravo oberprezidentas); pastarąją sudarė Dancigo (Danzig, Gdansk) ir M a r i e n v e r d e r i o (Marienwerder, Kvidzyn) a p y g a r d o s . P e r 1 8 1 5 — 1818 m . reformą Rytų Prūsijos p r o v i n c i j o s L i e t u v o s d e p a r t a m e n t a s b u v o pertvar kytas j Gumbinės apygardą (Regierungsbezirk Gumbinnen; sudaryta 16 apskričių (landrathliche Kieise) — Šilutės, Lankos, arba P a k a l n ė s , T i l ž ė s , R a g a i n ė s , Piliakal n i o , S t a l u p ė n ų , G u m b i n ė s , Įsruties, D a r k i e m i o , G e l d a p ė s (sudarė L i e t u v o s p r o v i n ciją) ir A l ė c k o s , Luko, A n d e r b u r g o , L ė c e n o , J a n s b o r k o , Z e n s b u r g o (Sensburg, Mrągowo; sudarė Mozūriją); a p i e 17 0 0 0 km 2 ), o R y t ų Prūsijos d e p a r t a m e n t a s — į Karaliaučiaus apygardą (Regierungsbezirk Konigsberg; 20 apskričių — Karaliaučiaus m i e s t o ir atskirai k a i m o , K l a i p ė d o s , L a b g u v o s , V ė l u v o s , Girdavos, Frydlando, Žuvi ninkų, R e š l i a u s (Reselis; Rdssel, lenk. Reszelj, Š v e n t a p i l i o , Brunsbergo, H e i l s b e r g o , Prūsų Y l u v o s , R a s t e n b u r g o , O l š t i n o , M o r o n g o , N e i d e n b u r g o , O r t e l s b u r g o , O s t r u d o s (Osterohde, lenk. Ostroda, j v a k a r u s n u o Olštino) ir Prūsų Olandijos; a p i e 23 0 0 0 k m 2 ) . A p s k r i t y s turėjo statusą, j o s p a k e i t ė h a u p t a m t u s . A p y g a r d o s g y v a v o iki 1 9 4 4 — 1 9 4 5 m . Taip l i e t u v i š k i a u s i a K l a i p ė d o s apskritis su p r e k y b o s c e n t r u ir u o s t u , iki 1818 m. pri k l a u s i u s i L i e t u v o s d e p a r t a m e n t u i , b u v o priskirta (diduma j o s teritorijos — į š i a u r ę n u o Nemuno) Karaliaučiaus apygardai. Gumbinės apygarda kaip kompensaciją g a v o K a r a l i a u č i a u s a p y g a r d o s g r e t i m o s teritorijos ( l i e t u v i š k ų ir m o z ū r i š k ų parapijų). A p skritai p e r šią reformą v i s a Prūsijos k a r a l y s t ė b u v o s u s k i r s t y t a į 10 provincijų, o š i o s — j a p y g a r d a s . R y t ų Prūsijos p r o v i n c i j ą s u d a r ė 3 a p y g a r d o s : m i n ė t o s Ka r a l i a u č i a u s ir G u m b i n ė s b e i A l e n š t e i n o (Olštino; Regierungsbezirk AUenstein). Pla č i a u žr.: Toeppen M. O p . cit.; T o p o g r a p h i s c h e U e b e r s i c h t d e s Verwaltungs-Bezirks d e r K o n i g l i c h e n P r e u s s i s c h e n R e g i e r u n g z u K o n i g s b e r g i n P r e u s s e n . KSnigsberg, 1820; Schlott A. T o p o g r a p h i s c h - s t a t i s t i s c h e U e b e r s i c h t d e s R e g i e r u n g s - B e z i r k s K o n i g s b e r g . Tilsit, 1848.
Platų kolonizacijos sumanymą rodo ir naujų miestų, kaip vie tinės administracijos, ekonomikos, vokiškos kultūros, religijos ir kolonizacijos centrų, steigimas. Lietuvos provincijoje buvo šie se nieji miestai: Klaipėda, Tilžė, Įsrutis ir Geldapė. 1722—1725 m. karalius suteikė miestų teises patogioje geografinėje padėtyje esan tiems dideliems bažnytkaimiams arba pasienio miesteliams: Gum binei, Ragainei, Širvintai, Piliakalniui, Darkiemiui ir Stalupėnams. Šiuose naujuose miestuose susitelkė kolonistai pirkliai, amatininkai ir manufaktūrų s a v i n i n k a i 1 7 . A. Lukano duomenimis, iki 1726 m. Lietu vos provincijoje buvo įkurti 6 miestai, 49 domenų valsčiai, apgy vendinti 332 tušti kaimai, įsteigta 11 bažnytinių parapijų. Vien 1721—1727 m. provincijos kolonizavimui ir reformoms buvo skir ta 2,4, o visai Prūsijai — 6 min. t a l e r i ų 1 8 . Kolonistams apgyven-
dinti Lietuvos provincijoje buvo skirta 30 palivarkų, 818 valstie 19 čių sodybų, 178 miestiečių namai ir k t . 1709.VIII.29 posėdyje Berlyne vyriausybė nutarė epidemijos nu siaubtas sritis ištisai kolonizuoti. Karštu kolonizacijos vykdytoju ta po Prūsijos armijos generolas, buvęs Prūsijos pasiuntinys Stokhol me A. Dona. Jis agitavo už didelio masto kolonizaciją ir kolonistais 20 siūlė kviestis užsieniečius, ypač šveicarus (1711 m. jis buvo pas kirtas Prūsijos domenų generaliniu valdytoju ir Domenų komisijos, tyrusios maro padarinius ir rengusios reformas bei sąlygas kolo nizacijai, pirmininku). 1710.VIII.25 karalius raštu kreipėsi į Prū sijos krašto valdžią patarimo dėl sunkios jo būklės. Šioji pasiūlė 21 kraštą kolonizuoti . Kolonizavimui Berlyne buvo parengta spe ciali instrukcija, sudaryta ypatingoji komisija, kuriai pavesta „labai 22 rimtai užsiimti šiais r e i k a l a i s " . Domenų nuomininkų kontrakte buvo įrašytas paragrafas, kuriuo jie įpareigoti savo domene kurdin23 ti kolonistus vokiečius . 1710 m. Lietuvos provincijoje prasidėjo didžioji kolonizacija, ku riai vadovavo Prūsijos karalystės vyriausybė ir centrinis valdžios aparatas. Iš ten po Europos valstybių sostines ir miestus sklido ra ginimai vykti į „pažadėtąją žemę Lietuvą". Visose vokiečių ir ki tose šalyse, kariuomenėje buvo platinami atsišaukimai, valdžios leidžiami patentai (iki maro — daugiau ediktai), kuriuose vokie čiai kviečiami apsigyventi Mažojoje Lietuvoje; idealizuojami jos socialiniai ekonominiai bei nacionaliniai santykiai, kolonistams ža 24 d a m o s įvairios privilegijos bei pašalpos . Kolonistai buvo trijų kategorijų: a) vieni jų savo lėšomis keliavo ir galėjo įsikurti Lietuvos provincijoje; tokie buvo labiausiai pagei daujami, bet jų buvo reta; b) kiti apsimokėdavo kelionės išlaidas, bet įsikurti savo lėšomis negalėjo; c) treti norėjo, kad iš valsty bės iždo jiems būtų apmokėtos ir kelionės, ir įsikūrimo išlaidos. Atitinkamai kiekvienai kolonistų grupei ir buvo duodami laisvi n u o prievolių metai bei kitos privilegijos. J a u I patente (1711.IV.16) b u v o skelbiama, kad kolonistai atleidžiami nuo činšo, kontribucijos, lažo, apskritai n u o visų prievolių. II patentu (1711.X.24) padvigu bintas laisvų metų (iki 6) skaičius. Siekdama suaktyvinti koloniza ciją, Prūsijos vyriausybė 1718 m. patentu suteikė kolonistams d a r didesnes privilegijas: savo lėšomis persikėlę ir įsikūrę kolonistai g a u n a 9, o vargingieji — 2 laisvus metus, atitinkamai atvykę iš Prūsijos vidinių sričių — 6 ir 1 laisvus metus (pagal turto cenzą). Kiekvienas kolonistas turėjo gauti du ūbus žemės. Neturtingiems kolonistams iš valdžios iždo pažadėta duoti pinigų įsigyti gyvuliams, paukščiams, sėklai, duoniniams javams, padargams. 19 20 21 22
54
17
Schmoller G. D i e V e r w a l t u n g . .. S. 6 3 — 6 4 .
18
Lucanus A. O p . cit. S. 2 0 3 — 2 0 4 , 3 0 3 .
23 24
Skalweit A. R e t a b l i s s e m e n t Litauens. S. 2 9 4 — 2 9 6 . Beheim-Schwarzbach M. C o l o n i s a t o r i s c h e s . . . S. 18. Beheim-Schwarzbach M. C o l o n i s a t i o n s w e r k . . . S. 3 1 5 . Skalweit A. Op. cit. S. 2 4 7 — 2 4 9 . Sembritzki J . G e s c h i c h t e d e s K r e i s e s M e m e l . M e m e l , Vydūnas. O p . cit. S. 2 8 2 .
1918.
S.
160.
55
Į miestus buvo kviečiami įvairių specialybių amatininkai (II, IIL XIII, XIV, XVI patentai,)* A t v y k ę ir įsikūrę savo lėšomis, turėjo gau ti meistrų ir miestiečių teises, būdavo atleidžiami nuo mokesčių. 1723 m. patentu (XIII) laisvų metų skaičius padidintas iki 9. Per sikėlusiam iš kaimo amatininkui būdavo suteikiami treji laisvi me tai. III ir VII patentai skelbė, kad kolonistai, jų vaikai ir tarnai ne 25 bus verbuojami į k a r i u o m e n ę . Minėtuose patentuose surašytos privilegijos ir pažadai nebuvovisiškai įvykdyti, nes ekonomiškai atsilikusios baudžiavinės Prū sijos, y p a č Mažosios Lietuvos, sąlygos dažnai vertė elgtis kitaip: karalius norėjo, kad kolonistai kuo greičiau mokėtų mokesčius ir vykdytų prievoles. Tačiau, nepaisant to, Prūsijos karaliaus, jo agentų ir valstybinių įstaigų pastangos, rūpinimasis bei sistemingas kolonistų kvietimas spartino lietuvių žemių kolonizavimą. Tuo ypač rūpinosi Frydri chas Vilhelmas I. Jo valdymo metais į visas valstybines įstaigas, į visuomeninį gyvenimą skverbėsi militarizmas, klostėsi specifinis vadinamasis prūsiškasis despotizmas (kaip tik Prūsijoje, dėl to va dinamas prūsiškuoju), nacionalistinė ideologija, vokiškasis šovi nizmas ir jo atrama — junkerių karininkijos korpusas. Žiauraus bū do Frydrichas Vilhelmas I įsteigė stiprų policinį-karinį valdžios aparatą, sukūrė trečią pagal dydį kariuomenę Europoje. Įvedė prū siškąjį muštrą ir planingai iki smulkmenų pagal savo paties suda 2e rytas taisykles nustatė kolonistų teises ir p a r e i g a s . Sekdamas, kaip ministrai ir kiti urėdai v y k d o jo planus, ir siekdamas paspar tinti Lietuvos provincijos kolonizavimo tempus, karalius daugiau kaip 10 kartų lankėsi Prūsijoje, k a r t u ir Mažojoje Lietuvoje. Tai buvo ne šiaip reprezentaciniai vojažai, o darbinės kelionės: griež tas inspektavimas, vadovavimas ir kontrolė. Būdamas kareivių ka ralius, kaip jį vadino j a u amžininkai, n e k e n t ė mokslininkų ir m e nininkų. 1718.XI.7 karalius A. Donai įsakė: „Visos tuščios vietos turi bū ti apgyvendintos. Tai mano noras. J u o daugiau vokiečių, j u o ge riau [...]. Mes sutinkame, k a d naujieji žmonės būtų šveicarai, pfalciečiai, nasauiečiai ir kiti vokiečiai, bet jokių menonitų [sektantų olandų. — A. M.] nereikia" 2 7 '. Vis dėlto 1718—1720 m. daugiausia atvykdavo pavienių nenuo ramų. Dalis jų, susipažinę su tikrove, pabėgdavo. Apie jų gaudy nes liudija ediktai ir įsakai. Kai savanorių vis mažėjo, Pamaryje (Pomeranija; vok. Pommern, lenk. Pomoize), Brandenburge ir kito se karalystės provincijose imta gaudyti baudžiauninkus ir gabenti į lietuvių ž e m e s 2 8 . Nors kolonistų antplūdis ir sumažėjo, tačiau 25
Gocking G. Op. cit. T e i l 2. S. 7 5 — 7 8 ; Stadelmann R. P u b l i k a t i o n e n . . . Bd. 2. S. 35—41, 281—283; Beheim-Sclmarzbach M. Hohenzoliernsche Kolonisationen. S. 3 8 — 4 8 , 161—165. 26 Voglei G., Vettei K. P r e u s s e n v o n d e n A n f a n g e n b i s zur R e i c h s g r i i n d u n g . Berlin, 1970. S. 57. A p i e m i l i t a r i z m o ir r e a k c i n i o p r ū s i š k u m o stiprėjimą žr.: W ę z l o w e p r o b l e m y d z i e j o w Prus X V I I — X X w i e k u . P o z n a n , 1971. 27 Maiie S. A r t u n d K o s t e n l i t a u i s c h e r K o l o n i s t e n a n s i e d l u n g e n im J a h r e 1719 ( t o l i a u — A r t u n d K o s t e n . . . ) / / A M . K o n i g s b e r g , 1910. Bd. 47. S . 6 1 4 . 28 Lucanus A. O p . cit. S. 2 0 5 .
56
Prūsijos karalystės vyriausybė 1719.XI.23 išleido generalinį paten tą, kuriuo į Lietuvos provinciją (tiksliau — į Mažąją Lietuvą) už draudė keltis žemaičiams (apskritai LDK gyventojams), lenkams, žydams ir čigonams. Draudžiamieji patentai (VI, XIII, XIV) bu 29 vo pakartoti 1725, 1739 ir kitais m e t a i s . 1723.VILU karalius Ragai nės konferencijoje (tokiose konferencijose paprastai, be aukštųjų valstybės pareigūnų, dalyvaudavo ir junkerių, generolų) Prūsijos krašto ministrams (Bredovui, Gernei, Grumbkovui, Lezgevangui ir kt.) paliepė iš „visų lenkų ir žemaičių naujakurių ūkius atimti", o 30 šiam potvarkiui nusižengusius valdininkus k a r t i . Mažojoje Lietu voje Prūsijos karalystės valdžia norėjo apgyvendinti vien vokie čius. Pirmuoju kolonizacijos laikotarpiu (1710—1721 m.) stengtasi kolonistais pakeisti m a r u mirusius Lietuvos provincijos gyvento jus, o antruoju (1722—1736 m.) — pakeisti tautinę vietinių gyven tojų sudėtį, įvežti kuo daugiau vokiečių. Šį planą turėjo įgyvendin ti tuo tikslu 1723 m. įsteigtos minėtos Karaliaučiaus Karo ir domenų vadyba ir Lietuvos deputacijos kolegija Gumbinėje. 1721—1726 m. išleisti ir daugelyje šalių paskelbti patentai siūlė kolonistams kaip 31 niekad palankias įsikūrimo sąlygas . Kolonizacijos intensyvinimą ir ūkinės suirutės įveikimą Prūsi jos karalystės vyriausybė svarstė septyniose Berlyno konferencijo se, įvykusiose 1721 m. žiemą. Ministrai nesutarė dėl šių problemų sprendimo metodų ir būdų. Viena grupuotė žemės ūkį norėjo tvar kyti atsižvelgdama į specifines krašto sąlygas, kita (tarp jų ir ka r a l i u s ) , — k a d jis plėtotųsi pagal vokišką magdeburginį ūkininkavi mo būdą, kad domenus administruotų arba nuomotų ateiviai iš Vo kietijos, kad visur vietoj „prūsiškosios" būtų įvesta vokiška tvarka. Vasario 28 d. posėdyje buvo sudarytas planas, kaip išplėsti „tuš čio krašto atkūrimą bei apgyvendinimą [kolonizavimą. — A. M.] ir, visapusiškai ištyrus provinciją, rasti bazę ekonominiam reguliavi mui". Kaip visada, sprendė karalystės valdovas: „Aš darau tai, ką noriu [ . . . ] " 3 2 . Per trejus metus karalius planavo atgabenti į Prūsiją 8000 vokiečių valstiečių ir įsteigti 30 palivarkų, kuriuose šie kolo nistai įsikurtų. Iš pareigų buvo atleisti senieji Karaliaučiaus ir Gum binės valsčių vadybų prezidentai Miunchovas ir Ostenas. Visiems šiems uždaviniams įvykdyti Berlyno vyriausybė paskyrė K. Valdburgą 3 3 . J i s vadovavo vadinamajai prūsiškajai partijai (Prūsijos krašto gyventojų feodalų), kuri įvairiomis reformomis norėjo pa kelti k r a š t o ekonomiką, normalizuoti agrarinius santykius vadovau damasi vidinėmis krašto jėgomis. Vadinamajai vokiečių partijai (atvykėlių iš vokiečių valstybių) atstovavo ūkio ministras ir 1721 m. 29 Beheim-Sclmaizbach M. Colonisatorisches... S. 20; Beheim-Schv/aizbach M. C o l o n i s a t i o n s w e r k . .. S. 11, 3 1 8 ; Schmollei G. D i e p r e u s s i s c h e K o l o n i s a t i o n . . . S. 17. 30 Stadelmann R. P u b l i k a t i o n e n . .. Bd. 2. S. 317. 31 1721.II.5 i r 1726.VI.26 p a t e n t a i l i e t u v i š k u o s e v a l s č i u o s e a p s i g y v e n u s i e m s k o l o n i s t a m s ž a d ė j o d o v a n a i d u o t i s o d y b a s , darbo i n v e n t o r i ų , g y v u l i ų ir kt. — plg.: Beheim-Sclmaizbach M. Colonisatorisches. . . S. 20; Beheim-Schwarzbach M. Ho h e n z o l i e r n s c h e K o l o n i s a t i o n e n . S. 6 3 1 . 32 Teiveen F. Op. cit. S. 2 8 . 33 T e n pat.
57
įsteigtos Didžiosios domenų komisijos, įgyvendinančios kolonizaci ją, pirmininko (K. Valdburgo) pavaduotojas, plačios kolonizacijos šalininkas ir vykdytojas F. Gernė. 1721.II.3—4 Berlyno konferenci j o j e K. Valdburgas pateikė Prūsijos krašto pertvarkymo ir koloni zavimo planą. Po trijų dienų jis nusiuntė karaliui memorandumą, k u r i a m e siūlė padaryti administracinių ir ūkinių reformų, sudėtin gą mokesčių sistemą pakeisti vienu generaliniu ūbų mokesčiu. Kar tu jis rekomendavo nusavinti tuščias lietuvių žemes ir jose pirmiau sia apgyvendinti imigrantus iš Lenkijos ir Lietuvos, užkirsti kelią (tai y r a pagerinti gyvenimo sąlygas) valstiečių bėgimui į LDK ir Lenkiją ir taip privilioti į lietuvių žemes vokiečių valstiečių. Ka ralius pritarė K. Valdburgui, bet kurdinti kaip kolonistus įsakė tik 34 vokiečius . 1721 m. liepos 5 — 6 d. Mozūrijos apskrityje, Alėckoje, įvyko svarbiausia Prūsijos valdančiosios klasės veikėjų konferencija, pa rengusi direktyvas vėlesniems lietuvių ir mozūrų valsčių per tvarkymams bei įstatymams. Be karaliaus, joje dalyvavo jo ben dramintis ir svainis kunigaikštis, generolas feldmaršalas Leopoldas 35 fon Anhaltas-Desau ir kiti aukšti pareigūnai, stambieji feodalai. Konferencijoje buvo apsvarstyta išmirusių valstiečių žemės nusa vinimas ir naujų domenų, kuriuose apsigyventų .kolonistai, steigi m a s . Pradėti darbą buvo n u t a r t a Alėckos apskrities valsčiuose, o tęsti lietuviškose Įsruties, Angerburgo, Ragainės apylinkėse. K. Vald burgas pasiūlė į Lietuvos provinciją atgabenti kolonistų iš tos pa čios tankiai gyvenamos Alėckos apskrities, bet karalius vėl pareiš 3e kė savo veto: naujakuriai būsią tiktai v o k i e č i a i . Be to, jei iki tol kolonistai būdavo įkurdinami k u r pakliuvo, mišriai su lietuviais, tai, k a d jie nesulietuvėtų (jau Pilypas Ruigys pastebėjo, kad ,,.iauni kolonistai šveicarai ir prancūzai lengvai pramoksta lietuviš 37 k a i " ) , konferencijos dalyviams karalius įsakė Lietuvos provinci joje, k u r yra tuščių kaimų, „tautybių nemaišyti, o kiekviename kai me apgyvendinti tik vienos tautybės žmones". Jis taip pat nurodė, kad lenkų valsčiuose, kurie yra toli nuo Karaliaučiaus (sunku vežti javus į uostą), palivarkų statyti kaip galima mažiau, o „Lietuvos ir Sembos valsčiuose palivarkas turi būti prie palivarko, ir todėl čia reikią įkurti daug kaimų, kad palivarkai būtų aprūpinti lažui reikalinga darbo jėga" 3 8 . 34 A B . Bd. 3. S. 2 9 1 ; Skalweit A. R e t a b l i s s e m e n t Litauens. S. 5 3 — 5 6 , 2 5 6 , 309—327. 35 L . fon A n h a l t a s a t s i k ė l ė i š V o k i e t i j o s , p r i e Įsruties i š s e n o s g i m i n ė s v o k i e č i o d v a r i n i n k o n u p i r k o k e l e t ą d v a r ų ( D i d ž i u o s i u s B u b a i n i u s (Bubainiai, B u b a i n y s ; •Gross Bubainen, Berežkovskoje, C e r n i a c h o v s k o raj.), N o r k y č i u s ir kt.) ir b a n d ė j u o s e s u k u r t i p a v y z d i n i u s ūkius, k a d č i a a p s i g y v e n t ų v o k i e č i a i k o l o n i s t a i . Sis t u r t i n g i a u s i a s Prūsijos j u n k e r i s b u v o F r y d r i c h o V i l h e l m o I p a t a r ė j a s e k o n o m i n i a i s ir t a u t i n i a i s k l a u s i m a i s , l y d ė d a v o jį k e l i o n ė s e po Prūsiją. 2r.: Krauske A. Fried rich VVilhelm I. u n d L e o p o l d v o n D e s s a u // HZ. M ū n c h e n , 1895. Bd. 75; Horn A. U r k u n d e n . . . S. VII. 36 Zr. F . G e r n ė s 1740.VI.3 m e m o r a n d u m ą karaliui dėl Prūsijos k o l o n i z a v i m o : £kalweit A. O p . cit. U r k u n d e n . S. 3 3 6 — 3 3 7 . 37 Ruigys P. M i n . v e i k . P. 3 0 1 . 38 Stadelmann R. P u b l i k a t i o n e n . . . Bd. 2. S. 1 1 7 — 1 1 9 , 2 4 4 — 2 5 0 ; Schmoller G. Die Vervvaltung... S. 6 4 — 6 5 .
•58
Tų pačių metų rudenį mirus K. Valdburgui, Didžiosios domenų komisijos šefu buvo paskirtas karaliaus malonę pelnęs F. Gernė, kuris energingiau plėtė kolonizaciją. 1721.X.17 raštu, pasirašytu Pots dame, Frydrichas Vilhelmas I F. Gernei įsakė statyti kolonistams sodybas, o lapkričio 6 d. raštu — sudaryti žemės fondą, kad kiek 39 vienas kolonistas gautų dviejų ūbų žemės sklypą . Alėckoje pri imtų nutarimų pagrindu Berlyno konferencijoje (1722.111.24) buvo sudaryti „Reguliuojamieji principai" (Principia legulativa). J a i s re miantis, buvo pradėtos matuoti domenų žemės, o išmirusių lietu 40 vių baudžiauninkų ūkiai perduodami kolonistų f o n d u i . Taip bu vo pradėti vykdyti plačiai pagarsėję „retablisementas" ir „repoiplirungas". Nepavykus eksperimentui Alėckoje (apskritis buvo tankiai gy venama, o žemės trūko), 1722.VI.21 Kiautuose (Kiauten,- Įsruties ap skrities valsčius; dab. Smirnovo, Ozersko raj.) įvykusioje konferen 41 cijoje buvo nutarta jį pakartoti Lietuvos provincijoje . Po metų Ragainėje įvykusi konferencija apibendrino žemių matavimo, kai mų ir palivarkų kolonistams statybos, kolonistų apgyvendinimo re zultatus. Lietuvių valstiečių žemes permatavo kareivių komandos, paskirstytos po valsčius ir vadovaujamos karininkų, nes bijota vals tiečių priešinimosi. Iš tikrųjų lietuviai pasipiktino šiais vokiečių valdžios darbais. Tai pažymėjo ir F. Gernė 1722.XI.17 pranešime karaliui į Berlyną. Ragainės konferencijoje Lietuvos deputacijos va dovas Lėvenšprungas pasiūlė 200 lietuvių ūkių apgyvendinti 400 kolonistų šeimų, nes esą iš pusės tų ūkių planuojama lietuvius iškraustyti. Karalius paliepė tose Įsruties apskrities vietovėse, k u r domenų komisijai atrodys galima, įkurti kolonistams naujų pali varkų, 200 valstiečių skirti po du ūbus žemės, o lietuvius iš ūkių iškelti. Posėdyje dalyvavusiems ministrams Frydrichas Vilhelmas I d a r kartą pareiškė, kad visi ūkiai iš žemaičių ir lenkų naujakurių būtų atimti ir juose apgyvendinti kolonistai v o k i e č i a i 4 2 . N u o 1722 m. Prūsijos karalystės valdovas potvarkiais, įsakais, ediktais primygtinai reikalavo įvesti lietuvių žemėse vokišką magdeburginį ūkininkavimo būdą 4 3 , nors vadinamoji prūsiškoji par39
Stadelmann R. P u b l i k a t i o n e n . .. Bd. 2. S. 2 5 2 — 2 5 4 . Stadelmann R. P u b l i k a t i o n e n . . . Bd. 2. S. 2 6 0 — 2 6 3 ; Sclunoller G. D i e V e r w a l t u n g . .. S. 64; Schmoller G. D i e p r e u s s i s c h e K o l o n i s a t i o n . . . S. 3 1 . 41 Stadelmann R, P u b l i k a t i o n e n . . . Bd. 2. S. 2 7 5 — 2 7 8 . 42 Stadelmann R. P u b l i k a t i o n e n . . . Bd. 2. S. 3 0 4 , 3 1 1 — 3 1 4 , 317; Skalweit A. R e t a b l i s s e m e n t Litauens. S. 7 7 — 8 3 . 43 M a g d e b u r g i n i s ū k i n i n k a v i m a s , k a r a l i a u s supratimu, r e i š k ė d o m e n ų p a l i v a r k ų pervedimą iš administravimo į nuomą, vietinius amtmonus pakeičiant atvykėliais i š V o k i e t i j o s v a l s t y b i ų ; k o l o n i s t ų įkurdinimą l i e t u v i ų ū k i u o s e , j u o s d e g r a d u o j a n t j žemesnius socialinius sluoksnius; valstiečių su jų samdiniais ir e k o n o m ų atgabe n i m ą i š M a g d e b u r g o (dab. VDR) p r o v i n c i j o s , n o r i n t „ į d i e g t i p a ž a n g a u s ū k i o m e t o d u s " ; ž a g r ė s p a k e i t i m ą p l ū g u s u g e l e ž i n i u n o r a g u b e i kitų a g r o t e c h n i n i ų naujo v i ų panaudojimą. V a l s t y b ė s m i n i s t r a m s Frydrichas V i l h e l m a s I n u r o d ė : „ A š a b s o l i u č i a i n e n o r i u n ė v i e n o v i e t i n i o b a j o r o imti n u o m i n i n k u " . Prūsiją j i s s i e k ė tvir tai įjungti į v i s o s k a r a l y s t ė s organizmą, u ž g n i a u ž t i K a r a l i a u č i a u s v y r e s n y b ė s s e paratiškumo tendencijas, p r i v e r s t i paklusti v o k i š k a j a m Brandenburgui, Hohenc o l e r n ų valdžiai, s o s t i n e i B e r l y n u i . D ė l t o v i e t i n i a i j u n k e r i a i v o k i e č i a i , v a d i n a m i p r ū s a i s (XVIII a. t a u t o v a r d i s „ p r ū s a s " r e i š k ė ne t a u t y b ę , o p i l i e t y b ę ; b e t k u r i s 40
59
tija tam prieštaravo. 1722.IX.3 Vusterhauzene (Potsdamo srityje, dab. VDR) karalius pasirašė įsakymą M. Bredovui dėl vokiečių val dininkų paskyrimo į tarnybas Rytų Prūsijoje: „Tenykštis kraštas turi būti kiek galima gausiau apgyvendintas vokiečių, kurių, kaip. J ū s žinote, vietinė nacija [lietuvių. — A. M.] labai neapkenčia ir kuriuos persekioja, todėl vokiečius kaip tik reikia pasirinkti tarny biniam personalui". N e t r u k u s panašus įsakymas buvo duotas ir 44 F. Gernei . 1724.IV.17—19 Berlyne įvykusiame Generalinės finan sų, karo ir domenų vadybos pareigūnų pasitarime karalius a t m e t ė kai kurių dalyvių siūlymą ir lietuvių prašymą sulėtinti kolonizavi mo tempus. Jis pareiškė: „Aš manau apgyvendinti 3000 šeimų, bet jei į čia [į Lietuvą. — A. M.] atvyktų 10 000 žmonių, tai būtų gali ma ir visus įkurdinti". Rezoliucijoje, kurioje atsispindėjo F. Gernės ir M. Bredovo skirtingos nuomonės, karalius įrašė: „Į Lietuvą turi būti siunčiama tiek vokiečių žmonių, kiek bus nurodyta. J u o dau giau atvyks vokiečių, juo mieliau ir geriau: jais reikia pakeisti lie tuvius, nes lietuviai nemoka ūkininkauti [...]. J u o s reikia atiduoti 45 į kariuomenę, o kitus apgyvendinti palivarkuose" , tai yra pavers ti kumečiais, kampininkais, daržininkais. Šios rezoliucijos 3 para grafas skelbė: „ [ . . . ] blogi Lietuvos ir lenkų valsčių ūkininkai p r i valo būti iškelti, jie taps piemenimis ir kampininkais arba k u m e čiais, jų ūkiuose, žinoma, norės apsigyventi kiti geresni žmonės; dalis tokių apsileidusių lietuvių ūkininkų, kurie neatlieka prievo lių, jeigu jie tinkami tarnauti kariuomenėje, bus atiduoti į pulkus, bet ne anksčiau, kol jų sodybose galės apsigyventi kitos tautybės žmonės; o kiti lietuviai, pamatę, jog tokie pavyzdžiai virsta įsta 4S tymu, turės teiktis geriau ūkininkauti" . Lietuviai, nors ir protes tavo, bet privalėjo palikti savo sodybas, įdirbtus laukus, nes ge 47 riausios žemės buvo atiduodamos kolonistams vokiečiams '. Iki 1724 m. pabaigos, M. Beheimo-Švarcbacho duomenimis, vien Įsru ties ir Ragainės apskrityse 949 kolonistų šeimos įsikūrė 1620 ūbų laisvoje žemėje, o 446 — išvytų lietuvių ūkiuose su 579 ūbais. 1725 m. 1565 kolonistų šeimos (apie 8000—9000 žm.) iš viso v a l d ė 2451 ūbą dirbamos žemės 4 8 . Kokia padėtis buvo ir kaip ji keitėsi į Mažąją Lietuvą iš Zalc burgo krašto atkeliavus vokiečiams zalcburgiečiams? (nuo 1732 m.; apie jų skaičių ir juos pačius skaityti toliau.) Tuomet išmirusių ma ru lietuvių ūkiuose j a u gyveno jų kaimynai arba a t v y k ę kiek seniau svetimtaučiai kolonistai, o naujų sodybų buvo pastatyta nedaug. Dėl to naujieji kolonistai apsigyveno palapinėse, o žiemai b u v o a t e i v i s i š kitų kraštų, a p s i g y v e n ę s S e n o v ė s Prūsijoje, t a p d a v o Prūsijos v a l s t y b ė s pi liečiu, b u v o vadinamas prūsu — tuo p a č i u vardu kaip ir vietinis gyventojas), iki tol valstybiniuose domenuose ar privačiuose dvaruose naudojęsi neribota laisve ir teisėmis, b u v o nepatenkinti tomis reformomis: j o s stiprino Š v e n t o s i o s R o m o s imperijos v o k i e č i ų valstybių feodalų įsigalėjimą ir monarcho absoliutinę valdžią. 44
Stadelmann
4 5
T e n pat. P. 327. T e n pat. P. 3 3 1 . Schmoller G. D i e p r e u s s i s c h e K o l o n i s a t i o n . .. S. 3 1 . Beheim-Schwarzbach M. Hohenzollernsche Kolonisationen.
46 47 48
60
R.
P u b l i k a t i o n e n . ..
Bd.
2.
S.
280,
284,
287—288,
S.
292—297.
518—519.
perkelti į lietuvių gyvenamus namus, vadinamus Winter Qartieren. Lietuviai' buvo įpareigoti maitinti šią daugiatūkstantinę minią. Įs ruties apskrityje tuomet buvo 4897, Ragainės — 2011, T i l ž ė s — 1789, iš viso — 8697 lietuvių valstybinių valstiečių sodybos. Kai kuriose 49 jų apsigyveno po 3—5 zalcburgiečių šeimas . 1732 m. vasarą vėl imta šalinti lietuvių baudžiauninkus iš ūkių (tik šįkart daug pla tesniu mastu), degraduoti juos į bežemių sluoksnį. Kolonistai buvo įkurdinami lietuvių sodybose ir įdirbtose žemėse, nes dirvonų plėšti jie nenorėjo. Teisinis šio prievartinio lietuvių iškeldinimo pagrin d a s buvo 1732.VII.13 karaliaus įsakas dėl visų valstybinių baudžiau ninkų ūkių būklės patikrinimo. J a m e sakoma: „Blogus lietuvių ūkininkus varykite iš ūkių, o jų vietoje apgyvendinkite zalcburgie čius. Iškeltuosius valstiečius panaudokite darbui daržuose ir kai muose kaip tarnus arba išdalykite kilmingiesiems, kurie pageidaus įsigyti šeimynykščių; bet būtina sekti, kad jie nepaspruktų arba 50 neišsikraustytų į kitą kraštą" . 1733.V.7 patentu karalius garanta 51 vo zalcburgiečiams, kad jie lietuvių sodybose liks a m ž i n a i . Ūkių atėmimo akcijai tiesiogiai vadovavo Lietuvos deputacijos kolegija Gumbinėje, o speciali vyriausybinė komisija tyrė, kurie ūkiai „ge ri" ir kurie „blogi". Tyrimo rezultatai pateikia pirmąsias žinias apie Lietuvos provincijos (4 apskričių) valstybinių valstiečių kiekį ir jų pasiskirstymą tautybėmis. M. Beheimas-Švarcbachas pažymėjo, kad sąvokos „geras" ir „blogas", „darbštus" ir „apsileidęs" yra sub jektyvios ir reliatyvios, nes valstiečių likimas dažnai priklausė n u o amtmono. Beveik kasmet karalius skelbė amtmonų atsiųstus „blo gų" ir „gerų" baudžiauninkų ūkių sąrašus. Archyvuose buvo su rasti svarbūs 1736 m. aktai. Oficialiais valdžios duomenimis, 84,4% kolonistų ūkių užregistruoti „gerais", 15,6% — „blogais", o lietu v i ų — atitinkamai 85,7% ir 14,3% (4 lent.). Mažiausiai „blogų" lie tuvių ūkių užregistruota Klaipėdos apskrityje (167), todėl valdžia čia neturėjo pagrindo masiškai šalinti lietuvius iš ūkių, o apgyven dino tik paskirus kolonistus (kelias šeimas; reikia pastebėti, kad gyventi N e m u n o dešiniajame k r a n t e vokiečiai tuomet neturėjo no ro). Daugiausia „blogų" ūkių rasta Įsruties apskrityje (512), kurio je labiausiai siautėjo maras ir į kurią buvo privežta daugiausia ko lonistų. Taigi, nors valdžia ir stengėsi pašalinti lietuvius iš ūkių, kolonistai dar blogiau ūkininkavo (jų blogų ūkių santykinis procen tas netgi didesnis), be abejo, dalį jų irgi reikėjo degraduoti į že mesnius socialinius sluoksnius. Domenų žemėje valstiečių ūkius iki 1734 m. imtinai gavo apie 600 zalcburgiečių šeimų: apie 200 šeimų apsigyveno naujai pasta tytose sodybose, apie 200 šeimų — iškeldintų lietuvių ūkiuose, apie 100 šeimų — išmirusių maru arba pabėgusių lietuvių ūkiuose, o d a r apie 100 šeimų įsikūrė į dykvietes iškeltų lietuvių baudžiau49 Gocking G. O p . cit. zollernsche Kolonisationen. S. 141. 1 4 4 — 1 4 6 . 50 Beheim-Schwarzbach M. cit. S. 173. 51
T e i l 2. S. 2 1 9 — 2 2 0 ; Beheim-Schwarzbach M. H o h e n S. 209; Beheim-Schwarzbach M. Colonisationswerk... Colonisationswerk.. .
S.
149—151;
Aubin
G.
Op.
Gocking G. O p . cit. S. 2 2 1 — 2 2 3 .
61
ninku sodybose. Taigi apie 400 zalcburgiečių šeimų įsikūrė lietuvių 52 ūkiuose . Be to, atsikėlė dar 267 trobelninkų (grytelninkų) šeimos. Vadinasi, iš viso zalcburgiečių buvo 867 šeimos, arba 5400 žmo 53 nių . Karaliaučiaus k a r o ir domenų vadybai karalius buvo įsakęs: „ [ . . . ] būtina juos [zalcburgiečius. — A. M.] kiek galima apgyven dinti tam tikruose distriktuose ir kaimuose, neišskirstyti, kad j i e 54 galėtų geriau vienas kitam pagalbos ranką ištiesti" . Zalcburgie čiai ir patys reikalavo apgyvendinti juos atskiruose kaimuose, gru pėmis. Nedidelę dalį šių kolonistų savo Norkyčių valdoje įkurdino kunigaikštis L. fon Anhaltas-Desau. 1735 m. karališkoji vyriausybė parengė projektą vienu ūbu su mažinti lietuvių sklypus ir iš to sudaryti fondą zalcburgiečiams, ta 55 čiau šis planas nebuvo iki galo įgyvendintas . Apie 1734—1736 m. Lietuvos provincijos masinė kolonizacija buvo baigta: tuščių žemių beveik neliko, darbo jėgos dvaruose pa k a k o . Tačiau kviečiamieji patentai nesiliovė, lietuvių žemės b u v o toliau kolonizuojamos. Tiesa, 1734.111.30 patentas j a u nežada tiek daug privilegijų ir nereklamuoja visokeriopos „gerovės", o reko menduoja apsigyventi bajorų žemėje (jie kolonistų paprastai n e priimdavo) ir miestuose amatininkais. 1735.X.12 naujasis Gumbinės karo ir domenų vadybos vadovas A. Bliumentalis pareiškė kara 56 liui, kad „kraštas dar n ė r a p a k a n k a m a i k o l o n i z u o t a s " . Lygiai po trejų metų Frydrichas Vilhelmas I iš Vusterhauzeno j a m rašė: „ [ . . . ] Apie prižiūrimų valdinių dezertyravimą į Lenkiją [turima galvoje ir Didžioji Lietuva. — A. M.] aš seniai sakiau — lietuviai nereika lingi. Todėl būtų geriausia, jei J ū s šiuos žmones, ypač Romos ka talikų tikėjimo, iškeldintumėte ir apgyvendintumėte šalies viduje, o į jų vietą šiose pasienio vietovėse įkurdintumėte gerus valstie 57 čius vokiečius protestantus, kurie nepabėgs" . Kaip rodo istorijos šaltiniai ir kiti faktai, kuriuos aptiko F. Tervėnas, vokiečių valstie čiai kolonistai per sieną bėgo g a u s i a u 5 S . Jų kova su valdžia dėl savo teisių, pabėgimai ir protestai buvo skatinantis pavyzdys vals tiečiams lietuviams, jų klasiniam sąmonėjimui. Keletą mėnesių prieš mirtį Frydrichas Vilhelmas I planavo didžiulę Prūsijos kolonizaci ją: b u v o n u m a t y t a užverbuoti 50 000 vokiečių valstiečių ir perduo ti jiems vietos valstiečių ūkius (1739VIII.19, IX.9 ir XII.8 vyriau sybės nutarimai). Nekrologe karaliui fon Anhaltas-Desau parašė, kad „Frydricho Vilhelmo I atliktas Lietuvos retablisementas prilygs52 53
Skalweit A. R e t a b l i s s e m e n t Litauens. S. 275, 2 8 3 .
T e n pat. P. 284. 54 Beheim-Schwarzbach M. Hohenzollernsche Kolonisationen. S. 165; BeheimSchwarzbach M. C o l o n i s a t i o n s w e r k . .. S. 319; Schmoller G. D i e V e m a l t u n g . . . S. 6 6 . 55 A B . Bd. 3. S. 52; Skalweit A. R e t a b l i s s e m e n t Litauens. S. 2 2 3 ; Beheim-Schvjaizbach M. C o l o n i s a t i o n s w e r k . .. S. 1 7 2 — 1 7 3 . 56 Terveen F. Op. cit. S. 7 9 — 8 0 . 57 Skalv/eit A. Op. cit. S. 3 3 6 . Kaip liudija d o k u m e n t a i , iš p a s i e n i o z o n o s b u v o i š k e l d i n a m i ir a p g y v e n d i n a m i tarp v o k i e č i ų taip pat lenkai. Žr.: H i s t o r i a Polski. T o m I do r o k u 1764 / Pod. red. T. Manteuffla. W a r s z a w a , 1969. Cz. 2. S. 786. 58 Terveen F. Op. cit. S. 183
62
ta jo nuopelnams Prūsijos armijai. Rytai tapo kultūringa ir V O K I Š 59 ka provincija" . Po Frydricho Vilhelmo I mirties jo sūnus Fryd richas II rengė naują vokiečių kolonizaciją. Anot jo šmaikštaus pa sakymo, monarchijos rytinėse žemėse (lietuvių) apsigyveno „ n e žemdirbiai, bet barzdaskučiai ir komediantai". Pirmaisiais dešimt mečiais d a u g u m a kolonistų nesugebėjo arba nepanoro prisiderinti prie Mažosios Lietuvos sąlygų, o karalystės vyriausybė stokojo l ė šų tolesnei kolonizacijai; be to, XVIII a. viduryje iškilo aktualių 60 politinių problemų, todėl kolonizacija buvo a t i d ė t a . Po Lenkijos ir Lietuvos valstybės I padalijimo daugumą kolonistų karalystės valdžia pasiuntė į prisijungtas vakarines Lenkijos žemes. Vokiečių, buržuazinėje istoriografijoje pagrįstai aukštinamas šis monarchas, kurio pastangomis vokiečių kolonistai rytinėse žemėse turėję at likti politinius uždavinius. Tačiau dėl minėtų ir kitų priežasčių vo kiečių valdžia XVIII a. dar neįstengė išstumti vietos gyventojų kal bos iš viešojo gyvenimo. Atsižvelgiant į visa tai, negalima sutikti su daugumos vokiečių mokslininkų, labiausiai ostforšerių, teiginiu (jį kartojo kai kurie lietuvių tyrinėtojai), esą „blogi" ūkininkai lietuviai vyriausybės sudarytos komisijos buvo iškeldinami iš savo ūkių todėl, k a d ne buvę k u r apgyvendinti tūkstančiais atvykusių (1732—1734 m.) Zalc burgo krašto gyventojų. Pateikti faktai rodo, kad ši akcija b u v o pradėta vykdyti daug anksčiau, o masinis naujų kolonistų antplū dis iš tikrųjų buvo tik pretekstas paversti lietuvių valstiečius pali varkų, kuriuose jie greičiau nutausdavo, žemės ūkio darbininkais. Dar XIX a. M. Beheimas-Švarcbachas n u r o d ė : „ J a u nuo 1726 m. tolesnis kolonistų antplūdis nebuvo pageidaujamas [,. . .]. Taigi d a r kartą: Lietuva buvo toliau apgyvendinama, kadangi atvyko zalc burgiečių ir juos reikėjo k u r nors nugabenti [...]. Tai svarbiausia 61 Lietuvos kolonizavimo p r i e m o n ė " . J i s prieštaravo G. Gekingui, maniusiam, kad Lietuva tuo metu buvo d a r retai gyvenama, o že mės sklypai likę laisvi dėl to, kad t r ū k ę žmonių, būtent — kolonistų. Įvertindami Prūsijos karalystės valdžios priemones lietuvių at žvilgiu, be to, pritardami V. Vileišio n u o m o n e i 6 2 , norėtume pa prieštarauti V. Hubačui ir kitiems VFR ostforšerinės krypties istorio grafijos atstovams, teigiantiems, kad „nacionalinių mažumų klau simas Rytų Prūsijoje nebuvo žinomas", kad Frydrichui Vilhelmui I tautybė neturėjusi jokios r e i k š m ė s 6 3 . Pavyzdžiui, ostforšeris F. Ter vėnas pripažino, kad „kolonistų imigracija v y k o pirmiausia koky bei pagerinti", todėl, anot jo, karalius ir įsakęs „nemaišyti tautų!" „Valstiečių ir miestiečių iš užsienio įkurdinimas, vykęs XVIII a. pradžioje, Prūsijai iš esmės nieko naujo nedavė, tačiau [...] ši ko lonizacija, esant visiems kitiems skirtumams, tiesiog priminė ko59
Ten
pat.
60
Beheim-Schwarzbach cit. S. 9 1 — 9 4 . 61 62 83
Beheim-Schwarzbach
M.
Colonisationswerk. . .
M.
Colonisationswerk...
Vileišis V. M i n . veik. P. 128. Hubatsch W. P r e u s s e n l a n d . . . Bd. 1. S
S. S.
95—102;
Skalweit
A
'
OD
135—136
16
63
lonizacinę Ordino veiklą [...]; atvykus svetimtaučiams, ypač į prū sų—lietuvių distriktus [apskritis. — A. M.], turėjo visai išnykti se nieji vietos gyventojai. Amžininkai tai aiškiai pajuto" [A. Lukanas ir kiti. — A. M.]. Tačiau F. Tervėnas, remdamasis T. Šyderio teze apie „ypatingą Rytų Prūsijos krašto dvasinį gyvenimą [...], politinę Prūsijos šalies energiją [...]", pateisino kolonizaciją ir 64 traktavo ją „kaip naujo valstybinio valdymo būtinumą" . Lietu vos departamento valdžia (Gumbinėje) j a u XVIII a. pabaigoje pas 65 kelbė, kad yra „viena nacija", tai yra vokiečių n a c i j a . Šie tyrinė tojai užmiršta arba ignoruoja mūsų minėtus faktus bei tai, k a d neatsitiktinai ir Frydricho II laikais daugiau kaip 95% visų užsienie čių buvo vokiečiai. Vietiniams, tai yra lietuviams ir lenkams, buvo uždrausta imti tuščius ūbus. Jis reikalavo tik vokiečių, tik juos oberprezidentui Domhartui įsakė kurdinti vakarinėse Lenkijos že mėse. U, Frėzė atvirai pareiškė, kad iš vokiečių kolonistų šis ka ralius siekė sukurti „vientisą vokiečių imperiją", „vokiečių naciją", o kolonizacija buvusi ne verslas, bet „politinis reikalas", „vokiečių 66 valstietijos sutelkimo Rytuose u ž d a v i n y s " . Vokiečių kolonistų reikšmę asimiliacijos procesui geriausiai įvertino P. Rorbachas. XX a. pradžioje jis rašė, kad dėl LDK galios Žemaitija liko vokiečių riterių neužkariauta, jos teritorija perskyrė Prūsijos ir Livonijos kraštus, dėl to į Livoniją „nepavyko t e n nugabenti vokietį valstie tį, tą tikrąjį kolonizavimo bei vokietinimo nešėją, kaip kad buvo pa daryta slaviškoje rytinės Elbės srityje ir Ordino žemėje Prūsijo 67 je" . Kolonizacija smarkiai keitė tautinę gyventojų sudėtį. A. Luk a n a s 1748 m. rašė, jog Prūsija iš kitų karalysčių ir kitokio tipo valstybių išsiskiria tuo, kad joje drauge gyvena tiek daug tautybių, skirtingų „kalba, religija, drabužiais, gyvenimo būdu, papročiais 68 ir įpročiais" . Tačiau minėti vokiečių valdžios nutarimai, potvar kiai, įsakymai ir įstatymai rodo, kad Prūsijos karalystės vyriausybė ir Prūsijos krašto valdantieji sluoksniai sąmoningai ir planingai, bet kokiomis priemonėmis siekė kolonizuoti (ir tai buvo padaryta) Ma žąją Lietuvą ir prievarta asimiliuoti vietinius gyventojus.
Kolonistų kiekis ir pasiskirstymas Prūsijos valdžios žiniomis, j a u 1711 m. pabaigoje Lietuvos provin cijoje iš 10 834 tuščių sodybų 4241 (39%) turėjo naujus šeimininkus, kurie beveik visi buvo kilę iš tos pačios Rytų Prūsijos arba kitų Prūsijos karalystės provincijų 6 9 . Tačiau, be abejo, šio migracinio 64 63 66
Terveen F. O p . cit. S. 76, 182. Beheim-Schwarzbach M. C o l o n i s a t i o n s w e r k . . .
S.
235.
BRR. H e i d e l b e r g ; Berlin, 1938. Bd. 5. S. 1 1 — 1 5 , 5 8 — 5 9 , 67, 73, 8 5 — 9 0 , 100. 67 Rohrbach P. D e r Kampf um Livland. M ū n c h e n , 1917. S. 34; cit. i š : Pakaiklis P. Raštai. P. 193. 68 Lucanus A. O p . cit. S. 181, 188. 69 DZA. Potsdam. Abt. M e r s e b u r g , R e p . 77, Tit. 4 0 8 4 . BI. 2 0 ; Keyser E. O p . cit. S. 438.
64
judėjimo negalima pagrįsti vien tokiais argumentais, kad „dauge lis ūkių, kurių savininkai buvo išmirę, atiduota netoli gyvenusiems lietuviams", k a d „Lietuvoje buvo taip tiršta gyventojų, jog didžioji 70 kiemų dalis vėl buvo u ž i m t a " . Pirma, minėtas apgyvendintas 4241 ūkis buvo visoje Prūsijoje, nors dauguma jų priklausė Lietu vos provincijai. Antra, provincijoje tuščių ūkių buvo apie 8500; trečia, joje išmirė daugiau negu pusė gyventojų. Žinoma, jei kar tu su vietiniais lietuviais skaičiuosime atsikėlėlius iš kitų Senovės Prūsijos sričių ir iš LDK, kurie taip pat gavo ūkius (vėliau buvo pašalinti), be to, jei neapsiribosime vien 1711 m., tai tuomet galbūt galime teigti, kad daugiausia tuščiuose ūkiuose įsikūrė ne kolo nistų užsieniečių iš kitų vokiečių valstybių (šveicarų, pfalciečių, nasauiečių ir kitų vokiečių), bet aukščiau išvardytų gyventojų. Ga lima spėti, kad vietiniai lietuviai (ir. jų sūnūs) gavo apie pusę, bet ne daugiau, apleistų savo kaimynų ūkių. Kartais tvirtinama, kad pirmieji svetimšaliai buvo a t v y k ę iš LDK, nes „kolonizacija iš gretimos Lietuvos [Didžiosios Lietuvos. — A. M] priviliodavo gausius imigrantus, kurie tikėjosi, Prūsijos vals 17 tybės įstatymų saugomi, gyventi palankesnėmis sąlygomis". A. Skalveitas pabrėžė, kad šios, vidinės, kolonizacijos mastas bu vo didžiausias, ji buvo pigiausia ir lengviausiai įvykdoma. Kaip jau minėta, vietinių lietuvių, užėmusių apleistus savo kaimynų ūkius, vadinti kolonistais negalima. Atrodo, kiek leidžia spręsti negau sūs šaltiniai, A. Skalveitas perdėjo lietuvių ir lenkų atsikėlimo iš Lenkijos ir Lietuvos valstybės mastą. Dėl to jis nepagrįstai manė, jog „galbūt Beheimo-Švarcbacho didžiausia klaida, kad jis nepa 72 kankamai atsižvelgė į lietuvių bei lenkų k o l o n i s t u s " . Iš tikrųjų Lietuvos provincijoje kolonistais kurdinosi žemaičiai (tąi rodo ir vėlesnis valdžios draudimas neleisti jiems apsigyventi Prūsijoje), apie ką ir rašė M. Beheimas-Švarcbachas atkreipdamas dėmesį į tai, kad juos apgyvendinti buvo pigiau negu iš toli atvykusius atė j ū n u s 7 3 . Yra žinoma, kad daugelis žemaičių ėjo lažą vokiečių dva ruose ir dėl per didelio išnaudojimo ar dėl to, kad Prūsijos valdžia draudė jiems nešioti tautinius^drabužius (dar 1681 m. kunigaikštis Frydrichas Vilhelmas potvarkiu uždraudė lietuviams rengtis k a i p vokiečiams), grupėmis bėgo atgal į Žemaitiją 7 4 . Taigi pabėgėlių valstiečių iš šių gretimų valstybių pasitaikydavo, bet, palyginti su vokiečių kolonistais, jų buvo nedaug. Kai kurių tyrėjų nuomone, 70
Pakarklis P. M a ž o j i Lietuva. . . P. 12, 22. Hubatsch W. G e s c h i c h t e . . . Bd. 1. S. 181; Hubatsch W. P r e u s s e n l a n d // Schr. W ū r z b u r g , 1966. Bd. 1. S. 16. 72 Skalweit A. R e t a b l i s s e m e n t Litauens. S. 2 8 2 . O. N a t a u , i š n a g r i n ė j ę s Įsruties a p s k r i t i e s šiaurrytinių v a l s č i ų k o l o n i s t ų t a u t i n ę sudėtį, nustatė, k a d 1 7 1 1 — 1 7 1 3 m . tarp k o l o n i s t ų b u v ę a t ė j ū n ų i š D a n c i g o , Elbingo, t a i p pat i š S e m b o s , N o t a n g o s sričių, y p a č O b e r l a n d o . T a i g i j i s p a b r ė ž ė , k a d v o k i e č i ų v a l s t i e č i a i p l ū d o i š k i t ų S e n o v ė s Prūsijos ž e m i ų , b e t n e l i e t u v i a i a r l e n k a i i š L e n k i j o s i r L i e t u v o s v a l s t y b ė s . 2r.: Natau O. O p . cit. S. 180; plg.: Mitzka W. D i a l e k t o g e o g r a p h i e d e r D a n z i g e r N e h r u n g // ZM. Berlin, 1923. H. 3 — 4 . S. 134. 73 Beheim-Schwarzbach M. C o l o n i s a t i o n s w e r k . .. S. 1 1 6 — 1 1 7 . 74 KyuiHep n. U, Y K a 3 . COH. C. 197. 71
5—8141
65
kolonizacijos pradžioje tik „kelios šeimos" iš LDK apsigyveno tuš 75 čiuose ūkiuose . Tais laikais Šveicarijoje, Pfalce, Zalcburge ir kitur vyko reli ginės kovos: katalikai persekiojo evangelikus liuteronus, refor matus ir menonitus, gyvenančius Romos bažnyčios valdose. Alpių kraštas buvo tirštai gyvenamas, jį ištikdavo nederliai, prasidėdavo brangymečiai. Tų kraštų gyventojams tai būdavo priežastis palik ti savo tėvynę, o Prūsijos karaliaus kviečiantys ediktai ir patentai skatino vykti į šią protestantizmo šalį. Svetimtaučius atėjūnus lie tuviai sutikdavo priešiškai. Dar Frydrichas I grasino „piktiems žmo nėms, kurie pašėlusiai elgiasi su k o l o n i s t a i s " 7 6 . Lietuvos provincijoje kolonistai paprastai gyveno bendruomenė mis, nors buvo ir pavienių. Didžiausios kolonijos buvo šveicarų, pfalciečių-nasauiečių ir zalcburgiečių. Iš šaltinių matyti, kad pfalciečiai, arba prancūzai (netikri švei carai), buvo vieni pirmųjų (1710—1711 m.) Lietuvos provincijos kolonistų, dauguma atvykę savo lėšomis ir sudarę šveicarų koloni jos Juciuose (prie Įsruties; Iudtschen, Judschen, Kanthausen, Veselovka, Cerniachovsko raj.) branduolį. Vadinamuosiuose šveicarų kaimuose d a r gyveno kolonistų iš Pfalco, Heseno (abi — Vokieti jos kunigaikštystės, dab. VFR teritorija), Ukermarkos, Frankonijos (Vokietijos istorinės sritys). Tarp užsirašiusiųjų šveicarais buvo net lietuvių: kolonija rūpinosi savo narių gerove, nereikėjo eiti lažo, būdavo teikiamos dar ir kitos privilegijos. Didžiųjų Beržkurių [Gross Berschkuhren, Sachovskoje, Gusevo raj.) apylinkėse 22 šveicarais užsirašiusios valstiečių šeimos buvo kilusios iš šių kraštų: 7 — iš Nasau, 4 — iš Pfalco, 4 — iš Heseno, 6 buvo lietuvių ir tik 1 tikrųjų šveicarų. Kolonistai stengėsi apsigyventi kaip galima ar čiau vienas kito, susiburti į didesnes bendruomenes. Jų globėjas A. Dona šias pastangas rėmė 7 7 . 1738 m. šveicarai pareikalavo dau giau žemės, kad visi lietuviai nuo Įsruties iki Žilių (Szillen, Schillen, rus. Žilino, N e m a n o raj.) būtų iškeldinti, nes kolonija išsiplėtė (ankstesniuose šaltiniuose nurodyta 51, o vėlesniuose — 67 šveicarų gyvenamos vietovės). Gumbinės k a r o ir domenų vadyba tokiai ak cijai nesiryžo. Nacionaliniai kivirčai ypač išsiplėtė mišriataučiame Jucių kaime. Lietuviai priešinosi šveicarų siekiams užimti jų sody bas, kaimus, gynė savo gyvavimą 7 8 . 1712—1713 m. Lietuvos provincijos tuščiuose ūkiuose apsigy veno 318 šveicarų, 921 vokiečių ir 435 vietinių gyventojų lietuvių (arba dalis iš LDK) šeimos, iš viso 1239 užsieniečių šeimosį o su v i e t i n i a i s — 1 6 7 4 šeimos. Su minėta 4241 šeima, anksčiau gavusia tuščius ūkius, iki 1714 m. 5915 tuščių ūkių j a u turėjo naujus šeimi75
Prūsų L i e t u v a ir j o s s u v o k i e t i n i m a s . Tilžė, 1932. P. 9. Beheim-Schwarzbach M. Hohenzollernsche Kolonisationen. S. 144; BeheimSchv/arzbach M. C o l o n i s a t i o n s w e r k . . . S. 3 1 ; Tetznei F. D i e S l a w e n in D e u t s c h l a n d . S. 4 3 . 77 Skalv/eit A. R e t a b l i s s e m e n t Litauens. S. 2 6 4 ; Beneim-Scftwarzbacli M. C o l o n i s a t i o n s w e r k . . . S. 110. 78 Beheim-Schwarzbach M. C o l o n i s a t i o n s w e r k . . . S. 108, 113. 76
66
79
n i n k u s , kuriuos visus valdžia laikė kolonistais. Skaičiuojant, kad vidutiniškai šeimą sudarė 5 žmonės (pagal M. Beheimą-Svarcbachą), išeitų, k a d atsikėlė apie 6200 šveicarų ir vokiečių, o skaičiuojant, kad 4,5 žmogaus (pagal A. Skalveitą) — 5575. Vadinasi, su vieti niais bei atsikėlėliais iš Lenkijos ir Lietuvos tuščiose sodybose per pirmuosius kelerius pomario metus apsigyveno apie 27 000—30 000 žmonių. Šveicarų dauguma įsikūrė Įsruties apskrityje, o pfalciečiai — tarp Įsruties apylinkių ir N e m u n o . Iki zalcburgiečių atvykimo žymiausia ir didžiausia po šveicarų buvo pfalciečių-nasauiečių (nasaviečių) kolonija. Berlyno slaptojo valstybinio archyvo duomenimis, iš Pfal co, Nasau, Heseno Kaselio (1866—1944 m. buvo Prūsijos valstybės provincija) ir kitų žemių 1721—1726 m. į Lietuvos provinciją atvy ko 1565 šeimos, arba 9539 žmonės. 446 vokiečių šeimos (2660 žmo nių) buvo apgyvendintos į dykvietes perkeltų lietuvių valstiečių ūkiuose, 949 šeimos (5865 žmonės) įsikūrė laisvoje žemėje, o kiti atvykėliai tapo k u m e č i a i s 8 0 . , Ilgainiui abi šios kolonijos sunyko: šveicarai, pfalciečiai, nasauiečiai ir kiti kolonistai sumišo su zalcburgiečiais, kurie ir dominavo t a r p kolonistų. Zalcburgiečių kolonizacija buvo didžiausia ir, anot A. Skalveito, politiniu atžvilgiu svarbiausia. 1732 m. tūkstantinės zalcburgiečių minios (manoma, apie 32 000 žmonių) užplūdo Austrijos kelius. Į Prū sijos karalystę atkeliavo 20 694 Zalcburgo vokiečiai protestantai. Į Karaliaučių (Rytų Prūsiją) jų atvyko 13 9 4 4 8 1 . Berlyne, Karaliaučiuje ir kituose miestuose, pro kuriuos keliavo zalcburgiečiai, juos, k a i p tikėjimo kankinius ir didvyrius, entuziastingai sveikino miestų val džia, didikai, dvasininkija, o eiliniai gyventojai džiaugsmo nerodė, nes atėjūnai jiems pridarydavo tik nereikalingų rūpesčių. 1732 m. rugpjūčio mėn. F. Gernė garantavo karaliui, k a d planas įkurdinti 82 Lietuvos provincijoje 20 000 kolonistų bus į v y k d y t a s . Lietuviai pasipiktino tokia monarchijos valdžios politine akcija. Kiek zalcbugriečių atvyko į Lietuvos provinciją 1732—1734 m.? Tyrinėtojai nurodo skirtingus, neretai pernelyg didelius skaičius, nes remiasi įvairiais istorijos šaltiniais. Vieni istorikai rašė, k a d į Senovės Prūsiją atvyko 17 000 arba 20 000 zalcburgiečių 8 3 (iš jų, patikrintais duomenimis, apie 2000 apsigyveno Rytų Prūsijos depar79
Skalweit A. Op. cit. S. 2 8 2 — 2 8 3 . Schmoller G. D i e p r e u s s i s c h e K o l o n i s a t i o n . . . S. se und Untersuchungen. S. 603. 80
18,
28;
Schmoller G
Umris-
8
' Gocking G. O p . cit. T e i l 2. S. 114, 1 9 9 - 2 0 6 . M. B e h e i m a s - Š v a r c b a c h a s i Prūsijos k a r a l y s t ę a t k e l i a v u s i ų j ų p a t e i k ė 2 0 0 0 0 — 3 0 000, i š k u r i ų R y t ų Prūsiją pa s i e k ė 17 0 0 0 . Zr.: Beheim-Schwarzbach M. H o h e n z o l l e r n s c h e K o l o n i s a t i o n e n S 203 2 0 6 — 2 0 7 ; Beheim-Schwarzbach M. C o l o n i s a t i o n s w e r k . . S 129—132 166 82
Gocking G. O p . cit. S. 2 1 8 . Baczko L. H a n d b u c h . . . T e i l 2. S. 142; G. S m o l e r i o d u o m e n i m i s , v i e n Lie t u v o s p r o v i n c i j o j e įsikūrė d a u g i a u k a i p 12 0 0 0 z a l c b u r g i e č i ų (Schmoller G Die V e n v a l t u n g . . . S. 66), o H. H a r m j a n c o n u o m o n e , — 18 0 0 0 (Harmjanz H. V o l k s k u n de u n d S i e d l u n g s g e s c h i c h t e A l t p r e u s s e n s // N F . Berlin, 1936 Bd 9 S 831 Len k i j o s istorijoje t e i g i a m a , k a d „1731 m . Prūsų Lietuvoje, i š d a l i e s š i a u r i n ė j e M o zūrijos dalyje, a p s i g y v e n o 20 0 0 0 z a l c b u r g i e č i ų " (Historia P o l s k i T 1 Cz 2 S 786) 83
67
tamento valsčiuose ir miestuose, o likusieji — Lietuvos provinci joje), kiti, — kad 1734 m. zalcburgiečių Prūsijoje buvo 13 009 žmo 84 nės, iš kurių Lietuvos provincijoje įsikūrė 11155 a s m e n y s ; pa galiau treti mano, jog atvyko atitinkamai 11 989 ir 10 048 kolonis 85 tai . Palyginus ir apskaičiavus visus duomenis, galima teigti, kad nuo 1732 m. iki 1734 m. rudens į Prūsiją a t v y k o 13 944 zalcburgie čiai, bet per tuos dvejus metus dėl atšiauresnio už Alpių vietinio klimato, ligų ir kitų priežasčių dalis jų išmirė, todėl liko 11989 žmonės. Iš jų Rytų Prūsijos departamento valsčiuose, bajorų dva ruose bei miestuose 1734 m. rudenį tegyveno 1854 žmonės, o kiti 10 135 — Lietuvos provincijoje, daugiausia Gumbinės žemėje, taip pat Geldapės, Įsruties, Tilžės apylinkėse, palei Nemuną (5 lent.). 1744 m. statistiniais duomenimis, Lietuvos provincijoje gyveno 10 410 zalcburgiečių, iš kurių 9096 — valsčiuose, 154 — junkerių 86 dvaruose ir 1160 — m i e s t u o s e . Visai nedidelis šių kolonistų prie augis paaiškinamas dideliu mirtingumu ir tuo, kad dalis jų, pasi baigus laisviems metams ir valdžiai netesint pažadų, iš Prūsijos bė 87 go . Dalis zalcburgiečių apsigyveno Sūduvoje (čia juos vadino zambrais). Lietuvos provincijoje įsikūrę zalcburgiečiai (1600 šeimų), 1734 m. duomenimis, pagal socialinę ir ekonominę padėtį pasiskirstė taip: valstybės lėšomis domenų žemėje apsigyveno 3836 žmonės (658 šeimos, iš jų 400 — lietuvių ūkiuose); nepaisant teikiamų privilegijų, tik 55 valstiečių šeimos (346 žmonės) pirko kulmines žemes ir t a p o kulmiškiais, 405 asmenys (129 šeimos) buvo įkurdinti daržininkais. Vadinasi, iš viso žemės gavo 842 šeimos (4587 žmonės). 3232 padienininkai, bernai bei mergos dirbo valstybiniuose palivarkuose, 88 o 320 asmenų (60 šeimų) neturėjo pastovios gyvenamosios v i e t o s . 1736 m. valstiečių sąrašai įgalina nustatyti, k a d iš 3723 kolo nistų ūkių 766 (apie 3800 žmonių) priklausė zalcburgiečiams. Taigi iš 9076 zalcburgiečių tik 41,9% tebuvo gavę valstiečių, daugiausia 84 Beheim-Schwarzbach M. C o l o n i s a t i o n s w e r k . .. S. 1 6 5 — 1 6 6 . T a č i a u iš tikrų jų, r e m i a n t i s tais p a č i a i s a u t o r i a u s d u o m e n i m i s , L i e t u v o s p r o v i n c i j o j e tada g y v e no ne 1 1 1 5 5 , o 10 135, v i s o j e S e n o v ė s Prūsijoje — ne 13 009, o 11 9 8 9 z a l c b u r g i e čiai; t o k i u s p a č i u s s k a i č i u s (10 135 ir 11 989), p a t e i k ė ir G. G e k i n g a s , k u r i s bai g ė rašyti k n y g ą tada, k a i d a u g u m a z a l c b u r g i e č i ų j a u b u v o a t v y k ę , i r k u r i s pir m a s i s n a u d o j o s i šaltiniais a p i e š i u o s k o l o n i s t u s (žr.: Gocking G. O p . cit. S. 2 2 3 , 231). D ė l t o A . S k a l v e i t a s t e i s i n g a i pabrėžė, k a d M , B e h e i m a s - S v a r c b a c h a s i š k i t ų šaltinių pateikė kitokius n e g u jo paties duomenis, tačiau Skalveitas nepastebėjo, k a d M . B e h e i m o - Š v a r c b a c h o d u o m e n y s tikslūs, t i k j ų s k a i č i a v i m a i k l a i d i n g i (žr.: Skalweit A, R e t a b l i s s e m e n t Litauens. S. 272). 85 Skalweit A. O p . cit. S. 2 7 1 — 2 7 2 ; Dundulienė P. M i n . v e i k . P. 116. 86 Gocking G. O p . cit. T e i l 2. S. 2 2 4 , 2 2 6 ; Beheim-Schwarzbach M. C o l o n i s a t i o n s w e r k . . . S. 190, 2 5 3 , 3 8 2 — 3 8 3 . N e g a l i m a sutikti su O. N a t a u p a r e i k š t a n u o m o n e , k a d „ y p a č g a u s i a i v o k i e č i ų k o l o n i s t ų a t v y k o pirmąjį d e š i m t m e t į p o m a r o ( 1 7 1 0 — 1719 m.), n e s , a n o t jo, 1 7 1 9 — 1 7 4 4 m . j ų s k a i č i u s t e p a d i d ė j o 5 0 % . Zr.: N a t a u O . Op. cit. S. 195. 87 Terveen F. Op. cit. S. 183; Prūsijos v a l d ž i o s g r o m a t o s . V., 1960. P. 2 2 , 1 4 7 ^ 150. 88 Skalweit A. O p . cit. S. 2 7 4 ; Beheim-Schwarzbach M. O p . cit. S. 1 6 5 — 1 6 6 , 190.
68
89
pašalintų nuo žemės lietuvių, ūkius . Dalis vargingųjų, kaip manė Vydūnas, greičiausiai dar gyveno lietuvių namuose, gulėjo užkros 90 nyje ir norėjo, kad juos aprūpintų l i e t u v i a i . Tarp jų galėjo būti ir tokių, kuriuos ūkiškai pajėgesni lietuviai priėmė dirbti padieni91 ninkais . Ilgainiui dalis ir šių kolonistų gavo ūkius. 1743 m. iš Sta lupėnų (dirbo mokyklos rektoriumi) atvykęs kunigauti į Tolmin kiemį K. Donelaitis buvo paskutiniųjų zalcburgiečių (zalcbergeriai) įkudinimo ir lietuvių iškeldinimo iš jų ūkių liudininkas. Tuomet parapijoje buvo amtmonas, domenų nuomotojas, 5 kulmiškiai (Done laičio ir kitų lietuvininkų vadinami karališkaisiais kelmėnais) ir 200 lažininkų. Jis rašė, kad, valdant amtmonui K. H. Beringui, keli lietuvių valstiečiai (būrai) buvo iškeldinti, o jų žemė priskirta prie dvaro žemės. Jo įpėdinis T. Ruigys rašte (apie 1743 m.) Gumbinės k a r o ir domenų vadybai pranešė: ,,[.. .] prie Tolminkiemio gyvenę valstiečiai buvo iškelti į kitus kaimus, o buvusios jų žemės pri jungtos prie dvaro [...]". Tas pat Tolminkiemyje buvo padaryta dar 1732 m., zalcburgiečių atvykimo metais, įsteigus karališkąjį 92 (valstybinį) dvarą . Yra žinoma, kad Tolminkiemio valsčiuje zalc burgiečiai ir kiti vokiečiai, gavę valstybinėse žemėse valstiečių ūkius, sudarė apie 65% tokių pat lietuvių ūkių (šeimų; 8 lent.). Abejo tina, ar XVIII a. viduryje Tolminkiemio parapijoje 2/3 gyventojų 93 sudarė vokiečiai . 35% lietuvių yra tik tie, kurie dar išlaikė savo ūkius (nebuvo iš jų išvaryti), o j u k buvo neturinčių ūkių ir prieš kolonizaciją. Taigi tuomet įvairių socialinių sluoksnių lietuvių, dar nepradėjusių nutausti, Tolminkiemio valsčiuje gyveno gerokai dau giau (skaičiaus nežinome — nėra statistinių duomenų), veikiausiai gausiau negu atėjūnų. Vienodas kolonistų ir lietuvių kaimų skai čius (po 23), kuriuose gyveno ūkininkai (8 lent.). Kas kita, kai mano ma, kad XVIII a. antrojoje pusėje pačiame Tolminkiemyje lietuvių 94 teliko 1/4 . Kolonistai buvo įkurdinami lietuvių ūkiuose, todėl jie išplito grupėmis plačioje teritorijoje, įsimaišė į lietuvių gyvenamus kaimus. Iš 6 lentelės matyti, kad viename kaime vidutiniškai buvo trys zalcburgiečių ūkiai. Nuo XVIII a, vidurio kolonistai jau buvo apgyvendinami tik ištisiniais kaimais (tokios gyvenvietės buvo va dinamos zalcburgiečių kaimais), kompaktinėmis grupėmis, iš 7 len telės matyti, kokia marga kolonistų masė (32 tautybių ir kraštų) įsimaišė į čiabuvių lietuvių tarpą. 3/4 jų sudarė Pietinės Vokieti jos vokiečiai. Frydricho Vilhelmo I planas tuščiuose Lietuvos provincijos kai muose apgyvendinti tik vokiečių tautybės žmones ypač silpnai bu89 Schmoller G. U m r i s s e u n d U n t e r s u c h u n g e n . S. 588; Vileišis V. M i n . v e i k . P. 127. Pastarasis p a t e i k ė 3 8 % , n e s a p s k a i č i a v o iš v i s ų z a l c b u r g i e č i ų (10 000), o rei k i a imti tik k a i m o ž m o n e s . 90 Vydūnas. Op. cit. S. 2 8 8 . 91 92
S. 44. 93
P. 10. 94
Beheim-Schwarzbach M. Donelaitis K. Raštai. Kuzmickas
V.
Min.
Op. cit. P. 4 2 9 , veik.
P.
S. 1 5 1 — 1 5 2 . 457; Tetzner F. 164;
Donelaitis
Lebedys J. S e n o j i l i e t u v i ų literatūra. P.
K.
Die
Slawen
Raštai
/
in
Įvadas
Deutschland. L.
Gineičio
198.
69
vo įvykdytas šiaurinėje Lietuvos provincijos dalyje: Klaipėdos ir Tilžės apskričių septyniuose valsčiuose nebuvo nė vieno kolonisto. Apskritai Klaipėdos apskrityje tegyveno trys vokiečių (ne zalc burgiečių) valstiečių šeimos (Priekulės valsčiuje). Kitų 42 šios pro vincijos valsčių gyventojai buvo įvairių tautybių. 35 valsčių 153 kaimuose (8,7% visų kaimų) atskiromis kolonijomis buvo įsikūrę 95 vien kolonistai, 946 kaimuose (54%) gyveno tiktai lietuviai , o kiti 654 kaimai (37,3%) buvo įvairiataučiai (8 lent.). Skaičiuojant iš vi sų Lietuvos provincijos (49 valsčių) kaimų skaičiaus (1753), viename jų vidutiniškai gyveno 2,1 kolonisto ir 4,8 lietuvių šeimos, iš viso — septynios lietuvių ir kolonistų valstybinių valstiečių šeimos. Įvai riataučiuose 42 valsčiuose gyveno 5903 lietuvių ir 3723 vokiečių 96 šeimos, t. y. lietuvių buvo 2180 šeimų daugiau. 17 v a l s č i ų (16 jų buvo Įsruties ir 1 Ragainės apskr.) kolonistų buvo 605 šeimomis daugiau negu lietuvių: vokiečių 2183 ir lietuvių 1478 šeimos (8 lent.). Apskritai Lietuvos provincijos trijose apskrityse (Įsruties, Ra gainės ir Tilžės), k u r apsigyveno visi šios provincijos kolonistai, 1736 m. buvo 6137 lietuvių valstybinių valstiečių ūkiai ir 3720 tokių pat kolonistų ūkių. Vadinasi, kolonistai šiose lietuviškose žemėse 97 s u d a r ė 37,7% visų valstybinių valstiečių (8 lent,). Daugiausia ko lonistų buvo Mažosios Lietuvos pietryčiuose ir rytuose. Labiausiai kolonizuotos — Gumbinės, Stalupėnų, Geldapės, Darkiemio ir Pi liakalnio apylinkės, tai yra pasienio su Didžiąja Lietuva zona, dėl ko ir lietuvių asimiliacija XIX a. čia vyko sparčiausiai. 1751—1756 m. į lietuviškus valsčius atsikėlė dar apie 1220 kolo nistų, bet po Septynerių metų karo kaimiečiai daugiau beveik ne vyko. XVIII a. antrojoje pusėje kolonistai keliavo į miestus. To dėl tuo metu vokiečių, kaip ir lietuvių, kaimiečių padaugėdavo dėl natūralaus prieaugio, ir ilgainiui kiekybinis tautybių santykis turėjo keistis. Dėl šių priežasčių XVIII a. antrojoje pusėje kolonis tų ir santykinai, ir absoliučiai sumažėjo, o lietuvių padaugėjo. 1736 m. Valdaukelio (Valdaukadėlis; Waldaukell, Waldaukadell, 95 Nežinia, k u o m o t y v u o d a m a s ir iš kokių šaltinių p a ė m ę s duomenis, V. N a u s ė d a s a p s k a i č i a v o , k a d i š „ b u v u s i ų 1830 l i e t u v i š k ų k a i m ų n e m i š r i ų t a u t y b ė s atžvil g i u i š l i k o tik 3 5 . D a u g e l i s k a i m ų v i r t o ištisai v o k i š k a i s " . Bet juk v i e n K l a i p ė d o s apskrityje i š 4 3 0 k a i m ų t i k trijuose g y v e n o t r y s v o k i e č i ų š e i m o s . Grynai v o k i š k ų kaimų, k a i p r o d o 8 l e n t e l ė , b u v o 153. Plg.: Nausėdas V. M i n . v e i k . P. 3 2 3 . 96 P. K u š n e r i s (YKa3. con. C. 1 9 4 — 1 9 6 ) rašė, k a d 10-yje v a l s č i ų v o k i e č i ų k o l o n i s t ų š e i m ų b u v o d a u g i a u n e g u lietuvių, t a č i a u tai k l a i d i n g a . 97 Kai k u r i e t y r i n ė t o j a i t e i g ė , k a d n u r o d y t i k o l o n i s t a i sudarė šitokį v i s ų Lie t u v o s p r o v i n c i j o s g y v e n t o j ų p r o c e n t ą . T a č i a u n e g a l i m a pamiršti, k a d čia y r a tik v a l s t y b i n i ų v a l s t i e č i ų ūkiai ( l i e t u v i ų b u v o 1 2 0 9 0 š e i m ų , arba 5 5 0 0 0 — 6 0 0 0 0 ž m o nių, m ū s ų p r o c e n t a s i š v e s t a s i š m a ž d a u g 3 5 % š i o s p r o v i n c i j o s g y v e n t o j ų , tiksliau, i š 4 0 % k a i m i e č i ų ) . Šių k a t e g o r i j ų v a l s t i e č i ų y p a č p a d a u g ė j o z a l c b u r g i e č i ų k o l o n i z a c i j o s ( 1 7 3 2 — 1 7 3 6 ) m e t a i s , kai k e l i šimtai l i e t u v i ų š e i m ų b u v o i š k e l d i n t o s i š ū k i ų i r p a v e r s t o s b e ž e m ė m i s . D ė l t o Įsruties a p s k r i t y j e l i e t u v i a i sudarė 5 2 % ū k i u s turin čių v a l s t y b i n i ų v a l s t i e č i ų , bet, p a l y g i n t i s u b e n d r u t o s a p s k r i t i e s g y v e n t o j ų skai čiumi, l i e t u v i ų p r o c e n t a s b u v o g e r o k a i didesnis. A t i t i n k a m a i v i s o j e L i e t u v o s pro v i n c i j o j e l i e t u v i ų p r o c e n t a s ( v a l s t y b i n i a i v a l s t i e č i a i sudarė 6 9 , 2 % , plg. 8 lent.) ir gi t u r ė t ų būti d i d e s n i s .
70
Stepnoje, Nesterovo raj.) valsčiuje turinčių ūkius lietuvių buvo mažiausiai iš visų Lietuvos provincijos valsčių (33%; šiame valsčiuje smarkiai siautėjo maras; 8 lent.), o 1760 m. padaugėjo daugiau k a i p dvigubai (iki 70,5%). Panašūs demografiniai procesai v y k o Tolmin 98 kiemio ir kai kuriuose kituose valsčiuose . A n t r a vertus, O. Natau, išnagrinėjęs keturių Ragainės apskrities (Diržkiemio, Grumbkovkaičių (Grumbkowkaiten, Grumbkowsfelde, Pravdino), Užpjaunių (Uschpiaunen, Nikitovka), Liepgalio (Loepegallen, Lobegallen, Tolstovo; visos gyvenvietės Krasnoznamensko raj.) ir dviejų Įsruties ap skrities (Kusų (Kussen, Vesnovo, Krasnoznamensko raj.) ir Brokupėnų (Brackupoenen, Brakuponen, Kubanovka, Gusevo raj.) valsčių (visi XX a. pirmojoje pusėje sudarė atskirą Piliakalnio apskritį) gyventojų pavardes pagal malimo ir žemės mokesčių sąrašus, teigė, k a d nuo 1736 iki 1744 m. valstiečių santykis pagal tautybę iš esmės nepasikeitė, nors pietinėje dalyje vokiečių netgi šiek tiek padidė 99 jo . Bet j a u nuo XIX a. kalbančiųjų lietuviškai nuolat mažėjo, ir kuo toliau į pietus, tuo labiau (nors lietuvių pagal kilmę daugė jo). XVIII a. nutautimas vyko lėtai, o XIX a. — gana sparčiai. Tad kiekgi iš viso kolonistų apsigyveno Lietuvos provincijoje n u o 1710 m. iki XVIII a. vidurio? Ir šiuo atveju tyrinėtojų nuomonės skirtingos. Pateikti skaičiai svyruoja t a r p 17 000 ir 30 000 asme 10 nų °. Tikslesnį kolonistų skaičių nustatyti sunku, nes tuščios že mės buvo duodamos ne tik kolonistams. Kolonizacijos statistika nepastoviai registruodavo pabėgusius kolonistus, ir nežinoma, kiek tokių pabėgimų būdavo nutylima. Apskritai nuolatinė valstiečių judėjimo dinamika nebuvo tiksliai registruojama. M. Beheimas-Švarcbachas pateikė labai vertingus 1736 m. duo menis, apibūdinančius Lietuvos provincijos valstybinių dvarų bau 101 džiauninkų (šeimomis) pasiskirstymą tautybėmis pagal k a i m u s . Apibendrinus visus duomenis ir palyginus tyrinėtojų nuomones, galima teigti, kad 1710—1736 m. masinės kolonizacijos laikotarpiu Lietuvos provincijoje įsikūrė apie 23 000, o iki Septynerių metų k a r o pradžios — 24 000 svetimtaučių kolonistų iš Vidurio ir Vaka rų Europos kraštų (tai yra, jų padaugėjo tūkstančiu). Kurią Lietuvos 98 Vileišis V. M i n . v e i k . P. 130; Endzinas A. T o l m i n k i e m i o parapija XVIII am žiuje. P. 145. 99 Natau O. O p . cit. S. 193. 100 N e g a l i m a sutikti su P. Kušneriu, t e i g u s i u , k a d 1 7 1 9 — 1 7 3 6 m. į L i e t u v o s p r o v i n c i j ą p e r s i k ė l ė 3 0 000 k o l o n i s t ų , kurių d a l i s b u v o a p g y v e n d i n t a „ G u m b i n ė s rajone", o a p i e 18 0 0 0 (3727 š e i m o s ) — Įsruties, R a g a i n ė s ir K l a i p ė d o s a p s k r i t y s e . J e i g u ir sutiktume, k a d a t v y k o 30 000 k o l o n i s t ų , tai, o f i c i a l i a i s statistiniais 1736 m. d u o m e n i m i s , 3 7 2 3 (arba 3727) š e i m o s g a v o ū k i u s Įsruties, R a g a i n ė s i r T i l ž ė s apskri t y s e , o kiti s a v o ū k i ų k o l k a s n e t u r ė j o ; t a i g i n e g a l i m a laikyti, k a d tik „ G u m b i n ė s rajone" a p g y v e n d i n t i k o l o n i s t a i ū k i ų n e g a v o , o įsikūrę k i t u o s e v a l s č i u o s e — g a v o . B e t o , K l a i p ė d o s a p s k r i t i e s g a l i m a i r n e m i n ė t i , t a č i a u n e r e i k i a praleisti T i l ž ė s aps k r i t i e s (žr. Kyuinep J7. M. YKa3. COT. C. 194). V i e n i t y r i n ė t o j a i apsiribojo 1 7 1 9 — 1736 m,, tai y r a i n t e n s y v i a u s i o s k o l o n i z a c i j o s m e t a i s , kiti — karaliaus F r y d r i c h o V i l h e l m o I mirtimi (1740 m.); k a i k u r i e n e p a i s ė 1 7 1 0 — 1 7 1 9 m. l a i k o t a r p i o . Tiks l i a u b ū t ų g a l u t i n e c h r o n o l o g i n e riba l a i k y t i S e p t y n e r i ų m e t ų karo pradžią, t . y . X V I I I a. vidurį, kai k o l o n i s t a i l i o v ė s i v y k ę į L i e t u v o s p r o v i n c i j o s kaimus. 101 Beheim-Schwarzbach M C o l o n i s a t i o n s w e r k . . . S. 1 1 0 — 2 9 8 .
71
provincijos gyventojų dali jie sudarė? Pirmiausia reikia nustatyti bendrą minėtos provincijos gyventojų skaičių. Lietuvos ir Mozū rijos valsčiuose 1735 m. gyveno 201 800 žmonių, bajorų dvaruo s e — 14 245, iš viso — 216 045 žmonės. Dešimtyje Lietuvos provin cijos miestų gyveno 22 542 žmonės, o aštuoniuose Mozūrijos mies t u o s e — 7945, iš viso — 30 487 gyventojai. Apskritai Lietuvos pro vincijoje ir Mozūrijoje buvo 246 532 gyventojai; iš jų Lietuvos !G2 provincijoje — apie 172 000 , kurių apie 23 000 buvo kolonistai. Atėmę Lietuvos provincijos 10 miestų apie 15 000 gyventojų vokiečių (reikia manyti, kad iš 22 542 miestiečių ne mažiau kaip 6 0 0 0 — 8 0 0 0 buvo lietuviai; vokiečių feodalų ir administracijos bu vo nedaug), gauname, kad 1736 m. Lietuvos provincijoje gyveno apie 134 000 (78,0%; galbūt iki 8 0 % , arba 137 000) tikrų lietuvių. Kolonistai tesudarė 13,4%, arba 1/7—1/8, šios provincijos gyventojų 103 dalį . Deja, neturime žinių apie kitų lietuviškų žemių, buvusių už Lietuvos provincijos ribų (ypač Labguvos, Vėluvos, Šakių, Žuvi ninkų, Girdavos, Nordenburgo, Angerburgo, Frydlando valsčių), kolonizavimą. Bet čia XVIII a. pirmojoje pusėje kolonizacija buvo k u r kas mažesnė. Prūsijoje 1713 m. gyveno apie 440 000 žmonių. Dėl natūralaus prieaugio ir kolonistų antplūdžio 1740 m. šio krašto gyventojų padaugėjo iki 600 000, o 1755 m. čia gyveno 700 000 žmonių, tai yra tiek pat arba daugiau gyventojų negu jų buvo iki 1709—1711 m. 104 didžiojo maro . Be abejonės, po m a r o ir kolonizacijos Prūsijos lietuviai gyve no ne taip kompaktiškai kaip anksčiau, nes daugelyje kaimų įsi kūrė kitų tautybių žmonių. Tačiau bent jau Lietuvos provincijoje ir Labguvos apskrityje (iki Deimenos) lietuvių kalbos riba nepa kito. XVIII a. ši provincija gyventojų dauguma (ir vietovardžiais) iš esmės liko lietuviška, oficialiai vadinta Litauen (arba Litthauen), juridiškai ji tapo atskiru nuo Karaliaučiaus priklausomos Prūsijos dalies vienetu. Lietuvių lyginamasis svoris vėl ėmė keistis jau vėliau — XIX a., kai, kapitalizmui plėtojantis, susilpnėjo luominis sluoksnių užda rumas ir patys lietuviai ėmė sparčiai asimiliuotis.
102
Beheim-Schwarzbach M. Op. cit. S. 6 1 . 1 0 3 Vydūnas (Op. cit. S. 2 8 4 , 316) rašė, k a d k o l o n i s t ų a p s i g y v e n o 20 000, o l i e t u v i ų b u v o 160 0 0 0 — 180 000, t a i g i k o l o n i s t a i t e s u d a r ė 1/8—1/9 v i s ų g y v e n t o j ų dalį. Pakarklis (Mažoji Lietuva. .. P. 1 2 — 1 3 , 21) t e i g ė , k a d po m a r o i š l i k o a p i e 160 0 0 0 — 2 0 0 0 0 0 l i e t u v i ų , o k o l o n i s t a i t e s u d a r ė l / 6 dalį. J i s reziumuoja: „Prileidus, kad, be z a l c b u r g i e č i ų , į L i e u v ą b ū t ų b u v ę a t g a b e n t a dar a p i e 10 000 k i t o k i ų k o lonistų, tai i r t u o m e t l i e t u v i a i s u d a r y t ų v i r š 8 0 % v i s ų g y v e n t o j ų " . 104 Schmoller G. D i e V e r w a l t u n g . . . S. 67; 2r. K. L o m e j e r i o r e c e n z i j ą // A M . K o n i g s b e r g , 1789. Bd. 16. S. 4 8 0 ; Bock F. O p . cit. Bd. 1. S. 2 2 6 — 2 2 8 .
72
SOCIALINĖS EKONOMINIUS IR TEISINĖS LIETUVIŲ PADĖTIES YPATYBES XVIII a. Žemėvaldos bei žemėnaudos pasiskirstymas Tautinę lietuvių valstiečių padėtį lėmė ir socialinės ekonominės jų gyvenimo sąlygos. Kalbant apie pastarąsias, visų pirma reikia ištirti feodalų ir valstybinės (domenų) žemėvaldos bei t e n gyvenu sių valstiečių teritorinį pasiskirstymą. Vokiečių ordino laikais Lietuvos provincijoje, Mozūrijoje bei Šakių apylinkėse (Semboje) riteriai valdų mažai teturėjo. Sembos pusiasalio vokietybė beveik nepalietė, vokiečių činšinių kaimų bu vo nedaug. Po Torūnės taikos (1466 m.), ypač kunigaikštystės lai kais, atsirado pavienių bajorų dvarų, pirmiausia Reino, Lėceno ir Angerburgo (Mozūrijoje) bei Geldapės apylinkėse. Notangos sri tis, ypač teritorija tarp Vėluvos, Alnos, Frydlando ir Girdavos, buvo anksčiau sukrikščioninta negu karų arena tapusios N a d r u v a ir Skalva. Notangos srityje apsigyventi ir ūkininkauti susidarė palankes nės sąlygos, dideles feodalines valdas čia įsigijo vokiečių feodalai — didikai, Prūsijos ministrai ir generolai: V. Oilenburgas (prie Barštino), A. ir H. Tetau (Angerburgą su apylinkėmis), Finkenšteinas, Farenhaidas ir k i t i ! . XVIII a. pradžioje junkeriams atiteko dideli Brandenburgo (Ušakovo, Gurjevsko raj.), Kentšino, Morongo, Šventapilio, Prūsų Yluvos apskričių valstybinių žemių (domenų) masy vai. Daugiau kaip 800 ūbų (13 600 ha) dvarų kompleksą Norkyčiuose ir kituose valsčiuose tada pirko Lietuvos karaliumi vadina 2 mas Leopoldas fon Anhaltas-Desau , Girdava ir Nordenburgas su 3 apylinkėmis priklausė pagarsėjusių junkerių Šlybenų dinastijai . Savo dvarus feodalai ėmė kurti ir Semboje. Šiaurinė Lietuvos pro vincijos dalis buvo vėliausiai kolonizuota, junkerių tėvonijų joje buvo rečiausiai. Šilutės ir Lankos (Pakalnė; Niederung) apylinkes XVII a. daugiausia sudarė raistai ir pelkės. Savo dvarams feodalai rinkosi derlingiausias ž e m e s 4 . Svarbiausia priežastis (kitos — O r d i n o laikais — aptartos p. 49), dėl ko šiaurinėse lietuviškose srityse mažiausiai buvo bajorų dvarų, yra ta, kad kunigaikščių valdymo metais atgyveno sena Vokiečių ordino viešpatavimo epochos rite rių tarnyba. Lietuvos provincija buvo apgyvendinama tokiu metu, kai laisvų žemių su valstiečiais j a u nebuvo, todėl kurti naujus dvarus nebuvo sąlygų. A n t r a vertus, Mažojoje Lietuvoje b u v o daug medžioklei tinkamų plotų, todėl kunigaikščiai neskubėjo da lyti didelių valdų feodalams. 1
Horn A. U r k u n d e n . . . S. 2 0 8 ; Horn A. D a s H a u p t a m t Insterburg. S. 50. K o p p J. B e i t r a g e zur Chronik d e s o s t p r e u s s i s c h e n G r u n d b e s i t z e s . M e m e l , 1913. Bd. 1. S. 74. 3 Horn A. U r k u n d e n . .. S, 2 0 8 ; Horn A. D a s H a u p t a m t Insterburg. S. 50; Go'rlitz W. O p . cit. S. 100, 151. 4 Beheim-Schwarzbach M. C o l o n i s a t o r i s c b . e s . . . S. 1; Kopp J. B e i t r a g e zur C h r o nik. . . S. 56, 74, 100. 2
73
Iš 9 lentelės matyti, k a d daugiausia (60% Prūsijos dvarų) ir di džiausių privačių dvarų XVIII a. pirmojoje pusėje buvo Notangos srityje. 6—12 ūbų (100—200 ha) dvarai Prūsijoje buvo laikomi vidu tiniais. Didelį dvarą sudarė mažiausiai 25 ūbai (425 ha) žemės. Ba jorų, dvarų, turinčių 12—30 ūbų (200—500 ha) žemės, buvo daugiau sia, o 3—4 ūbų (50—70 ha) ūkius valdė kulmiškiai. Ši lentelė rodo ne visas dvarininkų žemes, bet ūkių dydį, nes buvo feodalų žemėval dų, kurias sudarė keletas kompleksinių dvarų, vidutinio dydžio pahvarkų skirtinguose valsčiuose ir net apskrityse. Sunykusius bajorų ir kulmiškių dvarus pirko Frydrichas Vilhel 5 mas I ir steigė juose domenus, kuriuose apsigyveno kolonistų . 5 3 720 m. Prūsijoje buvo 576 bajorų dvarai, arba 1 1 % visų d v a r ų , iš 10 lentelės galima nustatyti, kad XVIII a. pabaigoje, Prūsijos ka raliams pradėjus nuomoti ir perleisti domenus bajorams, privačios žemėvaldos gerokai padidėjo. Antai XVIII a. pradžioje 100—200 ha dvarai buvo laikomi vidutiniais, o prieš baudžiavos panaikinimą tokio dydžio dvarai tapo smulkiais, vidutiniais — 400—1000 ha, di deliais — 1000—5000 ha, labai dideliais — iki 10 000 ir daugiau ha. Apskritai, kaip rado 10 lentelė, daugiausia junkerių dvarų (4/5) buvo Oberlando ir Notangos srityse, t. y. Prūsijos vakarinėje, pieti nėje ir centrinėje dalyse, k u r tada gyveno dauguma vokiečių, suvokietėjusių prūsų ir lenkų (įdomu, k a d j a u Ordino laikais prūsu valstiečių mažiausiai buvo Marienburgo, Elbingo, Ostrudos komtūrijose: kryžiuočiai tas žemes pirmiausia užkariavo, ir prūsai bėgo į gretimas, dar neužkariautas teritorijas). 2000—5000 ha dvarai su darė 7% visos bajorų žemėvaldos. Tai paneigia daugelio VFR is 7 torikų, ekonomistų, sociologų (V. Gerlico, V. Kūno, F. H e n i n g o ir kt.) tvirtinimus, kad Prūsijoje nebuvo junkerių latifundijų, o tik įprastiniai dvarai, todėl, anot jų, junkerija nesudarė ekonomiškai stipraus luomo; tarybiniai tyrinėtojai esą pervertina jos politinį svorį ir reakcinį vaidmenį stiprinant prūsiškąjį militarizmą bei ab soliutizmą. J u n k e r i ų politinė galia buvo stipri: ostforšeriai neat sižvelgia, kad Prūsijoje tuomet miestų buvo mažai ir tie patys men ki (žymesni tik Karaliaučius, Klaipėda, Tilžė). Prūsijos oberprezidento barono J. Šrėterio duomenimis, 1802 m. Lietuvos departamente 117 510 niagdeburginių ūbų žemės sudarė domenai, o bajorai valdė 16 612 ubų. Rytų Prūsijos departamente — atitinkamai 101 848 ir 84 401 u b a s 8 . Apskritai Rytų Prūsijos departamente domenų žemė valda sudarė 51,3% visos dirbamos žemės, o Lietuvos — 86,5%. XVIII a. pabaigoje Prūsijoje 65% žemės priklausė domenams (su kulmiškių ir laisvųjų valstiečių nuosavybe), 3 0 % — b a j o r a m s ir 5% — m i e s t a m s . 55% valstiečių ūkių buvo karaliaus, 2 0 % — bajoru valdžioje, o 2 5 % — l a i s v ų j ų valstiečių n u o s a v y b ė 9 . Lietuvos de5 Lucanus A. O p . cit. S. 185, 2 3 9 — 2 4 0 ; Goldbeck J. O p . cit. T e i l 1. S. 66; A u s g e w a l t e U r k u n d e n / H e r a u s g . v o n W. Altmann. Bd. 1. S. 9 6 — 9 9 . 6 Wachter H. O s t p r e u s s i s c h e D o m a n e n v o r w e r k e im 16. u n d 17. Jahrhundert. VVūrzburg, 1958. S. 9 1 . 7 Gdilitz W. Op. cit.; Kuhn W. O p . cit.; Henning F. O p . cit. 8 Kopp J. G e s c h i c h t e d e s L a n d k r e i s e s Tilsit. S. 4 1 . 9 P r e u s s e n . E p o c h e n u n d P r o b l e m e s e i n e r G e s c h i c h t e . Berlin, 1964. S. 2 0 .
74
partamente bajorams priklausė vos 7% (2300 ūkių) visų valstiečių, 10 o Rytų Prūsijos — 3 3 % (8400) . Vadinasi, didžioji privačių feodalų valdų dalis telkėsi vokiškose ir lenkiškose apskrityse, o lietuviško se v y r a v o valstybinė žemėvalda. Tačiau reikia nustatyti, kuriuose Lietuvos apskrityse ir valsčiuose dominavo privati žemėvalda, o kuriuose domenai: tai turėjo reikšmės lietuvių asimiliacijai, Dau giausia junkerių dvarų (19) buvo Darkiemio Įsruties ir Geldapės apskrityse: atitinkamai 3/8, 1/5 ir 2/9 visos dirbamos žemės ploto (toks pat santykis Mozūrijos Angerburgo ir Alėckos apskrityse); taip pat Norkyčių, Didžiųjų Bubainių, Puškiemio (Puschdoii, Puškarevo, Cerniachovsko raj.), Rautenburgo (Rautenburkis,_Rautenberkis; Rautenburg, Uzlovoje; dabartinė gyvenvietė susikūrė Rautenburgą sujungus su Barašeliais (Baraschelen) ir Kamantais (Kamanten) — Krasnoznamensko raj.), Ernstburgo (Einstbuig, Sady, 12 Ozersko raj.) dvarų k o m p l e k s a i . Savų valdų junkeriai neturėjo Šilutės ir, galima sakyti, Stalupėnų (tepriklausė vos V35 dalis visos žemės) apskrityse, tik keli jų dvarai buvo Klaipėdos, Tilžės, Gum binės ir Piliakalnio apskrityse. Lietuviai valstiečiai daugiau žemės turėjo ten, kur vokiečiai valdė mažesnes feodalines tėvonijas: Ši 4 lutės ir Piliakalnio apskrityse /s visos dirbamos žemės, Stalupėnų — 8 5 3 13 /n, Tilžės — / 6 , Gumbinės — / 4 . Taigi didžiausia vokiečių junke rių žemėvalda susidarė Lietuvos provincijos pietuose bei pietry čiuose, gerokai mažiau jų dvarų buvo centrinėje ir rytinėje dalyje, o mažiausiai — šiaurėje (Klaipėdos krašte; sąvoka ir teritorinis-administracinis vienetas atsirado po Pirmojo pasaulinio karo). XVIII a. pabaigoje Lietuvos provincijoje buvo 23 000 valstybi 14 nių ir tiktai 1800 bajorų valstiečių ū k i ų . Beveik visi kolonistai vokiečiai ir dauguma lietuvių buvo valstybinių dvarų valstiečiai. Tačiau XVIII a. pabaigoje karalius Prūsijos valstybinius dvarus ėmė gausiau nuomoti, užrašinėti ar pardavinėti feodalams. Dėl to iki baudžiavos panaikinimo dauguma lietuvių baudžiaunininkų atsi dūrė tiesioginėje jų valdžioje, o vokiečiai kolonistai iš esmės toliau liko karališkieji valstiečiai — paprastai gyveno neišnuomotose domenų 10 Henning F. Bauernwirtschaft und B a u e r n e i n k o m m e n in O s t p r e u s s e n im 18. J a h r h u n d e r t (toliau — Bauernvvirtschaft...). VVūrzburg, 1969. S. 1; Henning F. Herrschaft u n d B a u e r n u n t e r t a n i g k e i t // J A U . VVūrzburg, 1964. Bd. 14. S. 113. 11 Teritoriniai v i e n e t a i i m a m i p a g a l 1 8 1 5 — 1 8 1 8 m . teritorinį administracinį suskirstymą, kai L i e t u v o s p r o v i n c i j a v i e t o j 4 h a u p t a m t ų b u v o p a d a l y t a į 10 ap s k r i č i ų (Landrathliche Kreis — statusą turinti apskritis): D a r k i e m i o , G e l d a p ė s , Gum binės, Įsruties, Lankos, Piliakalnio, R a g a i n ė s , S t a l u p ė n ų , Š i l u t ė s ir Tilžės. D i d e s n ė K l a i p ė d o s apskr. d a l i s p e r d u o t a K a r a l i a u č i a u s a p y g a r d a i . 12 D e r Regierungs-Bezirk G u m b i n n e n . . . G u m b i n n e n , 1818. S . 5 — 2 0 , 3 3 — 4 5 , 6 2 — 7 5 , 8 9 — 1 0 0 ; Lucanus A. Op. cit. S. 3 9 0 — 3 9 3 , 4 0 0 — 4 0 3 , 4 1 4 — 4 1 6 , 4 3 3 ; Horn A. U r k u n d e n . . . S. VII, X I I I — X V , 2 1 8 — 2 2 0 ; Rogge A. G e s c h i c h t e d e s K r e i s e s Dark e h m e n . S. 4 2 — 5 5 ; Kopp J. B e i t r a g e zur C h r o n i k . . . S. 2 3 — 3 1 , 4 8 — 5 2 , 5 7 — 5 8 , 63—78, 96—99, 105—106, 169—250. 13 Goldbeck J. O p . cit.; Haxthausen A. O p . cit. Bd. 1; D e r R e g i e r u n g s b e z i r k G u m b i n n e n . . . S . 2 0 — 2 7 , 7 9 — 8 9 , 1 0 8 — 1 2 3 ; Bfttens A . H e i m a t k u n d e d e s K r e i s e s M e m e l . M e m e l , 1914. S. 2 3 — 2 4 ; Sembrilzki J. G e s c h i c h t e d e s K r e i s e s M e m e l . S. 32, 3 6 — 4 2 , 4 9 — 5 0 , 5 8 — 6 1 , 63, 7 8 — 7 9 , 9 1 — 9 6 , 9 9 — 1 0 0 . 14 Kern A. B e i t r a g e zur A g r a r g e s c h i c h t e O s t p r e u s s e n s // FBPG. Leipzig, 1901. Bd. 14. S. 1 8 2 — 1 8 3 .
75
15
dalyse (1800 m. tokios dalys sudarė 11%) . Gausiausi ir turtin giausi bajorams priklausomų valstiečių kaimai buvo vokiečių kai mai: Oberlando ir Notangos srityse. Brandenburgo, Kentšino, Nei denburgo ir Morongo apskrityse gyveno 80% visų Rytų Prūsijos departamento privačių dvarų valstiečių. Mažiausiai tokių ūkių 16 buvo Sembos srityje . Apskritai Lietuvos provincija buvo labiau domenų (karališkų jų žemių) kraštas. Sembos pusiasalyje vyravo dvarų su laisvaisiais žmonėmis ūkis, Marienverderio provincija — laisvųjų činšininkų, o Mozūrija-—kulmiškių žemė. Kuimiškiai (Kolmische Gutsbesitzer, 17 Kolmer), matyt, priskirtini valstiečių luomui ', tačiau kaip sluoks nis yra labiau tarpinis tarp valstiečių ir bajorų (būdingesnis kulmiškiams vokiečiams). Tai laisvieji žmonės, jie patys disponavo savo ūkiais. Galėjo turėti nuosavų valstiečių, mokėdavo įprastą kontribuciją (piniginę rinkliavą), taip pat riterių mokestį, būdingą tik bajorų luomo žmonėms. Kulminiai buvo alodiniai ūkiai, vaikų paveldimi lygiomis teisėmis. Jų savininkai turėjo teisę medžioti, žvejoti, varyti degtinę, laikyti smuklę ar malūną. Gyvenvietė iš keliolikos kulminiu ūkių buvo vadinama kulminiu kaimu, nes tu rėjo Kulmo teisę. Pagal ją valstietis nuosavybėn gaudavo apie 3 ūbus (apie 45 ha) dirbamos žemės. Iki maro ir kolonizacijos kulmi niai ūkiai neretai atsirasdavo padalijus seno dvaro žemę. Vokie čių ordino laikais kulmiškiais daugiausia buvo kolonistai vokie čiai, įsikūrę šios valstybės pietuose. Vietos gyventojai prūsai, lietu viai, lenkai, kuršiai kulmiškiais virsdavo retai ir tik už ypatingus nuo pelnus riteriams, vėliau Prūsijos kunigaikštystės feodalams. J i e daž niausiai gaudavo ribotą Kulmo teisę (daugiau pareigų, mažiau tei sių). Pasibaigus kryžiuočių karams su LDK (1422 m. Melno taika), ypač po 1525 m. Ordino sekuliarizacijos (kai imta kolonizuoti lais vas žemes Prūsijos kunigaikštystės šiaurėje), kulmiškiais tapo dau giau lietuvių. Kulmo teisės teikimas daliai vietos gyventojų buvo viena jų vokietinimo priemonių. Per XVIII a. pirmosios pusės ko lonizaciją gavę iš karalystės valdžios kulminius ūkius vokiečių vals tiečiai Mažojoje Lietuvoje tapo viena didžiausių ekonominių jėgų. 1807 m. Prūsijoje pradėjus naikinti baudžiavą, kuimiškiai ilgai niui susiliejo su kitais valstiečiais. XVII—XVIII a. mozūrų ir lie tuvių žemėse (ypač Romintos, arba Ramintos, Romintės, vok. Rominte, lenk. Rominta, rus. Kiasnaja) didžiulėje girioje; dar XX a. pradžioje — apie 24 000 ha) vyko sparti šatulinė (vidinė) koloni z a c i j a — valdovui priklausomuose miškuose, kirtavietėse buvo stei giamos nausėdijos (apie tai plačiau p. 93—94). Vokiškai SchatuUe — dėžutė, valdovo iždas. Mažojoje Lietuvoje šatuliškiai lietu vininkų buvo vadinami šatulninkais, skatulninkais. Tie šatuliškiai, kurie girioje gaudavo nuosavybėn ūbus Kulmo teise, vadinami šatuliniais kulmiškiais (Schatullkolmer). J i e irgi priklausė kulmiš kių, tai yra smulkių feodalinių savininkų, sluoksniui. Daugybė ša15 16 17
76
Abel W. G e s c h i c h t e der d e u t s c h e n Landwirtschaft. Stuttgart, 1967. S 2 9 2 Plehn H. Op. cit. Bd. 18. S. 83, 1 1 6 — 1 1 7 ; Stein R. O p . cit. S. 2 3 8 — 2 3 9 , 2 8 2 H i s t o r i a Polski. T. 2. Cz. 1. S. 2 7 1 , 2 7 4 .
turinių kulmiškių ūkių įsisteigė po didžiojo maro, atsiradus laisvos žemės. A. Skalveito nuomonė, kad Kulmo teisė būdavo įgyjama tik perkant ūkį, o A. Haksthauzeno, — k a d šatuliniai kuimiškiai atsirado tik po didžiojo maro, yra klaidingos. Sią teisę, kaip ir ba joro vardą, seniau kunigaikščiai suteikdavo atskira privilegija, o šatulinių kulmiškių šiek tiek jau buvo XVII a. J i e buvo atleisti nuo visų valstietiškų prievolių, pilies tarnybos, daugelis ir nuo pa galvės mokesčio, temokėjo žemės činšą. Šatuliniai valstiečiai Ma žojoje Lietuvoje maždaug prilygo kitiems valstiečiams. 11 lentelės duomenys rodo, kad XVIII a. smarkiai daugėjo kul miškių ūkių (pateikti drauge su laisvaisiais valstiečiais) lietuviškuo se ir lenkiškuose valsčiuose (1,6 karto, o vokiškuose — 1,3 karto). L XIX a. pradžioje šios kategorijos žmonių čia buvo J$ daugiau negu vokiškuose valsčiuose. Tirščiausiai kuimiškiai gyveno Brandenbur go, Tepliavos, Šakių ir Įsruties žemėse. XVIII a. pabaigoje Lietu vos departamente kulmiškių ir šatulinių kulmiškių buvo dvigubai daugiau negu Rytų Prūsijos departamente (11 lent.), nes didžiosios kolonizacijos metais kulmiškių ir laisvųjų valstiečių teises gauda vo atėjūnai vokiečiai. Karaliaučiaus apygardoje (Regierungsbezirk Konigsberg) visi šatuliniai ūkiai, kadangi jie turėjo visišką nuosa vybę, buvo priskirti kulmiškiams, Gumbinės apygardoje (Regie mngsbezirk Gumbinnen)— tik šatuliniai kulminiai ūkiai prilyginti 18 kulmiškiams, o šatuliniai valstiečiai — domenų valstiečiams . Ap skritai kulminiai dvarai bei ūkiai ir šatuliniai kulminiai ūkiai buvo išdalyti vokiečiams, juos, maro nusmukdytus, pirko pasiturintys zalc 19 burgiečiai . Vadinasi, Lietuvos departamente v y r a v o kulmiškių ūkis. Prūsijos lietuviškuose ir mozūriškuose valsčiuose dominavo domenų lažinis, šatuliškių ir kulmiškių ūkis. Ar buvo kulmiškių lietuvių? Gerokai mažiau negu vokiečių, be to, lietuviai daugiau buvo šatuliniai kuimiškiai. Pavyzdžiui, Kulmo teisę 5 ūbams XVII a. pradžioje gavo D. Musa ir Lazdėnų (Lazdy nai; Lasdehnen, Krasnoznamensk) seniūnas L. Girulaitis. Anot D. Mū sos, „mūsų giminės žmonės visi buvo kuimiškiai". Mūsos kadaise atkeliavo iš LDK (kai kurie jų buvo protestantų kunigai). 1719 m. žiniomis, šiame valsčiuje kone visi kuimiškiai buvo vokiečiai, ir tik keli lietuviai (P. Virškalvaitis Patilžiuose (Patilszen, Patilschen, Tilsen), J. ir A. Žvirbliai Šilininkuose (Schilleningken, Chlebnikovo, N e m a n o r a j . ) 2 0 . O. Natau, panaudojęs malimo ir žemės mokesčių duomenis, sudarė lentelę. Ji rodo, k a d XVIII a. viduryje Piliakalnio valsčiuje lietuvių kulmiškių, amatininkų ir valdininkų tebuvo vie nas kitas, o smuklininko nė vieno. Lietuviai dirbo paprastais šatuliniais valstiečiais (atlikinėjo baudžiavos prievoles), o vokiečiai, ta pę girių vyresniaisiais, gaudavo šatulinių kulmiškių teises (be 18
Stein R. O p . cit. S. 180. Stadelmann R. Friedrich VVilhelm I. . . . S. 47; Skalweit A. R e t a b l i s s e m e n t Litauens. S. 1 4 0 — 1 4 2 . 20 Schultze P. 3 5 0 J a h r e e i n e S t a t t e d e s E v a n g e l i u m s in der Ostmark (toliau — 3 5 0 J a h r e . ..) K o n i g s b e r g , 1907. S. 7; Natau O. O p . cit. S. 1 4 6 — 1 5 4 , 1 7 5 — 1 7 6 , 179; Hom A. U r k u n d e n . . . S. 1 1 4 — 1 2 0 , 131, 1 5 8 — 1 5 9 , 163, 1 6 9 — 1 7 0 , 1 9 4 — 1 9 5 ; Kuck J. D i e S i e d l u n g e n i m w e s t l i c h e n N a d r a u e n . Leipzig, 1909. S . 2 0 . 19
77
21
baudžiavos prievolių, tik už mokestį valdovo i ž d u i ) . Poeto Kris tijono Donelaičio senelis Hansas (gimtinė Didžiuosiuose Baičiuose (Gross Baitschen, Podgorovka, — dab, gyvenvietė susikūrė Didžiuo sius Baičius sujungus su Mažaisiais (Klein Baitschen, Liubimovka) ir Srėterlaukiais (Schroterlauken, Onežskoje) — Gusevo raj.) ir tėvas Kristupas buvo lietuviai ir valdė šatulinį ūkį Kulmo teise (kulmiškius poetas vadino karališkaisiais kelmėnais). Dėl to busi masis būrų dainius turėjo teisę ir sąlygas studijuoti Karaliaučiaus u n i v e r s i t e t e 2 2 . Apskritai prieš kolonizavimą visas Lazdynėlių (Lasdinehlen, apie 5 km n u o Gusevo; gyvenvietė išnykusi) kaimas, ku rį įkūrė H. Donelaitis su dviem kaimynais, buvo lietuviškas. Amtmonais daugiausia dirbo Prūsijoje gimę vokiečiai, nes, ne paisant visų pastangų, Frydrichui Vilhelmui I nelabai pavyko pri vilioti generalinių nuomininkų iš kitų vokiečių valstybių. Kai kurie nevokiečių tautybės amtmonai kiek palankiau elgėsi su lietuviais ir nemėgo kolonistų. Tokius karalius pašalindavo ir į jų vietą skir davo v o k i e č i u s 2 3 .
Domenų ir bajorų valstiečiai, jų prievolių formos Valstiečių klasę feodalizmo santvarkoje sudarė įvairūs sluoksniai, todėl svarbu nustatyti, kuriems jų priklausė lietuviai. Teisinė že mės priklausomybė Prūsijoje galutinai diferencijavosi XVII a. Že m ė n a u d a buvo skirstoma į tris grupes: bajorų, kulmiškių ir vals tiečių. Pagal asmens priklausomybės laipsnį ir nuosavybės teisės į žemę formas Prūsijos domenų valstiečiai buvo skirstomi į asme niškai priklausomus, laisvuosius bei šatulinius, o pagal prievolių rūšį — į lažininkus, činšininkus ir vadinamuosius laisvuosius žmo nes, arba samdinius. Lažinių ir činšinių valstiečių skirtumai rėmėsi senomis juridi nėmis normomis: j a u kryžiuočių riterių valdymo metais prūsai ir vakariniai lietuviai buvo lažininkai, o vokiečių valstiečiai — dau giausia činšininkai. Tautybė nulėmė socialinę ekonominę padėtį. Tarpinė grupė buvo vadinamieji grynieji činšininkai (Hochzinser): tai dažniausiai maro nusiaubtoje ir po epidemijos išdalytoje pali varko žemėje įsikūrę kolonistai, kuriems tebuvo padidintas įpras tasis činšas 2 4 . Savotiškomis teisėmis žemes valdė paveldimieji čin šininkai (Erbzinser) ir emfiteutiniai valstiečiai (emfiteutai; gr. Em21
Natau O. Op. cit. S. 2 6 6 ; Mignat J. Op. cit. S. 7 9 ; Sembritzki J., Bittens A. G e s c h i c h t e d e s K r e i s e s H e y d e k r u g . M e m e l , 1 9 2 0 . S. 1 4 8 — 1 5 3 ; K o p p J. G e s c h i c h t e d e s L a n d k r e i s e s Tilsit. S. 9 8 — 1 2 9 . 22 V y d ū n a s . Op. cit. S . 3 0 5 . 23 Haxthausen A. O p . cit. S. 1 8 6 , 2 0 3 , 2 2 4 — 2 2 5 ; Stadelmann R. P u b l i k a t i o n e n . . . Bd. 2. S. 1 0 2 ; Rogge A. G e s c h i c h t e d e s K r e i s e s D a r k e h m e n . S. 1 4 ; Mignat J. O p . cit. S. 9 9 ; Sembritzki J. G e s c h i c h t e d e s K r e i s e s M e m e l . S. 3 5 . 24 Krug L. T o p o g r a p h i s c h - s t a t i s t i s c h e s VVorterbuch d e s k o n i g l i c h e n P r e u s s i s c h e n Staates. Halle, 1 8 2 0 . Bd. 1. S. 3 ; Haxthausen A. O p . cit. S. 2 0 2 , 2 1 2 — 2 1 3 , 2 2 4 ; CaMapuH K). ynpa3AHer«ie KpenocTHoro n p a B a B IlpyccHH. M., 1 8 7 8 . C O H . T. 2 . C . 200.
78
phyieuten; emfiteuzė — paveldima žemės nuoma): už metinį n u o mos mokestį dvarininkas kolonistams išnuomodavo 30—40 metų sklypus ir netgi ištisus kaimus. Pasibaigus nuomos terminui, bū davo sudaroma nauja sutartis. Iš 12 lentelės matyti, kad XVIII a. pradžioje Prūsijoje činšinin kų buvo 13%, lažininkų 87%, o atitinkamai Lietuvos provincijo j e — 6% ir 94%, vokiškuose valsčiuose — 40% ir 60%, lenkiškuo s e — 10% ir 90%. Per visą XVIII a. nuolat daugėjo činšininkų. 1701 m. Prūsijos domenuose tebuvo 5730 činšininkų (šeimų), 42 215 (87%) lažininkų, o 1802 m. vien Rytų Prūsijos departamente iš 10 719 domenų valstiečių ūkių činšininkų j a u buvo 5011 (47%); 25 1805 m. j a m e lažinių ūkių teliko 2832 . Vokiečių gyvenamuose valsčiuose laisvieji činšininkai sudarė iki 30% visų ūkių, o lietu v i š k u o s e — vos 5% 26 - Rytų Prūsijos departamente iš XVIII a. pa baigoje domenams priklausiusių 17 400 nebajorų žemvaldžių šei mų 40% priskiriama lažininkams ir 2 5 % — č i n š i n i n k a m s , o 3 5 % šeimų buvo laisvieji, kuimiškiai ir šatuliniai valstiečiai 2 7 . Iš Lie tuvos departamento domenuose turinčių ūkius 29 000 šeimų 29% — činšininkai, 4 0 % — l a ž i n i n k a i , kiti 3 1 % — k u i m i š k i a i , šatuliškiai ir laisvieji 2 8 . Prisimintina, kad lietuviškuose domenuose činšininkai daugiausia buvo kolonistai, o Rytų Prūsijos departamentą sudarė ne tik vokiški, bet ir dalis lietuviškų valsčių. Tiesa, pasibaigus lais viems nuo prievolių metams, kai kuriose vietose kolonistai (ypač gyvenantys ne bendruomenėse) buvo verčiami eiti lažą; tam j i e priešinosi, skundėsi karaliui ir savęs baudžiauninkais nelaikė. Lažo feodalai reikalavo ir iš vokiečių valstiečių senbuvių, gyvenančių, k a i p minėta, kitose Prūsijos srityse. Šie taip pat protestavo ir vie nodų prievolių (laždienių mažiau) su prūsų ar lietuvių baudžiau ninkais iš seno neatlikinėjo. Domenuose keisti lažą samdomuoju darbu pradėjo Frydrichas II vokiškuose (vokiečių senbuvių gyvenamuose) valsčiuose — Rytų Prūsijos departamente. Valstiečių lažas į XVIII a. pabaigą buvo panaikintas paveldimon nuomon atiduotuose palivarkuose, kuriuo se paveldimieji nuomininkai pradėjo ūkininkauti naudodamiesi sam domąja darbo jėga. Kai kuriuose vokiškuose valsčiuose lažo visai nebeliko, nes į paveldimą nuomą buvo atiduoti ištisi d o m e n a i 2 9 . Lieituvos departamento valsčiuose buvo kitaip. Domenų nuomininkai čia priešinosi karalių potvarkiams, bet kokioms radikalesnėms refor moms, nes intensyvus lažas ir dideli valstiečių mokesčiai jiems tei kė pakankamai pajamų. Dėl to Lietuvos departamento domenuose XVIII a. pabaigoje lažininkai (daugiausia lietuviai ir lenkai) d a r 25
S(e/n R. O p . cit. S. 3 4 7 . Mūller E. Zur W i r t s c h a f t s g e s c h i c h t e P r e u s s e n l a n d e s . . . S. 4 8 8 — 4 8 9 ; p l g . : Gineitis L. M i n . v e i k . P. 4 3 . 27 Henning F. Herrschaft u n d B a u e r n u n t e r t a n i g k e i t S. 1 1 3 . 28 Krug L. B e t r a c h t u n g e n ū b e r d e n N a t i o n a l - R e i c h t u m . Berlin, 1 8 0 5 . Bd. 1. S. 4 7 2 , 4 7 4 , 4 7 6 ; Henning F. Bauernwirtschaft. . . S. 1 3 9 — 1 4 0 ; Henning F. D i e n s t e u n d A b g a b e n der Bauern i m 1 8 . Jahrhundert. Stuttgart, 1 9 6 9 . S . 8 . 26
29
Stein R. O p . cit. S. 5 0 , 7 0 — 7 2 , 9 1 , 3 3 0 , 3 3 5 — 3 4 2 ; Plehn H. O p . cit. Bd.
1 7 . S.
1 1 1 — 1 1 5 ; Henning F. D i e n s t e u n d A b g a b e n . . . S. 9 .
79
30
sudarė 56% visų valstiečių šeimų: iš 23 4 0 0 — 13 200 š e i m ų . N e t 1808 m. Šilutės apskrityje, kur mažai gyveno valstiečių vokiečių, buvo 19 kulminių, laisvųjų ūkių bei kaimų, 8 šatulinių kulmiš kių ir 11 paprastų šatuliškių vietovių, 71 mišrus (melirle), 12 laži 31 ninkų ir tik 1 vienų činšininkų k a i m a s . Pavieniai lietuviai činši ninkais būdavo paverčiami j a u į XVIII a. pabaigą, kai didumoje Rytų Prūsijos departamento teritorijos lažininkų smarkiai sumažė jo, o jos centre ir pajūryje visai n e l i k o 3 2 . Iki baudžiavos panaiki nimo lažas išliko Lietuvos provincijoje (ypač Klaipėdos krašte) ir Mozūrijoje 3 3 . Taigi karalių reikalavimai lažą keisti činšu buvo įgy vendinti daugiausia vokiečių senbuvių valsčiuose. Patsai lažas lietuviams ir vokiečiams buvo irgi nelygus. Vaka rinėje ir pietinėje Prūsijos dalyse (vokiečių senbuvių valsčiuose) jis buvo griežtai normuotas (gemessene Frohnen), o rytinėje ir šiau rinėje (lietuviškuose ir lenkiškuose) — nenormuotas (ungemessene Fiohnen)34. Tiesa, Gumbinės vadybos administruojamuose domenuo se lažą pavyko sumažinti n u o 6 iki 3—4, o XVIII a. antrojoje pusė je iki 2—3, daugiausia 4 dienų per savaitę. Tačiau iš tikrųjų nuro dymų retai kas paisė. Feodalams priešinantis, privačiuose dvaruo se lažas liko iki 5—6 dienų per s a v a i t ę 3 5 . Lietuvos provincijos pietuose ir Mozūrijos šiaurėje buvusiuose Šteinorto ir A n g e r a p ė s (Vangrapės) feodalų dvaruose per metus baudžiauninkai atlikdavo 96 važiuotus ir 288 pėsčius laždienius, Didžiuosiuose Bainiunuose (Beiniūnai; Gioss Beynuhnen, Černyševka, Ozersko r a j . ) — a t i t i n k a m a i 280 ir 120, o domenuose — 4 0 — 6 0 laždienių. Apie dvarininkų vals tiečius valdiškuose pranešimuose būdavo rašoma: „Bajoras reika lauja kasdieninio l a ž o " 3 6 . Prūsijos karalystės vyriausybės praneši me konstatuojama, kad valstiečių padėtis labai smarkiai pablogė jusi. Gumbinės vadybos vyresnybės 1799.VI.21 ataskaitoje rašoma, kad tik 35 valsčiuose valdininkai vykdė Berlyno valdžios nurody m u s domenuose naudoti samdomąją darbo jėgą; devyniolikoje vals čių normuotą lažą atlikdavo vien lietuviai (vokiečiai jo beveik nė jo), o Klaipėdos apskrityje tebebuvo praktikuojamas nenormuotas, kasdieninis l a ž a s 3 7 . Iki XVIII a. pabaigos daugelyje bajorų dvarų lietuviai ir lenkai buvo verčiami atlikti tokias sunkias feodalines prievoles, kad neretai būdavo priversti apleisti savo ū k į 3 8 . Pavie30
Stein R. O p . cit. S. 3 5 1 ; Henning F. Bauernwirtschaft. .. S. 138. Fūllhaase A. G e s c h i c h t l i c h e H e i m a t k u n d e d e s K r e i s e s H e y d e k r u g . H e y d e krug, 1904. S. 9 3 — 9 5 . 32 Sembiilzki J., Bittens A. O p . cit. S. 1 4 8 — 1 5 3 ; Kopp J. G e s c h i c h t e d e s Landk r e i s e s Tilsit. S. 9 8 — 1 2 9 ; Ganss J. D i e v o l k i s c h e n V e r h a l t n i s s e d e s M e m e l l a n d e s . Berlin, 1925. S. 3 4 . 33 Harmjanz H. O s t p r e u s s i s c h e Bauern. S. 97. 34 Knann T. CP. y k a 3 . COH. C. 19. 35 Stadelmann R. Friedrich W i l h e l m I. . . . S. 77; Kern A. O p . cit. S. 176; Aubin G. Op. cit. S. 1 7 8 — 1 7 9 ; Skalv/eit A. Gutsherrschaft u n d Landarbeiter // JGR. Leipzig, 1911. J g . 35, H. 3. S. 3 1 5 . 36 Bohme K. Op. cit. S. 8, 9, 1 1 — 1 5 . 37 Kern A. Op. cit. S. 1 6 5 — 1 6 6 ; Stein R. O p . cit. S. 3 4 8 — 3 5 0 ; Stadelmann R. Friedrich W i l h e l m I. . . . S. 46. 38 Bohme K. O p . cit. S. 20; Henning F. D i e n s t e u n d A b g a b e n . . . S. 13, 14. 31
80
niui, ne kolonijose ar bendruomenėse, gyvenusius kolonistus do menų generaliniai nuomininkai bandė versti eiti lažą. 1772 m. jiems pasiskundus karaliui, šis Gumbinės vadybai paliepė tokius kolonis 39 tus nuo šios prievolės a t l e i s t i . Ne tik atodirbinės rentos, bet ir činšo bei kitų mokesčių koe ficientas lietuvių ir vokiečių valstiečiams buvo skirtingas. Detaliai ištyręs Prūsijos bajorų valstiečių natūrines ir pinigines prievoles XVIII a., F. Heningas teigia, k a d kuo ūkis būdavo didesnis, tuo prievolės mažesnės, kuo sodyba toliau n u o Karaliaučiaus, tuo prie volės d i d e s n ė s 4 0 . Tačiau jis n e p a d a r ė išvados, kad vokiečių vals tiečių ūkiai buvo didesni, o prievolės santykinai mažesnės. J u k Karaliaučiaus sritis į pietus n u o miesto tuomet j a u buvo daugiau sia gyvenama vokiečių senbuvių ir suvokietėjusiu autochtonų. Činšiniai ir lažiniai valstiečiai mokėjo dvigubai didesnius mokesčius už kulmiškius ar laisvuosius, o savo ponui bajorui — daugiau k a i p dvigubai didesnius negu šis valstybei. Bajorai būdavo atleidžiami nuo generalinio ūbų mokesčio, nes už juos mokėjo valstiečiai. Fe odalai, kaip minėta, mokėjo tik nedidelius riterio tarnybos pini g u s 4 1 . 1716—1.717 m. Gumbinės vadyba surinko 26 475 talerius mokesčių, o Karaliaučiaus — 6928 talerius. Kitais metais surinkta ati tinkamai 14 551 ir 3428 t a l e r i a i 4 2 . Vadinasi, iš lietuviškųjų (ir dau gumos mozūriškųjų) valsčių gyventojų valdžia išplėšė keturis kar tus daugiau pinigų negu iš vokiškųjų (Rytų Prūsijos departamento senbuvių), nors pastarųjų buvo gerokai daugiau. Po maro kulminius ūkius karalius iš viso ketveriems metams atleido n u o visų mo kesčių, todėl valstiečiai lietuviai privalėjo atlikti prievoles ir už šiuos smulkiuosius s a v i n i n k u s 4 3 . Ekonominio nuosmukio 1728 m. vokiškųjų domenų valstiečiai sumokėjo 5967 talerius, o lietuviš kųjų ir lenkiškųjų — 7300 talerių č i n š o 4 4 . Dėl šių priežasčių lietu viai n u v y k o skųstis vyresnybei į Gumbinę, o vietose masiškai prie šinosi. Be to, daug jų bėgo į LDK. Pagal sutartis su valdžia kolonistai įsipareigodavo mokėti sulig žemės dydžiu nustatytą ir nekeičiamą piniginę rentą, be jokių na tūrinių duoklių ir lažo. Geresnę valdymo teisę turintys vokiečių laisvieji, šatuliškiai ir kitos valstiečių grupės mokėjo labai mažą činšą, svarbiausią jų prievolių dalį sudarė kontribucija. Lietuviai baudžiauninkai atlikdavo dvigubai didesnes feodalines prievoles. Lietuviai lažininkai XVIII a. turėjo mokėti maždaug tiek pat čin šo, kiek činšininkai vokiečiai. Kai kuriuose valsčiuose činšininkų ir lažininkų mokesčių skirtumas tesudarė vidutiniškai 0,12—0,18 talerio, Įsruties apskrities Plikių (Plicken, dab. Pliken, N e s t e r o v o 39 Lucanus A. Op. cit. S. 2 1 0 ; Krug L. U e b e r L e i b e i g e n s c h a f t o d e r Erbunterth a n i g k e i t der L a n d b e w o h n e r in d e m p r e u s s i s c h e n S t a a t e n . H a l l e , 1798. S. 5 6 . Ne-: g a l i m a pritarti H . Pienui, m a n i u s i a m , k a d „ d a u g u m a k o l o n i s t ų b u v o a p g y v e n d i n t a kaip lažiniai v a l s t i e č i a i " . 2r.: Plehn H. O p . cit. Bd. 18. S. 1 1 7 — 1 1 8 . 40 Henning F. D i e n s t e u n d A b g a b e n . . . S. 16, 18. 41 Goldbeck J. O p . cit. T e i l 1. S. 6 1 ; A B . Bd. 2. S. 195; Henning F, D i e n s t e und A b g a b e n . . . S . 2 1 — 2 3 , 3 1 — 3 2 . 42 Skalv/eit A. R e t a b l i s s e m e n t Litauens, S. 35, 175. 43 Lucanus A. Op. cit. S. 204. 44 Stadelmann R. Friedrich W i l h e l m I. . . . S. 127.
6—8141
81
raj.) valsčiaus Bibelių (Bibehlen, Pokrovskoje, — dab. gyvenvietė susidarė Bibeliams susijungus su Vaivarais (Waiwein, Novoselįe) — Gusevo raj.) kaime kiekvienas iš 11 kolonistų činšininkų n u o 1 ūbo turėjo mokėti 17 talerių, o lietuviai — po 14 talerių. Zirgupėnų (Sziigupohnen, Schirgupdnen, Dainėje, Nesterovo raj.) valsčiaus Prūsiškiuose (Piuschischken, Brianskoje, Gusevo raj.) 16 kolonistų ir 3 lietuvių ūkiai turėjo po 82 margus žemės. Pirmieji mokėjo po 21 talerį 60 grašių, antrieji, lažininkai, po 20 talerių činšo. Už kulminį ūbą šveicarams buvo nustatytas 8—10 talerių činšas. Karaliui Frydrichui II leidus, 1740 m. sugrįžę ir Balgardžio (Ballgaiden) vals čiaus (Tilžės žemuma) Plaušvarių (Plauschwaren) palivarke įsikūrę olandai menonitai pagal keturiasdešimčiai metų sudarytą kontrak tą per metus vidutiniškai mokėjo po 8 talerius 50 grašių. Gumbi n ė s vyresnybės ataskaitoje apskaičiuota, kad nuo 305 ūbų lažinin kai sumokėjo 4258 talerius, o činšininkai šveicarai — 4742 tale rius 4 5 . Ištikus nelaimei, vokiečiai būdavo atleidžiami nuo činšo, nemokamai gaudavo statybinių medžiagų ir p a n . 4 6 Valstiečių lažininkų ir činšininkų mokėtas činšas Mažosios Lie tuvos privačiuose dvaruose irgi nedaug tesiskyrė: pirmieji p e r me tus mokėjo 6—10 arba 15 talerių, a n t r i e j i — 1 0 — 1 4 arba 18 tale rių činšinių pinigų. Taigi kolonistų činšas kai kuriuose valsčiuose beveik prilygo lažininkų lietuvių bei lenkų m o k ė t a m činšui, o jun kerių dvaruose buvo netgi 4—8 taleriais d i d e s n i s 4 7 . Už geriausią žemę lietuvių mokesčiai neretai viršydavo pajamas 10,1 talerio, už vidutinę — 14,4 talerio, blogą — 28,7 talerio 4 8 . Ryšium su mokesčių reforma, kuria 1723 m. buvo įvestas vie nas, generalinis, ūbų mokestis, priklausomas nuo žemės kokybės, Prūsijos kariuomenės kavalerija, kuri iki šiol stovėdavo valstie čių kaimuose (kareiviai gyvendavo lietuvių sodybose ir būdavo jų maitinami), dabar buvo perkelta į miestą. Kaime ji buvo laikoma „dėl neramumų". Kavalerijos eskadronų išlaikymas atsiėjo apie 119 016 talerių, kuriuos įnešdavo beveik vien lietuviai nelaisvieji valstiečiai, nes bajorai ir kuimiškiai mokėjo vos 16 000 talerių ri terių tarnybos m o k e s č i o 4 9 . F. Gernė apkaltino Karaliaučiaus vy resnybę, kad ji nefinansavo Lietuvos deputacijos Gumbinėje siek dama „pakenkti Lietuvai ir ją diskredituoti" 5 0 . Kai kurie Prūsijos istorijos tyrinėtojai vokiečiai manė, kad, įvedus generalinį ūbų mo kestį, valstiečių prievolės sumažėjo. Pasinaudojęs gausiais a r c h y v ų duomenimis, F. Heningas nustatė, kad jos nuolat didėjo, ypač po reformos; tiktai natūrinės prievolės buvo pakeistos piniginiu mo k e s č i u 5 1 . Didžiausi mokesčiai (14 talerių) buvo Tilžės, o mažiausi 45
Beheim-Schwarzbach M. C o l o n i s a t i o n s w e r k . . . S. 113. Henning H. D i e n s t e u n d A b g a b e n . . . S. 20, 4 1 , 115; Schmoller G. D i e p r e u s s i s c h e K o l o n i s a t i o n . .. S. 39; Skalweit A. R e t a b l i s s e m e n t Litauens. S. 2 6 2 — 2 6 3 ; Stein R. O p . cit. S. 1 0 8 — 1 1 1 , 119. 47 Bohme K. Op. cit. S. 1 1 — 1 5 ; Stein R. O p . cit. S. 3 7 3 . 48 Skalweit A. R e t a b l i s s e m e n t Litauens. S. 2 1 2 . 49 Skalweit A. R e t a b l i s s e m e n t Litauens. S. 4 9 — 5 2 ; Kopp J. Geschichte des L a n d k r e i s e s Tilsit. S. 18. 50 Skalweit A. R e t a b l i s s e m e n t Litauens. U r k u n d e n . S. 109. 51 Henning F. D i e n s t e u n d A b g a b e n . . . S. 1 8 — 2 0 . 46
82
(30 grašių) Hohenšteino (Hohenstein, Olsztynek, į pietus n u o Olš 52 tino) a p s k r i t y s e . Kad išvengtų didelių pagalvės mokesčių, lie tuviai slėpė naujagimius nuo bažnyčios, krikštijo juos LDK. 1751.VII.17 ir 1778.VIII.23 nutarimais karalystės vyriausybė suma žino valstiečiams duoklę ir nustatė tvirtą jos dydį visame Senovės Prūsijos krašte, išskyrus dešinėje N e m u n o pusėje esančius vals č i u s 5 3 . Dėl to 1800 m. vidutinės lažininkų pajamos Prūsų Yluvos valsčiuje siekė 29,2, Kentšino — 4, Ostrudos — 13,3 talerio, o Ra gainės valsčiuje lažininkai turėjo netgi po 2,9 talerio nuostolių 5 4 . Vadinasi, lengvatos visų pirma buvo daromos ten, k u r telkėsi vo kiečių valstiečių diduma. Lietuviai valstiečiai nuo vokiečių skyrėsi ne tik feodalinės ren tos forma ir jos norma, bet ir skirtinio sklypo dydžiu. Gumbinės karo ir domenų vadyba didesnius („pilnus") valstiečių ūkius (Vollbauein VViitschait; du ar daugiau ūbų, kuriems įdirbti reikėjo bent poros arklių ir jaučių; iš tokio skirtinio sklypo valstietis pragyven davo, nereikėjo verstis pašaliniais uždarbiais ar amatais) dažniau siai skirdavo vokiečių kolonistams, rečiau — lietuviams. Lietuviš kuose valsčiuose buvo gausybė smulkių (Halbbauern-Stelle) lietu vių valstiečių ū k i ų 5 5 . Apskritai Lietuvos departamente (ypač An gerburgo, Lėceno, Pelenų (Pellehnen, dab. Pelenen, N e m a n o raj.) valsčiuose) dviejų ir daugiau ūbų vietinių valstiečių ūkių buvo ne daug. XVIII a. antrojoje pusėje pusūbininkių ir vienaūbininkių pa gausėjo todėl, kad junkeriai ir domenų valdytojai bei nuomininkai dalį dirbamos žemės iš lietuvių atimdavo arba juos visai nuvaryda vo n u o skirtinio sklypo. Dažnai antras ūbas būdavo duodamas ko lonistams vokiečiams, nors šie dar blogiau (ypač iš pradžių) ūki ninkavo ir jų skirtinės žemės neretai dirvonavo. 1764.VIII.2 Kara liaučiaus vyresnybė nurodė, jog iš valstiečių, turinčių tris ir daugiau ūbų žemės, reikia atimti toliau esančius sklypus ir juose kur ti naujas sodybas v o k i e č i a m s 5 6 . Prie N e m u n o žemupio ir į šiaurę nuo šios upės esančiuose valsčiuose v y r a v o maži ūkiai. Daugelio jų dydis buvo Vi — 3 A kulminio ūbo. Kaip rodo 1808 m. valstiečių išlaisvinimo iš baudžiavos sąrašai, iš daugiau kaip 500 Šilutės vals čiaus valstiečių tik 34 turėjo po 1—1,5 ūbo žemės, o 4 1 — m a ž i a u kaip po 10 margų; daugelis naudojosi 15—20, d a l i s — 1 0 — 3 0 mar gų sklypais 5 7 .^ Netgi su Lietuvos provincija besiribojančiuose, ta čiau Rytų Prūsijos departamentui priklausančiuose lietuviškuose Mielaukių (Mielaukis; Mehlauken, Zalesje, Polesko raj.), Senųjų Lapenų (Alt Lappohnen, Dačnoje, Cerniachovsko raj.). ir Želvos 52 Zakrzev/ski C. A. D i e w i c h t i g e r e n p r e u s s i s c h e n R e f o r m e n // S S F . Leipzig, 1877. Bd. 17. H. 2. S. 9; Stein R. O p . cit. S. 15, 18. 63 Haxthausen A. O p . cit. Bd. 1. S. 2 2 0 — 2 2 1 . 54 Brase K. D e r Einfluss der B a u e r n b e f r e i u n g auf d i e B e l a s t u n g der S c h a n v e r k s b a u e r n in O s t p r e u s s e n . G o t i n g e n , 1969. S. 77. 65 CaMapuH K). O. Y K a 3 . COH. T. 2. C. 2 0 5 — 2 0 6 . 56 AB. Bd. 3. S. 5 2 ; Skalweit A. R e t a b l i s s e m e n t Litauens. S. 2 2 3 — 2 2 4 ; Henning F. Bauernvvirtschaft... S. 138. 57 Sembritzki J., Bittens A. Op. cit. S. 142; plg.: Hoflmann B., Hurtig T. Ost p r e u s s e n . Land und Leute. K o n i g s b e r g , S. a. S. 183.
83
(iki XVIII a. vidurio šis buvo Lietuvos provincijos sudėtyje) vals čiuose valstiečių ūkiai dydžiu skyrėsi nuo to paties d e p a r t a m e n t o vokiškųjų valsčių: pirmuosiuose vyravo pusūbininkiai. 1777 m. vokiškose srityse lažinių valstybinių valstiečių vienam ūkiui vidu tiniškai teko šitiek magdeburginių margų: Baigos (Honeda, Vundenava, Vuntenovė; Veseloje, Bagrationovsko raj.) apskrityje — 210, Brandenburgo ir B a r š t i n o — 1 5 2 , Š a k i ų — 1 4 8 , K e n t š i n o — 1 4 5 ir pa našiai. Neretai čia buvo didesnių negu 3 ūbų valstiečių ūkių, o kai k u r ištisų kaimų valstiečiai turėjo po 4 ū b u s 5 S . Nors Varmė, kaip ir Mažoji Lietuva, buvo valstietiškesnis kraštas, tačiau joje vyravo dideli ūkiai (mat iki 1772 m. V a r m ė buvo Lenkijos ir Lietuvos valstybės dalis); Frauenburgo (Frauenburg, lenk. Fiomboik) apskri tyje skirtiniai valstiečių sklypai vidutiniškai buvo 4,1, Olštino — 4, Brunsbergo — 3,3, Melzako (Mehlsack, Pienięžno) — 3,1, Vormdito (Wormditt, Oinety) — 3, Heilsbergo; (visos gyvenvietės Olštino vai vadijoje) — 2,9 kulminio ūbo 5 9 . Apibendrinant reikia pasakyti, kad XVIII a. pabaigoje Kara liaučiaus vadybos administruojamų valsčių 10 719 valstiečių (įskai tyti ir kulmiškiai) turėjo 2 062 825 magdeburginius margus skirtinės žemės, tai y r a vienam ūkiui vidutiniškai teko 190 margų, o Gum binės vadybos administruojamų valsčių 23 400 valstiečių (irgi su kulmiškiais) — 2 473 290 margų, tai yra vienam ūkiui vidutiniškai teko 106 margai. Rytų Prūsijos departamente vyravo 2—3 ūbų vals tiečių ūkiai, Lietuvos d e p a r t a m e n t e — pusūbiniai ir vienaūbiniai. Taigi vokiškųjų valsčių valstietis vidutiniškai turėjo beveik dvi gubai daugiau žemės už lietuviškųjų valsčių valstietį. Be to, ne reikia pamiršti, kad lietuvių žemėse vokiečiai kolonistai valdė dau giau žemės už lietuvius, čia ir kulmiškių gyveno gausiau, todėl lie tuvių skirtinės žemės vidurkis buvo dar mažesnis. Kolonizacijos me tais Karaliaučiaus vadybos valsčių kaimuose susikūrę dideli vals tiečių ūkiai liko nepaliesti net ir tada, kai valstiečiai buvo nuvaro mi nuo žemės: čia v y r a v o 2—3 ūbų ūkiai, sodybų su mažiau k a i p 30 ha žemės retai kur buvo, o 5—20 ha ir mažesnių sklypų vokie čių valstiečiai beveik n e t u r ė j o 6 0 . Privačiuose dvaruose lietuvių ūkiai dar sparčiau mažėjo. Vadinasi, nuskurdusių valstiečių lietuvių žemėse gausiai atsi rado ne tiek dėl XVII a. k a r ų su švedais ir Septynerių metų karo (1756—1763) su rusais, k a i p tvirtino vokiečių mokslininkai (priešin gai, po karų, kaip ir po marų, laisvos žemės padaugėja), bet, svar biausia, dėl vokiečių valdžios politikos. Prūsijos valstiečių asmeninė laisvė, jų teisė į žemę ir santykiai su ponu (Heri, Grundherr, Obeihen), galutinai išreikšti juridinė mis vergystės (Leibeigenschaft), baudžiavinės priklausomybės (Eigengehdiigkeit, Gutspflichtigkeit) ir paveldimo pajungimo (Erbunteithdnigkeit) sąvokomis, buvo lėtos ir nuoseklios, itin sudėtingos 58 59 60
S. 138.
84
Stein R, O p . cit. S. 8 3 , 85, 86. T e n pat. P . 8 3 — 8 6 , 3 6 3 — 3 7 1 . Baczko L. H a n d b u c h . . . Teil 2.
visų valstybinių ir visuomeninių institucijų raidos rezultatas. Dėl to Prūsijoje susiformavo juridinių normų įvairovė: sudėtinga termi nija, daugybė vietinių teisių (Prūsų, Kulmo, Magdeburgo ir kitų), luominių taisyklių (Landtags-Recesse) ir įstatų, įstatymų — apie valstiečius, šeimynykščius (Bauein-Gesinde, Unteitanen Eigenthums Ordnungen). Laikini nuomininkai valstiečiai (Zeitpachtbauern) dirbo bajorų ir kulmiškių ūkiuose, ypač Mažojoje Lietuvoje ir Pamaryje. J i e neturėjo ūkio paveldėjimo teisės, dažniausiai tik šešerius metus nuo mojo bajoro ar kulmiškio žemės sklypą. Įprastinė ir laikinoji nuo ma niekuo nesiskyrė. Panaši į paveldimo činšo teisę buvo paveldi ma nuoma (Erbpucht), sudaroma tarp asmeniškai laisvų žmonių. Sakysime, 1773 m. Kiautų valsčiuje iš Kumečio palivarko buvo su daryta 19 paveldimų laisvų su 2517 margų žemės ūkių, už kuriuos kolonistai sumokėjo 205 talerius. Jurgaičių valsčiuje Šnipelių 776 margų palivarkas buvo padalytas keturiems šveicarams. Paveldi mos nuosavybės teisėmis 20 kolonistų, kurie liko laisvi nuo visų valstietiškų prievolių, Balgardžio valsčiuje buvo išdalyti Šventainio (Schwentainen) ir Maričkiemio (Maritscbkehmen) palivarkai (40 ū b ų ) 6 1 . Paveldimai žemę laikančių daugiau buvo valstybiniuose dva ruose, ypač vakarinėse karalystės provincijose. Laikinų ir iki gy vos galvos laikytojų buvo visur, jie sudarė baudžiauninkų daugu mą, ypač Prūsijos lietuviškose apskrityse. Paveldimos ir laikinos ar iki gyvos galvos žemės valdymo teisės skirtumas turėjo istorinį pagrindą. Teisė iki gyvos galvos buvo vadinama Venedų teise, nes galiojo Vokiečių ordino užkariautose srityse. Paveldimąją, vadi namąją Vokiečių, teisę teturėjo vokiečių kolonistų p a l i k u o n y s 6 2 . Kolonizacijos metais ėmė įsigalėti ekonominė, teisinė ir tautinė lietuvių ir vokiečių valstiečių nelygybė. Patentai ir juridinės sutar tys, valstybės finansinė ir ekonominė bei moralinė parama kolo nistams sudarė palankias sąlygas formuotis atskirai vokiečių žem dirbių kastai. J a u vien dėl to, kad jie gavo po kelis ar keliolika laisvų nuo visų feodalinių prievolių metų (avantiūristai iš viso ven gė dirbti), visa padidėjusi mokesčių našta, plėšinių įdirbimas, maro padarinių likvidavimas užgulė lietuvių pečius. Be to, lietuviai iš pradžių turėjo įdirbti kolonistams skirtus sklypus. Mokslininkai skirtingai traktavo kolonistų nuosavybės teisę į jiems duotus ūkius. Gumbinės valdžia vokiečių valstiečius laikė savininkais, mažiausiai — paveldimais činšininkais. 1748.VII.12 po t v a r k i u ji paskelbė, jog žemės ūbai kolonistams duoti paveldimon nuosavybėn (Erb-und Eigenthūmlich zu heyen Rechten)63, tai yra kolonistai prilyginti laisviesiems valstiečiams. 1755.IV.28 potvarkiu jiems leista, sutikus Gumbinės karo ir domenų vadybai, parduoti savo ūkius, bet nebrangiau kaip už 300 talerių. Sodyba be jokių 61
Kopp J. B e i t r a g e zur Chronik. .. S. 50; Stein R. O p . cit. S. 134. Haxthausen A. O p . cit. Bd. 1. S. 2 0 5 — 2 0 8 , 2 2 6 — 2 2 7 ; Stein R. O p . cit. S. 1 1 8 — 1 2 0 , 1 2 4 — 1 2 5 ; CaMapuH K). CP. y K a 3 . c o i . T. 2. C. 207. 63 Mignat J. O p . cit. S. 99. Kad v o k i e č i ų v a l s t i e č i a i turėjo a s m e n i n ę l a i s v ę , r o d o šaltiniai; Stadelmann R. Friedrich der Grosse; plg.; Muiet E. O p . cit. S. 2 3 6 . 62
S.
20,
37;
Henning
F.
Bauernwirtschaft. ..
85
64
išlygų buvo vokiečių valstiečių n u o s a v y b ė . Dėl tos priežasties, 1808 m. pradėjus Prūsijos karalystėje naikinti baudžiavą, kolonis tai, remdamiesi savo senomis sutartimis su šia vadyba, atsisakė vi siems valstiečiams lygių nuosavybės teikimo sąlygų: esą jie yra savo ūkių savininkai. Karalystės vyriausybė Berlyne su tuo sutiko. Kolonijos nariams duotos sodybos svetimiems nebūdavo perduoda mos. Apie jų teisinę padėtį F. Engelsas rašė: „Kai dėl žemių į ry tus n u o Elbės, tai t e n tvirtai įsigalėjo vokiečių valstiečių laisvė dėl 65 kolonizacijos" (pabraukta mano. — A. M.). Kolonistai turėjo atskirą vietinę administraciją ir teismą. Jų bu vo negalima bausti fizinėmis bausmėmis. Nors XVIII a. Prūsijoje tokios bausmės be teismo sprendimo oficialiai buvo uždraustos, amtmonai, amstrotai ir kiti pareigūnai su lietuviais valstiečiais susi dorodavo ir be teismo. Įstatymas valstietį vokietį labiau už lietuvį saugojo nuo dvarininko savivalės: pirmasis, gindamas savo teises į žemę, bylinėtis ir apeliuoti galėjo į dvi instancijas ir į trečią, aukštesniąją, o antrajam j a u antros instancijos teismo sprendimas 66 buvo neapskundžiamas ir įgydavo įstatymo galią . Beje, Klaipė dos, Tilžės, Ragainės, Įsruties apskričių, taip pat Labguvos apskri ties valstiečius lietuvius, bajorus, kulmiškius teisė Įsruties teismo kolegija (įsteigta 1723 ar 1724 m. Įsruties pilyje), dar vadinama Lie tuvos rūmų teismu. 1781 m. ji buvo pertvarkyta- į Prūsijos krašto teismo rūmus. Mažojoje Lietuvoje vietinė administracija ir dvasininkija kolo nistus priėmė kaip „išrinktosios tautos" atstovus, kuriems pavesta misija germanizuoti lietuvius ir lenkus ir sukurti vieningą vokiečių naciją. Karalių įsakuose ir kitų aukštųjų Prūsijos karalystės parei gūnų skelbimuose, raštuose nuolatos buvo pabrėžiamas skirtumas tarp lietuvių ir vokiečių, pastarieji buvo laikomi aukštesnės kul tūros žmonėmis. Prūsijos valdovai niekino lietuvius, laikė juos že mesnės rūšies žmonėmis, skirtais vergauti vokiečiams. Vienam drau gui Frydrichas II rašė: „jei J ū s būtumėte čia, tai aš leisčiau J u m s pasirinkti mandagiausią lietuvę mergaitę ir gražiausią veislinę ma no kumelę: mergina nuo kumelės skiriasi tik tuo, kad vaikšto dviem, o anoji keturiomis kojomis. Turtingas arklių, gerai sutvarkytas ir apgyvendintas šis kraštas n e d a v ė nė vienos vienintelės mąstančios būtybės [. . . ] " 6 7 . Karaliaus nedomino M. Mažvydas, J . Bretkūnas, K. Donelaitis ir kiti lietuviai rašytojai, išgarsinę ir visos Prūsijos karalystės vardą. Lietuviai lažininkai sklypo valdymo teisėmis naudojosi iki mir ties, laikinai, o kartais neribotai, bet retai — paveldimai. Tai buvo nustatyta j a u XVII a. vidurio agrariniais įstatymais. Mirus valstie64 Haimjanz H. V o l k s k u n d e und S i e d l u n g s g e s c h i c h t e A l t p r e u s s e n s // NF Ber lin, 1936. Bd. 9. S. 19. 65 Engelsas F. V a l s t i e č i ų karas V o k i e t i j o j e . V., 1962. P. 149. 66 Mutet E. O p . cit. S. 2 3 5 ; CŪMŪPUH K). O. yxa3. c o i . T. 2. C. 2 0 7 . 67 Franz W., Kiauše E. D e u t s c h e s G r e n z l a n d O s t p r e u s s e n . Pillkallen, (s. a.). S . 8 3 ; B a r e n O . D e r Zorn Friedrichs d e s G r o s s e n ū b e r O s t p r e u s s e n / / A M . K o n i g s berg, 1885. Bd. 22. S. 186. Plg.: Pakarklis P. L i e t u v i ų v o k i e t i n i m a s M a ž o j o j Lietu v o j . M a s k v a , 1942. P. 11.
86
čiui arba pasibaigus žemės valdymo nuomos kontraktui, jei skly pas būdavo išnuomotas nepaveldimai, domeno valdytojas ar pri vačios valdos dvarininkas sodybą galėjo perleisti k a m norėjo (daž n a i — vokiečiui). Sudarydamas kontraktą su kitu valstiečiu, jis tu 68 rėjo teisę padidinti p r i e v o l e s . Bajorų valstiečių, ypač lietuvių ir mozūrų, ekonominė ir teisinė padėtis XVIII a. buvo blogiausia. J i e buvo vadinami Leibeigene — Prūsijoje tai buvo beveik tolygu vergui. Vokiečių valdininkai ir mokslo visuomenė baudžiauninko sąvokai vartojo dar kitą, švel nesnę formą, labiau tinkamą domenų valstiečiams: Erbunteithanig, t a i yra paveldimai priklausomas, susietas su sklypu, su ūkiu. Vie nu aspektu lietuvio ir lenko valstiečio padėtis Prūsijoje buvo ge resnė negu Lenkijos ir Lietuvos valstybėje: jis turėjo teisę kreip tis į valstybės teismą; tai atsispindi ir 2emės teisyne. Pati patrimon i n ė jurisdikcija įgijo objektyvesnio teisėtumo formas. Lietuviai valstiečiai skųsdavosi karaliui ir jo ministrams. 1792 m. j a u minėtas Prūsijos oberprezidentas baronas J. Srėteris nurodė, kad jis kiekvieną dieną gaunąs lietuvių valstiečių skundų dėl kasdie ninio lažo, dėl vertimo įdirbti ir valdininkų žemes. Grįžęs iš ins pekcinės kelionės, minėtas A. Bliumentalis karaliui pranešė, kad 69 „skundai vietinei lietuvių nacijai tapo įpročiu" . 1780 m. Frydri chas II pareiškė nepasitenkinimą tuo, kad „paprasti žmonės" skun džiasi „teisingais įstatymais", rašytiniais teismo sprendimais ir pa kartotiniais nuteisimais. Tokių skundėjų buvo daug, todėl jiems nu statytos bausmės: sunkiųjų darbų kalėjimas arba k ū n o sužalojimas. Baudžiami buvo ir skundų rašytojai arba iniciatoriai. Dėl to Klaipė dos krašto baudžiauninkai lietuviai pakilo į organizuotą ir atkak lią kovą prieš feodalinę priespaudą (beje, lietuvių istorinėje litera tūroje ji kol kas neatspindėta). Šis judėjimas vyko visą XVIII a., dažnai reikšdamasis ginkluotais susirėmimais su kariuomene ir žan darais. Ypač atkakliai 1705, 1716, 1734, 1740, 1748—1750, 1775 m. kovojo ginkluoti Šilutės valsčiaus Auričių ir Vižeikių apylinkių valstiečiai 7 0 . Tarp lietuvių valstiečių sklido kalbos apie baudžia vos panaikinimą, todėl ir kitų valsčių valstiečiai atsisakė eiti lažą 7 1 . Antibaudžiavines idėjas kaimuose dažniausiai platino, griebėsi gink lo ir vadovavo kovai buvę Prūsijos kariuomenės kareiviai lietu viai. Slaptame rašte kabineto slaptajam patarėjui Bėmei J. Srėteris 1798 m. pranešė apie „domenų valstiečių lietuvių bruzdėjimą" 7 2 . Rytų Prūsijos ir Lietuvos departamentams paskirtas Prūsijos ka ralystės generalinis komisaras pareiškė, kad daugiausia bruzdėji mų įvyko Mažojoje Lietuvoje. Jų priežastimi komisaras nepagrįs tai laikė tautinį gyventojų mišrumą, tai, kad drauge gyveno vals68
CaMapuH K). <X>. YKa3. cm. T. 2. C. 2 0 7 . Skalweit A. R e t a b l i s s e m e n t Litauens. S. 165. Sembritzki J., Bittens A. O p . cit. S. 1 3 6 — 1 4 2 ; Gervais. N o t i z e n v o n P r e u s s e n m i t b e s o n d e r e r R ū c k s i c h t auf d i e P r o v i n z Litauen. K o n i g s b e r g , 1795. T e i l 1. S. 5 4 . 71 Rumler M. D i e B e s t r e b u n g e n zur Befreiung der P r i v a t b a u e r n in P r e u s s e n 1 7 9 7 — 1 8 0 6 // FBPG. Leipzig, 1921. Bd. 34. S. 1. 72 Sembritzki J., Bittens A. O p . cit. S. 142; Stein R. O p . cit. S. 150. 69
70
87
73
tiečiai lietuviai ir v o k i e č i a i . L. Bačka rašė, kad „Klaipėdos, Prie kulės ir Šilutės valsčių lietuviai dėl priešinimosi dažnai yra šmei žiami ir ne kartą karine jėga priversti atlikti prievoles. Yra pavyz 74 džių, k a d jie patys priešinosi karinei k o m a n d a i " . Vadinasi, Mažojoje Lietuvoje klasių kova stiprėjo, kartais net peraugdavo į ginkluotas lietuvių akcijas prieš monarchinę valdžią. Kartu ji įgydavo priešinimosi tautinei priespaudai formas. Kova plėtojosi lietuviškuose valsčiuose ir kaimuose. Tačiau valstiečių są jūdis buvo lokalinis, nekėlė reikalavimo pakeisti valstybės politi nę santvarką. Marksizmo-leninizmo klasikai nurodė, kad Rusijos, Prūsijos ir visos Europos feodalizmo epochos valstiečių judėjimų ideologijai būdingos monarchistinės pažiūros. J i e kovojo prieš vie tinius amtmonus, edelmonus, bet garbino monarchą. Apibūdindamas visuomeninius santykius Rusijoje, F. Engelsas rašė: „Rusijos liaudis, šis „revoliucionierius iš instinkto", tiesa, darė nesuskaitomus atskirus valstiečių sukilimus prieš bajoriją ir prieš atskirus valdininkus, bet prieš carą — niekuomet [...]. Priešingai, caras valstiečiui atrodo 73 žemės dievu: dievas aukštai, caras toli [ . . . ] " (pabraukta autoriaus). V. Leninas pabrėžė, kad „valstiečiai reikalavo panaikinti baudžia 76 vą, nesipriešindami caro valdžiai ir tikėdami c a r u " . Tai buvo bū dinga ir Prūsijos valstiečiams.
Reformos ir valstiečiai lietuviai J a u XVIII a. pradžioje Prūsijoje feodalizmas pradėjo irti, seni ga mybiniai santykiai neatitiko augančių naujų gamybinių jėgų. Eu ropoje plėtėsi antibaudžiavinis judėjimas. Norint pakelti žemės ūkio pajamingumą, imtasi tvarkyti teisinę ir lietuvių (drauge ir ki tų) valstiečių padėtį. XVIII a. pradžioje Prūsijos valstybės Slap tasis patarėjas K. Lubenas pasiūlė karaliui baudžiavos panaikini mo planą: padalyti domenų palivarkus į mažus sklypus ir juos iš nuomoti turtingesniems valstiečiams. Tuo siekta padidinti iždo pa jamas, pagyvinti ekonominį gyvenimą, pakelti gyventojų prieaugį, plėtoti kapitalistinį fermerių ūkį. Lubeno nuomone, šią žemę įdirbtų šeimynykščiai arba samdomi darbininkai. Tiems laikams pažangi reforma nebuvo realizuota. Prieš feodalinės santvarkos pagrindo — stambiosios žemėvaldos — panaikinimą, už tolesnį baudžiavos stip rinimą stojo feodalų klasė, ypač jos viršūnė junkeriai. Nenuosta bu, kad Lubenas buvo atleistas iš pareigų ir atiduotas teisti. Vietoj siūlyto palivarkų parceliavimo, valstybinių dvarų sistemos naikinimo buvo įvestas paveldimas jų nuomojimas stambiesiems junke riams, aukštiesiems valdžios p a r e i g ū n a m s 7 7 . Prūsijos karalystės 73
Sembiitzki J. G e s c h i c h t e d e s K r e i s e s M e m e l . S.
158—159.
78
74
Baczko L. N a n k e s W a n d e r u n g e n durch P r e u s s e n . Bd. 1. S. 154. 75 Marksas K., Engelsas F. Rinktiniai raštai. V. 1950. T. 2. P. 47; M i n . v e i k . P.108, 144, 146, 151. 76
88
KHann T.
Engelsas
Leninas V. Pilnas raštų rinkinys. V., 1977, T. 5. P. 74. Grube G. O p . cit. T e i l . 3. S. 4 4 5 ; Stadelmann R. Friedrich W i l h e l m I. S. 1 3 — 1 7 , 2 3 , 24, 2 1 2 ; Knann r.
valdžia padidino pajamas pakėlusi kontribuciją, v y k d y d a m a mer kantilizmo politiką. Domenus pradėta nuomoti ne paveldimai, bet laikinai, o generaliniai nuomininkai bajorai buvo pakeisti mies tiečiais valdininkais: vyriausybė susidarė nuomonę, kad pastarieji, a t v y k ę iš Vokietijos miestų, ūkininkauja kapitalistiškai; dėl to ša lia dvarininkų bajorų Prūsijos krašte susiformavo miestiečių žem 78 valdžių sluoksnis . Karaliaus Frydricho Vilhelmo I ketinimai vi sas valstiečių prievoles pakeisti mokesčiais, įpareigoti palivarkų valdytojus žemę įdirbti savo gyvuliais ir šeimynos darbo jėga, ne buvo įvykdyti. 1719.VII.10 (vokiškiems valsčiams) ir 1720.IV.20 (lietuviškiems ir lenkiškiems valsčiams) patentais karalius paskelbė naikinąs sa vo domenuose asmeninę valstiečių priklausomybę, už išpirką j i e galėsią įsigyti nuosavybėn sodybas ir skirtines žemes, ūkius valdy sią paveldimai; sutikus Domenų vadybai, galėsią juos parduoti. Visuotiniame Prūsijos žemės teisyne (AUgemeines Landrecht lūr die preussischen Staaten, įsigaliojo 1794 m.; 1796—1806 m. galiojo ir Užnemunėje) vėlgi deklaruojama, kad baudžiauninkai laikomi 79 laisvais valstybės piliečiais . Daugelis vokiečių bajoriškųjų ir buržuazinių istoriografų tai įvertino kaip baudžiavos panaikinimo aktą. Iš tikrųjų baudžiavinė teisė neišnyko, juridiniai santykiai tarp domeno valdytojo ir bau džiauninko liko nepakitę. Valstiečiams lietuviams lažas nebuvo pa naikintas, tik sumažintas iki 48 dienų per metus, nebuvo suteikta ir asmeninė laisvė. Priešingai, jie priesaika (Annehmungsbrieien, Kaufbrieien, Urbarien) įsipareigojo nemesti ūkio. Negalėjo išvykti 80 ir valstiečio v a i k a i . Ediktais buvo norima sušvelninti domenų valstiečių padėtį ir sudaryti iliuziją, kad jie įgyja teisę paveldimai naudotis ūkiais. Šitokia teisė įsigaliojo tik valstiečiams vokiečiams. Nors skirtinė žemė buvo vadinama paveldėjimu (Erbe), bet vals tietis lietuvis tokių teisių į ją neturėjo. Šis baudžiavos „panaiki nimas" tik pakeitė asmeninę priklausomybę švelnesne priklausomy bės forma (Erbunterthanigkeit): domeno valdytojas negalėjo par duoti valstiečio be žemės, o valstietis galėjo įsigyti turto. Tik re tas lietuvis galėjo išsipirkti iš baudžiavos 8 1 . Šie ir visi kiti vyriau sybės patvarkymai, neesminės reformos lietė tik valstybinius, bet ne feodalų valstiečius. Vadinasi, valstiečiai lietuviai ir toliau negalėjo palikti skirtinės žemės, tik asmeninė priklausomybė nuo gimimo dienos buvo pa keista priesaika nepasitraukti iš dvaro. Čia ir glūdi karaliaus Fryd richo II pamėgto posakio „žmogus gimsta laisvas" esmė. J e i po priesaikos lietuvis mėgindavo pasitraukti nuo savo domeno nuo motojo, būdavo baudžiamas mirtimi.
F
80
89
Prūsijos žemės teisyno 2 dalies 3 skirsnio 7 paragrafe sakoma, kad dvarininkų ir baudžiauninkų ekonominiai bei juridiniai santy kiai, atsižvelgiant į Prūsijos provincijų, kraštų ypatybes, turi bū ti reguliuojami pagal tų provincijų įstatymų knygas. Iš tikrųjų tai reiškė, kad Lietuvos provincijoje amtmonai ir edelmonai nevyk dė ir esamų ribotų įstatymų bei įsakymų. Teisyne skelbiama ir prie varta: „Tingius, nedrausmingus ir užsispyrusius šeimynykščius po nas gali versti atlikti savo pareigas saikingomis k ū n o bausmėmis; ši teisė suteikiama ir žemės nuomininkams bei ūkio tarnautojams" 8 2 . Teisynas tik bandė suvienodinti skirtingus įvairių karalystės pro vincijų agrarinius s a n t y k i u s 8 3 . Prūsijoje baudžiava buvo naikina ma pamažu, visą šimtmetį, n u v a r a n t valstiečius nuo žemės (vadi namuoju prūsiškuoju būdu). 1807.X.9 baudžiavos panaikinimo įs t a t y m u (ediktu) valstiečiams tebuvo suteikta asmeninė laisvė, pa naikinti luominiai apribojimai verstis prekyba, amatais ir įsigyti žemės. Tačiau jie ir toliau turėjo atlikinėti įvairias darbo prievo les, mokėti duokles, o skirtinę žemę privalėjo išsipirkti. Išpirka už t r u k o dešimtmečius. Svarbiausios baudžiavos liekanos tebebuvo ša linamos iki XIX a. vidurio. Lietuvos provincijoje ypač buvo pažeidžiami valstiečių ūkių paveldėjimo teisės įstatymai. J a u 1722.X.6 ediktu nustatyta: „Bau džiauninkui mirus, ūkis perduodamas vienam iš "jo darbščių sūnų, jei jų nėra — brolvaikiui; kai n ė r a nei sūnaus, nei brolvaikio, so dyboje turi apsigyventi kitas geras ūkininkas". Edikte minima ir Lietuva, k u r tėvų palikimas galėjo neatitekti vaikams, nes „nuo mininkai su gyventojais elgiasi visai savavališkai" 8 4 . 1720 m. pas kelbus vadinamąjį baudžiavos panaikinimą, šis įstatymas paveldė jimo teisės neišplėtė, liko tai, ką deklaravo 1620 m. Prūsų žemės teisynas. Tiesa, 1770 m. Teisės tarnybos reglamentu visi valstiečiai buvo pripažinti ne feodalo (kaip buvo LDK), o karaliaus valdiniais, valstybės piliečiais. Žemvaldžiams buvo uždrausta teisti ir bausti valstiečius, daryti egzekuciją, pasisavinti jų turtą. Neatliekančius prievolių ar kitaip nusižengusius valstiečius ponas galėjo skųsti teismui. 1779 m. Teisių kolegijos protokole deklaruojama, kad vi si (ir elgeta) prieš įstatymą lygūs, visi yra valstybės piliečiai. 1794 m. Visuotiniame Prūsijos žemės teisyne greta feodalinės įrašyta ir be siformuojančios buržuazinės teisės normų. J a m e įtvirtinama kara liaus absoliutinė valdžia, privilegijuota dvarininkų padėtis ir bau džiaviniai santykiai. Bažnyčiai leista kištis į šeimos reikalus. Daug dalykų palikta teisėjų nuožiūrai. Iš tikrųjų buržuazinės civilinės teisės normos galiojo tik valdančiajai išnaudotojų klasei, iš dalies buvo taikomos_ vokiečiams kolonistams. Valstiečiai lietuviai ir to liau neretai būdavo iškeldinami iš ū k i ų 8 5 . Apie tai kalbama ir 82
Krug L. U e b e r L e i b e i g e n s c h a f t . . . S. 10; CaMapun 2 2 0 — 2 2 2 ; Šneidereitas O. Min. veik P. 2 3 8 — 2 3 9 .
JO.
(D. y K a 3 .
coi.
T
2
C
® „K, - D i e B e s t r e b u n g e n zur B e f r e i u n g der F r i v a t b a u e r n in P r e u s s e n 1 7 9 7 — 1 8 0 6 // FBPG. Leipzig, 1920. Bd. 3 3 . S. 180, 3 2 7 . 3
,
84
90
P
lg :
u m l e r
M
Haxthausen A. O p . cit. Bd. 1. S. 2 1 5 ; Stein R. Op cit S 7 6 — 7 7 Haxthausen A. O p . cit. S. 2 1 5 , 2 1 8 ; CaMapun JO. O. y K a 3 . c o i . T. 2. C. 2 1 3 .
1790.V.25 deklaracijoje bei 1799.VI.1 vyriausybės „Žiniose" (Amtsberichle): iki 1777 m. visi Prūsijos karaliaus ir vyriausybės nurody mai bei įstatymai niekad nebuvo vykdomi, žemę ūkininkas valdė tik iki gyvos galvos, jo ūkį ne visada paveldėdavo vaikai ir giminės. Rinktis paveldėtoją iš kelių lietuvio palikuonių turėjo teisę Do menų vadyba, kuri dažnai paveldėtoju skirdavo valdžiai patinkamą vokietį. 1754.XI.2 Kaimo taisyklės lietuvių žemėse įstatymu įtvirtino šitokią paveldėjimo tvarką: „Mirus ūkininkui, n ė r a jokio reikalo sodybą perleisti jo vaikams, nebent vienas jų butų geras ūkinin kas, pranašesnis už svetimąjį" 8 6 . 1798 m. Įstatymų komisija n u t a r ė : „Mirus paveldimai priklausomam [feodalui. — A. M] tėvui arba ūkyje likus motinai, dar nesuaugę vaikai tampa laisvais žmonė mis" 3 7 . Vadinasi, lietuvių vaikai netekdavo teisės į tėvo turtą ir tapdavo šeimynykščiais bernais bei mergomis. Plėtojantis kapita listiniams santykiams ir didėjant laisvai samdomo darbo poreikiui, keitėsi patriarchalinė šeimynos padėtis. Seniau šeimynykščiai mieliau dirbdavo valstiečiui ar kulmiškiui („kartu su jais rūkė pypkę") negu dvare, kur tapdavo nelaisvais dvariškiais, o XVIII a. antrojoje pu sėje, dvaruose paplitus samdomam darbui, šeimynos žmonės pra dėjo samdytis dvarininkams: pasibaigus nuomos sutarčiai, gaudavo teisę keltis į miestą. Tai ardė patriarchalinius valstiečio ir jo šei mynos s a n t y k i u s 8 8 . Persikėlėliai mieste papildė proletariato sluoks nį, ypač po baudžiavos panaikinimo. Tai spartino lietuvių asimilia ciją. Lažą keičiant samdomuoju darbu, šeimynykščiui lietuviui bu vo sunku gauti skirtinį sklypą ir tapti valstiečiu. Dėl to iki XVIII a. pabaigos lietuviai neretai nepaveldėdavo savo ūkių, jie būdavo perleidžiami kolonistams vokiečiams, o lietuviai papildydavo že mės ūkio darbininkų sluoksnį, tapdavo rekrutais. J i e naudojosi blogiausia nuosavybės teisės forma — nepaveldimaisiais lasitais. Žemės skirstymas į palivarkinę ir valstiečių naudojamą Prūsi joje turėjo ne tik privačią ar ūkinę, bet ir valstybinę reikšmę. Iž do interesai reikalavo stabdyti kraštutinę valstiečių pauperizaciją, kad valstiečių žemė, kaip prievolių vienetas, būtų nedalijama, ne mažėtų. Kapitalizmo raidoje plečiantis prekybai, piniginiams santy kiams ir padidėjus grūdų pareikalavimui rinkoje, kilo žemės kaina, drauge spartėjo ir jos grobstymas. Norėdama garantuoti valstybei materialinių lėšų įplaukas ir pri rinkti rekrutų, vyriausybė draudė (1730.111.14, 1739.111.14, 1749.VIII.12, 1755.VII.15, 1764.XII.30 ir 1775.IX.6 įsakais) dvarininkams atimti iš valstiečių žemę ir prisijungti prie savo palivarkų 8 9 . Frydricho II agrarines reformas buržuaziniai vokiečių istorikai, ekonomistai pa vadino „valstiečių gynimo politika". Tačiau iš esmės jos buvo reakci nės, atitiko dvarininkų interesus. 1807 m. baudžiavos panaikinimo 86
Haxthausen A. Op. cit. S. 2 1 6 — 2 1 8 , 2 6 8 — 2 6 9 ; Stein R. Op. cit. S. 8 0 — 8 1 . Rumler M. D i e B e s t r e b u n g e n . . . Leipzig, 1922. Bd. 3 4 . S. 275, 277; Stadel mann R. Friedrich der Grosse. .. S. 115. 88 Jurginis J. K. D o n e l a i č i o „ M e t a i " k a i p istorijos šaltinis. P. 6 5 — 6 7 ; Skalweit A. Gutsherrschaft u n d Landarbeiter. S. 3 1 9 . 89 Stadelmann R. Friedrich der G r o s s e . . . S. 1 1 4 — 1 1 5 , 366, 4 1 8 ; Kjtann T. O. YKa3. c o i . C. 45—50. 87
91
įstatymas n e d r a u d ė feodalams grobstyti valstiečių žemių. Privačių dvarų valstiečiai n e t a p o paveldimaisiais lasitais, t o d ė l buvo lengva 90 juos nuvaryti nuo žemės ir paversti žemės ūkio darbininkais . Be to, XVIII a. pabaigoje — XX a. pradžioje dalis domenų valstiečių lietuvių, kaip j a u rašyta, perėjo dvarininkų valdžion, todėl kai kurie jų irgi n e t e k o žemės. Valstiečių teisinę padėtį palengvino valstiečio dukterų išpirkos mokesčio panaikinimas. Smarkiai priešinantis Karaliaučiaus valdžiai, 1723.111.24 karalius ediktu paliepė: ištekėdamos Į bajoro žemę arba atvirkščiai, valsčiaus baudžiauninkės mergaitės išpirkos mokesčio nemoka. Kitų metų lapkričio 6 d. ediktu valstiečio dukterims buvo leista be išpirkos tekėti už kulmiškių 9 1 . Tačiau šis aktas skatino lietuvių nutautimą. Taigi prūsiškoji kapitalizmo raida žemės ūkyje, vokiečių val džios politika nulėmė tai, kad daug Prūsijos lietuvių tapo mažaže miais, kumečiais, žemės ūkio darbininkais. Be lažininkų ir činšininkų, kurie sudarė pirmąją valstiečių gru pę, Prūsijoje buvo d a r kelios kitos valstiečių kategorijos bei gru pės. Lažininkai, atleistieji nuo lažo ir činšininkai priklausė pavel dimiesiems lasitams, neturintiems nuosavybės teisės į ūkį, o laisvų jų valstiečių juridinė padėtis buvo kitokia, ypač V a r m ė s valstiečių, kurie iš seno turėjo nuosavybės teises į sodybas, gyvenamuosius ir žemės ūkio pastatus 9 2 . Antrą naujasėdžių grupę sudarė asekurantai, arba paveldimai lais vieji valstiečiai (Assekuranten — taip pavadinti pagal išduotą raš tą Assekuiation, Erbireibauern), daugiausia po didžiojo maro atvy kę kolonistai vokiečiai (1711.IV.16 ediktas „Dėl tuščių valstiečių pali kimų apgyvendinimo") ir senosios valstietijos likučiai (seniūnai, vokiškuose valsčiuose — senovės prūsai ir kiti). Sklypą jie gaudavo kaip paveldimą, bet ribotą nuosavybę (Eigentums-Recht), b ū d a v o keletą metų atleidžiami nuo visų mokesčių, o jiems pasibaigus, mo k ė d a v o činšą. Taigi šalia priklausomųjų atsirado laisvųjų činšinin kų, tai reiškė, jog feodalizmas i r s t a 9 3 . Laisvųjų činšininkų buvo ir tarp lietuvių. Iš K. Donelaičio raštų ir kitų šaltinių žinome, kad žemesniųjų valdininkų, ypač šaltyšių (Šulcų) ar seniūnų, matininkų, pakamorių, žemesniųjų girios prižiūrėtojų (Foistbeiitten) pareigas eidavo ir lietuviai, o pastarąsias — vien lietuviai ir mozūrai. Šaltyšiai savo pareigas dažniausiai perduodavo sūnums, o jų dukte rys gaudavo dokumentą, k a d yra laisvos. Daugelis tokių laisvųjų valstiečių praturtėdavo 9 4 . Panaikinus baudžiavą, iš jų susidarė ne gausus lietuvių kaimo buržuazijos sluoksnis. 90
KHann T. 0. YKa3. c o i . C. 2 6 1 — 2 6 3 . Kern A. O p . cit. S. 173; Skalweit A. R e t a b l i s s e m e n t Litauens. S. 2 0 8 ; Stein R. O p . cit. S. 7 7 — 7 9 , 2 5 6 — 2 5 8 . 92 Haxthausen A. O p . cit. S. 2 2 3 ; KHann r. 0. YKa3. c o i . C. 1 4 — 1 5 . 93 Wąsicki J. Z i e m i e p o l s k i e p o d z a b o r e m p i u s k i m . W r o c l a w , 1957. S. 8 9 . 94 Sembritzki J., Bittens A. O p . cit. S. 1 4 8 — 1 5 3 ; Kopp J. G e s c h i c h t e d e s Landk r e i s e s Tilsit. S. 9 8 — 1 2 9 ; Ganss J. O p . cit. S. 34; Natau O. O p . cit. S. 1 7 5 — 1 7 9 ; Odyniec W. Z b a d a n n a d r o z w a r s t w i e n i e m w s i na P o m o r z u w XVIII w. // KH. W a r s z a w a , 1955. T. 6 2 . N 4/5. S. 2 0 0 ; Rieckenberg H, O p . cit. S. 1 9 4 — 1 9 5 , 2 0 0 ; G r o m a t o s . . . P. 6. 91
92
Mažažemių ir bežemių kolonistų, įsisavinančių naujas bei už grobiančių lietuviu žemes, kasmet mažėjo, daugelis jų pirkosi nuo savus ūkius (pavyzdžiui, 1732 m. — 237 šeimos). 1732 m. buvo 3232 padienininkai zalcburgiečiai, o 1744 m., kolonizaciją baigiant, jų sumažėjo iki 1731. Visi šie zalcburgiečiai (1501 žmogus) gavo 1253 95 ūbus žemės, iš kurių 444 ūbai buvo jų nuosavybė . Ypatingą Prūsijos valstiečių grupę sudarė šatuliniai valstiečiai. Šatulinė, arba vidinė, kolonizacija Mažojoje Lietuvoje — išskirtinis reiškinys karalystėje. Ji prasidėjo XVII a. antrojoje pusėje, valdant didžiajam kurfiurstui Frydrichui Vilhelmui (valdė 1640—1688 m.). Asmeninis iždas, arba kasa (Schatoull, Schatull), buvo atskirtas n u o valstybės iždo, kuriuo valdovas, be didikų žinios, laisvai disponuoti negalėjo. Norėdamas padidinti finansus ir sustiprinti valstybės kari nę galią, jis sumanė savo iždą papildyti iš miškų. J u o s e pradėjo kurti kaimus ir viensėdžius. Miškų administratoriai parengdavo so dyboms plotus ir su būsimais ūkininkais valdovo v a r d u sudarydavo žemės valdymo sutartis (Berahmungen), pagal kurias jiems būdavo suteikiami keleri n u o feodalinių prievolių laisvi metai. Dalis jų bū davo kurdinami pagal Kulmo teisę, tai y r a gaudavo ukį nuosavy bėn be jokių baudžiavinių prievolių, kita dalis tapdavo šatuliniais valstiečiais, kurių svarbiausia prievolė buvo mokėti į valdovo iždą nuo paskirtų ūbų (ūkis buvo 1 ūbo arba mažesnis) činšą. Tiesiogi niai šatuliškiai (Schatuller) ūkius valdė k a i p paveldimą nuosavybę, prilygo laisviesiems (Eibheien). Skirtingai nuo kulmiškių, šatuliniai valstiečiai ir šatuliškiai, be žemės činšo, mokėjo dar apsaugos, pa galvės ir ragų mokestį, atlikdavo girių tarnybą. Šatuliniai kulmiškiai tesudarė 1/5 šatuliškių ir šatulinių valstiečių. Užuot ėję įpras tinį lažą, šatuliniai valstiečiai atlikdavo įvairius darbus giriose, o vietoj tarnybos pilyse statė giriose pastatus. Teisinė šatuliškių pa dėtis irgi buvo geresnė negu valsčių valstiečių: jie buvo pavaldūs tik girios valdžios jurisdikcijai. 1713.VIII.27 ediktu ypatinga šatu linių gyventojų padėtis buvo pakeista: jie buvo prijungti (galutinai 1714.111.23) prie d o m e n ų 9 6 . Mažojoje Lietuvoje, k u r buvo daug girių, šatuliniai ūkiai labai išplito, ypač palei upes: Linkūnų (Linkuhnen, Rževskoje, Slavsko raj.), Lapenų, Želvos, Įsruties, Labguvos, Tarplaukių, Tepliavos valsčiuose, o labiausiai Mozūrijos giriose. Mielaukių valsčiuje gy veno beveik vien šatuliškiai (40 kaimų). Vadinamoji šatulinė kolo nizacija Lietuvos departamente buvo dvigubai intensyvesnė negu Rytų Prūsijos departamente. Šatuliniai ūkiai buvo steigiami to pa ties valsčiaus arba gretimų Lietuvos provincijos valsčių gyventojų, todėl juos gausiai įsigydavo lietuviai, Dauguma paprastųjų šatulinių valstiečių buvo vietiniai lietuviai, kiti (jų gerokai m a ž i a u ) — a t v y kėliai iš vokiečių žemių, o persikėlusių iš LDK ar Lenkijos visai 95 Mitzka W. G r u n d z ū g e norddeutscher Sprachgeschichte // D D . Marburg, 1959. Bd. 59. S. 109; Schmoller G. D i e p r e u s s i s c h e K o l o n i s a t i o n . .. S. 2 3 . 96 A B . Bd. 1. S. 3 6 4 ; Haxthausen A. O p . cit. S. 2 0 4 ; Kuck J. O p . cit. S. 3 1 , 3 2 ; Rieckenberg H. O p . cit. S. 1 8 5 — 1 8 8 , 1 9 2 — 1 9 3 ; Tn'eūei J. D i e F i n a n z v e m a l t u n g d e s H e r z o g t u m s P r e u s s e n . Leipzig, 1897. S. 29; Stein. R. O p . cit. S. 1 6 2 — 1 6 5 .
93
97
nebuvo . Beje, šatulinių valstiečių vokiečių ūkiai Piliakalnio vals čiuje sudarė 6 2 % tokių lietuvių ūkių, nes dėl šios vidinės koloni zacijos čia iki XIX a. pradžios atsirado naujų vokiškų kaimų zona, jų pavadinimai buvo vokiški: pasienyje su LDK ir Lenkija apsigy venę kolonistai vokiečiai turėjo sudaryti tautinį barjerą nuo ana pus sienos gyvenančių lietuvių ir lenkų. Iš gavusiųjų šatulines že mes aukštesniųjų girių valdininkų pareigybes daugiausia užėmė irgi v o k i e č i a i 9 8 . Mažojoje Lietuvoje buvo ir kitų valstiečių grupių. Miškuose steigėsi bitininkų (Beutneidorfei), Baltijos pajūryje — žvejų (Fischeidorfer), pakrančių valstiečių (Strandbauerddrier), miško medžiagos plukdytojų (Flossbaueidorfer) kaimai. XVIII a. paskutiniame ketvirtyje itin pagausėjo išlaisvintų nuo lažo valstiečių, nes domenų palivarkai dažniau buvo išnuomojami arba dalijami sklypais valstiečiams. Tokius į didesnį činšą perves tus valstiečius valdžia vadino Scharwerksireie. Vadinasi, valstiečių luomą sudarė laisvieji, paveldimai laisvieji, asekurantai, lažininkai, činšininkai, grynieji činšininkai, laisvi n u o lažo, pakrančių valstiečiai bei žvejai ir bitininkai (drevininkai), d u bininkai, laikinieji nuomininkai (Zeitpachtei), laikinieji emifiteutiniai (Zeitemphyteuten), šatuliniai priklausomi gyventojai ir iš dalies kuimiškiai. Apskritai XVIII a. pabaigoje susidarė 14 žemės nuo motojų grupių.
„Laisvieji" žmonės Be minėtų valstiečių, valstybiniuose dvaruose dirbo kumečiai (Kumetter), kampininkai, dvariškiai [Hausleute, Hausler, Kauigaitnei, Hdfner, Būdner, Einliegei), Prūsijoje vadinti laisvaisiais žmonėmis. Su dvarų valdytojais ar nuomininkais jie sudarydavo trejiems me tams darbo sutartį, gaudavo trobą su daržu ir mažą dirbamos, bet neskirtinės žemės sklypelį. Už tai kumečiai kasdien, o kampininkai vasarą po du laždienius per savaitę pėsti dvare ėjo lažą, o kitu metų laiku už menką atlyginimą dirbo kitokius darbus. Už gyvulius jie privalėjo valstybei pristatyti nagų bei ragų mokestį. Didesniame dvaro n a m e dažniausįai gyvendavo 6 — 8 kampininkų šeimos. Nuvaryti nuo žemės „laisvieji" valstiečiai Prūsijoje tapdavo trobelninkais (Kossaten, Kotsassen, Kottei, Katner, Eigenkalner), daržininkais (Gaitnei, Dreschgartner), padienininkais (Tageldhner, Ynsten, Losleute, Losganger, Pcmhpen, Instleute; šie neturėjo jokios dirbamos žemės, o gyvenamą butą nuomojo). Laisvieji žmonės, pasibaigus dar bo sutarties su ūkininku terminui, galėjo persikelti pas kitą savi ninką. Panašių socialinių grupių buvo ne tik valstybinėse, bet ir 97 98
2r.:
Kuck J.
O p . cit.;
Rieckenberg H.
Op.
cit.;
Goldbeck J.
Op.
cit.
Kallweii E. O p . cit. S. 98; Natau O. O p . cit. S. 1 9 6 — 2 0 0 ; Sembritzki J., Bittens A. Op. cit.: Kuhn W. G e s c h i c h t e der d e u t s c h e n O s t s i e d l u n g in d e r N e u z e i t . Koln, 1957. Bd. 2. S. 3 8 — 3 9 .
94
99
privačiose ž e m ė s e . Dėl šių priežasčių svarbiausią dvarų darbo jėgą j a u XVIII a, pabaigoje sudarė ne valstiečių lažas, bet samdo 10 masis darbas °. Rytų Prūsijos departamente nebuvo tam tikros trobelninkų rū šies, vadinamųjų kozėtų (kutnikų, ketnerių). Sis terminas atsirado 101 XVIII a. Beheimas-Švarcbachas ir Skalveitas rašė apie gausias kozėtų sodybų statybas Lietuvos provincijoje I 0 2 . Tačiau šie kozėtai skyrėsi nuo G. Knapo minėtų smulkiųjų ūkininkų tuo, kad naujai įkurtuose kolonistų kaimuose beveik visi vokiečių sklypai_ b u v o kaimo ribose, jie nebuvo tikri trobelninkai, o prilygo vienaubininkiams. Plečiantis dirbamos žemės plotams, tokie kolonistai tapo vals tiečiais su dviem ar daugiau ūbų žemės. Lietuvių ir lenkų žemėse kozėtų buvo daug. Kaip ir LDK trobelninkai, jie turėjo sodybinį sklypą arba tik trobelę (pastarieji dar buvo vadinami kampinin kais) kito valstiečio skirtinėje žemėje (sodybos pakraštyje) arba dvaro žemėje. Pagal tai amtmonai juos vadino ganze Kossaten ir halbe Kossaten. Dažnai Prūsijos valdininkai, nepaisydami socialinių ekonominių santykių, visus mažus ūkius priskirdavo k o z ė t a m s 1 0 3 . Aistmarių p a k r a n t ė s vokiečiai žvejai žemės sklypelius gaudavo valdyti netgi Kulmo teise, o Baigos apskrityje trobesiai buvo jų nuosavybė. Lietuvos departamente (jame buvo 64 valsčiai) buvo 9 2 0 kozėtų kiemų su sodybiniais sklypais ir 204 — tik su trobele. Vien Klaipėdos krašte 8 valsčiuose atsirado 922, t. y. 4/5 kozėtų kiemų 1 0 4 . 1721 m. ediktu iš samdomojo darbo gyvenantys bežemiai ir mažažemiai, vadinamieji laisvieji žmonės, tapo nelaisvais 1 0 5 . Kumečių, daržininkų, trobelninkų, kampininkų, nusigyvenusių ir nuvarytų nuo žemės bei visų kitų valstiečių vaikai (pigi samdo moji darbo jėga) ėjo į dvarus arba pas kulmiškius bei turtingus vals tiečius tarnauti šeimynykščiais (Gesindezwangsdienst, Hofgesinde, Dienstpflichtige Gesinde, Gesinde Leute): sukakus nustatytam am žiui, dvarininkas turėjo teisę berną ir mergą pasiimti iš tėvų į dva rą 3—5 ir daugiau metų priverstiniam d a r b u i 1 0 6 . Valstiečiams vo99 Engelsas F. V a l s t i e č i ų karas V o k i e t i j o j e . P. 125, 135, 189; Grube G. Op. cit. T e i l 3. S. 193; Žostautaitė P. M i n . v e i k . P. 9 8 — 9 9 ; Stein R. O p . cit. S. 1 1 2 — 1 1 3 , 168—176; Kmnn r. 0. YKa3. c o i . C. 10—13, 239—240; 244—245; CŪMŪPUH K). 0. YKa3. COH. T. 2. C. 2 0 6 — 2 0 7 ; Bdhme K. O p . cit. S. 19, 4 6 — 5 0 ; Kern A. O p . cit. S. 161, 1 6 9 — 1 7 0 , 1 9 8 — 2 0 0 , 211, 2 3 6 . 100 Lucanus A. O p . cit. S. 1 6 9 — 1 7 0 ; Lūlge F. G e s c h i c h t e der d e u t s c h e n Agrar v e r f a s s u n g . Stuttgart, 1967. S. 1 2 4 — 1 2 5 , 152. 1 0 1 K. Breizigas (Breysig K. U r k u n d e n . . . Berlin, š i ą „laisvųjų" ž m o n i ų g r u p ę X V I I a. n e u ž s i m i n ė . 102 Beheim-Sclmarzbach M. Colonisationswerk. . . s e m e n t Litauens. S, 185. 103 Knann T. 0. YKa3. COH. C. 12, 2 0 — 2 1 , 49, 2 1 1 , 2 1 3 ; T. 2. C. 369; Stein R. O p . cit. S. 1 1 2 — 1 1 3 . ,04 Stein R. Op. cit. S. 106, 1 1 3 — 1 1 5 , 180. 105 Historia Polski. T. 1. Cz. 2. S. 787. 106 Kern A. O p . cit. S. 169, 172; Skalweit A. R e t a b l i s s e m e n t Litauens. S. Plehn H. Op. cit. Bd. 18. S. 65.
1894, S. 74,
1899. Bd.
29;
Skalweit
15,
16)
apie
A.
Retablis
100, 185, 193, 205, 2 1 0 —
CaMapun K). 0. YKa3. C o i . T. 2. C. 1 9 9 — 2 0 0 ; 185; Žostautaitė P. M i n . v e i k . P. 9 9 — 1 0 0 ;
95
Riečiams valdžia draudė su vietos gyventojais „laisvaisiais žmonė mis" kalbėti jų gimtąja kalba. Visų minėtų socialinių grupių teisinė ir socialinė ekonominė padėtis buvo beveik vienoda, valdžia juos laikė „mažaisiais žmo nėmis" {kleine Leute). Gavę dirvonuojančius ūbus, jie tapdavo valstiečiais. Į XVIII a. pabaigą sodybinių sklypų (du ir daugiau ūbų) savininkais tapo buvę „laisvieji" žmonės kolonistai. Iš 13 lentelės duomenų galima nustatyti, kad Lietuvos departa mente žemės ūkio darbininkai 1750 m. sudarė apie 5 5 % , o 1802 m. j a u apie 65% Rytų Prūsijos departamento kaimo varguomenės. XVIII a. pabaigoje labiausiai padaugėjo (2 kartus) padienininkų, ku riuos papildė nusigyvenę ar nuo žemės nuvaryti valstiečiai. J a i s virsdavo ir daržininkai, o šių vokiškose srityse sumažėjo. Trobel ninkų ir daržininkų dėl sparčios vietinių gyventojų socialinės de gradacijos lietuvių ir lenkų žemėse padaugėjo apie 4 kartus. 2emės ūkio darbininkų XVIII a. daugiausia dirbo valstiečių ūkiuo s e — 45,3% (vokiškuose valsčiuose — 2 1 % , o lietuviškuose ir len k i š k u o s e — 79%), bajorų dvaruose — 34,7% (atitinkamai — 70% ir 30%), mažiausiai kulmiškių ūkiuose — 20% (atitinkamai — 3 1 % ir 69%; 14 lent.). Lietuvos departamento valstiečių ūkiuose daug samdinių dirbo dėl to, kad čia gyveno daugiausia įvairių kategori jų valstiečių. Rytų Prūsijos departamente dauguma samdinių dir bo bajorų dvaruose, nes čia privati feodalų žemėvalda viršijo vals tybinę. Lietuvos departamente kulmiškiai plačiau n e g u Rytų Prūsi jos dapartamente naudojo samdomąjį darbą todėl, kad čia tankiai kūrėsi kulminiai ūkiai, be to, kulmiškiai galėjo naudotis pigiu lietu vių ir lenkų varguomenės, nuo žemės nuvarytų asmenų darbu. Aps kritai samdomasis darbas plačiausiai buvo paplitęs lietuviškų ir len kiškų valsčių turtingesnių valstiečių, ypač vokiečių kolonistų, ūkiuo se, o Į XVIII a. pabaigą ir dvaruose. Turtingieji valstiečiai lietuviai neblogiau už vokiečius išnaudojo vargingus savo vientaučius, tai pastebėjo ir Donelaitis. Daugelis bajorų dvarų XVIII a. buvo įdirbami samdomųjų dar bininkų: 1715—1719 m. ūbų mokesčio duomenimis, Oberlando sri tyje tokie dvarai sudarė 3 1 % , Sembos — 4 5 % , Notangos — 8% 107 Valstiečio įdirbtą sklypą dvarininkas dažniausiai prijungdavo prie palivarko žemės, jį patį paversdavo žemės ūkio darbininku. Tačiau šitai anaiptol neintensyvino dvaro ekonomikos, buvo tik plečiami dvaro žemės plotai, bet negerinama jos agrotechninė kultūra. Jun kerių dvarai didelėmis kapitalistinėmis žemės ūkio įmonėmis virto valstiečių ūkio kaštais I 0 8 . Samdiniams lietuviams už tą patį darbą buvo mokama mažiau negu vokiečiams. Kas lietuviui mokėdavo didesnę algą negu vo kiečiui, tas būdavo baudžiamas pinigine pabauda, o kuris lietuvis iš drįsdavo algos imti daugiau negu vokietis, buvo sodinamas į kalė jimą. Vokietė merga per metus uždirbdavo 30—36 markes, o lie107 108
0.
96
Yk&3.
Plehn H. O p . cit. Bd. 18. S. 67; Abel W;, O p . cit. S. 2 0 8 . Skalweit A. Gutsherrschaft u n d Landarbeiter. S. 312, 316, 3 3 0 ; coi.
T.
2.
C.
220.
CaMapun
K).
tuvaitė už tą patį darbą gaudavo 27—30 markių, Iš kaimo į mies tą atvykusi ir dar n i e k u r netarnavusi merga tegaudavo 12—15 mar 109 kių. Pusmergė tegaudavo drabužius arba 10 markių . Taigi palyginti nedidelėje Lietuvos provincijoje persipynė įvai rūs socialiniai santykiai, po vokiečių kolonizacijos jie t a p o dar sudėtingesni. Sakysime, derlingoje N e m u n o žemumoje, Linkūnų valsčiuje, 1780 m. gyveno 3 bajorai, 455 kulmiškiai, 194 šatuliškiai, 44 laisvieji valstiečiai, 45 paveldimieji činšininkai, 370 grynųjų čin šininkų ir emfiteutinių valstiečių (emfiteutų), 12 paveldimųjų smuk u0 lininkų ir seniūnų, 95 lažininkai ir 184 trobelninkai . Šilutės vals čiuje 1730 m. gyveno 17 kulmiškių, 50 šatuliškių, 417 valstiečių (la žininkų ir činšininkų), 27 daržininkai, 24 amatininkai ir 15 žemės ūkio darbininkų. 1792 m. darbininkų (jie buvo lietuviai) padaugėjo iki 387 asmenų. Klaipėdos apskrityje 1817 m. (po baudžiavos pa naikinimo) 5 parapijose buvo 349 gyvenvietės. Jose buvo 3110 so dybų (dūmų, Feueistelle; be Klaipėdos miesto — 2401) su 23 372 (be Klaipėdos m i e s t o — 15 631) gyventojais. Valstiečiai gyveno maž daug 210 kaimų, laisvai paveldimieji — 51, šatuliniai valstiečiai ir šatuliniai kulmiškiai — 24, kulmiškiai — 45, paveldimieji činšininkai (kai kuriuose kaimuose visų minėtų socialinių sluoksnių žmonės gyveno mišriai) — 1 kaime, trobelninkai (Eigenkathner) — 2, žve IU j a i — 1; bajorų buvo apie 24 dvarus ar palivarkus . Taigi j a u prieš baudžiavos panaikinimą Prūsijoje (visoje Rytų Prūsijoje) buvo susidaręs gausus žemės ūkio darbininkų sluoksnis. Lietuvos provincijoje gyveno apie pusę visų Prūsijos valstiečių ir samdinių, o dauguma jų buvo lietuviai valstiečiai lažininkai ir šei mynykščiai. Greta lažinio buvo plačiai naudojamas samdomasis kai mo varguomenės darbas. Prūsijos žemės ūkis pamažu virto kapita listiniu. Panaikinus baudžiavą, Prūsijos karalystės ekonomika kilo gana sparčiai, žemės ūkio lygiu ji ėmė pirmauti tarp kitų vokiečių valstybių. Bet tai buvo ir lietuvių įtempto darbo vaisiai. Senoji vokiečių istoriografija nuolat tvirtino, kad Mažosios Lie tuvos žemėse kolonistai pakėlė žemdirbystės kultūrą. Tačiau K, Do nelaitis, Vydūnas ir kiti rašė, kad į Prūsiją kolonistai atnešė ydų: rūkymą, kortavimą, girtavimą, tinginiavimą. Anot Donelaičio, kolo nistai smukdė lietuvių moralę. Be to, iš lietuvių pirmiausia buvo reikalaujama, k a d jie suartų vokiečiams laukus. Zalcburgiečiai maištavo: reikalavo vis didesnių privilegijų, norėjo būti vertinami labiau už lietuvius, grasino pa bėgsią, gyvendami lietuvių butuose ir valgydami jų duoną, tingi niavo. „Su zalcburgiečiais elgtis švelniai ir atlaidžiai!" — griežtai įsakė valdininkams karalius Frydrichas Vilhelmas I m . 109 Fūllhaase A. Op. cit. S. 6 3 ; Bruožis A. M a ž o j i Lietuva. Klaipėda, 1929. P. 2 8 ; Vanagaitis J. M i n . v e i k . P. 27. 110 Srein R. Op. cit. S. 123. 111 Sembiitzki J., Bittens A. O p . cit. S. 143. D u o m e n y s iš K l a i p ė d o s a p s k r i t i e s : Topographische Uebersicht des Venvaltungs-Bezirks der Koniglichen Preussischen R e g i e r u n g z u K o n i g s b e r g i n P r e u s s e n . K o n i g s b e r g , 1820. S . 3 8 — 5 8 . 112 Beheim-Schwarzbach M. C o l o n i s a t i o n s w e r k . . . S. 153, 154; plg.; Vileišis V. M i n . v e i k . P. 125.
7—8141
97
Daugelis amtmonų atėjūnus apibūdindavo tokiais žodžiais: „Apie zalcburgiečius mažai gero tekalbama. Kuo toliau, tuo didesniais tin giniais jie tampa ir nenori dirbti, o visą laiką praleidžia pažįstamus belankydami, miegodami ar kortuodami". Kitas amtmonas rašė: „Iš m a n atsiųstų 50 zalcburgiečių tik 6 pradėjo dirbti. Kiti vaikšto iš vietos į vietą [...]". Gumbinės valdžiai Jurgaičių (Judino) a m t m o n a s pranešė, esą „daugumas zalcburgiečių gyvena parazitiškai" 1 1 3 . Vie nas valdininkas raštu prašė Gumbinės k a r o ir domenų v a d y b o s ministrą: „Žinau porą ištikimų žmonių, jie lietuviai. Dievo v a r d u prašau atsiųsti juos čia. Tokie netikę k a i p keliolika vokiečių, jie negalėtų būti" m . Kiti amtmonai zalcburgiečius gyrė u ž darbštumą, stropumą, praktiškumą ir taupumą. Be abejo, ne visi zalcburgiečiai buvo tinginiai, n e v y k ę žemdirbiai, nes vis dėlto jie ilgainiui b u v o priversti dirbti — reikėjo duoną pelnytis. Apie lietuvius istoriografijoje yra daug gerų atsiliepimų. J u o labiau kad „nuomonę, jog svetimieji kolonizacijai nėra taip tinka mi, kaip patys lietuviai ir prūsai, susidarė Valdburgas, Berlyno komisija ir patsai karalius" I 1 5 . Aprašomųjų įvykių amžininkas, Gum binės vadybos karo patarėjas B. Zervė (Gervaisas) XVIII a. pa baigoje rašė: „Apskritai tikslus, tipiškas visų Prūsijos ir Lietuvos provincijos gyventojų tyrimas ir stebėjimas įgalina .pripažinti, kad, jeigu kalbėsime apie žmogų ir apskritai spręsime pagal daugumą, lietuvių tautybės žmonės visada yra geriausi ir pranašesni už kitus Į . . . ] " 1 1 6 . „Lietuvis su dideliu stropumu įdirba lauką", — žavėjosi A. Rogė. Vydūnas buvo priėjęs išvadą, kad „kolonistai nekėlė žem dirbystės kultūros", o patys „lietuviai zalcburgiečiams buvo tiesiog žemdirbystės mokytojai [...]. Žemės kultūros kūrėjai savo tėvynė j e buvo lietuviai" m . Vietiniai gyventojai, geriau pažindami savo kraštą ir mylėdami žemę, būdami darbštesni, pralenkė kolonistus žemdirbystėje ir amatuose. Tai ugdė lietuvių tautinę savimonę, kė lė išdidumą. Taigi kodėl daugelis vokiečių tyrinėtojų kolonistus laikė žem dirbystės pažangos diegėjais? Sakysime, G. Aubinas teigė, jog „tik per kolonizaciją Lietuvoje susidarė stipri valstietija, kurios pažan gi technika ir dvasinis veiklumas griežtai skyrėsi nuo lietuvių iner tiškumo ir tradicinės rutinos" 1 1 S . Kolonistų dauguma buvo kuimiš kiai, laisvieji valstiečiai, šatuliniai kuimiškiai, činšininkai, o lie tuvių dauguma — lažininkai ir kitokie žemiausių socialinių sluoks nių, kategorijų bei grupių atstovai. Pirmuosius visokeriopai rėmė valstybė, todėl jie už sukauptas ir gautas lėšas galėjo intensyvin ti ūkį, įsigyti geležinių plūgų, akėčių, kitos modernesnės žemės ūkio technikos, plačiai naudotis samdomuoju darbu. Apskritai jų padė1,3 Beheim-Schwarzbach M. Op. cit. S. 158, 197; plg.: Vileišis V. M i n . v e i k . P. 125; Vydūnas. O p . cit. S. 2 9 0 ; Vanagaitis J. M i n . v e i k . P. 26. 114 Skalweit A. R e t a b l i s s e m e n t Litauens. S. 158. 1 , 5 T e n pat. P. 2 5 6 . 116 Geivais. O p . cit. T e i l 3. S. 2 7 — 2 8 , 34, 55, 1 8 3 — 1 8 9 , 195, 2 9 9 . 1 1 7 flogge A. G e s c h i c h t e d e s K r e i s e s D a r k e h m e n . S. 1G; V y d ū n a s . O p . eit. S. 2 9 2 — 2 9 3 , 295. 118
98
A u b i n
G
- O p . cit. S . 175.
tis teikė galimybių plėtoti prekinį ūkį, tai yra pertvarkyti ekonomiką kapitalistiniais pagrindais. Lietuviai valstiečiai turėjo laikinai nau dojamus ir mažesnius ūkius, kuriuose negalėjo pritaikyti naujovių, neturėjo lėšų ir, be kita ko, neretai būdavo iš jų iškeldinami. Taigi apibūdinome lietuviškų, vokiškų ir lenkiškų valsčių, Lie tuvos provincijos ir už jos ribų buvusių lietuviškų žemių valsty binių bei privačių valstiečių socialinės ekonominės ir iš dalies tei sinės padėties skirtumus, taip pat Gumbinės ir Karaliaučiaus Dome nų vadybų administruojamų departamentų kai kuriuos ekonominius ypatumus. Minėti istorijos šaltiniai ir pačių vokiečių mokslininkų tyrinėjimai įgalina padaryti bendrą išvadą: blogiausia socialinė eko nominė ir teisinė padėtis buvo lietuvių, taip pat mozūrų valstiečių, o geriausia — vokiečių valstiečių. Skyrėsi netgi Lietuvos provin cijos ir gretimų įvairiataučių — lietuviškų-vokiškų — valsčių bau džiauninkai. XVIII a. lietuvių gyvenimas sąlygiškai blogėjo, dau gėjo vargingųjų valstiečių ir žemės ūkio darbininkų, ypač junke rių tėvonijose; junkeriai sparčiau įsijungė į prūsiškąją kapitalizmo raidą. Smulkusis valstiečių ūkis v y r a v o k a i p tik lietuvių žemėse. Taip Prūsijos lietuviai buvo nustumti į žemiausius visuomenės sluoksnius, tokia jų padėtis buvo teisiškai įtvirtinta ir tapo blogesnė negu atitinkamų socialinių kategorijų vokiečių gyventojų. Norėdami įgyti lygias teises su kolonistais, jie turėjo tapti vokiečiais. Dalis Lietuvių, siekdami geriau gyventi, įgyti aukštąjį mokslą ar bent iš mokti amato, ilgainiui ėmė orientuotis į viešpataujančią tautą: vo kiškai kalbėti, vokietinti savo vardus bei pavardes ir p a n a š i a i 1 1 9 . Germanizacija v y k o ir per kariuomenę. Iš lietuvių rekrutų, nemo kančių ar prastai mokančių vokiškai, tyčiodavosi vokiečių karei viai, juos uidavo karininkai.
Lietuviai ir miestas Dar viduriniais amžiais prūsams ir vakariniams lietuviams buvo uždrausta apsigyventi miestuose. Miestai buvo vokiškos kultūros, ekonominio gyvenimo, kolonizacijos ir vokietinimo centrai. Dėl to nesusidarė lietuvių pirklių, amatininkų ir pramonininkų sluoksnio. J a u K. Donelaičio amžininkai buvo įsitikinę, kad lietuviai, vargais negalais prasimušę į miestą ir išmokę amato, neišvengiamai taps vokiečiais. Tačiau šiek tiek lietuvių vis dėlto gyveno miestuose. Kuo jie ten vertėsi? Miesto gyventojai buvo skirstomi į turtinguosius (Giossbūigei) ir varginguosius (Kleinbūrgei). Pirmieji — tai pirkliai, salyklininkai, gelumbės supirkėjai, prieskonių vertelgos, o antrieji — amatininkai. Apskritai 1802 m. Karaliaučiuje gyveno 56 410, Tilžėje — 8656, Įs rutyje — 5253, Gumbinėje (naujas miestas, išaugo dėl to, kad bu vo departamento centras) — 5246, Klaipėdoje — 5111, Geldapėje — 2855, Vėluvoje — 2697, Labguvoje — 2438, Stalupėnuose — 2262, An1 1 9
Plg.: L i e t u v i ų n a c i o n a l i n i o i š s i v a d a v i m o j u d ė j i m a s . V., 1987. P . 6 8 .
99
gerburge — 2182, Frydlande — 2118, Ragainėje — 2083, Darkiemyje — 1735, Nordenburge — 1735, Tepliavoje — 1637, Širvintoje — 1331 ir 12 Piliakalnyje — 1290 žmonių °. 1740.XI.18 Frydrichas II nurodė Karaliaučiaus karo ir domenų vadybai, kad tie valstiečiai, kurie domenuose atleisti n u o lažo, t. y. kolonistai, gavę domeno nuomotojo leidimą parduoti ūkį, gali iš vykti į miestą. Po 15 metų karalystės kancleris S. Kokejis pasirašė įsakymą, kuriuo nuo baudžiavos atleido mieste apsigyvenusius ati m tarnavusius k a r e i v i u s . Vokietis miestietis, gavęs baudžiauninko 122 ūkį, baudžiauninku netapdavo, nes laisvės n e p r a r a s d a v o . Iki 1748 m. valstiečių sūnums buvo leidžiama eiti į miestą mokytis gimnazijoje, bet retai kas turėjo tam sąlygas. Vokiečių kvartaluose buvo galima išsipirkti iš baudžiavinės priespaudos už 3—6 talerius. Be to, išsiperkantysis mokėjo atskirą 10% sodybos vertės mokestį, į kurį įėjo visas valstiečio turtas, net drabužiai. Kolonistams bū davo suteikiamos miestiečių ir cechų meistrų teisės, neatlyginamai duodami žemės plotai trobesių statybai, trejus metus jie b ū d a v o 123 laisvi nuo visų mokesčių ir kt. XVII a. per karus su švedais į Karaliaučių atvyko daugybė lie 124 tuvių iš Klaipėdos, Tilžės, Ragainės, Įsruties, Labguvos valsčių . Nevokiečiai daugiausia gyveno Karaliaučiaus priemiesčiuose ir ver tėsi žvejyba, smulkiais amatais. Lietuviai telkėsi Zakheimo rajone, gyveno kompaktiškais kvartalais; pas vokiečius dauguma jų dirbo bernais ir šeimynykščiais. Sostinėje gyveno ne tik Prūsijos, bet ir LDK, ypač Vilniaus, lietuvių. Manoma, kad XVIII a. viduryje Karaliau čiuje gyveno apie 50 000 žmonių. XIX a. pabaigoje jame liko nesuvokietėjusių lietuvių, atrodo, keli tūkstančiai. Meistrams buvo duo ,25 tas nurodymas amatininkais priimti tik vokiečių kilmės žmones . Lietuvių amatininkų cechai nepriimdavo. Antai senas klaipėdietis Lapys 1784 m. sudarė atskirą auksakalių grupę, nes, būdamas nevokietis, cechui nepriklausė. Lietuviai patys gaminosi laivų trosus; kadangi tilžiečiai su jais konkuravo, lietuviai vien iš trosiį gaminimo pragyventi negalėjo 1 2 6 . Karaliaučiuje lietuviai pradėjo siūti batus, dėl to vokiečių batsiuviai skundėsi magistratui. Kai kurie šio miesto amatininkai pramokdavo lietuviškai ir lenkiškai, nes jų klientai būdavo šių tautybių žmonės. Iki XVIII a. vidurio Zakheimo rajone lietuvių buvo daugiau negu vokiečių, vėliau pastarųjų padaugė jo 1 2 7 . Mugėse tarp vokiečių ir lietuvių tautiniais motyvais įvykdavo kivirčų. 120
Kmg L. B e t r a c h t u n g e n . . . S. 75. Stadelmann R. Friedrich der Grosse. . . S. 102, 316. Kmg L. U e b e r L e i b e i g e n s c h a f t . . . S. 16. 1 2 3 H i s t o r i a Polski. T. 2. S. 2 4 4 ; PPB. K o n i g s b e r g , 1836. Bd. 15. S. 1 4 5 — 1 4 6 . 124 Hartmann E. D i e G e s c h i c h t e d e s Dorfes Ponarth //' W B G E . Marburg; Labn, 1963. N . 69. S. 107. 125 Gause F. D i e G e s c h i c h t e der Sladt K o n i g s b e r g in P r e u s s e n . KSln; Graz, 1965. Bd. 1. S. 1 1 6 — 1 1 7 , 236, 414, 536. 126 Sembritzkj J. Geschichte der K o n i g l i c h Preussischen See-und Handelsstadt M e m e l . M e m e l , 1926. S. 2 2 0 , 225, 227. 127 G a u s e F . Op. cit. S . 1 1 8 — 1 1 9 , 412, 4 3 4 - 4 3 5 . 121
122
100
Lietuvos provincijoje daugiausia vokiečių gyveno senuose Klai pėdos, Tilžės, Įsruties miestuose. XVI—XVII a. Įsrutyje d a r gau siai gyveno lietuvių, daugiau negu vokiečių. Tokioje lietuviškoje aplinkoje vokiečiai išmokdavo lietuvių kalbą. Pavyzdžiui, žinomi aukšti dvasininkai Žandenai lietuviškai kalbėjo n u o mažens. Matyt, m Tilžėje, Ragainėje ir Klaipėdoje iki maro gyveno daug lietuvių . Prūsijos kunigaikštis Georgas Vilhelmas 1638 m. ediktu nurodė, k a d „Tilžės elektorinėje mokykloje būtų laikomas lietuvių kalbą gerai mokantis ir prityręs mokytojas [...]". Maro epidemija dau gybę lietuvių išnaikino ne tik kaimuose, bet ir miestuose. Lenkų mokslininkai nustatė, k a d Alėckos, Luko, Ščitno, Ostrudos ir ki 129 tuose miestuose iki maro gyventojų dauguma buvo l e n k a i . Atvykus būriams vokiečių kolonistų ir plėtojantis kapitalisti niams santykiams, XVIII a. miestai gerokai išaugo. 1735 m. Klai pėdoje gyveno 258 miestiečių šeimos, iš kurių 46 buvo lietuvių; jos gyveno viename miesto rajone ir turėjo miestiečių teises. Be 60 pameistrių, mieste dirbo 35 bernai, 85 pusberniai, 150 mergų, 204 padienininkai ir darbininkai. Tikriausiai šią varguomenę sudarė lietuviai. XVIII a. pirmojoje pusėje iš anapus sienos atkeliavę žemai čiai sudarė katalikų bendruomenę — XVIII a. pabaigoje jai pri klausė 240—260 žmonių (iš 6300 visų klaipėdiečių). Apie 1800 m. I3 Klaipėda virto kone grynai vokišku miestu °. Prisiminimuose A. Proisas ir L. Bačka rašė, kad Tilžė, Prūsų Lie 131 tuvos sostinė, — geriausias Rytų Prūsijos miestas . Po kolonizaci jos persvarą j a m e įgijo vokiečiai. Žinių iš XVIII a. neturime, o 1834 m. vokiečių statistikos duomenimis, iš 11 460 gyventojų tik 837 132 kalbėjo lietuviškai . Kitais duomenimis, tais metais Tilžėje gy veno 10 323 vokiečiai ir 856 lietuviai. Ragainės lietuviai sudarė '/», o K l a i p ė d o s — % visų gyventojų: Ragainėje tuomet gyveno 2284 vokiečiai ir 281 lietuvis, o Klaipėdoje — atitinkamai 8100 ir 912 žmonių 1 3 3 . Apie Piliakalnio miestą A. Lukanas yra pasakęs, kad „ja me daugiausia apsigyveno frankų ir nasauiečių" l 3 4 . Piliakalnyje, kol dar gyvenvietė neturėjo miesto teisių, gausiai gyveno iš kaimų atvykusių valstiečių, vadinasi, lietuvių 1 3 \ XVIII a. odininkais pa meistriais čia dirbo stalupėniškis A. Andrius, F. Butkeraitis, bat s i u v i a i s — J. Petras, D. Dikas, račiumi pameistriu — K. Duloma, meistru mėsininku — A. Baltrušaitis iš Ragainės, aludariu — J. Barčius iš Vėluvos, kirpėju — L. Didžiūnas, kalviu — K. Guraitis, meist1 2 8 Pirmoji l i e t u v i ų k a l b o s gramatika. V., 1957. P . 4 0 0 — 4 0 1 ; ZAI. Insterburg, 1888, 1897, 1901. H. 1. S. 101, 115; H. 6. S. 3 5 — 4 9 ; H, 7. S. 2 3 , 6 5 — 6 6 . 129 vvarmia i M a z u r y . P o z n a n , 1953. Cz. 1. S. 167. 130 Sembiitzki J. G e s c h i c h t e d e r . . . H a n d e l s s t a d t M e m e l . S. 216, 2 9 0 — 2 9 1 . 131 Pieuss A. B e m e r k u n g e n aut" e i n e r F u s s r e i s e d u r c h P r e u s s e n und Lithauen in d e n J a h r e n 1795 u n d 1796. D a n z i g , 1816. T e i l 2. S. 3 1 9 ; B a c z k o L. H a n d b u c h . . . T e i l 2. S. 4 2 . 132 Forstreutei K. D e u t s c h e u n d Litauer // Tilsit-Ragnit. W u r z b u r g , 1971. S. 6 2 . 133 Foistieuter K. D i e A n f a n g e d e r S p r a c h s t a t i s t i k in P r e u s s e n // Z O . M a r b u r g ; Lahn, 1953. J g . 2. S. 3 4 6 ; Hubatsch W. M a s u r e n u n d Preussisch-Litauen // Z O . Marburg; Lahn, 1965. J g . 14. H. 4. S. 6 6 2 . 134 Lucanus A, O p . cit. S. 2 4 0 . 135 Kuck J. O p . cit. S. 46.
8—8141
101
LIETUVIŲ KALBA, MOKYKLA IR BAŽNYČIA
136
r a i s — F. Bandūnas, Dukinaitis ir kt. 1789 m. Angerburge gyveno 137 1195 miestiečiai, 34 jų atsikėlė iš lietuviškų m i e s t ų . Lietuvių gy 138 veno Frydlande, Šventapilio mieste bei apskrityje . Geldapėje 1S9 XVIII a. lietuviai turėjo dvi mokyklas . Iš 33 Šilutės amatininkų 14 lietuviai buvo tik stiklius J. Dauvilaitis ir odininkas J. Vainovskis °. Lietuvių miestiečių (Būrgerj ir namų savininkų (Haushesitzer) Prūsijoje buvo nedaug, nes jie tegalėjo dirbti smulkiaisiais amati ninkais, šeimynykščiais, patarnautojais, t. y. sudarė miestų varguo menę U 1 . J a u minėtas C. Heilsbergas nurodė, kad dar n e p r a r a d ę gimtosios kalbos ir kitų tautinių savybių XVIII a. paskutiniaisiais metais lietuviai sudarė tik nedidelę gyventojų dalį. Deja, dar neturime tikslesnių statistinių duomenų apie XVIII a. Lietuvos provincijos ir visos Mažosios Lietuvos miestų gyventojų socialinę struktūrą, jų profesijas, pasiskirstymą tautybėmis. Tik per 1825 m. gyventojų surašymą jie j a u buvo suskirstyti pagal gim tąją kalbą. 1736 m. statistika įgalino nustatyti vien kaimo gyvento jų tautybę. Iš 77 Prūsijos miestiečių sąrašų knygų išliko tik 23 mies tų (tarp jų Įsruties, Piliakalnio, Stalupėnų ir Tilžės). Tikėtina, k a d Lietuvos provincijos miestuose XVIII a. lietuviai sudarė Va—Vs gyventojų. Visuose miestuose buvo lietuviškos pa rapijos, nors kai kurios nedidelės 1 4 2 . Lietuvos provincijos miestuose, kaip ir daugelyje Mozūrijos miestelių, vyravo l i e t u v i a i 1 4 3 . XVII a. Senovės Prūsijos rinka buvo siaura, pusiau amatininkiš ka, todėl pramonei mažai reikėjo amatininkų, darbininkų. Vis dėlto jau XVIII a. viduryje miesto gyventojai sudarė 20,2% visų to kraš to gyventojų. Amatininkai turėjo būti kvalifikuotesni negu pramo nės darbininkai, todėl kaimiečiai lietuviai tegalėjo dirbti pagalbi niais darbininkais 1 4 4 . Draudimai lietuviams apsigyventi mieste ir vokiečių užimtos geriausios ekonominės pozicijos trukdė formuotis lietuvių miesto buržuazijai, augti nacionalinei inteligentijai, ugdyti tautinę kultūrą, raštiją, kovoti prieš nacionalinę priespaudą, už tautos gyvavimą. Negausią lietuvių inteligentiją sudarė kunigai, vertėjai, mokytojai. 136
berg, 137
Kleinau S. Zu-und a b z i e h e n d e Būrger d e j Stadt P i l l k a l l e n // AG. K o n i g s 1934. J g . 8. H. 3. S. 5 9 — 6 2 . Grigoleit E. D a s A n g e r b u r g e r Biirgerbuch v o n 1 6 5 4 — 1 7 8 9 . S. 1., 1936. S. 4—
51. 138 Gutlzeit J. Ortsfremde in d e n K i r c h e n b u c h e r n zu Grunau. K r e i s H e i l i g e n b e i l // AG. K o n i g s b e r g , 1928. J g . 2. H. 4. S. 1 1 6 — 1 1 8 ; Guttzeii J. H e i l i g e n b e i l u n d s e i n Biirgerbuch v o n 1 7 7 0 — 1 9 1 8 // AG. K o n i g s b e r g , 1938. J g . 12. H. 3. S. 13. 139 Mignat J. O p . cit. S. 2 0 1 . 140 Sembritzki J., Bittens A. O p . cit. S. 1 5 8 — 1 5 9 . 141 Sembritzki J. G e s c h i c h t e d e s K r e i s e s M e m e l . S. 160; Forstreuter K. D e u t s c h e und Litauer. S. 53, 59; plg.: Sahm W. G e s c h i c h t e der Stadt Friedland. K o n i g s berg, 1913. S. 196. 1 4 2 Žr.: Amoldt D. H. K u z g e f a s s t e N a c h r i c h t e n . . . Teil. 1—3. 1 4 3 H i s t o r i a Polėki. T. 2. S. 277; Sukertowa-B:edrawina E. D z i a l d o w o w XVIII w. D z i a t d o w o , 1937. S. 9 0 — 9 3 . 144 Schmoller G. D a s S t a d t e w e s e n u n t e r Friedrich W i l h e l m I. // ZPL. Berlin, 1873. Bd. 10. S. 2 9 3 ; plg.: Kušner P. I. M i n . v e i k . P. 101.
102
Politinė ir ekonominė XVIII a. Prūsijos raida sąlygojo ir tenykščių lietuvių kultūrinį gyvenimą. Uždaro feodalinio ūkio irimas didino klasinius prieštaravimus Mažosios Lietuvos kaime. XVIII a. Prūsi joje ėmė plisti antifeodalinės Švietimo epochos idėjos (pabrėžiama žmogaus protas, darbštumas, visi žmonės iš prigimties esą lygus; keliama nacionalinės kalbos, liaudies kultūros vertė). Tačiau jos skverbėsi palyginti sunkiai — tenykštė buržuazija buvo silpna eko nominiu ir politiniu požiūriu, kraštas atsilikęs, viešpatavo karinis biurokratinis režimas. XVIII a. antrojoje pusėje Prūsijoje, kaip ir kitur Europoje, plito ir fiziokratų mintys (aukštinamas žemdirbio darbas, žemė ir žemdirbystė laikomi vieninteliais turto šaltiniais). Be abejo, dėl šių Vakarų Europos idėjų paveikio Prūsijoje irgi buvo skatinamas švietimas, steigiamos mokyklos. „XVIII a. antrojoje pu sėje gilėjo rašto, apskritai elementarių žinių vertės gyvenime su vokimas, kuris ugdė vidinę nuostatą priimti švietėjų iš viršaus siū lomą pradinį mokymą" K Tuo tikslu buvo valstybinama švietimo sistema, kuriama vokiškoji mokykla. Tačiau „palyginti ankstyvas liaudies švietimo centralizavimas ir pavaldumas nacionaliniu bei kultūriniu atžvilgiu visai svetimai valstybei nežadino gyventojų [vietinių. — A. M.] kultūrinio a k t y v u m o " 2 . Šios priemonės turėjo visų pirma stiprinti absoliutizmą, feodalinę sistemą, tarnauti valdan čiajai klasei ir spartinti tautinių mažumų asimiliaciją. Todėl kova dėl lietuvių kalbos teisių XVIII a. smarkiausiai plėtojosi mokykloje. Germanizacinė politika lietuvių atžvilgiu ne visada buvo nuosekli. Naujoji Prūsijos karalystė stengėsi tapti suvereni k o v o d a m a su Vokiečių (Austrijos) imperatoriais katalikais, pretenduojan čiais Prūsijos valstybę paversti savo vasale. Prūsijos karalystės valdovai šios globos kratėsi: jie patys norėjo įsiviešpatauti vokie čių žemėse. Kol jie tebebuvo silpni, prūsiškoji-lietuviškoj i politinė kryptis buvo viena svarbiausių priemonių apsiginti nuo nepagei daujamos imperatorių globos. Monarchijos istorikai ir ideologai ėmė ieškoti specifinių kultūrinių tradicijų, istorinio paveldimumo prie laidų. Netgi Mažosios Lietuvos lietuvių kalba pradėta laikyti „vie ninteliu tikrai tautišku" Prūsijos krašto dalyku. „Tokiose aplinky bėse, — rašė V. Vileišis, — kilo susidomėjimas lietuvių kalba, kas šiek tiek neutralizavo kolonistų įtaką ir sulėtino germanizacijos t e m p ą " 3 . Tuomet prieš lietuvių kalbą smurto priemonės n e b u v o naudojamos, ja buvo skelbiami pirmųjų karalių potvarkiai. Mažosios Lietuvos valstiečių švietimo pradžia glaudžiai susijusi 1
Lukšienė M. D e m o k r a t i n ė u g d y m o m i n t i s L i e t u v o j e . V., 1985. P. 78.
2
T e n pat. P. 77.
3 Vileišis V. M i n . v e i k . gaitis J. M i n . v e i k . P. 29.
P.
132;
plg.:
Skrupskelis I.
Kultūrinis...
P.
31;
Vana
103
4
su reformacijos įsigalėjimu. Švietimas ir mokykla turėjo stiprinti evangelikų liuteronų bažnyčią Prūsijoje. Bet dėl karų, badmečių ir su tuo susijusio ekonominio nuosmukio XVII a. kultūrinis gyveni mas buvo sulėtėjęs. Atgijo XVIII a. ryšium su Švietimo epochos ir fiziokratizmo naujovėmis bei ekonominėmis reformomis, kapitaliz mo elementų atsiradimu. Prūsijos pasaulietinė ir bažnytinė valdžia, siekdama pakelti lietuvių valstiečių darbo našumą naujomis ga mybos sąlygomis ir išlaikyti juos feodalinės ideologijos poveikyje, išugdyti klusnų monarchistinių pažiūrų pilietį, n e n o r ė d a m a atsilikti nuo gretimų šalių, XVIII a. pirmojoje pusėje irgi turėjo leisti vartoti lietuvių kalbą bažnyčioje, steigti lietuvių vaikams pradines kaimo (žemininkų) mokyklas. Ši politika nebuvo nuosekli. Prūsijos kultūros istorijos senieji tyrėjai vokiečiai (A. Keilas, A. Rogė, V. Bormanas), o labiausiai ostforšeriai iš VFR (F. Tervėnas, V. Hubačas, K. Forstroiteris) didžiuojasi, k a d „nepaprasto or ganizacinio talento" karalius Frydrichas Vilhelmas I ne tik labai nusipelnė kolonizuodamas Mažąją Lietuvą, bet ir daug padarė kel damas to krašto kultūrą bei šviesdamas lietuvius, kurie „klaidžioję tamsoje ir barbarybėje". Tačiau jie neparodė arba tik iš dalies paro dė šio karaliaus tikruosius tikslus ir veiklos padarinius. VFR ostfor šeriai stengiasi įtikinti skaitytoją, kad Berlyno įgaliotinis Mažojoje Lietuvoje H. Lyzijus turėjo tikslą ne germanizuoti lietuvius, o skleis ti pietizmą. Vyriausybė toleravusi lietuvių kalbą mokykloje, „XVIII a. nebuvo ketinimų vokietinti lietuvius". Kokią iš tikrųjų funkciją Mažosios Lietuvos liaudies švieti mui skyrė valdžia? Ar buvo rūpinamasi vietinių gyventojų kultū ros ir kalbos ugdymu, ar vienodas mokymosi sąlygas turėjo lietu vių ir vokiečių valstiečių vaikai? Nejaugi vokiečių kolonizacija ne turėjo įtakos lietuvių kalbos padėčiai mokykloje?
Mokykla ir valdžios politika Pirmąsias mokyklas Mažojoje Lietuvoje ėmė steigti XIII a. kunigai prie bažnyčių, jas prižiūrėjo Sembos konsistorija. Mokyklų tikslas buvo išmokyti vaikus katekizmo, bažnytinių apeigų, diegti ištiki mybę Vokiečių ordino, vėliau Prūsijos valstybės valdovams. J o s e mokiniai kartais pramokdavo ir šiek tiek skaityti bei rašyti. Iki 1713 m. tik miestų ir senų parapijų bažnyčios turėjo mokyklas (nuo XVI a. vidurio lietuviškos parapinės mokyklos žinomos Tilžėje, Ra gainėje, Rusnėje, Priekulėje, Verdainėje (dab. Šilutės miesto dalis), 5 Vilkyškiuose (Šilutės raj.) ir kitur — iš viso 20 ), bet mažos kaimų 4
L i e t u v i ų k a l b o s v i e t ą v i e š a j a m e g y v e n i m e , p a p l i t i m ą LDK v i s u o m e n i n i a m e g y v e n i m e ir raštijoje p e r reformaciją ir kontrreformaciją i š t y r ė k u l t ū r o s i s t o r i k ė 1. Lukšaitė v e i k a l u o s e „ L i e t u v i ų k a l b a r e f o r m a c i n i a m e j u d ė j i m e X V I I a." (1970) ir „ L i e t u v o s k u l t ū r o s istorijos bruožai" (1981, su J. Jurginių). 5 Ročka M. M o k y k l a ir p e d a g o g i n ė m i n t i s r e n e s a n s o , r e f o r m a c i j o s ir kontr reformacijos l a i k o t a r p i u (XVI a. — XVIII a. praūžia) // L i e t u v o s m o k y k l o s ir p e d a g o g i n ė s m i n t i e s istorijos bruožai. V., 1983. P. 6 3 — 6 4 .
104
bažnytėlės — filijos (Filialkirchen) mokyklų neturėjo. Pirmosios kai mo mokyklos atsirado po 1736 m. Prūsijos švietimo reformos. Ko lonizuojant Mažąją Lietuvą, XVIII a. pirmojoje pusėje buvo la biau susidomėta liaudies švietimu. Daugelį kartų lankydamasis kolonizuojamame krašte, Frydrichas Vilhelmas I ėmėsi nemažai prie monių, kol po daugelio metų buvo pasiekta pažanga steigiant mo kyklas ir organizuojant kaimo švietimą. Jis dažnai kartojo, esą Prūsijai pakaktų dviejų knygų: Biblijos ir karinio statuto. Be abe jonės, kiekvienoje epochoje būtina pažanga, be jos neįmanomas kilimas. Klostantis kapitalistiniams santykiams, ekonomikos augi mą lydėjo ir kokybiniai kultūros pokyčiai. Prūsijos karalystės valdžia, tikėdamasi per švietimą sustiprin ti savo įtaką masėms, ėmėsi tvarkyti pradinį mokslą. 1712 m. ka raliaus Frydricho I potvarkiu iš kiekvieno mažesnio kaimo vienas vaikas, iš didesnio — du turėjo žiemą mokytis parapinė je mokykloje. 1717 m. jo sūnaus Frydricho Vilhelmo I išleistame generaliniame edikte, kuris buvo visos Prūsijos liaudies mokyklų veiklos pagrindas, nurodyta: ,,[...] ateityje tose vietovėse, kurio se yra mokyklos, tėvai, mokėdami po du lenkiškus grašius savai tinio mokesčio už kiekvieną vaiką, turi siųsti savo vaikus mokytis žiemą kasdien, o vasarą, jei jie tuomet nereikalingi tėvų ū k y j e , — mažiausiai vieną arba du k a r t u s per savaitę tam, kad vaikai nepa mirštų, ką išmoko žiemą [...]". Konfirmuoti liepta tik mokančius skaityti, be to, konfirmantus viešai egzaminuoti bažnyčioje per pamaldas. Priešingu atveju buvo grasinama piniginėmis baudo mis. Vaikai, išmokę maldų, turėjo jų mokyti visą kaimą. Daugelis Prūsijos švietimo sistemos tyrėjų vokiečių šį ediktą vertino kaip privalomo visuotinio mokymo įvedimą karalystėje. F. Tervėnas tei singai pažymėjo, k a d tokie autoriai pervertino jo reikšmę, nes tada trūko svarbiausių dalykų: mokyklos bazės ir m o k y t o j ų 6 . Parapijai priklausė 20—40, neretai 70—80, netgi iki 100 kaimų, taigi iki mo kyklos būdavo 4—5 mylios (1 mylia = apie 7,5 km) kelio. Dėl to daugelis mokyklų žiemą būdavo tuščios, nes mažesni vaikai jų ne lankė, o dvylikamečiai lankydavo tik p e r patį viduržiemį, nes kitu metų laiku jie privalėjo dirbti šeimynykščiais arba ganyti savo gy vulius. Baudžiauninkų vaikai mokyklą galėdavo lankyti tik vakarais, atlikę baudžiavą. Tuo metu jie j a u neberasdavo mokykloje mokyto jo, todėl ir nustodavo lankę 1 . Vilkyškių kunigas Šperberis p e r 10 savo precentoriavimo metų nė dienos nebuvo mokykloje, nes nie kas jos n e l a n k ė 8 . Taigi viena didžiausių švietimo kliūčių buvo bau džiava. Karalius priėjo išvadą, jog „gyventojai krikščioniškai labai 6 Teiveen F. O p . cit. S. 86; plg.: Endzinas A. p e d a g o g i n ė m i n t i s XVIII a. — X I X a. v i d u r y j e // g i n ė s m i n t i e s istorijos bruožai. P. 165.
Mažosios Lietuvos Lietuvos mokyklos
m o k y k l a ir ir p e d a g o
7 Hennig. U e b e r d i e V e r d i e n s t e Friedrich "VVilhelm I. . . . S. 3 8 3 ; Endzinas A. L i a u d i e s š v i e t i m o k l a u s i m a i R y t ų Prūsijoje // A M M D . PP. V., 1968. T. 9 (1). P. 8 9 — 91. 8 Ostermeyei G. U e b e r d i e S c h u l l e h r e r b e i d e n K i r c h e n in u n s e r e m PA. K o e n i g s b e r g , 1798. Bd. 9. S. 4 3 2 .
Littauen
//
105
blogai auklėjami dėl to, kad trūksta energingų mokytojų". 1718 m. liepos 2 d. Tilžės reskriptu jis p a v e d ė valstybės ministrui A. Kroicui 9 pasirūpinti kadrais; pietistams prof. H. Lyzijui ir prof. G. Frankei iš Halės — sudaryti mokyklų steigimo bei mokytojų rengimo planus, o A. Kroicui -— bendradarbiauti su paskirtu Mažosios Lietuvos mo kyklų ir bažnyčių organizatoriumi inspektoriumi H. Lyzijumi; nus prendė kiekviename didesniame kaime įsteigti mokyklą, o moky tojams duoti neapmokestinamą pusės ūbo žemės sklypą. Įvairių Įsa kymų raginami, lietuviai valstiečiai ėmė leisti vaikus į mokyklas. Kaimų bendrijoms teko rūpintis jų statyba, nes vietinė valdžia ir ku nigai nepadėjo, o karalius iš savo domenų girių davė tik statybinės I0 medžiagos . J a u tada išryškėjo pirmieji Prūsijos valdžios mėginimai panaudoti mokyklas lietuviams vokietinti. Tačiau iš tradicijos protes tantizmas buvo skelbiamas kiekvienos tautybės žmonėms jų gim tąja kalba. Tam šiek tiek t u r ė j o reikšmės ir prūsiškoji-lietuviškoji politinė monarchijos kryptis. Inspektavusi Įsruties apskritį Kroico vadovaujama komisija pasiūlė tenai įsteigti 130 vokiškų kaimo mokyklų: čia jau buvo atsikėlusių kolonistų. Siai komisijai nieko nenuveikus, 1721 m. buvo sudaryta nauja: iš Žilių kunigo G. Engeiio, vyriausiojo Karaliaučiaus rūmų kunigo, generalinio superinten dento J. Kvanto ir konsistorijos patarėjo K. Zamės ". Kadangi Kvan tas dėl „bažnytinio, konsistorinio ir universitetinio darbo" neturė jo laiko rūpintis švietimu, tai Engeliui padėti iš Berlyno atvyko Teismo rūmų patarėjas Manzbergas. Mažojoje Lietuvoje jis išbu vo n u o 1722.VILI iki 1724.X.19. Ir šis centrinės valdžios įgaliotinis mažai ką tenuveikė, todėl buvo atšauktas. Komisija, inspektavusi Mažosios Lietuvos bažnyčias ir mokyk9 P i e t i z m a s — p r o t e s t a n t i z m o k r y p t i s , b ū d i n g i a u s i a l i u t e r o n y b e i . S u s i d a r ė XVII a. V o k i e t i j o j e k a i p p r i e š p r i e š a p r o t e s t a n t ų t e o l o g i j o s r a c i o n a l i z a v i m u i . Pietistai orien t a v o s i į a n k s t y v ą j į protestantizmą, r a g i n o stiprinti t i k ė j i m ą ne d o g m o m i s , o p e r tikinčiojo jausmus ir tuo atmetė apeigiškumą. Propagavo asketizmą. Būdinga p o l i n k i s į m i s t i c i z m ą . Ilgainiui p i e t i z m a s b u v o n a u d o j a m a s k o v o j e su š v i e t ė j ų fi l o s o f i n ė m i s i d ė j o m i s . Pietistai v e i k ė r a š y t o j u s romantikus. M a ž o s i o s L i e t u v o s p i e t i s tai s m e r k ė p r i e v a r t i n į b a ž n y č i o s l a n k y m ą , n e s v a l s t i e č i a m s p a t o g i a u e s ą m e l s t i s gimtąja k a l b a s a v o k a i m o v i e n a m e i š n a m ų , o n e t o l i m o j e b a ž n y č i o j e k l a u s y t i s pa m o k s l ų n e s u p r a n t a m a v o k i e č i ų arba s u d a r k y t a l i e t u v i ų kalba. T a i p atsirado vadi namieji s u r i n k i m i n i n k a i — M a ž o s i o s L i e t u v o s e v a n g e l i k a i liuteronai, XVIII a. II k e t v i r č i o — XX a. I p u s ė s p a m a l d ų — s u r i n k i m ų — p r i v a č i u o s e n a m u o s e d a l y v i a i . Cia l i e t u v i a i n e tik m e l s d a v o s i i r g i e d o d a v o , b e t i r k l a u s y d a v o s i s a k y t o j o lietu viški} p a m o k s l ų . S a k y t o j a i (pamaldų v a d o v a i ) d a u g i a u s i a b u v o v a l s t i e č i a i arba amatininkai,, b a i g ę p r a d ž i o s m o k y k l ą , k a i m o m o k y t o j a i . D a u g e l i s j ų i l g a i n i u i ė m ė d i e g t i i š t i k i m y b ę Prūsijos m o n a r c h u i , s k l e i d ė k o n s e r v a t y v i a s pažiūras. D a l i s prie š i n o s i l i e t u v i ų v o k i e t i n i m u i , b u v o l i e t u v i ų raštijos, d a u g i a u s i a r e l i g i n ė s , darbuo tojai. Surinkimai — u ž d a r o s b e n d r u o m e n ė s — iš d a l i e s p a d ė j o l i e t u v i a m s i š l a i k y t i gimtąją kalbą, a r c h a j i š k u s p a p r o č i u s , i z o l i u o t i s n u o v o k i e č i ų įtakos; tačiau kartu b u v o atsiribojama i r n u o p a s a u l i e t i n ė s l i a u d i e s k ū r y b o s , n v k o e t n o g r a f i n i a i j o s elementai. 10 Stadelmann R. P u b l i k a t i o n e n . . . Bd. 2. S. 2 3 4 ; Terveen F. O p . cit. S. 8 1 — 8 7 ; Baczko L. G e s c h i c h t e Preussens. Bd. 6. S. 437; Berluleit J. O p . cit S 66—67; Keil A. Op. cit. S. 1 1 0 — 1 1 6 . 11
106
Keil A. O p . cit. S. 116, 119; B a c z k o L. Op. cit.
las, priėjo išvadą, kad be valstybės paramos neįmanoma išspręsti švietimo klausimų. Atleidus Manzbergą, 1726 m. vasarą į Mažąją Lietuvą atvyko pats karalius. Pakeliui jis antrąkart apsilankė Žiliuose ir pernakvo jo klebonijoje pas Engelį, kuriam vėl pavyko įtikinti Frydrichą Vilhelmą I, kad mokyklas lietuviams statyti būtina. Engelis sumanė kiekvienoje lietuviškoje parapijoje įsteigti po 10 pradinių mokyklų. 1727.1.12 jis raštu skundėsi karaliui, kad vietinė dvasininkija „iš dalies niekindama, iš dalies negatyviai vertindama kiekvieną švieti mo pažangą, m a n kliudo", ir pasiūlė: 1) savo parapijose ercpristeriai (dekanai) turį vykdyti jo nurodymus ir netrukdyti; 2) valsčių 12 administracija irgi turi jį remti ir netrukdyti jam dirbti . Mokyklų reikalai nepagerėjo — nepavyko ir šis mėginimas. Tais metais kilo Mažosios Lietuvos kolonizavimo krizė: nustojo į šį kraštą keltis kolonistai. Buvo sustabdyta ir mokyklų statyba. Kaip rodo šaltiniai, Karaliaučiaus vyresnybė, Lietuvos deputacijos kolegija Gumbinė je ir Sembos konsistorija Engeliui trukdė, o vietinė valdžia švieti mu visiškai nesirūpino. Mat karaliaus paskirtas 1000 talerių mokyk 13 lų statybai nebuvo panaudotas . Tuo, kaip taikliai pastebėjo J. Va nagaitis, norėta „sutrukdyti lietuvių švietimą ir palikti atviras du 14 ris germanizacijai" . Nepamatuotas I. Skrupskelio teiginys, jog G. Engelio ir jo bendradarbių darbas nepavyko dėl to, k a d šie jį bandė atlikti savo krašto jėgomis, „be Brandenburgo paramos, o tai reiškė grįžimą į tą pačią vargingą padėtį, kuri vos tik buvo pa 15 taisyta" . Skrupskelis turbūt užmiršo, kad Brandenburgas buvo suinteresuotas asimiliacine politika ir kad vyriausybė atsisakė teik ti lietuviškoms mokykloms materialinę paramą. Pagal 1728 m. Karaliaučiaus universiteto profesorių K. Volfo ir G. Rogalio projektą Berlyno valdžia pasiūlė pradėti mokyklas steig ti iš pradžių lietuviškuose ir lenkiškuose (mozūrų) pasienio vals čiuose, paskui Oberlando ir Sembos srityse. Šitokia politika pa aiškinama štai kuo: tais metais vokiečių kolonizatoriai sumanė pa sienyje su LDK ir Lenkija gyvenančius lietuvius ir lenkus izoliuoti n u o anapus sienos gyvenančių tautiečių ir perkelti į vidinius krašto rajonus, o į senbuvių vietą atkelti vokiečius kolonistus. Kaip tiktai tuo metu visu pasieniu prasidėjo šatulinė kolonizacija. Iš esmės ir šios komisijos veikla nedavė rezultatų. 1732—1734 m. atvykus į Mažąją Lietuvą 10 000 kolonistų zalcburgiečių, buvo susirūpinta dau giausia jų, o ne lietuvių švietimu. Sudaryta daug svaresnė, speciali bažnyčių ir mokyklų komisija, vadovaujama Prūsijos švietimo ir finansų ministro J. Kunheimo. Į ją įėjo vyriausiasis Teismo ir rū mų patarėjas Zonentagas ir Karaliaučiaus universiteto prof. F. Šulcas, n u o 1731 m. vadovavęs Lietuvių kalbos seminarui Karaliaučiuje. 12 Keil A. O p . cit. S. 1 2 6 — 1 2 7 ; Bruožis A. M a ž o s i o s L i e t u v o s m o k y k l o s ir l i e t u v i ų k o v a d ė l g i m t o s i o s k a l b o s (toliau — M a ž o s i o s L i e t u v o s m o k y k l o s . . . ) . K., 1935. P. 33; Terveen F. Op. cit. S. 9 4 — 9 5 . 13 Stadelmann R. Publikationen. .. Bd. 2. S. 2 7 8 ; Keil A. Op, cit. S. 1 2 3 — 1 2 5 ; T e r v e e n F. O p . cit. S. 9 3 — 9 4 , 186. 14 Vanagaitis J. M i n . v e i k . P. 4 4 . 15 Skrupskelis 1. Lietuviai. . . P. 15.
107
Techniniais ir materialiniais statybų šefais tapo Mažosios Lietuvos vadovai A. Lezgevangas ir M. Bredovas. Komisijos darbą prižiūrėjo tuometinis karalystės pasiuntinys Švedijoje Biulovas, vėliau tapęs 16 Įsruties teismo rūmų prezidentu ir Prūsijos valstybės p a t a r ė j u . Komisijos svarbiausias tikslas buvo rasti naujus pajamų šaltinius mokykloms steigti ir mokytojams išlaikyti. Be j a u veikusių 320 bažnytinių mokyklų, iki 1740 m. Prūsijoje buvo pastatyta 1160 pradinių kaimo mokyklų, iš kurių 275 — Ma žosios Lietuvos Klaipėdos, Tilžės, Ragainės ir Įsruties apskrityse 1 7 . 1795 m. Prūsijos jaunimas lankė 1846 kaimo pradines mokyklas: 1216 valstybinių ir 630 privačių stambiųjų dvarininkų mokyklų 1 8 . Mokyklų steigimo dvarininkai ėmėsi tik j XVIII a. pabaigą. 1790 m. vidutiniškai penkiems Prūsijos kaimams teko viena pradinė mo kykla, o 120—150 vaikų — vienas mokytojas; jų ypač trūko Klaipė dos ir Labguvos apskrityse. Bažnytinė ir švietimo vadovybė buvo tos nuomonės, kad Klaipėdos, Gumbinės, Angerburgo, Luko, Šventapilio apylinkėse būtina įsteigti mažiausiai 200 žemininkų mokyk lų 1 9 . 1756 m. Prūsijoje iš 1700 (iš jų 1300 naujų) mokyklų grynai vokiškų buvo apie 400, o kitose dėstomoji kalba buvo vien lietu vių ar lenkų arba lietuvių—vokiečių bei lietuvių—lenkų—vokiečių. Iš 1800 m. statistikos matyti, kiek tuomet buvo lietuviškų kaimo mo kyklų lietuviškose apskrityse ir valsčiuose: Įsruties — 127, Tilžės — 52, Ragainės — 69, Labguvos — 20, Gumbinės — 58 lietuvių ir 8 vo kiečių, Klaipėdos — 85, iš kurių 8 lietuvių—vokiečių, t. y. mišrios mokyklos. Iš viso t u c m e t Prūsijoje buvo j a u apie 1900 žemininkų mo k y k l ų 2 0 . Klaipėdos apskrityje, kur beveik nebuvo kolonistų vals tiečių, daugiausia lietuviškų mokyklų buvo Sendvario (Althoi), Klemiškės (Clemenhof, Klemenhoi) valsčiuose, Priekulės (Prdckuls, Prokuls), Vokiečių Kretingos (Deutsch Crottingen, Deutsch Krottingen) parapijose, Kuršių nerijoje — J u o d k r a n t ė j e (Sclmcuzoith), Nidoje (Nidden), Karvaičiuose (Carweiten, Katvsuiten), Naglyje, Kuncuose (Kuntzen, Krasnorečje), Sen. Pilkopoje (Pilkupa; Alt PilIkoppen, Morskoje), Rasytėje (Rossitten, Rybačij; čia mokėsi L. G. Rėza), Šarkuvoje (Saickau, LesnoJ; visos 4 gyvenvietės Zelenogradsko raj.) ir k i t u r 2 1 . 16 Baczko L. G e s c h i c h t e P r e u s s e n s . Bd. 6. S. v o s m o k y k l o s . .. P. 3 3 ; Terveen F. Op. cit. S. 100.
437;
Biuožis
A.
Mažosios
17 Hennig. U e b e r s i c h t d e s g e s a m t e n p r o t e s t a n t i s c h e n S c h u h v e s e n s s e n n a c h s e i n e m j e t z i g e n Z u s t a n d e (toliau — U e b e r s i c h t . . . ) / / PA. 1790. Bd. 1. S. 2 6 6 ; Baczko L. G e s c h i c h t e P r e u s s e n s . Bd. 6. S. 4 3 9 . 18
P. 38. 19
Hennig.
Uebersicht. . .
S.
266;
Biuožis
A.
Mažosios
Lietuvos
Lietu
in O s t p r e u s Koenigsberg,
Be parapinių, buvo statomos ir aukštesniosios miesto tipo mo kyklos, kurių Prūsijoje veikė 72. 1586 m. įkurtoje Tilžės provinci nėje mokykloje vienas mokytojas mokė lietuviškai (su pertrauko mis). Karaliaučiuje irgi veikė viena lietuvių mokykla, kurioje, tėvams reikalaujant, buvo mokoma lietuvių kalba. Aukštesniųjų miestų mokyklų atsirado Gumbinėje, Įsrutyje, o Klaipėdoje, Vėluvoje, Ragainėje, Geldapėje jos buvo lietuviškos 2 5 . Vadinasi, lietuviškų aukštesniojo tipo mokyklų buvo labai nedaug, lietuvių vaikai tu rėjo eiti į vokiškas mokyklas.
mokyklos. 22
Hennig. Op. cit. S. 3 4 8 — 3 4 9 ; Zweck A. Litauen. S.
193.
20 Vileišis V. M i n . v e i k . P. 142; Skiupskelis I. Kultūrinis. . . P. 38; Biuožis A. M i n . v e i k . P. 36; Endzinas A. Liaudies š v i e t i m o k l a u s i m a i R y t ų Prūsijoje. P. 94, 166, 168. 21 Sembiilzki J. G e s c h i c h t e d e s K r e i s e s M e m e l . S. 1 1 7 — 1 1 8 ; Schlicht O. D i e K u r i s c h e N e h r u n g in W o r t u n d Bild. K o n i g s b e r g , 1927. S. 7 8 — 8 1 , 134, 144, 151, 158—159, 161—163.
108
Tais metais Mozūrijoje veikė 586 vien lenkiškos ir 16 mišrių 22 kaimo mokyklų . Prūsijos valdžia nesistengė steigti atskiras mokyklas vietiniams ir atėjūnams, nes mišrios sudarė sąlygas asimiliacijai spartinti. Bu vo bendrų kaimo mokyklų: lietuviai ir vokiečiai mokėsi vienu m e t u toje pačioje mokykloje, o trūkstant patalpų — drauge, vienoje kla sėje. Sakysime, 1736 m. įrengtoje naujoje Darkiemio mokykloje vokietis kantorius mokė 61 vokietį ir 22 lietuvius vaikus. Dopėnų (Doponen, Pokryškino, Nesterovo raj.) pradinėje mokykloje zalc burgietis mokytojas mokė 30 lietuvių ir vokiečių vaikų, o Vilknavaičiuose — 20 lietuvių ir 14 vokiečių. Meškučių mokykloje vo kietis dėstė 33 vokiečiams ir 4 lietuviams jaunuoliams. Mokė abiem kalbomis arba pereidavo į vieną — vokiečių kalbą 2 3 . Taigi kolonistais gausiai apgyvendintuose pietiniuose Mažosios Lietuvos valsčiuose lietuviškų mokyklų buvo rečiau. Lietuviai turė jo lankyti vokiškas arba mišrias mokyklas. Tokiu atveju suartėti su vokiečiais ir išmokti svetimą kalbą būdavo neišvengiama. XVIII a. lietuviškų mokyklų daugėjo, bet ir gyventojų asimiliacija spartėjo. Suprantama, įsteigus nemažai mokyklų, liaudies raštingumo lygis Mažojoje Lietuvoje buvo aukštesnis negu Didžiojoje Lietuvoje. M. Lukšienė, A. Endzinas pamatuotai akcentuoja, kad, daugėjant kaimo pradinių mokyklų, stiprėjo bažnyčios įtaka jaunimui, nes jis mokėsi iš religinės literatūros. „Vienkalbė vokiška mokykla ge riausiai tinka piliečių unifikacijai. [. . .] Lietuvio valstiečio vaikas mokykloje nebuvo orientuojamas į nacionalinės kultūros v e r t y b e s " 2 4 . Kultūros reikšmei apibūdinti tautų ir nacijų santykiuose svarbi yra ši Lukšienės nuostata: „Mokymo turinys nuo žemiausio ligi aukščiausio mokyklos laipsnio rėmėsi visų pirma vokiečių nacio naline kultūra, nesvarbu, kuria kalba ji būtų reiškiama". Be to, ir valstybingumo idėja Mažojoje Lietuvoje „buvo sutapusi su vokišk u m u " 2 5 . Dėl to, kai XIX a. pradinė mokykla tapo grynai dvikalbe, ją pertvarkyti į vien vokišką buvo nesunku.
W a r m i a i M a z u r y / Pod. red. Z a j e c h o w s k i e j . Poznari, 1953. Cz. 1. S. 175. Rogge A. G e s c h i c h t e d e s K r e i s e s D a r k e h m e n . S. 131; Schullze P. 3 5 0 Jahre. . . S. 3 8 — 4 1 , 4 4 — 4 7 . 24 Lukšienė M., Endzinas A. M a ž o s i o s L i e t u v o s m o k y k l a ir p e d a g o g i n ė m i n t i s XVIII a. — X I X a. v i d u r y j e (toliau — M a ž o s i o s L i e t u v o s m o k y k l a . . . ) . P, 175, 177. 25 Lukšienė M. D e m o k r a t i n ė u g d y m o m i n t i s L i e t u v o j e . P. 68, 69. 26 Sembiilzki J. G e s c h i c h t e der. . . H a n d e l s s t a d t M e m e l . S. 1 8 5 — 2 0 0 ; Nausė das V. M i n . v e i k . P. 3 2 7 — 3 2 9 . 23
109
A. Keilas, A. Skalveitas, F. Tervėnas, A. Bruožis, V. Vileišis ir kjti žemą liaudies švietimo lygį Prūsijoje, ypač Mažojoje Lietuvoje, teisino lėšų stoka, o mokyklų statyba kaimuose neva būtų padidi nusi mokesčius, kurių gyventojai ir taip nepajėgė sumokėti. Visiš kai kitos nuomonės laikėsi A. Endzinas. J i s įrodinėjo, k a d bažny čių surenkama dešimtinė, o ją panaikinus, kiti įvairūs bažnytiniai mokesčiai, kurie buvo griežtai iš valstiečių išreikalaujami ir kurių dalis buvo skirta švietimui, t a r p jų ir mokestis už mokslą nuo lan kančio vaiko, sudarė nemažas įplaukas į bažnyčios kasą. N u o 1739 m. kiekvienoje parapijoje prie bažnyčios kasos veikė dar mokyklų kasa, o vėliau prisidėjo ir beturčių kasa, kurias tvarkė vokiečiai. Tuo budu, anot Endzino, „parapijos turėjo p a k a n k a m a i lėšų mokyklų išlaikymui" 2 7 . Tačiau šaltiniai rodo, k a d iki 1732 m., t. y. iki zalc burgiečių atsikėlimo, kunigai surinktos iš valstiečių (ne iš visų) dešimtinės nenorėjo skirti lietuviškų mokyklų steigimui. Viskas pa sikeitė po 1732 m. Ir Endzinas pabrėžė, kad po to išleistais įvairiais įstatymais buvo sparčiau steigiamos vokiečių kolonistų vaikams skir tos mokyklos. Baigus svarbiausią kolonizacijos etapą (1736 m.), bu vo kuriama tokia vokiška kaimo mokykla, kuri visų pirma tenkin tų kolonistų poreikius 2 8 . 1734 m. rugpjūčio reskriptu Frydrichas Vilhelmas I komisijai įsakė: „[. ..] vykti į Lietuvą ir tose vietose, k u r įkurdinti zalcbur giečiai, statyti mokyklas, kad vaikams netrūktų būtino mokymo krikščionybės d v a s i a " 2 9 . Po metų iš valstybės biudžeto Prūsijos mokyklų statybai jis paskyrė 50 000 talerių — vadinamąjį Mons pietatis fondą 3 0 . Tačiau šios lėšos palyginti buvo menkos: metinės valstybės pajamos siekė 6,9 milijono talerių, iš kurių vien savo pul kui išlaikyti karalius kasmet išleisdavo dešimtis tūkstančių tale r i ų 3 1 . Mons pietatis fondas buvo sudarytas kolonizacijos ir religi niais sumetimais 3 2 . 1736 m. buvo parengtas svarbiausias mokyklų įstatymas — „Re guliuojamieji principai" (Principia regulativa), pagal kurį mokyk lų statyba rūpintis ir mokytojus išlaikyti turėjo patys vietos gy ventojai lietuviai. Mokslas visiems 7—14 metų vaikams buvo privalomas. Mokiniai nuo šiol turėjo mokytis ne tiktai tikybos daly kų, bet ir skaityti, rašyti, skaičiuoti 3 3 . 1736 m. Mažojoje Lietuvoje k a i m o mokyklų nebuvo, o vėliau jų imta sparčiai steigti, tačiau daugiau gyvenvietėse, k u r įsikūrė vokiečiai kolonistai. Dauguma jų buvo statomos domenų kaimuose. Nuskurdę, užguiti lažininkai lietu viai daug k u r liko už mokyklos ribų, o činšininkams kolonistams 27 28 29 30 31
Endzinas A. Liaudies š v i e t i m o k l a u s i m a i R y t ų Prūsijoje T e n pat. P . 9 2 — 9 3 . Keil A. Op. cit. S. 192.
33
der
preussischen
C h r o n i k d e r Stadt S t a l l u p o n e n // PPB. K o n i g s b e r g ,
Volksschule
//
PJ
1836. Bd. 15. S.
Keil A. Op. cit. S. 1 9 9 — 2 0 6 , 2 1 4 — 2 1 6 ; Bruožis A. M a ž o s i o s k y k l o s . .. P. 3 5 — 3 6 ; Nausėdas V. M i n . v e i k . P. 3 2 3 — 3 2 4 , 331
110
34 Grigat Ch. D e r Kreis Pillkallen. Tilsit, 1901. S. 13; Mignat J. O p . cit. S. 97; Obgartel W. O p . cit. S. 3 0 0 ; Maire S. D i e Ersten. .. S. 448; Fdrber A. G e s c h i c h t e der K i r c h e n g e m e i n d e Schirwindt. Lasdehnen, 1926. S. 7 0 — 7 1 ; Schultze P. 3 5 0 J a h re. . . S. 4 1 — 4 2 , 44.
88
Hennig. U e b e r s i c h t . .. S. 2 6 9 .
Lehmann M. A u s d e r G e s c h i c h t e n i g s b e r g , 1910. Bd. 140. S. 2 1 9 — 2 2 7 . 32
P
buvo sudarytos gana palankios sąlygos šviestis. Dotacijų kolonistų mokykloms teikė valstybė. Be mokytojo atlyginimo, zalcburgiečiai dar gaudavo 15 talerių priedą iš specialios zalcburgiečiams šelpti 34 kasos G u m b i n ė j e . Mokyklose, kuriose mokinių daugumą sudarė evangelikai liuteronai, dėstė liuteronų, o kuriose evangelikai re 35 f o r m a t a i — š i o tikėjimo m o k y t o j a i . Patenkinus minimalius kolonistų ir lietuvių švietimo poreikius, naujasis Prūsijos karalius Frydrichas II 1741 m. pabaigoje mokyk lų steigimą Mažojoje Lietuvoje sustabdė: anot jo, „ [ . . . ] Lietuvoje reikia apsiriboti esamomis mokyklomis" 3 6 . Vydūnas apgailestavo: „Palyginus su tuo, kas padaryta vokiškumui, įrodo, k a d rimtesnių norų lietuvių kultūrai kelti n ė r a " S 7 . Apskritai viena didžiausių švie timo kliūčių buvo baudžiava. Todėl neteisingas yra senųjų ir ypač dabartinių vokiečių bur žuazinių istorikų tvirtinimas, esą Prūsijos karalius labai rūpinosi lietuvių'švietimu. Antra vertus, valdžios nuomone, lietuviai negalė jo likti be vokiškos kultūros. Kad lietuvis būras integruotųsi į be siformuojančią vokiečių naciją arba taptų bent vokiškos orienta cijos ir savimonės, uoliu Prūsijos patriotu, geriau atliktų feodali nes prievoles, reikėjo jį ideologiškai paveikti. Tam savo ruožtu reikėjo, k a d j i s mokėtų bent kiek skaityti. Feodalinę ideologiją skleidė bažnyčia. Kunigai — vieni svarbiausių tarpininkų tarp val džios ir valdinių, jos ramstis — kas savaitę katekizmų klausinėjo ne tik vaikus, bet ir suaugusius. Visos valstybės priemonių komp leksas buvo skirtas pagrindiniam tikslui — krašto kolonizacijai ir germanizacijai. Švietimas buvo paverstas sudedamąja kolonizaci jos programos dalimi. Kadangi kolonizacija, pagal Berlyno planus, n e b u v o galutinai įgyvendinta, todėl, organizuojant švietimą, teko remtis vietos dvasininkais, senu administraciniu aparatu, kuris daž nai buvo priešiškai nusiteikęs iš svetur atsikėlusiųjų atžvilgiu. Lie tuviškų mokyklų kūrimo projektų centrinė valdžia nepalaikė dėl to, k a d jai, „remiantis tariamu vietinių žmonių bei įstaigų nesugebėji mu, buvo parankiau vykdyti asimiliacinę politiką" 3 8 . Dėl to kara lius stengėsi Mažajai Lietuvai parūpinti ne vietinių kunigų, bet iš šalies vakarų. 1727.V.2 raštu jis kreipėsi į G. Franke: „Ir pamoks lininkais, ir profesoriais, skiriamais į Prūsiją, siūlyti tokius žmo nes, kurie nėra prūsai [ne Prūsijos gyventojai. — A. M.], tačiau ki lę iš mano nuosavų provincijų [. . . ] " 3 9 , tai yra iš Brandenburgo.
Ko
147.
Lietuvos
mo
35
Skalweit A. R e t a b l i s s e m e n t Litauens. S. 2 4 3 .
36
Keil A. O p . cit. S. 219.
37
Vydūnas. O p . cit. S. 310.
38
Gineitis L. M i n . v e i k . P. 5 1 , 52.
39
Keil A. Op. cit. S.
127.
111
Mokytojai Mažojoje Lietuvoje pirmoji mokytojų seminarija buvo įsteigta tik 1811 m. Karalienėje {Kamiene, Luisenberg, Zelionyj BOT, Černia40 chovsko raj.), prie Įsruties_ (joje buvo dėstoma lietuviškai) , todėl lietuviškose parapijose truko ne tik mokyklų, bet ir mokytojų. XVIII a. pabaigoje švietimo patarėjas Henigas siūlė įsteigti moky tojų seminarijas: vokišką — Karaliaučiuje, lietuvišką — Tilžėje ar ba Įsrutyje ir lenkišką — Luke arba Angerburge 4 1 . Mokytojavo siuvėjai, audėjai, mėsininkai, mūrininkai, atleisti iš pareigų valdininkai, atitarnavę kareiviai, nes be amato už menką atlyginimą mokytojas negalėdavo pragyventi ir būdavo priverstas badauti. Uždraudus mokytojams laikyti smuklę ir krautuvėlę bei pardavinėti degtinę, materialinė jų padėtis pablogėjo 4 2 . 1738 m. privilegija siuvėjo a m a t u užsiiminėti buvo leidžiama tik mokyto jui; kad kaimo mokykloms nestigtų mokytojų, jiems buvo uždraus ta keltis į miestą 4 3 . Mokytojai amatininkai temokėjo dainuoti lietu viškai (ir tai ne visi) bei vokiškai ir, būtinai prireikus, paskaityti lie tuvišką P o s t i l ę 4 4 . Parapijose, kuriose mokytojų pareigas ėjo teolo gijos studentai, precentoriai (jie k a r t u buvo bažnytinio choro diri g e n t a i — kantoriai, o jei kunigas nemokėjo lietuviškai, — ir vertė jai), mokiniai būdavo geriau išmokomi, bet tokių mokytojų tebuvo vienas k i t a s 4 5 . Daugelyje amtmonijų, ypač vokiškose, kuriose vals tiečiai geriau gyveno, jie patys pasirūpindavo žiemai mokytoją ir jį išlaikydavo 4 6 . Liaudies mokytojas ligi XIX a. pirmojo ketvir čio vidurio tebebuvo mažaraštis. „Pakilus išsilavinimui, jis buvo tvirtai suformuojamas kaip vokiško, prūsiško piliečio modelis [.. . ] " 4 7 . XVIII a. mokytojai buvo parenkami iš kolonistų bei senbuvių vokiečių. Tokių trūkstant, — ir iš vietos gyventojų. Antai Šilutės (Heydekrug) valsčiaus Verdainės (Vferden) parapijos bažnytinėje mokykloje XVIII a. antrojoje pusėje mokytojavo Enzis Lekšas, Zemaiskis, Jurgis Naujokas, Jurgis Kauliškis; Kintu parapijoje — Rudvaikis; Šakūnų parapijoje — A l e k n a , J o n a s Aguolaitis ir k i t i 4 8 . Mo kyklose, kuriose dėstė vokiečiai (o tokių mokyklų buvo dauguma), lietuvių vaikai mažai ką suprasdavo, nes mokytojas su jais kalbė jo žargonu arba vokiškai. Būdavo net tokių atvejų, kai mokiniai mieliau mokydavosi vokiečių kalba negu n e s u p r a n t a m u žargonu. Ir vienu, ir kitu atveju lietuvių jaunimas palengva asimiliavosi. 40
Biuožis A. M i n . v e i k . P. 14. Hennig. U e b e r s i c h t . .. S. 3 5 0 . 42 Vanagaitis J. M i n . v e i k . P. 45 43 Skalweit A. R e t a b l i s s e m e n t Litauens. m o k y k l o s . . . P. 135. 41
S.
240;
Biuožis
A.
Mažosios
Lietuvos
Rektoren.
Gumbin
44
Keil A. O p . cit. S. 99. Kiauše A. D e r P r e z e n t o r e n , 1837.
45
nen,
46
Keil A. Op. Prūsijoje. P. 9 1 .
112
cit.
S.
102—103;
47
Endzinas A., Lukšienė M.
48
Sembiitzki J.,
Bittens
A.
Organisten, Endzinas
Cantoren A.
und
Liaudies š v i e t i m o
M a ž o s i o s L i e t u v o s m o k y k l a . .. P. Op.
cit.
S.
167—168.
174.
klausimai Rytų
Darkiemio valsčiaus Klikučių (Klikutschen, Wilhelmsberg, Jablonovka, Ozersko raj.) parapijoje nei kunigai, nei precentoriai nemo kėjo lietuvių kalbos. Kaimo mokytojas irgi buvo vokietis. Lietuviai buvo priversti eiti į tolimą gretimos parapijos bažnyčią ir mokyklą. 49 Germanizacijos procesas, pabrėžė Rogė, v y k o gana s p a r č i a i . Pa sienyje prie LDK gyvenę lietuviai savo vaikų į vokiškas mokyk las leisti nenorėjo. Lietuviai būdavo silpniau ir parengiami. Pagal Pilupėnų bažnyčios vizitacijos dokumentus 1738 m. buvo parengta 11 zalcburgiečių konfirmantų. Nors ir lietuvius mokė skaityti, bet neatsirado nė vieno, kurį būtų galima prileisti prie konfirmacijos: t r ū k o lietuvių kalbą mokančių m o k y t o j ų 5 J . Kitaip buvo šiauriniuose Mažosios Lietuvos valsčiuose, kur gy veno beveik vien lietuviai. Šių valstiečių vaikai mokėsi tik lietuviš k a i 5 1 . Lietuvių švietimu ypač rūpinosi Tolminkiemio parapijos, kuriai priklausė penkios pradinės mokyklos, kunigas Kristijonas Do nelaitis. J i s sielojosi dėl jaunimo ateities, lietuvių tautybės bei kalbos likimo Mažojoje Lietuvoje, rūpinosi, k a d mokyklos būtų lie tuviškos 5 2 . Donelaitis griežtai priešinosi germanizacijai, stengėsi už kirsti jai kelią, stojo prieš lietuvių nutautinimą, kaip ir prieš vals tiečių engimą; jo poemoje „lietuviškumas suprantamas socialiai, o ne etniškai", to meto politinėmis sąlygomis „klasinis valstiečių są moningumas reiškė tautinį atsparumą prieš germanizaciją" 5 3 . Anot J. Lebedžio, Didžiojoje Lietuvoje M. Daukša, Mažojoje Lietuvoje K. Donelaitis pirmieji taip raiškiai ugdė lietuvių tautinį sąmoningumą (juos niekino vokiečiai dvarininkai, valdininkai, iš aukšto į juos žiūrėjo kolonistai — to paties luomo, bet privilegijuoti viešpataujan čios tautybės žmonės), pasididžiavimą savo valstiečiais ir gimtąja kalba 5 4 . 1777 m. Donelaitis rašė savo bičiuliui, lietuvių raštijos vei kėjui J. G. J o r d a n u i [kunigaudamas Valtarkiemyje (Valterkiemis; VValtarkehmen, Walterkehmen, Olchovatka, Gusevo raj.), J o r d a n a s sukaupė daug lietuviškų rankraščių, tarp jų ir Donelaičio: jis buvo lietuviškų knygų cenzorius] į Kroicburgą (Kreutzburg, Slavskoje, Bagrationovsko raj.) Notangoje „f...] prašydamas neužmiršti lietu vių kalbos vokiškame krašte; taip pat jokio paaukštinimo vokiškame krašte nepriimti. Gerų lietuvių šiais laikais r e t a " 5 5 . Žodžiu, buvo reikalingi specialiai parengti mokytojai. Kunigais ir mokytojais buvo rengiami ir lietuviai — kulmiškiai; valdžios nuo mone, mokydami religinių normų ir paklusnumo dieviškajai bei žemiškajai valdžiai, jie sugeba įtaigiau prabilti į tautiečius. Spren džiant šį klausimą, tam tikrą vaidmenį atliko universitetai. Iš pa rapijų mokytojų, kurie XVII a. buvo paskirti į Įsruties apskritį, tik 49 Rogge A. G e s c h i c h t e d e s K r e i s e s D a r k e h m e n . S. 8 6 ; Szameitat M. V o l k s u n d M i t t e l s c h u l e n // Ragnit; Tilsit. S. 3 1 8 — 3 1 9 . 60 Schultze P. 350 J a h r e . . . S. 4 4 — 4 7 ; Schultze P. D e r A u s k l a n g der litauis c h e n S p r a c h e im Kirchspiel P i l l u p o n e n . H a l l e , 1932. S. 2 0 . 51 Nausėdas V. M i n . v e i k . P. 3 2 5 — 3 2 7 . 52 Gineitis L. M i n . v e i k . P. 1 9 5 — 1 9 6 . 63 2r.: J u r g i n i s J. K. D o n e l a i č i o „ M e t a i " k a i p istorijos šaltinis. P. 7 1 — 7 3 . 54 Lebedys J. S e n o j i l i e t u v i ų literatūra. P. 2 5 0 — 2 5 1 . 55 Donelaitis K. Rastai. P. 277; Kuzmickas V. M i n . v e i k . P. 3 1 .
113
keturi buvo lankę universitetą, iš jų tik vienas lietuvis. Dėl to bu vo patarta, kad Tilžės provincinės mokyklos precentorius, gerai mokąs lietuvių kalbą, parengtų 20—30 lietuvių berniukų, kurie, 56 baigę mokyklą, būtų su stipendija nusiųsti studijuoti į Karaliaučių . Tokie lietuviai būdavo skiriami į viešąsias tarnybas savo krašte. Lietuviai reiškė nepasitenkinimą prastai mokančiais vietinę kalbą mokytojais vokiečiais. J a u 1637 m. Tilžės lietuvių parapijos gy ventojai pasipiktino mokytoju svetimšaliu, p a k a n k a m a i nemokančiu lietuvių kalbos. Vietinė valdžia kreipėsi į valdovą (Prūsijos kuni gaikštį Georgą Vilhelmą) prašydama, k a d duotų mokytoją, gerai mokantį lietuviškai, o šitą iškeltų k i t u r 5 7 . 1718.VI.27 karalius pareikalavo, k a d Karaliaučiaus universiteto (vadinamoji Alberti n a — universitetas įkurtas Prūsijos kunigaikščio Albrechto, arba Alberto, Brandenburgiečio rūpesčiu) teologijos fakultetas pasiūlytu, kaip vokiečių studentus pramokyti lietuvių k a l b o s 5 8 . Šiuo tikslu prie universiteto 1718 m. ir buvo įsteigtas (veikti pradėjo 1723 m., gyvavo gerokai daugiau kaip šimtmetį) nuolatinis Lietuvių kalbos seminaras. Į jį daugiausia patekdavo pareiškę norą pramokti lie tuvių kalbos teologijos fakulteto studentai vokiečiai: lietuvių, tu rinčių teisę ir galimybę studijuoti, buvo maža. K. Donelaičio stu dijų metais (XVIII a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje; jis lankė ir seminarą, kuriam 1731—1763 m. vadovavo I. Kanto mokytojas pietistas F. A. Šulcas) Karaliaučiaus universitete mokėsi daugiau kaip 60 Mažosios ir Didžiosios Lietuvos lietuvių (žinoma, kad pa čioje XVIII a. pradžioje, prieš didįjį marą, j a m e studijavo a p i e 1000 įvairių tautybių jaunuolių, o 1716 m . — apie 400; studentų gausumu Karaliaučiaus universitetas buvo antras t a r p vokiečių kraštų uni versitetų) 5 9 . 1744 m. iš 1032 studijuojančių jaunuolių tik 62 buvo laikomi lietuviais. J a u 1765 m. vyriausybės priimtu įstatymu buvo uždrausta valstiečių (dauguma jų Mažojoje Lietuvoje buvo lietuviai) 60 vaikams mokytis u n i v e r s i t e t e . Be to, iš kandidatų buvo reikalau jama gerai mokėti vokiečių kalbą, o lietuviškai užteko vos susi gaudyti. Todėl lietuviams skirtomis lengvatomis Seminare naudo josi vyriausybės proteguojami vokiečiai s t u d e n t a i 6 1 . Reikia pritarti L. Gineičiui, kad „per vokiečių kilmės ir provokiško nusistatymo pastorius, mokančius vietos kalbą ir tuo būdu geriau sugebančius prieiti prie žmonių, Prūsijos valdžia lengviau galėjo siekti asimi56
Grube G. O p . cit. T e i l 1. S. 143; Horn A. Culturbilder a u s A l t p r e u s s e n S 8ZAI. Insterburg, 1888. H. 1. S. 7 3 . A p i e T i l ž ė s p r o v i n c i n ę m o k y k l ą (partikuliarą) ir d ė s t o m o s i o s k a l b o s j o j e k l a u s i m ą p l a č i a u žr.: Mulišauskas J. Cia m o k y t a l i e t u v i ų k a l b o s p r i e š 400 m e t ų // K u l t ū r o s barai. V., 1988. N r . 1. 57
T a r y b i n i s m o k y t o j a s . 1968. G r u o d ž i o 20. Amoldt D. H. H i s t o r i e der K o e n i g s b e r g i s c h e n U n i v e r s i t a e t (toliau — H i s t o r i e U n i v e r s i t a e t . . .). K o e n i g s b e r g , 1746. Teil 1. S. 1 3 3 — 1 3 4 ; Gineitis L. M i n v e i k P. 47. 58
59
Kuzmickas V. M i n . v e i k . P. 82, 87.
60
Pisanski G. C. Entwurf e i n e r p r e u s z i s c h e n L i t e r a r g e s c h i c h t e . K o n i g s b e r g , 1886. S. 4 7 2 ; Gineitis L. M i n . v e i k . P. 46; Bruožis A. M a ž o s i o s L i e t u v o s m o k v k l o s P. 37. 61
114
, ,, Amoldt D. H. H i s t o r i e U n i v e r s i t a e t . . . S. 2 8 7 — 2 9 3 .
62
liacinių tikslų" . Alumnate (bendrabutyje) iš 24 vietų su visu iš laikymu 8 buvo paskirtos lietuviams ir lenkams, bet iš jų tik vienas kitas gaudavo tokią privilegiją (pvz., bendrabučiu naudojosi K. Do 63 nelaitis) . Karaliaučiaus universiteto rektoratui buvo iškeltas už davinys suartinti alumnate gyvenančius lietuvius su vokiečiais, ska tinti lietuvių ir lenkų jaunuolius pamiršti savo kalbą, atsisakyti nacionalinių tradicijų, o grįžusius tarp tautiečių skleisti vokietybę arba bent būti indiferentiškais savo t a u t y b e i 6 4 . Lietuviškai mokantiems mokytojams rengti prie Halės (dab. VDR miestas) universiteto 1727—1765 m. veikė toks pat lietuvių kalbos seminaras su „atviru stalu prūsams" (Preuszischer Freitisch, t. y. Prūsijos gyventojams lietuviams) — 12 stipendijų fondu, todėl čia galėjo studijuoti ir neturtingi jaunuoliai. L. Gineitis teigia, kad H a lė taip norėjo patraukti studentus iš Rytų Prūsijos. Šiam seminarui vadovavo pietistai: iniciatorius buvo žymus pietizmo skleidėjas prof. A. Franke, o vadovas — jo sūnus G. Franke. Seninaro docen tas F. H a k a s savo studentams parašė ir išleido lietuvių kalbos žo dyną 6 5 . Karaliaučiaus ir Halės lietuvių kalbos seminarai, nepaisant sub jektyvių valdžios norų, objektyviai atliko teigiamą vaidmenį lietu vių raštijos raidoje. Per juos vien 1726—1775 m. buvo išleista apie 50 lietuviškų knygų. Iš jų mokėsi tie vokiečiai, kurie turėjo vietas lietuvių parapijose, ir, gerai išmokę lietuvių kalbą, plačiai reiškėsi lietuvių raštijoje. Ypač svarbų lietuvių kultūros darbą dirbo pa tys lietuviai: K. Donelaitis, Pilypas ir Povilas Ruigiai, L. G. Rėza. Tačiau iš esmės šių dviejų seminarų tikslas buvo „parengti vokiš kosios kultūros skleidėjus ir vokiškosios kolonijinės politikos Ry tuose rėmėjus" 6 6 . Prūsijos aukštesniojo švietimo sistemą Mažojoje Lietuvoje gana tiksliai apibūdino A. Bruožis: „Tarp Prūsų lietuvių labai retai terasi tokį valdininką, ar būtų mokytojas, ar kunigas, kuris „lietuviškomis stipendijomis" išmokytas, tikrai būtų už savo tautos reikalus stojęs ir savo tarpo žmonėms bandęs tautiškus jaus mus žadinti. Taip pat ir tokių žmonių sukurta lietuvių raštija, nors ir dvasinė, vis yra išmarginta vokišku patriotizmu. Laisvą žodį val džia lietuviams draudė [. . . ] " 6 7 .
Mokyklų dėstomoji kalba ir kova dėl lietuvių kalbos Nors Mažojoje Lietuvoje visą laiką vyravo valdančiųjų sluoksnių proteguojama vokiečių kultūra, veikiami Švietimo epochos idėjų apie tautų lygiateisiškumą bei jų reikšmingą vaidmenį pasaulinėje 62
G;'nei;is L. M i n . v e i k . P. 47. Bertuleit J. Op. cit. S. 70; Gineitis L. M i n . v e i k . P. 47. 64 Plg.: Smolenski W . R z ą d y p r u s k i e n a z i e m i a c h p o l s k i c h ( 1 7 9 3 — 1 8 0 7 ) . W a r s z a wa, 1903. S. 65, 70. 65 Amoldt D. H. H i s t o r i e U n i v e r s i t a e t . . . S. 133; Nausėdas V. M i n . v e i k . P. 3 2 3 ; Gineitis L. M i n . v e i k . P. 4 8 — 4 9 ; Endzinas A. Liaudies š v i e t i m o klausimai R y t ų Prūsijoje. P. 9 0 . 66 Nausėdas V. M i n . v e i k . P. 3 2 3 . 67 Bruožis A. M a ž o s i o s L i e t u v o s m o k y k l o s . . . P. 16. 63
115
kultūroje, pažangesni vokiečių mokslininkai, nepaisydami oficialio sios politikos, ėmė domėtis gražia lietuvių kalba ir jos n a u d a moks lui, lietuvių tautosakos turtais ir lietuvių tautybe. Daug vokiečių kultūros veikėjų dalį savo mokslinės veiklos skyrė lituanistikai ir baltistikai, lietuviškai tematikai (be minėtų L. Bačkos, A. Becenbergerio, F. Boko, K. Forstroiterio, K. Hartknocho, K. Henenbergerio, A. Horno, V. Hubačo, T. Lepnerio, F. Tecnerio ir kitų, dar J. Bobrovskis, R. Detlefzenas, V. Falkenhanas, E. Gizevijus, O. Glogau, G. Kolbė, M. Lylientalis, G. Neselmanas, L. Pasargė, A. Šimelpenigis, J. ir T. Šulcai, M. Švoba, R. Trautmanas, E. Vagneris, E. Vichertas, J. Zauerveinas, L. Zengštokas, H. Zūdermanas ir kt.). Nors kai kurių jų pažiūros buvo monarchistinės ir konservatyvios, veika luose yra oficialaus kulturtrėgeriško požiūrio, tačiau jų veikla ob jektyviai skatino domėjimąsi ne tik Mažąja Lietuva, bet ir visa lie tuvių kultūra, pačia tauta. Daugelis vokiečių humanistų nepritarė Prūsijos valdžios vykdomai prievartinio germanizavimo politikai, kai kurie prieš tokią politiką protestavo. Pažangesni mokslininkai, visuomenės veikėjai skubėjo užfiksuoti ir išsaugoti mokslo reika lams lietuvių kultūrinį palikimą: lietuvius jie laikė nykstančia tau ta, o jų kultūrą daugiausia tik muziejine vertybe. Lietuvių apgyni mui svarbios yra įžymių vokiečių mąstytojų J. Herderio, J. Hamano, G. Lesingo, I. Kanto mintys. Herderis skelbė, kad nėra tautų be kul tūros, o kalba esanti kultūros ir išminties pradžia. Visos tautos turi buti lygios. Jis griežtai smerkė bandymus krikščionybę ir kultūrą primesti kuriai nors tautai svetima jai kalba, Šias mintis iš esmės plėtojo ir Hamanas. J i s skatino tirti mažesniųjų tautų kalbas, ža vėjosi tautinę diskriminaciją kenčiančių lietuvių geraširdiškumu, kilnumu, garbingumu, atvirumu, svetingumu ir narsa. Lesingas pirma sis gerai įvertino Pilypo Ruigio pirmą kartą išspausdintas lietuvių liaudies dainas. Jomis susidomėjo V. Gėtė. Dainas rinko ir skelbė spaudoje Karaliaučiaus universiteto profesorius J. Kroicfeldas. Lie tuvių dvasinę kultūrą aukštai vertino kitas to universiteto profeso rius F. Bokas 6 8 . Vokiečių valstiečių kolonizacija skaudžiai paveikė lietuvių kal bos raidą. Kunigų abejingumu barbarizmais užterštai lietuvių kal bai piktinosi G. Ostermejeris. L. G. Rėza rašė: „Negalima neigti, jog po vokiečių kolonistų įkeliavimo į Prūsų Lietuvą kalba neteko daug savo pirmykščio grynumo" 6 9 . Lietuvių kalbos žinovų, kultū ros darbuotojų pastangomis lietuvių rašto kalba buvo gryninama ir tobulinama, šalinami germanizmai ir polonizmai. Akstiną tam davė XVIII a. pradžioje Gumbinės kunigo M. Merlino pradėta dis kusija, kaip reikia su liaudimi lietuviškai kalbėti. Knygoje „Mintys apie pagrindinį lietuvių kalbos principą" (1706 m.) jis iškėlė lie tuvių kalbos reformos idėją ir šūkį: „Su lietuviu kalbėti lietuviš68
Bock F.
Op. cit. Bd.
1. S.
154—155;
Gineitis L. M i n . v e i k . P. 116, 1 1 9 — 1 2 1 ,
127. 69 Rhesa L. G e s c h i c h t e d e r l i t t h a u i s c h e n M i n . v e i k . P. 41).
116
Bibel.
S.
11
(vertimas i š : Gine/ris L.
70
k a i ! " . Merlinui pritarė Pilypas Ruigys, J. Šulcas ir kiti. Merlino, taip pat F. Doičo dėka Ruigys ir Šulcas, kandidatai į.vokiečių ku nigus, tapo lietuvių kunigais ir ėmė rašyti lietuviškai *bei reikštis 71 l i t e r a t ū r o j e . Pilypas Ruigys veikale „Lietuvių kalbos, kilmės, būdo ir savybių tyrinėjimas" (vokiečių kalba) parodė, k a d lietuvių kal ba n ė r a skurdesnė už vokiečių. Kaip rašoma įžangoje lietuviškam leidimui, Ruigio „Tyrinėjimas" padarė įtaką ir Didžiosios Lietuvos 72 lietuvių raštijos veikėjams (K. Bogušui, o per jį D. P o š k a i ) . Rui giui pirmąkart išspausdinus Mažosios Lietuvos lietuvių liaudies dainų, jas rinkti ir publikuoti pradėta ir Didžiojoje Lietuvoje. Rui gys bene pirmasis iš Mažosios Lietuvos lietuvių raštijos veikėjų sa 73 vo veikalui panaudojo LDK lietuvių raštą . Šulcas 1706 m. išleido pirmąją pasaulietinio turinio knygą lietuvių kalba — išvertė Ezopo pasakėčias. Šie ir daugelis kitų įvykių rodo abiejų Lietuvos dalių lietuvių literatūrų ir raštijos ryšius, jų kultūros bendrumą ir integ ralumo tendenciją, tautų suartėjimo poreikį, Tautosaka tapo prie mone tautiniam sąmoningumui sužadinti. Merlinas parodė, kad lie tuviškų bažnytinių raštų kalba užteršta barbarizmais (germanizmais) ir neatitinka gyvosios kalbos, be to, ir patys lietuviai iš puikybės mėgdžioja vokiečius, kaip vokiečiai — prancūzus. Vietinis, vadina masis prūsiškasis, patriotizmas pasiekė tokį mastą, kad Merlinas savo gyvenamąją vieta — Gumbinę skelbė išgarsinsiąs savo gryną 74 ja tarme ir ji tapsianti Lietuvos „Roma, Atėnais, Breslauja" . Toks lietuvių kalbos aukštinimas to meto sąlygomis buvo kovos su ger75 manizatoriais p r i e m o n ė . Mokslininkų ir rašytojų iškeltas pavergtų tautų kalbos vertinimas pažadino ne tik gyvą susidomėjimą lietuvių kalba — šie ir kiti veiksniai prieštaravo germanizatorių planams (apie juos rašoma to liau), o lietuviams morališkai padėjo išlaikyti savo tautos charakterį 76 ir gerąsias s a v y b e s . Lietuvių kalbai ir raštijai poveikį darė, kaip jau minėjome, pie tizmo plitimas. Lietuviai persiėmė pietizmu daugiausia iš zalcburgie čių. J u o s sudomino naminės pietistų pamaldos, susirinkimai savo 70 P l a č i a u : Lebedys J. M i n . v e i k . P. 1 6 4 — 1 6 7 ; Gineitis L. L i e t u v i ų l i t e r a t ū r o s istoriografija. V., 1982. P. 5 2 — 5 5 . 2r. dar V. M a ž i u l i o pratarmę, V. J u r g u č i o pa^ a i š k i n i m u s P. R u i g i o k n y g o s l i e t u v i š k a m v e r t i m u i . P. 6 — 7 , 4 0 9 — 4 1 0 . 71 Ruigys P. L i e t u v i ų k a l b o s , k i l m ė s , b ū d o ir s a v y b i ų t y r i n ė j i m a s . V., 1986. Paaiškinimai. P. 4 5 6 — 4 5 7 . 72 Maciūnas V. B o h u š o v e i k a l a s apie l i e t u v i ų k a l b ą // A r c h i v u m P h i l o l o g i c u m . K., 1937. Kn. 6. P. 8 4 — 9 9 ; Ruigys P. L i e t u v i ų kalbos. . . P. 18; Jonikas P. M a ž . Lie t u v o s b a ž n y t i n ė s k a l b o s r e f o r m o s p r o j e k t a s 18 a. pradžioje // Ruigys P. L i e t u v i ų k a l b o s . . . P. 3 8 6 — 3 9 6 ; Lebedys J. M i n . v e i k . P. 174. 73 Gineitis L. L i e t u v i ų literatūros istoriografija. P. 5 6 — 5 7 . 74 Vileišis V. M i n . v e i k . P. 1 3 2 — 1 3 3 , 1 3 5 — 1 3 9 ; Gineitis L. Kristijonas D o n e laitis i r j o e p o c h a . P . 6 1 , 6 4 — 6 5 , 7 1 , 7 4 — 1 1 4 , 129, 1 7 9 — 1 8 8 ; l e b e d y s J . M i n . v e i k . P. 167; Jonikas P. M a ž . L i e t u v o s . . . P. 3 8 6 — 3 8 7 , 3 9 3 . 75 Lebedys J. M i n . v e i k . P. 173. 76 V o k i e č i ų š v i e t ė j ų p o ž i ū r i o į l i e t u v i u s i r j ų k a l b ą n e g a l i m a tapatinti s u v o k i e č i ų f e o d a l ų v a l s t y b i n e politika, k a i p tai daro K. Forstroiteris [Foistieutei K. D e u t s c h e u n d Litauer. S . 5 9 — 6 0 ) : š v i e t ė j a i a t s t o v a v o v o k i e č i ų d e m o k r a t i n ė s vi s u o m e n ė s daliai, b e t n e H o h e n c o l e r n ų d i n a s t i j o s a p o l o g e t a m s .
117
k a i m e V i e š a s egzaminavimas bažnyčioje skatino mokytis, n e s prieš plačią parapijiečių auditoriją buvo gėda nemokėti katekizmo, psalmių, giesmių. Šios priemonės skatino jaunimą mokytis skaity ti. Pietistai bei jų surinkimininkai vėliau, atsisakę kovos prieš liu teronų bažnyčią, tapo uoliais jos rėmėjais. Tarp kolonistų Mažo joje Lietuvoje pietizmas, kaip religinė srovė, buvo greitai užgniauž 7S tas, bet tarp lietuvių išliko . L. Gineitis pietizmo padarinius įvertino dvejopai: viena, pietizmas stabdė švietimą, antra, surinkimininkų bendruomenės padėjo lietuvių tautybei ilgiau išsilaikyti, nes susi rinkimai vykdavo lietuvių kalba, o patys sakytojai dažniausiai bu vo lietuviai. Tai „virto tradicija, sudariusia kliūtį asimiliacinėms vokiečių feodalų užmačioms", objektyviai „prisidėjo prie lietuvių 79 tautybės, o tuo pačiu ir prie raštijos palaikymo" . J. Lebedys, at rodo, pernelyg griežtai įvertino pietizmą, esą jis ir surinkimininkų 80 veikla naikino lietuviškumą . Iš tikrųjų surinkimininkų bendruo menėse buvo ugdomas lietuvių konservatyvumas ir visuomeninis uždarumas. Pietistų veikla skatino jų k o n k u r e n t u s liuteronus orto doksus J. Kvantą, J. Berentą ir kitus kovoti dėl įtakos liaudžiai, kar tu daugiau rengti ir leisti lietuviškų raštų. Valdžios ir bažnyčios politikai ištikima šviesuomenė visų pirma siekė pajungti bundančią tautinę liaudies sąmonę savo interesams (biblijų, giesmynų leidimas 81 ir jų dalijimas pusvelčiui) . A n t r a vertus, valstiečių reformos ne išvengiamumas vertė vokiečių feodalus daugiau domėtis lietuvių 82 kalba . Karaliaus valdžia kurį laiką lietuviams nedraudė savo kalba mokytis ir melstis: norėta, k a d jie greičiau pramoktų skaityti ir gimtąja kalba geriau galėtų iš maldaknygių gerbti bažnyčią, šlo vinti karalių ir absoliutinę monarchiją. Tačiau, intensyvėjant kolo nizacijai, Brandenburgas stiprino prievartinę asimiliacinę politiką. H. Lyzijus sumanė naujose mokyklose vokiečių kalbą padaryti dės tomąja, nes „visi lietuvių jaunuoliai privalo išmokti suprasti ir kalbėti vokiškai" 8 3 . Paaiškinimuose P. Ruigio knygai (p. 413) V. J u r gutis pastebėjo, kad n u o 1710 m., netgi Lyzijaus mokyklos refor mos metais (1717—1720 m.), Prūsijoje neišėjo nė vienos lietuviškos knygos, tuo metu mirė ne vienas iškilus lietuvių kalbos tyrėjas ir mylėtojas (M. M e d i n a s , F. Doičas, J. Perkūnas, J. Keimelis, J. Šul cas). A. Rogė ir dar kai kurie senieji Prasijos, o labiausiai VFR istorikai atkakliai įrodinėja, neva Lyzijus tai daręs „materialiniais 77
Gaigalaitis W. E w a n g e l i s z k i S u r i n k i m a i L i e t u v o j e . P r i e k u l ė . 1904. Endzinas A. Liaudies š v i e t i m o k l a u s i m a i R y t ų Prūsijoje. P. 8 8 — 8 9 . 79 Gineitis L. Kristijonas D o n e l a i t i s ir jo e p o c h a . P. 55, 56; plg.: Bilder a u s d e m P r e u s s i s c h e n Littauen. Rostock, 1884. S. 16. 80 Lebedys J. M i n . v e i k . P. 152. 78
Kuntze
A.
81 Karalius F r y d r i c h a s V i l h e l m a s I , 1739 m . l a n k y d a m a s i s M a ž o j o j e L i e t u v o j e , K l a i p ė d o s a p s k r i t i e s p r a d i n ė m s k a i m o m o k y k l o m s p a d o v a n o j o 6 0 biblijų l i e t u v i ų k a l b a {Sembritzki J. G e s c h i c h t e d e s K r e i s e s M e m e l . S. 118). 82 Gineitis L. M i n . v e i k . P. 4 4 . 83 Lysias. A u s g e w a h l t e R e d e n d e s Lysias. Leipzig, 1880. Bd. 1. S. 160; Rogge A. D . H e i n r i c h Lysius i n Litauen u n d M a s u r e n / / A M . K o n i g s b e r g , 1881. Bd. 18. S . 4 — 9; Stadelmann R. P u b l i k a t i o n e n . .. Bd. 2. S. 60.
118
sumetimais", pagrindinis jo motyvas buvęs „pigesne k a i n a išpla tinti vokiškas knygas Lietuvoje". Vietiniai lietuvių kunigai (Lyzi jaus planą griežtai pasmerkė ir Pilypas Ruigys) sukilę prieš jį kaip prieš „užsienietį", nes n e n o r ė j ę remtis jo „fanatiška pietizmo lini ja". Siekdami užmaskuoti tikruosius Berlyno patikėtinio ketinimus, jie bando įteigti, k a d Lyzijus stengėsi ne įvesti, bet „išplatinti vo kiečių kalbą", k a d „netruktų lietuvių kunigų". F. Tervėnas teigia: „Lyzijus „kalbos politika" siekė vien religinių tikslų, bet jokiu budu ne tautinių". Dvasininkijos priešinimasis Lyzijui buvęs tik opozi cija prieš „jo veiklos pietistinius principus", nes G. Frankės moki nys buvęs „nepriimtinas ortodoksų šalininkams". Galutinė Tervėno išvada tokia: Lyzijus ortodoksų buvo pašalintas kaip pietistas, o 84 vietinių gyventojų išvytas k a i p užsienietis . Objektyviau rašė A. Keilas: „Labiausiai vertinama, nuosaikiai pateisinama y r a jo svarbi nacionalinė idėja germanizuoti Lietuvą ir taip ją paversti kultūringa [...]. Kad jis šią idėją norėjo įgyvendinti mokyklos pa galba, yra taip pat teisinga, ir k a d toks tvirtas įvairių tautinių gru pių suliejimas buvo būtinas, negali neigti joks tikras prūsas [...]". J i s ryžtingai prieštaravo A. Rogės iškeltai tezei: „Jei dėl to Rogė savo darbe pagrindiniu Lyzijaus motyvu laikė grynai materialinį pagrindą, kad galima būtų lietuviams pigiau knygas duoti, tai to kia nuomonė-išvada paviršutiniška ir mažai pagrįsta". Keilas teigė, kad Mažosios Lietuvos dvasininkų priešinimasis Lyzijui y p a č pa 8S didėjo tada, kai „jie išgirdo apie Lyzijaus germanizavimo p l a n u s " . V. Bormanas Lyzijaus ketinimuose taip pat matė „germanizavimo planą", kuris turėjo „sukelti didelį [lietuvių] pasipiktinimą". Prie šingai negu Tervėnas, kuris išvedžioja, n e v a „Lyzijui priešinosi ne tikrieji lietuviai", kurie t a d a dar nebuvo tokie sąmoningi, o tik vietiniai kunigai vokiečiai, Bormanas priėjo išvadą, kad „lietu viai pasipriešino, labai susirūpinę išlaikyti savo t a u t y b ę [...]. Buvo užgauta lietuvių nacionalinė savimonė, ir jie nugalėjo pietistą", kad tuo metu j a u v y k o „tautinė kova". Panašiai m a n ė H. Rotfelsas. J. Bertulaitis irgi neslėpė, k a d Mažosios Lietuvos kunigai „pama tė, jog planas lietuvių jaunimą mokyti skaityti vokiškai yra ger manizavimo tendencija". Tą suprato ir A. Bruožis. Netgi V. Hubačas turėjo pripažinti: „Lyzijus padarė lemiamą klaidą: panoręs pašalinti savarankiškas lietuvių ir mozūrų kalbas Prūsijoje, jis pa judino problemą, kuri po to šimtmetį buvo iškilusi „tautinėje ko voje" 8 6 . Jis pateikė pavyzdį, kaip „opiai lietuviai reagavo", kai 1722 m. į lietuvių bažnyčią Klaipėdoje buvo paskirtas lietuviškai nemokąs diakonas Reimeris: prieš jį sukilo visi parapijiečiai, o brazdėjimą numalšino tvirtovės komendanto vadovaujamas kariuo menės dalinys. Reimeris neišlaikė užsipuolimų ir p a s i t r a u k ė 8 7 . N e t 84
Rogge A. O p . cit.; Terveen F. O p . cit. S. 8 9 — 9 1 . Keil A. Op. cit. S. 1 1 6 — 1 1 9 . Borrmann W. O p . cit. S. 111; Terveen F. O p . cit. S. 186; Rothlels H. Ostr a u m , P r e u s s e n t u m u n d R e i c h s g e d a n k e . L e i p z i g , 1935. S. 191; Berluleit J. O p . cit, S. 69; Bruožis A. M a ž o s i o s L i e t u v o s m o k y k l o s . . . P. 3 1 ; Hubatsch W. G e s c h i c h t e . . . Bd. 1. S. 183. 87 Hubatsch VV. G e s c h i c h t e . . . Bd. 1. S. 183. 85
86
119
Karaliaučiaus valdžios patikėtinis Kairys 1922 m. m e m o r a n d u m e Prūsijos vyriausybei rašė: „Iš anksto apgalvotą germanizavimą bandė vykdyti Lyzijus [...]. Lyzijus buvo bejausmis liaudžiai, į tau tos širdį norėjo įsiskverbti ne per kalbą, o kalbą išstūmęs, k a r t u su Karo ir domenų kamaros pagalba prievarta įbrukti vokiškumą [...]. J e i Lyzijus būtų turėjęs stiprią galią, kaip ir stiprią valią, tai Prūsų lietuvis būtų nuėjęs visą kančių kelią ir vargiai būtų atsi radusi galimybė jo dainas ir prasmingus padavimus perduoti bū simoms kartoms". Kairys noromis nenoromis demaskavo XVIII a. vokiečių feodalų antilietuvišką, prievartinę asimiliacinę politiką: „Vokietija išgyvena visišką nesėkmę. Lietuviai, lenkai, danai stip riai neapkenčia vokiečių [...]. Tai rodo, kad mes nepajėgūs lai mėti svetimas gimines. Sunkios klaidos padarytos elgiantis su lie tuviais. Dėl nenuoseklumo patekta į žabangas. Bažnyčiose iš lie tuvių buvo reikalaujama kaip galima dėkingiau įrodyti ištikimybę sostui, o, antra vertus, per kolonizaciją ir mokyklas buvo v y k d o m a vokietinimo politika. Šios dvejonės negalėjo patenkinti nei vieš 8S pataujančios, nei pavergtos t a u t o s " . Patsai oficialiosios politikos vykdytojas H. Lyzijus šitaip pareiškė: ,,[...] dėjau viltis, kad, jei nebus sutrukdyta, dabar visoje Lietuvoje bus vokiškai pamokslinin89 kaujama Į . . . ] " . Pernelyg j a u naiviai Tervėnąs bando pateisinti Lyzijaus planus. Šios germanizacinės akcijos žlugimo priežastys bei priešinimosi jai motyvai buvo kitokie. Lietuviai priešinosi ne „užsieniečiui" Lyzijui — tokių Berlyno pareigūnų Mažojoje Lietuvoje buvo ne vie nas, — bet jo vokietinimo siekiams. J i e buvo ne tiek prieš vokiečių kunigus, kiek prieš svetima vokiečių kalba brukamus katekizmus ir kitą religinę literatūrą. Tai buvo kova ne vien dėl tikėjimo formų, o viena iš nacionalinio pasipriešinimo vokietinimui išraiškų. Priešindamasi Lyzijaus misijai, kitais motyvais vadovavosi Ma žosios Lietuvos dvasininkija, kurios opozicijai vadovauti stojo G. Engelis. Neatsitiktinai panaši opozicija, kurią organizavo Jansborko ercpristeris Tiška, prieš germanizatorių sumanymus ki lo ir Mozūrijoje. 1721 m. Prūsijos karaliui kolonizacijos reikalu vėl lankantis Mažojoje Lietuvoje, Engeliui pavyko pasimatyti su Frydrichu Vilhelmu I, įteikti j a m vietos kunigų raštą — protestą prieš Lyzijų ir įtikinti karalių pastarojo politikos kenksmingumu. Lyzijų vyriausybė nušalino, jo postą užėmė Engelis su Kvantu ir Zame 9 3 . Ar iš tikrųjų Mažosios Lietuvos kunigų pozicija Lyzijaus atžvilgiu buvo ortodoksų pozicija, kurios vadu esą tapo Engelis, kova prieš pietistus? Anaiptol, ne. Tuo metu ši kova buvo nurimusi. Dalis vokiečių kunigų per ilgus bendravimo metus susigyveno su lietuviais ir „nuoširdžiai, nesavanaudiškai prieštaravo valdžios bei
bažnytinės vyresnybės germanizacijos politikai". Kita svarbi prie žastis, dėl kurios Mažosios Lietuvos kunigai vokiečiai rėmė lietu vių interesus, buvo pastangos išsaugoti pelningas parapijas savo 91 vaikams, mokantiems lietuvių k a l b ą : kunigų vietos šeimoje pa prastai būdavo paveldimos, jas užimdavo dažniausiai vokiečiai. Kai rys pabrėžė: „Lietuvių kalbos gelbėjimas kai kuriems dvasininkams buvo ne kas kita kaip pačių gyvavimo p r i e d a n g a " 9 2 . Palaikydami lietuvybę, jie galėjo apsaugoti savo interesus nuo iš Vakarų atvy kusių vokiečių. Pastarieji į „prūsus", tai yra į vietinius vokiečius, žiūrėjo iš aukšto, laikė juos žemesnės rūšies vokiečiais. Kolonistų konkurencija vertė vietinius kunigus susirūpinti baž nytine lietuvių literatūra, o Mažosios Lietuvos valdininkus tie patys motyvai skatino toleruoti lietuvių kalbą krašto įstaigose. Kokiais sumetimais centrinė valdžia nepalaikė Lyzijaus ketini mo ir jį patį nušalino? Suprantama, ne dėl lietuvių kalbos rėmimo. Pirmiausia todėl, k a d Lyzijui stipriai pasipriešino lietuviai ir ku nigai. Antra, mokyklų vokietinimą šįkart atitolino tais metais iš kilę svarbesni reikalai — krašto kolonizavimas, kaip tik nuo 1721 m. įgavęs platų mastą: tam reikėjo daug lėšų, tačiau Frydrichas Vil helmas I šiam reikalui pinigų negailėjo. Susiklosčius tokioms palankioms aplinkybėms, 1721.V.18—19 Engelio komisija Tilžėje sukvietė Tilžės, Ragainės, Įsruties ir Labgu vos vyskupų bei 12 kunigų konferenciją reformos principams aptarti. Buvo numatyta Mažosios Lietuvos lietuvių mokyklose palikti tą pačią 93 kalbą, kuri vartojama bažnyčiose, būtent lietuvių . Tačiau mėginimai pašalinti lietuvių kalbą iš viešojo gyvenimo arba bent ją apriboti nesiliovė. Nutautinimo tikslais Brandenburgo švietimo ministras F. fon Kunheimas 1739 m. pasiūlė būdus, kaip lie tuvių ir lenkų vaikus išmokyti vokiškai, nors tuo m e t u visoje Lie tuvos provincijoje nebuvo nė vienos parapijos, kurioje būtų kalba ma tik vokiškai 9 4 . Pilupėnų ir Zydkiemio (Szittkdmen, Schittkehmen, Zytkiejmy, Goldapo pavietas) parapijų zalcburgiečių mokyklose dar 1808 m. buvo dėstoma gimtąja tarme. Tokiose atskirose vo kiečių kolonijose veikė mokyklos, kurias lankė beveik vienos ko lonistų grupės vaikai; jose buvo dėstoma jų tarme 9 5 , nors jie visi, išskyrus vieną kitą prancūzą ar olandą, buvo vokiečiai. Stokodama lėšų kolonizacijai plėsti, XVIII a. viduryje Prūsijos karalystės vyriausybė visgi turėjo toleruoti vietinių gyventojų kal bą, ir daugelis įsakymų nebuvo vykdomi. Be lietuvių kalbos negalė jo apsieiti ir valdžia: karalių įsakymai Mažosios Lietuvos lietu viams buvo verčiami iš vokiečių į lietuvių kalbą (dalis jų paskelbta 91
Gineitis L. Kristijonas D o n e l a i t i s ir jo e p o c h a . P. 5 2 . DZA. Potsdam. Abt. M e r s e b u r g . R e p . 77, Tit. 4 0 8 4 . B l . 91. 93 Keil A. O p . cit. S. 1 2 0 — 1 2 3 ; Biuožis A. M i n . v e i k . P. 3 2 . 94 Plg.: Teiveen F. O p . cit. S. 119, 140; Hennig. U e b e r d i e V e r d i e n s t e Fried r i c h W i l h e l m I. . . . // PA. 1796. Bd. 7. S. 9 1 — 1 0 4 ; Endzinas A. L i a u d i e s š v i e t i m o k l a u s i m a i R y t ų Prūsijoje. P. 9 2 . 95 Beheim-Schwaizbach M. C o l o n i s a t i o n s w e r k . . . S. 4 0 2 ; Natau O. O p . c i t S. 2 0 8 | Mitzka W. Op. cit. S. 108. 92
88
DZA. Potsdam. Abt. M e r s e b u r g . R e p . 77, TU. 4 0 8 4 . Bl. 9 1 , 1 0 6 — 1 0 7 . Rogge A. D. H e i n r i c h Lysius in Litauen und M a s u r e n . S. 9; Lysias. A u s g e w a h l t e R e d e n d e s Lysias. Bd. 1; D Z A . Potsdam. Abt. M e r s e b u r g . R e p 77 Tit 4084, Bl. 91. 89
90 Bonmann W. Op cit. S. 112; Biuožis A. M a ž o s i o s 3 1 — 3 2 ; Hubatsch W. G e s c h i c h t e . . . Bd. 1. S. 183.
120
Lietuvos
mokyklos...
P.
9—814!
121
rinkinyje „Prūsijos valdžios g r o m a t o s . . . " ) . Bažnytinių mokyklų mo kytojai, prieš perimdami kunigo pareigas, t u r ė d a v o dar išlaikyti atitinkamus egzaminus ir įrodyti, kad p a k a n k a m a i moka lietuviš kai. Lietuvių kalbos vartojimas kaimo mokykloje priklausė ir nuo mokytojo. Tai anaiptol nereiškia, kad buvo galvojama apie lietu višką mokyklą ir lietuvius mokytojus. Gimtoji kalba turėjo padėti geriau išmokti valstybinę kalbą, o mokykla — vykdyti asimiliacijos 96 politiką (XIX a., kai lietuviai j a u buvo p r a m o k ę skaityti gimtąja kalba, juos imta versti pamiršti ją ir išmokti vokiškai). Šiuos klau simus Prūsijos valdžia sprendė subtiliai ir rafinuotai. Pasibaigus kolonizacijai, į pirmą vietą vėl iškilo „kalbos prob lema". Iš pradžių laikinoji prūsiškoj i-lietuviško j i politinė kryptis sudarė kai kurias palankesnes sąlygas (ši kryptis beveik nustojo veikti po 1772 m., kai Brandenburgo žemės per prijungtas Lenkijos vakarines žemes (Rytų Pamarį) tiesiogiai susijungė su Prūsija. Kar tu stiprėjo germanizatorių pozicijos, apie lietuvių tautą imta kal bėti kaip apie mirštančią), o vėliau absoliutizmas ir valstybės cent ralizacija sunkia našta prislėgė Prūsijos kultūrinį gyvenimą bei švietimą, slopino lietuvybę. Prūsijos karalystės valdžia ypač suakty vėjo XVIII a. pabaigoje — XIX a. pradžioje, plintant šalyje vokie čių nacionalizmo ir šovinizmo idėjoms, gilėjant feodalizmo krizei ir formuojantis buržuazinei vokiečių nacijai. Visuomenės gyvenime ėmė įsigalėti specifinis „prūsiškasis despotizmas", vokiečių junke rių militarizmas. Prūsija skelbiama senu vokišku kraštu, o lietuvius reikią nutautinti. Visų šių veiksnių poveikį stiprino d a r tai, k a d Prūsijos karalystė XVIII a. pabaigoje tapo didžiąja Europos vals tybe. Dėl to L. G. Rėzos siūlymai dėstyti lietuvių kalbą Įsruties, Tilžės, Gumbinės gimnazijose ir absolventus skirstyti į tarnybą pa gal jos mokėjimą nesulaukė atgarsio. Tačiau, esant priešingai ten d e n c i j a i — plintant švietimo idėjoms ir racionalizmui, šviesuome nėje plačiai nuskambėjo jo šūkis: „Priešintis lietuvių germaniza cijai" 9 7 . Atsirado pavienių ir pačių vokiečių kultūros, ir netgi val džios atstovų, kurie, remdamiesi feodalinės valstybės interesais ir fiziokratų teorija, nesutiko su Brandenburgo „greito su vokietinimo" planu. J i e vadovavosi fiziokratizmo idėjomis, kad pridedamoji ver tė sukuriama tik žemės ūkyje, nes tik ten kuriamos materialinės gėrybės. Žemės ūkio darbas esąs vienintelis produktyvus, žemdirbiai (o jų dauguma buvo lietuviai) — produktyvi klasė. N u o pagrindinės ūkio šakos — žemės ūkio — priklauso pramonė ir prekyba, visuo menės gerovė. Anot fiziokratų, lietuvis valstietis geriau atliks dar bą ir bus naudingesnis valstybei, jei į jį bus kreipiamasi jo gimtą ja kalba; Dievo ir karaliaus žodį jis geriau suvoks skaitydamas ir rašydamas savo kalba. Fiziokratizmo šalininkai pirmieji ėmė sis temingai analizuoti kapitalistinį gamybos būdą. Kai XVIII a. pabaigoje Prūsijos valdžia karaliaus v a r d u vėl 96 Plg.: Lukšienė M. L i e t u v o s š v i e t i m o i s t o r i j o s L i a u d i e s š v i e t i m o k l a u s i m a i R y t ų Prūsijoje. P. 95. 97 Rhesa L. G e s c h i c h t e der l i l t h a u i s c h e n ,'Bibel. L i u d v i k a s Rėza. V., 1969. P. 1 6 9 — 1 7 2 .
122
bruožai. S.
P.
37—39;
101;
Endzinas
A.
Zr.:
Jovaišas
A.
įsakė mokyklose vaikus mokyti tik vokiškai, o lietuviai šiam įsaky mui pasipriešino, kai kurie su jais bendravę vokiečių mokslininkai, bažnyčios ir vyriausybės pareigūnai pasisakė prieš ketinimą vie tinius Mažosios Lietuvos gyventojus priversti mokytis ir kalbėti tik vokiečių kalba. Piliakalnio parapinės mokyklos mokytojo, kanto riaus K. G. Milkaus (kai kas jį giminiuoja su I. Kantu) „Lietuvių— vokiečių ir vokiečių—lietuvių kalbų žodyno" (1808 m.) pratarmėje „Draugo prierašas" klasikinės vokiečių filosofijos pradininkas I. Kan tas (kai kas jį kildina iš lietuvių) rašė, kad lietuvių kalba tinkanti ne vien religijos, bet ir auklėjimo, mokslo, kultūros reikalams. Ji vertinga mokslui, Europos kultūrai ir turi būti laikoma lygiateise su kitomis. Patys lietuviai esą darbštūs, naudingi valstybei. Gražia vietinių gyventojų kalba, anot jo, susižavėjęs Juciuose, kai mokęs kunigo D. E. Anderšo sūnus. Kitos iškilios to meto asmenybės — Berlyno universiteto profesorius D. Jenišas ir Karaliaučiaus karo ir domenų vadybos patarėjas C. Heilsbergas savo pratarmėse Mil kaus veikalui irgi išaukštino lietuvių kalbą, dainas, teigė, kad ne derėtų ją pašalinti iš viešojo gyvenimo. Pažymėjo lietuvių huma niškumą, vaišingumą, pastebėjo, kad vokiečių kolonistai jiems d a r o 98 blogą įtaką . Heilsbergas įrodinėjo, kad valdininkams daug pap rasčiau išmokti provincijos kalbą negu vietiniams gyventojams vals tybinę. Viena valstybės kalba mažai padėsianti kultūrai ir politi kai. Atskirų Prūsijos provincijų suliejimas ir visuotinis vokiečių kalbos įvedimas „vargiai pasitarnaus valstybės interesams", be to, smuksianti lietuvių dorovė. Lietuviai vykdą karališkosios vyriau sybės potvarkius ir šalies įstatymus, jei šie jiems skelbiami gimtąja kalba. J a u Heilsbergas pastebėjo monarchistines valstiečių pažiūras, pagarbą karaliui. Kitas jų bruožas — meilė savo tautai, tėvų že mei, kalbai, sumanus ūkininkavimas. Tai yra, anot jo, svarbiausia priežastis, dėl ko „lietuvis yra ištikimas valstybės pilietis ir tikras kareivis". Lietuviai nevedą kitataučių ir nekalbą vokiškai, nors ir moką, bet vengią ir savosios kalbos, kai tarnaują pas vokiečius. Heilsbergas daro išvadą: lietuvis su savo kalba p r a r a n d a ir tautybę, todėl „tikslinga palikti lietuviams jųjų kalbą", ypač bažnyčiose ir mokyklose. Reikią, kad lietuvių sūnūs eitų pamokslininkauti ir mo kytojauti, o šių profesijų atėjūnai iš vokiečių kraštų išmoktų Ma žosios Lietuvos autochtonų kalbą. Savo veikalu K. G. Milkus lietu vių skaitytojui davė suprasti, kad „ne tik nereikia gėdytis savo kalbos, bet ja galima kurti aukščiausio lygio poeziją. Tai j a u ak tyvios tautinės pozicijos ugdymas" 9 9 . Lietuvių raštijos plėtotei nau dinga buvo Milkaus polemika (parašė dvi knygeles) su Gotfrydu Ostermejeriu dėl lietuviško giesmyno reformos. Jo istorinė poemėlė „Pilkainis" (parašyta apie 1796—1797 m., paskelbta tik 1931 m.), kurioje smerkiami kryžiuočiai ir aukštinami prūsai su lietuviais, — vienas pirmųjų pasaulietinės poezijos Mažojoje Lietuvoje kūrinių. G. Ostermejeris pabrėžė lietuvių kalbos ir visos kultūros savitumą, skatino ją tirti, smerkė valdžios vykdomą germanizavimo politiką. 98
Mielcke
99
Endzinas A.,
Ch.
G.
Min.
Lukšienė M.
veik.
Pratarmė;
Lebedys
J.
Min.
veik.
M a ž o s i o s L i e t u v o s m o k y k l a . . . P.
P.
188—189.
180.
123
Už veikalą „Pirmoji lietuviškų giesmynų istorija" V. Vanagas ir J. Lebedys Ostermejerį laiko pirmuoju lietuvių literatūros istoriku, 10 pirmuoju jos teoretiku °. Lietuvius ir jų kalbą užtarė jo sūnus Zygfrydas knygoje „Ar patartina išstumti lietuvių kalbą ir sulieti lietuvius su vokiečiais?" (1817 m,). L. G. Rėza, sielodamasis dėl lietuvių kalbos likimo ir įrodinėdamas, kad Mažosios Lietuvos lie tuviai turi savo kultūrą, grožinę literatūrą (K. Donelaičio „Metus"), išdėstė nacionalinės kultūros, tautos gyvavimo principą: „Tautos aukštesnis lavinimas ir dvasinis kilninimas gali būti įgyvendinti tik gimtąja kalba [...]. Išstumti kalbą — tai reikštų uždaryti visas duris visoms vertingoms žinioms ir užmušti tautos charakterį [...]. Krašto istorija rodo, kad visa, kas iki šiol padaryta tikram lietuvių dvasi niam lavinimui ir jų literatūrai, yra nuveikta to krašto žmonių 101 [...]" . Lietuvių kalbos gynimo reikalus 1809 m. Karaliaučiuje jis svarstė su Prūsijos švietimo ir kulto ministru V. Humboltu. Rė za siekė įvesti lietuvių kultūrą į Europos kultūrą, bendravo su V. Gė 102 te, G. Lesingu, J. Herderiu ir kitais tos epochos švietėjais . Ta čiau pats Rėza rašė vokiškai: XIX a. pradžioje „germanizacija buvo toli nuėjusi, ir jau nebesuvokiama, kad kalba neatlaikys spaudimo, 103 jei neveiks visose tautos kultūros srityse" . O gal vokiškais žo džiais buvo apeliuojama į vokiečių visuomenę, nemokančią lietu viškai skaityti? J u k lietuvių tarybiniai literatūros istoriografai pri pažįsta, k a d lietuvių tautos ir jų kalbos Mažojoje Lietuvoje gynėjai tuo norėjo įtikinti vokiečių visuomenę, kad lietuvių kalba lygiavertė kitoms kalboms. L. Gineičio vertinimu, Rėzos „Lietuviškosios Bib lijos istorija" — pirmasis mokslinio tipo istoriografinis darbas. Toks lietuvių tautos aukštinimas to meto sąlygomis buvo kovos su germanizatoriais priemonė. Tačiau Rėzos ir kitų kultūros, lietuvių raš tijos veikėjų keliami tautų lygiateisiškumo, lietuvių teisių gynimo, jų kultūros ugdymo ir kovos su germanizacija šūkiai, kaip paste bėjo M. Lukšienė, Mažojoje Lietuvoje plačiau nepaplito — lietuvių pasaulietinė inteligentija buvo n e g a u s i 1 0 4 . Apskritai XVIII a. dar nepajėgta visiškai uždrausti lietuvių kal bą: tam dar nebuvo pribrendusios objektyvios aplinkybės, minėti švietėjai ir racionalistai nenulėmė oficialiosios feodalų politikos. Lietuvių kalbai išsilaikyti iš dalies padėjo ir konfesinė mokyklos paskirtis: protestantų kraštuose iš tradicijos tikybos reikalams d a r buvo pakenčiamos ir mažųjų tautų kalbos. Visgi negalima neigti, 100 Osteimeyei G. Erste Littauische L i e d e r g e s c h i c h t e . K o e n i g s b e r g , 1793; Ostermeyei G. U e b e r d i e O s t p r e u s s i s c h e n Kirchen, in w e l c h e n G o t t e s d i e n s t in Litauis c h e r S p r a c h e g e h a l t e n wird // PA. K o e n i g s b e r g , 1795. Bd. 6. S. 3 4 2 , 389; l e b e d y s J. M i n . v e i k . P. 187, 1 9 1 — 1 9 3 ; Vanagas V. Gotfridas O s t e r m e j e r i s — pirma sis l i e t u v i ų l i t e r a t ū r o s istorikas // LK. V., 1961. T. 5. P. 3 9 5 — 4 3 2 . 101 Rhesa L. G e s c h i c h t e der Liudvikas Rėza. P. 170, 171; m o k y k l a . . . P. 180). 102
l i t t h a u i s c h e n Bibel. S. 37 plg.: Endzinas A., Lukšienė
( v e r t i m a s i š : Jovaišas A. M. M a ž o s i o s L i e t u v o s
Genzelis B. Š v i e t ė j a i ir jų i d ė j o s Lietuvoje. V., 1972. P. 4 6 — 4 7 .
103
Endzinas A., Lukšienė M. M i n . v e i k . P. 181. 104 Lukšienė M. M a ž o s i o s L i e t u v o s m o k y k l a . . . P. 174; teratūros istoriografija. P. 337; Lebedys J. M i n . v e i k . P. 173.
124
Gineitis
L.
Lietuvių
li
kaip tai daro K. Fofstroiteris, esą XVIII a. praktinių veiksmų spar 105 tinti asimiliacijos procesą per švietimą n e b u v o . Žinoma, jis tei sus sakydamas, kad negausų lietuvių inteligentų sluoksnį suda rė pavieniai kunigai, dvasinis lietuvių gyvenimas apsiribojo dau giausia religija. Dėl to „kitoms dvasinio-kultūrinio gyvenimo sritims pasiekti vieninteliu tiltu tapo vokiečių kalba, vokiškumas. Kas norėjo šį tiltą pereiti, turėjo virsti vokiečiu" 1C6 . Tačiau jis neužsi mena, kad lietuvių kultūros raidai didelė kliūtis buvo valdžios sank cionuota socialinė ekonominė ir teisinė lietuvių valstiečių padė 107 tis . Vokietijos reicho galybės laikais jos mokslininkai ir ideo logai kalbėjo ir rašė atviriau. Pavyzdžiui, R. Krėmeris teigė: tau tinių mažumų atžvilgiu Prūsijos valdžia buvo iškėlusi šūkį „veikti tautos charakterį!", tuo ji siekė „ideologiškai apdoroti jaunimą [lie tuvių ir lenkų. — A. M.] ir auklėti jį vokiškumo dvasia", knechtų minią padaryti paklusnia liaudimi, Prūsijos įstatyminės nacijos na I08 r e " . J a u G. Ostermejeris pastebėjo, kad mokykla tarnauja val džios interesams, smerkė tuos tėvus lietuvius, kurie vaikus leidžia į vokiškas mokyklas. „Įsisteigus kaimo mokykloms, daug lietuvių savo vaikus leidžia mokytis vokiškai, iš dalies dėl tuščios puiky bės, iš dalies savo vyresniųjų verčiami. J a u ir dabar tai yra nuos tolinga, nes tokie vaikai mokosi ir daug girdi to, ko nesupranta; kadangi jie visi namie kalba lietuviškai, todėl niekad nė neišmoks 109 ta gerai suprasti. Tačiau ateity dėl to bus dar kitokių nuostolių [...] . Iš pradžių mokytojams vokiečiams reikėjo pramokti kiek lietuviš kai, nes jų mokiniai visai nemokėjo vokiškai, o svarbiausia — norė ta parengti germanizavimui tinkamus vokiečių mokytojų kadrus, mokančius lietuvių kalbą ir todėl geriau sugebančius įsiskverbti į lietuvio mokinio širdį. Švietimo pobūdis ėmė keistis XIX a., po Lenkijos ir Lietuvos valstybės III padalijimo (1795 m.) prie Prūsijos karalystės prijun gus nevokiškas Vakarų Lenkijos sritis, Lietuvos Užnemunę. Asi miliacija per mokyklas buvo stiprinama XIX a. pradžioje. Berlyno konsistorijos vyriausiasis patarėjas J. Celneris 1804 m. ėmė skelbti, kad svarbų darbą vokietinant lietuvius ir lenkus turi atlikti vokie čiai mokytojai, vietines kalbas būtina „išrauti su šaknimis". Šis didžiavokiškojo šovinizmo atstovas siūlė teismuose, mokytojams ir kunigams tenkintis viena vokiečių kalba, kuri turinti tapti „vie nintele viešpataujančia kalba, nes to reikalauja tautinės dvasios auklėjimo vienovė". Lietuviai turį būti asimiliuoti n o . 1804 m. lap,05 Forstreuter K. D i e d e u t s c h e Kulturpolitik. . . // DHK. Berlin, 1933. J g . 3. S. 2 6 4 ; Forstreuter K. D e u t s c h e und Litauer. S. 5 4 — 5 5 , 6 1 — 6 8 ; Forstreuter K. M e melland. Elbing, 1939. S. 3 7 — 3 8 . 106 Forstreuter K. D i e d e u t s c h e K u l t u r p o l i t i k . . . S. 2 6 2 ; Forstreuter K. M e m e l land. S. 4 0 . 107 Matulevičius A. Frūsijos v a l d ž i o s s o c i a l i n ė s e k o n o m i n ė s ir t e i s i n ė s l i e t u v i ų n u t a u t i n i m o p r i e m o n ė s XVIII a. // M A D . Serija A. 1975. Nr. 51(2). P. 1 0 7 — 1 1 9 . 108 Craemer R. D e u t s c h t u m im V o l k e r r a u m . Stuttgart, 1938. S. 1 4 0 — 1 4 1 . 109 Oslermeyer G. H i s t o r i s c h e v o n T r e m p s c h e n Kirchspiel // PA. K o e n i g s berg, 1795. Bd. 6. S. 5 2 3 . 110 J o n Fi. Z o l l n e r s I d e e n ū b e r N a t i o n a l - E r z i e h u n g . Berlin, 1804. T e i l 1; P P B . K o n i g s b e r g , 1830, Bd. 3. Plg.: Bruožis A. M a ž o s i o s L i e t u v o s m o k y k l o s . . . P. 14, 168.
125
kričio 27 d. naujasis valdovas Frydrichas Vilhelmas III (valdė 1797— 1840 m.) pasirašė dekretą: mokytojauti gali tik tas, kas moka vo 111 kiškai skaityti ir r a š y t i . Švietimo ministerijos komisija sudarė karaliui, jo pageidavimu, ,,gerai apgalvotus planus, kaip pamažu panaikinti lietuvių kalbą, nes kalbų dvilypumas Prūsijoje kliudo 112 mokslo pažangai [...]" . Per vieną kelionę į Rytų Prūsiją Fryd richas Vilhelmas III pareiškė: „Dvikalbyste apsunkina valdymą, 113 todėl būtina lietuvius suvokietinti" . Jo 1817 m. įsakymu Prūsijos ministras Altenšteinas p a r e n g ė nuostatus, kuriuose greta vietinių kalbų reikalaujama mokyti ir vokiečių kalbos. Pasipriešinus vieti niams gyventojams ir tenykštei dvasininkijai, Prūsijos oberprezidentas J. Srėteris atmetė ,,greitą ir prievartinį vokietinimo" planą ir prabilo apie „savaiminį lietuvių suvokietėjimą". Anot šio minist ro, kitokios taktikos reikia laikytis lenkų atžvilgiu, nes jų kalba esanti „aukšto lygio ir reikia mokytų šia kalba kalbančių žmonių". O lietuvių kalba esanti tik liaudies kalba, mokyti lietuviai kalbą vokiškai, dėl to suvokietėjimas neva „yra pačių lietuvių intere m sas" . Taip buvo žengtas dar vienas žingsnis — junkerinio auklėji mo poreikiai lietuvių kalbą pamažu stūmė iš mokyklos ir viešojo gyvenimo. Germanizacija nuo XIX a. pradžios plito sparčiau dėl patobulinto dėstymo mokyklose ir dėl to, kad 1824 m. Rytų Prūsija buvo sujungta su kone ištisai vokiška Vakarų Prūsija į vieną Rytų ir Vakarų Prūsijos provinciją (Provinzen Ost-und VVestpreussen). Todėl santykinai sumažėjo vietos gyventojų procentas. Vakarų Prū sijos mokyklų nuostatus galima buvo taikyti ir Rytų Prūsijai, mo kytojus, valdininkus kilnoti iš vieno krašto į kitą. 1829 m. Gumbi nės apygardos mokytojams vyriausybė išleido instrukciją kaimo 115 mokyklose lietuvių kalbą pakeisti vokiečių dėstomąja kalba . Iki XIX a. vidurio dėl aukščiau minėtų priežasčių per mokyklas ji ne buvo sistemingai vykdoma: daugelyje mokyklų, ypač parapijose, kur gyventojų daugumą sudarė lietuviai, buvo mokoma lietuviš kai. Tik miestų mokyklose dažniausiai buvo mokoma vokiečių bei lotynų k a l b o m i s 1 1 6 . Iš mokyklos lietuvių kalba galutinai išguita 1872—1873 m., susikūrus Vokietijos imperijai (1871 m.). Apskritai 1872—1876 m. centrinės valdžios Berlyne potvarkiais ir įstatymais 111 Patla J. Z z a g a d n i e n w a l k i o p o l s k o š c w X I X w i e k u na M a z u r a c h W s c h o d n i c h // RB. Bialystok, 1961. T. 1. S. 2 3 4 ; Wakar A. O p o i s k o š c i VVarmii i M a z u r w d a w n y c h w i e k a c h . O l s z t y n , 1969. S. 60. 112 Skrupskelis I. Kultūrinis. .. P. 40; Vileišis V. M i n . v e i k . P. 143. 113 Forstreuter K. D e u t s c h e u n d Litauer. S. 6 0 — 6 1 ; Forsireuter K. D i e d e u t s c h e K u l t u r p o l i t i k . . . S. 2 6 4 . K. Forstroiteris b a n d o t o k i u s p r o j e k t u s teisinti „ b ū t i n u m u p a g e r i n t i g y v e n t o j ų b e n d r a v i m ą " , s u d a r y t i v i e n ą naciją, j ų kūrėjai e s ą n e t u r ė j ę n a c i o n a l i s t i n i ų t e n d e n c i j ų (Forstreuter K. D e r D r u c k v o n l i t a u i s c h e n u n d p o l n i s c h e n M a n d a t e n // ZO. Marburg; Lahn, 1962. J g . 11. H. 4. S. 6 4 4 . 114 Forstreuter K. D i e d e u t s c h e Kulturpolitik. . . S. 2 6 4 — 2 6 5 . 115 Endzinas A. M a ž o s i o s L i e t u v o s m o k y k l a . . . P. 168. 116 Fūllhaase A. O p . cit. S. 1 0 6 — 1 0 7 ; G a n s s J. D i e v o l k i s c h e n V e r h a l t n i s s e d e s M e m e l l a n d e s . S. 4 6 ; Sembritzki J., Bittem A. O p . cit. S. 168; Endzinas A. Liau d i e s š v i e t i m o k l a u s i m a i R y t ų Prūsijoje. P. 97. L e n k ų istorikai n u s t a t ė , k a d iki XVIII a . p a b a i g o s v i s o s e M o z ū r i j o s k a i m o m o k y k l o s e b u v o d ė s t o m a l e n k ų k a l b a (Wakar A. Op. cit. S. 58).
126
lietuvių kalba iš tikrųjų buvo išstumta iš viso viešojo gyvenimo. Ji liko namų kalba, daugiau dar buvo vartojama bažnyčioje. Vokiškoje mokykloje mokinys lietuvis būdavo ne tik pratina mas vokiškai kalbėti, bet ir skiepijama j a m n e a p y k a n t a lietuvių kalbai, savo tautos, gimtojo krašto istorijai, liaudies kultūrai ir tradi 117 cijoms, viskam, kas lietuviška . Germanizatoriams labiau rūpėjo ne lietuvių baudžiauninkus šviesti, o juos paversti „Prūsijos mo narchijos patriotais" ir nutautinti. 1765 m., kaip j a u minėta, Fryd richas II uždraudė valstiečių sūnums siekti aukštojo mokslo uni versitetuose. Lietuvius Prūsijos valdžia rengė švietimo ir kultūros darbuotojais, kurie jos pageidavimu turėjo savo tautiečiams skleisti 118 vokiškumą ir viešpataujančią k u l t ū r ą . Mokyklos įtaka vietiniams gyventojams reiškėsi netgi tikyboje: anksčiau dalis pasienyje gyve nusių lietuvių pereidavo į katalikybę, o įsteigus kaimo mokyklų, 119 jie virto liuteronais . Per mokinius vokiečių kalba plito ir lietuvių šeimose. O. N a t a u duomenimis, XVIII a. dalis lietuvių vokiečių kal bos išmoko ne tiek mokykloje, k u r dėstoma buvo aukštaičių (hochdeutsch) tarme, arba iš feodalų, valdininkų, kiek iš žemaičių (plattdeutsch) tarme kalbėjusių vokiečių valstiečių kolonistų, ypač pie tiniuose valsčiuose (čia daugiau buvo mišriataučių kaimų). Tos kal bos paplitimo centru tapo kolonizacijos branduolys — Gumbinės apylinkės. Didesnį poveikį aukštaičių vokiečių tarmė, tai yra mo kyklinė kalba, vietiniams gyventojams turėjo Mažosios Lietuvos 120 šiaurinėje dalyje . Tačiau XIX a. tuo aspektu svarbiausią reikš mę visiems Mažosios Lietuvos lietuviams turėjo mokykla. Po jos — bažnyčia. Taigi švietimas Prūsijoje, ypač Mažojoje Lietuvoje, tarnavo val džios politikai, turėjo atlikti „kultūrinės kolonizacijos" įrankio vaidmenį. Mokykla padėjo lietuviams priprasti prie bažnyčios.
Bažnyčia ir lietuvių asimiliacija Mokykla visų pirma buvo paversta bažnytinio-religinio lavinimo įstaiga. Todėl nenuostabu, kad ir XVIII a. pabaigoje, anot F. Tribukaičio kronikos, mokiniai dar negalėjo suprasti, kad iš 8 atėmus 4 lieka 4 arba 2 X 2 = 4 1 2 1 . Ką kalbėti apie lietuvius baudžiauninkus, jei XVIII a. paskutiniajame dešimtmetyje Klaipėdos Sendvario vals čiuje iš 18 šaltyšių (Schultheiss, dar vadinamas Šulcu — Schullz; per vidinę kolonizaciją steigė kaimą pagal vokiečių teisę, vadova1 1 7 T o k i a i s m e t o d a i s b u v o a u k l ė j a m a s i r l e n k ų j a u n i m a s (Wasilewski L . Z i e m i e p o l s k i e p o d b ė r i e m p r u s k i e m . W a r s z a w a , 1904. S. 9, 37). 1 1 8 A n o t T . L e p n e r i o , dar XVIII a . k e l i lietuviai, „ i š m o k ę v o k i e č i ų kalbą, bu vo p a s k i r t i į v i e š ą s i a s t a r n y b a s " : Lepner T. D e r P r e u s c h e Littauer. D a n z i g , 1744. S. 119. 1 1 9 SkaJwei/ A. R e t a b l i s s e m e n t Litauens. S. 2 4 3 . 520 Natau O. O p . cit. S. 2 0 6 — 2 1 2 , 2 1 7 — 2 1 8 , 2 2 1 ; plg.: Lehmann. D i e ostpreussisc h e n M u n d a r t e n // PPB. K o n i g s b e r g , 1842. Bd. 27. S. 5; Bezzenberger A. Litaui s c h e F o r s c h u n g e n . G o t t i n g e n , 1882. S. 8. 1 2 1 Friedrich T r i b u k e i t s Chronik. Insterburg. 1894.
127
vo valstiečių savivaldai ir teismui; administravo dvaro valstiečius, varė juos į lažą, prižiūrėjo dirbančius) algalapyje pasirašyti mokėjo I22 tik Engelinas iš Nidos, o kiti vien kryžiukus žymėdavo . Mažojoje Lietuvoje lietuviai priklausė protestantų bažnyčiai. Tai kaip tik ir sudarė galimybę silpninti jų ryšius su LDK lietuviais katalikais, o XIX a. tikėjimo barjeras tapo veiksmingesnis ir už ben drinę kalbą. Religinė nesantaika, pripažįsta K. Forstroiteris, „labai p a k e n k ė lietuvių tautybės išlaikymui", tačiau šis priešiškumas šimt 123 mečių religinėje kovoje n e b u v o „lemiamas", kaip kad jis teigia . Neigiamą bažnyčios įtaką, trukdžiusią bendrauti Prūsijos ir LDK m lietuviams, pabrėžė ir Kairys . Tai, kad religija turėjo svarbią reikšmę gimtajai kalbai ir tautybei išlaikyti, pastebėjo P. Žostau 125 taitė , o įrodė lenkų istorikai. V. V a k a r a s pažymėjo, kad tikėjimo ir kalbos vienovės nebuvimas silpnino lenkų tautybę. Gyvenvietė se, kuriose mozūrai ar lenkai liko katalikai, nutautimo procentas gerokai mažesnis negu tose, kuriose jie perėjo į liuteronų evan geliku tikėjimą. Dėl bendros religijos netgi vokiečiai katalikai len I26 kėjo . Religinis lietuvių auklėjimas turėjo stiprinti protestantiškosios vokiečių bažnyčios ir feodalų įtaką liaudžiai, vokiečių valdžios po zicijas apskritai (netgi karalius Frydrichas II, nemėgęs dvasininkų luomo, laikęs jį veidmainingu ir parazitiniu, toleravo jį k a i p uolų valdžios pagalbininką). J a u XVII a. pradžioje kunigai reikalavo, kad lietuviai laikytų savotiškus bažnytinius egzaminus. Dėl to Ra 127 gainės apskrities valstiečiai skundėsi net kunigaikščiui . Protes tantų kunigai pagal tradiciją siekė privalomą pradinį mokslą visų pirma panaudoti maldoms ir tikybinėms apeigoms mokyti. Protestantų bažnyčia palengva vis labiau tarnavo lietuvių ger manizavimo politikai. Atvykusiems zalcburgiečiams buvo steigia mos bažnyčios ir skiriami jų kunigai (iki 1721 m. Klaipėdos, Ra gainės, Tilžės ir Įsruties apskrityse veikė 64 bažnyčios, o iki 1735 m. buvo pastatytos 22 naujos, iš jų 15 Įsruties apskrityje) I 2 8 , kūrėsi evangelikų liuteronų ir evangelikų reformatų kolonistų tikinčiųjų bendruomenės. 1736 m. Lietuvos provincijoje veikė 126 parapinės bažnyčios (116 liuteronų, 9 reformatų ir 1 katalikų — Tilžės para pijoje) ir jų filijos. Vokiečių bažnyčia turėjo skelbti neva „aukš122 Sembritzki J. G e s c h i c h t e d e s K r e i s e s M e m e l . S. 113. Z r . taip pat: Farber A. G e s c h i c h t e der K i r c h e n g e m e i n d e Schirwindt. L a s d e h n e n , 1926. S . 9 4 — 9 5 . 123 Forstreuter K. D i e d e u t s c h e K u l t u r p o l i t i k . . . S. 2 6 2 . 1 2 4 DZA. Potsdam. Abt. M e r s e b u r g . Tit. 77, Rep. 4 0 8 4 . B1.87. 125 Žostautaitė P. Prūsijos l i e t u v i ų v o k i e t i n i m a s ir p a s i p r i e š i n i m a s jam 1 8 4 8 — 1914 m. // M A D . Serija A. V., 1968. T. 1. (26). P. 7 2 — 7 3 ; plg.: Jovaišas A. M i n . v e i k . P. 3 2 1 — 3 2 2 . 126 Wakar W. R o z w 6 j t e r y t o r y a l n y n a r o d o w o š c i P o l s k i e j . K i e l c e , 1918. C z . 1. S. 1 8 — 5 0 ; plg.: P o m o r z e Z a c h o d n i e / Pod red. K. S l a s k i e g o . Poznan, 1960. S. 195. 127 Rogge A. D e r p r e u s s i s c h e Litauer des X V I u n d X V I I J a h r h u n d e r t s . Ko n i g s b e r g , 1872. T e i l 2. S. 3; Vanagaitis J. M i n . v e i k . P. 44. 1 2 8 I r m o k y k l ų , i r b a ž n y č i ų m a ž i a u s i a i b u v o K l a i p ė d o s krašte: Terveen F . O p . cit. S. 1 4 1 — 1 4 6 . A. F i u l h a z ė s (Fūlihaase A. O p . cit. S. 102) žiniomis, S i l g a l i u o s e
(Šilutės raj.) ir Zibuose (dab. Šilutės m i e s t o dalis) b u v u s i o s katalikų (žemaičių i š
LDK) b a ž n y č i o s n e g a u d a v o i š v a l s t y b ė s j o k i o s paramos.
128
tesnio" kultūrinio ir moralinio gyvenimo normas, vokiška dvasia auklėti „barbarybėje ir sunkiose nuodėmėse esantį" lietuvį bau džiauninką. Bažnytinė ideologija žemą pragyvenimo ir kultūros bei švietimo lygį siejo su tautybe ir kaip pavyzdį lietuviams rodė kolo nistus. Vokiečiams skirtos bažnyčios buvo puošnesnės, o jose atlie kamos pamaldos iškilmingesnės. Taip lietuviai buvo pratinami vaikš čioti į vokiečių bažnyčią. A. Rogė rašė, kad iš pradžių lietuviai ne kentė kolonistų, o ilgainiui „juos suvienijo bendras tikėjimas". V. Vi leišis p a d a r ė šitokią išvadą: matydami, kad to paties, kaip ir jie, socialinio sluoksnio vokiečiai kolonistai lanko vokiškas pamal das, kurių klausosi drauge ir feodalai, bus jas pradėję lankyti ir lietuviai, juo labiau laukti vėlyvų lietuviškų pamaldų ir gaišti visą dieną buvo nepatogu (įvairiatautėse parapijose vokiškos pamaldos vykdavo iš ryto, lietuviškos — po pietų, dėl to lietuviams vėlu bū davo tvarkytis ūkyje.-—A. M.). „Lietuviai, iš prigimties būdami re ligingesni už vokiečius, veikiai persiėmė zalcburgiečių pamaldu I29 mu" . Dvasininkų gyvenimą ir darbą tikrinęs H. Lyzijus įsitikino, kad lietuvių parapijose labai trūko bažnytinės literatūros lietuvių kalba ir retas kuris kunigas mokėjo lietuviškai. Tokie evangelikų bažny čios dvasininkai, kokie bebūtų buvę subjektyvūs jų norai, objek tyviai prisidėjo prie vokiečių valdžios germanizavimo akcijos. Baž nyčia labiausiai veikė jaunimą. Kadangi nemokąs lietuviškai kuni gas galėjo kalbėti parapijiečiams tik n e s u p r a n t a m u žargonu, todėl lietuviškų parapijų dvasininkai vokiečiai, ypač atvykėliai iš ger maniškų vakarų kraštų, reikalavo pamokslus sakytį vien vokiečių kalba. Dėl to labiau kolonizuotuose valsčiuose lietuvių jaunimas vis labiau tolo nuo lietuviškų pamokslų, o pasienio gyventojai katali kai iš Mažosios Lietuvos vyko melstis į Didžiosios Lietuvos bažny 130 čias . Bet katalikams ten vykti kliudė Prūsijos vyriausybė. Lietu viai, nepatenkinti zalcburgiečiais, pasienio parapijose dėjosi prie katalikų. 1741 m. vizitacijos pranešimuose tuo skundėsi Širvintos parapijos dvasininkai. Tėvai lietuviai vaikus krikštijo katalikiškai. Dėl šios priežasties lietuvių protestantų bendruomenė Širvintos pa rapijoje, kuri ribojosi su Didžiąja Lietuva, taip sumažėjo, kad 1760 m. neliko lietuvių konfirmantų. Tuomet Prūsijos valdžia ėmėsi prievar tos. 1788.VI.16 ediktu buvo uždrausta evangelikų reformatų vaikus perkrikštyti į katalikų tikėjimą, o katalikų kunigams griežčiausiai uždrausta priimti į savo bažnyčias protestantus. N e t r u k o paaiškėti ir rezultatai: 1789 m., be 75 vokiečių, šioje parapijoje jau vėl atsi rado 20 lietuvių konfirmantų, ir katalikų lietuvių buvo smarkiai su mažėję, o vėliau lietuviai ėmė virsti vokiečiais. XIX a. pradžioje Mauručaičių kaimo keturi katalikų berniukai ir trys mergaitės Vir balyje lankė vienuolyno mokyklą. Mokytojas Dobrovolskis drauge mokė ir protestantų lietuvių vaikus. Kad lietuvių jaunimas nesuartėtų, mokytojo etatas buvo panaikintas, o minėti moksleiviai pro129 Beheim-Schv/arzbach M. C o I o n i s a t i o n s w e r k . . . S. 2 0 9 — 2 1 3 ; s c h i c h t e d e s K r e i s e s D a r k e h m e n . S . 9 8 ; V i l e i š i s V . M i n . v e i k . P . 141. 130 DZA. Potsdam. Abt. M e r s e b u r g . Rep. 77, Tit. 4 0 8 4 . B l . 74.
Rogge
A.
Ge
129
testantai vėl turėjo lankyti vokišką mokyklą Dainiuose {Daynen, Deinen, nepakeistas, Krasnoznamensko raj.) ir klausytis pamokslų jiems svetima kalba. Kartu su lietuvių vertimu protestantais v y k o jų germanizavimas. Ką kalbėti apie lietuvius, jei p e r bažnyčias siekta 131 germanizuoti netgi kolonistus Šveicarijos prancūzus . Lietuvių parapijos tebuvo Tilžėje (čia lietuvių kunigu XVII a. buvo D. Kleinas, rūpinęsis, kad lietuvių kalbai ir bažnyčiose, ir mo kyklose būtų lygios teisės), Ragainėje, Klaipėdoje ir Karaliaučiuje. Visuose kituose miestuose, bažnytkaimiuose po kolonizacijos anapus N e m u n o pamokslai buvo sakomi dviem, o k u r gyventa ir mozūrų (pvz., Geldapėje) — trim kalbomis. Vien miestuose pamaldos vokie čiams ir lietuviams v y k o atskirose bažnyčiose. Kaime tik didelėse, ir tai keliose, parapijose buvo atskiri vokiečių ir lietuvių pamoks lininkai, dažniausiai būdavo vienas k u n i g a s 1 3 2 . Išskyrus minėtas keturias lietuvių parapijas, visose kitose pamaldos buvo laikomos pirma vokiečių, paskui lietuvių kalba. Dėl to G. Ostermejeris skun dėsi: „Lietuviai yra pagrindiniai, pirmykščiai krašto gyventojai ir daugelyje vietovių gausiausi. O vis dėlto leidžiama vokiškas pa maldas laikyti pirmiau už lietuviškas. Priežastis bene bus ta, kad j a u iš seno lietuviai buvo laikomi vokiečių tarnais. Esama vietų, kur vokiečių taip maža, kad nėra prasmės jiems atskirai laikyti vo kiškas pamaldas. J i e turėtų būti patenkinti, jei jiems pamaldos būtų laikomos kas antrą ar trečią sekmadienį" l 3 3 . Vokiečių bažnyčia, vertusi atsisakyti pamokslų ir konfirmacijos gimtąja kalba, morališkai neigiamai veikė lietuvius. Vaikams konfirmuoti buvo įvesta vokiečių kalba, o dvasininkai tėvus vertė lie tuviams naujakrikščiams duoti vokiškus vardus , 3 4 . Valdžios malo nę įgydavo ypač tie kunigai, kurie vaikus, vokiškai mokančius reli gijos dalykus, konfirmuodavo nemokamai, dovanodavo vokiškų knygelių, atleisdavo nuo mokesčio už mokslą. Anot A. Krauzės, jeigu dar tas pilietis, kuris išmoksta vokiškai, būtų atleidžiamas ir nuo kariuomenės, tai greitu laiku daugelis lietuvių ją išmoktų 1 3 5 . Kuo toliau, tuo labiau mokyti lietuviai ir net vokiečiai, susigyvenę su vietiniais ir mokantys jų kalbą, buvo išstumiami iš Mažosios Lie tuvos, o tarnybos valstybės įstaigose ir bažnyčiose būdavo skirsto mos atėjūnams kolonistams iš Vakarų, nemokantiems lietuvių kal bos. Kaip ir mokytojai bei valdininkai, kunigai vis labiau stengėsi vokietinti Mažosios Lietuvos gyventojus. Būdami svetimi lietuvių kalbai, jie laikė nereikalingu dalyku ir net kenksmingu sentimen talizmu toleruoti tą kalbą bažnyčiose, mokykloje bei valdžios įs taigose. Nors vietiniai vaikai XVIII a. dar buvo mokomi lietuviškai, tačiau germanizacija per mokyklą ir bažnyčią v y k o visą laiką 1 3 6 . 131 132
S. 2 6 3 .
Faibei A. O p . cit. S. 70, 89; Muiet E. O p . cit. S. 2 3 5 — 2 3 6 . Szameitat M. O p . cit. S. 312; Foistieutei K. D i e d e u t s c h e
Kulturpolitik
133
Ostermeyei G. U e b e r d i e O s t p r e u s s i s c h e n K i r c h e n . . . S. 3 4 2 ; plg.: Skiupskelis I. Lietuviai XVIII a. . . . P. 2 1 . 134 Kušner P. I. E t n o g r a f i n ė s L i e t u v o s v a k a r i n ė dalis. P. 3 1 ; Patla J. O p . cit. S. 237. 135
Kmuse A. O p . cit. S. 147, 151.
136 pjįg. pa^aiklis P. L i e t u v i ų v o k i e t i n i m a s M a ž o j o j L i e t u v o j . P.
130
Prūsijos karalystės vyriausybė ir jos organai vietose ideologi nėmis, kartais prievartos priemonėmis, priešingai negu teigia ostforšeriai, j a u XVIII a. iš esmės stengėsi suvokietinti lietuvius: mokykla, bažnyčia, valdžios priežiūroje leisti lietuviški religiniai raštai skie pijo atsidavimą feodalinei santvarkai, paklusnumą karaliui ir junkerijai, palankumą vokiškai kultūrai. Kas ją perimdavo, tas pa laipsniui nutausdavo. J a u A. Krauzė pastebėjo, kad, jei kurioje nors gyvenvietėje iš drabužių neatskirsi, ar einąs bažnyčion žmogus vokietis, lenkas ar lietuvis, gali manyti, jog jis lygiai moka ir vie ną, ir antrą kalbą. Dėl to, anot jo, tokių parapijų bažnyčiose ir mo kyklose galima vartoti vien vokiečių kalbą 1 3 7 . Persiėmę vokišku patriotizmu ir vokiškai kalbėdami, lietuvių vaikinai grįždavo ir iš rekrutų. Dvikalbių atsirasdavo daugiausia ten, k u r valstiečiai vo kiečiai ir lietuviai drauge gyveno arba kur greta lietuvių atsirado ir vokiečių kaimų. Taigi ne vien mokykla, bet ir vokiečių protestantų bažnyčia (vo kiečiai dvasininkai) XVIII a. prisidėjo prie lietuvių asimiliacijos. Iš nagrinėta medžiaga paneigia K. Forstroiterio ir V. Hubačo teiginį, esą vokietinimui valstybės organai, bažnyčia ir mokykla neturėjo reikšmės arba atliko nežymų, paskutinį v a i d m e n į I 3 8 . Iš viso to, k a s pasakyta, išryškėja, kad nepriimtinas Vydūno tei ginys (gal atsitiktinis, nes jis labai smerkė germanizatorius), esą „aukštesnė kultūra be ypatingų priemonių, dėsningai plito tarp že mesnės. Dėl to nutautimas vokiškuose valsčiuose traktuojamas kaip natūralus procesas" 1 3 9 . Reikia koreguoti ir I. Skrupskelio išvadą: „Kaip bežiūrėtų šių dienų istorikas į tą epochą, — pasipiktinęs ar nustebęs, — reikia pripažinti, k a d iš šio palankaus nusistatymo [Prū sijos valdžios. — A. M.] Lietuvos [Mažosios. — A. M.] atžvilgiu išaugo teigiami vaisiai" 1 4 0 . Tai iš dalies teisinga, ir kalbant tik apie XVI—XVIII a., o ne apie visus laikus. Žodžiu, Prūsijos absoliutinės monarchijos valdžios, mokyklos ir bažnyčios bendra veikla, naudojantis „kultūrinės kolonizacijos" priemonėmis, Mažosios Lietuvos lietuviams padarė galbūt daugiau žalos negu kryžiuočių kalavijas ir ugnis: su kiekviena karta vis ma žiau lietuvių kalbėjo gimtąja kalba ir laikė save lietuvininkais.
Mažosios ir Didžiosios Lietuvos lietuvių ryšiai Kokia Mažosios Lietuvos lietuvių kultūros reikšmė ir vieta? Ji svar bi bendrajai lietuvių kultūros raidai. Iki XVIII a. pabaigos Mažojoje Lietuvoje kultūra buvo plėtojama labiau negu Didžiojoje Lietuvo je. Reformacija (tarp jos veikėjų buvo ir LDK lietuvių) Prūsijai turėjo didesnį poveikį negu LDK, raštas lietuvių kalba buvo varto1 3 7
Krause A, O p . cit. S. 147. Forslieulei K. D i e d e u t s c h e K u l t u r p o l i t i k . . . S. 2 6 5 ; Hubatsch W. M a s u r e n u n d Preussisch-Litthauen. S . 6 6 4 . 139 Vidūnas. Litauen in V e r g a n g e n h e i t u n d G e g e n w a r t . Tilsit, 1916. S. 106. 140 Skiupskelis I. Lietuviai. . . p. 138. 138
11.
131
j amas ne tik bažnyčios, bet ir valstybės reikalams. Renesanso aplin koje XVI a. Mažojoje Lietuvoje augo inteligentų karta, kuri iškė lė tautinės kultūros ugdymo ir liaudies švietimo gimtąja kalba idė 141 jas . Lietuvininkų kultūros raidą stimuliavo švietėjų, fiziokratų, klasicistų idėjos. XVII a. viduryje LDK užgniaužus reformacinį ju dėjimą, lietuvių literatūra ėmė menkėti, o Mažojoje Lietuvoje ji toliau buvo ugdoma, iš religinės pamažu virto pasaulietine. Paly ginimui: Lietuvos TSR knygų rūmų duomenimis, XVI a. Mažojoje 142 Lietuvoje išleista 17 (L. Gineičio duomenimis, 18, neskaitant val džios įsakų) lietuviškų spaudinių, Didžiojoje Lietuvoje — 5 (pagal L. G. LDK — 6 ) , XVII a. atitinkamai 24 (18) ir 33 (38), XVIII a . — 232 (112) ir 164 (171), o XIX a. — 2423 (iki 1861 m. — 372) ir 536 (iki 1861 m. — 412; tai spaudos draudimo Didžiojoje Lietuvoje rezul tatas). Daug raštijos ir kitų lietuvių kultūros dalykų Mažojoje Lie tuvoje sukurta anksčiau negu Didžiojoje: čia išleista pirmoji lie tuviška knyga (M. Mažvydo „Katekizmas", 1547 m.), lietuvių kal bos gramatika (D. Kleino, 1653 m.), lietuviškas giesmynas (D. Klei no, 1666 m.) ir dainynas (L. G. Rėzos, 1825 m.), lietuvių poema (K. Donelaičio „Metai", XVIII a. antroji pusė), grožinės literatūros knyga lietuvių kalba (J. Šulco, 1706 m.), formavosi kalbinių darbų istorijos bruožai (Pilypas Ruigys, XVIII a. vidurys), istoriografijo je panaudoti K. Donelaičio „Metai" (K. G. Milkaus, 1800 m.), para šyta lietuviškų giesmynų istorija (G. Ostermejerio, 1793 m.), Bib lijos lietuvių kalba istorija (L. G. Rėzos, 1816 m.) — pirmasis moks linio pobūdžio istoriografinis darbas; apskritai XVIII a. Prūsijoje buvo pasiekta kokybiškai nauja istoriografijos raidos pakopa; pra dėta rinkti tautosaką (XVII a.), išleisti pirmieji lietuviški laikraš čiai („Nusidavimai dievo karalystėje", 1823—1824 ir „Nusidavimai apie evangelijos prasiplatinimą tarp žydų ir pagonų", 1832—1915; Karaliaučiuje 1718 m. pradėjo eiti pirmasis lenkiškas laikraštis), su sikūrė pirmasis kraštotyros būrelis, prasidėjo lietuvių dainų šven tės (1900 m.). Lietuvių pažangioji spauda turėjo nemažą reikšmę Mažosios Lietuvos lietuvių konsolidacijai. XVI—XVII a. išleista lietuviškų raštų (orginalių ir verstinių) — giesmynų, maldaknygių; jie vartoti ne tik bažnyčioje, bet ir mokykloje. Lietuvių parapijų kunigams, mokytojams, vertėjams nuo XVII a. vidurio buvo ren giama gramatikos, žodynai. Įkurtas pirmasis TSRS teritorijoje uni versitetas (1544 m.). Įsteigta viena pirmųjų TSRS teritorijoje spaus tuvių (1524 m. Karaliaučiuje). Minėtini ir kiti lietuvių raštijos laimėjimai pasiekti dėl aukščiau aptartų visuomeninių-politinių, kulturinių-ideologinių, ekonominių sąlygų bei veiksnių (Mažoji Lietu va ir socialiniu ekonominiu atžvilgiu buvo toliau pažengusi už Di džiąją), Vakarų Europos įtakos, demokratinių idėjų poveikio. Taip pat iš dalies dėl to, kad Prūsijoje dvasininkai (feodalizmo sąlygo mis jie dažniausiai sudarydavo nedidelį kūrybinės inteligentijos sluoksnį) protestantai, neturėdami baudžiauninkų ir tokios žemė141 Jovaišas A. L i e t u v i ų barai. 1987. Nr. 3. P. 4 8 . 142
132
literatūros
apyaušris
Renesanso
Gineitis L. L i e t u v i ų l i t e r a t ū r o s istoriografija. P. 2 9 .
epochoje
//
Kultūros
valdos, kaip Didžiojoje Lietuvoje katalikų dvasininkai, daugiau lai ko skyrė ne turtams krauti, o kūrybai, lavinimuisi. J i e buvo arti mesni liaudžiai, mažiau buvo taip būdingo katalikų parapijoms kla sinio antagonizmo. Didžiojoje Lietuvoje daug kunigų buvo lenkai arba lenkomanai, vykdė polonizacijos politiką lenkų kalba. Mažojoje Lietuvoje XVIII a. germanizaciją vykdė vokiečių dvasininkai, mokytojai, bet labiau lietuvių kalba. Visa tai daug prisidėjo prie lietuvių raštijos plėtotės. Lietuvių tautinė savimonė, patriotiniai jausmai čia ėmė formuotis anksčiau negu Didžiojoje Lietuvoje. M. Lukšienės žo džiais tariant, Mažoji Lietuva pralenkė Didžiąją XVIII a. antrosios pusės „grožinės literatūros, filologijos darbais ir socialiniais bei 143 kultūriniais apibendrinimais" . Lietuviškų mokyklų, periodinių leidinių gausumu Mažoji Lietuva pirmavo, ir XIX a. Mažosios Lie tuvos lietuvių kultūros raida buvo netolygi — gana sparčiai plėto josi XVI ir XVIII a. Dėl Prūsijos valdžios, bažnyčios, mokyklos ir dvarininkų vieningo gerai organizuoto auklėjimo ir propagandos lietuviams (ypač prieš Didžiosios Lietuvos katalikus), vykdomos jų gimtąja kalba, tarp Mažosios Lietuvos lietuvių ilgainiui (ypač n u o XIX a. pabaigos) ėmė plisti konservatyvios monarchistinės idėjos, sulėtėjo kultūros raida, raštijoje įsigalėjo religinė kryptis. Silpo ryšiai su Didžiosios Lietuvos lietuvių kultūra. Lietuvių liaudies kul tūra labiausiai buvo ugdoma kaime, ypač tose apylinkėse, k u r lie tuviai gyveno kompaktiškai. Dėl to, kad ji buvo konservatyvi, lie tuvininkai iki XX a. pradžios išlaikė savitą kaimo architektūrą, rūbus, apeiginius papročius, amatus, liaudies muziką, kuri veikė bažnytinį giedojimą. Mažosios Lietuvos liaudies kultūra turėjo įta kos ir vokiečių kolonistų kultūrai, lietuvių kalba — vietinei vokie čių kalbai. Ji turėjo bendrybių su Didžiosios Lietuvos lietuvių, y p a č suvalkiečių ir žemaičių, liaudies kultūra. Abiejų lietuvių tautos dalių, jų kultūrų, ypač raštijos, kai ku rias bendrybes ir skirtumus apibūdino literatūros istoriografai M. Lukšienė, L. Gineitis, J. Lebedys. Lietuviai inteligentai-—ir ka talikai, ir protestantai, gyvendami skirtingose valstybėse, veikiami priešiškos jiems feodalinės ideologijos (vokiečių ir lenkų arba su lenkėjusių dvarininkų, dvasininkų), palaikė kultūrinius ryšius (tą rodo ir tautosaka). Bendrumą ir bendradarbiavimo poreikį jautė įvai rūs liaudies sluoksniai. Įvedus privalomą visuotinį pradinį moky mą, XVIII a. atsirado valstiečių, galinčių naudotis knyga, laikraš čiu (nuo XIX a. pradžios laikraščiai buvo spausdinami beveik vi suose Mažosios Lietuvos miestuose, imta steigti spaustuves) 1 4 4 . Tai lengvino abiejų lietuvių tautos dalių kultūros integraciją. A n t r a vertus, priešiška oficiali propaganda trukdė. Be to, dėl lietuvių pri klausymo dviem valstybėms ir jų nevientisos etninės teritorijos abiejose tautos dalyse vyko kiek skirtingas „etnosocialinis proce sas, kūrėsi saviti etnosocialiniai organizmai, nors ir susieti kultū143
Lukšienė M. D e m o k r a t i n ė u g d y m o m i n t i s L i e t u v o j e . P. 8 3 .
144
Kaunas D. M a ž o s i o s L i e t u v o s s p a u s t u v ė s 1 5 2 4 — 1 9 4 0 m e t a i s . V.,
1987. P. 2 1 .
133
I45
riniais ir kitais ryšiais" . Mažosios ir Didžiosios Lietuvos lietuvių raštijos ryšiai ėmė glaudėti j a u XVIII a. pradžioje. Mažosios Lie tuvos lietuvių raštija smarkiai veikė bendrosios lietuvių literatū rinės kalbos raidą. Ji padėjo derinti aukštaičių ir žemaičių tarmes, įsigalėti pietinei vakarinių aukštaičių patarmei. Lietuvių literatūros ir istoriografijos reprezentaciniai veikalai pobaudžiaviniu laikotar piu (po 1807 m.) tapo demokratinės visų lietuvių dvasinės kultūros integraline dalimi. Didžiosios Lietuvos lietuvių poetas ir tautosa kininkas S. Stanevičius propagavo ne tik žemaičių ir aukštaičių tautinį, bet ir jų teritorinį, istorinį, kultūrinį bendrumą su Prūsijos lietuviais. To paties požiūrio laikėsi ir Mažosios Lietuvos kultūros bei visuomenės veikėjai (minėtieji Pilypas Ruigys, L. G. Rėza ir kiti). Lietuvių grožinės literatūros pradininko klasiko K. Donelai čio poema „Metai", kurioje jis realistiškai pavaizdavo sunkią so cialinę ir nacionalinę lietuvininkų padėtį, į Europos literatūros is toriją įeina kaip lietuvių tautos įnašas į Švietimo epochos kultūrą. Būtent „Metų" parašymo data (baigta apie 1765 m.) sąlygiškai pra sideda tautinis atgimimas — Mažosios Lietuvos lietuvių inteligentų nacionalinės savimonės ugdymas. Tautos žadinimo darbą kultūrine veikla plėtojo L. G. Rėza. V. Merkio vertinimu, Mažosios Lietuvos poveikis Didžiosios Lietuvos lietuvių nacionalinei savimonei la biau reiškėsi nuo XIX a. antrojo ketvirčio, o pati „Mažoji Lietuva 146 ligi tol juto daug mažesnį Didžiosios Lietuvos poveikį" . Prie lituanistikos plėtotės daug prisidėjo Karaliaučiaus univer sitetas (kaip minėta, j a m e visą laiką studijavo ir Didžiosios Lietu vos lietuvių). Iki XX a. vidurio (iki veikimo pabaigos) jis darė įtaką Didžiosios Lietuvos lietuvių evangelikams reformatams ir evan gelikams liuteronams. Kiek žinoma, bent iki XVII a. vidurio Mažo sios Lietuvos gyventojų studijavo Vilniaus universitete. Prie Kara liaučiaus universiteto veikiantis Lietuvių kalbos seminaras, kai jam 1818—1840 m. vadovavo L. G. Rėza, tapo ir lituanistikos cent ru. Karaliaučiaus universitetas prie Priegliaus su garsia biblioteka (joje buvo vertingiausių XVI—XVIII a. lietuvių raštijos pamink lų) 1 4 7 , šio miesto spaustuvės iki XIX a. pradžios buvo ne tik Mažo sios Lietuvos, bet ir apskritai lietuvių kultūros centras, panašiai kaip Vilnius prie Neries. N u o XIX a. vidurio, ypač paskutiniojo ketvirčio, itin sustiprėjus prievartinei germanizacijai ir lietuvių kal bos vartojimo pietinei ribai sparčiai stumiantis į šiaurę, Mažosios Lietuvos lietuvių kultūros centru t a p o Tilžė prie Nemuno. Tilžės internacionalinei Lietuvių literatūros draugijai (1879—1923 m.) pri klausė ne tik Mažosios ir Didžiosios Lietuvos lietuvių kultūros, moks lo veikėjai, bet ir žymūs vokiečių, rusų kalbininkai, Draugija tyrė Mažosios Lietuvos istoriją (vokiečių istoriografija suklestėjo XVIII a. antrojoje pusėje), lietuvių kultūrą bei buitį. Tilžė XIX a. pabaigoje — 145 Merkys V. N a c i o n a l i n ė s s a v i m o n ė s p l i t i m a s f e o d a l i z m o p a b a i g o j e p a b a i g a — 1861 m.) // L i e t u v i ų n a c i o n a l i n i o i š s i v a d a v i m o j u d ė j i m a s . P. 75. 1 4 6 L i e t u v i ų n a c i o n a l i n i o i š s i v a d a v i m o judėjimas. P . 7 3 — 7 5 . 1 4 7
(XVIII
a.
A p i e b i b l i o t e k a s žr.: K a u n a s D . M a ž o s i o s L i e t u v o s b i b l i o t e k o s (iki 1940 m e tų). V., 1988.
134
XX a. pradžioje tapo bendru (ir Didžiosios Lietuvos) lietuvių na cionalinio ir revoliucinio judėjimo, ypač spaudos leidimo, centru. Čia telkėsi dauguma Mažosios Lietuvos lietuvių kultūros ir švieti mo draugijų, leidyklų ir spaudos įmonių, leidžiančių lietuviškas 148 knygas . XVIII a. Didžiojoje Lietuvoje lietuvių kultūra sustingo (buvo veikiama ir jėzuitų ideologijos)—apskritai smuko federaci nė Lenkijos ir Lietuvos valstybė, o Mažojoje Lietuvoje dėl palan kesnių istorinių aplinkybių lietuvių kultūra, ypač raštija, tuomet labiausiai plėtojosi. Įvairių šalių mokslininkų dėka „buvo padėtas tvirtas faktinis lietuvių literatūros istoriografijos pagrindas. Tai di 149 džiausias ikitarybinių laikų šios mokslo šakos pasiekimas" . Ma žojoje Lietuvoje lietuviški raštai buvo leidžiami organizuotai, ko lektyviai, Didžiojoje — pavienių literatų iniciatyva. Viename kraš te buvo renkama ir telkiama faktografinė medžiaga, kitame bemaž užmiršti savi raštijos veikėjai (kaip antai M. Daukša, K. Sirvydas). Mažosios ir Didžiosios Lietuvos lietuvių raštijos, apskritai kultūros integracijos kliūtis buvo ne tik lietuvių priklausymas skirtingoms valstybėms su nevienodu ekonominiu lygiu ir kitokiais politiniais tikslais, bet ir skirtingos religijos. L. Gineitis nustatė, kad X V I — XVII a. protestantiškos Prūsijos literatūros istoriografijoje nebuvo fiksuojami LDK raštijos katalikų veikalai, ir atvirkščiai. Jungiamuo ju tiltu tapo Didžiojoje Lietuvoje leidžiami reformatų kalvinistų raštai, kuriuos XVIII a. imta pamažu įjungti į Mažosios Lietuvos lietuvių literatūrinį procesą (tai darė J. Kvantas, T. Lepneris, G. Os termejeris). Tik XIX a. pradžioje įsigalėjo pasaulietinis požiūris į literatūrą — imta suvokti jos nacionalinį savitumą ir visai tautai 15 bendrą pobūdį °. Tai ugdė abiejų kraštų lietuvių tautinę savimo nę ir poreikį bendrauti. Mažosios Lietuvos lietuvių demokratinės kultūros laimėjimai, pažangių vokiečių mokslininkų, Karaliaučiaus universiteto etnogra finė, lituanistinė veikla ir lietuvių kalbos teisių gynimas, pačių lie tuvių priešinimasis neišgelbėjo tautos nuo vokietinimo, o tik jį pri stabdė. Lietuvių tautinės padėties iš esmės nepakeitė Prancūzijos kariuomenės okupacija (1806—1812 m.), su ekonominiais veiksniais ir Napoleono I reformomis susijęs baudžiavos panaikinimas (1807 m., aktas paskelbtas Klaipėdoje, ji buvo likviduojama apie 50 metų — dėl prūsiškojo kapitalizmo raidos kelio žemės ūkyje), netgi 1848— 1849 m. buržuazinė revoliucija. Reformomis Prūsijos karalystės val džia stengėsi stiprinti germanizaciją, lietuvių padėtį bloginti, o jų sąskaita tų pačių sluoksnių vokiečių — gerinti. Pagal 1833 m. įsa ką nusigyvenusių lietuvių ūkius pirkti galėjo tik vokiečiai. Po 12 metų karo tarnybos lietuviai galėio gauti žemesnių valdininkų pa reigas, bet ne Mažojoje Lietuvoje 1 S I . Taigi vėl priėjome prie išvados, kad išsiveržti iš žemiausių socialinių sluoksnių lietuvininkas galėjo 1 4 8 Plačiau: M a ž o j i L i e t u v a // TLE. V., 1987. T. 3. P. 2 8 — 2 9 ; S o v e t s k a s // TLE. V „ 1988. T. 4. P. 73. 149 150 151
Gineitis L. L i e t u v i ų l i t e r a t ū r o s istoriografija. P. 3 4 2 . T e n pat. P. 3 4 3 . M a ž o j i L i e t u v a // TLE. T. 3. P. 27.
135
tik virsdamas vokiečiu. Dėl šios ir aukščiau minėtų priežasčių bei aplinkybių pobaudžiaviniu laikotarpiu, plėtojantis kapitalizmui, kai tik gyventojams palaipsniui tapo galima pereiti iš vieno luomo į kitą, asimiliacija paspartėjo. Itin — XX a. pradžioje, prieškario lai kotarpiu, kai nusigyvenę lietuviai iš agrarinio Rytų Prūsijos krašto kėlėsi j ekonomiškai stipresnes pramonines Vokietijos imperijos vakarines provincijas. Ten jie papildė vokiečių ir kitų tautybių proletariatą, kai kurie įsitraukė į klasių kovą. Tačiau pagrįsti iš vadai, kad tuomet lietuvių (tai yra lietuviškai kalbančių) Mažojoje Lietuvoje mažėjo labiau dėl gyventojų migracijos, o ne dėl jų virti mo vokiečiais 1 5 2 , reikia statistinių duomenų. Vokiečių oficialiosios statistikos duomenimis (jie labai sumažinti — lietuviams nepalan kūs), 1817 m. Gumbinės apygardoje (be lietuviškiausios Klaipėdos apskrities, kuri tada buvo priskirta Karaliaučiaus apygardai) gyve no 91 000 lietuvių, 178 000 vokiečių ir 108 000 lenkų. Mažosios Lie tuvos (tų apskričių, iš kurių turime duomenų) pietinėje dalyje (Gum binės, Įsruties, Stalupėnų, Darkiemio ir Geldapės apskrityse) lietuviai 1825 m. sudarė tik apie 15% gyventojų, vidurinėje dalyje (Lab guvos, Lankos, Ragainės ir Piliakalnio apskrityse) — 41,6%, šiau rinėje dalyje (Klaipėdos, Šilutės ir Tilžės apskrityse) — apie 5 0 % (o be Klaipėdos ir Tilžės miestų — 63,2%) 1 5 s . 1831 m. šioje terito rijoje pagal tą pačią statistiką gyveno 125 000 lietuvių. 1837 m. lietuviškai kalbančių visoje Mažojoje Lietuvoje buvo apie 150 000 žmonių, o jos dvylikoje apskričių — apie 3 3 % . Prieš Pirmąjį pa saulinį karą Mažojoje Lietuvoje (minėtose apskrityse), oficialiais duomenimis, liko mažiau kaip 120 000 lietuvių; iš tikrųjų, ko gero, apie 150 000 (dar nepraradusių tautybės). Dauguma jų gyveno Ne muno dešiniajame krante, į kur neatsikėlė vokiečių kolonistų vals tiečių. Dėl vokiečių užimtų geriausių ekonominių pozicijų ir ilgamečių draudimų lietuviams apsigyventi miestuose lietuvių proletariato ir buržuazijos klasės nesusidarė, tebuvo nedideli sluoksniai. Negau sios lietuvių inteligentijos dauguma, k a i p j a u minėta, buvo kon fesinė. Dėl tos pačios diskriminacinės politikos atsiradusi kaimo lie tuvių buržuazija vėlgi buvo negausi ir ekonomiškai silpna. Taigi lietuvių tautos socialinė struktūra buvo nepilna. Dėl viso to XIX a. pabaigoje—XX a. pradžioje vykęs nacionalinis judėjimas (drau gijų, politinės partijos veikla) nevirto plačia politine išsivadavimo kova, kuri vyko Didžiojoje Lietuvoje (čia ir lietuvių daugiau gy veno), o apsiribojo daugiausia kultūros, ypač kalbos, teisių reika lavimais. Nors lietuvininkų mažėjo, bet demokratinių veikėjų (ypač Vydūno) kultūrinė veikla ir kova dėl tautos gyvavimo teisių XX a. pradžioje (iki 1914 m.) buvo stipriausia. Mažos tautos nesuvokie tinta dalis liko stipri dvasia, meile savo praeičiai. Turėjo įtakos ir revoliucinis judėjimas. Mažosios Lietuvos spaustuvės tapo Didžio sios Lietuvos nacionalinio ir revoliucinio judėjimo spaudos baze. Dėl vokiečių imperialistų, pangermanistų ir reakcinės dvasininkijos,
136
152
Bagdonavičius V. Filosofiniai V y d ū n o h u m a n i z m o p a g r i n d a i . V.,
153
Vileišis V. M i n . v e i k . P. 150, lent. 4.
1987. P. 2 9 .
taip pat pačių lietuvių klerikalinių veikėjų propaguojamo konservatyvizmo ir nepasitikėjimo kitaminčiais bei kitataučiais (Didžio sios Lietuvos lietuviais katalikais, revoliucionieriais) lietuvininkų k o v a menkai buvo susijusi su Vokietijos darbo žmonių kova, su Didžiosios Lietuvos lietuvių tautinio išsivadavimo sąjūdžiu. Bend rame lietuvių nacionaliniame, demokratiniame ir revoliuciniame judėjimuose dalyvavo daugiausia pavieniai Mažosios Lietuvos po litiniai, visuomenės ir kultūros veikėjai (pradedant M. J a n k u m i ir baigiant Vydūnu). Kai kurie jų (F. Kuršaitis, V. Gaigalaitis), gin dami lietuvių kalbos teises, kartu, k a i p ir vokiečių monarchistai, propagavo monarchistines idėjas. Lietuvių buržuazijos ir inteligen tijos (iš jos kilo nacionalinio sąjūdžio vadovai ir ideologai) dalis, ekonominių ir politinių interesų skatinama, nutolo n u o savo tautos ir pritapo prie viešpataujančios nacijos. Visa tai trukdė lietuvių nacijai klostytis. Politiniame lietuvininkų gyvenime vėliau ėmė įsi galėti klerikalinis konservatyvizmas, susitaikymas su padėtimi. Kal bant apie asimiliacijos veiksnius (svarbiausias — ekonominis), — Mažosios Lietuvos lietuvių „traukiamoji jėga, vedanti į nutautimą, buvo stipresnė už naciją formuojančias jėgas" 1 5 4 , — reikėtų akcen tuoti, kad tai viešpataujančios nacijos valdančiųjų slauksnių su kurta germanizavimo jėga — kompleksas prievartinių priemonių (ir socialinių ekonominių); tik po to ir natūrali ekonominė raida keitė tautinius santykius, tai yra veikė traukiamoji jėga. Taip dauguma Mažosios Lietuvos vietinių gyventojų, gyvenan čių t a r p Priegliaus ir Nemuno, iki Pirmojo pasaulinio karo buvo suvokietinta arba n u t a u t o patys; buvo dar ir nenutautusių, kurie gėdijosi savo tautybės. Po karo lietuvininkų daugiausia gyveno Ma žosios Lietuvos šiaurinėje dalyje — Klaipėdos krašte (1925 m . — apie 47%) 1 5 5 . Dalis Mažosios Lietuvos lietuvių šimtmečiais kurtų materialinių ir ypač dvasinių vertybių išliko. Šio mažyčio krašto lietuvių kultūros elementai integravosi į visos Lietuvos kultūrą. Tai lietuvininkų paminklas.
Pabaigos žodis Mažojoje Lietuvoje (Klein Litauen), vokiečių istoriografijoje labiau vadinama Prūsų Lietuva (Preussisch-Litauen), klostėsi sudėtingi ne tik etniniai tautiniai, bet ir prieštaringi socialiniai ekonominiai' po litiniai visuomeniniai santykiai. Palankesnes kultūrines sąlygas lie tuviams iš pradžių nulėmė XVI a. Prūsijos kunigaikštystėje (arba Prūsijos hercogystėje; Heizogtum Preussen) plitusi reformacija, k a r t u su ja ir gimtosios kalbos vartojimo viešajame gyvenime tra dicija. Drauge XVIII a. Mažosios Lietuvos, priklausiusios Prūsijos karalystei (nuo 1701 m.; Konigreich Preussen), visuomenę veikė va dinamoji prūsiškoji-lietuviškoji politinė kryptis. Karaliaus valdžia, atsižvelgdama į politinę situaciją šalyje ir Europoje, tos krypties 1 5 4 Vėbra R. P r i e v a r t i n ė s t a u t i n ė s a s i m i l i a c i j o s s o c i a l i n ė s - e k o n o m i n ė s n ė s ir rezultatai // L i e t u v i ų n a c i o n a l i n i o i š s i v a d a v i m o j u d ė j i m a s . P 68. 1 5 5 L i e t u v i n i n k a i // TLE. V, 1986. T. 2 P 5 4 7 10—8141
priemo
137
laikėsi (maždaug iki 1772 m. — iki Lenkijos ir Lietuvos valstybės I padalijimo) nenuosekliai. Visa tai ir plintančios humanizmo, Švie timo epochos, fiziokratizmo idėjos buvo reikšmingi lietuvių rašti jos, apskritai kultūros plėtotės, demokratinės minties ugdymo veiks niai. Neigiamų padarinių lietuvių tautai turėjo absoliutizmo, militarizmo, karinio-policinio režimo ir didžia vokiškoj o nacionalizmo stiprėjimas, junkerių (stambiųjų žemvaldžių) įsigalėjimas, krašto kolonizavimas; pagaliau tai, kad XVIII a. pabaigoje Prūsijos ka ralystė tapo didžiąja Europos valstybe. Monografijoje, papildant M. Tepeno, A. Becenbergerio, F. Tecnerio, V. Peslerio, V. Vileišio ir kitų tyrėjų duomenis, nustatyta, kad iki XVIII a. pradžios Mažosios Lietuvos, tai yra Prūsijos, lie tuvių arealo pietinė riba n u o Sventapilio (Šventapilės; Heiligenbeil, Heiligpeil, dab. Mamonovo), Aistmarių (Aismarių; Esthen Meei, Estmeie, Frisches Haif, Kaliningradskij zaliv, LLR — Zalew VVišlany) pakrantėje ėjo rytų link per Yluvą (Ylavą; Pieussisch-Eylau, Bagrationovsk), Engelšteiną (Węgielsztyn), Angerburgą (Ungurą; Węgorzewo) iki Dubeninkų (Dubenykų, Dubininkų, Dubininkų; Dubeningken, lenk. Dubeninki). Kaip tik šiam arealui reikia priskirti ir Sembos (Samland) pusiasalį, Priegliaus (Skaros; Pregel, dab. Pregolia) žemupio pietines pakrantes. Prūsijos, arba Senovės Prūsijos (Altpieussen; n u o Klaipėdos (Memel) iki Vyslos- (Weichsel, Wista), plotas 31 500—37 000 ir daugiau km 2 , didėjo ryšium su Respublikos padalijimais (1772 m. prijungti nuo 1466 m. priklausę Lenkijai ka talikiška V a r m ė (Eimeland), Žemutinis Pavyslis — Karališkieji Prū sai) ir vokiečių feodalų ekspansija — „Drang nach Osten". Mažosios Lietuvos plotas — 17 000—18 000 km 2 . Prūsijos teritorija per vokie čių kolonizaciją buvo suskirstyta į Lietuvos departamentą (Litauisches Depaitement; sudarė Lietuvos provincija (Piovinz Litauen) + Mozūrija (Masuren, lenk. Mazury); centras Gumbinė (Gumbinnen, Gusev; plotas 17 000 km 2 ) ir Rytų Prūsijos departamentą (Ostpreussisches Depaitement; centras Karaliaučius (Konigsperg, Ko nigsberg, Kaliningrad; plotas 20 000 km 2 ); departamentui priklau sė ir nemaža dalis Mažosios Lietuvos teritorijos, pavyzdžiui, lie tuviška Labguvos (Labiau, Polesk) apskritis. Per 1815—1818 m. reformą departamentai buvo paversti Gumbinės ir Karaliaučiaus apygardomis (Regierungsbezirk Gumbinnen, Regierungsbezirk Ko nigsberg; pastarajai priskirta lietuviškiausia Klaipėdos apskri tis). Mozūrijoje (Prūsijos pietrytinėje dalyje) daugumą gyven tojų sudarė lenkai (mozūrai), XII a. antrojoje pusėje — XVII a. iš Lenkijos Mazovijos atsikėlę į prūsų (pirmiausia į Galindą, Galinden), pietinių nadruvių (Nadruva — Nadrauen) ir vakari nių sūduvių (Sūduva — Sudauen) žemes. Be to, lenkų gyveno ir Prūsijos pietinėje bei centrinėje dalyje. Iki Priegliaus ir Alnos (Alle, Kaliningrado srityje vadinama Lava, Lenkijoje, iš kurios iš teka, — Lyna) žemupių bei Mozūrų ežerų autoriaus nustatytos teri torijos kaimo gyventojų — valstiečių — dauguma buvo lietuviai, o miestai ir dvarai vokiškesni. Mažosios Lietuvos pietuose, ypač Sem boje, gyveno baigiančių suvokietėti arba anksčiau lietuvininkais S 38
virtusių (taip save vadino Mažosios Lietuvos lietuviai, kurių etno grafinė grupė iš įvairių baltų čia susidarė XV—XVI a.) prūsų. Prū sijos vakaruose ir centre daugiausia gyveno vokiečiai senbuviai (nuo XIII a., Vokiečių ordinui užkariaujant prūsų ir kitas baltų že mes, jie paplito n u o Vyslos iki Klaipėdos). Mažosios Lietuvos lietuvių etninę teritoriją pietuose labai su mažino didysis 1709—1711 m. maras. Per jį Prūsijoje išmirė apie 270 000, arba 39%, visų gyventojų. Mažosios Lietuvos branduolyje — Lietuvos provincijoje (Klaipėdos, Tilžės (Tilsit, Sovetsk), Ragainės (Ragnit, Neman), Įsruties (Insterburg, Černiachovsk) apskritys; plo tas apie 10 000 km 2 ) ir Labguvos apskrityje, k u r gyveno apie 300 000 žmonių, išmirė apie 160 000, arba 5 3 % , visų gyventojų, vien Lietu vos provincijoje — galbūt iki 150 000; liko apie 9000 tuščių ūkių. Ypač nukentėjo Įsruties, Ragainės ir Tilžės apskričių gyventojai. Mažiausius nuostolius patyrė vokiškesnis Oberlandas Prūsijos pie tuose. Svarbiausia didesnio mirtingumo Lietuvos provincijoje prie žastis buvo sunkesnė lietuvių socialinė ekonominė padėtis. Pavyz džiui, 1701 m. čia gyveno apie 30 000 lažininkų, kurie sudarė apie 5 5 % visų Prūsijos lažininkų. Etninę Mažosios Lietuvos kaimo gyventojų sudėtį iš esmės pa keitė po maro vykusi sisteminga vokiečių kolonizacija (vadinama didžiąja). Ji buvo svarbiausia monarchijoje stiprėjančių feodalinės santvarkos prieštaravimų ir absoliutizmo administracinių, ūkinių reformų dalis. Skiriami trys Lietuvos provincijos (ji ir buvo kolo nizuojama) kolonizavimo laikotarpiai: 1710—1721 m. — kolonistų atsikėlimo pradžia ir sąlygų masinei kolonizacijai rengimas; 1722— 1736 m. masinė kolonizacija; 1736—1756 m. — kolonizavimo prog ramos užbaigimas. Dėl lėšų stokos, Septynerių metų karo (1756— 1763 m.) ji nebuvo visiškai įgyvendinta. Ekonominiai ir germani zavimo tikslai buvo realizuojami pagal detaliai parengtą retablisemento (Retablissement) — pertvarkymo planą, iš anksto parengtas instrukcijas, taisykles ir įstatymus. Prūsijos karalystės vyriausybė (rezidavo Berlyne—Brandenburgo krašte), kviesdama iš įvairių ger maniškų kraštų kolonistus valstiečius, norėjo ne tik papildyti su mažėjusį gyventojų skaičių (I laikotarpiu), bet ir stengėsi Mažosios Lietuvos lietuvius pakeisti vokiečiais (II—III laikotarpiais). Lietu vių valstiečiai iš savo ūkių buvo iškeldinami ne dėl kolonistų per-: tekliaus, k a i p teigiama buržuazinėje (ir pokarinėje ostforšerių) vo kiečių istoriografijoje, ne vien 1732 m., kai iškart atvyko daug kolo nistų (zalcburgiečių, 10 000 žmonių), o dešimčia metų anksčiau. Taip buvo siekiama lietuvių įdirbtose žemėse apgyvendinti vokiečius, o vietinius gyventojus perkelti dirvonų plėšti arba dirbti palivarkuo se, dalis vyrų buvo atiduodama į rekrutus. 1710—1736 m. Lietuvos provincijoje, kurioje iki tol vokiečių valstiečių beveik nebuvo, įsikūrė apie 23 000 kolonistų, daugiau sia vokiečių kaimiečių. Į miestus, kurių padaugėjo per kolonizaci ją, t r a u k ė amatininkai. Kolonistai apsigyvendavo valstybinėse (ka rališkosiose) žemėse. Kolonizacijai baigiantis, jie sudarė 13,4% vi sų provincijos gyventojų, buvo pasklidę t a r p lietuvių Įsruties, Ra139
gainės ir Tilžės apskrityse. Atskiromis kolonijomis kolonistai gy v e n o 8,7% visų kaimų; o k a r t u su lietuviais — 37,3% kaimų. Kiti 946 (54%) kaimai d a r buvo visiškai lietuviški. Labiausiai koloni zuota buvo Įsruties apskritis, esanti arčiau sienos su Lietuvos Di džiąja Kunigaikštyste (LDK) -— vokiečiai turėjo sudaryti kitataučių barjerą prieš anapus sienos gyvenančius lietuvius. Dėl to XIX a. ir lietuvių asimiliacija sparčiau plito iš pietų ir rytų. Sparčiausiai lietuviai pradėjo nutausti ne arčiau Karaliaučiaus, Labguvos ar Gasitų (Heinrichswalde, Slavsk) esančiuose valsčiuose, o greta Didžio sios Lietuvos esančiose Gumbinės, Darkiemio (DaTkehmen, Ozersk), Stalupėnų (Stallupdhnen, Nesterov) apylinkėse. Anksčiau vokietini mo židiniai tebuvo miestai ir dvarai, o po didžiosios kolonizacijos jais t a p o ir kolonistų gyvenami kaimai. Greta kolonizacijos lietuvių asimiliaciją labai spartino skirtin ga vokiečių (ne tik kolonistų Mažojoje Lietuvoje, kurių d a u g u m a išliko činšininkais, bet ir senbuvių, gyvenančių Rytų Prūsijos de partamente) ir lietuvių valstiečių socialinė ekonominė bei teisinė padėtis, kurią iš esmės ir nulemdavo tautybė. Socialinė vokiečių ir lietuvių valstiečių nelygybė buvo pagrįsta kolonizacijos metais, o vėliau dar labiau įtvirtinta. Vokiečių valstiečiai turėjo asmeninę laisvę ir paveldimą teisę naudotis jiems skirtais ūkiais. Lietuvių valstiečiai dažniausiai tokių teisių neturėjo. XVIII a. vokiečiai daugiausia priklausė tokioms laisvųjų žem dirbių kategorijoms k a i p kuimiškiai, šatuliniai kuimiškiai, laisvie ji ir emfiteutiniai valstiečiai. Gumbinės valdžios 1748 m. potvarkiu vokiečių kolonistų sklypai ir sodybos buvo paskelbti jų paveldima nuosavybe, 1755 m. potvarkiu jiems leista savo ūkius parduoti. Su d a r y d a m a geresnes sąlygas vokiečių žemdirbiams, Prūsijos kara lystės valdžia juos visokeriopai protegavo, laikė aukštesnės dvasi nės ir žemdirbystės kultūros skleidėjais ir pavyzdžiu lietuvių vals tiečiams. Lietuvos d e p a r t a m e n t e v y r a v o domenai, bajorų žemėvalda dėl šiame krašte seniau vykusių nuolatinių karų ir kaimynystės su LDK čia buvo mažiausia: jiems priklausė vos 7% visų valstiečių ūkių. Privačių dvarų dauguma buvo nestambūs. Tačiau dėl to, kad agra rinėje Prūsijoje miestų buvo mažai ir jie nedideli, junkerių galia čia buvo stipri. Į XVIII a. pabaigą domenus karaliui pradėjus pla čiau nuomoti ir net pardavinėti junkeriams ir bajorams, lietuvių valstiečių dauguma atsidūrė tiesioginėje jų valdžioje. Lietuvių pa dėtis pablogėjo. Vokiečių valstiečiai dažniausiai likdavo neišnuo motoje domenų dalyje. Prūsijos domenų valstiečiai pagal rentos formą buvo skirstomi į lažininkus ir činšininkus. Mažosios Lietuvos lietuvių dauguma buvo lažininkai, o vokiečių valstiečių — činšininkai. XVIII a. pra džioje Prūsijoje činšininkai sudarė 1 3 % , lažininkai — 87%, o Lietu vos provincijoje — atitinkamai 6% ir 94%, vokiečių senbuvių vals čiuose (Rytų Prūsijos departamente) — apie 40% ir 60%. Dalinės agrarinės reformos, t a r p jų reikalavimas lažą pakeisti činšu, į XVIII a. pabaigą kone visuotinai buvo įgyvendintos tik senbuvių 140
vokiečių valsčiuose, o lietuvių ir mozūrų (lenkų) valsčiuose (Lietu vos departamente) lažą (čia jis buvo bemaž nenormuotas) ir toliau ėjo apie 56% visų atitinkamų sluoksnių valstiečių. Ne tik atodirbinės rentos, bet ir činšo bei kitų mokesčių, ypač samdinių užmo kesčio, koeficientas abiejų tautybių valstiečių buvo skirtingas. Lietuviai lažininkai činšo turėjo kartais mokėti vos ne tiek pat, kiek Rytų Prūsijos departamento činšininkai vokiečiai. Vokiečių valstiečių ūkiai vidutiniškai buvo beveik dvigubai didesni už lie tuvių, o prievolės nuo ūbo (vidutiniškai 7—15 ha) — santykinai ma žesnės. Germanizacijos interesais iš savo ūkių iškeldinti lietuviai vals tiečiai tapdavo kozėtais, koteliais (kutnikais), daržininkais, trobel ninkais, padienininkais, kumečiais, kampininkais bei dvasiškiais. Prieš baudžiavos panaikinimą (1807 m.) šią varguomenę, žemės ūkio dar bininkų sluoksnį, sudarė bemaž vieni lietuviai. J i e buvo priversti samdytis — dirbti įvairių kategorijų valstiečių, ypač turtėjančių ko lonistų, taip pat kulmiškių ūkiuose, XVIII a. antrojoje pusėje — ir palivarkuose. Čia dėl savo padėties ir pastovių kontaktų su vo kiečiais greičiau nutausdavo. Plėtojantis kapitalistiniams santykiams, XIX a. pirmiau už vidutiniuosius ėmė nutausti turtingiausieji vals tiečiai. J i e virto buožėmis, n e n u t a u t ę sudarė negausų kaimo lie tuvių buržuazijos sluoksnį. Iš kiekvienos kartos vis mažiau vietos gyventojų kalbėjo gimtąja kalba ir save laikė lietuvininkais. Priespaudai stiprėjant ir apimant vis platesnius liaudies sluoks nius, valstiečių bruzdėjimai, Klaipėdos apylinkėse virtę ginkluota kova, XVIII a. neatsitiktinai smarkiausiai vyko Mažojoje Lietuvo je. Lietuvių valstiečiai, kildami į kovą prieš feodalinį bei sociali nį išnaudojimą, k a r t u priešinosi ir tautinei priespaudai. Tai kėlė nerimą valdančiajai klasei. Dėl n u o kryžiuočių laikų galiojančių valdžios draudimų lietu viams (kaip ir prūsams) apsigyventi miestuose ir užsiimti verslais lietuvių amatininkų juose buvo nedaug; vėliau nesusidarė ir lie tuvių proletariato klasės, miestuose tebuvo negausus jo sluoksnis. Čia asimiliacija vyko sparčiau negu kaime. Tai silpnino tautinę kovą. Mažosios Lietuvos lietuvių, priklausančių žemiausiems feodali nės visuomenės sluoksniams, kultūrinė padėtis irgi buvo blogesnė už vokiečių, jų kultūriniais poreikiais vyriausybė mažiau rūpinosi. Krašte vyravo valdančiųjų sluoksnių proteguojama vokiečių kul tūra. Ekonomikos ir apskritai kapitalistinių gamybinių jėgų raida (spartesnė negu Didžiojoje Lietuvoje), antifeodalinių Švietimo epo chos, fiziokratizmo, racionalizmo idėjų plitimas (labiau ir imliau negu Didžiojoje Lietuvoje) sąlygojo 1736 m. švietimo reformą Prū sijoje. Bandant įgyvendinti visuotinį privalomą pradinį mokslą, Mažojoje Lietuvoje buvo daugiau steigiama pradinių mokyklų (tai buvo feodalinio dvaro mokyklos), ypač kolonistams. Remiantis pir miausia tarybinių lietuvių literatūrologų, švietimo istoriografų (M. Lukšienės, J. Lebedžio, L. Gineičio, A. Jovaišo, A. Endzino) ty rimais, galima apibendrinti švietimo ir raštijos būklę Prūsijoje. Iki 141
1740 m. Prūsijoje buvo pastatyta 1160 pradinių (žemininkų) mokyk lų, iš jų 275 — Lietuvos provincijoje. Dėl to Mažojoje Lietuvoje sparčiau negu Didžiojoje Lietuvoje plito raštingumas, kūrėsi inte ligentijos sluoksnis, daugėjo bibliotekų bei skaitytojų. Tačiau ir Mažojoje Lietuvoje daug lietuvių lažininkų vaikų neturėjo sąlygų mokytis arba mokėsi nepalankiu metu, atlikę baudžiavos darbus. Visokeriopą paramą karaliaus vyriausybė teikė vokiečių kolonistų mokykloms. Buvo kuriama vokiškų mokyklų sistema, kuri ugdytų klusnų feodalinės santvarkos, vokietybės pilietį. Švietimas buvo paverstas sudedamąja kolonizacijos ir germanizacijos programos dalimi. XVIII a. valdžios projektai (sakysime, H. Lyzijaus) lietu viškose mokyklose dėstyti vokiečių kalba labiausiai dėl lietuvių priešinimosi nebuvo įgyvendinti. Germanizatorių planų realizavimą atitolino ir fiziokratinis švietimo pobūdis. Kova dėl lietuvių kalbos teisių XVIII a. smarkiausiai v y k o mokykloje. Nors lietuviams skir tose kaimo ir daugumoje parapinių mokyklų, kaip ir bažnyčiose, buvo vartojama jų gimtoji kalba, visokiais budais buvo peršama svetimoji. Lietuvių vaikų nutautimą spartino mišrios mokyklos. Dvikalbė mokykla virsdavo vienakalbe vokiška. Švietimo įstaigos visokeriopai tai skatino. Tačiau gimtosios kalbos tam tikra toleran cija iki XIX a. vidurio (iš viešojo gyvenimo visame lietuvių krašte ji buvo išguita 1872—1876 m., susikūrus Vokietijos imperijai; tada buvo užkirstas kelias lietuviškai knygai į mokyklų bibliotekas) bu vo panaudota ir vokietybei skleisti — mokantys skaityti geriau su prasdavo karaliaus potvarkius ir įsakymus. Daugėjant kaimo pradinių mokyklų ir plintant raštingumui, stip rėjo evangelikų liuteronų bažnyčia. Protestantų bažnyčia, pasinau dodama Prūsijos lietuvių (protestantų) ir Lietuvos Didžiosios Ku nigaikštystės lietuvių (katalikų) religijų skirtumu, stiprino abiejų tautos dalių susvetimėjimą, kartu spartino Mažosios Lietuvos lie tuvių nutautimą. Dėl valdžios dirbtinai sukurtų sąlygų dalis lie tuvių turėjo lankyti bažnyčią vokiečiams kolonistams skirtu laiku ir klausytis pamokslų svetima kalba. Kunigai (pastoriai) vokiečiai lietuvių gyvenimo, kultūros bei švietimo lygį siejo su tautybe ir pavyzdžiu jiems rodė privilegijuotus kolonistus vokiečius. Greičiau nutausdavo protestantai, o ne katalikai (Tilžės ir Klaipėdos katalikų parapijos buvo katalikiškos Didžiosios Lietuvos pasienyje). Dvasi ninkai vertė tėvus lietuvius vaikams duoti vokiškus vardus. Apskritai ir per mokyklą, ir per bažnyčią, knyga ir vėliau atsi radusia (XIX a.) periodine spauda buvo veikiama, kad lietuviai tap tų vokiečiais arba bent vokiškos orientacijos ir savimonės, uoliais Prūsijos monarchijos ir karaliaus patriotais, paskui integruotųsi į be siformuojančią vokiečių naciją. Buvo aukštinama tik vokiečių kul tūra, vokiečių tauta. Tų veiksnių — prievartinių ir natūralių (objek tyvių) — rezultatai išryškėjo XIX a. Šitokia oficiali kultūrinė poli tika lietuvių atžvilgiu XVIII a. nebuvo nuosekli dėl jiems palankios minėtos prūsiškosios-lietuviškosios politinės krypties, taip pat dėl lėšų stokos kolonizacijai plėsti. Mažosios Lietuvos lietuviai, kenčiantys feodalinę ir tautinę pries142
paudą, negalėjo ir nepajėgė išsiugdyti gausesnės nacionalinės švie suomenės. Be to, dauguma jos buvo konfesinė inteligentija. Šiek tiek inteligentų parengdavo lietuvių kalbos seminarai Karaliaučiu je ir Halėje. Tačiau ir jų tikslas buvo rengti oficialiosios vokiečių kultūros skleidėjus tarp lietuvių. Nepaisant valdžios subjektyvių norų, objektyviai šie seminarai ugdė lietuvių raštiją. Be to, kultū rinį lietuvių gyvenimą skatino ir dėl Švietimo epochos idėjų bei mokslo raidos poveikio atsiradęs pažangios vokiečių visuomenės domėjimasis lietuvių kalba, etnografijos, tautosakos turtais, savi tais pagoniškais tikėjimais, apskritai nykstančia tauta. Iki XIX a. to bemaž nebuvo daroma Didžiojoje Lietuvoje. Žymiausiu liaudies kultūros vertybių fiksavimo ir tyrimo pradininku laikytinas XVII a.— XVIII a. pradžios Mažosios Lietuvos istorikas ir etnografas M. Pre torijus. Lietuvių kalbos reikalingumą mokslui, kultūros turtingumą kitų Europos tautų kultūrų kontekste, teisę jai gyvuoti įrodinėjo M. Merlinas, K. G. Milkus, G. ir Z. Ostermejeriai, I. Kantas ir kiti XVIII a. — XIX a. pradžios mokslo autoritetai. Lietuvių darbštu mą, pareigingumą ir naudą valstybei, remdamiesi fiziokratizmo te orija, pabrėžė netgi valdžios pareigūnai — reformų šalininkai. J i e suprato, kad prievarta įvesta viena, valstybinė, kalba nebus nau dinga nei politikai, nei kultūrai, o žmonių dorovei pakenks. Anot fiziokratų, skirtingų tautybių valstybės piliečių unifikacija nesti muliuos ir ekonomikos pagrindo — žemės ūkio. Daugelio vokiečių mokslininkų lituanistiniai bei baltistiniai tyrimai ir jų propagavi mas skatino domėjimąsi ne tik Mažąja Lietuva, bet ir apskritai lie tuvių kultūra (ir Didžiosios Lietuvos). Ypač svarbų tautinės kultūros kėlimo darbą atliko patys lietu viai: XVIII a. K. Donelaitis, Pilypas ir Povilas Ruigiai, XIX a. pir mojoje pusėje L. G. Rėza ir kiti švietėjai. J i e neigė Prūsijoje įsi galėjusį požiūrį į lietuvius kaip žemesnės kultūros žmones, skati no puoselėti gimtąją kalbą, raštiją, smerkė valdžios vykdomą ger manizaciją. Tautinio atgimimo žadinimo Mažojoje Lietuvoje pradžia siejama su K. Donelaičio kūryba (poema „Metai", parašyta XVIII a. septintąjį dešimtmetį). Tautinio sąmoningumo ir savigarbos sampra ta Mažojoje Lietuvoje klostėsi gerokai anksčiau n e g u Didžiojoje Lietuvoje (čia tik XIX a. pirmojoje pusėje, ryšium su nesulenkėju sių žemaičių bajorų demokratiniu sąjūdžiu). Mažosios Lietuvos lie tuvių teisių gynėjų mintims plačiau visuomenėje plisti kliudė lie tuvių pasaulietinės inteligentijos stoka. Mažosios Lietuvos lietuvių kultūra svarbi bendrajai abiejų lie tuvių tautos dalių kultūros raidai. Iki XVIII a. pabaigos (ypač raš tijos, literatūrinės kalbos, kalbos mokslo, istoriografijos, dvasinių vertybių ieškojimo ir kaupimo srityse) dėl aukščiau minėtų įtakų, tradicijų, aplinkybių, spartesnės ekonominės raidos ir kt. ji buvo plėtojama labiau n e g u Didžiojoje Lietuvoje, o lietuviškų mokyklų ir periodinių leidinių skaičiumi Mažoji pralenkė Didžiąją ir XIX a. LDK XVII a. viduryje įsigalėjus kontrreformacijai, feodalų klasei ir dvasininkijai orientuojantis į lenkų kultūrą ir lenkėjant, lietu vių visuomeninė mintis, literatūra sumenko, degradavosi, o Ma143
žojoje Lietuvoje iš religinės ji ėmė virsti pasaulietine. Nepaisant visokių trukdymų, plėtėsi abiejų Lietuvos dalių lietuvių literatūros ir raštijos kūrėjų bendradarbiavimo, apskritai kultūrų integralumo, liaudies suartėjimo poreikis. Mažojo krašto lietuvių raštija stimu liavo bendrosios lietuvių literatūrinės kalbos raidą. Karaliaučiaus universitetas, šio miesto spaustuvės iki XIX a. pradžios buvo ne tik Mažosios Lietuvos, bet ir apskritai lietuvių kultūros centras. Po Karaliaučiaus n u o XIX a. vidurio ir Mažosios, ir Didžiosios Lie tuvos lietuvių nacionalinio bei vėliau revoliucinio judėjimo, y p a č spaudos leidimo, centru tapo Tilžė. Tautinę ir klasinę savimonę ypač stiprino demokratinė spauda. Šie veiksniai, pažangių abiejų kraštų lietuvių inteligentų bendradarbiavimas ugdė visos tautos pa triotizmą. Glaudesnei abiejų kraštų kultūros integracijai kliudė ne vien tai, kad lietuviai priklausė skirtingoms religijoms ir valstybėms su nevienodu ekonomikos lygiu, skirtinga pačių lietuvių socialine struktūra, bet ir tai, kad XVIII a. Respublika išgyveno žlugimo lai kotarpį. Vis dėlto jie suprato etnoteritorinį bendrumą. Mažojoje Lietuvoje lietuvių tautos socialinė struktūra buvo ne pilna, nes vokiečiai užėmė vadovaujančias ekonomines, politines pozicijas ir diskriminavo vietos gyventojus. Dėl Prūsijos valdžios, protestantų bažnyčios, mokyklos ir dvaro vieningo kryptingai or ganizuoto auklėjimo ir didžiavalstybinės šovinistinės propagandos (ypač prieš Didžiosios Lietuvos katalikus), vykdomos lietuvių gim tąja kalba bei vadinamųjų kultūrinės kolonizacijos priemonių t a r p Mažosios Lietuvos lietuvių ilgainiui (ypač nuo XIX a. pabaigos) paplito konservatyvios monarchistinės idėjos, sulėtėjo kultūros rai da. Todėl nacionalinis judėjimas nevirto plačia politine išsivadavi mo kova, kokia v y k o Didžiojoje Lietuvoje, o apsiribojo daugiausia kultūrine veikla ir kalbos teisių reikalavimais. Ši veikla suaktyvėjo XX a. pradžioje Vydūno ir kitų intelektualų patriotų titaniško darbo dėka. Dėl vokiečių imperialistų, pangermanistų ir reak cinės dvasininkijos, taip pat pačių lietuvių klerikalinių veikėjų pro paguojamo konservatyvizmo ir nepasitikėjimo kitaminčiais ir kita taučiais lietuvininkų tautinė kova per mažai siejosi su Didžiosios Lietuvos lietuvių išsivadavimo sąjūdžiu. Bendrame lietuvių nacio naliniame, demokratiniame ir revoliuciniame judėjimuose dalyvavo tik iškiliausieji, daugiausia pavieniai Mažosios Lietuvos veikėjai (nuo M. J a n k a u s iki Vydūno). Dalis lietuvininkų dėl Prūsijos val džios prievartinės germanizacinės politikos ir dėl ekonominių, po litinių interesų pritapo prie viešpataujančios vokiečių nacijos ir orientavosi į jos kultūros vertybes. Visa tai trukdė klostytis lie tuvių nacijai (tai yra integruotis į didžialietuvių naciją). Mažosios Lietuvos dalies lietuvių priešinimasis ir vokiečių demokratinės vi suomenės užtarimai neišgelbėjo tautos nuo germanizavimo arba na tūralios asimiliacijos, o tik pristabdė šį procesą. Tuo b ū d u vokiečių feodalų viešpatavimas, krašto kolonizacija, pajungta valdančiųjų išnaudotojų klasių interesams, XVIII a. Mažosios Lietuvos valstiečius lietuvius prievarta nubloškė į blogiau sią socialinę ekonominę bei teisinę padėtį ir visais atžvilgiais (eko144
nominiu, socialiniu ir kultūriniu) įtvirtino vokiečių valstiečių prio ritetą. XVIII a. buvo padėti tvirti ekonominiai pagrindai organi zuotai lietuvių germanizacijai (svarbiausias jos veiksnys — ekonomi nis). Ji intensyviai reiškėsi j a u XIX a. (smarkiausiai po 1871 m., susikūrus Vokietijos imperijai), plėtojantis kapitalizmui. XIX a. la biau buvo panaudotas kompleksas asimiliacijos veiksnių: be j a u n u o XVIII a. veikusių ūkinių, drauge buvo derinami kultūriniai bei ideologiniai veiksniai (per švietimą, bažnyčią, raštiją, periodinę spaudą); vokietybės paveikti grįždavo lietuviai iš rekrutų; tik pa vardės rodė lietuviais buvus emigrantus, dirbančius Vokietijos im perijos vakarinių pramoninių provincijų įmonėse. To rezultatas — Mažosios Lietuvos dauguma lietuvių, gyvenusių tarp Priegliaus bei jo intakų ir Nemuno, iki XX a. antrojo dešimtmečio j a u virto vo kiečiais: prieš 1914 m. visoje Mažojoje Lietuvoje (tai yra su Klai pėdos kraštu) lietuviais save laikė apie 150 000 ar mažiau gyven t o j ų (maždaug tiek pat, kiek pagal oficialią statistiką jų buvo 1837 m.). Klaipėdos krašto lietuvininkai po 1923 m. įsiliejo į lie tuvių naciją Lietuvos Respublikoje. Ne visos Mažosios Lietuvos lie tuvių kultūros vertybės žuvo, jos elementai integravosi į didžia lietuvių kultūrą. Istorijos faktų ir statistinių duomenų analizė įgalina paneigti vokiečių buržuazinių istoriografų, ypač VFR ostforšerių (ostforšerių teiginiai neretai prieštarauja XIX a. — XX a. pradžios vokiečių tyrėjų išvadoms), koncepciją, kad Mažosios Lietuvos lietuvių vo kietinimui valstybės organai, bažnyčia ir mokykla neturėjo reikš mės arba atliko nežymų, paskutinį vaidmenį; kad nacionalinio klau simo Prūsijoje nebuvę. J i e teisūs pripažindami, kad nevokiečiams dvasinio bei kultūrinio gyvenimo aukštumoms pasiekti vienintelis tiltas buvo vokiečių kalba, vokiškumas. Kas jį norėjo pereiti, tu rėjo virsti vokiečiu. Bet tai tautinės diskriminacijos išdava, o ne kultūrtregerių nuopelnas. XVI—XVIII a. Mažoji Lietuva, palyginti su Didžiąja Lietuva, akivaizdžiai pirmavo įvairiose kultūros srity se. Šiuos klausimus reikia spręsti įvairiapusiškai, drauge neignoruoti atitinkamų epochų antstatinių institucijų priklausomybės nuo bazės, įvairių veiksnių poveikio galutiniams rezultatams, padari niams tautai. Tomis sąlygomis, kurias sudarė svetimtautė valdan čioji išnaudotojų klasė, dauguma lietuvių n u t a u t o ir įsiliejo į vieš pataujančią vokiečių naciją. O lietuvių tautos patriotams, a n o t Vydūno, XX a. nebeliko vietos tėvynėje.
i
lentelė.
Apskritis
1709—1711
m.
1707 m.
maru mirusių Lietuvos provincijos (bažnytinių k n y g ų duomenimis)
1709 m.
Įsrutis Ragainė Tilžė Klaipėda
3504 1509 808 653
2 2 138 5 502 6 640 2 425
47 24 17 9
Iš v i s o :
6474
36 705
98 3 3 3
Lentelė sudaryta v e i k . P. 122. 2 lentelė. menimis)
remiantis:
Sahm.
1711 m.
1710 m.
019 251 266 797
gyventojų
skaičius
Iš v i s o 1709— 1711 m
1709
1425
136 4 6 3
1710
Labguva Šakiai Tepliava G i r d a v a ir N o r d e n b u r g as Tarplaukiai
2190 1403 1477 848 484
4354 1139 5788 8113 962
Iš viso:
6402
20 3 5 6
1711
170 430 326 110
— 1036
V.
Min.
Iš v i s o
6714 2962 7591 9071 1446 27 791
L e n t e l ė s u d a r y t a remiantis: Sahm VV. O p . cit. S. 150.
3 lentelė. Likusioje M a ž o s i o s L i e t u v o s d a l y j e (be 1 ir 2 l e n t e l ė s e n u r o d y t o s teritorijos) 1 7 0 9 — 1 7 1 1 m m i r u s i ų g y v e n t o j ų s k a i č i u s ( b a ž n y t i n i ų k n y g ų d u o m e n i m i s )
Apskritis
Angerburgas 1 Baiga Earštinas 2 Bartai3 Brandenburgas Prūsų Y l u v a 4 K a r a l i a u č i u s (miestas.) Noihauzenas Žuvininkai Iš viso:
1709
1710
1711
U viso
1031 640 254 322 1255 417 9795 415 916
11 7 0 2 1 777 274 693 1 568 1 416 2 149 357 388
75 460 129 111 611 379 1420 134 503
12 8 0 8 2 877 657 1 126 3 434 2 212 13 3 6 4 906 1 807
15 0 4 5
20 324
3822
3 9 191
L e n t e l ė s u d a r y t a remiantis: Sahm W. O p . cit. S. 150. 1 - 4 J M a ž o s i o s L i e t u v o s teritoriją į ė j o tik š i a u r i n ė s šių a p s k r i č i ų i r valsčių, d a l y s , k u r i o m s t e n k a turbūt m a ž i a u k a i p 1/2 arba 1/3 p a t e i k t ų j ų s k a i č i ų , o A n g e r b u r g o v a l s č i u i v e i k i a u s i a i dar mažiau. D ė l t o k i t o j e M a ž o s i o s L i e t u v o s d a l y j e mirė maždaug 26 000 gyventojų.
146
provincijos1 valstybinių valstiečių (1736 m. d u o m e n i m i s ) Kolonistų ūkiai
,geri"
ir
„blogi"
ūkiai
Lietuvių ūkiai
blogi
geri
blogi
275 145 163 225 85 91 118 135 179 146 87 448 226 228 175 282 84 208 129 72 233 126 215 122 184 158 132 205 228
69 68 11 41 15 16 8 23 24 43 76 21 36 12 38 33 61 20 66 72 6 8 22 36 13 27 17 18 29
Įsruties apskritis
573 024 177 222
1709—1711 m. maru mirusių g y v e n t o j ų skaičius (bažnytinių k n y g ų duoPrūsijos ( n e L i e t u v o s p r o v i n c i j o s ) a p s k r i t y s e ir v a l s č i u o s e , kur l i e t u v i a i dar s u d a r ė d a u g u m ą ir iš k u r i ų t u r i m e d u o m e n ų
Apskritis arba v a l s č i u s
Lietuvos
blogi
69 30 24 12
Vileišis
lentelė.
Valsčiai
416 271 271 467
VV. Op. cit. S. 96, 150;
4
Bredūnai Brokupėnai Būdupėnai Senieji Būdviečiai Builynai Danckiemis Dinglaukiai Gaudiškiemis Didysis Geryčiai Gudvailiai Įsruties S e n d v a r i s Jurbarkas Jurgaičiai Karališkiai Katinava Senoji Kiautai Kusai Lapenai S e n i e j i Maigūniškiai Senieji Matiškiemis Molynė Plikiai Stanaičiai Tolminkiemis Valdaukelis Vėdarai Zelva Zydkiemis Zirgupėnai Iš v i s o :
162 72 90 125 58 52 60 60 81 43 16 137 78 128 106 179 37 78 92 33 64 89 114 84 123 81 22 59 154 2477
37 33 4 26 7 9 3 6 11 18 5 12 12 1 21
113 73 73 100 27 39 58 75 98 103 71 311 148 100 69
1 3
1 0 3
97 ~9 50 31 1 6 15 19 9 13 1 4 14 417
47 130 37 39 169 37 101 38 61 77 110 146 74 2627
32 35 7 15 8 7 5 17 13 25 71 9 24 11 17 20 34 n 16 41 5 2 7 17 4 14 16 14 15 512
5104
929
R a g a i n ė s apskritis Antakminai Diržkiemis D z e n guoliai Gerskulial Kasikiemis Liepgalis Ragainės Sendvaris Sereitlaukis U ž p jauniai Zaumarai Iš v i s o :
11 142 56 111 27 29 58 47 84 2 567
12 232 8 26
2
7 34 9 26 — 147
67 97 191 98 147 139 140 210 105 38 1232
54 22 50 20 1 5 62 27 17 44 302
78 239 247 209 174 168 198 257 189 40 1799
66 45 58 46 3 12 96 36 43 44 449
T i l ž ė s apskritis Balgardis Baubliai Katyčiai
54 40
13 5
—
148 354 202
44 58 100
202 394
202
57 63
100 147
8 Kolonis tais ap gyven dintų kaimų skaičius
Katinava Senoji Kiautai Kusai Lapenai S e n i e j i Maigūniškiai Senieji Matiškiemis Molynė Plikiai Stanaičiai Tolminkiemis Valdaukelis Vėdarai Zelva Zydkiemis Zirgupėnai Iš v i s o :
lentelės
tęsiny®
Seimų Lietuviais apgyven dintų kai mų skai čius
lš viso kaimų
lietuvių (skai čiais)
lietu vių
zalc bur giečių (skaičiais)
kitų vokie- l * viso cių (skai čiais)
19 30 10 19 12 7 25 13 23 23 24 24 7 19 23
15 32 15 25 12 9 36 10 18 23 20 24 17 32 20
20 35 15 29 13 9 36 13 24 27 25 29 19 40 26
86 123 81 141 53 80 174 39 108 55 65 91 126 160 89
40,4 39,0 55,9 61,8 27,2 55,6 72,8 29,1 45,6 34,8 33,0 49,2 84,6 71,7 34,6
34 75 20 44 9 1 2 5 3 11 10 6 13 39 22
93 117 44 43 133 63 63 90 126 92 122 88 10 24 146
213 315 145 228 195 144 239 134 237 158 197 185 149 223 257
589
667
780
3139
52,0
591
2303
6033
8 26 18 38 7 12 2? 15 22 1
23 35 45 36 19 25 39 27 25 23
24 40 47 51 19 27 42 29 28 23
121 119 241 118 148 144 202 237 122 82
84,0 42,0 79,0 46,3 83,6 80,0 68,7 80,9 52,6 97,6
1 652 20 50 1 6
R a g a i n ė s apskritis Antakminai Diržkiemis Dženguoliai Gerskuliai Kasikiemis Liepgalis Ragainės Sendvaris Sereitlaukis Užpjauniai Zaumarai Iš v i s o :
174
297
330
1534
68,3
— — 12 2 157
144 22 100 284(288t« 305 44 87 255 28 177 180 30 92 294 293 56 98 232 84
—
557
2248
Iš v i s o :
26 15
52 58 29 30 37
58 59 29 30 37
192 412 302 200 358
74,1 90,2 100 100 100
41
206
213
1464
92,9
— — —
14 4
53 41
— — —
— — —
18
94
259 457 302 200 358
119 86 104 50 71
119 86 104 50 71
452 324 626 373 455
100 100 99,5 100 100
— — — — —
3
452 324 629 373 455
3
430
430
2230
99,9
—
3
2233
807
1600
1753
83673
7662 arba 770
2957
Klaipėdos Sendvaris Klemiškė Priekulė Rusnė Šilutė
152
lentelė.
Bajorų ž e m ė v a l d a
69,2
Prūsijoje XVIII a. pirmojoje i s t o r i n e s sritis)
pusėje
(pagal
geografines-
Ūbų skaičius Sritys
13—30
7—12
1—6
daugiau kaip 60
31—60
Iš v i s o dvarų
Oberlandas d v a r ų (skaičiais)
4
23
31
15
3
76
(%)
5
32
39
20
4
100,0
Semba d v a r ų (skaičiais)
19
61
44
5
2
131
{%)
14
46
34
4
2
100,0
30
121
132
21
—
43
7
Notanga d v a r ų (skaičiais)
10
40
10
Iš viso %: Lentelė sudaryta Bd. 18. S. 7 0 .
40
41
304 100,0
8
1
remiantis ubų m o k e s č i o sąrašų duomenimis:
100,0
Plehn H.
10 lentelė. Bajorų ž e m ė v a l d o s d y d i s ir p a s i s k i r s t y m a s Prūsijoje
Op.
cit.
1800 m.
1576
K l a i p ė d o s apskritis
Iš v i s o : Bendra v i s ų 4 a p s k r i č i ų suma
9
(%)
T i l ž ė s apskritis Balgardis Baubliai Katyčiai Linkūnai Vingis
L e n t e l ė s u d a r y t a remiantis: B e h e i m - S c n w a r z b a c h M. C o l o n i s a t i o n s w e r k in Lit t h a u e n . .. S. 6 1 , 7 5 — 7 7 , 2 7 1 , 2 7 4 — 2 7 5 ; Vileišis V. M i n . v e i k . P. 130. 1 Sendvario valsčiuje buvo 20 g y v e n v i e č i ų : devyniolikoje jų g y v e n o lietuviai, o septyniose vokiečiai, taigi v i e n o j e v i e n vokiečiai ir trylikoje v i e n lietuviai. Š i t o k i a demografija t a i k o m a v i s i e m s L i e t u v o s p r o v i n c i j o s v a l s č i a m s . 2 M . B e h e i m a s - Š v a r c b a c h a s n u r o d ė 64, t o d ė l i š v i s o z a l c b u r g i e č i ų š e i m ų j i s g a v o n e 766, k a i p b u v o a p s k a i č i a v ę s G . Š m o l e r i s , b e t 7 6 5 (arba, kitais j o d u o m e nimis, 770), o b e n d r a v i s ų v a l s t y b i n i ų v a l s t i e č i ų s u m a ne 12 0 9 0 , b e t 12 0 8 9 (arba 1 2 094). Šitaip a p s k a i č i a v ę s , M . B e h e i m a s - Š v a r c b a c h a s v i e n u r rašė, k a d b u v o 3 7 2 2 k o l o n i s t ų ūkiai (arba š e i m o s ) , kitur — 3 7 2 7 ar 3 7 2 4 ūkiai. 3 N e ž i n i a d ė l k o k i ų p r i e ž a s č i ų , p a ė m ę s M. B e h e i m o - Š v a r c b a c h o p a t e i k t a s ži nias, P. K u š n e r i s rašė, kad 8 3 6 7 l i e t u v i ų š e i m o s (40 0 0 0 žm.) , , g y v e n o 3 d i s t r i k t u o s e " (apskrityse), n o r s M . B e h e i m a s - Š v a r c b a c h a s ė m ė v i s ą L i e t u v o s provinciją, n e p a l i k ę s T i l ž ė s apskrities, k u r i o j e l i e t u v i ų g y v e n o daug, o k o l o n i s t ų p a l y g i n t i m a ž a i . 2r.: KyuiHep 77. M. y s c a 3 . c o i . C. 194; plg.: Beheim-Sctmaizbach M. Colonisationswerk in Litthauen... S. 7 5 — 7 7 .
12090 2 1 arba 12094
Kreizai įapygardėlės)
Šakių Tepliavos Brandenburgo Kentšino Erunsbergo Heilsbergo 11—8141
Iki 6 ubų (100 ha)
6 5 15 8 2
B—12 ūbų (100— 200 ha)
31 10 22 20 4 11
12—30 ūbų (200— 500 ha)
30 16 30 30 7 28
30—60 ūbų (500— 1009 ha)
19 22 35 36 7 10
60—120 ūbų (1000— 2000 ha)
5 4 24 28 1 6
120—300 ūbų 2000— 5000 ha)
1 4 15 13
— —
300—600 ūbų (5000— 10 000 ha)
—2 2
—
Daugiau kaip 600 ūbų (daugiau kaip 10 000 ha)
92 61 143 138 19 57
15c
13
Prūsijos
lentelė.
valstiečių,
laisvųjų ž m o n i ų XVIII a.
LietuRytų Prusi- v o s d e . jos depar- p a r t a . tamente mente
Kulmiškiai, valstiečiai ir šeimynykščiai
Kulmiškiai, laisvieji valstie č i a i ir l a i s v i e j i s e n i ū n a i (skaičiais)
43 252 19
7 343 6
7 851 8
15 194 7
7 000 12
2 3 2 6 7 3 3 110 16 26
14 019 14
4 7 129 20
15 2 9 6 17
12 0 8 4 20
2 7 3 8 0 2 1 113 18 16
18 4 2 8 19
3 9 541 18
11 3 0 0 13
5 452 9
16 7 5 2 11
15 4 1 2 12
8 856 9
24 268 10
19 919 22
11 8 1 3 20
31 7 3 2 21
26 022 20
18 150 18
4 4 172 19
39 6 0 2 100
60 467 100
16 307 27
%
7512 8
1 959 3
%
16 267 19
%
Bernai, p a t a r n a u t o j a i (skaičiais) Pusberniai (skaičiais) 0/
10
M e r g o s ir pusmergės (skaičiais)
% I š v i s o : (skaičiais)
10 4 0 2 7
9 471 6
150 0 6 9 129 121 100 100
L e n t e l ė s u d a r y t a r e m i a n t i s : Stein R. O p . cit. S. 3 7 8 . Kartu s u l a i s v a i s i a i s v a l s t i e č i a i s š a l t i n y j e p a t e i k t i 14
lentelė.
Bajorų ūkiuose
Padienininkai Daržininkai Bernai Iš jų: vokiškuose valsčiuose l i e t u v i š k u o s e ir lenkiškuose valsčiuose Mažamečiai iš jų: vokiškuose valsčiuose l i e t u v i š k u o s e ir lenkiškuose valsčiuose Iš viso:
Kulmiškių ūkiuose
156
apie
U
Č i ų
V a i k ų
'
Valstiečių ūkiuose
kulmiškius. ir
domenų
Iš v i s o
26 226 3 226 4 475
12 3 2 0 1 949 3 821
15 5 5 8 1 281 10 2 0 3
5 4 104 6 356 18 4 9 9
3 436
1 080
2 590
7 106
1 039 17 2 7 8
2 741 11 5 1 8
7 613 3 9 708
11 3 9 3 68 5 0 4
11 7 9 7 5 481 51 205
3 732 7 786 29 608
8 028 31 6 8 0 66 750
2 3 557 4 4 947 147 4 6 3
L e n t e l ė s u d a r y t a r e m i a n t i s : Aubin G. O p . cit. S. dininkų
duomenys
9 9 757 2 2 8 8 7 8 100 100
S a m d o m o j o d a r b o p a n a u d o j i m a s Prūsijos bajorų, k u l m i š k i ų v a l s t i e č i ų ū k i u o s e 1701 m . ( m o k e s č i ų a p s k a i t o s d u o m e n i m i s )
Samdinių kategorija
iš v i s o
2 3 194 23
14 7 5 8 16
Padienininkai (skaičiais)
. LietuRytų Prusi- v o s d e _ i š v i s o j o s depar- p a r t a tamente m e n t e
31 0 6 5 2 0 0 5 8 21 15
%
daržininkai
dinamika
15 3 2 2 7
5 852 9
ir
skaičiaus
9 259 9
4 550 5
Valstiečiai, pusiau valstiečiai ir s m u k l i n i n k a i (skaičiais)
samdinių
6 063 5
%
Trobelninkai (skaičiais)
ir
l i e k a
a p i e
1 0 0 0 0 0
158. A t ė m u s a p i e 50 0 0 0 s a m
šeimynykščių, t . y . žemės ūkio
Santrumpos AB ADB Ap AC AK AM AMMD AS BDL BKP BN BRR BJU DD DE DF DHK DO EO EP FBPG GWL HJ HZ ILKI IV JAU •JGR JS JW KH KHF KT LA LAM LK LTE MAB MAD MG MLA MLG MVGO NF NPPB NS OB OV PA PD PII PJ PP PPB PPK PS
— A c t ą Borussica — A l l g e m e i n e Deutsche Biographie _ Altpreussische Forschungen — Altpreussische Geschlechterkunde — „Akademikas" — Altpreussische Monatsschrift — L i e t u v o s TSR aukštųjų m o k y k l ų M o k s l o darbai — A r c h i v fūr S i p p e n f o r s c h u n g — B e r i c h t e zur D e u t s c h e n L a n d e s k u n d e — B e i t r a g e zur K u n d e P r e u s s e n s ' — B e i t r a g e zur N a m e n f o r s c h u n g —I B e i t r a g e zur R a u m f o r s c h u n g u n d R a u m o r d n u n g — Beihefte zum Jahrbuch der Albertus-Universitat — Deutsche Dialektogeographie — D e u t s c h e Erde — Deutsche Ostforschung — D e u t s c h e H e f t e zur V o l k s - u n d K u l t ū r b o d e n f o r s c h u n g — D e u t s c h l a n d u n d der O s t e n — Der europaische Osten — Erlautertes Preussen — F o r s c h u n g e n zur B n m d e n b u r g i s c h e n - u n d P r e u s s i s c h e n G e s c h i c h t e —i G e m e i n n ū t z i g e s VVochenblatt fūr d i e P r o v i n z Lithauen — Hohenzollernsche Jahrbuch _ H i s t o r i s c h e Zeitschrift — Iš l i e t u v i ų k u l t ū r o s istorijos _ Hlustrierte V o l k e r k u n d e — J a h r b u c h der A l b e r t u s - U n i v e r s i t a t _ Jahrbuch fūr Gesetzgebung, Verwaltung und Volkswirtschaft im Deutschen Reich — J a h r b u c h der S y n o d a l k o m m i s s i o n — J a h r b u c h fūr W i r t s c h a f t s g e s c h i c h t e — Kwartalnik h i s t o r y c z n y — Konigsberger historische Forschungen — Komjaunimo tiesa — Lietuvos Aidas — Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis — Literatūra ir k a l b a — Lietuviškoji t a r y b i n ė e n c i k l o p e d i j a — L i e t u v o s TSR M o k s l ų A k a d e m i j o s C e n t r i n ė s b i b l i o t e k o s S e n ų , r e t ų s p a u d i n i ų ir kartografinių l e i d i n i ų s k y r i u s — L i e t u v o s TSR M o k s l ų A k a d e m i j o s darbai — M o k s l a s ir g y v e n i m a s — M a g a z i n fūr Literatur d e s A u s l a n d e s — M i t t e i l u n g e n d e r L i t a u i s c h e n Litterarischen G e s e l l s c h a f t — M i t t e i l u n g e n d e s V e r e i n s fūr d i e G e s c h i c h t e v o n Ost-und W e s t preussen — N e u e deutsche Forschungen — N e u e P r e u s s i s c h e Provinzial-Bliitter — N i a m u n o sargas — Ostdeutsche Beitrage — Der Ostdeutsche Volksboclen — Preussisches Archiv — P e d a g o g i k o s darbai — Partijos istorijos institutas — Preussische Jahrbūcher — P e d a g o g i k a ir p s i c h o l o g i j a — P r e u s s i s c h e Provinzial-Blatter — P r e u s s i s c h e Provinzial-Kirchenblatt — P r e u s s i s c h e Statistik
157